KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2020 06

Flora

2020 BIRŽELIS Viršelio iliustracijos autorė Marga pieva

1

2020 06

2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Prezervavimas ir konservavimas. Tai dvi skirtingos stovyklos, dvi ekoideologijos, kurios dėl savo esybių ir įsitikinimų paprasčiausiai negali sugyventi. Bet jos turi alternatyvą – ekosofiją. Gamta kenčia todėl, kad tokie yra mūsų visuomenės prioritetai – paprasta, ar ne? Itin įdomiai ir šiuolaikiškai apie šią vertybinę dilemą samprotauja filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. Mantas Davidavičius – pokalbį su juo gegužės 21 d. publikavome savo tinklalapyje pilnas.kaunas.lt ir rekomenduojame skirti šiam skaitiniui laiko, užvertus paskutinį šio žurnalo numerio puslapį.

Ir ji atėjo…

O apie florą, kasdienį net labiausiai užkietėjusio miestiečio gyvenimo palydovą, pakalbėti norėjome jau seniai. Kaip visuomet, numerio tema – kodinis žodis, santrauka to, kiek visko yra Kaune, ko jis pilnas, o ką būtų galima dar papildyti.

Kaunietis juk tiek pat artimas Ąžuolynui, kiek „Žalgiriui“, o rankose vienodai malonu jausti ir mobilųjį telefoną, ir ką tik nuskintą paties išaugintą agurką.

Vos sutarus ir pasiskirsčius numerio temas bei ėmus fantazuoti apie gėlėtus žurnalo puslapius nutiko tai, kas šį pavasarį primins turbūt tiek pat, kiek jau visiems pabodęs žodis iš K raidės. Sniegas! Jo kruopelės žemę lietė kartu su jau byrančiais vaismedžių žiedais. Negalėjome neužfiksuoti šių keistų (ir vėl žodis iš K raidės) akimirkų, bet tai – tik

numerio pradžia. Į kitus puslapius jau atėjo arba pamažu sėlina vasara.

Verskite ir planuokite keliones į medelynus aplink Kauną, tykokite, kada žydės jūsų mylimiausios gėlės VDU Botanikos sode, ir sužinokite, kodėl patartina valgyti dilgėles ir garšvas. Susipažinę su landšafto architektu, dar pasidomėkite kaip tik šiuo metu vykstančiu Landšafto dizaino festivalio kvietimu. Aha – rudenį pagražės Studentų skveras!

Taip pat numeryje – entuziastingi miesto daržininkai Eiguliuose (ir nuoširdūs linkėjimai VIII forte įkurtuose Šilainių soduose). Kaip Kaunas „parkavosi“ ir gamta gėrėjosi tarpukariu, irgi sužinosite.

Paskiausiai – pagaliau vėl beveik vien tik „gyvas“ renginių kalendorius. Juk atėjo vasara – atgimsta ir kultūra.

2020 BIRŽELIS

3

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Marius Lasinskas – Neveronių kaime, Kauno rajone, gyvenantis vaistininkas-žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos doktorantas, knygos „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ autorius, laisvu nuo paskaitų ir praktinių užsiėmimų metu gaminantis vaistažolių mišinius bei konsultuojantis visus norinčius susipažinti su sveikatai naudinga augmenija. Marius yra studijavęs ir dirbęs farmacijos srityje, tačiau, ten neradęs visų atsakymų į rūpimus klausimus, atsigręžė į gamtą ir dabar dalinasi patirtimi apie ten rastus lobius, kartais aptinkamus net ir po artimiausiu daugiabučio balkonu.

Pradėkime nuo gauromečio Julija Račiūnaitė Asmeninio archyvo nuotr.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 BIRŽELIS

5

Koks buvo jūsų kelias į žolininkystę, kas buvo jūsų mokytojai ir įkvėpėjai?

Per pastarąją Motinos dieną sužinojau, kad mama, manęs laukdamasi, rinkdavo jonažoles. Neseniai jas skindama ji prisiminė anuos laikus, kai gyveno Babtuose ir dirbo pas Mariją Baranauskienę (Lietuvos agronomė daržininkė, biomedicinos mokslų daktarė – red. past.), buvo jos pagrindinė pagalbininkė. Taigi dar negimęs jau rinkau vaistažoles kartu su mama ir dabar žinau, iš kur šis palinkimas.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

O šiaip mamutė dirbo Kauno medicinos universitete – dar būdamas pradinukas dažnai vaikščiodavau jo koridoriais. Taigi mano profesinė kryptis kaip ir buvo aiški nuo mažens, tik reikėjo pasirinkti tarp gydomosios medicinos, farmacijos ir odontologijos. Brolis siūlė būti chirurgu, bet tam aš per jautrus, kraujas man nepatinka. Odontologija irgi – visą dieną reikia prie burnos susilenkus stovėti, be to, reikalingas ir meninis pajautimas. Ir tada vaistininkystė man sužibo akyse! Įsivaizdavau išminčių, stovintį vaistinėje ir patarinėjantį žmonėms sveikatos klausimais, bendraujantį ir teikiantį naudą. Man labai patiko šis vaizdinys ir įstojau studijuoti pirmu numeriu. Mokykloje labai gerai mokiausi, baigiau Kauno „Rasos“ gimnaziją. Nors, tiesą pasakius, pradžioje gal ne taip ir gerai, mat ankstyvaisiais metais siekiau tapti pačiu geriausiu pasaulyje futbolininku – grįžęs iš mokyklos, kuprinę sviesdavau į kampą ir žiemą vasarą žaisdavau futbolą.

Per penkerius metus studijuodamas farmaciją kaip reikiant susipažinau su chemija ir jos atšakomis, įsigilinau į visą tą cheminį, kitaip tariant, tablečių pasaulį. Mokėmės ir apie augalus – man tai buvo tikra atgaiva. Vėliau teko atlikti prakti6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ką ir dirbti vaistinėje. Ten dirbant kartais būdavo skaudu stebėti žmones, kurie tikisi iš tablečių didelio efektyvumo, tačiau nenori patys nuosekliai stengtis dėl savo pasveikimo. Po kurio laiko pradėjau dirbti vienoje farmacinėje kompanijoje, kurios dėka nemažai pakeliavau po Lietuvą, bendravau su daugybe gydytojų, mokslininkų. Vis tiek neradau atsakymo į ramybės neduodantį klausimą: kodėl tabletės gydo, gydo, bet iki galo nepagydo?

Galų gale teko išeiti iš to tarytum gero, perspektyvaus darbo ir traukti ieškoti atsakymų gamtoje – ten žmonės gydėsi visais laikais, kai dar nebuvo nei vaistinių, nei ligoninių.

Gamta yra pati didžiausia vaistinė, kurios vaistai yra augalai. Taigi, susipažinęs su abiem pusėmis, vis dėlto atsigręžiau į gamtą.

Esate abiejų šių sričių specialistas ir matote tarp jų tam tikrų prieštarų?

Taip, aš (ir kiti specialistai) apie tai vedu paskaitas. Tikrai verta pasiklausyti ir tam tikrų dalykų išmokti. Pavyzdžiui, jei skauda pilvą, nereikėtų tuojau pat griebtis tablečių nuo pilvo skausmo – gal vakare, prieš miegą, suvalgei vienu cepelinu per daug, gal rūgštis užkilo, bet juk yra gaurometis, saldymedis ir kitų augalų, kurie mažina rūgštingumą – vienkartinių sutrikimų, skausmų, uždegimų nebūtina iš karto užkimšti tabletėmis. Žinoma, vaistai reikalingi ir reikia džiaugtis, kad jie yra – esama sudėtingų onkologinių ligų, infarktų.

Galų gale, sulaužytą koją tikrai ne gysločiu gydysim. Bus reikalinga šiuolaikinė medicina, na, o po to jau galima tepti kaulažolių tepalu, medetkomis mažinti uždegimus ir dėti tą patį gyslotį. Bet dėl kai kurių sutrikimų tikrai piktnaudžiaujame tabletėmis. Rydami saujomis tarsi permetame joms atsakomybę už

savo sveikatą, ypač jei išleidome daug pinigų. Išgėrus stebuklingą tabletę, nebereikia daryti nieko – nei mitybos peržiūrėti, nei puoselėti savo nervų sveikatos – bet jei tu amžinai piktas ant kaimynų, tai kaipgi tau kepenų neskaudės?

Geresniam reikia tapti – receptas paprastas. Mylėti, priimti kitus ir gamtoje dažniau lankytis. Miške oras kelis šimtus kartų švaresnis nei mieste, taigi vaikščiodamas tiesiog kvėpuoji vitaminais, jie tau atskrenda į nosį – tereikia įkvėpti. Taigi, kaip suprantate, apeliuoju į visas puses: visų pirma į specialistus, kurie turi suprasti, kad žmonėms reikia negailėti gero žodžio, patarimo, dėmesio. Į vaistinę kartą atėjo jaunas vaikinas ir sako: „Man blogai su nervais, išrašė, va, diazepamo (receptiniai slopinamieji vaistai – red. past.).“ Paklausiau, kas yra, pasirodo, stresas dėl egzaminų. Pasiūliau jam apeiti ratuką aplink Santaką ir tada pasižiūrėti – galbūt tabletė taps nebereikalinga. Jaunuolis nebegrįžo, tai ir nežinau, ar patarimas padėjo, ar ne.

Kita vertus, žmonės neturėtų permesti atsakomybės nei vaistui, nei

gydytojui, nei vaistininkui – jei pats nedalyvauji savo sveikimo procese, padėti bus labai sunku. 99 procentai priklauso nuo jūsų, o likusį procentą palikime Dievuliui bei vaistininkui, ir viskas bus gerai.

Kalbant apie miesto gyventoją – kokias vaistažoles būtų pravartu žinoti žmogui, dažniau leidžiančiam laiką padidėjusio užterštumo aplinkoje, nuolat skubančiam, patiriančiam daug streso?

Yra keli paprasti augalai, kurių šiuo metu dar visur galima prisirinkti (interviu imtas gegužės viduryje – red. past.) ir kurie yra nepaprastai naudingi. Įdomiausia, kad kuo paprastesnis augalas, kuo paprastesnis receptas ar patarimas, tuo jis naudingesnis ir veiksmingesnis. Vis ieškome kažkokių retenybių, atvežtų iš kuo tolimesnių kraštų, bet juk čia pat, kur pažvelgsi, žydi kiaulpienės – vieni geriausių pasaulio augalų. Štai važiavau šiandien su mašina – mūsų Lietuva geltonuoja kiaulpienėmis! Ir prie stotelės, iš kurios mažas važiuodavau į

2020 BIRŽELIS

7

A M E T O I S E N M

Ė

mokyklą, ir prie bibliotekos, kur lankydavausi studijų metais – visur jų rasi, net ir Laisvės alėjoje. Tai nuostabiausias augalas, tik reikia išmokti jį vartoti: pavasariop nauda eina į lapus, kuriuos galima graužti, dėti į salotas, užsišaldyti, susidžiovinti – žodžiu, naudoti, kaip tik sugalvoji. Taip pat galima valgyti šviežius žiedus – tereikia susirasti švaresnę vietą, prisiskinti ir nupūsti vabaliukus. Iš karto gausime vitaminų, tvarkysis kepenys, virškinimo sistema, o geltona kaip saulė spalva rodo, kad pasikrausime ir džiaugsmo.

O iš stiebų galima gaminti „makaronus“. „Žolinčių akademijos“ prezidentė Danutė Kunčienė (aš jos pavaduotojas) galėtų itin vaizdingai papasakoti apie šį receptą, bet iš esmės stiebus reikia labai gerai su8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

smulkinti, įdėti kokios nors rūgšties (pvz., citrinų) ir šaukštelį medaus.

Palaikius tris keturias valandas koteliai suminkštėja ir patiekalą galima valgyti. Ypač tai tinka pavargusiam miesto žmogui, mat pravalo kraujagysles nuo cholesterolio, tinka mažakraujyste sergantiems asmenims, padeda žarnynui.

Taigi, jei norite pravalyti organizmą, rinkitės kiaulpienę, o norėdami jį pripildyti? Dilgėlę! Neįsivaizduoju, kur geriau būtų sudėlioti mikro- ir makroelementai, geležis ir t. t. Pavasarį galime vartoti visą jaunutę dilgėlę, vasarą reikėtų rinktis viršūnėles ar mažesnius lapelius. O rudenį renkame sėklas. Žodžiu, visas augalas naudingas. Su šaknimis galbūt sudėtingiau, nes jos painios, bet vyrų prostatai labai į naudą. Taigi, dilgėlė – mikro- ir makroelementų

bomba. Na, o tiems, kas nemėgsta mėsos, irgi yra ką pasiūlyti – aš ir pats išbandžiau įvairius mitybos būdus ir galiu rekomenduoti garšvą, kuri yra tiesiog mėsos pakaitalas.

Prie šio sąrašo pridėčiau ir dar vieną augalą. Šiuo metu studijuoju VDU Žemės ūkio akademijoje, antrame doktorantūros kurse, o mano disertacijos objektas yra augalas vardu gaurometis. Su juo labai gerai susipažinau ir atradau daugybę vertingųjų savybių. Gaurometis yra augalas adaptogenas, padedantis prisitaikyti prie sudėtingų gyvenimo sąlygų, prie karantino, streso, egzaminų, trinties namuose. Jis duos ramybę įsiaudrinusiems, o mieguistą pažvalins. Rekomenduoju jį vartoti pirmoje dienos pusėje, nors pasitaiko žmonių, galinčių jį gerti ir prieš miegą.

Gauromečiu galima pakeisti juodąją, žaliąją arbatą, kavą. Taip pat šis augalas labai vertingas, jei kamuoja padidėjęs rūgštingumas, refliuksas, žarnyno problemos, uždegimai, migreniniai galvos skausmai ar depresija. Kai žmogus nežino, nuo kokios vaistažolės reikėtų pradėti, visad patariu imtis gauromečio – pataikysi bet kokiu atveju!

Taigi gaurometis – nervų draugas, kiaulpienė valo organizmą, dilgėlė yra vitaminų bomba, o garšvą valgome vietoje mėsos. Iš pradžių tikrai pakaks šių keturių augalų.

Vėliau dar galima pridėti lygiomis dalimis maišomas melisą, mėtą ir ramunėlę – ypač gerai veikia vaikus, mat padeda nuo pilvo pūtimo, uždegimo, nervų problemų. Šiuo metu stiprinti imunitetą nepaprastai svarbu. Ar gaurometis ir tam pravartus?

Taip, gaurometis stiprina imunitetą tiesiogiai, bet svarbiausia, kad duoda ramybę galvai. Žmonės šiuo metu labai įsibaiminę, dažniau patiki save visokiems šarlatanams, besipelnantiems iš žmonių nežinomybės ir

baimės bei piktnaudžiaujantiems jų sveikata. O gaurometis duoda ramybę – ramus gali blaiviai mąstyti.

Neseniai parašėte knygą „Vaikai vaistažolių pasaulyje“.

Kodėl svarbu vaikus supažindinti su šiuo pasauliu?

Tiesą sakant, labai džiaugiuosi, mat pastaruoju metu mokyklos mane kviečia vesti nuotolinių pamokų – štai jau trečia diena, kai rytais paskiriu tam valandėlę. Kartais prie pamokų prisijungia net šimtas vaikų iš penkių mokyklų!

Svarbu nuo mažens vaiką mokyti, nes mokytas turės daugiau pasirinkimų. O svarbiausia, kad būtų ugdoma savo pavyzdžiu. Negalima mokyti vertybių, o nusisukus elgtis priešingai. Dėl to knygą rašiau pradedančiajam, t. y. vaikui nuo 1 iki 100 metų. Taigi, ką nors sužinojus, reikia pasiimti vaikus už rankų ir keliauti į pievą tų žinių patikrinti.

Vaikutis, kuris nebus iš močiutės, tėvelių, žolininkų girdėjęs, kad raudonėlis yra skrandžio draugas, griebsis to, ką matė per reklamą ar savo aplinkoje. Bet jei bus girdėjęs apie skrandžio draugą, pradės nuo augalo.

Taigi turės pasirinkimą.

Knygutė skirta visai šeimai, nes joje rasite šeimos vaistažolių vaistinėlę, patarimų, kaip dozuoti vaistažoles visoms amžiaus grupėms, dainelių, gerinančių virškinimą, pasakų apie vaistažoles – jos juk patinka visiems. Kadangi ir pats turiu mažų vaikų, jaučiau, kad reikia pradėti nuo šios knygos, o vėliau eiti prie suaugusiųjų. Su suaugusiaisiais paprasčiau – jiems reikia daug visko kalbėti, o, va, vaikams dvi valandas atšnekėti sunku – kuriuo nors momentu vaikas įvertins, kad „šitas dėdė per daug kalba“, ir baigsis visos tavo paskaitos. Vis dar mokausi su vaikais bendrauti – tai tikras menas.

2020 BIRŽELIS

9

A M E T O I S E N Ė M

O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad daug įdomiau būtų pristatyti jus pasitikusį asmenį? Klausimas, žinoma, kolegoms žurnalistams. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad VDU Botanikos sodas Kaune toks neįdomus, kad apie jį neverta pasakoti. Anaiptol.

Išskirtinis savo amžiumi (2023-iaisiais minės šimtmetį), bet amžinai jaunas ir besikeičiantis, atrodo, tiesiog tau prieš akis – tai sodas, kurį kasmet galima lankyti ir pažinti iš naujo.

Toks yra jei ne mus lydėjusio VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovo dr. Arūno Balsevičiaus tikslas, tai… būdas.

Su kastuvu ir polėkiu Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Arvydo Čiukšio nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

20 02 20 0 B B II R RŽ ŽE E LL II S S 2

1 1 1 1

Arūnas į Kauną dirbti atvyko prieš šešerius metus – įkalbinėti, sako, teko ilgai, nes jam puikiai sekėsi Marijampolės botanikos sode. Visgi sutiko „puse etato“ tapti kauniečiu, o galiausiai ir abiem kojom ėmė į darbą vaikščioti – tiksliau, važinėti.

Gyvena sodyboje ir tikrai nėra batsiuvys be batų.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Gegužės pabaigoje, kai viešėjome sode, buvo pats darbų įkarštis – mat karantino metu darbuotojai ateidavo po vieną, negalėjo laiku pasiruošti sezonui. O ir lankytojų skaičių (jų srovės banguoja priklausomai nuo konkrečių augalų žydėjimo meto) šiemet neabejotinai reguliuos vyriausybiniai sprendimai. Bet Arūnui patinka, patiko ir karantino metas: „Pailsėjau nuo žmonių.“

„Nežmoniškai nustekentas ir apleistas.“ Taip Arūnas apibūdina botanikos sodą, kokį rado atėjęs dirbti.

Paklaustas, ar tai lėmė žmogiškieji ištekliai, ar finansavimas, dukart pasakė „taip“. O istorija išties paini. Tai Tadas Ivanauskas iš Tartu į Kauną iškvietė šveicarą Konstantiną Regelį – tiksliai nepacituosime, bet, maždaug, steigiame mes čia universitetą, kol kas jo nėra, bet bus, atvažiuokite įkurti sodo. Regelis atvažiavo – ir su kauniečių palaiminimu aplankė daugelį botanikos sodų Europoje, įsigijo sėklų, ėmė ruoštis.

Tiesa, ne plyname lauke – pačioje XIX a. pradžioje statytas klasicistinis Aukštosios Fredos dvaras su parku ir drūtais medžiais tam puikiai tiko. Buvo ir skandalų: kaip pasakojo tarpukario spaudą pavartęs Arūnas, Regelis, norėdamas kažką įsigyti sodui, pardavė dvaro akmenis, sužinojo spauda… „Tokia jau aura.“ Vėliau sodo pavaldumas ne kartą keitėsi, kol galiausiai jis tapo Vytauto Didžiojo universiteto dalimi.

Botanikos sodą sudaro keletas skyrių, ir būtent šis, Ekspozicijų ir kolekcijų, kuriam vadovauja Arūnas,

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

yra matomiausias. Dar yra Mokslo skyrius, kuris net turi atskiras, visuomenei nematomas kolekcijas, bei Edukacijos ir paslaugų skyrius.

Tai pastarojo kolektyvo dėka sužinome, kada kas žydi, koks kauniečių darbas pastebėtas užsienyje, kokia šiemet jau legendine tampančios „Kvapų nakties“ programa… Beje, „Kvapų nakties“ idėją iš Marijampolės į Kauną atsivežė pats Arūnas. Taigi ką jis rado Kaune ir ką nusprendė pakeisti? „Čia vyravo toks šventos karvės principas – kaip kažkas, gal koks svarbus partijos veikėjas, kažkada pasodino, taip ir turi būti. Tai mano pirmas darbas čia buvo išpjauti tokius neva vertingus, nors iš tiesų banalius šabakštynus. Tai buvo ir pirmas mano, kaip sodo darbuotojo, susitikimas su spauda.“ Taigi Arūnui teko tą „šventą karvę“ vyti lauk. Ir štai – pernai nukasti paskutiniai „sovietiniai“ reliktai – bijūnai, sodinti dar 1968 metais. Vietoj jų karaliaus jurginai. Dabar senas ir tuo žavingas bei vertingas tik pats Fredos dvaro parkas. O kodėl netiko bijūnai ir kiti anksčiau sodinti dalykai? „Visi augalai anksčiau buvo už tvoros ir, jei nepažinojai tvoros prižiūrėtojos, nieko gražaus nepamatydavai – Minske ir dabar taip“, – pasakoja Arūnas. Nebuvo vejų, nebuvo šienaujama, viskas apaugę. Na, nevakarietiška, jei galima taip pasakyti. Ir dar nebuvo susikalbėjimo tarp kolektyvo. Nori, kad tau žmogus lysvę išravėtų – skambini jo viršininkui, o tas – žmogui. Arba yra kuratorius, kuris tik kabinete sėdi, tų augalų nė nemato. Kad gali ir turi būti kitaip, Arūnas suprato keliaudamas. Pavyzdžiui, į didžiausią pasaulyje rožyną Zangerhauzene, Vokietijoje. Sakė, rožių ten gal net per daug žmogaus akiai… bet darbo organizavimas įsiminė. „Na, gal Z kartai nepatiktų“, – juokiasi mūsų vedlys ir pasakoja, jog dabar jau ir

2020 BIRŽELIS

1 3

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 BIRŽELIS

1 5

Kaune normalu, kad darbuotojai vienas kitą gali pakeisti, sodininkas gali kasoje prisėsti. „Žmogus turi būti universalus, o išmokdamas ką nors nauja atranda save bei tampa kolektyvišku. Kiekgi gali tą pačią lysvę ravėti dvidešimt metų?“ Savo darbuotojais vadovas iš esmės patenkintas. Sako, kolektyvas atsinaujino, nors jaunimą į sodą pritraukti sunku. Skandalas – lietuvoje botanikų, o tokia ir yra Arūno specialybė, apskritai niekas neberuošia.

Priimtų bent penkis! Atlyginimai čia nėra dideli, bet tai kompensuoti bandoma komandiruotėmis į užsienio sodus – ne tiek atostogoms, kiek įkvėpimui. Ir tikrai – grįžusiems iš kelionių sodininkams atsiveria akys, kaip galima dirbti, kokią estetiką galima sukurti iš gamtos. „Kaip sakydavo profesorė Vida Mildažienė: na, nusiimkit jūs tuos kibirus nuo galvos“, – juokauja Arūnas. Džiaugiasi „išravėjęs“ iš sodo nuosaikumą – tai irgi vadina sovie-

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

tiniu palikimu, kai viskas buvo tik pilka, žalia, raudona, na, kad „nebūtų perkrauta“: „Prancūzas nesuprastų – jis juk gėlyną augina įkvėptas puošnios rūmų damos suknelės, jis nežino žodžio „perkrauta“.“ Žodžiu, svarbi ne tik techninė darbo pusė, bet ir meninė. Kitaip tariant, valdyti reikia ir kastuvą, ir polėkį. Ir, net jei esi didelis viršininkas, kastuvo užmiršti nevalia.

Vis minim čia kitų šalių sodus – draugystė ir sinergija tikrai egzistuoja. Mūsiškiam artimiausiu ne tik dvasine prasme Arūnas įvardijo Salaspilio, arba Latvijos nacionalinį botanikos sodą. Sako, jau nebeturi kuo keistis su latvių kolegomis – o augalų mainai yra labai svarbi tradicija. Juk reikia kolekcijas nuolat atnaujinti. „Medelynuose neturime ko įsigyti – būna, nuvažiuoji, ir matai, kad viską jau turi.“ Galėtume čia bandyti detaliai atpasakoti VDU Botanikos sodo kolekcijų, rūšių, veislių skaičių, aprašyti

Šiaip jau VDU Botanikos sodo hitu galima laikyti jurginus. Ir ne tik sodo – viso Kauno. Čia tik priminsime, kad speciali jurgino veislė buvo išvesta net mūsų žurnale dažnai cituojamo Juozo Tumo-Vaižganto garbei.

Yra ir veislė „Senasis Kaunas“ – tiesa, ne botanikos sodo darbuotojų išveista, o selekcininkės Jadvygos Petravičienės.

Kaunietiški jurginai vertinami ir apdovanojami pasaulyje. Štai pernai mūsų gidas iš Paryžiaus parsivežė konkurso „Concours International du Dahlia 2019 Parc Floral de Paris“ antrąjį prizą – už savo išvestą jurginą „Freda Kristina Pink“. Ši kaunietiška gėlė, kurios pavadinime tilpo dvaro pavadinimas ir Arūno kolegės vardas, nuo šiol auginama ir Paryžiaus botanikos sode. Kaip ir botaniko išvesta „Orija“, 2018 m. konkurse neatsigynusi publikos ovacijų.

Tulpėms šiemet nutiko ne visai linksmas dalykas. Jų veislių čia apie 400, pačios ankstyvosios sužydėjo, kai VDU Botanikos sodas buvo uždarytas dėl karantino. Bet artimiausioje ateityje tulpėmis šiame sode grožėtis bus sudėtinga – dėl to kaltos stirnos. Jos, laisvai besiganančios dvaro apylinkėse, visai išdrąsėjo ir užkandžiauja taip, kad nelieka nė svogūnėlio. Ne tik tulpes mėgsta – neatsisako tujų, bergenijų.

Taigi tas tulpes, kurios dar išliko, sodo darbuotojai aptveria tinklais.

O stirnos, gali būti, naršo nekilnojamojo turto skelbimus kitose apylinkėse – pyktis su šiais dailiais sutvėrimais niekas nenori, bet niokoti svetimo turto, ir dar tokio gražaus, juk nevalia. Kraustysis. O žąsys, kurias Arūnas atvežė iš savo paties sodybos, parke gyvena gerai ir niekam nekenkia, viena jau labai solidaus amžiaus sulaukusi. Ančių irgi yra, žinoma – koks tvenkinys be jų. Šios laukinės. Dar sutikome įspūdingo grožio muskusinę antį. Bet ne zoologijos sode juk esame. Metas apžiūrėti būsimą edukacinį sodą – tai dar viena Arūno idėja.

Gamtoje procesai neskubrūs, taigi ir įvairių šalių vaisių, augančių čia pat, Fredos dvaro pašonėje, dar teks palaukti keletą metų. Bet idėja būtent tokia – pristatyti vaismedžių geografiją. Ir pasiūlyti pasivaišinti sunokusiais vaisiais. Dabar, kai keliauti apskritai neįmanoma, toks gardus – o ir pigus – pasivaikščiojimas skamba viliojamai. Mes pasvajojame – gal ir kokios botanikų virtos uogienės bus galima įsigyti? Gal. Kituose soduose visko būna, pavyzdžiui, Prahoje gali sau sėdėti po vynuogynais, žiūrėti į tekančią Vltavą ir siurbčioti sodininkų, it senovės vienuolių, čia pat pagamintą gėrimą. Gal kada nors ir Kaune – juk reikės kažkaip įveiklinti šiuo metu tvarkomą pagrindinį dvaro pastatą.

2020 BIRŽELIS

botanika.vdu.lt

oranžeriją ir šalia jos ramiai sau žiemas leidžiančius kaktusus, pakviesti į pergolę – bet viską gi patys pamatysite apsilankę. Įdomiau pasirodė perteikti žemišką filosofiją, kurioje estetikos pojūtis dera su nebijojimu susitepti rankų. Kai kas jums atvykus jau bus pasikeitę nuo mūsų vizito, nes sodas – gyvas organizmas. Įspūdį tikrai paliks rozariumas, vienas ypatingiausių Lietuvoje.

O mums dar patiko naujai rengiamas įvairių rododendrų kampelis.

Ir ginkmedis, žinoma, dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba), šiemet pasipuošęs žiedynais. Taip įkvėpė, kad net žurnalo viršelyje jam vietos iliustratorė skyrė. Dar mus labai domino gamtosaugininkės ir antropologės prof. Birutės Galdikas garbei pasodinta ąžuolų giraitė. Joje auga gamtos paveldo sąraše esančių pagonių laikus menančių ąžuolų palikuonys. Idėja išties kaunastiška, bet kol kas jie visai nedideli, tad ir tikrojo įspūdžio bei ąžuolų perduodamo protėvių šauksmo, matyt, dar teks palūkėti.

1 7

A M E T O I S E N Ė M

Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar Guelio parkas Barselonoje, o tada pažvelkite ir į savo miesto Vienybės aikštę, vietinį Ąžuolyno parką ar net nuosavą kiemą. Žali stogai, miesto ūkiai ar įmonių miesteliai – visa tai apibūdina kraštovaizdį, apie kurį pasakoja Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas, kraštovaizdžio architektas ir Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos lektorius Mantas Pilkauskas.

Gyvename erdvėlaikyje Monika Balčiauskaitė

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Mūsų pašnekovo Manto Pilkausko tėvas kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas ir buvo vienas dabartinio VDU ŽŪA miestelio projekto autorių. VDU ŽŪA nuotr.

2020 BIRŽELIS

1 9

Kuo jus sudomino ir kada jūsų gyvenime atsirado kraštovaizdžio architekto profesija bei akademinė disciplina?

Baigiau miškininkystės studijas Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (toliau – VDU ŽŪA).

Studijų metais teko studijuoti miškininkystę ir svetur – Rytų Suomijos universitete ir Švedijos Žemės ūkio mokslų universitete. Dalyvavau savaitės trukmės Baltijos universitetų programos kursuose kraštovaizdžio architektūros tema. Labai svarbus buvo ir mano tėčio – Regimanto Pilkausko pavyzdys. Jis mane supažindino su šia profesija ir parodė galimybes specializuotis kraštovaizdžio architektūroje, įgijus platų miškininkystės išsilavinimą.

Jis, kaip ir aš, baigė miškininkystę, tačiau didžiąją gyvenimo dalį projektavo parkus, skverus, kapines ir kartu su kolegomis planavo gyvenamuosius rajonus. Dar dėstė Vilniaus dailės akademijos Architektūros fakultete. Retkarčiais tekdavo kartu su juo važiuoti į projektuojamus objektus – iki šiol atsimenu, jog man, vaikui, tai buvo lyg atostogos.

Jis inventorizuoja ir projektuoja parko želdinius, o aš stebiu, grožiuosi.

Ar galite papasakoti apie bendrą darbą su savo tėčiu?

Pirmasis parkas, kuriame vykdžiau projektinę priežiūrą, buvo Utenos miesto sode – jį tuo metu įrenginėjo mano tėtis. Dar 2010 metais kartu su tėčiu bei broliu Vainiumi (jis baigė architektūros studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete) atvirame idėjų konkurse laimėjome Vyžuonaičio parko Utenoje projektinį pasiūlymą. Parengėme techninį projektą, ir šiemet, atsiradus finansavimui, parke pradėti tiesti keliai, sodinami medžiai, krūmai, gėlės, greitu metu bus įrengtos vaikų žaidimų aikštelės. Kartais nuo idėjos iki projekto įgyvendinimo praeina dešimtmetis.

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Esate kraštovaizdžio architektas, Lietuvos kraštovaizdžio architektų są jungos pirmininkas ir lektorius VDU ŽŪA. Kokia jūsų kasdienė rutina?

Dabar, per karantiną, sėdžiu namuose. Paskaitas tenka skaityti nuotoliniu būdu – įsisavinau „Moodle“ ir „Big Blue Button“ platformų teikiamas galimybes. Komentuoju darbus, studentų projektų eskizus.

Vis pasidžiaugiu, kad birželį su studentais galėsime vykti į praktikas parkuose – VDU ŽUA Želdininkystę ir kraštovaizdžio dizainą dabar kiekviename kurse studijuoja po vieną grupę, tad, atrodo, pažįstame vieni kitus. Po praktikos grupės tampa lyg viena šeima.

Dar projektuoju privačiai. Kartu su Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga organizuojame renginius, seminarus „Želdynų erdvė“, rengiame plenerus gamtoje.

Draugė minėjo, jog Vilniaus universitete dėstanti doc. dr. Filomena Kavoliutė geografijos studentams buvo pateikusi kraštovaizdžio kaip torto metaforą – anot jos, tiek tortas, tiek kraštovaizdis sudaryti iš daugelio skirtingų ingredientų bei elementų, kurie drauge sukuria vieną darnią sistemą. Kaip jūs apibūdintumėte kraštovaizdį?

Esu linkęs lyginti su laikrodžiu.

Kraštovaizdis susideda iš gyvosios ir negyvosios gamtos komponentų, kurių tarpusavio sąveikos išraiška yra erdvėje ir laike. Tortą norėtųsi suvalgyti, kol šviežias, neleisti jam sugesti. Tuo tarpu laikrodis gali tiksėti ir sukti rodykles rodydamas dienos, mėnesio ar metų kaitą.

Tiesa, aiškindamas kraštovaizdžio sampratą remiuosi sistemų teorija ir profesoriaus Alfonso Basalyko aprašyta Lietuvos fizine geografija.

Asmeninio archyvo nuotr.

2020 BIRŽELIS

2 1

Johno Dixono Hunto knygoje „Greater Perfections: The Practice of Garden Theory“ rašoma, jog nėra atskiros ar nepriklausomos kraštovaizdžio architektūros teorijos – dažniausiai remiamasi kitų disciplinų teorijomis.

Ar pritariate?

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Sutinku. Kraštovaizdžio architektūroje remiamės kitais mokslais: botanika, geometrija, vaizduojamosios dailės teorija, istorija, ergonomika, technika ir sociologija. Naudojame įvairių mokslų žinias, siekdami pertvarkyti kraštovaizdį ir priartinti žmogų prie gamtos.

Kuo ypatingas kraštovaizdžio architektūros, kaip savarankiškos disciplinos, pobūdis?

Mes, kitaip negu pastatų architektai, projektuojame ne objektą erdvėje, o erdvę ar erdvių sistemas. Negalime pamiršti ir laiko matmens. Sodiname mažus augalus, gėles, krūmus ir medžius. Turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kol medžiai užauga, todėl pirmaisiais metais itin svarbus gėlių ir žolinių augalų vaidmuo. Dar svarbus sezoniškumas. Mėgstu sakyti, jog gyvename erdvėlaikyje. Kviečiant susitikti neužtenka pasakyti konkrečios vietos, reikia paminėti ir laiką, nes galime pavėluoti į gimtadienio, obelų ar tulpių žydėjimo šventę.

Pastaruosius tris dešimtmečius akademiniuose žurnaluose „Landscape and Urban Planning“ bei „Landscape Journal“ kraštovaizdžio disciplinos mokslininkai kalbėjo apie būtinybę plėtoti kraštovaizdžio architektūros teoriją. Ar pastebite jos trūkumą?

Teorijų trūkumas lietuvių kalba pastebimas, tačiau skaitantys anglų ar vokiečių kalbomis tikrai gali užpildyti šį stygių. Galima rasti kraštovaizdžio architektūros teorijos chrestomatiją anglų kalba, kurioje 2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

surinktas platus spektras įvairių autorių tekstų, ar iliustruotų terminų žodynų. Teorija yra svarbi ir gali veikti mūsų gyvenimą, tačiau kraštovaizdžio architektūra yra praktinė specialybė. Neįsivaizduoju pokyčių viešosiose erdvėse be projektavimo. Žmogaus ir natūralaus kraštovaizdžio santykio formavimas yra pagrindinė šios disciplinos užduotis, apimanti žemės ūkio, gamtos ir aplinkos metodus, vadinamus praktiniais instrumentais. Kaip manote, kas būtina norint efektyviai dirbti kartu?

Praleisčiau žodį „natūralus“ arba perfrazuočiau jį į žmogaus ir gamtos (tiek gyvosios, tiek negyvosios) santykio kūrimą. Šiandienė žmonių populiacija neišgyventų vien natūralioje gamtoje. Žmonės tvenkia upes, sausina pelkes, milžiniškais kiekiais degina anglis, stato miestus ir pamažu

Šiandienė žmonių populiacija neišgyventų vien natūralioje gamtoje. keičia kraštovaizdį, pritaikydami savoms reikmėms. Vandenynai ir kalnai patraukia mūsų akį, tačiau juose vykstantys natūralūs procesai gali būti mirtini – turime saugotis ugnikalnių išsiveržimų, potvynių, gyvūnų ir net virusų. Kai leisti laiką uždarose patalpose pasidaro nedrąsu, atrandame parkus, miškus, pažintinius pėsčiųjų ir dviračių takus.

Dalies problemų galima išvengti planuojant teritorijas: regionus, miestus

Kokią įtaką kraštovaizdis daro žmogaus darbo produktyvumui?

Milžinišką. Reljefas, klimatas, oras ir vanduo yra negyvieji kraštovaizdžio elementai, nuo kurių priklauso visa augalija, gyvūnija ir žmonija.

Plačiame kraštovaizdžio architektūros apibrėžime minimos trys pagrindinės veiklos sritys: kraštovaizdžio planavimas, kraštovaizdžio dizainas ir kraštovaizdžio tvarkymas. Kuris procesas sudėtingiausias?

Kraštovaizdžio planavimas ir želdynų projektavimas skiriasi masteliais. Norėdami sėkmingai projektuoti stambiu masteliu, iš pradžių turime susipažinti su smulkiu masteliu ir pažvelgti į teritorijos visumą tarsi iš paukščio skrydžio.

Planuodami rajonus – atvirkščiai: turime suprasti žmonių poreikius ir projektuotojų specifiką. Kraštovaizdžio ar jo elementų želdynų tvarkymas apima projektavimą, įrengimą ir priežiūrą – čia svarbus užsakovo vaidmuo. Jeigu užsakovas išsilavinęs, išsako savo poreikius ir kelia pamatuotus tikslus, pasiekiamas kur kas geresnis rezultatas.

Kokia jūsų nuomonė apie garsią ją frazę „Kaunas – žaliasis miestas“?

Tebūnie tai iššūkis ir siekiamybė – išsaugoti daugiau žaliųjų viešų erdvių, nutiesti naujų dviračių takų ar įrengti viešų paplūdimių. Žinoma, tai nėra lengva ir

pigu. Man gaila, kad Kauno Nemuno sala yra apstatoma muziejais ir baseinais, nes žmonės neteks parko. Įsivaizduokite, galėjome turėti parką saloje.

Dar būtų gerai, jeigu remontuotų parkų takus. Medžiai vis dažniau „užbetonuojami“, o nauji sodinami į per mažas duobes skaldos, granito, trinkelių ir asfalto dykumose. Mažesnis medžių augimo plotas, mažiau vandens, maisto medžiagų ir oro šaknims, nebelieka galimybės dirvai pasipildyti iš besiformuojančio humuso pūvančiuose lapuose.

Ilgainiui medžiai auga sunkiau ir nežinia, ar ateityje džiugins vešlia ir sveika lapija. Pirmumas buvo atiduotas komunikacijoms, grindiniams, remonto pigumui ir patogumui, todėl mažai erdvės liko augalų šaknims.

Ar kauniečiai pakankamai rūpinasi kraštovaizdžiu?

Džiaugiuosi, kad miesto valdžia atsižvelgė į Kauno miesto gyventojų poreikius ir skyrė lėšų parkų priežiūrai, rekonstrukcijoms, takų bei vaikų žaidimų aikštelių remontams.

Grėsme laikau vandens apsauginių zonų ir geriamojo vandens vandenviečių apsaugos zonų privatizavimą.

Miesto tarybai pakeitus bendruosius ir specialiuosius planus, atsiradus galimybėms statyti pastatus, miesto gyventojai gali prarasti svarbius išteklius.

Ar šiandien dirbate su kokiu nors kraštovaizdžio projektu?

Taip. Labai tikiuosi, jog žmonės pamėgs kopų parką Melnragėje, netoli šiaurinio Klaipėdos uosto molo.

Medinis takas jau nutiestas, rišto grunto tako klojimas pradėtas, pamažu statomi suolai. Liko suprojektuoti stendus ir pasirūpinti projekto įvykdymu.

2020 BIRŽELIS

zua.vdu.lt

ir gyvenvietes. Čia, žinoma, svarbus geografų ir urbanistų vaidmuo. Projektuojant gyvenamųjų namų kvartalus, dažnai sėkmingesni būna tie projektai, kuriuose pastatų architektai į pagalbą pasikviečia ne tik būrį inžinierių, bet ir kraštovaizdžio architektų. Tada galime džiaugtis kiemų žaluma.

2 3

2 2 0 K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

Ė

2

Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje

K

A

U

N

A

S

–

E

U

R

O

P

O

S

Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas.

Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte jau beveik keturis dešimtmečius prižiūrimuose soduose, tenykštės moterys – sveikatos kupinos, besišypsančios – pasakojo, kad lysvių ilgesys jas apėmė iškart iš kaimo atsikrausčius į miestą.

Nereikia nė Šilainių – pasidairykite po bet kurio mikrorajono daugiabučių kiemus. Dabar gal rečiau, bet prieš keliolika metų po balkonais augdavo ne tik dekoratyviniai augalai, bet ir prieskoniai bei daržovės. Ir nereikia to nurašyti lietuviškumui.

Kotryna Lingienė Alinos Butrimės nuotr.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 BIRŽELIS

2 5

2 2 0 2 Ė N I T S A O M S E T S M Ė N E S I O K U L T Ū R O S O P O R U E – S A N U A K

Nuo sėklelės augintas, savo rankomis laistytas, puoselėtas, kad ir kreivokas – visuomet gardesnis nei parduotuvės lentynoje lyg juvelyrikos parduotuvėje išstatytas užsieninis. Vietoje auginamų, vietinių vartojamų kultūrų vertė keleriopa. Čia ir logistikos kaštai bei sunkvežimių ar lėktuvų keliama tarša, ir tiesiog biolaukų suderinamumas. Na, išsiplėčiau aš čia, bet tokie pavyzdžiai kaip Alinos ir Manto Butrimų iniciatyva Eiguliuose tikrai įkvepia mąstyti, kas aš, kas tikroji mano aplinka, ką dedu į save ir ką pati galiu dėl to padaryti. Ne tik dėl savęs – dėl kaimynų, bendruomenės, Kauno.

Su antrus metus Kiemo daržą auginančia Alina susiskambinome, beje, tą keistą gegužės savaitę, kai snigo.

Sakė, nekantrauja palanges okupavusias pupeles perkelti į lysves kieme. Vasaros pabaigoje reikės aplankyti ir savo akimis įsitikinti, kokie gi tie „eiguliniai“ salierai.

Koks jūsų santykis su šiuo mikrorajonu, jo architektūra, vietos bendruomene?

Mes su Mantu ir mažieji daržininkai – rajono naujakuriai, prieš dvejus metus atsikraustėme į šį tuomet labai svetimą ir nepažįstamą rajoną. Mus sužavėjo didelės erdvės namie ir kieme, visai šalia esantis Kalniečių parkas, netoliese – Kleboniškio miškas.

Buvo vasara, pro visus langus džiugino žaluma daugiabučių rajonui neįprastai erdviame kieme. Įpusėjus pirmam rudeniui, paromis pliaupiant lietui, buvo mažiau džiaugsmo, šviesiai pilki išdidūs daugiaaukščiai nuo lietaus tamsėjo, atrodė, kad tai ne lietaus lašai, o jų liūdesio ašaros monotoniškai beldžia į palanges. Užteko vieno sezono be žalumos, kad suprastume, kokia ji šioje gelžbetonio oazėje svarbi.

Per pirmus metus pastebėjome ir žmonių uždarumą. Atsikraustėme

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

iš mažo jaukaus daugiabučių kiemo, kur išėjęs į lauką visada rasdavai bendravimo ieškančių žmonių, neradęs greitai jų sulaukdavai. Iš pradžių tai mums buvo neįprasta, bet labai greitai pripratome ir čia persikraustę to paties ieškojome. Turbūt nieko keisto, kad to neradome, tad stebėjome kiemą ir savęs klausėme, kodėl šunelius vedžiojantys nesustoja ilgesniam pokalbiui, kodėl mamos su vaikais įsikuria prie skirtingų smėlio dėžių, kodėl iš skirtingų namų išėję pavaikštinėti ir, regis, vienodai nuobodžiaujantys ir bendravimo išsiilgę žmonės praeina vienas pro kitą net nežvilgtelėję į akis.

Kaip ir kada užsimezgė Eigulių sodų idėja?

Idėja gimė Mantui pirmąją mūsų žiemą Eiguliuose. Regis, visiška utopija, pakalbėjome, pasijuokėme ir pasimiršo. Kalbėjome dar ne vieną kartą, bet tai atrodė tokia svetimybė šioje gelžbetonio oazėje, kad patiems buvo sunku ja patikėti.

Tačiau atsirado, kas ne tik patikėjo, bet ir paskatino įgyvendinti. Kauno miesto V. Kudirkos bibliotekos Parko padalinyje vykusiose kūrybinėse baltojo molio dirbtuvėse Mantas šia mintimi pasidalijo su Raimonda Šiudeikyte – Eigulių „Fluxus Labas“ agente. Taip prasidėjo mūsų draugystė ir Kiemo daržo gimimas.

Esame dėkingi Raimondai – be jos palaikymo Kiemo daržas ir būtų tik utopinė idėja.

Veiksmas vyksta smėlio dėžėse.

Kodėl būtent jose? Ar neprieštarauja mažieji kaimynai, kad jų teritorijoje auga pomidorai?

Mūsų kiemas tikrai labai įdomus – turime net aštuonias dideles smėlio dėžes. Aštuonios, viena šalia kitos! Neįtikėtina, ar ne?

Regis, net projektuotojai nuspėjo, kaip žmonės bus susvetimėję. Dvi gelžbetonio dėžės jau seniai vaikų

2020 BIRŽELIS

2 7

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 2 8

nenaudojamos, pernai įsikūrėme vienoje, ilgiausiai nežaistoje, šiemet planuojame įsikurti dar vienoje. Mažiesiems liko dar šešios, iš jų naudojamos tik keturios. Mums tai buvo labai patraukli vieta – greta smėlyje kapstėsi ir vis prie mūsų prisijungdavo ir mažieji daržininkai.

Iš nenaudojamos smėlio dėžės išėjo pakelta lysvė. Nesinorėjo kurti naujo svetimo objekto, norėjome prisijaukinti ir praplėsti funkcionalumą to, kas jau yra, bet nenaudojama. Prie mūsų prisijungė ir daugiau kaimyK AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

nų – tai nustebino ir labai nudžiugino. Susipažinome su Kiemo daržo kolegomis – Daivos ir Leonardo šeima, jų mažąja daržininke. Drauge atvežėme tikrai nemažai kokybiškos žemės ir pradėjome kurti – smagiai, kartu.

Ką augina eiguliečiai?

Ar pasirinkimas slepia kokią idėją – galbūt viskas iš kaimų, „tikrų“ sodų atsivežta? O gal auginate produktus kokiam nors konkrečiam receptui?

Kiemo daržą kūrė dvi šeimos ir Manto idėją nuo pat pradžių labai palaikiusi Raimonda. Visų tikslas buvo tas pats – bendravimas ir noras čia pat, šalia namų, turėti mažą daržiuką. Prie jo priežiūros ir derliaus vartojimo prisideda visi norintys, net negalime pasakyti, kiek iš tiesų kaimynų įsitraukė į šį eksperimentą. Džiugino iš jo „dingstančios“ piktžolės, nuskanaujamos žemuogės ir žalumynai, nes tai rodė, kad bendruomenė priėmė šią idėją, kad sulaukiame tylaus palaikymo. Gal šiemet šie tylieji pagalbininkai prisijungs ir kursime kartu. Jei ne – ir toliau džiaugsimės tyliu palaikymu.

Ar pastebėjote, kad šiemet sodininkystė, nors jau kurį laiką palengva aktualėjo, tapo dar svarbesnė? Skaičiau, kad, prasidėjus pandemijai, stojant darbams, uždarant parduotuves, JAV sėklų pardavimai gerokai išaugo.

Matyt, yra ir finansinių, ir emocinių aspektų. Kaip pas mus?

Sunku kalbėti už kitus, bet turime prisipažinti: palanges daigyklomis

Ką apskritai žmogui duoda kapstymasis lysvėje – be patenkinto pilvo? Ar iš tiesų pagerėja psichologinė savijauta, rankas panardinus į dirvožemį?

Iš tiesų, užsiimant rimta sodininkyste, kur daug monotonijos, galima nurimti ir atsipalaiduoti, panardinti rankas į dirvožemį ir pusdienį kapstytis. Mūsų daržiukas mažas, penkių suaugusiųjų ir trijų vaikų susitikimai prie jo labai dinamiški – pakraunantys energija, optimizmu ir džiaugsmu, kad šalia yra žmonių, norinčių bendrauti ir kurti gyvesnį, jaukesnį kiemą. Net nuotraukose jaučiamas judesys ir džiaugsmas, tikėjimas tuo, ką darome.

Pro langus pastebėjome, kad ant suoliuko prie Kiemo daržo vis prisėda ir vyresni kaimynai, Kiemo daržo atsiradimas ne vieną paskatino pokalbiui, naujai pažinčiai. Tikimės, kad psichologinė savijauta pagerėjo ne tik tiems, kurie kapstėsi, bet ir stebėjusiems, palaikiusiems, apie idėją diskutavusiems.

Ar sunku tapti sodininku? Nuo ko reikėtų pradėti kauniečiui, gyvenančiam daugiabutyje?

Tapti sodininku ar daržininku tikrai lengva, jei išdrįsti pradėti.

Mums pernai tai atrodė utopinė idėja, kurią įgyvendinti padėjo kalbėjimas apie ją ir palaikantys žmonės. Turbūt svarbiausias patarimas ir yra – ieškokite bendraminčių, kalbėkite, bendraukite ir kurkite!

2020 BIRŽELIS

kaunas2022.eu

Kiek kaimynų sodininkauja?

Ar skirstotės darbais, lysvėmis, dar kaip nors, o gal viskas daug paprasčiau?

ir vazonėliais apstatėme prieš pat karantino paskelbimą – mums tai tikrai turėjo labiau emocinės reikšmės. Rūpinimasis augalais, jų augimo stebėjimas teikia daug ramybės ir džiaugsmo, kurių tuo metu tikrai labai trūko.

facebook.com/FluxusLabas

Pirmąjį daržo sezoną auginome viską, ką sugalvojome, nuo ridikėlių iki moliūgų. Tai buvo įdomus ir sėkmingas eksperimentas, aplinkos tolerancijos kitokioms idėjoms išbandymas. Šio daržo tikslas nebuvo pavalgyti – tai labiau edukacinis daržas miesto vaikams ir įdomi patirtis, kai išėjęs į kiemą gali nusiskinti ir čia pat suvalgyti žemuogę, salotos lapą, išsirauti ridikėlį, namo sriubai parsinešti saliero žalumos. Mes čia radome bendraminčių, smagų bendravimą – tai, ko mums trūko kieme.

2 9

S T A S E I M O N I A Z I D O K

A U

N

A

S

–

U

N

E

S

C

„Retai kuris miestas turi tokių gražių apylenkių kaip Kaunas. Aukšti Nemuno ir Neries krantai, iš kur plečiasi tolimas reginys į šių ūpių slėnis, mažesnių ūpėlių vagos, kaip antai, Girstupio [...], Jesios, Marviankos nesuskaitomos gilios daubos apžėlusiais krantais, kuriomis pavasarį čiurlena į Nemuną upeliai, seni, milžiniški Aleksoto, Fredos, Vytauto kalno, Marvos ąžuolai ir liepos sudaro tikrąjį mūsų miesto papuošalą, juo didžiau brangintiną, jog jį sutvėrė metų šimtmečiai ir sunaikintas vargiai begali būti iš naujo atstatytas.“

Siekiai apsodinti Laikiną ją sostinę Paulius Tautvydas Laurinaitis

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Aukštosios Panemunės miškas Lakštingalų al. Ketvirtas dešimtmetis, Kaunas.

Kauno miesto muziejaus archyvas.

2020 BIRŽELIS

3 1

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Pirmųjų Lietuvos olimpiečių pasodintas ąžuolas. Pauliaus Tautvydo Laurinaičio nuotr.

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tokiais žodžiais Kauno geografinę padėtį 1922 m. apibūdino dienraštis „Lietuva“. Ir iš tiesų Kaunas kone visuomet garsėjo žaliomis apylinkėmis. Vis dėlto 3 dešimtmetyje spaudoje buvo nuolat akcentuojamas žalumynų trūkumas pačiose, anuomet neplačiose, miesto ribose. Miestų gatvėms vis dar trūko jas supančių medžių, o oficialieji parkai – Miesto sodas ir Vytauto kalnas – buvo mokami, siekiant išlaikyti čia vykusią kultūrinę veiklą – orkestrų pasirodymus ir kino seansus. Nors kitų žaliųjų zonų, kaip antai Ąžuolyno ar Mickevičiaus slėnio, sutvarkymas nuolat buvo primenamas kaip svarbus klausimas, tačiau tik gerokai vėliau susirūpinta sistemingu jų plėtojimu.

Ankstyvosios nepriklausomybės chaose pačiame miesto centre egzistavo ir kita problema. Spauda 1920 m. rašė: „Kauno miesto valdyba ar dėl didelės simpatijos, o gal reikalui esant užleido tam raguotam gyvulėliui visus miesto skverus ir sodus, visus mūsų krašto ir užsienio čia pergabentus medelius. [...] prie Viešosios Aikštės, Laisvės Alėjos, prie skvero ties miesto sodu, Vytauto kalne – visi medeliai oškų nugraužti.“ Poilsiauti išsiruošę kauniečiai susidurdavo ir su kitu priešu, apie kurį keleriais metais vėliau raportavo spauda: „Mickevičiaus slėny sulig tam tikru parašu, net 3 kalbomis, draudžiama arkliais ir dviračiais jodinėti. Nežinia, kodėl niekas neprižiūri, kad tai būtų pildoma [...] Dabar gi siaurame takely dviratininkai be paliovos šian ir ten jodinėdami kliudo publikai vaikštinėti ir net kai ant kurio užvažiuoja ar nugąsdina.“ Vis dėlto radosi ne viena iniciatyva, siekusi miesto teritoriją paversti žalesne ar skatinti visuomenės įsitraukimą šiuo klausimu. Net ir

siekiant botanikos sodo įkūrimo, greta mokslinių pagrindų, buvo deklaruojamas tikslas „sukelti gilesnę meilę, ne tik augalais, bet ir šiaip gamta ir ją nustatančiais veiksmais“. 1921 m. Kaune įsikūrė net dvi organizacijos, siekusios medžių sodinimo plėtotės visoje šalyje – Medžių sodinimo komitetas, inicijuotas Tado Ivanausko, Liudo Valionio bei kitų gamtos tyrinėtojų, bei Lietuvai pagražinti draugija, kurią įkūrė Juozas TumasVaižgantas ir kiti visuomenininkai.

Netrukus šios iniciatyvos susijungė.

Nors LPD siekiai buvo kur kas platesni, vienu svarbiausiu jos siekinių buvo kasmetės apželdinimo akcijos. Kasmet, pavasario gale, būdavo inicijuojamos medžių sodinimo šventės, kurių metu Lietuvoje būdavo pasodinama arti šimto tūkstančių medžių, o 4 dešimtmečio antroje pusėje tas skaičius išaugo iki milijono.

Prie šių akcijų prisijungdavo bene visos pagrindinės visuomeninės organizacijos bei mokyklos, o vaikai vienai dienai oficialiai būdavo atleidžiami nuo pamokų.

Kiekvienais metais šventės turėdavo temą: pavyzdžiui, pirmojoje – 1923 metais – buvo sodinami Laisvės medžiai, minint Nepriklausomybės penkmetį, kitais metais sodinti Vilniaus medžiai praėjusio Vilniaus 600 metų jubiliejaus proga, o 1925 metų šventė dedikuota „Aušros“ medžiams, turėjusiems įprasminti tautinio atgimimo judėjimą. Kaip matyti ir iš Vilniaus medelių akcijos, šios šventės dažnai turėdavo politinę temą – pavyzdžiui, 1927 m. buvo sodinami Prezidento medžiai, 1926 ir 1935 m. – Klaipėdos, o 1934 m. Antano Smetonos šešiasdešimtmečio proga nuvilnijo Tautos vado sodinukų šventė. Kitų metų sodinimo akcijos buvo dedikuotos Spaudai, Baltijos

2020 BIRŽELIS

3 3

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Studentų poilsis Ąžuolyne 1929 m. Kauno miesto muziejaus archyvas.

šalių vienybei, Jonui Basanavičiui ir Nepriklausomybės dešimtmečio paminėjimui. Pirmųjų, simbolinių, medžių pasodinimą lydėdavo didžiuliai apželdinimo darbai.

Natūralu, kad tokių švenčių centras buvo Laikinoji sostinė, kurioje ta proga būdavo surengiamos itin didelės iškilmės: pavyzdžiui, Vilniaus medžių sodinimo iškilmės tęsėsi dvi dienas, o į programą įėjo iškilmingos eitynės, ritualai Karo muziejaus sodelyje, nemokami koncertai ir spektakliai. Simbolinį pirmąjį akcijos medį dabartinėje Vileišio aikštėje iškilmingai pasodino Prezidentūros, Seimo,

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vyriausybės ir stambiausiųjų organizacijų atstovai. Didelį švenčių mastą Kaune rodo 1930 metų akcijos skaičiai: pasodinus pirmąjį Vytauto Didžiojo medį, vėliau sodinant eglynus Aukštuosiuose Šančiuose ir Marvelėje, dalyvavo 1360 moksleivių iš 22 mokyklų, įskaitant ir rusų, lenkų bei žydų mokymo įstaigų atstovus. 1935 m. sodinant Klaipėdos medžius numatytas didžiulis kiekis apsodinamų teritorijų tiek mieste, tiek priemiesčiuose – Ąžuolyne, Mickevičiaus slėnyje, Pažaislyje, Aukštuosiuose Šančiuose, Panemunėje, Marvelėje ir Linkuvoje.

Simboliniai medžiai tapo populiariu būdu įprasminti vienokią ar kitokią

mintį ar įvykį – pavyzdžiui, Šančiuose iki šiol galime pamatyti pirmųjų Lietuvos olimpiečių pasodintą ąžuolą, kurį šie grįžę iš Paryžiaus pasodino prie pagrindinės rajono arterijos.

Kita vertus, spaudoje akcentuotas ir dažnai pasitaikantis medžių naikinimas. Pavyzdžiui, simbolinė maumedžių alėja, 1924 metais sodinta svarbiausių valstybės veikėjų, anuomet sulaukė nepasitenkinimo iš sporto organizacijų, kurių aikštynų viduryje atsidūrė, ir jau 1937 m. buvo visiškai sunaikinta. „Nežiūrint į Savivaldybės dedamas pastangas ir leidžiamas tam reikalui sumas, atsiranda nemažas gyventojų procentas, kurie tų savivaldybės pastangų ne tik neįvertina, bet kartu sąmoningai ir nesąmoningai daro miestui neapsakomą žalą, skverus, takus užteršia įvairiomis atmatomis“, – 1938 m. spaudoje konstatavo vienas iš autorių, o kitas, jau dėl infrastruktūros bei statybos plėtojimo vardan kertamų medžių, išreiškė verdiktą: „Netrukus Žaliąjį kalną teks pavadinti Plikuoju kalnu.“ Nors pati miesto savivaldybė dėjo pastangas siekiant apželdinti miesto gatves ir atsodinti nulaužtus medžius (pavyzdžiui, 1932 metais palei gatves buvo pasodinta apie 2000 kaštonų ir klevų), tačiau spaudoje nuolat pasitaikydavo pastebėjimų apie prastą šių priežiūrą ir vis dar vangų požiūrį į žaliųjų erdvių plėtojimą. „Kaitrią dieną miesto centre taip sunku pasislėpti nuo spindulių, – buvo rašoma anuometės spaudos puslapiuose, – miesto gėlynai taip pat primityvūs.“ Kritikuoti ir sprendimai, lėmę vis dar galimą gyvūnų ganymą Ąžuolyne ar žaliųjų erdvių užstatymą: „Iš kitų Ąžuolyno vietų, kažkokie nežinomi „tvarkos

prižiūrėtojai“, apsiginklavę nemažo kalibro lazdomis žmones varinėja.

Esą draudžiama mindžioti žolę, nes čia, esą, reik šienauti [...].

Gražios Kauno apylinkės niekais eina. Skardžiai užteršiami, medžių alėjos naikinamos, Mickevičiaus slėniu publika negalės naudotis.

Panemunės miškas kaskart mažinamas, Ąžuolynas užstatomas.“ Dėl parkų plėtotės siūlyta daug idėjų, tačiau dažnai jos įstrigdavo biurokratiniuose labirintuose, nors ir įeidavo į oficialią miesto politiką.

Pavyzdžiui, Lietuvai pagražinti daugija sukūrė miesto pagražinimo dvidešimtmečio planą, kuriame numatytas Ąžuolyno, Mickevičiaus slėnio ir Panemunės šilo apjungimas į vientisą didelį parką, – tai vėliau integruota rengiant naująjį miesto generalinį planą. Pačioje 4 dešimtmečio pabaigoje žalumynų klausimas tapo dar svarbesnis: pavyzdžiui, miesto savivaldybė, siekdama užkardyti niokojimą, priėmė privalomąjį įsakymą „miesto žalumynų apsaugos reikalu“, kuriame buvo numatytos baudos iki 500 litų už bet kokį medžių ar krūmynų naikinimą. Pradėtas tvarkyti ne tik Ąžuolynas (ankstesnės jo plėtotės nebuvo sėkmingos) – į miesto žinią perėjo ir Panemunės šilas, o tolesni siekiai buvo parkų įkūrimas Neries krantinėje Vilijampolėje, Nemuno saloje ir keliose kitose vietose.

Daugelis medžių sodinimo akcijų rezultatų ir šiandien matyti Kaune bei apylinkėse. Vis dėlto – kiek išliko pačių simbolinių medžių, kuriais siekta paminėti vieną ar kitą progą? Kol kas sistemingų jų paieškų nėra vykdyta. Gal tai būtų įdomus užsiėmimas šių dienų sąlygomis, kurios šią vasarą neišvengiamai lems didesnį dėmesį savo krašto pažinimui.

2020 BIRŽELIS

3 5

A J I R O T S I O T O F

Tikimės, bent dalį skaitytojų šio numerio skaitiniais užmotyvavome raitotis rankoves ir dairytis sklypo ar lysvės. Net jei galimybės neleidžia, viena kita gėlė bute tikrai tilps. Ši misija – aplankyti tris aplink Kauną esančius medelynus ir vieną gėlių ūkį – truko šimtą kilometrų ir beveik visą darbo dieną. O kur dar į diktofoną netilpę, bet atmintyje nusėdę patarimai, ką su kuo geriau derinti ir nuo ko pradėti. Kreipkitės – visi mūsų aplankyti herojai padės ir pakonsultuos bet kuriuo su medžiu, krūmu ar gėle susijusiu klausimu. Vienas papildomas mylimas ir globojamas augalas šioje planetoje – jau didelis pliusas.

Metas prie darbo Kęstutis Lingys Arvydo Čiukšio nuotr.

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Raudondvario medelynas 2020 BIRŽELIS

3 7

A J I R O T S I O T O F

Simo gėlės Ovos g. 36, Kuro k., Zapyškio sen., Kauno rajonas „Iš pradžių pardavinėjome agurkų, pomidorų daigus, bet aritmetika paprasta – iš gėlių uždirbi trigubai daugiau“, – savo dvidešimt metų trunkančią istoriją lakoniškai pradeda Simas, kurio gėlių ūkis veikia savitarnos principu, ir tai lankytojams labai patinka. Lyg bekraštė parduotuvė, kurios paviljonuose mirga akys ir kirba pakinkliai. Pasiklysti galima, bet pagalbą rasi čia pat – ūkio darbuotojai 3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

išklauso, pataria, padeda komponuoti būsimas namų ar sodybos puošmenas. Mados čia tokios pat aktualios kaip drabužių parduotuvėse – jei prieš penkerius metus dominavo ryškios spalvos, dabar – pastelės era. Beje, tą patį mums tvirtino ir VDU Botanikos sode. Aktuali ir klimato kaita – dabar populiarūs augalai, galintys išgyventi karštyje. Pavyzdžiui, praėjusiais metais itin sekėsi saulėgrąžoms.

Raudondvario medelynas Medelyno g. 1, Raudondvaris, Kauno rajonas 1927-aisiais įkurtas medelynas kadaise priklausė Raudondvario urėdijai, o keičiantis žinyboms viskas baigėsi tuo, kad dabar priklauso Kauno miškų urėdijos Dubravos regioniniam padaliniui.

Tarpukariu šis medelynas buvo „vaikų darželis“ būsimiems

miškams, vėliau čia buvo auginami vaismedžiai, tuomet – rožės ir kitos gėlės. Dabar Raudondvaryje auga dekoratyviniai sumedėję augalai.

Tai vienintelis medelynas, kuriame veiksmas vyksta „nuo sėklos“. Tai reiškia – jokio importo!

2020 BIRŽELIS

3 9

A A J J II R R O O TT SS II O O TT O O FF

Juragių medelynas Virbališkių g., Tvarkiškų k., Garliavos sen., Kauno rajonas Penkiolika metų siekianti šio medelyno istorija patvirtina ne kartą žurnale jau kartotą faktą – stebuklai per naktį nenutinka. Jo įkūrėjas pasakojo, kad tai tėvai, augindavę gėles, įkvėpė imtis panašios veiklos. Čia atrasite platų asortimentą, o šeimininkai nuolat gaudo naujienas ir įdomybes. Dabar, sako, madoje

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

žolės, varpiniai augalai. Čia rasite pusantro tūkstančio „eksponatų“, nors, tiesa, dabar – vasarą – jau kaip ir ne sezonas, atvykti reikėtų kitą pavasarį. Ir net per karantiną žmonės stovėjo eilėse už vartų, šlavė magnolijas. Jomis Juragių medelynas pelnytai didžiuojasi.

Garliavos medelynas Sodų g. 99, Jonučių km., Kauno rajonas „Mes išskirtiniai dideliais, formuotais augalais – stengiamės žmonėms pateikti ekskliuzyvą“, – taip mus pasitinka Jonučiuose. Dideli ne tik augalai. Pušis iš didžiosios P, dailiai išformuota, čia gali kainuoti net keliolika tūkstančių. Yra ir lapuočių, bet lietuviams arčiau dūšios spygliuočiai – na, kad ir žiemą džiugintų. Dalis čia auga nuo sėklos,

dalį tenka atsivežti iš Olandijos ar Vokietijos (žinoma, tinkamus mūsų klimatui) – ir tai neturėtų stebinti žinant, kad norint sukurti išties išskirtinį eksponatą prireikia ir pusšimčio metų. O kas Lietuvoje buvo prieš pusšimtį metų? Taigi.

Kainai turi įtakos ir rankų darbas, trunkantis dešimtmečius.

2020 BIRŽELIS

4 1

Kalendorius SCENA 06 06 – 06 14

Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“

Trečiadienis, 06 10, 18:30

Spektaklis „Hirošima, mano meile!“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

D. Ališausko nuotr.

Dainavą ir Šilainius jau lankęs įvykis į Kauną grįžta nauju formatu ir kviečia žiūrovus į virtualius susitikimus.

2020 metų festivalio tema – „Private Zone“. Nors pagrindinė programa yra perkeliama į kitus metus, šiais metais bus akcentuojami ir nepamiršti du festivalio aspektai: edukacija ir bendravimas. Kasmet vis kitoje miesto vietoje vykstantis renginys, šiemet dėmesį skiria Vilijampolei.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Online ir Vilijampolė

Šiais metais festivalio plotmėje vyks online seminarai, skirti menininkų kvalifikacijos kėlimui ir naujų įgūdžių lavinimui. Dalyviai numatytomis dienomis dalyvaus vaizdo konferencijose, o po jų turės įgyvendinti įvairius, individualius praktinius pratimus. Virtualiu būdu atlikėjai bendraus su lektoriais, bus vykdomos diskusijos ir mėginimai susieti savo tyrimus su tam tikromis Vilijampolės vietomis. Birželio 6, 14 dienomis edukacijos proceso rezultatai – meninės intervencijos bus rodomi Vilijampolės mikrorajone.

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Teatro archyvo nuotr.

Legendinio Marguerite Duras kūrinio „Hiroshima, mon amour“ atgimimas teatro scenoje – režisieriaus Ramūno Abukevičiaus darbas. Tai jautri istorija apie du mylinčius žmones ir vieną akimirką jų gyvenime, prieš kurią nublanks visos dienos. Tai kvietimas į pokalbį apie meilę, apie kurią kalbama teatro kalba. Apie meilę. Labai tikrą, labai spontanišką. Išliekančią ir paliekančią žymę visam gyvenimui, bet nevystomą toliau. Nutrūkstančią, ar tikriau – nutraukiamą pačių personažų. Procesas sustabdomas tam, kad jis išliktų. Šis eksperimentinis pastatymas nustebins žiūrovą netradiciniais erdvės sprendimais, aktorių nuoširdumu ir muzikos įtaiga.

Nors pjesės autorė Marguerite Duras anuomet rašė turėdama omenyje Hirošimos tragediją, dabar, pasak režisieriaus, mes ir vėl gyvename branduolinės grėsmės akivaizdoje.

Antradienis, 06 16, 18:30

Spektaklis „Protestas“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Birželis

Trečiadienis, 06 17, 18:30

Spektaklis „Samurajaus knyga“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Teatro archyvo nuotr.

Tai juodo humoro satyra apie tris pedagoges iš Skakiškio miestelio, kurioms kyla idėja atsigabenti pabėgėlių, kad jų mokykla nebūtų uždaryta. Šiuolaikinių dienų kultūriniame ir politiniame kontekste atstumti jaučiasi visi – tiek Lietuvos pedagogai, kurių nuomonės nesiklausoma, tiek pabėgėliai, kurie mėtomi ir skirstomi kaip bulvės.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

Aktorius Gytis Laskovas. „Kosmos Theatre“ Teatro Archyvo nuotr.

Agniaus Jankevičiaus režisuotas spektaklis-metafora – apie Lietuvos – mažos šalies – padėtį Europos Sąjungoje, apie pozityvumą, lojalumą ir tikėjimą. Pagrindinis herojus – berniukas Tomas Lašas perskaito Samurajaus kodeksą, ir pabando jį įgyvendinti. Jis supranta, kad samurajus nėra samurajus, kol neturi šeimininko.

Kadangi vaikams autoritetai arba šeimininkai yra jų tėvai, jis aiškinasi, kas yra jo tėvo šeimininkas. Jo tėvas – europarlamentaro patarėjas, todėl europarlamentaras yra jo šeimininkas. Berniukas daro viską, kad susitiktų su savo šeimininku.

2020 BIRŽELIS

4 3

Kalendorius Ketvirtadienis, 06 18, 18:30

Spektaklis „Mari Kardona“ Ketvirtadienis, 06 18, 18:30

trumpas pasakojimas ateinantis iš Mari lūpų – keistas, nejaukus ir gana tragiškas, sukuria provokuojantį Mari Kardonos gyvenimo liudijimą pilno, nebe fragmentais matomo, gyvenimo. Aktorė Gabrielė Ladygaitė už Mari vaidmenį, o režisierius Agnius Jankevičius už spektaklio dramaturgiją 2018 m. nominuoti „Auksiniams scenos kryžiams“.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

MUZIKA Iki 06 25 Teatro archyvo nuotr.

Albero Kamiu romane „Svetimas“ fragmentiškai pasirodanti Mari Kardona, kaip ir kiekvienas mūsų gyvenime probėgšmais išnyrantis žmogus, turi savą istoriją.

Mari Kardona – nuo mažens kitokia, visą gyvenimą dėl savo kitoniškumo pakliūvanti į netikėtas, dažnai net tragiškas situacijas. Save įvardija kaip tą, kuri neturi jausmų. Dar kitaip – „žvėris“. Jai patikdavo žiūrėti į žmones, ir už tai ji gaudavo į galvą.

Tačiau Mari nori pritapti, nori turėti jausmus. Tų jausmų ji ieško visos istorijos metu.

Dažnai atsitinka tai, ko labiausiai bijai: „Tik prieš atsitinkant kažkam gero, mes esame bandomi kažkuo labai blogu“.

Herojė gyvena baimės pilną gyvenimą.

Baimės, kad neturi jausmų, baimės gauti į galvą, baimės būti savimi.

Tačiau siaubingos, tragiškos situacijos tampa beveik komiškomis ir baimės nelieka. Mari Kardona atskleis gausybę konfliktų. Tarp Mari ir duodančiųjų jai į galvą, tarp Mari ir jos mamos, tarp Mari ir jos vidaus. Kiekvienas

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Festivalis „Corpi Sonori: Sugihara House“ Online

Organizatorių nuotr.

Gegužės 14 – birželio 25 dienomis visoje Lietuvoje ir pasaulyje skamba eksperimentinės muzikos garsai – įvairiapusiškas, garso ir vizualinius menus, bei eksperimentinę muziką pristatantis festivalis „Corpi Sonori 2020“, planuotas rengti Sugiharos namuose, keliasi į virtualią erdvę, iš kur kiekvieno klausytojo namus užpildys Lietuvos bei Japonijos menininkų sukurtais kūriniais. Kiekvieną savaitę feisbuke ir „Palanga Street Radio“ tiesioginių transliacijų metu festivalio dalyviai išgirs šiai progai kurtus ir nūdienos įvykius aktualizuojančius kūrinius.

Kas savaitę skaitmeninę erdvę

pasieks šešios „Corpi Sonori“ dalys.

Kiekviena jų – tarsi pakitusią laiko tėkmę atspindinti filmo serija.

Nuostaba, nuobodulys, įtampa ir atoslūgis keis vienas kitą ir taps tikrovę keičiančiomis spalvomis. Šių metų „Corpi Sonori“ – tai garsiniai ir vaizdiniai nūdienos dokumentai.

Sugiharos namų balkonuose, kambariuose, koridoriuose, laiptinėse ar kiemuose suskambėti turėję Sugai Ken (JP), Tujiko Noriko (JP), Masahiro Takahashi (JP), lietuvių Žygimanto Kudirkos, Pijaus Džiugo Meižio bei Dariaus Čiutos garsynai, suskambės su Tado Stalygos ir Albino Liutkaus sugautais Kauno miesto ir Sugiharos namų kadrais virtualioje erdvėje.

PARODOS 03 06 – 06 28

Fotografijų konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ laureatų darbų paroda

Birželis

Parodoje „Lietuvos spaudos fotografija 2019“ pristatomi nacionalinio konkurso laureatų – geriausių šalies spaudos fotografų darbai, atrinkti ir įvertinti tarptautinės vertinimo komisijos. Tai svarbiausių praėjusių metų šalies įvykių, aktualijų, asmenybių fotografijos, įvairiomis temomis atskleidžiančios socialinę, kultūrinę, politinę gyvenimo mozaiką ir susidėliojančios į bendrą šalies gyvenimo vaizdą. Fotografijų konkursui nuotraukas pateikė 111 autorių. Parodoje jos pateiktos pagal temas: „Naujienos“, „Gyvenimas“, „Portretas“, „Europos metai“, „Kultūra“, „Kariuomenė“, „Sportas“, „Pramogos“, „Gamta ir jos apsauga“, „Reportažas“ ir „Fotopasakojimas“.

03 20 – 06 30

Antano Sutkaus fotografijų paroda „Sveikinimai iš XX-ojo amžiaus“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15

A. Sutkus. „Šulinys“, 1959

„Šachas ir matas. Pavingiuojam aktyvaus laisvalaikio festivalis Vingio parke. Aikido treniruotė“. Konkurso laureato Sauliaus Žiūros nuotr.

Tai pirmoji tokio dydžio A. Sutkaus (g. 1939) paroda Kaune, kurioje greta visiems puikiai žinomų bei jau klasika tapusių kūrinių pristatomi ir darbai, kuriuos išvysime pirmą kartą. Tai paskutinių poros metų autoriaus sukurtos fotografijos bei daug paveikių vaizdų iš praeities -

2020 BIRŽELIS

4 5

ištisa fotografijos epocha, pasakojanti apie XX amžiaus Lietuvą ir jos žmones.

A. Sutkaus nuotraukose, atsiskleidžia tai, kas paties menininko įvardijama kaip svarbiausia fotografijoje – nesumeluota emocija, nuoširdumas, tarpusavio ryšys, jautrūs socialiniai aspektai, tuo pačiu pritariant A. de Sent Egziuperi minčiai, jog „matyti galima tik širdimi“.

A. Sutkus yra ne daiktų, o žmonių fotografas, akcentuojantis dėmesį į žmogaus vertę, jo gyvybės prasmę, puikiai įamžinantis ne tik garsių Lietuvos bei užsienio šalių, bet taip pat ir paprastų žmonių portretus.

04 12 – 12 31

Paroda „Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“

kurioje kviečia pajusti trenksmingą postfolkloro krypties festivalių ritmą. Parodoje pristatomi penki muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.

05 05 – 08 09

Vilniaus knygrišių gildijos paroda „Knygrišių knygos“ M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, L. Zamenhofo g. 12

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kalendorius

Organizatorių nuotr.

Organizatorių nuotr.

Išsiilgusiems vasaros festivalių atmosferos Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius parengė naują pramoginę erdvę – postfolkloro krypties festivalių parodą „Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“,

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vilniaus knygrišių gildija įkurta 2003 metais, šiuo metu vienija apie 20 narių. Jos steigėjų branduolį sudarė Vilniaus didžiųjų bibliotekų knygų restauratoriai, tačiau kartu prisijungė kai kurie dailininkai–odininkai, (baigę studijas Estijoje, kur veikia gerai žinoma odos meno bei knygrišystės mokykla), taip pat grafikas, knygų dailininkė, menotyrininkė, popieriaus marmuruotoja – visi vienaip ar kitaip susiję su knygrišystės

Birželis

amatu. Parodoje pristatoma virš 60 kūrinių, taip pat knygų restauravimo fotografijos (prieš ir po), bei marmuruoto popieriaus stendas.

Ne vien senieji įrišai, bet ir pats knygrišystės amatas yra kultūros paveldo dalis, kurį siekiame išsaugoti. Šios žinios būtinos knygų restauravimui. Gildijos meistrai taip pat atlieka istorinių knygų įrišų rekonstrukcijas bei replikas, siekdami lavinti įgūdžius, išsiaiškinti tam tikras seniai pamirštas technologijas, atkurti daiktų formos vientisumą, patikrinti funkcines galimybes, panaudoti edukacijų metu kaip metodinę medžiagą. Tačiau šios amato žinios neišvengiamai reikalingos meninei knygų įrišimų kūrybai.

05 15 – 10 31

Fotografijų paroda „Sveikas, šalies šeimininke! Lietuvos Steigiamajam Seimui –100“ Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33

Minint Steigiamojo Seimo 100-ąsias susirinkimo metines, Istorinė Prezidentūra atidarė šiai progai skirtą fotografijų parodą. Paroda veikia saugioje erdvėje – muziejaus sodelyje, ją bus galima aplankyti kasdien nuo 7 val. ryto iki 21 val. vakaro. Sodelyje paroda bus eksponuojama iki pat vėlyvo rudens. Parodoje – nuotraukos ir pasakojimas apie Steigiamojo Seimo palikimą lietuvių ir anglų kalbomis.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

05 15 – 06 30

Paroda „Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų Von der Roppų meno kolekcijoje“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

Bartolomeo Scedoni. „Atgailaujanti Marija Magdalietė“

Jau XIX a. Roppų kolekcija garsėjo Baltijos vokiečių provincijose ir yra neblogai dokumentuota. Parodoje išryškinamos išlikusios pirminės Theodoro von der Roppo sukauptos kolekcijos vertybės, kilusios iš įvairių Europos, daugiausia Italijos kolekcijų, surinktos Grand Tour (Didžiosios kelionės) metu ir vėliau. Taip pat atskleidžiama kolekcijos sudarytojo asmenybė, kadangi, atsiradus daugiau biografinės medžiagos (daug ką atskleidžia Latvijos archyvuose išlikę atsiminimai ir šeimos kronikos), išryškėja nuosekli puikiai išsilavinusio Apšvietos epochos atstovo veikla.

Bene garsiausias faktas yra tas, kad Theodoras von der Roppas buvo Bertelio Thorvaldseno (1770–1844) mecenatas, tiesiogiai iš garsiojo danų skulptoriaus dirbtuvės įsigijęs marmuro bareljefą „Achilas ir Briseidė“ ir „Veneros su obuoliu“ (Venus victrix) skulptūrą (abu kūriniai yra išlikę), taip pat devynias antikinių

2020 BIRŽELIS

4 7

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kalendorius

4 8

marmuro biustų kopijas. Pastarųjų metų tyrinėtojai pripažįsta, kad jaunojo baronaičio užsakymas buvo labai reikšmingas danų skulptoriaus karjerai, nes buvo pateiktas tuo metu, kai šiam reikėjo apsispręsti, ar grįžti namo, pasibaigus karališkosios Danijos akademijos stipendijai, ar likti Romoje ir imtis savarankiško darbo. Parodoje, kurią kuravo Oskaras Daugelis, platesniame kontekste atskleidžiamos Pakruojo dvaro meno vertybės – skulptūros, tapybos ir taikomosios dailės (porceliano ir stiklo) eksponatai, nuosekliai kaupti kelių kartų atstovų, išlikę ir išsaugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose.

05 15 – 09 06

Dainiaus Ščiukos fotografijų paroda „Moteris“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16 Jaunosios kartos fotomenininko Dainiaus Ščiukos rafinuotų portretų ciklas „Moteris“ – tai kontradikcija pateikiamai tobulai moters reprezentacijai populiariojoje kultūroje.

Veikiau tai autentiško moteriškumo kelionė, atverianti kitokį – beribį ir stereotipais nesuvaržytą požiūrį į moters grožį. Ši paroda – tai odė MOTERIAI – tikrai, sodriai, nepriklausomai, pasakojančiai istorijas, veikliai, o svarbiausia – nebijančiai savęs.

Priimančiai save visokią – kartais idealiai apsirengusią ir pasitempusią, kartais susimąsčiusią, dar kitais kartais – liūdinčią ir išgyvenančią.

Tematiškai jautri, vizualiai įspūdinga, tikra ir moderni portretų serija vaizduoja savitas, įdomias ir savo veikla išsiskiriančias žinomas Lietuvoje moteris.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

05 19 – 08 30

Paroda „Rašytojai atostogauja“

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Muziejaus archyvo nuotr.

Ši paroda – tai fotografijų serija, džiugiai nuteikiantis pasakojimas apie žinomų rašytojų atostogas, poilsį ir smagias keliones į užsienio šalis. Kaip ir daugelis mūsų, rašytojai mėgo laisvalaikį leisti prie jūros. Palanga, ir dabar, ir anksčiau – populiariausias kurortas, sulaukdavęs inteligentų, išsiilgusių saulės vonių prie ošiančių bangų. Kai kurie rašytojai rinkdavosi ramesnį poilsį prie ežerų ar upių. Neretai tokiam įkvepiančiam pabuvimui vykdavo į nuosavus sodus ar sodybas gražiausiose Lietuvos vietose, nes ten galima ilsėtis, susikaupti naujiems darbams ar net nieko netrukdomam rašyti. Parodoje daugiausia eksponuojamos mėgėjiškos, tačiau dėl to tik dar jaukesnės ir nuoširdesnės, nuotraukos iš šeimos archyvų, tačiau taip pat bus pristatytos ir profesionalių fotografų nuotraukos, pavyzdžiui, žymaus fotografo Romualdo Rakausko kūriniai. Kad atostogų dvasią būtų pajusti dar lengviau, pamatysime ne tik fotografijas, bet ir

Birželis

asmeninius daiktus, kuriuos rašytojai naudojo poilsiui ar keliaudami. Kam neįdomu pamatyti vokišką Teofilio Tilvyčio akordeoną „Hohner Verdi I“, Albino Žukausko meškeres ar Kazio Inčiūros lazdą, su kuria jis apsuko ne vieną Druskininkų takelį.

06 01 – 06 30

Paroda „Keliaujantys muzikantai” Kauno geležinkelio stotis, M. K. Čiurlionio g. 16

05 20 – 06 28

Elenos Kniūkštaitės tapybos paroda

Kauno rajono muziejus , Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno raj.

Organizatorių nuotr.

Ši, taip pat keliaujanti, paroda pristato trijų Leipcigo aplinkos sujungtų muzikų – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Claros Schumann ir Edvardo Griego kelionių maršrutus ir kasdienybę. Pasisvečiavusi Kaune, paroda keliaus į Druskininkus, Šiaulius, Rietavą, Klaipėdą.

Dar 1974 m. debiutavusi kaip tapytoja E. Kniūkštaitė dirba Lietuvos liaudies buities muziejuje. Ši vietovė yra jos įkvėpimo sala. Menininkė tapo tai, kas matoma kasdien: sodyba, kelio vingis, bažnytėlė, tiltelis per upeliuką. Toje erdvėje yra ir Jos figūra, dažniausia vieniša, apgaubta neįspėjamos paslapties. Tapytojos 70-mečiui skirta paroda rengiama su Kauno „Eglės“ galerija.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

2020 BIRŽELIS

4 9

Kalendorius Iki 08 31

Nuo 06 04

Požeminė automobilių stovėjimo aikštelė Maironio g.

Kauno apskrities viešoji biblioteka, Radastų g. 2

Aleksandro Dapkevičiaus paroda „Iš(va)duota tikrovė“

U

S

Fotografijų paroda „We will travel again“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

Organizatorių nuotr.

5 0

Islandijoje gyvenantis fotografas Deividas Matkevičius savo parodą pristato neįprastoje vietoje – stovėjimo aikštelėje šalia būsimojo „Marriott” grupės viešbučio „Moxy Kaunas Center“.

Aplankyti parodą visą vasarą galės ir pėstieji, ir automobilių vairuotojai. „Kol šiuo metu negalime keliauti, gamta turi progą atsigauti, o mes galime ją pažinti kitaip. Tikiu, kad mano paroda sukels geras emocijas ir praskaidrins niūrokas karantino nuotaikas, bei visiems primins, kad jau netrukus mes ir vėl galėsime kelti sparnus ir keliauti“, – teigia nuotraukų autorius, keliaujantis fotomenininkas D. Matkevičius. Kartu su fotografu šią neįprastą parodą surengęs viešbučių tinklas „Marriott“ tokiu būdu Lietuvoje pristato visame pasaulyje paskelbtą kampaniją „We will travel again“ (liet. „Mes ir vėl keliausime). Šis šūkis kviečia nepamiršti apie keliones, o kartu – susivienyti ir palaikyti dabar sunkumus išgyvenantį turizmo sektorių.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Aleksandro Dapkevičiaus fotografija

Kaipėdiečio fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus (1929–2007 m.) paroda „Iš(va)duota tikrovė“ ir joje pristatomas pirmasis jo kūrinių albumas – tai būdas tiesiogiai susipažinti su savitais raiškos ieškojimais šios asmenybės kūryboje.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

06 11 – 07 04

Paroda „35 metai kartu“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Birželis

naujausius savo tapybos kūrinius. Beje, gera žinia yra ta, kad nuo birželio mėn. galerija bus atvira ir sekmadieniais.

Penktadienis, 06 12, 11:00 – 16:00

Paroda skirta Gedulo ir vilties dienai

Kauno apskrities viešoji biblioteka, Radastų g. 2

Edmundas Saladžius. Be pavadinimo.

Linoraižinys, 1991 m.

Dviejų bičiulių, kūrėjų bendradarbiavimo sukaktį žyminčioje parodoje pamatysite visiems gerai pažįstamo kauniečio grafiko Edmundo Saladžiaus atrinktus kūrinius ir taip svečio iš Radomo miesto (Lenkija) Aleksander Olszewski skaitmeninę grafiką ir tapybą. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paroda „Oksimorono spąstai“ 06 11 – 07 04

Elenos BalsiukaitėsBrazdžiūnienės paroda „Oksimorono spąstai“

Gintauto Aleknos asmeninio archyvo nuotr.

Gintauto Aleknos fotografijų paroda parengta iš kelionių tremties pėdsakais po atokiausius Rusijos regionus.

Paroda veiks tik birželio 12 dieną ir bus eksponuojama lauke prie pagrindinio įėjimo į bibliotekos pastatą. Parodos atidarymas – 15 val.

Nuo 06 18

Paroda „Sibiro istorijos“ Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Triin Kerge video darbas „Sibiro vaikai“

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė

Įsimintina Kauno tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė parodoje „Oksimorono spąstai“ pristatys

Grupinė paroda apžvelgs skirtingų kartų menininkų žvilgsnį į sovietų okupacijos metais vykdytas tremtis.

2020 BIRŽELIS

5 1

Kalendorius DAUGIAU Nuo 06 01

Nuo 06 01

Žaidimas „Škoda atradimai“ Kaunas ir Kauno rajonas

Šerloko Holmso pabėgimo kambarys Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinys, Raseinių g. 26

O

Nuo birželio 1 d. lankytojai vėl kviečiami į nemokamą Šerloko Holmso pabėgimo kambarį. Profesionalių pabėgimo kambarių kūrėjų „Break Free“ sukurtas užduočių kambarys tinka tiek pirmą kartą bandantiems šią pramogą, tiek ir patyrusiems pabėgimo kambarių ekspertams.

Nuotaikingo ir įtraukiančio žaidimo dalyviai taps sekliais, kurie per 30 min. turės pabėgti iš Šerloko Holmso paspęstų spąstų. Norint apsilankyti Šerloko Holmso pabėgimo kambaryje, biblioteka kviečia suburti 2–5 žmonių komandą ir rezervuoti laiką telefonu (8 37) 22 56 47 (rezervacija vykdoma darbo dienomis 10–18 val.). Pabėgimo kambario instrukcijos išverstos į gestų kalbą.

K

A

L

E

N

Bibliotekos archyvo nuotr.

D

R

I

U

S

Organizatorių archyvo nuotr.

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Nuo birželio 1 d. visi dviračių sporto mėgėjai kviečiami aplankyti net 50 objektų Kaune bei Kauno rajone – išskirtinius pastatus, istorines vietas ir kitus objektus, pristatančius čia gimusius ar kitaip su mūsų miestu ir rajonu susijusius herojus. Tiesa, žaidimas tinka ir bėgikams ar žygeiviams. Didžiausias iniciatyvos privalumas – galimybė sau patogiu laiku aplankyti objektus, nes žaidimas vyks visą vasarą.

Orientuotis žemėlapyje, atrasti kiekvieną iš objektų bei sekti progresą šiemet padės išmanioji programėlė „Škoda atradimai“. Šalia kiekvieno iš objektų Kaune bei Kauno rajone įrengtas specialus kuoliukas, pasiekus jį reikia nuskenuoti QR kodą ir programėlė trumpai tekstu ar audio gido pagalba papasakos apie šią vietą bei pažymės ją kaip aplankytą.

Birželis 06 01 – 06 07

Nuotolinis Kauno maratonas

Elijaus Kniežausko nuotr.

Bėk vienas, bet varžykis su kitais – tokią alternatyvą bėgimo entuziastams siūlo „Agathum Kauno maratonas“. Norint apsaugoti dalyvius bei atsižvelgiant į pavasarį galiojusius Vyriausybės nurodymus dėl masinių renginių ribojimo, svarbiausią Kauno bėgimo renginį nuspręsta daryti nuotolinį. Visi jo dalyviai, kurie patys rinksis starto laiką, trasą ir distancijas, o rezultatus fiksuos specialiose programėlėse, prisidės prie kilnaus tikslo. 25 proc. kiekvieno startinio mokesčio sumos pasieks nepasiturinčius maitinantį „Maisto banką“, gydymo įstaigas ir medikus medicinos priemonėmis aprūpinantį „Gydymo įstaigų paramos fondą“ bei „Blossomwood Foundation“ fondą, kuris maistą tiekia skurstantiems Ugandoje.

su biologinės įvairovės specialistu, gamtininku Tomu Pociumi ir Kauno VIII forto teritorijoje ieškosime, fotografuosime ir gamtininko pagalba atpažinsite įvairiausias gyvūnų, paukščių, augalų ir grybų rūšis. Vėliau veiksite savarankiškai, o galiausiai naudojant surinktą medžiagą rudenį bus išleistas unikalų VIII forto biologinės įvairovės žemėlapis, kurį pirmieji išvys aktyviausi rūšių ralio dalyviai. Šio bendruomeninio projekto pavadinimą įkvėpė profesionalų „Rūšių ralis“ – rusiuralis.lt.

Antradienis, 06 09, 18:00

Kelionių klubo „Vita Mobile“ susitikimas su dr. Aurelijumi Zyku

Kauno apskrities viešoji biblioteka, Radastų g. 2

Šeštadienis, 06 06, 14:00

Aurelijaus Zyko asmeninio archyvo nuotr.

VIII fortas

Biblioteka kviečia į kelionių klubo susitikimą, kuriame dr. Aurelijus Zykas pristatys savo knygą „Raudonas ir žalias. Taivanas“. Tai antroji autoriaus kelionių knyga, kurioje jis lietuviams pristato mažai pažįstamą įstabaus grožio kraštą, kurio krantus skalauja Ramusis vandenynas, Pietų

Šilainių rūšių ralis Ar jums įdomu kokie gyvūnai, paukščiai, augalai ir grybai auga Šilainiuose? Gera žinia! Šiemet galite tai atrasti parsisiuntę programėlę „iNaturalist“ ir kruopščiai žymėdami tai, ką rasite VIII forto teritorijoje, iki rugsėjo 1-osios. Kas gali dalyvauti?

Visi, nuo penktoko iki rimto gamtos žinovo. Susitikimo metu susipažinsite

2020 BIRŽELIS

5 3

Kalendorius Kinijos ir Filipinų jūros, puošia kvapą gniaužiantys paplūdimiai, raižytų kalnų grandinės, džiunglės ir nacionaliniai parkai. Renginys planuojamas tiesiogiai transliuoti per bibliotekos Facebook paskyrą. Dalyvių skaičius ribotas, tad pirmenybė bus teikiama užsiregistravusiems el.paštu: renginiai@kvb.lt

Penktadienis, 06 19, 14:00 / 18:00

Teatralizuota ekskursija „Teatrų bermudai“

Ketvirtadienis, 06 18, 18:00

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Ciklo „Rašytojas ir jo paroda“ susitikimas

Maironio lietuvių literatūros muziejus kviečia į antrąjį renginių ciklo „Rašytojas ir jo paroda“ susitikimą. Šįkart pakalbinsite ką tik naujos knygos sulaukusią poetę Indrę Valantinaitę. Kiekvieną mėnesį muziejus kvies ne tik pokalbiui su rašytoju, bet ir į jo paties parengtą dar nematytų eksponatų parodą. Rašytojai atrinks kelis sau svarbius daiktus, surengs jų parodą ir taip bent šiek tiek praskleis savo kūrybos virtuvės, įpročių, ritualų uždangą.

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Teatro archyvo nuotr.

Dabartiniam Kauno Miesto sodui – apie 160 metų. Čia gimė visi trys didieji Kauno teatrai, bet tai dar ne viskas. Nuo kapinių iki teatrų Bermudų trikampio, nuo balaganų mediniame paviljone iki šiuolaikinio meno, nuo kepyklos iki operos, nuo kėgelbano iki absurdo teatro.

Kokio tik šiurpaus azarto nepatiriama, atskleidžiant įvykių prie gynybinės miesto sienos ypatumus! Visa tai pasakoja du personažai, kuriuos sutiksite Miesto sode. Ekskursiją organizuoja Kauno miesto kamerinis teatras. Šeštadienis, 06 20, 11:00

Ekskursija „Kaunas: amerikietiška svajonė“

Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika, Žemaičių g. 31A Lietuvių meilė Holivudui, pamišimas dėl krepšinio, Centrinio pašto įkvėpimo šaltinis, Kauno pravardės „Šiaurės Kasablanka“ kilmė ir daug kitų istorijų iš tarpukario išgirsite šioje ekskursijoje, kurią organizuoja kompanija „Urban adventures“. Susitikę Žaliakalnyje, ekskursiją baigsite prie Istorinės LR Prezidentūros.

Birželis Šeštadienis, 06 20, 11:00

Orientavimosi varžybos „Steigiamojo Seimo istorijos pėdsakais“

Antradienis, 06 30

Ekskursija maršrutu „Lizos butas“ Kauno senamiestis

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinys, Raseinių g. 26 Šios varžybos skirtos Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metams.

Suburkite 2–5 žmonių komandą ir leiskitės į nuotaikingą kelionę po miestą! Varžybų startas – Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinyje. Savo komandą galite registruoti el. paštu kuzmickis@kaunas.mvb.lt iki birželio 12 d. Nugalėtojų laukia prizai.

Dalyvavimas nemokamas. Šeštadienis, 06 27, 12:00

Piknikas su augintiniais

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinys, Raseinių g. 26

Bibliotekos archyvo nuotr.

Po ilgos pertraukos gyvūnams draugiškoje bibliotekoje – tiksliau, jos kieme – ir vėl karaliaus keturkojai „skaitytojai“. Biblioteka kviečia su savo augintiniu atkeliauti į Kuzmickio kiemą, smagiai praleisti šeštadienį, susipažinti, supažindinti savo augintinius ir susirasti naujų bičiulių. P.S. laukiami visi tvarkingi ir kultūringi augintiniai, ne tik šunys!

Vaiva Rykštaitė ir jos „Lizos butas“.

V. Pranckietės nuotr.

Savarankišką pasivaikščiojimą pagal to paties pavadinimo Vaivos Rykštaitės romaną, kurio veiksmas vyksta Kaune, parengė Virginija Pranckietė. „Paskutiniu metu domėjausi Kauno istorija ir ruošiau orientacinius žaidimus tarpukario ir kitų laikotarpių tematika. Žinia, kad išleista knyga, kurioje pasakojama istorija, vykusi Kauno senamiestyje, aprašant ten buvusias realias vietas ir tikrus atsitikimus – iš karto suintrigavo.

Pradėjusi skaityti pirmus puslapius, iškart mintyse pradėjau dėlioti kelią nuo romano herojės kiemo iki kitų aprašytų vietų, supratau – bus maršrutas. Labai džiaugiuosi, kad kai rašytoja Vaiva išgirdo idėją, pritarė šiai minčiai, o knygos ištraukas papildė savo vaikystės atsiminimais“, – pasakoja idėjos sumanytoja. Maršrutą sudaro 11 stotelių, jį galima išbandyti ir neskaičius knygos – bet mes tikrai rekomenduojame. Žygiuokite bet kuriuo jums patogiu metu, be išankstinės registracijos. „Čiulba ulba. Pramogos.

Renginiai“ feisbuko paskyros žinutėje parašykite: Lizos butas.

2020 BIRŽELIS

5 5

pilnas.kaunas.lt

„Ąžuolai lietuviams nuo neatmenamų laikų buvo šventi. Indonezijoje jie neturi tokios reikšmės, tačiau jų gilėmis minta orangutanai, kurie man yra be galo svarbūs.“

5 6

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Redakcijos adresas

VDU Garbės daktarė, antropologė prof. Birutė Galdikas

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Julija Račiūnaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Marga Pieva, Monika Balčiauskaitė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 5000 EGZ. 10 000 EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2020 2017 Nr. Nr. 62 (58) (18)