Kaunas pilnas kultūros 2020 10

Projekcijos

2020 SPALIS VirĹĄelio iliustracijos autorius Mantas Bardauskas

1

2020 10

Iššūkiai ir priverstinis stabtelėjimas įkvepia. Daugiau apie karantino metu išdygusią šiuolaikinę pirtį skaitykite žurnale. Igno Maldžiūno nuotr.

2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Nors šį rudenį atrodo tikrai kvaila imti ir planuoti, kur atostogausime kitąmet ar į kokios grupės koncertą eisime gruodį, bet nemąstyti apie ateitį sunku. Iš tiesų net ir gyvenant šia diena, vis tikrinant, koks gi naujas apribojimas jaukia planus (ar, vis dėlto, apsaugo nuo didesnės tragedijos), vis įdomiau darosi, ar tikrai taip bus visada. Ir ką reiškia „rytojus“? Iššūkius? Vargus? Krizę? Šviesą?

Rytojus jau čia pat Žvelkime toliau nei kiti metai.

Skaičiuojama, kad 2050 m. planetoje gyvens net trečdaliu daugiau žmonių nei šiandien. Iš 9,2 milijardo 70 proc. įsikurs miestuose. Augant gyventojų skaičiui, tankėjant miestams, vis sparčiau ieškoma atsakymų, kokie bus ateities miestai: kaip juos reikia planuoti šiandien, kad darniai ir tvariai galėtume gyventi rytoj, koks turėtų būti gyvenimas bendruomenėje, kaip skaitmeninimas keičia mūsų gyvenimo būdą, kaip atrodys gyvenamoji fizinė aplinka ir ar išsaugosime asmeninę erdvę.

Taigi dabartis – apie ateitį. Toks yra pirmojo „Kaunas 2022“ inicijuoto Kauno dizaino festivalio leitmotyvas.

Festivalis – spalio pabaigoje, o rugsėjį, kai rašome šias eilutes, vyksta iš pavasario atkeliavusi Dizaino savaitė ir pirmasis Landšafto dizaino festivalis. Toks ankštumas kalendoriuje, lyg įkaitusioje pirtyje,

įrodo, kad ne tik kalbėti, bet ir projektuoti reikia jau dabar.

Apie pirtį šiame numeryje mes irgi kalbame – jau suprojektuotą ir pastatytą per karantiną. Ieškome ir kitų novatoriškų konstrukcinių sprendimų, leidžiančių būti saugiau ir jaukiau. Apie galimus ateities scenarijus, kuriuos būtina užrašyti, kalbamės su gerai žinomos laidos „Videokaukas“ vedėju – kadaise jis sveikindavosi su fantastikos mėgėjais, o kaip dabar? Dar keliamės į Kanadą, Monrealį, pavyzdinį UNESCO dizaino miestą – šiam tinklui priklauso ir Kaunas. Svarstome, kaip dizainas per dešimtmečius iš estetinio matmens tampa gyvenimo būdu. Prisimename, kodėl taip vadiname Parodos kalną. Ir dar vieno svarbaus spalio įvykio – Istorijų festivalio – kontekste programuojame galimą savo ateitį amžino įšalo žemėje.

2020 SPALIS

3

T

E

M

A

UNESCO kūrybiškų miestų tinklas sukurtas 2004 metais. Techniškai šio tinklo tikslą galima apibrėžti kaip bendradarbiavimo skatinimą tarp miestų, kurie siekia pasitelkti ir vystyti kūrybiškumą kaip tvarios miestų plėtros, socialinės įtraukties ir gyvybingumo variklį. Vis dėlto bet kokią grandiozinę misiją įdomiausia pažinti per apčiuopiamus jos rezultatus. Didžiausias Kanados Kvebeko provincijos miestas Monrealis prie šios programos prisijungė dar 2006 metais, kai tinklui priklausė vos devyni nariai, o šiandien jų net 246! Po nekukliu skaičiumi slepiasi miestai, kuriems priskiriama viena iš septynių kūrybinių krypčių – jos potencialą skatinama auginti ir aktyviai įtraukti į miesto formavimą. Muzika, kinas, tautodailė ir amatai, gastronomija, literatūra, medijų menas, dizainas – būtent pastarasis paskirtas Monrealiui (o nuo 2016 metų ir Kaunui).

M

Ė

N

E

S

I

O

Prasmingas dizainas –galingas efektyvumo ir produktyvumo įrankis Justė Vyšniauskaitė

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Naujas turgus Monrealio Adam gatvėje, 2020 m. vasara. Naujas viešas erdves gyventojams „Bleu Tomate“ suprojektavo įmonės „Design par Judith Portier“ ir „Dupont Blouin Architectes“. Olivier Blouin ir Mélanie Dusseaul nuotr.

2020 SPALIS

5

daugiau

Monrealis turi senas amatų, rankdarbių, objektų išsaugojimo, taisymo ir naujos paskirties jiems ieškojimo tradicijas. „Istoriškai prancūzakalbiai kvebekiečiai nebuvo ypač turtingi, todėl turėjo būti labai išradingi. Aš manau, kad būtent iš čia kyla Monrealio dizaino unikalumas“, – pasakojo Monrealio dizaino biuro vadovė Marie-Josée Lacroix. Kvebeko provincijos dizaineriai vieni pirmųjų atsižvelgė į aplinkosaugos klausimus, pradėjo savo darbe taikyti atkūrimo bei pakartotinio panaudojimo principus. Tokios praktikos motyvacija galėjo būti faktas, kad retas architektūros ar dizaino lauko kūrėjas turėjo galimybių dirbti su prabangiomis medžiagomis ir prašmatniais projektais. „Tačiau aš manau, kad tai pliusas, nes tokia situacija privertė Monrealio architektus ir dizainerius ieškoti kūrybiškų sprendimų“, – mintimis dalinosi M. J. Lacroix.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Mažiau resursų, kūrybiškumo

6

Šiandien Monrealyje dirba maždaug 25 tūkstančiai dizaino profesionalų.

Vienas pagrindinių Dizaino biuro tikslų – pasirūpinti, kad visi šie žmonės galėtų pilnai prisidėti prie miesto gyventojų gerovės kūrimo.

M. J. Lacroix pabrėžia, kad biuras nuolat ieško bei siekia kurti darbo vietas dizaineriams lokaliuose projektuose. Susirasti tiek darbą vietoje, tiek vietinių darbuotojų šiandien ypač svarbu dėl to, kad pandemijos metu prekių eksportas ir importas sulėtėjo. Valstybės siekia užtikrinti, kad pavojaus atveju piliečiai galėtų išgyventi vien iš vietinės produkcijos, o tam dažnai prireikia dizaino sprendimų. Šis sudėtingas pandemijos laikotarpis tik dar labiau išryškino tai, kad dizaineriai ir architektai yra ypač svarbūs ieškant būdų perkurti miesto struktūras – tai, kaip mes gyvename ir vartojame.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Dizainas ir viešos erdvės Į dalyvavimą UNESCO kūrybiškų miestų programoje Monrealio dizaino biuras pažvelgė kaip į įsipareigojimą oficialiai ir viešai skatinti kokybišką, originalų, naują dizainą ir skleisti žinią apie jo naudą bei siekti dizaino laukui užtikrinti nuolatinius pakankamus žmogiškuosius ir finansinius resursus. Šių siekių vedamas Monrealio dizaino biuras įgyvendino aibę iniciatyvų. Viena jų – tai prieš dešimt metų pradėtas tęstinis viešųjų bibliotekų kūrimo projektas. Didele dalimi šio projekto sėkmę nulėmė požiūris į viešąsias erdves – dizaineriai labai glaudžiai bendradarbiavo su būsimais lankytojais, bibliotekininkais ir kitais darbuotojais, kurie kuriamose patalpose praleis nemažai laiko.

Monrealyje šios naujo tipo bibliotekos įgavo „Trečiosios lokacijos“ pavadinimą, nes jų funkcija ir populiarumas peržengė įprastas bibliotekas – čia jaunimas mielai renkasi leisti laisvalaikį ar susitikti, aplink net sumažėjo nusikaltimų skaičius.

Taip pat dizaino sprendimai Monrealyje taikyti ir urbanistinių infrastruktūrų statybų, rekonstrukcijų bei atnaujinimų vietose. Anot M. J. Lacroix mieste ilgai buvo ignoruojamas poreikis tvarkyti senas požemines vandentiekio bei dujotiekio infrastruktūras, todėl užlaikyta problema galiausiai privertė tvarkyti viską iš pagrindų. Dėl to mieste atsirado aibė pavojingų ir triukšmingų statybviečių, kurios kelia dulkes, yra nepatrauklios ir nemalonios. Dizainas pavertė šias vietas saugesnėmis, padėjo nukreipti žmones bei eismą aplink jas ir informuoti piliečius, kodėl čia tokia netvarka ir kas čia bus pasibaigus darbams. Po nuodugnių testų, įsitikinus, kad įrankis tiks

Nauji gatvių žymėjmo būdai – „Libres Cours“ idėjos dalis. Autoriai. NIPpaysage + Paprika + Signature Design Communication + ATOMIC3. Mathieu Rivard nuotr.

2020 SPALIS

7

ir žmonėms su regos bei judesio negaliomis, buvo sukurti specialūs grafiški, lengvai atpažįstami informacijos stendai, kuriuos lengva perkonstruoti ir adaptuoti prie skirtingų dydžių statybviečių. Šis sprendimas leido sumažinti darbams reikalingų finansų bei laiko kiekį. „Manau, tai puikus pavyzdys, kaip prasmingas dizainas gali būti galingas efektyvumo bei produktyvumo įrankis ir pagerinti kasdienę gyventojų patirtį mieste“, – džiaugėsi M. J. Lacroix.

Dizaino specialistai aktyviai dirba ir su pandemijos akistatoje iškilusiomis problemomis.

Laikantis sveikatos apsaugos reikalavimų, Monrealyje buvo perorientuotos įvairios viešos vietos: uždarytos ir pėstiesiems paskirtos ištisos gatvės, perstruktūruotos maitinimo įstaigų bei parduotuvių erdvės, įrengtos laikinos konstrukcijos. Vasarą mieste veikė dizaino laboratorijos, kuriose ne tik testuotos įvairios idėjos, bet ir suburta multidisciplininė dizaino komanda, stebėjusi ir vertinusi žmonių reakcijas į erdvių pakitimus.

Pasakodama apie nesenus pokyčius M. J. Lacroix aiškino, kad dizainerių dėka šiais sunkiais laikais miestas sugebėjo labai greitai adaptuotis, o dizainas Monrealiui ir jo gyventojams suteikė džiaugsmo, malonumo bei grožio.

Nuo Monrealio iki Nagojos

iki

Detroito

Verta nepamiršti, kad kiekvienas dizaino miestas yra tinklo dalis, todėl savo pasiekimais ir idėjomis Monrealis mielai dalinasi su kitais programos nariais. Nuo pandemijos pradžios UNESCO programos nariai surengė aibę internetinių seminarų ir konferencijų. M. J. Lacroix neįkainojama laiko galimybę patirtimi dalintis su kolegomis iš viso pasaulio ir tiki, kad tinklo 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

svarba ateityje tik augs, nes šalims vis dažniau tenka spręsti globalias problemas. Kiekvienas iš keturiasdešimties dizaino miestų gali tinklui pasiūlyti ir iš jo pasiimti ką nors unikalaus ir prasmingo.

Kadangi Monrealis tinklo veikloje dalyvauja jau seniai, o ir Dizaino biuras yra įžengęs į antrąjį savo veiklos dešimtmetį, Kanados didmiestis jau spėjo išbandyti daug sėkmingų ir nesėkmingų projektų, todėl programoje neretai prisiima mentoriaus poziciją.

Ilgus metus Monrealyje vystyti

Komercijos dizaino apdovanojimai padėjo pagerinti parduotuvių, plaukų salonų, restoranų ir kitų prekybos bei paslaugų vietų kokybę.

Dabar šią praktiką savo miestuose pritaikė ir Detroitas bei Kortreikas.

Dar vieną sėkmingą dizaino projektą – specialų suvenyrų lankstinuką su produktais, kuriuos kuria profesionalūs dizaineriai ir kurie padeda atskleisti miesto dvasią, dabar Monrealis pritaikyti sau padeda Nagojos, Sen Etjeno ir Dandžio miestams. Žinoma, net ir tinklo senbuviui yra ko išmokti. M. J. Lacroix pasakojo,

kad ją ypač įkvepia Helsinkio pavyzdys, kur dizaino profesionalai aktyviai prisideda prie miesto vystymo, dizainas yra vertinamas ir politikai į jį žvelgia kaip į itin svarbų vietovės identiteto dėmenį. „Tikimės vieną dieną pasiekti tokį dizaino įtraukimo į savivaldybės darbotvarkę lygį“, – sakė Dizaino biuro vadovė. Monrealis į UNESCO Dizaino miesto vardą žvelgia ne kaip į titulą, o kaip į užduotį ir siekiamybę – visų programos narių tinklas yra nuostabus resursas šiame kelyje.

2020 SPALIS

designmontreal.com

Naujas turgus Monrealio Adam gatvėje, 2020 m. vasara. Naujas viešas erdves gyventojams „Bleu Tomate“ suprojektavo įmonės „Design par Judith Portier“ ir „Dupont Blouin Architectes“.Ville de Montreal/ Hochelaga-Maisonneuve nuotr.

9

A M E T O I S E N M

Ė

Spalio 23 d. Kauno dizaino festivalio kontekste vyks kūrybinės dirbtuvės, kviesiančios įvairių sričių ir profesijų vizionierius kurti Kauno ateities versijas, pasitelkiant mokslinės fantastikos žanro resursus. Dirbtuves ves šios srities specialistai prof. Vicas Callaghanas, dr. Ping Zheng bei biologijos mokslų daktaras, mokslo populiarintojas, kino ekspertas Rolandas Maskoliūnas, su kuriuo pasikalbėjome apie artėjantį renginį bei dažnai netikėtus mokslinės fantastikos ir realybės sąlyčio taškus.

Kauno ateities paieškos Julija Račiūnaitė Arvydo Čiukšio nuotr.

Fotografuota Vaikų literatūros muziejuje

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 SPALIS

11 11

Organizuojame mokslinio fantastinio prototipavimo seminarą darbiniu pavadinimu „Kaunas Futures“.

Tai bus vienos dienos seminaras su teorine ir praktine dalimis. Renginys skirtas įsivaizduoti alternatyvias Kauno ateitis. Mokymuose dalyvaus du šios srities specialistai iš Jungtinės Karalystės, savo veikloje naudojantys mokslinio fantastinio prototipavimo metodą. Šiuo renginiu siekiame, kad žmonės perprastų minėtą metodą ir išmoktų jį taikyti.

Kitais metais ketiname organizuoti tarptautinį literatūrinį-vizualinį konkursą, kuriame kviesime dalyvius parašyti, nupiešti ar kaip kitaip sumodeliuoti kurią nors Kauno ateities versiją, iš dalies remiantis tomis tendencijomis ir kompetencijomis, kurios jau yra vystomos Kaune - ekonomikos, politikos, kultūros, mokslo ir kitose srityse.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Ruošiatės kūrybinėms dirbtuvėms Kauno dizaino festivalyje – papasakokite plačiau apie šių dirbtuvių turinį ir tikslus.

1 2

Kalbant apie kontekstą, mokslinio fantastinio prototipavimo metodas yra naudojamas ir populiarus visame pasaulyje. Didžiosios valstybės daug investuoja į savo ateities vizijų kūrimą ir tendencijų vystymą, kartais tam pasitelkdamos rašytojus fantastus ar režisierius, jų kūrybą.

Jau Antrojo pasaulinio karo metais sąjungininkai samdė mokslinės fantastikos autorius generuoti originalias idėjas. 2011 m. JAV saugumo departamento užsakymas rašytojams ir futuristams – sukurti galimas užpuolimų versijas. Tą daro ir didžiosios kompanijos, tokios kaip „Microsoft“ ir „Google“. Jie ne tik yra įdarbinę futuristus, kurie siūlo, kokius produktus reikėtų sukurti ateityje, ar bando nuspėti visuomenės reakciją į juos, bet taip pat kuria ir apsakymų rinkinius. Štai čia turiu vieną pavyzdį (parodo atsineštą K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

knygą – red past.) – Masačusetso technologijos instituto kasmetinį apsakymų rinkinį. Ne tik apsakymų, kaip matote, čia yra ir komiksų.

Nagrinėjamos įvairios temos - nuo dirbtinio intelekto iki išmanaus namo, implantų vystymosi tendencijų ir taikymo pasekmių, paliečiamos antiutopinės, distopinės temos.

Kitaip tariant, tai yra fantastų būdas parodyti ir blogas ateities versijas, įspėti, taip pat sukurti ką nors optimistiško ir priimtino visuomenei.

Yra ir tokių specialių projektų kaip „Hieroglyph“ - tai tekstų rinkinys, kurio autorių užduotis buvo įsivaizduoti būtent teigiamas ateities versijas. Kalbant apie praktinę prototipavimo arba fantastų vizijų reikšmę - galbūt matėte 1997 m. filmą „Gattaca“? Moksliškai šis filmas nėra tikslus, bet jo meninė, filosofinė iškalba buvo tokia reikšminga, kad 2008 m. Amerikoje priimtas įstatymas „Genetic Information Nondiscrimination Act“, ribojantis darbdavio ar draudiko galimybes naudotis asmens genetine informacija. Pavyzdžiui, sužinojęs, kad žmogus turi kokį nors genetinį defektą, draudikas neturi teisės padidinti draudimo įmokų. Taigi, meninės ar literatūrinės idėjos gali turėti poveikį įstatymų leidybai, mokslui ir technologijoms.

Kuo susiję dizainas mokslinė fantastika?

ir

Esama tam tikrų kūrybingumo lavinimo, taikomojo fantazavimo metodikų. Tarkime, Vytauto Didžiojo universitetas turi Verslumo akademiją, kurios specialistai dirba vadinamojo „design thinking“ srityje.

Tai iš esmės yra atskira pakraipa, skirta suvokti, kad mus supantis dizainas gali ne tik atlikti estetinę funkciją, bet ir ugdyti žmones, suburti juos generuoti idėjas, įkvėpti ir panašiai. Įvairios kompanijos naudoja šią dizaino metodiką, kai,

2020 SPALIS

1 3

sakykime, sukurtą naują produktą ar technologiją reikia pritaikyti ir adaptuoti visuomenėje. Dizainas turi būti draugiškas žmogui ir turi didelę reikšmę tam, kad vartotojas neišsigąstų naujovės, suprastų, kaip ir kur ją gali panaudoti.

Pasakojote apie atvejį, kai įstatymų kūrimą paveikė mokslinės fantastikos siužetai. Įdomu, ką dar iš mokslinės fantastikos srities galėtume laikyti bent iš dalies išsipildžius šiais laikais?

Yra keli įdomesni pavyzdžiai. Žanro klasikas, rašytojas Arthuras C. Clarke’as pirmasis sugalvojo geostacionarių žemės palydovų sistemą, kuri dabar naudojama ryšio sistemoms. Vėliau jis pusiau juokais, pusiau rimtai apgailestavo, kad šios idėjos neužpatentavo. Sergejų Briną inspiravo virtuali tikrovė, aprašyta Nealo Stephensono romane „Lavina“. „PayPal“ įkūrėją Peterį Thielą – kriptovaliutos schemos kitame rašytojo romane „Kriptonomikonas“. Elonas Muskas savo raketų programoje irgi remiasi fantastų kūryba. Viena iš jūroje esančių platformų, skirtų daugkartinio panaudojimo raketų nusileidimui, vadinasi „Of Course I Still Love You“ (OCISLY) - tai žodžiai iš knygos „Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką“ („The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy“). Kitaip tariant, naujosios kartos antreprenerius, verslininkus stipriai įkvepia mokslinė fantastika. Jie užaugo su tomis knygomis.

Dažniausiai mąstant apie ateities miesto viziją pirmiausia prieš akis iškyla megapolis, milžiniško skruzdėlyno vaizdinys.

Kokios, jūsų nuomone, galimos Kauno - palyginti nedidelio, retai apgyvendinto, žalio miesto - ateities projekcijos? Kokie galėtų būti blogasis ir gerasis scenarijai šiam miestui?

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Reikėtų to paklausti būsimojo seminaro dalyvių, kurie, tikiuosi, bus įvairių sričių atstovai - menininkai, mokslininkai, architektai, savivaldos atstovai. Tema iš tiesų aktuali. Kalbant apie Kauną, galima pasitelkti Amerikos atvejį.

Vašingtonas - netradicinė sostinė, gana žalias miestas, nesukeliantis tokio skruzdėlyno įspūdžio kaip Niujorkas ir, matyt, su juo nekonkuruojantis. Mes turime Vilnių ir Kauną.

Galima sugalvoti, kaip pasidalinti kai kuriomis funkcijomis, kaip specializuotis, kad sustiprintume valstybę ir visuomenę. Ne konkuruodami, kur neverta (nors konkurencija, be abejo, yra gerai), bet vystydami savo jau turimas kryptis arba išrasdami ką nors naujo. Pirmas į galvą ateinantis pavyzdys - Kaune besivystantis medicininis turizmas. Turiu omenyje plastinę chirurgiją, bet ne tik ją. Ši sritis tapo tarsi medicininių technologijų branduoliu (klasteriu), kaip Vilnius tampa biotechnologijų centru („ThermoFisher“, TEVA, „Biotechpharma“ ir pan.). Šį virsmą lėmė keli žmonės su fantazija, kurie matė viziją ir sugebėjo tinkamai investuoti, išlaikyti specialistus, sugebėjo pritraukti daugiau investicijų ir t. t.

Taip viskas ir prasideda - kartais tereikia vieno ar dviejų vizionierių, kartais juos turi palaikyti ir miestas. Jeigu miestelėnai, verslo ir kultūros politikos kūrėjai turės šiek tiek daugiau fantazijos, galėsime dar sparčiau ir tikslingiau judėti į priekį. Žinoma, jeigu mums reikia to spartesnio progreso - gal kai kuriais atvejais kaip tik tempą reikia truputį lėtinti, labiau mėgautis sukurta aplinka, skatinti tvarumą ir mažinti visuomenės streso lygį.

Kuo mokslinė fantastika ar labai tolimos ateities vizijos gali praversti, padėti mums kasdienoje?

Kokius veikalus, kūrinius, filmus rekomenduotumėte dabartinei fantastų auditorijai ar šios srities pradedančiajam?

Na, be abejo, yra vadinamieji klasikai, kurie tikrai turėjo labai daug idėjų. Tai jau minėtas A. C. Clarke’as, Robertas Sheckley, Isaacas Asimovas, S. Lemas - savo laiku jie buvo labai inovatyvūs ir originalūs. Aišku, XXI amžiuje kūrinių stilius, pasakojimo tempas kinta. Be to, šiuo metu dominuoja tęsiniai ir ciklai, kas man nelabai patinka, nes taip geros idėjos paskęsta gausybėje veiksmo. Vis dėlto kelis šiuolaikinius autorius rekomenduočiau: visų pirma Peterį Wattsą ir jo romaną „Aklaregystė“ apie sąmonės prigimtį ir unikalias mūsų smegenų savybes, Ramezo Naamo „The Nexus Trilogy“ apie vaistus, sustiprinančius smege-

nų veiklą ir netgi galinčius sujungti individų smegenis, Paolo Bacigalupi romaną „Prisukama mergina“ apie ateityje laukiančius klimato pokyčius ir energijos deficitą, kylančio vandenynų lygio pasekmes, epidemijas. Taip pat vienas įdomiausių autorių šiuo metu yra Tedas Chiangas, rašantis tik apsakymus.

Jis rašo nedaug, bet kuria itin originalias vizijas.

Iš filmų man patiko Spike’o Jonezo „Ji“ filmo idėja. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris įsimyli savo dirbtinio intelekto asistentą, panašų į mūsų naudojamą „Siri“ ar „Cortana“. Taip pat rekomenduočiau filmą „Ratas“ apie tai, kaip mus gundo socialinių tinklų technologijos ir kokios gali būti to pasekmės. Ir filme, ir D. Eggerso knygoje (kuri, beje, irgi labai įtaigi) teigiama, kad visada atsiras žmonių, kurie siūlys jums beveik nemokamai naudotis viena ar kita technologija, bet iš tiesų patys naudosis jumis, jūsų duomenimis. Tai šiuo metu ir daro didžiosios korporacijos.

Kokie pasaulio miestų pavyzdžiai, jūsų nuomone, galėtų pretenduoti į ateities miesto titulą?

Man patinka Ciurichas. Berods prieš keletą metų jis buvo pripažintas geriausiu miestu gyventi pasaulyje.

Tie geriausių miestų sąrašai sudaromi ganėtinai objektyviai, atsižvelgiant į labai įvairius aspektus. Bet, kaip kauniečiui, imponuoja Kaunas.

Jis vis labiau tvarkomas, tad ir gyventi čia vis smagiau, bent jau man.

Manau, kad mūsų miesto kryptis teisinga, atsiras koncertų salė, kitų kultūros bei mokslo objektų. Tik gal reikėtų išgryninti vystymosi idėjas ir prioritetus, labiau subalansuoti plėtrą. Ir, aišku, nugriauti daugiaaukštę stovėjimo aikštelę greta „Akropolio“ (juokiasi).

2020 SPALIS

kaunas2022.eu

Pusiau juokais, bet dažnai sakau, kad kuo daugiau sužinau apie technologijas, tuo atsargiau jomis naudojuosi. Kitaip tariant, tiek mokslo, tiek mokslinės fantastikos žinios praplečia akiratį ir leidžia geriau įvertinti įvairių reiškinių galimybes ir grėsmes. Pasitaiko, kad žmonės labai greitai ir nerūpestingai ima naudoti naujus, patraukliai pateikiamus produktus ar technologijas, bet laikui bėgant paaiškėja, kad tuo lengva piktnaudžiauti. Jos nepakankamai saugios. Jei nebūsi pasiruošęs, apsvarstęs pasekmių asortimento, neturėsi elgesio ir apsisaugojimo įgūdžių - nukentėsi.

Neseniai kalbėjausi su Lietuvos kibernetinio saugumo centro vadovu, kuris vardijo, kiek pinigų prarandama ir kaip galima nukentėti, pavyzdžiui, naudojant nepatikrintas trečiųjų šalių technologijas - mastai yra didžiuliai. Manau, kad žinios kartu su vaizduote padeda šiek tiek numatyti ateities tendencijas, įsivaizduoti grėsmes ir tuomet nuo jų apsisaugoti.

1 5

A M E T O I S E N Ė M

Pasvajokim. Eini sau Laisvės alėja, o ten, kur nors netoli fontano, iš medinio pastatėlio rūksta dūmai, virsta garai, liejasi diskusijos.

Filosofų pirtis būtų išties drąsus kvietimas apnuoginti ne tik argumentus, bet ir kūnus.

Ar debiutinio Dizaino festivalio Kaune metu tai įvyks, sunku prognozuoti.

Dėl to ir svajojame.

Karantino projektas – pirtis Kotryna ir Kęstutis Lingiai Arvydo Čiukšio nuotr.

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kadras iš Shirin Sabahi filmo „Mouthful“ 2020 SPALIS

1 7

Viena aišku: šiuolaikinė, absoliučiai lietuviška ir net kaunietiška, išskirtinio dizaino, įkvėpta pandemijos apversto pasaulio pirtis jau egzistuoja. Jos autoriai – ne vienu dizaino „oskaru“ jau apdovanotų baldų kūrėjas, įmonės „jot.jot“ vadovas Jurgis Garmus ir jo partneris, pusbrolis Aleksandras Lukėnas, užkietėjęs estetas ir inžinierius.

Galbūt savomis rankomis ir galvomis išgryninta koncepcija pusbroliams taps nauju gyvenimo etapu? Kol kas prisėdę viename rudenėjančios A. Mickevičiaus gatvės kiemų kalbamės apie pirtį-prototipą, kuri šiuo metu stovi netoli Žiežmarių.

Jurgis pokalbį pradėjo nuo pasakojimo apie pavasarį sustojusius tarptautinius projektus.

O tuomet išsidavė, kad įvedus karantiną iš pradžių ėmė Neryje gaudyti lašišas – tai buvo viena senų svajonių. „Man visuomet patikdavo ištrūkti į gamtą. Pirmos karantino savaitės prabėgo kaip atostogos, bet vėliau jau norėjosi kažko imtis. Taip sutapo, kad karantino metu ir pusbroliui, dirbančiam naftos platformose, sustojo darbai. Gerdami kavą nusprendėm tą kažką ir pastatyti, o tada jau žiūrėti, ar patys naudosim, ar parduosim. Norėjosi iššūkio – tiek dizaino sprendimų paieškos, tiek konstrukcinio galvosūkio. Iškart nutarėme neiti tradiciniu keliu.“ Kuo ši pirtis ypatinga konstrukciniu požiūriu?

Tai medžio masyvo pastatukas, ne karkasinis, ir jis yra kilnojamas.

Ieškojome sprendimo, kad konstruktyvas tuo pačiu būtų ir apdaila – vidaus ir lauko. Paprastai, jei statai karkasinį pastatą, konstruktyvas ir šiltinimas yra 1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

slepiami apdailos medžiagomis – tiek iš lauko, tiek iš vidaus. O mūsiškio principas panašus į rąstinio namo. Naudota CE24 sertifikuota mediena karkasiniam namui statyti, kurią paprastai montuoja kas 60 cm vertikaliai. O mes ją paguldėme ir suštabeliavome.

Kadangi pastatėlis kilnojamas, reikėjo rimto rėmo. Aleksandras gerai moka virinti, taigi nusipirkom metalo, atsivežėm į vietą, susibetonavom polius, pasidarėm stelažą ir ant jo suvirinom karkasą.

Sukrovėm medį, užlydėm stogą.

Nesamdėm kitų žmonių, viską darėm patys. Iš viso sugaišome trisdešimt darbo dienų. Čia svarbus žodis „darbas“, nes daug laiko praleidome tiesiog mąstydami, ar pavyks tai, ką įsivaizduojame. Iškart žinojome, kad tai turi būti mobili konstrukcija, galinti keliauti iš vietos į vietą, tad negalėjome nepagalvoti apie vibracijas kelionės metu. Be to, svarbus niuansas – temperatūrų svyravymai. Gali būti labai karšta, o nenaudojant pastato – gal ir minusas? Tad ne visos medžiagos ir standartiniai sprendimai mums buvo tinkami. Grindims ieškojom ko nors elastingo ir nelaidaus drėgmei, nejautraus transportavimo vibracijoms – visa tai užtrunka.

Taigi, nors rankos ir niežtėjo imtis darbo, teko ir gerai pasukti galvas.

Pastatę sienas, pirmiausia jas... uždegėme. Dažniausiai deginta mediena naudojama apdailai, estetiniais sumetimais. Ji deginama prieš montuojant ant fasado. O mūsiškė konstrukcija leido tą daryti vietoje, efektyviai, deginti didelį plotą vienu metu. Šis procesas buvo pakankamai greitas.

Kokią medieną naudojote?

Visa konstrukcija – iš pušies. Visgi ši mediena pačioje pirties zonoje nėra tinkama, nes sakai gali ištekėti.

Tad ten naudojome liepą – tai lapuotis, sakų neturi, tinka pirčiai.

Gultams naudojome tamsesnę medžiagą – juodalksnį – tai ir estetinis pasirinkimas, norėjosi kontrasto.

Norėjosi, kad vizualiai viskas „zvimbtų“. Trys dienos šen ar ten, nebuvo svarbu.

Kokių dar netipiškų lietuviškai pirčiai sprendimų prigalvojote?

Pastato plotas – 16 kv. m, po lygiai užima priešpirtis ir pati kaitinimosi zona. Komfortabiliai joje jaustis gali, manau, kokie aštuoni žmonės.

Mes patys jau viską išbandėme.

Pusbrolis turi draugą – profesionalų pėriką. Aš pats, beje, iki tol niekada nebuvau didelis pirties gerbėjas.

Taigi patyriau atradimą – žmogus tikrai žino, ką daro. Procesas buvo lėtas, pirmas užėjimas visai ramus, jis papasakojo, kad pirtis – tai vieta, kurioje protėviai ne tik prausdavosi po darbų, bet ir gimdydavo, ir mirusius prausdavo. Iškart supratau, kad joks čia ne vakarėlis.

Didėjant kaitrai, patirčių buvo vos ne sakralinių. Kai jau atrodydavo, kad viskas, įleisdavo gaivaus oro ar užpildavo šalto vandens ant kaktos balansui. Malonu, kad profesionalas teigiamai įvertino mūsų eksperimentą, įskaitant ir teisingai įvestą ventiliaciją – jis pats, beje, eilines pirtis, kuriose tiesiog labai karšta, vadina orkaitėmis.

Išskirčiau gultus.

Dažniausiai pirtyse konstruojami lyg ir laiptai su priešpakopėmis. Tai vizualiai gana sunkus objektas. Be to, jei nori gulintį ant viršutinio laiptelio žmogų padoriai išperti, prieiti nepatogu, apatinės pakopos trukdo.

Tad suprojektavome vizualiai lengvesnį ir naudojimui patogesnį apatinį laiptą, kuris juda bėgeliais, stalčiaus principu.

Apskritai daug dėmesio skyrėme tam, kas iš pirmo žvilgsnio, ypač kai pirtyje pilna garų, nepastebima.

Dairėmės į lietuviškas staliavimo tradicijas ir atradome tokį įdomų suleidimą, vadinamą „kregždės uodega“. Tad, net jei atsiguli pirtyje ant grindų po gultais, yra kuo pasigrožėti. Nesinorėjo dirbti tik tam, kad greičiau baigtume ir objektą parduotume – kaip sakoma, krapštėm, krapštėm ir iškrapštėm.

Kiek žmonių telpa jūsų pirtyje?

2020 SPALIS

1 9

A M E T O I S E N Ė M 2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Taigi išmokai eiti į pirtį. O ką dar – gal apie save – sužinojai statybų procese, sutapusiame su karantinu?

Kiekvienu gyvenimo etapu vis ką nors savyje atrandi. O karantinas viską dar labiau paaštrino, sujautrino. Supratau, kad buvau pasiilgęs žmonių. Iki karantino buvau jau smarkokai įsisukęs į tą profesinį ratą. Skraidai, važinėji, lakstai, skubi įtikėjęs ta savo idėja iki fanatizmo... Nerandi laiko seniems draugams, net giminėms. Per karantiną ir mamai dažniau ėmiau skambinti.

Tėvams maisto veždavau. Neprivalėjau to daryti, bet tiesiog norėjosi. Šiaip nebuvo labai baisu, kai viskas ėmė stoti. Ir net jei „jot.jot“, mano kūdikis, apskritai dingtų – na, ir kas? Galvos juk niekas man nenukirs. Veikčiau ką nors kita, turbūt nenutolčiau labai smarkiai nuo to, ką dariau iki šiol. Gal pasikeistų mastelis? Gal gaminčiau suvenyrus, o gal pastatus statyčiau? Jaučiu trauką proporcijos paieškoms gyvenime, ir to iš manęs niekas neatims.

Pirtis – irgi minčių atspindys. Ne mano vieno, mūsų abiejų. Mūsų su Aleksu suvokimas apie estetiką išties panašus, tad didelių ginčų nebuvo. Tiesiog dalinomės pasiūlymais.

Mes apie pirtį išgirdome kaip apie galimą Dizaino festivalio renginį – tai yra, ji galėtų atsidurti miesto centre, o žmonės, joje susėdę, diskutuotų svarbiomis temomis. Kaip manai, ji tiktų urbanizuotoje vietoje, ne kur nors sodyboje?

Tikiu, kad radome dizaino sprendimą, kuris nėra įprastas pirties koncepcijai, tad objektas tiktų tiek gamtoje, tiek miesto aikštėje, negadintų konteksto. Tikrai būtų įdomu pamatyti, kaip kas nors garuojantis iš pirties išlįstų Laisvės alėjoje ir vandeniu nusipiltų.

Kokia pirties ateitis? Įdėjau feisbuke nuotrauką – pasidžiaugiau naujiena ir tiesiog pasiūliau įsigyti, jei ką domina. Norinčių jau yra, gal keturiasdešimt žinučių gavau, galvojame, tariamės. Tas įrašas, beje, sulaukė, mano akimis, fenomenalaus dėmesio – net daugiau, nei pasidžiaugimai, kad „jot.jot“ kūriniai įvertinti tarptautiniais apdovanojimais. Taigi, karantino projektas, manau, tikrai pasiteisino. Puikiai praleidome laiką.

Per tiesioginius kasdienius darbus su pusbroliu buvome atitolę, retai bendraudavome, tad dabar buvo įdomu ir technines mįsles spręsti kartu, ir pakvatoti, ir paprakaituoti iš peties.

Be to, didelis pliusas – dirbti gamtoje.

Ar galvojote apie masinę tokių objektų gamybą?

Kaip jau sakiau, susidomėjimas yra.

Vieniems kaina rūpi, kitiems – techniniai sprendimai.

Be to, reikia pasakyti, kad mūsų sukurta struktūra nebūtinai turi būti naudojama pirčiai. Tūris tiktų ir nedideliam „pabėgimo“ nameliui su virtuvėle ir lova. O gal stilingam sandėliukui? Tad mąstome apie galimas prototipo modifikacijas ir gal net būsimą kolekciją. Tiesą sakant, jau kalbamės ir su galimu atstovu Švedijoje.

Negaila bus paties pirmojo gaminio parduoti? Juk kūrėte „kaip sau“.

Net labiau nei „kaip sau“! Išspaudėme iš savęs tai, ką galėjome geriausio. Buvo labai malonu patiems tai padaryti.

Bet ne, perleisti kitiems negaila. Bus kitų, ir juos bus paprasčiau gaminti, juk jau yra brėžiniai, 3D modeliai.

Tik gal patys savo rankomis jau nebestatysime. Geriau galvosime, kaip surikiuoti gamybą, kad viskas vyktų kuo optimaliau, o gal kursime naują objektą?

2020 SPALIS

2 1

A M E T O I S E N Ė M

Gegužės mėnesio žurnalo numeriui, kai dėl visuotinės pandemijos pasaulis buvo spustelėjęs pauzės mygtuką, kalbinau išskirtinai filosofinių knygų leidyklos „Jonas ir Jokūbas“ vadovą Tomą Šinkūną. Dalindamasis mintimis apie tuometinius apribojimus, pašnekovas tąkart pastebėjo, kad šiandienos apsišvietusi visuomenė geba sąmoningai suvokti viruso sklidimo principą ir atsakingai į tai reaguoti. Šio pokalbio prisiminimai mane aplankė vos išgirdus apie Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa „Dizainas laimei“ inicijuojamas kūrybines dirbtuves, kurių metu dalyviai generuos idėjas dizaino objektui – adaptyviai kapsulei. Plačiau apie projektą ir dirbtuvių planus pasikalbėjome su dizaino programos kuratore Jūrate Tutlyte.

Restoranas dviem Monika Balčiauskaitė

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Naujajame Delyje (Indija) veikianti kompanija „Architecture Discipline“ sukūrė postpandeminę „solo“ transporto priemonę, saugesnę už viešąjį transportą. „Architecture Discipline“ archyvo nuotr.

22002200 S P A L I S

2 3

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Papasakokite apie kapsulių projektą.

2 4

adaptyvių

Tai pandeminės situacijos padiktuotas ir inspiruotas projektas.

Susidūrėme su beprecedente situacija, kuri smarkiai palietė kasdienį mūsų gyvenimą ir tarpusavio santykius. Šiandien nuolat girdime apie socialinę distanciją kaip panacėją viruso plitimo prevencijai – visgi akivaizdu, kad iš esmės visuomet omenyje turime fizinį atstumą tarp žmonių. Tai vienintelė sąlyga saugiai dirbti, komunikuoti ir organizuoti renginius. Ilgainiui kilo klausimų: kaip išlaikyti saugią distanciją viešosiose erdvėse lauko sąlygomis ar kaip išgyventi emocinės ir tikros socialinės distancijos krizes, kurios yra stiprus šalutinis virusinės pandemijos poveikis visuomenei.

formos – lengvai surenkamos, transportuojamos ir, reikalui esant, jungiamos į nesibaigiančią grandinę.

Pavyzdžiui, kapsulių miestelį.

Galbūt skamba kiek utopiškai, tačiau esu linkusi tikėti, kad verta leistis į šią eksperimentinę kelionę, kuri gali būti naudinga visuomenei ne tik pandemijos metu, bet ir kiek vėliau, kai tam tikros elgesio formos taps normomis. Retkarčiais atrodo, kad esame linkę ignoruoti faktą, jog pasaulis keičiasi ir galimai niekuomet negrįš į senas vėžes, tačiau kiekvienas iš mūsų gali dalyvauti šiame pokytyje ir jį kurti.

Manau, kad pamažu turime išmokti prisitaikyti prie esamos situacijos.

Adaptyvi kapsulė – kas tai?

Visiškai su tuo sutinku. Nors, tiesą sakant, turiu pastebėti, kad artimoje aplinkoje ir tarp kūrėjų matome nemažai skeptiško požiūrio šiuo klausimu. Daugelis vis dar tikisi, kad viskas bus taip, kaip ir buvo, tad nieko specialaus šiuo klausimu ir nereikia daryti. Žmonės, atvirai kalbant, yra kiek pavargę nuo pandeminės temos, bet, mano akimis, ieškoma bendro sprendimo. Kiekviena krizė atneša galimybių, tačiau ypač svarbu gebėti jas laiku atpažinti ir imtis iniciatyvos.

Leidžiu sau galvoti, kad ši mintis gana reali ir turi šansą būti įgyvendinama, prototipuojama, o galbūt net ir tiražuojama. Norisi aktyvuotis ne tik funkcinio, bet ir gero, tvaraus dizaino sprendimo generavimui.

Kokių sričių atstovai galės įsilieti į kūrybinių dirbtuvių veiklas?

Įsivaizduokite, už lango – šaltasis metų sezonas, kai leisti laiko lauke dažniausiai visai nesinori, tačiau atsiranda alternatyva, kuri, pasitelkus nesudėtingas mažosios architektūros formas,, leidžia mėgautis bendryste lauke. Tai galėtų būti pačios netikėčiausios

Šiuo metu į projektą esame įtraukę keturias skirtingas mokslo įstaigas: Vilniaus dailės akademiją, Vytauto Didžiojo universitetą, Kauno technologijos universitetą ir Kauno kolegiją.

Dirbtuves ir kuruos keturi mentoriai iš šių aukštųjų mokyklų. Visi norintys dalyvauti dirbtuvėse turės galimybę

Žinoma, šiandien vis dar galime džiaugtis saulės šiluma, tačiau netrukus, užklupus nemaloniems rudens vėjams, ir vėl būsime izoliuoti bei įvaryti į savo celes. Tai ką galime padaryti? Taip ilgainiui ir kilo mintis sukurti objektą, kuris būtų tarsi adaptyvi kapsulė – išmani ir veikianti lyg žmogaus antroji oda, turinti gerą vėdinimo ir šildymo sistemą, skaidri ir leidžianti žmonėms nepalankiomis oro sąlygomis mėgautis renginiais po atviru dangumi. Įkvėpimas kilo bendradarbiaujant su UNESCO dizaino miestais – šių metų liepą surengėme virtualų gerųjų praktikų ir pavyzdžių pasidalijimą, reaguodami į susiklosčiusią situaciją.

Uždegančios patirtys.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

KaIre (Egiptas) gyvenantis architektas ir dizaineris Mohamed Radwan 2020 m. vasarą pristatė saugių, mobilių, modulinių darbo vietų koncepciją „Q.workntine“. Mohamed Radwan archyvo nuotr.

pasirinkti mentorių, su kuriuo norės dirbti, arba suformuoti savarankišką nepriklausomą komandą. Dirbtuvių metu įtrauksime skirtingų specialistų, kurie dalinsis savo patirtimi: nuo inžinierių iki biomedikų. Tarpdiscipliniškumas ir holistinis požiūris šiame projekte yra ypač svarbus, tad tikimės sulaukti architektų, dizainerių, inžinierių, technologų ir kitų mokslo bei kūrybos atstovų dėmesio.

Kaip įsivaizduojate kūrybinių dirbtuvių procesą?

Tikimės, kad mentorius dalyviams bus tas žmogus, kuris lydės grupę viso kūrybinio proceso metu. Dirbtuvių metu bus įgyvendinama pirmoji, idėjinė, šio projekto fazė – generuosime idėjas, tuomet išrinksime pačią geriausią, kurią ilgainiui, pagal galimybes, mėginsime realizuoti kurdami prototipus, testuodami ir gamindami patį produktą. Žinoma, šiandien sunku prognozuoti, kokių idėjų sulauksime ir į ką transformuosis ši adaptyvios kapsulės idėja, tačiau tikimės, kad sprendimai pranoks mūsų visų lūkesčius.

Tuo kūrybinių idėjų varžytuvės ir yra įdomios bei intriguojančios. Raginu nepamiršti, kad pirmojo Kauno dizaino festivalio geriausių idėjų projektai bus pristatyti spalio 30-ąją.

Kodėl tai turėtų svarbu kauniečiams?

būti

Nemanau, kad tai turėtų būti svarbu tik kauniečiams – adaptyvios kapsulės mintis kilo kaip universalus sprendimas, kuris galėtų būti panaudotas labai plačiai tiek Kaune, tiek visoje Lietuvoje ar net užsienyje.

Mokslininkai signalizuoja, kad šiandien visas pasaulis išgyvena trejopą krizę: COVID-19, ekonominę ir emocinę. Ko gero, tai pati didžiausia šios pandemijos skirtybė, turint omenyje, kad ji palietė visus pasaulio kampelius. Panašu, kad sprendimai gali būti universalizuojami. Žinoma, visuomet yra kultūrinių konkrečios vietos padiktuotų skirtumų, tačiau net neabejoju, kad galimybė padidinti fizinį atstumą, drauge sumažinant socialinį atstumą ir užtikrinant galimybę socialinei interakcijai – universali siekiamybė.

Daugiau informacijos apie adaptyvios kapsulės kūrybines dirbtuves ieškokite čia: www.laskaunas.lt

2020 SPALIS

2 5

Ą M E T Į

„Vitrum festival“, šiemet, dvidešimtojo jubiliejaus proga, pasipuošęs kodiniu žodžiu „pulsas“, – tai didžiausias stiklo meno festivalis Baltijos šalyse. Festivalio metu pristatomos parodos, dirbtuvės, seminarai, siekiama permąstyti medžiagos aktualumą ir įtaką šiandienos kultūrai, inovatyviai žvelgti į medžiagiškumo sampratą šiuolaikiniame mene. Šiemet, nuo spalio iki pat metų pabaigos, festivalis pasklis po kelias Kauno ir Kauno rajono erdves, kvies ne tik į parodas, bet ir į edukacijas. Apie savo santykį su stiklu mums pasakoja dvi festivalio dalyvės – jo vadovė, menininkė Julija Pociūtė ir Estijos atstovė Eeva Käsper.

Abiejų kūrėjų darbai bus eksponuojami Kauno rajono muziejuje.

Skaidru, trapu ir įžvalgu Kotryna Lingienė

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Julija Pociūtė. „Between the sight“. Autorės archyvas 2020 SPALIS

2 7

Į

T

E

M

Ą

Festivalis šiemet mini dvidešimtmetį.

Kadangi jis vyksta kas trejetą metų, turbūt renginio raidos etapus įžvelgti lengviau nei tiems festivaliams, kurie grįžta kasmet. Julija, ar „Vitrum“ bent kiek primena pirmuosius festivalius, o gal visai pasikeitė?

Julija: Sakyčiau, neprimena, bet šiemet ir bandome sugrąžinti bendruomenę, kuri apibrėžta vienos srities – stiklo meno. Pirmasis festivalis prasidėjo nuo Lietuvos, Latvijos, Estijos. Jo pradininkė buvo menotyrininkė Raimonda Simanaitienė. Kompanija žmonių nuvyko į Daniją, aplankė didelę europinę parodą ir nusprendė, kad ir mūsų regione galima visiems susitikti. Taigi tai buvo menininkų ir menotyrininkų iniciatyva – periodiškai susitikti, pabendrauti, pamatyti, kas ką veikia.

Dabar nesame orientuoti į Baltijos šalis, tik būtent šiemet norėjosi užkabinti retrospektyvą, tad skelbėme atviro kvietimo parodą Baltijos šalių menininkams – tiek jauniems, tiek vyresniems. Žinoma, dalyvių skaičiui turėjo įtakos pastarojo meto įvykiai.

Ne vienas menininkas susidūrė su nežinomybe. Ypač jei specialiai parodai nori sukurti darbą, bet nesi tikras, ar paroda įvyks, tada motyvacija ne tokia didelė.

Visgi paroda bus – pavadinta „Skaidri erdvė“, veiks spalio 9–gruodžio 13 dienomis Kauno rajono muziejuje Raudondvaryje.

Ką bendra turi Lietuvos, Latvijos, Estijos stiklo mokyklos?

Julija: Viskas priklauso nuo personalijų. Sovietų okupacijos laikais menininkams daug įtakos turėjo čekų stiklo tradicija, daugelis vienaip ar kitaip – visi 2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

skirtingai – ją interpretavo.

Sakyčiau, lietuvių ir latvių mokyklos artimesnės, o estai arčiau skandinavų. Jie ir technologijas kitas naudoja.

Eeva, metas išgirsti, koks jūsų santykis su stiklu. Ar jis keičiasi?

Eeva: Mėgstu sakyti, kad stiklo galimybės – neišsemiamos. Nesu turėjusi tokios idėjos, kurios negalėčiau išreikšti stiklu.

Mėgstu dirbti rankomis, mėgstu techninius iššūkius. Darbas su stiklu – ilgas procesas, tad galima vystyti kelias idėjas vienu metu.

Nemaža mano kūrinių dalis kalba apie suvokimą, įžvalgą. Apie tai dvi mano skulptūros, kurios bus rodomos festivalyje – „On the other Side“. Pastaraisiais metais dirbu su vadinamąja origamio serija: pradedu nuo popieriaus lankstymo, ilgo ir meditatyvaus proceso. Tuomet nuimu sulankstyto popieriaus gipso formą ir perkeliu visa tai į stiklą, kuris lankstiniui suteikia optinę dimensiją. Naujos perspektyvos ir transformacijos žiūrovui suteikia netikėtą erdvės suvokimą. Apskritai daugelis mano darbų paremti asmeniniais potyriais, tarpinėmis sąmonės būsenomis – tai trapi, kontempliatyvi suvokimo aplinka.

Julija, dėstote VDA Kauno fakultete, kurį ir esate baigusi.

Kaip keičiasi studentų vizijos, lūkesčiai renkantis šią profesiją?

Julija: Ateina tie, kuriems įdomus stiklas kaip medžiaga. Akademijoje turime projektuojamųjų specialybių, kurioms karantinas lyg ir nepadarė įtakos, nes prie kompiuterio visur gali sėdėti.

Su stiklu kitaip: reikia bazės, purviniesi rankas, įneri fiziškai.

Studentų mažėjimo tendencija pastebima – turbūt visur panašiai.

Nors Latvijoje nebuvo didesnių reformų, jie turi tą pačią Rygos

akademiją, į kurią visi veržiasi.

Estijoje, kaip ir pas mus, stojančiųjų mažiau. Bet nelaikau to didele problema – specialybė labai įdomi, bet jai reikia platesnio konteksto.

Studijuodamas medžiagą negali vien ja apsiriboti. Žinoma, tada galima klausti, kam reikia stiklo meno festivalio – visgi jis atsispiria nuo ankstesnių laikų ir išlaiko medžiagiškumo,materialumoapribojimą.

Turbūt nė vienas mūsų neįsivaizduoja gyvenimo be stiklo. Visgi kada iš statybinės medžiagos, kad ir lango, dekoratyvaus objekto, tai tampa deklaracija ir savyje koduoja kai ką daugiau nei apsauginė funkcija ar pasigėrėjimo jausmas? Tas „daugiau“ juk gali būti ir žinutė, ir funkcija.

Julija: Sakote „langas“, bet tai irgi jau senamadiškas požiūris – juk ir telefono ekranas, kurį nuolat liečiame, yra stiklinis. Industrijoje stiklo medžiaga eina koja kojon su pasauliu, naujomis technologijomis.

Meno pasaulyje stiklas turi savo specifiką, išskiriančią jį iš kitų sričių – juvelyrikos, tekstilės, keramikos.

Skirtumas tas, kad stiklas yra gana sudėtinga medžiaga, jei pats vienas nori sukurti ką nors itin didelio. Dažniausiai dirbama grupėmis. XX a. 6 dešimtmetyje prasidėjo vadinamasis „studio movement“, tuomet medžiaga išėjo iš pramonės ribų – menininkai ėmė burtis į studijas ir stiklą naudoti sau, laisvai, ne tiražavimui, ne užsakovams. Grįžtant į šiuos laikus, manau, kad specializacija nėra tokia svarbi – menininkas nebeprivalo mokėti dirbti rankomis. Gali būti skulptorius, kuris tik projektuoja, o tavo gaminiai gimsta manufaktūrose.

Lygiai taip ir kitų vizualiųjų menų sričių atstovai naudoja stiklą, jei to reikia jų idėjoms – kreipiasi į studiją ir užsako.

Iš tiesų nesunku užsižaisti stiklo grožiu, žinant taisykles, ką ir kaip padarius kokį rezultatą gausi – tai labai malonu. Arba gali eiti konceptualesniu keliu. Yra efekto siekiančių, yra žiūrinčių plačiau. Festivalyje šiemet norime itin plataus spektro. Atsižvelgiame ir į žiūrovą. Albos Folgado kuruojamoje parodoje „Aštri stiklo briauna“ medžiagą tyrinėsime filosofiškai – ji vyks galerijoje „Meno parkas“. Na, o bendruomenės susiėjimas, kaip minėjau, vyks Raudondvaryje – ten išvysime daugiau vadinamojo „krafto“, sujungto su konkretaus menininko idėja.

Festivalio kodiniu žodžiu šiemet pasirinktas „pulsas“ – tai gali būti ne tik organizmo funkcijos imitacija, tačiau ir pojūtis, kai susidūrus su nepatogiomis situacijomis užginčijamos nusistovėjusios taisyklės. Kokios tai taisyklės ir situacijos?

Julija: Tai A. Folgado mintis.

Ji atsispyrė nuo stiklo savybių – skaidrumo ir nepermatomumo, nes nori apie kalbėti apie šias savybes mūsų visuomenėje. Tad ir menininkai parinkti tokie, kurie susiduria su socialiniais barjerais.

Festivalio metu daugiausia dėmesio bus skirta iššūkių įveikimui, akcentuojant jausmus ir reakcijas, kurios kyla, kai žmogus stumiamas už savo galimybių ribų. Tą akimirką ramybę ir paklusnumą pakeičia įniršis ir pasipriešinimas. Ar šie negatyvūs jausmai gali tapti katalizatoriumi kūrybai?

Julija: Manau, taip, socialinės neteisybės stebėjimas ir interpretavimas juk nėra naujas dalykas meno pasaulyje. Problema,

2020 SPALIS

2 9

asmeninis susidūrimas su negatyvu gali virsti menininko pastebėjimu. Su kuratore A. Fulgado diskutuojame, kiek menas gali turėti realios įtakos. Jei norite iš tiesų ką nors pakeisti, ar menas yra tinkama forma? Mano manymu, menas pajėgus tik atkreipti dėmesį.

Į

T

E

M

Ą

Eeva: Apskritai manau, kad negatyvios emocijos yra destruktyvios. Bet turiu asmeninį pavyzdį – sudaužyta širdimi sukūriau darbų serija, kuri, galima sakyti, mane kaip menininkę perkėlė į naują lygmenį. Visgi nesakyčiau, kad tai buvo negatyvių emocijų įtaka – galbūt greičiau atvertos sielos. Seriją pavadinau „Slowly Sinking“.

3 0

Ar pasisemia menininkai įkvėpimo iš naujų technologinių sprendimų, o galbūt patys padiktuoja tai, kas gali tapti inovacija?

Julija: Kiekvienu atveju gimus idėjai turi sumąstyti kelią jos įgyvendinimui. Ne visuomet toks kelias jau yra kito eitas, turi būti pirmas, sugalvoti, kaip apeiti tai, kas atrodo neįmanoma. Galiu pasidalinti savo pačios studentišku pavyzdžiu: sumaniau perkelti fotografiją ar piešinį į stiklą.

Galima naudoti stiklo sukepimo technologiją: sudedi keletą lakštų, kiši į krosnį ir aukštoje temperatūroje jie tarpusavyje susilydo.

Ir yra atitinkamų medžiagų, kurios nepaveikios karščiui. Viena tokių – grafitas.

O patį stiklą su smėliasrove gali numatinti, pašiaušti – tada ant jo gali piešti, ir po krosnies piešinys išlieka. Ta technologija tuomet man pasirodė įdomi, bet daugiau jos neplėtojau. O kalbant apie įkvėpimą iš technologijų, tai, tarkime, stiklo pjovimas – dabar gali tai daryti vandens srove, tai atveria naujas galimybes menininkams.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Arve Henriksen koncerte „World of Glass“. „All that Jazz“ nuotr.

Eeva: Mano nauji kūriniai gimsta intuityviai, o ne todėl, kad galvočiau: „Metas nuveikti ką nors inovatyvaus.“ Vėliau, žiūrėdama į juos, kartais pamanau, kad, taip, tai buvo naujas priėjimas prie formos, medžiagų kombinavimo, kitų vizualinių aspektų. Pamenu, kai Talinas buvo Europos kultūros sostine, dalyvavau projekte

nurodymų prieš kūrybinį procesą nedavė, stiklo menininkams buvo suteikta visiška laisvė. Koncertai sulaukė didelės sėkmės, pamenu, vienas žurnalistas rašė: „Stiklas ir muzika – lyg sutverti vienas kitam, niekas kitas negalėtų skambėti taip trapiai.“

2020 SPALIS

vitrumfestival.com

„World of Glass“, kuriame iš stiklo kūrėme muzikos instrumentus. Šioje muzikos ir stiklo simbiozėje buvau ir menininkė, ir projekto vadovė, ir studentų kuratorė.

Dirbome su norvegų muzikantais Terje Isungsetu ir Arve Henriksenu.

Jie Taline rengė koncertus, kuriuose grojo estų studentų sukurtais instrumentais – patys jokių

3 1

Ą M E T Į

Parodos kalnas jau daugybę metų yra svarbi nuoroda kone visiems, keliaujantiems iš, į ar per centrinę Kauno dalį. Būdamas viena pagrindinių jungčių tarp žemutinės ir aukštutinės miesto dalių, jis yra tapęs savotišku simboliu, neretam kauniečiui žyminčiu slenkstį tarp darbo ir namų.

Net ir tie, kurių kasdieniuose maršrutuose Parodos gatvė nefigūruoja, grįždami iš svečių miestų greičiausiai yra grožėjęsi leidžiantis atsiveriančiais miesto siluetais, keliavę pasivaikščioti į ąžuolų pavėsį ar svilinę sankabą stichinę nelaimę primenančiuose kamščiuose, susidarydavusiuose čia prieš krepšinio rungtynes Halėje. Tačiau vis labiau užmarštin skęsta tai, apie ką daugelis šiandien jau nebesusimąsto – kodėl „Parodos“?

Parodos aikštės metamorfozės Paulius Tautvydas Laurinaitis

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

1928 m. parodoje demonstruojamas veislinis arklys. Vytauto DidĹžiojo karo muziejus 2020 SPALIS

3 3

Į

T

E

M

Ą

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo reikėjo vietos, kur būtų galima demonstruoti šalies žemės ūkio ir pramonės pasiekimus – teritorijos, kur galėtų vykti juos atskleidžiančios parodos.

Po nedidelės 1921 m. parodos, surengtos netoli ką tik duris atvėrusio Karo muziejaus, išryškėjo kur kas erdvesnės vietos poreikis.

Teritorija, atitinkanti tokį kriterijų ir kojomis pasiekiama nuo miesto centro, atsirado ant kalvos – vietoje, kuri dažnai buvo vadinama Mažuoju ąžuolynu. Ten pat, kur dabar į dangų stiebiasi Kauno apskrities viešosios bibliotekos kuorai, 1922 m. pradėta formuoti Parodos aikštė, o į čia vedęs buvęs Kauno tvirtovės kelias pakrikštytas Parodos gatvės vardu.

Iš viso čia buvo surengtos aštuonios parodos: 1922–1925, 1928, 1930, 1935 ir 1936 m., kuriose skleidėsi šalies ūkininkų ir pramonininkų, kitų valstybių atstovų (šių kasmet mažėjo) pasiekimai. Pirmojoje čia vykusioje ekspozicijoje buvo 112 dalyvių, o 1936-aisiais jų skaičius buvo jau beveik patrigubėjęs. Augo ir visuomenės susidomėjimas: pirmojoje apsilankė 46 tūkstančiai lankytojų, o paskutinėse trijose interesantų buvo jau virš 100 tūkstančių.

Paviljonai buvo įrenginėjami tiek organizatorių, tiek dalyvių – 1936 m. parodoje čia jau stovėjo 62 įvairaus dydžio pastatai. Gausėjant dalyvių skaičiui pradėta varžytis paviljonų apipavidalinimu, siekiant pritraukti potencialių ateities klientų dėmesį.

Kadangi paroda vykdavo vos keletą dienų per metus, o vėliau buvo nutolta ir nuo kasmetinio formato, dalis likusių pastatų būdavo išnaudojami įvairioms funkcijoms – pavyzdžiui, 1932 m. dalyje paviljonų veikė Montessori sistemą propagavęs darželis.

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Atskiro paminėjimo vertas vienas įspūdingiausių objektų – 1930 m. parodai, surengtai vadinamųjų Vytauto Didžiojo metų proga, čia buvo atvertas 19 metrų aukščio Vytauto Didžiojo paviljonas, tapęs ir vienu pirmųjų mūro statinių parodoje – jis turėjo tarnauti tiek patriotinių suvenyrų prekybai, tiek kaip apžvalgos bokštas.

Ir vis dėlto Parodos aikštė tapo savo strateginės vietos, augančio erdvės poreikio ir savo sporadiško panaudojimo įkaite. Jau 4 dešimtmečio pradžioje Parodos aikštė tapo miesto plėtros diskusijų objektu. Savivaldybė norėjo čia statyti pagrindinę miesto ligoninę (vėliau išsikristalizavusią į Klinikų kompleksą), o aviacijos atstovai vietą matė kaip tobulą tašką Dariaus ir Girėno monumentui. Sklypą valdę ir parodas rengę Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) nepritarė nei vienai idėjai. Bet buvo puikiai suprantami ir vietos limitai – jau 1936 m. paroda čia sunkiai tilpo, kitą buvo planuojama organizuoti jau erdvesnėje vietoje.

Kokie buvo ŽŪR ateities planai?

1934–1935 m. čia pradėta kurti ir gerokai kitokio pobūdžio nuolatinė paroda – vadinamasis tėviškės muziejus arba, kitais žodžiais tariant, būsimojo Rumšiškių muziejaus ankstyvasis prototipas.

Atkelta žemaitiška sodyba su tradiciniu namu, viename paviljonų įrengta etnografinių eksponatų parodėlė, o iki 1938 m. pradėti kurti ir aukštaitiškų sodybų fragmentai. Vis dėlto, prie šios idėjos prisijungus kitoms institucijoms, muziejų nuspręsta kurti Panemunės šile. Mažasis ąžuolynas turėjo būti paaukotas naujajam šalies administraciniam centrui – vadinamiesiems Valstybės rūmams, kurių tarptautinis konkursas surengtas 1939 m.

Parodos plakatas. Šiaulių „Aušros“ muziejus

Paskutinysis parodos statinys – tuo metu jau smarkiai apleistas Vytauto Didžiojo paviljonas – buvo nugriautas sovietinės okupacijos metais, o gatvei suteikus J. Gagarino vardą keliems dešimtmečiams išnyko ir paskutinis simbolinis parodos žymuo. Iki čia atsirandant knygų

tvirtovei, buvusioji Parodų aikštės teritorija buvo naudojama daugiausia rekreacinėms funkcijoms – iš čia įrengto apžvalgos rato kauniečiai žvelgė į miesto panoramą, o vakarais rinkdavosi trypti į buvusį šokių paviljoną.

2020 SPALIS

3 5

Veidrodis iš amžinojo įšalo

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K A

U

N

A

S

–

E

U

R

O

P

O

S

Pertrauktas gyvenimas. Toks šiųmetinio, dar tik antrojo, bet, atrodo, jau labai seniai Kaunui reikalingo Istorijų festivalio, vyksiančio spalio 8–11 dienomis, leitmotyvas. „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyva tiek pernai, tiek šiemet – ir, tikiuosi, ateinančiais metais – kviečia gvildenti gyvenimiškas, intymias, iš pirmo žvilgsnio gal visai nereikšmingas, bet visų mūsų ir drauge kiekvieno atskirai istorijas. Mane pernai ištaškė pirmąkart taip iškilmingai Kaune suskambusi čia pat, Vilijampolėje, gete, parašyta muzika, kitiems gal geriau įsiminė Ramybės parką supančius fasadus išmarginę piešiniai, ekskursijos, fotografijos ar papildytos realybės projektai. Šis festivalis jungia istorijų pasakotojus: muziejininkus, teatralus, menininkus, tiesiog istorijos entuziastus, bendruomenių aktyvistus ir visus kitus, kurie nori pasisakyti, būti išgirsti ar tiesiog pasiklausyti.

K

Kotryna Lingienė

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Matas Gumbinas, Gytis Dovydaitis, Ignas Dovydaitis. Asmeninio archyvo nuotr.

SP 2 0 2200 2R0U G SA Ä–L JIS

3 7

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K

„Šiais metais Istorijų festivalio partnerius, lankytojus ir dalyvius kviečiame apmąstyti asmenines pastarųjų metų patirtis kartu atsigręžiant į savo tėvų, senelių ir prosenelių gyvenimo istorijas karo, okupacijos, tremčių, persekiojimų ir kitais sudėtingais istorijos laikotarpiais“, – buvo rašoma kvietime, išplatintame 2020-uosius jau paženklinus pandemijos ženklu.

Vienas iš kvietimą priėmusių – Vytauto Didžiojo universiteto lektorius, vizualiųjų menų žmogus Gytis Dovydaitis, su broliu Ignu kuriantis... tremties istorijų generatorių. „Veidrodis iš amžinojo įšalo“ – toks geras pavadinimas, kad pasiskolinau jį ir straipsnio antraštei. O dabar pažindinuosi su Gyčiu, kurio vardas pastaruoju metu mirga postinterneto sluoksniuose.

Kuo tave, kaip šiuolaikinių ir net ateities technologijų, vizijų, mąstymo būdų tyrinėtoją, domina miesto praeitis?

Visa praeitis ir ateitis yra čia ir dabar. Iš laiko perspektyvos, šiuo savo mąstymo etapu dabartį matau kaip tam tikrą lęšį, į vieną tašką sufokusuojantį amžinybę trunkantį kismo procesą ir jį paleidžiantį į tokią pačią begalę ateities potencialų. Kiekvienas objektas yra tam tikra laiko akumuliacija.

Miesto praeitis šiuo atveju man yra dabartyje gyva dimensija, apčiuopiama nuo vaikščiojimo sutrūnijusiose gatvėse, erozijos paveiktose pastatų sienose, žmonių pasakojimuose ir panašiai. Man įdomi jos esatis – buvimas čia ir dabar.

Ko pažindindamasis su mūsų regiono, miesto istorija išmoksti kaip specialistas, kaunietis, galų gale žmogus?

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Mato Gumbino vizualizacija

Turbūt stipriausia yra įžvalga apie tai, kokia žmonėms svarbi mitologija ar, paprasčiau tariant, istoriškumas. Tai turi didžiulę galią surišant palaidus galus tarp gyventojų tapatybių ir jomis apgyvendintų teritorijų. Žinant įvairių istorijų nuotrupas, ant kasdienybės užvelkamas

mitologinis rūbas, leidžiantis kažką suprasti apie save, apie kitus ir tiesiog įprastomis tapusias gyvenamąsias aplinkas padarantis įdomesnėmis.

Dalyvavai ir pirmame Istorijų festivalyje. Ką manai apie šią iniciatyvą? Kas iš kitų kūrėjų darbų tau įsiminė?

Manau, jog Istorijų festivalis mieste atlieka labai svarbią funkciją.

Jis turi didelį potencialą ištrinti nemalonias susvetimėjimo gijas tarp gyventojų ir jų gyvenamųjų aplinkų. Istorijų išryškinimas padeda suprasti, kur esi, kas esi ir koks galėtum būti. Labiausiai įsiminė Jen Kagan „On The Breeze“ – tai buvo audiovizualinių

2020 SPALIS

3 9

Kaip konkrečiai ruošėtės naujajam projektui – filmai, knygos, susitikimai su amžininkais, epochos tyrėjais?

Kas – žmogus, susitikimas, daiktas, vaizdas – labiausiai padėjo?

2 2 0 2 Ė N I K

A

U

N

A

S

–

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

instaliacijų virtinė Ramybės parke, šalia kurio aš pats gyvenu. Šis darbas Ramybės parko lankytoją stimuliavo medžiuose kabančiais vaiduokliškais portretais ir įvairiais archyviniais, parko tapatybei svarbiais garsais, kurie įsijungdavo tik žmogui priartėjus prie tam tikrų taškų. Kūrinys stebino atmosferiškumu ir leido labai subtiliai užčiuopti vaiduoklišką ir multikultūrišką parko praeitį, išvengiant nuobodžių ir emociškai neveikiančių aprašymų.

4 0

Reikėtų pabrėžti, kad darbas su dirbtiniu intelektu yra labai techniškas, o aš pats turiu tik labai paviršutiniškas programavimo žinias ir šį lauką suprantu vien iš filosofinės pusės. Tad didžiausia pagalba čia atėjo iš Igno – mano brolio, kuris entuziastingai padėjo vystyti techninę projekto pusę ir prie to projekto prijungė savo draugą Matą. Filmai, knygos ar susitikimai su amžininkais algoritmo kokybę veikia labai menkai – jam reikia gero programuotojo. Dirbant mūsų pasirinktu principu, mašinai yra tiesiog sumaitinami gigantiški klodai surūšiuotos informacijos, kurią vartojantis algoritmas bando pastebėti tam tikrus atsikartojimus ar struktūras.

Vėliau tai galime naudoti bandydami nuspėti ateitį. Labai supaprastintai ir neabejotinai šiek tiek klaidingai kalbant, galima sakyti, jog tai panašu į meteorologiją, tik šiuo atveju algoritmas ne orus bando nuspėti,

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

o parašyti pastraipą teksto, kurios pamatas yra anksčiau jo perskaityti tekstai. Derėtų pabrėžti ir tai, jog algoritmas iš esmės nesupranta, ką skaito, jam tekstas yra tiesiog reikšmių matrica.

Ar nekankino moralinė dilema dirbant su absoliučią daugumą Lietuvos gyventojų palietusia tremties tragedija? O gal kaip tik būtent iš arčiau suvokiamas skausmas, ašaros, praradimai gali tapti raktu į temos – netgi laikotarpio – suvokimą?

Mus kankina moralinė dilema matant deportacijų traumos minėjimų ir diskusijų apie ją stoką, bet ne dirbant prie šio projekto.

Mums tai kaip tik yra moralinis išsilaisvinimas. Mudviejų su broliu seneliai išgyveno tremtį ir mes nuo mažų dienų girdėjome įvairius jų pasakojimus. Tai yra mūsų šeimos dalis ir turi didelę reikšmę mūsų pačių savivokai. Tai tikrai galėtume pavadinti raktu, vedusiu prie koncepcinio šio projekto pamato.

Tremtis paliko nepaprastai gilų pėdsaką sociokultūriniame Lietuvos peizaže, ir jis bus su mumis dar ištisus dešimtmečius kaip kultūriškai paveldima trauma.

Tačiau adekvačių diskusijų ir meno projektų, tyrinėjančių šią svarbią temą, yra gan mažai, tad jaučiame pareigą kalbėti apie tai ir nenusakomai džiaugiamės turėdami šią galimybę.

Kaip manai, instaliacija bus įdomesnė jauniems kauniečiams ar jų tėvams, seneliams? Kitaip tariant – ką tiesiogiai su tremtimi susijęs asmuo galės patirti atėjęs išbandyti?

Instaliacija turėtų būti įdomi bet kokio amžiaus žmogui, nors didžiausią įtaką turėtų padaryti

Dirbtiniam intelektui vystyti reikia milžiniškų duomenų kiekių. Darbas prasideda nuo keleto milijonų žodžių, o rinkoje dominuojantys teksto algoritmai veikia perskaitę visą anglišką „Wikipediją“ bei milijonus kitų knygų, tad pavienių situacijų ar istorijų registravimas šiame kontekste neturi jokios reikšmės.

Sunku apibrėžti kokias nors konkrečias nuotraukas ar istorijas, kurios naudojamos instaliacijoje, nes jų kiekis yra toks didžiulis, kad galiausiai jų bus neįmanoma užčiuopti. Sudėtinga apie tai kalbėti be tiršto techninio žargono.

Papasakok apie techninę projekto dalį. Kiek laiko trunka paruošti tokią instaliaciją?

Kokios programavimo kalbos, kitos technologijos naudojamos?

Kiek svarbi ir išreikšta bus estetinė projekto pusė?

Kokius duomenis, be fotografijos, instaliacija prašys pateikti ir kokiu būdu jie bus interpretuojami?

Techniškai prie kompiuterio atsistojęs lankytojas turės tam tikru būdu prisistatyti, – šiuo metu dar nesame nusprendę, ar tam bus duodamas tuščias teksto laukas, ar tam tikri pasirinkimai, – ir spustelti mygtuką, padarysiantį naudotojo nuotrauką. Daugiau jokių duomenų žiūrovui pateikti nereikės. Nepaisant visko, realaus poveikio siekiantį lankytoją norime paraginti investuoti savo laiką ir ypač vaizduotės resursus skaitant jam sugeneruotą tekstą, nes tik tokiu būdu instaliacija paliks pėdsaką.

2020 SPALIS

istorijufestivalis.eu

Kaip atsirinkote konkrečias situacijas, nuotraukas, kurios bus naudojamos instaliacijoje?

Ar lėmė žmogiškosios istorijos, ar visgi vaizdas, kompozicija, kiti estetiniai dalykai?

Ignas ir Matas yra profesionalūs dirbtinio intelekto inžinieriai, dirbantys didelėse kompanijose.

Igno specialybė yra veidų atpažinimas – jis instaliacijai kuria nuotraukų modifikatorių, o Matas dirba su kalbos algoritmais ir vysto tekstinę projekto pusę.

Techniškai darbas vyksta treniruojant dirbtinį intelektą pagal tam tikras duomenų bazes, tikrinant jo duodamus rezultatus ir modifikuojant aibę įvairių parametrų. Tai gali užimti daug arba labai labai daug laiko – viskas priklauso nuo užmačių ir kompiuterinės technikos. Mūsų atveju darbo yra 1–2 mėnesiai. Viskas veikia „Python“ programavimo kalbos teritorijoje.

Estetiškai darbas bus labai minimalus ir stengsis neatitraukti žiūrovo dėmesio nuo kompiuterio ekrane atsirandančių tekstų bei nuotraukų.

kaunas2022.eu

jaunimui.

Nors kultūrinis deportacijų palikimas visada su mumis, jaunas žmogus nuo šios praeities yra labai nutolęs.

Pamatęs save šachtoje ir paskaitęs brutalią istoriją apie šaltyje mirštančius tėvus, lankytojas turėtų suklusti ir atkreipti dėmesį į visai čia pat vykusį sudėtingą jo protėvių išgyvenimo kovą. Deportacijas savo kailiu išgyvenusiems žmonėms ši instaliacija neturės prasmės, nes jos tikslas yra lankytoją įkelti į tremtį išgyvenusiojo vietą.

4 1

Kalendorius SCENA Ketvirtadienis, 10 08, 18:00

Spektaklis „Elektra“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

S

„Von Krahl Theatre“ archyvo nuotr.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

Svetlanos Baturos nuotr.

Spektaklio režisierius ir dramaturgijos autorius slovėnas Jaša Koceli, kurdamas spektaklio audinį, naudoja antikinius graikų autorių – Sofoklio, Euripido, Eschilo tekstus, reflektuojančius mitą apie Elektrą. Naujosios interpretacijos centre – laukianti moteris. Trojos karo didvyrio Agamemnono ir Klitemnestros dukra Elektra gedi nužudyto savo tėvo ir laukia sugrįžtančio brolio, kad galėtų atkeršyti už tėvo mirtį. Elektra yra ne tik antikinės graikų dramos personažas, bet ir šiuolaikinės kovojančios moters simbolis.

Pasitelkęs daugybę galingų archetipų, slypinčių graikų tragedijose, režisierius kuria universalų stiprios, revoliucingos asmenybės likimo istoriją.

„Jaik“ buvo kuriamas kaip keturių dalių mini serialas ir dalyvavo televizijos serialų konkurse Estijos valstybės šimtmečiui pažymėti. Konkurso laimėti nepavyko, tačiau gimė spektaklis, apjungęs teatro, kino, instaliacijos meną. Keturios serijos, kurių kiekviena trunka valandą ir dešimt minučių, rodomos vienu ypu su nedidelėmis pertraukomis. „Jaik“ – tai pasakojimas apie netolimą Estijos ateitį. Išmaniosios technologijos čia smarkiai pažengusios į priekį, o bene svarbiausia iš jų yra elektroninę pilietybę, socialinius tinklus, įvairias komunikacijos formas ir dar nežinia ką siejanti platforma „Jaik“. Seriale plėtojama skirtingų gyvybės formų santykių tema, žmogaus ir gamtos, kūrėjo ir kūrinio, tikrovės ir fikcijos ryšiai.

Sekmadienis, 10 18, 15:00

Spektaklis „Momo“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Šeštadienis, 10 17, 18:00

Festivalis „Scena 10×10“: Spektaklis „Jaik“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Trupės archyvo nuotr.

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Spalis Spektaklį 1–4 kl. moksleiviams Gildas Aleksa režisuoja pagal Michael Ende to paties pavadinimo romaną. Apleistame amfiteatre gyvena Momo – iš kur ji ir kiek jai metų, niekas nežino. Ji pati sako: „Kiek pamenu, buvau visada“. Ji turi ypatingų gebėjimų klausyti kitų žmonių ir visi nori būti jos draugais.

Tačiau mieste atsirado pilkieji ponai, kurie vagia iš suaugusiųjų laiką.

Jie sako: „Atiduok savo laiką dabar, turėsi jo daug daugiau vėliau. Vaikai ir Momo mėgina grąžinti pavogtą laiką, tuo pačiu išmokdami protestuoti ir balsuoti.

Trečiadienis, 10 21, 18:00

Spektaklis „DreamWorks“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Remio Ščerbausko nuotr.

Anot dramaturgo Ivano Vyrypajevo, „DreamWorks“ – tai tiesiog meilės istorija. Režisieriui Agniui Jankevičiui atrodo, kad autoriui labiau rūpi įpratinti žmones prie minties, kad visiškai nebesvarbu, kas jau yra įvykę – svarbu tik tai, kaip tu norėtum pratęsti savo istoriją ir nuo kurios vietos. Nėra fatališkų klaidų, kažkieno kaltės ar likimo. Gyvenimo nelaimės, protą aptemdantis pyktis ar kvailas elgesys čia tampa šansu pažiūrėti į viską kitaip.

Ketvirtadienis, 10 22, 18:00

Spektaklis „Tuščia kėdė“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Trupės archyvo nuotr.

„Tuščia kėdė“ – netradicinis Raudondvario dvaro menų inkubatoriaus ir NKDT projektas, skirtas Juozo Naujalio 150-osioms metinėms. Chrestomatinė asmenybė – vargonininkas, kompozitorius, pedagogas ir choro dirigentas Juozas Naujalis scenoje pateikiamas dinamiškai ir netikėtai: skambant beat box ir dunksint kamuoliams. Režisierius Agnius Jankevičiaus surado raktą į šio neeilinio žmogaus istoriją ir realius biografijos faktus apipynė fantazijomis, sukurdamas muzikinį pasakojimą-koliažą. Spektaklyje Juozas Naujalis atskleidžiamas kaip unikalus edukatorius – jo suburtas lietuviškas choras gatvės vaikams sulenkėjusiame Kaune tapo tiltu į pirmąją 1924 m. Dainų šventę.

2020 SPALIS

4 3

Kalendorius Šeštadienis, 10 24, 18:00

Premjera. „Karaliaus antrininkas“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91 Tiek operetės libretas (autoriai Tadeusz Fangrat, Józef Słotwiński), tiek muzikos stilistika atspindi šiam žanrui būdingas klasikines ir XX a. vidurio tradicijas. Čia ir karaliaus dvaras, ir fiktyvi monarchija, persirenginėjimas ir nesusikalbėjimas, įsimylėjėlių pora, charakterinių linksmuolių pora, o viską vainikuoja muzika, kurioje persipynė paryžietiškų dainelių, seno gero Vienos valso ir ugningos lotynų Amerikos šalių melodijos. Operetės režisierius Kęstutis Jakštas sako, kad jos siužetas tik iš pirmo žvilgsnio rodosi nerūpestingai smagus, tačiau jame kalbama apie amžinus dalykus – meilę ir išdavystę, tikras ir netikras vertybes. Nors istorija sena, tačiau aišku, kad niekas nepasikeitė – žmogui su prigimtine sąžine pritapti šiame pasaulyje labai sunku, jis prisitaikėlių ir karjeristų visuomenėje laikomas autsaideriu.

Nepaisant to, būtent toks žmogus ir yra laimingiausias, nes tik jis yra žmonijos progreso variklis.

Penktadienis, 10 30, 18:00

Spektaklis „Pirmeiviai“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Ar kada bandėte įsivaizduoti, kaip atrodė teatro kūrėjų gyvenimas prieš 100 metų ir kaip buvo įsteigtas profesionalus dramos teatras? Į šį svarbų mūsų kultūrai įvykį nukelia pjesė „Pirmeiviai“, kurios autorius režisierius, pedagogas Gytis Padegimas, pasitelkęs sukauptas žinias ir faktus, atkūrė laikmetį, jo atmosferą bei

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

profesionalaus Lietuvos teatro pirmeivių portretus ir mintis.

Kūrinyje daug autentikos, detalių ir intrigų, kurios yra būdingos kūrybiniam procesui ir bohemiškam veikėjų būdui. Premjera ir pjesė yra dovana Lietuvos profesionalaus teatro jubiliejui – 2020 m. gruodžio 19 dieną jam sukanka šimtas metų.

MUZIKA Trečiadienis, 10 07, 18:00

Šiuolaikinės akademinės muzikos koncertas „Aistmarės“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

J. Kubilienės nuotr.

„Aistmarės“ – novatoriška valstybinio ansamblio „Lietuva“ orkestro dovana.

Nuo didingo baroko, romantiškų gamtos peizažų iki archajiškų garsų – taip atsiskleis plačios bei spalvingos tautinių instrumentų skambėjimo galimybės. Modernios akademinės muzikos koncerte skambės lietuvių kompozitorių Osvaldo Balakausko, Algirdo Martinaičio, Giedriaus Svilainio ir Vaidos Striaupaitės-Beinarienės kūriniai, aranžuoti tautiniams instrumentams. Koncerto metu solines partijas atliks viena

Spalis geriausių Lietuvos kanklininkių doc. dr. Aistė Bružaitė ir obojininkas prof. dr. Robertas Beinaris. Šeštadienis, 10 10, 21:00

Gyvai: „Tempus“ ir „Nostra“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Grupės „Nostra“ archyvo nuotr.

Į Kauną atvyksta pavasarį albumą „Daba“ išleidęs post-duetas „Tempus“ ir sielomis šiems artima trijulė „Nostra“.

Visi iš Latvijos!

Penktadienis, 10 16, 18:00

Koncertas „Ovacijos Ludwigui van Beethovenui“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

2020 metais pasaulis mini 250-ąsias kompozitoriaus gimimo metines.

Kauno miesto simfoninis orkestras šiai progai parengė vakarą, kurio programoje skambės uvertiūra „Koriolanas“. Klausytojai taip pat išgirs vieną žymiausių simfonijų pasaulyje – Penktąją simfoniją, kurią daugelis žino kaip „Likimo“. Šis sudėtingas opusas reikalauja profesionalaus atlikimo bei meistriško ir išskirtinio batutos valdymo. Visų šių savybių nestokoja gyva legenda tapęs Maestro Juozas Domarkas. Būtent jis savo išraiškingais ir meistriškais batutos mostais klausytojams atvers tikrąjį L. Beethoveno opusų grožį.

Ketvirtadienis, 10 22, 18:00

Akusmatinė istorija „Kovas“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Ką mes norėtume pasakyti pragyvenę ir laisvą valstybę kūrę trisdešimt metų ir kokią žinutę norėtume palikti ateičiai? Į šį klausimą bandys atsakyti specialiai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui dedikuoto kūrinio autorius, kompozitorius Jonas Jurkūnas, savo muzikinį audinį kurdamas iš pačių netikėčiausių sudedamųjų – džiazo orkestro, elektroninės muzikos, skaitovo, lazerių bei vaizdo instaliacijų. Tekstai paimti iš Gabrieliaus Macio, Alfonso NykosNyliūno, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio dienoraščių, bei interviu ir 1990–2020 m. išleistų laikraščių antraščių. Kūrinio struktūra pagrįsta 20 kartų išilginta Andriaus Mamontovo daina „Mono arba stereo“. Garsinį audinį kurs Kauno bigbendas, aktorius Vytautas Anužis ir elektroninės muzikos trio, o vaizdo efektus – Martin Eersted (lazeris, Danija), Aurelija Maknytė (vaizdo instaliacijos) ir Ignas Pavliukevičius (3D medijos).

Sekmadienis, 10 25, 14:00

Muzikinė popietė visai šeimai „Pepė keliauja į koncertą“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Vytauto Šventupio nuotr.

2020 SPALIS

4 5

Turbūt puikiai pažįstate mergaitę, kurios galva kupina netikėčiausių fantazijų, o kojos apmautos ilgomis skirtingomis kojinėmis. Šį populiarios knygos personažą sugalvojo švedų rašytoja Astrida Lindgren. Turbūt dauguma vaikystėje esame skaitę jos knygų, o gal net apsilankę muziejuje Stokholme. Apie ką bus šis koncertas?

Apie tai, kaip Pepė keliauja laivu iš Stokholmo į Klaipėdą, sutinka naujų draugų ir patiria daug smagių nuotykių. Jai patinka Klaipėdos brass kvinteto muzika, tad mergaitė taip pat užsinori koncertuoti… Teatralizuoto koncerto „Pepė keliauja į koncertą“ scenarijų ir režisūrą sukūrė Nerijus Gedminas, o Pepės vaidmenį parengė aktorė Rugilė Latvėnaitė.

PARODOS

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kalendorius

09 18 – 01 10

Paroda „Kasdienybė Lietuvos fotografijoje 1963–2013 m.“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

09 10 – 01 10

Paroda „Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m.“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Laisva ir kontroliuojama kūryba. Ši dilema nuolat aktuali. Kaip ji buvo sprendžiama prieš trisdešimtį metų, atskleidžia meno kūriniai, kurti prievartinės sistemos išgyvenimo sąlygomis. Sovietinės priklausomybės refleksijoms pasirinktas laikotarpis, kai dar tebegyvavo socialistinės realybės vizijos. Kai mainais už lojalumą sovietinei valdžiai dailininkams buvo skiriamos dirbtuvės, kūrybiniai užsakymai, kvietimai į plenerus, kūrybines keliones, premijos, buitinės lengvatos.

Parodoje nesiekiama griežtai atskirti, kurio dailininko darbus reiktų laikyti „prisitaikiusiais“ ir kurie „atsiriboję

4 6

nuo sistemos“. Net ir konformistiniuose darbuose galima rasti sektino profesionalumo ir idėjos aštrumo. Taip pat ir nonkonformistiniuose kūriniuose idėja ir išraiškos priemonės ne visada atsveria profesionalumą. Sovietmečiu kūrusiems menininkams apibūdinti pasirinkti simboliniai skirtingas savybes turintys gyvūnai – drambliai ir chameleonai. Drambliai – ištikimi, ritualus ir tradicijas turintys gyvūnai, šeimyniški ir emocingi.

Chameleonai – driežai, turintys specifinių savybių, padedančių prisitaikyti prie aplinkos.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Romualdas Rakauskas. „Šiokiadieniai“. 1965 m.

Kiekvienas iš šešiolikos šioje parodoje pristatomų fotomenininkų (Romualdas Augūnas, Mindaugas Ažušilis, Gintaras Česonis, Mindaugas Kavaliauskas, Algimantas Kunčius, Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Antanas Miežanskas, Vytautas Pletkus, Romualdas Požerskis, Romualdas Rakauskas, Vytautas V. Stanionis, Donatas Stankevičius, Antanas Sutkus, Algirdas Šeškus, Artūras Valiauga) stebi ir fiksuoja kasdienybės ženklus, kurie nuolatos pakeičiami, perkeičiami ir ištrinami. Kasdienybės virsme samprata, kurią susikuriame, tėra

Spalis abstrakcija, lygiai kaip ir menamos fotografų kartos, kurių kiekviena yra nevienalytė, įvairi savo pasaulio jausenomis, įžvalgomis, potyriais.

Tačiau atvaizdams gulant vienas greta kito šios istorinio laiko perskyros tampa reliatyvios.

09 25 – 10 31

Paroda „Varis, skambantis sutartinių ritmu“

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, L. Zamenhofo g. 12

09 17 – 10 18

8-osios tarptautinės akvarelės bienalės paroda „Baltijos tiltai. Fabula“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

„Baltijos tiltai“ – tai kas dvejus metus rengiama tarptautinė atrankinėkonkursinė paroda ir ją lydintys renginiai: personalinės ir grupinės parodos, konferencija, meistriškumo pamokos, diskusijos ir t.t. Šių metų bienalės tema – fabula. Nepaisant to, kad tai yra literatūros terminas, parodoje pristatomi kūriniai, kuriuose pasakojimas atsiskleidžia akvarelės priemonėmis arba kuriamas apie akvarelę. Parodos dalyviai savo darbuose atkuria istoriją – tikrą arba pramanytą, jau nutikusią ar dar tik įvyksiančią, jos veikėjus ir aplinką, priežastis ir ryšius, pabaigą arba tęsinio nuojautą.

Muziejaus archyvo nuotr.

„Kodėl tokia tema? Gal todėl, kad man svarbios mano ir mano tautos šaknys. Liaudies dainų melodijos ir jų struktūros šimtmečius išliko lietuvių sąmonėje. Jos persipynusios su ornamentais, ženklais ir spalvomis, kurias matome liaudies audinių, juostų raštuose ar baldų puošyboje.

Mano kalinėtos varinės segės gimė įkvėptos liaudies dainų melodijų ir tekstų. Tęsiu šią temą, jungdama atskirus elementus į grupines kompozicijas. Tai nėra senojo liaudies meno pavyzdžiai ar kopijos, o tik to meno atspindžiai ir atgarsiai, asmeninės mano refleksijos, po taškelį nutūpusios ant vario ir jį prakalbinusios“, – sako parodos autorė Saulė Damaševičienė.

2020 SPALIS

4 7

Kalendorius 10 07 – 11 18

Tarptautinis stiklo meno festivalis „Vitrum 2020 Pulsas“. Paroda„Aštri stiklo briauna“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27 Albos Folgado kuruojamoje parodoje atskaitos tašku laikomos „neskaidrumo“ ir „atsparumo“ sąvokos – savybės, kurios, viena vertus, yra stiklui būdingos ypatybės, o kita vertus, susijusios su socialinių apribojimų keliamais iššūkiais.

Parodos tikslas – užmegzti dialogą tarp praktikų, kurioms nepaklusnumas ir nusižengimas taisyklėms yra priemonė nutraukti nusistovėjusius kanonus.

Eglė Budvytytė ir Bart Groenendaal, Eduardo Hurtado, Jamila JohnsonSmall, Mourad Kouri ir Claudia Pagès iš įvairių perspektyvų nagrinėja pasipriešinimo formas atskirties ir kontrolės sąlygomis. Pasitelkdami tokias kūrybines išraiškas, kaip rašymas, šokis ar pasakojimas, jie priima keistenybes ir socialinius skirtumus – tokia menininkų nuostata įgalina juos pačius kurti. Spalio 7 d. parodos atidaryme vyks Jamilos Johnson-Small (UK) performansas, o spalio 10 d. vyks ekskursija su kuratore ir Eduardo Hurtado (Ispanija) performansas.

10 09 – 12 13

Tarptautinis stiklo meno festivalis „Vitrum 2020 Pulsas“. Paroda „Skaidri erdvė“ Kauno rajono muziejus, Raudondvaris, Pilies g. 1

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2000-aisiais buvo surengta pirmoji „Vitrum Balticum“ paroda, subūrusi Lietuvos, Latvijos ir Estijos stiklo meno bendruomenę. Panašios kūrėjų galimybės, artimi asmeniniai ryšiai ir kontaktai visuomet siejo šių menininkų ratą. Pasaulyje vykstant socialiniams ir ekonominiams pokyčiams, kintant stiklo medžiagos reikšmei ir aktualumui, bendruomenė atsidūrė naujame šiandienos kontekste, kviečiančiame iš naujo permąstyti ir apibrėžti bendruomenės vaidmenį šiuolaikiniame mene.

2020-aisiais festivalis, vėl suburdamas trijų valstybių stiklo menininkus, kelia naujo santykio tarpusavyje ir su aplinka klausimą, kuris neatsiejamas nuo šiandien aktualių socialinio neskaidrumo, informacinės visuomenės, gamtosaugos problemų.

Parodos, kurioje – atviro kvietimo metu atrinkti Lietuvos, Latvijos, Estijos autorių naujausi kūriniai, atidarymo proga – Manto Mikutavičiaus karšto stiklo pasirodymas „Stiklo triukšmas“. Šeštadienis, 10 17 / 10 24, 12:00 – 17:00

Festivalio „Vitrum 2020 Pulsas“ edukacinė programa Kauno paveikslų galerija ir „Galerija be sienų“, K. Donelaičio g. 16 „Galerijoje be sienų“ viso festivalio metu bus įkurta Lino Kutavičiaus šviesos instaliacija, čia spalio 17 d. planuojamas Manto Mikutavičiaus karšto stiklo pasirodymas „Laiko mašina“. Edukacijos tuo tarpu vyks galerijos foje.

Spalis 10 29 – 12 31

Paroda, skirta Vytautui Pakarskui Lietuvos aviacijos muziejus, Veiverių g. 132

V. Pakarskas buvo Lietuvos aviacijos pramonės kūrėjas, aviacinio sporto organizatorius, sklandymo sporto meistras, aviacinės periodinės spaudos Lietuvoje gaivintojas, serijinės sklandytuvų gamybos Lietuvoje pradininkas, lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno memorialinių sodybų atstatymo iniciatorius.

Paroda skiriama jo 90-osioms gimimo metinėms.

metų dokumentinius filmus, bet ir susitikti bei pabendrauti su jų kūrėjais. Kauniečiams – filmai apie Diego Maradoną, Paryžiaus komuną, Rembrandtą, Hebridų salų peizažus, ir meksikietiškos menamosios dokumentikos gardėsis.

Nuo 10 02

Filmas „Dylerė“ (La daronne)

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

KINAS 10 02 – 10 04

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Kadras iš filmo „Komuna (Paryžius, 1871)“ (La Commune (Paris, 1871)

Į kūrybinę dokumentiką orientuotas festivalis yra seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse. Festivalio žiūrovai kviečiami ne tik pasižiūrėti įdomiausius pastarųjų

Guy Ferrandis nuotr.

Veiksmo komedija „Dylerė“ (rež.

Jean-Paul Salomé) – legendinės prancūzų aktorės Isabelle Huppert komedijinio talento benefisas. Filmo centre – prancūzų-arabų kalbų vertėja Pasjans, dirbanti Paryžiaus policijos narkotikų skyriuje.

Norėdama atsikratyti besivelkančių skolų, ji įsivelia į narkotikų verslą ir slapčia perima nieko neįtariančių marihuanos prekeivių siuntą. Pasjans pradeda stumdyti prekę smulkiems rajono dyleriams, bet darbo policijoje neatsisako.

10 08 – 10 18

Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ www.nepatoguskinas.lt

2020 SPALIS

4 9

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kalendorius Atsižvelgiant į naująją realybę ir saugant visų sveikatą, šiemet festivalis persikelia į virtualią erdvę. Tai kelia iššūkių, tačiau taip pat suteikia galimybę pasiekti dar didesnį žiūrovų ratą. Tad spalio „Nepatogus kinas“ vyks hibridiniu būdu – visus filmus bus galima žiūrėti internete, o juos lydės aktualūs susitikimai ir diskusijos, kurie taip pat bus transliuojami. Šiemet programoje – daugiau nei 30 dokumentinių filmų iš viso pasaulio.

Kartu su filmų kūrėjais, žmogaus teisių aktyvistais, įvairių sričių ekspertais rengsime virtualius susitikimus, diskusijas aktualiomis temomis.

Kalbėsime apie lygiateisiškumą, aplinkosaugą, nediskriminavimą, o kadangi festivalio kampanija vyks rinkiminiu laikotarpiu, ypatingą dėmesį organizatoriai skirs pokalbiams apie demokratiją ir pilietinio aktyvumo svarbą.

Nuo 10 16

Filmas „Tobula žmona“ (La bonne épouse) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

LITERATŪRA Antradienis, 10 06, 18:00

Kūrybinio rašymo dirbtuvės „Slemas – problemos ir aštresnės temos“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Dirbtuves, kurios, tikimės, dar smarkiau angažuos ir taip populiarumo nestokojančią slemo kultūrą, ves aktorius, nacionalinio slemo nugalėtojas Juozas Ališauskas.

Penktadienis, 10 23, 17:00

Autorinės poezijos skaitymai Poetų pievelėje

VDU Botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6 Tai jau bus ketvirtasis kasmėnesinis renginys, vykstantis Botanikos sode, tradiciškai piešpaskutinį mėnesio penktadienį – laisvas autorių poezijos skaitymas gamtos prieglobstyje.

Dalinimasis savo poezija su kitais.

Penktadienis, 10 23, 17:00

V. Sventicko knygos „Ką žino upė“ pristatymas Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Kadras iš filmo

Lyčių lygybės tema kalbanti satyrinė komedija „Tobula žmona“ į kino ekranus sugrąžina Juliette Binoche, žiūrovus perkelia į septintojo dešimtmečio Prancūziją ir supažindina su čia aktyviai veikusiomis namų šeimininkių mokyklomis, šiandien esančiomis tik istorija.

Režisierius – Martin Provost.

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Straipsnių ir užrašų apie rašytoją Justiną Marcinkevičių rinktinės sutiktuvėse dalyvaus autorius Valentinas Sventickas ir muziejininkas Remigijus Jakulevičius.

Antradienis, 10 27, 19:00

Slemas #36

Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

Spalis

KMN archyvo nuotr.

Šaltajam sezonui slemas palieka Kauno menininkų namų kiemelį ir kraustosi į erdvesnę Kauno kultūros centro salę.

Ten, nepaisant apribojimų, turėtų tilpti visi slemo mylėtojai. Kauno menininkų namai raštu perduoda „ačiū“ bičiuliams KKC!

atsižvelgiant į esamą situaciją grįžta su nauju, ⅔ programos formatu. Visas dėmesys bus skirtas ne meno leidinių pardavimams, o jų platesniam pažinimui, edukacijai, susitikimams su jų kūrėjams ir svečių iš Lenkijos parodai. Programa tiesiogiai iš Kauno fotografijos galerijos bus transliuojama „Kaunas Gallery” ir „Six chairs books” Facebook puslapiuose, o norintys dalyvauti renginiuose gyvai, galės tai padaryti užsiregistravus. Šeštadienis, 10 03, 15:00 Sekmadienis, 10 04, 15:00

Choreografinis projektas „Pulsas“

Kauno IX forto muziejaus memorialinis kompleksas, Žemaičių pl. 73

DAUGIAU 10 02 – 10 04

„Kaunas Art Book Fair ⅔“

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2 Organizatorių archyvo nuotr.

G. Palekaitės knyga „Schizmatikai“.

G. Grigėnaitės nuotr.

Kauno fotografijos galerija ir šiuolaikinio meno knygynas „Six Chairs Books“ kviečia jau į antrąjį „Kaunas Art Book Fair“ renginį. 2019 metais pirmą kartą startavusi Kauno meno leidinių mugė, šiais metais

Kauno menininkų namai, Kauno IX forto muziejus ir projektų erdvė „Swallow“ kviečia į rumunų menininkės Alexandros Pirici režisuojamą choreografinį projektą „Pulsas“.

Projektas skirtas skulptoriaus Alfonso Vincento Ambraziūno (1933-2020 m.) sukurto Kauno IX forto paminklo nacizmo aukoms atminti „įgyvinimui“. Po atviru dangumi paminklo teritorijoje vyksiančiame pasirodyme dalyvaus iki 50-ies atlikėjų grupė. Režisierė

2020 SPALIS

5 1

Kalendorius komentuoja: „Žvelgiant į šį paminklą beregint pajuntamas jo žymimos tragedijos ir siaubo mastas. Bet koks bandymas ką nors prie jo pridėti ar įsikišti į jo būtį, regis, reikalauja didelio rūpesčio ir atsargumo. Ar galėtų būti būdas, kuriuo paminklo papildymas choreografiniaisskulptūriniais iš gyvų kūnų sudarytais elementais galėtų prisidėti prie jo nešamos žinios?“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Šeštadienis, 10 03, 12:00

Kauno apskrities viešosios bibliotekos 70-metis Radastų g. 2

Bibliotekos istorija skaičiuojama nuo 1950 m. spalio 1 d., jai įsikūrus architekto V. Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotame Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pastate (K. Donelaičio g. 8), o 1987 m. rugsėjo 3 d. didžioji dalis fondo ir paslaugų buvo perkelta į specialiai bibliotekai projektuotus naujuosius rūmus Mažajame ąžuolyne. Jubiliejinių renginių maratonas baigsis spalio 3 d.

Tądien mažus ir didelius bibliotekoje džiugins muzika, žaidimai, kūrybiniai užsiėmimai, ekskursijos po biblioteką, parodos. Susitikti su skaitytojais ir bibliotekos bičiuliais atvyks rašytojai, menininkai, kultūros veikėjai. Iki pat vakaro veiklos šurmuliuos per visus keturis aukštus, vyks kino filmo peržiūra, improvizacijų teatro dirbtuvės, netikėti susitikimai.

Trečiadienis, 10 07 / 10 14, 19:00

„Mokumentai“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kadras iš filmo „Talking hands“

Kauno menininkų namai tęsia programą „Mokumentai“, skirtą videomeno ir kino filmų, analizuojančių skirtingas realybes bei jų konstravimą, sklaidai. „Mokumentų“ programos filmuose problematizuojamos dirbtinės tikrovės sampratos, filmų montažas, technika ir naratyvai demaskuojant objektyvumo iliuzijas ir taip priartėjant prie sąžiningo tikrovės – kaip įvairios, nenuoseklios, dažnai nuviliančios ir net bjaurios – vaizdinio. Antrasis ciklas „Archive administro“ dar labiau gilinsis į archyvo naudojimo metodus ir tiesiogiai pateiks pavyzdžius, kaip kolektyviniai archyvai gali tapti naujų istorijos perpasakojimo būdų dalimi surandant kitokį santykį su istorija iš didžiosios raidės.

Spalio 7 d. bus rodoma Berlyne gyvenančios kuratorės Naomi Hennig atrinkta dviejų videomeno filmų programa. Menininkės Shelly Silver kūrinys „Former East/Former West“(1994) ir Anna Zett videomeno kūrinys „Endarchiv“ (2019). Po filmų vyks diskusija su kuratore Naomi Hennig. Spalio 14 d. – švedų menininko Emanuel Almborg filmas „Talking hands“ (2016). Po filmo vyks diskusija su kūrėju.

Spalis 10 08 – 10 11

Istorijų festivalis. „Pertrauktas gyvenimas“ Įvairios vietos

Svetlanos Baturos nuotr.

„Kaunas 2022“ archyvo nuotr.

Istorijų festivalis yra vienas iš didžiųjų „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ renginių. 2020 m. festivalį paženklino pasauliniai įvykiai. Globali pandemija įvairių šalių ir kultūrų gyventojus susiejo bendra patirtimi. Susiejo ir bendra, jau galima sakyti, istorija – daugelio mūsų gyvenimas buvo tiesiog pertrauktas... Taigi pamąstykime – Ką reiškia atsidurti akistatoje su netikrumu dėl ateities, nesaugumu, nežinomybe? Kita vertus, kaip išlikti žmogumi, kai aplinkui siautėja destrukcija? Kaip įveikti žvėrį pačiam netampant juo?..

Dairykitės Vilijampolėje, Kęstučio gatvėje, Spaustuvininkų gatvėje, Kačerginėje. Prisėskite išklausyti, pamatyti, įžiūrėti. Junkitės į ekskursijas. Dalinkitės savo istorija.

Kauno „Chaikai“ jau vieneri! Lygiai prieš metus senamiestyje atsivėrė durys veganiškų skanėstų, arbatos, šviežios kavos ir retro nuotaikos fanams. Kartu šventėte Kalėdas, Velykas, gimtadienius, vestuves, krikšynas, kartą minėjote net mirties metines... Septynias dienas per savaitę, net ir per karantiną, kavinės malūnai malą gardžią kavą, o grojant Ninai Simone, ant sofų ir foteliukų netyla rimti pokalbiai, diskusijos ir saldus juokas. Spalio 10 d. didelė ir graži „Chaikos“ bendruomenė buriasi kavinėje: „Švęsime visą dieną, pažadame dar daugiau spalvų, staigmenų ir geros nuotaikos.“ 10 12 – 10 18

Sugiharos savaitė Įvairios vietos

Šeštadienis, 10 10, 10:00

Kauno „Chaikos“ pirmasis gimtadienis M. Daukšos g. 27

Sugiharos išduota viza

Sugiharos savaitė – renginių ciklas, skirtas įamžinti japonų diplomato Čiunės Sugiharos atminimą. Ši istorinė asmenybė 1939-1940 m.

2020 SPALIS

5 3

Kalendorius gyveno Kaune ir kartu su olandų konsulu Jan Zvartendijk čia išdavė „Vizas gyvenimui“, išgelbėjusias ne mažiau kaip 6000 žydų gyvybių.

2020 metų Sugiharos savaitė vyksta Sugiharos metais, kurie žymi 80 metų sukaktį nuo gyvybės vizų išdavimo ir Sugiharos 120 metų jubiliejų. Šių metų festivalio kulminacijos – popierinių gervių instaliacijos atidarymas (spalio 12 d.) ir Sugiharai skirto paminklo atidengimas (spalio 17 d.). Renginių programoje įvairiose Kauno ir kitų Lietuvos miestų erdvėse taip pat numatomi muzikiniai koncertai, simpoziumas, filmų peržiūros, viešos paskaitos, parodos, kūrybinės dirbtuvės ir kiti renginiai.

Antradienis, 10 13, 16:00

Kūrybinės dirbtuvės su Vaida Tamoševičiūte Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Organizatorių archyvo nuotr.

Kuo mano realybė skiriasi nuo tavo?

Kas mus jungia? Kokia kalba galime kalbėti nesuprasdami vienas kito žodžių? Ar tavo raudona yra ir mano raudona? Kokią istoriją pasakoja tavo

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kūnas? Kauno menininkų namai kviečia į antras atviras kūrybines dirbtuves! Jas ves menininkė ir edukatorė Vaida Tamoševičiūtė.

10 15 – 10 18

Kauno kultūros centro 81-ojo sezono atidarymas Vytauto pr. 79

Sebastijono Petkaus nuotr.

Atsinaujinęs Kauno kultūros centras kviečia į 81-ojo sezono atidarymo renginius. Jų metu tradiciniai dainų ir šokių kolektyvų pasirodymai pinsis su šiuolaikinio meno kryptimis, kurios praturtina modernaus centro įvaizdį. Keturias dienas centro erdvėse vyks įvairių meno sričių ir kolektyvų pasirodymai: nuo vaikų teatro spektaklių iki kūrybinių industrijų edukacijų. „Šiame naujame sezone siekiame, kad neliktų senųjų tradicijų ir šiuolaikinio meno atskirties, o visa tai taptų vienas kitą papildančiu veiksniu, kuriančiu šviežią požiūrį į Kauno kultūrą“, – kviečia KKC namiškiai.

Spalis 10 23 – 10 31

Kauno dizaino festivalis Įvairios vietos

Šio „Kaunas 2022“ programos „Dizainas laimei“ inicijuoto įvykio poreikį ir galimybes bei tikslus pasistengėme išdėlioti žurnalo puslapiuose. Ciklas skirtas išsiaiškinti, diskutuoti apie miesto ir dizaino klausimus, susipažinti su gerosiomis šalies ir užsienio miestų praktikomis bei konkrečiais dizaino pavyzdžiais. Ką reiškia būti Dizaino miestu? Kaip miestui tapti geru miesto dizaino ir viešosios aplinkos formavimo užsakovu?

Kaip veikia ir kokiais lūkesčiais gyvena dizaino bendruomenė Dizaino mieste? Ar miestiečiai junta dizaino pridėtinę vertę?

Programoje ieškokite diskusijų, parodų, dirbtuvių, paskaitų, gyvų transliacijų ir viešųjų erdvių aktyvacijų.

Trečiadienis, 10 21, 19:30

„INdisTERNET: vote for the code“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Atėjus Seimo rinkimų metui, kaip įprastai, esame raginami priimti adekvatų ir autentišką sprendimą remiantis savo „šaltu“ protu. Bet vadinamosios „mašinos“ protas „šaltesnis“, ir ji sprendimus priiminėja milijoną kartų efektyviau už mus – tiek sprendžiant kokią informaciją matysime, ar su kuo apie ją diskutuosime, tiek potencialiai tiesiogiai valdant teisės sistemą, paskirstant energijos bei maisto resursus, ar logistiką. Šįkart

renginyje bus nagrinėjama kokią įtaką šiuolaikinei demokratijai ir politikai plačiąja prasme daro internetas ir algoritmai. Šeštadienis, 10 31, 12:00

Ekskursija „Menų ir kultūrų buveinė“

L. Truikio ir M. Rakauskaitės namai – muziejus, E. Fryko g. 14

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Šiuose ypatinguose namuose išgirsite pasakojimus apie vidine elegancija Kauną stebinusią menininkų porą ir savitą jų pasaulėžiūrą bei gyvenimo būdą. Apžiūrėsite jų rūpestingai sukauptą Rytų ir senosios Lietuvos meno kolekciją, asmeninius daiktus, autentiškas tarpukario interjero detales ir pro langus atsiveriančią rudenėjančią Kauno miesto panoramą. Norėdami išsaugoti autentišką aplinką ir gerbdami šių namų tradicijas atvykus muziejininkai pakvies nusiauti batus. Pasirūpinkite stilingomis kojinėmis ar šlepetėmis Būtina registracija el. paštu truikionamai@ciurlionis.lt arba tel. 837229967, kadangi vietų skaičius ribotas.

2020 SPALIS

5 5

pilnas.kaunas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

„Dizainas visiems yra metodologija: mes turime formulę, kuri užtikrina dizaino visiems projektų sėkmę – 40 proc. aistros, 40 proc. empatijos ir 20 proc. verslo vizijos.“

5 6

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Redakcijos adresas

Alex Dobaño Tarptautinio tinklo „Dizainas visiems“ konsultantas, dizaineris

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Mantas Bardauskas, Monika Balčiauskaitė, Rita Dočkuvienė

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 5000 EGZ. 10 000 EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2020 2017Nr. Nr.102 (62) (18)