TURINYS KRYPTYS
ARTYN PRIE KAUNIEČIŲ 4 6
KILK SU KAUNU
KAMPU. AIBĖ LAIPTŲ, NEPASTATYTI FUNIKULIERIAI IR KALIOŠAI PORTFELIUOSE 15
AUKŠTYN. APIE TAI, KAS SKAUDŽIAUSIA
40
GARSYN. KAIP SKAMBA KAUNAS
GILYN
KARŠTYN. TO GYVENIMO ĮVYKIS
KALENDORIUS
TOLYN. TYLIOJI TRANZAVIMO KULTŪRA
Kada pastarąjį kartą važiavai tuo seniai nusibodusiu, visada perpildytu 26-uoju autobusu, kaip visada grįždamas iš darbo, kaip visada neradęs kur atsisėsti ir kaip visada atlikdamas stebėtiną akrobatiką, kad išsilaikytum ant kojų kaskart vairuotojui pasukus? Ir kada pastarąjį kartą tame autobuse peržiūrinėjai atogrąžų oru, pigiu vakarėlių sidru ir švelniu muziejų aromatu dvelkiančius savo draugų instagramo vaizdus ir staiga pajutai, kad tie girgždantys autobuso ratai, ant grindų numesti ledų pagaliukai ir iki kaulų smegenų pažįstamas stotelių pranešėjos balsas tarytum užlieja tave pilku ir dusinančiu kasdienybės cunamiu? Paniręs į jo nesibaigiantį sūkurį esi pasmerktas nuolatinei graužačiai dėl savo dienų, savaičių, mėnesių, metų ir viso gyvenimo kokybės. Atrodo, tik retkarčiais pasitaikantys juoko ir žaismo kupini momentai nepaverčia egzistencijos tokia, kokią žmonės mato kine ar knygose. Kasdienybės cunamis pasiglemžia ir numalšina praeities spindesį, išdžiovina ateities svajų ežerą.
Vis dėlto tu nesi tik vakarai Italijoje su ilgai brandintu vynu, Komo
ežero spalvų palete ir sodriu vasaros kvapu. Tu buvai, esi ir būsi visas visada, nesvarbu, kurioje emocijų spektro vietoje esi, nes dienos kainą nusakai tik pats.
Dabar tavo rankose žurnalas, pilnas kūrybos. Šį numerį svečių teisėmis parengė moksleivių komanda „Funnycoolierius“, savo bendros krypties pradėjusi ieškoti „Kaunas 2022“ inicijuotoje jaunimo programoje „Kauno iššūkis“, o dabar tapusi „Kylančio Kauno“ dalimi. Kūrėme šį žurnalą, norėdami priminti: tavęs ir tavo gyvenimo užtenka, kad žmonės apie jį skaitytų žurnaluose ir svajotų patys.
Kviečiame gyventi šiandiena, nepalikti praeities ir nebijoti ateities. Visai kaip aukštyn žemyn kasdien keliaujantis funikulierius, randantis grožį savo monotoniškame maršrute – abiem kryptimis. Kur nukrypsta tavo žvilgsnis tik pramerkus akis ryte, kur ruošiesi keliauti rytoj, o kokia tavo gyvenimo kryptis? Atsakymų
į šiuos klausimus ieškojome kauniečių būtyje: įkvepiančioje veikloje ir kasdienybėje.
Šį žurnalo numerį parengusi komanda susibūrė projekte „Kauno iššūkis“. Tai „Kaunas 2022“ rėmuose užgimusio ir nuo šiol savarankiškai veikiančio projekto „Kylantis Kaunas“ dalis, edukacinė programa, siekianti padėti jauniems žmonėms tapti aktyviais Kauno kultūros gyvenimo dalyviais.
Pirmiausia – ką veikia „Kylantis Kaunas“? Čia jauni žmonės kuria tai, ko iki šiol Kaune nebuvo, o be jų – ir nebus. Kartu jie kuria bendruomenę, kuri eksperimentuoja, klysta ir kuria miestą, projektą, save. Čia jauni žmonės generuoja ir vysto savo kūrybinius projektus nuo idėjos iki rezultato, lavina darbo komandoje, komunikacijos ir kitus įgūdžius. Moksleiviams „Kylantis Kaunas“ padeda paversti idėjas realiu projektu, o organizacijoms ir verslams – pritraukti jaunimą.
Po „Kylančio Kauno“ stogu buvo sukurti šie projektai: žurnalas „Mass“, audiovizualinis projektas „Puota“, mados projektas „Komoda“, fotografijos projektas „Randai“, stalo žaidimų projektas „Žaidžiam Kauną“, platforma „Atspindžiai“, edukacinė platforma „eNDė“, kanalas „Serija-F“, renginių ciklas „MindfaQ vakarai“, „Pusės dainos festivalis (PDF)“, NFT projektas. Ne vienas jų šmėžavo žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ puslapiuose ir kitur spaudoje. Taip pat jaunuoliai bendradarbiavo ar bendradarbiauja su Kauno menininkų namais, M. Žilinsko dailės galerija, festivaliu „Audra“ ir kt.
Nuo 2017-ųjų kasmet „Kauno iššūkis“ skelbia atvirą kvietimą prisijungti. Trisdešimt penki 15–18 metų jaunuoliai „Kauno iššūkyje“ buriasi į komandas, dirba su mentoriais ir lavina įgūdžius, reikalingus spręsti kultūrinėms problemoms ir kurti naujoms kultūrinėms patirtims. Šios programos alumnai geba kurti efektyvius projektus bei organizuoti ir prisijungti prie reikšmingų kultūrinių iniciatyvų. Nors „Kauno iššūkio“ pagrindinė misija yra auginti galvas, kuriose auga KAUNAS, programoje užaugintos galvos savo patirtį pritaiko ir už miesto ar net Lietuvos ribų. Be to, dalis alumnų lieka kartu su „Kauno iššūkiu“ ir dalinasi patirtimi su naujomis dalyvių kartomis.
Jei tokia veikla skamba kaip tai, dėl ko verta aukoti šeštadienius, popietes, vakarus, atostogas ir kitaip gryninti ateities kryptis, žinok, kad būtent rugsėjis yra metas registruotis į naują „Kauno iššūkio“ sezoną.
Daugiau informacijos ir registracija: kylantiskaunas.com instagram.com/kaunoissukis
Per savo gyvenimą kiekvienas pamatome apie 3 milijonus skirtingų veidų. Kiekvieną dieną skubėdami gatvėse prasilenkiame su neregėtais ar jau daugybę kartų matytais nepažįstamaisiais. Ar kada susimąstei, apie ką šią akimirką jie svajoja, dėl ko jiems skauda? Galbūt žmogus, laukiantis troleibuso tau jau seniai pabodusioje stotelėje, yra neatrastas filosofas, kurį užkalbinęs galėtum čia ir dabar rasti atsakymą į kankinančius klausimus ne tik apie autobuso tvarkaraštį, bet ir apie gyvenimo kryptis. Priėjome artyn prie kauniečių ir pamėginome juos pažinti ne per faktus, o per jų siekiamas kryptis ir kasdienius apmąstymus. Dalelę pokalbių metu išjaustos šilumos sudėjome čia, kad jie neliktų tik skaičiai statistikoje, o priartėtų prie tavęs užsimaskavę mylimiausiomis Kauno vietomis.
RUGSĖJIS
Vaižganto gatvė
Ar tau patinka šita diena?
PILNAS 2023
Ši diena man nelabai patinka, nes buvau labai mieguista, sunkiai mąsčiau. Bendradarbė internete perskaitė, kad kaip tik šiandien kažkokia magnetinė audra. Buvo tikrai… keista diena.
Kas tau gyvenime suteikia laimės?
Bendravimas su žmonėm… Vien pamatyti savo vyrą – iš karto viskas geriau pasidaro, iš karto palengvėja visi sunkumai, o jeigu dar nusišypso, tai iš viso... Žinok, aš tai ir vadinu meile. Daug metų galvojau, kas yra meilė, bet vat tokia smulkmena… irgi yra meilės išraiška.
Kada pastarąjį kartą verkei?
Užpraeitą savaitę, nes suerzino darbdavė. Prisikaupė emocijų… tai pagalvojau, reiktų paverkti. Padėjo. Bet aš ten taip neverkiau, kaip sakyt, nekūkčiojau, tiesiog taip lengvai užspaudžiau porą posmelių.
Ko gailiesi nepadariusi?
Gailiuosi daug ko, nors kam gailėt? Gal iš tų dalykų, kurių nepadariau, neatsirastų tie teisingieji sprendimai. Realiai, kas iš to, jei gailėsies? Neatsiras… realiai nieko nepakeisi, yra, kaip yra. Tu gali pakeist ateitį, ne praeitį.
Kiemo galerija
Ar tau patinka šita diena?
Nelabai, daug nesąmonių įvyko, bet judam toliau, voveruškos!
Kokia buvo tavo pirma mintis šiandien atsikėlus?
Eik tu sau, kiek daug saulės!
Kas tau gyvenime suteikia laimės?
Mano kačiukas, mes su juo – for life.
Kada pastarąjį kartą verkei? Šiandien, nes gavau baudą.
Kuo labiausiai didžiuojiesi gyvenime?
Savo mama, žmogus yra ikona ir tai, kuo norėčiau būti.
Ką nori padaryti iki mirties?
Absoliučiai viską, ką noriu, ir niekada nesijausti sena.
Ar tau patinka šita diena?
Patinka! Šiandien atsikėliau prieš suskambant žadintuvui ir parašiau laiškus žmonėms, nes jau planavau ilgai, – pagaliau prisėdau. Kavos atsigėriau juodos ryte dar, tada vairavimas gerai sekėsi, o dabar ir vėl galiu gerti kavą.
Kas tau gyvenime suteikia laimės?
Maži dalykai, kuriems galiu skirti laiko, pavyzdžiui, labai patinka, kai susipažįstu su naujais žmonėm taip netikėtai
ir galima pašnekėti, dar kai parašau kokį tekstą, eilėraštį, kuris netikėtai susidėlioja. Dar, pavyzdžiui, geras oras kaip šiandien. Tai tokios smulkmenos, kurios man daug reiškia.
Kada pastarąjį kartą verkei?
Užvakar, buvo visko daug susikaupę, bet kertinis lūžis buvo, kad nespėjau į ,,Regitros“ egzaminą užsiregistruoti. Dažniausiai dėl menkniekių galiu apsiverkti, nėra sunku.
„Kavalierius“
RUGSĖJIS
Pelėdų kalnas
Kokia tavo pirma mintis šiandien atsikėlus?
PILNAS 2023
Įsijungti feisbuką ir pažiūrėti, kur klasiokai įstojo.
Kas tau gyvenime suteikia laimės? Žmonės, kuriuos myliu, kurie man artimi. Kai su jais susitinku ir praleidžiu žiauriai gerai laiką. Žmonės, su kuriais susitikus, atrodo, dingstu iš viso pasaulio, visatos, čia ir dabar gyvenu.
Kokia tavo pirma mintis šiandien atsikėlus?
EUGH. Atsikėliau, galvojau: just do it. Just do it. Jaučiau agony, pain, just do it, do it for the money. Nežinau, nu just do it geriausiai apibūdina, don’t be a pussy, just do it.
Garažai Studentų g.
Kada pastarąjį kartą verkei?
(Gilus įkvėpimas) Kai čiaudėjau. Rimtai tai prieš šešerius metus, nes žmona sakė, paliks (kaip juokelį). Dabojom dukterėčią ir užsišiko dėl kažkokio šūdo, paliko su mažu vaiku. Net neatsimenu, dėl ko, bet tenais buvo ant tiek absurdiška, kad net ahh...
Ką nori padaryti iki mirties?
Arba pakelti įmonę, kurioj esu, iki tam tikro lygio, arba sukurti savo. Amm, noriu turėti tris keturis vaikus, noriu turėti namą irrrrrr noriu būt kietas. Ai! Ir dar, amm, ir dar, „Porsche’o“.
Kas tavo gyvenimui suteikia daugiausia krypties?
Garbėtroška. Man garbė reiškia žmonių pripažinimą ir sakymą, damn, tu gerai gyveni, tu geras specialistas ir geras tėvas, vyras ir panašiai. Tiesiog... garbėtroška. Garbėtroška mane motyvuoja, man pinigai reikalingi tam, kad galėčiau maivytis daugiau ir klausyt, kaip kiti sako: damn, jisai turtingas arba jisai kietas. Garbėtroška.
Kokia tavo pirma mintis šiandien atsikėlus? Eik tu sau, kaip noriu kokių blynų.
Ko tau dabar labiausiai trūksta? Tikriausiai tokios ramybės, kad galėčiau atsisėsti ir nesijaudinti dėl nieko.
Ko gailiesi nepadaręs?
Nepaklausęs koncerte matytos labai gražios merginos instagramo.
Kuo labiausiai didžiuojiesi gyvenime?
Savimi, aš kietas.
Kas tau gyvenime suteikia laimės?
Poezija, eilės. Tai geriausi dalykai pasaulyje.
Kada pastarąjį kartą verkei? Vakar vakare, nekenčiu vasaros.
Ko tau dabar labiausiai trūksta? Rudens kvapo. Rudų lapų.
Kuo labiausiai didžiuojiesi gyvenime?
Visais, aplinkui žmonės atsikelia kiekvieną rytą ir sugeba egzistuoti, tai pagirtina.
Kas tau gyvenime suteikia laimės?
Man maži dalykai suteikia laimės. Aš dabar turiu išsigryninus tris dalykus, kuriuos man labai patinka daryti. Man labai patinka skaityti, visą gyvenimą patiko, bet buvau apleidus. Tai man suteikia ir daug supratimo, suvokimo. Labai patinka žaisti šachmatais, tai irgi vėl pradėjau žaisti ir man tai kaip meditacija. Ir labai patinka šokti. Tai va.
Ko tau dabar labiausiai trūksta?
Pinigų šiuo metu. Išėjau iš darbo, tai, žodžiu, pinigų gal labiausiai trūksta, bet ir tai nelabai. Nu mane tokiam laikotarpy pagavai, kad aš labai jaučiuos šiuo metu ramiai visame, ką darau, jaučiu vidinę ramybę, tai labai mėgaujuos ir leidžiu sau tiesiog būti, nes netruks ji amžinai ir ateis egzistenciniai visokie klausimai.
Kas tavo gyvenimui suteikia daugiausia krypties?
Aš gal apskritai turiu tokią gyvenimo filosofiją ir požiūrį, kad tiesiog kažkaip pasitikiu gyvenimu ir pasauliu, stengiuosi – turiu tokį posakį – iš pajautimo gyventi. Tai kažkaip ta kryptis mane gal ir seka, gal aš nelabai tikslingas žmogus ar tikslus kažkokius keliuosi, bet kad kažkaip iš pajautimo ir ką jaučiu, kad tuo metu reikia daryt, tai leidžiu sau ir judėt ta kryptim. Ir
dar gal… Nu aš čia visus savo gyvenimo posakius suvardinsiu, bet… prieš kelerius metus, kai buvo sprendimų laikas, ar mokytis toliau, ar ne, tai irgi kažkaip išsigryninau tokį dalyką, kuriuo stengiuos vadovautis: nedaryt dalykų iš baimės arba neleisti, kad baimė mane sulaikytų nuo dalykų. Tai paklausiu, ar noriu daryti dalyką, nes bijau, – jei taip, tada nedarau. Ar nenoriu daryt dalyko, nes bijau? Tai tada darau.
Ko gailiesi nepadaręs?
Nu daug ko, žinokite, man dienos per trumpos, aš daug ko nepadarau kiekvieną dieną. Nespėju visur, tai ir yra, žinokit, didžiausias toks minusas, tų darbų visur labai daug, žmogus va taip tampomas į visus šonus ir nieko nepadarai.
Kuo labiausiai didžiuojiesi gyvenime?
Nu nelabai aš kuo didžiuojuosi. Ne.
Kas tavo gyvenimui suteikia daugiausia krypties?
Nu, žinokit, kažkoks žingeidumas, vat kai keičiasi viskas ir kiekviena diena kažkuo kitokia, tie įvykiai, viskas taip vat ir... kažkokią gyvenimišką patirtį gauni. Tas turbūt duoda kryptį.
Ko tau dabar labiausiai trūksta?
Meilės, seni.
Kuo labiausiai didžiuojiesi gyvenime?
Savo broliu, nes jis visada daro taip, kaip jis nori, ir neklauso kitų nuomonės.
Kas tavo gyvenimui suteikia daugiausia krypties?
Aš, nes mano gyvenimas.
Pažvelgus į Kauno centrą nesunku įžiūrėti, kad jis griežtai įrėmintas dviejų upių slėnių šlaitų. Būtent šis geografinis barjeras ilgus metus formavo Kauno identitetą, atskyrė visuomenės sluoksnius ir netgi davė miestui vardą – pagal vieną teoriją, Kauno pavadinimas kilęs iš indoeuropiečių šaknies, reiškiančios „žemą, slėnyje esantį“. Ir pats miestas, rodos, nežinojo, ką daryti su tokiu keistu gamtos pokštu, turėjusiu įžūlumo iškilti kaip tik ten, kur plečiantis labiausiai reikėjo vietos, – net ir šiandien Žaliakalnio šlaitas lieka viena kontrastingiausių ir kurioziškiausių Kauno vietų. Šis straipsnis – tarytum kelionės gidas visiems, nusprendusiems išbandyti lietuviškų Alpių egzotiką bei surasti įspūdingiausią užlipimo į mums visiems, rodos, puikiai pažįstamą Žaliakalnio šlaitą būdą.
Kelionę pradedame vakarinėje
šlaito dalyje, kur medžių pavėsyje
tyko rečiau prisimenamos Kauno
istorijos liudininkai – Limos laiptai. Norintiems juos išbandyti teks
nusivilti – dėl aibės piktžolių, vasarą tarytum kilimu nuklojančių laiptų
pakopas, itin prastos jų pačių būklės ir gana stataus (net 22 laipsnių, pasak mano matlankio) šlaito šiuo keliu kopti nerekomenduojama.
Visgi iškrypusios pakopos byloja
apie spalvingą šlaito istoriją. Dažnas gali egzotišką Limos pavadinimą nurašyti netoliese įsikūrusių
Brazilkos ir Argentinkos rajonų
įtakai – galbūt pritrūkę Amerikos valstybių kauniečiai vietovardžiams griebėsi jų sostinių? Visgi tikroji laiptų pavadinimo kilmė kur kas
paprastesnė – tarpukariu dabartinės „IKEA“ vietoje stovėjo tekstilės fabrikas „Lima“, įdarbinęs daugybę Žaliakalnio gyventojų. Pasak 1938 m. sausio 15 d. „Lietuvos žinių“ numerio, „Lima“ buvo jaunas, bet sėkmingas tekstilės fabrikas, o jo gaminiai „kiekvienu atžvilgiu neatsilieka nuo užsienietiškų medžiagų“. Ši istorija turi ir tamsiąją pusę – netilpdami tarpukariu perpildytame Kaune kai kurie darbuotojai buvo priversti kurtis ant pavojingų Jonavos gatvės šlaitų. Tokie laiptai kaip Limos daugeliui buvo vienintelis būdas patekti į namus. Ši praktika pasirodė itin rizikinga Neries potvynių metu –yra istorijų apie užlietus namus, upės sukeltas nuošliaužas ir vandenyje prarastą turtą.
Vos už kelių šimtų metrų į
pietvakarius Kaunas įgauna
visai kitokį veidą – Limos laiptų
dilgėlynus keičia vaizdingi Ąžuolų
kalno šlaitai. Šio išdykėliškai į
miesto centrą išsikišusio Žaliakalnio
pusiasalio egzistencija labiausiai
džiaugėsi ankstesnių epochų
kauniečiai – XVII a. ši kalva buvo miesto gynybinės sienos dalis. Kol kitose miesto vietose teko
ręsti plytinę sieną, raguvomis ir grioviais išraižytas Ąžuolų kalnas buvo laikomas užtektina gamtine kliūtimi potencialiems įsibrovėliams sustabdyti. Vis dėlto, miestui plečiantis, į kalną vis dažniau buvo žvelgiama kaip į kliūtį. Tarpukariu, kai susisiekimo problema su miesto centru buvo itin opi, laikinosios sostinės gatvių tinklo planuotojai siūlė kalvą pradurti tuneliu.
Ši architektūrinė avantiūra būtų sujungusi Gimnazijos gatvę su P. Vileišio tiltu ir, pasak tuometinių ekspertų, sumažinusi transporto intensyvumą centre. Šiandien kopiant 10 laipsnių kampo Benediktinių gatve mane palydi apačioje užstrigusių transporto priemonių gaudimas – kas žino, galbūt laikas sugrįžti prie šio projekto?
Įveikus Benediktinių gatvę, laukia akistata su pelėdomis, iškilmingai sutūpusiomis ant savo kalno tvoros. Su miesto centru šią oazę jungia ir Tomo laiptai, tarpukariu vos netapę trečiojo funikulieriaus konkurentais (pirmieji du iki šiol veikia ties Aušros g. ir Aleksote). „Tikrai, čia keltuvas reikalingesnis kaip kitur, rajonas tirštai apgyventas, per čia Jonavos gatvės, gretimų takų ir gatvelių gyventojai susisiekia su miesto centru“, – už dar vieno funikulieriaus statybą 1938 m. spalio 10 d. numeryje pasisakė „Lietuvos žinios“. Bėgius siūlyta įrengti iš tuo metu laisvo E. Ožeškienės g. 17 sklypo iškasus tunelį po Savanorių prospektu. Čia prasidėjęs keltuvas
įveiktų Žaliakalnio šlaitą ir keleivius išleistų A. Mackevičiaus gatvėje. „Čia vieta beveik visai laisva, labai patogus nuokalnumas, keleiviai pakeliami į kalną visu 100 %“, – džiaugėsi „Lietuvos žinios“.
Keliaujant toliau prieš akis atsiveria ištaigingos E. Ožeškienės, V. Putvinskio
gatvės, iš kurių Žaliakalnio šlaitą raižo kone žinomiausi Šilelio, Aušros, Dzūkų laiptai, o priešais juos tarytum antonimas pastariesiems
įsitaisiusi Žemaičių gatvė užveda tiesiai į baltutėlaitę Prisikėlimo baziliką. Ir visgi retas kuris nesutiktų, kad šios šlaito dalies karalius –senukas Žaliakalnio funikulierius, jau devyniasdešimt dvejus metus kursuojantis savo monotonišku
maršrutu, tarytum nieko svarbesnio aplinkui pasaulyje ir nevyktų.
„Funiculì, funiculà! / 'Ncoppa, jamme jà / Funiculì, funiculà!“
Pasak legendų, būtent šią gerai
žinomą itališką dainą besikeldamas lietuvių technikos stebuklu užtraukti mėgdavo žinomas dainininkas Kipras Petrauskas. Dėl puikios
apylinkių akustikos melodija neva skambėdavusi po visą Žaliakalnio
šlaitą, tarytum neapsikentusios tyloje dainuotų pačios kalvos, skardžiai ir statūs takeliai. Kiek čia tiesos –neaišku, mat funikulierius, būdamas tikra rajono žvaigždė, apipintas aibe mitų ir legendų. Galima prisiklausyti ir apie neva papirktus į kalną kylančių žmonių skaičiuotojus, turėjusius išrinkti vietą šiam keltuvui, ir apie kai kurių tarpukario laikraščių prognozuotus nemenkus šios transporto priemonės nuostolius. Vienas dalykas aiškus – 14 laipsnių kampu kursuojantis funikulierius nė nesiruošia sustoti ir tikisi sulaukti savo šimtmečio jau 2031-aisiais.
Dar vienas funikulierius tarpukariu vos neatsirado už gero puskilometrio, netoli dabar už Kauno paveikslų galerijos pasislėpusių Radastų laiptų.
Istorija panaši į Savanorių projektą –suplanuotas, tačiau dėl
nepriklausomybės praradimo dienos
šviesos taip ir neišvydęs keltuvas
būtų sujungęs naują miesto stadioną
bei Kauno halę su centru. Vis dėlto
buvo ir aršiai prieštaraujančių – jau minėtame „Lietuvos žinių“ numeryje
rašyta, kad funikulierius buvo kur kas reikalingesnis Savanoriuose, o štai „sporto stadiono lankytojams keltuvas
būtų mažai naudingas, nes ten tik
retkarčiais susirenka plačios lankytojų masės ir vienu laiku, tai keltuvas per tą trumpą laiką labai mažą dalį lankytojų galėtų pakelti“.
Šiandien dauguma kauniečių kilimui
į stadioną renkasi 9 laipsnių kampu
pasvirusią Parodos gatvę, kurios
apačioje esančioje trišalėje sankryžoje
išdidžiai puikuojasi kone naujausia
Žaliakalnio šlaito keistenybė –
vienintelė pasaulio aikštė, į kurią negalima patekti. Dailininko Naglio
Ryčio Baltušniko nutapyta „Fluxus emblema“ visiems primena apie iš
čia kilusį judėjimo pradininką Jurgį
Mačiūną. Norintys pažvelgti į šį meno
kūrinį iš arčiau tai padaryti tegali vieną
dieną per metus – per kiekvieną rugsėjį
vykstančias „Fluxus“ eitynes, kurių
metu įvairiausiais namų gamybos
kostiumais pasidabinę persirengėliai
užplūsta uždarytą Parodos gatvę ir įspūdingu būriu žygiuoja kalno viršun.
Šį rugsėjį netradicinis lipimo į kalną
būdas vėl sugrįš, tad visi, kuriems jau nusibodę nesuskaičiuojami laiptai, monotoniški funikulieriai ir kiti kilimo į Žaliakalnio šlaitą būdai, kviečiami išbandyti jėgas šioje neeilinėje trasoje.
Galiausiai, tiesiai už Parodos gatvės miestą skiriantis skardis lėtai suka į pietus, o paskutinis jo ruožas – nuo Parodos iki Tunelio gatvės – rodos, sėte nusėtas aibės tarpukarį menančių vilų ir žymių žmonių namų. Visgi ši šlaito atkarpa ne visada buvo tokia ideali – pasakojama, kad tarpukariu, bandydama įveikti neasfaltuotų gatvių purvą, čia gyvenanti miesto grietinėlė portfeliuose nešiodavosi kaliošus. Nepaisant tokių nepatogumų, namus
čia turėjo Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas, būtent čia
savo šedevrą „Altorių šešėly“ sukūręs V. Mykolaitis Putinas ir Japonijos konsulas Čijunė Sugihara, Antrojo pasaulinio karo metu gelbėjęs žydus. Pasakojama, kad į vilą, iš kurios vėrėsi vaizdas į tuometines miesto kapines (dab. Ramybės parkas), Sugihara atvyko vėlų lapkričio 1-osios vakarą ir daugybės ant kapų apačioje uždegtų žvakių šviesas palaikė gaisru. Laimei, išsigandusiam japonui buvo paaiškinta, kad tai tėra lietuviška tradicija.
Po dienos klajonių pastatytais ir nepastatytais funikulieriais, laipiojimo gera dešimtimi stačių takelių ir slėpynių su samanotomis Limos laiptų pakopomis prieinu paprastą išvadą – Žaliakalnio šlaitas neprarado nė dalelytės savo išskirtinumo. Net ir šiandien trumpas vizitas pas ant pakrypusios žemės gyvenančius žmones paneigs visus tavo įsitikinimus apie gimtąjį miestą ir jei ne išgriūti iš koto (kas ant 20 laipsnių kampu pakrypusių laiptų šiaip jau nėra taip sunku), tai bent jau antakius pakelti tikrai privers.
Seksualinio smurto tema vis dar laikoma tabu: apie tokius nusikaltimus kalbėti nejauku, o prabilus neretai kaltinama auka. Žmonės, susidūrę su tokiais nusikaltimais, skaudžias patirtis su savimi nešiojasi visą gyvenimą, todėl ypač sunku matyti nusistovėjusį abejingumą problemai. Galbūt manote, kad aukomis tampa tik merginos trumpais sijonais, neva provokuojančios nusikaltėlius? O gal kaip ir aš norite sužinoti daugiau apie jaunus kauniečius, sukūrusius šokiruojančias instaliacijas Kauno viešose vietose ir tęsiančius savo veiklą
instragrame? Kad ir kokia jūsų nuomonė būtų šią akimirką, kviečiu skaityti interviu su WAKEUP projekto įkūrėja Gintare Žilinskyte ir aukštyn iškelti
seksualinio smurto problemą.
PILNAS RUGSĖJIS
KAUNAS 2023
KULTŪROS
Kaip pristatytumėte savo organizaciją? Kuo šiuo metu užsiimate, koks jūsų tikslas? WAKEUP projektas yra skirtas seksualinio smurto problemai viešinti bei nukentėjusiesiems palaikyti. Daugybė moterų bei vyrų su savimi nešiojasi patirtas traumas, nes iš jų buvo atimta teisė į privatumą bei asmeninę erdvę. Lietuvoje ne tik mažai apie tai kalbama, bet ir neskiriama dėmesio prevencijai ar psichologinės pagalbos suteikimui. Šio projekto tikslas –pasiekti kuo platesnę auditoriją, iškelti problemą į viešumą ir imtis iniciatyvos siekiant sumažinti nukentėjusiųjų skaičių bei suteikti reikiamą pagalbą. Šiuo metu vykstame į mokyklas, kuriose vedame paskaitas moksleiviams apie seksualinį smurtą, organizuojame socialines akcijas bei ruošiame WAKEUP drabužių liniją – dalį surinktų lėšų skirsime seminarams su psichologais. Tai būtų ypač svarbus žingsnis, nes daugelis jaunų žmonių neturi lėšų lankytis pas psichologą, tad nemokamuose seminaruose jie galėtų gauti profesionalią pagalbą.
Kokia buvo WAKEUP pradžia? Kaip subūrėte komandą?
Žiniasklaidoje pasirodantys straipsniai apie nukentėjusias merginas man visad kėlė ne tik šiurpą, bet ir pyktį. Rodės, niekas nieko nedaro, kad nukentėjusiųjų skaičius sumažėtų ir jiems būtų suteikiama reikiama pagalba. Tuo metu supratau, jog ir aš nieko nedarau, kad tai pasikeistų. Visgi esu ir pati tai patyrusi ir suprantu, kaip sunku, kai ši problema ignoruojama. Draugams iš universiteto užsiminiau, kad norėčiau imtis iniciatyvos šia tema. Sulaukiau daug palaikymo, visi norėjo prisidėti – taip subūrėme komandą. Komandoje
vienas kitą papildom, nes visi turi skirtingų įgūdžių.
Kauno centre eksponavote instaliacijas, skirtas atkreipti dėmesį į seksualinio smurto problemą. Kokia buvo kauniečių reakcija?
Labai džiaugėmės sulaukę praeivių susidomėjimo. Buvo žmonių, kurie sustabdę klausė, kas vyksta, kiti dalinosi fotografijomis socialiniuose tinkluose, šitaip prisidėdami prie problemos viešinimo. Žiniasklaidoje taip pat pasirodė nuostabių, įkvepiančių straipsnių. Be abejo, buvo žmonių, kurie nesuprato manekenų esmės. Jie manė, jog manekenai skirti tiems, kurie prievartauja, ir esą tai jų nesustabdys. Vis dėlto manekenai buvo skirti kiekvienam praeiviui, kiekvienam tėčiui ar mamai, kurie vis dar mano, jog ši problema nėra aktuali, nes tai neva nutinka tik giliuose kaimuose ar tik toms, kurios vaikšto su trumpomis suknelėmis. Seksualinis smurtas patiriamas bet kokio amžiaus, daugeliu atvejų vaikystėje, dažnai artimoje aplinkoje –būtent tai ir norėjome iškelti į viešumą.
Instagrame mačiau, kad vienas jūsų performansas Laisvės alėjoje buvo nutrauktas policijos. Gal gali papasakoti plačiau? Ar Lietuvoje sunku plėtoti aktyvizmo kultūrą?
Rengiate edukacijas mokyklose. Kokių sulaukiate moksleivių reakcijų? Ar jos skiriasi nuo kitų kartų žmonių požiūrio?
Pastebėjau, kad jaunesni mokiniai, 5–6 klasių moksleiviai, labai įdėmiai klausosi, turi labai daug klausimų šia tema. Dalies suaugusiųjų nuomone, vaikams dar ne laikas tokius dalykus išgirsti, tačiau mokiniai buvo labai susidomėję. Vyresni (11–12 klasių) moksleiviai mano, kad patys viską žino, jiems netgi šiek tiek juokinga, bet, manau, vis tiek suprato, kodėl tai svarbi tema. Suaugusieji klausosi su pasibaisėjimu, nes jie ir yra vieni tų žmonių, kurie nežino šios problemos aktualumo. Nors reakcijos skyrėsi, svarbiausia, kad patys moksleiviai norėjo įsitraukti, pasikviesti mus ir gilintis į šią temą.
Internete kuriate platformą, kurioje dalijatės seksualinio smurto aukų istorijomis. Kiek dėmesio sulaukia ši iniciatyva, ar žmonės noriai siunčia istorijas?
Šią platformą įkūrėme projekto pradžioje. Tuo metu dar neturėjome plačios auditorijos, tačiau labai daug susidomėjimo sulaukėme jau per pirmas tris savaites – atsiųsta net virš 160 istorijų. Džiaugėmės, kad nebijoma pasakoti savo patirčių, bet skaičius gąsdina – tai patiria labai daug žmonių.
Ar manai, kad Lietuvoje per mažai dėmesio skiriama seksualinio smurto nusikaltimams?
Tikrai taip. Žmonės, kurie susisiekia su teisėsauga, būna arba ignoruojami, kaip rašė kai kurie nukentėjusieji anoniminėse istorijų
anketose, arba pasirodo straipsnis žiniasklaidoje ir tuomet galbūt kaltininkas yra nubaudžiamas.
O kaipgi tie, kurie neturi drąsos ar galimybės susisiekti su policija? Kodėl nėra suteikiama bei aktyviai siūloma saugi erdvė papasakoti apie tai, ką patyrei?
Galiausiai, kodėl tiek mažai vykdoma prevencijos ir teikiama psichologinės pagalbos? Labai
didelė švietimo spraga: atvykusi
į mokyklas sužinodavau, kad mokiniai nėra turėję pamokų ar diskusijų šia tema.
Iš kur gauni motyvacijos toliau dirbti su tokia emociškai sunkia tema?
Dažnai sulaukiu klausimo ,,Kaip tu nebijai?“ Bijau, man viskas nauja, aš dar pati jauna ir tik pradedu dirbti su šiomis temomis. Tikrai sunku ir baisu, tačiau, kai žinai, kad dirbi dėl kitų, o ne dėl savęs, motyvacija sustiprėja. Kai matau, kad bent vienam žmogui padedu, noriu toliau dirbti ir padėti dar vienam. Kai žmonės ateina, pasiguodžia ir padėkoja – tai didžiausia varomoji jėga. Žinoma, labai svarbus ir komandos palaikymas.
Kaip galime prisidėti prie šios problemos sprendimo?
Labai svarbu susipažinti su seksualinio smurto apibrėžimu, žinoti, kokios yra pasekmės, kaip netapti kaltininku ir kaip padėti nukentėjusiesiems. Tik suprasdami šios problemos aktualumą galime imtis pokyčių visuomenėje. Be abejo, kiekvienas gali prisidėti prie viešinimo: dalintis įrašais, savo patirtimi. O svarbiausia, kiekvienas gali palaikyti aukas, stengtis juos suprasti ir jų neteisti.
Kūryba kartais gali pasakyti daugiau negu pats žmogus. Kiekvienas kuriantis ar rašantis turi tiek daug pasakyti, atskleisti ir parodyti, ko galbūt nė vienas negalėtų išsakyti balsu. Čia pamatysite, kokių įdomių jaunų poetų galite sutikti Kaune, jų darbai paskatins atidžiau įsižiūrėti, įsigilinti į save ar tiesiog pasimėgauti rašytinio žodžio grožiu.
RUGSĖJIS
sūrio pakelis paliko šaldytuve pelyti žodžiai kartais gali rastis tik dėl įspūdžio
o aš norėjau juos tarti kitaip norėjau tau aprodyti
kas mano kambario spintelėse
mėgstu dėlioti daiktus
kaip vitrinose pradžioje
vėliau, bet kaip
primenant chaoso teoriją norint prikviesti tave
apšaukti mane
– susitvarkyk save padriką –
taip pajaučiant tave gyvą
– man buvo silpna –
tikėjaus padaryti
iš viso to išvadą bet kaip visad nesiseka
laukiau tavo ženklo
praėjus vienai kitai dienai
praėjus žodžiams prarijus visus jų sukurtus įspūdžius
tikriausiai dėl nieko
per daug buvom vieni
aš nustojau atrinkinėti žodžius
ir pabiro tai kas turėjo pabirti
dėl ko skaudėjo širdį
– negalima kalbėti taip paprastai –
ir pagaliau prabilai tu užsikirtinėdamas trumpais sakiniais
PILNAS 2023
taip pajaučiant tavo pirštų pėdsakus ant visų pamestų daiktų autobusuose kurie atlaikė truputį, o vėliau nusprendė ilsėtis
daugiau nesugrįžti
ir aš vieną dieną išgyvenus pirmąkart pamačiau
kaip vitrinos išblunka
kaip šaldytuvas nustoja urgzti
kaip sūris suvalgytas jam leidus
skiemenims skilinėjant
ir aš pagaliau pajutau
kad tave suprantu
ir kad mes pernelyg sušalę
ir kad tikriausiai negrįžtamai
dabar gali ilsėtis ramiai aplipus pelėsiais sulydytom reikšmėm
mūsų galiojimo data jau baigėsi
Lyg pasimetusios sielos
nebemokančios kalbėti
Iš tikro net nežinau ar verta liet
žodžius į šitą baltą lapą
Rašyt apie tave ir plėšyti seniai
sutvarstytas išgijusias žaizdas
Sunku kalbėt kai balsas po truputį
dreba
Ir žvilgsnis sukasi vėl į tave
Tuo momentu pasaulis lyg sustoja
Lyg žmonės spokso tyliai ir kvėpuoja
Medinės grindys lūžta man po kojom
O mano plaučiuos trūksta oro
Aš dūstu
Dūstu nuo atsiminimų, tų dainų ir cigarečių kvapo
Kuris vis dar glūdi ant mano
mėgstamiausio rudo palto
Išėjom mes abu savais keliais
Tikėdamiesi, jog jie niekad nesibaigs
Ir liko mums tiktai tuščiai klajoti ir lyg vaiduokliais būti
Matyti vienas kitą, bet tylėti
Ir būt lyg pasimetusios sielos
nebemokančios kalbėti.
Mums visata dovanoja po žvaigždę. Todėl kai žiūri į nakties dangų, žiūri sau į akis. Ir ta žvaigždė, kuri tau mirksi, yra tavo žvaigždė.
Mums visata dovanoja po gyvenimą. Mes gyvenimą dažnai siunčiame velniop. Kai gyvenimas mus atgal siunčia velniop, vadiname tai „vaikystės trauma“, „karma“, „egzistencine krize“ arba „Dievo atpildu“. Taip yra, nes mes nemokame priimti dovanų ir lyginame savo nuopelnus su kitų. Ir tada visata mus uždaro mintyse ir mes sukamės ratu. „Mažyt, tavo gyvenimas toks, kokio tu norėjai ir kokio tau reikia.“
Aš kartais, kai neišeina, gyvenimą bandau dėlioti kaip žodžius. Bandau išbraukti, nutrinti, perrašyti. Kartais grįžus prie teksto nelabai suprantu, ką norėjau pasakyt. Taip ir su gyvenimu –nelabai suprantu, kodėl taip. Todėl nebedėliosiu, tegul susidėlioja. O jei subyrės, tada surinksiu.
Dėl to žvaigždės kartais krenta.
Kartais grįžti anksti ar netikėtai kiek ir ilgai auniesi batus – duodi laiko tėčiui paslėpti butelį, girdi, kaip atsidaro spintelė, stiklas sudunksi dedamas į lentyną, tėčio nugara atsitiesia, jis pasitaiso plaukus ir ateina sveikintis. kartais, kai neplanuotai grįžtu, dar dairausi katino, ieškau jo žvilgančio kailio ir akių, laukiu suirzusio miaukimo. bet katiną apsivijusios trešnės šaknys. glosto jo kūnelį plaušeliais, jei turėtų daugiau vietos, jis ištiestų priekines letenėles ir pasiridentų ant šono, vėliau ant nugaros garsiai murkdamas ir trindamasis į šaknis snukučiu. dar žolė neataugus toj vietoj, tik puošia pliką plotą byrančios trešnės, laisto jį savo saldžiomis sultimis, jei žemė nebūtų paslėpus, neščiau aš jį į vonią, šilto vandens pripiltą, ir prausčiau, o jis ramiai stovėtų ir tik gailiai miauktų, akutes sielon įbedęs, vėliau įsikibtų nagais į palaidinę, petį apsivijęs, ir neleistų nuleisti ant žemės, šildytųsi, uodega kapsėtų, jį patalais apkločiau, negąsdinčiau džiovintuvu, tik glostyčiau, kol užmigs, kol mane nuramins.
Pasiklydau džiunglėse, Medžiai per aukšti, nebematau dienos šviesos
Atrodo, visad lyja, Tai savotiškai malonu, dėl savo nuovargio galiu kaltinti orą
Bet bijau, kas bus, kai saulė išlįs Aš jos vis tiek per medžius nematysiu ir liksiu pasiklydus
Džiunglėse yra namelis, kuriame nieko nėra Tik medinės sienos ir langas, kad nepamirščiau kaip atrodo gyvenimas, Kad negalėčiau pailsėti, kad lyginčiausi su paukščiais, kurie gali perskristi medžius ir išvysti saulę
Lauke pasigirsta šauksmas, tada antras, paskui trečias, Nesiliauja, todėl įkvepiu ir atsistoju
Išeinu iš namelio, bet nieko nematau
Einu tamsoje, nieko nematau
Nebijau, esu pripratus eiti nemačiom Klausausi šauksmo, einu jo link
Atėjau iki džiunglių krašto, bet nieko neradau
Nustojau šaukti, aido nebesigirdi
Niekas manęs neieškojo.
Gal išprotėjau šioje vienatvėj?
Jei žinosiu, kas esu ir kuria kryptim eis mano gyvenimas, Ar atsiras gelbėjimosi laivelis?
Ar turėsiu perplaukti šią jūrą viena, Ar paplaukus vieną naktį rasiu kitą pasiklydėlį, Beviltiškai plaukiantį šuniuku, Nežinantį, kaip dar nepaskendo
Tikiuosi rasti krantą, bet manau, kad mirsiu vidury jūros, O šis raštelis butely nuplauks iki tavęs Ir tik tu žinosi mano kelionės pabaigą
Agnė
Jaunas, begėdis ir kvailas
Jeigu naktis bus per žiauri, vis dar laikau raštelį po pagalve, Man trūksta mano merginos, kartais jaučiuosi, kad mano mergina tik raidės ekrane, Nejaučiu niekieno šilumos, po biški aš lūžtu
Ir lūšiu kol sulūšiu, kol nuplausiu nuodėmių suodžių rūstų, Nekenčiu socialinių tinklų padangės, Nes pamatau gražią merginą, su kuria anksčiau bendravau, ir trumpam ištirpstu,
Ji pamiršo apie mane ir aš tai suprantu, Juk ji rašė tada, kad esu gražus, Parašau jai, kad atrodo nuostabiai, Bet iškart siunčiu save žemyn, tiesiai skradžiai,
Ji nemyli manęs, bet skaito mano tekstus,
Per tiek laiko pamiršau tavo veidą, Nors tada negalėjau jo pamiršti, Jau nežinau prieš kiek laiko pamečiau galvą, Bet, deja, tenai ją reikėjo ir palikti. Ir kartais net vasaros naktys gali atrodyti per šaltos, Palikęs namus, vis tiek mane supa sienos baltos,
Palikęs namus, vis dar matau kraujo dėmes ant palto, Palikęs namus, vis tiek matau, kad žmonės žiūri ir mato, Dabartiniame laike, kai net pilnametystės sunku sulaukti, Palaukit, nepalikit manęs sušalti, Dabartiniam laike kai dėl narkotikų ilgiau negu pedofilas ar prievartautojas gali sėsti, Ir visą gyvenimą laukti.
Negaliu aš jums padėti, nes pačiam dar reikia susitvarkyti, Neklausk mano nuomonės, nes pats dar negaliu visko į vietą sustatyti, Pamiršti išvysti tavo veidą paauglystėj, Per daug viliojimų dabartinėj vaikystės vagystėj.
Ir vis dar laukiu, kol pašvies į veidą ir tapsiu šventas, ir tavo žodžiai nedurs į
širdį kaip peilis smailas, Draugai man sako, kad pasižiūri į mane ir mato, kaip nykstu, gaila, Pamiršau, ką reiškia pajusti šilumą viduj, kai ausyse tik šmeižtas.
Kokia ta gyvenimo kryptis? Kur jis veda, ko jis gaišta?
Aš toks jaunas, begėdis ir kvailas.
Rojus
Paplūdimys, prie kurio gyvenau
,,Ši diena, kuria aš dabar gyvenu, visada atrodė neįmanoma, nepasiekiama ir pakankamai laukiama. Šiandien aš viena skrendu į Graikiją vieno mėnesio savanorystei.
Ašarų išsiskiriant nebuvo (na, gal tik truputėlį), viską praėjau sklandžiai, spėjau išgerti kavytės su kruasasenu.
Nesu pasirengus visiem potencialiems atvejams, nes taip suteikčiau daugiau vietos baisiems scenarijams sūkuriuoti mano ir taip išvargintoje galvelėje. Ši baisuoklinė kelionė žymi mano, aš taip linkusi tikėti, nutrūktgalviškų nuotykių pradžią. Argi mėnesį nakvoti palapinėje Graikijoje nėra tarp top 30 kiečiausių kelionių aštuoniolikmečiui?. Nesakyk, skamba tikrai kaip iš paaugliško filmo.
Aš atitinku beveik visus pagrindinio veikėjo kriterijus: sėdžiu prie lango (ir žiūriu pro jį), klausau muzikos, rašau, po priekine sėdyne guli mano nauja bičiulė – kuprinė.
Sąrašą galėtų papildyti ir nujaučiamas jaudulys, persimaišęs su smalsumu. Beje, seniai jaučiau, jog neartėja pasaulio pabaiga ir mano gyvenimas turi galimybę ,,įvykti“. Iki šiol man atrodė, jog ankstesnės kartos viską išbandė, išnaudojo ir sužinojo, o susilaukusios mūsų pasmerkė mus nuolatinei kančiai, jog nebūsime tokie žmogiški kaip jie. Per keletą pastarųjų dešimtmečių sukurti filmai, knygos ir t. t. sudarė įspūdį, kad nesvarbu, kiek besistengčiau, niekada nepatirsiu TO gyvenimo, paslaptimis apipinto. Bet šiandien jaučiu, kad nuo manęs truputį atsikabino erzinančios ir mano gyvenimą menkinančios šmėklos, todėl esu pasiryžusi pradėti savo pažintį su pasauliu. O pasaulis nedings, jei to neleisiu. Galiausiai, viskas baigsis, kai aš pranyksiu, o to nesiruošiu daryti būdama aštuoniolikos. Merkiu akeles ir iki susibučiavimo Atėnuose! 06:58. Rytas. Lėktuvas.“
Tai, ką dabar perskaitei, yra ištrauka iš mano mėlynos, Italijoje pirktos užrašinės, kurią paverčiau savo dienoraščiu.
Nežinau, kaip tu, bet aš visada svajojau apie jaunystę, pripildytą vėjavaikiškų prisiminimų. Per visus savo aštuoniolika metų tikrai pripildžiau atmintį įvairiausio žanro istorijų – tiek nepaprastai nuotaikingų, tiek tokių,
kurias norėtųsi pamiršti. Negalėčiau teigti, kad iki šio momento labai trūko tos patirties, kurią įgijau šią vasarą, bet mano skrupulingai pasaulį nagrinėjanti prigimtis buvo padariusi tokią išvadą –beveik visi šio pasaulio mirtingieji savo jaunystę pažymi vienokia ar kitokia kelione. Tad ir aš, sužavėta gyvenimiškų atradimų, kurių dažniausiai jaunieji keliautojai patiria svečiose šalyse, nusprendžiau leistis į savo žygį.
Manęs laukė mėnesio trukmės savanorystė organizacijoje ,,ARCHELON“, kuri saugo ir rūpinasi vėžliais Graikijoje. Teisingai perskaitei –jie yra atsakingi už VĖŽLIUS. Neklausk, kodėl nusprendžiau artimiau susipažinti su gyvūnais, menančiais dinozaurų laikus, nes tiksliai ir nebepamenu, bet gegužės mėnesį, kai elektroniniu paštu išsiunčiau savo dokumentus, žinojau vos du dalykus: kažkokiu būdu saugosiu jūrinius Graikijos vėžlius ir gyvensiu palapinėje.
Visas pusantro mėnesio iki skrydžio buvo kupinas nerimo, net nelabai galėjau mėgautis vasaros pradžia, nes nuolat mąsčiau apie nežinomybę, kurią ten rasiu, – nepažįstamus žmones, nenuspėjamus iššūkius. Tiesą sakant, labai bijojau laukiančios vienatvės, slėgė prisiminimų, kurie manęs būtų laukę su draugais Kaune, netektis. Man niekas nežadėjo, jog tas mėnuo Graikijoje būtinai bus toks romantizuotas, kaip aš įsivaizdavau.
Bet jis ir nebuvo.
Vos nusileidus Atėnuose apgaubė chaotiška, miglota atmosfera, kuri manęs visai nežavėjo. Laukė penkių valandų kelionė nuo Atėnų iki Peloponeso salos pietuose esančio miestelio Gythio. Esu pastebėjusi, jog jaunieji keliautojai svečiose šalyse mėgsta gyventi pagal ,,pasikliauk likimu“ mąstyseną, bet, būsiu atvira, toks nusiteikimas man visai nepadėjo nusiraminti, kai autobusų stoty beveik negalėjau susišnekėti su bilietų pardavėju, o tam, kad iššifruočiau visą informaciją, graikiškai parašytą biliete, reikėjo nusičiupti kelis nepažįstamuosius. Bet, nepaisant visų nesusipratimų ir sunkumų, patirtų autobusų stotyje, atradau pirmąjį ekstremalių ir iš komforto zonos išlipti priverčiančių kelionių stebuklą –naujas pažintis. Graikė, gyvenanti
Kanadoje, su dukra padėjusi jaukiau pasijusti nepažįstamoje vietoje, manimi labai domėjosi, o sužinojusi, jog esu iš Lietuvos, sakė parodysianti savo dukrai ją žemėlapyje. Taip pradėjo augti mano susižavėjimas vienišomis kelionėmis.
Pasiekusi kempingą, kuris vienam mėnesiui tapo mano namais, reikėjo pasistatyti ir savo kambarį – palapinę. Niekada nebuvau net įlindus į palapinę, o apie jos pastatymą nėra ką ir kalbėti. Mano laimei, viena savanorė man ją pastatė, o aš tiesiog laksčiau aplinkui bandydama bent kiek padėti. Dėl nežmoniško nuovargio net nepamačiau, jog praustis nusprendžiau vyrų dušuose, kuriuose ir pratrūkau – nebeatlaikiau visos įtampos, kurią patyriau atvykdama, o laukiančios keturios savaitės kėlė nepaprastą siaubą. Tikriausiai iš šono atrodžiau juokingai, ašarodama vyrų duše putų pilna galva. Bet taip baigėsi mano tikrai sunkus žygis iki naujų namų ir užvirė gyvenimas ten.
Kiekvieną rytą patekėjusi saulė vis atsinešdavo ir naujų iššūkių. Vos po dviejų naktų susprogo mano kilimėlis, kurį mama nupirko kaip vieną geriausių žygeivių parduotuvėje, tad iš sielos gilumų prabudinau išgyvenimo instinktą ir pradėjau visokiais būdais lopyti skylę. Nuvilsiu, bet, deja, mano konstrukcinių gebėjimų neužteko jam išgelbėti –reikėjo pirkti naują. Niekada nepamiršiu ir pirmos akistatos su laukinės gamtos gyventoju, savanoriams jau pažįstamu šimtakoju, kuris nusprendė taip pat išbandyti mano kambarį. Beje, mano palapinė visoje savanorių stovyklavietėje buvo mažiausia, tad ir mano santykis su šimtakoju buvo glaudžiausias. Vėlgi, jau prabudęs išgyvenimo instinktas buvo išlavėjęs, tad su šiuo nekviestu kaimynu, nors ir po užrėkimo per visą stovyklavietę (būtumėt matę, kokį greitį išvysto šimtakojo kojos), sugebėjau susitvardyti. Tai užtruko daugiau nei dvidešimt minučių.
Sveikatai grėsmių taip pat kilo nemažai. Vieną dieną tvarkiausi lagaminą ir pamačiusi maišelį, prikrautą visokiausių vaistų, pleistrų, dezinfektantų ir t. t., apsidžiaugiau, kad taip ir nereikėjo jo panaudoti. Aišku, po šitų minčių trenkiau pėdą į metalinį palapinės sutvirtinimą, kraujas pasruvo upeliu ir maišelio turinio prisireikė. Būtų buvę keista, jei Graikijoje būčiau apsiėjusi be nudegimo saulėje. Kažkaip dar dabar man sunku suvokti, jog bangos anaiptol neapsaugo žmogaus nuo saulės bučinių, tad po valandos trukmės nardymo po jūros karalystę pati tapau krabu, kurį mačiau josios dugne.
Jeigu reikėtų išskirti iššūkį, su kuriuo man buvo sunkiausia susitvarkyti, tai būtų gilesnio ryšio su naujais žmonėmis mezgimas. Kai kurie savanoriai jau buvo seni draugai ar pažįstami, tad įsilieti į tokią aplinką nebuvo lengva. Po pirmos savaitės jaučiau emocinį nuovargį nuo besikartojančių dialogų, vis tų pačių klausimų (primink, koks tavo vardas? iš kur tu? kiek tau metų? ką studijuoji? kodėl nusprendei čia savanoriauti?), kurie į jokias turiningesnes draugystes nevedė ir vis palikdavo mane su nuolatiniu vienatvės jausmu. Sielvartavau, kad nenuskilo taip kaip kitiems jauniesiems keliautojams, kurie savo žygiuose rasdavo vos ne sielos draugus. Man taip nenutiko.
Negatyvių dalykų ir problemų popietėlę jau baigiau. Metas pažvelgti į nuostabius, nepakartojamus ir į viršų kėlusius stebuklus, kuriuos patyriau per tą mėnesį.
,,[Teksto autorės vardas], niekada nepamiršk, kaip pirmą kartą suradai vėžliukų lizdą – buvo taip malonu pagaliau perprasti tą neaiškų dviejų pirštų kišimo į smėlį meną. Prisimink, kaip gaivu būdavo po keliskart įsliuogt į jūrą, plūduriuot, žiūrėt į kalnus ir nieko rimto nemąstyt. O grįžus į taverną ir apsimuturiavus rankšluostį aplink liemenį smukdavai nusipirkti šaltos kavos, kurios skonis ir kokybė tave nuolat stebindavo. Brangink netgi nudegimo įvykį, nes saulė tave per daug išbučiavo benardant, kai matei begalę žuvų ir žuvyčių, kelis aštuonkojus ir šimtus jūros ežių (palietus spyglį jie pradeda mojuoti). Antrą kartą grįžusi į jūrą nebuvai tokia smalsi, bet užtat užtikai mažą krabiuką kriauklėje ir suradai savo kriauklę, kurią nusprendei palikti jūros dugne. Prisimink, kaip būdavo gražu rytais, kai iš kalnų kildavo ir sveikindavosi saulė. Ir tą popietę miestely, kai rinkai ir rašei atvirlaiškius – tada panirai į kažkokią gilią meninę būseną. Pirmi stiprūs, vikrūs ir labai maži vėžliukai –štai dėl ko visa ši kelionė buvo verta būti išgyventa! Tu, leisiu priminti, verkei, pamačiusi šiuos Dievo kūrinius, drąsiai besiveržiančius į galingą jūrą.
Vėžliukas
Tave supo geros auros žmonės, vienas iš jų – registratūros moteriškė, kuri nemokamai davė ne tik atvirlaiškį, bet ir antrą skalbimo mašinai skirtą muilo piliulę, nes pirmoji susprogo tavo šortų kišenėje. Pasikabink kitą vasarą hamaką savo kieme – tau jis taip pat patiko. Ir, aišku, brangink tarzanišką laisvę, tokią skanią ir smagią. Nešvarios pėdos, juodos panagės, smėlėta palapinė, nuo jūros bangų susisukę plaukai, įdegusias kojas apsivijusios apyrankės iš vietinio pardavėjo, saulės atokaitoje džiūstantys drabužiai, bet kurią akimirką galintys būti nuversti vėjo, – viskas tave žavėjo. Tu kritai nuo laiptų, tave kandžiojo žuvys, įsisiurbė siurbėlė, apsivertei hamake, nusidaužei kojos pirštą, kuris dar ir kraujavo, skaudžiai nudegei pečius… bet tu jauteisi gyva, žmogiška būtybe. Tą taip pat brangink.“
Galiausiai, pribrendo laikas sukurpti visos šios patirties reziumė. Jaunieji keliautojai nemeluoja – individualių kelionių metu susipažįsti su tokiomis savo kertelėmis, kurios iki tada buvo užsislėpusios. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tikrai su savimi
labiau susidraugavau, nes tiek fiziniams, tiek psichologiniams iššūkiams užklupus turėjau tik save, kuri galėjo su tais sunkumais susitvarkyti. Nors sunkumų buvo tikrai nemažai (ne visus čia paminėjau), bet patirtis buvo nepakartojama. Pamačiau Graikijos gyvenimą iš arčiau, buvau dalimi keturiasdešimt metų patirties turinčios organizacijos, susipažinau su vėžlių ypatybėmis, bendravau su žmonėmis iš įvairių šalių ir išpildžiau savo svajonę leistis į kelionę viena.
Ar siūlyčiau aštuoniolikmečiams pasirašyti tokiai avantiūrai? Tikrai taip. Ar bus sunku? Tikrai taip. Ar bus nepaprastai smagu? Irgi tikrai taip.
P. S. Dvi dienas prieš skrydį praleidau Atėnuose ir turėjau progą pasivažinėti naujovišku jų funikulieriumi, keliančiu tuneliu į kalną, nuo kurio atsiveria visa sostinės panorama, o Akropolis tiesiog pritrenkia savo didybe. Bet, kad ir kokie vaizdai atsivėrė man tuomet, niekada nemainyčiau jų į Kauno vaizdus, kurie džiugina užkilus jaukiuoju Aleksoto funikulieriumi.
Krypties ieškojimas, tiek asmeninis, tiek visuomeninis, visuomet kelia klausimų apie ateitį –kaip šiandienos veiksmai lemia tai, kur atsidursime rytoj? Kalbėdami apie bendruomenių ateities gerovę, neretai kreipiamės į jaunąją kartą. Pažvelgus į Kauno jaunimą atrodo, kad kultūra čia greitu metu tikrai nežlugs – jaunimo organizacijos „Kylantis Kaunas“ programa „Kauno iššūkis“ kasmet kuria terpę, suteikiančią jauniems entuziastingiems kauniečiams galimybę kurti projektus savo miestui. Čia susiformavo ne tik „Funnycoolieriaus“ komanda, pristatanti jums šį žurnalo numerį, bet ir tokie projektai kaip „Komoda“, „PDF“, „Lempa“ ir daug kitų. Nagrinėdama Kauno kultūros kryptį, kalbinu du iš čia užaugusio projekto „NEfonas“ komandos narių – Vytį Mantrimavičių ir Nojų Sebeiką. Ne tik garsindami jaunus besiformuojančius muzikantus, bet ir iš tiesų garsindami muziką projekto organizatoriai sako: MUZONAS – NE FONAS!
„NEbaisu“. Skaistės Zubėnaitės nuotr.
Kas jūs tokie ir kas yra „NEfonas“?
Nojus: „NEfonas“ yra laisva erdvė jaunimui skleisti savo muziką. Pats pavadinimas „NEfonas“ kilo mums
žiūrint į dabartinę jaunimo muzikos situaciją Kaune – pamatėm, kad vienintelė vieta, kur jie gali dalintis savo muzika, yra barai. Pagalvojom, kad tokiose vietose muzika dažniausiai tampa tiesiog fonu senų diedų sugertuvėms, todėl pavadinom savo projektą „NEfonas“ – muzika mūsų renginiuose yra ne fonas, o esmė.
Vytis: Muzonas – ne fonas!
Papasakokit apie „NEfono“ pradžią, pirmą renginį.
Nojus: Susikūrėme „Kauno iššūkyje“. „NEfono“ pradžia buvo tikrai sunki, tačiau labai apdovanojanti ir smagi. Pačioje pradžioje turėjom labai ambicingą požiūrį į tai, kas yra mūsų konceptas. Kadangi pirmą renginį darėm be jokio biudžeto, mums visi sakė, kad reikia truputį nusileist ant žemės, nes be pinigų labai sunku susirasti ir garsistą, ir grupes, ir instrumentus. Bet galiausiai viskam radom sprendimus: instrumentus paskolino KTU gimnazija, o garsistu buvo vienos iš grupių vadybininkas ir už tai jam tikrai visą gyvenimą dėkosim. Tikėjomės, kad į pirmą renginį ateis apie 30–40 žmonių. Bet debiuto dieną pamatėme, kad feisbuke užsiregistravę apie 100 žmonių. Panikavom, nes neįsivaizdavom, kaip sutalpinsime tiek žmonių į TEMPO erdvės („Kaunas 2022“ projekto metu jaunimo ir bendruomenių veikloms buvo skirtos buvusios Kauno mažojo teatro patalpos M. Daukšos gatvėje, –red. past.) palėpę. Galiausiai susirinko
150. Bet jie kažkaip magiškai sutilpo ir iki šiol dar girdžiu atsiliepimų, kad pirmas renginys buvo tikrai įspūdingas.
Susitelkėte būtent į galimybių
jauniems muzikantams
Lietuvoje trūkumą. Kaip matėte šitą problemą savo gyvenime
prieš susiburdami? Dabar, kai jau nemažai bendraujate su grupėmis, ar matote savo darbo rezultatus, ar jos jaučia naujas galimybes pasireikšti?
Vytis: Vilniuje tiek kultūra, tiek jaunosios grupės ryškiau matomos, bet Kaune ir kituose miestuose to trūksta. Labai smagu, kad tos andergraundinės grupės iš įvairių Lietuvos miestų ryškėja. Jos pasirodo mūsų renginiuose, paskui galbūt ir didesniuose, gauna pasiūlymų, jas pastebi kiti žmonės. „NEfonas“ suteikia naujoms grupėms tą gyvastį.
Nojus: Kai pradėjom šiuos renginius, aš pats nelabai mačiau panašių vietų. Mes suteikiame platformą grupėms, kur jos gali pasidalinti savo muzika ne vien su savo didžiausiais fanais. Rengiam kelių grupių koncertus, todėl žmonės, kurie atėjo pasiklausyti vienos, galbūt išklausys ir kitos. Ir taip mažos grupės auga.
Vienas dalykas, kuris man pačiai neatsiejamas nuo „NEfono“, yra jūsų lipdukai, kurie iš dalies ir simbolizuoja tą bendruomenės dalį, kurią pamatysi kiekvienam renginy. Rodos, kone kas antro jaunuolio Kaune kompiuteris papuoštas jūsų lipduku. Ar tai buvo tiesiog paprastas reklamos būdas ar kas nors daugiau?
Nojus: Lipdukus gamino visos „Kauno iššūkyje“ dalyvavusios komandos. Tačiau po pirmojo renginio pagalvojom, kad kitų komandų lipdukai visą laiką būna tokie patys, niekada neatsinaujina ir visur mėtosi. Todėl kilo idėja kiekvienam renginiui pagal vaibą sukurti naują spalvų paletę, pakeisti logotipą tokiomis spalvomis ir išleisti naujus lipdukus. Tai tarsi virto žaidimu – surinkti visas spalvas ir varžytis, kuris daugiau turi. Todėl ant daugelio kompiuterių yra daug skirtingų spalvų „NEfono“ lipdukų, kadangi jie visi yra unikalūs.
Vytis: Pastariesiems renginiams dėl pinigų stokos lipdukų pritrūko, bet mūsų lankytojai tai tikrai pastebėjo. Taigi lipdukai grįš.
PILNAS RUGSĖJIS
Žiūrint į naujausius renginius, festivalio „Audra“ metu organizavote renginį „moderNE“, kuriame fokusavotės į klasikinę muziką ir vizualinius menus –jie nebuvo įprasti „NEfonui“. Kaip ir kodėl kilo idėja pakeisti kryptį?
KAUNAS 2023
Vytis: Kryptis nuo pat pradžių buvo gana aiški – maži, plačiai nežinomi muzikantai ir jų kūryba. Tad šiuo renginiu ir toliau to laikėmės, tačiau šįkart nusprendėme fokusuotis į daugelio užmirštą ar neįvertintą muziką – klasiką. Idėja kilo „Audros“ – šiuolaikinio miesto festivalio – kontekste. Mąstydami apie muzikos santykį su šiuolaikiškumu supratome, kad būtent klasikinė muzika šiame pasaulyje sparčiai skęsta. Aktualumą ji įgyja dažniausiai būdama tik FONU vartotojiškiems poreikiams, reklamai ar „TikToko“ įrašams. Šią problemą su „ModerNE“ renginiu nusprendėme iškelti į paviršių. Ar yra geresnis būdas tai padaryti, nei scenos atidavimas dar nežinomiems perspektyviems muzikantams bei kompozitoriams?
Nojus: Mes patys, sakyčiau, ne tiek pasikeitėm, kiek išsiplėtėm. Dabar mokame kurti ne vien muzikinius renginius, mokame į juos inkorporuoti ir vizualaus meno. „ModerNE“ padėjo mums atrasti, kaip įvairių meno krypčių sinergija gali padėti išnešti muziką į priekį. Ateityje planuojame į šį atradimą pasinerti dar giliau.
Kokia „NEfono“ reikšmė jums asmeniškai? Koks jums patiems įsimintiniausias renginys?
Vytis: Kaip neseniai prisijungęs narys galiu pasakyti, kad anksčiau santykio su naujomis grupėmis visiškai neturėjau, išskyrus tai, kad klausau muzikos per ausines ir lankausi festivaliuose. Sutikau prisijungti prie medijų komandos, kadangi su tuo galvoju sieti savo gyvenimą – man tai buvo puiki galimybė. Tai suteikė ir labai vertingą draugystę, ir muziką pamačiau iš kitos perspektyvos, ir naujas grupes, kuriomis labai žaviuosi.
renginys praėjo kaip koks sapnas: turėjom bouncerius, viduje sukūrėm jaukią aplinką, kur galima pabūti su draugais ir klausytis perspektyvių jaunų grupių muzikos.
Vis minit ir finansus, ir „Kauno iššūkį“, ir problemas, su kuriomis susiduriama organizuojant renginį. Ar sudaromos mieste galimybės motyvuotam jaunimui? Ar tokios iniciatyvos kaip „Kauno iššūkis“ tam padeda?
Vytis: Labai padeda. „Kauno iššūkis“ –vertinga patirtis, dėl kurios gavau begales įvairių galimybių. Kurdamas atrandi tiek daug vertingų pažinčių, brangių žmonių, įvairių kitų projektų, naujų idėjų. Labai skatinu motyvuotą jaunimą turėti drąsos. Jeigu turit didelį norą ką nors daryti, tai visada yra, kur įsiterpti, tiesiog reikia ryžto užsiregistruoti. Man pačiam to pritrūko – būčiau prisijungęs į ankstesnę kartą, bet tiesiog iš baimės nenuėjau į motyvacinį pokalbį.
Nojus: Mano patirtis labai panaši į Vyčio – iš pradžių net nebuvau užsiregistravęs, bet po kelių dienų trumpam atsivėrus registracijai, susiėmiau. Tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. „Kauno iššūkyje“ buvau labai užsidegęs, nes kas antrą šeštadienį mezgamas kontaktas su vienodai motyvuotais žmonėmis buvo tikrai smagus. Kiekvienąkart to labai laukdavau.
Vytis: Labai reikėtų pabrėžt ir padėkot „Kylančiam Kaunui“, kad net ir pasibaigus Europos kultūros sostinės
metams ši idėja vis dar tęsiama. Kaip Nojus sakė, prisijungimas buvo vienas geriausių pasirinkimų, aš irgi atvėriau kažkokią savo kūrybos čakrą – tai tiesiog padėjo atsiskleisti.
Nojus: Dar norėjau paminėt, kad „Kauno iššūkis“ nėra tik mokymasis komunikuot apie projektus. Sakyčiau, 70 proc. sudaro bendravimas su bendraamžiais, tai
įsiurbia tave į šią naują bendruomenę, kurioje tikrai gali laisvai parodyt, kas esi, be jokio teisimo.
Kaip atrodo „NEfono“ ateitis, kokia dabar projekto kryptis?
Nojus: Vis daugiau ir garsiau. Garsyn. Jau tikrai turim planų mūsų projekto tęstinumui, atsiranda naujų galimybių. Po vasaros tikrai turim daug idėjų. Tikėkimės, kad turėsim laiko dirbti ir jas išpildysim.
Vytis: Galbūt vėl vyks didesnis renginys, panašus į „NEbaisu“.
Ką pridursite „NEfono“ esamiems ar būsimiems lankytojams, skaitantiems apie jus?
Vytis: Nebijoti prisijungti, ateiti į renginius. Kiekviename renginyje pasirodo nauja grupė ar atlikėjas, plėtojami nauji konceptai, todėl skatinu išdrįsti prisijungti, kurti bendruomenę, rinkti lipdukus arba tiesiog sekti mūsų veiklą instagrame.
Nojus: Dar – nebijoti ateiti vienam!
Dažnai girdžiu: „Ai, neisiu į „NEfoną“, draugai nevaro, nuobodu.“ Žmonės koncertuose susibendrauja, tiesiog čilina, diskutuoja, taigi mūsų bendruomenė tikrai labai kalbi, draugiška ir priimanti.
AGNĖ MIKNEVIČIŪTĖ TADO SARŽICKO NUOTR.
Dažnokai važinėju iš sostinės į Kauną, Nors bilietų kol kas tikrai be vargo gaunu, Mieliau tranzuoju kelyje.
– Vytautas Babravičius, „Autostradoje Vilnius–Kaunas“
Vasarai pasibaigus, visi norime aptarti, kur buvome, ką matėme: vieni kaimuose, kiti – Italijos didmiesčiuose. Kad ir kur buvote jūs, esu tikra, pasakojot tik apie kelionės tikslą, o apie tai, kaip keliavote, net negalvojot užsiminti. Ar važiavote automobiliu, sėdote į traukinį ar autobusą, ar žvelgėte į baltus lyg sniegas debesis pro lėktuvo langą? O gal netyčia užmezgėt pokalbį su nepažįstamuoju, kol jus vežė į abiem reikiamą vietą?
Net ir šiais laikais atsiranda nuotykių ieškotojų, keliaujančių autostopu. Kokios neatskleistos istorijos gaubia tranzavimo kultūrą? Ar jau girdi tą variklio burzgimą? Kalbiname Edvardą, žmogų, tranzavusį dar sovietų laikais, ir lyginame jo patirtis su šiuolaikine autostopo kultūra Kaune.
Kokia buvo tavo pirmoji tranzavimo patirtis?
Kai mokiausi devintoje klasėje, su mokytoja važiavome į turistinį žygį.
Kodėl būtent tranzavot?
Žygis buvo pėsčiomis ir tranzuojant. Varėm su kuprinėm, su palapinėm. Grupėj buvo gal dvidešimt žmonių, o anais laikais, dar sovietmečiu, negalėjai paprastai užsisakyt autobuso, užsakomieji autobusai
būdavo tik pionierių stovyklose. Jeigu šiaip norėdavai važiuot į ekskursiją, turėdavai arba pėsčias eit, arba tranzuot. Tai mes iškeliaujam, pavyzdžiui, iš Kauno ir susitariam susitikt, pavyzdžiui, prie Panevėžio. Pasiskirstydavom grupelėm po tris, po du. Išeini į plentą ir tranzuoji, sustoja mašina, prašai, kad tave be pinigų nuvežtų. Dažniausiai nuveždavo, žmonės buvo draugiški ir geranoriški, niekas nebijodavo tais laikais tranzuot.
O ne mokykloje esi tranzavęs?
Taip, kai studentas buvau.
Kur keliaudavai?
Tarkim, į Karmėlavą, kartais į kaimą važiuodavau tranzu. Autobusu būdavo brangu ir nepatogu, jie retai važiuodavo, o kai važiuodavo, būdavo perpildyti. Anksčiau buvo tranzuojama dėl to, kad kiti keliavimo būdai nebuvo tokie patogūs, daug kainuodavo, tad daug kas turėjo tik du pasirinkimus –eiti arba tranzuoti. O reikėdavo nukeliauti visur: į Vilnių, Panevėžį, Karmėlavą, kartais net į kitą šalį, tad daug kas rinkdavosi tranzavimą.
Ar esi kada nors vežęs tranzuotoją?
Neseniai buvau sodyboje, kurioje Taip. Juk mane patį paveždavo, man padarydavo gerą darbą, ir aš buvau taip įpratęs. Jei vienas važiuoju, netgi smagiau paimt žmogų, paplepėt, susipažinti.
Kokia buvo įsimintiniausia patirtis tranzuojant?
Įsimintiniausia tai turbūt su greitąja – kai mus, turistus, pavežė. Važiavo ekipažas dviese, kažkur iš iškvietimo jau, laisvi. Gal iš Kauno į Jonavą ar panašiai. Ir dar labai įsimintina, kai su žmona važiavom į Rusiją. Brolis tarnavo Jaroslavlyje, tai mes atvažiavom traukiniu į Jaroslavlį, o iki jo dalinio buvo šeši kilometrai. Galvojam,
pėsti nenueisim, nepažįstama vieta ir šalta, gal –20 °C, tai mus toks karininkas pavežė.
Apie ką kalbėdavot su tais žmonėm?
Apie tai, ką dirba, kur važiuoja, kokiu tikslu, kuo užsiima gyvenime. Tranzuodamas niekada nežinai, kas paveš, nebūtinai važiuosi standartinėje mašinoje, tave gali pavežti ir greitoji, ir karininkas, vilkikas, net ir šiukšliavežė. Šis transporto būdas tikriausiai labiau patinka ekstravertams, nes važiuodamas gali susipažinti su nauju žmogumi, įsigyti prisiminimų visam gyvenimui.
Ar turi kokių patarimų, kaip būti pastebimam keliaujant autostopu?
Pirmiausia, tai stovėti ne greitkelyje, o prieš įvažiuojant į greitkelį, kur nors tuoj už miesto, kur tik pradeda greitėti mašinos. Antra, netranzuoti didelėmis grupėmis, mieliau bus paimtas vienas ar du žmonės. Vykstant į tolimesnes keliones, į kitą šalį, patogu iškelti plakatą, kuriame parašyta, kur važiuoji.
Daug kas mano, kad tranzuojant reikia kaip nors ryškiai apsirengti, kad būtum pamatytas, bet iš tikrųjų jus vežantis žmogus turbūt net nepastebės, kuo esat apsirengę. Svarbiausia nestovėti didelio greičio zonose, kur stabdymas gali sukelti avariją.
Ar tranzuodamas greičiau nukeliaudavai į reikiamą vietą?
Vienareikšmiškai, 100 procentų. Pakeli ranką, paklausi, ar paveš iki Kėdainių. Ne, tada vėl pakeli ranką: iki Kėdainių pavešit? Ne, bet po kokio penkto karto: „Jo, gerai, į tą pusę važiuoju.“ Kol tu nuvažiuotum į stotį, kol tu ką, o čia, pfft… 100 procentų greičiau. Ir pigiau, ir greičiau.
Kas, tavo nuomone, sumažino autostopo populiarumą?
Trys faktoriai: pirma, žmonės pradėjo geriau gyvent ir turi daugiau mašinų. Antras, nelaimingi įvykiai, kai pavojinga pasidarė tranzuot, nes dingdavo žmonės, būdavo nuvežami į mišką, išprievartaujami, net nužudomi. Ta informacija išgąsdino daug žmonių. Ir trečias faktorius –atsirado daugiau galimybių važiuot traukiniais, autobusais. Internetu
netgi susirašo žmonės. Nebestovi gyvai pakelėse, nebematai tranzuojančių, jie per feisbuką, per instagramą susirašo: važiuosiu į Vilnių, gal gali kas paimt? Vyksta toks tylusis tranzavimas. Taip gal netgi saugiau, geriau žinai, kas tave paveža. Socialiniai tinklų atsiradimas padarė neapsakomai didelę įtaką tranzavimo kultūrai. Pirmiausia, juose skleidžiamos siaubingos istorijos apie nelaimingus atsitikimus, pavojingus pavežėjus. Žmonės paskaitę iš karto atmeta tokį keliavimo būdą, verčiau renkasi važiuoti traukiniais, autobusais, boltu.
Tranzavimas ne visiems, tai nėra tobuliausia keliavimo forma, tačiau, jei esi ne vienas ir žinai, kaip elgtis, kad saugiau keliautum, tavo kelionė gali tapti įdomiausia gyvenime. Nors tranzavimo kultūra pastaraisiais metais labai pasikeitė, bet vis dar gyvuoja.
– Vytautas Babravičius, „Autostradoje Vilnius–Kaunas“
52 Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands on Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Lina Vyšniauskaitė. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop
RUDUO – NAUJOS KRYPTYS IR PRADŽIOS, NAUJI
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
PAŽADAI IR PLANAI. ŠVIEŽIAS BENDRYSTES
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
SMAGIAUSIA MEGZTI KULTŪROJE, O DAR DAUGIAU RENGINIŲ KVIEČIAME IEŠKOTI NUOLAT
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
Šeštadienis, 09 02, 15:00
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Remio Ščerbausko nuotr.
Kauno bienalė peržengia šalies ribas: jos tęsiniai nusidriekė iki Rygos ir Liublianos. Alicia Knock ir Inga Lāce bendrai kuruojama paroda „Artumo geografija“ (Long-distance Friendships) veikia tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, kur ją įgyvendina šiuolaikinio meno festivalis Survival Kit 14. Be to, puoselėjant augantį draugystės tinklą Kaunas ir Ryga šiais metais organizuoja bendradarbiavimą ir su Liublianos grafikos meno bienale.
Kauno bienalėje menininkai grįžta prie tokių politiškai angažuotų medijų kaip kinas, tekstilė bei grafika, ir inscenizuoja fragmentišką pasipriešinimo istoriją. Gilindamiesi į ikikolonijinius vaizdinius, pagonišką simboliką, abiejų regionų mitus ir motyvus, menininkai bando pasiūlyti bendras kalbas ir kodus. Programa: bienale.lt
Koncerte išgirsite Lietuvoje retą muzikinę koncepciją – medinių pučiamųjų instrumentų kvinteto ir fortepijono sintezę. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro muzikai – fleitininkė Karolina Daukšienė, obojininkas Linas Šalna, klarnetininkas Vilius Kalvėnas, fagotininkas Robertas Šidiškis ir valtornininkas Vytenis Matutis –susibūrė į medinių pučiamųjų instrumentų kvinteto ansamblį.
Kartu su pianiste Anastasija Avdejeva-Bramo jie atliks Francis Poulenc, Agnės Mažulienės, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Viltės Žakevičiūtės ir Albert Roussel kūrinius. Skambės Francis Poulenc, Agnės Mažulienės, Vaidos StriaupaitėsBeinarienės, Viltės Žakevičiūtės ir Albert Roussel muziką.
09 02– 09 03
Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64
Pirmadienis, 09 04, 18:00
L. Zamenhofo g.
Spalvingo rudens pradžią skelbia septintasis Tarptautinis Kauno kariljono muzikos festivalis. Šiais metais jame svečiuosis kariljonieriai iš Japonijos, Nyderlandų bei Belgijos. Taip pat iš kariljono bokšto sveikinsis atlikėjai iš Klaipėdos ir Kauno. Festivalio metu išgirsite ne tik klasikinius kūrinius, bet ir įspūdingas gerai visiems pažįstamų melodijų aranžuotes bei varpų ir elektroninės muzikos duetą.
Programa: kmn.lt
Muziejaus archyvo nuotr.
Lietuviškų tradicinių šokių vakarai Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje vyksta nuo 2009-ųjų, pastaraisiais metais – kiekvieną pirmą mėnesio pirmadienį. Šokiai visada vyksta grojant gyvai muzikai, o į juos susirenka įvairaus amžiaus žmonės, todėl jaunesnieji gali pasimokyti iš vyresniųjų. Muziejininkai kviečia po atviru dangumi sutikti naują šokių vakarų sezoną. Renginio pradžioje vyks mokymai, tad jame išties laukiami visi – ir patyrę, ir iki šiol nedrįsę.
Ketvirtadienis, 09 07, 19:00
Sekmadienis, 09 10, 21:45
Europos futbolo
čempionato atrankos rungtynės
Dariaus ir Girėno stadionas, Perkūno al. 5
Lietuvos rinktinė per vieną savaitę Kaune priims iškart dvi Balkanų komandas, taip pat kovojančias dėl kelialapio į Europos čempionatą. Pirmieji Kauno stadiono veją išbandys juodkalniečiai, o vėlyvą sekmadienio vakarą Žaliakalnio padangėje pasigirs ir serbų aistruolių šūksniai.
Penktadienis, 09 08, 22:30
09 08–09 09
Kauno kultūros mugė
Nepriklausomybės aikštė
Naująjį kultūrinį sezoną pristatys Kaune ir Kauno rajone veikiančios kultūros organizacijos ir iniciatyvos. Tai ne tik puiki proga susipažinti su iniciatyviais žmonėmis iš arčiau, bet ir susiplanuoti rudens savaitgalius, įsigyti bilietų į renginius, išgirsti muzikos, sudalyvauti dirbtuvėse ar susirasti bendraminčių. Šeštadienio vakarą mugės finalą skelbs grupė „Kedrostubùras“. Mugės programa: kulturosmuge.lt
Jurgio
Fluxus srovės pradininkas Jurgis Mačiūnas teigė, kad žaisti galima su bet kuo, kas mus supa, taip transformuojant kasdienybę į unikalias linksmas ir įdomias patirtis. Tad toks fluxus receptas penktadienio vakarą bus išrašytas kiekvienam dalyviui. Nebijokite būti kažkuo kitu, nebijokite būti savimi, nebijokite griauti kasdienybės pilką spalvą. Renkitės kostiumą ir kopkite į kalną visaip kaip, tik ne kasdieniškai. Programa: fluxusfestivalis.lt
Gražvydo Jovaišos nuotr. Gražvydo Jovaišos nuotr.Šeštadienis, 09 09, 14:00
A.
Juozapavičiauspr. 7H
Sekmadienis, 09 10, 11:00
Ekskursijos starto vieta bus pranešta užsiregistravusiems.
Organizatorių archyvo nuotr.
Mažuosius gėrimų gamintojus į vieną kiemą subursiančiame festivalyje – ne tik vaišės, bet ir kultūrinė programa. Veiks vinilų turgelis, festivalio garso takeliu rūpinsis DJ Eroott ir B Ore. Skambės reggae, funk, hiphop ir grynas analoginis garsas iš rinktinių vinilų.
Organizatorių archyvo nuotr.
Čia Vaižgantas leido paskutines gyvenimo dienas, o Stasys Kudokas pastatė nuostabaus grožio namus savo šeimos gyvenimo pradžiai.
Čia Kauno inteligentai vartė akis kalbėdami apie Felikso Vizbaro vilą, o Jadvyga Tūbelienė karštai ginčijosi su architektu dėl būsimos šeimos vilos vizijos. Čia kaimynystėje stovi
„liūdnoji Purickio dėžutė“ ir didingieji Antano Šmulkščio-Paparonio namai. Žaliakalnyje telpa tiek daug tarpukario istorijų! Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos organizuojamoje ekskursijoje sužinosite, kas buvo tie žmonės, kurie sukūrė įspūdingiausius Žaliakalnio kultūros paveldo objektus, ir kokias istorijas objektai pasakoja šiandien.
Ekskursija nemokama, trukmė apie 3 val. Registracijos formą rasite kaunas.mvb.lt arba feisbuke.
09 12–10 08
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
„The Collective Healing Youth Club“ (CHYC) yra formą keičianti, daugiadisciplinė, bendradarbiavimu paremta iniciatyva, kurios tikslas – tirti gijimą per jutiminius vaizdus ir įkūnytas ritualines patirtis. CHYC prasideda kaip transgresyvių erdvių, kurios egzistuoja reivo kultūroje ir religinėje praktikoje, tyrimas, analizuojantis būdus, kuriais šios erdvės sukuria saugumo, laisvės, bendruomenės burimosi ir transformacijos jausmą per intymumo ir katarsio patirtį. CHYC – tai klubinė erdvė, kurios tikslas – suardyti laikinąją tvarką ir sukurti tęstinumo jausmą per persipinančius švelnumo ir įtampos momentus. Šie momentai sukuria ir išlaiko begalinį laisvės ir vilties potencialą. Rugsėjo 12 d. galerija kviečia į parodą aktyvuosiantį Deivido-Vytauto performansą.
09 12–09 24
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Savo kelią teatre pradedančių kūrėjų darbų eskizai, festivalio „ConTempo“ OFF programoje sužibėję eksperimentai, kitų miestų ir net kaimyninių šalių jaunųjų teatralų pareiškimai – šiame festivalyje telpa viskas, ko neatrasite tradiciniuose teatrų repertuaruose. Tapkite pirmaisiais liudininkais to, į ką vėliau nebus įmanoma gauti bilietų! Programa: iseitiestaskas.lt
Ketvirtadienis, 09 14, 19:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Projektu „Nepadorūs vakarai“ siekiama sukurti erdvę seksualumo diskurso kaitos analizei kultūros kontekste 10-ajame dešimtmetyje. Antrojoje projekto dalyje siekiama tyrinėti tuo metu besiformuojančią queer kultūrą ir jos socialinės aplinkos santykius šalyje ir regione. Renginio programa: kmn.lt
Šeštadienis, 09 16, 13:00
Istorinės LR Prezidentūros sodelis, Vilniaus g. 33
Jau tradicija tapęs Lietuvos tautinių bendrijų festivalis kviečia rudenį pasitikti su dainomis, šokiais ir kūrybinėmis dirbtuvėmis. „Kultūrų sodas“ kasmet suburia tautinių bendruomenių meno kolektyvus, ansamblius, amatininkus, aktyvius bendruomenių narius ir visus kūrybingus įvairių kultūrų žmones. Renginio organizatorius – Kauno įvairių tautų kultūrų centras.
09
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Lietuvos kino klasika po vasaros atostogų grįžtą į biblioteką su 1981 m. Gyčio Lukšo sukurtu filmu „Vasara baigiasi rudenį“. Psichologinėje dramoje vaizduojamas iš įkalinimo vietų į gimtąją sodybą grįžusio Jakimkaus ir jo našlaičiu tapusio sūnaus Viliaus gyvenimas. Viliui atidėjo šaukimą į armiją, nes reikėjo slaugyti motiną, dabar jis kasa melioracijos griovius ir jam pavyko įkalbėti viršininką, kad priimtų į tą patį darbą tėvą. Kartu jie vyksta kasti melioracijos griovio į tolimą vienkiemį, kurio šeimininkė dar jaunyva našlė Milda, auginanti mažą dukrelę. Jakimkai apsistoja pas ją, žaidžia su mažyle Laimute, kažkaip ir patys toje draugijoje vidujai atšildami. Pagal Romualdo Granausko scenarijų kurtame filme pasakojama gyvenimiška drama apie meilės trikampyje atsidūrusį tėvą ir sūnų, siužete subtiliai įkomponuotos Lietuvos istorinės realijos.
Trečiadienis, 09 20, 17:30
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43
Trečiadienis, 09 20/09 27, 19:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Užsiėmimo metu susipažinsite su vienu iš tradicinių lietuvių liaudies amatų – audimu bei viena svarbiausių tautinio kostiumo dalių – juosta. Edukacija skatina lietuvių tekstilės paveldo ir audimo technikų pažinimą, domėjimąsi lietuvių audinių ornamentika, tautiniu kostiumu, jos metu mokoma patiems nusiausti juostą.
Renginys skirtas Aukštaitijos metams, jį ves etnologė dr. Dovilė Kulakauskienė. Renginys nemokamas, reikalinga registracija telefonu (8 37) 34 62 98 arba el. paštu panemune@kaunas.mvb.lt
Organizatorių archyvo nuotr. Penktajam (jubiliejiniam!) sezonui sugrįžta dokumentinių filmų peržiūrų ciklas. Jo metu – kvietimas žiūrėti tiek kultinius, dokumentinio kino istorijoje pagarsėjusius, tiek šiuolaikiškai dokumentinio kino žanrą interpretuojančius ir jo ribas trinančius filmus. Programa: kmn.lt
09 21–10 01
Įvairios vietos
Kadras iš spektaklio „Maža tėvynė“. „Akram Khan Company“ archyvo nuotr.
Festivalį, be kurio Kauną rudenį įsivaizduoti sunku, „Romuvos“ scenoje atidarys šokio teatro „Aura“ premjera „Kartotojai“. Festivalis kvies susitikti su numylėta Akram Khan šokio trupe, M. Žilinsko dailės galerijos erdves atrakins prancūzai „Sine Qua Non Art“, o programos uždarymas patikėtas Šeiko šokio teatrui ir spektakliui „Indigo. Das Schliemann Projekt“. Programa: dancefestival.lt
Ketvirtadienis, 09 21, 18:00
Premjera.
Spektaklis „Audra“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
„Audra“ – vienas iš vėliausių W. Shakespeare‘o draminių kūrinių, ne kartą statytas įvairiose Lietuvos scenose. XVII amžiuje parašyta tragikomedija, kurios veiksmas vyksta nuošalioje saloje, atspindi nusivylimą humanizmo idealais ir realybę jungia su stebukliniais, fantastiniais pasakų elementais. Estų režisierius avangardistas Peeteris Jalakasas, pasitelkdamas egzotiškos salos aplinką – gamtos stichijų galias, dvasių ir nimfų personažus –muziką bei iliuzionistų triukus, iš Shakespeare‘o pjesės kuria šiuolaikinį teatrališką reginį, kuriame susijungia gyvas teatras bei modernios technologijos.
09 23–10 23
Kamerinis cirkas, Drobės
Seniausia Lietuvos cirko organizacija „Baltijos cirkas“ pristato debiutinį festivalį šiemet dešimtmetį švenčiančiame Kameriniame cirke. Festivalyje pakviesti dalyvauti ne vien cirko artistai, bet ir kitose srityse besireiškiantys komedijos bei ekscentrikos žanrų puoselėtojai. Magišką cirko dvasią skleidžiančioje vietoje įvyks atrenkamieji pasirodymai ir konkursinis šou, kurio transliacija vyks internetu –pasirodymus stebės bei vertins tarptautinė komisija.
Šeštadienis, 09 23, 12:00
Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A
Sekmadienis, 09 24, 12:00
Kauko laiptai
Teatro archyvo nuotr.
Spektaklyje vienas iš pagrindinių vaidmenų suteiktas genialiai Antonio Vivaldi muzikai. Muziką iš „Keturių metų laikų“ koncertų parinko idėjos autorius, profesionalus smuikininkas bei aktorius – D. Krapikas. „Gyvai atliekamos klasikinės muzikos ir baroko epochos tapybos meistrų paveikslų fone besivystančios linksmos istorijos idėja – pažadinti atradimų poreikį, „užkrėsti“ kūrybos akimirkų džiaugsmu, lavinti muzikinį skoni ir ugdyti būsimąjį koncertų lankytoją“, –teigia jis.
Miško motės nuotr.
Spektaklis-ekskursija po tarpukario Žaliakalnį – tai performatyvus įvykis, tiesiogiai įtraukiantis bendruomenės narius, jaunuosius ir profesionalius menininkus, supažindinantis su gyvąja Žaliakalnio gyventojų atmintimi ir istorija. Tai bendras šokio trupės ULNA ir „Kaunas2022” projektas, Kauno ląstelės – Žaliakalnio – pjūvis, estetinėmis priemonėmis, istoriniais ir dokumentiniais metodais atskleidžiantis visą jo grožį.
Sekmadienis, 09 24, 16:00
Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, Radvilėnų pl. 11
Festivalis „Operetė Kauno pilyje“ kviečia popietei su Camille Saint-Saëns „Oratorio de Noël“ ir kita sakraline muzika. Programą atliks VDU Kamerinis orkestras ir solistai Karolina Činikaitė-Stankevičienė, Gabrielė Kuzmickaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė, Žygimantas Galinis, Povilas Padleckis, Martynas Stankevičius. Dirigentas Jonas Janulevičius.
Ketvirtadienis, 09 28, 18:30
A-XY, Maironio g. 2
Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų
akademijos „Pelėdų kalno“
Startuojanti pop-up architektūros
galerija A-XY kviečia į pirmąjį renginių ciklą. Jo metu architektas
Šarūnas Petrauskas augins
eksperimentinę grybienos erdvinę struktūrą. Taip bus bandoma atsakyti į klausimą – kaip galėtų
būti kuriama ateities architektūra.
Ciklo metu bus galimybė micelį patirti įvairiais renginių formatais skirtingose erdvėse.
galerija, A. Mackevičiaus g. 27
Penktadienis, 09 29, 18:00
Kauno valstybinė
filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Lietuvos architektų sąjungos archyvo nuotr.
Didžiąją gyvenimo dalį Leonardas Vaitys (1943 – 2022) praleido Vilniuje, tad ši architektūros paroda – tai jo sugrįžimas į ištakas, į namus, kur nėra perdėto ideologizavimo, nusivylimo ar naivumo, o tik architektūra gryniausia savo forma ir už jos slypintis juodas darbas, kurį jis vadino „kūryba“. Savo kūryboje
L. Vaitys įkūnijo dinamišką
Stas Knap / „Pexels“ nuotr.
Netikėta pianistų Hanso
Eijsackerso ir Julijos Sadaunykaitės
pažintis Vokietijoje virto gražiu kūrybiniu bendradarbiavimu, atvesiančiu šiuos muzikus į Kauno filharmonijos sceną. Programoje –Fryderyk Chopin, Maurice Ravel, Claude Debussy, Cor De Groot, Arvydo Malcio kūryba.
Lietuvos architektūros judėjimą –nuo socialistinio modernizmo iki rinkos sąlygų diktuojamų postmodernizmo užuomazgų. Architektas įprasmino pastatus, kaip ženklus, padedančius suvokti Lietuvos architektūros istorinę raidą. Baigęs karjerą išliko vienu aktyviausių architektūros kritikų, pasisakančiu už lietuviškos architektūros identiteto išsaugojimą ieškant būdų harmoningai apjungti naują su tuo, kas jau yra.
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas:
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)
AUTORIAI: Agnė Miknevičiūtė, Andrius Vaškevičius, Arminas Kildišis, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Austėja Tunaitytė, Emilija Visockaitė, Gabija Vaitkevičiūtė, Jogaila Mitkus, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Mintė Vaitkevičiūtė, Paulius Danielius, Pija Chmieliauskaitė.
