PASAULIO ATSIPALAIDAVIMO ČEMPIONATAS
VISI KELIAI –PRIE VANDENS
KAD TEKSTAS LIETŲSI GROJIMAS BE NATŲ
PĖSČIOMIS UŽ BALTIJOS JŪRĄ TĖKMĖ – TAI GYVYBĖ
GIRSTUPIS, GRIČIUPIS AR GIRSTUTIS?
Ant geležinkelio bėgių, o ir prie Nemuno esančiame bare „O kodėl ne?“ iki birželio 8 d. eksponuojamas Žygimanto Kudirkos videodarbas „Totalus svetimumas“. Kūrinys tamsutėliame kambaryje rodomas per ekranus ir atsispindi specialiai šiai parodai įrengtame baseine. Jame tyvuliuojantis vanduo – tamsus, gyvybę jame sunaikino specialūs chemikalai. „Vanduo – pirmasis veidrodis“, –pristatydamas savo darbą apie kūną kaip apvalkalą, drabužį, technologiją ir su juo susijusią dėvėjimo problematiką, kalbėjo menininkas.
Vanduo – ir pats gryniausias veidrodis. Jame neįdiegsi filtrų, nepareguliuosi apšvietimo, neįprojektuosi ploninimo funkcijos. Matome jame save lygiai tokius, kokie tuo metu esame. Visgi viena metafizinė funkcija egzistuoja. Romiame vandens paviršiuje atsispindi ir tai, kaip mes su vandeniu elgiamės. Tik čia jau turime daugiau pasirinkimų –galime vengti atsakomybės, o galime iš stebėtojų tapti veikėjais. Aktyvistais.
Vasaros pradžioje mąstant apie vandenį pirmiausia apima malonumas. Gaiva, atostogos, pramogos, apnuoginti kūnai, laikas sau. Tokiam nerūpestingam žvilgsniui dėmesio birželio žurnale tikrai skyrėme. Buvo labai smagu pasikapstyti Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose ir patyrinėti, kurie mūsų rašytojai nesiskirdavo su valtimi ar meškere.
Kad dviejų upių santakoje esantis Kaunas kadaise buvo gyvybingas uostamiestis, galbūt viena ausimi esate girdėję. Žiemą išsamų istorinės miesto dalies 3D maketą pristatė iniciatyva „TeKA“, kurios atstovai apie uostamiesčio gyvenimą sutiko papasakoti daugiau. Bičiuliška iniciatyva „Švęskime upę“ pačioje gegužės pabaigoje jau penktąkart pakvietė artimiau susidraugauti su miesto upėmis – šįkart su Nemunu. Ne tik šventinę, bet ir kasdienę akistatą su vandeniu aptaria iniciatyvos autorės.
ã
Apie veidrodį, prikišamai rodantį viską, ką į vandenį suleidžiame, kalbamės su aplink Baltijos jūrą žygiuojančiais kauniečiais Stefano ir Vitalija. Tiesa, susimąstyti apie tai, ką galėtume daryti geriau, įmanoma ir nuo namų per daug nenutolus. Savo „gimtąjį“ Gričiupį ir kitus vietos upelius šiame numeryje tyrinėja mūsų bendradarbis Algirdas Šapoka. Artimesnei pažinčiai su, rodosi, taip gerai pažįstama akvarele kviečia Eugenijus ir Jovita Nalevaikos, liepą surengsiantys jubiliejinę, dešimtąją, akvarelės bienalę „Baltijos tiltai“.
O pradėti kviečiame nuo nėrimo gilyn į save. Laisvasis nardymas –Lietuvoje ir pasaulyje dar jauna sporto šaka, savo poveikiu labiau primenanti meditaciją. Apie tai, ką gali duoti šis užsiėmimas, pasakoja birželio pabaigoje Kaune vyksiančio pasaulio čempionato organizatorius Elvinas Stipinas.
KOTRYNA LINGIENĖ SVETLANOS BATUROS NUOTR.
„Visada buvau svajotojas, bet net giliausiam tripe nebūčiau pagalvojęs, kad tapsiu nacionalinio rekordo autorius sporto šakoje“, – gegužės 3-iąją įspūdinga fotografija iš Filipinų vandenų savo instagramą papuošė aktorius, muzikantas, o dabar ir laisvuoju nardymu užsiimantis Mantas Zemleckas. Mantai, mes irgi. Nors, sekundėlę pamąsčius, gylis, nėrimas, menas, meistrystė viename sakinyje skamba visai žavingai. Pridėkime dar tikrai romantiškai skambantį apnėjos terminą, reiškiantį kvėpavimo sulaikymą. Būtent „Apnea“ vadinasi „povandeninis“ choreografės Erikos Vizbaraitės šokio spektaklis ir filmas, sukurti prieš keletą metų.
Nors pasiekimas Filipinuose oficialiai neįregistruotas, gylis niekur nedingo. Birželį dueto „Kamanių šilelis“ narys ruošiasi ne tik koncertui festivalyje „Audra“, bet ir startui AIDA (tarptautinė APNEA vystymo asociacija) pasaulio laisvojo nardymo (freediving) čempionate. Šis tripas nebus toks tolimas, nes čempionatas – čia pat, Kaune, „Žalgirio“ arenos baseine.
Čempionatas Kaune – 32-asis. AIDA turi ambicijų laisvąjį nardymą paversti olimpine sporto šaka. Apskritai šis užsiėmimas kaip sportas pasaulyje skaičiuoja apie pusšimtį metų, o jo pasiekimai jau seniai pranoko medikų užbrėžtas žmogaus galimybių ribas. Sveikatos specialistai anksčiau teigė, kad panerti giliau nei 50 metrų neįmanoma, nes tiesiog susispaus plaučiai. Bet narai „ima“ 60, 80 metrų, o pasaulio rekordas dabar priklauso Dubajuje gyvenančiam rusui Aleksejui Molčianovui – tai, dėmesio, 136 metrai. Italė Alessia Zecchini yra nunėrusi 123 m, ji kiečiausia tarp moterų
Tokie skaičiai paprasčiausiai glumina. Juolab kad šimtus, tūkstančius metų ta riba išties buvo dvi ar trys dešimtys metrų.
Beje, skaitinėjant apie senuosius perlų medžiotojus, galima rasti daug įdomios informacijos. Japonijoje perlų ir kitų vandens gėrybių medžiotojos amos („ama“ japoniškai reiškia jūros moterį) dažniausiai buvo moterys. Kodėl, yra keletas teorijų. Gal ir dėl didesnio apsauginio riebalų sluoksnio – apačioje šalta. O Persijos įlankoje perlavimą kaip svarbiausią industriją tik XX a.
viduryje išstūmė nafta. Bet tai jau verslinis, tikslinis nardymas. Mes šįkart apie rekreacinį ir sportinį. Nusprendusi išsiaiškinti, koks „Žalgirio“ arenos baseino gylis ir kokia šio sporto esmė, susitinku su čempionato organizatoriumi ir vienu aktyviausių Lietuvos freediverių bendruomenės narių Elvinu Stipinu.
„Vaikystėje, paauglystėje nardžiau Aukštaitijos ežeruose – su kauke, lastais. Su pusbroliais iš slidžių lazdų pasigamindavom žeberklus. Prisimenu po vandeniu apimančią ramybę ir akistatą su savimi. Visos vasaros ten prazulintos, visi ežerai apiplaukioti“, – asmeninės kelionės pradžią prisimena Elvinas. Vėliau, atsiradus galimybei, nardymą jis išbandė kurortuose.
„Su skuberiais (scuba diving –nardymas su akvalangu, – red. past.) Egipte ir Turkijoje atradau save – tai buvo 10–12 metrų gylis, šokinėdavome iš laivo. Įneri, pasimojuoji su kitais, ir atgal. Be jokių kursų, žinių... Tik po kelerių metų nutariau lankyti laisvojo nardymo kursus, kurie vyko Rygoje, baseine. Kelerius metus – pauzė. Maždaug prieš penkerius metus grįžau į šį sportą, atsidūriau pas jo pradininką Lietuvoje Tadą Jurgaitį.“ Tadas –bendruomenės būrėjas, vienas iš „AIDA Lietuva“ steigėjų, instruktorius. Su juo Elvinas pasikartojo kursą, kaip pats sako, „nuėjau į gylį ir pradėjau intensyviai nardyti“. Neslepia, kad laikytis taisyklių, o ne nerti, kaip išeina, sekėsi sunkiai, bet jokių supergalių čia nėra, viskas išmokstama.
Įdomu, kad norintiems pradėti nėra viršutinės amžiaus ribos. Šešiasdešimtmečiai – welcome. Kurį organą treniruoti svarbiausia, susimąstau. Gal smegenis? Pasirodo, būtų geriausia, jei galvą pavyktų palikti namuose. Juk smegenys suvartoja apie 20–30 proc. į kūną patenkančio deguonies, kontroliuodamos ne tik minčių srautą, bet ir kitus procesus. Paprašau pašnekovo detaliai nupasakoti, kas vyksta neriant.
Taigi neriame – žemyn galva. Didėja slėgis, pradeda spausti ausų būgnelius. Slėgį reikia kompensuoti – tai yra, sukelti jį kūno viduje, kad būgneliai atsistatytų. Maždaug kaip skrendant lėktuvu, kai užgula ausis, – tokiais atvejais vieni įgudę kramtyti gumą, kiti mėgsta „prasipūsti“. Panašiai ir panėrus, tik esame žemyn galva. Ir čia atkreipiame dėmesį į minkštąjį gomurį. Tai raumuo, kurio daugelis nemokame reguliuoti ir paprastai nejudiname, nes vaikštome ant kojų arba gulime horizontaliai. Apsivertus gomurys užkrenta ir uždaro tam tikrus kanalus – nebegalime „prasipūsti“. Taigi reikia treniruotis tam, kad rastųsi gebėjimas tą raumenį valdyti ir neleisti jam užkristi. Kai kuriems pavyksta itin greitai, beveik automatiškai, bet didžiajai daliai tenka pasipraktikuoti, papumpuoti oro su balionėliu: „Ir tada viskas pasidaro paprasta.“
Išgirdę žodį „freedivingas“ žmonės mano, kad tai ekstremalus, adrenalino pilnas sportas, nors iš tiesų yra visiškai atvirkščiai. „Svarbiausias varžymasis su savimi pačiu“, – išduoda Elvinas. Anot jo, kaip ir bet kuriame kitame sporte, sportiniuose turnyruose dalyvauja tik nedidelis procentas atletų. Didžioji dalis nardo negiliai, iki 20–30 metrų. Rezultatams reikalingi ir treniruočių metu lavinami gebėjimai įkvėpti, atsipalaiduoti.
Varžybų metu nepastebėsite išorinės konkurencijos. Bendruomenės nariai
vienas kitą palaiko taip, kad žiūrint iš šalies nė nesuprasi, kurie čia sportininkai, o kurie – sirgaliai. Šypsenos, apsikabinimai. „Yra daugiau vidinės baimės, kaip pasirodysi, o iš tos baimės atsiranda empatija ir palaikymas kitam. Žinoma, kiekvienoje bendruomenėje yra gimusių varžytis, kurių vienintelis tikslas – laimėti ir gauti prizą.“ Gerai, bet ką narai veikia per varžybas baseine?
„Laisvajame nardyme yra dvi kryptys –baseinas ir gylis. Baseine yra statika ir dinamika. Statika – kai įkvepi, atsiguli veidu į vandenį ir nejudi. Skaičiuojama, kas ilgiau išbuvo vandenyje. Dinamika – nėrimas į tolį be plaukmenų (DNF, dynamic no fins) arba su plaukmenimis (DYN, dynamic with fins), matuojama, kiek metrų po vandeniu panėręs nuplauksi, tai yra, baseine gali judėti pirmyn atgal. Ir tada yra gylis. Mes sakome, kad baseinas –tai sportas. O gylis – jau tikrasis freedivingas, kai yra laisvasis kritimas, slėgis...“ – dėsto Elvinas.
Tarp laisvuoju nardymu užsiimančių lietuvių – ne tik dainininkai ir aktoriai, bet ir dirigentai, gydytojai, karininkai, verslininkai, įvairių kitų žemiškų ir nežemiškų specialybių atstovai. Elvinas, pavyzdžiui, yra miesto bitininkas (apie jo viršininką Paulių ir „Urbanbee“ rašėme „Kauno pilno kultūros“ 2023 m. spalio numeryje). Vanduo visus traukia ir vienija, nes ramina. Net apie ketvirtadalį žmonių į laisvojo nardymo kursus ateina nugalėti vandens baimės. Pavyzdžiui, skendusiems žmonėms toks techniškas, žingsnis po žingsnio įvedimas gerokai palengvina gyvenimą. Jau sportuojantiems vandenyje, vandenlentininkams ar banglentininkams, tokie kursai irgi gali praversti. Susitaikius su savimi atsiranda ir pagarba tam, ką sutinki po vandeniu, apskritai jūrai ir vandenynui. Nors, kai neri giliai, tikrai nėra kada apžiūrinėti povandeninės floros.
„Žvilgsnį kreipiame į vidų – ką jaučiu, kaip jaučiu? Ar man viskas gerai, ar gylis mane įsileidžia? Ar kūnas šiandien leidžia? Vanduo sugrąžina į kūną. Žmonės panėrę atranda jungtį su savimi, kas sausumoje yra gana sudėtinga. Tiksliau, lengva tą jungtį pamesti“, – aiškina Elvinas. Jis neslepia, kad užsikabinti pabandžius tikrai lengva, be to, inventoriaus atžvilgiu nėra brangu. Taigi nardymas tampa bene privalomu laisvalaikio atributu. Juk atostogos dažnai planuojamos prie vandens, tad, kol viena šeimos dalis deginasi, kita gali nardyti. Čia kalbame iš patirties – aktyviai nesportuojančiai Elvino žmonai ši jo aistra patinka daug labiau nei slidinėjimas.
Gylio Lietuvoje nepatreniruosi –nėra infrastruktūros, šilumos ir... paties gylio, kurio šiais laikais jau reikia nemažai. Atletai neria su monolastu, palei virvę. Arba be lasto, bet laikydamiesi už virvės, kai išneria traukdami save į viršų. Arba brasu: be lasto ir nesilaikydami virvės, be pagalbos. „Tai tikriausia ir pati sudėtingiausia technika.“ Virvė svarbu – esant giliau kūnas virsta akmeniu, jį traukia žemyn, tad norint iškilti reikėtų tai daryti kuo vertikaliau. Virvė padeda susiorientuoti ir sutaupyti brangaus laiko. Be to, jei jauti, kad kažkas atsitiko, virve irgi gelbėjiesi. Jei skamba viliojančiai, žinokite, kad Dahabe, Egipte, yra lietuvio Mindaugo Kreivėno įkurtas laisvojo nardymo centras.
Nors ką tik aptarėme šiltų kraštų privalumus, pokalbio pabaigoje Elvinas papasakoja apie suvokimą atvėrusį patyrimą, kuris nutiko Galvės ežere. „Buvo vasara, lauke – 25 laipsniai šilumos. 20 metrų gylyje –jau tik 4. Apsikabinu virvę ir leidžiu sau būti. Po kurio laiko dingsta diskomfortas nekvėpuoti, atsipalaiduoju ir jaučiu save. Jaučiuosi gerai
nedraugiškoje aplinkoje – šaltyje, tamsoje, iš kurios norint ištrūkti dar reikės pasikrapštyti. Fiksuoju akimirką ir išsinešu ją viršun, į gyvenimą. Bet kokiomis nepatogiomis sąlygomis galiu sugrįžti į šį momentą ir prisiminti, kad galiu jaustis gerai, nepaisydamas nieko.“ Šis įgūdis –paslaptis, kurią atradus norisi dar. Atsipalaidavimo fazė – svarbiausia, be jos nebus rezultatų nei baseine, nei gylyje. Atjungti mintis, nuskenuoti kūną, paleisti darbus, buitį, aplinką ir rūpesčius, įkvėpti ir nerti. „Šis gebėjimas išmokstamas, jis labiausiai ir veža“, – tvirtina Elvinas, lyginantis tai su joga ar dvasine praktika.
Iš tiesų, jei birželio 21–28 dienomis užklysite į „Žalgirio“ arenos baseiną, pasijusite lyg pasaulio atsipalaidavimo čempionate, į kurį susirinks per 150 atletų iš daugiau nei 30 šalių, 5 žemynų. „Prieš startą čia visi bus sugulę šavasanoje, kažkas su ausinėmis, kažkas tiesiog išėjęs į kosmosą“, –pusiau juokais, pusiau rimtai kalba vienas turnyro organizatorių. Toks gulimas pasiruošimas trunka iki starto, galima gulėti kad ir valandą, o jį paskelbus sportininkas turi 2 minutes pradėti nėrimą.
Žinoma, stebėti tokį sportą gana sudėtinga, nors pasaulio čempionatas Kaune bus atviras ir nemokamas. „Atrodo kaip piknikas – susirenkam palaikyti draugų, pažįstamų, giminaičių, šnekam, glėbesčiuojamės“, –apie Lietuvos čempionatus pasakoja Elvinas. Pasaulio čempionate vienu metu Kaune startuos 6 atletai, bet jiems panėrus į vandenį gyvai matysite nedaug. Tačiau bus dronas ir povandeninės kameros! Tai jau šiek tiek primena be ekranų niekaip neapsieinantį šiuolaikinį teatrą, bet kodėl gi ne? Linkėjimai, Mantai, mes už tave tikrai sirgsime.
GEDIMINAS KASPARAVIČIUS PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS
Kauniečiams niekados nekildavo dilema, kur nusivesti pirmąkart miestan atvykusį svečią: sunku jau būtų pasakyti, kiek turistinių maršrutų prasidėdavo Laisvės
alėjoje, o baigdavosi saulėlydžiais Nemuno ir Neries santakoje. Tokia ta Kauno geografija – čia visi keliai teka prie vandens. Nors šiandien čia pirmiausia randame romantiškai tolumon vingiuojančio Nemuno draugiją, bet mūsų protėviai sustoję išvysdavo kur kas gyvesnį vaizdą: išpūstas bures (vėliau – garlaivių dūmus) ir upeivių klegesį laivuose, šimtus metų kūrusiuose upinį mūsų miesto charakterį. Po kelių sąstingio dešimtmečių jaunesnės kartos gyventojams jau sunku įsivaizduoti Kauną kaip visame regione garsų uostą, bet vyresnieji dar pamena gyvybingas upes: minias krantuose laukiančių keleivių ir įprastą gyventojų laisvalaikį, į miestą žvelgiant iš vandens. Šiandien stovėdami santakoje, deja, matome grėsmingas tūkstantmečio statybas. Tačiau upėmis, nors nedrąsiai, į miestą ir vėl parplaukia laivai.
Iš fotonegatyvų albumo „Kaunas tarybiniais metais - 60“, II dalis. Stanislovo Lukošiaus nuotr., 1960 m. / KMM fondai
Senamiestyje, šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios, nuo seno švartavosi laivai. Čia būdavo pakraunami strugai, vytinės, vėlėsniu laikotarpiu baidokai, reizinės ir garlaiviai. Kartu su kroviniais laivuose vykdavo ir keleiviai, pasiryžę pasiekti Karaliaučių, o iš ten ir tolimesnes plačiojo pasaulio vietas. Nemuno vandens kelias tikdavo ir neturint tokių ambicingų tikslų – tiesiog keliaujant į Nemuno žemupį ar gretimus miestelius.
XIX a. vyraujant romantizmo idėjoms, upės bei jų pakrantės pasitarnavo ir kaip etnografinis tyrimo laukas. Konstantinas Tiškevičius 1857 m. surengė pirmąją mokslinę ekspediciją, leidęsis laivu Nerimi nuo jos ištakų ligi santakos su Nemunu. Kelionėje siekta ištirti Nerį, jos pakrantes hidrografiniu, istoriniu, archeologiniu ir etnografiniu atžvilgiais. Tai pirmas tokio plataus masto bandymas kompleksiškai tirti ir aprašyti Lietuvos upes, jų pakrantes. Vėliau jo pavyzdžiu pasekė Zigmantas Gliogeris, Vladislavas Sirokomlė, kurie romantiškai aprašė XIX a. Nemuno pakrančių gyvenimą, tradicijas, vietovių mitus bei padavimus, kultūros paminklus ir kt.
Tame pačiame amžiuje gerokai vėluodama pramonės revoliucija pasiekė ir Rusijos imperijos pavergtą Lietuvą. Technologinė pažanga, pasireiškusi pramonėje, moksle, plačiai išplito ir transporto srityje. Laivuose imtas naudoti garo variklis, kūrenamas malkomis ir anglimis. Susisiekimas tapo greitesnis ir patogesnis. Kartu su technikos modernizacija, modernėjo ir visuomenė, kuri vis labiau suvokė laisvalaikio reikšmę. Kaune greta pasivaikščiojimo po miestą ir kitų jo teikiamų malonumų buvo renkamasi leisti laisvalaikį upėse ar šalia jų. Mies-
tiečiai mėgdavo pasivaikščioti upių pakrantėmis, o šiltuoju metų laiku Nemuno ir Neries upių vanduo puikiai atgaivindavo.
Atkūrus Lietuvos valstybingumą, o po kurio laiko Kaunui tapus laikinąja sostine, aktyvi visuomenės dalis, pirmiausia inteligentija, ieškojo atokvėpio užmiestyje. Į
Pakaunėje esančius kurortus ar tolėliau buvusius miestelius dažnai buvo keliaujama garlaiviais. 1926 m. Kauno senamiestyje ant vandens pastačius naują keleivinę prieplauką, pastebimai pagerėjo keliavimo sąlygos. Prieplaukoje buvo laukiamoji salė, bilietų kasa, nedidelis bagažo skyrius. Šalimais veikė kioskai, juose buvo galima įsigyti vaisvandenių, papirosų, užkandžių, žuvies. Iš čia buvo keliaujama į Aukštąją Panemunę, Lampėdžius, Babtus, Kulautuvą, Zapyškį, Kačerginę, Vilkiją, Jurbarką, Smalininkus ir Lietuvos pajūrį. Keliaujančių vandens transportu netrūko, vien per 1931 m. vidaus vandens transportu pasinaudojo tiek keleivių, kiek dabar Kaune gyventojų – apie 300 tūkst. Tarpukariu Kauno keleivinė prieplauka tapo ne tik svarbia susisiekimo stotimi, bet ir viena iš laikinosios sostinės viešųjų erdvių. Prie keleivinės prieplaukos susirinkdavo minios žmonių, išlydinčių keliaujančius. Ateidavo smalsuolių pažiūrėti ir į garlaivių „spektaklį“. Išplaukiant laivams sustaugdavo sirenos, jos kiekviename laive būdavo skirtingos. Reginį sukurdavo pro garlaivių kaminus besiveržiantys juodi dūmų kamuoliai, o garlaivių mentračiams pajudėjus į šalis tykšdavo vandens purslai.
Laikinosios sostinės epochoje šalies vandens sporto centru buvo Lietuvos jachtklubas Kaune – čia
buvo sutelktos bene visos anuomet kultivuotos to pobūdžio sporto šakos. Klubo steigiamasis susirinkimas įvyko 1922 m. Įdomu, kad kaip narys-remėjas į klubą buvo priimtas panašiu metu pareigas pradėjęs eiti pirmasis Suomijos konsulas Vainio Aarnio, turėjęs 18 metų patirtį vandens sporto srityje. Klubas sparčiai augo, o ilgainiui iš kuklios vietos prie Aleksoto tilto persikėlė į Nemuno salos smaigalį – iš I. Kanto gatvės buvo įrengtas ir keltas.
1932 m., minint klubo dešimtmetį, jam jau priklausė apie du šimtus narių. Ta proga Nemuno saloje surengtas didelis minėjimas, kuriame apsilankė ir svarbiausi šalies asmenys. Susirinkusiems buvo pristatyta ganėtinai išskirtinė programa – „Lietuvos aidas“ anuomet rašė: „[...] buvo įvairių laivų lenktynės. Pro apaugusių medžiais Aleksoto kalnų viršūnes pasirodė lėktuvas [...] ltn. Mikėno valdomas, vikrus lėktuvas puldavo iki kelių metrų aukštumo taip pat beveik lekiančius motorlaivius ir leisdavo ant kiekvieno po „bombą“ – miltų maišiuką, kuri krisdama sukeldavo tikros bombos įspūdį.“ Nors „bombardavimas“ nebuvo itin sėkmingas ir kliudė tik vieną laivą, buvo kitų nuostolių: „Viena „bomba“ numušė vieno motorlaivio vairuotojo kepurės snapą, o kitam sprogusi „bomba“ pripylė į motorą miltų... Paskui šis motorlaivis dėl tos priežasties tolimesnėse rungtynėse ir dalyvauti negalėjo.“ Beje, net ir sunkiais karo metais klubas tęsė veiklą – 1942 m. buvo surengtos kuklesnės dvidešimtmečio minėjimo iškilmės: „[...] minėjimo metu buvo plaukimo varžybos bei „Venecijos dvikovė“, ėjimas kartimi, skenduolio gelbėjimas, estafetė, plaukimas su kliūtimis, gelbėjimas apvirtusių baidarių ir skęstančių jais važiavusiųjų, komiški šuoliai [...].“
Įspūdingą reginį kauniečiai ir miesto svečiai galėjo stebėti 1936 m. per Kariuomenės ir visuomenės dieną. Gegužės 16 d. buvo organizuotas milžiniškas laivų ir laivelių karnavalas tarp Nemuno salos ir Vytauto Didžiojo tilto. Miesto gatvėmis pražygiavus įvairių organizacijų, draugijų, įstaigų bei gamyklų darbuotojams, žiūrovai susirinko stebėti teatralizuoto šou vandenyje. Spaudoje rašyta, kad penki iliuminuoti garlaiviai sustojo Aleksoto pusėje. Iš šių laivų buvo leidžiamos raketos, švietė galingi prožektoriai. Netrukus „vandens scenoje“ pasirodė ir laivų bei laivelių virtinė, papuošta šviesomis ir vėliavėlėmis. Keletas motorinių laivų vaizdavo šarvuočius su patrankomis, buvo ir vikingų laivo replika, taip pat lenktynių ir jūrų skautų laivai bei šimtai valtelių ir baidarių. Iš daugelio jų buvo šaudomos raketos ir kiti fejerverkai. Renginio pabaigoje po garlaivių signalo sutartinai paleistomis raketomis nušvito dangus. Šią šventę stebėjo 35 000 žiūrovų. Beje, tais pačiais 1936 m. Lietuvos jachtklubas tapo integralia Šaulių sąjungos dalimi.
Atskiro paminėjimo vertas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, hidrologas Steponas Kolupaila. Mokslininkas aktyviai keliavo Lietuvos upėmis, ežerais ir kvietė tą daryti kitus. Nuo 1933 m. įsitraukė į skautų organizaciją ir ėmė populiarinti vandens turizmą. Organizavo ne vieną kelionę Nemunu, pavyzdžiui, 1934 m. pirmosios Jūrų dienos Klaipėdoje proga surengė savaitę trukusį baidarių žygį iš Kauno į Klaipėdą.
Tais pačiais metais iš Alytaus į Kauną Kolupailos organizuotame baidarių žygyje dalyvavo 120 žmonių su 60 baidarių.
Iki 1940 m. jis su bendražygiais surengė apie 20 tokių kelionių, iš kurių vėliau gimė bent keli, taip pat ir vandens turizmui skirti leidiniai.
Kauno miesto gyventojai upes pasitelkdavo ne tik tolimoms kelionėms. Štai 1929 m. ties Kaunu ir priemiesčiais, kur, matyt, buvo intensyviausias judėjimas, net 40-ties valčių savininkai turėjo leidimus perkėlinėti kauniečius. Žinoma, mieste, kuris nuo žilos senovės buvo atsisukęs į upes, daugelis pakrančių gyventojų turėjo nuosavas valtis. Jomis naudojosi keliaudami, žvejodami, o pavasarį gelbėdamiesi nuo potvynių.
Lietuvos upių laivybos centre gyveno ir garlaivių bei baidokų savininkai ar bendrasavininkiai. Daugeliui jų priklausė keletas ar net keturi, penki laivai, kuriais Nemunu buvo gabenami keleiviai ir kroviniai. Čia pa-
Jaunuolis leidžia į vandenį laivo modelį. Tolumoje matoma Nemuno krantinės šlaitas, įvairūs nameliai, Ugniagesių rūmai. Autorius nežinomas, 1956 m. / KMM fondai
grindines būstines turėjo ir lietuviškos laivininkystės kompanijos „Lietuvos Baltijos Lloydas“ bei „Lietuvos garlaivių bendrovė“.Pirmoji, jei ne sovietų okupacija, greičiausiai būtų tapusi ne tik pagrindine pervežėja Lietuvos vidaus vandens keliais, bet ir gerokai kilstelėjusi vandens transporto kartelę. Bendrovė aktyviai kūrė infrastruktūrą tiek krante, tiek vandenyje: savo žinioje turėjo 4 garlaivius, 7 motorlaivius ir 21 baidoką.
Antrosios sovietų okupacijos metais upių transportas su centru Kaune buvo griežtai kontroliuojamas okupacinės valdžios. Privačios idėjos ir iniciatyvos dažnai būdavo užgniaužiamos. Nežiūrint to, kauniečiai garlaiviais, o vėliau keleiviniais motorlaiviais plaukiojo į Pakaunės kurortinius miestelius, bėgdami nuo pokarinių rūpesčių ir nežinomybės. Okupaciniais metais į lėtą Nemuno tėkmę grįžo ir vandens
sportas – jachtklubo atkūrimo pradžia laikytini 1948 m., kai prie Kauno universiteto sporto klubo pradėti rengti buriavimo kursai, pradžioje pasižymėję itin kukliu inventoriumi. Tik 1953 m. liepą Kaune buvo surengtos pirmosios pokarinės motorlaivių varžybos.
Greitaeigė „Raketa“ į sovietinę Lietuvą atkeliavo 1962 m. Upeivystės istorijoje ši data žymi naują puslapį. 1958 m. buvo atsisakyta garlaivių, ištikimai tarnavusių Nemuno transportu nuo pat XIX a. vidurio, juos pamažu pakeitė motorlaiviai ir „Raketos“. Sovietinėje Lietuvoje iš viso darbavosi 5 „Raketos“. Keturi laivai aptarnavo keleivius maršrutais: Kaunas–Nida, Kaunas–Klaipėda su tarpinėmis stotelėmis mažesniuose miesteliuose.
Viena darbavosi Kauno mariose. Navigacijos sezono pradžioje pasirodydavę greitaeigiai laivai daugeliui primindavo apie artėjančias vasaros atostogas, o plačioje visuomenėje neretai buvo vadinami baltosiomis gulbėmis.
8 dešimtmetyje į Vilijampolę iš Nemuno salos persikėlė miesto žiemos uostas, o iš šimtmečius pagrindine laivų sustojimo vieta buvusios senamiesčio krantinės greta uosto 1980 m. buvo atkelta ir keleivinė prieplauka.
6–7 dešimtmečių sandūroje užtvenkus Kauno marias, atsirado dar vienas vandens telkinys, kuriame netrukus pradėjo telktis miesto buriavimo ir plaukiojimo entuziastai. Marių egzistavimo pradžioje pakrantėse vykdavo daug ne itin tarpusavyje suderintų procesų, nors vėliau tos blogos praktikos buvo sustabdytos ir telkinio pakrantės vystytos atsižvelgiant į miestiečių poilsio reikmes. Naujasis tvenkinys tapo priebėga ir miestiečių motorlaiviams, čia persikėlė ir miesto jachtklubas, kurio reikmėms 1976 m. buvo užbaigtas ir naujas pastatas. Marių pakrantės tapo populiaria vieta išvykoms laivais, o į čia besikūrusius miestiečių kolektyvinių sodų masyvus bei Lietuvos liaudies buities muziejų plaukdavo
greitaeigiai laivai „Zaria“ ir „Raketa“. Prie Kauno marių (ir ne tik) vykdavo ir vadinamosios Neptūno šventės –mažasis klaipėdiškės Jūros šventės ekvivalentas.
Kaip ir daugelį dalykų, upeivystę paveikė perėjimas į rinkos ekonomiką – amžių sandūroje laivyba išgyveno ne pačius geriausius laikus. Vis dėlto, pavyzdžiui, 1994 m. statistika sako, kad Kauno mieste ir rajone buvo registruotos 595 motorinės ir beveik pusantro tūkstančio irklinių valčių. 1999 m. vykusioje pirmojoje Kauno miesto šventėje bene populiariausiu akcentu tapo suorganizuotas iliuminuotų laivų paradas „Žemyn upe“ (beje, vykęs aukštyn upe); tais pačiais metais buvo atgaivinta ir Neptūno šventė, vykusi Nemuno saloje. Nors XXI a. pradžioje iš Kauno iškeliavo beveik visos „Raketos“, tačiau 2002 m. navigacijos sezonu Nemunu ir mariomis plaukiojo 2 privatūs ir 8 Vidaus vandens kelių direkcijai priklausantys laivai. Tik po beveik dvidešimties metų, 2020 m., į Nidą vėl pradėjo plaukti paskutinė Nemune likusi „Raketa“.
Vandens sportas iš Nemuno bei Kauno marių niekur nedingo: 2011 m. prie geležinkelio tilto buvo atidaryta nauja baidarių slalomo trasa – iki tol kauniečiai varžybas turėjo rengti greta Vilniaus esančioje Vokėje. Nors pastaruoju dešimtmečiu keleivinė laivyba Nemune iš lėto atsigauna, o miestiečių susidomėjimas veiklomis prie upių auga, spartesniam upių kultūros atgimimui trukdo ne vien ekonominis faktorius, bet ir nutrūkusios tradicijos, pamiršta uostamiesčio praeitis, kurią pamažu atveria Kaune veikiančios iniciatyvos. Viena tokių – kultūrinės upių tyrimų platformos TeKA sukurtas virtualus istorinio Kauno uostamiesčio maketas, prieinamas adresu www.upynes.lt.
ã
Poetas Pranas Raščius žvejoja
GUNARS BAKŠEJEVS
Sužvejoti galima ne tik vakarienę, bet ir eilutę, poemą ar net visą romaną. Užkietėję meškeriotojai, jei tik leisis prakalbinami, patvirtins, kad tai – pati geriausia meditacija, buvimas čia ir dabar bei visos kitos madingai skambančios, bet nuo senų senovės žmogaus praktikuojamos būsenos. Lietuvoje esame apdovanoti – vandens telkiniai pasiekiami jei ne ranka, tai autobusu, dviračiu ar pėstute. O jei meškerė niekaip nelimpa, galima tiesiog pailsinti akis stebint purslus, ratilus, bangeles ar lygutėlį it veidrodis ežero vandenį. Už šį fotografijų albumą, kuriame – prasmingos ir įkvepiančios mūsų poetų ir prozininkų vasarų akimirkos, dėkojame Maironio lietuvių literatūros muziejaus kolektyvui.
„Moteris, su kuriomis turėjau reikalų, pamiršau, o žuvies, kuri nutrūko prieš tiek metų, niekaip negaliu pamiršti“, – kolegai Sigitai Gedui yra sakęs poetas, prozininkas Albinas Žukauskas (1912–1987). Sakė ir kitiems: „Daug gerų idėjų, minčių, vaizdų, rimų, tropų pribarstyta paupiuose, patvenkinėse, ežerų meldynuose. Kiek pajėgi, stengiesi juos surankioti! Kartais pasiseka. Kartais nepasiseka. Grįžti be laimikio – ir vienokio, ir kitokio.“ Kur užfiksuota ši nuotrauka, deja, nežinome, bet poetas mėgo daugelį Lietuvos upių. / MLLM fondai
Kontrastas vienišiams su meškerėmis – rašytojas Balys Sruoga (1896–1947) su dukra Dalia Sruogaite ir šuniuku Dzinguliu prie Nemuno Kaune, kur šeima tuo metu gyveno, apie 1933 m. / MLLM fondai
Egzotiškiausia albumo fotografija –iš Šiaurės Amerikos! Kaunietis neoromantikas Jonas Aistis (1904–1973) dar 1936 m. išvyko studijuoti į Prancūziją, o po karo, 1946 m., persikėlė gyventi į JAV. Šis kadras – iš Kanados, o poeto laikysena signalizuoja, kad žvejyba jam – ne šiaip prasiblaškymas. / MLLM fondai
Tai ne vienintelė išsiplikinusio keturvėjininko Kazio Binkio (1893–1942) fotografija, saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Tikrai matėme ir atvirukų iš Kauno paplūdimių. Visgi kadras Nr. 04 iš Pakruojo rajono, padarytas apie 1933 m., pritrenkia rimtimi.
Būtinai užsukite į muziejaus palėpėje veikiančią parodą apie šį poetą ir „Keturis vėjus“! / MLLM fondai
„Poeto širdyje visuomet tekėjo upė Šventoji“, – tokią antraštę žiniasklaidoje galima aptikti apie Praną Raščių (1932–1987). Mus sužavėjo ne tik akimirka iš žvejybos Žeimenoje, kuria pradedamas šis straipsnis, bet ir žvejo dienoraštis. / MLLM fondai
Dar vienas užsieninis vaizdelis – iš Jungtinių Amerikos Valstijų, į kurias jau po karo nusikraustė ir Liūnę Sutemą vedė Marius Katiliškis (1914–1980). Čia rašytojas, kuriam emigracijoje teko dirbti ir duobkasiu, žvejoja su jųdviejų dukra Agne –nuotrauka daryta apie 1966 m. / MLLM fondai
Vietoje P. S. – eilėraštis „Žvejas“, užrašytas rašalu ant mažo popieriaus lapelio. Be datos, bet galimai gimęs apie 1920 m. Butkų Juzės slapyvardžiu pasirašinėjusiam poetui, dramaturgui, žurnalistui Juozui Butkui (1893–1947). / MLLM fondai.
KOTRYNA LINGIENĖ „SAVE THE BALTIC SEA“ NUOTR.
„Žygiuojame aplink Baltijos jūrą, nes norime sustiprinti visuomenės sąmoningumą, atkreipti dėmesį į jos užterštumą ir pasiekti kuo daugiau žmonių“, – taip trumpai ekspediciją „Save the Baltic Sea“ pristato vienas iš jos dalyvių Stefano Accossato, kurį jau galima vadinti italų kilmės kauniečiu. Su žmona Vitalija LyskaAccossato ir dar tuzinu aplinkosaugos aktyvistų kovo 11-ąją jis pajudėjo iš Smiltynės. Tikslas – 6000 kilometrų, 8 šalys. 9 mėnesiai ėjimo, susitikimų, paskaitų, seminarų, tyrimų.
Žygio iniciatorius ir vadovas – kaunietis Giedrius Bučas, jau pažįstamas mūsų žurnalo skaitytojams visuomenininkas, pastaruoju metu visą dėmesį skiriantis aplinką tausojančioms veikloms. Jis su komanda 2020m. įveikė 1400 kilometrų aplink Lietuvą – tuomet rinko šiukšles. Populiariausios ir tada, ir dabar „Save the Baltic Sea“ ekspedicijos metu valomi paplūdimiai – renkamos cigarečių nuorūkos. Viena užteršia kubinį metrą vandens – kraupoka, tiesa?
Faktai kelia nerimą – Baltijos jūra yra tarp penkių labiausiai užterštų pasaulyje. Žinoma, istorinės ekspedicijos dalyviai nėra naivūs – per devynis mėnesius situacija nepasikeis. „Suinteresuotus žmones pasiekiame, bet kitus – sunkiai. Todėl svarbu viską dokumentuoti ir ateityje paversti filmu ar kitokiu išliekamąją vertę turinčiu produktu“, – įsitikinęs Stefano. Su juo ir Vitalija, kurią pamenu iš „Kaunas 2022“ projekto (dirbo savanorystės programos koordinatore, ir jai puikiai sekėsi), susiskambinome gegužės pradžioje, kai ekspedicijos komanda buvo Švedijoje.
Kiek kilometrų šiandien įveikėte?
Stefano: Viskas kiek sudėtingiau. Aš šiandien nuėjau 18 kilometrų, bet tai ne visa dienos atkarpa, iš viso suplanuoti 34 kilometrai. Ne visi einame kasdien. Turime autobusiuką, kuriame telpa dalis komandos ir visi mūsų daiktai. Nuolat keičiamės.
Kas motyvavo judu išsirengti į šią ekspediciją? Žinau, kad mėgstate keliauti, iki apsistodami Kaune ilgai buvote Indijoje. Bet juk tai ne paprasta kelionė. Ką teko dėl jos paaukoti?
Vitalija: Kad Giedrius Bučas turi tokią idėją, girdėjau jau senokai, dar iki paskelbiant kvietimą prisijungti. Iš pradžių tai skambėjo lyg dar viena žmogaus, turinčio daug keistų sumanymų, utopija. Bet kai pamačiau skelbimą, kuriame buvo aiškiai išdėstyta, kas ką turėtų daryti, kaip už tai bus atlyginta, supratau, kad tai –
svajonių darbas. Eini, keliauji, lankai skirtingas šalis, atlieki funkciją ir dar gauni šiek tiek pinigų. Aišku, tie devyni mėnesiai gąsdino belenkaip.
Bet, matyt, tam buvo geras laikas.
Po „Kaunas 2022“ įsisukau į visokius laikinus projektus, bet nieko rimto.
Stefano pasiūlė pagyventi Italijoje –pamaniau, neturime ko prarasti.
Iš nuomojamo buto Žaliakalnyje persikėlėme į Italijos kaimą. Po trijų mėnesių grįžome į Lietuvą, kad startuotume ekspedicijoje.
Kas savaitę lankau terapiją – manau, man tai padeda išlikti savame prote. Terapeutas jau anksčiau klausė, kam man to reikia, ir dabar vis paklausia.
Aš vis dar neturiu rišlaus atsakymo.
Galbūt tai profesinė krizė, kuri tęsiasi jau keletą metų, ir man reikia iššūkio, kad iš jos išbrisčiau. Jei Stefano nebūtų sutikęs, viena tikrai nebūčiau dalyvavusi.
Stefano: Ilgai nenorėjau gyventi savo gimtojoje šalyje, bet tas noras grįžo –tiksliau, praėjo neigiami jausmai. Supratau, kad pasiilgau Italijos, šeimos, kalnų, ir turiu grįžti tam, kad iš naujo susipažinčiau su savo kraštu. Smagu, kad spėjome keletą mėnesių ten pabūti, bet tada prasidėjo šis projektas (juokiasi). Iš pradžių buvo sunku, taip, nes anksčiau turėjau įsivaizdavimą, kaip gyvensiu bent keletą mėnesių į priekį. Aišku, keliauti, ypač pėsčiomis, aš visada už. Man labai patinka žygiai. Galvojau, kaip ir visi, apie Camino de Santiago, bet šis variantas pasirodė įdomesnis, nors ir sudėtingesnis. Ar tikrai tai įmanoma? Ar galiu pasitikėti Giedriumi? Ar pakaks pinigų?
Svarsčiau, ar turėčiau išeiti iš darbo žaidimų kūrimo kompanijoje „TutoTOONS“, kur praleidau penkerius metus. Neslėpsiu, kaip ir Vitaliją, mane buvo apėmusi profesinė krizė. Supratau, kad galiu dar ilgai užsiimti tuo, ką darau, – vadovauti komandai
skaitmeninės rinkodaros srityje, – bet ar tikrai noriu? Alternatyvų neturėjau, tad ši ekspedicija pasirodė kaip būdas kažką keisti. Galiausiai susitariau su darboviete, kad neišeisiu, – dabar dirbu keletą valandų per savaitę, konsultuoju kolegas. Tai užima laiko ir atima energijos, bet finansinis saugumas yra svarbu. O ar noriu grįžti į tą patį gyvenimą Lietuvoje, ar pagyventi Italijoje, dar nesugalvojau.
Galbūt ekspedicija ir neturi būti vieta atsakymams – tai skamba kaip puiki proga pabūti čia ir dabar, nors greitas internetas, aišku, tai apsunkina. Ar pavyksta visiškai atsijungti?
Vitalija: Na, visiškai atsijungti – ne, nes mūsų darbams reikia ryšio. Bet tai atspindi ekspedicijos kompleksiškumą – tai ir žygis, ir edukacija. Pavyzdžiui, aš vedu refleksijas ir komandos formavimo užsiėmimus.
Jiems reikia laiko ir... interneto. Dalyvaujame renginiuose, kuriems irgi reikia pasiruošti. Galbūt atsisakius vieno iš iššūkių, projektas būtų stabilesnis, bet jo prasmė būtų jau visai kita.
Į komandą susirinko labai skirtingi ir ambicingi žmonės. Reikėjo ne vieno susitikimo patiems išsiaiškinti, jog ne asmeniniai iššūkiai čia svarbiausia. Ne, šios ekspedicijos tikslas nėra kiekvienam peržengiant savo ribas per 9 mėnesius nueiti 6 tūkstančius kilometrų, nors šiuos skaičius komunikuojame į išorę. Tikslas – tai padaryti kaip komandai. Maršruto koordinatoriai (beje, ši pozicija iš pradžių mane domino, bet nepakankamai išmanau žemėlapius, dar įdomiai atrodė logistika, bet pasirodė per daug fizinio darbo) eina daugiausiai, jie patyrę žygeiviai. Merginos, atsakingos už komunikaciją, turi skirti laiko informacijos apdirbimui ir ištransliavimui – jos eina daug mažiau. Mokausi savimi rūpintis ir suprasti, kada jau turiu save pasaugoti, o kada galiu daugiau. Kai darbinausi į ekspediciją, sakiau, kad už Baltijos jūrą numirti tikrai nenoriu. Kadangi prie komandos prisijungėme gana anksti, prisidėjau prie to, kad ekspedicijos dalyviams būtų daugiau komforto. Pavyzdžiui, ekspedicijos padžioje, kai buvo šaltoka, stengėmės miegoti lovose, kad gerai pailsėtume. Dabar vis dažniau renkamės palapines. Tai maratonas. Ir aš tikrai nežinau, kaip viskas baigsis.
Stefano minėjo kalnų ilgesį, Vitalija – kad už jūrą nemirtų... Tada, prieš išeinant. O dabar? Kaip jūsų pačių požiūris pasikeitė?
Stefano: Taip, dabar man aiškiau, ką reiškia prasta jūros būklė ir kiek tam įtakos turi nesąmoningi kasdieniai mūsų pasirinkimai. Ką vartojame, kiek vartojame... Įdomu, kad iš pradžių turėjome tik Lietuvos perspektyvą, o
dabar, jau perėjus Lenkiją, Vokietiją, Daniją, atsivėrė platesni horizontai –imame suvokti, ką kitiems reiškia mūsų bendra jūra. Problemos, o ir sprendimai, skiriasi. Danijoje, pavyzdžiui, planuojama pastatyti naują pusiasalį – pratęsti Kopenhagą į jūrą. Tai turės įtakos mums visiems.
Vitalija: Aha, aš visai nieko nežinojau apie Baltijos būklę. Palyginus su kolegomis, tarp kurių yra ir jūrų biologė (ji – ne žygio, o organizacinės komandos narė), nebuvau pasiruošusi. Ėjimas aplink jūrą yra puikus švietimo metodas. Mokslininkai juk turi visus duomenis, jie jau daug dešimtmečių stebi situaciją. Lietuva yra pasirašiusi susitarimą (2007 m. Baltijos jūros šalys ir Europos Sąjunga, kartu sudarančios Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisiją, arba HELCOM, priėmė Baltijos jūros veiksmų planą – strateginę priemonių ir veiksmų programą, pagal kurią iki 2030 m. Baltijos jūra turi pasiekti „sveiką“ būklę. Daugiau kaip 50 proc. sutartų bendrų veiksmų iki šiol neįgyvendinta, – red. past.). Bet viešojoje erdvėje apie tai nedaug kalbama. Tik išėjusi sužinojau, kiek rūšių ruonių čia gyvena – pasirodo, net trys. Mes jūros tarsi nevertiname, lyg ji nebūtų nusipelniusi geresnio gyvenimo. Mūsų ekspediciją pristatė komunikacijos kampanija „Ar važiuosi į Nidą, jei jūros ten nebebus?“ – geras šūkis. Iš tiesų, palyginus su kitomis, Baltijos jūra labai jauna, uždara ir sekli. Galima juokais vadinti ežeru. Tik kas 30 metų vanduo joje pasikeičia!
Įdomu, kad jūsų maršrutui įtakos turi ir geopolitinė situacija. Nei per dalį Kuršių nerijos, nei per Sankt Peterburgą juk neisite? Tai kaip galima kažką bendrai sutarti, jei su vienu pasu net negali visos tos jūros apeiti?
Vitalija: Yra ir kitų atkarpų, kur plauksime, užuot ėję sausuma ir lindę į žemyną. Jei ne karas, istorija būtų visai kita. Eitume per Kaliningradą, manau. Šio maršruto vizija yra bendrystė. Bet kol kas ji, kaip Stefano minėjo, gana priverstinė – tiesiog jūra yra viena. Ar sąmoningai suvokiame, kad pasaulyje visi esame susiję ir viename planetos gale kilusi banga turi įtakos man, esančiai kitame?
Skamba utopiškai, vienas žygis problemos neišspręs, bet, kaip sako Giedrius, bent žinosime, kad pabandėme. Todėl savo žygio stotelėse, edukacijose kalbame plačiai, ne apie vieną jūrą. Pavyzdžiui, mikroplastiko problema – jei nustosiu skalbti aukštoje temperatūroje, ypač sintetiką, tai ne tik Baltijos jūrai bus geriau, bet visai planetai. Arba, pavyzdžiui, lyg panacėja skambantis greitai suyrantis plastikas – juk tai nieko gero, jis tiesiog greičiau tampa mikroplastiku, kurį mes po to suvalgome, jo randa net placentoje. Visa tai pati sužinojau ekspedicijoje.
Manau, tokia ekspedicija negali neturėti įtakos jūsų santykiams.
Vitalija: Žinoma. Nors ir anksčiau buvo etapų, kai visą parą leisdavome dviese. Bet pirmą kartą esame kolegos. Tai didelių resursų reikalaujantis iššūkis –suprasti, bendrauju su partneriu, bendradarbiu ar tiesiog su žmogumi? Kuris dabar pyksta? Pyksta ant manęs ar ant situacijos? Pridėkime dar tai, kad beveik neturime laiko pabūti tik dviese. Na, tik palapinėje, kai joje nakvojame. Ar visa tai augina mus kaip porą, kol kas negaliu pasakyti. Bet yra proga prisiminti, kad moku medituoti, įvairių kvėpavimo technikų ( juokiasi).
Stefano: Taip, sunkiausia yra vienas kitą matyti darbo kontekste. Anksčiau apie darbines problemas pasipasakodavome vakarais, savaitgaliais. Apskritai iki ekspedicijos galėjome sau leisti apie kai kurias situacijas tiesiog nekalbėti. Būdavome labiau pailsėję. Dabar Vitalija pamatė, koks aš galiu būti piktas, griežtas, o aš pamačiau, kaip ji emocingai reaguoja į darbinius iššūkius. Bandau suprasti, kada galiu būti atviras, o kada verčiau pratylėti, palaukti tinkamesnio momento, kuris niekada neateina, nes nėra laiko. Aš
čia nuolat užsiėmęs – esu atsakingas už logistiką, kad viskas veiktų, o jei kas sugenda, turiu taisyti. Man įdomi ši pozicija, to ir norėjau –suprasti, kaip tokios ekspedicijos veikia, kas yra geras lyderis, o kaip elgtis neverta. Galbūt norėsiu ką nors panašaus veikti ir toliau, tik kalnuose ( juokiasi).
Grįšite tik gruodį. Ko pasiilgote Kaune?
Vitalija: Gali būti, kad pasiimsime trumpų atostogų ir pasivaidensime Kaune anksčiau. Matau draugų nuotraukas, kaip jie gulinėja ant pievelės, šildosi saulėje. Pavydžiu – jiems smagu, o vakare galės grįžti į namus, kuriuos turi! Iš tiesų pasiilgau labai paprastų dalykų, tokių kaip gera kava. Kad jūs žinotumėt, ką mes čia geriame ir už kokią kainą! Ir skaniausių pasaulyje ledų pasiilgau, „Angolo Italiano“. Dabar, kai atsidarė antrasis taškas Laisvės alėjoje, gal eilės sumažėjo?
JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ
ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.
Kalbėdami apie akvarelę dažnai įsivaizduojame pastelinių spalvų saulėlydžių peizažus, gėlių kompozicijas arba spalvingus žmonių bei gyvūnų portretus. Akvarelė daugelį žavi savo skaidrumu, švelnumu ir lengvumu. Ko gero, tai ir nulėmė didelį mėgėjiškos akvarelės populiarumą – kaip laisvalaikio užsiėmimo ar net kurį laiką itin populiaraus tatuiruočių stilizavimo metodo. Ši dailės technika turi senas tradicijas ir kaip aristokratų išsilavinimo dalis – akvareles liejo ir dabartinis Jungtinės Karalystės karalius Karolis III. O kaip atrodo profesionali akvarelė, kaip ji keičiasi, kuo ypatingas darbas su ja? Apie tai kalbėjomės su daugelį stereotipų laužančios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“, šiemet vyksiančios liepą–rugsėjį, organizatoriais: dailininku ir iniciatyvos autoriumi Eugenijumi Nalevaika ir menotyrininke Jovita Nalevaikiene.
Kuo jus sudomino akvarelė?
Eugenijus: Kauno dailės mokykloje (dabartinėje Kauno dailės gimnazijoje) teko mokytis pas akvarelės korifėjų Česlovą Kontrimą, tačiau jai buvo skirta nedaug laiko, o supratimas, kas ta akvarelė, ateina po ilgų metų darbo. Vėliau Vilniaus dailės akademijoje vėl teko prisiliesti prie akvarelės, tie bandymai pradžioje buvo nelabai sėkmingi, bet tolyn vedė noras ir užsispyrimas su ja susidraugauti. Pamenu, po trečio kurso, vasaros praktikos metu, Juodkrantėje vieną po kitos liejome akvareles, ir galų gale pradėjo sektis. Nuo tada nesiskiriu su šia technika. Pirmi žingsniai į parodas buvo 1984-aisiais, tad galima sakyti, kad man kaip akvarelininkui šie metai jubiliejiniai.
Kuo ši tapybos technika unikali?
Ar darbas su akvarele reikalauja ir specifinių žmogiškųjų savybių?
Eugenijus: Akvarelei reikia didelės kantrybės ir susikaupimo, o kartu greitos reakcijos. Kad ir kiek metų dirbtum su pigmentais ir vandeniu, negali numatyti galutinio rezultato. Eigoje tenka keisti sumanymą, prisitaikyti, pagauti momentą. Akvarelė sudėtinga tuo, kad džiūstant stipriai kinta atspalviai ir dažų intensyvumas. Reikia mokėti tuos pokyčius nuspėti.
Jovita: Viename kataloge esame rašę, kad akvarelė kaip įnoringa dama – jai nepasakysi, ką daryti, nes šiandien tiesiog taip džiūsta vanduo. Nuo kitų tapybos technikų akvarelę pirmiausia skiria peršviečiamumas, matomi pigmentų sluoksniai bei skaidrumas. Akvarele galima tapyti gana sodriai ir intensyviai, išgauti panašias į kitas technikas faktūras bei spalvinę gamą, bet akvarelė unikali tuo, kad tarsi šviečia. Meistriškai sukurtose akvarelėse pasitelkiamas popieriaus baltumas ir, apšvietus paveikslą, atrodo, kad iš kitos pusės sklinda šviesa. Tikroje akvarelėje nėra balto pigmento dažo – balta spalva sukuriama paliekant neužtapytus plotus.
Akvarelė ilgai naudota eskizo kūrimui –kaip kelioninė dailininkų ir kartografų priemonė. XVII–XVIII amžiuje, kai atsirado kelionių knygos, akvarelę pasitelkdavo ekspedicijų, dienoraščių iliustracijoms bei žemėlapiams kurti. Akvarelė patogi, jai reikalingas tik pigmentas, vanduo bei popieriaus skiautė. Menotyrininkai išskiria tokią akvarelės techniką kaip alla prima, kai vienu ypu sukuriamas piešinys dviem ar trimis sluoksniais, dažai greitai užliejami ir greitai išdžiūsta. Tokiu būdu būdavo sukuriami nedidelio formato kelioniniai paveikslai.
Įdomu, kad vieni žymiausių abstrakčios tapybos pavyzdžių – Vasilijaus Kandinskio paveikslai – yra akvarelės. Kai reikia apginti akvarelės svarbą, norisi ištraukti argumentus, kad tokie meistrai kaip Kandinskis bei Čiurlionis kūrė šia technika. Dar vienas įdomus akvarelės pavyzdys – Valdovų rūmų muziejaus 2014 metais įsigyta XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje sukurta miniatiūra, vaizduojanti Lietuvos didįjį kunigaikštį
Vytautą Didįjį ir jo žmoną Oną. Kartais kritikai sako, kad akvarelė neilgaamžė, kad popierius ir dažai tikrai neišsilaikys, tačiau tokie pavyzdžiai rodo kitaip.
Eugenijus: Galima paminėti, kad senieji Egipto papirusai yra ta pati akvarelė ir jau skaičiuoja ne šimtus, o tūkstančius metų. O spalvos yra išlikę, nors akvarelės dažai dažniausiai sukuriami iš visiškai natūralių medžiagų – sutrintų mineralinių ar augalinių medžiagų pigmentų, medaus ir gumiarabiko.
Kaip atrodo kūrybinis procesas dirbant su akvarele?
Eugenijus: Svarbiausia – tinkamas nusiteikimas. Akvarelę galima palyginti su džiazu. Čia negali groti iš natų. Rezultatas proceso metu keičiasi, ir tenka improvizuoti nuo kažkurios vienos spalvos, nuo vieno potėpio ir vandens nubėgimo.
Jovita: Akvarelė gali būti liejama šlapia ant šlapio popieriaus, šlapia ant sauso popieriaus ir labiau eksperimentiniu
būdu – sausa ant sauso paviršiaus. Kiekvienu atveju pigmentai skirtingai jungiasi arba nesijungia. Tai ne piešimas ir ne tradicinė tapyba, nors teoriškai jai priskiriama. Ne veltui procesą įvardijame žodžiu „liejimas“, nes akvarelė turi tekėti. Darbui čia ypač svarbus švarus vanduo – jeigu reikia skaidrių, švarių, šviesių spalvų, vanduo turi būti keičiamas su kiekvienu nauju pigmentu. Greitas akvarelės džiūvimas yra parankus smulkiam kelioniniam paveikslui, bet dirbant su dideliais formatais kelia iššūkių. Pavyzdžiui, Eugenijus yra sukūręs darbų, kurių plotis – pusantro, o ilgis –šeši metrai. Įsivaizduokite, kiek reikia planavimo, strategijos, judėjimo ir greičio, kad kūrinys atrodytų tolygus. Be to, akvarelėje beveik neįmanoma ištaisyti klaidų. Kai paveikslas išdžiūsta, pasimato visi sluoksniai, visi kontūrai, visos tos detalės, kurias buvo bandyta užglaistyti, užlieti.
Eugenijus: Juokais pavydime tapantiems aliejiniais dažais ar akrilu, nes jie gali bet kada padaryti pertrauką, pailsėti, išgerti kavos. Akvarelėje vieną sluoksnį turi užbaigti pilnai vienu ypu. Didelę įtaką darbui turi oras, kambario ar studijos temperatūra. Net nuo vandens temperatūros priklauso, kaip skirtingi dažai subėga, susilieja. Turiu kolegų, kurie atlieka eksperimentus nuo šalčiausio iki šilčiausio vandens ir tiria rezultatus. Yra begalė niuansų, galima visą gyvenimą daryti bandymus, mokytis ir turbūt visada liks paslapčių.
Koks buvo jūsų pagrindinis siekis pradėjus organizuoti bienalę? Ar šiandien jis išlieka toks pat?
Eugenijus: Dar gerokai iki bienalės, būnant Kauno akvarelininkų sekcijos pirmininku, vis apimdavo apmaudas, jog šia technika kuriantys menininkai ir jų darbai tarsi lieka pakraštyje. Tuomet du kartus per metus būdavo organizuojamos tradicinės Kauno dailininkų parodos Paveikslų galerijoje.
Didžiausius plotus ant geriausių sienų visuomet užimdavo aliejinės tapybos kūriniai bei skulptūros, o akvarelėms eksponuoti būdavo paskiriamas nedidelis tamsus kampas. Taigi idėja kirbėjo. Kaimynystėje, Rygoje, turėjome pavyzdį – dar XX a. 7 dešimtmetyje pradėtą akvarelės trienalę. Apie 2000-uosius metus latviai pradėjo belstis į mūsų duris ir siūlyti perimti tą tradiciją, nes jie jau jautėsi pavargę, sunkiai gaudavo finansavimą bei ekspozicijų sales. Su tokiu paskatinimu ir pradėjome.
Į pirmą tarptautinę parodą 2006 metais kvietėme menininkus iš šalių aplink Baltijos jūrą. Pavyko, pradėjo augti bienalės mastas, plėstis geografinės ribos. Džiugina užsienio autorių komentarai, jog ši bienalė Europoje išskirtinė, kviečia į akvarelę žiūrėti šiuolaikiškai, o ne prisirišti prie tradicinių formų.
Deja, po truputį ir mes artėjame prie panašaus taško, kaip tradiciją mums perdavę kolegos iš Rygos, – pradeda trūkti finansinio palaikymo. Vadinasi, per beveik 20 metų požiūris į akvarelę pakankamai nepasikeitė. Yra kur tobulėti. Ką jaučiamės pasiekę – pavyko prikalbinti daugybę jaunų dailininkų ir kitų sričių menininkų išbandyti šią techniką. Laimėjimas yra jau tai, kad akvarelė Lietuvoje neišnyko.
Kaip atrenkate menininkus bienalei? Ko ieškote jų darbuose? Kaip nusprendžiate, kiek skirtingų autorių pristatysite?
Eugenijus: Visada stengėmės parodyti kuo platesnę akvarelės kūrimo būdų bei temų perspektyvą. Neatsisakome ir realistinių darbų, jei jie turi savitą užtaisą. Nenorėtume, kad bienalė taptų visiškai vieninga, o įvairovę išlaikyti leidžia individualios kiekvienos šalies tradicijos. Šiandien, aišku, skirtumai tarp šalių niveliuojasi. Anksčiau būdavo labai lengva atskirti, kur yra lietuvių, o kur latvių ar estų akvarelė.
Iki dabar labai aiški skandinavų darbų stilistika. Galbūt tai diktuoja gamtos sąlygos? Skandinavai naudoja mažai spalvų, dominuoja juoda ir balta, papildytos pilkais, rusvais atspalviais. Yra kraštų, kurių menininkai dažniausiai naudoja ryškias spalvas. Tie skirtumai žavūs. O pats svarbiausias kriterijus, žinoma, yra meistriškumas.
Jovita: Jeigu turėtume pakankamą finansavimą, atsirenkant kūrinius norėtųsi juos matyti gyvai, o ne monitoriuje. Vis dėlto apsirikimų pasitaiko nedaug. Rinkdamiesi kūrinius iš nuotraukų kartais galime nepastebėti dėl popieriaus kokybės atsiradusių pabraižymų ir kitokių pažeidimų, dėl kurių gyvai darbas atrodys kiek prasčiau. Tačiau būna ir priešingai – su abejonėmis atrinktas darbas atvykęs maloniai nustebina ir atsiskleidžia naujomis spalvomis.
Bienalės parodas sudaro tiek tradiciniai, tiek mišrios technikos kūriniai ar net tokie, kurie buvo sukurti kitomis priemonėmis, bet yra akvareliški, atspindi pagrindinius akvarelės principus. Siekiame plėsti požiūrį, kas yra akvarelė, kodėl ji įdomi ir vertinga. Dalis menininkų savo kūrinius atrankai teikia kasmet, kiti atsiunčia vieną kartą ir daugiau nebando. Yra ir tokių, kurie, nepaisydami to, kad žiuri jų neatrenka trejus metus iš eilės, vis tiek bando, ir mes net galime pamatyti jų pažangą.
Eugenijus: Dalyvių skaičių riboja erdvės. Tikrai nenorime kabinti kūrinių trimis aukštais vieno virš kito, nes taip nuvertinamas menas ir autorius. Geriau mažiau, bet pagarbiai.
Jovita: Norisi atskleisti autoriaus braižą. Tam reikia bent dviejų, trijų,
o geriausia keturių ar penkių kūrinių. Jeigu jie didelio formato, tai reikalauja daug vietos. Jeigu maži, galima sutalpinti daugiau, bet persistengus tenka vaikščioti po salę susiėmus už galvos. Tačiau kiekvienoje bienalėje dalyvauja bent penkiolika šalių, o per visus metus atrankoms savo kūrinius yra atsiuntę apie tūkstantis menininkų.
Kuo išskirtinė bus šių metų jubiliejinė bienalė? Ar jūsų minėti iššūkiai gali nulemti tai, jog ji bus paskutinė?
Jovita: Šių metų tema yra „X“. X yra taškas, nuo kurio pradedame skaičiuoti kalbėdami apie koordinates, taip pat X yra dešimt. Tema turi įvairių prasmių ir gylių, kviečia pamąstyti, kiek toli galime nueiti per tuos dešimt metų, kokia yra bienalės istorija. Tuo pačiu tema kiek mistiška, nes X yra ir nežinomasis, klausimas: „O kas toliau?“
Planuojame meistriškumo pamokas. Labai norime pakviesti patirtimi pasidalinti užsienio meistrus, turime daugybę idėjų, bet mus riboja biudžetas. Tikrai vyks ekskursijos su kuratoriumi. Juk labai svarbu kalbėti apie kūrybą, nes autorių ir menotyrininkų komentarai leidžia lankytojams pamatyti kūrinius kitu žvilgsniu. Taip pat tikimės išleisti parodos katalogą.
Eugenijus: Šiemet turėsime nemažas erdves – parodos vyks Kauno paveikslų galerijoje, „Drobės“ galerijoje ir T. Ivanausko zoologijos muziejaus galerijoje „ZOO“. Taip pat planuojame kūrinius vėliau pristatyti ir Panevėžyje. Viliamės, kad bienalė vyks ir toliau, bet norėtume, kad organizavimą bent didžiąja dalimi iš mūsų perimtų kiti. Galbūt jaunimas galėtų atskleisti ir naują perspektyvą.
AGNĖ SADAUSKAITĖ GRAŽVYDO JOVAIŠOS NUOTR.
Svarbu grįžti atgal prie upės, įmerkti kojas vandenin ir žiūrint į srovę suprasti, kad viskas nuolat keičiasi. Taip keitėsi ir Kaunas – saugiai apjuostas Neries ir Nemuno, miestas buvo vienas didžiausių regione upių centrų, kuriame gyvenimas virė ant vandens, – apie tai gretimuose žurnalo puslapiuose rašo kolegos. Dabar, rodos, primiršome upių kultūrą, o ir upių vagos tapo seklesnės. Atsigręžti į vandenį kviečia iniciatyva „Švęskime upę!“. Jos tikslas – patirti upes per kultūrinius maršrutus vandenyje bei pakrantėse, užmegzti ryšius, dalintis bendryste, prisiminti ar atrasti naujus upių vingius. Iniciatyvos veiklą vainikuoja kasmet gegužę vykstantis didysis plaukimas Nemunu ir / ar Nerimi.
Upių vagos prisipildo šurmuliuojančiu būriu plaukikų bei jų baidarių, laivelių ar savadarbių plaukimo priemonių. Pakrantėse tuo metu taip pat nestinga veiklos – įsikuria kultūrinės salos, siūlančios platų renginių tinklelį. Bendrasumanytojos Romena Puikytė, Vitalija Kuršienė ir Gita Balžekaitė skatina upes paversti kasdienybės dalimi, prie jų perkeliant savo hobius ir veiklas, bendruomeninius ir kultūrinius sumanymus. Pašnekovės pasakojo, kad gyvenimas upėje gali nustebinti – iš dangaus į plaustą krentančiomis lauktuvėmis ar praplaukiančiais zuikiais su pilnu lagaminu morkų.
Kaip kilo šis jau tradicija tapęs sumanymas?
Vitalija Kuršienė: 2020 m. keliavome autobusu į Rijeką Kroatijoje, šis miestas tuomet buvo viena iš Europos kultūros sostinių, jame atstovavome Kaunui. Kelionėje išsikalbėjome, jog neramu dėl mūsų upių, norime pokyčių šioje srityje. Grįžome kupinos idėjų ir jau po kelių mėnesių surengėme pirmąjį plaukimą. Pradėjus viešinti idėjas, atsirado bendraminčių. Mane ir pačią stebina iniciatyvos plėtra –sugalvojome, išplaukėme, kitąmet „Švęskime upę“ tapo Kauno miesto gimtadienio renginiu, dar po metų –tarptautiniu, atrodo, net ir nesvajojome apie tokį augimą.
Romena Puikytė: Sumanymo pagrindu tapo kultūros sostinės bendruomenių programos „Fluxus Labas“, skirtos miesto rajonams, pagrindiniai principai: nuotykio patyrimas, kultūra mieste, kurk pats, įgyvendink, prisidėk prie visų šių dalykų suderinimo. Dabar bendradarbiaujame su Kauno menininkų namais. Tokio masto renginį galime įgyvendinti tik su jų pagalba.
Pamenu pirmąjį plaukimą Nerimi –būtent renginio dieną paskelbė, jog privaloma dėvėti kaukę, tai atnešė daug sumaišties.
Vitalija: Po to plaukėm Nerimi ir Nemunu, šiais metais – tik Nemunu.
Visada norėjau plaukti tik viena upe, kad galėtume švęsti visos kartu.
Kaip nutarėte, kad upę, kaip gimtadienį ar kitą progą, reikia švęsti?
Romena: Pirmaisiais metais kvietėme miestiečius rengti savo šventę. Taip pat raginame ir kultūrines įstaigas perkelti savo veiklas į lauką; tuomet, 2020 metais, tai buvo dar gana neįprasta. „Kaunas 2022“ metu kilo tapybos plenero idėja – trečiąjį liepos penktadienį susirenkame skirtinguose upių krantuose tapyti ar piešti. Tai irgi smagi tradicija.
Vitalija: Plaukimas miesto upe yra aktualus ir galbūt ne taip dažnai matomas. Atsimenu, plaukiau su plaustu ir žmonės nuo Panemunės pėsčiųjų tilto nustebę šaukė, mojavo, o galiausiai mums į plaustą įmetė čipsų pakelį. Žmonės džiaugėsi ir dalinosi tuo, ką turi.
Gita Balžekaitė: Pati gyvenu prie Neries, matau aktyvų jos pakrantės parką –atrodo, kad upės yra gyvenimo dalis. Norėjosi prie jų pritraukti daugiau kultūrinių, bendruomeninių, meninių veiklų. Taip gimė kultūrinės stotelės sausumoje, kurios vyksta paraleliai plaukimui upe.
Romena: Visus metus prie upės organizuojame ir kitus renginius: diskusijų stoteles, dainavimus, dirbtuves, plene-
rus, kviečiame ieškoti naujų formatų, pamąstyti, galbūt mėgstamą veiklą galima perkelti prie upės.
Gausiame būryje dalyvaujančių turbūt kai kam tai pirmasis bandymas plaukti baidare ar plačia upe. Kaip renginyje užtikrinate saugumą?
Gita: Kartu plaukiantys profesionalūs narai padeda visiems, kuriems reikia pagalbos, net jei tai būtų baidarės ar plausto nutempimas nuo kranto. Liemenės yra privalomos.
Romena: Prieš renginį daug kas sako: svarbu, kad nelytų, o štai man svarbiausia, kad nebūtų stipraus vėjo. Tokiu atveju plaustus labai stipriai neša, jie nebūtinai įveikia suplanuotą maršrutą. Lyja, beje, kiekvienais metais, užtat po renginio grįžtam ramūs, išplauti.
Įsivaizduoju, jog po didžiojo plaukimo atmosfera pakili, upė atsiveria visai kitaip. Visgi kaip upės šventimą integruoti į kasdienybę?
Vitalija: Mūsų trijų nuomonės ne visada sutampa. Aš norėčiau, kad miesto pakrantėse būtų rekreacinės zonos, kurios visgi nepakenktų gamtai. Dabar mieste tokių trūksta, o geras pavyzdys – „Kauno doko“ pakrantė. Taip pat norisi, kad būtų daugiau medžių, kurie sumažina potvynius.
Romena: Gyvenu netoli Santakos, ten, Nemuno pakrantėje, medžių labai nedaug, atrodo, jog karštomis dienomis žmonės stovi ir laukia, kol atsilaisvins šešėlis. Man taip pat norėjosi dirbti su bendruomenėmis ir atrasti savasties, tapatybės ženklų, kad bendruomenės, gyvenančios netoli upės, turėtų pakrantėje susirinkimo tašką, kad rastųsi mažosios
architektūros objektų. Šiais metais pagaliau surengėme ir žemės meno plenerą – objektus galima pamatyti trijose skirtingose pakrantėse.
Vitalija: Panemunėje, kurioje anksčiau vyko aktyvi laivyba, sukūrėme ant strypų iškeltus laivelius, simbolizuojančius judrią upės praeitį. Vėliau gelbėdami juos nuo potvynio pastatėme prie Panemunės bibliotekos.
Gita: Gyvenu prie gyvo parko ir manau, kad upė daugeliui žmonių yra rutina, kasdienybės dalis. Tad ši iniciatyva ir yra būtent apie tai –pasidžiaukime upe, švęskime ją, kartu dar aktyviau kviesdami žmones būti arčiau jos, ją pastebėti.
Grįždami prie upių pirmiausia susiduriame su krantais, kurie ne visada priartina –pakrantės dažnai būna užstatytos pramoniniais ar gyvenamaisiais pastatais, kitur – prieigos išbetonuotos ar atitvertos. Kaip jūs matote upių krantines?
Romena: Pakrantėse trūksta elementarių dalykų: apželdinimo, pavėsio. Džiaugiuosi, kad kai kur pievos nėra intensyviai šienaujamos, jos suteikia šiek tiek gaivos krantinėje plikinant saulei. Susisiekimas ja labai patogus. Aišku, svajojau, kad bus daugiau laiptukų į vandenį, kad būtų galima pasėdėti prie upės. Upės gyvybę neseniai buvo galima patirti būsimo M. K. Čiurlionio koncertų centro vietoje, ten tokia gyvybė – priešais senamiestis, gali pabraidyti, pasimaudyti. Organizuodami renginį susidūrėme ir su Neries pakrančių problematika – buvo iššūkis surasti vietas, kur būtų galima privažiuoti, išsikrauti baidares.
2021 m. projekto sumanytojai teigė, kad miesto upelių vagos taip tankiai apaugusios, kad šalia gyvenantys ar dirbantys žmonės retai susimąsto, jog šalia teka upė. 2022 m. panašias mintis išsakė ir jūsų renginio dalyvė: „Pamatėme, kad upe galime naudotis, kiek emocijų, džiugesio ji teikia. Nustebome, kad galime būti su Nemunu, šalia Nemuno.“ Kokį poveikį upė turi žmogui?
Vitalija: Aš daug plaukiojusi upėmis, tad upė man – kelias, o upė ir miestas – vienybė. Jei miesto upeliai išsivaduotų, jie labai papuoštų miestą. Kartą ėjome su vaikais Veršvų upeliu ir vienam jų buvo gan nejauku, bijojo, kad kas nors gali užpulti, tačiau kitas vaikas jį nuramino, jog čia tikrai nebūna žmonių, nes nėra nė vienos šiukšlės! Tai aš kartais juokais ir linkiu, jog atsirastų viena kita šiukšlė.
Gita: Kaunas be galo laimingas, kad turi dvi upes. Mes gauname labai daug: tai gamtos vietelės poilsiui ir atokvėpiui, natūralios gamtos lopinėliai gyvūnams, paukščiams. Man norisi, kad gamta liktų kiek įmanoma mažiau urbanizuota.
Romena: Miesto plėtra vyko abiejų upių dėka – mane domina istorinis kontekstas, upė kaip ryšių, kultūrinis kelias. Per rašymo, piešimo dirbtuves daug žmonių atrado upę iš naujo, prisiminė turėję prie jos mėgstamus lopinėlius. Tėkmė – tai gyvybė. Kol Karaliaus Mindaugo prospekto krantinėje nebuvo atitvarų, jausdavausi, lyg einu pasivaikščioti su Nemunu.
Kokias minias plukdo
jūsų renginys?
Romena: Sulaukiame virš 300 plaukiančiųjų. Didžiausia dalis žmonių
ateina į renginį kaip į šventę, kiti nori kuo greičiau praplaukti ir eiti toliau. Bet čia ne lenktynės, nėra laimėtojų, stengiamės įtraukti visus.
Gita: Neplaukiantiems – poezija, šiuolaikinio šokio pasirodymai, sutartinės, muzika. Kultūros stotelėse paprastai apsilanko apie 1000 žmonių.
Romena: Renginys jau žinomas, girdime ir vilniečių pasakymų, jog jie irgi nori švęsti upę. Pernai kilo mintis, kad reikia paskelbti atvirą kvietimą menininkams – šiais metais sulaukėme 40 idėjų. Mus tai labai nudžiugino, o programa iškart papilnėjo, visų netgi negalėjome priimti.
Vitalija: Žmonės visgi daugiau linkę gauti, bet džiaugiamės, kai atvyksta pasiruošę. Pirmais metais valtimi plaukė du vaikinai, apsirengę juodais kostiumais, pasipuošę vaikiškom kiškio kaukėm – tąkart prašėme dalyvių atvykti su jomis.
Savo valtyje jie turėjo senovinį lagaminą, pasiekus finišą paklausėme, kas jame, jie atidarė, o lagaminas –pilnutėlis morkų! Tai vienas gerųjų pavyzdžių, tačiau tikrai nedaug žmonių atvyksta su kaukėmis ar specialiais rūbais. Dėl to organizuojame pasiruošimo dirbtuves, ragindami žmones pačius pasigaminti aksesuarus.
Romena: Iniciatyvos pradžioje mezgėme kontaktus su aktyviomis bendruomenėmis, kviesdami ieškoti tapatybės ženklų ar būti savo kranto šeimininkais, tad tikrai turėjome gražių pavyzdžių. Štai Petrašiūnų bendruomenės centras išlydėdavo su duona, mankšta, išlankstydavo gervių ar laivelių, o plaukimo pabaigoje Vilijampolės bendruomenė nupindavo vainiką.
Gričiupio upelis. Arvydo Čiukšio nuotr.
ALGIRDAS ŠAPOKA
Kaunas – krepšinio, dizaino, smulkiojo verslo, pramonės, daugybės kitų nuostabių dalykų, o tarp jų ir... upių miestas. Be dviejų žymiausių, turime dar daugybę mažesnių ir visai mažyčių upelių, tarp kurių – ir Girstupis. Bėda tik tokia: daugelis kauniečių net nežino, kur tas Girstupis, ar tai ne tas pats, kas Gričiupis, arba iš kur šioje painiavoje atsirado dar ir Girstutis.
Žinoma, tačiau pamiršta
Be Nemuno ir Neries, miestas žymus ir Nevėžiu bei Jiesia. Pirmasis buvo istorinė Aukštaitijos ir Žemaitijos riba, antroji žinoma savo kraštovaizdžio draustiniu ir tokio paties pavadinimo Kauno teritorija. Tačiau nė viena iš šių upių nepriartėja prie istorinio miesto centro ir neturėjo tiek daug reikšmės miestui formuojantis.
Nors ir užmirštas, Girstupis kartais įvardijamas bene didžiausią reikšmę urbanistinei Kauno raidai turėjusiu geografiniu veiksniu. Ypač Naujamiesčio, Karmelitų rajonams, kurių plėtra įsibėgėjo XIX amžiuje. Nemažą vaidmenį čia atliko į mūsų kraštus atėjusi pramonė, kuriai visuomet reikėjo nuolatinio vandens šaltinio. Visgi dabar nei jo, nei intako Gričiupio beveik nematyt.
2020 m. Kauno miesto savivaldybė Naujamiesčio urbanistinėse gairėse nurodė, kad vienas pagrindinių trumpalaikių strateginių tikslų yra naujai rengiama vandens surinkimo sistema bei žaliųjų jungčių kūrimas. Bene pagrindinis įrankis – požeminių vandenų atvėrimas, t. y. būtent Girstupio, kertančio didelę dalį apatinio Kauno, sugrąžinimas iš požemių pasaulio į miesto peizažą.
Reikšmė
Turbūt didžiausias Girstupio bei Gričiupio palikimas – aplink juos susiformavęs gatvių tinklas. Kasdien važiuodami Taikos ar Savanorių prospektais, Tvirtovės alėja, Kovo 11-osios, Pašilės, Gričiupio, Studentų, Slėnio, Tunelio, Girstupio, Šiaulių, Karaliaus Mindaugo ir kt. gatvėmis jūs kertate vieną iš Girstupio ar Gričiupio dalių. Dažnu atveju dėl buitinio vandens poreikio upelių slėniai tapo ašimis, aplink kurias toliau plėtėsi gyvenvietės.
Truputį apie tai jau esu rašęs, kai prieš keletą metų šiame žurnale aptariau Adomo Mickevičiaus atminimą
Kauno mieste. Poetas yra sakęs, kad Girstupio šlaitai jam yra gražiausia vieta pasaulyje. Pasakojama, kad čia jis uliavojo prieš palikdamas Kauną, todėl ant paminklinio akmens įrėžė savo inicialus bei datą. Šis dar stovi.
Mažiau žinomas, bet taip pat svarbus faktas: Girstupis suteikė pavadinimą Šančiams. Būtent ant upelio žiočių buvę įtvirtinimai vadinti „šancais“. Vėliau šis pavadinimas sulietuvintas ir vietinių kalboje prigijo visam Kauno priemiesčiui ant Nemuno kilpos kranto.
Minint Lietuvos dainų šventės šimtmetį, verta aptarti ir visiems kauniečiams žinomą Dainų slėnį. Nors pati šventė prasidėjo kitame Žaliakalnio gale, bet dabar asocijuojama būtent su šia Ąžuolyno vieta. Jis įkurdintas Girstupio slėnyje, vieno iš buvusių intakų vietoje.
Be to, Girstupio „brolis“ Gričiupis suteikė pavadinimą mažiausiai mieste ir galbūt todėl daug kam negirdėtai Gričiupio seniūnijai. Jos sukūrimo aplinkybės vertos atskiro rašinio, tačiau 2005 m., vadovaujant Arvydui Garbaravičiui, nuo Dainavos atgnybtas gabalas gavo būtent tokį vardą.
Netoli šios seniūnijos, tiesiai priešais Girstupio parką, įsikūrę ir „Girstučio“ rūmai, šiandien – Kauno kultūros centro padalinys. Kodėl šiems rūmams suteiktas šis pavadinimas –neaišku. Taip rūmai vadinti ir sovietmečiu. Tačiau greta įsikūręs prekybos centras prie savo pavadinimo rašo „Girstupis“.
Daug kas prisimins ir populiarų lietuvišką filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, pradėtą kurti prieš žlungant blogio imperijai. Būtent upės kanalizavimas ten tampa pagrindine metafora apie, susideginus Romui Kalantai, užtildytą visuomenę.
1887 m. Kauno tvirtovėje atliktų darbų ataskaitos žemėlapis, kuriame matomas tvirtovės planas bei Girstupio ir Gričiupio vagos. / Vladimiro Orlovo archyvai
Tunelio gatvė Kaune iki rekonstrukcijos nuo viaduko, 1968 m. Stanislovo Lukošiaus
Vingiuojantys garažų masyvai tarp Pašilės ir Kovo 11-osios gatvių. / Arvydo Čiukšio nuotr.
nuotr. / KMM fondaiKodėl jie paslėpti?
Daugumai šiuolaikinių kauniečių „Girstupis“ išties tėra prekybos centras, apie jokius upelius jie nėra net girdėję. Nenuostabu, nes atvirą šios upės baseiną prisimena tik vyresnieji gyventojai. Teko girdėti ne vieną istoriją, kaip vaikystėje šiuose upeliuose jie ir prausdavosi, ir skalbdavo.
Kaip teigia liudininkai, ūkiniai reikalai, nors didesnio mastelio, susiję su pramone, buvo viena pagrindinių priežasčių, lėmusių Girstupio baseino kanalizavimą. Apie tai, kad Girstupis smirda Karmelituose, rašė ir tarpukario spauda: čia subėgdavo ne tik aplinkinių gatvių gyventojų nuotekos, bet ir „I. B. Volfas“ alaus gamyklos, „Minervos“ bei brolių Tilmansų metalų gamyklų nuotekos. Tačiau užterštumas iki pokario buvo būdingas tik tai Girstupio daliai, kuri artėjo stoties link.
Amžininkų teigimu, didžiausias kirtis šioms srovėms buvo 1965 m. pastatyta ir įspūdingai pavadinta Spalio 50-mečio dirbtinio pluošto gamykla. Kaip teigė visą gyvenimą čia gyvenantieji, nuo tada upelis įgaudavo vis žalesnę spalvą, atsirasdavo nemalonus kvapas, o svarbiausia – nuo tada jis nebeužšaldavo. Neužšąla ir dabar.
Tikslų Girstupio ir Gričiupio kanalizavimo kalendorių dar reiktų
sudaryti, bet, kaip teigia tai regėję savo akimis, didžiausi kanalizavimo darbai atlikti 1970–1980 metais. Tiesa, kanalizavimo užuomazgomis galime laikyti dar Kauno tvirtovės laikais statytas pralaidas, kurių ilgiausia driekiasi net 180 metrų nuo pat Popieriaus g. siurblinės iki Zoologijos sodo. Ji suformuota kardinaliai pakeičiant Gričiupio vagą, perkeliant šių upelių santaką. Vietoje pralaidų abiem upeliams atskirai, kasant įtvirtinimo gynybinius griovius, Gričiupio upelio vaga paleista grioviu per Girstupio pralaidą. Šie ir kiti atlikti, o ir neatlikti darbai įamžinti archyviniuose dokumentuose. Įdomu, kad įsibėgėjus tvirtovės statymo darbams buvo rengiamas projektas, pagal kurį Girstupio vaga turėjo tapti keliu, reikalingu tvirtovės funkcionavimui.
Įdomus vėlesnis reiškinys – upių slėnių užstatymas garažų masyvais.
Tokių galime rasti ir šalia Ramybės kvartalo, ir Rytų gatvės pašonėje, ir Studentų, Basanavičiaus gatvėse.
Vėlyvuoju sovietmečiu, paskutiniais kanalizavimo etapais, žmonės teikė prašymus skirti plotus prie upelių su sąlyga, kad kanalizavimo darbus atliks patys. Taigi gyventojai į šiuos neužstatytus sudėtingo reljefo plotus
žiūrėjo kaip į galimybę ne tik įgyti turto, bet ir apsaugoti tuo metu labai brangų daiktą – automobilį.
Tai kurgi jie?
Prieš keletą metų pradėjęs domėtis savo gimtojo rajono istorija skyriau tam nemažai laiko, tačiau man Girstupio, Gričiupio bei Girstučio pradžios ir pabaigos nėra aiškios. Girstupį aprašyti lengviausia: jo vagas žmogaus rankos keitė mažiausiai. Teigiama, kad jo pradžia yra kažkur aplink dabartinę Kauno LEZ, vėliau jis teka šalia Taikos prospekto, po dabartiniu „Urmu“, suka dab. „Girstučio“ rūmų link, po garažais keliauja iki Ąžuolyno, trumpam atsiveria ties santaka su Gričiupiu, prie dab. Popieriaus g. siurblinės, dar trumpam pasirodo
A. Mickevičiaus slėnyje, vėl pasislepia po Tunelio g. ir galiausiai ties Karaliaus Mindaugo pr. „Viados“ degaline įteka į Nemuną.
Kadangi upelis pasislėpęs po žeme, sunku pasakyti, kokio jis dydžio pirmoje pusėje, Dainavos seniūnijoje. Remiantis XIX a. žemėlapiais atrodo, kad jo vandens debitas, plotis padidėja kažkur už naujųjų
Kauno ledo rūmų. Beje, jų statybų metu žiniasklaida pranešė, kad vienas pagrindinių uždavinių bus nukreipti požeminę vagą toliau nuo pamatų.
Dažniausiai teigiama, kad Gričiupis išteka netoli VII-ojo forto. Kurį laiką abejojau šia visuotinai priimta tiesa, nes ir dabar matomi šlaitai, pvz., Rimvydo gatvėje, labiau priminė formuotus žmogaus griovius nei slėnius. Maniau, bus įvykusi klaida istorijos tėkmėje ir galimai sovietmečiu restoranas „Gričiupis“ dab. Savanorių prospekte pastatytas ne prie paties upelio, o prie buvusio gynybinio griovio. Vis dėlto, kaip minėjau, jau XIX a. dalis Gričiupio slėnio buvo pakreipta, o šalia suformuotas pylimas.
O kodėl netikėti tuo, ką sako internetas? Nes nesueina upių galai.
Visa ši painiava baigėsi per pastarųjų savaičių pokalbius ir dabar jau galiu teigti, kad Gričiupis nėra vienas upelis, o tiesiog liaudyje taip vadintų kelių upelių visuma, aplink kurią susiformavo dab. Gričiupio seniūnija. Vietiniai gyventojai, Kauno tvirtovės entuziastai, Rytų g. amžininkai, patvirtino, kad Gričiupis, liaudiškai tariant, ir ten, ir šen, ir kitur, ir ketvirtur.
Taigi Gričiupis – senųjų vietos gyventojų istorinėje atmintyje susiformavęs neoficialus pelkėtais Žaliakalnio pakraščiais tekėjusių upelių tinklas. Dalis atiteka nuo Kauno tvirtovės VII-ojo forto užnugario, vėliau buv. VII-osios baterijos pakraščiu ir performuota vaga šalia gynybinės kurtinos, kurios paskutiniai fragmentai matomi šalia akių klinikos „Lirema“ dab. A. Baranausko gatvėje.
Kita dalis – dab. Rytų, mano gimtoji, gatvė, kuria važiuojant neįmanoma nepastebėti šonuose einančių buvusių upės slėnių, rodančių po automobilio ratais tekantį upelį. Gyventojų teigimu, dar ne taip seniai, prieš pat sovietmečio pabaigą, dalis šio upelio tekėjo laisvai maždaug ten, kur dabar stovi Pietų g. garažų bendrijų masyvas. Tuo pačiu pavadinimu vadinti ir kiti vietiniai šaltinėliai, upeliai, balos.
Didžiausia mistika – Girstutis. Tiesą pasakius, daug kur šis upelis taip net nevadinamas, o likęs bevardžiu. Vis dėlto istorikas, gidas, Kauno tyrinėtojas Žilvinas Rinkšelis
šį bevardį Girstupio intaką keliuose tekstuose pradėjo vadinti Girstučiu, todėl tą tęsiu ir aš. Į Girstupį
jis įteka šalia žymios pralaidos, po Radvilėnų plentu, pačiame A. Mickevičiaus slėnyje. Kur išteka – dabar neatsakysiu.
Ekologinė situacija ir pokyčiai Žiniasklaidoje nesudėtinga rasti straipsnių apie aptartųjų upelių ekologinę būklę. Nors stambios pramonės šalia jau kurį laiką nėra, tačiau ekologinė šių vandenų būklė negerėja. Apie problemos sprendimus kalbėjo beveik visos buvusios Kauno miesto administracijos, bet realių pokyčių nematyti.
Dar pernai „Kauno diena“ rašė, kad aplinkosaugininkai nesupranta, kodėl Girstupis staiga nusidažė juodai. Tame pačiame straipsnyje mūsų rašinio objektas demonstratyviai pramintas srutų upe ir aplinkosaugos gėda. Ne sykį teigta, kad organinė tarša, azoto ir fosforo junginių perteklius leistinas normas viršija daug kartų. Įdomu būtų
pamatuoti metinę taršą, padauginti iš pusės amžiaus ir palyginti su „Grigeo“ skandalu.
Iš to kilo ir liaudiškas šių upelių pavadinimas, kurį sužinojau anksčiau už tikrąjį. Kiekvienas Gričiupio seniūnijos gyventojas eidavo žaisti prie Gūvnės arba Gūvnerkos. Šių
žodžių etimologija turbūt akivaizdi. Kadangi vaikystėje į Gričiupį teko net ir įkristi, galiu paliudyti, kad šie pavadinimai – ne iš piršto laužti.
Didelių vilčių kelia inicijuota akcija, kurios metu aplinkiniuose rajonuose tikrinami gyventojai, turintys vandens tiekimą, tačiau nesudarę sutarčių dėl buitinių nuotekų.
Džiugu ir dėl tvarkybos darbuose skęstančio Girstupio parko, vadinamo tiesiog duobe. Tikimės, kad panašaus likimo sulauks ir nepaprasto grožio Gričiupio parkas, kurio projektiniai pasiūlymai pristatyti prieš bene dešimtmetį.
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI
BIRŽELĮ NORISI ILSĖTIS NUO LENTELIŲ, BIUDŽETŲ IR SĄSKAITŲ. BET TIKRAI NE NUO SKAMBESIŲ, POTĖPIŲ IR VIRAŽŲ. KULTŪRA NEATOSTOGAUJA!
Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
DAUGIAU RENGINIŲ RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
INTERNETINIAME KALENDORIUJE: RENGINIAI.KAUNASPILNAS.LT
Iki 06 14
Šiemet Nacionalinio Kauno dramos teatro festivalis kviečia nerti ir išbandyti šiuolaikines interaktyvaus teatro formas.
„Vieni spektakliai kvies žaisti, kiti –pasidalinti patirtimi. Bus spektaklių, kurie kvies įsitraukti labai asmeniškai ir bus tokių, kurie siūlys atrasti savyje menininkę ir išradėją.
Bet kuriuo atveju, interaktyvaus spektaklio patirtis bus visiškai unikali, juk jį čia ir dabar kūrėte jūs pats“, – vilioja festivalio komanda. Programa: nerkas.lt
Iki 06 15
Paroda „Meno ir sporto sintezė“
Lietuvos sporto muziejus, Muziejaus g. 7, Kaunas
Šios parodos kūrėjai kelia mintį, jog sportas yra savotiškas menas. Tapybos darbuose lankytojai galės išvysti žaismingus šachmatus, lengvąją atletiką, vandens sportą, buriavimą, karatė, futbolą, krepšinį, dviračių sportą ir boksą.
Iki 06 16
Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ Įvairios vietos
Spektaklis „A Mesure – Handle With Care“. Atlikėjų archyvo nuotr.
Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ kaip niekad asmeniškas. Šių metų tema –biografijos, ja siekiama papasakoti asmenines atlikėjų istorijas įvairiomis šiuolaikinio cirko kalbomis. Programa: cirkuliacija.lt
Iki 06 30
Ingrydos Suokaitės
ir Rolando Helmerio paroda „Dialogai: spalvos ir struktūros“
Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Gustinos Keturakytės nuotr.
Paroda supažindina Kauno žiūrovus su išskirtiniais gerai žinomais Vokietijoje bei pasaulyje menininkais Ingryda Suokaite ir Rolandu Helmeriu. Joje eksponuojama daugiau nei
40 I. Suokaitės tapybos ir grafikos kūrinių. R. Helmerio kolekciją (apie 50 vnt.) papildo įspūdingų dydžių ekspresionistinės „action painting“ krypties tapybos, grafikos kūriniai ir objektai, atspindintys tiek jo individualų stilių, tiek ir šiuolaikinio vokiečių konstruktyvistinio meno principus. Parodą papildo dokumentiniai videofilmai su menininkų kūrybos epizodais bei katalogai.
06 05–06 29 Tekstilininkės
Ramutės Staškūnienės personalinė paroda „Žolynai“
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Parodoje eksponuojami veltinio technika sukurti rūbai ir interjero aksesuarai, kuriuose dominuoja gamtos tematika. „Visada norėjau tapyti, – teigia menininkė, – todėl ir darau tai ne tradiciniu būdu, bet veltinio technika. Mane įkvepia jūra, paukščiai ir žolynai. Dažnai mano darbuose galima pamatyti ir gyvybės medžio motyvų. Daug metų dirbau rūbų dizainere, bet paskutinį dešimtmetį esu užvaldyta vilnos. Šiais laikais ji gali būti labai šiuolaikiška ir atrodyti originaliai“.
Trečiadienis, 06 05, 18:00
Kalniečių parko
skaityklos atidarymas
Kalniečių parkas
Trečiąjį Kalniečių parko skaityklos
sezoną Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia
atidaryti su trenksmu. Atidaryme dalyvausiantis perkusininkas Gediminas Mačiulskis jau dešimtmetį profesionaliai tyrinėja Vakarų Afrikos muziką, ritmus ir būgnų skambesį. Jis pažada atsivežti daug būgnų, kad pakaktų visiems ir pakviesti kartu sugroti bendrą ritmą, patirti gerų įspūdžių ir pasikrauti geros nuotaikos. Skaitykla šalia lauko treniruoklių aikštyno lankytojų lauks iki pat rugpjūčio pabaigos. Čia galėsite skaityti ir skolintis knygas, skaityti spaudą, žaisti stalo ir lauko žaidimus, naudotis nemokamu internetu, dalyvauti renginiuose ir edukacijose.
Trečiadienis, 06 05, 19:00
Akli skaitymai
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Gražvydo Jovaišos nuotr.
Poetinis detektyvas sugrįžta ir kviečia atlaikyti skaitovų mestą iššūkį – atspėti kūrinių autorystę! Orui leidžiant, poetines mįsles spręsite po atviru dangumi.
06 06–06 09 Šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“ Įvairios vietos
Martyno Plepio nuotr.
„Su vizija vėl atverti seniai užsklęstas erdves, ištirti dar vieną kitą nepatirtą kampą Kauno mieste ir išgirsti daug reto grožio muzikos“, – taip prisistato trečiąkart grįžtantis festivalis, naktimis žadantis daugiasluoksnę elektroninių ritmų programą naktiniais klubais vienai nakčiai virsiančiose erdvėse, o visu kitu paros metu – sodrų meno ir kultūros žemėlapį, padėsiantį Kaune atrasti vis naujas potyrių salas. Koncertas Lietuvos banke, kavinė funikulieriuje, reivas parke? Tik per „Audrą“. Programa: audrafestival.lt
Sekmadienis, 06 09, 18:00
Spektaklis „Snieguolė“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Svetlanos Baturos nuotr.
Spektaklyje „Snieguolė“ režisierė Dr. GoraParasit (Gintarė Minelgaitė) žiūrovams pristato įtaigią ir gydančią Brolių Grimų pasakos interpretaciją, papasakotą ledynų mitologijos fone. Spektaklyje Dr. GoraParasit tyrinėja daugybę temų – ekologiją, klimato krizę, daugiakalbystę, migraciją, neapykantą ir socialinių lyčių dinamiką, kartu kviesdama svarstyti ir platesnius – egzistencinius dabarties ir ateities klausimus. Jungdama skirtingas medijas –twerk šokius, video žaidimų logiką, kompozitorės Sandros Kazlauskaitės garsovaizdžius ir klubinę muziką, režisierė atveria savo pačios, o kartu ir šiuolaikinės visuomenės psichologines pažeidžiamybes.
Antradienis, 06 11 / 18 / 25, 18:00 Pasidainavimai su folkloro ansambliu
„Saulėlio“
Kalniečių parko skaitykla
„Saulėlio“ archyvo nuotr. Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka tęsia tradicinius pasidainavimus Kalniečių parke šalia skaityklos su folkloro ansambliu „Saulėlio“ ir kviečia į jaukius susibūrimus dainuojant visų pamėgtas lietuvių liaudies dainas. Užsiėmimų dalyviai dainuos visiems žinomas, nuo Atgimimo laikų populiarias liaudies dainas, taip pat mokysis ir kitų, senovinių ir vėlyvesnių dainų bei unikaliųjų sutartinių. Pasidainavimai –projekto „Atviros kūrybinės dirbtuvės „Etnosodas“ V“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, dalis.
Trečiadienis, 06 12, 15:30
Ąžuolyno biblioteką“
Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2
Ekskursija iš anksto užsiregistravusius kviečia sugrįžti į atnaujintas Ąžuolyno bibliotekos erdves, susipažinti su pasikeitusiu atvirų fondų išdėstymu, patyrinėti atokvėpio ir įkvėpimo užuovėjas, įsijausti į bibliotekininko vaidmenį bei išbandyti skirtingas patyrimines veiklas. Sužinokite, kokias istorijas nuo šiol pasakos biblioteka parke ir parkas bibliotekoje!
Trečiadienis, 06 12, 18:00
Santarvės parko skaityklos atidarymas
Santarvės parkas
„Teatriuko“ archyvo nuotr.
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka atveria dar vieną naują kultūros erdvę – Santarvės parko skaityklą Šilainiuose. Skaityklos atidarymo metu laukia „Teatriuko“ koncertas visai šeimai „Gražiausi lietuviški eilėraščiai ir muzikiniai žaidimai mažiems ir dideliems“.
Santarvės parko skaitykla lankytojų lauks iki pat rugpjūčio pabaigos. Čia galėsite skaityti ir skolintis knygas, skaityti spaudą, žaisti stalo ir lauko žaidimus, naudotis nemokamu internetu, dalyvauti renginiuose ir edukacijose.
Trečiadienis, 06 12, 18:00
Pažaislio muzikos festivalis. Can Çakmur
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Turkų pianistas Can Çakmur apibūdinamas kaip „muzikas, kurio idėjos ir išmonė pranoksta jo amžių. Be to, jis apdovanotas priemonėmis išreikšti savo vaizduotės turtingumą“ („Gramophone“). Pianisto įrašus su „BIS Records“ entuziastingai įvertino tarptautinė spauda, jis pelnė du iš eilės Tarptautinės klasikinės muzikos apdovanojimus (ICMA). Kaune jis atliks Franz Schubert, Robert Schumann ir Frédéric Chopin muziką.
Ketvirtadienis, 06 13, 18:00 „Unlearning Eastern Europe“: kuratorių pokalbis
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Kauno menininkų namų organizuojamos programos „Unlearning Eastern Europe“ („Atsimokant Rytų Europą“) rezidentės Mary Mikaelyan (Armėnija) ir Tania Licheuskaya (Baltarusija) pristatys savo kuratorines ir menines praktikas. Prieš dvejus metus menininkės įkūrė skaitymo grupę, kurioje skaitė tekstus apie postsocialistinę būklę, dekolonializmą Rytų Europos kontekste, Pietų Kaukaze ir už jo ribų. Dirbdamos kartu jos pasitelkia įvairias menines, aktyvistines ir kuratorines strategijas, ieško būdų kaip permąstyti ir iš naujo įsivaizduoti istoriją ir žinojimą šiuose geografiniuose ir socialiniuose kontekstuose.
Ketvirtadienis, 06 13 / 06 27, 19:00
Pasišokimai su folkloro grupe „Medetka“
Kalniečių parko skaitykla
„Medetkos“ archyvo nuotr.
Į Kalniečių parką grįžta smagūs pasišokimai su folkloro muzikos duetu „Medetka“. Jau ne vienerius metus kartu grojantys armonikierius Vidmantas ir smuikininkė Rūta žada ne tik geras emocijas, bet ir supažindinti su pagrindiniais valso, fokstroto, polkos žingsneliais, pamokyti populiariausių aukštaičių, žemaičių, suvalkų ir kitų etnografinių regionų šokių. Pasišokimai – projekto „Atviros kūrybinės dirbtuvės „Etnosodas“ V“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, dalis.
Penktadienis, 06 14, 19:00
Renginys „Birželio sodas“
Kauno IX forto muziejus, Žemaičių pl. 73
Jau tradiciniu tampantis meninis vakaras „Birželio sodas“ 2023 m. Lietuvos muziejų asociacijos buvo paskelbtas metų renginiu. „Birželio sodas“ – tarsi simbolinė jungtis tarp praeities ir dabarties, primenanti apie 1941 m. birželio 14 d. pradėtą masinį Lietuvos gyventojų trėmimą į atšiauriausius SSRS kraštus. Kauno IX forto memorialinio komplekso obelų sode vykstantis „Birželio sodas“ kiekvienam atėjusiam kužda individualią žinutę, skatindamas susimąstyti apie Laisvę, Tėvynę ir tuos, kurie buvo prievarta išvežti į tremtį. „Birželio sodas 2024“ skiriamas Gedulo ir vilties dienai, 75-osioms Lietuvos gyventojų trėmimų operacijos „Bangų mūša“ ir 70-osioms Kengyro sukilimo metinėms paminėti. Šių metų programoje – pagal autentiškus Lietuvos tremtinių atsiminimus sukurta sceninė miniatiūra ir iš širdies į širdį sklindančios dainuojamosios poezijos melodijos.
Šeštadienis, 06 15, 11:00
Edukacija „Laukiniai augalai Lietuvos
istorinėse virtuvėse“
Kalniečių parko skaitykla
Edukacinio užsiėmimo dalyviai bus kviečiami aptarti laukinių augalų reikšmę Lietuvos istorinėse (dvaro, vienuolyno, valstiečių) virtuvėse, mokytis pažinti kai kuriuos valgomus laukinius augalus, pasikalbėti apie tai, kokius senovinius valgius iš jų galima pagaminti šiais laikais. Lektorius Rimvydas Laužikas –paveldo komunikacijos tyrinėtojas, istorikas, archeologas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius. Renginys yra Europos archeologijos dienų Lietuvoje dalis.
Martyno Plepio nuotr.Šeštadienis, 06 15, 12:00
Patricijos Tilvikaitės knygos „Svetimkūniai“ pristatymas
Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2
Monikos Požerskytės nuotr.
Patricija Tilvikaitė – žurnalistė, sociologė, kriminologė, lygių teisių aktyvistė. Patricijos gyvenimas sukasi aplink knygas – ji dirba leidybos srityje, su geriausia drauge rašo tiesmuką ir nevyniojimu į vatą garsėjantį knygų apžvalgų tinklaraštį „book.duo“. „Svetimkūniai“ – debiutinis jos romanas. Tai – pasakojimas apie žmones, turinčius daug pasiteisinimų dėl to, kokie yra. Dar daugiau dėl to, kokie nėra.
Šeštadienis, 06 15, 13:00 Ekskursija „Gyvi namai“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Vyčio Mantrimavičiaus nuotr.
Kartą per mėnesį Kauno menininkų namai kviečia į atviras, nemokamas, be registracijos vykstančias ekskursijas „Gyvi namai“, kuriose yra galimybė ne tik pašniukštinėti po pastato užkaborius, sužinoti apie margą įstaigos istoriją ir dabartį, bet ir prie kavos pasiklausyti audio įrašų – Kauno menininkų namuose dirbusių ir kūrusių žmonių pasakojimų.
Ketvirtadienis, 06 20, 20:00
Giedrės koncertas
„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20
Dainų autorė ir atlikėja Giedrė rengia savo naujojo albumo „Kiaurai sielas“ pristatymo koncertus. „Tai bus, ko gero, labiausiai vientisas mano albumas. Su emociniais skrydžiais ir nuopuoliais, – sako Giedrė. – Iš pradžių sukūriau, o tik po to supratau, kiek tai sveria. Atliekant naujas dainas gniužulas gerklėj stovi. Na, teks pasikliauti scenine patirtimi ir kažkokiu būdu neišsiduoti scenoje, kad kiaurai savo pačios sielą veriu. Mano publika yra reikli, todėl esu įsitikinusi, kad šis naujas emocinis rebusas – kaip tik jai. Ir ačiūdie, nes aš viena pati tokio svorio nepakelčiau. Norintys šokti – šoks. Aš irgi šoksiu, ir sustingusi būsiu, ir juokausiu, ir neturėsiu, ką pasakyti. Niekas nepasikeitė. Gal tik dar daugiau taiklumo ir sustabdančių metaforų.“
Penktadienis, 06 21, 18:00
Spektaklis „Getas“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Donato Stankevičiaus nuotr. Antrasis pasaulinis karas. Nacių okupuota Lietuva virsta mirtinais spąstais žydams. Vyrai, moterys ir vaikai įkalinami getuose, iš kur veda tik vienas kelias – iki duobės pamiškėje. Gintaro Varno režisuotas „Getas“, dedikuotas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Vilniaus geto likvidavimo 75-osioms metinėms – tai pasakojimas apie tuos, kurie sukūrė unikalų reiškinį –geto teatrą, mirties akivaizdoje tapusį žydų dvasinės stiprybės ir pasipriešinimo šaltiniu. Tai drama apie bendruomenės kovą už fizinį ir dvasinį išlikimą, net ir žinant, kad priešas šimtą kartų stipresnis. Tai pasakojimas ir apie tuos, kurie šaudė ir dalinosi aukų batus.
Monikos Penkutės nuotr.Antradienis, 06 25, 19:00
Slemas #73
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Vyčio Mantrimavičiaus nuotr.
Kaip ir kiekvieno mėnesio paskutinį antradienį, visi keliai veda į sakytinės poezijos šėlsmą – slemą! „Vasariškai rinksimės naujajame KMN amfiteatre, tad tilps visi žodinių eksperimentų mėgėjai“, – žada organizatoriai.
Trečiadienis, 06 26, 18:00 Edukacija „Japonija arbatos puodelyje“
Santarvės parko skaitykla
Biblioteka kviečia daugiau sužinoti apie Japonijos istoriją ir kultūrą bei ją atspindinčias žaliąsias arbatas. Edukacijos dalyviai pamatys, kokią arbatą japonai kasdien geria namuose, bus kviečiami trumpam nusikelti į Tekančios Saulės šalį ir išgirsti daug įdomių dalykų ne tik apie arbatą, bet ir apie Japonijos kultūrą.
Trečiadienis, 06 26, 20:00 Pažaislio muzikos
festivalis. Opera
„Teresė“
Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31
Pažaislio muzikos festivalio klausytojai pirmą kartą Lietuvoje išgirs retai skambančią Jules‘io Massenet operą „Teresė“ (Thérèse).
Savo siužetu ir nuostabia muzika intriguojantį kūrinį atliks LNOBT orkestras ir vyrų choras, pagrindines partijas dainuos Justina Gringytė ir Edgaras
Montvidas, prie dirigento pulto stos maestro Ričardas Šumila.
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS
AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Justinas Kalinauskas, Gediminas Kasparavičius, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rasa Chmieliauskaitė, Svetlana Batura, Viktorija Stasevičiūtė.