KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2024 liepa

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

DAILIAUS DARGIO MARŠRUTAIS

NUSIKALTIMAI

KĄ SKAITO KAUNIEČIAI? HEROJUS NETURI ELGTIS NUOSEKLIAI

KAIP ŽMONĖS MUZIEJUMI TAPO

KAUNOGRAFIJOS PAGRINDAI

VISIŠKAI SLAPTAI

Kur dingo kavinės „Tulpė“ atminimui skirtos Laisvės alėjos grindinio plytelės? Kokiu būdu iš varpų neturinčios bažnyčios vidurdienį sklinda varpų muzika? Kodėl atminimo lenta, primenanti apie Nyderlandų garbės konsulo Jano Zwartendijko žygdarbius, kabo visai ne toje vietoje, kur jis dirbo? Ar tiesa, kad Kauno rotušę ir Soborą jungia požeminis tunelis? O kas miestą išpaišė besišypsančiais katinėliais?

Mįslių apie Kauną – daugiau nei atsakymų, o ir tie, kuriuos pavyksta išpešti ar apskaičiuoti, ne visuomet logiški. Tai didysis kasdien besimainančio miesto grožis. Kaskart po pertraukos išėjęs pasivaikščioti aptiksi kokią naujieną ar netikėtumą. O ilgiau pastoviniavęs sankryžoje neabejotinai pastebėsi ir tai, ko tau nebuvo lemta matyti. Apsidairyk –ar nesi ir pats stebimas?

Skamba detektyviškai? Toks ir buvo mūsų tikslas. Karštymetis, kai vakarai ilgi, o dirbti tingisi, –puikus metas įsijausti į detektyvo, šnipo, žvalgo kailį. Taigi liepos numerį dedikuojame detektyvams, mįslėms, trileriams – ir tiems, kurie tik popieriuje, ir iš tiesų Kaune nutikusiems. Po galais, pirmąkart žurnalo istorijoje publikuojame

specialiai mums parašytą esė, kurios autorius – detektyvų mylėtojams gerai žinomos LRT radijo laidos „Nenušaunami siužetai“ vienas iš vedėjų Ernestas Parulskis.

Taip pat žurnale savo įžvalgomis apie vieną iš daugelio Kauno veidų, kuris gal ir nefasadinis, bet įdomus dešimtims tūkstančių, dalinasi žurnalistas ir rašytojas Dailius Dargis. Apie tai, kaip naujakuriui sekasi spręsti Kauno šaradas, išsipasakoja mūsų bendradarbė Agnė Sadauskaitė. Sprendžiame rebusą – kaip tokį daugiaplanį miestą sutalpinti į nedidelį baltą pastatą, esantį pačioje jo širdyje? Kalbiname vilnietį Bernardą Gailių, nepabijojusį išleisti romano apie tarpukario Kauną. Prisimename, kad Kaunas buvo vadinamas ne tik Mažuoju Paryžiumi, bet ir Šiaurės Kasablanka. Smalsaujame, ką detektyviško knygynuose perka ir bibliotekose skolinasi kauniečiai.

Tikimės, kad visi šie skaitiniai įkvėps bent jau ilgam pasivaikščiojimui po naujai žurnale atsiveriantį Kauną. Jį primygtinai rekomenduojame užbaigti jau minėtame baltame pastate – taip, tai mūsų gražuolė rotušė, kurioje liepą pagaliau atveriama naujoji Kauno miesto muziejaus ekspozicija.

XX a. 9 deš. pradžioje Vilijampolės restoranas „Vilija“ buvo tapęs Daktarų šeimos susibūrimo ir švenčių vieta. Čia koncertavo ne tik Lietuvos įžymybės, bet ir „Boney M“. Lankėsi, be abejo, ir teisėsauga. 1993 metais čia pasikėsinta į Rimantą GanusauskąMongolą, kuris netrukus apskritai dingo. Dabar vietoj „Vilijos“ – prekybos centras „Rimi“.

DAILIAUS DARGIO MARŠRUTAIS

KOTRYNA LINGIENĖ PAŠNEKOVO ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

„Pagalvojau, vasarą daug kas skaito meilės romanus, tad nusprendžiau perleisti romantiškiausią savo knygą“, – juokiasi žurnalistas Dailius Dargis. Jis kalba apie „Juodąsias mafijos našles“ – leidinį, pasakojantį, kokios moterys ir kodėl renkasi būti su blogiukais, susieti gyvenimą su nusikaltėliais, ir kas iš to išeina. Spalvingais devyniasdešimtiniais Kauno miegamajame mikrorajone augęs Dailius itin mėgstamas kriminalinėmis temomis besidominčių skaitytojų, žiūrovų ir internautų. Tarp jo informantų – ir teisėsaugos, ir kriminalinio pasaulio atstovai.

Dailiau, kodėl taip susiklostė, kad tavo ir kitų, rašančių apie kriminalus, tekstuose dažniausiai figūruoja Kaunas? Pats esi kaunietis, čia pradėjai žurnalisto karjerą, bet kodėl toks mūsų miesto įvaizdis?

Tas įvaizdis nėra naujas. Ir sovietų okupacijos metais, ir tarpukariu, kai Kaunas buvo sostinė, kalbėta ir rašyta, kad čia nusikaltėliai sumanūs, nusikaltimai išmanesni nei kitur Lietuvoje ar tuo metu lenkų okupuotame Vilniuje. Daug medžiagos nėra išlikę, bet tokie pasiekia pasakojimai. O kodėl?

Na, Kaune visada buvo žmonių, norėjusių praturtėti čia ir dabar, pelningai gyventi. Juk ir po 1990ųjų tuose pačiuose Gariūnuose kauniečių buvo pilna. Kauniečiai ir automobilių pardavimais garsėjo, įvairiausiom spekuliacijom. Ne tik „Žalgiriu“ ir kitais gerais dalykais, bet ir mažiau gražiom istorijom. Mano galva, priežastys daugiausia ekonominės. Juk ne pasismaginimui plėši, įsilauži, užpuoli – pirmiausia taip elgiamasi dėl to, kad norisi geriau gyventi.

O jei pažvelgtume giliau –kodėl tam tikros miesto dalys „tamsesnės“?

Vėl galime žiūrėti istoriškai – Vilijampolėje, Šančiuose buvo daug fabrikų, kuriuose sovietų laikais buvo daugybė galimybių susikombinuoti, kažką išnešti, parduoti… Tai darbininkiški rajonai, žmonių atlyginimai nedideli, norėjosi prisidurti, kad ir nelegaliai. O ta apsukrumo atmosfera traukė ir vadinamąjį kriminalinį elitą. Rimtesni nusikaltėliai panorėdavo tuos fabrikų kombinatorius smaugti, prasidėjo reketas. Ir štai tokioje aplinkoje brendo tie

jaunuoliai, kuriuos po kurio laiko jau sužinojo visa Lietuva. Čia kaip Martino Scorsese's filme „Niujorko gaujos“ – tarpusavio kovos dėl įtakos ir išgyvenimo tikrai vyko ir Kaune. Apie Vilijampolę būtų galima įdomų meninį filmą sukurti, ne iš gero gyvenimo tame rajone išaugo visokie daktarai ir mongolai. Pats Henrikas Daktaras yra sakęs, kad ten, kur augo, matė vien tik blogį. (Po kelerių metų kino ekranus turėtų pasiekti JAV lietuvio Tomo Vengrio šiuo metu kuriamas filmas būtent šia tema, – red. past.)

Kas įdomu, neseniai į teismą atiduota Kauno džerkinių byla. Jie dirbo jau tarptautiniu mastu, kalbam apie tonas narkotikų. Gaujos lyderis Džeraldas Paulauskas prieš kokius dešimt metų nusipirko butą naujos statybos name toje pačioje Vilijampolėje, kurioje ir pats užaugo, subrendo.

Painus gatvelių tinklas turbūt irgi turi įtakos veiksmui, kuris jose vyksta.

Na, taip, yra visokių legendų apie tai, kad nusikaltimų pėdsakai gali vesti į visiems gerai žinomus objektus toje pačioje Vilijampolėje. Čia toks stereotipas, kad dingusių žmonių ieškoma pirmiausia miške. Bet patyrę nusikaltėliai neretai darbuojasi būtent jiems gerai pažįstamoje aplinkoje.

Daug tokių nesuvestų galų yra?

Pirmiausia tai Daktarų gaujos narys Mongolas, Rimantas Ganusauskas, kuris dingo be žinios 1993 metais, o 1999 metais pripažintas mirusiu. Nerastas ir Vladimiras SeneckisTuristas. Arba, pavyzdžiui, 2009 metais dingo vienas iš Šančių Kamuolinių gaujos veikėjų, pravarde Varlė.

Atvažiavo į susitikimą, pasistatė mersedesą, nusimetė telefoną ir dingo. Jokių pėdsakų, absoliuti mistika.

Grįžtant prie Mongolo, tai vienas buvęs Daktarų veikėjas pasakojo buvęs toje egzekucijoje 1993 m., per Kalėdas, nurodė, kurioje daugmaž vietoje užkastas kūnas, bet tas miškas prie Lapių tiek kartų perknistas, dešimtys tūkstančių išleista paieškoms, ir iki šiol nieko nerasta. Pats Daktaras kalba, kad Mongolas Pietų Amerikoje, dar kažkur, bet manau, tai taktiniai dalykai, juk jam palanku sudaryti vaizdą, kad niekas čia nemirė. Aš spėčiau, kad tarp gyvųjų šio žmogaus nebėra.

Dar vienas įdomus atvejis nutiko jau gana seniai, okupacijos metais, apie 1980-uosius. Vienas garsus tuometinės milicijos pareigūnas, kriminalistas, liepos gale išėjo iš motinos namų Pietų Lietuvoje, ėjo per miškelį, važiavo į darbą, na, ir dingo. Darbe nepasirodė. Ties Alytum Nemunas išplukdė kūną su šūvio žyme galvoje. Dokumentai buvo prie kūno, asmeniniai daiktai. Siaubo trileris, ką? Man atrodo, tai buvo bene pirmasis atvejis Lietuvoje, kad ir sovietinėje, kai žmogus, sukaupęs svarbių operatyvinių žinių apie gaujas – turiu galvoje Daktarus – buvo pašalintas. Esu rengęs apie tai publikacijų, videomedžiagos. Žmonių, susijusių su šiuo tyrimu, versijos labai skiriasi. Vieni sakė, kad tai galėjo būti nelaimingas nusikaltimas, neva brakonieriai aplink šaudė. Bet aš manau, kad tai meistriškas nusikaltimas.

Tada galimybės nusikalsti juk buvo didesnės, nes technologinė pažanga dar buvo toli. Tik, manau, tą darbą vykdė šaltakraujiški žmonės, juk

visgi milicijos darbuotoją turėjo pašalinti, už tai galėjo grėsti net mirties bausmė. Įdomu, kad byla taip ir nebaigta, juk pareigūnams turėtų būti lyg ir garbės reikalas savo kolegos žudiką sugauti.

Kurios nebaigtos bylos tau asmeniškai įdomiausios?

Yra „Netflix“ toks serialas „Unsolved Mysteries“ apie labai paslaptingas bylas, dingusius žmones, kurie kartais net patys savo pasitraukimą suplanavę. Man tai tobulas serialas. Skaičiavau, kad Lietuvoje irgi tokį būtų galima sukurti.

Man pačiam labiausiai tvinpyksišką įspūdį paliko toks vienas kaunietis, kuris, kalbama, nužudė dvi savo sodo kaimynes, pagyvenusias moteris. Tai buvo gal prieš 10 metų, jis nuteistas iki gyvos galvos, bet kūnų iki šiol nėra. Visokių nuomonių buvo, ir kad policija blogai dirba, ir panašiai, bet, manau, tiesiog tokie žmonės, kurie linkę nusikalsti, na, jie tobulėja. Mokosi iš ankstesnių nusikaltimų, žino, kokių klaidų vengti, kaip profesionaliai maskuoti pėdsakus.

Ar jie mokosi iš realių bylų, ar iš kino, televizijos?

Kiek domėjausi, tai tokie žmonės itin atidžiai seka viešąją erdvę, skaito kriminalų rubrikos straipsnius apie žudikus maniakus, žiūri internete prieinamą dokumentiką, analizuoja, kaip nusikaltėliai pateko į teisėsaugos rankas. Paprastai tariant, mokosi iš svetimų klaidų. Esu pastebėjęs, kad teisėsaugos atstovai nėra linkę pasakoti apie nusikaltimo mechanizmo atskleidimą – manau, iš dalies dėl šios priežasties.

Tau pačiam įdomu narplioti tas klaidas?

Manau, visiems įdomu. Įdomu, kodėl žmogus suklumpa vykdydamas ilgai rengtą planą. Ar jam važiuoja stogas, ar atsipalaiduoja?

Kartais ir specialiai klaida padaroma, pavargus nuo nusikaltimų, nuo kaltės – būna, kad žmogus nori būti pagautas. Čia jau psichologų temos.

Kokios bylos tampa rezonansinėmis, kas labiausiai jaudina žmones?

Turbūt ryškiausias pastarojo meto lietuviškas, o ir kaunietiškas pavyzdys būtų Remigijus Morkevičius-Remyga, nušautas 2016 m., prieš pat Kalėdas, Šilainiuose. Nenuostabu, kad tai tapo rezonansine byla (kaip tik po mūsų pokalbio paviešinta, kad garsaus kovotojo nužudymo tyrimas baigtas, byla perduota teismui, o kaltinimai nužudymu pareikšti samdomam žudikui iš Estijos Imre Arakui, –red. past.).

Morkevičius buvo garsus sporto pasaulyje, dalyvavo šou projektuose, pavardė mirgėjo ir skandaluose, nes nevaldė savo agresijos. Ekscentriška, dviprasmiška asmenybė. Pamenu, pats tada vos spėjau lakstyti po įvairias redakcijas, visiems reikėjo komentarų ir įžvalgų šia karšta tema. Kiek neoficialiai girdėjau, paskutiniais gyvenimo metais

Morkevičius buvo paniręs į visokius šamanizmus, neva, jam kažkas išpranašavo, jog greitai mirs.

Esi itin populiarių knygų autorius. Kaip tik šiame

numeryje kolegė tiria, kokius detektyvus žmonės perka, o kokius – skolinasi iš bibliotekų. Kokia taviškė statistika? „Tikrosios Daktarų istorijos“ tiražų skaičių jau pamečiau, išleista per 160 tūkst. egzempliorių. Daugiausiai – Kaune. O bibliotekose Daktarai tik šešti – čia pirmauja „Vilniaus bomberio išpažintis“, bet taip yra todėl, kad labai daug šios knygos egzempliorių patys padovanojome bibliotekoms visoje Lietuvoje. Prekybininkai grąžino, aš juk neišmesiu (juokiasi).

Neabejoju, kad esi mąstęs apie ekskursijas savo knygų, laidų, straipsnių temomis, aprašytomis vietomis. Žinoma, esu. Manau, žmonėms įdomiausios būtų tos vietos, kuriose paskutinį kartą užfiksuoti tie veikėjai, kurie vėliau dingo. Tai atokios vietos, kur gali keliu riedėti be liudininkų. Netoli vietos, į kurią nuvežė Mongolą, yra mano dėdės sodas, kuriame vaikystėje leidau daug laiko, gerai pamenu, kaip tuo metu viskas ten atrodė, kokie šabakštynai buvo, o ir dabar nedaug pasikeitė. Taigi, manau, galėčiau parengti ekskursiją tokia tema – apie keliones tik į vieną pusę.

Aišku, žmonėms įdomu ir vadinamasis popsas – kur kas augo, gyveno, kur valgydavo. Juk ir dabar dalis Jadvygos Daktarienės cepelininės J. Naujalio gatvėje lankytojų ten užsuka tikrai ne vien dėl maisto, tiesiog jiems įdomu pamatyti, kur Kauno kriminaliteto ištakos.

GARSO NUSIKALTIMAI

ERNESTAS PARULSKIS GIE VILKĖS ILIUSTR.

Man yra du Kaunai – traukinių ir autobusų. Traukinių Kaunas –muziejai, maistas ir Laisvės alėja iki požeminės perėjos. Jei ten, prie perėjos, dar lieka turistinių jėgų, į traukinių Kauną patenka ir senamiestis su Rotuše, bet be Vyties skulptūros, iki jos nueiti jau nebeįmanoma.

O štai autobusų Kaunas yra kitoks, visiškai funkcinis – kelis kartus per metus mane vežantis ekspresas nusuka nuo Vilniaus–Klaipėdos greitkelio į Savanorių prospektą ir už kelių minučių sustoja Kalniečių turgavietės stotelėje, kur manęs laukia krikštatėvis. Jo bute užkandžiaudami pasikalbame, išsamiai, iki nakties, aptariame susikaupusias naujienas ir kitą rytą aš išvažiuoju atgal. Arba atvirkščiai – krikštatėvis atvažiuoja į mano vilnietišką Savanorių prospekto butą. Rutina stabilizavosi per porą dešimtmečių – aš savo krikščioniškąjį giminaitį Kaune aplankau dažniau, o jis mane Vilniuje rečiau, bet užtrunka svečiuose ilgiau.

Šiandienė kelionė į Kauną nebuvo planuota, nes tik vakar krikštatėvis grįžo iš vilnietiško trijų dienų vizito (apšnekėjom viską, tiesiogine prasme – viską!), o atsiradęs namie paskambino man ir paprašė nedelsiant atvažiuoti, nes reikia aptarti svarbų dalyką. Važiavau neramiai, galvoje dėliodamas standartinius nemalonius scenarijus, tiksliau, vieną, fatališkos ligos, scenarijų.

Dėdė A. (krikštatėvį vadinu dėde, kaip įprasta mūsų kraštuose) manęs laukė

Kalniečių turgavietės stotelėje, atrodė normaliai, o išgirdęs iškvietimo priežastį atsidusau lengviau – jokių ligų nėra, tiesiog dėdės butą, kol jis svečiavosi Vilniuje, apiplėšė. Aš neklausiau, kodėl krikštatėvis nepaskambino į policiją, nes atsakymą žinojau – jam aš ir buvau policija. Na, manęs, žinoma, negalima vadinti pareigūnu, tiesiog už algą prižiūriu Policijos departamento duomenų bazes, bet dėdei A. detalės nerūpi, o ir kriminaliniai serialai, kuriuos jis žiūri nestabdydamas, rodo, kad būtent duombazių specialistai galiausiai

įsipainioja į pačias kebliausias bylas. Krikštatėvis vagystės aplinkybes norėjo aptarti įvykio vietoje, todėl ėjom draugiškai tylėdami. Mus aplenkė troleibusas su reklama, siūlančia pirkti nematomus klausos aparatus. Aš nedelsiant vykusiai pajuokavau, kad kitoje troleibuso pusėje galėtų būti reklama apie akinius, su kuriais galima pamatyti nematomus klausos aparatus, bet dėdė A. juoko nepalaikė, nes jam klausos aparatas buvo būtinas patogaus gyvenimo elementas. Kaip ir akiniai.

Ėjome klausydamiesi garsų iš pravertų virtuvių langų ir žaidimų aikštelių. Savo garsus skleidė ir automobilių stovėjimų aikštelės – girdėjome artėjantį signalizacijos kiauksėjimą, tą ypač įkyrų, intervalinį su ilgomis pau-

zėmis kiauksėjimą, kai jau atrodo, kad šeimininkas atsirado, pypsėjimą išjungė, bet visgi ne – atsinaujina vėl ir vėl.

Priėjome prie garsus leidžiančio automobilio.

– Na, policininke, ką gali papasakoti apie visą šitą dalyką? – paklausė krikštatėvis.

Jis, prisiskaitęs ir prisižiūrėjęs detektyvų mėgdavo (ypač kai susitikdavome) pademonstruoti dedukcinius įgūdžius, kartais prisiimdamas Šerloko Holmso, kartais – Vatsono, o dažniausiai – jų abiejų kartu vaidmenis, man palikdamas neartikuliuoto herojaus poziciją.

Apžiūrėjau mašiną ir pradėjau:

– Akivaizdu, kad signalizacija veikia ilgai, bet ne ilgiau nei dvi paros, nes antraip akumuliatorius jau būtų nusėdęs.

– Ir tavo įžvalgą patvirtina faktas, kad prie priekinio stiklo yra prikabintas raštelis.

Raštelio autorius gana kategoriškai ir necenzūriškai siūlė automobilio savininkui susitvarkyti signalizaciją, siūlymą pastiprinęs vėlgi necenzūrinėmis alternatyvomis, galinčiomis pakenkti ir automobiliui, ir jo šeimininkui.

– Manau, kad raštelio autorius turi vaikų, nes teksto rašymui panaudojo gana plačią, keturių spalvų, tarp kurių yra ir rožinė, flomasterių spalvų gamą, – pridėjau papildomą įžvalgą. Rožine spalva autorius pabraukė svarbiausius pranešimo žodžius.

– Raidės nuvarvėjusios. Lijo tik naktį, vadinasi, pranešimas ant automobilio atsirado praėjusį vakarą, kai nesiliaujanti signalizacija pradėjo ypač erzinti, –svarbią detalę rado dėdė A.

– Bet verta pažymėti, kad raštelis atsirado vėliau, nei kažkas nulaužė valytuvus, nes popierius ant stiklo prikabintas lipniąja juosta. Jei valytuvai dar būtų buvę, raštelį autorius būtų užkišęs už jų.

– Taip pat galima atsargiai teigti, kad raštelio autorius arba valytuvų laužytojas naktį, tebelyjant, vėl atėjo prie mašinos, išdaužė langą vairuotojo pusėje ir pabandė išjungti signalizaciją – vairuotojo krėslas vis dar drėgnas.

Aš nukabinau raštelį ir pritūpiau. Ant mašinos durelių buvo aštriu įnagiu išraižytas slaviškos kilmės žodis, kurį galėjau interpretuoti įvairiai: ir kaip grasinimą, ir kaip fakto konstatavimą. Po greitos grafologinės analizės padariau dar vieną išvadą:

– Bet kokiu atveju galima drąsiai teigti, kad netylančia signalizacija aktyviai piktinosi mažiausiai du žmonės. Štai, žiūrėkit – raštelio rašytojas labai specifiškai rašo raides „P“, „Z“ ir „C“, o tame pačiame žodyje, išraižytame ant durelių, raidės „P“ forma visiškai kitokia.

Nutarę, kad neišjungtos signalizacijos atvejį turėtų finalizuoti supjaustytos padangos, dedukcijos seansą užbaigėme ir po kelių minučių, užlipę į viršutinį, penktą, krikštatėvio namo aukštą, užsiėmėm vagystės tyrimu. Keistenybės prasidėjo nedelsiant. Nusikaltėlis labai ilgai bandė išlaužti duris. Jis (arba jie, arba ji) bandė kaltu nudaužti spynos liežuvėlius, po nesėkmės – juos nupjauti. Nepavykus šiam veiksmui, nevykėlis išmušė spynų šerdis, ir tik tuomet panaudojo laužtuvą, praplėtė staktą ir galų gale įsibrovė į vidų.

– Ką kaimynai? – paklausiau. – Šiame aukšte tik du butai gyvenami, mano ir labai šaunios jaunos šeimos su kūdikiu. Jie sako, kad buvo išvažiavę, tai naudos iš jų jokios. Trečias butas nuomojamas, kol kas, jau keli mėnesiai, stovi tuščias. Einam vidun?

Krikštatėvis gyveno vieno kambario bute. Apsižvalgiau – viskas atrodė taip pat, kaip ir per paskutinį apsilankymą.

Asketiška virtuvė, koridoriuje – rūbų kabykla su žiemai paruoštu paltu, kambaryje viengulė lova, šalia jos – spintelė su elektriniu žadintuvu ir radiju, sekcija, televizorius, rašomasis stalas, kavos staliukas ir du foteliai. Ant stalo gulėjo popieriaus lapas.

– Dingusių daiktų sąrašas, – padavė lapą dėdė A.

Jame buvo tvarkingai surašyti nuostoliai: „1. Lietpaltis (nenaujas). 2. Matrioška (nepilnas komplektas, trūksta smulkiausios figūros). 3. P. Žalkausko brošiūra „Nusikaltimai viešajai tvarkai“, 1983 metai. 4. Naujas el. žadintuvas. 5. Dvi lėkštės, apdaužytos. 6. Medinė liniuotė.

7. Konjakas „Hennessy V.S.O.P“, 0,7 l butelis, daugiau nei pusiau nugertas.“

– Jooo... – nutęsiau. – Neįtikėtina. Nepatyręs vagis su didelėmis pastangomis įsibrauna į butą ir pasiima demonstratyviai menkaverčius daiktus. Prie tų durų turbūt kelias valandas dirbta. Neįtikėtina. Gal čia kokios lažybos? Pradedančių įsilaužėlių varžybos?

Krikštatėvis pritariamai pakinkavo galvą. Aš vėl perskaičiau pavogtų daiktų sąrašą.

– Turėjot du žadintuvus? – parodžiau į spintelę, kur žaliai žibėjo laikrodžio skaičiai.

– Ne du, tris. – Dėdė A. šiek tiek sutriko. – Labai geras pasiūlymas buvo. Trys žadintuvai už vieno kainą.

– Kur čia taip dalina žadintuvus? –susidomėjau.

– Ai. Televizinėj parduotuvėj, – sumurmėjo krikštatėvis.

Staiga abu pašokom. Nedidelį kambarį užpildė skausmingai šaižus, isteriškai dažnas cypčiojimas. Krikštatėvis paknopstomis puolė prie žadintuvo ir

smagiai jam trenkė. Beprotiškas garsas nutrūko. Už sienos pravirko vaikas.

– Veikia kaip tankas. Jei neišjungi, varys, kol nesibaigs baterijos, – pagyrė aparatą dėdė ir nedelsdamas pasiteisino: – Jis mane pažadina po popietinio miego, nenoriu pramiegoti vakarinių serialų. Ir garso man reikia maksimalaus, nes miegu be klausos aparato.

– Ir žadintuvas pats neišsijungia? –paklausiau, mintyse dėliodamas vienintelę galimą paslaptingo apiplėšimo versiją.

Dar pusvalandį pasisukiojau, su dėde A. sutarėme, kad Policijos departamento bazėse paieškosiu analogiško braižo nusikaltimų, ir atsisveikinau.

Demonstratyviai garsiai nubildėjau laiptais žemyn. Pirmame aukšte luktelėjau ir atsargiai užkopiau atgal į penktą aukštą. Krikštatėvio kaimynų bute buvo tylu. Prisiminęs, kad jie turi vaiką, neskambinau, pabeldžiau į duris. Po minutės jos prasivėrė. Į pravertą plyšį atsukau darbo pažymėjimą:

– Policijos departamentas, – prisistačiau nesumeluodamas. – Galiu trumpam užeiti? Dėl kaimyninės vagystės.

Koridoriuje tyrėją pasitiko išblyškusi miniatiūrinė šviesiaplaukė ir jos vyras, drūtas akiniuotis.

– Liudininkai teigia, kad vagystės metu buvote savo bute. Ar tai tiesa? – draugiškai sublefavau ir to užteko.

Pora desperatiškai susižvalgė, vyras trūktelėjo pečiais ir linktelėjo.

– Ilgai kentėjot, kol ėmėtės veiksmų? –smalsiai paklausiau.

– Beveik aštuonias valandas. Dėdės A., mes taip vadinam kaimyną, žadintuvas įsijungė, kaip visuomet, septynioliktą nulis nulis, – pradėjo pasakoti žmona. – Tai buvo klaiku. Vaikas verkė

be pertraukų. Galiausiai, išsekęs, apie vidurnaktį užmigo, bet tada įsijungė automobilio signalizacija ir mums trūko plionkė. Absoliutus košmaras. Vaikas vėl atsibudo, bandė verkti, bet iš nuovargio tik žiopčiojo. Vyras per langą pamatė, kad kaimynai daužia tos staugiančios mašinos langą ir taip pat nusprendė ką nors padaryti... Na, užeiti pas kaimyną ir išjungti prakeiktą žadintuvą. Mes žinojom, kad dėdė A. išvažiavo keliom dienom į Vilnių, todėl vyras jautėsi gana saugiai. Jis, aišku, nežinojo, kaip tai padaryti...

– ...man nelabai sekėsi, bet „YouTube“ radau instrukciją, kaip praskėsti staktą. Įėjau, išjungiau žadintuvą ir imitavau vagystę. Ėmiau visokius niekus...

– ...kuriuos mes grąžinsim, – pareiškė žmona. – Rasim, tipo, juos kur nors rūsio koridoriuje ir atiduosim. Išskyrus konjaką. Dėdei A. negalima alkoholio. Dėl inkstų.

– ...kai atėjau su pavogtais daiktais, žmona su vaiku jau miegojo. Aš irgi lūžau, net ta signalizacija nebetrukdė. Kaltės neneigiu, galit mane areštuoti, –užbaigė prisipažinimą akiniuotis.

– Na, areštą teks atidėti. Dėdė... Tiksliau, jūsų kaimynas pareiškimo dar neparašė ir, nujaučiu, neparašys. Bet kai dėdė... tai yra, kai jūsų kaimynas susitvarkys duris, apsikeiskit raktais, – patariau ir išėjau. Prieš išeidamas dar paklausiau, kiek kaimynų daužė automobilio langą, ir nustebau sužinojęs, kad ten sukiojosi dvylika įtūžusių vyrų.

Kieme įsiklausiau. Buvo tylu! Tylėjo net automobilis su signalizacija. Kaip ir numatėm su krikštatėviu, jo padangos buvo pradurtos, o variklio gaubtas –praviras, kažkas mašiną užtildė išrovęs laidus. Savo autobusą jau praleidau, iki kito dar liko valanda, tad nusprendžiau suteikti savo autobusiniam Kauno variantui kultūrinį akcentą – apžiūrėti prospekto viduryje pastatytą blizgančią jaučio su auksiniu kryžiumi ant galvos skulptūrą.

KĄ SKAITO KAUNIEČIAI?

EGLĖ GAILUŠYTĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR., UŽ DALYVAVIMĄ FOTOSESIJOJE DĖKOJAME ELZEI JONAITYTEI IR AISTEI DUBINSKAITEI

Tiems, kas mėgsta skaityti knygas, prikaustančias taip, kad skyriaus pabaigoje sunku sustoti, detektyvai yra puikus pasirinkimas. Nusprendusi pasiaiškinti, kokius juos labiausiai mėgsta mūsų miesto gyventojai, kreipiausi pagalbos į dvi Kauno bibliotekas ir du knygynus.

Ką skolinasi kauniečiai?

Kauno miesto Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje detektyvai ir trileriai yra vienos skaitomiausių knygų – tiek bibliotekos padaliniuose, tiek vasaros skaityklose parkuose šio žanro knygų skaitytojai ieško bene dažniausiai. Matyt, žmonėms patinka mįslės ir aštrūs pojūčiai.

Pagal šios bibliotekos statistiką, kauniečiai joje dažniausiai skolinasi psichologinius trilerius. Pirmoje vietoje – JAV rašytojos, detektyvinių trilerių autorės, Sandros Brown knyga „Pergudrauti žudiką“. Nors daugelis S. Brown knygų yra skaitomiausių knygų sąrašuose, tačiau pagal „Goodreads“ skaitytojų atsiliepimus ši knyga – keliais laipteliais žemiau nei autorės standartas. „Goodreads“ skaitytojų ši knyga įvertinta 4 žvaigždutėmis iš 5.

Toliau rikiuojasi dvi britų kriminalinių trilerių autorės Angelos Marsons knygos iš detektyvinių trilerių serijos apie detektyvę Kimą Stoun. Seriją sudaro dvidešimt knygų, ir didžioji jų dalis „Goodreads“ skaitytojų įvertintos daugiau nei 4,4 žvaigždutėmis iš 5. Antroje vietoje yra trylikta serijos knyga „Mirtinas šauksmas“. Skaitytoja Ugnė „Goodreads“ apie šią knygą rašo: „Mirtinas šauksmas“ patiko labiausiai iš visų knygų, išleistų po „Užverstos kortos“. Tikrai įdomus siužetas, puikiai susijungę skirtingi tyrimai ir įtempta pabaiga – dar vienas priminimas, kodėl man taip patinka Marsons detektyvai.“

Trečias skaitomiausias detektyvas –tos pačios autorės knyga „Iškrypę melai“, kurią 67 proc. „Goodreads“ skaitytojų įvertino 5 žvaigždutėmis. Vienas skaitytojų rašo: „Tai tamsus, intensyvus ir greito tempo skaitinys, kurio trumpi, greiti skyriai ir įtampa skaitytoją prikausto iki pat paskutinio puslapio. Knygos posūkiai netikėtai šokiruoja ir tiesiog parodo, kokia gera

kriminalinė rašytoja yra Marsons, ir neatsitiktinai ji turi vis didesnę gerbėjų armiją.“

Biblioteka taip pat pateikė sąrašą, prie kurių detektyvų šiuo metu yra ilgiausios rezervacijos eilės: Kristinos Ohlsson „Šešėlis“, Anos Johannsen „Moteris iš Šiaurės jūros“, Tesos Gerritsen „Šnipų pakrantė“.

Knygų pasirinkimą nulemia ir metų laikas. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos kolektyvas pastebi, kad, nors detektyvai visada yra skaitomiausių knygų viršuje, artėjant vasarai išpopuliarėja naujausi kelionių vadovai, maršrutai šeimos kelionėms ar keliautojams dviračiais. Atostogoms skaitytojai neretai renkasi knygas, rekomenduotas draugų ir artimųjų ar pamatę apžvalgas internetinėje erdvėje – dažniausiai tai būna lengvesnio turinio ir kuo kompaktiškesnio formato romanai, kad į lagaminą tilptų ne viena knyga. Rudenėjant ir artėjant žiemai, dienoms sparčiai trumpėjant, atsiranda didesnis psichologinių knygų poreikis. Klausimai apie tai, kaip gyventi ilgiau ir kokybiškiau, niekad neišeina iš mados. Taip pat dažnai teiraujamasi dvasinių skaitinių, kad šiais skubiais laikais pavyktų nepamesti savęs.

Ąžuolyno bibliotekos lankytojai savo malonumui taip pat renkasi detektyvus, priskiriamus psichologiniams trileriams. Pirmoje vietoje čia – airių rašytojos Patricijos Gibney knyga „Pagrobtosios“. Ši knyga yra viena iš detektyvinių trilerių serijos apie detektyvę Lotę Parker ir jos narpliojamas bylas. Knygą rekomenduoja dauguma „Goodreads“ skaitytojų, vienas jų rašo: „Skyriai trumpi, rašymas lengvas ir be vargo. Pasiėmę šią knygą nekurkite rimtų planų, nes čia labai lengva pasiklysti visai popietei. Lotė mane labai intriguoja ir nekantrauju pamatyti, kaip jos personažas tobulės serialui tęsiantis.

Tai greitai tapo nauja mano mėgstamiausia serija ir dabar nekantriai laukiu trečiosios knygos! Bravo!“

Antrasis skaitomiausias trileris bibliotekoje – „Kas slypi tarp mūsų“, parašyta britų autoriaus Johno Marrso, daugiau nei dvidešimt metų dirbusio žurnalistu Londone, o dabar pilnai atsidavusio rašymui. Ji tiks įtemptus psichologinius trilerius mėgstantiems skaitytojams. Lietuvių atsiliepimai apie šią knygą „Goodreads“ yra labai geri, skaitytoja Nora rašo: „Visiškai mano tipo trileris, kuriam negailėdama skyriau visas penkias žvaigždutes. Nuo pradžios iki galo intrigavo, stebino, šiurpino, vertė jaustis itin nemaloniai, bandant kaip nors suprasti veikėjus, jų motyvus ir poelgius. Tai neįprastas pasakojimas, kuriame pirmu smuiku groja nepatogi psichologinė linija, nustebinsianti net visko skaičiusius.“

Trečiąją vietą tarp paklausiausiųjų dalinasi trys knygos – pasaulinio bestselerių autoriaus Peterio

Jameso „Mirtis iš pirmo žvilgsnio“, britų psichologinių trilerių autorės Rachel Abbott „Štai kaip viskas prasideda“ ir amerikietės Lisos

Regan „Dingstančios merginos“. Visos šios knygos „Goodreads“ įvertintos daugiau nei keturiomis žvaigždutėmis. Šiuo metu bibliotekoje ilgiausios eilės yra prie Manto Adomėno „Monetos & labirinto“, Lisos Regan „Motinos kapo“ ir Leslie Wolfe „Chirurgės“.

Ąžuolyno bibliotekos kolektyvas taip pat išskiria tendencijas pagal metų laikus: šiltesniais mėnesiais, pavasarį ir vasarą, žmonės dažniau ieško lengvesnių, nuotaikingesnių, optimistiškesnių kūrinių, populiarios tampa romantinės

knygos, nuotykių istorijos, kelionių aprašymai, lengva grožinė literatūra. Šaltuoju metų laiku skaitytojai dažniau renkasi sunkesnę, gilesnę literatūrą – detektyvus, trilerius, mokslinę fantastiką ir klasikinę literatūrą.

Ką perka kauniečiai?

Tie, kurie nekantrauja perskaityti naujausius detektyvus ir nenori laukti ilgose bibliotekų eilėse, renkasi medžioklę knygynuose. Ne tik Ąžuolyno bibliotekoje laukiamiausių leidinių viršuje randame bestseleriu tapusią ir 2023-iaisiais

Metų knyga išrinktą M. Adomėno „Monetą & labirintą“ – Kauno centriniame knygyne abi šios knygos dalys šiais metais taip pat yra perkamiausių detektyvų viršuje.

Skaitytojų nuomonės „Goodreads“ apie pirmąją dalį išsiskiria – skaitytoja Justė rašo: „Vietoje pažadėto šnipų romano gavau filosofavimais ir mistika perkimštą ir persmelktą prisiminimų romaną“, jai vienas labiausiai nepatikusių atributų –graikų mitai ir antika, daug įterptų lotyniškų žodžių ir frazių. Kita skaitytoja apie knygą atsiliepia atvirkščiai: „Pasakysiu atvirai –mane tikrai nustebino šio kūrinio daugiasluoksniškumas. Mano viltys debiutanto kūriniui apsiribojo gerokai kuklesniais kriterijais, bet kaip aš klydau. [...] Čia tiek sąmokslo gijų, tiek apgaulių apgaulėse, kad svaigsta galva.“ Apie antrąją knygos dalį skaitytojai sako, kad ji daug kuo panaši į pirmąją, bet skaitosi lengvai.

Antroje perkamiausių detektyvų vietoje – Kipre augusio rašytojo Alekso Michaelidžio trileris „Mergelės“. Ši knyga nagrinėja paslaptimis apipintą žmogžudystę Kembridžo universitete.

„Goodreads“ skaitytojai knygą dažniausiai vertina trimis arba keturiomis žvaigždutėmis, bet populiariausi atsiliepimai apie šią knygą yra neigiami, pavyzdžiui: „...įvardinsiu tai didžiausiu metų nusivylimu. Knyga man nepasiteisino beveik nuo pat pradžių, čia tiek daug trūkumų, kad esu šokiruotas, jog autorius tas pats kaip ir „Tylaus paciento“. Slaptos mergelių draugijos idėja intriguojanti. Psichologijos ir graikų mitologijos bei tragedijos sankirta neabejotinai vilioja ir galėjo būti žiauriai įtraukianti ir niūriai linksma, bet, deja, Michaelides viską pasuko visiškai kita linkme.“

Trečioje vietoje rikiuojasi jau minėtos autorės Sandros Brown „Teisingumas“. Šią knygą skaitytojai rekomenduoja kaip lengvą skaitinį tingiam sekmadieniui arba kai norisi „į paplūdimį atsinešti ką nors, kas leistų viena akimi žiūrėti į savo vaiką, kuris dėl neaiškių priežasčių MIELAI valgo smėlį“. Centrinio knygyno darbuotojai sako, kad labiausiai skaitytojai ieško psichologinių detektyvų arba detektyvų su istoriniu prieskoniu. Skaitytojai mėgsta, kad detektyvai sukeltų netikėtumo efektą, būtų daug veiksmo ir, žinoma, gėrio ir blogio kova.

Jeigu nesinori skaityti populiariųjų knygų autorių, kaip alternatyvą tinkliniam knygynui galima rinktis K. Donelaičio gatvėje įsikūrusį knygyną „Kolibris“. Čia rasite mažųjų leidyklų knygas, leidžiamas nedideliais tiražais. Knygyno šeimininkė Indrė Gaučienė sako, kad būtų sudėtinga vesti populiariausių detektyvų statistiką, nes jų parduoda vos keletą per mėnesį. Čia užėję nerasite atskiro detektyvų skyriaus, tačiau šeimininkė pasiūlo keletą detektyvų variantų. Išskiria

du šiame žurnalo numeryje pristatomo Bernardo Gailiaus trilerius –„Kraujo kvapas“ ir „Agentė“.

„Kraujo kvapą“ „Goodreads“ skaitytojai priskiria labiau istoriniam romanui nei trileriui, tačiau intrigą šios knygos siužetas sukelia. Apie

šnipų romaną „Agentė“ skaitytoja Dovilė rašo: „Trečią parą man vaidenasi šnipai ir tarpukario Kaunas nuo šito daikto!!!!! Man atrodo, kad taip būna, kai įkrenti į knygą kaip į šulinį ir murkdaisi savo noru, ir kaip sunervina, kai baigiasi!!!!“ Šias abi knygas „Kolibrio“ knygyne galima įsigyti ir dabar. Trečioji knyga – škotų rašytojo Christopherio Brookmyre'o debiutinė knyga „Vienas beveik bjaurus rytas“, 1996 m. laimėjusi

„Pirmojo kraujo“ apdovanojimą

(„Critics' First Blood Award“) kaip geriausias metų kriminalinis romanas. Apie šią knygą viena skaitytoja rašo: „Knygą prarijau. [...] tikriausiai ir vėl pasinersiu į Brookmyre'o kūrybą, kai tik turėsiu nuotaikos lengvoms pramogoms.“

Taigi detektyvai ir trileriai tarp kauniečių yra itin populiarūs. Jie dažnai renkasi knygas, kurios pasižymi intriguojančiu siužetu, netikėtais posūkiais ir giliais psichologiniais aspektais. Knygų lentynose neužsibūna tokių rašytojų kaip Sandra Brown, Angela Marsons, Patricia Gibney ar Johnas Marrsas kūriniai, tačiau detektyvų variacijų ir autorių yra tiek daug, kad neįmanoma sudaryti vieno detektyvų topo –kiekvienam skaitytojui patinka vis kitoks rašymo stilius. O jeigu dar nesate atradę savo mėgstamo autoriaus ar detektyvo žanro, galbūt dabar pats laikas apsilankyti bibliotekoje ar knygyne ir pasinerti į vieną iš tokių istorijų?

KAIP ŽMONĖS MUZIEJUMI TAPO

KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

„Dešimtąjį dešimtmetį žmonės išmetė“, – paklaustas, kokius eksponatus buvo sunkiausia medžioti, konstatuoja Karolis Kaupinis. Šiam vilniečiui (nors močiutė kaunietė) patikėta režisuoti naująją Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriaus nuolatinę ekspoziciją. Nuo liepos 12 dienos ji kiekvieną miestietį, o ir pirmąkart čia besilankančius, kviečia ieškoti atsakymų į dvigubą mįslę – kas yra Kaunas ir kas yra miestas.

Pastaruosius keletą metų vienas istorinių miesto simbolių buvo užvertas ne tik čia tuoktis ketinusiems įsimylėjėliams, bet ir turistams – pastate darbavosi statybininkai, įgyvendinę architektų biuro „Processoffice“ viziją. Nepamirškime ir duoklės paveldosaugai. Kartu su architektais būsimos ekspozicijos koncepciją – ką ir, dar svarbiau, kaip rodyti, dėliojo patys Kauno muziejininkai. Per beveik septynerius metus trukusį procesą muziejus jiems tapo daugiau nei darboviete. Visi tapo muziejumi.

„Prieš kviesdami į komandą Karolį jau žinojome, kad norime tarpdisciplininės ekspozicijos, kad tai nebūtų tik miesto muziejus kaip istorikų teritorija, kad kviesime antropologus, sociologus, urbanistus – sako KMM Inovacijų vadovė Justina Dziakevičienė. –Istoriškai miestietiškumas lietuvio tapatybei ne toks savas, kaip galėtų būti, ir kadangi būtent Kaune prieš šimtą metų kūrėsi šiuolaikinis lietuviškas miestas, supratome, kad puiki proga šiame muziejuje apie tai, kas apskritai yra miestas, pakalbėti.“

Visi būdami dideli Kauno entuziastai, muziejininkai ėmė tampyti paklodę kiekvienas į savo pusę – norint išvengti pavojaus, kad ekspozicija bus sumesta iš daugybės nesusisiekiančių indų, pasikviestas filmo „Nova Lituania“ bei nenusakomo žanro audiovizualinio kūrinio „Radvila Darius, Vytauto“ režisierius. „Karolis moka mąstyti, rašyti, dėlioti paveikų, įtraukų pasakojimą. Kitas jo kaip režisieriaus gebėjimas – suvaldyti komandą ir turinį, kad ta paklodė neplyštų. Karolis viską sulydė ir sujungė“, – sako Justina.

Ką rodyti?

Žinoma, režisieriaus užduotis nebuvo tik pažiūrėti, ką fonduose turi Kauno miesto muziejus, ir iš to sudurstyti pasakojimą. Tokios užduoties nepavadintum mįsle. Režisierius neslepia, kad teko išspręsti ne vieną galvosūkį: „Kadangi mūsų istorija yra trūkinėjanti, ir tie trūkiai susiję su masiniu naikinimu, tai materijos mes turim mažai, ir ji neretai atsitiktinė. Kai guldai ant popieriaus pasakojimą, iškart galvoji, kas tai galėtų iliustruoti, simbolizuoti, padėti papasakoti. Na, ir viskas pasirodo sunaikinta, išvogta, išvežta, paslėpta, pamiršta… Iš dalies turi taikytis prie to, kas yra. Kita vertus, turi sukurti nuoseklų pasakojimą,

einantį per laiką, per erdvę, ir tada būtinai prireikia kažko, ko nėra. Vietoje to randi kažką, ko nesitikėjai. Arba, jei eksponatas labai geras, gal ir pasakojimo liniją galima pakreipti. Sakytum, bjaurus darbas – visiems skambinėti, ieškoti, bet čia ir gražiausias dalykas apie Lietuvą – gausi, ko reikia, jei ne per trečią, tai per ketvirtą žmogų.“

Tai, kas jau buvo Kauno miesto muziejaus fonduose, – mažesnioji dalis naujos nuolatinės Rotušės ekspozicijos, užimančios per 1000 kvadratinių metrų. Visa kita – ieškota ir surasta muziejuose, archyvuose, rinkiniuose, privačiose kolekcijose. Net savo namuose!

Vienas kolega ekspozicijai davė savigynai skirtą savadarbį objektą, pagamintą iš dviračio grandinės ir dildės. Kitas – „Merkurijuje“ pirktą dezodorantą. Pats Karolis prisiminė kraustant žmonos giminaičių butą rastą pakuotę popieriaus langams šiltinti. O kodėl ekspozicijoje reikia tokių dalykų kaip dezodorantas? Ką tai sako apie miestą?

„Su naująja ekspozicija išėjome iš dabartinio istorinio pasakojimo rėmų. Lietuvoje miesto muziejų apskritai nėra daug, dominuoja kraštotyriniai, kurie remiasi valstybiniu, chronologiniu pasakojimu. Kur benuvažiuosi, pasitiks archeologinė ekspozicija ir judėsi šių dienų link. O čia kitaip. Čia miesto istoriją patirsi per jo dalis, be to, suprasi, kaip jis veikia“, – sako Lina Mikalkėnaitė, dirbanti kuratore KMM Ekspozicijų ir parodų skyriuje. Jos rankose – daiktų sąrašas, kuris, kaip pati sako, atrodo „apie nieką“: „Pavyzdžiui, grindinio plytelė. Ji atrodo paprasta, bet tokia nėra. Ji padeda neregiams judėti mieste. Pasakojame apie nepastebimus dalykus, kurie yra labai svarbūs.“

Lina pamini ir daugiau smagių detektyvų, nutikusių rengiant ekspozicijos dalį, kalbančią apie šiuolaikinio miesto infrastruktūrą. Pagal režisieriaus sumanymą prisireikė, pavyzdžiui, sužinoti išpilamos druskos kiekį, konkretų gatvių valymo šepetį. Kasdien Kauną tvarkančioms įmonėms tai nebuvo suprantama –paprašius dabar mieste naudojamos šiukšliadėžės, davė seną, sovietinę: „Juk jūs gatvėje naujas galit pamatyti, kam jas dėti į muziejų?“

Kodėl rotušė?

Karolis tikina, kad jo tikslas nebuvo apibrėžtai atsakyti į klausimus, iškeltus straipsnio pradžioje, veikiau parodyti, kokia plejada tų atsakymų yra.

„Pirmiausia aš paklausiau – o kam tas muziejus? Kam žmogui šiandien reikia fiziškai eiti į kažkokią vietą?

Kuo tai skiriasi nuo to, kad namie atsisėdęs sužiūrėčiau ir suskaityčiau viską?“ – klausia režisierius ir iškart pats atsako.

Anot jo, pirmas dalykas – šiandienėje informacijos gausoje muziejus gali pasiūlyti sukuruotą pasakojimą: „Norint atsakyti, kas yra Kaunas, reikia artimai susipažinti su per laiką dominavusiom tapatybėm ir stereotipais, o tada jau mąstyti, kas yra miestas. Analizuot urbanistiką, kaip miestai atsiranda, kiek Kaunas panašus į kitus miestus pasaulyje, kokios urbanistinės idėjos šitą miestą veikė. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje, kai visi pavargo nuo industrijos keliamos taršos, atsirado miesto-sodo vizija Žaliakalnyje. Arba planinis sovietinis miestas, kuriame planas taikomas ne tik urbanistikai, bet ir žmogaus gyvenimui, jo kasdienybei. Eini per istoriją ir stengiesi, kad Kaunas taptų miesto pavyzdžiu. Juk, kaip vėlyvųjų viduramžių miestas, jis išsiskiria laisvėmis, kitaip nei miestai į rytus.“

Taigi rotušė, baltoji gulbė, kurios pamatai mena XVI a. vidurį. Ji – simbolinė Kauno pradžia. „Viduramžių miestas išsiskiria feodalinėje santvarkoje – žmogus jame gali būti laisvas ta prasme, kad jis turi teises, bet ir pareigas bendruomenei“, – primena Karolis. Jo manymu, būtent rotušė yra laisvės simbolis, primenantis, kas iš tiesų yra savivalda, – tai išties antiautoritarinis objektas. „Svarbu prisiminti ir tai, kad laisvė užliūliuoja, –Kaunas ir visa Lietuva tai jau keliskart išgyveno. Reikia statyti sieną, nes maskvėnai puls, – pavėlavom, užėjo, viską sunaikino, nusiaubė. Gal kitą kartą pasimokysim iš savo istorijos. Ir vėl ne…“ Karolio teigimu, naujojoje Kauno miesto muziejaus ekspozicijoje užkoduotos ir pamokos.

ŠIO DARBO SĖKMĘ LEMIA TAI, KAD JOS KŪRIMUI VADOVAVO NE KAUNIETIS.

Ne asmeninis, bet asmeniškas projektas

„Šio darbo sėkmę lemia tai, kad jos kūrimui vadovavo ne kaunietis. Nors esame mišri darbo grupė kilmės, patirties, nuostatų atžvilgiu, be žvilgsnio iš šalies gal būtume tapę savo tyrimų objektais. Greičiausiai rezultatas būtų ligotas, būtume vengę nepatogių temų“, – mąsto KMM Ekspozicijų ir parodų skyriaus vadovė Sigita Žemaitytė-Strazdė.

KMM Kauno istorijos skyriuje dirbantis dr. Jonas Vaičenonis tikisi, kad naujoji ekspozicija pirmiausia patiems kauniečiams padės geriau suvokti savo miestą: „Šiuolaikiniams miestiečiams rotušėje bus suteikta galimybė naujai atrasti rajonus, kuriuose gyvena. Mažosios istorijos čia turėtų įgyti svarbų vaidmenį.“

Mažųjų pasakojimų svarba neabejoja ir dar vienas KMM Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Rokas Sinkevičius. Jam anksčiau yra tekę užrašinėti partizaninio karo liudininkų atsiminimus, tad rengiant naująją ekspoziciją nudžiugo gavęs panašų darbą. „Vykau pas menininką Vladą Rukšą, kuris dalyvavo įvykiuose po Kalantos susideginimo. Jo pasakojimai drastiški. Esu laimingas, kad pavyko įkomponuoti šį įrašą į vieną iš ekspozicijos dalių, kurioje kalbame apie tai, ką žmogus mato žvelgdamas iš rotušės balkono. Lankytojas gali pažvelgti į buvusią psichiatrinę ligoninę, kurioje už armijos vengimą buvo uždarytas Rukša.“

Muziejininkas tiki, kad regėdami, rodosi, eilinių kauniečių, su kuriais prasilenkiame kasdien, patirtis, randame jose save: „Mano tėvas, pavyzdžiui, irgi po Kalantos įvykių nukentėjo, turėjo palikti mokyklą. Panašiai jaučiausi, kai kūrėme laikiną parodą apie legendinį ceremonmeisterį, daugybės įvykių dalyvį, kita vertus – tradicijų ir ritualų kūrėją, Kęstutį Ignatavičių, – ji veiks buvusiame jo darbo kabinete, vėliau ją keis kitos asmeninės parodos. Kęstučio gyvenime gali įžvelgti ir savo, ir daugelio kitų kauniečių šeimų istoriją. Tapęs civilinės metrikacijos vadovu, jis ardė sovietinę santuokų tvarką, eliminavo prie mūsų tradicijų nederančius elementus.“

Muziejaus atstovai, rengdami didįjį Kauno pasakojimą, mainėsi darbais ir užduotimis, lipo iš komforto zonų ir tyrimų sričių ribų. „Paprasta yra dirbti su tema, kurią išmanai – tarkime, religinės mažumos konkrečiu laikotarpiu. Atsiduri kitur, ir jau lyg nepatogu, gal čia kažkas kitas turėtų tą daryti, bet imi, kolegų paskatinta, perlipi per save. Jei nežinai, klausi kolegų, ir jie atsako, nes jiems irgi rūpi, kad rezultatas būtų kuo geresnis“, – apie pagerėjusius žmogiškuosius ryšius pasakoja KMM Kauno istorijaus skyriaus vadovė dr. Inga Puidokienė. Anot jos, kolektyve aptartos ir temos, kuriomis lyg ir nepatogu kalbėti miesto muziejuje, pvz., nusikalstamumas. „Net ir gamtai skirtas stendas visokių diskusijų kėlė, ką jame turėtume rodyti. Mums ši eks-

pozicija davė daug patirčių, pirmiausia patiems susipažįstant, kaip miestas veikia.“

„Pakibirkščiavimai tarpusavyje tik padeda išgryninti idėją. Mokslas pirmoje vietoje, nes svarbu nemeluoti, tad visi tie pakibirkščiavimai baigdavosi svariausio argumento priėmimu“, – sako archeologas Povilas Gadliauskas, dirbantis KMM Kauno istorijos skyriuje.

S. Žemaitytė-Strazdė diskusijas irgi mini geruoju: „Procesas mane išmokė būti kuklesne, nusileisti, kai kito argumentai stipresni, ir sutikti, kad maniškis Kauno matymas, nors juo nuoširdžiai tikiu, gali nedominuoti. Juk tai nėra mano asmeninis projektas, nors turbūt kiekvienas Kauno mylėtojas norėtų papasakoti saviškę istoriją.“

Kaip viskas tilpo?

Aleksotas, Šilainiai, Žaliakalnis, Vilijampolė – šias ir kitas miesto dalis naujojoje ekspozicijoje galėsite aplankyti, jas patirti keliomis juslėmis. Pavyzdžiui, išgirsti – juk prie kūrėjų komandos prisijungė ir garso menininkas Andrius Mackevičius, sugebėjęs muziejui gauti net Antrojo pasaulinio karo metų įrašą iš BBC archyvų. O kiek idėjų dar netilpo… Dalis jų bus atskleistos per laikinas parodas, kurioms skirta visa iki šiol neeksploatuota rotušės palėpė.

„Aš į Kauną, kaip daugelis žino, žiūriu iš vandens. Vis bandžiau Karoliui įsiūlyti vytinę, senovinį laivą, gal jis tilptų Aleksote ir Fredoje“, – sako dr. Gediminas Kasparavičius, atstovaujantis KMM Kauno istorijos skyriaus rinktinei. Galiausiai iš ilgų diskusijų gimė laivo 3D modelis – istorikui tai buvo asmeninė pergalė. „Su Sigita rengdamas Vilijampolės dalį įsigyvenau į 1946 m. potvynį, kuris buvo tragiškiausias, kiek turime duomenų. Dėl užduočių, kurias atlikau rengiant ekspoziciją, ir asmeninį tyrimo lauką kreipiu į šią pusę“, – dar vieną pasiekimą mini istorikas.

„Turbūt kiekvienam jo stendas sudėtingiausias, bet man Vilijampolė pasirodė itin komplikuota. Nepapasakoti apie getą ir išžudytus miesto žydus negali, o pasakoti – sunku. Tikiuosi, tinkamai atspindėjome šį tragišką mūsų istorijos epizodą“, – kolegą pildo Sigita.

„Kaip istorikas, domiuosi tarpukariu, Laikinosios sostinės laikotarpiu, tad ir ekspoziciją rengiant buvo smagu dirbti su šiomis temomis“, – prisistato Gedimino skyriaus draugas dr. Simonas Jazavita. Jam įdomu ir tai, kaip miestas išlaikė tarpukarinę dvasią sovietų okupacijos metais. „O gal neišlaikė, kai kas gali paklausti. Diskutavome su Karoliu, kaip į naratyvą įterpti tokius sudėtingus įvykus kaip Birželio sukilimas, kaip kalbėti apie pilkąsias zonas, kolaboravimą.

Juk mūsų prosenelių ir senelių pasirinkimai aktualūs ir šiuolaikiniam kaunie-

čiui. Istorijos misija yra ir didaktinė, kad pamąstytum, kaip pasielgtum pats, pajustum empatiją praeities herojams. Žinoma, ekspozicijoje bus ir paprastų žmonių, ir antiherojų, tai irgi svarbu. Pateisinti jų poelgius ar ne, spręs lankytojas“, – sako muziejininkas.

Kauno miesto muziejaus pasiūlyti

Simono minėti miesto simboliai –tai ir tokie visuotinai mėgstami objektai kaip funikulierius ir Kristaus prisikėlimo bazilika, taip pat, be abejo, krepšinis ir įvairios asmenybės – nuo Jono Vileišio iki Gintaro Patacko. Vizualinį šių simbolių sprendimą sukūrė Inga Navickaitė, o sąrašą, jei turite geresnių variantų, galėsite pratęsti apsilankymo metu. Įveikus visą naująją ekspoziciją bei aplankius laikinas parodas, atsakius į bent vieną iš šiame tekste minėtų klausimų, lauks atpildas – kavinė, kuri rotušėje turėtų pradėti veikti artimiausiu metu. Jei ten sutiksite ką nors vėl aptarinėjančius Justiną, Ingą, Roką, Joną, Povilą, Sigitą, Karolį, Gediminą, Simoną ar Liną, nesikuklinkite, geriau pavaišinkite juos kava.

HEROJUS NETURI ELGTIS NUOSEKLIAI

KOTRYNA LINGIENĖ

„O už lango, Putvinskio gatvėje, skaisčiai švietė saulė, medžiai sprogo raminamai žaliais pavasariniais lapais, jų tankmėje paukščiai suko naujus lizdus, o paunksmėje kasdieniai rūpesčiai kažkur vijo žmones, vis dažniau nusivelkančius paltus ir braukiančius prakaitą nuo staiga išrasojusių kaktų. Artinosi priešpaskutinė Lietuvos vasara.“

Tai citata iš antrojo Bernardo Gailiaus romano pabaigos. Pirmajame panardinęs į partizanų pasaulį okupuotoje Lietuvoje, šįkart autorius kviečia į laisvą 1938-ųjų Kauną. Simboliška, kad pirmasis susitikimas su „Agentės“ skaitytojais mūsų mieste įvyko ne kartą šnipų romane minimoje Laisvės alėjoje. Tai nutiko šį balandį.

Edvino Kumšlyčio nuotr.

Atsakydamas į Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje susirinkusiųjų klausimus B. Gailius išdavė, kad romano pagrindinei herojei diktuojamas morkų pyrago receptas iš tiesų pasiskolintas iš jo žmonos. Taip pat – kad iš tiesų egzistuoja moteris, vardu Angelė Treigytė. Jai teko padovanoti naująją savo knygą. Tiesa, tai tik sutapimas. Leidyklos „Aukso žuvys“ metų sandūroje išleisto romano įvykiai turi istorinį pagrindą, panašūs dalykai išties galėjo dėtis tarpukario Kaune, visgi Gailiaus

Angelė – išgalvota. Išgalvota jauna mergina, turinti labai realių problemų. Ką rinktis? Komunistai ar Amerika? Konstantinas ar Dovydas? Kauno centro prabanga ar Žaliakalnio lūšnos?

Bernardai, esate istorikas, kuris tapo rašytoju, ar visgi rašytojas, kuris nusprendė pagilinti savo žinias ir studijuoti istoriją?

Sąžiningiau sakyti, kad pirmiausia istorikas, bent jau chronologiškai taip yra tiksliau. Man, kaip istorikui, chronologija svarbi. Nors kai kurie mano dėstytojai ir redaktoriai yra sakę, kad esu rašytojas, kai pats dar taip nemaniau. Sunku pasakyti, kokia dalis čia likimo, kokia – pasirinkimo. muziejuose, archyvuose, rinkiniuose, privačiose kolekcijose. Net savo namuose!

Romanas „Kraujo kvapas“ apie partizanus pasirodė ne taip seniai – prieš dvejus metus. Dabar – šnipai. Anksčiau esate išleidęs publicistikos temomis, kurios veriasi ir jūsų romanuose. Jaučiate atradęs savo sritį? Man visada buvo įdomu tai, ką dabar vadinu slaptuoju pasauliu. Tai procesai, kurie vyksta nuolat, bet mums nėra matomi. Dar paauglystėje skaičiau detektyvus, tuomet politinius trilerius, šnipų romanus. Slaptumas, paslaptis, ta intriga visą laiką traukė. Be to, studijavau teisę, kriminalistiką, norėjau užsiimt nusikaltimų tyrimais. Bet pradėjau dirbti Genocido ir rezistencijos tyrimų centre su labai

specifiniais nusikaltimais. Ten įsitraukiau į partizanų karo tyrimus – juose irgi daug paslapties.

Ar būtent paslapties jums pritrūko lietuviškoje literatūroje? Nesunku pastebėti, kad šnipų romanų, o ir jų autorių, daugėja.

Sakyčiau, dabar turime šnipų romanų rašytojų bendruomenės užuomazgas (juokiasi). Visgi Lietuvai dar toli iki anglakalbio pasaulio. Be abejo, džiugu, kad ir mes atrandame šį žanrą, apskritai siužetinę literatūrą. Prieš kokius dvidešimt metų dar sakydavome, kad nei detektyvų, nei meilės romanų, nei fantastikos geros lietuvių kalba nėra. Dabar turime visko.

Metas praskleisti „Agentės“ skraistę. 1938-ieji, Kaunas. Siužetas vedžioja po gerai vietiniams pažįstamas gatves, pastatus. Politiniai oponentai bando vienytis, kad susilpnintų Smetonos valdžią, ir visi veikia vieni kitiems už nugarų. Kas buvo tas pirminis šaltinis, paskatinęs įsivaizduoti, kaip komunistų agentė tarpukario

Kaune žaidė dvigubą žaidimą? Tarpukario komunistų partija mane ir seniau domino – nebuvo pagrindinis

tyrimų objektas, bet intrigavo kaip slapta pogrindyje veikusi organizacija. Daugelio dalykų, kuriais jie užsiėmė, niekas taip ir nesužinojo.

Pirmiausia pradėjo dėliotis tam tikros siužeto užuomazgos. Buvau sumanęs, kad pagrindinė veikėja turi būti agentė, jai nutinka kažkas dramatiško, bet vienu metu man pritrūko priežasties – kodėl tai vyksta? Aplink kokią politinę intrigą turėtų suktis veiksmas? Atradau keletą straipsnių, kuriuose buvo rašoma apie 1938 m. opoziciją Smetonai, siekiant valdžios dalybų. Ta dalis knygoje yra daugmaž teisinga – konkrečius dialogus, susitikimus teko pačiam sugalvoti, bet tai tapo labai geru fonu slaptojo pasaulio istorijai.

Esate minėjęs, kad daug laiko praleidote Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Ten ir ėmė dėliotis „Agentės“ kontūrai?

Taip, prieš kokius dvidešimt metų eidavau ten ruoštis paskaitoms. Bet, kaip studentai gerai žino, tai daryti nuobodu, ir iš to nuobodulio vis bandai susigalvoti kokios kitos veiklos. Tai mano kita veikla būdavo vartyti bibliotekos katalogą. Atsidarai stalčiuką ir žiūri, kokių čia yra knygų. Taip netyčia radau knygą, kuri man atvėrė tarpukarį ir kartu šnipinėjimo pasaulį – tai buvo diplomato Jono Polovinsko-Budrio atsiminimai. Juos su dideliu susidomėjimu perskaičiau.

Turiu pasakyti, kad tuo metu tarpukario Lietuvos tyrimų dar labai trūko. Viskas, ką buvome gavę mokykloje, buvo Vasario 16-oji, Lietuvos tarybos nuotrauka, Nepriklausomybės kovos su lenkais, ir tiek. Skaitydamas Polovinsko memuarus pajutau, koks tai buvo įdomus lai-

kas, kaip spalvingai žmonės gyveno, sugyveno ar nesugyveno.

Iš tiesų skaitant „Agentę“ tos šimtus kartų matytos juodai baltos tarpukario Kauno nuotraukos akyse įgauna spalvas. Itin vizualiai aprašote personažų stilių, aprangą, aksesuarus, pastatų interjerus.

Tai jau vaizduotės produktas. Kai tokį miestą, koks tarpukariu buvo Kaunas, pasirenki pasakojimo fonu, atsiveria erdvė detalesniems pasakojimams apie aprangą, valgius ir kitus niuansus. Neslėpsiu, esu domėjęsis XX a. pradžios mados, ypač vyriškos, istorija –tai padėjo. Be to, fantaziją pakursto dabar nesunkiai pasiekiami užsienio šaltiniai – tų laikų žurnalai, piešiniai.

„Agentės“ veiksmas verda ne tik Kauno centre, bet ir Žaliakalnyje, taip pat ir vargingoje darbininkiškoje jo dalyje – vadinamojoje Brazilkoje. Šiandien didžioji jos dalis gentrifikuota, vietoje autentiškų lūšnelių –šiuolaikinės architektūros namai. Kodėl jūsų knygai reikėjo to purvo ir tamsos? Iš dalies to reikalauja pats žanras. Trilerio ar šnipų romanų herojai neretai priversti leistis į tamsius miesto užkaborius ir ten užsiimti savo reikalais – tokie jau purvini jų darbai. Iš to darbo purvinumo ir atsiranda visas skaitymo malonumas – jei herojus laiką leistų tvarkingame biure, nebūtų taip įdomu. Kita vertus, į autentiką tempia istoriko instinktas. Jei jau rašai apie pogrindinę komunistų partiją, intrigas joje, turi patekti į šių žmonių aplinką.

Man atrodo, kad romane sugebėjau parodyti miesto daugiasluoksniškumą. Rašydamas supratau, kad Žaliakalnis –geriausia vieta tam atskleisti.

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

O kaip kūrėte personažus?

Tiek agentė Angelė, tiek ją

kiekvienas į savo pusę palenkti bandantys Konstantinas ir Dovydas tai kelia susižavėjimą, tai norisi juos papurtyti už pakarpos, tai apima nuoširdus gailestis. Nors jiems patikėti svarbūs darbai, visi jie ir gana silpni žmonės, neatsispiriantys pagundoms. Viso labo žmonės. Toks ir buvo tikslas?

Nelengva atsakyti į šį klausimą, turbūt tas ir parodo, kad nėra gero gyvo herojaus recepto. Manau, kai rašytojas stengiasi kurti herojus pagal receptą, vadovaudamasis patarimais, tada jie ir lieka negyvi.

Visų pirma įsižiūri į save. Suvokiame pasaulį per save ir atvaizduojame jį per save. Tuomet dar pasižiūri į tave supančius žmones. Pamatai, kaip jie kalbasi, kaip elgiasi, kas jiems būdinga, ir bandai visa tai perteikti herojams.

Dar rašydamas „Kraujo kvapą“ padariau atradimą ir įsiminiau tai kaip taisyklę – herojus neturi elgtis nuosekliai. Taip, pasakojimo logika to prašytų, bet žmonėms juk tai nėra būdinga. Jei žmogus pasakė vienaip, tai nereiškia, kad po poros savaičių nepersigalvos. Žadame mesti rūkyti ir toliau rūkome arba ketiname pradėti bėgioti ir nebėgiojame. Tas pats principas galioja ir darbe, netgi pavojuose. Manau, būtent tai personažams suteikia gyvybės.

Užsiminėte apie „Kraujo kvapą“. Įdomu, kiek debiutinio romano sėkmė jus įkvėpė, o gal kaip tik prislėgė?

„Sėkmė“ – skambiai pasakyta. Tas romanas pavyko, esu juo patenkintas, džiaugiuosi, kad įvairūs skaitytojai

gerai apie jį atsiliepia ir, ko nesitikėjau, pripažino net literatūros profesionalai. Kita vertus, aš dar jį rašydamas žinojau, kad bus ir kita knyga. Man patiko pats procesas, o tai, kad „Kraujo kvapas“ priimtas, išleistas ir skaitomas, buvo patvirtinimas, kad ir kiti mano, jog galiu rašyti. Suvokimas, kad kitiems įdomu, suteikia pasitikėjimo.

Kieno pripažinimas jums svarbiausias?

Svarbiausias yra skaitytojas. Siekiu, kad žmonės, kurie paima mano knygą, nebegalėtų jos padėti į šalį. Ianas Flemmingas yra sakęs, kad didžioji dalis kūrybinių pastangų skiriama tam, kad priverstum skaitytoją versti puslapį po puslapio, užkurtum tą mechanizmą.

„Agentė“ baigėsi, bet jos istorija – ne. Ar bus antroji romano dalis?

Manęs to klausė ir perskaitę „Kraujo kvapą“. Paprastai kalbu tik apie tuos romanus, kurie, žinau, bus ne tik parašyti, bet ir išleisti. Tad dabar konkrečiai neturiu ką pasakyti, bet labai tikiuosi, kad visus nustebinsiu. Beje, kitų metų pradžioje pasirodys mano negrožinė knyga apie Vakarų žvalgybos tarnybų istoriją.

Kokį jūs, vilnietis, rašydamas „Agentę“ pamatėte Kauną?

Žinojau, kad rašyti apie Kauną buvo rizikinga, ir nebūtinai kauniečiai mane už tai pagirs. Kaunas man dabar labai patinka, nors prigimtinės meilės jam nejaučiau. Vienu metu buvau paniręs į tarpukario spaudą – taip pasinėriau į aną pasaulį, gyvenau jo atmosfera, konkrečiais įvykiais. Po tokios patirties atvažiavęs į miestą jau visai kitaip pradedi jį matyti, jo geografiją suvoki kaip tarpukarinę. To vaizdo taip ir nebeatsikračiau.

ŠIAURĖS KASABLANKA

ALGIRDAS ŠAPOKA

Rašydamas žurnalui ne tik susipažįsti su filmo vertais žmonėmis, bet ir besiruošdamas pokalbiams spėji prisiminti, kas užmiršta, ar sužinoti šį tą naujo. Vieną žymiausių kino filmų, „Kasablanką“, mačiau paauglystėje, kai svajojau tapti kino industrijos darbininku. Tokiu netapau, o ir sinefilu savęs nebepavadinčiau, tačiau pažiūrėti užmirštą filmą, kad geriau pažinčiau savo mylimą miestą Kauną, – malonumas. Po seanso nuėjau pasikalbėti su dviem žmonėmis, Sugiharos namų muziejaus Vaižganto gatvėje sielomis, – dr. Linu Venclausku ir Ramūnu Janulaičiu. Jie kiek anksčiau pristatė parodą, kuri Kauną ir apibūdina kaip Šiaurės Kasablanką.

Lietuvos diplomatai Kauno geležinkelio stotyje. Iš dešinės antra – Magdalena Avietėnaitė, centre su skrybėle ir baltomis pirštinėmis stovi Stasys Lozoraitis, jam iš dešinės – žmona Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė, iš kairės – Stasys Šilingas. XX a. 4 deš. Nežinomo autoriaus nuotr. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondai (ČDM Ta 9396)

Kas ta Kasablanka?

Nemėgstu, kai palyginimams naudojami tokie nelygiaverčiai svertai kaip „Kaunas – mažasis Paryžius“, o „Marijus Žiedas – lietuviškasis Pierce’as Brosnanas“. Kartais jie tiesiog nieko nepasako, tik sukuria kažkokią pritempto panašumo iliuziją. Bet šįkart pykti neturiu ko. Jeigu ne minėtas filmas – apie Maroko miestą tikriausiai ir sužinojęs būčiau tik gerokai vėliau savo gyvenime. Na, o dar karo metais išleista juosta tapo tikra populiariosios kultūros kliše, pasitelkiama apibūdinant tam tikras įtemptas, daugiasluoksnes situacijas.

1942 m. amerikiečių romantinėje dramoje persipina tai, ko netrūko ir Kaune: kintantys politiniai režimai, pabėgėliai, šnipų žaidimai, meilės skausmai, egzotiška atmosfera, XX a. istorijos paraštės, kovos su totalitarizmu ir t. t. Sudėtinga buvo Kauno situacija, ne mažiau klastingas buvo ir meilės trikampis filme: kaip išsiskiria mylimųjų likimai juostoje, taip pabyra jie ir Lietuvoje. Tarp Rytų ir Vakarų, tarp namų ir gulagų, tarp skirtingų geležinės uždangos pusių, tarp gyvybės bei mirties.

Termino šaknys

Pirmasis terminą „Šiaurės Kasablanka“ pavartojo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius, apibūdindamas Lietuvos didybę nyrant į prarają lemtingą 1939 m. rudenį. Rugsėjį Lenkiją pasidalina dvi blogio imperijos, o mes priversti pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį su šalimi, kurios vardo nemėgstu.

Istorikai pokalbio metu man primena: nors Vilnius mūsų, bet mes – rusų, kaip sakė Pupų Dėdė, tačiau oficialiai Lietuva tada dar neįtraukiama į blogio imperiją, tik dislokuojami kariniai daliniai. Karo nuotaikomis čia dar veikia užsienio šalių atstovybės: Vokietijos, SSRS, Lenkijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos ir kt.

Į Lietuvą suplūsta mūsų mažai valstybei gana didelis kiekis pabėgėlių: daugiausia žydų iš Vokietijos bei Lenkijos. Kai kurios kitos šalys, vengdamos antisemitinių nuotaikų, savo sienas uždarė, o mes priėmėme apie 30 tūkst. žmonių.

Šnipų žaidimai

Mažame, jaukiame ir dar provincija kvepiančiame Kaune užsienio šalių atstovai pradėjo kurtis 1920 metais: nuo nepaprastųjų ir įgaliotųjų ministrų iki garbės konsulų ir net apaštališkųjų nuncijų. Pagal tų laikų diplomatinę praktiką ambasadoriais galėjo vadintis tik didžiųjų valstybių atstovai.

R. Janulaitis pripažįsta: Lietuva, tiksliau – Kaunas, nepriklausomybės aušroje tikrai nebuvo esminis diplomatinio tinklo taškas. Vienas atstovas būdavo skiriamas kelioms valstybėms, tad tų šalių pasiuntinių nuolatinės rezidencijos būdavo Rygoje, Stokholme, Kopenhagoje, Helsinkyje.

Esminių diplomatinių rangų užsienio tarnautojai Kaune apsilankydavo skiriamųjų raštų įteikimo, valstybės švenčių ar svarbių diplomatinių misijų progomis. Vietoje juos pavadavo įprastai žemesnio rango kolegos, spręsdavę vizų ir kt. klausimus.

„Kaip dabar, taip ir anksčiau, užsienio atstovybės turi dvi funkcijas: oficialias, protokolines, kurias mes žinome, sekame ir gana griežtai tarp valstybių reguliuojame. Tai įvairūs šalių bendradarbiavimo klausimai. Tačiau visuomet yra ir neoficialios, žvalgybinės funkcijos, skirtos surinkti trūkstamą informaciją“, – pasakoja L. Venclauskas.

Kaune atstovybes prieš karą atidarė jau 22 užsienio valstybės. Visos jos turėjo skirtingas užduotis, pareigas: iš likusių dokumentų bei atsiminimų žinome, kad, pvz., rusai daug dėmesio skyrė reprezentacijai, norėjo piešti prestižo, progresyvios šalies įvaizdį. Be kita ko, ir šnipinėti.

Didelių interesų zona, t. y. Šiaurės Kasablanka, Kaunas tampa prieš karą: mažoje, bet dar nepriklausomoje šalyje užverda tikras šnipų katilas.

Dėl įtakos varžosi didieji Europos žaidėjai, ryškėja pabėgėlių krizė, bandoma įvairiai paveikti vietos gyventojus. Situaciją gerai iliustruoja tai, kad jau ore sklandant karo tvaikui

įvairios šalys toliau čia siunčia savo atstovus. Aukštas pareigas einantis vicekonsulas Čijunė Sugihara į Kauną atvyksta 1939 m. rugpjūtį, o naujas

Švedijos atstovas atkeliauja net 1940 m. vasarą. Abiejų darbo vietos – kone viena priešais kitą, Vaižganto gatvėje. Mano pašnekovai samprotauja: tikėtina, kad tokia keista vieta (tuomet –miesto pakraštys) pasirinkta neatsitiktinai. Toliau nuo akių, privačiau, patogiau pasitraukti.

O ar turėjo Lietuva šnipų?

Be abejo. Pagal pirminį projektą, visos valstybės institucijos turėjo kurtis

sostinėje Vilniuje, tačiau Rytų Lietuvą atplėšus lenkams jau 1920 m. pradeda kurtis Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija. Ji vėliau glaudžiai bendradarbiauja su įkurtu Vidaus saugumo departamentu.

Kaune URM net kelis kartus keičia vietą: pradžioje kuriasi dab. Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, vėliau persikelia į dab. KTU centrinių rūmų viršutinius aukštus. Prieš karą čia dirbo 75 diplomatai ir tarnautojai. Ministerijai ilgiausiai vadovavo Dovas Zaunius ir Stasys Lozoraitis.

Kaip turbūt ryškiausią Lietuvos šnipą ar žvalgybos pionierių L. Venclauskas pamini itin išskirtinę ir mitais apaugusią tarpukario Lietuvos asmenybę – Joną Polovinską, pravarde Budrys (šios asmenybės memuarai įkvėpė ne tik šiame numeryje kalbinamą Bernardą Gailių, bet ir Kanados lietuvį rašytoją Antaną Šileiką, kurio tekstuose taip pat ryškus Kaunas, – red. past.). Tarp ryškiausių jo įgyvendintų misijų –sėkminga Klaipėdos krašto diversija bei prijungimas prie Lietuvos.

Puikaus išsilavinimo, iš žymios giminės kilęs karininkas grįžęs į Lietuvą, 1921 m. liepos 21 d. paskirtas Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų dalies viršininku. Vėliau jo rankose atsiduria ne viena svarbi Lietuvos atstovybė užsienyje: Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje, JAV.

Moterų Šiaurės Kasablankoje buvo, tačiau į vyrų rašytą istoriją įėjo ne visos.

Vienintelė moteris užėmusi aukštas pareigas Užsienio reikalų ministerijoje buvo Magdalena Avietėnaitė, o žymiausia moteris žvalgybininkė tuometėje

Lietuvoje buvo Marcelė Kubiliūtė. Studijavusi ir dirbusi Vilniuje Avietėnaitė šį miestą pamilo ir niekuomet nepamiršo: mūsų sostinę okupavus lenkams, bene du dešimtmečius ji likusiems lietuviams aktyviai perdavinėjo spaudą, pinigus, rinko informaciją apie lenkų kariuomenę.

Ir neatsitiktinai: iki Kaunui tampant

Šiaurės Kasablanka, aktyviausias šnipų žaidimas vyko būtent tarp Lietuvos ir Lenkijos. Iki 1940 m. už šnipinėjimą Lenkijai nuteisti net 138 žmonės. Didžiausia skiriama bausmė – mirties, tačiau netrūksta atvejų, kai A. Smetona pasigailėdavo.

Susitikimo vietos ir žymūs žmonės

Be abejo, pagrindine žvalgybinės veiklos buveine tapdavo užsienio šalių atstovybės bei jų būstinės, kurių didelė dalis buvo įsikūrusi V. Putvinskio (anksčiau –Kalnų) gatvėje. Prieš karą naujus rūmus Laisvės alėjos gale, netoli laiptų į Vytauto kalną, pasistato ir Sovietų Sąjungos atstovybė.

Ar galėjo būti dar kokių nors vietų, kur galėjo rinktis šnipai? Pašnekovas Linas Venclauskas patvirtina atsakymą, kurio šiek tiek ir tikėjausi, – „Metropolis“ tikrai galėjo būti tokia vieta, kur būdavo tiek keičiamasi informacija, tiek bandoma ją išgauti.

Vienoje populiariausių tuometinio Kauno pasilinksminimo vietų rinkdavosi nemažai tuo metu vidurinio bei aukštesniojo sluoksnio lietuvių, daugiausia valstybės tarnautojų bei karininkų. Verta pridurti, kad nuotaikos jaunoje valstybėje buvo itin hedonistinės: netrūko nei linksmybių, nei alkoholio, nei narkotikų – ne sykį ir pats skaičiau, kad populiarus buvo leidžiamas kokainas bei eteris.

O ar buvo žymių žmonių, kurie galėjo šnipinėti? Dar tarpukariu įtarinėta, kad vienas tokių buvo bene žymiausias to

meto dainininkas Danielius Dolskis, karjerą pradėjęs Rusijoje. Jis ypač dažnai pasirodydavo tame pačiame „Metropolyje“ ir buvo žinomas dėl didelės charizmos bei unikalių socialinių gabumų.

Apie įtarimus rašė muzikologas

Vytautas Venckus, savo prisiminimuose tai mini ir Antanas Šabaniauskas. Kita pusė juos visuomet neigė – ilgų diskusijų metu prof. habil. dr. Markas Petuchauskas mane tikino, kad tai tik pavydžių dainininkų bei antisemitiškai nusiteikusių lietuvių mitas. Ir pats taip maniau, kol visai neseniai pavyko rasti duomenų, kurie patvirtina, kad Danielius Dolskis buvo Sovietų Sąjungos užverbuotas. Tokie žmonės galimai buvo įtakos agentai, juos panaudodavo kaip pašto dėžutes ar kaip smegenų plovimo mediumus, dezorientacijos transmisijos diržus.

Keliaujantis dainininkas – puiki priedanga. Beje, pirmąsyk čia jis atvyko iš karto po valstybės perversmo ir vėliau artimai bičiuliavosi su K. Griniaus aplinka. Žinoma, labai artimą ryšį palaikė su Gelpernų šeima, kurios jauniausiąjį Dimitrijų vėliau K. Grinius išgelbėjo nuo Holokausto.

Nepriklausomybės saulėlydžio palikimas

Unikalus ir be galo įdomus Lietuvos istorijos etapas, nepriklausomybės pabaiga užsienio žvalgybininkų fone, aptariamas vis dažniau. Ir labai gerai: tai puikus įrankis Lietuvai save pristatyti per dar vienus istorijos užkulisius.

Šnipų filmai nepraranda savo auditorijos, šešėlių žaidimai visuomet domina žmones. Šiaurės Kasablanka nėra tik paroda, o ir reiškinys, lietuviškasis detektyvas, savo daugiasluoksniškumu, išgyvenimų dramatiškumu lenkiantis

Džeimso Bondo scenarijus ir nenusileidžiantis legendiniams Johno le Carré romanams. Susidomėjusieji turėtų apsilankyti Sugiharos namų muziejuje, kurio šeimininkų dėka galime apie visa tai sužinoti daugiau.

KAUNOGRAFIJOS PAGRINDAI

AGNĖ SADAUSKAITĖ GIE VILKĖS ILIUSTR.

„Ką, po velniais, čia veikia Gandhi?“ – šūkteli man draugė, kai mindamos dviračiais pravažiuojam Draugystės parką. „Žinok, ant vieno iš Kauno tiltų yra ir barzdotas nykštukas!“ – bandydama pademonstruoti savo žinias apie miesto skulptūras, rikteliu atgal.

„Ai, nesuprasi to Kauno“, – burbteli ji ir nudumia toliau.

Tikrai nesuprasi. Dar būčiau norėjusi jai papasakoti apie tai, kad Gandhi, Indijos tautinio išsivadavimo lyderis, ir tasai nykštukas ant Nemuno salos tilto šiame mieste netgi turi sąsajų – tai miestųpartnerių dovanos Kaunui. Štai Gandhi skulptūra pastatyta Indijos konsulato iniciatyva. Na, o kodėl tarp daugiabučių kvartalų esančiame parke? Dar sovietmečiu įkurtas Draugystės parkas turėjo simbolizuoti ryšius tarp tautų, o dabar planuojama, kad šioje vietoje galėtų atsirasti ir daugiau miestų-draugų dovanų. Tuo tarpu inėtasis nykštukas nutūpė čia iš Lenkijos miesto Vroclavo –ten tikima, kad nykštukai neša laimę ir džiaugsmą. Nors pats

Nemuno salos tiltas ne ką kuklesnis sėkmės talismanas –senieji kauniečiai jį žino neoficialiu pavadinimu „Tiltas, po kuriuo praskrido Kairys“, kai lakūno pasiekimas buvo įrašytas į Guinesso rekordų knygą.

Kaune gyvenu jau ketverius metus ir buvimas mieste labiau asocijuojasi ne su jo istorijos išmanymu, bet su pabirais faktais ir asmeniniais patyrimais. Ką reiškia gyventi Kaune? Iš tikrųjų nežinau; atrodo, kartais sunku papasakoti, ką reiškia gyventi savo pačios kūne, savo gyvenimą, tartum patirčiai nusakyti netinka nė vienas žinomas žodis. Miestas, rodos, dažnai lieka tik gyvenimo fonu, kur bėgam į troleibusą, susitinkam bičiulius, einam pro pastatus ir turim mėgstamą parduotuvę, kurioje nereikia daug galvoti, nes atmintinai žinom, kur padėtas sūris ir kur bananai.

Visgi, kai sustoju ir paklausiu: „O kaip tu laikaisi, Kaune, ir ką ten slepi po šita plytele?“, miestas prabyla, vaikšto kartu ir tampa lygiaverčiu bendrakeleiviu. Jis geriau nei istorijos vadovėlis papasakoja apie nesenus Lietuvos istorijos epizodus, nes visa tai matė. Dažnai galvoju apie tai, kad niekur kitur taip giliai nejutau ir nesupratau lietuvių tragedijos, trėmimų masto – čia, Kaune, apie tai kalba atminimo lentelės, sudalinti gyvenamieji tarpukariniai namai, pigiais sovietiniais dažais padengtos buvusių šeimininkų namų sienos, aikštė, kuri priėmė pirmosios Dainų šventės dalyvius ir iš kurios po keliolikos metų buvo tremiami žmonės.

Apie tai kalba ir, rodos, maži ar neryškūs epizodai. Dabar ant vieno iš Kovo 11-osios gatvės namų kabo atminimo lenta Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui, politiniam kaliniui ir tremtiniui Juozui Urbšiui. Ar žinot, ką jis, gyvendamas šiame name, matė pro langus kiekvieną dieną? Sovietų armijos sunkųjį artilerijos pabūklą, stovėjusį visai šalia Kauno tvirtovės VI forto.

Aplinka galima gąsdinti žmogų; toje pačioje aplinkoje galima kurti ir gražius dalykus. Pabūklo vietoje jau nuo 1990ųjų yra chaotiškai susiformavęs Kryžių kalnelis. Tikiuosi, Urbšys spėjo pamatyti šiuos Nepriklausomybės ženklus.

Šalia gražių ir liūdnų istorinių pasakojimų, gyvenimas Kaune man reiškia lėtą ėjimą Laisvės alėja, ilgas eiles prie

kavinių, kelis širdies infarktus, kai netikėtai aploja Žaliakalnio kiemų šunys, medinius namus su gėlių darželiais ir liūtus. Taip, kauniečiams, numanau, net antakis nevirptelėjo perskaičius „liūtus“, nes viskas aišku – vieniems liūtai asocijuojasi su Vytauto Didžiojo karo muziejumi ir kiekvieno kauniečio nuotraukų albume randama fotografija ant „liūtukų“.Kitiems tokia miesto egzotika ir liūtų riaumojimas prieš miegą įprastas, nes šalimais – zoologijos sodas. Jis, beje, ribojasi ir su vienu mano mėgstamiausių slėnių, pavadintu Adomo Mickevičiaus vardu. Poeto vardas suteiktas neatsitiktinai – Mickevičius čia mėgdavęs pagaudyti mūzas, čia jam buvo surengtas ir atsisveikinimo vakarėlis, kurio metu poetui dedikuotas akmuo. Suprantu jį, apdainavusį ir taip dažnai traukusį į šią ramią gamtos užuovėją, – slėnis flirtuoja su akimis kiekvienu metų laiku. Visgi įdomu, kiek naujų poemų neužgimė, nes atrodo, kad Mickevičiui, net ir neturėjusiam GPS ar „Google Maps“, slėnį rasti buvo lengviau nei dabartiniams Kauno dainiams – pasidalinusi nuotraukomis dažnai turiu ir miglotai paaiškinti, kaip iki jo nusigauti. Tik neikit per zoologijos sodo vilkų narvus!

Na, bet per ilgai užsibuvau vietiniam rajone, juk ir kitose Kauno dalyse yra egzotikos. Štai tereikia patraukti į Panemunės šilą, rečiau vadinamą oficialiu Jono Basanavičiaus vardu. Jis gerai pažįstamas kauniečiams, o minios užplūsta, kai ištinka „lietuviškasis sindromas“ – poreikis eiti pasivaikščioti vos pašvietus pirmajai pavasarinei ar paskutinei šiltai rudeninei saulei. Aš ne išimtis – tokiu metu linksmai žingsniuoju minioje ir braunuosi į savo mėgstamiausią taką – Žuvėdrų ir Lakštingalų alėjų atkarpą. Nesvarbu, iš kurios pusės pradėsite eiti, ar nuo Panemunės Aukštutinio, ar nuo Panemunės tako, visada geriausia keliauti šviečiant vakarinei saulei balandžio ar gegužės mėnesiais, tuomet taip gražiai krinta saulės spinduliai tarp pušų spyglių. Jei po kojomis neieškosit vabaliukų, prie vieno iš kamienų pamatysit užrašą „Energetinis sūkurys. 300 metrų“. Kaip pasakoja šios vietos atradėja(s) (įkūrėja(s)? pajautėja(s)?), „šiame sūkuryje yra jaučiama šilta, raminanti, tėvų ir vaikų ryšį

atgaivinanti, sustiprinanti energija. Taip pat šioje vietoje galima pasisemti kūrybos, tikėjimo savimi ir kitų stiprių vibracijų“. O dar netikėjote, kai sakiau, kad Šile ieškau egzotikos.

Kaune tai ne vienintelė atmosferiška vieta. Jei aplanko slogutis, visada lauks Liūdesio alėja Aleksote. Paliūdėjus galima paėjėti čia pat esančia Vilties gatve ir įgauti tvirtumo, o vėliau mąstyti apie ateitį Svajonių alėjoje. Kiekviena istorija baigiasi gražiai – tą tik patvirtins visų šių gatvių sankirtoje esanti Grožio alėja. Šią vietą Aleksote visai šalia Botanikos sodo privalėjau aplankyti – juk turint SADauskaitės pavardę būtina įsiamžinti prie ženklo „Liūdesio al.“. Gražių gatvių pavadinimų pavyzdžių yra ir Naujamiestyje. Štai Pelėdų kalno pakraštyje išsidėsčiusios Kriaušių, Vyšnių, Obuolių ir Braškių gatvės, čionykščių sujungtos į kvartalą, meiliai vadinamą Kompotu. Jau girdžiu fone bumbantį savo vyriškį, man vis bandantį įrodyti, kad niekas taip šių gatvių nevadina, bet aš nepasiduodu ir toliau romantiškai įsivaizduoju gatves, kupinas skaniausių aromatų.

Link kurių miesto taškų dažniausiai skubate jūs – Skalsos, Soboro, o gal Fontano? Pamenu, pirmąkart išgirdusi, kad manęs lauks prie Skalsos, ilgai nesupratau, kodėl tokios gatvės man niekaip neranda taksi programėlėje. Prireikia laiko, kol kaunietiškos sąvokos tampa natūralia kalbos dalimi, o pažengusiojo kauniečio lygis įsijungia pradėjus po miestą naviguoti naudojant kaunietizmus. Šia proga įsivaizduokime kelionę išgalvoto personažo takais. Jis keliauja po miestą, apsilankydamas vietose, kurios galbūt neegzistavo vienu metu, tačiau paliko įspaudą skirtingų kartų kauniečių kasdienėje kalboje.

Nusprendžiau išlipti prie Mažojo Paryžiaus ir pereiti Laisvę. Prie Fontano susitikau su seniai matytu bičiuliu. „Nepavėlavau tik dėl gudraus taksisto, kuris Bermudų trikampyje mane rado iš pirmo karto“, – tarstelėjo draugas, vesdamasis mane Tulpės link. Aš, žinoma, mieliau valgyčiau dešrą iš Skalsos, nei sėdėčiau prie baltos staltiesės ir puodelio juodos kavos. Nuotaika visgi pagerėjo viduje

susitikus keletą draugų iš Menkės. Greit nutarėm, kad šiandien su jais spręsim kosminius rebusus – nauja naktinė programa vilioja ir Orbitoj, ir Veneroj, netgi Planetoj naujas filmas. Gal visgi likti ant žemės ir nueiti į Aurą, Dainą ar Pasimatymą? O gal visa tai išmainyti į susitikimą su bibliotekininke Asta iš Kaunistikos? Nubėgau iki jos namų Slabodkėj, bet ji jau laukė manęs Boškėj. Pakalbėję apie rutinas, vėliau norėdami būti arčiau dangaus užlipom ant Prisikėlimo stogo, kur suglaudę galvas panoramoje įžvelgėm

Santaką, Vitebską ir netgi kraštelį Brazilkos terasų. Vakarą užbaigėm po Laisvės kojomis, stebėdami grakščiai sustingusią bronzinę vėliavą. Šiame mieste galiu rinktis – stovėti po Laisvės kojomis ar Laisve vaikščioti, bet niekada nebūnu be jos.

Aš, nors ir neišgalvotas personažas, irgi moku keliauti laiku. Atmintyje išnyra vienas pirmųjų prisiminimų apie Kauną – man šešeri, tėvų automobiliu kylam į Parodos kalną. Šviečia auksinė vakaro saulė, valgau ledus, pro automobilio liuką žiūriu į greit pralekiančius medžius, radijuje pleškina The Velvet Underground „Take a Walk on a Wild Side“. Viskas atrodė tobula – šis epizodas tapo vienu kertinių prisiminimų apie miestą, kuriame tada nei gyvenau, nei planavau gyventi. Užtat dabar drąsiai galiu pasakoti, kad į Kauną atsikrausčiau Lou Reedo dėka, jis paskatino pabandyti kitą kelią – čia apsigyventi nusprendžiau per penkias minutes (būtent tiek arba 1056 žingsnius užtrunka užlipti į Parodos kalną!), tik, beje, jau po dvidešimties metų nuo minėto atsiminimo. Kaunas pažėrė nemažai rebusų, bet dabar manau, kad miestas, į jį atvažiavus, kaip dovaną įteikia formulę „Kaunas yra X“ ir kviečia skirtingais pjūviais jį panagrinėti. Vis dar ieškau ir klausinėju Kauno: „Tai kas po ta plytele, kas šiame šile, kas šioje gatvėje?“ Gal ilgainiui pavyks įminti, kas visgi yra to paslaptingo nežinomojo reikšmės vietoje. Tik nenustebkite, jei jūsų X nesutaps su kito(s) tyrinėtojo(s) –miesto tyrinėjimas ne matematika, o žaidimas su skirtingais sudėtingumo lygiais.

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ

DĖMESIO, DIENOS JAU EINA TRUMPYN, O RUDUO – ARTYN. SPĖKITE VISKĄ ŠIĄ VASARĄ

UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME

KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI

PATIRTI. DAUGIAU RENGINIŲ RASITE NUOLAT

Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ

RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME

ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: RENGINIAI.KAUNASPILNAS.LT

KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

Iki 07 31

Paroda Paryžiaus olimpinėms

žaidynėms ir Lietuvos olimpinio judėjimo

šimtmečiui

Lietuvos sporto muziejus, Muziejaus g. 7

Muziejus kviečia į tarptautinės kategorijos stalo teniso teisėjo bei sporto atributikos kolekcionieriaus Vinco Franckaičio parodą, kurioje išvysite įvairiausių eksponatų olimpine tematika, susipažinsite su stalo teniso įdomiąja istorija.

paroda

Galaunių namai-muziejus, Vydūno al. 2

Šiaulių apskrities Povilo

Višinskio viešosios bibliotekos suorganizuotas renginys skirtas pirmosios lietuvių ekslibriso parodos 95 metų sukakčiai paminėti ir menininkams, aktyviai prisidėjusiems prie ekslibriso meno puoselėjimo, pagerbti. Ekspozicijoje bus galima išvysti septyniasdešimt keturių menininkų darbus, sukurtus 2022–2024 metais. Iš viso parodai atsiųsti 231 kūriniai. Vieni jų skirti ekslibriso puoselėtojams –Gerardui Bagdonavičiui, Vincui Kisarauskui, Pauliui Galaunei, Valerijonui Vytautui Juciui, Alfonsui Čepauskui ir kt. Kita kolekcijos dalis atspindi platesnį kultūrinį kontekstą – pažymi iškilių meno, mokslo asmenybių sukaktis, yra skirti organizacijoms ar renginiams.

Iki 08 25

Paroda „Keleivis eina. Justinui Mikučiui (1922–1988) atminti“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Arūnas Vaitkūnas. Portretas. II (Justinas Mikutis). 1982 m.

Tai pasakojimas apie pilietinio nepaklusnumo simbolį sovietmečio Lietuvoje – Justiną Mikutį. Daugelį kūrėjų baimės ir netikrumo atmosferoje Mikutis traukė savo minčių laisve. Dešimtmetį kalintas

Sibiro lageryje ir net prašęs likusį bausmės laiką pakeisti sušaudymu, grįžo suluošintas. „Tokia išsami paroda, skirta šiam mąstytojui, Kaune rengiama pirmą kartą. Jo neeilinė asmenybė buvo prisiminta 100-ųjų gimimo metinių proga, tačiau šis ypatingas žmogus ir jo įtaka kultūros laukui vis dar lieka mažai žinomi plačiajai visuomenei“, – sako parodos kuratorės Genovaitė Bartulienė ir Inesa Kuliavaitė-Čepaitienė. Iki 08 01

Iki 08 25

Paroda „Hands on Press“ spaustuvės

archyvas HOP-002“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

„Hands on press“ archyvo iliustr.

„Hands on press“ – tai jau daugelį metų Kaune veikianti spaustuvė. Joje dirba spaustuvininkės Gabrielė Gudaitytė ir Inga Navickaitė, kurioms svarbiausia – švęsti analogines spaudos technikas ir rankų darbą, kurti itin kokybiškus ir dailius spaudos produktus. Inga ir Gabrielė nusprendė praverti daug metų nevarstytus archyvinius stalčius ir Kauno paveikslų galerijoje pristatyti itin nedidelę, bet įvairią plataus darbų archyvo dalį.

Iki 08 27

Jazminos Cininas paroda „Padarė

žvirblis alutį“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Gustinos Keturakytės nuotr.

Galbūt geriausiai Jazmina Cininas žinoma dėl techniškai sudėtingų redukcinių linoraižinių, vaizduojančių moteris vilkolakes, tačiau pastaruoju metu ji kuria menininkų knygas iš nebenaudojamų spaudos leidinių ir muzikos instrumentus lagerfonus iš panaudotų butelių kamštelių ir perdirbtos medienos. Menininkė savo kūryboje daug idėjų semiasi iš protėvių paveldo, įtraukdama baltiškus motyvus, pasakojimus apie migraciją ir transformaciją, kurie tapo autobiografine jos hibridinės australų ir lietuvių tapatybės tyrinėjimo dalimi.

Jazmina taip pat yra Melburno lietuvių folkloro grupės „The Lost Clog“ (Pamesta Klumpė) narė. Grupė koncertuos parodos uždarymo vakarėlyje rugpjūčio 27 d.

LIEPA

KALENDORIUS

Iki

Paroda „Išlikusi architektūra: Lvivo modernizmas

tarpukariu“

Galaunių namai-muziejus, Vydūno al. 2

Myroslavos Liakhovych nuotr. Ukrainietės architektūros istorikės ir fotografės Myroslavos Liakhovych fotografijų parodoje – galimybė pamatyti vienus ryškiausių Lvivo modernizmo architektūros pavyzdžius. Šioje parodoje pristatomi keli ryškiausi Lvivo modernizmo pavyzdžiai – nuo visuomeninės iki gyvenamosios paskirties architektūros. Šie pastatai ne tik rodo savo laikmečio architektūros pasiekimus, bet ir pasakoja architektų ir buvusių ar dabartinių gyventojų istorijas. Be nuotraukų, tekstų ir archyvinių brėžinių, parodoje taip pat pateikiama vaizdinė medžiaga, sukurta pagal Lvivo modernizmo pastatų 3D skenuotus vaizdus. Skenavimo metu sukurtas ir garso įrašas, kuriame – pastatų ir jų aplinkos fonas.

Iki 09 01

Paroda „Kauno getas: tikrovė ir atmintis“

Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33

Jokūbas Lipšicas. Kauno geto gatvė, 1942.

Ši Giedrės Jankevičiūtės ir Nerijaus

Šepečio parengta paroda pirmą kartą Lietuvoje pristato geto ir jo gyventojų atvaizdų visumos fragmentą ir svarbiausius šių atvaizdų kūrėjus

dailininkus: kaunietį Jokūbą Lipšicą, Vokietijos pilietybę įgijusį Lenkijoje gimusį Peterį Gadielį, palestinietę

Estherą Lurie ir prahiškį Josefą Schlesingerį. Pasitelkus dokumentus, prisiminimus, dienoraščius, lyginant gete ir po karo laisvėje sukurtus dailės kūrinius bei fotografijas, atskleidžiamas Kauno (Vilijampolės) geto kalinių kurtas pasakojimas apie šio geto tikrovę ir jos veikėjus.

Pirmadienis, 07 01 / 08 / 15 / 22 / 29, 18:00

Literatūriniai piknikai

„Meilės istorijos parke“

Kalniečių parko skaitykla

Bibliotekos archyvo nuotr.

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos organizuojami meilės istorijų piknikai sugrįžta dar vienam sezonui – jau trečią vasarą į literatūrinius pasimatymus Kalniečių parko skaitykloje kviečia lietuvių autoriai. Pokalbiai apie kūrybą, rašymą, knygų leidybą ir būsimų knygų ištraukų skaitymai – kiekvieną liepos pirmadienį.

07 02–07 31

Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto

Menų akademijos

Objektinio meno studijų programos studentų darbų paroda „Meninės gamtos studijos“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Augustos Bertos Klišytės kūrinys

Gamtos formų studijose išryškinamas įvairiapusis ir žavingas gamtos pasaulio floros ir faunos grožis. Parodą puošia kvapą gniaužiantis dekoratyvinių iliustratyvių kompozicijų rinkinys, kurio kiekvienas kūrinys yra kruopščiai sukurtas taip, kad įkūnytų individualų studento gamtos suvokimą ir interpretaciją. Šie grafiniai piešiniai atskleidžia jaunųjų menininkų meistriškumą išgauti subtilias detales, niuansuotas tekstūras ir ryškius gamtos atspalviu.

LIEPA

KALENDORIUS

07 04–07 10

Renginys „IŠGALVOTAS

BRUNO LATOUR

PLANETARIUMAS_LT“

A-XY, Maironio g. 2

R. Kučinskas. „7 planetos“

Pop-up architektūros galerija kviečia

į šeštąjį įvykį savo erdvėse. Romualdo Kučinsko tyrimo inspiracija tapo Bruno Latour paskaita, skaityta 2018 metais

Harvardo universiteto architektūros absolventams. Tyrimas siekia įdėmiau pažvelgti į Latour filosofiją ir jos keliamus konceptus bei perkelti Latour planetų idėją į lietuvišką kontekstą ir pamatyti, koks pasaulėžiūrų spektras būdingas Lietuvoje kuriantiems architektams.

Penktadienis, 07 05, 19:00

Juliaus ir Dalios

Vaicenavičių koncertas

Dainavos parko skaitykla

J. ir D. Vaicenavičių archyvo nuotr.

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka Valstybės dieną paminėti kviečia klausantis mamos ir sūnaus koncerto.

Dr. Dalia Vaicenavičienė – muzikologė, žinoma tradicinės muzikos atlikėja, folkloro tyrinėtoja, rinkinių autorė ir pedagogė. Julius Vaicenavičius –vienas džiaugsmingiausių Lietuvos pop’n’roll atlikėjų, kuris puikiai valdo dvidešimt įvairiausių instrumentų, jis puikiai pažįstamas kaip solo atlikėjas arba grupės „Kūjeliai“ lyderis. Sūnaus ir mamos duetas šiais metais tapo televizijos projekto „Lietuvos balsas. Kartos“ finalininkais. Plačiai skambantis duetas žada ypatingai muzikalią ir lietuviškas šaknis turinčią programą, kurioje bus atliekamos liaudies dainos ir baladės.

Nuo 07 05

Filmas „Malonės

rūšys“

(Kinds of Kindness)

Kino teatrai

Kadras iš filmo

Režisieriaus Yorgos Lanthimos ir jo mūza tapusios aktorės Emma Stone naujausias darbas – komiška drama „Malonės rūšys“ – triptiko pasakėčia, pasakojanti apie neturintį pasirinkimo vyrą, kuris mėgina perimti savo gyvenimo kontrolę; sunerimusį policininką, kurio pradingusi jūroje žmona netikėtai sugrįžta, bet atrodo tarsi kitas žmogus; ir moterį, pasiryžusią atrasti konkretų asmenį, turintį ypatingų sugebėjimų, kuriam lemta tapti svarbiu dvasiniu lyderiu. Kartu Emma Stone aktorių ansamblį sudaro Jesse Plemons, Willem Dafoe, Margaret Qualley, Hong Chau, Joe Alwyn, Mamoudou Athie bei Hunter Schafer.

07 05–07 06

XXIII tarptautinis festivalis „Operetė

Kauno pilyje“

Kauno pilies loma

Festivalį atidarys Giacomo Puccini opera „Madam Baterflai“, skirta autoriaus 100-osioms mirties metinėms. Kūrinio pasirinkimą lėmė ir ypatingas Kauno bei Japonijos ryšys, kurio pradžia – prieš 85-erius metus diplomatinei tarnybai į Lietuvą paskirtas Čijunė Sugihara, vėliau tapęs japoniškuoju Šindleriu. Liepos 6 d. – Koncertas „G. Puccini ir jo amžininkai“, kuriame skambės G. Puccini ir jo amžininkų italų veristų kūriniai – ištraukos iš R. Leoncavallo, P. Mascagni, F. Cilea, U. Giordano operų. Vakaro metu –ir Valstybės dienos tradicija tapęs Tautiškos giesmės giedojimas.

LIEPA

KALENDORIUS

Antradienis, 07 09 / 16 / 23 / 30, 12:00

Literatūriniai

priešpiečiai

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Lisa Fotios / „Pexels“ nuotr.

Susitikimų metu 45 min. vyksta tylusis grupinis knygų skaitymas, o likusias 15 min. – kūrybinės, atpalaiduojančios veiklos: sensoriniai skaitymai, literatūrinės meditacijos, literatūriniai žaidimai, improvizacijos, slemas, sutartinės, greitosios kūrybinio rašymo dirbtuvės, blicas „gyvosios knygos“. Vasaros skaitinius galite rinktis savarankiškai, sekti „Vasaros su knyga“ iššūkius bei rekomendacijas arba išsirinkti Ąžuolyno bibliotekoje.

Antradienis, 07 09, 20:00 „Vasaros vakarai muziejuje“: No Lip Bush koncertas

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Atlikėjo archyvo nuotr.

Tris šios vasaros vakarus Maironio lietuvių literatūros muziejus dirbs ilgiausiai Lietuvoje – iki 22 valandos. Šį liepos antradienį ne tik galėsite ramiai apžiūrėti visas poeto rūmuose veikiančias ekspozicijas, bet ir pasiklausyti bliuzo. Kaunietis No Lip Bush dar tik rengia debiutinį solinį albumą, kuris turėtų pasirodyti jau šį rudenį, tad turite šansą tapti vienais pirmųjų jo gerbėjų. Kitas ilgasis vakaras pas Maironį – rugpjūčio 13 d., kai čia koncertuos grupė „Garma“.

07 10–07 14

Botaninės naktys

Ąžuolyno biblioteka,

VDU Botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6

VDU Botanikos sodo nuotr.

VDU Botanikos sodo veidu tapusi „Kvapų naktis“ išaugo į visos savaitės renginį. Sodo parką, gėlynus, tvenkinius ir oranžeriją užlies magija, kurią kurs šviesų instaliacijos, šokantys muzikiniai fontanai ir lazerių šou. Nepamirštamus botaninius pasivaikščiojimus žada įspūdinga vizualinė programos dalis: parko tvenkiniuose bus sumontuota beveik 100 įvairių vandens fontanų, kurie, apšviesti galingų spalvotų prožektorių ir lazerių, „šoks“ pagal skirtingų žanrų muziką. Čia pat įrengtuose vandens ekranuose skleisis tos dienos temai dedikuoti žiedai ir vaizdai. Iš viso parko teritorijoje bus įrengta net apie 20 skirtingų instaliacijų, o koncertus dovanos Beissoul & Einius, GJan, „Sisters on Wire“ ir „jautì“.

07 11–08 25 10-oji tarptautinė

akvarelės bienalė „Baltijos tiltai 2024“ Įvairios vietos

Praėjusiame žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeryje šį jubiliejaus sulaukusį meno reiškinį pristatėme plačiau, o dabar skubame pakviesti į parodas.

Pagrindinė jų veiks Kauno paveikslų galerijoje, mažesniosios – Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus galerijoje ZOO ir Lietuvos dailininkų sąjungos

Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“.

Šių metų bienalės tema – X, o išsiaiškinus, kas gi tas nežinomasis, bus nubrėžtas ir bienalės ateities vektorius.

LIEPA

KALENDORIUS

07 11–08 07

„Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“:

Lilianos Zeic paroda

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Trečiojoje programos „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“ parodoje lenkų menininkė Liliana Zeic nagrinėja bendrą queer ir augalų pasaulį, čia svarbi marginalumo ir nenormalumo spektro reprezentacija – tai keistuoliai, mažumos, atstumtieji, piktžolės, gamtos įdomybės bei ligos. Šiame parodos pasakojime klesti naujos tarprūšinės gyvybės formos ir nesutramdomas grožis. Išvysite ne tik ypatingą medinių plokščių seriją, sukurtą naudojant intarsijos techniką, kurioje augalų motyvai susipina su vaizdiniais iš žmonių kūnų, bet ir tam tikrą kūrybos genezę.

Parodos atidarymo vakarą –ištaigingas esto Johhano Rosenbergo performansas „Post-summer Choir“ (Choras po vasaros). Pasirodyme plėšomi kolonizacijos ir savikolonizacijos sluoksniai kūnuose, individualiai, kolektyviai, tarp kartų ir konkrečiose vietose. Atsispiriant nuo fiziologinio požiūrio į socialinius ir geopolitinių pagrindų mitus, „Post-summer Choir“ klausia, kaip galime įžengti į ekstaziškesnį, labiau susiliejantį santykį su pasauliu.

Ketvirtadienis, 07 11, 18:00

Juostų vijimo dirbtuvės

Santarvės parko skaitykla

Organizatorių nuotr.

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka ir senojo audimo puoselėtoja tautodailininkė Vilija Ratautienė kviečia susipažinti su juostų vijimu, išgirsti apie jų naudojimo tradicijas ir pritaikymą šiandien. Užsiėmimo metu išbandysite senąsias vijimo, pynimo technikas, išmoksite nusivyti „draugystės apyrankę“ ir susipažinsite su autorės jau sukurtais darbais.

Ketvirtadienis, 07 11, 20:00

Rūtos MUR koncertas

„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20

Atlikėjos archyvo nuotr.

Rūta MUR paruošė vasarai dedikuotą albumą „Meridiem“, kuriame – daug šviesos ir šilumos. Unikalaus balso atlikėja jį kartu su savo senesniais hitais pristatys saldaus vasaros vakaro metu. „Albumą „Meridiem“ rašiau įkvėpta meilės ir šviesos, kurią ji atnešė į mano gyvenimą. Meilė man yra įdomiausia tema, todėl visa mano kūryba yra apie ją. Geriau pažinusi save supratau, jog visgi meilė gali turėti įvairių atspalvių“, – sako Rūta.

Johhano Rosenbergo archyvo nuotr.

Penktadienis, 07 12, 11:11

Kauno rotušės atidarymas „Tavo vestuvės su Kaunu“

Rotušės a. 15

Kauno rotušė yra vieta, kurioje gali įsimylėti ar užtvirtinti savo meilę miestui. Po atnaujinimo darbų atvėręs Kauno rotušės duris, Kauno miesto muziejus ne tik pristatys jos unikalią ekspoziciją, bet ir kvies dalyvauti edukacinėse veiklose bei renginiuose, kurie leis iš arčiau pažinti ir pamilti šį miestą. Renginių programoje –diskusija, parodų pristatymai, edukacinės veiklos šeimoms ir senjorams, Miglės Vilčiauskaitės (MIGLOKO) balso dirbtuvės, muzikos grupių „Knygų vaikai“ ir „Superkoloritas“ koncertai.

Visa programa: kaunomuziejus.lt

Penktadienis, 07 12, 20:00

Akustinis Gamkos koncertas

A. Juozapavičiaus pr. 122A

„Šoksime su vėju, dainuosim mylimas dainas, klausysim trankių ritmų ir švelnių baladžių. Tad griebk draugą ar draugę į parankę ir susitinkam švęst gyvenimo!“, – kviečia atlikėjas, pradėjęs karjerą grupių „Flash Voyage“ ir „Flying Saucer Gang“ sudėtyje.

Penktadienis, 07 12, 22:00 „Prisukamas Abrikosas“ Vieta bus patikslinta

Organizatorių archyvo nuotr.

„Po dvejų metų petraukos grįžtame prie senų gerų kaunietiškų tradicijų, kurių taip lengvai nenumarinsi. Todėl renkamės pasisukt ir vėl. Paminėsime vidurvasarį. Ir tai padarysime su visais geriausiais „Abrikoso“ atributais – atvira erdve, kokybišku garsu, senai matytais bičiuliais ir vietine bei kviestine didžėjų delegacija. Ruošk šortus, nes išeisi su šviesa“, – tokios diktuojamos užuominos apie geriausius vasaros šokius.

LIEPA

KALENDORIUS

07 14–07 27

UEFA merginų U-19 futbolo čempionatas

2024

Dariaus ir Girėno stadionas, Perkūno al. 5

UEFA Europos merginų U-19 futbolo čempionatas

pirmą kartą organizuojamas

Lietuvoje. Dėmesio centre

Kauno, Marijampolės ir Jonavos stadionuose atsidurs jaunos, talentingos ir ambicingos

žaidėjos iš skirtingų Europos

šalių, garbę gins ir dėl trofėjaus susirungs Lietuvos merginų U-19 nacionalinės rinktinės atstovės.

Sekmadienis, 07 14, 17:00 Koncertas „Parko muzika“

Kauko laiptų viršutinė terasa

Atlikėjų archyvo nuotr.

Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“ liepos pasimatymui su kauniečiais rengia smagią lietuviškos muzikos programą, kurią drąsiai galime vadinti Dainų šventės dvasios įkvėpta. Laukia vakaras su muzika, kurioje atpažinsite lietuvių liaudies dainos motyvus, Dainų švenčių topus, istorinius šlagerius ar šviesias mūsų autorių kompozicijas.

Sekmadienis, 07 14, 18:00 Pažaislio muzikos festivalis. Vidmantas

Bartulis: oratorija „Nelaimėlis Jobas“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Šiemet Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, kompozitoriui Vidmantui Bartuliui būtų sukakę 70 metų. Minėdamas šią sukaktį Pažaislio muzikos festivalis, bendradarbiaudamas su Kauno valstybine filharmonija, pristato publikai vieną monumentaliausių šio universalaus kūrėjo opusų. Kaip sakė pats kompozitorius, mintis parašyti oratoriją pagal gerai žinomą biblinį pasakojimą brendo beveik dešimtmetį: „Norėjosi kiek kitaip traktuoti Senojo Testamento istoriją apie Jobą, parodyti jį kaip dviejų jėgų – aukščiausios ir žemiausios – įkaitą. Iš šio, kiek kitokio požiūrio ir kilo kūrinio pavadinimas, tarsi sufleruojantis klausytojui, kad Šventojo Rašto „Jobo knyga“ nėra atpasakojama nuosekliai.“

Penktadienis, 07 19, 19:00

Pažaislio muzikos

festivalis. Ansamblio „Duodeco“ koncertas

Lietuvos banko Kauno rūmai, Maironio g. 25

Atlikėjų archyvo nuotr.

Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“

Vokalinis ansamblis „Duodeco“ –Vilniuje įsikūręs aštuonių muzikos profesionalų kolektyvas, susibūręs 2019 metais, kuriam vadovauja perspektyvus choro dirigentas ir dainininkas Povilas Vanžodis. Tai repertuaro prasme lankstus, šiuolaikiškas ansamblis, atliekantis tiek senąsias, tiek šių dienų muzikines kompozicijas bei siekiantis populiarinti ansamblinio dainavimo žanrą

Lietuvoje. Naujoji ansamblio muzikinė programa „More Sweet Than My Refrain“ kviečia klausytojus į nežinomų garsų ir emocijų pasaulį. Šis koncertas yra muzikos meditacija, į kurią įtraukiami įvairių kultūrų, skirtingų šalių skambesiai.

Šeštadienis, 07 20, 08:00

Miško maudynės

Kalniečių

parke

Susitikimo vieta – šalia

Kalniečių parko skaityklos

Organizatorių nuotr.

Visus, pasiilgusius miško, tačiau vasarojančius mieste, Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia patirti miško maudynes ankstyvą rytą Kalniečių parke. Miško maudynės yra tam tikra terapijos forma, skirta sąmoningam buvimui gamtoje bei mūsų penkių ar net šešių juslių suaktyvinimui.

Vaikščiosime parke taip, lyg būtume čia pirmą kartą, atsipalaiduosime ir pailsėsime, viską išvysime kitomis akimis bei patirsime gamtos gydančią galią. Atverti sąmoningo buvimo vartelius į miesto parką pakvies miško maudynių gidė Eva Guobė.

Kontaktai registracijai (ji būtina) renginiui artėjant bus paskelbta bibliotekos interneto svetainėje.

KALENDORIUS

Šeštadienis, 07 20, 13:00

Ekskursija „Gyvi namai“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vyčio Mantrimavičiaus nuotr.

Kartą per mėnesį Kauno menininkų namai kviečia į nemokamas, visiems atviras ekskursijas, kuriose suteikiama galimybė ne tik pašniukštinėti po Kauno menininkų namų pastato užkaborius, sužinoti apie margą įstaigos istoriją ir dabartį, bet ir prie kavos pasiklausyti audio įrašų – Kauno menininkų namuose dirbusių ir kūrusių žmonių pasakojimų.

Sekmadienis, 07 21, 17:00

Pažaislio muzikos festivalis. „Trio Agora“ koncertas

Senoji Zapyškio bažnyčia, Zapyškis, Kauno raj.

Atlikėjų archyvo nuotr.

Tarptautinis trio – tai charizmatiškieji Žilvinas Brazauskas (klarnetas, Lietuva-Vokietija), Natania Hoffman (violončelė, Italija-JAV-Belgija) ir Robertas Lozinskis (fortepijonas), įvairių prestižinių tarptautinių konkursų laureatai, nuolat koncertuojantys Europos koncertų salėse, bet nepamirštantys ir Lietuvos. Trio narių misija – pasidalinti savo susižavėjimu tango muzika, kuri klesti jau pusantro šimtmečio bei nenustoja mūsų formuoti, kaip ir mes jos. Zapyškyje koncerte klausytojai išgirs naujausiame ansamblio albume „Hotel Tango“ skambančią programą.

Trečiadienis, 07 24, 20:00 Grupės „kamanių šilelis“ koncertas

„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20

Atlikėjų archyvo nuotr.

„Lauksim dainoms ir šokiams po ilgai netemstančiu miesto dangumi–atsiveskit draugų, mylimų, kad turėtumėt su kuo apsikabinti tame pailsėjime nuo kasdienybės, o kas ateisit vieni – apkabinsim mes“, –rašo daugelio kauniečių numylėtiniai.

Penktadienis, 07 26, 18:00

Pažaislio muzikos

festivalis. Elinos Duni ir Robo Lufto koncertas

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Elina Duni – poetiškojo džiazo kūrėja, Šveicarijos ir Albanijos dainininkė, Kaune pasirodysianti

Londono šiuolaikinio džiazo scenos žvaigžde Robu Luftu, kurio muzikoje persipina Vakarų Afrikos, keltiškojo folkloro ir minimalizmo atspalviai. Atlikėjai kviečia leistis į kelionę per nesenstančias liaudies dainas, kurios ir šiandien skamba labai aktualiai. Koncerte „Meilės ir išsiskyrimo dainos“ taip pat girdėsime kartu parašytus kūrinius apie šiuolaikines problemas, su kuriomis susiduriame visi.

Antradienis, 07 30, 19:00

Slemas #74

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vyčio Mantrimavičiaus nuotr. Kaip ir kiekvieno mėnesio paskutinį antradienį, visi keliai veda į sakytinės poezijos šėlsmą – slemą! „Vasariškai rinksimės naujajame KMN amfiteatre, tad tilps visi žodinių eksperimentų mėgėjai“, – žada slemo organizatoriai.

Trečiadienis, 07 31, 19:00

Pažaislio liepų alėjos vakarai: Martynas

Kavaliauskas ir grupė

Pažaislio vienuolyno karietų aikštė, T. Masiulio g. 31

Atikėjo archyvo nuotr.

Pažaislio liepų alėjos vakarai tradiciškai vyksta visą vasarą, o liepos paskutinę dieną į vienuolyną sugrįš Martynas Kavaliauskas. Solisto pasirodymai jau nebeįsivaizduojami be pučiamųjų instrumentų sąstato, tad ir šįkart atlikėjas scenoje pasirodys ne tik su gyvo garso grupe, tačiau koncerto muzikinę visumą užlies ir trimito, trombono bei saksofono skambesys.

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS

AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Eglė Gailušytė, Emilija Visockaitė, Ernestas Parulskis, Gie Vilkė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Modesta Žemgulytė.

NEMOKAMAI)

GLOBOJA: LEIDŽIA: