KODĖLČIUKŲ AMŽIUS Ketvirtais - penktais gyvenimo metais labai sustiprėja vaikų kalbinis aktyvumas - prasideda „kodėlčiukų” amžius. Mažylis užduoda daugybę klausimų, demonstruodamas begalinį smalsumą. -Kodėl durys girgžda? -Kas tas benzinas? -Kodėl padai bijo kutenimo? -Kas sėdi telefone? Klausimų pagalba vaikas tyrinėja suaugusiųjų pasaulį, sužino daiktų, jų savybių ir veiksmų pavadinimus. Žodžių atsarga greitai auga, vaikas vartoja žodžius pačiose įvairiausiose gramatinėse formose ir deriniuose. Jis jau išreiškia savo mintis ne tik paprastais, bet ir sudėtiniais sakiniais. Tačiau dažnai pasitaiko taip, kad vaikų sakiniuose daiktavardžiai keičiami įvardžiais: „Jis nuėjo... O tada jis pamatė... O tada jis paėmė...” - pasirodo kalbama apie senelį. Pasitaiko žodžių tvarkos sakinyje ir gramatinio žodžių derinimo sakinyje klaidų, nes vaikas dar nepakankami įsisavinęs asmenuotes ir laikus. Žinoma, ši charakteristika labai apytikslė, juk vieno amžiaus vaikų kalbos išsivystymo lygiai gali būti labai skirtingi. Kaip tėvai gali padėti vaikui geriau įsisavinti gimtąją kalbą? Ketvirtais – penktais vaiko gyvenimo metais pagrindinis tėvų uždavinys turėtų būti vaiko žodyno turtinimas ( tuo pačiu ir turimo žodyno reikšmių gilinimas, tikslinimas) bei rišlios kalbos lavinimas. Vaiko žodyno turtinimui, tikslinimui, gilinimui išnaudokite pačią artimiausią vaiko aplinką: tai, su kuo vaikas susiduria namie, vaikų darželyje, kieme, gatvėje. Į vaiko žodyną įveskite ne tik daiktų, bet jų detalių, požymių, savybių pavadinimus. Ne tik pagrindinių spalvų, bet ir atspalvių (rožinis, oranžinis, pilkas, žydras...) pavadinimus. Ne tik daiktų dydžių, formų, bet ir medžiagų, iš kurių jie pagaminti, pavadinimus. Kai vaikas apžiūrinėja daiktą, pagalvokite, kokį klausimą jam geriau užduoti. Tokie klausimai, kaip “Kas tai?”, “Kas čia?”, numato atsakymą, reiškiantį daikto pavadinimą. Klausimas “Koks?” priverčia pasakyti įvairias daikto savybes. Jei jūs klausite ”Iš ko jis pagamintas?”, vaikas turės ne tik turės pasakyti medžiagą, bet ir pavartoti žodį kilmininko linksnyje: „Iš stiklo”. “Ką veikia?” - reikalaujame veiksmo pavadinimo. “Kam reikalingas šitas daiktas?” - šitas klausimas reikalauja išsamaus atsakymo, kartais vaikas atsakydamas net pavartoja sudėtinį sakinį. Žinoma, svarbu vaiką ne tik supažindinti su aplinka. Jūs turite pagalvoti ir apie grynai kalbines užduotis. Apžiūrėjote daiktus, pavadinote juos – įtvirtinkite žodžius įvairiose kalbinėse situacijose, kalbos žaidimuose. Žaidimai su žodeliais vaikų sąmonėje išplečia žodžių turinį ir padeda vaikams patiems kurti įvairius žodžių junginius. Štai, pavyzdžiui žaidimas “Kas koks būna?”. Suaugusysis klausia, kas būna aukštas, o vaikas atsako: medis, žmogus, stulpas... Čia galima palyginti, kas aukštesnis: žmogus ar medis? Taip vaikas mokosi lyginti, apibendrinti ir geriau suprasti abstraktaus žodžio “aukštis” prasmę. Į klausimą, kas būna platus, vaikas atsako: upė, kelias, gatvė, kaspinas. Tada galima paklausti, o kas platesnis: upė ar upelis? Tokį žaidimą galima žaisti su pačiais įvairiausiais žodžiais: žaisdamas vaikas mokysis klasifikuoti daiktus pagal formą, dydį, spalvą... (“Kas būna raudonas, žalias, apvalus, medinis...?”). Kai vaikas apžiūrinėja daiktą ir klausia, koks jis, jūsų uždavinys pavadinti kuo daugiau to daikto savybių. Kai pasakomas vienas požymis, vaikas turi prisiminti kuo daugiau daiktų, turinčių tą požymį. Tokiose pratybose, kuomet vaikas ieško žodžių (o suaugęs jam padeda, juk vaikas gali dar ir nežinoti vieno ar kito žodžio), tikslinama žodžių reikšmė, jie iškyla prieš vaiką pačiais įvairiausiais deriniais. Žodyno turtinimui , perkeltinės žodžių reikšmės supratimui nėra nieko geriau už meninės literatūros skaitymą. Perskaitę mažyliui pasaką, eilėraštį, būtinai atkreipkite jo dėmesį į atskirus žodžius, išsireiškimus, posakius, pakartokite juos, sulaikydami vaiko dėmesį, tuomet jis naujus žodžius įsimins ir vėliau vartos juos kitose kalbinėse situacijose.
Ką atsakyti “kodėlčiukui?” Jei vaikas jums uždavė klausimą, reiškia jūs jam tapote gana reikšmingu ir autoritetingu žmogumi, turinčiu pakankamai informacijos ir geria besiorientuojančiu tame, kas vaikui įdomu. Vaiko klausimai suaugusiam – jo pasitikėjimo ir pagarbos vyresniųjų patirčiai bei kompetencijai išraiška. Ir nors kartais labai norisi nuo jų pasislėpti, prisidengus laikraščiu ar svarbiu pokalbiu, pabūti vienam su mintimis, spręsti susikaupusias problemas, jūs privalote reaguoti į vaiko tyrinėtojo azartą, kuris “vargšams” suaugusiems neduoda nei minutės ramybės! Klausimai, klausimai, klausimai... Dažnai atsitinka, kad vieną ir tą patį klausimą vaikas užduoda kelis kartus per dieną, beveik nekeisdamas formuluotės ir intonacijos. Pavyzdžiui: “Kur tėtė?” - “Tėtė darbe”. Praeina penkios minutės. “Kur tėtė?” (tuo pačiu balsu).- “Tėtė darbe, aš juk tau sakiau.” Po kurio laiko: ”O kur tėtė?” (intonacija nesikeičia). Trečią kartą mama neištveria: ”Kam tau tėtė? Tau ką, su manimi blogai?” Žinoma ne! Tiesiog vaikams labai svarbu įsitikinti, kad pasaulyje viskas išliko taip pat kaip ir buvo prieš penkias minutes, o svarbiausia, kad jam tai patvirtino kompetentingas asmuo - mama. Užduodamas vieną ir tą patį klausimą, vaikas greičiausiai tikisi gauti iš suaugusiojo tą patį atsakymą, kaip ir praeitą kartą. “Tai kepurė?” - “Kepurė.” Po dešimties minučių: ”Tai kepurė?” - “Žinoma, tai kepurė.” Dar po kurio laiko pradeda atrodyti, kad jis tai daro specialiai, tyčiojasi iš jūsų. Ir jeigu dešimtą ar dvidešimtą kartą atsakydami į tą patį klausimą, jūs panorėsite įvesti kokią nors įvairovę, bent jau tam, kad nesijaustumėte kaip užsikirtusi plokštelė, ir atsakysite: ”Tai skrybėlė”, mažylis greičiausiai pradės piktintis (kartais net su ašaromis): ”Ne, tai kepurė, kepurė!” Tokia reakcija visai pagrįsta: vaikui svarbu įsitikinti, kad vienas ir tas pats daiktas vadinasi vienu ir tuo pačiu vardu. Bet štai vaikas sumano pagudrauti. Atsakymai į klausimus jam jau nebe tokie svarbūs, koks skirtumas kepurė tai ar skrybėlė, juk ir taip aišku, kad ne katė: nepribėgs ir neįdrėks. Tačiau labai įdomu stebėti, kas vyksta su suaugusiuoju, kiek kartų jis gali atsakyti į tą patį klausimą ir ar galima jį priversti atsakinėti be galo? Parodykite vaikui, kad jūs supratote jo ketinimus ir atsiliepkite į žaidimą. Pabandykite jam uždavinėti kokį nors panašų vieną ir tą patį klausimą. ”Ar tai pieštukas? Ar čia meškiukas?”. Abiem dalyviams žaidimo prasmė maždaug tokia: “Mes abu žinome, kaip tai vadinasi, ir puikiai vienas kitą suprantame.” Jei jūs nenusiteikę “žaisti”, galite paprasčiausiai parodyti, kad supratote vaiką, bet nenorite dalyvauti jo pasilinksminimuose. Geranoriškai jam paaiškinkite, kad jūs žinote, jog prieš jį kepurė, o skrybėlė – tai tam tikra prasme irgi kepurė. Tačiau jeigu jūs susierzinsite ir piktai atšausite vaikui, tuomet gali atsitikti, kad pasėsite jame netikrumą ir nepasitikėjimą visais suaugusiais. Vaikui netgi gali kilti mintis, kad suaugusieji patys nieko nesupranta apie aplinkinį pasaulį ir, kad suprasti tą pasaulį iš viso neįmanoma. Tokių apmąstymų pasėkoje klausimų sumažės, o vaikas galbūt ims ieškoti naujų pasaulio pažinimo būdų, tiesa, jau be jūsų dalyvavimo… Noriu viską žinoti! Klausimai, kuriuos užduoda vaikai, gali būti keisti ir netikėti. Įdomu, kokį atsakymą tikisi išgirsti vaikas į klausimą: “Kur važiuoja mašinos?”, “Kur gyvena mikrobai?”, “Kodėl ateina žiema?” arba “Kas yra skyrybos?”. Dažniausiai klausimai kyla, kai vaikas bando suvokti ryšį tarp įvairių dalykų ir įvykių, pradeda suprasti, kad viskas, kas vyksta aplinkui, vyksta neatsitiktinai. Vaikui pasiekus „kodėlčiuko” amžių tėvams prasideda sunkūs laikai. Būtina atsakyti į visus vaiko klausimus. Bet kaip tai padaryti teisingai, kad mažylio dar labiau nesupainioti? Juk suaugusieji tiek daug visko žino apie mašinas, mikrobus, orą ir skyrybas, ir ne tik iš mokslinės ar juridinės pusės, bet ir iš savo gyvenimiškos patirties. Tačiau mažyliui, kuriam ką tik sukako ketveri, visai nereikia sudėtingų aiškinimų. Jam reikalingi aiškūs, suprantami žodžiai, o ne išvedžiojimais ir sudėtingais terminais perkrautas atsakymas. Iš ilgos lekcijos apie mikrobus, variklius ir fiziologiją mažylis gali išskirti du-tris jam svarbius momentus ir susieti juos tarpusavyje. Neapsunkinkite savo atsakymo ilgomis techninėmis smulkmenomis, kurių vaikas negalės suprasti, nes dar yra tam tiesiog per mažas.
Žodžių dvikova... Vaiko „kodėlčiavimas” kartais persikelia ir į tokias situacijas, kurios iš pirmo žvilgsnio neturėtų kelti klausimų. Pavyzdžiui, pusryčių metu jūs sakote vaikui, kad jis neliestų karšto virdulio. Ir išgirstate klausimą: ”Kodėl?” . Įdomu tai, kad tuo momentu vaiką mažiausiai domina virdulys ir karštas vanduo, tiesiog mažylis stengiasi suvokti, kuo pagrįsti jūsų apribojimai, stengiasi dar kartą išsiaiškinti draudimų teisingumą ir tuo pačiu įsitikinti suaugusiojo kompetencija. “Kodėl negalima liesti elektros laidų? Kodėl reikia eiti miegoti? Kodėl negaliu paimti dar vieną šokoladuką? Kodėl reikia eiti pas gydytoją?” – panašūs klausimai užduodami ne tiek tam, kad išsiaiškinti draudimų priežastį, kiek tam, kad dar kartą patikslinti vaiko ir suaugusiojo teises. Po šiais skirtingais klausimais slepiasi vienas bendras ir vaikui labai svarbus klausimas: ”Kodėl aš turiu jūsų klausyti? Kodėl jūs man visą laiką nurodinėjate, ką galima daryti ir ko ne?” Žinoma, suaugusysis visada gali pademonstruoti valdžią ir jėgą, atsakydamas: ”Tu privalai, nes aš taip pasakiau”. Tačiau toks atsakymas padarys įspūdį gal vieną ar du kartus, o vėliau jums teks patvirtinti savo valdžią vis smarkiau pakeliant balsą ar didinant įsakmių žodžių kiekį. Žymiai geriau savo atsakymą pateikti taip, kad vaikas suprastų, kad laidų jokiu būdu negalima liesti, nes gali nutrenkti elektra ir ši taisyklė galioja visiems, kad naktį miegoti reikia visiems (ir vaikams, ir suaugusiems)tam, kad būtume sveiki ir stiprūs. Suderinkim savo planus... Ateina laikas, kai begalinius “kodėl” pakeičia nauji klausimai, kuriuos galima apjungti į vieną grupę ”O kas bus, jeigu...”. Ir dažniausiai atsakymą vaikas pats puikiai žino, nes paprastai jau būna išbandęs, kas bus, jei... Vaikas klausia savęs ir aplinkinių, kas bus, jei jis ką nors padarys ne taip. Pavyzdžiui, ką pasakys tėvelis, pamatęs darbo dokumentus išmėtytus ant grindų? Mažylis laukia sušukimo “ai-ai-ai” ar kokio nors kito tradicinio nepasitenkinimo pasireiškimo. Pamatęs lauktą reakciją, vaikas tarsi patvirtina savo prielaidų teisingumą. ”O jeigu nesutvarkyčiau žaislų? Arba kėdę pastatyčiau ant stalo, o ant viršaus dar taburetę?”. Vaikas tarsi derina savo variantą su jūsiškiu ir, jei atsakymai sutampa, įsitikina savo prielaidų teisingumu. O tai, savo ruožtu, padeda jam daugiau pasitikėti savimi bei savo kompetencija: ”Aš taip ir žinojau, kad taip bus!” Yra ir dar viena suktų klausimų serija. Klausdamas mamos, kada ji išsiskirs su tėte, mylimas sūnelis (ar dukrelė) visai nenori jums patarti tokiu būdu spręsti susikaupusias problemas. Greičiausiai vaikas ką nors išgirdo apie skyrybas vaikų darželyje ar kieme, bendraudamas su bendraamžiais. Dabar jam labai svarbu patikrinti, kokią vietą skyrybos užima suaugusiųjų gyvenime. Galbūt jos lygiai taip pat būtinos, kaip ėjimas į darbą ar dantų valymas, ir visi tėvai turi kada nors išsiskirti? O gal ir visai nebūtinos. Kas gi kitas sudėlios visus taškus ant i, jei ne tėvai? Iš čia ir kyla klausimas, kuris dažnai įvaro tėvus į kampą savo nepagrįstumu. Beje, tą pačią potekstę dažniausiai turi ir klausimai apie mirtį, gimimą ar kitus šeimos gyvenimo įvykius. Skirtingi suaugusieji, skirtingi atsakymai... Labai greitai vaikas supranta su kokiais klausimais geriau kreiptis į mamą, o su kokiais į tėtę, senelį ar brolį. Kiekvienas suaugusysis gali atskleisti jam pasaulį iš kitos pusė. Ir net jeigu dviejų skirtingų šeimos narių atsakymai nesutampa, mažylis gali išsirinkti jam geriau tinkantį variantą. Gerai, jei šeimoje kas nors gali atsakyti rimtai ir moksliškai, bet dar geriau jei kas nors gali paaiškinti paprastai ir suprantamai. Kuomet kiekvienas šeimos narys užimtas atsakymų į vaiko klausimus paieška, svarbiausia sekti, kad šis procesas neperaugtų į suaugusiųjų tarpusavio ginčą: kuris gi iš jų yra pats geriausias „atsakinėtojas” ... O gal priežastis kita? Kai kada už vaiko atsakymų ką nors sužinoti slypi ne tik paprastas smalsumas ar noras sužinoti kaip galima daugiau naujo. Dažnai už klausimų slepiasi vienatvė ir nerimas, dėmesio stoka ir pagalbos šauksmas. Jei vienas ir tas pats klausimas kyla vėl ir vėl , jei jame girdimas nerimas ir netikrumas, jei atsakymas aiškus ir suprantamas, bet vaikas vėl klausia to paties, tai reiškia kažką rimtesnio, apie ką vaikui galbūt sunku kalbėti tiesiai. “Ar tu tikrai mane myli?”, “Ar tu matai, koks aš protingas?”, “Paaiškink man, kas vyksta...” Jei vaikas uždavė suaugusiajam klausimą, reiškia, suaugusysis jam yra reikalingas, reiškia mažasis „kodėlčiukas” tiki jo išmintimi, tiki tuo, kad vyresnis žmogus sugebės jį suprasti, paremti, paaiškinti, duos atsakymą... Kuomet vaikas staiga nustoja klausinėjęs, tai gali reikšti pasitikėjo suaugusiaisiais praradimą
arba nepasitikėjimą savimi. “Vis viena man niekas neaišku: per daug žodžių ir susierzinimo. O ir aš pats dar labai mažas ir nieko nesuprantantis. Kam su manimi kalbėti?” Mokomės pasakoti Lavinant vaiko rišliąją monologinę kalbą, svarbu išmokyti vaiką perpasakoti trumpus literatūrinius tekstus (pasakas ir pasakojimus).Vaikas perpasakoja žinomas pasakas su nesudėtingu siužetu (tokias kaip “Ropė”, “Pagrandukas” , “Vištelė ir gaidelis” ir pan.). Tuo pačiu lavėja gebėjimas klausytis literatūros kūrinius atsakinėti į suaugusiojo klausimus, įterpti į suaugusiojo pasakojimą savo žodžius ar sakinius. Taip mažylis pamažu prieina prie savarankiško literatūros kūrinio atkūrimo. Ketverių metų vaikas beveik pažodžiui atsimena liaudies pasakų tekstus, įsimena įvykių nuoseklumą. Mokyti vaiką pasakoti padeda taip vadinamas lydimasis pasakojimas. Vaikas įsijungia į suaugusiojo pasakojimą, pakartodamas žodžius ar ištisus sakinius. “Kartą gyveno senelis ir...” - “Senelė” - “Jie turėjo...” - “Vištelę ir gaidelį”. Po to galima pereiti prie perpasakojimo atsakant į klausimus: ”Kur susiruošė Raudonkepuraitė?” - “Pas senelę” - “Ką ji sutiko miške?”... Po to kai, kai vaikas įvaldė pasakos perpasakojimą, jam galima pasiūlyti perpasakoti trumpus pasakojimus su nesudėtingu siužetu. Čia tinka nesudėtingi P.Mašioto ar panašūs pasakojimai vaikams. Labai padeda įvaldyti pasakojimą įvairūs reginiai – lėlių teatras, spektakliai vaikams, senoji animacija! Jie nuteikia vaiką emocingai, ugdo norą perteikti savo įspūdžius pasakojant. Tik jokiu būdu negalima palikti vaiko vieno su televizoriumi, jei jau žiūrite filmukus, sekite, kad jie būtų įdomaus siužeto ir žiūrėkite juos kartu su vaiku, kad galėtumėte jam pateikti klausimus ar paaiškinti. Mokytis pasakoti galima ir pagal paveikslėlius. Vaikai pradžioje mokosi teisingai atsakinėti į suaugusiojo klausimus, o vėliau pradeda patys laisvai ir išsamiai pasakoti paveikslėlio turinį. Mažyliai labai mėgsta apžiūrinėti žaisliukus. Būtent jie ne vienam vaikui greičiausiai pažadina norą pasisakyti. Pradžioje suaugusysis pasiūlo vaikui įdėmiai apžiūrėti žaisliuką. Pirmieji klausimai turėtų būti nukreipti į išorinius daikto požymius (forma, spalva, dydis). Vyresniems vaikams (virš penkerių metų) galima pasiūlyti palyginti kelis žaisliukus. Suaugusysis moko vaikus apibūdinti ir palyginti, pavyzdžiui, lėles, pavadinant būdingiausius jų požymius. Reikia siekti, kad vaikai kalbėtų pilnais, užbaigtais sakinukais. Prieš palyginant vaikui prireiks įdėmiai apžiūrėti abi lėles, pradžioje pasakyti, kaip jos apsirengusios, kokie jų plaukai, akys, ir tik po to, kuo jos skiriasi. Įvaldę atskirų žaislų apibūdinimą, kartu su mažyliu galite pereiti prie neilgų siužetinių pasakojimų sudarymo. Pasiūlykite jam keletą žaislų, leidžiančių sukurti paprastą siužetą: mergaitė, krepšelis, grybukas; mergaitė, eglutė, ežiukas ir t.t. Tegul vaikas pagalvoja, ką mergaitė gali veikti miške, ką ji ten sutiko, ką parsinešė krepšelyje namo. Pradžioje suaugusysis gali sukurti savo pasakojimą kaip pavyzdį, o po to pasiūlyti vaikui pačiam papasakoti. Ne bėda, jei iš pradžių vaikas tiesiog pakartos jūsų pasakojimą – šitaip jis treniruojasi pasakoti. Pamažu nuviliokite vaiką nuo pamėgdžiojimo, pasiūlykite savarankiškai sukurti pasakojimą. Penktais gyvenimo metais vaikai apie kai kuriuos įvykius pasakoja iš savo patirties. Suaugusysis paskatina vaiką prisiminti, kaip jis ėjo į svečius, į eglutės šventę, ką įdomaus matė būdamas miške. Vaikui duodama konkreti užduotis: “Papasakok, ką matei šventėje.” Čia galima panaudoti pavyzdį: ”Pirmiausia paklausyk, ką aš mačiau eglutės šventėje, o paskui jau tu papasakosi.” Suaugusiojo pasakojimas turi būti artimas vaiko patirčiai, tikslus, turėti aiškią pabaigą, pasakojimo kalba turi būti emocionali ir gyva. Pamažu vaikas nustos kopijuoti pavyzdį ir pereis prie savarankiško kūrybinio pasakojimo, kurio mokymasis prasideda jau po penktųjų gyvenimo metų. Linkiu sėkmės! L/d „Coliukė“ logopedė DAIVA KAVALIAUSKIENĖ
VAIKO AMŽIUI TINKAMI ŽAIIDIMAI IR ŽAISLAI Žaisdamas vaikas lavina pojūčius ir gebėjimą mėgdžioti. Todėl tinkamų žaislų pasiūla ir pasirinkimas šiandien iškyla kaip svarbi problema. Vaikai apkraunami “gudriais” pramonės dirbiniais, kurie pristatomi kaip itin jiems tinkami. Tačiau jei kas stebėtų į žaidimą įsitraukusį vaiką, tai pamatytų, kaip menkai jo veikla susijusi su tuo, ką dažniausiai siūlo žaislų gamintojai. Žaidimas - tai vaiko polinkis darbuotis savo aplinkoje. Jis daro tai, ką mato darant kitus. Dvejų metų vaikas su įkvėpimu maišo lazda ant grindų ir verda sriubą, jis nori pasukti ir jungiklį – kaip mama, užkaisdama viryklę. Jis nori spragtelėti fotoaparatu, jei matė fotografuojantį tėtį. Jis nori apžiūrėti lėkštes, kurios linksmai tarška prieš valgį imamos iš spintelės. Vaikas patiria pasitenkinimą veikdamas, o ne spoksodamas į nuostabią plastmasinę lėlę ar išsiviepusį gyvūną. Jei lėlė neturi veido arba ją žymi tik trys taškai, tai vaiko fantazija pati prikurs tai, ko trūksta. Tokia lėlė juokiasi, verkia, pyksta arba ilsisi. O amžinai besišypsantys ar net „kalbantys“ lėlių veidai sukuria netikroviškumo įspūdį, kuris slopina vaizduotės galias. Susidūręs su stiklinėmis meškiuko akimis, vaiko žvilgsnis tampa nebylus. Tad kokie žaislai tinka? Pirmaisiais metais, pavyzdžiui, tinka paprasčiausia lėlytė; šilkinė nosinaitė, kurios vidus, prikimštas avies vilnos ir aprištas, tampa galvyte, o surišti kampeliai –rankytėmis. Vėliau galima pasiūlyti pastatomą ar paguldomą medinę lėlę, o dar vėliau - lėlę iš minkštos flanelės ir t.t Žaidimui tiks kiekvienas daiktas, kuris skatina vaiką aktyviai veikti, o patysai yra toks paprastas, kad vaikas savo vaizduotėje galės jam suteikti vis kitokią reikšmę ir pritaikyti vis kitokiems dalykams. Žaisti galima ir su pirštu stebint, kaip jis juda ir kiek visko sugeba. Su pagalvės kampu, kurį galima sulenkti ir įspausti. Tai gali būti dėžė, kuri atsidaro ir užsidaro, o į ją galima įdėti ir vėl išimti daiktus. Medžio gabalėlis, kuriuo galima belsti į stalą ir klausytis garso, taip pat gali būti žaislas. Vėliau juo gali tapti vandens čiaupas arba butelio dangtelis, su kuriuo galima semti vandenį ir padaryti ežerą; taip pat įdomu belsti su šaukštu į puodą, ridenti margą megztą kamuoliuką, prikimštą avies vilnos, jį mėtyti, stumdyti ir apvynioti, o mažomis spalvotomis skarelėmis viską, kas tik įmanoma, uždengti ir vėl nudengti. Seneliai, dėdės, tetos, tėvai dažniausiai dovanoja plačiai naudojamus specialiai vaikams sukurtus „tobulus“ žaislus. Šie nepalieka laisvės vaiko vaizduotei, nes visiškai užbaigti, o jų medžiaga, spalva ir forma dažniausiai prieštarauja tikrovei ir estetiniam jausmui. Be to, įmantrūs techninių žaislų judesiai ir šviesos efektai sužavi vaiką, todėl jis tik pasyviai stebi vietoj to, kad veiktų pats. Savo veikale „Vaiko ugdymas dvasios mokslo požiūriu“ Rudolfas Štaineris rašo: „Vaikas mokosi ne iš pamokymų, o mėgdžiodamas. Jo fiziniai organai formuojasi veikiami aplinkos. Regėjimo organai bus sveiki, jei vaiką sups tinkami spalvų ir šviesos santykiai. Smegenyse ir kraujo apytakoje susiformuos sveikos moralinės nuovokos pradmenys, jei morali bus vaiko aplinka. O jei vaikas iki septynerių metų savo aplinkoje mato tik chaotiškus, neapgalvotus poelgius, jo smegenys susiformuos taip, kad suaugęs ir jis pats nesugebės elgtis kitaip. Jei tėvai, kaip dvasios tyrėjai, galėtų išvysti besiformuojančias smegenis, tai jie tikrai duotų savo vaikams tik tokius žaislus, kurie jas aktyvina. Visi žaislai, susidedantys iš negyvų matematinių formų, skurdina ir slopina vaiko formavimosi galias, jas skatina tai, kas žadina vaizduotę.“ Ryšys tarp prasmingos fizinės veiklos ir subtilaus smegenų formavimosi įrodytas tyrimais. Geriausia kalbos sutrikimų profilaktika yra vikrumo, pusiausvyros bei orientacijos pratimai bei bendras pojūčių aktyvumo skatinimas pasitelkus deramas priemones. Sveiką vaiko vystimąsi lemiantys veiksniai dažnai labai neparankūs pramonei, ieškančiai naujų realizacijos rinkų. Tačiau jei tėvai supras, kas kenkia jų vaikams, tai bent jau šeimoje apsaugos juos nuo aplinkos daromos žalos, kurios pasekmės – dvasinis skurdas, vidinė tuštuma ir šabloniška vaizduotė. Kai kas jau šiandien klausia, ar dabar taip sparčiai plintančios priklausomybės nuo narkotikų priežastis nėra ta, kad nuo mažens vaikai tampa priklausomi nuo įdomių aparatų, juos linksminančių žaislų, o pasitenkinimą keliančiai aktyviai veiklai ir užsiėmimas vietos nebelieka. Esant didžiulei ikimokyklinukams skirtų žaislų pasiūlai, vertėtų klausti savęs, ar šie žaislai ugdys vaiko aktyvumą? Pernelyg ištobulinti ir mechaniškai nepriekaištingi žaislai stipriai veikia neapsaugotą ir pasiruošusį mėgdžioti organizmą, paralyžiuoja vaizduotę ir kūrybiškumą. Kuomet penkiametis vieną su kita jungia standartines lego detales, negalėdamas ištrūkti iš nustatytos schemos, varžoma jo vaizduotė. Žaidimas su lego kaladėlėmis nepadeda ugdyti pusiausvyros jausmo. Kai statinys iš medinių kaladėlių sugrius, vaikas suvoks, kad dar nemoka tinkamai elgtis su statybine medžiaga ir paskirstyti jos svorio, o lego kaladėlės sukibs ir vis tiek laikysis, taip klaidindamos jutiminį suvokimą.
Šiandien siūloma daugybė kompiuterinių žaidimų ar radijo bangomis valdomų automobilių ir traukinių, kuriuos vaikas tegali stebėti lyg pakerėtas Arba mokytis juos valdyti. Tačiau tai veiksmai, kurie tik daug vėlesniame amžiuje skatina vystimąsi. Aktyviai formuojantis fiziniam kūnui, kai svarbiausia „viską daryti pačiam“, tokie žaidimai slopina vaiko raidos impulsus. Kuo mažesnis vaikas ir kuo mažiau subrendęs jo organizmas, ypač nervų sistema, tuo lengviau galima pakenkti jo raidai. Todėl labiausiai padėti ir labiausiai pakenkti galima per pirmus trejus gyvenimo metus.Todėl būtina, kad visą dieną būtų tinkamai pasirūpinta mažyliais. Taigi, savaime suprantama, suaugusieji yra atsakingi už tai, kokią aplinką jie sukurs vaikui. Jo spontaniškas elgesys byloja: aš esu atviras ir pasiruošęs pažinti bei kartu veikti. Kaip suaugęs gali orientuotis? Kaip išmokti atskirti tai, kas skatina ir stabdo raidą ir atrasti matą, kiekvieną kartą padėsiantį nuspręsti, kas ir kaip vaikui tinka? Atsakyti į šį klausimą padeda fizinės raidos dėsniai. Pirmiausia reikėtų savęs paklausti: kokia veikla labiausiai skatina centrinės nervų sistemos struktūrų smegenyse brandą ir ryšius su pojūčių, vidaus organais ir visu judamuoju aparatu? Atsakymas paprastas – tai prasminga, judri, koordinuota vaiko veikla. Vaiko intelektą geriausiai lavina judri ir vaiko amžių atitinkanti veikla, susijusi su stambiąja ir smulkiąja motorika. Pagrindinis fizinio brendimo dėsnis; kiekvienas organas geriausiai vystosi tuomet, kai adekvačiai išnaudojamos jo funkcijos. Ugdant ikimokyklinuką svarbu: ³Savo pavyzdžiu bei veikla skatinti jo iniciatyvumą. ³Siūlyti žaislus, skatinančius veiklumą: parastas medžiagas ir daiktus, paliekančius erdvės fantazijai ir skatinančius vis iš naujo kurti. ³Lavinti pojūčius, skatinant vaiko amžių atitunkančią jutiminę patirtį. ³Reguliariais užsiėmimais ugdyti teisingus įpročius, laikytis mažų ritualų rytais, prieš valgį ir vakarais, einant miegoti. ³Laikytis dienos, savaitės, mėnesio ir metų ritmo. ³Pastovus laikas, pavyzdžiui, vaikui keliantis ar gulantis, o retkarčiais ir dieną, skirtas vien tik bendravimui su vaiku. ³Teikti pirmenybę neverbaliniams ugdymo būdui, nes pavyzdys pamėgdžiojančiam vaikui svarbesnis negu daugybė žodžių. ³Skatinti domėjimąsi gamta. ³Nenaudoti technizuotų žaislų. ³Net ir labai įtemptą bei kupiną darbų dieną neužmiršti vaiko, mintimis būti su juo. Tai ypač svarbu tėvams, kurie mažai būna namuose. Toks vidinis ryšys vėl susitikus padeda greitai atsirasti išoriniam kontaktui. ³Ieškoti progų pasidžiaugti ir padėkoti – vaikams nieko nėra mieliau už džiaugsmo ir dėkingumo nuotaiką. Sėkmės! Pagal literatūrą parengė logopedė Daiva Kavaliauskienė