REWIND: Kaunas Biennial Catalogue (part I)

(1)

(2)

(1)

KAUNO BIENALĖ TEKSTILĖ ’11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN KAUNAS BIENNIAL TEXTILE ’11: REWIND – PLAY – FORWARD

(2)

TURINYS (1)

DAR KARTĄ

Bienalės globėjo LR Kultūros ministro dr. Arūno Gelūno sveikinimo žodis (5) Virginija Vitkienė. TEKSTILĖ ‘11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN (8)

( 22 ) I. DAR KARTĄ ISTORIJA

Rasa Andriušytė-Žukienė. Dar kartą istorija (24) Menininkai: Aleksas Andriuškevičius (28), Aušra Andziulytė (30), Jonas Gasiūnas (32), Laura Garbštienė (34), Petras Griušys (36), Rimvidas Jankauskas-Kampas (38), Vilmantas Marcinkevičius (40), Jonas Mekas (42), Šarūnas Sauka (44), Liudas Truikys (46), Sofija Veiverytė (48), Eglė Velaniškytė (50), Albertas Veščiūnas (52), Viktoras Petravičius (54), Igoris Piekuras (58), Marija Teresė Rožanskaitė (60), Kazė Zimblytė (62), Audronė Petrašiūnaitė (64)

( 66 ) II. DAR KARTĄ PASAKOJIMAS

Monika Krikštopaitytė. Istorijos, pasakojimai ir (meta)tekstai (68)

( 74 )

Konkursinės parodos menininkai Lia Altman (76), Sonja Andrew (78), Nina Bondeson (80), Kristina Čyžiūtė (84), Marion Coleman (86), Amélie Brisson-Darveau (90), F4 Artist Collective [Susan Jowsey/Marcus Williams] (92), Gao Yuan (96), Wang Haiyuan (100), Ainsley Hillard (102), Tonje Høydahl Sørli (104), Lina Jonikė (106), Alice Kettle (108), Fiona Kirkwood (110), Signe Kivi (110), Monika Kreivė (116), Maria Leon (118), Beili Liu (120), Michaela Melian (124), Marion Michell (126), Andrea Milde (128), Rūta Naujalytė (132), Rasma Noreikytė (134), Katya Oicherman (136), Virginie Rochetti (138), Laisvydė Šalčiūtė (142), Tilleke Schwarz (144), Kyung-ae Wang (148), Misao Watanabe (150), Katie Waugh (152), Monika ŽaltauskaitėGrašienė (156).

( 158 ) Kviestieji menininkai Yinka Shonibare MBE (160), Silja Puranen (166), Annika Ekdahl (168), Osgemeos (170), Inga Likšaitė (174), Vita Gelūnienė (176), Almyra Weigel (178), Eglė Ganda Bogdanienė (182), Hiroko Watanabe (184), Valya (186), Min Tzu-Chao (188), Patricija Gilytė (192)

( 194 ) III. DAR KARTĄ Į ATEITĮ

Sarah E. Braddock Clarke. DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN (196) Ainsley Hillard (200), Christy Matson (202), Jane Harris (204), Janis Jefferies ir Barbara Layne (206), Nancy Tilbury (210)

( 212 ) IV. DAR KARTĄ LYDINČIOS PARODOS

Reiko Sudo (214), Lia Cook (216), Chunghie Lee (218), Laima Oržekauskienė (220), Cynthia Schira (222), Louise Lemieux Bérubé (224), Maximo Laura (226), Jolanta Šmidtienė (228), Lozanos bienalės kolekcija (230), Portugalijos menas (234), Estijos menas (236), Kosta Rikos menas (238), TEXERE (242), Experiments With Light (244), Fluxus (246), Kitos parodos (250)

( 254 ) V. Bienalės renginių programa ( 270 ) VI. Partneriai ir rėmėjai

(3)

CONTENTS (2)

REWIND

Congratulation Word by Patron of the Biennial, dr. Arūnas Gelūnas, Culture Minister of LR (5)

Virginija Vitkienė. TEXTILE’11: REWIND – PLAY – FORWARD (14)

( 23 ) I. REWIND HISTORY

Rasa Andriušytė-Žukienė. Rewind History (25) Artists: Aleksas Andriuškevičius (28), Aušra Andziulytė (30), Jonas Gasiūnas (32), Laura Garbštienė (34), Petras Griušys (36), Rimvidas Jankauskas-Kampas (38), Vilmantas Marcinkevičius (40), Jonas Mekas (42), Šarūnas Sauka (44), Liudas Truikys (46), Sofija Veiverytė (48), Eglė Velaniškytė (50), Albertas Veščiūnas (52), Viktoras Petravičius (54), Igoris Piekuras (58), Marija Teresė Rožanskaitė (60), Kazė Zimblytė (62), Audronė Petrašiūnaitė (64)

( 67 ) II. REWIND PERSONAL STORY

Monika Krikštopaitytė. Stories, Narratives and (Meta)Texts (70)

( 75 )

Artists of competitive exhibition Lia Altman (76), Sonja Andrew (78), Nina Bondeson (80), Kristina Čyžiūtė (84), Marion Coleman (86), Amélie Brisson-Darveau (90), F4 Artist Collective [Susan Jowsey/Marcus Williams] (92), Gao Yuan (96), Wang Haiyuan (100), Ainsley Hillard (102), Tonje Høydahl Sørli (104), Lina Jonikė (106), Alice Kettle (108), Fiona Kirkwood (110), Signe Kivi (110), Monika Kreivė (116), Maria Leon (118), Beili Liu (120), Michaela Melian (124), Marion Michell (126), Andrea Milde (128), Rūta Naujalytė (132), Rasma Noreikytė (134), Katya Oicherman (136), Virginie Rochetti (138), Laisvydė Šalčiūtė (142), Tilleke Schwarz (144), Kyung-ae Wang (148), Misao Watanabe (150), Katie Waugh (152), Monika ŽaltauskaitėGrašienė (156).

( 159 )

Invited artists Yinka Shonibare MBE (160), Silja Puranen (166), Annika Ekdahl (168), Osgemeos (170), Inga Likšaitė (174), Vita Gelūnienė (176), Almyra Weigel (178), Eglė Ganda Bogdanienė (182), Hiroko Watanabe (184), Valya (186), Min Tzu-Chao (188), Patricija Gilytė (192)

( 195 ) III. REWIND INTO THE FUTURE

Sarah E. Braddock Clarke. REWIND – PLAY – FORWARD (198) Ainsley Hillard (200), Christy Matson (202), Jane Harris (204), Janis Jefferies ir Barbara Layne (206), Nancy Tilbury (210)

( 213 ) IV. REWIND SATELLITE EXHIBITIONS

Reiko Sudo (214), Lia Cook (216), Chunghie Lee (218), Laima Oržekauskienė (220), Cynthia Schira (222), Louise Lemieux Bérubé (224), Maximo Laura (226), Jolanta Šmidtienė (228), Collection of Lausanne Biennial (230), Portuguese collection (234), Estonian collection (236), Costa Rica‘s collection (238), TEXERE exhibition (244), Experiments With Light (244), Fluxus (246), Other exhibitions (250),

( 255 ) V. Programme of biennial events ( 270 ) VI. Partners and Sponsors

(4)

(5)

Gerbiamieji Kauno bienalės TEKSTILĖ ’11 dalyviai, lankytojai ir rengėjai,

Dear participants, visitors and organizers of Kaunas Biennial TEXTILE ’11,

Šiandienos pasaulyje, užgriūvančiame mus savo fragmentišku bėgimu, dažnai ieškome praeities, dabarties ir ateities sąsajų, padedančių įprasminti savo buvimą. Tekstilės žanras pagal savo prigimtį yra pašauktas ir tiesiogine ir perkeltine prasme perskaityti sudėtingus raštus, pasiūlyti įspūdingas savo dėliones.

In the modern world that overwhelms us with fragmentary race we often seek for the links between the past, the present and the future that enable us to find the sense of our existence. Due to the nature of textile art, the genre is destined to read intricate patterns and suggest spectacular puzzles of its own in direct and figurative ways.

Man malonu sveikinti jau aštuntąją Kauno bienalę. Kaskart savo programa šis renginys pasiūlo išties nustebinantį meno gijų pluoštą, darniai įsipinantį tarp klasikinio meno šedevrų, ar sušvytintį naujųjų technologijų žybsniais.

It is great pleasure for me to welcome the 8th Kaunas Art Biennial. Every time the event introduces a surprising ply of art yarn which (harmoniously weave into classic masterpieces or shine out with new technologies.

Verčiant šių metų programą, kurioje atsiskleidžia galėjimas suburti ryškius šalies ir užsienio kūrėjus, siekis pristatyti pripažintus tarptautinius tekstinės meno renginius ir reiškinius, ketinimas paskatinti šio žanro refleksijas tekstilės forume, nekyla jokių abejonių, kad ši konceptuali platforma tampa išskirtiniu Europos kultūros renginiu.

The program of this year reveals the ability to gather prominent Lithuanian and international creators, the objective to introduce renowned events and phenomena of international textile art scene, the intention to promote the reflection on this art form in textile forum and leaves no question – this conceptual platform is becoming an exclusive cultural phenomenon in the European context.

Linkiu spalvingų patirčių, prasmingų diskusijų, ir ambicin- I wish you all colorful experiences, meaningful discussions and the implementation of ambitious plans. gų planų įgyvendinimo.

Nuoširdžiai, Arūnas Gelūnas, Lietuvos kultūros ministras

Sincerely Arūnas Gelūnas Lithuania’s Minister of Culture

(6)

DAR KARTĄ

(7)

REWIND

(8)

Virginija Vitkienė

TEKSTILĖ ’11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN

nas, atsiradęs ir įtvirtintas pastarąjį dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje, jau nebėra angažuotas tekstilės meniškumui ar meniniam unikalumui įtvirtinti (postmodernistinio ir feministinio meno istorija tai padarė pati). Šis žodžių junginys turi daug platesnį reikšmių spektrą, sietiną su materialiąja žmogaus kultūra, archajiniais ir paprotiniais reiškiniais, jų atspindžiais nūdienos visuomenėje (kas itin aktualu konceptualiems meniniams sprendimams); antropologiniais tyrimais, kuriuose tekstilės paveldas yra laikomas vienu pagrindinių regiono, tautos, bendruomenės, šeimos ir asmens unikalumo aspektų; mokslo ir meno sąsajomis, naujosiomis technologijomis ir tyrimais, nukreiptais į tekstilės ir skaitmeninių technologijų išradimus ir jų poveikį žmogaus gyvenimo būdui netolimoje (ir tolimoje) ateityje. Literatūra, teatras, tyli vakarienė, audringos skyrybos, meilės aliuzija ar laidotuvės – viskas gali būti suvokiama ir reflektuojama per tekstilės kultūros prizmę. Žinoma, ne nuolatos, nes yra daugybė kitų žiūros galimybių. Bet yra tinkama vieta ir laikas tekstiliniam požiūriui. Ta vieta – Kauno bienalė, o laikas – kai jūs esate jos pulso dalimi. Dabar.

Kauno bienalė TEKSTILĖ per nepilnus du dešimtmečius suvienijo arti tūkstančio įvairių sričių profesionalų visame pasaulyje. Galbūt toji vienybė tik mūsų (organizatorių) išsigalvota, bet tokias abejones išsklaido kolegų, menininkų ir bienalės draugų palaikymas ir nesuvaidintas domėjimasis tuo, „kas ateina“. O mes nerašytu susitarimu su visais laukiančiaisiais laikome apsisprendimą keistis.

Nuo 2005-ųjų, kai tradicines konkursines Kauno tekstilės parodas pakeitė tarpdisciplininio pobūdžio renginiai, kuruojami tarptautinės komandos (kurios sudėtis taip pat kinta su kiekvienų metų iššūkiu), Kaunas tapo vienu reikšmingiausių tekstilės kultūros centrų pasaulyje. Ryškūs meno kūrėjai, įstabūs jų kūriniai, bendradarbiavimo programos, atviros kūrybinės dirbtuvės, kuruotos įvairių šalių meno kolekcijos, edukacinės programos, diskusijos, kritika ir vertinimas, išmaniosios technologijos, medžiagų ir technologijų konceptualizavimas, naujas požiūris ir žongliravimas istorija – viskas, kas vyksta Kauno bienalėje Kodėl DAR KARTĄ? pastarąjį dešimtmetį, turi slaptažodį – tekstilė. Šių metų bienalės programa, kaip ir jos trigubas pavadinimas DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN (REWIND – PLAY Ne vienoje tarptautinėje diskusijoje svarstyta, kaip keis- – FORWARD), atkartojantis magnetolos mygtukų koti šio renginio kryptį, kad jis būtų aktualus šiuolaikiniam mandas, gimė glaudžiai bendradarbiaujant su partneparodų lankytojui ir kultūros vartotojui, taip pat įdomus riais. Ankstyvą 2010-ųjų pavasarį, besvarstant ateinančio ir patrauklus menininkams, jaunimui, reikšmingas vietos renginio idėjines gaires, Kauno bienalės valdybos nariai bendruomenei ir gausiai miesto humanitarinio profilio suformulavo konceptualaus sugrįžimo prie ištakų idėją, studentijai. Kauno tekstilės bienalė (toks renginio pavadi- kuriai buvo ieškoma verbalinės išraiškos. Apmąstyti įvainimas buvo 1997–2003), nuo penktojo renginio vadinta rūs parodos pavadinimų aspektai, susiję su priešdėliu Kauno meno bienalės TEKSTILĖ vardu (2005, 2007), o nuo „per“ (anglų kalboje re, reiškiantį pasikartojantį veiksmą): 2009-ųjų pavadinimas sutrumpintas iki Kauno bienalė reconnection, repetition, reload, replay (persijungimas, TEKSTILĖ, taip akcentuojant vietą, kurioje renginys vyksta perkrovimas, pakartojimas, pergrojimas ir pan). Ties ankas dvejus metus, ir šio laiko bienalių gausos kontekste gliškuoju rewind (garso / vaizdo juostelės atsukimas) unikalų – tekstilinį – idėjų raiškos kelią. Žodis „menas“ apsistota ne tik dėl žodžio reikšmės sodrumo: juostos iškrito ne tik todėl, kad bienalė jau savaime nurodo į me- atsukimas perklausymui / peržiūrėjimui – sąmoningas ninį renginio aspektą, bet ir dėl to, jog meno ir menoty- veiksmas, susijęs su „perklausomo“ garso, teksto ir įvaizros lauke „tekstilės meno“ terminas keičiamas „tekstilės džio įtapatinimu / tapimu klausančiojo / stebinčiojo esakultūros“ apibrėžimu. Pirmasis (tekstilės meno) žodžių ties dalimi. Bet ne tik tai nulėmė būtent šio žodžio pasijunginys taip pat yra gan jaunas. Jis menotyrininkų imtas rinkimą. 2009-ųjų Kauno bienalės rezidencijų programoje vartoti XX a. 8-ajame dešimtmetyje moderniosios teksti- skambėjusi kompozitoriaus Philipo Millerio (Pietų Afrikos lės istorijai reikšmingiausios parodos – Lozanos bienalės Respublika) kantata „Rewind“1, kurios estetiškai įstabią (1962–1995) kontekste, kur klasikines tapiserijas sparčiai muzikinę kompoziciją egzistenciniu išgyvenimu pavertė ėmė keisti tekstilės objektų, skulptūrų, instaliacijų gausa, įdainuotų tekstų turinys ir socialinis kontekstas, gali būti pradėtos naudoti netradicinės medžiagos, plėtoti socia- konceptualiu šių metų bienalėje akcentuojamo sugrįžimo liai angažuotos temos (džiaugiamės, kad Lozanos paro- pavyzdžiu. Solistai ir trijų šimtų žmonių choras kūrinyje dos archyvinę kolekciją galite išvysti šioje Kauno biena- dainuoja tekstus iš „Tiesos ir susitaikymo komisijos“ („The lėje). Tad profesionaliajai tekstilei įvardinti buvo surastas Truth and Reconciliation Commission“) garso takelių aršis tuomet naujas raktinis žodžių junginys, išreiškęs aiškią chyvuose sukauptų liudijimų, kuriuos paliko žmonės, numinėtų objektų skirtį nuo taikomosios paskirties kūrinių kentėję ir veikę abiejose stovyklose – aukų ir jų budelių. bei nuo tradicinių vaizduojamojo meno formų tapiserijose, kai tekstilė buvo suvokiama kaip tam tikra tapybos reprodukavimo forma. Antrasis – tekstilės kultūros – termi- 1 Plačiau apie projektą: http://www.philipmiller.info/rewind-cantata

Minėtas muzikos kūrinys prisiminimus (šiuo atveju žodinį tautos liudijimą) pavertė rekolekcine, sakralia patirtimi, susijusia su katarsiniu apsivalymu per susitaikymą su savimi ir kitu.

Phillipo Millerio kūrinyje pirminė garso / vaizdo juostelės atsukimo (rewind) reikšmė, taip pat ir meninis sprendimas (komponuoti tekstus iš archyvinių garso įrašų) yra sąmoningai pasirinktos priemonės, perkeliančios suvokėją į socialiai, kultūriškai, humaniškai, tautiškai ir etiškai aktualų lygmenį, suvienijantį bendros patirties refleksijoje.

Tai – kūrybinio požiūrio pavyzdys, artimas Kauno bienalės etikai ir estetikai. Bienalės REWIND (jį mes verčiame DAR KARTĄ), tikime, nėra betikslis dairymasis atgal. Dar kartą peržiūrėjus tekstilės meno ir kultūros istoriją, parodoje (tiksliau – parodose) siekiama reflektuoti nūdienos aktualijas ir ateities perspektyvas kitu lygiu – išgyventų asmeninių ir kolektyvinių patirčių kontekste. Patirčių, kurios lemtingos nūdienos pasirinkimams ir rytdienos elgsenai ar gyvenimo būdui.

Tad Kauno bienalės TEKSTILĖ ’11 konkursinių ir kuruotų parodų žiūros laukas krypsta į praeitį, dabartį ir ateitį. Šiuos požiūrius atskleidžia trys pagrindinės parodos Dar kartą istorija, Dar kartą pasakojimas ir Dar kartą į ateitį.

PRAEITIS Parodoje DAR KARTĄ ISTORIJA (REWIND HISTORY) kvestionuojama meno istorijoje suformuota tekstilės, kaip reprodukuojamojo žanro, samprata. Kuratorei Rasai Andriušytei-Žukienei teko nelengvas iššūkis – parengti parodą, kurios technologinis sprendimas (kompiuterizuotomis žakardo staklėmis austi kūriniai) ir tema (istorinis požiūris) jau buvo padiktuoti bienalės rengėjų. Kuratorė parodoje išryškino reprodukavimo aspektą (neatsiejamą nuo tapiserijos istorijos Vakarų Europoje XVII–XX a. ir nuo žakardinių audimo technologijų) kaip kūrybinių interpretacijų pagrindą. Ji apklausė šiuo metu aktyviai kuriančius tekstilės menininkus, kokie lietuvių kūrėjai ir jų kūriniai yra padarę įtaką jų kūrybiniams sprendimams, ar yra tiesiog įsimintini, tapę vizualiosiomis ikonomis. Iš įvardintų kūrėjų kūrinių kuratorė atrinko kolekciją, tapusią subjektyvia (tekstiliška) XX–XXI a. Lietuvos meno istorija. Parodoje išvysime tekstiliškai interpretuotus Liudo Truikio, Viktoro Petravičiaus, Marijos Teresės Rožanskaitės, Igorio Piekuro, Sofijos Veiverytės, Rimvido Jankausko-Kampo, Kazimieros Zimblytės, Alberto Veščiūno, Jono Meko, Eglės Velaniškytės, Aušros Andziulytės, Vilmanto Marcinkevičiaus, Šarūno Saukos, Lauros Garbštienės, Alekso Andriuškevičiaus, Jono Gasiūno, Audronės Petrašiūnaitės ir Prano Griušio kūrinius, kurių tapybiniai potėpiai, videokadrai ar grafikos rėžiai yra įstrigę siūlo mazguose. Parodoje nėra apeliuojama į kūrinių originalų ir tekstilinių jų versijų analogiškumą, tikslumą. Atvirkščiai, rezultatas atskleidžia

taktilinius ir spalvinius siūlo ir dažo ar videokadro spalvų skirtingumus, lemiančius vizualios realybės skirtybes ir estetinių pajautų sumaištį. Šalia išvardintų idėjinių sluoksnių, parodoje skleidžiasi ir dar vienas – kūrinių tarpusavio dialogas (išryškintas kuratorės įžanginiame tekste). Paroda daug ką atskleis Lietuvos meno žinovams, kurie turi originalių kūrinių poveikio patirtį, todėl nesąmoningai lygins išaustus vaizdus su originalais. Užsienio svečiams, ir tiems, kurie parodą 2012 metais aplankys Estijoje ir Portugalijoje, bus parengta speciali edukacinė programa bei šokio inscenizacijos (su partneriu – Kauno „Auros“ šokio teatru), Lietuvos profesionaliosios tekstilės strategijas atskleidžianti per Lietuvos meno istorijos refleksijas.

Menininkės Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Daiva Zubrienė šios parodos kūrinius išaudė įmonėse „Audėjas“ (Lietuva) ir „Ekelund“ (Švedija).

DABARTIS Konkursinėje parodoje DAR KARTĄ PASAKOJIMAS (REWIND PERSONAL STORY) (idėjos autorė Virginija Vitkienė) per tekstilės konotacijas aktualizuojamos asmeninės menininkų istorijos. Naratyvas, kaip naujoji šiuolaikinio meno strategija, čia susipynė su specifine užduotimi – prabilti per tekstilę, kuri suvokiama kaip konotacija, užuomina, konceptualus patirties mediatorius. Sulaukta daugiau kaip trys šimtai paraiškų iš 43 pasaulio šalių, parodai atrinktas 31 projektas. Komisija paraiškas svarstė trimis etapais: pirmiausia – individualiai, o susitikusi – dar kelias dienas, gilindamasi į kiekvieno menininko vaizdu ir tekstu perteiktą istoriją ir stengdamasi išvysti bendrą parodos vaizdą. Ekspertų darbui komisija pakvietė skirtingų meno sričių specialistes. Beatrijs Sterk (Vokietija) – Europos tekstilės tinklo vadovė (generalinė sekretorė) ir tarptautinio žurnalo „Textile Forum“ redaktorė, puikiausiai išmananti tarptautinį tekstilės, kaip grynojo žanro, spektrą.

Sarah E. Braddock Clarke (Jungtinė Karalystė) – Istorijos ir konteksto studijų lektorė Falmuto universiteto kolegijoje, naujųjų technologijų tekstilėje specialistė ir itin reikšmingo leidinio „Techno Textiles“ bendraautorė2, šiuo metu rengianti dar vieną tyrimų straipsnių rinkinį „In Code“. Ji išmano naujausią tekstilės meno ir mokslo sąveiką, išmaniosios tekstilės lauką ir eksperimentinę dizaino praktiką.

Dvi lietuvių meno kritikės – Virginija Vitkienė ir Monika Krikštopaitytė – analizavo kūrinius šiuolaikinių meno strategijų ir aktualijų kontekste, žvelgdamos į tekstilę kaip konceptualią priemonę kūrybiniams sprendimams ir ieškodamos į konkurso sąlygas tiksliausiai įsiklausiusiųjų „grynuolių“. Profesorė ir bienalės valdybos pirmininkė, Sarah E. Braddock and Marie O’Mahony. Techno Textiles. – New York, NY: Thames and Hudson, dist. By W. W. Norton & Company, Inc., October 1997. – 192 p.: ill. – ISBN 0-500-23740-9.

Sarah E. Braddock and Marie O’Mahony. Techno Textiles 2. – New York, NY: Thames and Hudson, 2006, 2008. ISBN 9780500286845.

2

(9)

( 10 )

tekstilės menininkė Laima Oržekauskienė (Lietuva), Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, jautė atsakomybę surinkti kolekciją, kuri kuo visapusiškiau atspindėtų Kauno bienalės siekį būti dinamišku, nuolat savo veiklą permąstančiu ir tekstilės ribas kvestionuojančiu renginiu. Kolegialiu komisijos narių sutarimu, tekstilė šiuolaikinėje meno erdvėje nebegali būti tiesiog tekstile, tapiserija – vien tik estetišku ataudų ir metmenų raizginiu, siuvinys ar skiautinys ne dėl technikos yra meno kūrinys. Technika, žanras, medžiaga ir būdas yra tik priemonė istorijoms, suvienijančiomis parodos dalyvius bendrumo patirtyse, išpasakoti. Konkursinėje parodoje Dar kartą pasakojimas tekstilines gyvenimo istorijas pasakoja Tilleke Schwarz (Nyderlandai), Alice Kettle (Jungtinė Karalystė), Wang Haiyuan (Kinija), Watanabe Misao (Japonija), Beili Liu (Kinija, JAV), Rasma Noreikytė (Lietuva, Jungtinė Karalystė), Laisvydė Šalčiūtė (Lietuva), Ainsley Hillard (Jungtinė Karalystė), Andrea Milde (Vokietija, Ispanija), Lia Altman (Rusija), Michaela Melián (Vokietija), Nina Bondeson (Švedija), Sonja Andrew (Jungtinė Karalystė), Marion Michell (Jungtinė Karalystė), „F4 Artist Collective“ [Susan Jowsey, Marcus Williams] (Naujoji Zelandija), Fiona Kirkwood (Pietų Afrikos Respublika), Lina Jonikė (Lietuva), María León (Ispanija), Kyung-ae Wang (Pietų Korėja), Rūta Naujalytė (Lietuva), Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Lietuva), Monika Kreivė (Lietuva), Amélie Brisson-Darveau (Kanada), Katie Waugh (JAV), Kristina Čyžiūtė (Lietuva), Marion Coleman (JAV), Katya Oicherman (Izraelis), Virginie Rochetti (Prancūzija), Gao Yuan (Taivanas), Signe Kivi (Estija), Tonje Høydahl Sørli (Norvegija).

instaliacijoje vokiečių choreografas Johannesas Wielandas sukurs šokio spektaklį melancholijos tema. Ilgametė Kauno bienalės vadovė ir idėjų generatorė Vita Gelūnienė (Lietuva) pagaliau sugrįžta į bienalę kaip menininkė ir originaliu būdu pristato naujausią tapiseriją: viduramžių milflero stilistiką audinyje interpretuojanti tekstilininkė, bendradarbiaudama su choreografe Birute Letukaite ir videomenininku Evaldu Jansu (Lietuva), kūrinio personažus atgaivina stilizuotame videospektaklyje, laikinai užtveriančiame kelią kūrinio link.

Kauno bienalės laureatės Inga Likšaitė ir Patricija Gilytė (abi – Lietuva, Vokietija) taip pat į programą įsitraukia su šokio bendradarbiavimo projektais. Nuolat su tekstile dirbanti Inga Likšaitė savo parodą atidarys originaliu Kenneto Flako ir Külli Roosna (Estija) režisuotu ir šokamu spektakliu, kurį kūrė penki menininkai iš skirtingų Europos šalių.

O skulptorė Patricija Gilytė, kūryboje dažnai naudojanti poroloną (skulptūrose, performansuose, videokūriniuose), bendradarbiaudama su portugalų choreografe Ne Barros, šiai minkštai medžiagai papildomai suteikia laiko tėkmės pajautą, taip pat ir egzistencinės patirties – emigracijos kaip dykvietės metaforą. Viena ryškiausių ir aktyviausių Lietuvos tekstilininkių Eglė Ganda Bogdanienė (Lietuva) pakviesta pristatyti personalinę parodą, reflektuojančią asmenines patirtis. Bienalės bičiulė Almyra Weigel (Lietuva, Vokietija), bendradarbiaudama su choreografe Birute Letukaite, bienalėje pristato šokio spektaklį, kuriame intriga kuriama per Almyros Weigel dešimtmetį naudotas medžiagas ir vizualinę reikšmę. Ne pirmą kartą (anksčiau – kaip konsultantė ir parodos lankytoja) į Kauną atvykstančios Hiroko Watanabe (Japonija) kūriniai, kaip ir dera japoniškajai estetikai, prabyla subtilia faktūra, išbaigta forma ir spalvos išraiškingumu. Dar keli kviestieji menininkai yra Kauno bienalės debiutantai. Ukrainiečių kilmės JAV menininkė VALYA (Valentyna Roenko) savo šeimos istoriją pasakoja per archetipinį žmonijos motinos (rus. „babos“) įvaizdį įspūdingo dydžio archajine veltinio technika įgyvendintu kūriniu. Jaunoji Taivano menininkė Min Tzu-Chao (neseniai baigusi magistrantūros studijas Londone) per keturių savo šeimos kartų moterų vestuvinių drabužių interpretacijas atskleidžia savo tautos mentalitetą ir šeimos santykių kaitos aspektus. Vienas garsiausių britų menininkų Yinka Shonibare, MBE3 pirmą kartą pristatomas ne tik Kauno bienalėje, bet ir Lietuvoje.

Meno magistrantūrą baigęs Londono universiteto Goldsmitho koledže (su kurio profesūra Kauno bienalė bendradarbiauja nuo 2007-ųjų), nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio savo dvigubos kilmės (Nigerijos ir Britanijos) problematiką menininkas eksplikuoja pasitelkdamas kostiumus ir jų audinius, kaip socialinio statuso reprezentacijos ir

Šios parodos kviestųjų menininkų kategorijoje pristatome su bienale daugelį metų kūrybingai bendradarbiaujančius, tekstilės ir kitų menų srityse daug pasiekusius menininkus. Annika Ekdahl (Švedija) ne kartą pristatyta Kauno bienalėje su personaliniais ir grupiniais projektais, šiemet vėl į bendradarbiavimu grįstą meninį sumanymą įtraukė Geteborgo universiteto kolegę Birgittą Nordström bei tekstilės studentus interpretuoti savo tapiserijos temą „Kūnui“. Silja Puranen (Suomija) – Šiaurės šalių tekstilės prizo laimėtoja (2009) ir Kauno bienalės laureatė (2003) – pakviesta surengti parodą ir bendradarbiauti su choreografe Anne-Linn Akselsen (Norvegija), kad tekstilę žiūrovui pristatytų per judesį ir kūno emocijas. Šis ir kiti šokio projektai, kuriuose sujungiami vizualaus meno ir judesio elementai, vadinami „Judančia tekstile“ (projektus koordinuoja bienalės partneris šokio teatras „Aura“).

Pasaulinio garso gatvės meno įžymybės Otavio ir Gustavo Pandolfo-Osgemeos (Brazilija) – Kauno bienalės draugai nuo 2007-ųjų, kai kartu su mama lietuvių kilmės Margarida Kanciukaitis Pandolfo dalyvavo brazilų kolekcijos pristatyme ir ištapė muziejaus fasadinę sieną fantastiniais motyvais, šiemet persikelia dirbti į Kauno Paveikslų ga- 3 MBE (angl. trump. Member of the Order of the British Empire) suteilerijos vidines erdves, vėl pasikvietę artimiausius šeimos kiamas D. Britanijos karaliaus ar karalienės asmeniui už ypatingus narius kurti vizualios šeimos emigracijos istorijos. Jų nuopelnus savo šaliai.

konotacijos priemonę. Bendradarbiaudami su Jameso Cohano galerija (Niujorkas), šiemet pristatome du Yinka Shonibare filmus „Kaukių balius“ (2004) bei „Odilė ir Odeta“ (2005), kuriuose, kaip ir bienalės kartu su šokio teatru „Aura“ sukurtoje „Judančios tekstilės“ programoje, istorijos pasakojamos per tekstilę ir kūną. Tačiau Yinkos Shonibare filmuotose šokio scenose yra eliminuota muzika, tad kvėpavimas, batelio kaukštelėjimas ar margaspalvio audinio sučežėjimas sukuria iki nejaukumo kitokią emocinę įtampą.

Jungtinės Karalystės) kolekcijomis, šiemet suteikiame galimybę susipažinti su Kosta Rikos, Estijos ir Portugalijos tekstilės (ar tekstilę reflektuojančių kūrinių) kolekcijomis.

Kosta Rikos pristatymą inicijavo Patricia Ortiz, Lotynų Amerikos ir Pirėnų pusiasalio valstybių tekstilės tinklo įkūrėja, o kolekciją atrinko kuratorius Juanas Diego Roldanas, pakvietęs menininkus Loida Pretiz, Nela Salgado, Nani Canas, Carolina Matamoros, Celita Ulate, Dinorah Carballo, Paulina Ortiz, Ileana Moya, Patricia Rucavado, Iris Teran, Rocio Flaque, Gloriana Sanchez, Li Briceno, Maria Teresa ATEITIS Parodą DAR KARTĄ Į ATEITĮ (REWIND INTO THE FU- Arteaga, Gian Carlo Sandovalis, Leidalia Flaque, Fiorella TURE) kuruoja Sarah E. Braddock Clarke. Jos surinkta Pattoni Urbina – Mario Acosta Montero, Carolina Parra, kolekcija – eksperimentinio pobūdžio paroda, kurioje Karen Clachar, Emilia Gonzalez. siekiama atskleisti naujausius aukštųjų technologijų (high-tech) ir išmaniosios tekstilės (smart textile) moks- Strateginiai Kauno bienalės TEKSTILĖ ’11 partneriai – Eslo laimėjimus. Nors iš pradžių buvo paskelbtas ir atviras tijos dailininkų sąjunga ir kultūros asociacija „Ideias Emerkvietimas teikti paraiškas šios srities kūrinių atrankai, gentes“ („Kylančios idėjos“, Portugalija) pristato savo šalių reikiamą formatą atitiko tik specialiai kuratorės pakviesti kolekcijas (kaip atsakas į šias ekspozicijas, 2012-aisiais menininkai, mat šios parodos eksponatai yra gan siauro, Taline ir Gimarainse (Guimarães) bus eksponuojama liesu akademiniais moksliniais tyrimais susijusio tarpdalyki- tuvių paroda Dar kartą istorija). Estų parodoje dominio mokslininkų ir menininkų bendradarbiavimo rezul- nuoja tekstilės menininkų ir dizainerių kūriniai. Kuratorė tatas. Kuratorė Sarah E. Braddock Clarke (meno kritikė, Monika Järg pristato menininkus Maasike Maasik, Tiina rašytoja, leidinių sudarytoja) pakvietė menininkus tyrėjus Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Jane Harris (Jungtinė Karalystė), Ainsley Hillard (Jungtinė Põder, Urmą Viiką, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian MeisKaralystė), Janis Jefferies (Jungtinė Karalystė), Nancy Til- ter kartu su Katariina Meister ir Indreku Liitu, Aune Taamal bury (Jungtinė Karalystė), Barbara Layne (Kanada), Chris- bei Kirillą Safonovą. ty Matson (JAV) pristatyti aukštųjų technologijų kūrinius.

Kanados, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų laboratorijose Estijoje tik pastarąjį dešimtmetį tekstilės meną keičia ir universitetuose sukurti eksperimentiniai audiniai, kos- tekstilės dizaino sprendimai (į tai orientuotos ir atnaujintiumai ir dar tik daromi moksliniai bandymai bus prista- tos studijų programos dailės akademijose), Portugalijoje tyti ne tik parodoje, bet ir atidarymo savaitę vyksiančioje ši tendencija daug senesnė. Tekstilės, kaip atskiro žanro, diskusijoje, į kurią, be menininkų, pakviestas ir „Philips meno lauke nebėra. Dominuoja tekstilės pramonės diDesign“ Inovacijų skyriaus direktorius Clive’as van Heer- zainerių statusas, bet jis daug labiau nutolęs nuo grynojo denas (Senior Director of Design-Led Innovation at Philips meno, nei Estijos atveju, sampratos. Todėl Portugalijos Design), vadovaujantis „Probes program“ projektui, kurio kolekcijos kuratorė Lúcia David surinko įvairių meno sričių esmė – tolimos ateities tekstilės tyrimų, kurie paveiktų profesionalų (tapytojų, skulptorių, knygos meno meistrų, kostiumo dizainerių), naudojančių tekstilės medžiagas gyvenimo kokybę ir būdą, inicijavimas. ar technikas, kolekciją. Lúcia David kartu su organizacijos vadovu Joaquimu Pinheiro pristato menininkų Lúcia Lydintieji renginiai DAR KARTĄ lydinčiųjų renginių programoje – daugiau David, Márcia Luças, João Vaz de Carvalho, Lilia Catarina, Jorge Ramosas, Conceição Rios ir Alexandra Ministro kūkaip 10 personalinių ir grupinių parodų. rinius.

Personalinės šiuolaikinių tekstilės žvaigždžių Lia Cook (JAV), Reiko Sudo (Japonija), Laimos Oržekauskienės (Lietuva), Chunghie Lee (Korėja), Cynthia Schira (JAV), Louise Lemieux Bérubé (Kanada), Máximo Laura (Peru) parodos ar ekspozicijos atskleis pagrindinę „DAR KARTĄ“ (REWIND) idėją – naudojant pamatines tekstilės technikas permąstyti nūdienos aktualijas ir šio žanro transformacijas.

Su džiaugsmu ir pasididžiavimu žiūrovams pristatome Lozanos bienalės (1962–1995 m.) kolekciją, jos kuratorė Giselle Eberhard Cotton atstovauja Tomso Pauli fondui (Fondation Toms Pauli, Lozana, Šveicarija), sukaupusiam dalį minėtoje bienalėje eksponuotų kūrinių. Nuo 1962ųjų iki 1995-ųjų šešiolika kartų surengta Lozanos bienalė tapo platforma konceptualiai tekstilės meno raiškai šiuolaikinio meno kontekste. 1962 metais inicijuota ir įsteigta Sekdami 2005-ųjų ir 2007-ųjų patirtimi, kai Lietuvos žiūrovai buvo supažindinti su įvairių pasaulio šalių žymaus prancūzų menininko Jeano Lurçat, Lozanos tapi(Japonijos, JAV, Pietų Afrikos Respublikos, Brazilijos, serijos bienalė idėjiškai turėjo sugrąžinti tekstilės meną

( 11 )

( 12 )

prie jos ištakų – unikalaus, konkrečiai architektūrinei erdvei ir idėjinei paskirčiai skirto savarankiško meno kūrinio – tapiserijos (priešinantis tekstilės, kaip tapybos reprodukavimo formos, vyravimui XVII a. – XX a. vid. mene).

Tačiau bienalės organizatoriai nesuvaldė novatoriškų meninių sprendimų, ir minėtose parodose įsivyravo skulptūrinė plastika, trimatiškumas, instaliacijos, konceptualūs vizualieji sprendimai. Ir tik paskutinė paroda „XVI tarptautinė Lozanos bienalė: tekstilė ir šiuolaikinis menas“ („16th International Biennial of Lausanne: Textile and Contemporary Art“) akivaizdžiai pademonstravo visišką tekstilės meno susiliejimą su šiuolaikinio meno formomis, todėl, nebelikus „kur toliau eiti“, renginys buvo uždarytas kaip įvykdęs savo misiją. Reikšmingus minėto trisdešimtmečio kūrinius sukaupęs Tomso Pauli fondas atrinktą sukauptos kolekcijos dalį pristato Kauno bienalėje (simboliška – įsikūrusi 1997 m., tad be pertrūkių tęsia kas dveji metai iki 1995-ųjų vykusios Lozanos bienalės veiklą). Lozanos kolekcijos parodoje pristatomi ryškių menininkų Magdalenos Abakanowicz (Lenkija), Jagodos Buic (Kroatija), Kati Gulyas (Vengrija), Peterio ir Ritzi Jacobi (Rumunija), Jeano Lurçat (Prancūzija), Marijos Laszkiewicz (Lenkija), Mariyo Yagi (Japonija) kūriniai.

Keletas tarptautinių grupinių parodų praturtins bienalės lankytojus plačiu kūrinių spektru. Viena jų – TEXERE (Europos tekstilės pedagogų) asociacijos inicijuota paroda, surengta Europos tekstilės tinklo konferencijos proga, pristato menininkų, dirbančių aukštosiose Europos meno mokyklose, kūrinius ir jų mokymo programą atspindinčius pavyzdžius. Paroda itin svarbi edukacijos srityje dirbantiems menininkams dėl galimos patirties ir idėjų sklaidos. Kuratorė Patricia Christy pristato Marianne Puschner ir Ikimokyklinio amžiaus pedagogų mokyklos (BAKIP) moksleivius (Austrija), menininkes Julia Astreou (Kipras), Caroline McNamara ir grupę „Besiūliai“ („Seamless“) (Jungtinė Karalystė), Pamelą Hardesty ir Kravfordo meno ir dizaino koledžo studentus (Airija), Renatą Pompas ir skaitmeninės tekstilės studentus iš AFOL MODA (Milanas, Italija), Hanny Spierenburg ir grupę „Breed Textiel Overleg“ (Nyderlandai), Cathryn Amidei ir grupę „Y Collective“ iš Rytų Mičigano universiteto technologijos mokyklos (JAV).

kiasdešimtmečiui paminėti ir kauniečiui Jurgiui Mačiūnui, kuris šį rudenį švęstų aštuoniasdešimtmetį, fliuksiškai pagerbti. Paroda, kurioje dalyvauja per 220 menininkų, bus suinstaliuota troleibuse, o parodos kuratoriaus Keitho A. Buchholzo (JAV) – Fluxus organizacijos Jungtinėse Valstijose vadovo – ir jo kolegų performansai vyks pačiame troleibuse bei viešojo transporto stotelėse. Performansų savaitė ir tarptautinės Fluxus parodos atidarymas, įtraukti į JAV kultūros savaitės Lietuvoje renginių programą, Kaune vyks 2011 m. spalio 17–23 dienomis.

ŠOKAM? To dar nebuvo Jeigu ne partneris – šokio teatras „Aura“, kurio vadovė Birutė Letukaitė pasiūlė sujungti dviejų festivalių, vykstančių tuo pačiu metu, programas, bienalėje dominuotų sugrįžimo (REWIND) konceptas. Vizualaus meno festivaliuose, kaip ir Kauno bienalėje, tarpdisciplininės menų jungtys nėra naujiena – tokios iniciatyvos yra skatinamos, jos gimsta natūraliai, kaip globalėjančio ir skaitmenėjančio bendravimo ir bendradarbiavimo rezultatas. Tačiau jungtis su šiuolaikiniu šokiu tik derinant programas neketinome nuo pat dialogo pradžios. Šioje bienalėje pristatome unikalų „Judančios tekstilės“ projektą, kurio spektakliai-instaliacijos gimė kaip bendro kūrybinio proceso tarp vizualaus menininko ir choreografo rezultatas.

Ieškant įvardinimo programai, bienalės bičiulis Arnoldas Zdanevičius pasiūlė „Šokam“ („Play“) pavadinimą, kuris ne tik atitinka šokio, grojimo, žaidimo reikšmes anglų kalboje, bet yra antrasis magnetolos mygtukas, nurodantis apie vyksmą čia ir dabar, o teatras (kitaip nei stabilūs laiko atžvilgiu vizualieji menai) yra laikinis arba [dabartiniu] laiku apribotas menas.

Tad nuo pat iniciatyvos užgimimo (2010-ųjų pradžios) PLAY programą koordinuoja Kauno šokio teatras „Aura“.

Tiek TEKSTILĖ ’11 parodose, tiek jungtinėje festivalių AURA-21 ir TEKSTILĖ ’11 dalyje „ŠOKAM: Judanti tekstilė“ (PLAY) atsispindi istorijos perpasakojimo tema. Bendroji PLAY programa skirta dviejų disciplinų – šiuolaikinio šokio ir vizualiųjų menų – konceptualiai sintezei, interaktyviam meniniam procesui, o jo rezultatas – žiūrovams pateikiamas meninis performansas. „Aura“ inicijavo šešis tarpdisciplininio ir tarptautinio bendradarbiavimo projektus, kurių metu tekstilę naudojantis menininkas ir šokį Kitą tarptautinę konkursinę parodą inicijavo bienalės par- statantis choreografas dirbo kartu ir sukūrė unikalų protnerė – Tekstilininkų ir dailininkų gildija. „Eksperimentai jektą, jungiantį judesį ir vaizduojamąjį meną. su šviesa: meno laboratorija“ (garsiosios keliaujančios parodos „Juoda šviesa“ tęsinys), naujojoje Kauno „Žalgi- Dalis kviestųjų bienalės menininkų entuziastingai sutiko rio“ arenoje pristatys daugiau nei 40-ies menininkų kū- prisijungti prie šios programos ir pasiūlė savo kūrinius rinius tamsoje, apšviečiant juos liuminescencine šviesa. netradicinei choreografijai, scenografijai ar šokiui pritaikytai instaliacijai sukurti. Taigi menininkai tapo ir idėjų Gausiausia dalyvių tarptautinė Fluxus paroda „Jurgis siūlytojais. Bendraudami su choreografais ir kitais meniMačiūnas ir kontekstas: Fluxus nesibaigia“ („George Ma- ninkais (į keletą projektų buvo pakviesti įsijungti net ir ciunas And Beyond – Fluxus Never Stops“) dedikuota pir- videomenininkai, režisieriai, solistai) jie praplėtė vizualią mojo Fluxus happening’o, vykusio 1961 m. Niujorke, pen- ir konceptualią trimačių kūrinių prasmę, į jų įprastą ramy-

bę įsileisdami įnirtingą judesį, įtampą, riziką ir emocijas, išreikštas per šokėjo kūną. Daugumai menininkų tai buvo nauja patirtis. Choreografams – taip pat. Įprastinę individualaus sprendimo galią jie dalinosi su menininku ir šokėjais, su kuriais anksčiau nedirbo (komandų nariai dažnai buvo iš trijų ar keturių Europos šalių), jiems teko repetuoti rezidencijose, labai ribotą laiką, derinti savo sprendimus su daugybe žmonių, prisitaikyti prie finansinių projekto sąlygų.

Didžiuojamės programos „ŠOKAM: Judanti tekstilė“ rezultatais, pasiektais bendraujant ne tik akis į akį, bet ir virtualiai, menininkams susitinkant tai Kaune, tai Porte, tai Berlyne, tai Taline. Dauguma spektaklių bus rodomi parodų salėse, kur telpa ribotas skaičius žiūrovų, todėl repertuaras bus kartojamas per visą bienalę (beveik tris mėnesius).

Visų projektų autoriai (šiame straipsnyje jau pristatyti kviestųjų menininkų skiltyje) įgavo naujos bendradarbiavimo patirties, vieni apsisprendė kartu dalyvauti ir plėtojant idėją bei temą, ir priimant choreografinius sprendimus, kitų darbai neišvengė ryškių individualizmo apraiškų. Bet dėl tokios įvairovės žiūrovas tik išlošia.

tilės menininkių – Reiko Sudo (Japonija), Lia Cook (JAV), Chunghie Lee (Korėja) ir Vibeke Vestby (Norvegija) – ves kūrybines dirbtuves registruotiems dalyviams.

Kitos PIRMYN programos dalys glaudžiai susijusios su jauniausia menininkų karta. Pirmiausia – kūrybinės dirbtuvės, analizuojančios meno ir tekstilės ateitį aukštųjų technologijų, išmaniosios tekstilės ir tarpdisciplininių eksperimentų laukuose. Spalio pradžioje, atslūgus bienalės atidarymo renginių bangai, veiks kūrybinės dirbtuvės, atviros jaunosios kartos menininkams, meno ir technologijų studentams. Rachel Wingfield ir Mathiasas Gmachlas (Londonas, JK) vadovaus „Architekstilės“ („ArchiLace“) kūrybinėms dirbtuvėms, per jas bus projektuojami ir tekstiliniais rišimo principais įgyvendinami erdviniai, dieną šviesą sugeriantys, o naktį ją skleidžiantys objektai viešoms miesto erdvėms.

Estijos meno akademijos doktorantė Kärt Ojavee (Estija), daranti tyrimus išmaniosios tekstilės srityje, praves savaitės trukmės kūrybines dirbtuves plačiajai (neprofesionaliajai) auditorijai, kurios metu bus galima pasidirbinti judančias drabužių detales ar interaktyvius aksesuarus.

Keturių britų grupė „Sampler-cultureclash collective“ ves dviejų dienų gyvo garso ir tekstilės kūrybines dirbtuves, Aptartosios DAR KARTĄ (REWIND) ir ŠOKAM (PLAY) pro- taip pat DJ vakarą (vadovas Davidas Littleris). gramos, orientuotos į praeitį ir dabartį, prašyte prašėsi požiūrio ateitį – persukti juostelę į priekį. Šiuos siekius Žvilgsnį pirmyn kreipia ir tarptautinė studentų paroda, orbienalės strategijoje turėjo atspindėti speciali edukacinė ganizuojama VDA Kauno dailės fakulteto, išugdžiusio ne programa, jaunųjų menininkų projektai, kūrybinių dirb- vieną kartą kūrybingų menininkų, kurie ne tik dalyvauja tuvių užsiėmimai. Tačiau kertiniu PIRMYN (FORWARD) bienalės parodose, projektuose, bet ir ją kuria. Studenprogramos akmeniu tapo 16-oji Europos tekstilės tin- tų parodos kuratorė Tekstilės katedros vedėja doc. Vita klo (ETN – European Textile Network) konferencija. Kaip Gelūnienė pakvietė kaimyninių šalių tekstilės katedrų, ir partneris šokio teatras „Aura“, ETN vadovė ir kas dveji su kuriomis Kauno katedra bendradarbiauja įvairiuose metai po įvairius Europos miestus keliaujančios konfe- projektuose, kolektyvus savarankiškai atrinkti ir pristatyti rencijos organizatorė Beatrijs Sterk (Vokietija) savo inici- geriausius studentų kūrinius. Parodoje matysime Vilniaus atyva pasiūlė Kaune kartu su bienale rengti šešioliktąją dailės akademijos (prof. Eglė Ganda Bogdanienė, Laura konferenciją. Kadangi šiemet švenčiamas konferenciją Pavilonytė), Geteborgo universiteto (prof. Annika Ekdahl), rengiančios organizacijos ir žurnalo „Textile Forum“ vei- Estijos meno akademijos, Talinas (prof. Piret Valk), ir Tartu klos trisdešimtmetis, Beatrijs Sterk į Kauną sukvietė menų koledžo (prof. Aet Ollisaar), Latvijos meno akaderyškiausias šiuolaikinio tekstilės meno lauko žvaigždes, mijos, Ryga (prof. Ieva Krumina), Władysławo Strzemińsšio tinklo veikloje reikšmingus menininkus, skaityti kon- kio menų ir dizaino akademijos, Lodzė (prof. Włodzimierz ferencijoje pranešimus. Dauguma minėtųjų pranešėjų Cygan), studentų kūrinius. bienalės organizatorių yra pakviesti surengti Kaune personalines parodas. Konferencijoje dalyvauja apie 150 Jau trejus metus Kauno bienalė dalyvauja tarptautinėje tekstilės meno, dizaino, pramonės ir mokslo profesionalų solidarumo programoje „Pusrutuliai“ („Hemispheres“), iš viso pasaulio. Svečiams rengiamos ekskursijos į Vilnių, kurią inicijavo prancūzų organizacija Freres des Hommes, kur bienalės partnerė Vilniaus dailės akademija prista- o dar dalyvauja estų, italų, katalonų, airių organizacijos. to keturias šiuolaikinės tekstilės parodas, į Klaipėdą, kur Per 2009–2011 m. į Paryžių trijų savaičių seminarui (moKlaipėdos Kultūrų komunikacijų centras rengia specialią kymams) esame išsiuntę beveik 30 jaunuolių, kurių poparodą bienalei paminėti, į Nidą (VDA Meno kolonijoje žiūrį ir elgesio modelius koreguoja žinios ir gyvi liudijimai pailsėti bei padiskutuoti su Lietuvos jaunaisiais meninin- pranešėjų, atvykstančių iš trečiųjų pasaulio šalių – Kongo, kais) bei į Rumšiškes – lietuviškos tekstilės paveldo išvysti. Brazilijos, Peru, Senegalo, Indonezijos. Grįžę iš mokymų Konferencijos pranešėjos, vienos ryškiausių pasaulio teks- lietuvių jaunuoliai, kaip ir jų kolegos kitose Europos šaly-

PIRMYN. Didieji siekiai

( 13 )

( 14 )

se, rengia tarptautinį solidarumą ir asmeninę atsakomybę aktualizuojančius renginius vietos bendruomenėse. Vieni pirmųjų projektų „Sveiki atvykę į niekam nerūpi“ (Laisvės alėjoje) ir ekologinės kūrybinės dirbtuvės buvo surengtos paskutinėje Kauno bienalėje TEKSTILĖ ’09. Vėliau vyko ir stambūs festivalinio pobūdžio renginiai, kaip „Būti čia“ (parodos, koncertai, šokio spektaklis, aitvarų leidimo akcija ir kita) ar „Pažink tuos, kurių dėka valgei pietus“ (žemės ūkio globaliu mastu analizė paskaitomis, kūrybinėmis dirbtuvėmis, grafitais (prisidėjo ir bienalės draugai iš Brazilijos broliai Osgemeos). Būta ir filmų peržiūrų ar pavienių dalyvių personalinių parodų socialinėmis temomis. Šios bienalės, sukviesiančios į Kauną menininkus iš abiejų žemės pusrutulių, atidarymo savaitę „pusrutulininkų“ branduolys, vadovaujamas jaunos menininkės Vėjūnės Sudarytės, rengia tarptautinį projektą DUONA KASDIENINĖ, kurį įgyvendinti pakviesti ne tik visi buvę mokymuose lietuviai, bet ir programos draugai iš kitų Europos šalių.

Jaunieji dalinsis įvairių pasaulio šalių duonos kepimo receptais, keps kartu duoną, o paskui gatvėje prie ilgo „globalaus“ stalo laužys duoną kartu su kauniečiais ir miesto (bei bienalės) svečiais.

Virginija Vitkienė

TEXTILE ’11: REWIND-PLAY-FORWARD

The Kaunas Biennial TEXTILE has united almost one thousand professionals from various fields from around the world during its almost two decades of existence. Perhaps this unity is just a factor thought up by us, the organizers of the event, but those doubts evaporated with the support and real interest of colleagues, artists and friends of the biennial and those who come to the event. But we do have an unwritten contract with those awaiting the festival that we reserve the right to change. Since 2005 after the traditional competition textile exhibitions in Kaunas moved toward interdisciplinary types of events that were curated by an international team (the members of which also change along with the challenge each year), Kaunas became one of the most important centers of textile culture in the world. Brilliant artists, their splendid work, cooperation programs, open creative workshops, curated art collections from various countries, educational programs, discussions, criticism and assessment, conceptualization of smart technology, material and technology, a new view and wrestling with history – everything Visus mus visame pasaulyje vienija duona kasdieninė – that has happened at the Kaunas Biennial during the last kitokių skonių, spalvų, bet būtina gyvybei palaikyti. Da- decade has a second code, and that code is “textile”. lijimasis duona viešoje erdvėje atskleidžia ir vieną svarbiausių Kauno bienalės aspektų – bendruomeniškumą, There have been a number of discussions in an internatiopuoselėjamą (mūsų atveju) per tekstilės kultūrą. Tekstilė, nal setting on how to change the focus of this event so it kaip ir duona, yra kasdieninė. Tad dalinkimės jos patirtimi would be relevant not only to the modern visitor of exhiprie bendro patyrimų stalo. bitions and consumer of culture, but also be interesting and attractive for artists, young people, and important for the local community and great number of students in the city with an interest in the humanities. The Kaunas Textile Biennial (which was the name of the event from 1997 to 2003) was also known as the Kaunas Art Biennial TEXTILE starting with the fifth edition of the event (2005 and 2007) and from 2009 with the shortened name Kaunas Biennial TEXTILE, and in this way putting an accent on the place where the event takes place every two years and the unique path of the expression of textile ideas in a time where are a number of biennials. The word art was dropped not just because the biennial understandably refers to the artistic aspect of the event, but also because in the context of art and art research, the term textile art is being substituted with the concept textile culture. The first term (textile art) is rather new. Art researchers began using it in the 1970s at the most important exhibition for modern textile history, which was the Lausanne Biennial (1962-1995), where classical tapestry began to shift toward a number of textile objects, sculptures, installations, the usage of non-traditional material, and the expansion of socially motivated themes (we are happy that you can see an archival collection from the Lausanne exhibition at this year’s Kaunas Biennial). Thus a new term was developed to name professional textile art, which expressed

a clear difference of the above-mentioned objects from applied art works and from traditional visual art forms in tapestry, when textile was understood as a certain type of form of painting reproduction. The second term, textile culture, which appeared and became firmly rooted during the last decade in the UK, is not used anymore for entrenching textile artistry or artistic uniqueness (this was done by postmodern and feminist art history). This combination of words has a much broader spectrum of meanings, tied to the material culture of man, with archaic and ritualistic expressions, and their reflections in today’s society (which is especially relevant for conceptual artistic decisions); with anthropological research, where textile heritage is considered one of the main aspects of regional, national, community, family and personal uniqueness; with scientific and art links, new technology and research that is focused on textile digital technological inventions and their impact on the way of life of man in the near (and distance) future. Literature, theatre, a silent dinner, stormy divorce, allusion of love or a funeral – everything can be understood and reflected upon through the prism of textile culture. Of course this is not always the case, as there are a number of other possibilities for aesthetical observation. But it is the right time and place for a textile view, and that place is the Kaunas Biennial and the time is when you are a part of its pulse. Now.

sing texts from the testimonies of witnesses preserved in archives of The Truth and Reconciliation Commission taken from those who had suffered at the hands of apartheid in both camps, both the victims and their torturers.

The above-mentioned work turns memories (in this case, the oral testimony of a nation) into a recollection/sacred experience, tied with a releasing cleansing through reconciliation with oneself and others. The first meaning of rewind in Phillip Miller’s work and the chosen artistic decision (composing texts from archive sound recordings) are consciously chosen tools that move the one listening and reflecting to a socially, humanely, nationally, and ethically relevant level, which unites when reflecting upon a common experience. It is an example of the creative attitude that is dear to the ethics and aesthetics of the Kaunas Biennial. We hope that the Biennial REWIND is not an aimless look back. Once again looking through the history of textile art and culture, the exhibition (or to be more precise, the exhibitions), strive to reflect upon today’s relevant themes and future prospects on another level, i.e. in the context of experienced personal and collective experiences. Experiences that are decisive for today’s choices and tomorrow’s behavior or way of life.

Thus the field of competition and curated exhibitions of aesthetic observations of the Kaunas Biennial TEXTILE ’11 are directed at the past, present and future. These views are laid bare by the three main exhibitions Rewind HisWhy REWIND? The program of this year’s biennial, like its three-part tory, Rewind Personal Story and Rewind into the name REWIND-PLAY-FORWARD, which stands for the Future. tape recorder buttons, was born thanks to close cooperation with our partners. In early spring of 2010, while dis- THE PAST cussing the guidelines of the idea for the coming event, The exhibition REWIND HISTORY questions the understhe members of the Kaunas Biennial board had an idea of tanding of textile as a genre of reproduction that has been a conceptual return to their roots for which they had to formed in art history. Curator Rasa Andriušytė-Žukienė find a verbal expression. Various aspects concerning the was invited for a difficult challenge, which was to organinames of the exhibition were considered which were lin- ze an exhibition, the technological decision (works made ked with the prefix “re” in English, such as reconnection, with a computerized Jacquard loom) and theme (historepetition, reload, and reply. We stopped at the English rical perspective) of which had already been dictated by word “rewind” not just because of the intensity of the the biennial’s organizers. She highlighted the aspect of word’s meaning: the rewinding of a tape to listen to it reproduction (which is inseparable from both the history again is a conscious act that is linked with the identifi- of tapestry in Western Europe from the 17th century to the cation of a “re-listened” sound, text and image/becoming 20th century and Jacquard weaving technology) as the a part of the listener’s self. But it was not only that which foundation of creative interpretations at the exhibition. determined our choice of that precise word. The 2009 She asked textile artists that are currently active what LiKaunas Biennial residency program featured the playing thuanian artists and works have had an impact on their of the cantata Rewind by composer Phillip Miller (South creative decisions, or are simply remarkable or had becoAfrica)1, the aesthetically splendid musical composition me visual icons. She selected a collection from the works of which turned sung texts and social context into an mentioned by the artists, which then became a subjectiexistential experience, can also be a conceptual example ve (textile) Lithuanian art history of the 20th and 21st cenof a return that is being highlighted at this year’s biennial. tury. At the exhibition will see works interpreted through Soloists and a three hundred member choir of one work textile from Liudas Truikys, Viktoras Petravičius, Marija Teresė Rožanskaitė, Igoris Piekuras, Sofija Veiverytė, Rimvidas Jankauskas-Kampas, Kazimiera Zimblytė, Albertas 1 Veščiūnas, Jonas Mekas, Eglė Velaniškytė, Aušra AndziulyMore about the project at www.philipmiller.info/rewind-cantata

( 15 )

( 16 )

tė, Vilmantas Marcinkevičius, Šarūnas Sauka, Laura Garbštienė, Aleksas Andriuškevičius, Jonas Gasiūnas, Audronė Petrašiūnaitė and Pranas Griušys, whose painting strokes, video scenes or grooves are trapped in knots of thread.

No one is proposing an analogy or exactness between the originals and their textile versions at the exhibition.

On the contrary, the result reveals the tangible and color differences between the thread and paint or colors of a video scene that determine the differences of visual reality and confusion of aesthetic senses. Along with the above-mentioned levels of ideas, yet another aspects reveals itself at the exhibition, which is the dialogue between the works (highlighted by the curator in the foreward). The exhibition will be particularly powerful for Lithuanian art experts, who have the experience of the influence of the original works, which is why they will unconsciously compare the weaved images with the originals. For foreign guests, and those who will visit the exhibition in Estonia and Portugal in 2012, a special educational program will be organized along with a dance performance (with our partner Kaunas Aura Theatre), which will reveal Lithuania’s strategies for professional textile art through a reflection upon Lithuanian art history.

Artists Monika Žaltauskaitė-Grašienė and Daiva Zubrienė weaved works for this exhibition at the companies Audėjas (Lithuania) and Ekelund (Sweden).

THE PRESENT Artists’ personal stories are brought to life through textile connotations at the REWIND PERSONAL STORY competition exhibition (idea by Virginija Vitkienė). The narrative as a new strategy of contemporary art is intertwined here with a specific task. This task is to speak through textile, which is understood as a connotation, a hint, a conceptual mediator of experience. There were over three hundred applications from 43 countries, with 31 projects chosen for the exhibition. The commission considered the applications in three stages: at first they each looked through the applications, then upon meeting they considered them a few more days, delving into the story that is conveyed by each artist’s image or text and attempt to get an overall picture of the exhibition. Experts from different fields were invited for the work of the jury. Beatrijs Sterk (Germany, who is the Secretariat of the European Textile Network and editor of the international magazine Textile Forum, with wide-ranging expertise on textile as a spectrum of a pure genre on an international scale.

Sarah E. Braddock Clarke (UK) is a lecturer of History and Context Studies at Falmouth University College.2 She is an Sarah E. Braddock and Marie O’Mahony. Techno Textiles. New York, NY: Thames and Hudson, dist. By W. W. Norton & Company, Inc., October 1997.192 p.: ill. ISBN 0-500-23740-9.

Sarah E. Braddock and Marie O’Mahony. Techno Textiles 2. New York,

2

expert in new technologies textiles and the co-author of the very important Techno Textiles publications, and is currently putting together yet another collection of research articles called In Code. She studies the newest examples of the interplay of textile art and science, well-versed in the field of textiles and experimental design practices.

Two Lithuanian art critics, Virginija Vitkienė and Monika Krikštopaitytė, analyzed works in the context of contemporary art strategies and relevant issues, looking at textile as a conceptual tool for creative decisions and looking for the works that best fit the conditions of the competition.

Professor, biennial board head, and textile artist Laima Oržekauskienė (Lithuania), who is a Lithuanian National Culture and Art Prize Laureate, felt the responsibility to put together a collection that would reflect as comprehensively as possible the Kaunas Biennial’s goal to be an event that is dynamic, constantly re-thinking its work and questioning the limits of textile. With the collegial agreement between the members of the jury, textile cannot be simply textile anymore in the contemporary art field, or tapestry only a tangled web of aesthetic wefts and warps, while needlework or patchwork is a work of art, but not because of technique. Technology, genre, material and the method are just tools for stories that unite the participants of the exhibition in a common experience in order to tell their stories. The competition exhibition Rewind Personal Story features textile life stories as told by Tilleke Schwarz (the Netherlands), Alice Kettle (UK), Wang Haiyuan (China), Watanabe Misao (Japan), Beili Liu (China/USA), Rasma Noreikytė (Lithuania/UK), Laisvydė Šalčiūtė (Lithuania), Ainsley Hillard (UK), Andrea Milde (Germany/Spain), Lia Altman (Russia), Michaela Melián (Germany), Nina Bondeson (Sweden), Sonja Andrew (UK), Marion Michell (UK), F4 Artist Collective [Susan Jowsey/ Marcus Williams] (New Zealand), Fiona Kirkwood (South Africa), Lina Jonikė (Lithuania), María León (Spain), Kyung–ae Wang (South Korea), Rūta Naujalytė (Lithuania), Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Lithuania), Monika Kreivė (Lithuania), Amélie Brisson-Darveau (Canada), Katie Waugh (USA), Kristina Čyžiūtė (Lithuania), Marion Coleman (USA), Katya Oicherman (Israel), Virginie Rochetti (France), Gao Yuan (Taiwan), Signe Kivi (Estonia), and Tonje Høydahl Sørli (Norway).

In the category of invited artists for this exhibition, we introduce artists who have achieved much in textile and other spheres of art and who have worked creatively with the biennial for many years. Annika Ekdahl (Sweden), who has presented many of her personal and group projects at the Kaunas Biennial, this year invited University of Gothenburg colleague Birgitta Nordström and textile students to join in a cooperation project that interprets her tapestry theme “For the Body”. Silja Puranen (FinNY: Thames and Hudson, 2006 and 2008. ISBN 9780500286845.

land), a winner of the Nordic Award in Textiles and a Kaunas Biennial Laureate (2003), was invited to organize an exhibition and cooperate with choreographer AnneLinn Akselsen (Norway), so they could present textile to the visitor through movement and bodily emotions. This and other dance projects where visual art and movement elements are joined are called PLAY (the projects are coordinated by biennial partner Aura Dance Theatre). World famous street art stars Otavio and Gustavo Pandolfo-Osgemeos (Brazil) are friends of the Kaunas Biennial since 2007 when they participated together with their mother Margarida Kanciukaitis Pandolfo, who has Lithuanian roots, in the presentation of a Brazilian collection by painting the facade wall of a museum with fantastical motifs.

This year they will be working inside the Kaunas Picture Gallery, once again inviting their closest family members to create a visual history of their family’s emigration.

German choreographer Johannes Wieland will create a dance performance on the theme of melancholia for their installation. Long-serving Kaunas Biennial Director and idea generator Vita Gelūnienė (Lithuania) finally returns to the biennial as an artist, presenting her newest tapestry in an original way: she has interpreted the medieval mille-fleur style in a weave, working together with choreographer Birutė Letukaitė and video artist Evaldas Jansas (Lithuania). The characters of the work are revitalized in the stylized video performance, which temporarily blocks the path toward the work. Kaunas Biennial laureates Inga Likšaitė and Patricija Gilytė (both Lithuania/ Germany) also join the program with dance collaboration projects. Inga Likšaitė, who regularly works with textile, will open her exhibition with an originally directed dance performance by Kennet Flak and Külli Roosna (Estonia), which was created by five artists from different European countries. Meanwhile sculptor Patricija Gilytė, who often uses foam in her work (including sculptures, performances, and video works), gives an extra sense of the passing of time to this soft material, and also a metaphor of existential experience, i.e. emigration as a desert, working together with Portuguese choreographer Ne Barros.

Eglė Ganda Bogdanienė (Lithuania), who is one of the brightest and most active Lithuanian textile artists, was invited to present a personal exhibition that reflects her personal experience. Biennial friend Almyra Weigel (Lithuania/Germany) presents a dance performance at the biennial, working together with choreographer Birutė Letukaitė, in which intrigue is created through material used over the last decade by Almyra Weigel and a visual meaning. The works of Hiroko Watanabe (Japan), who has been in Kaunas before (earlier as a consultant and exhibition visitor), speak with a subtle contour, finished form and expressiveness of color, as suits Japanese aesthetics.

There are also a few artists who have been invited who are making their first appearance at the Kaunas Biennial: VALYA (Valentyna Roenko), who is an American artist of

Ukrainian descent, tells her family history through the archetypical image of the mother of humanity (Rus. “baba”) with a gigantic work that uses an archaic felt technique.

Young Taiwanese artist Min Tzu-Chao (who recently finished her M.A. studies in London) reveals the mentality of her nation and aspects of the change in family relations through the interpretation of wedding clothes through four generations of her family. One of the most famous British artists, Yinka Shonibare, MBE, is being presented not only at the Kaunas Biennial for the first time, but for the first time in Lithuania. The artist, who finished with an MFA from Goldsmiths, University of London (the professors of which the Kaunas Biennial has worked with since 2007), has touched upon his dual origins (Nigeria and the UK) by employing costumes and weaves of them, as a tool for the representation and connotation of social status since the 1980s. Working together with the James Cohan Gallery (New York), this year we will present both of Yinka Shonibare’s films A Masked Ball (2004) and Odile and Odette (2005), where stories are told through textile and the body, just like in the Moving Textile program created by the Aura Dance Theatre and the biennial, just in the case of Yinka Shonibare, the music is eliminated, and done colorfully and with tension in a different way, to the point of uncomfortableness achieved in a different way.

THE FUTURE The exhibition REWIND INTO THE FUTURE is curated by Sarah E. Braddock Clarke, whose cumulative collection is an exhibition of an experimental nature, where efforts are made to reveal the newest scientific achievements in the fields of high-tech and smart textile. Though at the beginning there was an open invitation for submitting applications for a selection of works in this field, the necessary format was only met by artists that were specially invited by the curator, as the displayed objects of this exhibition are the product of cooperation between artists and scientists that is based on academic scientific research of a rather narrow interdisciplinary nature. Curator Sarah E. Braddock Clarke (art critic, writer and publication compiler) invited artist-researchers Jane Harris (UK); Ainsley Hillard (UK), Janis Jefferies (UK), Nancy Tilbury (UK), Barbara Layne (Canada), and Christy Matson (USA) to show their hi-tech works. Experimental textile works and costumes made at laboratories and universities in Canada, the UK and the Netherlands along with still-ongoing scientific experiments will be presented not only at the exhibition, but during a discussion that will be held during the opening week that will along with artists feature Clive van Heerden, Senior Director of Design-Led Innovation at Philips design, who is head of the Probes program, the essence of which is the initiation of textile research for the distant future that would influence the quality and way of life.

( 17 )

( 18 )

Satellite Events There are over ten personal and group exhibitions in the REWIND program as accompanying events. The personal exhibitions or expositions of contemporary textile stars Lia Cook (USA), Reiko Sudo (Japan), Laima Oržekauskienė (Lithuania), Chunghie Lee (Korea), Cynthia Schira (USA), Louise Lemieux Bérubé (Canada), and Máximo Laura (Peru) will reveal the main idea of REWIND, which is reflecting on the relevant themes of today and the transformations of this genre using the fundamental techniques of textile.

Following the experience of 2005 and 2007, when Lithuanian visitors were acquainted with collections from countries around the world (Japan, the USA, South Africa, Brazil, and the UK) this year we are provided the chance to become acquainted with textile collections (or works that reflect textile) from Costa Rica, Estonia and Portugal.

The Costa Rican presentation was initiated by Patricia Ortiz, the founder of the Ibero-American Textile Network (Redtextilia), while the collection was selected by curator Juan Diego Roldan, who invited artists Loida Pretiz, Nela Salgado, Nani Canas, Carolina Matamoros, Celita Ulate, Dinorah Carballo, Paulina Ortiz, Ileana Moya, Patricia Rucavado, Iris Teran, Rocio Flaque, Gloriana Sanchez, Li Briceno, Maria Teresa Arteaga, Gian Carlo Sandoval, Leidalia Flaque, Silvia Piza Tandlich, Fiorella Pattoni Urbina – Mario Acosta Montero, Carolina Parra, Karen Clachar, and Emilia Gonzalez.

The Estonian Artists’ Association and Ideias Emergentes (Portugal), strategic partners of the Kaunas Biennial TEXTILE ’11, will present collections from their respective countries (in turn, the Lithuanian exhibition Rewind History will be displayed in Tallinn and Guimarães in 2012).

The Estonian exhibition is dominated by works from textile artists and designers. Curator Monika Järg presents artists Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmas Viik, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister together with Katariina Meister and Indrek Liit, Aune Taamal and Kirill Safonov.

Though it‘s only been during the last decade that textile art has been traded for textile design decisions in Estonia (which study programs are focused on at art academies), this trend is much older in Portugal. Textile art as a separate genre doesn’t exist in the field of art anymore. The status of designers for the textile industry dominates, but it has gone far afield from the understanding of pure art in comparison to the case of Estonia. This is why Lucia David, the curator of the Portuguese collection, selected a collection from professional artists from various spheres of art (painters, sculptors, illustrators, and costume designers) that use textile material or techniques. Curators Lúcia David and Joaquim Pinheiro will introduce works

from artists Lúcia David, Márcia Luças, João Vaz de Carvalho, Lilia Catarina, Jorge Ramos, Conceição Rios and Alexandra Ministro.

We are happy and proud to be able to present a collection from the Lausanne Biennial (1962-1995) to visitors, the curator of which is Giselle Eberhard Cotton. She also represents the Fondation Toms Pauli (Lausanne, Switzerland), which has preserved a part of the works displayed at the Lausanne Biennial. From 1962 to 1995, the Lausanne Biennial was held sixteen times, becoming a platform for the expression of conceptual textile art in the context of contemporary art. The Lausanne Tapestry Biennial was initiated and established in 1962 by famous French artist Jean Lurçat. It was supposed to bring textile art back to its roots – as a unique, independent art work/tapestry that was dedicated to a concrete architectural space and ideological purpose (which went against the idea of textile as a form of painting reproduction that dominated from the 17th to 20th century). However the biennial’s organizers did not reign in innovative artistic decisions, and the above-mentioned exhibitions were dominated by sculptural plasticity, 3-D work, installations, conceptual visual decisions right to the last exhibition under the name “The 16th International Biennial of Lausanne: Textile and Contemporary Art“, which clearly showed the total merging of textile art with contemporary art forms, which is why the event ended, having accomplished its mission as there was nowhere further to go. A specially-chosen selection from the collection of the most important works accumulated by the Fondation Toms Pauli over that thirty-year period will be shown at the Kaunas Biennial (which was symbolically established in 1997 and being held every two years, thus continuing the work of the Lausanne Biennial that existed till 1995). The works of brilliant artists Magdalena Abakanowicz (Poland), Jagoda Buic (Croatia), Kati Gulyas (Hungary), Peter and Ritzi Jacobi (Romania), Jean Lurçat (France), Marija Laszkiewicz (Poland), and Mariyo Yagi (Japan) will be shown at the exhibition of the Lausanne collection.

A few exhibitions of international groups that have a wide spectrum of works will enrich the visitors of the biennial.

One of these is an exhibition initiated by the TEXERE association (a Textiles Education Working Group) organized for the occasion of the ETN conference. The exhibition will show the works of artists that work in European higher education art schools and examples that reflect their study program. The exhibit is particularly important in the educational sphere for working artists due to the possible experience and promotion of ideas. Curator Patricia Christy introduces Marianne Puschner and students of BAKIP (Austria), Julia Astreou (Cyprus), Caroline McNamara and the group Seamless (England), Pamela Hardesty and students of the Crawford College of Art and Design (Ireland),

Renata Pompas and students of digital textile design from AFOL MODA, Milan (Italy), Hanny Spieren and Breed Textiel Overleg (the Netherlands), Cathryn Amidei and Y Collective from the College of Technology of Eastern Michigan University (USA).

A second international competition exhibition was initiated by biennial partner Tekstilininkų ir dailininkų gildija (“Guild of Textile Artists”), which is entitled “Experiments With Light: Art Laboratory” (the continuation of the famous travelling exhibition “Black Light”), will feature the works of over 40 artists that will be lit up in the dark with a luminescent light at new Kaunas’ Žalgiris Arena.

The international Fluxus exhibition “George Maciunas and Beyond – Fluxus Never Stops”, which features the most participants, is dedicated to the 50th anniversary of the first Fluxus happening in New York in 1961 and pay a Fluxus-style homage to the 80th birthday that Kaunas-born Jurgis Mačiūnas would have celebrated this autumn. The exhibition, which will feature over two hundred artists, will be installed in a trolleybus, while the performances of curator and head of Fluxus in the USA Keith A. Buchholz and his colleagues will take place in the trolleybus and bus stops. A week of performances and the opening of the international Fluxus exhibition are included in the program of the American Culture Week in Lithuania, and will take place on October 17th-23rd, 2011 in Kaunas.

PLAY? We haven’t had that before If it wasn’t for a suggestion from Birutė Letukaitė, the head of our partner, the Aura Dance Theatre, to join the programs of the two festivals that are taking place at the same time, the REWIND concept would have dominated at the biennial. Interdisciplinary art combinations are nothing new at visual art festivals such as the Kaunas Biennial. These kinds of initiatives are encouraged, they happen naturally, the result of globalizing and digitalizing interaction/cooperation. However in this case, there was cooperation between the artists from different fields from the very birth of this idea right up until its realization. Thus we are able to introduce a unique project called PLAY, the performance/installations of which were born as a result of a joint creative process between a visual artist and a choreographer. While looking for a way to name the program, biennial friend Arnoldas Zdanevičius offered the name “Play”, which not only has a number of connotations in English, but is also the second button on a stereo, which shows an action going on right here and now, while dance theatre (different than the stable visual arts in time) is temporary or art limited by [the present] time.

Aura Dance Theatre of Kaunas. The re-telling of stories is reflected both in the TEXTILE ’11 exhibitions and the PLAY section, which is a joint endeavor of the AURA‘21 and TEXTILE ’11 festivals. The joint PLAY program is devoted to the conceptual synthesis of two disciplines – contemporary dance and the visual arts, as well as an interactive artistic process, which will result in an artistic performance that will be provided to visitors. Aura initiated six interdisciplinary and international cooperation projects where an artist using textile and a choreographer putting on shows worked together so a unique project uniting movement and visual art would be created in the synthesis of their joint work.

Some of the artists invited by the biennial enthusiastically agreed to be a part of this program, offering their works for an installation adapted for non-traditional choreography, scenography or dance. Thus in this way, the artists became people who offered ideas. Working with choreographers and other artists (video artists, directors and soloists were even invited to be a part of some projects), they expanded their visual and conceptual meaning of 3-D works and allowed furious movement, tension, risk and emotions expressed through a dancer’s body into their usual peace. For most of the artists, it was a new experience. For the choreographers as well. They shared the power they usually have to make individual decisions with the artists and dancers who they had never worked with earlier (members of the teams often were from three or four different European countries), they had to rehearse at residencies with a very limited amount of days and hours, coordinate their decisions with a number of people, and adapt to the financial conditions of the project.

We are proud of the results of the PLAY: Moving Textile that we achieved by cooperating not only face-to-face with artists, but also virtually in Kaunas, Porto, Berlin, and Tallinn. Most of the performances will be shown in exhibition halls that are limited in space, which is why the repertoires will be shown during the duration of the entire biennial (for a total of almost three months).

The authors of the all the projects (already introduced in the section of this article about invited artists) had new experience in cooperation. Some decided to participate together in the development of both the idea/theme as well as the choreographic decisions, while in other decisions they were inclined toward vivid expression on an individual level. But the visitor only wins with such an array of choice.

FORWARD. Big goals

The REWIND and PLAY programs which we have discussed, which are oriented toward the past and present, Thus from the very birth of the initiative (the beginning needed a view toward the future, a turning forward of of 2010), the PLAY program has been coordinated by the the tape. These goals in the biennial strategy were to

( 19 )

( 20 )

be reflected by a special educational program, projects by young artists and creative workshops. However the 16th ETN Conference became the cornerstone of the FORWARD program. As in the case of our partner Aura Dance Theatre, Beatrijs Sterk (Germany), who is the head of ETN and who organizes a conference that moves to a different country every two years, suggested to organize the biennial in Kaunas together with the 16th ETN conference. Since this year is the 30th anniversary of Textile Forum, which is the organization that puts together this conference, Beatrijs Sterk invited the best and brightest stars in the field of contemporary textile art to Kaunas so these important artists that are so important in the network’s activities could give presentations at the conference. Most of the above-mentioned speakers were invited by biennial organizers to put on personal exhibitions in Kaunas. The conference is expecting over one hundred and fifty art, design and industry experts and scientists from around the world. There will be excursions for the visitors to Vilnius, where biennial partner the Vilnius Academy of Arts will present four contemporary textile exhibitions; to Klaipėda, where the Klaipėda Culture Communication Centre is organizing a special exhibition to celebrate the biennial; and to Nida (where our guests will be able to rest and have discussions with young artists from Lithuania at the Vilnius Academy of Arts’ art residency premises) as well as to Rumšiškės to see Lithuania’s textile heritage. Reiko Sudo (Japan), Lia Cook (USA), Chunghie Lee (Korea) and Vibeke Vestby (Norway), who are conference speakers and some of the brightest textile artists in world will lead creative workshops for registered participants.

Other parts of the FORWARD program are closely tied to the next generation of artists. First of all, there will be creative workshops that analyze the future of art and textile in the fields of hi-tech, smart textiles and interdisciplinary experiments. Creative workshops, open to young artists, art and technology students, will take place at the beginning of October when the wave of opening events of the biennial will taper off. Rachel Wingfield and Mathias Gmachl (London, UK) will lead the ArchiLace creative workshops, where objects will be designed for spacious public spaces in the city that are brought to life on textile-binding principles, absorbing light during the day, and give it off at night.

Estonian Art Academy Ph.D. student Kärt Ojavee (Estonia), who is carrying out research in the field of smart textiles, will lead a week-long creative workshop for a wide, nonprofessional auditorium, where it will be possible to work with moving clothing details or interactive accessories.

The four-member British group sampler-cultureclash will lead a two-day live sound and textile creative workshop and have a DJ performance (led by David Littler).

The international student exhibition organized by the Vilnius Academy of Arts’ Kaunas Faculty of Art also focuses its sights forward, has raised generations of creative artists, who have not only participated in the exhibitions and projects of the biennial, but also are creating them.

Student exhibition curator and Head of the Department of Textiles Associate Professor Vita Gelūnienė invited collectives from the textile departments of neighboring countries with whom the department in Kaunas has worked with in various projects, to choose and present the best works of their students. We will see the works of students from the Vilnius Academy of Arts (Prof. Eglė Ganda Bogdanienė, Laura Pavilonytė), University of Gothenburg (Prof. Annika Ekdahl), the Estonian Academy of Arts, Tallinn (Prof. Piret Valk), and Tartu Art College (Prof. Aet Ollisaar), Latvian Academy of Arts, Riga (Prof. Ieva Krumina), and the Władysław Strzemiński Academy of Fine Arts and Design, Łódź (Prof. Włodzimierz Cygan).

The Kaunas Biennial has already been participating for three years in the international solidarity program Hemispheres, the initiator of which is the French organization Freres des Hommes. Estonian, Italian, Catalonian and Irish organizations are participating in the program along with the Lithuanians and French. During 20092011, we sent almost thirty young artists to a three-week seminar in Paris for training, whose view and models for behavior are changed by information and presentations from speakers that come from countries from the southern hemisphere like the Democratic Republic of Congo, Brazil, Peru, Senegal, and Indonesia. Upon returning from their training, the young Lithuanian artists along with their colleagues from other European countries organize events that help to bring to life international solidarity and personal responsibility in local communities. Some of the first projects like “Sveiki atvykę į niekam nerūpi” (“Welcome to Nobody Cares”, on Kaunas’ Laisvės Street) and ecological creative workshops were organized during the last Kaunas Biennial TEXTILE ’09. Later on they followed with bigger festival-like events, such as “Būti čia” (Being Here) (such as exhibitions, concerts, a dance performance, and kite-flying event among other things) or “Pažink tuos, kurių dėka valgei pietus” (“Let’s Know Those We Should Thank for Our Lunch”, an analysis of agriculture on a global scale with lectures, creative workshops, and graffiti works, which were supported by biennial friends the Osgemeos Brothers from Brazil). There were also film evenings or personal exhibitions on social themes. During the opening week of the biennial, which invites artists from both hemispheres to Kaunas, the nucleus of these “hemisphere artists”, led by young artist Vėjūnė Sudarytė, is organizing the international project DAILY BREAD. Not only are all the Lithuanians that took part in the training invited to bring this project to life, but also friends of the program from other European countries. The young par-

ticipants will hand out bread baking recipes from various parts of the world, and afterwards they will bake bread together, and then break bread on the long “global” table together with Kaunas residents and guests of the city and biennial. We are all united around the world by daily bread. The bread may have a different taste or color, but it is necessary to sustain life. Giving out bread in a public space reveals one of the most important aspects of the Kaunas Biennial, which is a good community feeling, and nurturing (in our case) through textile culture. Textile, like bread, is something that is every day. Thus let’s share this knowledge at the common table of experience.

( 21 )

( 22 )

DAR KARTĄ ISTORIJA

( 23 )

REWIND HISTORY

( 24 )

Rasa Andriušytė-Žukienė

Dar kartą istorija 2009–2010 metų laikotarpiu ruošiantis šiai bienalei, pokalbiuose su dailininkais teko patirti, kad dauguma jų turi savą „mažąją meno istoriją“, yra susikūrę paralelinius dailės pasaulius tarsi atramą savo kūrybai. Tie paraleliniai dailės pasauliai dažnai netvarūs, kintantys, bet vis dėlto jie yra reikšmingi kaip asmeninės menininkų istorijos dalis. Jie – šios kuratorinės parodos, kurios idėja pagal bendrą 2011 m. Kauno bienalės sumanymą turėjo būti nukreipta į praeities apmąstymą (Dar kartą / Rewind), pamatas.

istoriją, kūrinius ir įvaizdžius, svarbius dabartiniams tekstilės menininkams.

Tai ne vien intriguojanti Lietuvos XX–XXI a. meno istorijos versija, bet ir platforma pažinti neformalų, netradicišką Lietuvos meną.

Parodos idėjinė koncepcija remiasi istorinėmis apystovomis, susijusiomis su bendrąja Europos meno raida ir su lietuviškąja tekstilės raidos bendroje menų sistemoje specifika.

Atsispiriama nuo Europos dailės istorijoje seniai žinomo fakto, kad didieji tapybos ir skulptūros meistrai (Raphael, François Boucher, Peter Paul Rubens, William Morris, Aristide Maillol, Henri Matisse, Le Corbusier, Victor Vasarely) kurdavo eskizus tekstilės manufaktūroms, nedarydami ypatingos stilistinės skirties. Tad tapytojo ar skulptoriaus kūrinio išaudimas manufaktūroje, pasitelkiant audimo stakles, yra gili Europos meno tradicija, o šiandienėje Lietuvoje – šiek tiek primiršta galimybė.

Rengdamasi projektui, dabartinių Lietuvos tekstilės menininkų paklausiau, koks XX a. lietuvių kūrėjas(-a) arba kūrinys turėjo didžiausios reikšmės formuojantis jų kūrybinėms nuostatoms? Į klausimus atsakė menininkai, kurių amžius svyruoja nuo dvidešimties iki aštuoniasdešimties.

Tekstilininkų paminėti kūriniai tapo šios parodos eksponatų, išaustų kompiuterine žakardo technika, pirmavaizŽiūrint iš istorinio taško, tekstilė ilgus amžius buvo amadžiais. tas, interjero ir drabužių dizaino dalis. Kai profesionalioji Tikriausiai galima sutikti su mintimi, kad sąvokos „istorija“, tekstilė įsiveržė į parodų sales (Lietuvoje pirmą kartą tai „tradicija“, „dailės istorija“ – tai kažkieno sukurtas minčių įvyko XX a. 4-ąjį dešimtmetį), „tikrojo meno“ apologetams ir vaizdų paketas arba kanonas, suformuotas vienus da- ji atrodė kaip maištininkė, „pabėgusi iš namų“. Tekstilės lykus įtvirtinant, kitus atmetant. Tačiau protingų žmonių emancipacijos procesas Lietuvoje vyko XX a. pabaigoje. mintyse visada egzistavo taip pat ir alternatyvūs požiū- Šiuo metu vizualiųjų menų sistemoje, bent jau namuose, riai, kurių sumą galima pavadinti paralelinėmis, mažo- ji egzistuoja „įdukros“ teisėmis, o jos buvimas šiuolaikinio siomis, asmeninėmis istorijomis. Atskiriems kūrėjams meno lauke kartais vis dar kvestionuojamas, ir visai be jos svarbios kaip inspiracijų šaltinis ar netgi kaip dalykai, reikalo. Taigi tai yra dar viena priežasčių, dėl ko šioje parkuriuos reikia nuneigti sava kūryba. Praeičiai abejingų be- odoje panaudoti tekstilės menininkus traukę, žavėję kūveik nebūna. Dailininkų santykis su dailės istorija dažnai riniai, daugiausiai tapybos ir grafikos darbai, kurių teisės yra ambivalentiškas, apimantis jausmus nuo nostalgijos būti „tikru menu“, kitaip nei tekstilės, Lietuvoje niekas nieiki nepasitenkinimo ir neigimo. Šiuolaikinių kūrėjų dar- kada nėra kvestionavęs. Kompiuterinio žakardo audimo buose neretai tenka pastebėti dvasinę bendrystę, rečiau technikos, turinčios, beje, ir niveliacijos požymių, panaudojimas – tai tam tikras simbolinis užvaldymo veiksmas.

– kūrybinę diskusiją su nesenos praeities menininkais.

Veiksmas, inspiruotas nesuinteresuoto ir ilgalaikio domėNeretai dabartiniai dailininkai turi suformavę asmenines jimosi menu ir sava kultūrine aplinka. meno istorijas iš jiems artimų darbų ir taip konstruoja... savus kanonus. Todėl parodoje Dar kartą istorija pa- Kadangi gyvename begalinio reprodukavimo, kartočių, naudoti dabartinius Lietuvos tekstilės menininkus žavėję interpetacijų laikotarpyje, kai vaizdai nuolat dauginami, ar tebežavintys XX–XXI a. Lietuvos dailės istorijos kūriniai. miksuojami, fragmentuojami ir vėl dauginami, parodos Šioje parodoje tarsi konstruojama Lietuvos dailės istorija koncepcijoje labai svarbią vietą užima technologinis aspagal tekstilės menininkus, atveriamas ne kanoniška- pektas. Technologinės vaizdo ir veiksmo transformacijos sis (paprastai formuojamas dailės istorikų), bet patiems šiuolaikinio žmogaus mąstyme, regis, kėsinasi užimti aišmeno kūrėjams tekstilininkams aktualus savos šalies dai- kaus vaizdo, nuoseklaus veiksmo, sklandaus pasakojimo vietą ir pakeisti nuoseklios istorijos sampratą. Bet yra ir lės istorijos laukas. teigiamų aspektų. Menininkus technologijų galimybės Žvelgdami iš tolimesnės perspektyvos, Lietuvos tekstili- provokuoja atrasti naujus dalykus ir kitaip pamatyti seninkai, kaip ir visi menininkai, pripažįsta kitų, esančių ar nesnius, nes pasikeitus vaizdo perteikimo būdui kiekviebuvusių šalia dailininkų, savo pedagogų kūrybos reikš- na kartotė tampa daline interpretacija arba provokacine mingumą arba įtaką. Ši paroda – tai konceptualus bandy- improvizacija. Šiame projekte keliamas klausimas, kuo mas tekstilininkų akimis pažvelgti į Lietuvos XX a. dailės tampa tapybos, grafikos, fotografijos meno kūrinys, pa-

liestas kompiuterinių tekstilės technologijų. Kaip transformuojasi jo idėja, kai potėpis, koloritas, štrichas, erdvė patiria kompiuterinę ekspansiją. Ar naujosiomis kompiuterinėmis tekstilės technologijomis atgimdytas pirmavaizdis tėra paprasta kopija, ar naujas unikumas?

Projektą, kuriame apmąstomi šie klausimai, inspiravo hipotetinė nuostata, kad mene tobuliausios šiuolaikinės technologijos tėra medijos, kurias kūrybiškai išplėtoti tegali kūrybinės asmenybės.

Ekspozicija Dar kartą istorija susideda iš tekstilinių interpretacijų. Interpretavimo veiksmas pasitelkiant kompiuterines priemones kai kada koreguoja, o kai kada smarkiai keičia realų ir atmintyje išlaikytą originalo įvaizdį. Tai neturėtų bauginti, nes audimu nebuvo siekiama kitomis priemonėmis pakartoti to paties. Priešingai, audimas leido kraštutinai užaštrinti diskusiją apie plastinės kalbos specifikas ir atskirų dailės sričių galimybes. Šių tekstilinių interpretacijų pirmavaizdžiai – skirtingų autorių kūriniai, dažnai tolimų meninių idėjų, atlikti kontrastingais stiliais, manieromis ir technikomis. Kaip jau minėta, jų atsiradimą lėmė tekstilininkų pasiūlymai, bendrame ekspozicijos vaizde nereikėtų ieškoti ypatingos vienovės. Šioje ekspozicijoje sudėtus kūrinius vienija kompiuterinio žakardo technika ir „tyrimo objekto“ statusas. Bet visų svarbiausia tai, kad tie kūriniai yra kritę į akį kolegėms iš kito kūrybinio cecho. Taigi ši paroda – savotiška favoritų pripažinimo deklaracija. Kita vertus, ekspozicijoje vykdomas tekstilininkų ir jų interesų „kultūrinis tyrimas“ (J. Derrida metafora). Žinoma, jis yra fragmentiškas, artimesnis mąstymo ir matymo atplaišai, o ne visumai. Dailės istorijos fragmento įspūdis čia neišvengiamas, nes dėl įvairių priežasčių ne visais tekstilininkų atsakymais pasinaudota. Fragmentiškumas čia netgi sąmoningai pabrėžiamas kartojant ir dauginant vaizdus, manipuliuojant dydžiais, naudojant spalvas arba jų atsisakant.

Pirmavaizdžiai čia tapo tekstilinio ir technologinio eksperimento dalimi. Įdomu pasvarstyti, kaip jie atlaiko „tekstilinę uzurpaciją“ – vertimą į kompiuterinio žakardo kalbą?

Kas atsitinka su grafinėmis linijomis, aliejiniais potėpiais ir atspalviais, gylių, tolių ir plokštumų iliuzijomis, kai jas kiaurai persmelkia žakardinio kompiuterinio audimo technikos racionalumas? Taip pat įdomu, kokiomis prasmėmis, kokiomis emocinėmis pagavomis tekstilinis paviršius papildo, praturtina pirmavaizdį. O galbūt tekstilinė ir kompiuterinė invazija į tapybos ar grafikos kūrinį pajėgi pagimdyti visai naujas prasmes ir naują, su pirmavaizdžiu kontrastuojantį ir diskutuojantį kūrinį? Atsakymų į šiuos klausimus turėtume ieškoti parodoje, jie turėtų būti ypač įdomūs tekstilininkams, technologams ir visiems kitiems menininkams, kurie nebenori ribotis įprastais raiškos būdais.

Šis projektas paremtas meno istorijoje gerai žinomu kolektyvinio bendradarbiavimo modeliu. Parodos kuratorė nuoširdžiai dėkoja jos idėjas palaikiusiems menininkų bendruomenės nariams. Visų pirma – tekstilininkėms, praskleidusioms savąją dailės supratimo skraistę: Zinaidai Dargienei, Eglei Gandai Bogdanienei, Laimai Oržekauskienei, Rūtai Narvydienei, Birutei Sarapienei, Danutei Valentaitei, Loretai Švaikauskienei, Daivai Zubrienei, Monikai Žaltauskaitei-Grašienei, Vitai Gelūnienei, Violetai Laužonytei, Laimutei Kozlovienei, Marijonai Sinkevičienei. Taip pat ir dailininkams Jonui Mekui, Šarūnui Saukai, Vladui Vildžiūnui, Audronei Petrašiūnaitei, Aušrai Andziulytei, Jonui Gasiūnui, Laurai Garbštienei, Pranui Griušiui, Aleksui Andriuškevičiui, Vilmantui Marcinkevičiui, Eglei Velaniškytei, nepabūgusiems eksperimentinės šio projekto dvasios. Šiame projekte nemažiau svarbus buvo ir Lietuvos muziejininkų bei jau mirusių menininkų giminių apsisprendimas. Už malonų bendradarbiavimą dėkoju menininkų Sofijos Veiverytės, Marijos Teresės Rožanskaitės, Igorio Piekuro, Rimvido Jankausko-Kampo, Alberto Veščiūno, Viktoro Petravičiaus, Liudo Truikio, Kazės Zimblytės kūrybinio palikimo saugotojams – Živilei Liugailaitei-Bielinienei, Marijui ir Gediminui Piekurams, Remigijui Grėbliūnui bei kolegoms iš Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, maloniai leidusiems naudoti kūrinių fotografijas šiame projekte. Už profesionalumą, kantrumą ir nuolatinį malonų bendravimą norėčiau padėkoti jaunoms Kauno tekstilininkėms, kompiuterinio žakardinio audimo žinovėms Monikai Žaltauskaitei-Grašienei ir Daivai Zubrienei, faktiškai realizavusioms šio projekto idėjas ir išaudusioms visus parodos eksponatus. Jų kūrybinga veikla nebūtų buvusi įmanoma be geranoriško gamybininkų požiūrio. Speciali mūsų padėka įmonių „Audėjas“ (Lietuva) ir „Ekelund“ (Švedija) vadovams ir darbuotojams. Paroda Dar kartą istorija yra visų šių kūrybingų žmonių kolegiško bendradarbiavimo rezultatas.

Rasa Andriušytė-Žukienė

Rewind History While getting ready for this biennial in 2009-2010, I had the chance to experience in conversations with artists that most have their own “short history of art”, and have created parallel worlds of art that seem to serve as a support for their work. These parallel worlds of art are oftentimes fluctuating; they are changing, however they are significant as a part of the artists’ personal story. They are the foundation of this curated exhibition, the idea of

( 25 )

( 26 )

which was to focus on contemplating the past (Dar kar- in art in Lithuania. One must not forget a fact that has tą /Rewind) according to the joint project of the 2011 been known for centuries in European art history that great painters and sculptors (including Raphael, FranKaunas Biennial. cois Boucher, Peter Paul Rubens, William Morris, Aristide While preparing for the project, I asked current Lithu- Maillol, Henri Matisse, Le Corbusier, and Victor Vasarely) anian textile artists which 20th century Lithuanian artist or used to create textile sketches for manufacturers, paying work held the greatest significance in forming their own little attention to their style. Thus having a textile work creative principles. Artists whose ages ranged from twen- designed by a painter or sculptor made at a textile maty to 80 years of age answered my questions. The works nufacturer has a long tradition in European art, however they mentioned became the works that formed the basis today in Lithuania it is a possibility that has become soof the works that were to be made with a computerized mewhat forgotten.

Jacquard loom and shown at the exhibition.

Looking from a historical perspective, textile was a craft You would most likely agree with the idea that the con- for many centuries, a part of interior and clothing desicepts “history”, “tradition”, and “art history” are a package gn. When professional textile art made its way into exhior canon of ideas and images thought up by someone, bition halls (this happened for the first time in Lithuania formed by entrenching some things while throwing out in the 1930s), it seemed like a rebel to the apologists of others. However alternative views have always existed in so-called “real art”, something that has “ran away from the minds of intelligent people, the sum of which could home”. In Lithuania, its emancipation took place at the be called parallel stories, small stories, personal stories. end of the 20th century. At the moment it exists at home They are important for some artists as a source of inspi- in the visual arts with what could be called “stepdaughter ration or even as something which they need to refute rights”, while its existence is still questioned in the world with their work. Those that are indifferent to the past are of contemporary art, and for no good reason. This is yet very few. The relationship of artists with art history is of- another reason why works that textile artists are attracten ambivalent, encompassing feelings from nostalgia to ted to and admire are being shown at the exhibition, dissatisfaction and denial. One often observes a spiritual most often paintings and graphic works. Their right to be friendship in the work of contemporary artists, but less “real art” have never have been questioned by anyone in a creative discussion with artists of the recent past. Of- Lithuania, unlike textile. The using of computerized loom ten contemporary artists have personal art histories that technology, which does exhibit characteristics of leveling, have formed from works that they are close to and in this is a kind of symbolic act of control, an act that is inspired way they create their own canons. This is why works from by an attitude of not being in it for itself only and having Lithuanian art history from the 20th and 21st century are long-term interest in art and its own cultural atmosphere. being used for the Rewind exhibition which contemporary Lithuanian textile artists once loved or still admi- As we live in an age of endless reproduction, repeating, re. It’s as if Lithuanian art history has been constructed and interpretation, when images are constantly reproaccording to textile artists at this exhibition, opening up duced, mixed, fragmented, and once again reproduced, the horizon of the art history of their own country, a ho- the technological aspect occupies an important place rizon that is relevant to the artists themselves, and not in the exhibition’s conception. The technological transone that is canonical in nature (which is usually formed formations of image and action in the thinking of the modern person seems to be trying to occupy a place of by art historians). a clear image, consistent action, and flowing storytelling Viewing this from farther afield, Lithuanian textile artists, and change the understanding of history as one of conslike all artists, also recognize the importance or influen- tant development. But there are also positive aspects. ce of the work of current or former artists or that of their The technological possibilities provoke artists to discover teachers. This exhibition is a conceptual attempt to see new things and see old things in a different way, because 20th century Lithuanian art history, its works and images with the changing of the method of conveying the image, through the eyes of textile artists, works that are impor- each repetition becomes a partial interpretation or protant to current textile artists. This is not only an intriguing vocative improvisation. A question is raised in this project version of Lithuanian art history of the 20th and 21st centu- as to what a painting, graphic work or photographic piery, but a platform for an informal, non-traditional way of ce of art becomes when it is touched by computer textile getting to know Lithuanian art. technology. How does its idea transform, when a dab, a color, or a stroke experiences computer expansion? Is an The exhibition’s concept is based on historical circums- original image that is reborn with new computer textile tances that are tied to common developments in Europe- technology just a simple copy, or a new unique thing? an art and specific circumstances of textile’s development The project where these questions are contemplated was

inspired by a hypothetical principle that the most perfect especially interesting for textile artists, IT experts and all modern technology in art is media, which can only be other artists who don’t want to limit themselves anymore expanded by creative individuals. with ordinary methods of expression.

The exposition Rewind History is comprised of textile interpretations. The act of interpreting, employing the use of computer tools, sometimes corrects and in some cases strongly changes the real image of the original that is kept in one’s memory. You shouldn’t be afraid, since with weaving there were never any attempts to repeat the same thing using different tools. On the contrary, weaving enabled to heat up the discussion to an extreme concerning the specific aspects of a plastic language and possibilities of separate spheres of art.

The original works of these textile interpretations are works of different artists, often far apart from one another in their artistic ideas, and done with contrasting styles, manners and techniques. As was already mentioned, their appearance was determined by the suggestions of the textile artists, so one shouldn’t look for a particular unity in the overall representation of the exposition. The works in this exposition are united by the computerized Jacquard loom and status as an object of research. But the most important is that these works have been noticed by colleagues from another creative field, thus this exhibition is a kind of declaration of recognition of favorite works.

However a kind of cultural research has been carried out on the textile artists and their interests in this exposition (a metaphor from J. Derrida). Of course, it is fragmented, and closer to a sliver of thinking and seeing than a whole. This impression of being a fragment of art history is unavoidable, because due to various reasons, not all the answers of textile artists have been used. This fragmented nature is even emphasized consciously in repeating and reproducing images, manipulating sizes, using colors or rejecting them.

The original works here become a part of the textile and technological experiment. It’s interesting to think how they sustain what could be called a textile usurpation or translation into the language of a computerized Jacquard loom. What happens with drawn lines, oil painting strokes and shades, and illusions of depths, distances and planes when they are thoroughly permeated by the rationality of a computer Jacquard loom? What is also just as interesting is with what meanings and what kind of emotions the textile surface complements and enriches the original image. Or perhaps the textile and computer invasion into a painting or graphic work has the power to give birth to totally new meanings and a new work that contrasts and discusses the original image? One should look for answers to these questions at the exhibition. They should be

This project has been supported by art history’s wellknown model of collective cooperation. The exhibition’s curator gives her heartfelt thanks the members of the artistic community for supporting her ideas. First of all to the textile artists who took their shroud off to lay bare their understanding of art: Zinaida Dargienė, Eglė Ganda Bogdanienė, Laima Oržekauskienė, Rūta Narvydienė, Birutė Sarapienė, Danutė Valentaitė, Loreta Švaikauskienė, Daiva Zubrienė, Monika Žaltauskaitė- Grašienė, Vita Gelūnienė, Violeta Laužonytė, Laimutė Kozlovienė, and Marijona Sinkevičienė. Thanks also go out to the fearless artists Jonas Mekas, Šarūnas Sauka, Vladas Vildžiūnas, Audronė Petrašiūnaitė, Aušra Andziulytė, Jonas Gasiūnas, Laura Garbštienė, Pranas Griušys, Aleksas Andriuškevičius, Vilmantas Marcinkevičius, and Eglė Velaniškytė for their experimental spirit for this project. No less important to this project were the decisions of Lithuanian museum employees and the relatives of artists who are not here anymore. I thank artists Sofija Veiverytė, Marija Teresė Rožanskaitė, Igoris Piekuras, Rimvidas JankauskasKampas, Albertas Veščiūnas, Viktoras Petravičius, Liudas Truikys, and Kazė Zimblytė for wonderful cooperation, for the keepers of creative heritage Živilė Liugailaitė-Bielinienė, Marijus ir Gediminas Piekuras, and Remigijus Grėbliūnas, to colleagues from the National M. K. Čiurlionis Art Museum and Lithuanian Theatre, Music and Cinema Museum, and to the compilers of art publications who were nice enough to allow us to use photographs of works for this project. I would like to thank the young textile artists of Kaunas and computerized Jacquard weaver experts Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Daiva Zubrienė, who brought to realization the ideas of this project and weaved all the objects on display for the exhibition, for their professionalism, patience and always wonderful cooperation. Their creative work would not have been possible without the good-hearted attitude of the manufacturers.

A special thanks go to the heads and staff of the companies Audėjas (Lithuania) and Ekelund (Sweden). The exhibition Rewind History is the result of the collegial cooperation of all of these creative people.

( 27 )

( 28 )

( ALEKSAS ANDRIUŠKEVIČIUS ) Aleksas Andriuškevičius (g. 1959) visada kūrė radikaliai ir ėjo prieš srovę. Visad avangardistas, nuolat truputį pogrindininkas, savo kūryba ir pedagogine veikla jis svarbus jaunajai menininkų kartai. Į Lietuvos meno istoriją įėjo kaip svarbios postmodernistinės akcionistų grupės „Post Ars“ narys (kiti nariai: Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas, Gintaras Zinkevičius). Devintojo dešimtmečio pabaigoje Aleksas Andriuškevičius, priešingai vyraujančiai tuo metu neoekspresionistinei tapybos krypčiai, aktyviai studijavo figūrą, judesį, laiką ir eksperimentavo su Lietuvoje visai nepopuliaria hiperrealistine tapyba. Paveiksle „Penkios pozos“ nesunkiai atpažįstamas režisierius Gytis Padegimas, svarbi Lietuvos teatro asmenybė. Šis tapybos darbas anuo metu plėtė portreto sampratą, koregavo požiūrį į tikroviškumą ir realizmą, kuris lietuvių dailininkams, priverstiems gyventi sovietizuotoje šalyje, atrodė ideologizuotas, atstumiantis ir vienpusiškas.

Penkios pozos / Five Poses. 1987 Drb., al. / Oil on canvas, 129 x 213 cm NČDM nuos. / Property of National M. K. Čiurlionis Art Museum

Aleksas Andriuškevičius always had a radical way of creating things and went against the tide. Always the avant-garde artist, and always a bit of an underground artist, he holds importance for a new generation of artists because of his artistic and pedagogical work. He entered Lithuanian art history as a member of the important post-modern actionists’ group Post Ars (other members included Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas, and Gintaras Zinkevičius). At the end of the 1990s, he began actively studying the body, movement, time and experimented with hyperrealistic painting, which was not popular at the time in Lithuania. This went against the trend of Neo-expressionist painting that was dominant at the time. It is not hard to recognize director Gytis Padegimas, an important figure in Lithuanian theatre, in the painting “Five Poses”.. At the time, this painting expanded the understanding of portrait painting, and changed the attitude toward reality and Realism, which for Lithuanian artists that had to endure life in a country under Soviet rule, seemed to be something ideological, repulsive and totally one-sided.

( 29 )

Pagal A. Andriuškevičius kūrinį. Parengė Monika ŽaltauskaitėGrašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to A. Andriuškevičius artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 175 x 350 cm

( 30 )

( AUŠRA ANDZIULYTĖ ) Vėlyvas Aušros Andziulytės (g. 1961) tapybos darbas „Ašmenys“ priklauso tų įsimintinų kūrinių serijai, su kuria dailininkė debiutavo Kauno meno scenoje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Jau tada maži ir smulkūs dalykai, pavyzdžiui, plaukas, odos raukšlė ar peilio liekana jos koloristinėje tapyboje tapdavo didžiuliais ir grėsmingais objektais. Tapybinis kalbėjimas per detales, įsižiūrėjimas į fragmentą, kaip ir ilgi suspausti formatai, Aušros Andziulytės kūryboje duoda keistai įdomų rezultatą – sukuriamas abstrahuotas daikto vaizdas, smarkiai nutolęs nuo pirmavaizdžio, beveik abstrakcija, kurioje slypi sunkus paslaptingas pasakojimas ir grėsmės nuojauta.

Ašmenys / Blade. 2004 Skarda, al. / Oil on tin. 23 x 120 cm Aut. nuos. / Property of author

This late work by Aušra Andziulytė, entitled “Blade”, belongs to a series of memorable works that she debuted with on the Kaunas art scene at the end of the 1990s. Already at the time, small and fine things, such as a hair, wrinkle or crumb from a knife became enormous and threatening objects in her colorist work. A painted conversation through details, staring at a fragment, just like the long, squeezed formats in Aušra Andziulytė’s work all provide a strangely interesting result – an image of a thing made abstract is created, an image that has moved strongly away from the original image, almost an abstraction, where a difficult secret story and feeling of danger is hiding.

Pagal A. Andziulytės kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to A. Andziulytė‘s artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 50 x 270 cm

( 31 )

( 32 )

( JONAS GASIŪNAS ) Su Jono Gasiūno (g. 1954) vardu į Lietuvos tapybą įėjo ryškiai artikuliuota šiuolaikinės tapybos samprata. Šalyje, kur labiau už eksperimentą mėgstama niuansuota tradicija, diegti naujoves ypač sunku. Šiandien jau pripažįstama, kad Jonas Gasiūnas tapybą smarkiai konceptualizavo. Sąmoningai naudodamas prieštaringas prasmes, banalius įvaizdžius, skirtingos prigimties (tapybinės, grafitų, fumažo) vizualumo sluoksnius, dailininkas žingsnis po žingsnio keičia požiūrį į tapybą kaip individualios ekspresijos meną, verčia permąstyti jo prasmę dabartyje. Dabartyje, kuri dažnai stokoja paprastumo, stabilumo, vertybių, bet yra perpildyta vizualinio triukšmo, prieštaringų žinių, atminties amnezijos ir represijų nuojautos – daug ko nemalonaus iš to, kas sklinda iš žiniasklaidos priemonių, ir daug ko iš to, ką patyrė, išgyveno kartos žmonių, XX a. II pusėje pasmerktos gyventi šiapus geležinės uždangos. Gluminanti suveržimo, psichodelinio vyksmo atmosfera, pažįstama teritorijų į Rytus nuo Berlyno gyventojams, tvyro ir Jono

Radaras / Radar. 2008 Drb., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic on canvas, drawing with a burning candle. 305 x 295 cm. Aut. nuos. / Property of author

Gasiūno paveiksluose. Tie, kurie tokios atmosferos nejuto, nes gimė ne Rytų Europoje ar vėliau, jo tapyboje pastebės aliuzijas į mitus, archetipinius įvaizdžius arba stereotipinę anoniminio miesto gyventojo elgseną.

Jonui Gasiūnui svarbi istorija, praeitis. Ji permąstoma, bet neaukštinama ir net nekvestionuojama. Dailininkas teigia, kad jam tikrovė atrodo esanti nepažini ir apgaulinga. „Kartais ji atsiskleidžia kaip grėsminga praeities šmėkla“, – sako tapytojas.

Paveikslas „Radaras“ kelia daug asociacijų: grafitai, lokatorius, budri ausis, viską matanti akis. Rožinė saulėtekio ar saulėlydžio spalva čia nežada visiems geros dienos.

( 33 )

Pagal J. Gasiūno kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to J. Gasiūnas artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 352 x 350 cm

A clearly articulated understanding of contemporary painting came to Lithuanian painting with the arrival of Jonas Gasiūnas. It’s extremely hard to sow innovative ideas in a country that likes nuanced tradition more than experimentation. Today people have recognized that Jonas Gasiūnas strongly conceptualized painting. Consciously using opposing meanings, banal images, levels of visualness that have different natures (painting, graffiti, and fumage), he changes the attitude toward painting step by step as an art of individual expression, and forces one to re-think its meaning in the present. It is a present where there is often a lack of simplicity, stability, and values, but one that is overflowing with visual noise, contradicting news, amnesia of memory and feeling of repressions – a lot of unpleasant things that is coming from media tools, and a lot from what has been experienced or gone through by generations of people. They were fated to live on this side of the Iron Curtain in the second half of the 20th century. The bewil-

dering atmosphere of a psychedelic run of restrictions familiar to people living in the territories east of Berlin lingers in the paintings of Jonas Gasiūnas. Those that did not experience this atmosphere because they were not born in Eastern Europe or later will notice the allusions to the myths, archetypical images or stereotypical behaviors of the anonymous city dweller in his paintings.

History and the past are important for Jonas Gasiūnas. It is re-thought, but not celebrated or even questioned. He claims that for him, reality seems to be unknowable and deceptive. He has said that “sometimes it reveals itself as the threatening ghost of the past”.

The picture Radar gives rise to a number of associations: graffiti, a tower, alert ears, all-seeing eye. The rose color of a sunrise or sunset here does not wish everyone a good day.

( 34 )

( LAURA GARBŠTIENĖ ) Lauros Garbštienės (g. 1973) kūryba pasižymi lietuvių dailėje vis dar neįprastais ir neišplėtotais bruožais, kaip skaidri mintis ir sveikas humoras.

Jos videoprojektai kupini taip pat ir drąsios savikritikos.

Neprarasdama geros nuotaikos, perdėm nekomplikuodama savo požiūrio, Laura Garbštienė linksmai tyrinėja save kaip menininkę ir kaip moterį.

Projektui Dar kartą istorija Laura Garbštienė pasiūlė keletą kadrų iš savo videofilmo, skirto lietuvių menininkų žinomumo ir nežinomumo problemai. Lietuvos dailininkų terpėje klausimas apie dabartinius „nežinomus“ menininkus keletą metų buvo skausmingai diskutuojamas ir netgi eskaluojamas, kartais turint ir visai savanaudiškų tikslų. L. Garbštienės „Filmas apie nežinomą menininkę“, Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje įvertintas specialiu žiuri paminėjimu, pradedamas nuo Kosto Bogdano memorialinės lentos „Negarsiam, neįvertintam, užmirštam dailininkui“. Jaunos kartos menininkė Laura Garbštienė videoprojekte šaiposi iš šios dirbtinės problemos, išradingai susiedama ją su platesniais meniniais kontekstais ir su Lietuvos etiniu ir kultūriniu paveldu. Savo filme pati vaidindama „nežinomą menininkę“, Laura Garbštienė vykusiai ironiškai improvizuoja menininkams tipiškų vidinių kompleksų tema.

Filmas apie nežinomą menininkę / Film About An Unknown Artist. 2009 Videokadrai iš filmo / Video stills.

The work of Laura Garbštienė (1973) distinguishes herself with characteristics that are not yet usual and developed in Lithuanian art, such as a clear thought and healthy sense of humor. Her video projects are also full of a courageous self-criticism. She happily researches herself as an artist and as a woman, all while keeping her good mood and not complicating her attitude too much.

For the project Rewind History, Laura Garbštienė suggested a few scenes from her video that is dedicated to the problem of the notoriety/unknown status of Lithuanian artists. The question about current “unknown” artists was painfully discussed and even blown out of proportion a few years ago among Lithuanian artists who sometimes had a self-serving agenda. Laura Garbštienė’s Film About An Unknown Artist garnered a special mention by the jury of the International Short Film Festival Oberhausen, starting from Kostas Bogdanas’ Memorial Plaque To the Unknown, Unappreciated, Forgotten Artist. New generation artist Laura Garbštienė’s video project makes fun of this artificial problem, ingeniously connecting it to broader artistic contexts and with Lithuania’s ethnic and cultural heritage. Naming herself “an unknown artist” in the film, Laura Garbštienė successfully improvises in an ironic way on the topic of inner complexes that are characteristic of artists.

( 35 )

Pagal L. Garbštienės kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Išaudė AUDĖJAS / According to L. Garbštienė‘s artwork prepared

by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011.

5 x (70 x 88 cm)

( 36 )

( PRANAS GRIUŠYS ) Tapytojas Pranas Griušys (g. 1955) jaučia prielankumą istorijai ir seniesiems meistrams, bet į senąją tapybą linkęs žvalgytis postmoderniu žvilgsniu, paveiktu ir kasdienybės nutikimų, ir fotografijos kaip medijos. Prano Griušio kūryba – savotiškas „imitacinis žaidimas“. Klasikinė tapyba Prano Griušio kūryboje tampa atvirai „surežisuotu“ originalo priminimu, kartojimu, kuris drąsiai papildomas dabarties motyvais. Senieji artefaktai jam svarbūs dvejopai: kaip darnios praeities liudijimai ir kaip šių laikų meno medžiaga, medijos, kuriomis galima laisvai manipuliuoti siekiant išreikšti savo idėją.

Banalus siužetas / Trivial Plot. 2000 Drb., al. / Oil on canvas. 106 x 136 cm Aut. nuos. / Property of author

Painter Pranas Griušys (1955) feels benevolence toward history and old masters, but he is inclined to look at classical painting from a postmodern perspective, one influenced by everyday events and photography as media. His work is a kind of game of imitation. Classical painting becomes and openly “directed” remembrance of the original in his work, a repetition that is courageously added to with motifs of the present.

Ancient artifacts are important to him in two ways: as a testimony to a harmonious past and material and media for an art of the present that can be freely manipulated, striving to express his idea.

Didelio formato tapybos darbą „Banalus siužetas“ Pranas Griušys sukūrė naudodamasis nespalvota XX a. pradžios The large format painting Trivial Plot was created by Prafotografija. nas Griušys using black and white photography from the beginning of the 20th century.

( 37 )

Pagal P. Griušio kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to P. Griušys artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 260 x 330 cm

( 38 )

( RIMVIDAS JANKAUSKAS-KAMPAS ) Rimvidas Jankauskas (1957–1993), pravarde Kampas, – visiškai netipiška Lietuvos dailės asmenybė. Į Lietuvos tapybą jis įnešė neregėto vidinio laisvumo ir drąsaus, nevaržomo gesto principą.

Kampo tapyba pasižymi hipertrofuotu ekspresyvumu, spontaniškumu ir netgi brutalumu. Joje atvirai ir taikliai išreikšta dailininko kartos, 8–9-ojo dešimtmečio miesto vaikų, laikiusių save hipių sekėjais, pasaulėjauta.

Kampo tapyboje daug abstrakčių improvizacijų. Ne paskutinį vaidmenį jo tapybinėse vizijose vaidino muzika.

Bet šiam dailininkui nemažiau svarbu buvo ir realybėje, mieste arba gamtoje pamatytas motyvas ir iš jo gautas emocinis impulsas. Du pagrindiniai Kampo tapybos motyvai turi realų pamatą lietuviškoje aplinkoje, jie pažįstami ne vienam menininkui, bet tik Kampas sugebėjo paliesti jų esmę. Tai neveikianti Kauno sinagoga senamiestyje ir

Juoda saulė / Black Sun. 1993 Drb., al. / Oil on canvas. 100 x 172,5 cm Remigijaus Grėbliūno nuos. / Property by Remigijus Grėbliūnas

Ventės ragas, žvejų ir paukščių kaimas prie Kuršių marių.

Sinagogos interjeras įkvėpė tarsi vienu atsikvėpimu nutapyti puikius paveikslus („Good bye, Sinagoga“, 1991, „Apleista sinagoga“, 1993). Ventės rago peizažai su valtyje plaukiančiais žmonėmis nutapyti impulsyviai („Juoda saulė“, 1993). Tapymo įkarštyje detalėms nelieka laiko, ir supaprastintas motyvas įgauna simbolio prasmę.

1993 metais, būdamas 35 metų, dailininkas staiga mirė.

Paveikslas „Juoda saulė“ netikėtai įgavo tragišką atspalvį ir pasipildė „mirusiųjų salos“, „persikėlimo per Stiksą“ prasmėmis. Kampas buvo ir išliko drąsaus kūrėjo, laisvos bohemiškos asmenybės ir giliai jaučiančio menininko etalonu. Menininko, kurio gyvenimiškų ir kūrybinių patirčių niekas sugebėtų pakartoti.

( 39 )

Pagal R. Jankausko-Kampo kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to R. Jankauskas artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 170 x 290 cm

Rimvidas Jankauskas (1957-1993), nicknamed Kampas, was a totally atypical personality in Lithuanian art. He brought a principle of unseen inner freedom and carefree courageousness to Lithuanian painting. His painting is marked by a hypertrophied expressivism, spontaneity, and even brutalness. His works openly and accurately express the world view of his generation, city kids of the 1970s and 1980s who considered themselves the successors of the hippies.

and Ventės Ragas, a village of fishermen and birds in the Curonian Lagoon. The synagogue’s interior inspired the appearance of wonderful paintings that seemed to have been painted in one breath (Good bye, Sinagoga, 1991, Dilapidated Synagogue, 1993). The landscapes of Ventės Ragas with people rowing in boats were painted impulsively (Black Sun, 1993). There was no time for details in the heat of painting, and the simplified motif takes on a symbolic meaning.

There are many abstract improvisations in Kampas’ painting. Music plays a role in his painted visions. However a motif that was seen in reality, the city or in nature and the emotional impulse he got out of it was just as important to him. Two main motifs of Kampas’ painting had a tangible basis in his Lithuanian surroundings. It is one that is familiar to a number of artists, but it was only Kampas that was able to touch its essence, such as the Kaunas Synagogue in the Old Town that isn’t working anymore

In 1993 he died suddenly at the age of thirty-five. The picture Black Sun unexpectedly took on a tragic tone and gained additional connotations of the “Island of the Dead” and Crossing the Styx. Kampas was and has remained the standard of a courageous artist, a free bohemian personality and deeply sensitive artist. An artist whose life and creative experiences no one could ever manage to repeat.

( 40 )

( VILMANTAS MARCINKEVIČIUS ) Vilmanto Marcinkevičiaus (g. 1969) tapybą smalsu ilgai apžiūrinėti. Kitaip nei pagrindinės linijos lietuvių tapyboje, ji sodri, atvira ir nekomplikuota. Drobėse lyg televizijos ekrane gali pamatyti dabarties spalvas ir skonius. Dailininkas pernelyg neryškina, neperša savo pozicijos, jis tiesiog pastebi įvairiaspalvius tikrovės purslus ir meistriškai juos fiksuoja. Todėl jo madona su džinsais, o kūdikis – su proletarišku pjautuvu („XXI amžiaus madona“, 2005); valstietė „gelbsti“ kareivius, o ne atvirkščiai („Kareiviai ir valstietė“, 1994), erotomanai

Judo bučinys / Judas Kiss. 2008 120 x 120. Drobė, akrilas, aliejus / Oil, acrylic, canvas Privati nuos. / Private property

žino, kad nusipelnė Dievo rykštės, bet vis tiek žvelgia į mus tyromis vaikų akimis. „Toks gyvenimas“, „kiekvienam savo“, „žiūrėk paprasčiau“, – tarsi sakytų mums ši fluorescentinių spalvų tapyba. Beje, tokio požiūrio nesibaimina, bent jau Lietuvoje, tik jauni žmonės. Tikriausiai už tai jis ir mėgstamas.

( 41 )

Pagal V. Marcinkevičiaus kūrinį. Parengė Monika ŽaltauskaitėGrašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to V. Marcinkevičius artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 260 x 260 cm

It’s interesting to examine the painting of Vilmantas Marcinkevičius for a long period of time.

Differently from the primary work in Lithuanian painting, it is rich, open and easy-to-follow. You can see colors and tastes of the present in canvases that are like television sets. He doesn’t highlight or entrench his position too much, he simply notices the multicolored drops of reality and records them masterfully. This is why his Madonna is with jeans and the child has a proletarian sickle (21st century Madonna, 2005); a peasant woman “sa-

ves” soldiers, but doesn’t happen the other way (Soldiers and a Peasant, 1994). Erotomaniacs know that they have earned the scourge of God, but they still look at us with the innocent eyes of a child. It’s as if this painting with fluorescent colors is saying to us “that’s life”, “to each his own”, “don’t worry”. Just to let you know, no one is afraid of that kind of attitude except for young people, at least in Lithuania. He is a favorite most probably for this reason.

( 42 )

(

JONAS MEKAS

)

Kadrai iš filmo Jis stovi dykumoje skaičiuodamas savo gyvenimo sekundes / Stills from video He Stands in a Desert Counting the Seconds of His Life Johnas Lenonnas. Kadras: Fluxus Hudsono išvyka, 1971 m. liepos 1 d. / John Lennon. Still: Fluxus Hudson Trip, July 1, 1971 Jurgis Mačiūnas. Kadras: Šv. Vincento ligoninė, 1975 m. lapkričio 10 d. / George Maciunas. Still: George at St. Vincent‘s Hospital, Nov. 10, 1975 Andy Warholas. Kadras: Ūkininkų turguje Vienybės aikštėje, 1980 spalio 18 d. / Andy Warhol. Still: At the farmer‘s Market Union Square Oct.18, 1980 Yoko Ono. Kadras: Kleino vakarėlis, 1971 m. birželio 1 d. / Yoko Ono. Still: Klein Party, June 2, 1971

Jonas Mekas (g. 1922) – kino režisierius, rašytojas, kino kritikas ir kuratorius, Amerikos nepriklausomojo kino varomoji jėga bei „Anthology Film Archives“ įkūrėjas. XX a. kino istorijoje jis įrašytas kaip avangardinio kino korifėjus, charizmatinė asmenybė, nuo 1949 metų JAV vykdanti ypatingą kultūrinę ir visuomeninę veiklą.

tai tik paviršinis įspūdis – nufilmuotose kasdienėse istorijose esama ir egzistencinio liūdesio, tragedijos, ir keistos grėsmės nuojautų, nors tai neafišuojama.

Jonas Mekas sako: „Kūryboje man rūpi atkreipti dėmesį į mažus, nereikšmingus, asmeniškus mūsų gyvenimo, mano, mano šeimos, artimų draugų gyvenimo momentus; džiaugsPradžioje (1949–1963) fiksavęs lietuvių emigrantų bendruo- mus, šventes, buvimą drauge, mažus kasdienius įvykius, jausmenės gyvenimą, nuo 1964-ųjų Jonas Mekas tapo Niujorko mus, emocijas, draugystes.“ avangardistų veiklos metraštininku. Mekas iškristalizavo unikalią kino kalbą ir formą – kino dienoraščius. Juos galima api- Parodoje Dar kartą istorija dailininkė Monika Žaltauskaibrėžti kaip subjektyvius asmeninius užrašus, daromus filmuo- tė interpretuoja atskirus kadrus iš Jono Meko filmo „Jis stovi jant. Menininkas su kamera rankose reaguoja į tuos gyvenimo dykumoje skaičiuodamas savo gyvenimo sekundes“. Paįvykius, kurie jam asmeniškai svarbūs. Jo filmavimo būdas prašytas leisti panaudoti kai kuriuos savo filmų kadrus, Jonas sukelia visiško natūralumo įspūdį, tarsi viskas vyktų savaime, Mekas atsakė paprastumu pritrenkiančia fraze: „Tegu audžia ta jam reikšminga viskas, kas vyksta. Jonas Mekas labai savitai audėja, bus įdomu pažiūrėti, kas išeis.“ Jonas Mekas – iš tiesų interpretuoja tai, ką mato kameros akis. Jono Meko nufilmuoti įdomus žmogus, iš tiesų laisvas ir nepriklausomas menininkas. kadrai iš pirmo žvilgsnio atrodo džiaugsmingi ir paprasti. Bet

( 43 )

Pagal J. Meko videokūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Išaudė AUDĖJAS / According to J. Mekas video prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 5 x (220 x 70) cm

Jonas Mekas (1922) is a film director, writer, film critic and curator. He is the driving force behind American independent film and the founder of the Anthology Film Archives. He Jonas Mekas (1922) is a film director, writer, film critic and curator. He is the driving force behind American independent film and the founder of the Anthology Film Archives. He has been written into 20th century film history as a leading figure of avant-garde film and charismatic personality, carrying out important cultural and public work in the US since 1949.

At the beginning (1949-1963) he recorded the life of the Lithuanian émigré community. Starting in 1964, he became the chronicler of the work of New York’s avant-garde artists.

Jonas Mekas crystallized a unique language in the form of film diaries. They could be described as subjective personal notes that are done while filming. With a camera in his hands, he reacts to these moments in life that are important for him personally. His way of filming creates the impression of absolute naturalness, as if everything was happening as it should.

Everything that is happening is important for him. In his own

unique way, Jonas Mekas interprets what the eye of the camera sees. What is filmed by Jonas Mekas seems joyful and simple at first glance. But that is only a superficial impression – there is existential sadness, tragedy and feelings of unusual danger in his daily filmed stories, though no specific point is made to show this.

Jonas Mekas once said “In my work I care about focusing attention on small, unimportant, personal moments of our life, my life, my family’s life, and life of my close friends; joys, celebrations, being together, small daily events, feelings, emotions, friendships”.

In the exhibition Rewind History, artist Monika Žaltauskaitė interprets individual scenes from Jonas Mekas’ film He Stands in a Desert Counting the Seconds of His Life. When he was asked if it would be possible to use some scenes from his films, Jonas Mekas replied with a phrase that strikes you with its simplicity: “Then let the weaver weave, it’ll be interesting to see what comes out of it”. Jonas Mekas is truly a fascinating person, and truly a free and independent artist.

( 44 )

( ŠARŪNAS SAUKA ) Filosofas ir dailėtyrininkas Algis Uždavinys Šarūno Saukos (g. 1958) tapyboje įžvelgė tragiško ir komplikuoto XX amžiaus apoteozę, klasikinės metafizikos pabaigą. Jis rašė: „Dvasiniu ir metafiziniu požiūriu, o kitaip tariant – keliamų problemų, intuicijų arba asociacijų aktualumu bei dydžiu Saukos kūryba peržengia siaurus nacionalinės kultūros rėmus, tapdama ne tiktai mūsų šalies, mūsų amžiaus ligos istorija, bet ir visos krikščioniškosios civilizacijos tragiško likimo simboliu.

Užutėkis. III / Creek. III. 1989 Drb., al. / Oil on canvas. 150 x 150 cm Privati nuos. / Private collection

pati erdvė, kurioje gyveno klasikinės, Renesanso, baroko ir akademinės tapybos personažai. Ji tebėra kupina operai būdingos polifonijos ir egzotiškų atributų, tačiau jos alegorijos jau demaskuotos. Iš senų siūlų audžiamas naujas mitas, kuriame nuostabos kupinas iškrypimas traktuojamas kaip kasdienybės požymis ir nerašyta norma.

Formaliai dailininkas Sauka stovi „tradicijos pusėje, nors jo meninis mąstymas yra veikiamas pačios žiauriausios siurrealistinės patirties, kurią mums padovanojo XX am[…] Savo figūrinėse kompozicijose dailininkas pabrėžia žius.“ (Dichavičius R. (sud.). Šarūnas Sauka. Vilnius: Maldis, būtent daiktišką ir kūnišką realybę, ją deformuodamas ir 2001, p. 10–13.) paversdamas alogiškų komunikacijų erdve. Tai iš esmės ta

( 45 )

Pagal Š. Saukos kūrinį / According to Š. Sauka artwork. Parengė / Prepared by M. Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė / Implemented at AUDĖJAS / 2011. 210 x 210 cm

Philosopher and art researcher Algis Uždavinys perceived the apothesis of the tragic and complicated 20th century, the end of classical metaphysics in the painting of Šarūnas Sauka. He wrote that “With a spiritual and metaphysical view, or in other words, with the relevance and size of the problems, intuitions or associations that are raised, Sauka’s work surpasses the narrow limits of national culture, becoming not only a story about our country, our eternal disease, but a symbol of the tragic fate of the whole of Christian civilization.

ce it is the same space where the characters of Classical, Renaissance, Baroque and academic painting lived. It is still filled with polyphony and exotic attributes that are characteristic of opera, however its allegories have been unmasked. A new myth is being weaved out of old threads, where distortion full of wonder is treated as a sign of everydayness and an unwritten law.

Formally Sauka the artist stands on the side of tradition, though his artistic thought is influenced by the most horrendous surrealistic experience that was bestowed upon […] He emphasizes precisely a material and bodily reality us by the 20th century”. (Dichavičius R. (compiler). Šarūnas in his figure compositions, deforming them and turning Sauka. Vilnius: Maldis, 2001, p. 10-13). them into a space of illogical communication. In essen-

( 46 )

( LIUDAS TRUIKYS ) Liudas Truikys (1904–1987) – žymus scenografas, menų sintezės ieškotojas, priklausantis prie tų pasaulio menininkų, kurių asmenybės šviesa neišsenka netgi gyvenimui užsibaigus. Taip pat jis yra vienas iš Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto dailiosios tekstilės katedros organizatorių, jos vedėjas ir dėstytojas, 1941–1949 m. laikotarpiu labai padėjęs rengti pirmuosius šios srities specialistus. Šiandien jo kūrybinių principų įtaką ir asmenybės reikšmingumą formuojant savo kūrybines, etines nuostatas besąlygiškai pripažįsta ir 1969–1975 metais Kaune studijavusi Lietuvos tekstilininkų karta.

Sugrįžimas po pergalės. Giuseppe Verdi operos „Aida“ V paveikslo scenovaizdžio eskizas / Return After Triumph. Sketch of Scene from Painting of Giuseppe Verdi’s Opera „Aida”. 1975. Kartonas, guašas / Cardboard, gouache. 74 x 106 cm Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuos. / Property of the Lithuanian Theatre, Music and Cinema Museum

svarbu prisiminti, kokiame socialiniame ir meniniame kontekste kūrė ir studentus auklėjo Liudas Truikys. Tai buvo brutaliai peršamo ideologinio socrealizmo laikotarpis. Šiapus „geležinės uždangos“ buvo ribojamas netgi klasikinio modernizmo pažinimas, apie abstrakciją net viešai prasitarti buvo draudžiama. O Liudas Truikys tuomet mąstė: „Sintezės kely atsiveria visiškai naujos galimybės. Tik sunku paruošti sąmonę formų santykius suvokti kaip „sąskambius“, ypač sąmonę tų, kurie nėra įsisąmoninę net paprasčiausio Platono nurodymo, gauto iš Egipto: muzikalumas nėra muzikos instrumentų įvaldymas. Jis turi būti visuose menuose, turinčiuose harmonijos pagrindus: skulptūroj, tapyboj, architektūroj, muzikoj, šoky, Formaliai Liudas Truikys studentams dėstė kompoziciją. poezijoj…“ (Bitinaitė-Širvinskienė R. (sud.). Scenos alcheBet iš tiesų mokė ne tiek kompozicijos, kiek visiems me- mikas: Liudas Truikys [katalogas]. Kaunas: Nacionalinis M. nams bendrų kompozicijos harmonijos pagrindų, propa- K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004, p. 21). gavo menų sintezės idėją. Jis kalbėjo, kad „ateities menas bus muzikos, vaizduojamojo meno formų, spalvų, gal ir judesių sintezė, kuri turėtų gimti operos teatre“. Šiandien

( 47 )

Pagal L. Truikio kūrinį. Parengė Daiva Zubrienė. Išaudė EKELUND / According to L. Truikys artwork prepared by Daiva Zubrienė. Implemented at EKELUND. 2011. 5 x (220 x 70) cm

Liudas Triukys (1904-1987) was a famous scenographer who always looked for synthesis between the arts and who belonged to that particular group of world artists whose light burns bright even after their death. He is also one of the founders of the Department of Textile Art of Kaunas’ Institute of Applied and Decorative Arts. He served as department head and taught there. During 1941-1949 he greatly contributed to the teaching of the first specialists in this field. Today the generation of Lithuanian textile artists that studied in Kaunas in 1969-1975 recognize the influence of his creative principles and importance as an individual was in forming their creative and ethical principles.

Officially Liudas Triukys taught composition to students.

But actually he didn’t teach composition as much as he taught the basics of compositional harmony that is common to all art, promoting the idea of art synthesis. He said that “art of the future will be a synthesis of music, visual art forms, colors, and perhaps movement, which should

be born in an opera”. Today it is important to remember the kind of social and artistic conditions Liudas Triukys that taught students in and did his art under. It was a period of a brutally enforced ideological Social Realism.

On this side of the Iron Curtain, getting to know classical Modernism was limited, while it was forbidden to even publically utter anything about abstraction. However at the time Luidas Truikys thought that “totally new possibilities open up on the path of synthesis. Just that it’s hard to prepare the conscious to understand the relationships between forms as “resonances” especially the conscious of those who have not understood even the simplest proof of Plato that he got from Egypt: musicality is not the control of a musical instrument. It should be in all arts that have harmony as a foundation: in sculpture, painting, architecture, music, dance, poetry…” (BitinaitėŠirvinskienė R. (compiler). Stage Alchemist: Liudas Truikys [catalogue]. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004, p. 21).

( 48 )

( SOFIJA VEIVERYTĖ ) Sofija Veiverytė (1926–2009) – ryški sovietmečio dailės figūra, kurios geriausių kūrinių neveikia laikas ar ideologinių pamušalų mainymasis. Paraleliai su sovietinį darbą šlovinusia sienų tapyba (galbūt kaip duokle sistemai), ši energinga moteris tapė įsimintinus Lietuvos inteligentijos atstovų portretus. Gydytojai, aktoriai, muzikai ir mokslininkai jos drobėse yra ne tik savojo laiko herojiški tipažai (tokio pateikimo iš menininko reikalavo sovietinio meno doktrina), bet ir nepakartojamos vidinės laisvės kupinos individualybės.

Sofijos Veiverytės asmeninis braižas ypač ryškus. Jos įprotis tapyti išcentruotas, kelių figūrų, labai didelių formatų kompozicijas, lengvus, nelyginant „plevenančius“ kūnus ir įkypas personažų akis kai kuriuos menininkus žavėjo, bet taip pat ir kėlė daug diskusijų. Įdomu tai, kad ryški asmeninė dailininkės stilistika nesuniveliavo portretuojamųjų vidinio savitumo, nors dauguma jos nutapytų žmonių išoriškai gana panašūs ir atrodo lyg giminės.

Mūsų chirurgai / Our Surgeons. 1974 Drb., al. / Oil on canvas. 360 x 300 cm. Lietuvos dailės muziejaus nuos. / Property of the Lithuanian Art Museum

„Mūsų chirurgai“ – tai konceptualus medikų portretas, gal netgi labiau senovinis „istorinis paveikslas“, kuriame vaizduojamus žmones jungia viena idėja ir bendri interesai. Matome garsius lietuvių kardiologus: profesorių Algimantą Marcinkevičių pirmame plane, dar visai jauną gydytoją, dabar žymų širdies chirurgą Vytautą Sirvydį tolimajame drobės plane. Dešimt skirtingų charakterių, perteiktų ekspresyvia kalba, atskleidžia ne tik veidai, bet ir figūrų judesiai. „Paveiksle tvyro įtampa – žinomi gydytojai atrodo atsidūrę kovos už gyvybę lauke“, – rašė dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė (Tumėnienė N. (sud.). Sofija Veiverytė: įminti asmenybės mįslę [katalogas] Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008, p. 8).

( 49 )

Pagal S. Veiverytės kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Išaudė AUDĖJAS / According to S. Veiverytė artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011.

240 x 350 cm

Sofija Veiverytė (1926-2009) was a bright figure in Soviet art, whose best works have not been affected either by time or ideological change.

In parallel with her wall painting that was hailed as Soviet work (perhaps as a price needed to be paid to the system), this energetic woman painting memorable portraits of the Lithuanian intelligentsia. Doctors, actors, musicians and scientists are not only heroic characters of their time in her canvases (the kind of depiction that was demanded of an artist by Soviet art doctrine), but individuals that are full of a unique inner freedom.

Sofija Veiverytė had a particularly vivid personal style. Her habit of large-format compositions of a few figures that were not centered, with light bodies that seemed to be “hovering”, and oblique eyes was admired some artists, but also raised numerous discussions. What is interesting is that her striking personal style did not level the inner uniqueness of those being portrayed, though most of the

people she painted were rather similar on the surface, and appeared to be relatives.

Our Surgeons is a conceptual portrait of doctors, perhaps even more of an old-style historical painting where the people depicted are joined by an idea and common interests. We see famous Lithuanian cardiologists: Professor Algimantas Marcinkevičius in the front, a young doctor who is now a famous heart surgeon Vytautas Sirvydas farther away on the canvas. Ten different characters that are provided with an expressive language that is revealed not only in their faces, but in the movements of the figures. Art researcher Nijolė Tumėnienė writes that “Tension hovers in the painting – famous doctors look like they have found themselves on the battlefield for life”. (Tumėnienė N. (compiler). Sofija Veiverytė: Solving the Riddle of a Personality [katalogas] Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008, p. 8).

( 50 )

(

EGLĖ VELANIŠKYTĖ

)

Eglės Velaniškytės (g. 1958) modernistinė tapyba neša šiuolaikiniam besiblaškančiam žmogui labai reikalingą žinią – pasaulyje yra nesikeičiančių ir nekeistinų dalykų. Ši dailininkė šiandien – viena svarbesniųjų Kauno tapytojų, o XX a. 9-ajame dešimtmetyje, vos pradėjusi tapyti, savo humanistinėmis ir krikščioniškomis idėjinėmis nuostatomis ji reikšmingai pratęsė ekspresyviąją lietuvių tapybos tradiciją. Išskirtinis Eglės Velaniškytės tapybos bruožas – intymus, šališkas, subjektyvus santykis su tikrove. Realybės scenos Eglės Velaniškytės tapyboje ne banalios, o panašios į tylius gyvenimo ritualus. Jos tapybos darbai – tai pasaulis, kuriame skleidžiasi žmogaus gyvenimo prasmės. Atrodo, dailininkės nutapytieji žmonės mąsto ir žino tiesas, dėl kurių gyvenama, dėl kurių reikia gyventi. Moterys glaudžia kūdikius, vyras apkabina moterį, merginos vis laukia. Visus juos jungia vilties ir gėrio pažadas. Dailininkė kalba apie paprastus, bet esminius žmogaus (moters atskirai) gyvenimo dalykus, ir taip jaukina, žadina baikščią dabarties žmogaus sielą.

The modernist painting of Eglė Velaniškytė brings a kind

Susitikimas / Meeting. 1989–1991 Drb., al. / Oil on canvas. 99 x 117 сm Privati nuos. / Private collection

of necessary news to the distracted modern person, and that there are unchanging and unchangeable things in the world. Today she is one of the most important Kaunas painters. In the 1990s just as she had started to paint, she continued the expressive tradition of Lithuanian painting in an important way with her humanist and Christian principles. A distinguishing characteristic of Eglė Velaniškytė’s painting is an intimate, partial, subjective relationship with reality. The scenes of reality in her painting are not trivial, but similar to quiet rituals in life. Her paintings are a world where the meanings of a person’s life reveal themselves. It seems that the people painted by this artist contemplate on and know the truths which we live for, and which we need to live for. Women holding babies, a man embracing a woman, girls forever waiting. All of them are joined by a promise of hope and goodness. She speaks about simple but essential things of life for man (she speaks about woman separately), and in this way tames and awakens the timid soul of modern man.

( 51 )

Pagal E. Velaniškytės kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Išaudė AUDĖJAS / According to E. Velaniškytė artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011.

69 x 87 cm

( 52 )

(

ALBERTAS VEŠČIŪNAS

)

Albertas Veščiūnas (1921–1976), kaip ir Viktoras Petravičius ar Jonas Mekas, patyrė karo pabėgėlio dalią, po Antrojo pasaulinio karo gyveno JAV. Alberto Veščiūno kūrybą, kaip ir daugelio kitų, sovietinėje Lietuvoje bandyta ištrinti iš atminties. Bet 1990 metais geležinė uždanga griuvo. Vėl pamatyti arba tiesiog atrasti kūrybą tautiečių, natūraliai įaugusių į Vakarų kultūrą, buvo nepamirštamas dvasinis potyris ir kūrybinių ieškojimų postūmis. Alberto Veščiūno tapyba ir grafika, artima tašizmui ir impresionizmui vienu metu, „suausta“ iš tūkstančių lenktų štrichų ir potėpių, keitė požiūrį į piešimo discipliną ir piešinio išraiškos galimybes.

TRYS MOTERYS / THREE WOMEN Pop., tušas / Paper, India ink. 29 x 59,5 cm NČDM nuos. / Property of the National M. K. Čiurlionis Art Museum

Albertas Veščiūnas (1921-1976), like Viktoras Petravičius and Jonas Mekas, experienced life as a war refugee, and after World War II lived in the USA There were attempts to erase his work, like that of many others, in Soviet Lithuania, but in 1990 the Iron Curtain fell. To once again see or simply find the work of your fellow countrymen that have naturally merged into Western culture was an unforgettable spiritual experience and impetus for creative quests. Albertas Veščiūnas’ painting and graphic work, close both to Tachisme and Expressivism at the same time, which seemed to be weaved from thousands of curved strokes and dabs changed the view toward the discipline of drawing and possibilities of drawing expression.

( 53 )

Pagal A. Veščiūno kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Išaudė AUDĖJAS / According to A. Veščiūnas artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011.

69 x 91 cm

( 54 )

(

VIKTORAS PETRAVIČIUS

)

„Marti iš jaujos“ – stebuklinė pasaka, turinti mitinių, sakmiškų elementų, pagrįsta vestuvių papročiais. Viktoro Petravičiaus (1906–1989) medžio raižiniai turi plačią simbolinę prasmę. Tai dažniausiai neatsiejama meno kūrinių dalis, bet Lietuvoje, socrealizmo apsuptyje kūrusiems menininkams imponavo ypatingas meno kūrinio simboliškumas, susijęs su archajiniais baltų simbolikos klodais ir nacionalumo raiška.

Pasak menotyrininkės Ingridos Korsakaitės, šiame raižinyje vitališkai pavaizduoti nuogi žmonės, žydintys medžiai, javų varpos, galvijai „vaizdžiai įkūnija gamtos vaisingumo

Lietuvių liaudies pasakos „Marti iš jaujos“ iliustracija I / Lithuanian folk tales The Bride From the Barn Illustration I. 1938. Medžio raižinys / Woodcut. Iš leidinio / From: Viktoras Petravičius. Gravures sur bois. Conte populaire Lituanien. Kaunas: Edition de l’association Lithuanienne d’art et d’action, 1940

idėją. Raižinyje reiškiamos tokios mitiniam pasaulėvaizdžiui būdingos opozicijos kaip vyriškas–moteriškas, baltas–juodas, viršus–apačia.“ Juoda moters kūno spalva, pasak Ingridos Korsakaitės, rodo „antgamtišką moters svetimumą vyrui“. (Korsakaitė I. (sud.). Viktoras Petravičius: Dvi lietuvių liaudies pasakos. Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 9)

( 55 )

Pagal V. Petravičiaus kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Išaudė AUDĖJAS / According to V. Petravičius artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011.

69 x 82 cm

The Bride From the Barn is an amazing fairytale that has mythological elements that are based on wedding customs and traditions. Viktoras Petravičius’ woodcuts have a broad symbolic meaning. It is often an inseparable part of art works, but in Lithuania the unique symbolism of a work of art that was tied to archaic Balt symbols and expression of nationality was well-respected by artists who worked in the atmosphere of Social Realism.

According to art researcher Ingrida Korsakaitė, this woodcut vividly depicts naked people, blooming trees, whe-

at spikes, and cattle “vividly embodying the idea of nature’s fertility. Oppositions such as male and female, black and white, and top and bottom that are characteristic for this mythical world view are expressed in this woodcut.

The black color of the woman’s body, according to Ingrida Korsakaitė, shows a “supernatural foreignness of woman toward man”. (Korsakaitė I. (compiler). Viktoras Petravičius: Dvi lietuvių liaudies pasakos (Viktoras Petravičius: Two Lithuanian Folk Tales). Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 9)

( 56 )

(

VIKTORAS PETRAVIČIUS

)

Šioje iliustracijoje vaizduojamas vainiko uždėjimo ritualas žymi svarbų prasminį vestuvių momentą. „Čia vėl priešinama vyro ir moters prigimtis, juoda ir balta jų kūno spalva, dešinė ir kairė, o vainikas, iškeltas tarp abiejų figūrų, tampa opozicijos narių priešstatą naikinančia jungtimi“, – teigia studijos apie Viktoro Petravičiaus kūrybą autorė Ingrida Korsakaitė (Korsakaitė I. (sud.). Viktoras Petravičius: Dvi lietuvių liaudies pasakos.

Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 9).

Lietuvių liaudies pasakos „Marti iš jaujos“ iliustracija II / Lithuanian folk tales The Bride From the Barn Illustration II. 1938. Medžio raižinys / Woodcut. Iš leidinio / From: Viktoras Petravičius. Gravures sur bois. Conte populaire Lituanien. Kaunas: Edition de l’association Lithuanienne d’art et d’action, 1940

piančia kūrybos versme. Nacionalinio modernizmo kūrėjus traukė ir žavėjo archajiška, sąmoningai primityvistinė Viktoro Petravičiaus ksilografijų stilistika, jo kūrybos mitiškumas, prasminės gelmės, siekiančios baltų proistorę.

Kaip teigia dailėtyrininkė Kristina Stančienė, net ir šiandienę jaunąją dailininkų kartą tebežavi šio menininko raižiniai – juodų ir baltų dėmių, išraiškingų figūrų ritmika, ypatinga, giliausias pasąmonės kerteles užgaunanti mito, ritualo dvasia, archetipinė pasaulio vizija (Kristina StanKalbant apie tradicijų tęstinumą, neįmanoma neminėti čienė. Atėmus nekaltybę. Grafikos kontekstai: deklaracija.

Viktoro Petravičiaus kūrybos. Jis sietinas su senąja lietuvių Vilnius: Lietuvos dailininkų sąjunga, 2011, p. 12) dailininkų karta, tvirtus nacionalinio meno pamatus formavusia dar XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Kai po tragiško The ritual of placing a decorative wreath on one’s head trėmimų, karo, okupacijų ir stalinistinės prievartos laiko- is depicted in this illustration, which marks an important tarpio (1940–1957) Lietuva vėl galėjo laisviau atsikvėpti, naujai menininkų kartai, siekiančiai nusigręžti nuo socrealizmo, Viktoro Petravičiaus kūryba tapo aktualia ir įkve-

( 57 )

Pagal V. Petravičiaus kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Išaudė AUDĖJAS / According to V. Petravičius artwork prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011.

69 x 82 cm

and meaning moment at a wedding. Ingrida Korsakaitė states in her study of Viktoras Petravičius’ work that “Once again here the nature of man and woman are contrasted, the black and white color of their body, left and right, while the wreath, raised above both figures, becomes a link that destroys the barrier between the members of the opposition”. (Korsakaitė I. (compiler). Viktoras Petravičius: Dvi lietuvių liaudies pasakos (Viktoras Petravičius: Two Lithuanian Folk Tales). Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 9) In speaking about the continuing of tradition, it is impossible to leave out the work of Viktoras Petravičius. It is tied to the generation of Lithuanian artists that formed a strong foundation for national art in the 1940s. After a tragic period of deportations, war, occupations and Stalinist coercion (1940-1957), Lithuanian could once again breathe freely, and for a new generation of artists that wanted to turn away from Social Realism, Viktoras Petra-

vičius’ work became a relevant and inspirational source.

National Modernism artists were attracted to and admired the archaic and consciously primitive style of Viktoras Petravičius’ block printing, the mythicalness of his work, the meaningful depths which reach back to the prehistory of the Balts.

As art researcher Kristina Stančienė says, even today’s new generation of artists admire his woodcuts – the black and white spots, rhythm of the expressive figures, a unique spirit of a ritual, a myth that touches the deepest recesses of the subconscious, an archetypical vision of the world. (Kristina Stančienė. Atėmus nekaltybę. Grafikos kontekstai: deklaracija. (Virginity Taken. Graphic Contexts: A Declaration) Vilnius: Lietuvos dailininkų sąjunga, 2011, p. 12)

( 58 )

(

IGORIS PIEKURAS

)

Tapytojas Igoris Piekuras (1935–2006) mėgo į tapybinės plokštumos paviršių iškelti esmines tapybinio pasakojimo idėjas. Tapytojas jų nemaskavo ekspresyvių potėpių lavina, tapė visada glotniai, detaliai ir, žinoma, visai kitaip nei dauguma Lietuvos tapytojų. Igoris Piekuras mėgo paveiksluose komponuoti keliasluoksnes erdves, naudojo keistų objektų ir keistų nuotaikų derinius. Jo tapybos siurrealumas ilgai atrodė išprotautas, racionalus, bet kartu ir viliojantis fatališka kūrinių nuotaika.

Susimąstymas / Reflection. 1977 Drb., al. / Oil on canvas. 144 x 164 cm Privati nuos. / Private collection

Paveiksle „Susimąstymas“ nutapytos mergaitės veidas kupinas fatališko ir nepaaiškinamo paaugliško liūdesio.

Virš jos tarsi fotografinis inkliuzas įkomponuotas degančio dangaus lopas. Tai praeitis ar ateitis? Sąmonės ar pasąmonės piešinys? Tragedijos nuojauta ar asmeninis prisiminimas? Ne į visus klausimus būtina vienaprasmiškai atsakyti. Igorio Piekuro kūryboje plėtotos atminties, liūdesio, neišvengiamybės temos tęsiamos kai kurių Lietuvos tekstilės menininkų kūryboje.

( 59 )

Pagal I. Piekuro kūrinį. Parengė Daiva Zubrienė. Išaudė EKELUND / According to I. Piekuras artwork prepared by Daiva Zubrienė.

Implemented at EKELUND. 2011. 130 x 147 cm

Painter Igoris Piekuras (1935-2006) liked to elevate the primary ideas of painting storytelling to the surface of the plane of painting. He did not unmask them with an avalanche of expressive strokes. He always painted smoothly, detailed, and of course, totally different than most Lithuanian painters. Igoris Piekuras liked to compose spaces containing several levels in his paintings using combinations of unusual objects and unusual moods. For a long time the surrealism of his paintings seemed to be well thought out and rational, but at the same time tempting with the fatal mood of his works.

The face of the girl that is depicted in painting Reflection

is full of a fatal and unexplainable teenage sadness. Above her is a patch of a burning sky that is included like a photographic inclusion. Is it the past or the future? A drawing of the conscious or subconscious? A feeling of tragedy or personal memory? It’s not necessary to answer all of these questions with a yes or no. The themes of memory, sadness and unavoidability that were developed in Piekuras’ work are being continued in the work of some Lithuanian textile artists.

( 60 )

(

MARIJA TERESĖ ROŽANSKAITĖ

)

„Marijos Rožanskaitės (1933–2007), prof. Antano Gudaičio mokinės, 1959 m. baigusios tuometinį dailės institutą, darbai visuomet tarsi peržengdavo koloristinės lietuvių tapybos ekspresionistinių apraiškų ribas. […] Daugeliui meno žinovų išgirdus M. Rožanskaitės pavardę, išsyk prieš akis iškyla jos žymiausi 8-ame – 9-ojo dešimtmečio pradžioje tapyti chrestomatiniais tapę teminiai paveikslai bei ciklai: „Širdies operacija“, 1974; „Rentgeno terapija“, 1977; „Rentgenas“, 1978; „Studentai rentgene“, 1979; „Ligoninė“, 1980; „Medicina“, 1981; „Palata. I–IV“, 1981. Jie stebino „medicininių“ temų kryptingumu, taiklia motyvo atranka – technikos pažangos ir žmogaus gyvybės sugretinimu, mikro- ir makropasaulių saitų išryškinimu. Drobių kompozicijos racionalios, jose naudojami XX a. dailėje ypač populiarūs

Ligoninė / Hospital. 1980 Drobė, aliejus, rasterinė šilkografija / Oil on canvas, silkscreen.

160 x 150 cm

kinematografijos – montažo, vaizdo kadravimo – principai. Logiškumo, medicininės įrangos šaltumo įspūdį sustiprina tikslus, detalus piešinys, rastro taikymas pasitelkiant šilkografiją. Toks komponavimas ir technika išoriškai šiek tiek primena popmeno stilistiką, nors paveikslo samprata ir struktūra labiau artimos sovietmečio estų tapybai, su kuria dailininkė nuolat susidurdavo Vilniaus tapybos trienalėse. […] Kontrastas – vienas mėgstamiausių M. Rožanskaitės plastinės raiškos būdų. Jos darbuose tvyro nerimas, įtampa.“ (Mikučionytė R. Dailininkė Marija Teresė Rožanskaitė // http://www. ziemgala.lt) The work of Marija Rožanskaitė, a student of Prof. Anta-

( 61 )

Pagal M. T. Rožanskaitės kūrinį. Parengė Daiva Zubrienė. Išaudė EKELUND /According to M. T. Rožanskaitė artwork prepared by Daiva Zubrienė. Implemented at EKELUND. 2011. 158 x 147 cm

nas Gudaitis who graduated from the Institute of Art at the time, always seemed to transcend the limits of the expressionist manifestations of colorist Lithuanian painting […] For many of those knowledgeable about art, upon hearing M. Rožanskaitė’s name, at once what comes to mind are her most famous thematic paintings and cycle that were made in the 1970s and beginning of the 1980s which have become classics: Heart Operation, 1974; X-Ray Treatment, 1977; X-Ray, 1978; Students in an X-Ray, 1979; Hospital, 1980; Medicine, 1981; and Ward. I-V, 1981. They surprise you with their focus on “medical” themes, a precise selection of a motif – the juxtaposition of technological progress and man’s life, the highlighting of the links between the micro-world and the macro-world. The canvas compositions are ra-

tional, using the principles of cinematography – editing, framing of images – which are particularly popular in 20th century art. The impression of logicalness, the coldness of the medical equipment is strengthened by the exact, detailed drawing, and the adaptation of a raster by employing the use of screen printing. This composition and technology on the surface reminds one a bit of pop art, though the concept of the picture and structure is closer to Estonian painting of the Soviet period, which she regularly came into contact with at the Vilnius Painting Triennials […] Contrast is one of M. Rožanskaitė’s methods of pliable expression. Anxiety and tension linger in her works”. (Mikučionytė R. Dailininkė Marija Teresė Rožanskaitė // http://www. ziemgala.lt)

( 62 )

(

KAZĖ ZIMBLYTĖ

)

Kazė Zimblytė (1933–1999) – viena iš nedaugelio dailininkų, dar sovietinėje Lietuvoje kūrusių abstrakčiąją tapybą, instaliacijas. Ji – viena iš nedaugelio tuometinių menininkų, ieškojusių visai kitų kelių, negu kompromisas ir prisitaikymas prie sistemos.

Už kūrybinę laisvę jai teko mokėti brangiai. Plačioji visuomenė Kazės Zimblytės kūrybą pamatė tik XX a. 9-ąjį dešimtmetį, prasidėjus vadinamajai „M. Gorbačiovo perestroikai“, o šios menininkės vaidmuo Lietuvos dailės raidoje dar nesuvoktas.

Instaliacija dailininkės sodyboje Briedžiūnuose, Ukmergės rajone. I–III / Installation at the Artist’s Farm in Briedžiūnai. Ukmergė District. I-III. 1979. V. Vildžiūno fotografija iš leidinio / Photography by V. Vildžiūnas from the publication of: Jankevičiūtė G., Lubytė E. (sud.). Skulptūra 1975–1990. Vilnius: Aidai, 1997

made abstract paintings and installations during the Soviet period. She is one of the few artists of the time that searched for totally different paths other than compromise and adaptation to the system.

She had to pay dearly for her creative freedom. The broader public only saw her work in the 1980s after the beginning of Gorbachev’s perestroika, however her role in the development of Lithuanian art is still not understood.

Svajojusi tapyti, bet priversta studijuoti tekstilę. Kurį laiką fabrikuose kūrusi audinių marginimo projektus. Kartu su architektais dalyvavusi kuriant interjerus („Neringos“ kavinės interjeras Vilniuje). Paskui be galimybių dalyvauti parodose, be užsakymų nugramzdinta tylos vakuume.

Jos atsakas buvo didelio formato abstrakcijos, dienoraštis, dvikalbė poezija, akcijos ir erdvės instaliacijos, kurias 1979 matė tik artimi draugai. Iki pirmųjų viešų akcijinio meno pasireiškimų Lietuvoje (grupės „Žalias lapas“, „Post Ars“) dar turėjo praeiti daugiau kaip dešimt metų.

Having dreamed of painting, she was forced to study textile. For a period of time she made weave printing projects in factories. She participated in the creation of interiors with architects (for example the interior of the Neringa Café in Vilnius). Afterwards she was submerged in a vacuum of silence without orders and without opportunities to participate in exhibitions. Her answer to this were large format abstractions, a diary, bilingual poetry, actions and space installations, which only close friends saw in 1979. More than ten years were to pass before her first public art actions were shown in Lithuania (with the groups Green Leaf and Post Ars).

Kalbant apie „tylųjį modernizmą“ Lietuvoje, kažkur jau buvo praslydusi mintis, kad Lietuvoje XX a. 7–8-ojo dešimtmečio avangardo apraiškos radosi ne vaizduojamojo, o taikomojo meno kūrėjų aplinkoje. Tekstilininkės Kazės Zimblytės, architektų Antano Eugenijaus Cukermano ir Lino Katino atvejai patvirtina, kad netipiška laikysena disciplinos atžvilgiu ir nekompromisinė nuostata sistemos atžvilgiu gali duoti ypatingų meninių rezultatų.

Kazė Zimblytė (1933-1999) is one of the few artists that

In speaking about Silent Modernism in Lithuania, somewhere the idea has already been mentioned that in the 1960s and 1970s, avant-garde expression appeared not in the atmosphere of visual art creators, but in that of applied art creators. The cases of textile artist Kazė Zimblytė, architects Antanas Eugenijus Cukermanas and Linas Katinas confirm the fact that atypical behavior in light of discipline and uncompromising principles in light of the system can give unique artistic results.

( 63 )

Pagal K. Zimblytės performanso fotografijas. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to the photos of K. Zimblytė‘s performance prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Implemented at AUDĖJAS. 2011. 3 x (69 x 103 cm)

( 64 )

( AUDRONĖ PETRAŠIŪNAITĖ ) Audronės Petrašiūnaitės (g. 1954) tapyba labai asmeniška, labai poetiška ir spalvinga. Spalvinga ne tik tapybinio kolorito turtingumo prasme. Šioje srityje ji atsiskleidžia kaip nepralenkiama ir ryški koloristinės lietuvių tapybos mokyklos tęsėja. Audronės Petrašiūnaitės tapyba spalvinga ir minčių, emocijų prasme. XX a. 9-ąjį dešimtmetį tapytoja žavėjo aukso ir vyno atspalvių dermėmis bei giedro sapno fantazija. Praėjus dviem dešimtmečiams, Audronės Petrašiūnaitės tapyba išliko tokia pat sodri, bet tai jau ne moteriškų svajų, o

Mano flamenkas / Mine Flamenco 2010. Dr., al., akr. / Oil and acrylic on canvas Autoriaus nuos. / Property of the author

žmogiškų praradimų ir dvasinio sopulio grynuolis. Audronės Petrašiūnaitės tapybos erdvėje tarsi veidrodyje atsispindi džiaugsmas ir skausmas, viltis ir kančia, kartais tyliai glūdintys namų kertėse. Toji kaimiškų namų erdvė tapytojai atstoja tą didelį pasaulį, kurį kiti vis siekia užkariauti. Po audrų ir veržimosi periodų daugelio akys ieško skaidraus ir autentiško Audronės Petrašiūnaitės potėpio, meditacinės jos tapybos nuotaikos.

( 65 )

Pagal A. Petrašiūnaitės kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Išaudė AUDĖJAS / According to A. Petrašiūnaitė‘s artwork prepared

by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011.

160 x 130 cm

Audronė Petrašiūnaitė’s (1954) paintings are very personal, very poetic and colorful. They are colorful not only in the sense of the richness of color. She reveals herself as an unrivaled and distinguished continuer of colorist Lithuanian painting. Her paintings are colorful and full of thought and emotional meaning. In the 1980s she became fascinated with the harmony of gold and wine-colored tones as well as the fantasy of bright dreams. With twenty years having past, Audronė Petrašiūnaitė‘s painting has remained just as

rich, but they are not womanly dreams anymore, but a nugget of human loss and spiritual pain. The happiness and pain, hope and suffering that sometimes silently hang in the corners of a house in the space of Audronė Petrašiūnaitė’s paintings seem to reflect themselves like a mirror. This space of a rural house serves as that big world for the painter that others still try to conquer. After a period of storms and stress, the eyes of many search for the pure and authentic stroke of Audronė Petrašiūnaitė and the meditational mood of her paintings.

( 66 )

Dar kartÄ… pasakojimas

( 67 )

Rewind Personal Story

( 68 )

Monika Krikštopaitytė

Istorijos, pasakojimai ir (meta)tekstai Tai konkursinė paroda – skirta istorijoms pasakoti ir perpasakoti. Kad ir į ką žiūrėtum, pasiūlyta pažvelgti iš asmeninės perspektyvos. Vakarų mentaliteto atstovai uždavinį suprato iškart, dalis net pernelyg tiesiogiai. Todėl nemažai viena į kitą panašių istorijų apie šeimos šaknis, svarbias tik todėl, kad autorei(-iui) širdį gaivina, atkrito. Menininkės(ai) iš Rytų regionų, kaip žinia, sąvokas ego, aš, asmeninis iššifruoja sunkiau arba visai kitaip, todėl buvo galima stebėti mitų ar kitokio tipo kolektyvinių istorijų pasirodymą, per kurį asmuo suvokia save. Štai Wangas Haiyuanas per vėjyje besiplaikstančių vėliavų instaliaciją kalba apie laisvės geismą ir taip užsimena apie režimo sukaustyto Tibeto situaciją. Beili Liu savo instaliacijoje primena senovės kinų legendą apie nuo gimimo tarp žmonių esančius nematomus ryšius ir visą gyvenimą besitęsiančias jų paieškas. Išimtimi galime laikyti japonės Misao Watanabe darbą, kuris apibūdina asmeninę vidinę būseną, kai kultūra neleidžia viešai rodyti blogų emocijų. Menininkė išaudė uždelstų emocijų lavos raudonumo audinį, jis įvaizdina įpykusį vidų ir savo fiziniu dydžiu leidžia žiūrovui panirti į uždraustos agresijos gelmę.

Savo užmoju išsiskiria Yuan Gao kūrinys, per vaizdo struktūrą atskleidžiantis Pekino augimo mastą ir šalutines to pasekmes. Remdamasi klasikinio italų renesanso vaizdo schema, autorė pristato motinas su kūdikiais pastatų, kuriuose statybininkais dirba jų vyrai, fone. Užburiančiai estetiškai pristatytas dvylikos šeimų, ekonominių aplinkybių iš provincijos atgintų į miestą, dvigubų portretų kaleidoskopas nurodo ne tik į asmenines istorijas, bet ir į gilesnes kultūros (pačia plačiausia prasme) kaitos struktūras. Jei šiam kūriniui ieškotume tekstinio atitikmens, jo pobūdį reiktų įvardinti kaip lyginamosios kultūrologijos studiją.

Kitas rengiant parodą išryškėjęs dalykas – asmeniniai pasakojimai su tekstile susijusioje plotmėje labai aiškiai nurodė ir išryškino moterišką tekstilės genealogiją. Pasitelkti daiktai ir veiksmai, kurie primena mamas, močiutes, proseneles ar tetas. Kaip jau minėjau, nemaža dalis „dienoraščio vardan paties dienoraščio“ tipo kūrinių tiesiog nepraėjo atrankos. Tačiau tikrai ne dėl motinos linijos atvirumo. Tenka pripažinti, kad pasirinktas rizikingas atrankos kriterijus (leidžiantis eiti į asmeniškumus), nes tekstilei emancipuojantis tai priminti nėra naudinga. Čia gera proga apversti klausimą ir pasitikrinti, ar pakankamai neseniai atnaujintos žinios apie šiuolaikinio meno dalį, kuri išaugo iš tekstilės. Tikrai svarbu – kaip mes suvokiame tekstilę? Mano požiūriu, iš dabarties pozicijų nagrinėti šiuolaikinio meno (susijusio su tekstile) kilmę

konceptualiai (nebijant atrodyti retrogradiškam) yra neabejotinas brandos požymis.

Labai keista ir juokinga, kad Lietuvai 54-oje Venecijos bienalėje atstovavęs menininkas tekstilės sritį apibūdino kaip taikomąją, lyg kūrinio šiuolaikiškumą lemtų medžiaga, sritis, o ne idėja, su kuria dirbama. Na ir tegul, pasauliniame kontekste tai nieko nekeičia, o tokios menininkės kaip Louise Bourgeois, Liza Lou, Ghada Amer ir daugelis kitų, išgirdę apie tai, tik smagiai nusikvatotų.

Ko gero, ne veltui viena iš parodoje dalyvaujančių menininkių Alice Kettle pažadina seną legendą apie pirmąją (oficialiai) Airijos burtininkę, beje, autorės bendravardę.

Meno kūrimą šiuo atveju ji traktuoja kaip raganavimą, įtraukiantį užburiamų žmonių asmeninius daiktus. Raganos socialinis vaidmuo gana neblogai tinka tekstilei (ir menui apskritai), nes neįprastas asmuo (reiškinys) visada grasina išjudinti pastovumą, nusistovėjusią tvarką. To ypač negeidžia tie, kurie yra patogiai įsitaisę, todėl kitimas vyksta labai lėtai. Ir panašu, kad Lietuvos dar nepasiekė. Tačiau vis dėlto Kauno bienalė egzistuoja pasaulio laike, kur savo buvimo įrodinėti nebereikia.

Parodos tema džiugina ne tik drąsa pažvelgti atgal, bet ir aktualumu. Geriau pagalvojus, pasakojimas yra vienintelis realus kriterijus pertekliaus visuomenėje. Ir už vardo, ir už rekomendacijos ar pažinties slypi pasakojimas. Visada, kai reikia rinktis, pradedant nuo šampūno ar muzikos plokštelės, baigiant namais ar meno kūriniu, nuspręsti padeda istorija, susijusi su daugybe kitų istorijų. Vienur naratyvas skleidžiasi atvaizdais, kitur žodžiais. O pati abstrakčiausia dailė be pasakojimo net neegzistuotų. Todėl šios parodos kūrinius verta traktuoti kaip tekstą, vaizdus – kaip tekstines struktūras (metonimijas, metaforas ir panašiai). Šalia esančius (organizatorių užprašytus) aiškinamuosius tekstus ar užrašytas istorijas siūlau suprasti kaip filmo titrus, kurie tik įveda į temą.

Dalis parodos kūrinių yra susiję su kūnu arba kūno praktika, kitaip tariant – yra neviešo performanso daiktinis įrodymas. Vieni jų neartikuliuoti, veikiantys per jusles.

Pavyzdžiui Kyung-ae Wang neria milžiniškas archetipines formas, kurios ne tik įvaizdina jos išgyventą depresiją, bet ir kalba apie tokiai būsenai įveikti reikalingą laiką. Pamėkliškų pavidalų ratilai ir gąsdina, ir ramina.

Kita dalis darbų, nors ir fragmentiški, pasakoja labiau artikuliuotai. Tai tarsi komiksai ar istoriniai bataliniai paveikslai, tik šio „mūšio laukas“ – sąmonė. Tilleke Schwarz įvaizdina kasdienes frazes. Ninos Bondeson siuvinėjimus tiesiogiai veikia mokslas apie kalbą. Čia dalyvauja du fiktyvūs nuolat per jos kūrybą keliaujantys personažai – lingvistas Džeremis Adadžio ir jo paklusnusis šuo Hiperionas. Įdomu, kad personažai gali keisti lytį ar virsti aps-

kritai kitomis būtybėmis. Taip atsiskleidžia pasakojimo dinamika – gebėjimas keistis, kuris yra dažnai pamirštas postringaujančiųjų apie „amžinas vertybes“. Virginie Rochetti piešiniai siuvinėti siūlu: ypač ekspresyvūs ir atlikti ant linijinį laiką žyminčio pailgo audeklo, jie primena apie piešinio atgimimą šiuolaikinio meno scenoje ir labai įtikimai pripasakoja mažų, niuansuotų istorijėlių.

nių klausimų: pavyzdžiui, kur baigiasi kūnas? Kur baigiasi esybė? Ar šešėliu reikia rūpintis? Jei taip, tai kodėl apie tai nepagalvojau anksčiau?

Visiškai kitaip aprangą suvokia María León. Panašiai kaip Alice Kettle, ji užsiima „užkalbėjimais“, bet tam naudoja paskutinius funkcinės tekstilės laimėjimus: atspindinčius šviesą, neperšlampamus, nedegius, ypač patvarius audinius, kurie paprastai naudojami specialios paskirties (dirKūniškumas, būsenos, išsipasakojimai, performatyvumas bantiems gatvėje ar statybose) aprangai. Iš jų menininkė – tai, ko daugiau ar mažiau galima tikėtis iš istoriškai su siuvasi madingus drabužius, kad jaustųsi saugi ir kartu moters veiklos sfera sieta daile. Tačiau tai tik maža paro- papasakotų, koks nesaugus yra dabarties pasaulis. dos dalis, kita (didesnioji) domisi visiškai kitais (labai įvairiais) dalykais nei moters savivoka (tai, be abejo, irgi labai Iš visai kitos meno sferos į bienalę atidreifavusi Laisvydė aktuali tema, tik vis marginalizuojama, nors kai margina- Šalčiūtė taip pat kalba apie pavojus, tik ne apie gyvenimo lumas tampa madingu domėjimosi objektu, su didžiuliu apskritai, o apie meilės konkrečiai. Nuosekliai ir įvairiaentuziazmu vėl ištraukiama į dienos šviesą). Verta užsi- pusiškai nuolat meilės temą aktualizuojanti menininkė šį minti, kad Kauno bienalė jau senokai nebėra tekstile už- kartą išryškina stipraus jausmo griaunamąją galią. Tam ji siimančių menininkių susibūrimas, o niekada ir nebuvo. pasitelkia nuorodas į audinio vaizdavimą dailės istorijoje.

Dalyvauja nemažai menininkų vyrų ir apskritai kūrėjų, ku- Kristaus, danajų ikonografinio guldymo schema ir plaukų rių profesinis pasirengimas nėra susijęs su tekstile. Orga- ant kūno pasirodymo reikšmių spiečius priverčia susitikti nizatoriai metodiškai siekia įtraukti šiuolaikinius kūrėjus, geismą su siaubu. Laisvydės kūryboje nėra medaus be kurie gali taktiliškumą ir tekstilę suvokti tik kaip dar vieną deguto. Meilė veikia kaip naikinantis (tarsi šviesa neišryštarpdiscipliniškos raiškos būdą, temą ar aspektą. kintą fotojuostelę), bet neišvengiamas vienetas.

Pavyzdžiui, Michaela Melián siūles, dygsnius ir patį siuvimo veiksmą traktuoja kaip (meta)tekstą ar matematinę (universalią) struktūrą. Savo kūriniui suteikusi didesnį mastelį ir į kūrinio erdvę fiziškai įtraukdama žiūrovą, ji įtikina, kad pasaulio dalys yra atitikmenų rinkinys. Jungdama įvairias medijas (videofilmas, garso instaliacija) menininkė siūlo naujus muzikos, filmo ir teksto suvokimo būdus. O menininkų šeima iš Naujosios Zelandijos „F4 Artist Collective“ nagrinėja tarpusavio sąsajas tarsi audinio struktūrą. „Siūlėmis“ gali tapti viskas: žvilgsnis, veiksmas, emocija ar genetinės sąsajos. Psichologinės „siūlės“ tarp šeimos narių tampa atskirais veikėjais, kurie iš šalies atrodo kaip įsibrovėliai ar ateiviai iš kitų planetų. Bent jau vizualiai. Panašu, kad menininkų šeimos minties eigą paveikė detektyviniai ir mokslinės fantastikos filmai, TV serialai.

Pagal ateivišką kurpalių sumodeliuoti ir Marion Michell kūdikių drabužėliai. Perkurti į beveik nedėvimus dizaino objektus, jie kalba apie vaikystę kaip drausminimo laikotarpį, kai dresūros objektas (vaikas) dar yra už kalbos ribų. Įvaizdinti tokią būseną (kai tave rengia, kaip nori, ir „įrašo“ į pasaulį pagal savo supratimą) menininkę paskatino konkreti istorija apie vaikystėje pažinotą vaiką, kuris taip ir neišaugo iš tos nuolatinio daiktų išauginėjimo būsenos – anksti numirė ir liko autorės asmeniniu vaiduokliu.

Amélie Brisson-Darveau taip pat sukūrė drabužius, tik jie skirti žmogaus šešėliams. Jei judėti norinčiam kūnui reikia tamprios aprangos, tai koks paslankus turi būti ypač dinamiškai kintančio šešėlio apdaras? Tai interaktyvus kūrinys, drabužius žiūrovas gali apvilkti ant savo šešėlio. Įdomus žaidimas iškelia ir visai netikėtų, beveik filosofi-

Viena iš nuolatinių bienalės žvaigždžių Fiona Kirkwood ir toliau ieško būdų įveikti ar bent sumažinti žmonių susipriešinimą dėl rasinių ir kultūrinių skirtumų. Šį kartą ji naudoja žmonių plaukus, kurių spalvos kaita jau toleruojama be vargo. Menininkė plaukus naudoja ne kaip abjektą (Julijos Kristevos terminas: nuo kūno atskirta kūno dalis, tik ką buvusi gyva, staiga tapusi nuoroda į mirtį), o kaip dekoratyvinį audinį. Skirtingų spalvų plaukai pinasi tarpusavyje, sudarydami gražiausius ornamentus. Vizualinis šokis kuriamas ne tiek dėl grožio, kiek dėl užuominos į tobulą visuomenės senbuvį.

Taip pat politiškas, tik labai unikaliai, estės Signe Kivi kūrinys. Autorei buvo tekusi garbė ir atsakomybė pabūti kultūros ministre, ir kaip menininkę ją sudomino ministerijos koridoriuose išklotų kilimų simbolinis krūvis. Jie aiškiai nurodė į galią, todėl jiems buvo lemta tapti reinterpretacijos objektu. Katie Waugh eina tuo pačiu keliu – klibina politikos atributų vaizdiniją. O būtent, savo piešiniuose jaukia oficialių susitikimų interjerų staltieses, užuolaidas – vienu meniniu veiksmu sugeba sukurti iš tiesų grėsmingą nestabilumo jausmą. Juk tarybų, konferencijų, sąskrydžių, svarstymų salėse priimami žmonėms ir tautoms lemtingi sprendimai. O savaime suprantamais ir dėl to neįsimintinais tapę erdvių atvaizdai, pasirodo, yra svarbi pastovumo pojūčio dalis.

Be vienokios ar kitokios sąsajos su tekstile mikro- ar makrolygiuose ir prioriteto dirbti su idėja (kas, mūsų galva, atstovauja šiuolaikiškumui), vienas iš pagrindinių kūrinių atrankos kriterijų buvo kūrinio gebėjimas pasakoti.

( 69 )

( 70 )

Kadangi autorių net 32, tiek pat ir istorijų. Ne visos jos leidžiasi apibendrinamos ar kitaip susiejamos į temines grupes, tačiau verta užsiminti, kad kūriniai užkabina daug aktualijų: tėvų emigracija (Monika Kreivė), mišri tapatybė ir buitis kaip tekstas (Kristina Čyžiūtė), tarybinių laikų perinterpretavimas (Lia Altman), rasinė diskriminacija (Marion Coleman, Rasma Noreikytė), šalutinis migracijos poveikis (Katya Oicherman), animacijos neadekvatumas reaguojant į smurtą (Tonje, Høydahl Sørli), moterų solidarumas (Andrea Milde), ezoterikos išvešėjimas (Rūta Naujalytė), idealizavimo slenksčiai (Monika ŽaltauskaitėGrašienė), atminties trapumas (Ainsley Hillard) ir kt.

through a structure of images. Using classical Italian Renaissance imagery, she shows mothers with buildings made out of children in the background, where their husbands are working as construction workers. The charmingly aesthetic kaleidoscope of the double portraits of twelve families forced to leave the province and go to the city due to economic circumstances explain not only personal stories, but also the deeper structures of cultural change (with culture understood in the broadest of senses). If one had to find a textile parallel for this work, you would have to describe its character as a study in comparative cultural studies.

Bet svarbiausia, reikia nepamiršti, kad istorijos ne tik su- Another thing that became clear while preparing the bjektyviai pasakojamos, bet lygiai taip pat ir subjektyviai exhibition were the personal stories with textile on a consuvokiamos. Todėl Jūsų dalyvavimas būtinas. nected level that clearly explained and highlighted the female genealogy of textile. Mothers, grandmothers, great-grandmothers and aunts were remembered through the objects and actions that represent them. As I already mentioned, a large part of the works that one could call “a diary for diary’s sake” simply did not pass the selection Monika Krikštopaitytė process. However this certainly was not because of the openness of the female line. I have to admit that the criteStories, Narratives and ria (which can become personal) of the selection process (Meta)Texts were risky, because with textile art becoming emancipated, it is simply not helpful to mention this. Here is a It is a competition exhibit that is devoted to the telling good occasion to flip the question and check whether the and retelling of stories. Regardless of how you look at it, knowledge about the part of contemporary art that grew we suggest you look at it from a personal perspective. out of textiles has been sufficiently updated recently. ReThose with a Western mentality understood the task right ally the main question is “How do we understand textile?” away, some of them even too literally. That is why a num- In my opinion, examining the origins of contemporary ber of similar stories, which were about family roots, im- art (connected to textile) from current positions concepportant just because they refresh the authors’ heart, did tually (and not being afraid to appear old school) is an not make it. As is known, artists from Eastern countries unquestionable mark of maturity. decode concepts like ego, I, personal with more difficulty or totally differently, which is why one could notice the It’s quite strange and rather funny that the artist that reappearance of myths or other kinds of collective stories, presented Lithuania at the 54th Venice Biennial described through which a person understands oneself. Thus Wang textile as a field where the contemporariness of the work Haiyuan talks about the desire for freedom through an depends on the material, and not the idea that one works installation of flags that are waving in the wind, and in with. In any case, it doesn’t change anything in the global this way reminds one about the situation of regime- context, and such artists like Louise Bourgeois, Liza Lou, controlled Tibet. Beili Liu recalls the ancient Chinese le- and Ghada Amer along with many others would simply gend about the unseen ties between people from birth laugh heartily upon hearing this. and the search for them that lasts their whole life in her installation. We could call the work of Japanese artist Mi- Most likely it’s not without reason that of the artists parsao Watanabe an exception, which describes one’s perso- ticipating in the exhibition is Alice Kettle, who revives an nal inner state, when culture does not allow one to publi- old legend about the first official witch of Ireland, with cally show bad emotions. She weaved a textile of delayed whom she also happens to share a name. In this case, she emotions that have the red color of lava. It represents the treats the creation of art as magic that involves using the angered inner state and with its enormous size allows the personal things of people in order to cast spells on them. viewer to immerse him or herself into the depths of for- A witch’s social role suits textile relatively well (and art in general), because an extraordinary individual (i.e. expresbidden aggression. sion) always threatens to stir up stability, the established In his own way, Yuan Gao’s distinct work shows the scale order of the day. This is certainly not desired by those who of growth of Beijing with all of its indirect consequences are comfortably established, which is why change hap-

pens very slowly. And it seems that change has yet to reach Lithuania. However despite this, the Kaunas Biennial exists on the global stage, where it doesn’t have to prove its existence anymore.

The theme of the exhibition makes me happy not only with its courage to look back, but also with its relevance.

When you stop to think about it, telling a story is the only real criteria in a society of excess. A story is hidden behind a name, a recommendation, or getting to know someone.

But when you have to choose, starting with shampoo or a CD and ending with a home or piece of art, a story that is tied to many other stories plays a part in that decision. In some places the narrative is expressed with images, while in others it is done with words. Even the most abstract art would not exist without a story. This is why in the case of this exhibition it’s worth treating the works as a text, and the images as textual structures (metonymy, metaphors and so on and so forth). I would suggest thinking of the texts provided near the work (which were requested under the conditions of the organizers) or stories that are written down as film subtitles, which merely introduce you to the theme.

Some of the exhibition’s works are connected to the body or bodily practices, in other words, the material evidence of a non-public performance. Some of them are not articulated, and influence one through the senses. For example, Kyung-ae Wang weaves enormous archetypical forms, which not only show the depression she experienced, but speak of the time needed to overcome such a condition. The rings of ghostly shapes frighten you, but also calm you. Other works are fragmentary, but are more articulate in their storytelling. They are like comics or historical battle scenes, however the “battlefield” of this work is the conscious. Tilleke Schwarz puts everyday phrases into images. Nina Bondeson’s embroidery directly influences the science of language. There are two fictional characters that always travel through her work – linguist Jeremy Adagio and his obedient dog Hyperion.

What is interesting is that the characters can change their gender or turn into totally different creatures. In this way, another dynamic of storytelling reveals itself, which is the ability to change, which is often forgotten when spouting off about “eternal values”. Virginie Rochetti’s drawings that are weaved with thread are particularly expressive and done on an oblong piece of cloth marking a linear time, which reminds one of the rebirth of drawing on the contemporary art scene, and tells small, nuanced stories very believably.

An awareness of the body, states of mind, stories that lay it all out, the ability to perform - everything that one could hope for more or less from art that is historically connected to the sphere of a woman’s activities. However

this is just a small part of the exhibition. The rest of the exhibition is interested in entirely different (and varied) things than a woman’s understanding of herself (which is without a doubt a very relevant theme, just that it’s more and more marginalized, however when marginalization becomes fashionable, people get interested in the subject with great enthusiasm and once again is pulled into the light of day). It’s worth mentioning that for a long time already the Kaunas Biennial has not been a gathering of female artists working with textile, and never has been one. There are a number of male artists and in general male and female artists whose professional education is not connected with textile. The organizers methodically strive to include contemporary artists who understand tangibility and textile as yet another method, theme or aspect of interdisciplinary expression.

For example, Michaela Melián’s threads, stitches, and the very act of weaving itself are treated as a (meta)text or mathematical (universal) structure. A magnified scale is provided for her work, and the viewer is physically pulled into the space of the work. She convinces you that the parts of the world are a set of equivalents. By joining together different medias (video and a sound installation), she offers new ways of understanding music, film and texts. Or F4 Artist Collective, which is a famous of artists from New Zealand who examine the links between one another like the structure of a textile. Anything can become “threads”: a glance, an action, an emotion or genetic ties. The psychological “threads” between family members become separate characters, who from the outside look like intruders or aliens from other planets. At least visually. It seems that the general progression of the artist family’s idea was influenced by detective and science fiction films and TV series.

The children’s clothes of Mario Mitchell are modelled after alien-like measurements. The clothes, which were remade into almost unwearable design objects, speak of childhood as a period of discipline, when the subject of the dresser (the child) is still beyond the limits of language. To put such a state of mind into images (when you are dressed like they want and “record” you in the world according to their understanding), the artist was prompted by a concrete story about a child she got to know during her childhood, who did not grow out of that state of constantly growing out of things, as the child died young and remained her personal ghost. Amélie Brisson-Darveau also created clothing, just that they are for a person’s shadow. If the body expects elasticity from clothing in the name of freedom of movement, then what kind of flexibility should the garb of an extremely dynamically changing shadow have? It is an interactive piece, where the viewer can put clothing on his or her shadow. This interesting game raises totally unexpected, almost phi-

( 71 )

( 72 )

losophical questions: for example, where does the body end? Where does being end? Should we worry about our shadow? If so, then why didn’t I think about it before?

María León understands clothing completely differently. Similar to Alice Kettle, she deals with “incantations”, however she used the latest innovations in functional textiles for them: textile works that reflect light, are waterproof, inflammable, and particularly durable, which usually are used for clothing for special purposes (for those in road building or construction). She creates fashionable clothing from them so she can feel safe and along with this say something about how unsafe today’s world is.

ver the images of spaces that seem to be self-explanatory and as a result left unrecorded seem to be a significant part of the feeling of stability.

Along with one or another kind of link with textile on a micro or macro level and a priority given to a work with an idea (which in our opinion represents contemporariness), one of the main criteria for selection was the work’s ability to tell a story. As there are 32 artists, there are also that many stories. Not all of them allow for generalization or connecting them together into themed groups, however it’s worth mentioning, that the works discuss many relevant topics: the emigration of parents (Monika Kreivė), mixed identity and being as text (Kristina Čyžiūtė), the reinterpretation of the Soviet period (Lia Altman), racial discrimination (Marion Coleman, Rasma Noreikytė), the indirect effects of migration (Katya Oicherman), the inadequacy of animation in reacting to violence (Tonje, Høydahl Sørli), women’s solidarity (Andrea Milde), esoteric hypertrophy (Rūta Naujalytė), the thresholds of idealization (Monika Žaltauskaitė-Grašienė), and the fragility of memory (Ainsley Hillard) among others.

Laisvydė Šalčiūtė, who was brought to the biennial from a totally different sphere of art, also speaks about danger, just not about the danger of life in general, but more specifically that of love. She makes the theme of love relevant in a consistent and varied manner, this time highlighting the destructive force of a strong feeling. For this she employs references to the depiction of textiles in the iconography of art history. The swarm of meanings from the appearance of Christ, the lying down of Danaans and hair on the body creates a tension-filled place where lust But most importantly you shouldn’t forget that stories meets horror. Love works as a destructive (like light to an are not only told subjectively, but also understood just as undeveloped role of film), but unavoidable unit. subjectively. That is why your participation is necessary.

One of the regular stars of the biennial, Fiona Kirkwood, continues to look for ways to conquer or at least lessen the hostility between people that arise due to race or cultural differences. For this she uses human hair, the changing color of which is tolerated without any problem. She uses the hair not as an abject (a term from Julija Kristva, which means a part of the body is separated from the body, which just a moment before was alive, and now has become a reference to death), but like a decorative textile work. Hair of different colors is braided together, creating beautiful ornaments. The visual dance is created not so much for beauty as for a hint at a perfect togetherness of society.

Estonian Signe Kivi’s work is also political, just in a very unique way. She had the privilege and responsibility of being the Estonian Minister of Culture, and as an artist she was interested by the symbolic weight of carpets laid out in the corridors of the ministry. They clearly showed their power, which is why they were destined to become a subject of reinterpretation. Katie Waugh goes the same route by shaking up the landscape of images of political symbols. And it is precisely in her drawings that she lumps together the tablecloths and curtains from official meetings, and in one artistic act manages to truly create a threatening feeling of instability. After all, decisions that are crucial to people and nations are made in board rooms as well as conference, rally and debate halls. Howe-

( 73 )

( 74 )

KonkursinÄ—s parodos menininkai

( 75 )

Artists of competitive exhibition

( 76 )

(

LIA ALTMAN

)

RUSIJA / RUSSIA Atmintis ir užmarštis (arba Pamiat’ i zabvenie) / MEMORY ANd forgetfulness (or Pamiat’ i zabvenie). 2009–2010 Vilna, linas. Tapiserija, klasikinis gobeleninis audimas / Wool, flax base.

Tapestry, classic gobelin weaving. 120 x 170 cm, 120 x 240

Mano tėvai susitiko po karo. Tėvas dėstė fizinę kultūrą institute, kur mano mama studijavo matematiką, ir netrukus jie pamilo vienas kitą. Ji atvažiavo į Maskvą iš Jaroslavlio, jauna ir graži senose fotografijose. Kaip karininkas ir instituto dėstytojas, mano tėvas gaudavo specialų davinį, kuriame, be kita ko, buvo troškintos mėsos skardinėse, kondensuoto pieno ir net šokolado. Jis net turėjo bendrabutyje atskirą kambarį ir labai greitai ten jau gyvenome Kaip ir visus tam tikro amžiaus vaikus, mane labiau do- visi keturi. Tai viskas, ką žinau apie savo tėvų meilės istomino aplinkinė kasdienybė. Pirmiausia buvau spaliukė, riją. paskui – pionierė, o vėliau – komjaunuolė. Mokiausi mokykloje, sportavau, važiavau į pionierių stovyklas. Labai Ir tada aš užaugau, ištekėjau ir pagimdžiau sūnų, o dabar mėgau muziką ir modeliuoti drabužius. Buvau gana lai- jis pats turi šeimą. Tiesą sakant, gyvenimas lekia labai mingas vaikas, turėjau daugybę draugų ir veiklos. greitai.

Menkai prisimenu vaikystę. Gyvenome Maskvoje, netoli garsiojo Lefortovo kalėjimo. Mano draugo buto langai išėjo į kalėjimo kiemą, kur ratu vaikščiojo politiniai kaliniai. Suaugusieji juokaudami mus gąsdindavo tuo kalėjimu, ir mums buvo tikrai baisu pro jį praeiti. Bet visa tai atrodė savotiškai nerealu ar nesvarbu, tarsi būtume jį stebėję periferiniu matymu.

Mano tėvas tarnavo kariuomenėje dviračių pėstininkų būryje. Tiesą sakant, tokie kariniai daliniai tuomet buvo vis dar naudojami. Prieš karą buvęs profesionalus sportininkas, armijoje jis tapo dviračių instruktoriumi. Man ir jaunesnei seseriai jis dažnai pasakodavo, kaip buvo nusiųstas atgal į namų frontą parvežti atsarginių dviračių dalių vos kelios dienos prieš tai, kai jo pulkas ėjo į mūšį ir buvo visiškai sunaikintas.

Dažnai žiūrinėju senas fotografijas, kuriose pavaizduoti mano jauni tėvai ir aš – dar vaikas. Tai lyg gyvenimas kitoje planetoje, kitame pasaulyje, kuris jau dingo visam laikui. Galiu atgaivinti kai kuriuos šešėlius fotografijose, bet dabar sunku pasakyti, kas iš tikrųjų įvyko ir kas – ne. Ar atmintis iš viso egzistuoja? Ar tai – tik praeities vaizduotės padarinys?

( 77 )

My parents met after the war. Dad taught physical culture in the institute where my mother studied math, and soon they liked each other. She came to Moscow from Yaroslavl, young and beautiful on the old photographs. As an officer and institute teacher my dad received special ration, including tinned stew, condensed milk and even chocolate. He even had a separate room in a dormitory, and very soon there were already four of us living there.

Like all children of the same age I was more interested in That’s all what I was told about my parents’ love-story. everyday life which surrounded me. At first I was an octobrist, then - a pioneer, and later - a young communist. And then I grew up, got married and gave birth to a son, I studied at school, went into sports and visited pioneer who now already has a family of his own. Life is passing camps. I was keen on music and designing. I was a reaso- very fast, in fact. nably happy child with a lot of friends and a lot of things I often watch through old photos depicting my parents to do. young and myself as a child. It’s like life on a different plaMy dad did military service in bicycle infantry. Such mi- net, in a different world which is gone forever. I can revive litary units in fact were still in use at that time. Being a some of the shadows on the pictures, but it is now diffiprofessional sportsman before the war, he became a bi- cult to say what really happened and what didn’t. cycle instructor in the army. He used to tell us often, me and my younger sister, a story about him being sent back Does memory at all exist? Or is it only the imagination of to the home front with a mission to return with bicycle the past? spares, just a few days before his regiment went to battle and was totally destroyed.

I don’t remember much about my childhood. We lived in Moscow, near the famous Lefortovo prison. A friend of mine had windows with a sight of a prison yard, where political prisoners walked around.

Adults jokingly frightened us with this jail, and we were really scared to pass it by. But all this was somewhat unreal or irrelevant, as if it was seen with peripheral vision.

( 78 )

(

SONJA ANDREW

)

JUNGTINĖ KARALYSTĖ / UNITED KINGDOM SAITAI, KURIE SUJUNGIA II / THE TIES THAT BIND II. 2008 Skaitmeninė spauda, šilkografija, karštasis spaudas, kamšymas, adymas / Digitally printed and screen printed textiles with heat transfer print, flocking and stitch. Cotton 3 x (180 x 75 cm)

Kai tekėjau, močiutė į vestuvinę dovaną įdėjo When I married, my grandmother placed a note raštelį su žodžiais: „Tegu kelias, kuriuo kartu einain our wedding gift, “may the path together trod me, būna piligrimystė su Dievu“. Šie keli paprasti be a pilgrimage with God”. These few simple žodžiai perteikė jos ir jos protėvių tikėjimą, jos viltį, kad words communicated her beliefs and those of her ancesmes toliau eisime „tikėjimo keliu“ – toks buvo jos šeimos tors, and her hope that we would continue in the path of požiūris į gyvenimą. faith that characterised her family’s approach to life.

Mano asmeninės ir kultūrinės tapatybės jausmą formuoja ne tik mano pačios, bet ir jos gyvenimo patirtys. Jos tėvas (mano prosenelis) buvo kvakeris. Dėl religinių įsitikinimų jis atsisakė eiti į kariuomenę, tad per Pirmąjį pasaulinį karą buvo už tai įkalintas. Mano močiutės šeima persikraustė gyventi kitur dėl kaimynų ir buvusių draugų persekiojimo – ant jų namų durų buvo keverzojami grafitai ir kryžiai, siekiant išskirti juos iš bendruomenės. Sveikatai yrant kalėjime, mano prosenelis paskutiniais karo metais pagaliau sutiko dalyvauti nekovinėje tarnyboje, bet jį ir jo šeimą dar daugelį metų vargino fiziniai ir dvasiniai kalėjimo randai. Pokarį ilgai dar buvo piktinamasi sąžiningais karo priešininkais ir jų šeimomis. Mano prosenelis nebegalėjo dirbti kvalifikuotu inžinieriumi ir jam buvo labai sunku gauti darbo, nes niekas nenorėjo dirbti su žmogum, atsisakiusiu kariauti. Be to, kryžiai ant jų namų juos išskyrė ir naujojoje bendruomenėje, kur tiek daug vyrų žuvo kare.

Iki Antrojo pasaulinio karo mano močiutė ištekėjo ir gimė mano tėvas. Jos vyras buvo rezervistas, taigi ji vėl patyrė socialinį aplinkinės bendruomenės pasmerkimą, nes nei jos tėvas, nei vyras nekariavo.

My own sense of personal and cultural identity is shaped not only by my life experiences but also by hers. Her father (my great grandfather) was a Quaker and conscientious objector in World War I and was imprisoned for refusing to fight. My grandmother’s family moved home due to abuse by neighbours and those who had been friends - graffiti and crosses were scrawled on the door of their home to single them out in the community. As his health deteriorated in prison, my great grandfather finally agreed to take part in the non-combatant service in the last year of the war, but the physical and mental scars of his prison experiences stayed with him and his family for many years. There was much lingering resentment towards conscientious objectors and their families in the post war period. My great grandfather could no longer work as a skilled engineer and had great difficulty getting employment as no one wanted to work with a ‘conchie’. The crosses on their home also continued to single them out in their new community, where so many men had been lost to war. By World War II my grandmother had married and my father was born. Her husband was in a reserved occupation and again she faced social Ši instaliacija reflektuoja tas patirtis ir mėgina perteik- condemnation from the surrounding community, as both ti mano prosenelio pažiūrų pasekmes jam pačiam ir jo her father and her husband had not fought. šeimai. Pano pasakojama istorija pagrįsta šeimos išgyvenimais karo pradžioje, dėl religinių įsitikinimų atsisakiu- This installation reflects on these experiences and atsio eiti į karą mano prosenelio įkalinimu ir priešiškumu tempts to communicate the consequences of my great tokiems žmonėms ir jų šeimoms, užsitęsusiu iki Antrojo grandfather’s beliefs for both himself and his immediate pasaulinio karo ir po jo. Šis darbas eksponuotas Jungtinė- family. The narrative sequence of the panels is based on je Karalystėje 2008 m. be turinio aprašymo, siekiant ištirti the family at the start of the war, my great grandfather’s žiūrovų perskaitytų prasmių spektrą, taip pat – kultūrines imprisonment as a conscientious objector, and the contibei asmenines istorijas ir patirtis, kurios veikė jų tekstilės nued hostility towards conscientious objectors and their suvokimą. families that continued into World War II and beyond. This work was exhibited in the UK in 2008 without a content description in order to research the range of meanings that viewers derived from the work and the cultural and personal histories and experiences that informed their readings of the textiles.

( 79 )

( 80 )

(

NINA BONDESON

)

ŠVEDIJA / SWEDEN Apie kalbą / On Language. 2009–2011 Audinys, siuvinėjimas ir skaitmeninė spauda, skulptūra / Fabric, embroidery and digital print, sculpture

( 81 )

Mene išgalvoju personažus. Vienas jų – šuo Hiperionas. Kitas personažas yra jo šeimininkas, savamokslis lingvistikos tyrinėtojas Jeremijus Adadžio. Norėdamas išgelbėti pasaulį, Jeremijus apie viską siekia sužinoti tiesą. Jis tiki, kad tai galima padaryti sujungus nepralenkiamą šuns uoslę su mūsų žmogiškuoju, nors ir turinčiu trūkumų, sugebėjimu daryti išvadas. Mūsų sąžinė tada taptų to-

kia pat jautri kaip šuns nosis! Jis liepia Hiperionui šniukštinėti po visus mums prieinamus skirtingus kalbos sluoksnius. Svarbiausi klausimai: kaip mes naudojamės savo komunikaciniais sugebėjimais žodiniuose ir nežodiniuose sluoksniuose? Ir kaip mes skatiname nebylių išgyvenimų raišką – kad jie būtų perteikiami taip pat gerai kaip patirtys, kurias galima perdirbti teorinėje analizėje?

( 82 )

Pastraipos: §1. Pradžioje tamsa išblėso iš nuojautų, matomumo, garso ir ritmo.

Veikiama aplinkos, kalba surado kelią tarp žvaigždžių ir nusileido į mūsų burną kaip milžiniškas ūkas.

nesuprantu, ką šiame kontekste tai turi bendra su žuvies kaina, nebent to reikia tik norint praturtinti mūsų tarpasmeninę komunikaciją – geriau nuo to ar blogiau – netyčiniais indėliais, kuriuos sukuria nesusipratimai.

§2. Kalba buvo sudaryta iš išbarstytų žodžių, o jie visi buvo milijoną kartų didesni nei mintis ar tiek pat mažesni. Ji galėjo išaugti iš šio ūko, nes mintis buvo tokia lėta, kad negalėjo atsispirti savo paties traukai ir išaugti į formas.

§14. Iš pradžių kalba buvo visa, bet įsikišo žodžiai ir nugalėjo, o nežodinės pajautos buvo apribotos. Mums gyvenant, įspūdžių daugėja dešimtimis tūkstančių, bet mūsų laikais blogai elgiamasi su jų raiškos būdais. Jiems trukdoma, jie yra beveik nepraeinami, padaryti nematomi ir dėl to jie dažnai laikomi painiais. Ypač ministrų. Ir, kas dar labiau užgauna, kultūros ministrų.

§3. Per žodžius pasirodė reikšmė, kartais kaip konceptualus priedas prie minties. Nežinia kada, bet paaiškėjo, kad laikinai, atrodo, mintys stebinamai tiksliai pristatė reiškinius ir įvykius. §4. Susižavėjus ir pasitenkinus šiuo idėjiniu preciziškumu, jis klaidingai palaikytas pastovumu ir pamėginta iškalti kalbą akmenyje. §5. Taigi kalba transformavosi iš ūkanotų dujų į akmenį; trukmė nežinoma, bet akivaizdu, jog dėl to kilo sunkumų. Religijos ir mokslai buvo iškalti anksčiau nei buvo nuspręsta, kad negalima apibrėžti jokių idėjų, neatsižvelgiant į jų laikinumą. §6. Ne. Buvo ne taip. Pradėsiu iš pradžių: oficialūs mokslo atstovai, mosuodami savo stebuklingomis lazdelėmis, likusioje istorijos masėje turėjo suprasti, kad jokio lingvistinio sugebėjimo negalima apibrėžti, neatsižvelgus į jo tikrai būtiną laikinumą. Tai nebuvo įgyvendinta. Iki šių dienų tik keli mokslininkai pasisveikina linksmu „Omnia mutantur!“ (kad patvirtintų, jog visi dalykai kinta) ir tikrai taip mano. Kiti vis dar kalinėja akmenyje ir uolose. §6 b. Visi komunikaciniai sugebėjimai turi amžiną vertę, bet jie taip pat yra labai drovūs ir lakūs, jie lengvai virsta dujomis ir net gali liautis egzistavę, jei jiems iškyla grėsmė. Bet kartu tai reiškia nuostabias galimybes, jei per daug nesusižavėsi tikslumo idėja. §7. Nuo pat pradžių nebylūs jutimai irgi rado būdų komunikuoti.

Dažnai toli nuo žodžių (bet taip pat jų padedami), autonominiuose prasmės sluoksniuose, galinčiuose atsirasti erdvėje tarp jų [žodžių].

§15. Tikslumas, kuriame tarpsta idėjos, susijęs su prietaringu šiuolaikiniu per dideliu mūsų tikėjimu teorine analize ir kontrole. Tai rodo pragaištingą tikėjimo paprasta žmogiška abejone trūkumą, o mūsų liežuviai karštligiškai dalyvauja jo sukeltame sąmyšyje ir kalba nuo to smarkiai nukenčia. Tačiau kai ką gal paguos tai, kad sąmyšis gali paaiškėti besąs naudingas, jei jam bus leista būti pradiniu tašku ir jis nebus klaidingai palaikytas galutiniu tašku. http://ramverk.se/vardagsbilder/nina/

In art I make up characters. The dog, Hyperion, is one of them. His master, the self taught linguistic researcher, Jeremi Adagio, is another. Jeremi wants to find the truth about everything, to save the world. He believes that it can be done by connecting dogs´ unexcelled sense of smell to our human, flawed, but still, ability to draw conclusions. Our conscience would become as sensitive as a dog´s nose! He sends Hyperion to seek through all the different layers of language we have at our disposal. The overriding questions are: How do we make use of our communicative abilities in verbal layers and in non-verbal layers? And how do we promote ways to express our wordless experiences as well as those suited to be processed in theoretical analysis?

§8. Erdvė tarp žodžių niekada nebuvo įvardyta. Ji nebuvo pavadinta „žodžiu“, „mintimi“ ar „idėja“, bet ji ten buvo ir yra, visi tai mato, ir ten susikaupia skambūs tonai, judesiai ir vaizdai – skleisti numanomą aiškumą. Ir visi gali išmokti skaityti tą erdvę, jei juos kas paskatintų.

Paragraphs: §1. In the beginning darkness faded from premonitions, visibility, sound and rhythm. And by the influence of the surrounding, language made way in between the stars and landed in our mouth like a giant nebula.

§9. Kai tik užsimanai paaiškinti toną ar suprasti judesį, sučiupti formą ar suvokti, kaip kuriami vaizdai, tau nurodo idėjas, o jos būtinai išardys medžiagą ir išsklaidys numanomą aiškumą. Kažkas kitas užima jo vietą.

Tai gali būti labai susiję ir taip pat įdomu, bet tai – kai kas kita.

§2. Language was made of scattered words that were all one million times bigger than the thought or just as much smaller. It could grow from this nebula, because the thought was so slow it could not resist its own attraction and grow into shapes.

§10. Idėjos nori gero ir gali daug pasiekti, bet jos negali apibūdinti visko, iš ko atsiranda, net jei „jos taip smarkiai pasistengtų, kad jų galva išlįstų per užpakalį“, kaip pasakytų mano draugas airis.

§3. Meaning appeared through the words, sometimes as a conceptual appendix to thought. It is unknown when, but it turned out that concepts, in a temporary manner, would show to be surprisingly accurate in their presentations of phenomena and occurrences.

§11. Kai kalbai – bet kuriai – leidžiama pasakyti ką nors, kas pasakys kai ką apie kažką, ji pademonstruoja gyvą aplinkos poveikio priėmimą. §12. Tos įtakos priėmimas nėra nebylus ir jis niekada nepasirodo kaip grynas. Jis prasiskina kelią beribe skambančio pošvyčio įvairove. Ir tame skambančiame pošvytyje pirmyn juda prasmės nešėjai. §13. Šios pastraipos – laikino teorinio rinkinio fragmentas. Rinkinys byloja apie tai, kaip kalba per mūsų pojūčius įgyja įvairias formas – nuo dujų per materiją į idėjas. Dažnai ir akmens formą, kaip minėta §4.

Yra didžiulė kalbinė įvairovė. Jei rastum, kad akmuo bendradarbiauja su žirklėmis ir popieriumi, suvoktum, kaip ši trijulė vaizduoja galių kovą už privilegiją interpretuoti. Mano šalyje gali susidurti su aibe frazeologizmų, pavyzdžiui, „Kaip tau sekasi, kirvio kote?“. Bet

§4. In the excitement and satisfaction over this conceptual precision it got mistaken for permanence and attempts were made to actually carve the language in stone. §5. So, language transformed from nebulous gas to stone; the time span is not known, but it is obvious that this caused difficulties.

Both religions and sciences were carved before it was decided that no concepts were to be specified without an account for their temporariness. §6. No. This was not the case. I start again: the official representatives of science, whisking their magic wands in the rest mass of history, ought to have understood that no linguistic ability of any kind must be

( 83 )

specified without an account for its indeed necessary temporariness.

This was not realized. To this day, only a few scientists greet each other with a cheerful”Omnia mutantur!” (to confirm that all things are subject to change) and mean it. The others are still carving away in stones and rocks. §6 b. All communicative ability is of eternal value, but it is also very shy and etheric, it gasifies easily and can even cease to be, if threatened.

But at the same time it holds magnificent possibilities if one does not get too infatuated with the idea of exactness. §7. Also non verbal perceptions found, from the very beginning, ways to communicate; often far away from words, but also with their help, in the autonomous layers of meaning that can occur in the space between them. §8. The space between words was never named. It was not called ”word” or ”thought” or ”concept”, but it was and it is there, everyone can see it, and sonorous tones, movements and images gather there to secrete their own implicit clarity. And anyone can learn to read that space if encouraged to do so. §9. Whenever you crave for an explanation of a tone, or to understand a move, to get hold of a form or to gain insight as to how images are produced, you are referred to concepts and they will carry out their necessary disassembly of the matter and thus the implicit clarity is scattered. Something else takes its place. It might be strongly connected and equally interesting, but it is something else. §10. Concepts mean well and can accomplish a great deal, but they cannot describe everything they emerge from, not even if”they tried so hard they would shite their head out their arse” as my Irish friend would say. §11. When language, of any kind, is allowed to tell something that will tell something about something it shows a vivid reception of the influence of the surrounding. §12. A vivid reception of this influence is never mute and it never reveals itself in a mere echo. It makes its way in the unfathomable variety of a resonant afterglow; and in that resonant afterglow, vehicles of meaning make their headway.

§13. These paragraphs are fragments of a temporary theoretical assembly of how language through our senses adopts various forms - from gas, through matter, to concepts. Still often in stone, as was mentioned in §4. The lingual multitude is vast; you might find stone cooperate with scissors and paper and thus find how these three pictures struggle for interpretative prerogative. In my country you can also come across lingual wood (phraseological units?), as in ”How do you do, axe-haft” but I can´t see what that has got to do with the price of fish in this context, unless it´s just to, for better or worse, enrich our interpersonal communication with the unintentional contributions that misconceptions create. §14. In the beginning language was a whole, but the words cut in and took over and our non verbal perceptions were limited. Impressions increase in myriads as we go along, but ways to express them are mistreated in our time – hindered, almost impassable, made invisible and, as a consequence, often regarded as abstruse; especially by Ministers. And, to add insult to injury, even Ministers of Culture. §15. The accuracy that concepts have is coherent with our contemporary superstitiously over dimensioned belief in theoretical analysis and control. It shows a disastrous lack of trust in ordinary human uncertainty and our tongues participate frenetically in the confusion it has created and language is hereby often severely damaged. One might find it comforting, though, that the confusion can show useful if allowed to be a starting point and not mistaken for a terminus.

( 84 )

( KRISTINA ČYŽIŪTĖ ) Mano kūrinio pasakojimas nėra daug kartų pasikartojantis įvykis – tai vienas gyvenimo fragmentas, kurio vaizdinį pasirinkau atsitiktinai. Žinoma, besirinkdama atvaizdą, kurį ausiu, žinojau, kad jis turi būti buitinis, daiktiškas, gebėti asmeninę ir intymią erdvę paversti viešų išgyvenimų erdve. Čia visų mūsų gyvenimai, visi mūsų daiktai, poelgiai, jausmai yra suraizgyti sąsajų siūlais. Jei ant stalo nupieši tašką, jis bus ne tik matomas, bet ir pakeis visą stalą. Taip gyvenime mes pripiešiame daug taškų, kurie išnyksta kasdienybėje, bet negrįžtamai ją pakeičia. Visada balansuojame tarp atsitiktinumo ir netikėtumo, tarp būtinybės ir įsipareigojimo.

Todėl kiekvienas iš mūsų turi atsakingai pasirinkti tai, ką nori prisiminti, ir tai, ką nori pamatyti. „Kovo 17-tojoje“ visiškai atsitiktinai sutilpo daug taškų, kurie formavo mano gyvenimą. Tai mano vaikai, kurie sieja mano gyvenimą su skirtingais vyrais ir skirtingais likimais. Tai daiktai, kurie visi į mano virtuvę pateko keis-

LIETUVA / LITHUANIA Kovo 17-oji / The 17th of March. 2010 Linas, poliamidas, klasikinis gobeleninis audimas / Flax, polyamide, classic gobelin viewing. 185 cm x 255 cm

tomis aplinkybėmis – mano pirmojo vyro bufetas, į kurį sudedu niekad nematyto pusbrolio iš Baltarusijos dovanotus puodukus, iš Čikagos atkeliavusią stiklinę, skirtingų rankų šildytus arbatinukus, kovo 17-osios padėkliuką.

Taip skaičiuojant daiktus ir veidus atrodo, kad visa yra paskira, tačiau į bendrą vaizdinį įtraukusi save jį sujungiu.

Visi daiktai, su mano pagalba sugulę kasdienėje buities kompozicijoje, pasakoja MANO istoriją.

Pati tapiserijos technika suteikia galimybę savo problemas, savo kasdienybę pritraukti artyn – leidžiant žiūrovui išnarplioti kiekvieną įpintą siūlę. Taigi save, savo gyvenimą įdedu į kūrinį taip, tarsi jis būtų po didinamuoju stiklu, po kuriuo taip pat slepiasi kasdienis buitinis ir emocinis gyvenimo lygmuo. Tapiserija yra daugiakalbė, kiekvienas daiktas čia atsinešė savo istoriją. Juk mes gyvename daugiakalbiame pasaulyje, kuriame kiekvienas turi teisę susikurti savo asmeninį naratyvą iš daugelio universalių ir asmeninių pasakojimų. Tai kodas, kuriame mūsų žinojimas

( 85 )

neturi sutapti su mūsų patirtimi, o būvis neturi prilygti reprezentacijai. Kiekvienas yra laisvas sudėlioti savo pasakojimą iš jam svarbių elementų, kiekvienas mes esam kūrėjas. Todėl šia tapiserija bandžiau ne kurti, o perkurti savo gyvenimiškąjį naratyvą. Audžiau praeities istoriją, kuri savaime formavosi dabartyje. Realybė kūrėsi savo ruožtu. Vaikai paaugo, vyras išėjo, sukaktuvių simbolis paskendo šiukšlinėje, praeitis tapo atvaizdu. Šiuo kūriniu siūlau žiūrovui atverti istorijas, kurios jau seniai išskleistos – ne savo viešumui – o kitų ramybei. http://kristatex.ten.lt

The 17th of March is the exact date when I met my former yokefellow. So the story of my artwork is not a repetitive event - it was a fact, as well as the one that the visual expression of the tapestry is a single fragment of life which I chose randomly. It was important to me that the composition of my work would be daily and material so that it would be eager to transform my intimate spaces into the space of public experience where all our lives, our things, acts and feelings are tangled up with the correlating threads. When you take a pen and draw a dot on the table, it will not only be visible, but, moreover, will transform the table. Everyday we speck our lives with so many dots that disappear in commonness though irreversibly modifies it. In season and out of season we balance amongst coincidence and improbability, necessity and commitment. So we each carry a responsibility of choosing the things we want to remember and the things we choose to see. So I put my choices and options into the tapestry intending to show how the story of one person can change the narrative of the family or the whole society.

destinies. Those dots are the things which all came into my kitchen under bizarre circumstances – the cupboard of my first husband in which I placed the cups given as a present of my unfamiliar cousin from Belorussia, the water-glass that travelled its way form Chicago, a bunch of teapots pre-owned by so many different people, the coaster of the 17th of March. When I watch and count the items and faces in the sight, everything looks so separate but when I include myself into this picture, everything becomes united. All the things assembled into the daily composition tell MY story.

Starting from the symbol of the date I made every object visible and so transformable for the viewer. We live in a multilingual world where everyone has his own choices for his own narrative which is composed out of many different personal and universal stories. So, in order to organize a narrative one doesn’t’ have to have knowledge equal to our experience or be the one he represents. So the mind that follows is that the visual representation of the story doesn’t have to fulfil or correspond to reality. So my intention was not to create but to recreate the narMany dots that formed and transformed my life found rative of my life. I weaved the stories of the past which their way into “The 17th of March”. These dots are my reflected itself in present, the reality formed itself in turn. children who bond my life to different men and diverse The kids grew, the man left, the symbol of anniversary

( 86 )

( MARION COLEMAN )

JAV / USA Atskiri pasauliai / Separate Worlds. 2008–2011 Įvairios medžiagos, siūlai, fotografijų perkėlimas, siuvinėjimas, siuvimas rankomis ir mašina / Various materials, thread, photo transfers, thread writing, fusing, machine stitching Visos fotografijos Nylso Jongewaardo / All photos by Nyls Jongewaard

Šiaurės Teksaso miestelio, kuriame augau, baltąją ir juodąją dalis skyrė geležinkelio bėgiai. Dėl šio atskyrimo buvo du skirtingi švietimo, sveikatos apsaugos, įdarbinimo ir visko, apie ką bepagalvotum, lygiai. Vyrai ir moterys, einantys į baltąjį pasaulį dirbti

prastus darbus ar tarnauti šeimose, kasdien kirsdavo geležinkelio bėgius. Aš užaugau su močiute, kuri buvo virėja ir namų darbininkė, kol pagaliau pradėjo dirbti valstybinėje mokyklų sistemoje. Vėliau ji vadovavo valgyklai vienoje iš segregacinių pradinių mokyklų mano gimtajame

Vičitos krioklių (Wichita Falls) mieste. Daug tokių juodaodžių moterų kaip ji gyveno dvigubą gyvenimą ir rūpinosi dviem šeimomis tuo pat metu. Labai šiltai prisimenu ją verdančią valgį ir mūsų pokalbius apie siuvimą, žvejojimą ir sodininkystę. Mano kolektyvinės motinos – mano motina, mano pamotė, dvi močiutės, dvi prosenelės ir daug tetų – visos atliko savo vaidmenį lydėdamos mane į moterystę. Mano aistra prijuostėms prasidėjo nuo šių moterų ir mūsų bendro laiko virtuvėje verdant, konservuojant maistą žiemai, kalbantis ir valgant. Kūrinį „Palaikyk mano ranką ir paklok man lovą“ skiriu tai savo gyvenimo daliai.

apsaugos seselės, kai buvau pradinėje mokykloje. Jų pasiaukojantis darbas buvo svarbus visai bendruomenei. Galbūt dėl to baigusi koledžą pradėjau dirbti socialinį darbą.

Man nepatinka matyti kraują, tad slauga užsiimti negalėjau. „Padedančios rankos / mylinčios širdys“ atiduoda pagarbą visoms motinoms, kūdikiams ir šeimoms, kurių sveikatą jos palaikė visus tuos metus.

Septintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo judėjimas už pilietines teises ir pradėta kvestionuoti daugelį senųjų atskiriančių, bet sulyginančių (nors jos niekada nebuvo iš tikrųjų lygios) doktrinų. Visur vyko boikotai ir demonstracijos, bet ne mano gimtajame mieste. Buvo prirašinėta ant sienų ir palaipsniui kino teatrai ir užkandžių prekystaliai tapo atviri visiems. Baigiau mokyklą dešimt metų po to, kai Brownas laimėjo bylą prieš Topekos, Kanzasas, švietimo tarybą – buvo paskelbta, kad atskiros baltaodžių ir juodaodžių mokyklos prieštarauja konstitucijai. Kelerius metus po to mano mokyklos rajonas vis dar buvo segreguotas. Viena gyvenimo atskirame pasaulyje savybių – informacijos srovė nėra tokia plati, kokia galėtų būti.

Niekada nežinojau apie daugybę žmonių, kurie dalyvavo pilietinių teisių judėjime. Taip atsitiko todėl, kad spauda priklausė baltiesiems ir buvo neabejotinai šališka. Kol neišsikrausčiau iš Teksaso, nieko nežinojau apie Ruby Bridges – labai jauną pilietinių teisių judėjimo dalyvę. Jos drąsa rodo, kaip mes galime įveikti neapykantą ir baimę.

Kita vertus, šeštadienio apsipirkinėjimas buvo nuotykis ir galimybė pamatyti, kas naujo. Kuri mergaitė galėjo praleisti progą nusipirkti naują suknelę ar porą batų?

Greičiau tai buvo galimybė paprašyti pasaugoti kokį nors trokštamą objektą, kol sumokėsiu visą kainą – tai buvo pirkimo kreditan pirmtakas. Galėjai mokėti dalimis, kol už daiktą bus iki galo užmokėta. Buvau aukšta mergina ir niekada negalėdavau rasti pakankamai ilgų kelnių, todėl mano pagrindinis troškimų objektas buvo batai. Einant apsipirkti, būtinai reikėjo apsirengti gražiai, kad išvengtum priekabiavimų. Mes nenorėjome, kad mus kaltintų vagystėmis ar piktadarybėmis. Tiesą sakant, buvo kelios parduotuvės, į kurias niekada neidavau, nes mums jos buvo per brangios, ir mes tik žiūrėdavome pro langus.

Net šiandien saugausi mane stebinčių pardavėjų. Įpratau laikyti rankas už nugaros, kad manęs neapkaltintų vagiliavimu. Kūrinyje „Prekybinė miesto dalis“ matome, kaip Kai jau suaugau, atskiri pasauliai pradėjo lietis. Ar gerai, afroamerikietės rengdavosi penktajame dešimtmetyje, kad įvyko desegregacija? Ar Dr. Kingo svajonė būtų išsipildžiusi? Mąsčiau tyrinėdama naujus drabužius, naują mukad parodytų, jog turi pinigų ir gali eiti į parduotuvę. ziką, naujus žmones, naujas šukuosenas ir naujas vietas.

Tačiau atskiras mūsų bendruomenės pasaulis buvo sa- O kaip šūkis „Aš juodaodė ir tuo didžiuojuosi!“? Tęsiame varankiškas, mes turėjome savo daktarą, kino teatrą ir karo ir pasikeitimų amžiuje. (Čia kalbu apie Vietnamo karą mažas bendruomenės parduotuvėles. Visi vienas kitą sau- ir visus jo atgarsius.) „Žvilgsnis į praeitį“ yra prisiminimas gojo. Budri bendruomenė suteikė didesnį saugumo jaus- apie platėjančių kelnių laiką, darantis afrikietiškas šukuomą nei šiandien. Manyta, kad nemandagu kalbėti pro ką senas ir klausantis dainos „Karas – kam jo reikia? Visiškai nors praeinant gatvėje. Kaip buvo tuomet įprasta, vyras niekam“.

– šeimos galva – namuose ir bendruomenėje vaidino lyderio vaidmenį. „Kaimynų budėjimas“ pristato vyrą/tėvą www.marioncoleman.com kaip budrų ir saugantį, ir taip tikrai buvo mano šeimoje.

Mano dėdės vežiodavo mane į vakarėlius ir renginius, kol ištekėjau.

Net šiauriniuose ir vakariniuose miestuose egzistavo atskiri pasauliai. Medikams nebūdavo leidžiama stoti į medicinos ar medicinos seserų asociacijas. Norėdami propaguoti švietimo pažangą ir plėtoti profesionalius ryšius, jie turėdavo kurti savo organizacijas. Ypač svarbios buvo juodaodės medicinos seserys, nes jos padėdavo nėščioms moterims, gimdant ir lavinant mažus vaikus.

Kaimo ir miesto afroamerikiečių gyvenime valstybinės sveikatos apsauga buvo labai prasta. Ėjau į mokyklą kartu su mergaite, kuri sirgo poliomielitu, ir puikiai prisimenu skiepijimo kampaniją, kurią vykdė valstybinės sveikatos

Railroad tracks were often the dividing point between the white and black parts of the town in north Texas where I grew up. This separation created two different standards of education, health care, employment and just about anything you could think of. Daily trips across the tracks were made by men and women going to domestic or menial jobs in the white world. I grew up with my grandmother who was a cook and domestic until she started working for the public school system. Later she managed a cafeteria in one of the segregated elementary schools in my hometown of

( 87 )

( 88 )

On the other hand, Saturday shopping was an opportunity and adventure to see what was new. What girl could pass up an opportunity to buy a new dress or a pair of shoes. More likely it was an opportunity to put some desired item on Lay-A-Way, a precursor to buying on credit.

You would put a payment down and make instalments until the item was paid in full. As a tall girl I could never find pants long enough so I focused on shoes as a point of desire. Dressing nicely to go shopping was necessary to prevent harassment. We didn’t want to be accused of stealing or creating mischief. There were actually some stores I never entered because they were too expensive for us and we only looked in the window. Even today I am mindful of shop clerks watching me. I started the habit of holding my hands behind my back so I couldn’t be accused of shoplifting. Downtown showcases how African American women dressed during the 1940’s to indicate they had resources and had a right to go shopping.

However, our community’s separate world was self contained and we had our own doctor, a movie theatre and small community stores. Everyone looked out for each other. The watchful community provided a greater sense of safety than seems present today. It was considered impolite not to speak when you passed someone on the street.

As was typical of the period, the male head of household took a leadership role at home and in the community.

Neighbourhood Watch presents the male/father figure as watchful and protective and this was certainly true in my family. My uncles still chauffeured me to parties and events until I was married.

Wichita Falls. Many black women like her led dual lives and cared for two families at the same time. I have fond memories of her cooking and our conversations about sewing, fishing and gardening. My collective mothers including my mother, stepmother, two grandmothers, two great grandmothers and many aunts all played their part to bring me to womanhood. My passion for aprons started with these women and our times in the kitchen cooking, canning (preserving foods for winter), talking and eating. Hold My Hand and Make My Bed honours this part of my life.

Even in northern and western cities separate worlds existed. Medical professionals were not allowed to join medical or nursing associations. They had to establish their own organizations to promote educational advances and professional networking. Black nurses were particularly important as they helped with prenatal care, child births and early childhood education. Public health nursing was critical in rural and urban African American life. I went to school with a girl who had polio and I have clear memories of the vaccination campaign that was conducted by public health nurses when I was in elementary school.

Their selfless service was important to the whole community. This service model may have been a contributing factor to entering social service after I graduated from college. I don’t like the sight of blood so nursing was out of the question. Helping Hands/Loving Hearts pays tribute to all the mothers, babies and families they have kept healthy through the years.

In the early 1960s the civil rights movement got started and many of the old separate but equal (which never really were equal) doctrines began to be challenged.

Boycotts and demonstrations were in full force but not

( 89 )

in my hometown. The handwriting was on the walls and gradually movie theatres and lunch counters were open to everyone. I graduated from high school ten years after Brown vs. Board of Education of Topeka, Kansas which declared separate schools unconstitutional. My school district was still segregated several years after that. One of the things about living in a separate world is the information stream isn’t as full as it could be. I never really knew many of the people who were involved in civil rights. This happened because the press was white and decidedly biased. Ruby Bridges, a very young civil rights participant was unknown to me until I moved out of Texas. Her courage models how all of us can move beyond hatred and fear.

As I became adult the separate worlds began to collide.

Was it good to have desegregation? Would Dr. King’s dream come to fruition? I wondered as I explored new clothes, new music, new people, new hairstyles and different places. What about I’m Black and I’m proud! On we go in the age of war and change. (That’s the Viet Nam war I’m talking about with all its repercussions.) Flashback reminisces about the age of bell bottom pants, wearing Afro’s and listening to War, what it is good for, absolutely nothing.

( 90 )

( AMÉLIE BRISSON-DARVEAU ) Įsivaizduoju šešėlį kaip mažą nešiojamą sceną, sekiojančią paskui mane kaip debesis ir kuriančią judančius vaizdus, panašius į šokį. Įsivaizduoju šešėlį kaip nuolat judančią formą, panašią į teatro kūrinį (turintį pasakojimo potencialą) ar choreografiją.

Kūrinyje „Spinta mano šešėliui“ apvedžioju savo pačios šešėlius, kad pagal juos sukurčiau iškarpas drabužiams, kuriuos paskui pasiuvu. Iš šių takių, abstrakčių formų sukuriu fantasmagoriškus, neįmanomus, nepanaudojamus drabužius. Žiūrovas negali atsispirti pagundai ir projektuoja savo sprunkantį šešėlį ant drabužių. Jie guli kaip salos ant tamsių grindų. Jie guli kaip miegantys kūnai.

Sudygsniuoti drabužiai įkvepia jaukumo, o ant trikojų pritvirtinta apšvietimo sistema subtiliai sukuria kūno iliuziją.

Kanada / Canada Spinta mano šešėliui / Une garde-robe pour mon Ombre.

2009 Linas, medvilnė, siuvimas, specialusis apšvietimas. Tekstilės instaliacija / Linen, cotton, wadding and lightning system. Textile installation Fotografija Paulo Litherlando / Photography by Paul Litherland

kumas. Drabužių modelį įkvėpė pastato istorinė praeitis.

Kūrinių „scenografija“ ir kompozicija kuria naują gyvo paveikslo formą, kurią žiūrovai gali aktyvuoti ar peraktyvuoti per visą jos eksponavimą matuodamiesi drabužius.

Paveikslą galima atgaivinti individualiai ar kolektyviai sinchronizuojant dalyvius. Atskirai kiekvieną drabužį galima suvokti kaip portretą. Istorija neturi nei pradžios, nei pabaigos; ji priklauso nuo žiūrovo kelionės erdvėje. Šešėliniai drabužiai tampa būdu susivokti, kad esi kitokiame erdvėlaikyje.

Kaip išeities tašką pasitelkiant istorijų pasakojimą, šešėlio drabužiai tampa vieta, kur galima tyrinėti to, kas paprastai suvokiama kaip neapčiuopiama, materialumą ir faktūrą. Mane įkvėpė dvi istorijos, kur pagrindinis personažas pametė savo šešėlį: De Camisso „Peteris Šlemilsas“ ir AnIš pradžių drabužiai buvo sukurti specifinei vietai, senajai dersono „Šešėlis“. Pirmojoje istorijoje autorius per kalbą Dešambo (Kanada) presbiterijai – istoriniam paminklui. šešėliui suteikia materialumą, o antrojoje kalba šešėlį Kūriniai pasiūti iš drobės. Pasirinkau šią medžiagą dėl jos suasmenina. savybių: mane labiausiai domina jos grynumas, taip pat jos antiseptiškumas, patogumas, naujumas ir elegantiš- www.ameliebd.com

( 91 )

I visualize the shadow as a small portable stage, following me like a cloud and creating moving images similar to a dance. I imagine the shadow as a form always in motion, approaching a theatre piece (owning a potential of narration) or choreography.

In A wardrobe for my shadow, I trace my own shadows to make patterns for clothing that I tailor afterwards. From these fluid, abstract shapes I create phantasmagorical, improbable, unusable clothes. The spectator is compelled to engage with the work by projecting his or her fleeting shadow onto the clothes. They lie like islands in the dark floor. They lie as bodies sleeping. Quilted, the garments inspire comfort and the lighting system fixed on tripods subtly suggests the body. garment can be perceived as a portrait. The story has no beginning and no end; it depends on the journey of the The garments have been initially created for a specific site, spectator in the space. The shadow garments become a the old presbytery of Deschambault (Canada), a historical way to reactivate the inhabitant’s presence in a different monument. The pieces are made of linen. I chose this ma- space-temporality. terial for its properties: I am mainly interested in its purity but also in the particularity to be antiseptic, comfortable, Using storytelling as a starting point, the shadow’s clotfresh and elegant. The design of the clothes is inspired hes become a site of exploring the materiality and textuby the historical past of the building. The mise en espace res of something usually regarded as intangible. I have of the pieces and the composition create a new form of been inspired by two stories where the main character living picture that the public can activate or reactivate lost his shadow: Peter Schlemihls by De Chamisso and The through its presence trying on the clothes. The picture Shadow by Anderson. In the first story, the author uses can be reactivated individually or collectively through the language to give materiality to the shadow and in the the synchronization of the participants. Taken alone, each second – to personalize the shadow.

( 92 )

( F4 ) [ Susan Jowsey, Marcus Williams ]

Vienas Kuo labiau jis stengėsi susikoncentruoti, tuo smarkiau dukters veidas svyravo fotoaparato vaizdo ieškiklyje – iš pradžių nejuntamai, ryškiau ir vėl neryškiai, kaip miražas. Po kurio laiko šios pastangos jį išvedė iš rikiuotės, atrodė, kad žemė, jo paties galinis kiemas neteko stabilumo. Dabar jis stengėsi suvaldyti ir užfiksuoti vaizdą, ir šis paprastas veiksmas įveikė net jo gebėjimą stovėti tiesiai. Pradėjo tekėti prakaitas ir ėmė graužti akis; atrodė, kad šią lemiamą akimirką jo sveikas protas priklauso nuo sugebėjimo sėkmingai užbaigti procesą.

Oras, kuriuo jis kvėpavo, pasidarė tirštas ir šleikštus, su kiekvienu įkvėpimu atrodė teikiąs vis mažiau gyvybinių jėgų, užtikrinusių ligšiolinius gyvenimo metus, tarsi kažkokia kieta materija. Pats laikas, regis, tankėjo, apsunkindamas jo kūną svoriu. Akimirksniu jis suprato, kad, užuot mėginęs sureguliuoti priešais jį esančio aparato ryškumą, jis kabinosi į jį, tarsi nuo to priklausytų jo gyvenimas, jo santykis su pasauliu.

MENININKŲ KOLEKTYVAS / ARTIST COLLECTIVE Naujoji Zelandija / NEW ZEALAND Kamelija / The Camellia. 2010 Fotografija, siuvinėjimas, objektai, instaliacija / Photography, needle-work, objects, installation

Du Visą tą laiką jo duktė piešė; ji piešė be perstojo. Nė neįtardama apie tėvo nelaimę, vis dėlto ji akimirksnį išgyveno iliuziją, kad ant žemės kažkas juda. Galbūt dėl šio pojūčio neįmanomybės tas įvykis sukėlė déjà vu. Ji vėl išgyveno vieną savo ankstyviausių prisiminimų, kai važinėjo brolio dviračiu. Keista, ji visiškai neprisiminė to pasivažinėjimo jaudulio ir beveik nejuto dviračio, vairuotojo ir prabėgančio peizažo. Pasilenkusi virš bloknotėlio, ji nesustodama piešė, neatitraukdama rašiklio nuo popieriaus.

Per jauna, kad galėtų rašyti, ji tik imitavo raštą, ji piešė rašymą, daugybę jo puslapių, visi skirtingų dydžių, spalvų ir stilių, ant bet ko, ką ji galėjo gauti. Objektai, „pastabos“, piešiniai, dainos, judesiai, tariami žodžiai ir žaidimai – viskas tarpusavyje susiję siaubingai sudėtingoje mimezėje, simuliakre, nesąmoningame jos gyvenimo permontavime.

Kai dviratis pasiekė tikslą, rašymas pasitarnavo kaip kelionės žemėlapis, kiekvienas nelygumas buvo tiksliai užfiksuotas, iki smulkiausios detalės. Kaip tik tą akimirką praeinančio brolio šešėlis grąžino ją į dabartį ir ji pirmą kartą pastebėjo tėvą.

Trys

tis stiklas apačioje pasidarė storesnis. Ji taip pat matė mažyčius oro burbuliukus, įstrigusius skaidrioje medžiagoje.

Akimirką ji įsivaizdavo, kad tai oras, kuriuo kvėpavo jos prosenelis, ir prisiminė tą vienintelį kartą, kai matė jį toje pačioje vietoje, kur dabar sėdėjo. Jis sėdėjo ant sofos su savo dukra, kuri pati atrodė neįmanomai sena. Tuo metu ji buvo tik ketverių metų mergaitė, ir senelio pabučiavimas prieš einant į lovą jai atrodė gąsdinanti perspektyva.

Liesa kaip griaučiai ranka išsitiesė ir palietė jos petį, kai ji palinko į priekį, ir būtent tada ji užuodė kvapą. Viskas iškart susimaišė su šiuo kvapu, panašiu į žemės. Laikas sulėtėjo ir tarsi įgijo nuosavą tankį, tapo tirštas ir klampus kaip išlydytas stiklas. Mergaitė pakibo nekintamame bendro oro ir kvėpavimo akvariume ir tada viskas iškart baigėsi. Staiga seno žmogaus kvapas jai sukėlė pasibjaurėjimą ir nevalingai jos bučinys virto užspringimu. Per tą sekundės dalį praeitis ir dabartis susidūrė ir, sėdint prie to paties lango, jos kūną vėl fiziškai sukrėtė tas vaikiškas pasibjaurėjimas. Būtent šią sekundę ji pajuto skausmingą užmirštos adatos dūrį, permetusį ją atgal į dabartį, – iš jos piršto galiuko sunkėsi mažytis kraujo lašelis.

Brolis perėjo per veiksmo vietą, užfiksuodamas tik anų dviejų pavidalus. Jis niūniavo, kaip visada vienas be tikslo klaidžiodamas, tai buvo išskirtinis garsas, kurį sukėlė ramus oro tekėjimas per balso stygas, į šnerves ir iš jų.

Tobula tonų moduliacija ir sudėtingi, sluoksniuoti ritmai buvo sinchroniški jo žingsniams, mušantiems subtilią pagrindinę melodiją, kuri apibrėžia vietovę kaip seismografas. Vibracija pasiekdavo viršūnę ir žemiausią tašką atsakydama į jo asmeninio koncerto intensyvumą bei toną, vibracijos poveikis rezonavo jo galvoje, subtiliai apmarindamas priekinę kaukolės dalį, ir taip riba tarp vidaus ir išorės tapdavo ne tokia aiški. Ta technika buvo visiškai asmeniška, jo ir vien tik jo. Tačiau kažkaip ji, regis, sukurdavo jam intymaus ryšio su abstraktesniais gyvenimo patirties aspektais potyrį. Jis praėjo tarp savo sesers bei tėvo ir nuėjo tolyn.

Post scriptum Po kelių dienų ryškindamas fotografiją jis pastebėjo tai, ko nebuvo matęs; be to, kaulų smegenimis pajuto kažką Keturi Tą akimirką ji pažiūrėjo į viršų, rankoje laikė adinį. Pro amžina. Tai jis pastebėjo raudonoje laboratorijos šviesoje, langą, prie kurio sėdėjo, pamatė savo vyrą ir du vaikus už jo paties siluetui krentant ant šlapio fotografinio atspausenosios kamelijos. Ji pajudėjo visu kūnu ir scena keistai do, kur buvo pavaizduota piešianti mergaitė. Ant jo duksubangavo. Ji suprato, kad tai – stiklas. Jis buvo įstatytas ters baltos suknelės buvo išsiskleidęs neryškus jos brolio tuomet, kai jos prosenelis pastatė namą. Ji pastebėjo, kad kūno šešėlis, už jos tvirtai stovėjo senoji kamelija. Apžiūgali stebėti savo sūnaus judėjimą švelniai pakeisdama rėjęs viršutinę dešinę nuotraukos dalį, jis pamatė žmosavo pozą, priversdama jo figūrą plėstis ir trauktis. Galiau- nos veido kontūrą senojo medžio šešėliuose; viename siai jos dėmesys nukrypo į patį stiklą, ji ištiesė kaklą taip, akimirksnyje – jo šeimos pėdsakai, visi keturi beviltiškai kad kampas būtų smailesnis ir ji galėtų tyrinėti fizinį stiklo susipynę laiko glėbyje. netobulumą. Šitaip žiūrėdama iš arti ji matė, kad stiklas nėra plokščias, jo paviršius banguotas, o nuolat šlampan- www.jowseywilliams.wordpress.com

( 93 )

( 94 )

One The more he concentrated, the more his daughter’s face wavered in the camera’s viewfinder, imperceptibly at first, in and out of focus, as in a mirage.

After a while, he became incapacitated in the task, it appeared that the ground, his own backyard became unstable. Now, the struggle to control his vision and so execute this simple action even affected his ability to stand upright. Sweat came over him and stung his eyes; it felt that in this decisive moment his sanity depended on his ability to succeed. The air he breathed became thick and cloying, with each intake seeming less like the contiguous life force of all his years and more like some kind of solid matter. Time itself seemed dense, like a heavy weight on his body. All at once he realised that rather than trying to control the apparatus in front of him, he was clinging to it, as though his life, his very relationship with the world, depended upon it.

Two All the while the daughter was drawing; she drew incessantly. Seeing nothing of her father’s predicament, she did, however, momentarily experience the illusion of a movement in the ground. Perhaps because of the implausibility of this sensation, the moment triggered a déjà vu.

She relived one of her earliest memories of riding on the back of her brother’s bicycle. Oddly the thrill of that ride completely eluded her and she remained almost unaware of the bicycle, the rider and the passing landscape. Instead, hunching over a small pad, she never ceased the drawing she was engaged in for a moment, pen constantly in contact with paper.

Too young to actually write, she merely affected the look of it, she drew writing, pages and pages of it, all different sizes, colours and styles, on whatever surface she could procure. Objects, notes, drawings, songs, movement, spoken word and games, all inter-related in an immensely complex mimesis, a simulacrum, an unconscious reassembly of her life.

( 95 )

When the bicycle reached its destination, the writing served as a map of the journey, every bump accurately recorded in minute detail. Just at that moment, the shadow of her brother’s passing body returned her to the present and for the first time she noticed her father.

Three The brother walked through the scene, aware of the other two only in form; he hummed as he always did when on one of his meandering perambulations, a private sound resulting from a controlled flow of air through the vocal chords, in and out of the nostrils. Perfect tonal modulation and complex, layered rhythms synchronised with his footsteps, which added a subtle base line, charting the terrain like a seismoscope. The vibration peaked and troughed in response to the intensity and tone of his personal concert, the effect resonated in his head, subtly numbing the cartilage in the front of his skull, the delineation between inside and outside becoming less distinct.

The technique was completely private, his and his alone.

Yet somehow it seemed to allow him moments of intimate contact with those aspects of lived experience, which were more abstract. Time itself, for example. He passed between his sister and father, walking on.

Four She looked up at that moment, her mending in hand.

Through the window at which she was sitting she saw her husband and two children, beyond the old camellia.

She shifted her body and the scene curiously undulated in a wave-like motion. She realised it was the glass; it had been installed at the time her great grandfather had built the house. She found she could counter the movement of her son by gently changing her position, causing his figure to expand and contract. Eventually her focus shifted to the glass itself and she craned her neck so that the angle of incidence was more oblique and she could examine the physical imperfection in the glass. When she looked closely in this way, she could see the glass was not flat, the surface was wavy and the glass, always wet, had become thicker at the bottom. She could also see tiny air bubbles, trapped inside the transparent material. She imagined for a moment that it was air her great grandfather had breathed and remembered the one time she had met him in the very same place she now sat. He had been sitting on the sofa with his daughter, who herself seemed impossibly old. At the time she was a girl of only four years, the kiss goodnight had been a frightening prospect. The skeletal hand reached out and touched her shoulder as she leaned forward and it was then the smell registered, all at once everything seemed to intermingle with this earth-like odour. Time slowed and appeared to take on a substance of its own, becoming thick and viscous like molten glass. The girl was momentarily suspended in an immutable aquarium of shared air and breath, and then

all at once it was over. Suddenly, the scent of his age had revolted her and her kiss involuntarily turned into a splutter. In that split second the past and the present collided and sitting by that same window, she physically re-enacted the bodily jolt of that childlike revulsion. It was at this moment that she felt the prick of pain from her forgotten needle, jolting her back to the present as the small drop of blood welled from her fingertip.

Postscript Some days later when he was developing the photograph, he observed something he had not seen before; he felt it too, in his bones, something eternal. He noticed in the red light of the darkroom, his own silhouette on the wet photographic print, which depicted a girl in the act of drawing. Spreading over his daughter’s white dress was the faint shadow of her brother’s body, behind her the old camellia standing resolute. Looking closer in the top, right hand part of the picture, he saw the outline of his wife’s face in the shadow areas of the old tree’s reflected image; in a moment, the traces of his family, all four hopelessly entangled in a temporal embrace.

( 96 )

( GAO YUAN ) Tai pasakojimas apie 12 motinų ir 12 jų vaikų bei 12 kinų zodiako gyvūnų. Visos 12 motinų su vaikais dabar gyvena Pekine (Kinija), bet yra kilusios iš 12 skirtingų Kinijos provincijų. Jos visos atvyko į didelį miestą Pekiną su savo vyrais, statybų darbininkais, statančiais naująją Kiniją.

Taivanas / TAIWAN 12 mėnulių / 12 Moons. 2008–2011 Fotografija, skaitmeninė spauda ant audinio / Photography, Digital print on cloth

Labai sujaudinta italų Renesanso tapybos grožio ir labiausiai – Madonos ir kūdikio simbolikos, siekiau pripildyti naująjį Kinijos meną tos pačios dvasios. Kurdama šį darbą pamažu pradėjau suprasti šiandienės kinų visuomenės ir Renesanso laikų Italijos ryšį. Dabartinės sąlygos akivaizdžiai atskleidžia tuos pačius kultūros ir turto pasiskirstymo trūkumus šiose kultūrose.

( 97 )

Šį projektą pradėjau nuo kvietimo būti aktoriais – taip ieškojau motinų su kūdikiais, kurie labiausiai tiktų išreikšti naujosios Kinijos visuomenės dichotomijas ir greitą naujosios Kinijos ekonomikos raidą. Motinos atvyko iš tolimų Kinijos kaimų. Jų vyrai buvo mažai uždirbantys statybviečių darbininkai. Vaikai „Dvylikoje mėnulių“ yra nuo 3 iki 8 mėnesių amžiaus – tai greičiausio fizinio augimo laikotarpis. Taip pat ir naujoji Kinija stulbinamai greitai auga.

Kinų zodiakas yra 12 metų ciklas. Manoma, kad gimimo metus ženklinantis gyvūnas yra lemiantis veiksnys kie-

kvieno žmogaus gyvenime. Kiekvienos fotografijos foną sudaro kelių skaitmeninių fotografijų kombinacija: naujosios ir senosios Kinijos „mišinys“.

Pirma, motinos ir kūdikio santykis. Visose fotografijose motina rūpinasi kūdikiu, yra jo kūno ir dvasios gynėja ir teisėta saugotoja, atlieka išnešiotojos ir reproduktorės vaidmenis. Žiūrint iš etninių ir propagandinių pozicijų, ji atlieka savo pareigą. Bet kaip abstrakti reproduktorė, ji atneša ateities pilietį, vertingą asmenybę ir ateities he-

( 98 )

rojų. Dėl šeimos planavimo programos kinų moterys gali pagimdyti tik po vieną kūdikį, todėl kiekvieno naujagimio vertė išaugo. Tačiau dėl didžiulio Kinijos gyventojų skaičiaus ir ypatingos politinės bei ekonominės situacijos kūdikio socialinė vertė nepakilo. Vaikas, kaip produkcijos ir reprodukcijos objektas, šeimoje ir visuomenėje jaučiasi skirtingai.

Antra, santykis tarp herojų ir kompozicijos. „Kinų motinos“ kompozicija ir spalvos pripildė šį darbą rimto Vakarų klasikinės tapybos jausmo. Jo apskrita kompozicija vertė žmones galvoti apie Renesanso švenčiausiąją mergelę ir kūdikį, pavyzdžiui, Michelangelo „Šventoji šeimyna“ (Sacra Familia, 1503–1504) ir Raphaelio „Švenčiausios panelės sostas“ (1514) ir t.t. Apskrita kompozicija sako žmonėms, kad visata yra begalinė, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, ir tai susiję su šventumu vakarietiškuose šventųjų paveiksluose. Šalia užuominų į vakarietišką klasikinį meną mėginu pateikti nuorodą į tradicinę kinų erdvės sampratą, atsispindinčią sociologijoje – apskirtas dangus, kvadratinė žemė, reprezentuojanti visuomenę, kurioje dominuoja vyrai, – ir diskursų sistemas sociologijoje.

Aplink motiną ir kūdikį egzistuoja vyrų suformuota diskurso sistema. Jie gyvena po vyrų kontroliuojama socialine apvalia erdve, disciplinuojančia, mokančia ir patikima.

Ketvirta, santykis tarp herojų ir fono. Už kiekvieno herojaus yra specifinis socialinis fonas. Jie sugrupuoti pagal kelias paprastas, žinomas geografines ir gyvenamas aplinkas, pavyzdžiui, pastatas miesto centre, valdžios institucijų pastatai, vaizdinga vietovė, didžiulė statybvietė, imperinė laidotuvių sargyba, moderni automobilių stovėjimo aikštelė, miestas, besivystantis kaimas ir t.t. Šios aplinkos atspindi Kinijos išgyvenamą modernizaciją. Po trisdešimties metų greito vystymosi kinų gyvenamoji ir socialinė aplinka ištobulėjo, bet yra ir negatyvių pokyčių.

Modernizacija kinų motinai ir jos kūdikiui sukuria labirintines situacijas, kupinas lūkesčių ir nusivylimo. Šioje scenoje kinų kūdikio laukia kūrėjo ar gamintojo ir reproduktoriaus vaidmenys. Juos lydės ypatinga kinų laimė ir nelaimė, kaip ir kinų modernizacijos kontekstas, šalia kurio jie gyvena.

Pabaigai apie iškalbingąją tekstilę, kuri šiuose kūriniuose prabyla per motinų drabužius. Aš paprašiau kiekvienos jų apsirengti puošniai. Fotosesijai jos pačios pasirinko aprėdus, kuriuos tuo metu laikė pačiais vertingiausiais. www.gaoyuan-artist.com

Be to, turint omenyje šio kūrinio herojus, jie yra migruojančių darbininkų žmonos ir kūdikiai. Tai – įtampos santykis tarp silpnųjų ir stipriųjų, kurie turi politinę galią.

Trečia, santykis tarp kūdikio ir tatuiruotės. Jei įdėmiai žiūrėsite į kūrinį, pamatysite, kad ant kiekvieno kūdikio kūno yra kinų zodiako ženklo tatuiruotė – piktografinis simbolis. „Dangaus kamienai“ (Heavenly Stems) ir „žemiški išsišakojimai“ (Earthly Branches) yra tradicinis kinų laiko matavimo būdas, kuris skiriasi nuo vakarietiško laiko matavimo. Tai ne tik laiko matavimas, bet ir žmogaus likimo ženklas.

This is a story about 12 mothers and their 12 children, and the 12 animals of the Chinese zodiac.

All of the 12 mothers and their children, now living in Beijing China, were originally from 12 different provinces of China. They all came to the big city of Beijing with their husbands who are construction workers building the new China.

Greatly moved by the beauty of Italian Renaissance painting, and most especially the Madonna and Child symbolism, I sought to imbue the new China art with the same spirit. During the process of creating this work, I gradually found the understanding of the connection between the

Chinese society of today and Italy of the Renaissance. The current conditions manifest the same gaps in cultural and wealth distribution in these two cultures.

I began this project with a casting call to find the best mothers and their infants to express the dichotomies of the new China society and the rapid development of the new China economy. The mothers came from distant villages all over China. Their husbands were low-wage workers in the construction sites. In Twelve Moons, the children are 3 to 8 months old, a period of the most rapid physical growth, as the new China is emerging after stunning growth.

( 99 )

The Chinese zodiac is a 12-year cycle. The birth-year animal is believed to be the determining factor in each person's life. The background of each photograph is a composite of several digital photographs: a "mash-up" of the new and the old China.

Firstly, the relationship between the mother and the child. The mother always takes care of the child; she is its body and spirit’s protector and legal guardian, she plays bearing and production roles. From the ethnic and the propaganda viewpoints, she performs her duties. But as an abstract reproducer, she brings a citizen of future, a valuable person and a hero of the future. Due to the family planning program, Chinese mother can only bear one child, that’s why the individual value of every new-born baby has risen. However, because of Chinese huge population and special political and economic background, the baby’s social value hasn’t risen. As objects of production and reproduction, children have different feelings in family and society.

Secondly – the relationship between heroes and composition. The composition and colouring of Chinese Mother made this work fill with serious feeling of western classic painting. Its circular composition made people think of the Holy Mother and the Infant in Renaissance, such as Michelangelo's Holy Family (Sacra Familia (1503–1504) and Raphael's Chair of Notre Dame (1514)) and so on.

Circular composition tells people that the universe is endless, no beginning and no ending, which is related to the holiness in the western holy images. Beside the western classic art factors, I tried to give us a hint of Chinese traditional space concept reflecting in sociology, such as round heaven, square earth which equals to male dominant society and discourse systems in sociology. Around mother and baby, there is male dominant discourse system. They are under male dominant social round space, disciplining, teaching and relying.

Thirdly - the relationship between the infant and tattoo.

Reading the work carefully, you will find there is a Chinese zodiac animal tattoo on every baby’s body – a pictographic symbol. Heavenly Stems and Earthly Branches is regarded as Chinese traditional time measurement way, which is different from western time measurement way. It not only measures time, but also reflects one’s fate.

Fourthly – the relationship between heroes and background. There is a specific social background behind each hero. They are grouped into a number of simple geographical landmarks and living environment, such as the building in the core city, the political institute, the reconstructive scenic area, the huge construction area, the Imperial burial Guard, the modernized parking area and the city, the developing village and so on.

These surroundings reflect that China is under modernization. After 30-year’s rapid development, Chinese living and social environment is full of progresses and negative effects. Modernization provides the Chinese mother and her child with an expecting and upset maze stage. The dual attributes in the Chinese infant are producer and reproducer, who will come across each other in this stage.

Specific Chinese happiness and unhappiness will be with them, just like the Chinese modernization context they live by.

Finally, about eloquent textiles, which reveal in these pieces through the clothing of the mothers. I asked each mother to select a piece of clothing that is considered exquisite. On the day of the Photo shoot, they came in their selected clothing, which were considered as their most valuable at the moment.

( 100 )

( WANG HAIYUAN

王海元

)

Kinija / China Vėjas iš plynaukštės / Wind from the Plateau. 2011 Fengma maldų vėliavos, įvairios medžiagos, instaliacija / Fengma scripture flags, various materials, outside installation

Tibeto gyvenamuosiuose rajonuose yra viso- ir gerųjų dvasių atvaizdai – taip jie siunčia savo norus kiausių spalvų audinių – tai maldų vėliavos, arba dievams danguje. Tibetiečiai visada padeda savo ar miruFengma vėliavos. siųjų apyrankes, galvos apdangalus, plaukus ar vilną ant maldų vėliavų, linkėdami palaimos ir sėkmės.

Fengma tibetiečių kalba yra „longda“. „Long“ reiškia vėjas, o „da“ – arklys. Taigi Fengma vėliavą galima vadinti Maldų vėliava yra tibetiečio širdyje glūdinčio tikėjimo Fengma maldų vėliava. Tikroji „fengma“ prasmė yra to- įrašas, taip pat ir ateities svajonė bei trokštamas likimas. kia: vėjas yra priemonė, po visas šalis paskleidžianti vėliavų įrašus. Vėjas yra lyg beformis arklys, kuris perduoda Maldų vėliavos paprastai daromos iš audeklo, kartais iš maldas, taigi arklys yra vėjas. Tibetiečiai mano, kad geroji pluoštinės bemerijos siūlų, šilko ar paprasčiausio popiedvasia, sauganti kalnus ir upes, yra dangaus dievas Zan ir riaus. Jos paprastai būna kvadrato, rombo ar stačiakamžemės dievas Nian. Abu dievai visada jodinėja arkliu po pio formos, nuo 10 iki 60 centimetrų pločio. Vėliavos ilgis apsnigtus kalnus, miškus, stepes ir tarpeklius, saugodami gali būti nuo juostelės iki audeklo ritinio. Žmonės jas kair gindami savo gentis nuo velnių ir pabaisų. Šios idėjos bina ant stiebų arba visur išmėto. iliustracija atspausdinama ant maldų vėliavos, vaizduojant einantį arklį su Norbumoba, burtažodžiais, raštais ar Visa maldų vėliava yra proto ir jausmų jungtis, išreiškianįžadų paveikslėliais. Norbumoba yra kūgis, laimės, turto ir ti tibetiečių gerus norus ir dvasią. Pučiant vėjui, Fengma ilgaamžiškumo simbolis. vėliavos plevėsuoja. Tibetiečiai mano, kad vėjui plaikstant vėliavas bus perskaityti jose užrašyti tekstai.

Giliausia prasme „fengma“ reiškia sėkmę ir likimą, ypač – penkis elementus. Šventuose kalnuose ir ežeruose žmo- http://blog.artintern.net/wanghaiyuan nės eksponuoja maldų vėliavas, ant kurių atspausti dievų

In Tibetan residential areas, there are all colours the tool that spreads abroad scriptures in the flag; and of cloth, which are scripture flags or Fengma flag. the wind is like a shapeless horse which transmits scriptures so the horse is the wind. The Tibetans think the euFengma, is longda in Tibetan – long means wind, and da demon that protects mountains and rivers in their places means horse. So Fengma flag can be called Fengma scrip- are zan god of heaven and nian god of earth. The two ture flag. The real meaning of fengma is that the wind is gods always ride on horseback through the snow-cove-

( 101 )

red mountains, forests, prairie and canyon for patrolling and protecting their tribes from devils and monsters. This idea was illustrated and printed on the scripture flag by a walking horse with a Norbumoba, spells, scriptures or pictures of vows. The Norbumoba is a cone fire figure which is the symbol of fortune, prosperity and longevity.

The procedure of making scripture flags:

The scripture flags are usually made of cloth, sometimes yarn of ramie, silk or raw paper. It is usually shaped to a square, a rhombus or a rectangular form, from 10 to 60 centimetres wide. Its length ranges from strips to a roll of cloth. People hang them on the pole or scatter them In the deepest sense, the fengma refers to luck and fate, everywhere. or particularly the Five Elements. In the holy mountains and lakes, people display the scripture flags which are The whole scripture flag is the integration of sense and printed with gods or eudemons for sending their wishes sensibility, which expressing good wishes and spirits of to the gods in the heaven.

Tibetans. With the wind blew, Fengman flags are waving.

The Tibetans believe that when the wind blows the flags, The Tibetans always place their own or the departed's the scriptures on the flags will be read. bracelets, hats, hairs or the wool on the scripture flags, wishing they can be blessed and lucky. The scripture flag is the record of belief in the Tibetan's heart as well as the dream of the future and the wish of destiny.

( 102 )

( AINSLEY HILLARD )

Jungtinė karalystė / United Kingdom KLOSTĖS / FOLDS. 2010 Žakardo audinių, iškiliosios grafikos ir keramikos instaliacija / Installation of Jacquard weaves, embossed prints, and ceramic

Ainsley Hillard nori susieti praeitį ir dabartį, o jos meninė praktika paprastai pilna nuorodų į kokią nors vietą – ją veikia specifinės vietos ir jose įrašyti prisiminimai.

bet turbūt buvo galima justi jo prasmingumą. Taisant ir pertaisant, siuvant ir išardant, lankstant ir išlankstant. Šie veiksmai randa atgarsį Hillard darbuose per lytėjimo, audeklo ir atminties idėjas.

Kūrinių ciklas „Klostės“ yra Hillard reakcija į tuščią ūkinį pastatą, kuris kadaise buvo Niutono namo Landaile (Velsas) „drabužių valykla“. Daugeliui atrodytų, kad toks kambarys turi būti tuščias, be jokio žmogaus buvimo pėdsako.

Hillard, įkvėpta šio užmiršto kambario ir subtilių praeities funkcijos pėdsakų, tyrinėjo užuominas į kasdieninius ritualus ir darbus, kurie vykdavo šioje erdvėje.

Žymėdama nebuvimą Hillard tikėjosi patvirtinti buvimą, atsekti ir sulieti valyklos istoriją su vietos specifika ir medžiagų reikšmėmis.

Pusiau užbaigtų daiktų instaliacija – drabužių fragmentai, stalas, kuris sklando be krašto (galime įsivaizduoti jį beišnykstantį, bet štai – esame jo buvimo liudininkais); visi daiktai yra ne savo vietose: nei čia, nei ten, bet turbūt Sunku įsivaizduoti skalbimo ir sauso valymo darbus de- tapsmo momente. vyniolikto amžiaus pabaigoje, lyginant su šiandiena.

Niutono namuose dirbo vyresnioji skalbėja Florie Keziah Tai nėra tiesiog įamžinimas, kol kas nebaigtas, kažkoks Hannell (mergautinė pavardė Keen, 1888–1985); tekstinis pilnas. Hillard siūlo kūrybinę skirtį tarp praeities ir dabarir garsinis pokalbio su ja įrašai saugomi Nacionaliniame ties. Žiojėjimas laike suteikia mums galimybę tapti auarchyve (National Trust). toriais, leidžia užpildyti plyšius. Šiame nebuvime Hillard primena mums, kad istorija yra visada kintanti.

Florie prisimena „gražias šimto metų senumo drobes, ornamentuotus audinius, plonus muslino sijonus ir siu- (Aprašytoji istorija „Klostės“ sukurta menininkės Ainsley vinius“.

Hillard tyrimo National Trust archyve ir po to Angelos Maddock parašytos esė katalogui pagrindu.) „Drabužių valykla“ buvo tik moterų vieta ir socialinė erdvė, kur darbas buvo sunkus ir tikrai ne iš maloniųjų, www.ainsleyhillard.com

Ainsley Hillard is interested in bringing together Florie remembered the ‘beautiful centuries old linen, the past and the present and her art practice crest woven fabrics, fine muslin skirts and embroidery’. is generally site-referential, being informed by specific places and the memories they hold.

The dry laundry was a separate feminine sphere and social space, where the labour was considered arduous and The series of works Folds is Hillard’s response to a vacant by no means pleasant, perhaps held a sense of purpose. outbuilding that was once the ‘dry laundry’ at Newton In the repair and repetition, the making and unmaking, House, Llandeilo, Wales. Most would consider such a the folding and unfolding. These acts echo in the works room to be empty and devoid of human presence. Hillard, by Hillard through the concepts of touch, cloth and meinspired by this forgotten room and the subtle imprints of mory. past occupation further explored these clues to the daily rituals and tasks that occurred in this space.

By mapping the absence, Hillard hoped to confirm the presence, re-tracing and merging the history of the launIt is difficult to imagine laundry work in the late-ninete- dry, the specifics of site and the meaning of materials. enth century as compared to today. Newton House employed a Head Laundry Maid Florie Keziah Hannell (née An installation of half complete things – fragments of Keen) b. 1888–1985 whose written and audio interview is clothing, a table that floats without edge (we might anheld within the archives of the National Trust. ticipate its disappearance; instead, we witness a kind of

( 103 )

emergence) – all things are dislocated: neither here nor there, but perhaps in the act of becoming.

This is no easy memorial, incomplete yet, somehow, full.

Hillard offers a creative split between past and present.

The gap in time, gifts us authorship, allows us to fill the gaps. In this absence, Hillard reminds us that history is always mutable.

(The above story Folds developed from research undertaken at the National Trust archive by the artist Ainsley HIllard and the subsequent catalogue essay written by Angela Maddock. )

( 104 )

( TONJE HØYDAHL SØRLI )

Norvegija / Norway JIS IŠNYKSTA JUODO RAŠALO DEBESYJE / HE DISAPPEARS IN A CLOUD OF BLACK INK. 2006–2011 Tapiserijų instaliacija / Installation of tapestries

Prisimenu save paralyžiuotą, apsivilkusią savo mėgstamą suknelę su išsiuvinėta rože ant krūtinės. Mano akys įsmeigtos į porą, kurią pažinojo mano tėvai. Ta pora barasi, jie rėkia vienas ant kito. Ji traukiasi. Jis palinkęs beveik virš jos. Aš žinau, kad jis pavojingas, nes mačiau, kaip jis smaginosi priekabiaudamas prie mano brolio. Jų mažiausia dukrelė slepia savo veidą. Kiti vaikai žaidžia tyliai už kampo. Tik mes su tėvais žiūrime į juos besibarančius. Geriau būčiau nežiūrėjusi. www.tonjesorli.com

I have this memory of myself paralyzed, in a dress I loved with an embroidered rose on the chest. My eyes are fixed on a couple my parents knew. This couple is in a fight, screaming at each other.

She is backing. He is leaning almost over her. I know he is dangerous, because I`ve seen him enjoy harassing my brother. Their smallest daughter is hiding her face. The rest of the kids are playing silently around the corner. I and my parents are the only ones actually looking at them fighting. I wish I hadn’t.

( 105 )

( 106 )

( LINA JONIKĖ )

Lietuva / Lithuania JI MĖGSTA POMIDORUS / SHE LIKES TOMATOES. 2011 Medvilnė, skaitmeninė spauda, siuvinėjimas. Video. Instaliacija / Cotton, digital print, embroidery. Video. Installation

2007 m. pradėjau domėtis patirtimi ir mitais, su- zuotoja. Kai ji atėjo į mano studiją, buvo pavasaris ir ant sijusiais su pomidorais. mano palangių augo pomidorų daigai. Nėščios moters ir pomidorų daigų susitikimas pašnibždėjo naują istoriją: Šis vaisius susijęs su lietuvių gyvenimo būdu, šeima, svei- istoriją apie pomidorus ir kūdikio gimimą. Visą pavasarį ko/nesveiko valgymo įpročiais ir smulkios turgaus sodi- kūriau tą nuostabų pasakojimą. Pomidorų ūgliai davė vaininkystės tradicijomis, kurios nyksta iš pievelėmis virstan- sių ir gimė kūdikis. čių daržiukų ir, regis, okupuoja blokinių namų balkonus.

Pomidoras mano kūryboje yra simbolis, suteikiantis gali- 3. 2008 m. pamėginau šviežiais pomidorais nudažyti memybę įsitraukti į pokalbį ir per jį susipažinti su žmogumi, dvilninį audeklą. Mano nuostabai, raudonas pomidorų iš kurio perki. paveikslas po dviejų savaičių išbluko, o aš visada bijojau pomidorų dėmių ant savo drabužių, manydama, kad jos Pristatysiu kelias savo patirtis, kurios mane įkvėpė imtis neišsiplauna. Tada priėjau prie išvados, kad kartais mes šios temos: tikime neteisinga informacija.

1. Kartą draugė man pasakė, kad jai labai patinka pomidorai ir ji iškart galėtų suvalgyti du kilogramus. Buvau šokiruota ir nusprendžiau susilažinti. Deja! Pralošiau! Ji lengvai prarijo tuos pomidorus kaip saldainiuką be didelių pastangų, tiesiog su manimi plepėdama.

Tas eksperimentas mane privertė susidomėti pomidorais kitu aspektu: POMIDORAS kaip VAISIUS POMIDORAS kaip NEŽINOMAS OBJEKTAS POMIDORAS kaip MEDŽIAGA KŪRYBAI POMIDORAS kaip ISTORIJOS HEROJUS

2. Visada norėjau sukurti kūrinį, susijusį su augalo ir žmogaus gyvenimu. Pagrindinis personažas yra žmogus. Pa- www.linajonike.lt prašiau savo nėščią draugę būti mano naujojo kūrinio po-

( 107 )

I have started to take an interest in experiences Throughout all the spring I was creating that marvellous and myths connected with tomatoes in 2007. story. Tomato sprouts gave fruit and a baby was born.

This fruit is linked with Lithuanian style of living, family, healthy/unhealthy eating habits and petty market-gardening traditions which are disappearing from courtyards and seem to occupy the balconies of blockflats. A tomato in my work is a symbol giving a possibility to develop a talk and, through it, to get to know the person you deal with.

3. I tried to dye cotton cloth with fresh tomatoes in 2008.

To my amazement a red tomato picture faded after two weeks, while I was always scared of tomato stains on my clothes thinking they are unwashable. Then I came to a conclusion that sometimes we trust the information which is wrong.

That experiment made me get interested in tomatoes I will present several examples of my experience which from a different angle: gave me much inspiration to take up this subject: A TOMATO as a FRUIT A TOMATO as an UNKNOWN OBJECT 1. Once my friend told me she liked tomatoes very much A TOMATO as MATERIAL for CREATION and could eat 2 kg at a time. I was shocked and decided A TOMATO as a HERO for a STORY to make a bet. Alas! I lost it! She swallowed those tomatoes easily as a candy without much effort while chatting with me.

2. I always wished to create a work associated with a plant life and a man’s. A central personage is a man. I asked my pregnant friend to be a poseur for my new work.

It was spring and tomato sprouts where growing on my windows when she came to my studio. The meeting of a pregnant woman and tomato sprouts whispered a new story – a story of tomatoes and the birth of a child.

( 108 )

( ALICE KETTLE ) Šiuose kūriniuose vaizduojama Alice Kyteler ar, tiesą sakant, Alice Kettle – intriguojantis vardų sutapimas, ji buvo „Kilkenio burtininkė“ ir pirmoji Airijos dokumentuose užfiksuota ragana. Pirmą kartą su ja susidūriau per vieną vizitą Kilkenyje, o kai „pagūglinau“ savo pavardę (kaip ir jūs darote), ragana Alice pasirodė pirma sąraše, tad pasijutau taip, lyg ją jau pažinočiau. Žinau, kad turiu airių kraujo – sakoma, kad mano senelė buvo iš Airijos, mažytė tamsi moteriškė, siuvėjo duktė. Bet bendra pavardė sukuria dar kitokį ryšį, šiuo atveju – šokiruojantį. Sužinojau daugiau apie turtingąją damą Alice Kettle: ji buvo ištekėjusi keturis kartus, o jos vaikai apkaltino ją nuodijimais bei raganavimu. 1324 m.

Jungtinė karalystė / United Kingdom ALICE KYTELER CIKLAS / ALICE KYTELER SERIES. 2010 Instaliacija / Installation

buvo iškelta šventvagystės, erezijos ir gaidžiukų bei povų aukojimo byla. Ji paspruko dieną prieš tai, kai turėjo būti sudeginta prie stulpo, o vietoje jos buvo sudeginta jos tarnaitė Petronilla. Tai galinga ir prasmių gausi istorija, o joje – pirmasis užrašytas kaltinimas raganai, gulinčiai su piktąja dvasia, į velnią panašia figūra.

Pavaizdavau viduramžių Alice išsiuvinėtame portrete, primenančiame Elžbietą I, anglų Tudorų dinastijos karalienę, valdžiusią po dviejų šimtmečių – jos išskirtinumas, priešingai, jai suteikė stiprybės ir galios. „Čia bus tik viena šeimininkė ir jokio šeimininko.“ Tai darydama apmąstau savo pačios situaciją ir santuoką. Pagrindinis darbas pri-

mena Tudorų karalienės paveikslus, nutapytus Nicholaso Hilliardo ir Marcuso Gheeraertso vyresniojo – jie yra simboliški žanro ir puošybos požiūriu. Kaukę primenantį karalienės veidą nustelbia jos suknia, kupina galios ir didybės simbolių. Fone yra niekieno žemių vaizdai – vietos, išryškinančios marionetinį karalienės būvį. Ji yra beveik nereali ir nežmogiška, apibūdinama pagal kitų įsivaizdavimus, panašiai kaip Alice ir aš. Ir Elžbieta, ir Alice yra labai pažeidžiamos ir tai susiję su galia. Vaizduodama Alice Kyteler, jos sijonuose paslėpiau dekoratyvias emblemas-talismanus ir moterystės ženklus, padarytus iš mamos man ir seserims siūtų suknelių audinių ir medžio gabaliukų bei objektų, kurie susiję su mano, kaip kūrėjos ir amatininkės, gyvenimu ir kurie padėjo pataisyti mano pačios sulaužytus santykius. Fone yra vyrai, irgi labai pažeidžiami – juos kausto kaltinimų jėga.

tis galią transformuoti. Vienas kūrinys demonstruoja šią siūlo alchemiją: mėgintuvėliai, pilni šnabždančių siūlų ir kūrybos magijos. Vyrai vaizduojami sulaužyti, bet rekonstruoti. Kaip ir aš, jie yra konstruojami dygsniais. Jie yra lyg asambliažai, reprezentuojantys mūsų sulaužytas dalis, grožį, ilgesį ir troškimą prisikelti. Jie yra viltingi ir pozityvūs. Visos šios nuorodos yra mano metodas būti stipriai, kai užsiimu savo darbu ir esu savimi, taip pat atskleidžiant siūlo alchemijos galimybes.

O pabaigoje – istorija, pavadinta „auksinis siūlas“: Tradicinė Rytų Europos pasaka pasakoja apie senutę, kuri gyveno urve ir matė pasaulį pro mažą skylutę. Ji siunčia baltus balandžius rinkti gerų darbų – tai auksiniai siūlai, balandžiai juos atneša ir pro skylutę perduoda senutei. Ji tais siūlais išsiuvinėja audeklą, kuris vieną dieną padengs pasaulį visuotiniu džiaugsmu.

Alice Kyteler atžvilgiu laikausi pagarbaus atstumo, nes bendrauti su ragana nejauku. Žinau, kad siūlas turi ma- www.alicekettle.com gijos, galinčios prišaukti kitą pasaulį ir ten nuvesti, turin-

These works portray Alice Kyteler, or indeed Alice Kettle (an intriguing coincidence of name) – the Kilkenny sorceress and the first recorded witch in Ireland. I first came across her on one of my visits to Kilkenny and indeed when I "googled" my name (as you do) into the computer it was Alice the witch who appeared first, so I felt I knew her already. I know I have Irish blood, my grandmother was allegedly from Ireland, a tiny dark lady who was a tailor’s daughter, but a name gives you that spark of connection however shocking. I have discovered more about the wealthy Dame Alice Kettle; she was married 4 times and then accused by her children of poisoning and sorcery. In 1324 a case was brought of blasphemy, of heresy and of the sacrifice of cockerels and peacocks. She escaped on the eve before she was to be burnt at the stake, and Petronilla, her maid was burnt in her place. It is a powerful and rich story and within it the first recorded accusation to a witch lying with an incubus, a demon like figure.

I have portrayed the medieval Alice in a stitched portrait, reminiscent of Elizabeth I, the English Tudor queen of 2 centuries later, whose singularity, by contrast, defined her strength and power. “I will have here but one mistress and no master.” In doing so, I reflect on my own circumstance and marriage. The key work echoes the paintings of the Tudor Queen by Nicholas Hilliard and Marcus Gheeraerts the Elder which are iconic in their genre and decoration.

The mask like face of the queen is dominated by her dress which is laden with symbols of power and majesty. In the background are backdrops of no man lands, but places which position the queen as a puppet. She is barely real or human and defined by others perceptions of her,

much like Alice and myself. Both Elizabeth and Alice have intense vulnerability allied with power. In my portrayal of Alice Kyteler, I have hidden in her skirts the talismanic emblems of decoration and the celebrations of womanhood, made of fabrics from the dresses my mother made for my sisters and I, and pieces of wood and objects which concern my life of making and craft which have served to mend my own broken relationships. In the background are the husbands, again acutely vulnerable and swept up in the force of the accusations.

I keep a respectful distance from Alice Kyteler, since it is with a sense of unease that I connect with a witch. I know that in thread there is the magic to conjure up and lead to another universe with its power to transform. One work shows this alchemy of thread with test tubes filled with whispering threads and beginnings of the magic of making. The husbands are portrayed as broken men, yet reconstructed, and like me they are built through stitch.

They are like assemblages of parts which represent our broken parts with beauty, longing and desire to be resurrected. They are hopeful and positive. All these references are my opportunity to be strong in what I do, who I am and to reveal the possibilities and alchemy of thread.

So to finish with a story called the golden thread.

An East European traditional tale tells of an old woman who lived in a cave, seeing the world through a small hole. She sends out white doves to collect good deeds in the form of golden threads, which the doves bring back and pass through the hole to the old woman. She embroiders the threads into a cloth which one day will cover the world with universal joy.

( 109 )

( 110 )

( FIONA KIRKWOOD ) „Padalinta širdis“ – tai mėginimas papasakoti universalią šiandienio pasaulio istoriją apie globalizacijos poveikį: daug žmonių, tarp jų ir aš, užaugo šeimoje, kur tėvai yra iš skirtingų pasaulio dalių, skirtingų visuomenių ir kultūrų.

Kūrinys taip pat kalba apie tokios kilmės padalintą savastį, kuri niekada nėra iš tikrųjų nei vienas, nei kitas dalykas, niekur iš tikrųjų nepriklauso, o žmogus mėgina integruoti tas dvi dalis gyvendamas dviejuose kontinentuose ir keliaudamas tarp jų pirmyn atgal. Aš gimiau Škotijoje, mano tėvas buvo škotas, o mama – iš Pietų Afrikos. Vėliau, būdama jauna, viena emigravau į Pietų Afriką. Ryšį su Škotija išsaugojau – turiu butą Edinburge.

Nusprendžiau panaudoti savo plaukus kaip savo tapatybės, DNR ir asmeninio augimo metaforą. Plaukai atsinaujina pasikartojančiais ciklais. Panašus cikliškumas veikia ir mano gyvenime, jis reiškiasi stengiantis išsaugoti ryšį su mano dviem pasauliais.

Pietų Afrikos respublika / South African Republic PADALINTA ŠIRDIS / A HEART DIVIDED. 2011 Skaitmeninė spauda, siuvinėjimas, pynimas, video. Instaliacija / Digital printing, embroidery, plaiting, video. Installation

aštresnės, dramatiškesnės, gaivalingesnės Pietų Afrikos energijos.

Laiko juostoje įterpti maži simboliniai, ikoniški tekstiliniai vaizdai (objektai, išsiuvinėti piešiniai), atspindintys tokius prisiminimus kaip močiutės škotės siuviniai mano gimimo proga; mano pirmoji kelionė jūra į Pietų Afriką ir atgal į Škotiją, kai buvau vaikas; mano proprosenelio vaidmuo Pietų Afrikos politinėje istorijoje; mano motinos lagaminas, pilnas jos praeities Pietų Afrikoje brangenybių, ir jos fotografijos albumai iš Pietų Afrikos; škotiška lėlė, afrikietiška lėlė, Stalo kalno Keiptaune piešinys, kurį nupiešė mano senelis iš Pietų Afrikos, Edinburgo pilis Škotijoje, vis dar arti mano dabartinių namų Škotijoje, Glazgo meno mokykla, kurią iš pradžių lankiau, languotas tradicinis škotiškas audinys, simbolinis dagys ir protėja (protea) – dviejų skirtingų šalių simboliai; nuo apartheido iki postapartheido ir mano asmeninės viso to patirtys, susitikimas su Nelsonu Mandela; zulų kultūra, gėlų ir zulų kalbos; oro pašto laiškai; vėliavos ir tradicinė muzika.

Instaliacija, kurią sudaro kabančių plaukų pano kolekcija Filmo vaizdai projektuojami ant „laiko juostos“: aš abiejo(skaitmeninė spauda), reljefinė laiko juosta (siuvinėjimas) se savo šalyse kalbu apie savo gyvenimą. ir filmas, apima pagrindines mano gyvenimo fazes. Plaukų pano rodo kontrastą ir kompleksiškumą tarp švelnes- www.fionakirkwood.co.za nės, ramesnės Škotijos keltiškos aplinkos ir afrikietiškos,

( 111 )

( 112 )

( 113 )

A Heart Divided attempts to narrate the universal story in today’s world of the effects of globalization where many people, including myself, have grown up in a family in which the parents come from two different parts of the globe and different societies and cultures.

The work also talks about the self divided by this background, never really being one thing or the other nor quite belonging anywhere and attempting to integrate these two parts by living life on two continents and moving backwards and forwards between them. I was born in Scotland of a Scottish father and a South African mother and then emigrated alone to South Africa as a young woman. Since then I have always retained a link with Scotland and now have a flat in Edinburgh.

I have chosen to use my hair as a metaphor, a marker of my identity, DNA and personal growth. Hair is renewed in repeated cycles, indicating the repetition of this cycle in my own life in terms of maintaining contact with my two worlds.

the gentler, calmer, Celtic background environment of Scotland and the African, edgier, more dramatic, vibrant energy of South Africa.

The timeline is embedded with small symbolic iconic textile images/objects/ embroidered drawings, to reflect such episodes as an embroidered textile made for my birth by my Scottish grandmother; my first journey by sea to South Africa and back to Scotland as a child; my great, great grandfather’s role in shaping the South African political history; my mother’s suitcase filled with treasures of her South African past and her photograph albums from South Africa; a Scottish doll; a South African doll; a drawing of Table Mountain in Cape Town, drawn by my South African grandfather; Edinburgh Castle in Scotland, still close to my present Scottish home; the Glasgow School of Art, where I initially studied; tartan-the traditional textile of Scotland; the emblematic thistle and the protea flower – icons of two different lands; apartheid to post-apartheid and my personal experiences of this and meeting Nelson Mandela; Zulu culture, Gaelic and Zulu languages; airmail letters; flags and traditional music.

The installation, featuring a collection of suspended hair The film footage expands on the timeline and shows me panels (digital print), a prominent timeline (embroide- in both countries talking about my life. ry) and a film, embraces the main phases of my life. The hair panels show the contrast and complexity between

( 114 )

( SIGNE KIVI ) Kai tapau ministre ir pirmą kartą atidariau Estijos kultūros ministerijos duris, mane sukrėtė ant laiptų patiestas raudonas takas. Jis man priminė sovietmečio galios koridorius. Man niekada nepatiko pseudobizantinė didybė, bet labai susidomėjau, kodėl raudoni kilimai laikomi magiškais. Kai ministerijoje buvo nuspręsta tuos nudėvėtus takus pakeisti naujais, paprašiau tų senųjų sau. Prisiminimai ir jausmai, susiję su trejų su puse metų darbo kabinete patirtimi, paskatino sukurti ciklą „Galios kilimai“. Pamąstyti, kas praeityje tikriausiai lipo tais takais aukštyn ir žemyn...

Kilimai „Išrinkite mane!“ ir „Vizitinė kortelė“ išreiškia buvimo politikoje skausmą ir didybę iš asmeninės perspektyvos. Visi jau priprato prieš rinkimus matyti didžiulius plakatus su besišypsančiais rytdienos sprendimų priėmėjais.

Kaskart pažadai yra vis labiau viliojantys, o veidai – vis labiau foto(šopo)geniški nei praėjusį kartą. Teko žiūrėti į savo veidą rinkimų plakate... daug kartų. Prisipažįstu, kad tai nėra malonu, net jei nuotraukos tapo kokybiškesnės

Estija / Estonia GALIOS KILIMAI / CARPETS OF POWER. 2003–2010 Kiliminė Kultūros ministerijos laiptų danga, spaudavimas, dirbtiniai papuošimai ir tekstilės ornamentai, autorės plaukai. Instaliacija / Stair runner of Ministry of Culture, hand print, artificial jewels and textile ornaments, author`s hair. Instalation

ir gražesnės. Vis dar šlykštu matyti pataisytą save mieste ir žiniasklaidoje. NB! Kiekvienas kandidatas turi tam tikrą numerį, o tas numeris taip pat užrašytas ant rinkimų biuletenio. Taip man gimė mintis portretą „Išrinkite mane!“ papildyti strateginiais išmatavimais: biusto, liemens ir klubų. Šie išmatavimai pasako apie asmenį kur kas daugiau nei atsitiktinis skaičius ant biuletenio, o rinkėjas žinos, kokia moteris iš tikro yra Signe Kivi!

Kilimą „Vizitinė kortelė“ inspiravo emocija, su kuria susiduriu dažniausiai: „O! Tu esi RAUDONPLAUKĖ!“ Na, kaip tik todėl vizitinėje kortelėje yra mano plaukai.

Nežinau kodėl, bet ėjimas į politiką žmogui priklijuoja etiketę. Tu tampi tuo, kurio atžvilgiu žmonės išlieja savo pyktį. Tu tampi savanorišku kilimėliu prie durų. Štai kodėl mano kilimėliai eksponuojami ant grindų, o ilgas, priderintas laiptų takelis veda aukščiau. Kaip ir mūsų sapnai. Šis projektas skirtas mano buvusiems ir būsimiems kolegoms – kultūros ministrams.

( 115 )

When I had just become the minister and opened the door of Estonian Ministry of Culture for the first time, I was struck by a red stair runner there. The carpet reminded me of corridors of power from the Soviet era. I have never loved pseudo-Byzantine glory, but the reason why red carpets are considered magic, raised my deepest interest. When it was decided at the ministry that these worn runners will be replaced with new ones, I decided to ask the old ones for myself. Memories and emotions of three and a half year experience of work in the Cabinet were an impulse to the series of Carpets of Power. To think who must have walked up and down these runners in the past…

Carpets Elect Me! and Business Card feature pain and glory of being political insider from the most personal perspective. Everyone must have got used to seeing vast posters with smiling tomorrow’s deciders before elections.

Each time promises are more enticing and faces more photo(shop)genic than last time. I have had to face my face on an election poster … many times. I admit it is not pleasant even though the pictures have gained in quality and beauty. It is still appalling to see my tuned self in the city and in media. NB! Each candidate wears a certain number and this number is also written on the election

slip. This gave me an idea to supply the “Elect me!” portrait with strategic measurements – bust, waist and hips.

These measures speak of a person much more than a random number on a slip and this way the elector will also know what kind of a woman Signe Kivi really is!

Carpet Business Card was born following an emotion which I meet more often than not: “Oh! You are THE REDHEAD!” Well, and this is the reason why the business card has my own hair.

I don’t know why but going into politics “labels” a person.

You become someone at whom people take out their anger. You become voluntary doormat. This is why my mats are exhibited on the floor, but the long tuned stair runner takes higher. The way our dreams do. The project is dedicated to my previous and future colleagues - ministers of culture.

( 116 )

( MONIKA KREIVĖ )

Lietuva / Lithuania MANO TĖTĖ EMIGRANTAS / MY DAD EMIGRANT. 2011 Šilkografija ant baliono, fotografija, videofilmas. Instaliacija Kauno oro uoste / Silk-screen print on baloons, photography, video. Installation at the Kaunas Airport.

( 117 )

Savo kūriniui pasirinkau emigracijos problemą.

Emigracija, ypač jaunų žmonių, pasiekė tokį lygį, kad net šiandien ji vadinama „Lietuvos genocidu“. 2001–2010 metais iš šalies emigravo daugiau kaip 200 tūkstančių lietuvių. Tas skaičius atitinka gyventojų skaičių Klaipėdoje (trečias pagal dydį miestas Lietuvoje).

Man ši tema svarbi, nes mano draugai ir šeimos nariai palieka šalį, daugiausia emigruoja mano amžiaus žmonės.

Kodėl tai vyksta? Kaip būti patriotu, kai tavo šalis negali tau garantuoti pakankamų gyvenimo sąlygų?

Suprantu meną kaip būdą kalbėtis svarbiomis temomis su visuomene ir bendruomene. Taip pat menas gali suburti panašiai mąstančius žmones ir per diskusijas bei kūrybinę praktiką sustiprinti jų pilietiškumą, bendruomeniškumą.

Mano projektą „Mano tėtė emigrantas“ sudaro vizualaus meno elementai (objektai, videofilmas), tyrimas (statistikos rinkimas) ir komunikacinė praktika (bendravimas su emigrantais ir Lietuvoje likusiais jų šeimos nariais). Videofilmo herojė – maža mergaitė, kuri nepažįsta tėčio arba jį įsivaizduoja kaip kažkur esantį Kalėdų senelį, siunčiantį dovanėles, kartais jau neatitinkančias jos amžiaus ir interesų. Objektuose – šilkografijos būdu portretuotuose balionuose – tikrų „tėčių emigrantų“, išvykusių užtikrinti geresnio gyvenimo savo šeimoms, veidai. Jų žvilgsniai pakankamai pasako patys.

Projekto videofilmas / Projects‘ video: http://www.youtube.com/watch?v=27DD7xWrYBU http://www.youtube.com/watch?v=WAtP8N9paU0

For my work I’ve chosen the emigration issue.

Emigration, especially among young people has reached such an extent that even today it is called “Lithuanian genocide”. During the years from 2000 to 2010, 200 thousand Lithuanians emigrated from their country. That number corresponds to the number of residents in Klaipėda (the third city in Lithuania). To me this topic is important, since my friends and family members are leaving their country, and people of my age make the greatest number of them. Why is this happening? How to be a patriot when your country can’t guarantee normal living standards?

I realize art as a way to speak to the public and the community about important subjects. Also art can gather minded groups to strengthen their consciousness, sense of community through discussions and art practice. My project My dad – the emigrant consists of visual art elements (objects, video), research (gathering of statistics)

and communication practice (communication with emigrants and their family members left in Lithuania). The character of the video – a little girl, who does not know her dad, or she imagines him as the Santa Claus from somewhere, who sends her little gifts which sometimes do not suit her age and interests. The objects – silkscreened balloons – show the faces of real persons – “emigrant dads”, who left the country to ensure better living for their families. Their eyes are saying enough.

( 118 )

(

MARÍA LEÓN

)

Ispanija / Spain PASITIKĖJIMO SAVIMI SPINTA / SELF-CONFIDENCE WARDROBE. 2010 Tekstilė, skulptūra, tekstai, fotografija, videodarbas. Instaliacija / Textile, sculpture, texts, photography, video. Installation

Su šiuo projektu susijusi asmeninė istorija prasideda nuo mano motinos kailinių. Ištremti į spintos galą, jie patraukė mano žvilgsnį, kai tvarkiau senus drabužius. Buvo vasara. Tačiau nedvejodama juos pasimatavau ir pasižiūrėjau į veidrodį. Tai sukėlė neįtikėtiną saugumo jausmą – supratau, kad drabužiai simbolizuoja mamos teikiamą prieglobstį.

The personal story behind the project begins with my mother´s fur coat. Exiled to the back of the wardrobe, it caught my eye while I was putting in order an amount of old clothing. It was summer.

Nevertheless, I did not hesitate to try it on and take a look in the mirror. It evoked an incredible feeling of protection when I realized that the garment represented a shelter offered by my mother.

Nuo tada pradėjau domėtis drabužių funkcijomis, ypač tomis, kurios susijusios su šiluma ir saugumu. Akivaizdu, kad drabužiai ne tik mus šildo, bet ir saugo žmones nuo stichijų, taip pat nuo vabzdžių ar priešų apskritai, veikdami kaip amuletai.

From then on, I started to be interested in the functions of clothing, especially those referring to the provision of warmth and protection. Obviously, clothes serve not only to keep us warm, but also to protect human beings from the elements, as well as from insects or enemies in ge„Pasitikėjimo savimi spintos“ idėja pagrįsta prielaida, kad neral, acting as amulets. vienas fundamentalių drabužių tikslų yra saugoti kūną nuo aplinkos. Žinoma, kad sprendimas, kokius drabužius The idea of self-confidence wardrobe is based on the previlkėti, priklauso nuo kelių veiksnių. Juk nesivelki tų pačių mise that one of the fundamental purposes of clothing is drabužių eidamas sportuoti ar į pokalbį dėl darbo. Štai ko- to protect the body against its surroundings. It is known dėl nuolat jaučiu poreikį dėvėti specialius drabužius, kad that determining what kind of clothes to wear depends pateisinčiau kasdienius lūkesčius. on several factors. One does not put on the same outfit for sport and job interviews. That is why I constantly feel Nusprendusi išvardyti savo baimes, išgyvenau asmeninę the need to wear special clothing in order to fulfil everykrizę. Tikrai prireikė „saugumo suknelių“ kaip galimybės day expectations. padėti sau ir išreikšti save, kad išgyvenčiau tą laikotarpį.

Todėl spintoje yra daug drabužių, kurie saugo mane nuo I went through a personal crisis when I decided to list my tamsos, viešo kalbėjimo, skridimo, vairavimo ir meilės fears. I definitely needed “security dresses” as a possibility baimės. Taigi: suknelė vaikystės baimėms, suknelė ginti for self-help and self-expression to emerge from that pedisertacijai, suknelė saugiai skristi, suknelė vairuoti pirmą riod of time. As a result, the wardrobe contains a range of kartą ir suknelė skubotam meilės prisipažinimui. garments to protect myself against my fear of darkness, public speaking, flying, driving and love. Thus: dress for Pasiūtos visuomenėje, kur žmonės turi nuolat būti mato- childhood fears, dress to defend a thesis, dress to fly safemi, šios suknelės papuoštos labai ryškiais elementais ir ly, dress to drive for the first time and dress for a hurried audiniais. Jos pasiūtos iš magiškai saugančių medžiagų, declaration of love. jų modelius inspiravo mano „laimę nešantys“ drabužiai.

Be to, mano mama padėjo juos pasiūti. Jos meilę, tiesą Made in a society where people are required to be conssakant, ir simbolizuoja šios saugumo suknelės, kaip ir jos tantly seen, all the dresses incorporate accordingly highkailiniai. visibility elements and bright fabrics. They have been made of protective materials in a magical sense and were Projektas „Pasitikėjimo savimi spinta“ man padėjo sė- inspired by my lucky clothes. Furthermore, my mother kmingai ištverti įvairias sudėtingas mano asmeninio gy- has helped me to sew them. Her love is, in fact, symbolivenimo situacijas. zed by the security dresses, as it was by her fur coat.

(Kolekcijoje taip pat yra suknelė, skirta pamiršti tave, bet nesirūpink, niekas nežino, kas tu esi. Ji kabo spintos gale, tokia pat deaktyvuota kaip buvo mamos kailiniai, ji laukia, kol bus panaudota. Nes, žinai, aš nebijau ateities. Jau nebe.) www.marialeon.net

Project self-confidence wardrobe has successfully helped me to face various emergency situations in my personal experience.

(Collection has also a dress to forget about you, but don't worry, nobody knows who you are. It is in the back of the wardrobe, as deactivated as my mother´s fur coat was, waiting to be used. Because, you know, I am not afraid of the future. Not anymore.)

( 119 )

( 120 )

( BEILI LIU )

Kinija, JAV / China, USA VILIOJIMAS / LURE. 2008–2011 Siūlas ir adatos, vyniojimas, siuvimas.

Instaliacija / Thread, sewing needles, hand coiling, hand sewing.

Senovinė kinų legenda apie raudoną siūlą pasakoja, kad gimus vaikams, nematomi raudoni siūlai sujungia juos su tais, su kuriais jiems lemta būti. Per savo gyvenimo metus jie priartėja vienas prie kito ir galiausiai vienas kitą randa, įveikę juos skiriantį atstumą, kultūrinius ir socialinius skirtumus.

( 121 )

„Raudono siūlo legendų ciklas“ – tai šios pasakos įkvėptų pora padaryta iš vieno siūlo. Kiekvieną ritę centre perinstaliacijų ciklas. „Viliojimas“ yra pirmas ciklo projektas. veria siuvimo adata. „Viliojimas“ kalba apie universalias žmogaus būsenas ir susijungimo patirtis, tos jungties teiInstaliacijoje „Viliojimas“ naudojami tūkstančiai rankomis kiamą viltį, įveikiančią mūsų skirtumus. susuktų raudono siūlo ričių, kabančių nuo galerijos lubų.

Ritė gali būti viena ar sujungta su kita į porą, kiekviena http://beililiu.com

( 122 )

The ancient Chinese legend of the red thread tells that when children are born, invisible red threads connect them to the ones whom they are fated to be with. Over the years of their lives they come closer and eventually find each other, overcoming the distance between, and cultural and social divides.

The installation Lure makes use of thousands of hand spiralled coils of red thread suspended from the ceiling of the gallery. A coil may be single, or connected to another, as a “couple”, and each pair is made from a single thread.

Every coil is pierced in the centre by a sewing needle. Lure speaks of universal human conditions and experiences of “connection”, and the hopefulness of this “connection” Red Thread Legend series is a group of installations inspi- that surpasses our differences. red by this tale. Lure is the first project of the series.

( 123 )

( MICHAELA MELIÁN )

( 124 )

1965 m. sukurtas intermedinis kūrinys kelionių tema „VariaVision–Unendliche Fahrt“, vėliau pamestas, formaliai inspiravo instaliacijos „Speicher“ kūrinius. Alexanderio Kluge’s (tekstai), Edgaro Reitzo (filmai) ir Josefo Antono Riedlo (muzika) erdvinėje instaliacijoje vienu metu rodomi filmai, grojama daugiakanalė muzika ir skamba balso įrašai. „VariaVision“ siūlo naujus muzikos, kino ir teksto suvokimo būdus.

Reitzas ir Kluge dėstė Dizaino mokykloje Ulme. Per savo trumpą egzistavimo laikotarpį 1953–1968 m. mokykla labai paveikė vokiečių ir tarptautinio dizaino, meno ir medijų istoriją. Dizaino mokykla buvo privati institucija. Ji atkūrė per prievartą nutrauktą Bauhauso tradiciją, formavusią modernizmo, utopijos, dizaino, kasdienybės kultūros, švietimo, mokslo ir ankstyvosios skaitmeninės kultūros sampratas, demokratinės ir estetinės naujos pradžios dvasią Vokietijoje po 1945-ųjų.

Vokietija / Germany SPEICHER* / ATMINTIS / MEMORY. 2008–2011 Videofilmas ir garso instaliacija, sienos piešinys ir popieriaus koliažas (rašalas, siūlai) / Sound and video installation, walldrawing and works (collage, ink, thread) on paper

The thematic and formal inspiration for the works in the installation Speicher is VariaVision— Unendliche Fahrt, a lost intermedia work on the subject of travel realized in 1965 by Alexander Kluge (texts), Edgar Reitz (films), and Josef Anton Riedl (music).

A spatial installation with simultaneous screening and replay of films, multichannel music, and voice recordings, VariaVision offered new ways of perceiving music, film, and text.

Reitz and Kluge taught at the School of Design in Ulm. In the short period of its existence, from 1953–1968, the School exerted strong influence on German and international design, art, and media history. The School of Design was a private institution. It resumed the forcibly terminated tradition of the Bauhaus, defining the concepts of modernism, utopia, design, everyday culture, education, sciences, and early digital culture in the spirit of a democratic and aesthetic new start in Germany after 1945.

1963 m. Dizaino mokykla tapo vienos pirmųjų elektronikos studijų Vakarų Vokietijoje namais – tai buvo „Siemens“ elektroninės muzikos studija, įkurta Miunchene 1959 metais. Studiją ir jos naujus, grynai elektroniškai sukurtus garsus sėkmingai naudojo įvairių tautybių kompozitoriai ir muzikos prodiuseriai. Taip šioje studijoje Riedlas sukūrė muziką „VariaVision“. Šiandien elektroninės muzikos studija yra įsikūrusi Miuncheno Vokiečių muziejuje (Deutsches Museum).

In 1963 the School of Design became home to one of the first electronic studios in W. Germany, the Siemens Studio for Electronic Music set up in Munich in 1959. The studio with its new, purely electronically produced sounds was successfully used by international composers and music producers. So Riedl produced the music for VariaVision in this studio. Today the studio for Electronic Music is housed at the Deutsches Museum, Munich.

Miuncheno Vokiečių muziejuje esanti studija vėl buvo atgaivinta instaliacijai „Speicher“. Michaela Melián įrašė studijos garsus, tonus ir triukšmus ir pavertė juos naujos kompozicijos pagrindu. Čia girdimas tuose garsuose įmontuotas daugiavokalinis tekstų apie keliones ir judesių koliažas. Instaliacijoje „Speicher“ nėra linijinio pasakojimo – temos, istorijos ir laikas lygiai įpinami į dabartį, o iš jos išpinami garso kilpomis ir spiralėmis. Kamera juda lėtai per vieną žiemos naktį, skrajodama virš siuvimo mašina sukurto piešinio pirmojo plano ir fono.

For Speicher the studio in the Deutsches Museum Munich was brought back to life. Michaela Melián recorded the studio’s sounds, tones, and noises, and made them the basis of a new composition. Embedded in them, a polyvocal collage of texts on travel and movement is heard. There is no linear narration in Speicher, rather topics, stories, and time levels weave in and out of the present in sound loops and spirals. The camera moves slowly through one single winter night, flying over the front and back of a drawing produced by a sewing machine.

„Speicher“: Melián realizuota erdvinė situacija remiasi The spatial situation realized by Melián in Speicher draws konceptualiu „VariaVision“ dizainu, taip pat pasitelkia on the conceptual design of VariaVision via projection, projekciją, freską, balsą ir muziką. mural, voice, and music. * Vokiškas žodis „Speicher“ turi keletą susijusių prasmių: * The German noun Speicher covers a range of mutually atmintį [kompiuterių terminologija], sandėlį, parduotuvę, related meanings: memory [computer terminology], stomansardą, rezervuarą. rehouse, store, attic, reservoir. www.memoryloops.net

( 125 )

( 126 )

( MARION MICHELL )

Jungtinė karalystė / United Kingdom SUKEISTI VAIKAI / CHANGELINGS. 2010–2011 Vilna, šilkas, nėrimas vašeliu / Wool, silk, crochet

Pjedestalas bekojei mergaitei

moterys vilki berankovėmis suknelėmis, ji dėvi sunkų paltą su maža apskrita apykakle; megztinio rankogaliai kyšo Prieš daugelį metų Berlyno blusų turguje nu- iš jo rankovių. Jos tamsios kelnės sustingusios į juodą pjesipirkau porą senų vaikiškų batų. Jie atrodė kaip iš tos destalą bekojei mergaitei. Rūsčiu veidu ji žiūri į fotoaparapačios poros: tas pats modelis, ta pati oda, panašus nusi- tą: mergaitė su kuprele ir viena koja bate su aukštu padu. dėvėjimo laipsnis, bet kairysis batas buvo ryškiai didesnis nei dešinysis.

Batuose radau suglamžytą vokiško 1941 m. laikraščio naujienų puslapį. Kodėl tie batai buvo padėti į šalį tuo laiTie batai mane sujaudino. Jie aiškiai buvo intensyviai dė- ku? Ar vaikas juos išaugo? Numirė? Gal ją atėmė? Prislėgė vėti ir taisyti, taisyti, su įplyšimais ir įtrūkimais odoje bei į Vokietijos istorija. Karas. Holokausto siaubas. Ir fašizmo padus įkaltomis mažytėmis vinutėmis. Tai mane labai pa- neigtas netobulas kūnas, kurio siaubinga išraiška buvo veikė – tobulas neabejotinos asimetrijos ir buvimo tos pa- „unwertes Leben“ eliminavimas – tų, kurie laikyti sociačios rūšies, bet ne „tikra“ pora lydinys. Bet mane ypač iš- liai, fiziškai ir protiškai netinkamais. Ši priemonė neapeimušė iš vėžių jų ryšys su karo laikais, su Vokietijos fašizmu. davo ir vaikų: vaikų eutanazija buvo sustabdyta tik karo pabaigoje.

Pirmą kartą per kelis dešimtmečius prisiminiau savo pusseserę Edith. Edith buvo penkeriais metais vyresnė už Prisiminiau Edith dėl savo kūrybos. Mano kūrinių ciklas mane ir mirė būdama 17. Mes susitikome tik kelis kartus, „Sukeisti vaikai“ kalba apie kūnus, kurie palūžta nuo skirkai aš buvau maža, vėliau mūsų tėvai nutraukė ryšius, bet tumo keliamos įtampos ir iš jos semiasi gyvybės. Jie paaš ją vėl suradau fotografijoje – mažytę, stovinčią prie- prasti, miniatiūriniai, absurdiški, turi tragizmo ir humoro. šais būrį laimingų giminaičių: Vitsantaidas (Whitsuntide), Jie atrodo apgyvendinti – kiekvienas klega mano galvoje, 1956-ieji, mano tėvų sužadėtuvės, visa šeima stovi parke. laukdamas, kol jį padarysiu.

Visi šypsosi, mano motinos veidas apšviestas taip, kaip niekada jo nemačiau. Edith yra ketverių metų. Ji stovi ten, www.marionmichell.com jos mažytis kūnelis įsitempęs, ji laiko rankas prispaudusi prie liemens, tarsi norėtų susilankstyti. Nors kai kurios

Years ago I bought an old pair of children's shoes on a flea-market in Berlin. They looked like two of a pair: same make, same leather, similar degree of wear and tear, but the left shoe was remarkably bigger than the right one.

The shoes moved me. They had obviously been worn extensively and repaired and repaired, with tears and cracks in the leather and tiny nails hammered in their soles. The way their confident asymmetry was so perfectly wed with two-of-the-kind, without making a 'proper' pair, pierced me. But what derailed me is their link to wartime, fascism in Germany.

I remembered my cousin Edith for the first time in decades. Edith was five years older than I and died at 17.

We only met a few times when I was small as our fathers had become estranged, but I found her again in a pho-

tograph, tiny against the mass of happy relatives: Whitsuntide 1956, my parents' engagement, the whole family standing in the park. Everyone is smiling; my mother's face is lit up like I have never seen it. Edith is four years old. She stands there, her little body tense, pressing her hands to her middle as if about to fold in on herself. While some of the women wear sleeveless dresses she wears a heavy coat, with a small round collar; the cuffs of a sweater peek out from its sleeves. Her dark trousers have congealed into a black pedestal for a legless girl. Stern-faced, she looks into the camera: a girl with a hunchback and one foot in a shoe with a high-raised sole.

The crumpled newsprint I found in the shoes was from a German newspaper, 1941. Why were the shoes put aside at this time? Had the child outgrown them? Died? Had she been taken away? German history weighed in. War. The horror of the holocaust; and fascism's denial of an

( 127 )

imperfect body which found its terrifying expression in the elimination of 'unwertes Leben', of those who were deemed socially, physically and mentally unfit, a measure from which children were not excluded. On the contrary, children’s euthanasia was only stopped with the end of the war.

The memory of Edith has impacted on the work I make.

My "Changeling-pieces" speak of bodies that buckle under the strain of difference, and draw their lifeblood from it. They are simple, diminutive, absurd, have pathos and humour. They seem inhabited – each made a clamour in my head, waiting to be made.

( 128 )

( ANDREA MILDE ) 4 metai – 3 kartos – 7 istorijos apie moteris 4 metai Kai audi tapiseriją daugiau nei ketverius metus, gali atsitikti daug kas – ne tik pasaulyje, kuris lekia pro šalį didėjančiu greičiu ir globaliai sudėtingėja, ne tik artimoje aplinkoje, kur gimimas ir mirtis eina kartu kaip visada, bet ypač tavyje, nes daugybę beveik meditacinio darbo valandų žvelgi į save ir mąstai apie savo praeitį ir ateitį.

Vokietija, Ispanija / Germany, Spain SEPTYNIOS MARIJOS / LAS SIETE MARÍAS / SEVEN MARIES. 1996–2001 Džiutas, vilna, medvilnė, šilkas, linas, metalizuoti siūlai, vertikalus gobeleninis audimas / Jute, wool, cotton, silk, linen, metalic thread, gobelin haute lisse. 7 x (160 x 65 cm)

praeina naujos idėjos, pasikeičia prioritetai ir kartais pakinta kūrinio, kurį dabar darai, turinys, – įgyta patirtis ir dirbant sužinotos naujienos paveikia kūrinio visumą.

3 kartos

„Septynios Marijos“ pradėjo įgyti pavidalą mano galvoje gerokai prieš 1997-uosius. Aš pati tai įsisąmoninau tik vėliau, kai jas padariau vieną po kitos, kai paaugo mano vaikai, o motina paseno, kai vis geriau ėmiau suvokti tai, kiek jos gyvenimo istorija, net mano močiutės asmeninė Per ketverius metus pasikeiti, nes gyvenimas palieka savo istorija buvo susipynusios su mano pačios ir mano vaikų pėdsakus viduje ir išorėje. Per ketverius metus ateina ir istorija. Geografinis atstumas ir laikotarpis, išgyventas

( 129 )

naujojoje tėvynėje Ispanijoje, kurioje susidūriau su visuomene, susiformavusia visiškai kitaip nei ta, kurioje užaugau, man padėjo tai suprasti. Kaip ir daugelis kitų, Antrojo pasaulinio karo metais mano močiutė ir motina, tuo metu dar maža mergaitė, turėjo bėgti iš savo namų kaime, šiandieninėje Lenkijoje, ir pradėti naują gyvenimą Vokietijoje. Nors dirbo gamykloje ir gyveno mažo miestelio bute, širdyse jos visada liko ūkininkės, linkusios prie žemės, su grubiomis rankomis, palaužtomis nugaromis ir, regis, nenuilstamu noru išgyventi, bet taip pat ir linkusios priimti tai, kas paprastai vadinama „likimu“ – tai man buvo sunku suprasti.

Jas labai veikė prisirišimas prie gamtos, jų gyvenime atsispindėjo augimo ir irimo ciklai – pastangos išsaugoti tradicinius papročius, pastangos perduoti išmintį. Jos vadovavosi tokiu asmeninių santykių supratimu, kuris, kruopščiai suaustas ir suspaustas, išaugo į saugantį, nors

kartais ir ribojantį socialinį tinklą. Man tos moterys išreiškė kitokį požiūrį gyvenimą, kai egzistuoja kitoks santykis tarp žmogaus ir laiko, kai lėtumas ne trikdo, o yra būtinas.

Pasirinkusi šią moterų grupę kaip pagrindinį savo audinio motyvą, pajutau, lyg būčiau jas sutikusi čia, Ispanijoje, tarsi čia galėjau jas iš tikrųjų rasti, suprasti jų tikrąsias asmenybes. Daugelis konfliktų, su kuriais susidūrėme šeimos rate, siauraprotiškumas, supratimo trūkumas, neišsakytų baimių sienos, abejonės ir troškimai staiga atsivėrė socialiniame lygmenyje, kuris iš pradžių buvo keistas, bet neprisirišus emociškai leido man peržiūrėti ir naujame kontekste įvertinti savo gyvenimo patirtis. Manajai moterystės sampratai, kurią suformavo pakitęs visuomenės mąstymas, o ne asmeniniai mano šeimos moterų įsitikinimai, būdinga autonomija ir nepriklausomybė, galima sakyti, Šiaurės Europai tipiška samprata. Priėmusi šią sampratą kaip savą, susidūriau su Pietų Europos visuomenine

( 130 )

struktūra, kuriai būdinga ne tik Katalikų bažnyčios įtaka, moters figūrą garbinant kaip Dievo Motiną, o moterims iš kūno ir kraujo neleidžiant įterpti nė žodelio, bet, Ispanijos atveju, taip pat keturiasdešimties metų diktatūra. Kai atvykau į Ispaniją, nedrąsiai pasirodė pirmieji pokyčiai, bet dauguma jaunų moterų, tiesą sakant, „mano“ kartos moterų, kurios turėjo jėga ir įsitikinimu stumti tuos pokyčius, tikriausiai galėjo argumentuoti, bet tik nedaugelis buvo pasirengusios emociškai. Jos buvo dukterys motinų, kurių vaidmuo per dešimtmečius buvo apribotas namais.

Ten nebuvo laikotarpio, panašaus į pokario metus Vokietijoje, kai viskas buvo atstatoma – skausmingo, bet pilno pokyčių. Priešingai, viskas stovėjo vietoje, buvo represuojama baudžiamaisiais valdžios ir Bažnyčios persekiojimais. Naujajai moterų kartai trūko vaidmenų pavyzdžių.

Kovotojos už moterų teises buvo per toli ir erdvės, ir laiko požiūriu, kad padėtų performuluoti moters vaidmenį modernioje visuomenėje. Rytdienos moterys pleveno tarp aiškiai apibrėžtos, nors ir senamadiškos, vietos visuomenėje poreikio, nepasitenkinimo apribojimais, kurie varžė jų saviaktualizaciją, ir sąžinės graužimo priešinantis tradiciniams vaidmenims ir ieškant naujų perspektyvų. Man prireikė kelerių metų, kad tai suprasčiau – metų, kupinų nevilties, nes jaučiau, kad labai skiriuosi nuo tų moterų, o jų pasyvumas mane nervino ir kartais pykdė.

Dabar jaučiuosi gerokai artimesnė savo močiutei ir motinai. Tarsi mano gyvenimo siūlas būtų susijungęs į kilpą, susiejančią mūsų individualius likimus tame pačiame taške, skirtinguose lygmenyse. www.andreamilde.com

7 istorijos apie moteris 1997 m. gruodžio 17 d. buvau ką tik pabaigusi pirmąją iš savo „Septynių Marijų“ ir redagavau antrosios apmatus.

Tą gruodžio 17-ąją šešiasdešimtmetę Aną Orantes jos vyras sudegino gyvą po to, kai ji per televiziją papasakojo apie jo prievartą, kurią jai teko ištverti per keturiasdešimt vedybinio gyvenimo metų. Tą gruodžio 17-ąją sėdėjau savo studijoje visą naktį su apmatais priešais save, klausydamasi nelaimingų moterų, kurios pasipiktinusios ir susitaikiusios su padėtimi per radiją pasakojo apie panašius šeimyninės prievartos aktus. Ta sudėtinga situacija automatiškai tapo apmatų dalimi. Palei apatinį tapiserijos kraštą išsivystė animacinį filmą primenanti istorija, kurios vaizdai vienas po kito apibendrina įvairius likimus ir siūlo labai skirtingas pabaigas.

4 years – 3 generations – 7 stories about women 4 years

When you weave on a tapestry for more than four years, many things might happen, not only in the world which rushes past with increasing speed and global complexity, nor only in the close environment, where birth and death as ever go hand in hand with one another, but especially within yourself, because throughout the many hours of almost meditative work you take stock of yourself and contemplate your own past and future.

Within four years, you change, because life leaves its traces, on the inside as well as the outside. Within four years, new ideas come and go, priorities shift and sometimes Staiga prabėgantis pavargusių pečių, suskeldėjusių delnų the content of the piece you are currently working on ir įdiržusių kelių peizažas ilgiau paslėpė pašnekesio po- changes, things that you experience and learn about dupiečio saulėje nuotrauką, pilną paviršutiniškų paskalų ir ring the working process contribute to the overall work. neaiškių įvykių. Tarp pasakos gijų pasirodė prarastos iliuzijos, neišsipildžiusios svajonės, troškimas būti mylimam 3 generations My Siete Marias had started taking shape inside my head ir meilės netektis. long before 1997. I myself grew conscious about this Po ketverių metų audimo staklėmis, po motinos mirties, much later, when I completed them one after the other, augindama savo du vaikus pasaulyje, kuris nuolat keičia- when my children grew older and my mother got old, si, neabejoju, kad yra dalykų, kurių kolektyvinė atmintis when I became increasingly aware of the extent to which niekada neturi pamiršti. Taip pat mėginu sukelti daugiau the story of her life, even my grandmother’s personal hisužuojautos, daugiau pakantumo, nes yra dalykų, kuriems tory, were interwoven with my own and the one of my children. reikia laiko.

Spatial distance and a sort of temporal dislocation in my adopted country Spain, which confronted me with a society that developed very differently from the society I had grown up in, helped me realise this.

Like many others my grandmother and my mother, still a little girl at that time, had to flee their rural home in today’s Poland during the Second World War and start a new life in Germany. In the factory and the small city apartment they in their hearts always remained farmer women, down-to-earth, with rough hands, crocked backs, with a seemingly indefatigable will to survive but also with the tendency to accept what is commonly referred to as “destiny”, that I hardly understood.

Their lives were strongly influenced by an attachment to nature, of which the cyclic growth and decay re-echoed in their own lives; by the effort to preserve traditional customs; the effort to communicate wisdom. They were governed by their understanding of interpersonal relationships which, carefully woven and compacted, developed into a securing yet sometimes restricting social network. To me these women became a metaphor for an attitude to life which comprised a different interrelationship between “Man” and “Time”, of a concept of time which embraced slowness not as disturbing but as sometimes necessary.

And when I chose this group of women as my weaving’s leading motif it felt as though I had met them here in Spain, as though I might only have really found them, gotten to understand their true personality. Many of the conflicts we dealt with within the family circle, the narrow-mindedness, the lack of understanding, walls of unvoiced fears, doubts and desires were suddenly laid open on a societal level, which initially was strange, but due to a lack of emotional attachment enabled me to review and re-contextualise my life experiences. My conception of womanhood, which I owe to a change of thinking in society rather than to the personal convictions of women in my family, is characterized by autonomy and independence, a northern European notion as one might say. Having internalized this conception throughout, I then encountered a southern European structure of society that was marked not only because of the influence of the Catholic church, where a woman's figure is adored as Mother of God, and the women of flesh and blood not get a word in edgeways, but in the case of Spain, also due to forty years of dictatorship. When I came to Spain the first changes showed timidly, but the majority of young women, “my” generation in fact, who would have had to drive these changes forward with strength and conviction, were maybe prepared argumentatively, but the fewest were emotionally ready. They are the daughters of mothers, whose role had over decades been

limited to house and home. There had not been a time comparable to the post-war years and reconstruction in Germany, painful but full of change. Quite the opposite, everything stagnated under the repression by prosecution and church. The new generation of women was lacking role models. The champions of women’s rights were too far away both time-wise and spatially, to assist in the redefinition of the woman’s roll in modern society. Tomorrow’s mothers hovered between the need for a clearly defined though old-fashioned place in society, the discontent with the boundaries that restricted their self-actualisation and their guilty conscience when they challenged traditional roles and searched for new perspectives. It took me several years to understand this, years filled with despair because I felt myself so different to these women, and their passivity made me nervous and sometimes even angry.

7 stories about women On the 17th December 1997 I had just finished weaving the first of my Siete Marías and was busy editing the outline of the second one. On this 17th December the sixty-year old Ana Orantes was burned alive by her husband after having talked on TV about his acts of abuse she endured during her forty years of marriage. On this 17th December I sat in my studio all night long with the outline in front of me, listening to women who were upset, indignantly and resignedly reporting on similar cases of domestic abuse on the radio. The issue automatically became a part of the outline. A cartoon-like story developed along the bottom edge of the tapestry, whose sequence of images summarizes the numerous fates and suggests a very different ending.

All of a sudden the rolling landscape of weary shoulders, chapped hands and calloused knees longer concealed the snapshot of a chin-wag in the afternoon sun, full of superficial tattle and ambiguous comments. Between the threads of the tale appeared lost illusions, unfulfilled dreams, the desire to be loved and deprivation of love.

After the four years of weaving on the loom, the departure of my mother, during the upbringing of my two children in a world that constantly changes I have no doubt that there are things which the collective memory must never forget. I also try to raise more sympathy, more patience, because there are things that take their time.

Now I feel much closer to my grandmother and mother.

Just as though the thread of my life had formed a loop which joins our individual fates at a common point, even if at different levels.

( 131 )

( 132 )

( RŪTA NAUJALYTĖ )

Lietuva / Lithuania 1981/03/09. 2011 Karoliukai, peyote vėrimas / Peyote stitch beading. 2 x (90 x 60 cm)

Astrologija gyvuoja daugybę metų ir išlieka populiari mūsų dienomis. Beveik kiekvienas periodikos leidinys turi horoskopų skyrelį. Zodiakas, išvertus iš senosios graikų kalbos, reiškia „gyvenimo ratą“.

Zodiako ženklas yra esminis elementas sudarant horoskopus ir, kaip yra manoma, daro įtaką mūsų likimui. Daugybė žmonių, norėdami sužinoti savo ateitį ar susivokti dabartyje, ieško astrologo, aiškiaregio ar kito žiniuonio „teisingo“ patarimo.

1981/03/09 – mano gimimo data, pasirinkta kaip darbo pavadinimas, anot horoskopų tradicijos, savaime dėlioja mano asmeninį portretą. Todėl kūriniuose naudoju įvairių horoskopų simbolius ir veidrodiniu principu formuoju paviršutinišką atspindį, kurį mums bruka populiarioji spauda ir kuriuo taip domisi daugybė žmonių. Šis veidrodžio efektas, atspindintis vieną veido pusę – tai mano sarkastiškas požiūris į šiuolaikinių „astrologų“ kuriamą kiekvieno iš mūsų asmeninę istoriją.

Karoliukai – žaisminga priemonė, kurią pasirinkau norėRytų (kitaip metų), druidų, graikų, Avestos, gėlių ir kiti dama pavaizduoti šią sąlygišką tikrovę. horoskopai užliejo žiniasklaidos priemones ir sąmonę, tačiau ar tikrai visi šie su mūsų gimimo data susiję horoskopai atspindi mūsų asmenybę? Ar visos bendrosios, masėms pritaikytos horoskopų savybės tikrai atspindi mus?

Astrology has been around since antiquity and remains ever more popular today. Almost every publication found on the magazine stands today will almost certainly have a horoscope section.

03/09/1981– my date of birth (which I chose for a title) is, according to the horoscope world, my personal portrait.

In my work, the symbols of the horoscopes are presented with a mirror effect, in an attempt to represent only the surface, as is the shallow, quick approach found in most Eastern, Druid, Greek, Avesta, flower; all kinds of horosco- mass media publications of today. pes are attempting to draw our personal portrait.

What makes me raise a question here is, if our date of My sarcastic depiction goes towards most modern "astrobirth is really a true reflection of our personality, as some logers", who attempt to create our personal stories, and authors of horoscope columns would like us believe. hand them to us, as our reality‘.

Can all those common depictions and predictions, adapted to the language of the masses, really be a representa- Beads – a playful tool to portray the reality of this contion of who we really are? dition.

( 133 )

( 134 )

( RASMA NOREIKYTĖ ) Savo kūrinyje maišau rases ir odos spalvas bei visas su tuo susijusias kultūrines asociacijas. Siekiu kūno suvokimą ir buvimo žmogumi patirtį praturtinti nevienareikšmiškumu ir skirtingumu. Mano požiūriu, mus sieja skirtingumo išaukštinimas. Giliausi žmogaus išgyvenimai dėl meilės, grožio, turto bei pripažinimo yra universalūs. Nors oda gali būti skirtinga ir aš noriu akcentuoti bei išaukštinti tą skirtingumą, mano tikslas yra įrodyti žmonių emocinės patirties panašumą. Tai patirtis, kuri yra gilesnė nei „mada“, kontrolė ir manipuliacija.

Lietuva / Lithuania Metisė / Métis. 2008 Sintetiniai siūlai, dažymas kava, arbata, autorinis audimas, tapiserija / Synthetics thread, tea, coffee, own techniques tapestry

Norėjau papasakoti apie tai, kad jį audžiant mums gimė dukrytė – tikroji „metisė“, kuriai ir skirtas šis kūrinys.

Audimo metu vyko du atskiri augimo procesai. Tapiserija didėjo diena po dienos, kaip ir mano pilve auganti gyvybė.

Šiuo darbu kalbu apie skirtumus, ne supriešinančius, o atvirkščiai – papildančius vienas kitą ir pasakojančius apie pasaulio vienybę ir harmoniją tam tikrą akimirką. Portrete sustabdžiau laiką ir vietą bei susitelkiau į fizinio artumo, Norėdama savo tapiserijoje sukurti „odos“ iliuziją, sinteti- švelnumo ir nuoširdumo išraišką. nius siūlus nusprendžiau dažyti natūraliais arbatos ir kavos dažais. Po kito impregnavimo etapo audžiu medžia- www.rasmanoreikyte.com gą. Gaunama audinio faktūra yra panaši į žmogaus odos faktūrą, kuri yra kartu sausa ir drėgna, kai palieti.

Tapiserijoje išausti mano ir mano gyvenimo draugo portretai. Kūrinio pavadinimas „Metisė“ reiškia vaiką, gimusį skirtingų rasių tėvams. Tėvams, kurie skiriasi savo išvaizda, kūno spalva. Pavadinimą darbui rinkausi simbolišką.

In my work I choose to mix races and skin colours and all the cultural associations that come with this. I seek to bring more ambiguity and difference to how we view our bodies and therefore how we view the experience of being human. For me, celebrating difference unites us together. Deep human pre-occupations of love, beauty, wealth and recognition are universal. Though skins may be different and I seek to detail and celebrate this difference ultimately it is to prove the similarity of human emotional experience. This is an experience that is deeper than ‘fashion’, control and manipulation.

To create the illusion of “skin” in my tapestry I have chosen natural dies of tea and coffee to colour my synthetic threads. After another impregnation stage I weave the material. The resultant texture of the tapestry mirrors that of human skin, being both dry and moist to the touch.

our first baby girl was born, she is the real métis and this tapestry is dedicated to her.

Two separate processes were happening while weaving took place. Tapestry was continuously increasing in size, as life was growing inside my belly.

This tapestry is a way to tell people about differences, which are not in contrapositions, but rather complementing each other and telling about the world’s unity and harmony in a particular moment. In this portrait I stopped time and place, concentrated whole attention to the expression of physical proximity, tenderness and honesty.

Although, colour of our skin differs, yet, I celebrate this difference and all experiences associated with it.

Finally, all this is merely to highlight the analogy of huI called the tapestry Métis. My portraits and those of my man emotional experiences. partner are weaved in this tapestry. I named this work Métis. The word represents a person born to parents who belong to different groups defined by visible physical dissimilarities, regarded as racial, or descendant of such people. I wanted to tell that during the process of creation

( 135 )

( 136 )

(

KATYA OICHERMAN

)

Izraelis / Israel SUPLĖŠYTO VYSTYKLO ISTORIJOS / STORIES OF THE TORN SWADDLING CLOTH. 2010–2011 Šilko ir medvilnės siūlais siuvinėti vystyklai, videodarbas. Instaliacija / Silk, cotton, hand embroidery on swadding cloth, video. Installation

Vokiečių Aškenazio žemėse buvo tradicija: po apipjaustymo naujagimio motina paimdavo jo vystyklą, suplėšytą į keturis gabalėlius, susiūdavo juos į ilgą juostą ir išsiuvinėdavo jo vardą, gimimo datą ir palaiminimą, pridėdama papuošimų pagal savo skonį ir sugebėjimus. Juosta būdavo dovanojama vietinei sinagogai, kur būdavo naudojama kaip Toros ritinėlių raištis. Taip būdavo dokumentuojama vyriškos lyties vaiko gimimo data, o kasdieniškame audekle įamžinta sutartis tarp Visagalio ir Izraelio tautos Aš savo tapatybės kortelę gavau 1993 m., sulaukusi še- būdavo atgaivinama šeimos atmintyje. šiolikos. Dėl Vidaus reikalų ministerijos registratorių klaidos mano gimimo metai buvo išspausdinti kaip 00. Taigi Aškenazyje jokia mergaitė negavo raiščio. mano buvimu pasaulyje sukeliama abejonė. Šis raištis sukurtas mano senelei ir man. Jis padarytas iš 1997 m. norėjau ištekėti. Rabinų taryba pareikalavo pa- mano senų vystyklų, kurie buvo išgelbėti nuo tapimo tvirtinti mano žydišką kilmę. Parodžiau savo tapatybės pašluostėmis. Juose išsiuvinėjau savo močiutės pavardės kortelę, kurioje tautybės laukelyje buvo parašyta: žydų. ir savo gimimo datos istorijas. Mano motina raištyje paNeįtikinti jie pareikalavo pasikalbėti su mano močiute. sirodo ne savo pavarde, bet tuo, kad ji siuvo. Norėdama Jie iškvietė ją ir paklausė rusiškai: „Ar tavo vardas Sarah?“ parodyti nors ir bevardį motinos buvimą, sukūriau filmą, „Taip“, – atsakė ji. „Ar tu visada buvai Sarah, ar tu tik tapai kuriame girdime jos balsą ir matome rankas, lėtai pervySarah?“ Sarah, kuri dėl amžiaus neprigirdėjo ir bijojo, kad niojančias raištį. Pervyniojimą lydi daina apie išsiskyrimą, atsakys neteisingai, atsakė: „Ką? A... Taip, aš visada buvau kurią ankstyvoje vaikystėje motina man dainuodavo.

Sarah.“ Tada jie jos paprašė pakalbėti jidiš ir ji pakalbėjo taip, kaip galėjo prisiminti. Taip buvo nuspręsta, kad aš www.oicherman.com žydė.

Mano močiutė Sarah Maximovsky, žinoma kaip Sonya, 1990 m. atvykusi į Izraelį gavo tapatybės kortelę. Dėl Imigracijos ministerijos registratorių klaidos „tautybės“ laukelyje buvo išspausdinti žodžiai „neužregistruota“. Taigi Sarah, chirurgė, nusprendusi nekeisti pavardės per Stalino režimo pabaigoje vykusią Leningrado „Daktarų žudikų“ bylą, tapo neidentifikuojamas agentas nacionalinės priklausomybės požiūriu.

( 137 )

My grand-mother, Sarah Maximovsky, known as Sonya, received her identification card upon arrival to Israel in 1990. Due to a mistake in the registers of the Ministry of Immigrant Absorption, the space for “nationality” was printed with the words “not registered”. Henceforth, Sarah, a surgeon who chose not to change her name during the “Killer Doctors” affair in the end of Stalin’s regime in Leningrad, has become an unidentifiable agent in terms of national belonging.

I received my ID in 1993, reaching the age of sixteen. Due to a mistake in the registers of the Ministry of Interior Affairs, the year of my birth was printed as 00. Henceforth a doubt is imposed on my being in the world.

In 1997 I wanted to marry. The rabbinic council asked to verify my Jewish decent. I showed my ID, which stated in the space of nationality: Jewish. Not convinced, they demanded to speak with my grand-mother. They called her and asked in Russian: “Is your name Sarah?” “Yes”, – she replied. “Have you always been Sarah or have you just become Sarah?” Sarah, who due to her age had hearing deficiency and was anxious for not answering adequately, replied: “What? Ahhh… Yes, I have always been Sarah.”

They then asked her to speak Yiddish, and she spoke as well as she could remember. Thereupon it was decided that I am Jewish.

In German lands of Ashkenaz there used to be a tradition: after the circumcision, the mother of the newborn took his swaddling cloth, tore it into four pieces, sew them together into a long band and embroidered with his name, birth date and a blessing, adding decorations according

to her taste and ability. The band has been donated to the local synagogue to be used as a Torah scroll binder. In this way the birthday of a male child has been documented and the covenant between the almighty and people of Israel, commemorated in mundane cloth, regenerated in the familial memory.

Never a girl in Ashkenaz has received a binder.

This binder is meant for my grand-mother and me. It is made of my old swaddling cloths, salvaged from becoming dust-cloths. I embroider stories of my grand-mothers' name and my year of birth. My mother is not present in the binder in her name, but in her labouring over the embroidery. To restore mothers' presence, nameless as it remained, I made a film which reveals her in her voice and hands, re-rolling the binder slowly. The rolling is accompanied with a song about separation I listened to in early childhood as it has been sung by my mother.

( 138 )

( VIRGINIE ROCHETTI )

Prancūzija / France BANJOLĖ TAPISERIJA / LA TAPISSERIE DE BAGNOLET / THE BAGNOLET TAPESTRY. 2009 Medvilnė, linas, kompiuterinis siuvinėjimas (Bernina: modelis Designer 6) / Cotton, linen, computerised embroidery (Bernina, Application: Designer 6). 60 x 700 cm.

( 139 )

Siuvinėjimas yra nuobodi ir pasikartojanti veikla, tad ji turi hipnotizuojančių, anestezuojančių savybių, kurios stebėtinai būtinos moderniame gyvenime. Mane žavi savosiose pilyse užsidariusių vienišų ponių idėja – siuvinėjimas atstoja jų ilgai lauktus myli-

muosius. Siuvinėjimą tikriausiai paveikė ir Mėlynbarzdžio sesers Anos reputacija, verpimo ratelio smaigu pradurtas pirštas, Gijomas, išvykęs į karą... Dažnai svajojau apie tą audeklo atraižą, išlikusią daugybę amžių, – „Bajo tapiseriją“ (The Bayeux Tapestry).

( 140 )

Siuvinėjimas yra pasikartojanti veikla, galinti išvesti iš proto. Fantazija apie suvaldytą sprunkančią ir labai minkštą medžiagą. Minkštą ir nuostabią. Fantazija apie geidulingumą ties adatos dūrio vieta.

Iš to, kas atrodo kaip visiškas chaosas, pasirodo bazinė, stabili tema: nuolatinis smurtas ir griovimas. Pagaliau – vilties žybsnis, „Pradėkite antrąjį gyvenimą“, virtuali visata, tokia pat kvaila kaip Realybė.

Pasakojimų ir pasakų: „Kai išgirsti fėją Auksarankę, versk Kietas kaip akmuo, laikyti pastovų kursą. puslapį“... Bajo tapiserijos istorija ne tokia romantiška. Ją sukūrė menininkas, išsiuvinėjo siuvinėjimo dirbtuvės dar- Kirmėlė, sakau tau! Besiranganti, krutinanti savo užpakalį. bininkai ir ji vis dar gali giliai sujaudinti.

Ribotas požiūris. Jokių žemų minčių, žiūrėk savo siuvinio, brangioji. Ir laikyk užpakalį ant kėdės, jei jis per daug Akimirksniu pagaunantis „patalų pojūtis“, nuotakos krai- įkaistų žiūrint, kaip pasaulis eina pro šalį. tis, išsiuvinėta jos emblema, jos laiškas. Laiškas, ant kurio ji parašys savo gyvenimą, pradedant nuotakos lova... bet Piešimas taip pat yra pastovus ir raminantis. Per amžius aš nukrypstu. nuo Leonardo da Vinci iki Picasso, ir Alečinskio.

Siuvinėjimas. Įsijaučiau – kaip į narkotikus. Kasdien per Siuvinėtoja, būk gera. radiją klausydamasi pasaulio garsų, perrašydama ir eskizuodama laikraščiuose matytus vaizdus, atsidaviau savo Siuvinėjimas – kaip visų šitų pasakojimų pasakojimas, paadatai. saulis, kuris įsiveržia ir atsirūgsta į mano studiją su savo sulaužytais kūnais ir užsiūtais veidais, tiek daug randų Siuvinėjimas yra kruopštus ir pasikartojantis veiksmas. palikta ant drobės ir geriau juos prijaukinti. Vėl susiūtos Mažyčių taškelių sankaupa, tik detalės, kurios, galima kūno dalys, suplėšyti kūnai, išskleisti laikraščių puslapiuosakyti, keistai gimdo visą formą, atkuria piešinio gyvybę se, persekioja mane sapnuose. Siuvu juos visą dieną. Dar ir gestus. Tai prieštaravimų kupina veikla, įnirtingų susiti- daugiau kūno, mėsos, išdėliotos mėsininko parduotuvėkimų veikla. Senovinės (protėvių) technikos ir modernios lėse, ima viršų manojoje „Banjolė tapiserijoje“. Filė kepstechnologijos (kompiuterizuotas siuvinėjimas) susidū- nys, kepsnys su kaulu ir kraujinė dešra – viskas tvarkinrimas. Temos poveikis objektams: „moteriškas minkštu- guose, firmų ženklais pažymėtuose pakeliuose, kuriuos mas“ ir pasaulio smurtas. Kas paslėpta, namų intymumas išsiuvinėju dygsniais kaip daugybę natiurmortų. Smurtas (aukščiausias bokštas pilyje) ir visa tai, kas yra išorėje – yra nesuvaldomas, drobės siūlas tarsi saugo nuo užnuokančia, kuri man nerūpi. dyto obuolio.

Man nerūpi mano biologinė rūšis, mes purvini ir mes Siuvinėk, kad surinktum, susiūtum visus šituos mano išsmirdim. Man labiau patinka žiūrėti, kaip skalbimo maši- barstytos būties gabalus, išmėtytus įvairiuose mano kūrynos durų iliuminatoriuje sukasi skalbiniai. bos kampeliuose, padalintus tarp tapybos ant laikraščio,

instaliacijų ir daiktų, kurie pasakoja istorijas mano meilės žodžiams kalba, ir performansus su mano draugais poetais (ypač Fabienne Yvert ir Jacques Rebotier).

Kalba taip pat yra tam, kad susiūtum žodžius. Sėdėk! Pasilik! http://v.rochetti.blog.free.fr

Embroidery is a tedious and repetitive activity and as such, has a hypnotic, anaesthetic capacity, surprisingly indispensable to modern life.

Fascinated by the idea of lonely ladies in their castles, embroidering exploits of their long awaited lovers, perhaps also influenced by Sister Anne of Bluebeard fame, a finger pricked on a spinning wheel spindle, Guillaume away at the wars ... I often dreamed of that piece of fabric, the survivor of many centuries: The Bayeux Tapestry.

Embroidery is a repetitive activity that can drive one wild.

A fantasy of total control over a fleeing and soft material.

Soft and delicious. A fantasy of sensuality at the prick of a needle point.

Fairy tales, and fairies too "When you hear the fairy Tinkerbell, turn the page” ... The history of the Bayeux Tapestry is less romantic. Designed by an artist and embroidered by the workers of an embroidery workshop, it still possesses an impressive power of evocation.

Instant perception of a bed sheet, a bride's trousseau, embroidered with her emblem, her letter. A letter on which she will write her life, beginning in the bridal bed… but I digress Embroidery. I indulged myself, like with a drug. Each day listening to the sounds of the world on radio transcribing and sketching the images seen in newspapers, I devoted myself to my needle.

Embroidery is a meticulous and repetitive activity. The accumulation of tiny dots, mere details you could say, strangely generates the entire shape and restores the vitality and gesture of drawing. It is an activity of contradictions, an activity of violent encounters. The impact between an ancient technique (ancestral) and modern technology (an embroiderer steered by a PC). Impact of the subjects with the topic: "feminine softness" and violence of the world. What lies hidden, the intimacy of the home (the highest tower of the castle) and all that lies outside - the suffering that does not concern me.

I do not care for my species, we’re dirty and we stink. Not nice. I prefer to watch the washing go round through the porthole in the door of the washing machine.

Out of what appears to be complete chaos emerges the basic, stable theme; relentless violence and destruction.

At last, a glimmer of hope, "Enter the second life", a virtual universe as stupid as Reality.

Solid as a rock, keeping a steady course.

A worm I tell you! Squirming, wriggling its behind. A limited outlook. No low-minded ideas now, keep to your needlework my dear. And keep you bum on the chair, just in case it gets too heated watching the world go by.

Drawing too is steady and reassuring. Over the ages from Leonardo da Vinci to Picasso, and Alechinsky.

Embroider, be good.

Embroidering like telling all these tales, the world that bursts and burps into my studio with its broken bodies and stitched-up faces, so many scars to put on the canvas and tame them better. Body parts all stitched up again, torn flesh spread out on the pages of newspapers, haunt my dreams. I sew them all day. Yet more flesh, meat on display in butchers’ shops, take over from the Bagnolet Tapestry. Fillet steak, T-bone steak and black-pudding, all in their tidy, branded packs that I embroider with little stitches like so many still-lifes. Violence is rampant and the thread of the canvas a sort of barrier against the poisoned apple.

Embroider to assemble, to sew together all these pieces of my scattered being, strewn into the various corners of my work, divided between painting on a sheet of newspaper, installations and things that tell stories in the language of my love of words, and performances with my fellow poets (Fabienne Yvert and Jacques Rebotier in particular).

Centring-down to release the vision from its frame.

Language is also for stitching words together. Sit! Stay!

( 141 )

( 142 )

( LAISVYDĖ ŠALČIŪTĖ )

Fotografijų ciklas „Meilės istorija. Apieškojimas išrengiant“ fiksuoja mano (moteriško) kūno detales su trumpais tekstais, sudarytas iš žmogaus (mano vyro, menininko Kęstučio Grigaliūno) plaukų, priklijuotų ant mano odos. Šis „augimas“ ant neteisingų moters kūno vietų vaizduoja trumpus, banalius, desperatiškus pranešimus apie meilę, egzistencinį nesaugumą ir nerimą.

Lietuva / Lithuania MEILĖS ISTORIJA. APIEŠKOJIMAS IŠRENGIANT / LOVE STORY. STRIP SEARCH. 2010 Fotografija ant aliuminio / Photography on metal plate

susilieti ir sukurti meilės santykį. Ypač man įdomus fizinio pojūčio kaip meilės aspekto, taip pat ir jos sukeliamo diskomforto bei kančios poreikis.

Trumpa istorija: Aš myliu. Ar tu mane myli? Venk stiprios meilės. Ilgiuosi tavęs, nekenčiu tavęs. Nemyliu tavęs. Nemirk dėl meilės. Neapykanta. Žmogaus plaukų stigma ant moteriško krucifikso.

Fotografijų ciklas „Meilės istorija. Apieškojimas išren- www.l.salciute.com giant“ leidžia pažvelgti į fundamentalų žmogaus poreikį

( 143 ) The photography series Love story. Strip Search record details of my (female) body with short texts composed of human (my husband’s, artist’s Kęstutis Grigaliūnas) hair glued on my skin. This “growth” on wrong places of female body represents short, trivial, desperate messages on love, existential insecurity and anxiety.

The photography series Love story. Strip Search look at the fundamental human need for oneness and establishing

the love relationship. In particular, I focus on the need of physical sensation as love aspect as well as discomfort and suffering caused by it.

Short story: I love. Do you love me? Avoid exposure to strong love. I miss you, I hate you. I don’t love you. Don’t die for love. Detestation. Stigma of human hair on female crucifix.

( 144 )

( TILLEKE SCHWARZ ) Visi mano kūriniai yra besitęsiančios istorijos dalis, asmeninis modernaus gyvenimo apmąstymas. Įkvėpimas ateina iš kasdienybės, žiniasklaidos ir iš pavyzdžių parinkimo tradicijos. Įtraukiu viską, kas juda, mane stebina ar intriguoja. Rezultatas – subtilus mūsų modernios visuomenės komentaras. „Tikrovė dažnai keistesnė už fantaziją.“

Nyderlandai / The Netherlands MURKIMO MEDŽIOKLĖ IR NEMOKAMA KOMPENSACIJA / PURR CHASE AND FREE RECOVERY. 2008–2010 Siuvinėjimas rankomis ant lininio audinio / Hand embroidery with all kind of threads on linen

Purr Chase 2009 Pavadinimas „Purr Chase“ sukonstruotas iš murkimo (purring), pirkimo (purchasing) ir vaikymosi, medžioklės (chasing). Pirkimas yra, regis, populiariausias laisvalaikio užsiėmimas, nes bažnyčioje žmonės taip dažnai nesilanko.

Mano vyras pasiskundė, kad aš beveik nevaizduoju automobilių. Žinoma, tuojau pat pavaizdavau jo sportinį

automobilį. Buvo įtraukta ir nauja skalbimo mašina bei perspėjimai „Tate Modern“ muziejuje apie kai kuriuose eksponuojamuose meno kūriniuose detaliai ir atvirai atskleistas smurto ir sekso scenas.

Laisvas susigrąžinimas 2010

turėjau, nelabai tiko siuvinėjimui. Tad aš juos išdėliojau ant šio kūrinio kaip krioklį su gėlėmis apačioje. Mano mėgstamiausios detalės yra tekstas „Kaip smagu daryti meno projektą“ ir gražus pašto ženkliukas iš Austrijos. Žinoma, ten yra katė.

Čia sudėti prisiminimai apie kelionę į Jungtinę Karalystę, Žaisk su manimi 2006 Šį serbišką tekstą (dešinėje, viršuje) radau ant savo viešpavyzdžiui, pono Bola kasdienės žinutės. bučio Belgrade durų. Jame surašyta viskas, kas priklauPonas Bola mums siunčia žinutę, norėdamas maloniai so tam viešbučio kambariui. Pavyzdžiui: 4 užuolaidos, 2 pranešti tikslų laiką, kada mes kviečiami pusryčių jo jau- paklodės, 2 apklotai, 1 pagalvė, 1 pagalvės užvalkalas, 1 kiame „B & B“ viešbutyje. Pusryčių kambarys buvo per tualeto šepetys, 1 šiukšlių krepšys, etc. Niekada iki tol nemažas, kad tilptų visi svečiai, tad jis kasdien sudarinėjo buvau mačiusi tokio dalyko. detalius tvarkaraščius. Man niekas niekada nepasakė pono Bola vardo, tad vadinau jį Tomu. Nes man patiko jo Fisk 2010 derinys su Bola (kaip tombola – daiktinė loterija).

Fisk daniškai reiškia „žuvis“. Fisk skamba galingiau. Didelė žuvis prarijo rausvą povą. Niekšiškas priešistorinis veVisada 2007 losiraptorius grasina Dodo1 žodžiais „Pažiūrėsiu, ką galiu Saugumas yra svarbi problema mūsų modernioje visuo- padaryti, :)“. Tas tekstas yra iš Pono X Stitcho („Dygsnio menėje. Jis kišasi į mūsų gyvenimą ir verčia mus elgtis be- kryželiu“ – tinklaraštininko, rašančio apie tekstilę) el. pašprotiškiau nei bet kada. Keletas pavyzdžių! Dešinėje kūri- to žinutės. Ponas X Stitchas man pranešė, kad jam labai nio pusėje yra saugumo zonų kopija – jos saugo G8 šalių smagu, jog jis cituojamas šiame žuviškame kūrinyje. Kaigrupės viršūnių susitikimą aplink Heiligendamo kaimą rėje viršuje yra lankytojo skundas, kad Londono parodoje Vokietijoje. Ir kelios citatos iš Islandijos nacionalinės tele- apsauga kalba per garsiai. Keistas pasaulis! fonų knygos. Joje yra nepaprasta informacija apie tai, kaip elgtis ištikus gamtinei katastrofai (audrai, sniego griūčiai, 1Dodo yra priešistorinis paukštis žemės drebėjimui ar išsiveržus vulkanui). Žinoma, man www.tillekeschwarz.com patiko žaisti šios informacijos seka.

WYSIWYG 2006 WYSIWYG yra posakio What you see is what you get („Ką matai, tą ir gauni“) santrumpa. Turkiški šilko siūlai, kuriuos

( 145 )

( 146 )

All my works are part of a continuing story, a personal reflection on modern life. Inspiration comes from daily life, mass media and from the sampler tradition. I include anything that moves, amazes or intrigues me. This results in a subtle comment on our modern society. “Real life is often more strange than fantasy�.

Purr Chase 2009 The title Purr chase is constructed of purring, purchasing and chasing. Purchasing (shopping) seems to be the most popular leisure activity, since people do not visit church so often.

My husband complained that I hardly include cars. Of course, I immediately depicted his sports car. A new washing machine was included and warnings in Tate Modern about the explicit nature of some exposed art.

Free Recovery 2010 Included are memories of a trip to the UK, for instance of Mr. Bola’s daily messages.

Mr. Bola sent us a message to kindly inform about the precise time we were invited to enjoy breakfast in his cosy B & B. The breakfast room was too small to accommodate all guests so he made detailed schedules every

( 147 )

day. I never was informed about Mr. Bola’s first name, so Play with me 2006 I called him Tom. As I enjoyed the combination with Bola The Serbian text (top right) was found on the door of my (referring to tombola).

Belgrade hotel. It lists everything that belongs to that hotel room. For instance: 4 curtains, 2 sheets , 2 blankets, 1 pillow, 1 pillow-slip, 1 toilet brush, 1 garbage basket etc. I Always 2007 Security is an important issue in our modern society. It is had never seen that before. interfering with our way of living and forces us to behave crazier than ever. A few examples! On the right side of the Fisk 2010 work is a copy of the security zones to protect a meeting Fisk is Danish for fish. Fisk sounds a lot more powerful. The of the G8 top around the village of Heiligendamm in Ger- big fish has swallowed a pink peacock. The sneaky prehismany. And a few quotes from the National Phone Book of toric Veliciraptor threatens the Dodo1 with “I’ll see what Iceland. It contains amazing information on how to beha- I can do, :) ” . That text is from an email by Mr. X Stitch (a ve during natural disasters (storms, avalanches, volcanic blogger on textiles). Mr. X Stitch let me know that he is eruptions and earthquakes). Of course I enjoyed playing absolutely thrilled to be quoted in this fishy piece. Top left with the sequence of this information. is a complaint from a visitor about the wards talking too loud at an exhibition in London. Strange world!

WYSIWYG 2006

WYSIWYG is an abbreviation of "What you see is what you get". My Turkish silk threads were not very suitable for stitching. So I couched them on this work like a waterfall with flowers at the bottom. My favourite details are the text: “It is so nice to do an art project” and the lovely stamp from Austria. And of course there is a cat included.

1

A Dodo is a prehistoric bird

( 148 )

(

KYUNG-AE WANG

)

Pietų Korėja / South Corea PIRMINĖ FORMA / ORIGINAL FORM. 2008 Įvairūs audiniai, siuvimas. Instaliacija / Various fabrics, sewing.

Installation

Po ypatingų gyvenimo išbandymų rankdarbiai leido atgauti stabilumą ir tapo galimybe pamedituoti apie gyvenimą ir save. Siūdama (o tai reikalavo viso mano dėmesio) vis kėliau svarbiausius klausimus apie savo skausmą, agoniją, nerimą ir neviltį.

Dabar mano vyras yra danguje, bet 20 metų jis kentėjo nuo diabeto komplikacijų sukeltų negalių. Kovojant su liga, atrofavosi ne tik jo kūnas, bet ir protas. Mėgindama suprasti šias aplinkybes, skaičiau psichologijos ir psichoanalizės knygas. Kiekvieną kartą, kai jausdavausi išsekinta tos situacijos, pabėgdavau į savo studiją. Visada audinys mane išgydydavo ir švelniai apsaugodavo. Tas laikas, kai kuriu savo kūrinį, visada išgrynina spaudimą ir konfliktą.

Tų išgyvenimų paveikta parašiau daktaro disertaciją „Moterų psichologija tinka siūti skiautinius“.

When I suffered extreme hardships in my life, my needlework enabled me to regain stability and gave me a chance to meditate on my life and myself. While I was sewing, which required all my attentiveness, I kept asking the ultimate reasons of my pain, agony, anxiety, and despair.

Now my husband in heaven, but he has been sick for 20 years because of combination illness of diabetes. While he struggled against to disease his was atrophied, not only physically but also mentally. To try to understand this circumstance, I read psychology and psychoanalysis books. Every time when I felt exhausted in this situation I would run away to my studio. And always the fabric cured and protected me softly. The time I make my work always purifies all the pressure and conflict. Through all the experience I wrote PhD thesis Women psychology is immanent in quilting.

Kai siuvimo laikas tapo meditacijos valandomis, mano sąmonė keliavo iš mano paviršutiniškojo „aš“ į gelmę, pasąmonę, kur galėjau pamatyti, kaip rangosi ir svyruoja mano archetipai. Išgijau, kai priėmiau ir pamėgau savo archetipus, kurių neatpažinau savo kasdienėje patirtyje, bet kurie valdė mane su galinga energija. Šį archetipų kūrinį sukūriau keliaudama į pasąmonę. Savo kūryboje mėginu atskleisti „archetipus“ – geismo energiją, paslėptą žmogaus proto pasąmonėje, kaip pirminę gamtos jėgą, įgalinančią kurti. Jie liudija cikliškumą visatoje, vis atkartojančioje kūrimą ir destrukciją, šviesą ir tamsą. http://art500.arko.or.kr/wangkyungae

As the time of sewing became my meditating hours, my consciousness travelled from my superficial self to the indepth, unconsciousness where I could meet my archetypes writhing and floundering. I was healed as I embraced and accepted my archetypes that were unrecognizable in my daily perception, but had controlled me with powerful energy.

The work of archetypes is created though the journey to my unconsciousness. I try to reveal ‘archetypes,’ the energy of desire hidden in unconsciousness of human-mind, as primal images of nature with my artwork. They uncover the flow of circulation within the universe that repeats creation and destruction, lucidity and obscurity.

( 149 )

( 150 )

(

MISAO WATANABE

)

Japonija / Japan RAUDONAS PEIZAŽAS / RED SCENERY. 2010 Vilna, tapiserija / Wool, tapestry. 195 x 400 cm

Pluoštas yra dalis tavęs, turi galios išgydyti žmogų ir atpalaiduoja. Tapiserija, turinti tapybos elementų, atliko svarbų vaidmenį perteikiant turinį.

Dvasios peizažas, pavaizduotas „Raudoname peizaže“, išreikštas audžiant. Lycoris (raudonoji šypsuolė) yra įdomus augalas. Iš išorės jis gražus, o viduje – baisus ir nuodingas.

Be to, yra prietaras, kad jei lycoris atneši į namus, gali kilti gaisras.

krosios pozicijos. Žmonės, kalbantys atvirai ir nuoširdžiai, laikomi „turinčiais charakterį“, „keistuoliais“, taigi mūsų kultūrai būdinga stengtis pajusti grupės atmosferą, tapti tos grupės dalimi ir prisitaikyti prie aplinkybių.

Protas dažnai kankinasi tarp konfliktuojančių žodžių ir intencijų, o aš manau, kad visi žmonės, taip pat ir, žinoma, dauguma japonų, turi suvaldyti jausmus, kylančius susidūrus su šiuo konfliktu ir susijaudinus, nusiminus ar Žmonės irgi atveria skirtingas savo puses, mąstau žiūrė- susierzinus. dama į šį žydintį augalą. Toks mąstymas ir lėmė šio kūrinio atsiradimą. Šiame kūrinyje tuos jausmus patikėjau raudonai spalvai.

Audžiant dvasios peizažas išreikštas „Raudono peizažo“ Daugumos kultūrų žmonės stengiasi suderinti viešumoje temoje. Norėčiau, kad žiūrovas pasijustų apsuptas šio kūtariamus žodžius ir asmeninę nuomonę, bet japonai tur- rinio, kuriame raudona spalva kelia įvairius jausmus. būt tai daryti stengiasi daug uoliau nei daugumos kitų šalių gyventojai. Mes vengiame išreikšti nuomonę, kuri gali kam nors nepatikti, net jei tai reikštų neišsakyti savo ti-

The fibre is near oneself; it has power to heal the The mindscape described in the theme Red Scenery is person and to relax. expressed by weaving.

The tapestry, having a painting element, has played an The lycoris is an interesting plant. It is beautiful on the important role in passing on the content. outside, eerie on the inside, and toxic.

( 151 )

In addition, there is a superstition that a fire might start if the lycoris is brought into the house.

group and to make an effort to be part of that group, and I live in that situation.

People also show different sides of themselves and when I watch scenery where lycoris blooms I think of such things and such thinking leads to this work.

The mind often struggles with the conflict between words and intentions and I think many people everywhere, and certainly most Japanese, have to deal with the feelings that arise in us when we confront this conflict we can get excited or depressed or irritable.

In most cultures people try to balance public words and private intentions and it might be that the Japanese try harder than most. We try always to avoid expressing opinions that might create difficulties even if it means not expressing our real opinions. People who speak openly and honestly are considered "characters", and so it is a part of our culture to try to feel the atmosphere of the

In this work I have entrusted those feelings to red. The mindscape described in the theme Red Scenery is expressed by weaving. I would like the viewer to feel wrapped in this work to draw out the feelings through the red colours.

( 152 )

( KATIE WAUGH )

Šis kūrinys pasakoja šiuolaikinio Amerikos politinio ir institucinio diskurso istoriją. Mane traukia subtiliai ikoniški kultūriniai įpročiai, formuojantys socialinius ir politinius santykius tiesiog tuo, kad jie yra ramūs, nuolat kartojami ir plačiai paplitę. Savo kūriniu siekiu suprasti materialias valdžios, tinkamumo ir tapatybės išraiškas nesuskaičiuojamuose susirinkimuose, aukščiausio lygio susitikimuose ir svarstymuose, kur priimami gyvenimą keičiantys sprendimai. Čia išryškėja pompastikos ir tradicijos modelis, išreikštas per materialius objektus ir diskurso, debatų bei protokolinių ritualų vietų architektūros interjerus. Konkrečiai kalbant apie mano kūrinį, tekstilės suklostavimas, suspaudimas ir pakabinimas, siekiant perteikti tų scenarijų svarbą,

JAV / USA SURINKTI PASIŪLYMAI / COLLECTED SUGGESTIONS. 2010 Popierius, grafitas, piešimas, skaitmeninis videofilmas ir garsas. Instaliacija / Graphite on paper, digital video & sound.

Installation

tampa metafora, kuri gali būti naudinga stengiantis suprasti valdžios sistemas Amerikos institucijose. Atsitiktinės audinio klostės vis dar turi kurti griežtumo ar rimtumo įspūdį komitetų svarstymuose ir per viešus pranešimus, nors tie audiniai dažnai pagaminti iš pigios sintetikos. Jau praėjo tie laikai, kai didžiulės spalvingų audinių klostės iš tikrųjų reiškė turtą ir galią. Net, regis, prabangūs audiniai, tokie kaip aksomas, dabar, esant industrializacijai ir globaliai ekonomikai, gaminami pigiau. Todėl pasitelkdama pasenusį rafinuotumo ir teritorinio pasiskirstymo simbolį – visur naudojamą staltiesę – kuriu prieštaringą pranešimą. Tokius renginius kuriantieji nuosekliai išdėsto tas senas ekonomines ir pilietines struktūras, kurios anksčiau tokiems papuošimams teikdavo konkrečią piniginę ir kultūrinę vertę. Tačiau dabar stalo aptiesalai išreiškia plačias,

( 153 )

dviprasmiškas aspiracijas į kultūrinės svarbos ir teisėtumo įvaizdį, naudojantis jų miglota ir subtilia istorine reikšme. Šiuose audekluose nustačiusi tokį kietai susuktą socialinį kodą, galiu daryti užuominas į sukilimo bei revoliucijos metaforas, tiesiog sutrikdydama šiuos formalumo įpročius. Šitaip galiu linksmai kalbėti apie jausmus, pavyzdžiui, pakliuvus į banalios institucinės aplinkos spąstus.

Piešiniuose perteikiu sudarkytą audinį kaip mediją, „prisimenančią“ jį palietusią ranką; maišto aktas užfiksuotas paliktose klostėse, o tos klostės savo ruožtu kuria prabangų vizualinį kompleksiškumą. Mano videofilmas išplečia šią idėją toliau, naudodamas institucinę aplinką vandenyno didingumui simuliuoti. Konkrečiai garsas sukuriamas pritaikant industrinės oro ventiliacijos sistemos įrašą, o videofilmas parodo ryšį tarp bangų ir klosčių.

Atlikdama tyrimą ir stebėdama atveriu mikroskopinius įtrūkimus socialinėse sistemose, parodydama, kas glūdi jų viduje, ir taip stengdamasi atskleisti juos lėmusias vertybes, ideologijas bei kultūrines jėgas. Pasitelkdama koliažui artimą techniką, atskleidžiu, kartoju, iš naujo surenku ir kontekstualizuoju pagrindines struktūrinių sistemų detales. Mane ypač domina tie dalykai, kurie tarsi išreiškia atitinkamų struktūrų stiprumą, kartu rodydami tam tikrą nesėkmės ar diskomforto laipsnį. Šioje nesėkmėje randu išsilaisvinimą, galią ir didingumą. www.katiewaugh.com

( 154 )

This work tells the story of contemporary American political and institutional discourse. I am drawn to the subtly iconic cultural habits that shape social and political interaction by the very fact of their quietude, repetition, and widespread acceptance.

My work seeks to understand material expressions of authority, propriety and identity within the context of the countless meetings, summits, and hearings at which lifechanging decisions are made.

There emerges a pattern of pomp and tradition expressed through the material objects and interior architecture of places of discourse, debate, and protocol. Specifically in relation to my work, the way that textiles are pleated, pressed, and hung to convey importance in these scenarios offers a useful metaphor for understanding systems

of authority in American institutions. Haphazard swags of fabric are still deployed to convey a sense of rigor or seriousness in committee hearings and public announcements; however, these are made often of cheap synthetics. Gone are the days when large swaths of richly coloured fabric actually conveyed wealth and power.

Even seemingly luxurious fabrics such as velvet are more cheaply made now, given industrialization and global economics. Therefore, by clinging to antiquated symbols of refinement and territorialisation in the form of the ubiquitous table skirt, a conflicted message emerges. The message-makers who design such events consistently site these old economic and civil structures that used to convey such decoration with specific monetary and cultural value. However, now table skirts stand in for broad, ambiguous aspirations for an image of cultural impor-

( 155 )

tance and legitimacy, banking on the vague and subtle industrial air ventilation system, and the video identifies the connection between waves and pleats. historical weight they carry.

Having identified such a tightly-wound social code embedded in these textiles, I can allude to metaphors of upheaval and revolution by simply disrupting these habits of formality. In this way, I can speak to the exhilaration of making one’s own sensory experience, even when trapped within banal institutional surroundings. For instance, my drawings present the disrupted fabric as a medium which remembers the hand that touched it; the rebellious act is recorded in the folds left behind, and those folds in turn create sumptuous visual complexity. My video expands this idea further, by simulating the sublimity of the ocean using the institutional environment. Specifically, the audio is created by adjusting a recording of an

Through research and observation, I pry open microscopic fissures in social systems, presenting what lays inside in an effort to uncover the values, ideologies, and cultural forces that brought them about. By employing a practice akin to collage, I uncover, repeat, reassemble, and re-contextualize pivotal details of structural patterns. I find particular interest in those things that appear to exemplify the strength of their respective structures, while simultaneously indicating some level of failure or discomfort. In this failure I find release, empowerment, and sublimity.

( 156 )

( MONIKA ŽALTAUSKAITĖ-GRAŠIENĖ ) Mano istorija prasidėjo 2007-aisiais, kai gimė sūnus. Praleidau daug laiko ligoninėje, o paskui vaikščiojau koridoriais... tai buvo laukimas, laukimo laikas. Tada pradėjau mąstyti apie tai, kaip sustabdyti svarbiausią mūsų gyvenimo įvykį ir išausti kūrinius apie vaiko gimimą. Šešios šeimos sutiko dalyvauti mano projekte. Jų ką tik gimusių kūdikių fotografijos išaustos kompiuterine žakardine technika. Užfiksuoti pačią svarbiausią žmogaus gyvenimo akimirką man atrodo svarbu ir reikšminga. Stebėdama gimimą, įsitikinau, kad kiekvienas jų labai skirtingas, ypatingas. Kūdikiai ateina į pasaulį su sava istorija. Judesys, išraiška, garsas, pojūčiai yra unikalūs. Nuo jų pradedama žmogaus gyvenimo kelionė. Ir pasakojimas. www.monikart.lt

Lietuva / Lithuania Kvėpavimas / Breath. 2010 Medvilnė, poliesteris, kompiuterizuotas žakardinis audimas.

Instaliacija / Cotton, polyester, computerised Jacquard weaving.

Installation. 2 x (300 x 300 cm). Išaudė Audėjas / Implemented in Audėjas

My story started when my son was born in 2007.

I spent long time in hospital and then I was walking in corridors ... it was the time of continuous waiting. Then I started to think how to stop this most important moment in our lives and make pictures about childbirth. Six families agreed to participate in my project. The photographs of the new born babies are woven in a computer jacquard technique. I find it important and significant to record the most essential moment in a person’s life. Watching their birth, I realised how different and special each of them is, coming to this world with their own stories. Movements, expressions, sounds and sensations are unique. They initiate a person’s life journey.

And the story.

( 157 )

( 158 )

Kviestieji menininkai

( 159 )

Invited artists

( 160 )

(

Yinka Shonibare, MBE

)

Rachel Kent

Laikas ir transformacija Yinkos Shonibare’s MBE mene Rašantieji apie Shonibare's meną gana menkai kreipė dėmesį į „kinematografinius“ aspektus. Juos reikėtų aptarti ypač turint omenyje naujausius jo filmus, kuriuose išryškėja glaudus ryšys tarp statiškų ir laike vykstančių meno formų. Praplėsdamas savo kūrybinį diapazoną, pirmąjį filmą „Kaukių balius“ („Un Ballo in Maschera“) Shonibare sukūrė 2004-aisiais, įkvėptas istorijos apie Švedijos karaliaus Gustavo III nužudymą Stokholme 1792 m., per kaukių balių. Įmantri kostiuminė drama, kurios dalyviai pasipuošę specifine olandiška marginimo technika dekoruotais iškilmių apdarais – suknelėmis, mantijomis ir puošniomis venecijietiško stiliaus kaukėmis, – yra vienas techniškai

Jungtinė karalystė / united kingdom

sudėtingiausių Shonibare’s kūrinių. Aristokratija ir spektaklis, lengvabūdiškos pramogos ir nesaikingumas yra pagrindinės šio filmo, pavadinto kaip ir tos pačios tematikos G. Verdi opera, temos. Po „Kaukių baliaus“ sukurtas kitas gerokai mažesnio biudžeto filmas „Odilė ir Odeta“ (2005), kuriame dvi balerinos šoka viena priešais kitą priešingose paauksuoto rėmo pusėse. Jų grakštūs judesiai tokie sinchroniški, kad sudaro vieno kūno ir jo atspindžio veidrodyje iliuziją, ją išsklaido tik moterų kūno spalvų kontrastas.

Filmą „Odilė ir Odeta“ įkvėpė P. Čaikovskio baletas „Gulbių ežeras“, kurio premjera įvyko Maskvoje 1877 metais.

Minėtame balete piktasis burtininkas Rotbaras užkeikė princesę Odetą, kad ji dieną pavirstų gulbe, o naktį atvirstų į merginą. Savo dukterį Odilę pavertė įstabiai panašia į Odetą – jos skiriasi tik vilkimų drabužių spalva – juoda ir balta. Merginas supainiojęs princas Zigfridas prisiekė ves-

( 161 )

YINKA SHONIBARE, MBE Odilė ir Odeta / Odile and Odette. 2005 HD skaitmeninis videofilmas / HD Digital Video Trukmė / Duration: 14' 28'' Tiražas: 6 egz. / Edition of 6 © Menininkas / The artist Bendradarbiaujant su James Cohan galerija, Niujorkas, Šanchajus / Courtesy James Cohan Gallery, New York, Shanghai

( 162 )

III po nužudymo atsistoja, kad sušoktų savo partiją dar kartą. Susidomėjimą kino ir naratyvinėmis struktūromis Shonibare išreiškė išsamiame interviu, kur pasakė: „Aš neketinau sukurti filmo su pradžia, dėstymu ir pabaiga; tik norėjau ištirti filmo galimybę atspindėti patį save.“ Nors jis kalbėjo apie „Kaukių balių“, tai lygiai taip pat tinka ir filmui „Odilė ir Odeta“, kuriame tiesiogiai atspindima forma ir turinys. Shonibare remiasi žymiaisiais prancūzų Shonibare’s sprendimas kūrybinį diapazoną praturtinti Naujosios bangos režisieriais, tokiais kaip Alainas Resnais filmais atspindi lūžio tašką jo kūryboje. Laviruodamas ir Jeanas-Lucas Godard’as. tarp statiškų ir laiko tėkme grįstų meno formų, jis tyrinėja filmo kaip „gyvojo paveikslo“ ar animuotos tapybos efek- Akiros Kurosawos kinematografinis šedevras „Rašiomotus: spindintys paviršiai, daug dėmesio detalėms ir stipri nas“ (1950), kurio struktūra grįsta nuorodomis į save patį kompozicija. Shonibare’s fotografijos ir filmai taip pat turi ir keturių vienos istorijos perspektyvų vystymu, galėtų stiprų tarpusavio ryšį, kuris kinta nuo spalvoto iki nespal- būti kitas įdomus pavyzdys. Brutalus išprievartavimas ir voto kolorito ir perteikia nuojautą, kad filmo kadras yra žmogžudystė senovės Japonijoje vis iš naujo pakartojami atgyjantis paveikslas. Naratyvas, perteikiamas dienoraš- iš užpuoliko, samurajaus ir jo žmonos bei medkirčio pozičio formatu garsiame jo fotografijų cikle „Viktorijos laikų cijų. Vienas herojus yra įvykių kaltininkas, kitas – liudininpuošeiva“ („Victorian Dandy“), o vėliau kinematografi- kas, o du – akivaizdžios aukos, bet visi pasakojimai tokie niame pastatyme „Dorianas Grėjus“ („Dorian Gray“), ir skirtingi, kad tiesa taip ir lieka neatskleista. Kertinės Shoyra Shonibare’s kūrybos ašis. Pasikartojantis, cikliškas nibare’s temos – dviprasmybė ir prieštaravimai – yra šio Shonibare’s filmų formatas ryškiai išskiria papildomas te- filmo pagrindas, kaip ir „pasakojimas pasakojime“ princimas – inversiją ir abejones: pavyzdžiui, karalius Gustavas pu paremtas formatas. Tiesa ir prasimanymai Shonibare’s ti Odilę, taip nulemdamas tragišką savo ir Odetos likimą.

Balete Odetos ir Odilės vaidmenį tradiciškai atlieka viena skirtingais kostiumais persirengianti balerina. Shonibare’s interpretacija praplečia baltumo ir juodumo temą.

Sugretindamas dvi šokėjas jis kvestionuoja vakarietiškąją binarinę opoziciją, kurios sandaroje „tamsiosios“ jėgos yra supriešinamos su pozityviomis „šviesiosioms“.

( 163 )

mene patenka į savotišką kryžminę apklausą, o istorija galiausiai atsiskleidžia kaip labai lanksti konstrukcija.

Time and Transformation in the Art of Yinka Shonibare MBE

by Rachel Kent Yinka Shonibare, MBE Kauno bienalėje pristatomas bendradarbiaujant su James Cohan galerija, Niujorkas /ŠanWriters on Shonibare’s art have so far paid little attention chajus. to its "cinematic" aspects. They bear further examination here, particularly in light of his recent film works which tease out the relationship between still and moving art forms. Extending the range of his practice, Shonibare made his first film, inspired by the 1792 assassination of the Swedish King Gustav III at a masked ball in Stockholm.

An elaborate costume drama featuring performers in Dutch wax ball gowns, frocks coats and ornate Venetianstyle masks, Shonibare’s film represents his most technically complex project to date. Aristocracy and play, frivoYINKA SHONIBARE, MBE Kaukių balius / Un Ballo in Maschera (A Masked lity and excess are themes within the film, which takes its Ball). 2004 title from Verdi’s opera on the same subject. Un Ballo in HD skaitmeninis videofilmas / HD Digital Video Trukmė 32 min / 32 Minute loop Maschera is followed by a second film, Odile and Odette Tiražas: 6 egz. / Edition of 6 (2005), a considerably more pared-back production feaCopyright the artist © Menininkas / The artist turing two ballerinas who face each other on either side Bendradarbiaujant su James Cohan galerija, of a gilded frame. Their graceful movements mirror one Niujorkas, Šanchajus / Courtesy James Cohan another as though they are a single body in reflection, a Gallery, New York, Shanghai

( 164 )

notion that is disrupted only by the contrasting colours of compositional effects. The link between Shonibare’s phothe women’s skin. tography and film is equally strong, shifting between colour and black and white, and the notion of the film-still Odile and Odette is inspired by Tchaikovsky’s ballet Swan versus the moving tableau. Narrative is a central concern Lake, which premiered in Moscow in 1877. In the ballet for Shonibare, introduced by the diaristic format and tithe princess Odette has been cursed by an evil sorcerer, tling of his Victorian Dandy photographs and the sequvon Rothbart, to live as a swan by day and as a woman by ential, cinematic presentation of his Dorian Gray images. night. Rothbart disguises his daughter Odile to resemble Further themes of inversion and doubting figure strongly Odette, except that she wears black instead of white, and as illustrated by the cyclical, looped format of Shonibare’s Prince Siegfried mistakenly swears to marry her, leading films: King Gustav III for example, gets up to dance once to tragedy for Odette and Siegfried. In the ballet, the roles more after being assassinated. Shonibare has expressed of Odile and Odette are traditionally performed by one his interest in film and narrative structures in a detailed ballerina with two costumes. Shonibare’s interpretation interview within his publication, noting, ‘I did not want extends the theme of blackness and whiteness in his to make a film with a beginning, middle and end; instead juxtaposition of the two dancers, and calls into question I wanted to explore the reflexivity of the film and how it the western binary opposition in which negative or ‘dark’ reflects back on itself.’ Speaking of Un Ballo in Maschera, forces are polarised against positive, ‘light’ ones. he could equally have been referring to Odile and Odette with its literal mirroring of form and content. Shonibare Shonibare’s recent incorporation of film within his oeuvre cites French New Wave directors including Alain Resnais marks a turning point for the artist. Moving between sta- and Jean-Luc Godard as significant. Akira Kurosawa’s citic and time-based art forms, he explores the idea of film nematic masterpiece Rashomon (1950), with its self-reas a "moving tableau’" or animated painting with its lumi- ferential structure and altering four perspectives on one nous surfaces, sumptuous attention to detail, and strong story, might offer another interesting counterpoint. In the

( 165 )

film a brutal rape and murder in ancient Japan is replayed through the eyes of a bandit, a samurai and his wife, and a woodcutter. One character is the crime’s perpetrator, one is its witness, and two are its apparent victims: yet each account varies greatly and the truth remains indistinct.

Key themes for Shonibare, ambiguity and contradiction are central to the film as is its non-linear, story within-astory format. Truth and fiction are cross-examined as they are in Shonibare’s art, and ‘history’ itself is ultimately revealed as a malleable construction.

Yinka Shonibere, MBE is presented at Kaunas Biennial by the partner James Cohan Gallery, New York / Shanghai.

YINKA SHONIBARE, MBE Kaukių balius / Un Ballo in Maschera (A Masked Ball). 2004 HD skaitmeninis videofilmas / HD Digital Video Trukmė 32 min / 32 Minute loop Tiražas: 6 egz. / Edition of 6 Copyright the artist © Menininkas / The artist Bendradarbiaujant su James Cohan galerija, Niujorkas, Šanchajus / Courtesy James Cohan Gallery, New York, Shanghai

( 166 )

SIAMO DVYNĖS / SIAMESE TWINS. 2009 Tekstiliniai dažai, perkelta fotografija, pastelė ir siuvinėjimas ant dėvėtos tekstilės.

Fabric paint, transfer photograph, soft pastel and stitching on found textile.

138 x ~200 cm

( SILJA PURANEN )

Suomija / Finland

Savo darbuose dėmesį sutelkiu į nenumatytus gyvenimo procesus ir kontrastą tarp realybės bei plačiai priimtų idealų. Kokio gyvenimo tikimės (ar tikisi kiti) ir kas laukia tų, kurie neatitinka normų?

Kas nutinka, kai nebegalime kontroliuoti situacijos?

Darbams naudoju tekstilę, turinčią istoriją. Ant sudėvėto paviršiaus perkeliu skaitmenine technologija pakoreguotas nuotraukas, po to daigstau ir siuvinėju. Mano darbuose susijungia šiuolaikinės technologijos ir tradicinis „lėtas“ amatas. Kieta ir minkšta. Dėvėta namų tekstilė simbolizuoja namus, užuovėją, atmintį, kūną ir tapatybę.

Nuotraukos pasakoja istorijas apie individo ir visuomenės santykius. Seni skiautiniai audiniai ir užklotai apsau-

go ant jų atspaustas žmonių figūras. Audiniai, kuriuos randu blusų turguose ir palėpėse, pasakoja nugyventų gyvenimų istorijas.

Kai kuriuos naujausius mano darbus papildo siuvinėta fotografijos detalė. Naudodama techniką, kuri menine prasme yra banalus kičas, siekiu apmąstyti originalo ir kopijos idėjas, taip pat meno kūrinio, atlikto amatų mėgėjų įvaldyta technika, vertę. www.siljapuranen.com

( 167 )

CIRKO PRINCESĖ / CIRCUS PRINCESS. 2010 Tekstiliniai dažai, perkelta fotografija, pastelė ir siuvinėjimas ant dėvėtos tekstilės.

Fabric paint, transfer photograph, soft pastel and stitching on found textile.

235 x 325 cm

The focus of my works is in the unforeseen process of life and the contrast between reality and the commonly accepted ideals in life. What do we (or others) expect our life to be and what are the chances of those who do not meet the norms? What happens when we lose control?

I use found materials, textiles with a history. I transfer digitally manipulated photograph on the worn-out surface, stitch and embroider. My works combine contemporary technology with traditional slow handicraft. Hard and soft. The second hand domestic textiles represent home, shelter, memory, body and identity. The photographs tell stories about the relations of and individual and the so-

ciety. The old quilts and blankets give protection to the human figures printed on them. The pieces found from flea markets and attics tell their stories of lived life.

Some of my most recent works are accompanied by a needlework detail of the photograph on textile. By using a technique which is concerned kitsch and banal from the artistic point of view, I want to question the ideas of an original and a copy as well as the value of an artwork if it is accomplished by a method which is commonly mastered by craft enthusiasts.

( 168 )

( Annika Ekdahl ) Kauno bienalei TEKSTILĖ ’11 skiriu tapiseriją „Neabejotinai auksinis“, kurioje vaizduojamas kūnas, papuošta asmenybė, apsupta dekoratyvių ir gražių dalykų, ornamentų, gėlių, aukso ir lengvų spalvinių sluoksnių. Tai daiktai, kuriuos aš vertinau nuo vaikystės, o šiame kūrinyje nusprendžiau įvardinti.

Švedija / Sweden KŪNUI / FOR A BODY. 2010-2011 Tapiserija ir kartu su studentais sukurta instaliacija / Tapestry and the installation created together with students

Mano paskyrimas tekstilės meno dėstytojos pareigoms Geteborgo universiteto Dizaino ir amatų mokykloje (DAM) šį spalį baigiasi. Man buvo didelė garbė bendrauti su ateinančios kartos tekstilės menininkais, stebėti jų kūrybinius sprendimus ir dalintis jų svajonėmis. Taip pat ši patirtis man tapo galimybe apsibrėžti sau ir perteikti kitiems, kas yra tekstilės menas. Ir aš tai padariau. PasaBet dabar papasakosiu jums kitą istoriją apie tai, ką aš ver- kiau, kad šiuolaikinis tekstilės menas yra neatsiejamas tinu. Ji yra apie mano studentus. nuo vaizdo, struktūros ir veiksmo. Jį atsiskleidžia trys da-

lykai – dygsnis, kūnas ir erdvė. Šie kintamieji yra susipynę įvairiausiais įmanomais būdais. Aš nesitikiu, kad visi man pritars. Bet viliuosi, kad mano mintys gali funkcionuoti kaip atspirties taškas naujiems apibrėžimams.

DAM Tekstilės katedroje mes – mano artimiausia kolegė dėstytoja Birgitta Nordström ir kiti darbuotojai – nusprendėme studijų procese koncentruoti dėmesį į šiuos tris lygmenis. Pradėjome nuo dygsnio, prisiartinome prie kūno dydžiui artimų formų ir eisime link didžiausių – erdvės projektų. Visada siekiame veikti žinodami, ką darome, kodėl tai darome ir ko (iš)vengiame. Šiemet projektas „Kūnui“ mums tapo programų susikirtimo tašku. Pasijunti įkvėptas, kai matai, kad studentai yra savarankiški, sumanūs ir pakankamai nežaboti, kai pristato pačias įvairiausias šios temos interpretacijas!

Taigi, kai gavau kvietimą pristatyti vieną iš didžiųjų savo tapiserijų čia, Kaune, žinojau, kad noriu atvykti kartu su

My contribution to Kaunas Biennial TEXTILE, the tapestry Definitely Gold, shows a body, a dressed up person, surrounded by decorative and beautiful things, ornaments, flowers, gold and thin layers of colours. Things I have appreciated since childhood and in this work decided to recognize.

visais tais, kurie tiek daug ko mane išmokė – savo studentais ir kolege, – ir pristatyti jų tyrimų rezultatus: ką aš noriu sukurti „kūnui“?

Mano supratimu, Kaunas yra tapęs svarbia vieta, kur gyvai diskutuojama, kaip tekstilės menas turi būti suvokiamas ir eksponuojamas. Šios bienalės taip pat yra tapusios pasiaukojimo ir bendruomeniškumo pavyzdžiu. Kas galėtų būti geriau atsisveikinant su studentais, nei atvežti juos į Kauną? Žinau, kad jie bus įkvėpti, patirs iššūkius, bet kartu bus priimti svetingai ir pagarbiai, kaip buvau priimta aš.

Studentai: Nanaka Adachi, Emelie Andersson, Ida Andersson, Klara Berge, Kerstin Björk, Amy Bondesson, Sara Erkers, Pernilla Eskilsson, Klara Espmark, AnniFoglert, MathildaFranzén, Hållams Linnea Henriksson, Brita Huggert, Annie Johansson, Jessica Johannesson, Boa Jung, Lina Lundin, Maya Lundin, Eva Mustonen, Elina Nilsson, Emelie Röndahl, Tina Skantze, Hlif Torisdottir, Linn Warme, Agnetha Östlundh

dent, brave and wild enough to present the most diverse interpretation of this theme!

So, when I got an invitation to show one of my big scale tapestries here in Kaunas, I knew I wanted to come together with all of them who have taught me so much – my students and my colleague – and present the result of I will now tell you another story about what I treasure. their investigation: What do I want to create for a body?

It’s about my students. My assignment as Visiting Professor in Textile Art at HDK, School of Design & Crafts at The Kaunas has for years been an important place for my University of Gothenburg, ends in October. It has been a understanding of how textile art can be discussed and privilege to interact with the next generation of textile exposed. The biennials have also been a demonstration artists, to follow their processes and share their dreams. of engagement and solidarity. What can be better as a Also, it has been an opportunity for me to make state- last gesture from me to my students than bringing them ments and express opinions about textile art. I have done to Kaunas? I know they will be encouraged, challenged that. I’ve said that contemporary textile art is about ima- and as well treated and respected as I always have been. ge, structure and performance. It appears in three scales; stitch, body and space. These variables are combined in The students are: every way imaginable and I don’t expect everybody to Nanaka Adachi, Emelie Andersson, Ida Andersson, Klara agree with me. But I hope my thoughts can function as a Berge, Kerstin Björk, Amy Bondesson, Sara Erkers, Pernilla starting point and a take-off for new statements.

Eskilsson, Klara Espmark, Anni Foglert, Mathilda Franzén, Hållams Linnea Henriksson, Brita Huggert, Annie JohansAt HDK’s textile department, we – my nearest colleague, son, Jessica Johannesson, Boa Jung, Lina Lundin, Maya lecturer Birgitta Nordström and the rest of the staff – de- Lundin, Eva Mustonen, Elina Nilsson, Emelie Röndahl, Tina cided to focus on the three scales. We began with the Skantze, Hlif Torisdottir, Linn Warme, Agnetha Östlundh. stitch level, zoomed out to body related/sized projects and will go upscale to space. Just to make us aware of what we do, why we do it and what we avoid.

This year we’ve had For A Body as an intersection. It has been encouraging to see that the students are indepen-

( 169 )

( 170 )

( OSGEMEOS ) Osgemeos tapyti pradėjo San Paule, mieste, kuris, jų žodžiais tariant, „visiškai nevaldomas“.

O šiandien beveik visose pasaulio sostinėse puikuojasi jų piešiniai, kurie nuspalvina atsitiktinių praeivių kasdienybę. Osgemeos neriboja savęs stiliaus prasme – tiesą sakant, jiems stilius visai nerūpi. Gyvoji šių brolių motyvacijos ašis yra gatvės menas, bendradarbiavimas tarpusavyje ir su kitais tapytojais bei jausmas, kad jie yra miesto dalis. Kartą Osgemeos apibūdino savo piešinius ant sienų kaip „mažytį laivelį beribėje jūroje, pilnoje netikėtumų“. „Netikėtumas“ ir yra tinkamiausias žodis apibūdinant poveikį, kurį daro nepaprastai spalvingi ir didelių mastelių Osgemeos kūriniai. Tiek atviroje erdvėje (gatvės menas), tiek viduje (instaliacijos galerijose) jų kūriniai išsiskiria stipria naratyvine linija. Nors broliai kūryboje nenaudoja tekstilės kaip medžiagos, subtilūs personažų drabužių raštai ir tekstūros nekelia abejonių dėl Osgemeos susidomėjimo medžiagiškumu. Dažnai personažų istorijos pasakojamos būtent per jų drabužius. Abi šios ka-

Brazilija / Brazil OSGEMEOS kartu su Margarida Kančiukaitis Pandolfo ir Veronica Kančiukaitis Tognoli / together with Margarida Kančiukaitis Pandolfo and Veronica Kančiukaitis Tognoli

tegorijos – stipri naratyvinė linija ir konotacinis tekstilės panaudojimas – ir yra svarbios parodai DAR KARTĄ PASAKOJIMAS. Osgemeos kraujo ryšiai su Lietuva (Osgemeos senelis buvo lietuvis) leidžia Kauno bienalės lankytojams suprasti tai, ką šie broliai ir kiti jų šeimos nariai (mama Margarida Kančiukaitis Pandolfo ir teta Veronica Kančiukaitis Tognoli) Paveikslų galerijoje sukurtoje instaliacijoje pasakoja apie priverstinę emigraciją į Braziliją. Tačiau kas žino, kiek pasakojime yra tiesos, o kiek atkeliauja iš sapnų ir vaizduotės karalijos. Kiekviena istorija išgalvota, nes matoma subjektyviai.

Analizuojant brolių grafitų kūrinius peršasi palyginimai ne tik su siurrealizmu, bet ir su naiviuoju ar net fantastiniu menu: jautiesi lyg patekęs į fantastinį pasaulį drauge su brolių personažais iš sieninės ir objektų tapybos. Osgemeos kūrybą veikia ne tik grafitai, bet viskas, ką jie kasdien mato, girdi ar tyrinėja mieste. Osgemeos visą miestą suvokia kaip personažą: gyvą, gyvybingą, mistinį ir dar

nepažintą. Tapytos figūros, rodos, pačios bando tyrinėti (siur)realybę, kurioje atsiranda. Vargu ar esu girdėjusi nuoširdesnį atsakymą į klausimą „Kas jus įkvepia tapyti?“ (www.lost.art.br.com), nei Osgemeos atsakymas. Tad norėčiau baigti jų pačių žodžiais:

kalba, gyvenimo akimirkos, kurios, rodos, tęsiasi amžinai, fejerverkai gatvėje, gatvėse kuriami laužai, melas policijai, žinojimas, kad mūsų šeima mus myli, dalykų darymas negalvojant, latekso ir volelių naudojimas, tapymas gatvėje nuogiems, išsiterliojusiems dažais, lipimas kopėčiomis be marškinių, buvimas Pietų Amerikos gyventoju, naudojimaNeapykanta ir meilė, gyvenimas šalyje, kurioje esi priverstas sis miestu, bjauriais dalykais, žinojimas, kad skriejame rūke, kovoti dėl išlikimo, vaiko, gatvėje prašančio išmaldos, žvilgs- popierinių laivelių plukdymas lietuje. nis, gyvenimas šalyje, kurios vyriausybei esi visai nesvarbus, kur nėra įstatymų, kur žmonėms mokami apgailėtini atly- www.lost.art.br/osgemeos.htm ginimai, o jie vis tiek šypsosi, suvokimas prabudus, kad tai tebuvo sapnas. Stabmeldystė, santarvės trūkumas, tuštybė, Virginija Vitkienė egoizmas, pavydas, žmonės, norintys, kad kiti būtų įžymūs, žmonės, kurie naudojasi kitais, meilė – mes didžiuojamės, kad esame brazilai ir gyvename San Paule – žinojimas, kad tai, kuo tikime, egzistuoja, rašymas netaisyklinga portugalų

Osgemeos started to paint in São Paulo, the city they call „totally out of control“. But now mostly every capital of the world has their paintings, which colour the daily-life of the passers by. Osgemeos don‘t think of their „style“ in the limited way, they do not care about style as category at all. Street art, collaboration between themselves and with other painters, feeling that you are the part of the city, are the live axis of brothers’ motivation. Once Osgemeos described the style of their own wall paintings as “a tiny boat in a huge sea, with all its infinity and surprises“. Namely, the surprise is the most common word to express the impact of the enormous in scale and colourfulness artworks of Osgemeos. Both options - outside (street art) and inside (gallery installations) are highly narrative. And even they do not use textile as material in their art, the delicate patterns and textures of the clothes of the characters expressed in the paintings leave no question about deep Osgemeos’ concern with material culture. In many cases the stories of their characters are told exactly through their dresses. Both these categories – highly narrative content and connotative use of textile in the paintings – are of the interest of the exhibition REWIND PERSONAL STORY. The blood relation to Lithuania (Osgemeos’ grandfather was a Lithuanian) allows Kaunas Biennial visitors to see the story told by brothers and other family members (mother Margarida Kanciukaitis Pandolfo and aunt Veronica Kanciukaitis Tognoli) about family exile to Brazil. But who knows how much it is true and how much is taken from the dreams and imaginations. Every story is fiction, because it is seen from subjective point of view.

Analysing the content of brothers’ graffiti work, the comparison not only with Surrealism, but also with naïve or fairy-tale style art appears, in the sense which makes you

feel participating in the unreal world together with the characters of the wall and objects’ paintings. Osgemeos are influenced not just by graffiti, but by the things they see, hear and explore every day. In the city. City for Osgemeos is a personage. It is alive, vital, mystical and still unknown. The painted figures seem to be trying to investigate their own (ir)reality into the environment where they appear. I have hardly heard a more sincere answer to the question “What motivates you to paint?” (www.lost. art.br.com), as Osgemeos’ answer. Let’s finish my review by their words: Hate and love, living in a country where you have to survive, the simple look of a child asking for money in the street, living in a country where the government doesn't care about you, where there are no laws, where people are paid miserable salaries and are still smiling, waking up sometimes and realising it was only a dream. Idolatry, lack of union, vanity, ego, jealousy, people who need others to be somebody, people who use the others, love, we are proud to be Brazilians and from São Paulo, to know that what we believe in exists, to write incorrectly in Portuguese, to live some moments that seem eternal, to use firecrackers in the street, to build fires in the street, to tell lies to the police, to know that our family loves us, to do things without thinking, using latex and rollers, to paint in the street without clothes dirty from paint, to go up on a ladder without a shirt, to be from South America, to use the city, ugly things, to know we fly in the fog, to float paper boats in the rain.

( 171 )

( 172 )

( 173 )

( 174 )

(

INGA LIKŠAITĖ

)

Kvietimas dalyvauti kūrybinėje programoje ŠOKAM ir kurti kartu su choreografais nukreipė mano dėmesį į judesį ir judesio suvokimą kaip trasą ar formą laike. Lyginu ją su laiko origamiu, kurį galima būtų lankstyti ir naujoviškai perlanksčius sukurti naują turinį. Daug kartų ką nors perdarant turinys kinta, bet susidėlioja nauji raštai.

lietuva / lithuania MOTERS PERDARYMAS / WOMAN REMAKE. 2011. Siuvinėjimas, instaliacija choreografijai / Embroidery, installation for choreography

kūrinius nauju būdu, atradau paralelę su kepėjo filosofijos pavyzdžiu – kai tešlos minkymas, perlankstymas, įleidžiant į ją vis naujo oro, kelia tešlos kokybę, ji tampa puresnė, lengvesnė, minkštesnė.

Pats kūrybinio darbo procesas deklaruojamas kaip kūrybos objektas. Kūriniai šiuo atveju veikia kaip priemonė vizualizuoti laikui. Kūrinio atsiradimo būdas yra vartomas iš visų pusių, pažiūrima į vidų, išverčiama į kitą pusę ir atgal, galima sugrįžti į pradžią ir perdaryti, atsitraukti ar vėl žiūrėti iš arti. Kūrybos procesą apsuku kaip rutulį, imu seną istoriją ir perdėlioju vis iš naujo.

Instaliacijai, kuri taps scena šokiui, imu anksčiau darytus savo kūrinius, fragmentus iš bendrų projektų, juos karpau, kopijuoju, dubliuoju ar perdarau iš naujo kitu masteliu ar kitoje medijoje. Jie įgauna naują geometriją, kitą struktūrą ar raštą. Kiekvienas panaudotas objektas yra ankstesniojo perdarinys ir gali būti perdaromas ateityje, Objektai įprasmina praėjusį laiką, dabartį ir tai, kuo jie gali todėl taip gaunamas tarsi raštas laike, kurio elementai yra tapti, toks jų naudojimas nubrėžia kreivę mūsų suvokime kūrinių detalės. apie laiką, veiksmą ir ryšį tarp jų dalių.

Jau anksčiau man tapo įdomus atsisukimo atgal aspektas www.liksaite.com kaip kūrybinė priemonė. Pakartodama savo ankstesnius

( 175 )

When invited together with choreographers to take part in a collaborative program PLAY, my attention was drawn towards a notion of movement as such, and the perception of it as a trace or shape of time. I see it as an origami of time, which might be folded, and when refolded in a different way, a new content might be obtained. Substance is changing when remade many times, but new patterns evolve.

to visualize the time. Complexion of creative forming is turned over on all sides, with a look inside, turning inside out and back, it might be begun anew and reconstructed, might be seen from a distance or getting closer. I operate creative processing as a rolling ball, I take the old story and keep reshaping.

The objects used speak about the past, present and what they may appear in the future; using them in this way, I For the installation, which is going to work as a stage for draw the curve in perception of time, action and relation the dance performance, my earlier produced works, fra- between their parts . gments from collaborative material are cut, copied, duplicated, reset or remade once more in another media. This way comes a new geometry, another structure or pattern.

Every object used has a prototype or may be a prototype in future works. This kind of time pattern is generated, where details of used artworks form its particles.

The aspect of rewinding I found as an interesting creative tool. When works from the past are reproduced in another dimension, the example of bakers' transformation may be tuned: kneading of a dough (bending, and rebending) improves its quality by getting fresh air inside - it becomes more fluffy, softer and lighter.

The process of creative practice is declared as the object of creativity. Thus the art pieces work here as the agents

( 176 )

( VITA GELŪNIENĖ ) Šis kelerius metus austas kūrinys remiasi keliais tekstilės klestėjimo laikotarpiu (XV–XVI a.) sukurtais ir iki šiol grožiu bei paslaptingumu nepralenktais tapiserijų ciklais. Juos vienija milflerų (pranc. mille-fleurs – tūkstantis gėlių) stilistika bei vienas pagrindinių

lietuva / lithuania VIENARAGIO MEDŽIOKLĖ / THE HUNT OF THE UNICORN. 2010–2011 Tapiserija, klasikinis gobeleninis audimas / Tapestry, classic gobelin weaving. 190 x 190 cm

veikėjų vienaragis – nekaltybės, skaistumo, laimės simbolis. Pirmasis ciklų – „Vienaragio medžioklė“ (1495–1505, Briuselio (?) dirbtuvės), jo pavadinimą kaip tiesioginę nuorodą pasirinkau ir savo tapiserijai, – septyniose dalyse vaizduoja labai dramatišką vienaragio sugavimo istoriją.

Toje istorijoje išausti ir aistra, ir kraujas, ir skausmas, ir ginklai, ir plėšrumas, ir romumas, ir kovojantys herojai – karas ir stichija, kova su aiškiu priešu. Akivaizdus ir tikslas – nukauti, pasisavinti ir laimėti (vienaragį / laimę). Aš tai vadinu kasdienybės priešybe – karo ir šventės heroizmu.

Kitame, šešių dalių cikle „Dama su vienaragiu“, išaustame apie 1500 metus Flandrijoje, – jokio konflikto, jokios dramos. Jauna kilminga dama (kiekvienoje tapiserijų – vis kita) vaizduojama itin rami, ji visais savo fiziniais pojūčiais – klausa, rega, skoniu, uosle, lietimu – patiria pasaulį.

Vienaragis, kurį, pasak legendos, gali prisivilioti tik skaisti mergelė, nuolankiai stovi šalia jos. Iš paskutinėje ciklo tapiserijoje „Mano sielos troškimas“ arba „Mano vienintelei aistrai“ (tiksliai neišverčiama) vaizduojamo vyksmo (dama nusiima prabangą ir ištaigų gyvenimą simbolizuojantį perlų vėrinį, t. y. sutramdo kūno ir sielos aistras) galima suprasti, kad laimė yra ne pasigauti vienaragį ar jį turėti, bet jį patirti savo sieloje. Šitą ciklą pavadinčiau karo ir heroizmo (ypatingo būvio) priešybe – kasdienybe.

This work, which was developed over a period of three years, is influenced by those tapestries produced during the high period of textile (XVXVI c.). Their unifying feature is a pattern of flowers called mille-fleurs and a Unicorn, an image that went into decline during the Renaissance. I borrowed the title of my work from a set of tapestries – The Hunt of the Unicorn (1495–1505), Southern Netherlands(?). The set of seven tapestries depicts a dramatic capture of the Unicorn. The woven story reveals passion, pain, disaster, rapaciousness and docility; it shows blood, armaments and heroes fighting with their enemy with a sole purpose to conquer, to appropriate and to claim the victory over the Unicorn (happiness). A distinguishing feature of this state of exception, the heroism of war and feast, is a counterpoint to what is ordinary.

In contrast, another set of six tapestries Lady with the Unicorn (circa 1500, Flanders) does not reveal any conflict or drama. A young noble Lady (each tapestry depicts different characters) is represented in a serene way. She experiences the world through all her physical senses hearing, sight, taste, smell and touch. The Unicorn, which according to the legend can only be allured by a virgin, is staying humbly alongside. From the last piece À Mon Seul Désir (My One Desire), we conceive that the true happiness is not to possess the Unicorn but to experience it in your heart. The image shows the Lady taking off her pearl necklace - a symbol of a wealthy life - thus taming the desires of the body. This set of tapestries presents the

Herojiškus, audringai sukrečiančius įvykius žmogaus gyvenime (bent jau mano) galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. O kas yra visa kita? Kasdienybė, su kuria reikia kasdien neherojiškai kovoti!

Savo kūriniu kalbu apie prasmę ir jos pagavimo receptus neherojiškoje ir beprasmiškoje kasdienybėje, kuri turi įtrūkių ir GALIMYBIŲ, ir apie kasdienybės heroizmą (nors pastaroji frazė pati sau prieštarauja). Taip pat apie tai, kokiais įrankiais ir būdais yra prasminga manipuliuoti vienaragio medžioklėje (ietimis, šunimis, perlais, siūlais, audimu), o kokiais ne. Kuriu vaizdą su neveikiančiais žmonėmis, apsėstais kasdienybės ir fatališkumo. Juos supanti aplinka yra suformuota mūsų kultūrinio palikimo, su laiko ir erdvės prasislinkimais ir įtrūkiais, kurie gali tapti nuoroda į anapusybę ir šansu sutraukyti fatališkumo saitus ir patiems tapti tikraisiais savo vienaragio medžioklės dalyviais.

opposite of the state of exception represented by war and the extreme – the ordinary.

Heroic, devastating events in the person’s life (at least my own life) can be counted on the fingers of a hand. And what is the rest? The rest is the un-heroic struggle with daily life.

Herein, I explore the meaning of the lived life and recipes to capture the Unicorn through non-heroic and insignificant everyday being, which, nonetheless, has cracks and possibilities. I speak about the heroism of the mundane (which is probably a paradox in itself), and also about the tools which can be meaningful in the “hunting” process (spears, dogs, pearls, threads, weaving). The image depicts two dormant people, possessed by fate and the mundane. They are surrounded with an environment formed by a historical and cultural heritage which has frictions and cracks of space and time. That is a suggestion for a chance and a possibility to interrupt the threads of fatality and to be the true hunters of their own Unicorn.

( 177 )

( 178 )

( ALMYRA WEIGEL ) Pradžioje buvo noras. Noras kurti juvelyriškas struktūras. Šios struktūros turėjo būti trapios, lanksčios ir grakščios. O spagečiai atrodė nuostabi medžiaga, kurią galima paversti tokiomis rafinuotomis struktūromis.

Galiausiai pasirodė, kad makaronai išties pernelyg subtilūs, todėl pasakodama, kaip formavosi mano kūriniai, negaliu pristatyti „gyvų“ struktūrų iš spagečių. Dabar jos – tik brangūs prisiminimai apie pradžių pradžią.

Tačiau tuo metu, 1999-aisiais, labai trumpai egzistavo juvelyriška instaliacija, pagaminta iš spagečių. Ji vadinosi „Nekabink makaronų!“ Mačiau, kad darbas geras, todėl jis tapo prototipu, atspirties tašku ir įkvėpimo šaltiniu toliau kuriant juvelyrinius objektus bei naujų medžiagų, kurios suteikė man galimybę sukurti tokias trapias struktūras, paieškose.

Lietuva, Vokietija / Lithuania, Germany KAIP SPAGEČIAI TAPO LAIDU arba MANO DARBŲ METAMORFOZĖS ISTORIJA / METAMORPHOSIS OF MY WORK or HOW SPAGHETTI TURNED INTO CABLE. 2010-2011. Instaliacija / Installation

Tačiau pirmasis žingsnis medžiagos, kurią naudojau šiems kūriniams, metamorfozės link buvo visiškai netikėtas. Be jokios pagarbos mano, kaip menininkės, įdėtam darbui, bet didžiai susidomėjusios maistine kūrinio verte, spagečių objektus suėdė žiurkės. Taigi teko išminti naują taką siekiant peršviečiamumo ir plonumo.

Man tiesiog reikėjo atrasti medžiagą, kurią galima formuoti ir kuri būtų pakankamai patraukli, tačiau nekeltų tokio apetito kaip virti spagečiai. Galiausiai aptikau karštus klijus, jie suteikė galimybę realizuoti idėjas ir net plėtoti jas toliau. Dirbdama su šia medžiaga atradau technikas ir galimybes, kurių prieš tai neturėjau. Todėl atsirado išraiškos formos, neįmanomos dirbant su spagečiais. Medžiagos metamorfozė, kurios priežastimi tapo maži išalkę padarėliai, virto idėjų metamorfoze. Begalinė fantazijos erdvė buvo kupina idėjų, laukiančių materializavimosi.

( 179 )

Taigi sukūriau naujas ir novatoriškas struktūras sekdama žmogaus kūno linijomis. Pradėjau projektus, skirtus tam tikroms temoms. Vieną iš svarbiausiųjų pavadinau „Prijuostės“. Šiam projektui paskyriau daug laiko ir pagaminau daugybę skirtingų prijuosčių. Kūriau prijuostes pagal tikrą moterų ir vyrų atvaizdą, kūriau prijuostes pagal nuolat kintantį moterų ir vyrų atvaizdą, todėl jų vis daugėjo ir daugėjo. Visoms prijuostėms suteikiau vardus, kol galiausiai projektas baigėsi. Nors moterų ir vyrų atvaizdai keisis tol, kol egzistuos žmonija, turėjau užbaigti projektą, kad pailsėčiau nuo kūrybos šia tema.

nesibaigia: nei socialinė, nei technologinė, asmeninė ar kūrybinė.

Sąsajos tarp pasaulio ir žmogaus proto tiesiamos nenutrūkstamai. Jos kuria nuolatinę pasaulinės komunikacijos struktūrą, kuri niekuomet nemiega ir prasiskverbia į žmonių gyvenimo būdą. Struktūra stipri, nepanaikinama ir galinga. Ji vaidina gyvybiškai svarbų ir lemiamą vaidmenį žmonių gyvenime. Ji nuolat dovanoja kvapą gniaužiančias priemones, kurios padeda atskleisti žmonijai dar nežinomus troškimus. Šis projektas niekuomet nesibaigs.

Tačiau nuolatinis nerimas tuoj pat pagimdė naujų minčių, www.almyraweigel.de kurios augo ir kristalizavosi į įkvėpimą, paskatinusį naujus bandymus. Taip ir turėjo nutikti – metamorfozė niekada

( 180 )

In the beginning was the wish, my wish to create filigree structures. These structures should be fragile, flexible and graceful. Spaghetti seemed to me to be an outstanding material to be transformed into such delicate structures.

I had to rest from all the work of creating and reflecting on this topic.

But from the everlasting unrest immediately new ideas emerged, grew bigger and crystallised to inspirations which gave birth to new efforts. This had to happen beIn the end they were too delicate indeed and therefore cause the metamorphosis never ends, neither the social in the tale of the formation of my works those spaghetti and technological one nor the individual and artistic one. structures cannot be presented anymore as a real work of art; now they only appear as a precious reminiscence of The cabling of the world and of human mind inexorathat distant beginning. bly proceeds and creates that omnipresent structure of worldwide communication that never sleeps and that is But at that time, in 1999, there existed, for a short period completely pervading human life style. The structure is only, an installation of filigree structures made of spaghe- strong, irremovable and mighty and it plays the most vital tti and its name was „Nekabink makaronų / Don’t hang up and decisive role in human life. Continuously it donates the noodle !” what colloquially means “Don’t lie !” breath-taking instruments which help a human race to I saw that it was good and thus this work became a pro- discover its unknown wishes. This project will never come totype, a starting point and inspiration to my further en- to an end. gagement in filigree objects and in the various materials which enabled me to create such fragile structures.

Concerning the material which I used for my creation, however, the first step of the metamorphosis came completely unexpectedly. Without any respect for my artistic efforts, but with a big interest in its nutritional value some rats ate up the spaghetti objects. So I had to strike a new path to make my ideas of translucency and sleaziness come true.

I simply had to find a material which had the same potential for forming and the same attractiveness but was not as mouth-watering as cooked spaghetti. Finally it was hot glue, which permitted me to continue realising my ideas and even to develop them further. That material provided me with techniques and options I didn’t have before. And this made possible new forms of expression which the spaghetti never had offered.

The metamorphosis of the material, caused by some small hungry animals, became a metamorphosis of ideas.

And in the infinite space of ideas inspirations just waited to be materialised.

So I formed new and innovative filigree structures according to the human body, and I initiated new projects according to certain topics and the most important one I called Aprons. I spent a long period on that project and I made a lot of aprons and all of them were different. I created the aprons in the image of real women and men and in the ever-changing image of women and men I created the aprons and, therefore, they increased in number all the time. And I gave names to all the aprons until this project came to its end. Although the image of women and men will continue changing all the days of the existence of mankind that project had to come to an end because

( 181 )

( 182 )

( EGLĖ GANDA BOGDANIENĖ )

Lietuva / Lithuania ĮSIVAIZDAVIMAI / IMAGINATIONS. 2011. Instaliacija / Installation

Tai tekstilės kūrinių ciklas apie moterų (žinoma, kas ką pagalvos ar pasakys, negėda, kad esi besotė, pagali būti ir vyrų) fantazijas, kurių pagrindas – sie- sileidusi, atvira, silpna, sentimentali, nes vienintelis savo kis būti mylimoms ir mylėti. Dažnai suvokiame, fantazijų žiūrovas ir vertintojas esi tu pati. kad negyvename savo vizijose sukurto laimingo gyvenimo, tačiau nedrįstame sau pripažinti esančios nelaimingos, neturime aiškaus, motyvuoto apsisprendimo ir stiprybės keisti save ar aplinką. Tuomet siekis tapti savo vaizduotėje sukurto laimingo gyvenimo dalyviu pereina į fantazijų nėrinį, kuris pinasi iš asmeninių patirčių, perskaitytų knygų, pamatytų filmų, atsitiktinių gatvės vaizdų, nuogirdų... Belieka atpalaiduoti fantaziją ir kūrybiškai pasinerti į neišgyventų, bet įsivaizduojamų situacijų, nepatirtų, bet geidžiamų jausmų, potyrių ir aistrų platybę.

Pamiršus padorumą, gėdą ir pareigas, mėgautis žodžiais – noriu, galiu, jaučiu, trokštu, myliu. Patirti laimės jausmą, kuris realybėje būna tik trumpalaikė jutiminė iliuzija. Įsivaizdavimai – tai mūsų privatūs paplūdimiai, į kuriuos ateina tik tie, kuriuos pakviečiame, jie tampa sugalvotų spalvingų scenarijų atlikėjais, spektaklių marionetėmis, mūsų fantazijų įrankiais. Pamirštama ribotų galimybių realybė, prarandamas gėdos ir saiko jausmas, ir nesvarbu,

It is a cycle of textile works about women (could ties is forgotten, sense of shame and moderation is lost, be about men, as well) fantasies, which main and it does not matter what everyone will think and say, it focus is – desire to be loved and to love. is not shame to be greedy, dissipated, open, weak, sentimental, because the only spectator and assessor of these Often we do realize that we are not living the perfect life fantasies is yourself. we always dreamt about, but we do not dare to face that we are simply unhappy; we lack a clear motive and courage to change ourselves and the environment around us.

Then the ambition to become part of this imaginary perfect life moves to lace of fantasies, that come from personal experiences, read books, seen movies, random views in the streets, rumours… We can only liberate our fantasy and creatively dive into these never embraced experiences of imaginary situations, never felt, but deeply desired emotions, feelings and passions. Leaving decency, shame and responsibilities, we can enjoy the words – I wish, I can, I feel, I desire, I love. To experience the happiness that in real life is only a short sensory illusion.

Imaginations – it is our private beaches, which can be visited only by people that we invite. These people become performers of made-up colourful scripts, show puppets, our fantasy tools. The reality with its limited opportuni-

( 183 )

su kudikiu

( 184 )

( HIROKO WATANABE ) Šį kūrinį išsirinkau iš projekto, pavadinto Aka no shiriizu („Raudonoji serija“). Visada labai žavėjausi medžiaginėmis tekstilės savybėmis, o ypač mane traukia raudona spalva, paslaptinga spalva, įkūnijanti tiek jang, tiek in – Rytų Azijos kosmologijoje supriešintus vyriškos ir moteriškos prigimties principus.

Nusprendžiau pažiūrėti, kas atsitiktų, jei pabandyčiau sujungti ir atskleisti stulbinantį audinio stiprumą ir stebuklingą raudonos spalvos galią, naudodama siūlus, dažytus labai ryškiai raudonais dažais, gautais iš šiuolaikinių cheminių dažų. Ketinu ir toliau naudoti pažangiausiomis šiuolaikinėmis technologijomis sukurtus audinius, kad išreikščiau tapatinimąsi su gyvybingumo pirmavaizdžiais.

I selected this piece from a project entitled Aka no shiriizu (Red Series). I’ve always been totally captivated by the material properties of textiles, and I’m especially drawn to red, a mysterious colour that embodies both yang and yin, the opposed male and female principles in East Asian cosmology. I decided to see what happened if I tried to combine and draw out the amazing strength of fabric and the magical power of red, working with threads coloured an extreme scarlet hue derived from a contemporary chemical dye. I plan to continue using fabrics developed at the cutting edge of modern technology as a means of expressing my sense of symbiosis with the very origins of life.

Japonija / Japan RAUDONOS MEDŽIAGOS JUDĖJIMAS / RED CLOTH’S MOVEMENT Linas, medvilnė, viela, metaliniai siūlai, rankinis audimas / linen, cotton, wire, metal yarn, handwoven. 132 x 93 x 19 cm

( 185 )

( 186 )

( VALYA ) Ši istorija yra tikra, asmeninė, bet universali.

Lou buvo įvaikintas. Daugelį metų jis bandė išsiaiškinti, kas jo tikrieji tėvai, bet nesėkmingai.

Ilgainiui Lou nustojo jų ieškoti. Stebėtina, bet šiuolaikinio mokslo pažanga leido atskleisti jo paslaptį stulbinančiu būdu. Atsakymas buvo jo kraujyje, tiksliau, jo DNR molekulėse. Atrodo, mūsų kraujas yra laiko mašina, kur parašyta didžiausia visų laikų istorija, bet tik pastarąjį dešimtmetį atradome būdą jai perskaityti. Pastaruosius 15 metų mokslininkai naudojo pažangiausias biologines ir genetines technologijas, kad ištirtų mūsų istoriją, žmonijos istoriją, istoriją, kaip mes užkariavome pasaulį. Šiandien pagaliau žinome tiesą. Lou atliko DNR testą, kai jam buvo 72 metai. Vieną rytą jis mums paskambino. Žinutė buvo trumpa: „Pagal mano DNR, abu mano tėvai buvo iš Suomijos. Aš esu suomis!“ Tai buvo labiausiai šokiruojanti naujiena, kokią tik esu girdėjusi. Negi kiekvienoje mūsų kūno ląstelėje yra įrašyta informacija apie mūsų protėvius, apie jų keliones Žemės planetoje?! Šiandien kiekvie-

JAV / USA VISKAS, IŠSKYRUS ATMINTĮ. BABA / EVERYTHING BUT MEMORY. BABA. 2010. Vilna, šlapias vėlimas / merino wool, hand wet felted.

620 x 580 cm

nas iš mūsų gali atsekti savo kilmės linijos giją, siekiančią 50 tūkstančių metų atgalios. Tai buvo laikas, kai mūsų drąsūs protėviai pradėjo savo kelionę iš Afrikos norėdami užkariauti pasaulį. Afrika yra visų žmonių gimtinė. Kažkada mes visi buvome tik viena maža šeima planetoje. Šiandien kiekvienas mūsų įneša savo indėlį į istoriją.

Atrasta nuostabi mūsų kūno paslaptis mane jaudina, stebina ir labai veikia mano meną.

BABA yra mano dėkingumo išraiška ir memorialas (paminklas) mūsų Motinai Žemei, Motinai Ievai, visų žmonių, šiandien gyvenančių Žemėje, Motinai.

Raukšlėtas BABA veidas žiūri į mus kupinas kartėlio, liūdesio, atlaidumo ir, kaip motinoms būdinga, meilės bei besąlyginio priėmimo. www.royenkoart.com

This story is real and personal, but universal.

Lou was adopted. For many years, he tried to figure out who his real parents were, but without success. In time, Lou finally gave up trying. Surprisingly, the developments of modern science have made it possible to uncover his secret in an absolutely amazing way.

The answer was buried in his blood, or, to be more precise, in the molecules of his DNA. It appears our blood is a time machine where the greatest history of all time is written and only over the last decade have we discovered how to read it. For the past 15 years scientists have been using cutting edge bio and genetic technology to investigate our history, the history started their journey from Africa to conquer the world. of human beings, the history of how we have conquered Africa is the birthplace of every human being. Until that time, we were all just one small family on the planet. Tothe world. Today, we finally know the truth. day, each of us carries our own unique chapter.

Lou completed his DNA test when he was 72 years old. The discovery of such an amazing secret that is kept in One morning he called us. The message was short: “Accor- our body excites me, amazes me, and makes a huge infding to my DNA both my parents were from Finland. I am luence in my art. a Finn!” This was the most shocking news I’d ever heard.

How could it be possible that in each cell of our body is BABA is my gratitude and memorial for our Mother Earth, written information about our ancestors, about their tra- for the Mother EVE, Mother of us all, people living on the planet Earth today. vel on the planet Earth?!

BABA‘s wrinkled face looks at us with bitterness, sorrow, Today each of us can surely trace his/her roots back forgiveness, and as mothers always do, with love and 50,000 years. That was the time when our brave ancestors acceptance.

( 187 )

( 188 )

( MIN-TZU CHAO )

Taivanas / Taiwan DVIGUBA LAIMĖ – taivaniečių vestuvinės suknelės nuo 1900 iki šiandien / DOUBLE HAPPINESS – the wedding dresses of Taiwanese women from 1900 to present. 2010–2011 Skaitmeninė spauda ant popieriaus / Digital print on paper

Moters jausmas apie meilę ir santuoką yra išreikš- Konfucianizmo mokymo supratimas padeda mums sutas per marginimo raštą. „Moterimi tampama, o prasti Taivano moterų situaciją minėtuoju laikotarpiu.

Tradicinėje visuomenėje buvo pabrėžiama tėvystės verne gimstama.“ Simone de Beauvoir tė ir ypač aukštinami „mačo vyrų“ ir „nuolankių moterų“ Žemėlapis ne tik rodo geografines vietoves, bet ir pasa- įvaizdžiai. Sūnus laikytas vertingesniu už dukterį, moterų koja istorijas. Dažnai žemėlapyje informacijai perduoti lavinimosi galimybės buvo ribotos. Šimtmečius buvo laiir vizualiai komunikacijai pasiekti naudojami simboliai. koma madinga rišti pėdas, nes moteris rištomis pėdomis Šiame projekte modernus simbolizmas pasitelkiamas sie- atrodė švelni ir silpna. Taip pat moterų kūno žalojimas kiant interpretuoti tuos laikus, kai gimė, gyveno ir tekėjo susijęs su komforto moterimis (armijos prostitutėmis), keturios Taivano moterų kartos. Jis siekia suprasti Taiva- skirtomis tarnauti Japonijos armijai per Antrąjį pasaulinį no moterų gyvenimo patirtį tradicinėje, patriarchalinėje karą, kai Taivaną okupavo Japonija. Pasibaigus Japonijos visuomenėje, atskleisti drąsią šių moterų dvasią. Be to, okupacijai, kai Taivanas atgavo tautines ambicijas, dėl fepastarųjų keleto šimtų metų socialinių pokyčių, politinių minizmo plitimo ėmė gerėti ir moterų socialinė padėtis. intervencijų ir moterų gyvenimų istorija padeda suvokti Šiandien Taivane globalizacija atnešė dar daugiau pokynuolat besikeičiančius moterų gyvenimus šiuolaikiniame čių į šiuolaikinių moterų gyvenimą.

Taivane.

ji turėjo paklusti iš anksto jos tėvų suorganizuotai santuokai. Per karą santuoka jau nebebuvo reikalinga vien tam, kad gimtų sūnus. Žmona turėjo tapti šeimos centru.

Daugumai vyrų esant kariuomenėje, moterys turėjo būti nepriklausomos ir stiprios: jos prižiūrėjo vaikus, slėpėsi per antskrydžius, dirbo papildomus darbus ir palaikė visą šeimos egzistavimą. Ji rėmė ne tik savo šeimą, bet taip pat ir vyrą, kad atsilaikytų prieš Japoniją, aukodamasi kartu ir dėl visų Taivano gyventojų. Jos gyvenime buvo giliai įsišaknijusi šeimos ir tautinė savimonė, ir ji išmoko tapti stipresnė. Jos metamorfozę lydėjo karo dienomis besikeičiančios kultūrinės ir politinės aplinkybės. Ji rūpinosi ne tik išgyvenimu; bet ir puoselėjo santuokinę meilę. Išlaikyti visą šeimą kartu – tai buvo palaima.

Pirmoji istorija pasakoja apie vaiką nuotaką, ji remiasi mano prosenelės A-Buy (Nupirktoji, 阿買) istorija. 1890 metais, būdama šešerių ir gyvendama Kinijoje, dėl tradicinių ir praktinių priežasčių ji buvo parduota kaip nuotaka ir 1893 m. persikėlė į Taivaną. Tuo metu sūnus laikytas daug vertingesniu nei dukra. Skurdas šeimoje nepaliko jos motinai kito pasirinkimo, kaip tik parduoti ją kaip nuotaką. Tokiai nuotakai nebuvo galimybės lankyti mokyklos; vienintelis dalykas, kurį jai reikėjo išmokti gyvenime – tai būti namų šeimininke. Ji žinojo, kad vienas pagrindinių tikslų, kodėl ji buvo nupirkta, yra palikuonys. Ji laukėsi 12 kartų, kol pagimdė sūnų. Ji pergyveno Čingų dinastijos karus. 1894 m. Kinija buvo nugalėta, ir Taivanas pagal Shimonoseki sutartį atiteko Japonijai. Jos nekaltos akys matė žiaurią visuomenės realybę. Jos gyvenimą nuolat varžė kasdienė namų ruoša. Ji pasiaukojo šeimai ir buvo laiminga.

Toliau seka mano mamos, vardu Peony (Bijūnas, 牡丹), istorija (o šiame cikle – vestuvinė suknelė). Ji gimė 1949 m. ir ištekėjo 24 metų amžiaus. Baigusi vidurinę mokyklą, ji mėgavosi iki tol neegzistavusia taika ir laisve Taivano nepriklausomybės susigrąžinimo amžiuje. Jai patiko gerti amerikietišką kokakolą ir skaityti japoniškas komiksų knygas. Ji rengėsi šiuolaikiškai ir ėjo į kiną. Vaikystėje ji patyrė pasakišką svajonę ir po dviejų rimtų partnerysčių, pagaliau sutiko savo vyrą. Peony buvo karjeros moteris. Finansinė nepriklausomybė leido moterims įgyti santuokinę laisvę. Konfliktai tarp nepriklausomų moterų ir vyrų buvo slepiami nuo aplinkinių. Susikūrė grupelė celibato šalininkų, jie metė iššūkį tradicinei santuokos vertei. Visuomenėje sumažėjo suvaržymų, todėl pagausėjo skyrybų ir pakartotinų santuokų. Nepilnos šeimos ir moterys, kurios augino savo vaikus vienos, taip pat tapo neišvengiamu reiškiniu. Ji siekė lygybės ir nepriklausomybės. Mėgavosi meile. Laimę ji laikė savo rankose.

Galiausiai Spring-Flower (Pavasario gėlė, 春花), 28 metų amžiaus, gimusi XX amžiaus pabaigoje, priklauso kartai, kuri užaugo su technologijomis ir internetu. Ji naudojasi labai įvairiais žinių šaltiniais, jai tapo daug lengviau bendrauti su įvairiais žmonėmis. Yra daugybė galimybių įsimylėti ir tikrovėje, ir virtualioje erdvėje. Įvairūs pasirinkimai ir meilė, kaip ir greitas maistas, yra pilni dirgiklių ir pavojų. Nestabilumas ir nesaugumas paskatino ją ieškoti gyvenimo prasmės. Jai nepavyko suderinti savo svajonės ir stabilios šeimos sukūrimo. Ji nusprendė atsisakyti tradicinių vertybių ir gyventi užsienyje. Ją slegia nesuvaržyta laisvė, sumišusi su persekiojimo nuojauta. Ji mėgaujasi lengvabūdišku gyvenimu bei nauja patirtimi ir visada nori daugiau, bet jaučiasi vieniša, sumišusi ir kažką praradusi.

Ji turi ieškoti ir atpažinti savo laimę, kai tradicinės vertybės padėti nebegali.

Antroji istorija pasakoja apie mano senelę Sweet-Olive www.mintzuchao.com (Saldžioji Alyva, 春桂). Ji gimė 1925 m. per Japonijos okupaciją. Ji buvo įsimylėjusi savo japonų kalbos mokytoją, bet saldus sapnas baigėsi, kai jai sukako šešiolika:

( 189 )

( 190 )

A map not only shows geographical locations, but also tells stories. Symbols are used extensively in a map in order to convey information and to achieve visual communication. In this project, modern symbolism is used to interpret times in which Taiwanese

women in four generations were born, lived and married.

It seeks to understand the life experiences of Taiwanese women in a traditional, patriarchal Han society, and to unveil their courageous spirit. Furthermore, by reviewing the history of social changes, political interventions and

women’s lives in the past few hundred years in Taiwan, it and national consciousness was becoming more deeply helps to better understand women’s ever-changing lives rooted in her life, and she learned to become stronger. in modern Taiwan.

Her metamorphosis was accompanied by the changes of cultural and political circumstances during wartime. SurAn understanding of Confucianism helps us to unders- viving was all she cared about. She nurtured the love in tand Taiwanese women’s situations over this time span. her marriage. Keeping her entire family intact was where In a traditional society based on Confucianism, the value her bliss came from. of paternity was emphasised, and the images of ‘macho men’ and ‘meek women’ were favoured. A son was valued Following is the wedding dress of my mother, her name is more than a daughter, and education opportunities for Peony（牡丹). Born in 1949, she was married at the age women were restricted. Foot binding had been consi- of 24. She graduated high school, and enjoyed unprecedered fashionable for centuries, since it made a woman dented peace and freedom in the age of the new Taiwan. looked delicate and frail. Also related to the harm of a She enjoyed Coca Cola from America, and read comic bowoman’s body were the comfort women (army prostitu- oks from Japan. She dressed according to modern fashion te) that served the Japanese army in World War II when and went to the cinema. After two serious relationships, Taiwan was occupied by Japan. After the occupation by Mr. Right finally came along. Peony was a career woman. the Japanese, the Taiwanese’s national aspirations grew, Financial independence allowed women to gain freedom social status of women also started to improve because from their marriage. The conflicts between independent of the rise of feminism. Today, globalisation has brought women and men were going on under the surface. There even more changes to the life of the modern woman in was a newly emerging celibatarian movement that chalTaiwan lenged the traditional values of marriage. The constraints of society had been eased, therefore divorce and remarThe first story is about a Child Bride which is based on rying had become more common. Single-parent families my great grandmother's story. Her name is A-Buy (阿買). and women who raised children on their own had also In 1890 she was six years old and living in China, howe- become inevitable phenomena. She pursued equality ver she was sold as a bride for conventional and practical and independence. She enjoyed love. Happiness was reasons and moved to Taiwan in 1893. At the time the held in her hands. prevalent view was that a son was much more valuable than a daughter. She came from a poorer family, and her Finally, Spring- Flower (春花), age 28, who was born at mother had no other choice but to sell her as a child bri- the end of the 20th century and belongs to a generation de. There was no chance for a child bride to go to school; who have grown up with technologies and the Internet. the only thing she had to learn in her life was how to be a The source of her knowledge is highly diverse, and it has housewife. She knew that one of the main purposes she become much easier to communicate with various kinds was bought was for descendants. She became pregnant of people. There are plenty of opportunities of falling in 12 times until she had a son. She experienced the wars love both in real-life society and in virtual space. Diverse between Qing dynasty and various countries. In 1894, choice and fast-food love are full of stimulation and danChina was defeated, and Taiwan was handed to Japan gers. Instability and insecurity made her start to search under the Treaty of Shimonoseki. Her innocent eyes were for the meaning of life. There has been incompatibility looking at the cruel reality of the society. Her life was res- between pursuing one’s own dream and starting up a trained in day-to- day housework. She devoted herself to stable family. She chose to leave traditional values behind and live in a foreign country. However, extreme freedom the family and that was her happiness. and restless pursuance also brings her a sense of being Second is the story of my grandmother, Sweet-Olive lost. She enjoys playtime and new experience and is al(春桂). She was born in the Japanese occupation era in ways eager for more. Even freedom brings her solitude, 1925. She fell in love with her Japanese schoolteacher, but confusion and a sense of being lost. She has to search for the sweet dream finished when she was sixteen, when and recognise her own sense of happiness. Traditional vashe had to accept the prearranged marriage organised lues cannot help her in this search anymore. by her parents. A wartime marriage was not simply about giving birth to a son. A wife had to become the centre of their family. While most of the men were in the army, women had to be independent and strong: they looked after children, hid when there was an air raid, did any part-time job needed, and sustained the very existence of the family. She not only supported her own family but also supported her man to resist the Japanese. The family

( 191 )

( 192 )

( PATRICIJA GILYTĖ )

Lietuva, Vokietija / Lithuania / Germany 4 MILIJONAI_UOSTAS / 4 MILIONS_PORT. 2011 Porolonas, videofilmas. Instaliacija / Foam, video. Installation

Daugumos mano performansų ištakos yra videoperformansuose, atliktuose gamtoje be publikos. Aš teikiu pirmenybę beribei gamtos erdvei: laukams, jūros pakrantei ar smėlėtai dykvietei, kur žmogaus kūnas netenka mastelio ir prasiplečia. Gamtos poveikis – vėjas, šviesa, šešėlis – taip pat lipdo ir formuoja mano darbus.

Dirbdama su porolonu naudoju į kūną orientuotus didelio mastelio patiesalus: nors jų paviršius tuščias, jie vis tiek tampa nuoroda į tai, kad trūksta žmogaus kūno. Porolono paviršių sieju su žmogaus oda, o peizažą suvokiu kaip žemės odą. Priklausomai nuo konteksto ir nuo išsidėstymo erdvėje, porolonas taip pat nurodo į įvairius socialinius veiksnius – skurdumą arba komfortą – ir kartu su pavadinimu gali sukurti savarankišką kontekstą, o tai mano darbuose yra paralelinis literatūrinis papildymas ir programa. kai techninė įranga cikliškai kartoja vis tas pačias sekas skirtingose parodinėse erdvėse įvairiose pasaulio vietose.

Porolono audinys sugeria mūsų sapnus, poilsį ir neramų Tokia skulptūros ir videomeno sąveika, leidžianti sudėti miegą. Kūnas paskęsta jame ir iškyla lyg grįžtų iš porolo- pirminį veiksmą į DVD formatą ir vėl tarsi džiną iš Aladininių bangų. Nors videoperformansams naudoju formą, no lempos išleisti ir išskleisti jį videoprojekcijos pavidalu, gamtoje ši medžiaga tapo tiesiog sluoksniu, užklotu, kuris žavi mane analogija minčiai ir jos gebėjimui įveikti erdvę uždengia, paslepia, saugo ir izoliuoja nuo aplinkos. Tikroji ir laiką. paslaptis išaiškėja tik tuomet, kai porolonas patenka į videoerdvę, jam (o kartu ir man) įveikus senėjimo dėsnius, www.patricija-gilyte.net

Behind most of my performative works there are videoperformances created outdoors without the presence of an audience. I prefer the endless space of nature: fields, seashore or a sandy desert-surroundings where the human body loses its own dimensions and extends. Natural influences such as wind, light and shade, mould and form my work, as well.

Working with the foam, I use body-oriented large-scale mats: even as the empty surfaces they imply the absence of the human body. Generally, I associate the foam surface with the skin and I also understand the landscape as the skin of the earth. Depending on the context and on the way it is placed spatially, foam also implies different social factors like poverty or comfort and can create the autonomous context in conjunction with the title, which means a parallel literary supplement and a program in my work.

Foam fabric absorbs our dreams, the revival and the troublesome sleep. The body sinks in it and emerges like returning from the foamy waves. While using the form for the video performances outdoors this material became simply the layer, a sheet covering, hiding, protecting, and also isolating from the surroundings. Its genuine secret becomes explicit just after entering the space of video, making possible for itself (including myself) to overcome the rules of deterioration, with the aid of technical equipment looping the same sequences at the several exhibition spaces in the different places of the world. This interlacing of sculpture and video which allows the initial gesture to be compressed into a volume like a DVD disc and similarly into the lamp of Aladdin to evolve again in the form of video-projection, fascinates me through its analogy to the thought and its ability to cross the space and time.

( 193 )

( 194 )

DAR KARTĄ Į ATEITĮ

( 195 )

REWIND INTO THE FUTURE

( 196 )

Sarah E. Braddock Clarke

DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN

čios garso prigimties paieškas. Taktiliškumas ir garsas kūriniuose analizuojami paraleliai, taip pat konceptualiai ir fiziškai įvaizdinami. Paroda DAR KARTĄ Į ATEITĮ skirta „erdviniam garsui“ įvairiai išgyventi.

Visi šie mygtukai spaudžiami parodoje DAR KARTĄ Į ATEITĮ / REWIND INTO THE FUTURE, kur atrinkti menininkai gili- Mes XXI a. pradžioje esame įpratę „prisijungti“ arba būti nasi į praeitį, komentuoja dabartį ir žiūri į ateitį. „prijungti“. Dažnai mūsų patirtis primena „liečiamo ekrano valdymo“ scenarijų, kai veiklos pradžia nereikalauja jėgų. Žiūrovui telieka tiesiog atsisėdus atsipalaiduoti ir DAR KARTĄ Tekstilė, turinti turtingą ir įvairiapusę istoriją, idealiai tin- viskas bus parodyta. Tai gali būti pasyvus išgyvenimas. ka aprėpti tokius užmojus. Ji apima ir susistemina praeitį, Naudojant tekstilę, įvairūs jutikliai yra aktyvuojami liedabartį ir ateitį, viską vienu metu. Audimas, pats elemen- čiant – spaudžiami įvairūs mygtukai, o rezultatas tampa tariausias pluošto pynimas, prasidėjęs maždaug 7000 m. įdomesnis ir gilesnis. prieš Kristų, šiandien vis dar tyrinėjamas kaip patikimas konstrukcijos ir išraiškos metodas, kur sėkmingai susilieja Visoje meno istorijoje menininkai dirbdami naudodavosi naujomis technologijomis – ir įrenginiais, ir medžiagoprisiminimai ir vaizduotė. mis. Nuo komercinių suvaržymų laisvas meno pasaulis Tekstilė dėl savo prigimties tinka daugelyje sričių – pra- natūraliai atranda vietos rizikai ir grynam eksperimentadedant žmogaus kūnu, baigiant architektūra bei mus su- vimui – tai yra tai, ką visi atrinktieji parodos menininkai pančia aplinka – tiek realia, tiek virtualia. Nuolat ieškant ir daro. Mokslas ir menas sujungiami aukštųjų technolonaujų, neatrastų dalykų, plati tekstilės sritis veikia daugelį gijų tyrimo „laboratorijose“, tiesiog eksperimentuojant mūsų kasdieninio gyvenimo aspektų – apkabindama, ra- su naujomis technologijomis, išmaniosiomis ir aukštųjų mindama, skatindama. Ji – visur esanti ir visur prasismel- technologijų medžiagomis, kai Petri lėkštutės (naudokianti, atsėlinanti į mūsų sąmonę ir informuojanti visas jamos mikroorganizmams auginti) ir „Apple Macs“ dirba vienoje komandoje su biologinės ir skaitmeninės mados mūsų gyvenimo sritis. manekenais. Čia demonstruojamos tradicijos, kurios jungiamos su naujausiomis technologijomis sceninių garsinės tekstilės Mūsų pojūčiai priklauso nuo to, kaip suvokiame dalykus – instaliacijų forma, įrašai iš specifinių vietovių ir dėvėjimas kaip juos susiejame su savo asmenine aplinka, o kartu ir ant žmogaus kūno. Ištieskite ranką ir spustelėkite DAR su platesniąja. Šie šeši menininkai iš įvairių šalių tai ir naKARTĄ Į ATEITĮ – atverkite akis, ausis ir protą, paspauskite grinėja, naudodami tekstilę kaip reaguojančią ir sąveikaujančią priemonę. Publika (kaip priešprieša vienam žiūro„groti“ ir pasigarsinkite. vui) yra įtraukiama į visišką patyrimą – žadinantį jausmus, efemerišką, laikiną, praeinantį, dinamišką ir gyvybingą. ŠOKAM Šie užsienio menininkai buvo pasirinkti dėl naujų išraiš- Taip tekstilės sritis priartėja prie vietos, apimančios įvaikos būdų, nes jau lekiame XXI amžiumi. Tekstilės lauką rių aspektų suvokimą ir reakcijas. Įgimtos / natūralios jų ženklina dinamika, nuolat judantys ir besikeičiantys pasirinktų medžiagų ypatybės yra permetamos į naujas reiškiniai, vis plečiantys savo ribas, bet kartu ir gerbian- suvokimo zonas, kad bendraudamos, linksmindamos ir tys tradicijas. Menininkai parodoje DAR KARTĄ Į ATEITĮ informuodamos praturtintų ir pagyvintų savo žiūrovus. demonstruoja pagarbą ir nuolankumą tekstilės istorijai, Dalyvavimas žiūrovui atsiperka supratimu, kaip tokios o kartu tyrinėja moderniųjų technologijų medžiagas bei technologijos galės būti mūsų ateities gyvenimo – darbo, pačias technologijas. Pavyzdžiui, Jane Harris, Barbara poilsio, pramogų – dalimi.

Layne bei Nancy Tilbury puikiai moka pritaikyti skaitmenines bei išmaniąsias technologijas ir sujungti žmogaus EFEMERIŠKUMAS aprangą su integruotais ar įsivaizduojamais stimulais. Hi- Tekstilė yra efemeriška nuo savo pirminės būsenos. Bėbridinis ar tarpdisciplininis dizainas yra laikomas svarbia gant laikui, ji suplonėja ir nusidėvi, pirmiausia įvairiai sritimi, kurioje kūnui kuriami „apvalkalai“, siekiant jį pa- nusitrina (kai kur daugiau, kai kur mažiau), tada visiškai didinti, apsaugoti, papuošti ar su juo bendrauti. Parodos susidėvi, suyra ir išnyksta. Suvokiant šį laikinumą, tekstilę DAR KARTĄ Į ATEITĮ įvairiais būdais apeliuoja į daugybę tinka poruoti su technologija, nes technologija taip pat dažnai trumpalaikė. Buvo daryta daug tyrimų ir pasitelkžmogaus kūno pojūčių. ta daug atradimų, ploninant ir minkštinant medžiagas, Ainsley Hillard, Janis Jefferies ir Christy Matson darbuose taip pat didinant jų lankstumą. Tai leidžia pažangiosioms demonstruojami tikėtini vizualinai / taktiliniai santykiai technologijoms, tokioms kaip elektroniniai prietaisai, be su garsu. Jų eksperimentai nukreipti į analogijų tarp vi- vargo įsiskverbti į mūsų drabužius, papuošalus, prietaizualinės / taktilinės patirties apčiuopiamumo ir abstrak- sus ir aplinką. Mes galime būti „toli nuo čia“, o kartu „su-

sijungti“ ir „palaikyti ryšį“. Palikite žinutę ir mes su jumis menininkai, dirbantys su tekstile, kurie naudoja judantį žmogaus kūną kaip išraiškos priemonę. Daug kas mano, susisieksime. kad ši priemonė labiausiai tinka įvairiai tekstilės prigimPastaruosius keletą dešimtmečių dėvėjimui skirtos tech- čiai perduoti, ir ji, atrodo, pasiruošusi būti tęsiama. nologijos yra tyrinėjamos, bet tik visai neseniai technologijoms patobulėjus tapo daug geriau prieinamos. Teksti- PIRMYN lės tyrimuose itin svarbu praktiškai pasitelkti lankstumą, Pristatomi menininkai naudojasi tarpdisciplininiais metokaip svarbiausią medžiaginę ypatybę, ir dabar matome, dais, apimančiais ir tekstilės, ir netekstilės medžiagas bei kaip ši savybė išnaudojama minkštų, lanksčių ir išmonin- procesus. Be to, daug darbų parodoje DAR KARTĄ Į ATEITĮ gų audinių struktūrose, gebančiose reaguoti į dirgiklius aktyviai bando sujungti meną ir technologijas. Dirbantys įvairiais būdais – atitinkamai keičiant spalvą, tekstūrą ar menininkai, mokslininkai, inžinieriai ir žiniasklaidos atstoformą. vai susibūrė siekdami išplėsti tekstilės ribas ir atskleisti supratimo ir sąsajų tarp tekstilės ir gausybės naujųjų LAIKINUMAS technologijų taikymo būdus.

Kai svarstoma tekstilės ir sudėtingų skaitmeninių technologijų jungtis, medžiaga ir atmintis gali būti susietos su Taip pat akivaizdūs yra svarbūs filosofiniai, moralės ir skaitmenine atmintimi. Galima susieti medžiagą, indi- etiniai klausimai, susiję su identitetu mūsų visuomenėje vidualią ir kolektyvinę atmintį, nostalgiją ir skaitmeninę ir kultūroje. Asmens sekimo problemos ir kėsinimasis į atmintį. Šiuo atveju atmintis yra Janis Jefferies ir Barba- privatumą primena pasisaugoti „visur esančios kompiura Layne bendro darbo bruožas. Šios autorės mano, kad terijos“, kai išmanioji programinė įranga ir inžinerinės tekstilė vaidina pagrindinį vaidmenį perduodant individo technologijos gali pateikti išsamų bet kurio žmogaus poratsiminimus. Savo darbe, pavadintame „Dėvima nebūtis“ tretą. Nuostabu, o kartu ir verčia sunerimti mintis, kaip ši („Wearable Absence“), santykį tarp žmogaus kūno ir jo informacija panaudojama. Privatumas laikomas naująja apdangalo išreiškia priemonės, kurios įspėja apie fizinius prabanga, nes tapatybės vagystė kelia rūpestį ir žmonės pasikeitimus, pavyzdžiui, širdies plakimo ritmą ar odos stengiasi apsisaugoti. Žmonės neleidžia tiek viešinti asgalvaninį laidumą (drėgmės kiekį ant odos). Kai paveikia- meninės informacijos, kad kiekvienas kūno judesys būtų mas biologinis jutiklis, vaizdinė ir garsinė informacija yra fiksuojamas ir perteikiamas [kažkieno] ekranuose, o kieperkeliama, kad būtų prieinama, ir arba parodoma, arba kviena reakcija būtų iš anksto numatyta ir apskaičiuota paleidžiama per vieną iš dviejų drabužių. remiantis sukaupta buvusia informacija.

Parodoje DAR KARTĄ Į ATEITĮ tyrinėjamos jutiminės vaizdo, lietimo ir garso savybės. Garsas yra tyrinėjamas kaip abstrakcija ir kaip idėja, perduodanti nuotaiką, atmosferą ar kūno funkcijas ir pasikeitimus. Rodomuose darbuose atrandami ryšiai tarp fizinių ir neapčiuopiamų, abstrakčių ir tikslių, realių ir virtualių dalykų.

Pirmyn į artimą ateitį, kurioje ir toliau numatoma, kad tekstilė ir technologija sąveikaus, bendradarbiaus ir nueis į tokias sritis bei galimybes, kokių anksčiau nė neįsivaizdavome. Menas ir dizainas, mokslas ir inžinerija bendradarbiaudamos gali viena kitą praturtinti. Jų sąveika yra užprogramuota inspiruoti naujas išraiškos formas. Žavingoji šio reikalo pusė – tai, kaip jas suvokia ir priima visuomenė. Skirtingos kartos ir skirtingos kultūros reaguos PRAEINAMUMAS Tekstilės prigimties grakštumas dar labiau atsiskleidžia, kiekviena pagal savo suvokimą ir patirtį. Vis dėlto galime kai ji demonstruojama ant aprengto, judančio kūno. būti tikri, kad naujoji tekstilės veiksmo vieta bus dinamišDauguma atrinktų menininkų žino judančios medžiagos ka ir pulsuos gyvenimo ritmu. privalumus, tad videofilmų kadruose leidžia stebėti tokias subtilybes kaip audinio bangavimai, gravitacijos, šviesos ir spaudimo poveikis. Mados pasaulis panaudojo naujus prezentacijos būdus tradiciniam podiumo šou, kurdami trumpuosius „madų filmus“. Toks efemeriškas vaizdingumas dažnai labai skiriasi nuo paprastos reklaminės kampanijos, ir daug kas tokiu būdu tyrinėja medžiagos ir kūno artimumą.

Minkštumas, lankstumas ir kritimas yra būtent ta perduodama pasakojimo ar koncepcijos išraiška, kuria sumaniai apibūdinama tam tikra kolekcija. Skaitmeninės technologijos leidžia kurti ir platinti šiuos žadinančius jausmus (ir dažnai pravokuojančius) filmus. Tai savo ruožtu tyrinėja

( 197 )

( 198 )

The combination of the expected visual/tactile relationships with audio is demonstrated in the work of Ainsley REWIND – PLAY – FAST FORWARD Hillard, Janis Jefferies and Christy Matson. Their experiments demonstrate the search for analogies between All of these buttons are pressed during the exhibition RE- the tangibility of the visual/tactile experience and the WIND INTO THE FUTURE where the selected artists delve abstract nature of sound. This is strongly paralleled and into the past, comment on the present and look toward aligned, both conceptually and physically. REWIND INTO the future.

THE FUTURE for a ‘surround sound’ where multi-sensory experiences are at the fore.

Sarah E. Braddock Clarke

REWIND

The medium of textiles, with its rich and diverse history, is ideally placed to span such a scope. It sweeps up and digests the past, present and future all in one go. Weaving, which is the basic interlacing of fibres, dates back at least to 7,000 BC, but is still explored as a valid method of construction and expression today where memories and the imagination can happily converge.

In these early years of the 21st Century we are used to ‘switching on’ and to being ‘switched on’. It is often experienced as a ‘touch button/screen’ scenario where kick-starting something into action is an effortless act. The viewer simply has to sit back, relax and all will be revealed. It can be a passive experience. By incorporating textiles, different senses are touched upon and activated – different buttons are pressed and the result is one that is richer and Textiles by its nature is interdisciplinary, which makes it a deeper. good partner for a wide variety of applications from the human body to architecture and our surrounding envi- Throughout the history of art, artists have embraced worronments, which can be both real and virtual. Constant- king with new technologies, both with equipment and ly on the search for the new, the unexplored, the broad materials. A world of art free from commercial constraints realm of textiles impinges on many aspects of our daily naturally allows for risk taking and pure experimentation lives – enveloping, comforting, and stimulating. It is om- – something that all the selected artists have engaged in. nipresent and all-pervasive, creeping into our conscious- Science and art are being combined in high-tech research ness and informing the very fabric of our lives. ‘laboratories’, purely experimenting with new technologies, smart and high-tech materials where Petri dishes Demonstrated here are traditions combined with new (used for the culture of micro-organisms) and Apple Macs technologies in the form of staged audio-textile instal- are teamed with mannequins for biological and digital lations, recordings of specific sites and placement on the fashion. human body. Reach out and REWIND INTO THE FUTURE—open your eyes, ears and mind, press play and turn Our senses are literally how we make sense of things – up the volume. how we relate to our own personal environment as well as the one beyond us. The six selected international artists explore this by employing textiles as reactive or inPLAY The international artists have been chosen because of teractive mediums. The audience (as opposed to merely their engagement with new modes of expression as we the viewer) is engaged in a total experience – one that is are hurtled forward into the 21st Century. The field of evocative, ephemeral, temporal, transient, dynamic and textiles is an exciting dynamic; a constantly moving and alive. In this way the area of textiles is pushed into an shifting phenomena, ever-expanding its boundaries whi- arena that involves multi-aspect receptions and responle honouring its traditions. Artists in REWIND INTO THE ses. The inherent properties of their chosen materials are FUTURE demonstrate a respect and reverence for the jettisoned into new zones of perception and reception history of textiles while also probing into high-tech mate- to enrich and enliven their audience by communicating, rials and technologies. For example, Jane Harris, Barbara entertaining and informing. Taking part, the viewer/parLayne and Nancy Tilbury are adept at the employment of ticipant is rewarded with an insight into how such techdigital and smart technologies with their incorporation of nologies may form a part in our future lives at work, at the clothed human body with integrated or envisioned rest and at play. stimulants. Hybrid or inter-disciplinary design is being seen as a new important area where ‘skins’ are developed EPHEMERALITY for the body that can react to enhance, protect, embellish Textiles are ephemeral – from their beginning virginal and communicate. REWIND INTO THE FUTURE for a mul- state they then over a period of time become thin and ti-sensory delight where the human body is depicted in threadbare, take on various patinations (some welcome, various guises. some not) to then wear out, disintegrate and perish. Considering this notion of ephemerality, the pairing of texti-

les with technology is appropriate as technology itself is also frequently ephemeral. Much research and development has been undertaken into the continuing miniaturisation and increasingly soft/flexible engineering of materials. This enables advanced technologies such as electronic devices readily into our clothing, accessories, gadgetry and environments. We can be ‘out there’ while at the same time ‘connected’ and ‘in touch’. Leave a message and we will get back to you.

Wearable technology has been explored over the last few decades but has only recently become much more available due to improvements in technology. The realisation that flexibility is key is an important link to textiles and the result has seen the development of soft, flexible, intelligent cloth structures that are capable of responding to stimuli in a variety of ways, changing colour, texture, or shape accordingly.

Softness, flexibility and fluidity are very much an expression of the narrative or concept being conveyed to ably describe a particular collection. Digital technology has enabled both the creation and the dissemination of these evocative (and often provocative) films. This, in turn is being explored by artists working within textiles who are using the human body in motion as a vehicle for expression. Many have found this a very conducive medium to convey the myriad nature of textiles, and one that looks set to continue.

FAST FORWARD

The chosen artists are interdisciplinary in their approach, embracing both textile and non-textile materials and processes. In addition, many of the works in REWIND INTO THE FUTURE actively seek to combine art with science and technology. Practising artists, scientists, engineers and media practitioners are brought together to expand the boundaries of textiles and reveal new ways of understanding and applying connections between textiles and TEMPORALITY Material and memory can be linked to digital memory a wealth of new technologies. when considering the combination of textile and sophisticated digital technologies. Links between cloth, indi- Also apparent are important philosophical, moral and vidual/collective memory, nostalgia and digital memo- ethical questions concerning identity within our society rycan be made. In this way, memory is a feature of the and culture. Surveillance issues and invasions of privacy collaborative work by Janis Jefferies and Barbara Layne are important with regards to ‘pervasive computing’ whewho see textiles as playing a key role in conveying the re intelligent software and engineering technologies are memories of an individual. In their work entitled “Weara- capable of giving a broad and deep profile on any person. ble Absence” the relationship between the human body How this is then utilised is a cause for both intrigue and and its covering are made manifest by devices that are alarm. Privacy is being seen as the newest luxury whealerted to physical changes, including one’s heart beat re identity theft is a concern and people are protecting and galvanic skin response (the amount of moisture on themselves. They are not allowing personal information the skin). Once a bio-sensor is triggered, visual and audio to be so exposed where every bodily movement can be information is downloaded to be accessed and either dis- monitored and every response pre-determined and calculated in advance based on past information. played or played via one of two garments.

Fast forward to the near future and it is envisaged that textiles and technology will further interact, collaborate and move into hitherto unimagined realms and scenarios of possibility. Collaborations between art/design, science/engineering are territories for cross-fertilisation.

Their interactions are set to trigger new forms of expression. How they are perceived and received by the general public is an area of fascination. Different generations and different cultures will each respond according to their TRANSITORY Showing the clothed, moving body further engages the own codes of understanding and practice. fluid nature of the textile medium. Many of the selected artists are aware of the look of material in motion, obser- What is certain is that the new textile arena will be dynaving how it rises and falls, the effect of gravity, of light, of mic and pulsating with the rhythm of life. pressure, with the subtleties being captured in video. The world of fashion has embraced new modes of presentation to the traditional catwalk/runway show in creating the short ‘fashion film’. This time-based imagery is often far beyond the mere advertisement campaign and many explore the intimacies of cloth and the body.

The sensory attributes of the visual, the tactile and also the audio are explored in REWIND INTO THE FUTURE. Sound as an abstract entity is explored as well as the idea of conveying a mood, an atmosphere or bodily functions and changes. In the work that is on show, connections are made between the physical and the non-tangible, the abstract and the literal, the real and the virtual.

( 199 )

( 200 )

(

AINSLEY HILLARD

)

Menininkė iš Velso Ainsley Hillard savo garsotekstilės instaliacijoje „Pėdsakai“ (Traces) naudoja tradicinę tekstilę kartu su modernia skaitmenine programine įranga. 2008-ųjų lapkritį sukurtas darbas susideda iš dešimties penkiolikos rankomis austų dalių ciklo, teatrališkai išdėstyto erdvėje, apsupto skaitmeninio garso efektais. Vaizdas, jutimas ir garsas susilieja sukurdami daugiasluoksnį jutiminį patyrimą.

Dauguma Ainsley Hillard darbų, atskleisdami sąsajas tarp praeities ir dabarties, iki šiol būdavo sukurti site-specific principu (pritaikyti konkrečiai vietai). Minimos atminties ir nostalgijos idėjos, o palikti konkrečioje vietoje pėdsakai tampa simboliniais ženklais. „Pėdsakai“ primena, kaip anksčiau buvo naudojama galerija „Mission“, esanti Svonsyje, Velse, – tai buvo jūrininkų koplytėlė, bendruomenės susitikimo vieta.

Jungtinė karalystė / United Kingdom PĖDSAKAI / TRACES. 2008 Garso ir tekstilės instaliacija / Audio and textile installation

truputį „pakreipti“ arba ne visai teisingi. Žiūrovai judėdami erdvėje mato abi kūrinio puses, vaizdai tai pasirodo, tai išnyksta, scenos tai išblunka, tai susilieja, atpažįstamos formos tai atsiskleidžia, tai pasislepia.

Ainsley Hillard su „ProTool“ programine įranga, naudojama būtent skaitmeniniams erdvinio garso efektams, įrašė originalius pasirinktos erdvės garsus. Šnabždesių aidą ir varpų skambėjimą palydi žingsnių garsai ir balsai arba tyla. Garsai buvo paredaguoti, kad labiau susisietų su austomis formomis, jie įjungiami intervalais maždaug kas 40 sekundžių, atkartojant vienspalvę metmenų dengimo ataudais ritmiką. Garsai jungiami atsitiktine tvarka per penkias kolonėles, pastatytas galerijoje 1,5 metro aukštyje. Galutinį rezultatą menininkė įvardina kaip „garsinį audeklą“.

„Pėdsakai“ sėkmingai perteikia erdvės istoriją, kai kūrinys Ši vietovė nufotografuota, išdidinta skaitmeniniu būdu ir komunikuoja su publika, o ši jį priima akimis ir ausimis. perkeista naudojant „Photoshop“ programą. Gauti atvaizdai sublimacijos būdu buvo perkelti ant popieriaus ir tada Sarah E. Braddock Clarke „užkepti“ ant viskozės siūlų, naudojamų metmenims, kurie ataudžiami nailono siūlais. Šie pusiau peršviečiami www.ainsleyhillard.com metmenys ir elastinga struktūra leidžia atpažinti vaizdus.

Tačiau jie šiek tiek išsikraipė audžiant rankomis. Tai suteikia darbui pikantiškumo, parodo, kad prisiminimai yra

( 201 )

The audio-textile installation Traces by Welsh textile artist Ainsley Hillard utilises traditional aspects of textiles along with sophisticated digital software. This work was made in November 2008 and consists of ten to fifteen hand-woven structures that create an ensemble, suspended in space together with digital surround sound effects which acts as a theatrical event. The visual, the tactile and the audio converge to create a multi-layered sensory experience.

Interested in making connections between the past and the present, most of Ainsley Hillard’s creative output to date has been in the form of site-specific works. Ideas of memory or nostalgia are visited and the traces left behind and kept within a particular place are signified and represented. Traces evokes the former use of the Mission Gallery in Swansea, Wales, which is a seaman’s chapel and meeting place for the community.

they become slightly distorted during the hand weaving construction as the imagery shifts and is misaligned. This adds to the poignancy of the work, with memories being ‘askew’ or slightly inaccurate. Both sides of the work are visible as the audience moves through the space, with its imagery coming in to view and disappearing, scenes fading and merging, as recognisable forms are revealed and concealed.

Original sounds of the space are recorded by Ainsley Hillard using the ProTool software package specifically used for digital surround sound effects. Whispered echoes and the chiming of bells accompany the sound of the audience’s footsteps and voices; silence is also factored in. To connect strongly with the woven forms, the sounds were edited and played at intervals of around forty seconds to mimic the passing of weft threads over and below the warp of a plain weave. The sounds are emitted randomly from the five speakers, placed at a height of 1.5 metres in the gallery space. The artist describes the end result as an "audio fabric". Traces successfully communicates the history of the space where the work is cited and engages fully with the audience for a work that is viewed by the eye and received by the ear.

Photographs of the place were taken and then digitally enlarged and manipulated using Photoshop. The resulting images were digitally printed on to heat-transfer paper and then on a viscose yarn to be used as the weft for a textile with a nylon monofilament warp. The semitransparent appearance and the resilient structure of this warp allow the images to be recognisable. However, Sarah E. Braddock Clarke

( 202 )

( CHRISTY MATSON )

JAV / USA GAMYKLOS GARSAI / MILLSOUNDS. 2010 Videofilmas, įrašytas pramoniame tekstilės fabrike / Audio and video recorded inside an industrial textile mill

Christy Matson „Gamyklos garsai“ (Millsounds) primena amerikiečių menininko Roberto Morriso „Dėžė, pati skleidžianti garsus“ (Box with the Sound of it’s Own Making) (1961), kur į riešutmedžio dėžutę įmontuotas savitos konstrukcijos garso takelis (trijų valandų įrašas). Procesas atskleidžiamas kaip nuo laiko priklausantis įvykis, kurio rezultatas tampa to įrodymu.

Norėdama iliustruoti tekstilės konstravimo garsą, amerikiečių tekstilės menininkė Christy Matson taip pat jungia vaizdą su garsu. Tuomet garso įrašas tampa žiūrovo patyrimo dalimi, o istorija yra prikeliama gyvenimui ir tvirtai įsišaknija kartu su naujausiomis technologijomis.

tilės gamykloje. Juos sumaniai sujungusi, galutinį rezultatą gavo 2010-aisiais. „Gamyklos garsai“ parodo, kiek apytiksliai laiko užtrunka rankomis ir pramoniniu būdu nuausti tiek pat audeklo. Pavyzdžiui, pramoniniu būdu gali užtrukti tik minutę tai, kas užima valandą audžiant rankomis. Norėdama susieti šiuos pastebėjimus, Christy Matson paėmė vieną garsinio įrašo minutę ir ištęsė ją iki valandos. Filme girdimas ritmingas audinio gamybos pramoninėmis žakardinėmis staklėmis procesas. Garsas sklinda lėtai, po truputį tampa dramatiškas ir subtilus, o fone skambantis hipnotizuojantis ritmas sudomina ir įtraukia klausytojus.

Christy Matson yra Pluošto ir medžiagų studijų katedros docentė Čikagos Meno instituto mokykloje, kur dirba ir rankomis valdomomis, ir pramoninėmis žakardinėmis staklėmis. 2009-aisiais ji stažavosi gamykloje „Oriole Mill“, Hendersonvile (Šiaurės Karolina). Ši sritis pietrytinėje Amerikoje tradiciškai laikoma JAV tekstilės gamybos širdimi, o „Oriole Mill“ yra viena iš keleto pramoninės tekstilės gamyklų, atsidariusių XXI a. pradžioje. Tokios gamyklos kadaise buvo produktyvios ir triukšmingos, tačiau dabar, kai JAV ekonomika smukusi, „Oriole Mill“ gamykla ilgą laiką stovėjo nenaudojama. Tokios vietos, kurios paprastai yra veiklos centrai, nurimusios atrodo nykiai ir kelia nerimą, ką Christy Matson ir norėjo užfiksuoti. Kūrinys perduoda, kokia praeityje buvo garsi Amerikos tekstilės produkcija, su kokiais sunkumais susiduriama šiandien, ir abejones dėl ateities.

Ir anksčiau Christy Matson tyrinėjo sąsajas tarp tekstilės ir garso. 2006-aisiais ji stažavosi Eksperimentinio garso studijoje Čikagoje bei „Harvestworks“ skaitmeninės medijos menų centre Niujorke. Jos patirtis auga aktyviai domintis, kaip sujungti tekstilę su naujausiomis skaitmeninėmis technologijomis, kad paprastai statišką tekstilės kūrinį galima būtų išplėsti iki laiku matuojamo ar jutiminio proceso.

Jos kūrinys išreiškia nuomonę apie tekstilės produkciją, apie „išmaniąją“ ir „moderniųjų technologijų“ tekstilę ir kviečia žiūrovą į tai įsitraukti. Unikaliai poetiškas ir mąslus darbas „Gamyklos garsai“ nusilenkia praeičiai, yra dabarties „balsas“ ir tikisi vietos ateityje. www.cmatson.com

Valandos ilgumo skaitmeninis įrašas „Gamyklos garsai“ Sarah E. Braddock Clarke buvo sukurtas sumaišant garso įrašus, kuriuos Christy Matson padarė 2009-aisiais pramoninės žakardinės teks-

Christy Matson’s Millsounds brings to mind the American fine artist Robert Morris and his Box with the Sound of its Own Making (1961), where a walnut box contains the soundtrack of its construction (a three hour tape recording). The process is revealed as a time-based event with the result as evidence of this.

American textile artist Christy Matson also connects the visual and the audio to illustrate the sound of textile construction where an audio recording is part of the viewer’s experience. History is brought to life and firmly rooted alongside the latest digital technologies.

Christy Matson is Assistant Professor in the Fiber and Material Studies Department at the School of the Art Institute of Chicago where her practice utilises both hand operated Jacquard and industrial Jacquard looms. In 2009 she was artist-in-residence at The Oriole Mill in Hendersonville, North Carolina. This area in the southeastern US was traditionally at the heart of textile production in the US, and The Oriole Mill was one of a few industrial textile mills to open during the early 21st Century. These mills would once have been productive and noisy environments, but at the time of this residency, the US economy

( 203 )

hit a low and The Oriole Mill has been dormant for long periods of time. For such a place, which is normally a hive of activity, to fall silent is eerie and unsettling, and was something that Christy Matson wanted to capture. The piece comments on the once illustrious past of American textile production, the difficulties being faced at present and its uncertain future.

One hour long, the digital video Millsounds was created from remixing audio recordings Christy Matson made in 2009 inside the industrial Jacquard textile mill. She heavily manipulated them to produce the finished work in 2010. Millsounds demonstrates the approximate time it takes to either hand weave or industrially weave the same length of cloth. For example, it can take one minute to industrially weave what could take one hour to weave by hand. To tie in neatly with this observation, Christy Matson took one minute of the audio recording and timestretched it to one hour. The video shows the repetitive rhythm of the construction of an industrial Jacquard loom fabric. The sound slowly evolves, shifting in both dramatic and subtle ways during its performance, while an underlying hypnotic beat captures the audience’s attention and engages them.

Prior to this residency, Christy Matson had explored the inter-relationships between textiles and sound. In 2006 she was artist-in-residence at the Experimental Sound Studio in Chicago, and at the Harvestworks Digital Media Arts in New York City. A keen interest in combining textiles and new digital technologies informs her practice and enables her to extend the usually static experience of textiles into one that is time-based and sensory.

Her work comments on the production of textiles, on ‘smart’ and ‘high-tech’ textiles and asks the viewer to engage with this. Uniquely poetic and reflective, Millsounds is a homage to the past, a current "voice’"and anticipates a presence in the future.

Sarah E. Braddock Clarke

( 204 )

( JANE HARRIS ) Medžiagotyros specialistė Jane Harris, remdamasi savo žiniomis, dirba naudodama naujausias kompiuterines skaitmenines priemones, kad virtualiai sukurtų grakščius trimačius atvaizdus – aprengtą ir erdvėje judantį kūną. Šioje parodoje eksponuojami du trumpi filmukai, kurie tyrinėja dėvimus drabužius. 2002ųjų kovą sukurtoje animacijoje „Potencialus grožis“ (Potential Beauty) menininkė tyrinėja santykį tarp tekstilės savybių ir asimetriškos vidutinio ilgio suknelės, su vizualiomis užuominomis į moters kūno formą, iškalbingai besisukančią erdvėje. Prieš koncentruodama savo kūrybinę praktiką į kompiuterinės grafikos vizualizacijas, kur naudojama naujausia įmantri programinė ir techninė įranga, Jane Harris studijavo tekstilę. Kurdama šiuos darbus, ji bendradarbiavo su kompiuterinės grafikos dizaineriu Mike’u Dawsonu, kad sukurtų tokius patraukiančius dėmesį ir žavius vaizdus. Kartu su Mike’u Dawsonu ir avangardinės mados dizainere Shelley Fox, 2003-ųjų balandį Jane Harris sukūrė darbą pavadinimu „Baliono formos palaidinė“ (Balloon Top). Drabužis buvo pasirinktas iš Shelley Fox kolekcijos „Ruduo / Žiema 1999–2000“. Ši palaidinė sukirpta neįprastu būdu, kad atsiskleistų įvairios įstrižinės medžiagos linijos. Subliuškusio rutulio formos drabužis nugaroje turi virvelę, kai apsirengiant ji patraukiama, drabužis transformuojasi iš lygaus, plokštuminio paviršiaus į erdvinę formą. Šis drabužis buvo pagamintas kaip triptikas, naudojant tris mažai besiskiriančias medžiagas ir kuriant vaizdą, kaip rengiamasi nestandžiu ar sulankstytu plokščiu drabužiu. Jane Harris 3D kompiuterinės grafikos (CG) animacija atskleidžia šį perėjimą, žavintį grakštumu ir mąslia atmosfera.

Jungtinė karalystė / United Kingdom POTENCIALUS GROŽIS / POTENTIAL BEAUTY. 2004 CGI ir 3D CG animacija, kūno skenavimas, judesio fiksavimas / CGI animation, 3D CG animation, body scanning, motion capture

vaizduoti dėvintys tą drabužį? Palaidinė atrodo kerinčiai minkšta ir miela. Jane Harris mano, kad jos darbas gali būti pritaikomas tose srityse, kurios jungia tradicinę tekstilę su ateities mados potencialais. Tai galėtų būti ir statiškų muziejų eksponatų prikėlimas gyvenimui, ir pastangos realistiškai aprengti žmogų filmuose, ir žaidimų sektorius arba provokuojantys meno darbai.

Dirbdama skaitmeninio vaizdavimo priemonėmis, ji pristato gausybę informacijos apie fizines įvairių medžiagų savybes – audeklo, plaukų bei odos. Menininkė tiria jų tamprumą, kaitą ir jungimą, šviesos poveikį paviršiui, tam tikros tekstilės glamžymąsi, fizikinius reiškinius, kurie vyksta, pavyzdžiui, vaizduojant klostuotą audeklą.

Norėdama skaitmeniniu būdu atkurti fizinę formą, Jane Harris naudoja ankstyvąsias judančių meninių atvaizdų technikas, prideda žydrojo ekrano (blue screen) techniką, 2D sudėtinius procesus, 3D vaizdų kūrimą, kompiuterinės grafikos animaciją, modeliavimą, kūno skenavimą ir optinį judesio fiksavimą. Judesio fiksavimo technologija leidžia žmogaus judesius paversti skaitmeniniais duomenimis, o jie animuotuose pavyzdžiuose susijungia su tolesniais audinio vaizdais. Jane Harris kūriniai sėkmingai pereina iš praeities per dabartį į ateitį, o naudojant skaitmenines priemones tiksliau imituojamas virtualus audinys ir virtualūs drabužiai, išreiškiantys požiūrį į XXI a. tekstilę ir madą.

Sarah E. Braddock Clarke www.janeharris.org

Abiejuose šiuose kūriniuose žmogaus kūno nebuvimas, kai audinys formuojamas ant tuščiavidurės kūno formos, suteikia abstrakcijos įspūdį. Galbūt patys žiūrovai gali įsi-

the textile, an asymmetric mid-length dress and the suggestion of a female form that is suspended and turns eloquently in space. Jane Harris studied textiles before concentrating her creative practice on computer graphic visualisations where the latest sophisticated software and hardware are employed. Here, she collaborated with Shown here are two short animations that explore re- computer graphic operator Mike Dawson to realise such presentations of garments being worn. Potential Beauty arresting and captivating visuals. is from 2002/03 and explores the relationship between Practitioner Jane Harris builds on her knowledge of materials and works digitally with advanced computer media to create representations of fluid, three-dimensional forms – the clothed and moving body in space.

( 205 )

for realistic depictions of the clothed human body in films and the gaming sector, or as provocative artworks.

Open to further collaboration and also with Mike Dawson, Jane Harris teamed up with the avant-garde fashion designer Shelley Fox for the work entitled Balloon Top from 2003/04. A garment from Shelley Fox’s Collection 7 (Autumn / Winter 1999–2000) was selected. This top is cut in an unusual way to reveal different biases found within the cloth. The shape is a hollow sphere that has a drawstring back and is transformed from a flat, planar surface to a fully dimensional form once worn. The piece was worked as a triptych using three slightly different materials and the portrayal of the taking of a limp or folded flat garment and putting it on. Jane Harris’s 3D computer graphic (CG) animation ably describes this transition that is graceful in its depiction and meditative in its atmosphere.

Working in the area of digital imaging media, she brings a wealth of information concerning the physical qualities of a variety of materials, which include not only cloth, but also hair and skin. She explores their malleability, their shifting and articulation; for example the effect of light on a surface, the creasing of a particular textile, or the physics involved in the depiction of a draped fabric.

In order to do this Jane Harris employs early moving image techniques, augmenting bluescreen, 2D compositing processes, 3D imaging, CG animation, modelling, body scanning and optical motion capture to digitally recreate a physical form. Motion capture technology involves a person’s movements becoming digital data that in these examples then connects to the subsequent imagery of cloth. The work of Jane Harris successfully moves from the past through the present to the future by employing In both these works the absence of the human form, whe- digital media for accurate simulations of virtual textiles re their presence is merely suggested, lends an abstract and virtual garments that have their say concerning the st quality to them. Can the viewer perhaps imagine them- worlds of textile and fashion in the 21 Century. selves wearing the piece? The results imply a beguiling softness and intimacy. Jane Harris sees her work as having many applications that connect the traditional aspects of textile with potential future scenarios of fashion. These include bringing static museum exhibits to life, aiming

( 206 )

( BARBARA LAYNE & JANIS JEFFERIES ) Janis Jefferies yra Londono universiteto Goldsmitso koledžo vizualiųjų menų profesorė ir Goldsmitso skaitmeninės studijos meno direktorė, vadovaujanti tyrėjų komandai. Barbara Layne yra studijos „SubTela“ (tyrimų laboratorija Heksagramos institute, Konkordijos universitete, Monrealyje) direktorė. Jų darbas „Dėvima nebūtis“ buvo sukurtas 2010-aisiais ir yra laikomas prototipu dinamiškų drabužių, į kuriuos įausti įvairūs belaidžiai jutikliai. Gauta informacija sujungia vaizdą su garsu gausioje duomenų bazėje, o kartu pademonstruoja tarpatlantinį bendradarbiavimą tarp dviejų žinomų institucijų. Menininkės sukūrė keletą prototipų, sujungiančių kūną ir dėvimus drabužius naujausiomis skaitmeninėmis ir interaktyviosiomis technologijomis.

Drabužių, į kuriuos įterpti prisiminimai apie nesantį žmogų, koncepcija yra perduodama multimedijos prietaisais, įaustais į audinio medžiagą. Tuomet drabužis tampa priemone perduoti nesančio žmogaus įrašytus žodžius ar vaizdus. Tačiau visų pirma tie pranešimai turi būti perduoti internetinei duomenų bazei, su kuria drabužiai sujungti belaidėmis priemonėmis – medžiagoje yra minkštos kabelių sistemos, kad paviršius būtų lankstus. Informacija imama ir naudojama iš tos duomenų bazės, kurioje taip pat yra apibūdintos ja besinaudojančio žmogaus ypatybės. Tada biometrinė informacija sujungiama su medijos failais, nustatytais pagal iš anksto numatytus kriterijus. Įvairūs žmogaus fiziologiniai, prisiminimų, reakcijų į stimulus aspektai yra nusiunčiami į bazę, siekiant sukurti papildytą realybę.

Dedamas į švarką mobilus įrenginys nustato, kaip žmogus jaučiasi, ir tuomet paleidžia turimus atsiminimų failus – vaizdus ar garsus. Tada drabužyje įmontuotuose ekranuose ir kolonėlėse pasirodo statiški ar judantys vaizdai ir/ar pasigirsta garsai. Tokie „prisiminimai“ yra suporuojami su jutikliais, kurie atsiunčia tam tikrą vaizdą ar garsą, atitinkantį žmogaus emocinę būseną, kurią jie „sužinojo“ atidžiai išstudijavę širdies, pulso, kvėpavimo dažnį, kūno temperatūrą ir galvaninę odos reakciją (odos drėgmės matavimas).

Kanada ir Jungtinė karalystė / Canada & United Kingdom DĖVIMA NEBŪTIS / WEARABLE ABSENCE. 2010 Interaktyvūs drabužiai sukurti studijoje „subTela“, Heksagramos institute, Monrealyje, Kanada, bendradarbiaujant su Goldsmitso skaitmenine studija, Londono universitetas, JK / Interactive clothing created at „subTela“,Hexagram Institute for Research and Creativity at Concordia University, Montreal in collaboration with Department of Computing, Goldsmiths College, University of London, UK.

spalva parinkta ir sagoms, ir viršutinėms pirštinės siūlėms, ir ant kairiosios rankovės esančiam šviesą skleidžiančių diodų ekranui (LED). Kūno temperatūrą ir kvėpavimą matuojantys jutikliai prijungti prie marškinėlių, dėvimų po moterišku švarku. Širdies ritmą ir galvaninę odos reakciją matuojantys jutikliai yra įdėti pirštinėje.

Moteriško švarko modeliuotėje akivaizdi nuoroda į rankų darbą, o vyriškas švarkas, priešingai, yra technokratiškas – į po apačia dėvimus ilgarankovius marškinius įmontuotas parduotuvėje lengvai įsigyjamas ekranas tekstui (text display). Tai skatina pamąstyti apie vienetinių ir masinės produkcijos gaminių privalumus ir trūkumus. Šiuose drabužiuose panaudotos išmaniųjų audinių struktūros, kad 64 šviesos diodai (LED), įstatyti į rankomis austą medžiagą rankovei, rodytų tekstą. Pranešimai perduodami, kai tik paliečiamas jungtukas. Kai ranka nuleista prie šono, tekstas eina horizontaliai, kai ranka pakeliama, tekstas pakeičia kryptį, kad būtų lengviau įžiūrėti. Be to, į moteriško švarko gobtuvą įmontuotos geros kokybės kolonėlės, o vyriškame švarke jos yra prie išorinės liemenės pečių, kad būtų galima klausytis garsinių įrašų. Nejudantys atvaizdai ir įrašai yra rodomi per personalinį skaitmeninį pagalbininką (PDA) – delninį kompiuterį ar švarko kišenėje laikomą nešiojamą prietaisą, kuris ir kontroliuoja, kokius vaizdus iš interneto duomenų bazės pristatyti.

Pristatytas įrašas sukelia gavėjui vaizdinius, taktilinius ir garsinius pojūčius. Šis meno kūrinys gali daug kur būti pritaikomas, pavyzdžiui sporte, mados pasaulyje, terapijos, sveikatos ir relaksacijos srityse.

Barbaros Layne kūrinys „Improvizacija“ („Currente Calamo“) susideda iš trijų baltų drabužių – berankovės liemenės, suknelės trumpomis rankovėmis ir švarko su įmontuotais monitoriais. Šioje kolekcijoje naudojamos panašios į kūrinio „Dėvima nebūtis“ technologijos ir taip sukuriamas vizualinis kontrastas.

Sarah E. Braddock Clarke

http://subtela.hexagram.ca/ Kolekcijoje „Dėvima nebūtis“ demonstruojami du švarkai http://www.goldsmiths.ac.uk/gds – moteriškas ir vyriškas, kiekvienas jų susideda iš išorinio švarko, vidinio drabužio ir pirštinės. Jie pagaminti iš juodo medvilnės ir viskozės derinio su salotiniu pamušalu, ši

Janis Jefferies is Professor of Visual Arts in the Department of Computing, Goldsmiths College, University of London and the Artistic Director of Goldsmiths Digital Studios and leads a team of researchers. Barbara Layne is Director of the Studio SubTela team, a research laboratory at the Hexagram Institute for Research and Creativity at Concordia University, Montreal. Their work Wearable Absence was launched in 2010 and is realised as prototype dynamic garments that incorporate wireless and bio-sensing technologies. The result fuses the visual with the audio in a rich database and demonstrates cross-Atlantic collaboration between two highly regarded institutions. They have created several prototypes that connect the body and its clothing, utilising the very latest digital and interactive technologies.

The concept of the clothing being embedded with the memories of an absent person is conveyed, where multimedia devices are incorporated within the fabric of the garment. The garment is then the vehicle to convey the memories of the one that is absent. Firstly, the memories and experiences are uploaded to an online database that the garments are wirelessly connected to (the cloth has soft cabling systems for a fully flexible surface). Information is retrieved and delivered from this database that also holds specifics on the person concerned. Furthermore, biometric information is linked to media files based on pre-determined criteria. Various aspects of the person’s physiologies, memories, and responses to stimuli are uploaded to create an augmented reality.

contrast, the male garment has a commercially available text display that is incorporated into a long-sleeved shirt worn underneath. The advantages and disadvantages of one-off or mass-produced approaches can therefore be considered.

Intelligent cloth structures are used where the 64 LEDs are embedded into a handwoven cloth for the sleeve for the text displays. Once the trigger is activated, messages are relayed - when the arm is held down at the side the text scrolls horizontally and when the arm is raised the text changes direction to be viewed easily by the wearer.

In addition, high quality speakers are embedded into the hood of the female jacket and attached to the shoulders of the outer vest of the male jacket for listening to audio or video clips or for sound files. The still images and videos are displayed on the personal digital assistant (PDA), which is a palmtop computer and mobile device kept in a jacket pocket that is the main controller that is linked to the Internet and presents still and moving imagery.

The resulting playback gives the receiver visual, tactile and audio sensations. This artwork has wide potential applications including the performance sports sector, the world of fashion and the area of therapy, health and wellbeing.

The work CurrenteCalamo by Barbara Layne consists of three white garments – a sleeveless vest, a cap-sleeved dress and a jacket with inbuilt displays. This collection utilises similar technologies to Wearable Absence and offers a visual contrast.

A mobile device is planted in the jacket that responds to sensor data and then downloads the memory files to Sarah E. Braddock Clarke play them, either visually or audibly. Still/moving images and sound files are then downloaded into the display and speaker systems embedded within the garment. These ‘memories’ are coupled with bio-sensing devices that trigger a particular memory that measures and describes the person’s emotional state as revealed by the close monitoring of the heart/pulse/breathing rates, body temperature and galvanic skin response (the measurement of moisture on the skin).

There are two jackets shown in Wearable Absence, one intended for a female and the other for a male. Each are comprised of an outer jacket, an inner garment and a glove. They are made from a black cotton/rayon blend with a chartreuse coloured lining that is picked up in the colour of the button, the topstitching on the gloves and the colour of the light-emitting diodes (LEDs) on the left sleeve.

Body temperature and respiration sensors are attached to a camisole worn under the female jacket. The heart rate and galvanic skin response sensors are located in the fingers of the glove.

The female jacket has various handmade features. In

( 207 )

( 208 )

( 209 )

( 210 )

( NANCY TILBURY ) Žvelgdama į 2050-ųjų ateitį tarpdisciplininės mados dizainerė Nancy Tilbury susikooperavo su vaizdo menininkais iš agentūros „125 Creative“, kad sukurtų provokuojantį filmą apie mados ateitį „Skaitmeninė oda / Kūno atmosferos“ (Digital Skins / Body Atmospheres). Šiame filme demonstruojama „Debesų suknelė“ (Cloud Dress) yra pagaminta iš dujų ir nanoelektroninių dalelių, naudojant mikrokosmetines technologijas vietoj įprastinių statinių gaminimo būdų. Kūną apaugantis trimatis drabužis ir kosmetika yra sukonstruojama iš itin mažų skysčio dalelių, kuriose įmontuotos technologijos tiek intelektualių, tiek fizinių jutimų stimuliavimui.

Filme demonstruojant kūną judesyje plačiau atsiskleidžia tekstilės prigimties grakštumas.

Filme prognozuojama, kad ateityje aukštosios mados pasaulis bus „auginamas“ kaip biologinis organizmas, kad keistųsi ir išsivystytų „aukštosios mados kultūra“. Sukurtos hibridinės „odos“ (oda yra didžiausias žmogaus kūno organas), kurias apsupa ir užplūsta technologinės „atmosferos“. Nancy Tilbury įsivaizduoja, kad 2050-aisiais „aukštoji mada bus suprantama kaip žmogaus kūno formavimas“.

Jungtinė karalystė / United Kingdom SKAITMENINĖ ODA / KŪNO ATMOSFEROS DIGITAL SKINS / BODY ATMOSPHERES. 2009 Videodarbas

Nancy Tilbury kūriniuose suabejojama materialumu ir jam metamas iššūkis. Tikrajam peršviečiamo drabužio „Debesų suknelė“ modeliui panaudotos dirbtinės kūno dalys, dūmai ir sausas ledas vietoj audeklo. Suknelei pagyvinti, pasitelkus programinę įrangą į ją integruota vamzdelių sistema, su garu išleidžianti atliekamas nuo proceso dujas. Toks „audinys“ išsisklaido ir pasklinda tarp žiūrovų. Šviesa bei projekcijos irgi yra naudojama kaip audiniai, o tai taip pat sudomina žiūrovus, mada išsiplečia už individo ribų, į aplinką.

Nancy Tilbury, kuri vadovauja mados magistratūros studijoms Kingstono universitete, studijavo madą, bet taip pat dirbo ir daugelyje kitų sričių, įskaitant tekstilę, sportinę aprangą, tiksliuosius mokslus, išmaniąsias medžiagas ir moderniąsias technologijas. Ji naudoja tinkamas dėvėti technologijas, o iš to išplaukia puošnūs ir jautrūs išmanieji kūriniai. Tokioms galimybėms tyrinėti būtinas bendradarbiavimas, o jam Nancy Tilbury visada atvira. Nancy Tilbury su „Philips Design“ sukūrė daug koncepcinių ir strateginių dizaino projektų, ją ypač domino kūno ir mados susijungimas. Nancy Tilbury domina žmonių santykiai, emocijos

ir nusiskundimai, ji visus juos išanalizuoja ir perteikia. Jos būdą, ji labai domisi ateitimi. Parodoje eksponuojamas veikloje svarbiausią vietą užima asmeninis pasakojimas, o didelės raiškos skaitmeninis filmas aiškiai nupasakoja tone „nuoseklus kultūros, vietovės ir laiko fonas“. kią ateitį, kur tekstilei nebeliks ribų, pro kurias ji neišdrįstų prasiveržti.

Nancy Tilbury tiria artimai sąveikaujančias, trapias technologijas ir tvirtai diegia sąsajas tarp kūno kaip odos Sarah E. Braddock Clarke receptoriaus ir mados kaip apsirengimo ir išraiškos. Jos braižą geriausiai atskleidžia kūriniai „Skaitmeninė oda / www.nancytilburyblogspot.com Kūno atmosferos“ ir „Debesų suknelė“. Įžvalgiai stebėda- http://www.digitalskinsbodyatmospheres.blogspot. ma atsirandančias visuomenės tendencijas ir gyvenimo com/

Looking toward the year 2050 interdisciplinary fashion designer Nancy Tilbury has teamed up with visual artists at 125 Creative to produce the provocative fashion futures film Digital Skins / Body Atmospheres. Cloud Dress is part of this and is made of gas and nano-electronic particles using micro-cosmetic technologies instead of the usual static fabrication methods.

The tailoring and cosmetics are constructed by 3D liquid formations that include technologies that are imbibed to stimulate the senses, both cerebral and physical. Showing the body in motion in the film further engages with the fluid nature of the textile medium.

Predictions are put forth that in the future the world of couture will be "grown" as a biological entity to metamorphose and develop for couture culture. Hybrid "skins" (with skin being the largest organ of the human body) are designed and technological ‘atmospheres’ invade and surround. Nancy Tilbury imagines that in 2050 “couture will be cultured and farmed as fashion facets of human flesh”.

Ideas of materiality are questioned and challenged in Nancy Tilbury’s work. The actual model for the visionary garment Cloud Dress uses prosthetics, smoke and dry ice as a textile. Incorporated software is programmed to animate the release of gas from the dress by way of an integrated piping system. The "textile" spreads out and over the audience and in addition, light and projections are used as fabrics that also engulf the viewer, fashion extends beyond the individual and into the environment.

conceptual and strategic design projects and the conjunction of where body and fashion meet is of particular interest. She is interested in our inter-relationships, our emotions and our representations, all of which are scrutinised and relayed. Central to her practice is the idea of a personal narrative seen against “a coherent background of culture, location and time”.

Intimate and soft technologies have been explored and connections firmly implanted between the body as skin a receptor and fashion as clothing and expressor. Digital Skins / Body Atmospheres and Cloud Dress in particular typify Nancy Tilbury’s creative work. Acutely aware of emerging societal trends and lifestyles, she has her eye very keenly on the future. This High Density digital film demonstrates a clear narrative of such a future where textiles will not have clear boundaries, but rather venture beyond them.

Nancy Tilbury, who is Course Director of the MA in Fashion at Kingston University, is trained in fashion but has also worked in many different sectors including the world of textiles, performance sportswear, science, advanced materials and sophisticated technologies. She embodies wearable technology and results in smart, intelligent and responsive works. Such explorations necessitate collaboration, something Nancy Tilbury is open to and actively embraces. She has worked with Philips Design on many Sarah E. Braddock Clarke

( 211 )

( 212 )

DAR KARTĄ lydinčios parodos

( 213 )

REWIND satelite exhibitions

( 214 )

( Reiko Sudo )

Japonija / japan Žaisminga vizija: Nuno tekstilės fantazijos Playful Vision: Nuno‘s Textile Imaginings

( 215 )

Ši Kaune vykstanti paroda pristato Nuno tekstilę – išskirtinės Tokijuje esančios dizaino ir gamybos studijos, kuriai vadovauja menininkė ir viena iš įsteigėjų Reiko Sudo, produkciją. Nuno (jap. audinys) sujungia tradicines technikas ir estetiką su šiuolaikinėmis technologijomis bei medžiagomis, kad sukurtų vienus iš novatoriškiausių pasaulyje audinių. Čia svarbiausią vietą užima laki vaizduotė. Naudojama viskas, pradedant nerūdijančiu plienu bei pieno proteinais ir baigiant bambuku bei paukščių plunksnomis. Tai pat naudojami netradiciniai užbaigimo būdai, pavyzdžiui, deginimas ir cheminis lydymas, arba pritaikomi naujausi pramoninių technologijų metodai, kartu puoselėjant ir senąją amatininkystę.

Nuno praplėtė mūsų vaizduotės, taip pat ir galimybių tekstilėje horizontus. Šešios pristatomos Nuno tekstilės grupės atkartoja šešias skirtingas japoniškas onomatopėjas – boro boro (apdriskęs), fuwa fuwa (pūkuotas), kira kira (žėrintis), shimi jimi (kandus), suké suké (plonas) ir zawa zawa (šlamantis) – ir taip atspindi žaismingą Nuno audinių kūrybingumą.

This Kaunas exhibition showcases textiles from Nuno, a remarkable Tokyo-based design and production studio led by artistic director and cofounder Reiko Sudo. Nuno (meaning “fabric” in Japanese) integrates traditional techniques and aesthetics with contemporary technologies and materials to create some of the most innovative weaving in the world. Imaginative vision is the key here: using everything from stainless steel and milk protein to bamboo and bird feathers, as well as unorthodox finishing methods like burning and chemical melting or appropriating the latest industrial processes while also fostering centuries-old craftsmanship, Nuno has broadened the horizons of what can we can imagine – and can do! – in textiles.

The six groups of Nuno textiles shown evoke six different Japanese onomatopoeia – boro boro (raggedy), fuwa fuwa (fluffy), kira kira (shiny), shimi jimi (poignant), suké suké (sheer), and zawa zawa (rustling) – echoing the playful creativity of Nuno fabrics.

( 216 )

(

lia cook

)

Jav / usa KOPIJUOJANT VEIDUS / TRACKING FACES Žakardinių audinių ciklas / Series of Jacquard weavings

Lia Cook gimė 1942 m., studijavo Kalifornijos universitete, Berklyje, ir 1973 metais apsigynė meno ir dizaino srities magistro laipsnį. Profesorė nuo 1976 m. iki šiol dirba Oklande, Kalifornijos meno kolegijoje. Lia Cook darbai buvo eksponuojami daugelyje parodų, tarp jų: Lozanos bienalėse (1989 m. ir 1992 m.), Kioto tarptautiniame tekstilės konkurse (1989 m. ir 1992 m.), parodoje „Amatai šiandien JAV“ (keliaujanti paroda, 1992 m.); nacionalinio dizaino trienalėje „Dizainas dabar“, Cooper-Hewitt muziejuje, Niujorke (2006 m.); tarptautinėje pluošto meno bienalėje „Nuo Lozanos iki Pekino“ (Pekinas, Kinija, 2008 m.), čia ji pelnė auksinį apdovanojimą.

tarp margų raštų ir pranyksta struktūroje, domina tas taškas, kuriame vizualiai galima patirti lytėjimo pojūtį. Toks austas vaizdas sukelia daug pojūtinių patirčių bei prisiminimų, kuriuos mes siejame su audeklu. Mano veikla susijusi su moksliniais tyrimais ir naujosiomis technologijomis bei būdais, kuriais siekiu naujai prakalbinti matomos ir fiziškai jaučiamos struktūros vaizdinius, stengdamasi formuoti vaizdą kaip fizinį objektą.“

Peržengdama amatų, dizaino ir dailės sienas, Lia Cook tapo sektinu pavyzdžiu jauniems tekstilės menininkams Europoje, ypač žakardo audėjams. Ji rašė apie savo darbą: „Mano darbai tiria austo vaizdo juslingumą ir įsikūnijusį emocinį ryšį su lietimo ir medžiagos prisiminimais. Naudoju detalę, sustabdytą laiko akimirką, dažnai išaustą dideliu formatu, kad sustiprintų bendrą emocinę ir jausminę patirtį. Naudoju skaitmenines stakles, kad išausčiau vaizdus, kurie yra įsilieję į audinio struktūrą. Skaitmeninis pikselis tampa gija, kuri susipina su kita ir tampa audiniu, o kartu vaizdu. Mane ypač domina, kaip vaizdas ištirpsta

Kaune Lia Cook pristatys darbus iš savo naujausių tyrimų projekto, kurį įgyvendino kartu su Pitsburgo universiteto medicinos mokykla – žakardo audinius ir videodarbą.

Lia Cook, born in 1942, studied at the University of California, Berkeley, and received her MA in Art and Design in 1973. From 1976 to date she has worked as a Professor of Art at the California College of Arts in Oakland, USA. Lia Cook has been represented in many exhibitions, to name but a few: Lausanne Biennial (1989 and 1992), Kyoto International Textile Competition (1989 and 1992), Craft Today USA (travelling exhibition, 1992); “Design Life Now, National Design Triennial”, Cooper-Hewitt Museum, New York, 2006; “From Lausanne to Beijing” International Fiber Art Biennial, Gold Award, Beijing, China, 2008.

which the image dissolves into pattern and structure, the point at which the tactile can be sensed. This woven image then brings with it many of the sensual experiences and memories that we associate with cloth. My practice involves research into new technologies and new ways to translate my images that make the structure visible and physically felt, attempting to create the image as a physical object."

Paskutiniuose kūriniuose, bendradarbiaudama su neurologais ir naudodama laboratorinio darbo patirtį procesui ir priemonėms, Lia Cook tyrinėja žiūrovo emocinės reakcijos į išaustus portretus prigimtį.

Beatrijs Sterk www.liacook.com

Her current work explores the nature of the emotional response to woven faces in collaboration with neuroscientists and uses the laboratory experience both with process and tools to stimulate new work in response to Crossing the borders of craft, design and fine art, Lia Cook these investigations. has become a role model for young textile artists in Europe, especially jacquard weavers. She wrote about her In Kaunas Lia Cook will show works from her latest research project in cooperation with the University of Pittswork: "My practice explores the sensuality of the woven image burgh School of Medicine including jacquard weavings and the embodied emotional connection to memories of and a video. touch and cloth. I use the detail, an intimate moment in time, often woven in oversize scale to intensify a shared Beatrijs Sterk emotional and sensual experience. I use a digital loom to weave images that are embedded in the structure of cloth. The digital pixel becomes a thread that when interlaced with another becomes both cloth and image at the same time. I am particularly interested in the threshold at

( 217 )

( 218 )

( CHUNGHIE LEE )

Pietų Korėja / South Corea BEVARDĖS MOTERYS / NO-NAME WOMEN Instaliacija / Installation

Chunghie Lee yra tekstilės menininkė ir rašytoja, ji dėsto Seulo (P. Korėja) ir užsienio universitetuose, įskaitant Rod Ailando dizaino mokyklą JAV ir Evteko dailės ir dizaino institutą Suomijoje. Jai suteikti dailės bakalauro ir magistro laipsniai Hongiko universitete Seule, Korėjoje; 1994 metais ji gavo Fulbraito stipendiją dirbti Rod Ailando dizaino mokykloje. Čia ji pademonstravo tradicinę bojagi (Bo-ja-ki) techniką, kurią naudoja kūryboje.

bojagi darbai išsiplėtė ir apima instaliacijas, spektaklius ir kitas meno formas, atspindėdami didesnio meno pasaulio įvairovę.

Chunghie Lee savo darbus eksponuoja Korėjoje, Taivane, Japonijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Kanadoje, Australijoje ir JAV. Ji buvo kviestinė dizainerė 2001 m. Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, programoje „Mada judesyje“ (Fashion in Motion), 2004 m. rodė Kai per 1999-ųjų žiemos sesiją Rod Ailande Chunghie Lee savo darbus Olandijos popieriaus bienalėje Reisveike bei pirmą kartą už Korėjos ribų pradėjo dėstyti bojagi techni- eksponavo kūrinius Meno ir dizaino muziejuje Niujorke. ką, ji nė neįsivaizdavo, kiek menininkų ir amatininkų sudomins ši tradicinė korėjiečių technika. Įkvėptai mokomi Jos darbų yra nuolatinėse pagrindinių muziejų kolekcijoChunghie Lee, įvairių šalių ir sričių studentai pritaikė šią se, įskaitant Viktorijos ir Alberto muziejų Londone; Meno techniką savo pačių interesams ir poreikiams. Šiuolaikinio ir dizaino muziejų Niujorke; Čikagos meno instituto mo-

kyklą; Evteko meno ir dizaino institutą Suomijoje; „Walkerhillo“ meno centrą Seule, Korėjoje. Ji neseniai išleido knygą „Bojagi & Beyond“, kur galima rasti trumpą bojagi istoriją, jos panaudojimo būdų, kelių tipų bojagi instrukcijas ir Lee bojagi šiuolaikinio meno kūrinių nuotraukų galeriją.

kūrinius. Skiaučių susiuvimas korėjiečių tradicijoje yra laikomas gydymo simboliu. Per siuvimo aktą, dygsnis po dygsnio sujungiamas ir atkuriamas laiko poveikis, taip gydant ir sukuriant harmoniją kompromiso keliu.

Aš regiu šį skiautinį kaip žmogaus gyvenimo metaforą.

Beatrijs Sterk Mes galime jausti save kaip atsitiktinius audinio gabaliukus, „Bojagi & Beyond“ (bojagi – tradicinis korėjiečių skiautinys), vienišus ir bereikšmius, sukurtas prieš daug amžių Korėjoje, man yra puikus įkvėpi- bet Dievo ranka mus sujungia mo šaltinis. Ši medžiaga buvo gaminama mūsų prosenelių, į gražią kompoziciją, kurių vardai nežinomi ir kurios nepelnė šlovės. didžiai harmoningą ir prasmingą Savo laiku jos turėjo mažai nepriklausomybės, bet buvo išti- Chunghie Lee kimos savo lemčiai ir išgyveno. Naudodamos kruopščiai išsaugotas brangių audinių skiautes, jos vaikiškai ir natūraliai www.chunghielee.com žaidė su spalva ir forma, sukurdamos tyrus ir nekaltus meno

Chunghie Lee is a textile artist and writer who lectures at universities in Seoul, Korea and abroad, including Rhode Island School of Design (RISD) in the USA and Evtek Institute of Art & Design in Finland. She received her BFA and MFA degrees from Hongik University in Seoul, Korea and was a Fulbright Exchange Scholar at Rhode Island School of Design in 1994. Here she showed the traditional bojagi (bo-ja-ki) technique which she employs for her artwork.

When Chunghie Lee set out to teach her first bojagi course outside Korea during the 1999 Wintersession at RISD, she could not have imagined how much interest this traditional Korean technique would eventually gain among artists and craftspeople outside Korea. Under Chunghie Lee’s inspiring guidance the students, from many different countries and disciplines, adapted the technique to suit their own interests and sensibilities. Contemporary bojagi work today has expanded to include installations, performances and other art forms, mirroring the diversity of the larger art world.

Art Institute of Chicago; the Evtek Institute of Art & Design, Finland; and the Walkerhill Art Center, Seoul, Korea.

She recently authored ‚Bojagi & Beyond‘ book, with a brief history of bojagi, its uses, instructions for several types of bojagi, and a photo gallery of Lee‘s contemporary bojagi art works.

Beatrijs Sterk „The Bojagi & Beyond“ (Korean traditional wrapping cloth) made many generations ago in Korea, this cloth is a source of great inspiration to me. It used to be made by our female ancestors whose names were unknown, and who did not gain fame.

In their time, they had little independence but they were faithful to their situation and endured. Using carefully saved scraps of precious fabrics, they played with color and shape in childlike fashion and in natural ways, creating pure and innocent art works. Sewing scraps together is regarded as a symbol of healing. Through the act of sewing, stitch by stitch, one connects and repairs the effects of time, thus heChunghie Lee‘s own work has been exhibited in Korea, als, and creates harmony through compromise.

Taiwan, Japan, Germany, Poland, France, Finland, Norway, the UK, the Netherlands, Canada, Australia and the USA. I see this patchwork She was an invited designer at the V&A “Fashion in Mo- as a metaphor for human life. tion” programme in London in 2001, has shown her work We may feel ourselves to be as random pieces of fabric, at the Holland Paper Biennial of Rijswijk in 2004 and has alone and without meaning, exhibited at the Museum of Art and Design in New York. but God‘s hand places us together in a beautiful composition Her works are in the permanent collections of major mu- which has great harmony and meaning.“ seums including those of the V & A Museum, London, UK; the Museum of Art and Design, New York; the School of Chunghie Lee

( 219 )

( 220 )

( LAIMA ORŽEKAUSKIENĖ ) Laimos Oržekauskienės kūryba skleidžiasi per apgalvotą ritualo įprasminimą ir dėmesingumą reiškinių ištakoms ir tradicijai, kaip didesniam žinojimui. Ritualą ji ne tik interpretuoja, bet ir atlieka. Susitapatina su juo, milimetras po milimetro primušdama ataudų siūlą metmenimis. Vienumoje. Savaitė po savaitės. Kiekviena detalė jos austame paveiksle yra prasminga: ir motyvas, ir raštas, ir technika, ir medžiagos. Kūryboje autorė naudojasi gausiu pasaulinės kultūros paveldu.

Ir jame ieško moters būties įprasminimo kodų. Arba pati juos kuria.

Dar garsiajame keturių dalių tapiserijų cikle „Moterys arhatos: Danutė, Lina, Violeta, Kristina“ (2003–2005) Laima vaizdavo moteris, net vardais jas pavadino, bet vaizdinyje nesuasmenino: aukso siūlų fone plaukais išausti moterų

LIETUVA / LITHUANIA PENKIASDEŠIMTMETĖS. PITIJOS / WOMEN IN THEIR FIFTIES. PYTHIAS

torsai (be veidų) pamažėl sukosi į tolumą kaip šventųjų arhatų statulos budistų šventyklose.

Ir šįkart, penkiasdešimtmečių pitijų cikle, kurį sudaro net aštuonios tapiserijos, menininkė į moterį žvelgia sakraliai.

Pitijos senovės graikų istorijoje buvusios pranašės – dieviškosios tarpininkės, teikdavusios ištaras orakulams, o šie jas išaiškindavo klausiantiesiems patarimo. Pitijomis būdavo tampama keliais būdais, bet šioje pareigybėje dominavo brandaus amžiaus moterys, joms buvo būdinga išlavinta vidinė klausa ir rega, gebėjimas „persijungti“ į ketvirtąjį matavimą – dvasiškąją erdvę. Kaip akivaizdu iš ciklo „Penkiasdešimtmetės. Pitijos“ kūrinių, Laimai Oržekauskienei moteriškosios išminties, harmonijos ir dvasingumo amžius yra penkiasdešimtieji metai, šį amžių ji įprasmina išausdama aštuonias penkiasdešimtmetes

drauges. Su jomis nueita gyvenimo atkarpa nuo vaikystės.

Prisiminimai, bendri išgyvenimai, charakterių ir pomėgių skirtumai šiose tapiserijose įprasminti per ornamentus ir „aksesuarus“, kuriais aprengiamos moterų figūros. Šį kartą, nors ir nevadinamos vardais, moterys atpažįstamos, tik jų žvilgsniai – ne atviri, o paslaptingai krypstantys į tolumą (ta pačia dieviškąja kryptimi kaip ir moterų arhatų torsai), lyg laukiant ištaros iš dangaus. Kasdienybė ir gry-

numas (moterys apsivilkusios minimaliai arba nuogos) naudojami kaip tikrumo ir savęs priėmimo metafora, nes visa, kas per dešimtmečius apauga mūsų kūną, yra įvaizdžio, o ne esybės dalis. Jausti savo kūną kaip sielos indą reikalinga branda ir išminties saikas, leidžiantis suvokti reiškinių priežastingumą, – pitijos ištara.

Oeuvre of Laima Oržekauskienė unfolds through giving carefully considered sense to ritual and attention to origins and traditions of the phenomenon which enables deeper knowledge. The artist interprets a ritual as well as implements it. She identifies herself with the ritual as she weaves millimetre by millimetre. In solitude. Week after week. Every single detail of the image she weaves is meaningful – motif, pattern, technique, material. In her artwork the artist employs rich heritage of global culture and seeks for codes that affirm feminine entity or invents them herself.

Pythias makes it clear that Laima Oržekauskienė sees the fifties as the age of feminine wisdom, harmony and spirituality. She represents the fifties by woven images of her eight female friends. They started in their childhood and have walked quite a distance together. Memories, shared experiences, difference in nature, likes and dislikes are represented through patterns and “accessories” that decorate the figures of these women. Although these women have no name, they can be easily recognized, except that their eyes are mysteriously pointed towards the horizon (the same way as the arhat torsos are turned) as if they were waiting for prophecy from heavens to be handed over to them. Routines and purity (women are almost or completely naked) are employed as a metaphor for verity and self acceptance, because what coats us in the course of decades is part of the image but does not represent entity. To be able to appreciate own body as a soul vessel, one needs maturity and sobriety that allow to comprehend causality of a phenomenon. That is what Pythias’ prophecy represents.

In her best known cycle of four tapestries called Women Arhats: Danutė, Lina, Violeta, Kristina (2003–2005) Laima depicted women and gave them names, but escaped personalization of image. Woven on golden background female torsos (there are no faces) little by little make a turn towards the horizon as saint arhat statues do in Buddhist temples.

Virginija Vitkienė

In the cycle of fifty-year-old pythias that consists of eight pieces the artist again sees the woman as sacred. In anci- Virginija Vitkienė ent Greece, pythias played the role of clairvoyants – divine mediums that provided oracles with prophecies. Oracles in their turn translated these prophecies to inquirers.

There were several ways to become a pythia, but usually it was a middle aged woman with developed inner sight to play this role. They were able to switch to fourth dimension – spiritual dimension. Her cycle Women in their fifties.

( 221 )

( 222 )

( CYNTHIA SCHIRA ) Cynthia Schira rengia parodas daugiau nei 40 metų ir yra viena iš įtakingiausių šiuolaikinės tekstilės pasaulio figūrų. Nuo 1983 m. ji naudoja kompiuterizuotas stakles sudėtingoms austos tekstilės struktūroms sukurti ir buvo viena pirmųjų tekstilininkų, kuri pritaikė kompiuterizacijos potencialą rankiniam audimui. 2000 m. Cynthia Schira gavo auksinį medalį iš Amerikos amatų valdybos (American Crafts Council) už viso gyvenimo laimėjimus, o 1989 m. – dailiųjų menų garbės daktaro vardą Rod Ailando dizaino mokykloje.

Jos darbų galima rasti Metropolitano meno muziejaus kolekcijose, Filadelfijos meno muziejuje, Čikagos meno institute ir kitur. Cynthia Schira kūriniai buvo eksponuoti daugelyje svarbių tarptautinių parodų, įskaitant VI, VIII ir XIV Lozanos tapiserijos bienales (1973, 1977 ir 1989 metais); Trečiojoje tapiserijos trienalėje Lodzėje, Lenkijoje (1978 m.); Tarptautiniame tekstilininkų konkurse Kiote, Japonijoje (1989 m.); Tekstilė ir naujos technologijos Londone (1994 m.); „Technologija kaip katalizatorius: tekstilės menininkai ant ribos“, Vašingtono tekstilės muziejus (2002–2003 m.); V Kauno bienalėje TEKSTILĖ ’05.

Jav / usa PIRMYKŠTĖ PRASMĖ / ETYMON. 2010 Medvilnė, žakardinis audimas / Cotton, Jacquard viewing 300 x 1500 cm

rodomas Kaune, yra 2010 metais sukurtas 3 metrų pločio ir 15 metrų ilgio abstraktaus turinio žakardinis audinys pavadinimu „Pirmykštė prasmė“ (Etymon), skaitmeniniais vaizdais interpretuojantis 39 muziejaus objektus.

Beatrijs Sterk www.cynthiaschira.com Esu audėja. Pastaruoju metu intensyviai dirbau elektroninėmis žakardo staklėmis „Oriole Mill“, Šiaurės Karolinoje.

Pavadinimas „Etymon“ reiškia žodį, iš kurio kilęs vėlesnis žodis. Šis audinys yra projekto, kuris vyks 2013 m. Spenserio muziejuje, Kanzaso universitete, pirmtakas. Šio audinio abstrahuotus vaizdinius įkvėpė skaitmeniniai šios kolekcijos objektų vaizdai, pasiekiami internetu. Nauji unikalūs raštai sukurti derinant ir sujungiant muziejinių objektų detales.

Mane žavi grafinių santykių sudėtingumas, palydimas ženklų vaizdo virsmo į audinio struktūras.

„Etymon“ buvo išaustas 300 cm pločio „Staubli“ elektroninėmis keturių galvučių staklėmis. Metmenys yra balta egip1991 m. Cynthia Schira dalyvavo žakardo projekte „Ger- tietiška merserizuota medvilnė, o ataudai – juoda medvilnė. man Müller Zell“ žakardo fabrike, šiandien ji dirba „Oriole Mill“, naujoviškame žakardo fabrike. Jam vadovauja Bet- Cynthia Schira hanne’as Knudsonas, buvęs jos studentas Kanzaso universitete. Pastarąjį dešimtmetį Schiros darbų temos buvo sutartiniai ženklai, šifrai ir kodai. Naujausias jos darbas,

( 223 )

Cynthia Schira has been exhibiting for over 40 years and is one of the most influential figures in the world of contemporary textiles. She has been using computerised looms since 1983 to create complex woven textile structures and was one of the first textile artists to fully appreciate the potential of computerisation for the handweaver. Cynthia Schira received the Gold Medal from the College of Fellows of the American Craft Council in 2000 in recognition of her lifetime achievement and an Honorary Doctorate of Fine Arts from Rhode Island School of Design in 1989. Her work is found in the collections of the Metropolitan Museum of Art, the Philadelphia Museum of Art, the Chicago Art Institute and many others. Cynthia Schira’s work has been shown in many important international exhibitions, including the 6th, 8th and 14th Lausanne Tapestry Biennials (in 1973, 1977 and 1989); the 3rd Tapestry Triennial of Lodz, Poland, in 1978; the ’89 International Textile Competition, Kyoto, Japan; Textiles and New Technology, London, in 1994; Technology as Catalyst: Textile Artists on the Cutting Edge, Washington Textile Museum, in 2002/3; and the 5th Kaunas Biennial TEXTILE’05.

Schira’s work were notations, ciphers and codes. Her latest work to be shown in Kaunas is a jacquard weaving entitled Etymon dating from 2010 and measuring 9 by 3 meters, with an abstract design based on 39 digital images representing museum objects.

Beatrijs Sterk www.cynthiaschira.com I am a weaver. Recently I have worked extensively on an electronic Jacquard loom at the Oriole Mill in North Carolina. ETYMON, the title, means a word from which a later word is derived. This weaving is a precursor to a project that will happen at the Spencer Museum at the University of Kansas in 2013. Digital images available online of objects in their collection were the source of the abstract panels within this weaving. By combining and juxtaposing aspects of these objects, new patterns developed. The complexity of the graphic relationships along with the morphing of the marks by their translation into woven structures fascinates me.

ETYMON was woven on a 117 inch wide Staubli electronic Cynthia Schira took part in a 1991 jacquard project at the loom that has four heads. The set is 168 epi. The warp is whiGerman Müller Zell jacquard mill; today she works with te Egyptian mercerized cotton, the weft is black cotton.

Oriole Mill, a new style jacquard mill, under the direction of Bethanne Knudson, one of her former students at the Cynthia Schira University of Kansas. In the last decade, the themes of

( 224 )

( LOUISE LEMIEUX BERUBE ) Louise Lemieux Bérubé gimė 1943 m. Kanadoje, baigė meno istoriją Kvebeko universitete Monrealyje. 1990 m. kartu su Regine Mainberger įkūrė Monrealio šiuolaikinės tekstilės centrą. „Aistringai mėgstu austi, todėl sugebėjau įtikinti biurokratus, kad ši technika yra mūsų kolektyvinės istorijos dalis, bent jau Kvebeko moterims.“ Centre buvo sukurta mokymo programa „Tekstilės konstrukcija“, kuri praktiškai diegė naujausias mezgimo ir audimo technologijas. Žakardo kursai studentus suvedė su pramone. 1997 m. Louise Bérubé pradėjo organizuoti žakardinio audimo vasaros kursus tarptautinei auditorijai. Daugiau nei 300 tekstilininkų dalyvauja juose ir vyksta į Monrealį su savo darbais, kad išaustų juos centre, tokiu būdu leisdami centrui išplėsti savo įrangos bazę.

Kanada / Canada

audimo įgūdžius. Bérubé visada žavėjo menininkų, šokėjų, rašytojų, fotografų, kino ir multimedijos ekspertų darbai, ji įtraukė juos į savo darbo vaizdus. Bérubé tyrinėja įvairiapusę gyvenimo viziją, žmogų ir gamtą, naudodama kompiuterinę techniką, kurios išplitimo iniciatore pati yra. Šis metodas leidžia menininkui pasitelkti nuotrauką, jos vaizdu manipuliuoti taip, kad gautųsi norimas efektas, ir paversti tai austa tekstile.

Louise Bérubé eksponavo savo darbus visoje Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat Belgijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Argentinoje, Kinijoje ir Ispanijoje. Bérubé darbai demonstruojami viešose kolekcijose: Kanados ambasadoje Londone, Didžiojoje Britanijoje, Vokiečių technikos muziejuje Louise Bérubé ne tik užsiima šia svarbia švietimo veikla, Berlyne, Vokietijoje, Menų centre Monrealyje, Loto Kvebebet ir yra talentinga menininkė – ji jungia fotografijos ir ke, bei kitose Kvebeko vietose: Kultūros vystymo centre,

Lazalio viloje, Manuelio Beth Shalomo šventykloje, Ves- Kūrinys: tmounte, taip pat daugelyje privačių kolekcijų.

TRIPTIKAS. 2009. Nerūdyjantis plienas, viela, linas, vilna, žakardinis rankinis audimas. 106 x 145 cm. Vaizduojami: šokėjai George Stamos,

Kaune Louise Bérubé parodys didelio formato žakardo Clara Furey; choreografijos ir tekstilės nuotrauka: Louise Lemieux audinius, pagamintus iš jos pačios nuotraukų, vaizduo- Bérubé jančių šokėjus, kur judesys ir energija transformuojami į sudėtingas audimo struktūras.

Beatrijs Sterk www.louiseberube.com

Louise Lemieux Bérubé, born in Canada in 1943, graduated in Art History from the University of Quebec in Montreal. Together with Régine Mainberger, she founded the Montréal Centre of Contemporary Textiles in 1990. “Having a great passion for weaving, I managed to convince the bureaucrats that this technique is part of our collective history, at least for the women of Quebec”. Thus the “Textile Construction” programme was set up, embracing new technologies in knitting and weaving from the outset. The jacquard course brought the students in touch with industry. In 1997 Louise Bérubé began offering summer courses in CAD jacquard weaving to an international public. Over 300 textile artist have participated and are returning to Montréal with their commissions to have them woven at the Centre, enabling the Centre to expand its equipment.

Apart from these important educational activities, Louise Bérubé is a gifted artist who combines her skills in photography and weaving. Bérubé has always been fascinated by the work of artists, dancers, writers, photographers, film and multimedia quilters etc., which she has incorporated into the imagery of her own work. Bérubé explores a multi-faceted vision of life, man and nature through the use of a computer-assisted technique she has pioneered.

This technique enables the artist to use a photograph, manipulated to produce the desired effect, and transform it into a woven textile.

Louise Bérubé has exhibited her work throughout Canada and the United States as well as in Belgium, Finland, France, Germany, Japan, Korea, Argentina, China and Spain. Bérubé’s work is represented in public collections, including that of the Canadian Embassy in London, UK; Deutsches Technikmuseum, Berlin, Germany; Place des Arts in Montréal; Loto Québec; Société de développement des entreprises culturelles du Québec; Ville de Lasalle, QC, and Temple Manuel Beth Shalom, Westmount, QC, as well as numerous private collections.

In Kaunas Louise Bérubé will show large-format jacquard weavings produced from her own photos of dancers, translating movement and energy into complex weaving structures.

Beatrijs Sterk www.louiseberube.com Artwork: TRYPTIQUE. 2009. Handwoven Jacquard: tencel, stainless steel, copper, linen, wool. 106 x 145 cm / Pictured: dancers George Stamos, Clara Furey; photograph of choregraphy and textile artwork: Louise Lemieux Bérubé.

( 225 )

( 226 )

(

MÁXIMO LAURA

)

MÁXIMO LAURA gimė Peru 1959 metais. Nuo devynerių metų nelankė nuolat mokyklos, o audė savo tėvo dirbtuvėse. Studijuodamas ispanų literatūrą, jis sutiko italų tekstilės menininkę Helvecia Kela Cremaschi (ji tuo metu turėjo dirbtuvę Limoje), kurios dėka atrado, kad audimas gali būti ekspresyvi meno for-

PERU MĖNULIO POEZIJA / POETRY OF THE MOON

ma. Nuo tada jis pasiaukojo šiai meno formai, kūryboje demonstruodamas savo Andų kultūros šaknis ir kosminę pasaulėjautą. Jis tikisi prisidėti prie šios turtingos senosios kultūros atsinaujinimo, kuri vis dar gyva, nors jai ir gresia išnykimas. Ieškodamas senojo stiliaus šiuolaikinio požiūrio, jis teigia: „Savo darbe naudoju spalvas kaip

energijos ir gyvybingumo šaltinį – šviesa yra energija.“ Jo gyvos, spalvingos tapiserijos pripažįstamos ir pelno prizus visame pasaulyje, pavyzdžiui, jam teko garbingas paminėjimas III Europos tekstilės ir pluošto meno trienalėje „Tradicija ir inovacija“, kuri vyko Rygoje 2007 m.; bronzos apdovanojimas V tarptautinėje pluošto meno bienalėje ir tarptautiniame simpoziume Pekine, Kinijoje (2008 m.), ten pat – meistriškumo apdovanojimas 2010 m.; garbingas paminėjimas V tarptautinėje tekstilės meno bienalėje Buenos Airėse (2009 m.), pirmoji premija Amerikos audimo gildijoje „Mažosios išraiškos“ (2009 m.); garbingas paminėjimas XIII Tarptautinėje tapiserijos trienalėje Lodzėje, Lenkijoje (2010 m.); meistriškumo apdovanojimas VI tarptautinėje tekstilės meno bienalėje „AIRE“ Meksikoje (2011 m.). Tais pat metais jo darbai eksponuoti prestižiniame tekstilės muziejuje Vašingtone, kur buvo atrinkti parodai „Žalia – spalva ir priežastis“.

kolegas. Vienetinius ir „muziejinius darbus“ audžia pats menininkas, o pabaigia jo asmeniniai padėjėjai. Visos tapiserijos gaminamos iš Peru alpakų vilnos, chemiškai dažytos vilnos ir pramoninės gamybos dažiklių. Jo darbo metodas, kai vienuose atauduose naudojamos kelių spalvų temos, yra labai panašus į Obiusono (Aubusson) dirbtuvių techniką. Skiriasi tik tuo, kad Laura naudoja trečią dimensiją – paviršiaus tekstūrą, kuri suteikia daugiau išraiškos. Šiuo metu jis dirba su sieninėmis freskomis, bet Kaunui ir intymiam A. Žmuidzinavičiaus memorialiniam muziejui parinko mažesnių tapiserijų seriją, kur rodomas šiuolaikinis Andų gyventojams būdingas požiūris į kasdienybę. 2010 m. gimtajame Peru Máximo Laurai buvo suteiktas „Nacionalinės gyvosios žmogiškosios vertybės“ vardas.

Beatrijs Sterk

Laura kuria tapiserijas savo dirbtuvėje. Jas mažomis se- www.maximolaura.com rijomis arba kaip dalį pastovios produkcijos audžia labai Kūrinys: MĖNULIO POEZIJA . Tapiserija. 121 x 148 cm specializuota audėjų, kurie išmokyti jo technikos, grupė.

Menininkas ne tik kuria, bet ir entuziastingai moko savo

MÁXIMO LAURA, born in Peru in 1959, has woven in his father’s workshop since he was 9 years of age, attending school in part time. While studying Spanish literature, he discovered that weaving can be an expressive art form when he met Italian textile artist - Helvecia Kela Cremaschi, who had her workshop in Lima at that time. He has devoted himself to this form of expression ever since, clearly showing his Andean roots and cosmic world view. He hopes to contribute to the renewal of this rich old culture that is still alive, although threatened with extinction. Looking for a contemporary view with his style; “In my work I use colours as sources of energy and vitalisers – light is energy”. His vibrant, colourful tapestries are recognized and winning prizes all over the world, e.g. an Honorable Mention at the 3rd European Textile and Fibre Art Triennial, “Tradition & Innovation”, held in Riga in 2007; a Bronze Prize at the 5th International Fiber Art Biennial & International Fiber Art Symposium in Beijing, China, in 2008 and an Award of Excellence in 2010; an Honorable Mention at the 5th International Biennial of Textile Art in Buenos Aires in 2009; First Prize at the Handweavers Guild of America’s “Small Expressions” in 2009; an Honorable Mention at the 13th International Tapestry Triennial of Lodz, Poland, in 2010; the Award of Excellence at the VI International Biennial of Textile Art “AIRE” held in Mexico in 2011. Also in 2011, his work was on show at the prestigious Textile Museum of Washington DC, having been picked for the exhibition “Green – the Color and the Cause”.

Laura produces tapestries is his own workshop, woven by a very specialized team of weavers trained in his own technique, either in small series or as part of his permanent production. Besides having commissions he is involved in teaching and training of colleagues. One-offs and “museum pieces” are woven by the artist himself and finished by his personal assistants. All tapestries are made from Peruvian alpaca wool and chemically dyed wool and dyestuff are from industrial production. His working method, using multiple coloured threads in one weft, is very similar to that of the Aubusson technique, except that Laura uses a third dimension, a surface texture that produces a greater expression. Currently he is working on wall-filling murals, but for Kaunas and the intimate “Memorial Museum of A. Žmuidzinavičius” he has chosen a series of smaller tapestries showing a contemporary Andean view on everyday life.

Máximo Laura was nominated a “National Living Human Treasure” in his native Peru in 2010.

Beatrijs Sterk www.maximolaura.com Artwork: POETRY OF THE MOON. Tapestry. 121 x 148 cm

( 227 )

( 228 )

( JOLANTA ŠMIDTIENĖ ) Jolanta Šmidtienė – tekstilės aistra deganti asmenybė, sugebanti daugeliui įskiepyti susidomėjimą šia meno sritimi. Ji nesibodi tekstilės technikų „moteriškumo“ (daugiausia naudoja siuvinėjimą ir tapymą ant šilko). Priešingai, ji išnaudoja medžiagiškąsias tekstilės konotacijas užburiančiai šilko ir siūlo magijai sukurti. Tekstilė šios menininkės rankose yra meditacijos priemonė, bendrystės instrumentas, (savi)gydos galimybė, grožio įkūnijimas, estetikos išteklius, tradicijos puoselėjimas, inovacijų raktas, individualumo paraiška, gyvenimo būdas.

Lietuva / Lithuania DEBESŲ KASPINAS / RIBBON OF CLOUDS

jimas – sužavi vis naujus parodų lankytojus, galerininkus ir muziejininkus. Kokia šių beveik nereprodukuojamų kūrinių (net ir kokybiškiausios fotografijos neatskleidžia tikrojo technologinio fenomeno) paslaptis? Jau beveik dvidešimt metų dailininkė siuvinėja tarp dviejų (kartais – trijų) ant porėmio ištempto skaidraus audeklo plokštumų. Jos siūlų dygsniai – iki neįmanomumo tikslūs ir preciziški – sukuria abstrahuotas figūras ir formas, tačiau savo tikruoju pavidalu esančias ne materialiose tiulio ar šilko plokštumose, o erdvėje tarp jų. Erdviniai J. Šmidtienės siuviniai – tai savotiški akvariumai, aplink kuriuos vaikštant statiškas vaizdas žiūrovo akyse ima virpėti ir kisti.

Nuo 1995-ųjų, kai baigė meno studijas VDA (Kauno dailės instituto Tekstilės katedroje), J. Šmidtienė nuolat daly- Virginija Vitkienė vauja parodose Lietuvoje, Europoje ir JAV. Vien asmeninių parodų kasmet surengia po keletą, nes menininkės atrasta ir ištobulinta autorinė technika – erdvinis siuvinė-

( 229 )

Jolanta Šmidtienė is a personality burning with passion for textile, able to inspire many people with interest in this area. She is not bothered by the "femininity" of textile technologies (she mostly uses embroidery and painting on silk). She rather employs the material connotations of textile to create the enchanting magic of silk and yarn. In this artist’s hands textile is a means for meditation, an instrument of community, a possibility of (self)healing, the embodiment of beauty, the resource of aesthetics, a way to cherish tradition, the key to innovation, a practice of individuality and a life style.

quality photographs cannot reveal the true technological phenomenon)? For almost twenty years, the artist has been embroidering between two (sometimes three) surfaces of transparent fabrics stretched on a stretcher. Her stitches – impossibly precise – create abstract figures and forms, which exist in their true shape not in the material surfaces of gauze or silk, but in the space between them.

The spatial embroideries of Jolanta Šmidtienė are like aquariums: when walking around them, their static view starts vibrating and changing in front of the viewer’s eyes.

Virginija Vitkienė Since 1995, when she finished her studies at the Vilnius Academy of Fine Arts (Textile Department, Kaunas Institu- www.tdg.lt/dailininkai/jolanta_smidtiene te), Jolanta Šmidtienė has been constantly participating in exhibitions in Lithuania, Europe and USA. She holds several solo exhibitions every year because the original technique she discovered and perfected – spatial embroidery – fascinates new audiences of exhibitions, gallerists and museum professionals every time. What is the secret of these almost irreproducible works (even highest

( 230 )

( LOZANOS BIENALĖS KOLEKCIJA / LAUSSANE BIENNIAL COLLECTION ) Tomso Pauli fondas ir tarptautinių tapiserijos bienalių, vykusių Lozanoje, Šveicarijoje, 1962–1995, palikimas Lozanoje daugiau nei trisdešimt metų vyko tapiserijos bienalės. Jos pavertė miestą pasauline šiuolaikinės tekstilės sostine. Renginys atsirado susitikus Tomsui Pauli (1916–1970), tuometiniam dekoratyvinių menų muziejaus Lozanoje direktoriui, ir Jeanui Lurcat, prancūzų tapytojui ir tapiserijų kūrėjui, inicijavusiam prancūzų tapiserijos atgimimą po Antrojo pasaulinio karo. 1959 m. Pierre Pauli iškėlė idėją, kad reikia atkreipti didesnį dėmesį į šiuolaikinę tapiseriją. Tai atvėrė kelią įkurti CITAM (Tarptautinis senosios ir šiuolaikinės tapiserijos centras). Ši organizacija, kuriai iki pat mirties 1966 m. vadovavo Jeanas Lurçat, surengė šešiolika parodų, jos tris dešimtmečius žymėjo pagrindines gaires tarptautinėje tekstilės scenoje.

nustojo austi pagal kartonus ir rinkosi savarankišką audimą, transformuodami klasikinę sieninę tapiseriją į erdvinį bei aplinkos meną. Jie tyrė netradicinių medžiagų technines ir raiškos galimybes, taip pat išrasdavo ir įgyvendindavo naujas technikas. Lozanos parodose šalia klasikinių prancūziškų vertikalaus ir horizontalaus audimų atsirado naujas trijų matavimų tekstilės pasaulis. Tapiserijos bienalės suteikė tekstilės menui progą pasirodyti šiuolaikinio meno scenoje kaip savarankiškam meninės raiškos būdui ir sulaukti plačiosios publikos pripažinimo.

Tomso Pauli fondas

Fondas įkurtas 2000-aisiais, išformavus CITAM. Fondo misija – išsaugoti Lozanos bienalių atmintį. Jam priklauso 165 tekstilės kūrinių kolekcija, čia galima pamatyti sieninę tekstilę, reljefinius darbus, tekstilinę skulptūrą ir instaliacijas. Darbų autoriai – tarptautiniu mastu pripažinti menininkai, kurių darbai buvo pristatyti bienalėse. Tarp jų – Magdalena Abakanowicz, Jagoda Buić, Olga de Amaral, Lozanos paroda tapo pirmąja – ir ilgai buvo vienintelė – Ritzi ir Peteris Jacobi, Elsi Giauque ir Naomi Kobayashi. platforma, suteikusia tekstilininkams galimybę tyrinėti naujas technikas ir medžiagas. To rezultatas – įspūdingas Kita fondo misija yra tirti, saugoti ir pristatyti plačiajai putekstilės meno vystymasis ištisus 30 metų. Menininkai blikai Tomso kolekciją – svarbią XVI–XIX a. tapiserijų ir siu-

vinėjimo kolekciją, kurią Mary Toms 1994 m. testamentu paliko Vo kantonui. Fondas, esantis Lozanoje, kol kas dar neturi nuolatinės ekspozicinės erdvės, bet organizuoja parodas Šveicarijos ir kitų šalių muziejuose, taip pat leidžia katalogus. Kolekcijas galima pamatyti trumpalaikėse parodose.

Kūriniai: Magdalena Abakanowicz. ABAKAN 29, 1967–1968.

Sizalis / Sisal, 210 x 200 x 40 cm Kitame puslapyje: Jeanas Lurçat. Terre Air Eau Feu (Žemė. Oras.

Vanduo. Ugnis). 1961. Tapiserija, vilna.

Giselle Eberhard Cotton Direktorė ir kuratorė Toms Pauli fondas, Lozana

The Toms Pauli Foundation and the Legacy of textile works which includes wall pieces, reliefs, textile the International Tapestry Biennials held in sculptures and installations. The works were created by Lausanne, Switzerland, 1962–1995 internationally acclaimed artists who had exhibited at the Biennals, including Magdalena Abakanowicz, Jagoda For over thirty years the International Tapestry Biennials Buić, Olga de Amaral, Ritzi and Peter Jacobi, Elsi Giauque were held in the city of Lausanne, making it the world and Naomi Kobayashi. capital of contemporary textile art. The event had come into being thanks to the encounter of Pierre Pauli (1916- The Foundation’s mission is also to research, preserve and 1970), the then director of the Decorative Arts Museum bring to public attention the Toms Collection, an imporin Lausanne, with Jean Lurçat, the French painter and ta- tant grouping of sixteenth- to nineteenth-century tapespestry designer, who had instigated the revival of French tries and embroideries, bequeathed to the State of Vaud tapestry after World War II. In 1959, Pierre Pauli mooted by Mary Toms, in 1994. The Foundation, which is based the idea of giving modern tapestry greater visibility and in Lausanne, is not yet endowed with its own permanent thus opened the way for the creation of the Centre Inter- display space but organises exhibitions in museums in national de la Tapisserie ancienne et moderne (CITAM). Switzerland and other countries, and publishes cataloThis organisation, presided over by Jean Lurçat until his gues. The collections can be viewed during temporary death in1966, put on sixteen shows which, for three con- exhibitions. secutive decades, constituted major landmarks on the international textile-art scene.

Giselle Eberhard Cotton Director and Curator The Lausanne exhibition was the first platform – and Toms Pauli Foundation, Lausanne for many years the only one – to give textile artists the opportunity to explore new techniques and materials. As Artwork: a result, textile art enjoyed thirty years of spectacular de- Magdalena Abakanowicz. Abakan 29, 1967-1968.

Sisal, 210x200x40 cm velopment. Artists began abandoning cartoons in favour of autonomous weaving, transforming the classic wall ta- Next page: pestry into a form of spatial and environmental art. They Jean Lurçat. Terre Air Eau Feu (Earth Air Fire Water). 1961. Tapestry, investigated the technical and expressive possibilities of wool. unusual materials, as well as inventing and implementing new techniques. Alongside the classic French method of high-warp and low-warp weaving, a whole new world of three-dimensional textile art made its appearance at the Lausanne shows. The Tapestry Biennials gave textile art the chance to assert itself on the contemporary art scene as an autonomous artistic expression, and win public recognition.

The Toms Pauli Foundation The Foundation was set up in 2000, soon after the disbanding of CITAM, with the mission to preserve the memory of the Lausanne Biennals. It manages a collection of 165

( 231 )

( 232 )

( 233 )

( 234 )

( PORTUGALIJOS KOLEKCIJA / Portuguese COLLECTION )

DAR KARTĄ: Portugalijos tekstilės ir šiuolaikinio meno paroda

Lucas (tapytoja), João Vaz de Carvalho (iliustratorius, dailininkas), Lilia Catarina (skulptorė); Jorge Ramosas (dailininkas, turi mados dizainerio patirties), Conceição Riosas Portugalija turi senas tekstilės tradicijas – ir amato, ir pra- (tekstilės dizaineris) ir Alexandra Ministro (tekstilės dailimonės. Per pastaruosius dešimtmečius buvo restruktūri- ninkė ir mados dizainerė). zuotas pramoninės tekstilės sektorius, naujoviškai sujungiant pramoninius rankdarbių amatus ir dizainą. Kadangi nuolat naudojame tekstilę ir suvokiame ją tik kaip „produktą dėvėjimui“, dažnai nematome kritinių ir estetinių Kūrinys kairėje: João Vaz de Carvalho tekstilės perspektyvų.

Kūrinys apačioje: Jorge Ramos

Žvelgiant iš šio taško, Kauno bienalė gali tapti diskusijų tarp menininkų, dizainerių ir visuomenės forumu, ir sukurti galimybę veiksmingai atnaujinti „tekstilės“ sąvoką, išgrindžiant naują kelią Portugalijos tekstilės menui. Šiai parodai kuratorė ir menininkė Lúcia David atrinko šešis įvairių sričių ir stilių menininkus, kurie tiria tekstilę įvairiais būdais ir iš įvairių kampų. Anksčiau dirbę mados dizaineriais, iliustratoriais, dailininkais ir skulptoriais, šie menininkai pasirinko tekstilę kaip išraiškos priemonę menui, istorijai ir kultūrai sujungti. Šios grupės meno kūriniai buvo atrinkti glaudžiai susiejant su VIII tarptautinės Kauno bienalės TEKSTILĖ ’11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN koncepcija, kur tekstilė pristatoma kaip meno kūrimo proceso, jų koncepcijos, ikonografinės nuorodos ir/arba medžiagos pagrindas. Parodoje pateikiama meninės raiškos įvairovė: Lucia David (knygų dailininkė, pagal išsilavinimą – mados dizainerė); Marcia

REWIND: Portuguese Textile and Contemporary Art Exhibition

different ways and from diverse angles. Originally working as fashion designers, illustrators, painters or sculptors, these artists took up textiles as means of expression, Portugal has a long tradition in Textiles, booth in craft assembling art, history and culture. and industry. In the last decades has been restructuring its industrial textile sector, by interconnecting industry The artworks of this group show, were selected in close hand-made crafts and design. Due to its constant use and connection with the 8th international Kaunas Biennial because textiles have been understood merely as a “pro- TEXTILE 11: REWIND-PLAY-FORWARD concept, were textiduct to wear” often we look at textiles without a critical le appears as the base for the construction of the artworks, it´s concept, iconographic reference and/or material and aesthetic perspective. used. A wide range of skills are present: Lúcia David (book In this context, Kaunas Biennial TEXTILE could be a forum artist, with fashion design background); Márcia Luças for debate between artists, designers and the public, and (painter), João Vaz de Carvalho (illustrator, painter), Lilia could create an opportunity for the effective renewal of Catarina (sculptor); Jorge Ramos (painter, with fashion the concept of “textile” opening a new via for Portuguese design background), Conceição Rios (Textile Designer) and Alexandra Ministro (textile painter and fashion detextile art. signer).

For this exhibition, Lúcia David – curator and artist participating in the show – selected six artists, with a varied Artwork on the left: João Vaz de Carvalho range of works and backgrounds that explore textile in Artwork above: Jorge Ramos

( 235 )

( 236 )

( estIJOS KOLEKCIJOS / ESTonian COLLECTION ) Estijos tekstilės meno paroda Kaune, galeri- žanro ribų, neatsižvelgdama į jų svarbą, paliekant jas nejoje „Meno parkas“, 2011 m. rugsėjo 22 d. – pastebėtas, o gal net ignoruojant. gruodžio 31 d.

Kaip meninės išraiškos priemonė, tekstilė yra naratyvinis Kauno bienalė TEKSTILĖ traukia auditoriją iš visos Euro- mediumas ir savo prigimtimi negali daryti vien tik išorinio pos ir sumušė daugelį lankomumo rekordų. Ji tapo ma- poveikio. Vienas iš parodos tikslų yra nurodyti šios srities dos nešėja autoriams, taip pat viso pasaulio publikai. Su tendencijas. Pasirinktas darbų rinkinys pabrėžia kryptis, pagrindine renginio koncepcija yra susijusios ir bienalę kurias pati kuratorė laiko svarbiomis ir turinčiomis kokylydinčių parodų, eksponuojamų įvairiose galerijose ir bę, tvarumą ir gylį. Čia yra įvairių stilių ir kalbėjimo būdų, Kauno miesto erdvėse, temos. Šiuolaikinio Estijos (teks- įvairių medžiagų ir technikų – ir tradiciškų, ir būtent totilės) meno paroda galerijoje „Meno parkas“, kuruojamas kių, kurios daro mus įvairių sričių menininkais, valdančiais tekstilės dizainerės ir menininkės Monikos Järg, yra viena savas išraiškos priemones. Tekstilė čia yra tarsi terpė; ne iš kviestųjų lydinčiųjų parodų, rengiama Kauno bienalės tikslas ar pati sau būtinybė, o neatsiejama menininko pranešimo ir „rankraščio“ dalis, taip pat buvimas menininku partnerio – Estijos dailininkų sąjungos. ir bendresne prasme.

Parodos idėja grindžiama trimis tekstilės, kaip šiuolaikinio Estijos meno išraiškos priemonės, lygiais – koncepcija, Vis dėlto vienas svarbiausių atrankos kriterijų susijęs su medžiaga ir technologija. Kiekviena jų vaidina svarbų vai- menininko santykiu į aplinkinį pasaulį. Kaip mes kreipiadmenį: be koncepcijos tekstilės kūriniai tiesiog liktų ge- mės į visuomenę, vienas į kitą ir – kas svarbiausia – į save? rais rankdarbiais, o konceptualūs darbai reflektuoja mil- Kaip mes bendraujame? Kūriniai yra suskirstyti į grupes, žinišką semantikos sritį ir yra įdomūs tiems, kurie greitai kai kurie iš jų atsirado iš ankstesnės patirties, o kai kurie suvokia dalykus ir labiau sutelkia dėmesį į išorės savybes, yra potencialaus dialogo, gimusio kuratoriaus prote, vizija, kylanti iš stilistiškai skirtingų kūrinių. Tai – dialogas su kaip ir tiems, kurie mėgsta gilintis į dalykų esmę. autoriais, darbais, auditorija ir visuomene.

Pasinaudodamos asmenine savo patirtimi ir supratimu, kuratorės bandys parodoje paaiškinti ir nužymėti Estijos Kauno bienalės kontekstas leidžia būti menininku geriautekstilės meno įvykius. Parodoje bus aiškiai vengiama sia šio žodžio prasme; auditorija tikisi ne to, ką jau žino, ir

ne to, ką siūlo bendrasis išsilavinimas. Čia galima eksperimentuoti, provokuoti ir pasiūlyti iššūkius, diskusijų temas ir netikėtas patirtis (tiek teigiamas, tiek neigiamas). Taigi, paroda gali visų pirma siųsti žinią, kad menininkas nebūtinai turi būti kenčiantis visuomenės atstumtasis, bet užsispyręs subjektas, aiškiai išreiškiantis savo nuomonę; kažkas, kas turi – ir privalo – būti vertinamas.

Urmas Viikas, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister, Katariina Meister, Indrekas Liitas, Aune Taamal, Monika Järg, Kirilas Safonovas.

Monika Järg Partneriai: Estijos dailininkų sąjunga www.eaa.ee Galerija „Meno Parkas“ www.menoparkas.lt

Dalyvaujantys menininkai: Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Anu Põder kūrinys kairėje

Estonian Textile Art Exhibition in Kaunas

expressive means. Textile is like a medium here; is not an aim or necessity of its own, but an inherent part in the The Kaunas Biennial TEXTILE is the audience ma- artist’s message and ‘handwriting’, and also in being an gnet all over Europe and has set a series of visitor records. artist in a more general sense.

It has become a trendsetter for authors as well as the audience all over the world. The Biennial is accompanied by However, one of the most important selection criteria is satellite projects in various galleries and urban space of relating to the surrounding world. How do we address the Kaunas, the themes of which are associated to the main society, one another and – most importantly – ourselves? concept of the event. One of the invited satellite projects How do we communicate? Works are arranged in sets, is the exhibition of contemporary Estonian (textile) art some of which have emerged from an earlier experience in Gallery Meno Parkas, curated by textile designer and and some being a vision of potential dialogue born in the artist Monika Järg, and organised though the partner of curator’s mind and stemming from the different styles of authors. It is a dialogue with authors, works, the audience Kaunas Biennial – Estonian Artists’ Association. and society.

The concept of the exhibition focuses on textile as a me- The context of the Kaunas Biennial allows one to be an ans of expression in contemporary Estonian art world – in artist in the best sense of the word; the audience does not concept, material and technology. Each of them plays its expect what they already know and what is offered by geown important role: without a concept the works made neral education. Rather, they can be experimented with, in textile will simply remain good handicraft, while wor- tempted, provoked and offered challenges, discussion ks based on a concept have an enormous semantic field topics and unexpected experiences (both positive and both for those who grasp things fast and rather focus on negative). Thus, the exhibition might primarily communicate a message that an artist is not necessarily a suffering external qualities, and those who dive deep. outcast in the society, but an opinionated subject clearly Taking the curator’s own experience as a starting point, expressing his/her views; someone who should – and the exhibition will try to interpret and map the occurren- must – be considered. ces of Estonian textile art, at the same time clearly crossing the borders of the discipline, without considering Participating artists: Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu them important, leaving them unnoticed and perhaps Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmas Viik, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister with Kataeven ignoring them. riina Meister and Indrek Liit, Aune Taamal, Monika Järg, As an artistic means of expression, textile is a narrating Kirill Safonov. medium, and in its true essence it cannot merely be an external effect. One of the aims of the exhibition is poin- Monika Järg ting out the tendencies in the field. The selected set of works highlights the directions that are deemed impor- Partners: tant by the curator and possess quality, sustainability and Estonian Artists Association www.eaa.ee depth. There are different styles and messages, different Gallery "Meno Parkas" www.menoparkas.lt materials and techniques – on the one hand, carrying on the tradition and on the other, being precisely what Artwork by Anu Põder makes us artists in different fields with their own set of

( 237 )

( 238 )

( KOSTA RIKOS KOLEKCIJA / COSTA RICA'S COLLECTION ) Dar kartą – Šokam – Pirmyn: Magiškoji Kosta Rikos atmintis. Kosta Rikos tekstilės kūrėjai “Estetinės technologijos, sutelktos į tekstilę, kuri funkcionuoja kaip tradicinė metmenų ir ataudų struktūra arba kaip neapdirbtų pluoštų derinių alternatyvos, išplėtojo strategijas, padedančias sukurti išraiškos kalbą, kuri kasdieniame mene praplečia jų suvokimą.

Tai padeda keistis informacija (šalyje ir pasaulyje) ir interpretuoti tekstilinius šioje parodoje pristatomus objektus.

Šios kalbos suteikia galią idėjoms, pabrėžia išsakomas mintis ir įtvirtina novatoriškas vaizdines formas, kurios sieja ir derina tarpusavyje tradicines tekstilės technologijas, taip pat panaudodamos pluoštą, kaip novatorišką elementą, padaro erdvės eksperimentams.

„Magiškoji Kosta Rikos atmintis“ gimė susilydžius idėjoms, medžiagoms ir galimybėms. Jas ši grupė pasitelkia norėdama įtvirtinti objektą, kuris simboliškai išlaisvinamas iš pagrindinių formų ir pakeliamas į ikoninį lygmenį.

Tai reiškia, kad vaizdai laužo tradicinį tekstilės suvokimo ar jos funkcijos ritualą, siekdami sustiprinti kultūrinį poveikį ir tiksliau perteikti sudėtingo mūsų visuomenės gyvenimo detales. Sujungiant kūrėjų rūpesčius ir meninius tikslus iš naujo įtvirtinamas jų kasdienis artumas, pristatomos naujos vizijos ir interpretacijos, kova, kurią tenka ištverti visiems kūrybiniams procesams.

Kosta Rikos tekstilės kūrėjų grupę, pristatomą M. K. Čiurliono muziejuje, Lietuvoje, sudaro menininkai, kurių asmeninė vizualinė patirtis kilo iš tradicijų ir žavėjimosi pluoštais. Pluoštų jungimas Kosta Rikoje laikomas tradicine tekstiline technologija, nutiesusia tiltus ir leidusia išreikšti asmenines skirtingų tekstilės kūrinių vizijas.

Dar kartą – Šokam – Pirmyn yra magiškas mechanizmas, kuriuo remdamiesi Kosta Rikos tekstilės kūrėjai išvystė labai įdomias koncepcijas. Jų ašimi tapo laiko struktūra, leidžianti įvertinti praeitį ir nupiešti galimą ateitį.

Tekstilės kūriniai tampa atminties pėdsakais ir dalelėmis, kurie apibrėžia visų šios kolekcijos objektų ribas.

Kurdama tekstilinį išgyvenimą ši Kosta Rikos kūrėjų grupė remiasi ne tik medžiagų derinimu, bet ir jų suvokimu: tai visko lydinys, dialogas su netradiciniais komponavimo būdais ir siekiais generuoti klausimus apie estetinių tekstilės praktikų reikšmę Kosta Rikoje.

Menininkai / Artists: Loida Pretiz, Nela Salgado, Nani Cañas, Carolina Matamoros, Celita Ulate, Dinorah Carballo, Ileana Moya, Patricia Rucavado, Iris Terán, Rocío Flaqué, Gloriana Sánchez, Li Briceño, María Teresa Arteaga, Gian Carlo Sandoval, Leidalia Flaqué, Fiorella Pattoni Urbina – Mario Acosta Montero, Carolina Parra, Karen ClaTodėl ši Lietuvoje pristatoma Kosta Rikos paroda remia- char, Emilia González, Paulina Ortiz. si tekstilinių medžiagų, priklausančių mūsų atminčiai ir tapsiančių realiomis parodų salėje, kerais, taip suteikiant Kūrinys kairėje: Carolina Parra galimybę patirti pluoštą ir ypatingą jo energiją.

Medžiagų, panaudotų kūriniams, atmintis, magija ir energija tampa unikaliais burtais, kurie atsakingi už Kosta Rikos tekstilės Nacionaliniame muziejuje Kaune įspaudą atmintyje.

Juan Diego Roldán

REWIND – PLAY – FORWARD: Costa Rica’s from their creators, re-establishing their own everyday Magical Memory. Costa Rican Textile Crea- intimacy, bringing out other visions and interpretations, tors a struggle that every creative process has endured.

Aesthetic practices focusing on textiles, indistinctly functioning as traditional warp and weft visual structure or a mix of alternative of basic raw fibre materials, have developed strategies to make up expressive languages that diversify the possibilities of their perception within everyday art. These languages empower and distinguish ideas, maximize speeches and establish innovative visual forms that link and mix traditional forms of textile practices and also provide experimentation, using the fibre as an innovative element.

The Costa Rican Textile Creators, a selected group visiting the M. K. Čiurlionis National Museum in Lithuania, are comprised of artists whose individual visual experiences come from the tradition and fascination of fibres.

This Central American country sees in the union of fibres the Costa Rican textile practice that has set bridges and allowed them to express their visions and perceptions of different works in textile art. This allows for an exchange of information (both local and international) that facilitates the construction of textile objects for this exhibition.

“Costa Rica’s magical memory” is the result of mixtures and fusions of ideas, materials and possibilities that this group integrates, with the goal of establishing an object that is symbolically released from the basic forms, toward to a new more iconic level. It implies that images are breaking the traditional ritualism of textile perception or its function, in order to increase its cultural impact and possibilities as a witness of our complex society’s daily life.

It is about to integrate concerns and artistic intentions

Rewind-play-forward is the magical mechanism by which Costa Rican Textile Creators developed quite interesting concepts having time as an axis, becoming a structure to revise the past and draw possible future. Adding to this, textiles become a memory of traces and elements that take the role of establishing the boundaries of each object included in this collection.

The experience of creating a textile experience, lived by this group of Costa Ricans, has as a support resource the mix of not only materials but perceptions of these; it is the fusion of these, the dialogue with non traditional methods of composition and their reaches to generate open minded questions about the meaning of textile aesthetic practices in Costa Rica.

Therefore the rule of the play for this Costa Rican show in Lithuania is based on conjuring (or empowering) those textile materials that belong to our memory and that will become real in the exhibition show room, providing a place to the sensible and creative experience from the fibre’s perception and its own and particular energy.

The memory, magic and energy of materials applied in the artworks construction are the unique incantation responsible for printing a memory of the Costa Rican textile creation in the Kaunas National Museum in Lithuania.

Juan Diego Roldán Artwork on the left: Carolina Parra

( 239 )

( 240 )

( 241 )

Kūrinys kairėje / Artwork on the left: Iris Terán Kūrinys dešinėje / Artwork on the right: Loida Pretiz

( 242 )

( TEXERE ) TEXERE*: Tekstilės švietimas ir moksliniai tyrimai Europoje Iš TEXERE istorijos TEXERE asociacijos atsiradimą lėmė 1990 metais Kėlyje, Vokietijoje, įvykusi pirmoji Europos konferencija asmenims, užsiimantiems tekstilės švietimu visais lygiais. Ją surengė Vokietijos asociacija Fachverband Textilunterricht, buvo pakviesta daugiau nei 600 atstovų iš visos Europos mokyklų ir universitetų. Galiausiai nutarta sukurti Europos tekstilės mokymo asociaciją. Po susitikimų Geteborge ir Helsinkyje pagaliau suformuota grupė TEXERE – Tekstilės švietimas ir moksliniai tyrimai Europoje. Ji apėmė ir tekstilės švietimo mokslo tyrimus, svarbius Skandinavijos šalyse.

Nuo įkūrimo rengta kasmet po konferenciją skirtingose šalyse (sąrašas interneto svetainėje www.texere.u-net.dk).

Kiekviename susitikime buvo pristatoma grupės veikla ir parodos, taip pat konferencijos dalyviai lankydavosi visų lygių švietimo įstaigose nuo pradinės mokyklos iki universiteto. Siekiant daugiau sužinoti apie naujausias tekstilės

gamybos kryptis Europoje, taip pat lankytos tekstilės gamyklos, parodos, tekstilės menininkų studijos ir muziejai.

2007-aisiais Beatrijs Sterk pakvietė TEXERE organizaciją prisijungti prie Europos tekstilės tinklo (ETT) ir dalyvauti ETT konferencijoje Londone. Kvietimas buvo priimtas, jį užtvirtino pranešėjos Patricia Christy kalba konferencijoje apie TEXERE veiklą. Patricia Christy buvo išrinkta į ETT tarybą, ir tokiu būdu TEXERE tapo pasauline organizacija, prie kurios prisijungė naujų narių iš Afrikos, Kanados, JAV, Taivano ir Rytų Europos, taip pat ir Europos.

Tai vienintelė tarptautinė tekstilės organizacija visų lygių mokytojams – nuo pradinės mokyklos iki universiteto, taip pat suaugusiųjų švietimui ir tekstilės menininkams, kurie rengia tekstilės seminarus suaugusiems ir mokykloms.

Organizacija tarpininkavo daugeliui mainų programų tarp visų lygių švietimo įstaigų, tiek pagal Europos finansavimo planus, tiek ir per asmeninius ryšius. Dalyvavimas konferencijose ir mainuose visoje Europoje praplėtė mūsų akiratį ir suteikė patirties, kas naudinga ne tik mo-

kytojams, bet ir studentų mokymui. Tris kartus per metus Hardesty ir Krofordo meno ir dizaino koledžo studentai mes leidžiame naujienlaiškius, jų galima rasti mūsų inter- (Airija), Renata Pompas ir skaitmeninės tekstilės studentai neto svetainėje.

AFOL MODA, Milanas (Italija), Hanny Spierenburg ir grupė „Breed Textiel Overleg“ (Nyderlandai), Cathryn Amidei ir Parodoje Kauno bienalėje bus eksponuojami įvairūs skir- grupė „Y Collective“ iš Rytų Mičigano universiteto technotingų lygių darbai, sukurti mūsų narių, jų ugdymo grupių logijos mokyklos (JAV). ir tekstilės meno kolektyvų iš Austrijos, Kipro, Jungtinės Kūrinys kairėje: Hanny Spierenburg Karalystės, Airijos, Italijos, Nyderlandų ir JAV. Parodoje pristatoma: Marianne Puschner ir BAKIP mokyklos moksleiviai (Austrija), Julia Astreou (Kipras), Caroline McNamara ir grupė „Besiūliai“ (Seamless, Jungtinė *Tekstilės švietimo darbo grupė prie ETT (Europos tekstilės tinklo, Karalystė), Patricia Christy (Jungtinė Karalystė), Pamela angl. ETN – European Textile Network)

TEXERE*: Textiles Education and Research in Europe) The History of TEXERE The Association of TEXERE resulted from the first ever European conference for people involved in Textiles Education at all levels in 1990 in Kehl, Germany. It was organised by the German association Fachverband Textilunterricht, who had invited over 600 representatives of schools and universities from all over Europe. As a result, a group of us decided to form a European textiles teaching association. After meetings in Gothenberg and Helsinki we finally formed the group TEXERE, Textiles Education and Research in Europe, which included textiles education research which is important in Scandinavian countries.

University level and also for Adult Education and Textile Artists who give textile workshops for adults and schools, all working together equally.

It has facilitated many exchange programmes between educational establishments at every level, either under European funded schemes or through private arrangements. Taking part in conferences and exchanges around Europe has broadened our experience and knowledge, which not only benefits the teachers but also the teaching of our students. We publish newsletters 3 times a year, some of which can be read on our website.

Our exhibition at the Kaunas Biennial shows a variety of work from members, their education groups and textile art groups at every level from Austria, Cyprus, England, After that we held a conference in a different country Ireland, Italy, Netherlands and USA. each year. See our website www.texere.u-net.dk for the list. We have not only had presentations and exhibitions What is presented: about textiles education and research at each meeting, Textiles by TEXERE members, their textiles education but we have also visited educational establishments at groups and textile art groups. every level, from primary schools up to university level.

Visits were also made to textiles factories to experience Marianne Puschner & students of BAKIP Secondary schothe latest developments in textile production in Europe, ol (Austria), Julia Astreou (Cyprus), Caroline McNamara exhibitions, textile artists’ studios and museums. and Seamless group (England), Patricia Christy (England), Pamela Hardesty and students of Crawford College of Art Beatrijs Sterk invited us to become a Textiles Education and Design, Cork (Ireland), Renata Pompas and digital Working Group within ETN and to take part in the ETN textiles students at AFOL MODA, Milano (Italy), Hanny conference in London in 2007. At our meeting in London Spierenburg and Breed Textiel Overleg (Netherlands), we agreed to do this and the Speaker, Patricia Christy, Cathryn Amidei and Y Collective – students at the School spoke about TEXERE to the conference. She was voted of Technology at Eastern Michigan University (USA). onto the Board of ETN during their AGM. As a result we became a worldwide organisation with several new Kūrinys kairėje: Hanny Spierenburg members from Africa, Canada, USA, Taiwan and Eastern Europe as well as Europe.

It is the only organisation for international textile teachers for every level of education from Primary School to *A Textiles Education Working Group within ETN

( 243 )

( 244 )

Brigitte Amarger. GRAŽI NAKTIS / BEAUTIFUL NIGHT

( EKSPERIMENTAI SU ŠVIESA / EXPERIMENTS WITH LIGHT ) „Eksperimentai su šviesa: Meno laboratorija“ – tai Tekstilininkų ir dailininkų gildijos organizuojamas tęstinis tarptautinis projektas, kuris yra vienas iš Kauno bienalės TEXTILE '11 lydinčių projektų.

Paroda unikali tuo, kad yra eksponuojama visiškoje tamsoje, apšviečiant liuminescencine šviesa tik pačius kūrinius, kuriuos menininkai dekoruoja liuminescenciniam apšvietimui jautriais siūlais ar dažais. Tamsioje erdvėje švytintys meno objektai išgrynina apžiūros lauką ir nuošalėje palieka šalutinius dirgiklius. Lokalus apšvietimas kviečia žiūrovą artimiau susiliesti su kūriniais. Projektas pirmą kartą įgyvendintas 2006 m. Kauno pilies bokšte.

Po sėkmingo debiuto Kaune paroda buvo perkelta į Klaipėdos galeriją. Dar vėliau buvo eksponuota Brno mieste (Čekija, 2007 m.), Polocke (kaimyninėje Baltarusijoje, 2008 m.) ir kt.

LIETUVA / LITHUANIA MENO LABORATORIJA / ART LAB

The Textile Artists’ Guild organize the International satellite project of Kaunas Biennial TEXTILE ’11 – Experiments With Light: Art Lab. The brand new Kaunas arena‘ media centre will become the place for international exhibition which exhibits will be installed in the darkness and lightened by black light bulbs which spotlight luminescent details of the art pieces and thus enrich the aesthetic experiences of the visitors by mystical effects and unexpected approaches. Since 2006 several editions of Black Light exhibition, organised by the Textile Artists’ Guild, were held in Lithuania, Germany, Poland, Belarus, Check Republic, and all of them became known as most visited exhibitions of the venues.

( 245 )

Neringa Kisielienė. MOTYVACIJA / MOTIVATION

Kristina Daukintytė Aas. AUTOPOIESIS

( 246 )

( FLUXUS ) Kol buvo organizuojama ši paroda, įvyko esminių pasikeitimų. Pasikeitė vieta, pristatomi darbai, dalyviai, numatoma veikla ir suvokimas apie tai, kas buvo, yra ir kuo gali tapti Fluxus. Kvietimas interpretuoti Fluxus idėją ir taip pagerbti Fluxus įkūrėjo Jurgio Mačiūno, gimusio Kaune ir emigravusio į JAV kartu su šeima, palikimą buvo paskelbtas menininkų, nemenininkų, poetų, Fluxus menininkų ir draugų tinkle „Amžinasis tinklas“ (Eternal Network).

JURGIS MAČIŪNAS IR KONTEKSTAS: FLUXUS NESIBAIGIA GEORGE MACIUNAS AND BEYOND: FLUXUS NEVER STOPS

kūriniais. Fluxus kūriniai yra tokie, kuriuos reikia liesti – jie skirti bendrauti ir informuoti.

Kai gimė Fluxus – maždaug prieš 50 metų, – Mačiūnas subūrė daugybę menininkų, kūrusių už to, kas plačiosios publikos buvo suvokiama kaip menas, ribų. Alas Hansenas tekste „Apie Fluxus“ (On Fluxus) – jis buvo dar kartą išleistas pamfleto forma kaip vienas šios parodos eksponatų – teigia, kad „Fluxus atmetė tai, kas atrodė svarbu Niujorko ir Europos meno mechanizmui“. Daugeliu asPrielaida parodai buvo paprasta: interpretuokite kon- pektų vis dar atmeta. cepciją savo nuožiūra, atspirties tašku laikydami tekstilę.

Tiek Fluxus menininkams, tiek pašto meno kūrėjams į Dabartinis institucijų susidomėjimas Fluxus pasikeitė pikraują įaugusi meilė atrastoms medžiagoms ir alternaty- giai padaugintiems kūriniams (kurių paskirtis – atimti iš vioms technologijoms. Darbuose yra visko – nuo suras- Fluxus meno statusą) tapus fetišo objektais. Ankstyvojo tų ir perdirbtų objektų iki atvirukų, dėžių, skaitmeninių Fluxus kūrinių vertė įspūdingai pakilo, vis gausėjantis kunuotraukų, filmų, leidinių, poezijos, elektroninių laiškų ir ratorių ir kolekcionierių būrys pavertė relikvijomis darbus, performansų partitūrų. Dauguma darbų iš dalies paga- sukurtus dar J. Mačiūnui esant gyvam, taip pat nubrėžė minti rankomis ir nebuvo koreguoti kuruojant parodą. Fluxus pabaigos ribą ties 1978 m., Jurgio mirties data.

Nerašytos tinklo taisyklės skelbia: rodyk viską, ką gauni; Daugeliui meno judėjimų tai būtų paprasta. Tačiau Fluxus visiems menininkams suteiktos vienodos galimybės. Ty- – kintanti įvairiataučių menininkų grupė – niekada nelairinėdami šią parodą nesivaržykite ir paimkite objektus į kė savęs „judėjimu“. Fluxus nuolat pritraukia menininkus, rankas, atidarykite ir uždarykite dėžes, „bendraukite“ su ir jie pasitraukus vadui perėmė vėliavą, kartais palaiminti

pirmųjų dalyvių, kartais drąsiai ir savarankiškai, kurdami tinklus, kurie galiausiai susipina su kitais ir suformuoja platų šioje parodoje pristatomą darbų spektrą. Galima neabejoti, kad šie daugiau ar mažiau nutolę vienas nuo kito menininkai, nors ir nežymiai skiriasi, sugeba nutiesti kelią atgal, tiesiai pas Jurgį.

žodžiais nenusakomas. Jurgis, suorganizavęs ir išplėtojęs tokį tinklą, apibūdintą kaip „pozicija“ (an attitude), „gyvenimo būdas“ (way of life) ir „artimieji“ (an extended family), padovanojo daug svarbesnę dovaną, nei telpa datoje ar etiketėje. Tęsdami kelionę šiuo taku geriausiai išreiškiame pagarbą Jurgiui. Turbūt taikliausiai pasakė Benas Vautier: „Fluxus nesibaigia.“

Jurgio amžininko Dicko Higginso žodžiais tariant: „Fluxus gyvena savarankišką gyvenimą, neatsižvelgdamas į se- Keith A. Buchholz niai jam priklausančius žmones. Tai paprasti daiktai, tokie, kokie yra, o ne svarbesnių, sudėtingesnių daiktų dalys.

Daugelis mūsų turėtų tuo užsiimti, bent jau kartais. Taigi, Fluxus yra jumyse, jis – jūsų egzistencijos dalis. Jis – ne daiktų ir dramų puokštė, o dalis jūsų gyvenimo būdo. Jis

In the time it took to organize this show, major shifts occurred – shifts in location, works to be shown, participants, activities, and ideas of what Fluxus was, is , and could be. A call for works was put out to the “Eternal Network” of Artists, Non-Artists, Poets, Flux people, and Friends to interpret the idea of Fluxus, and in doing so, honor the legacy of George Maciunas, the founder of Fluxus, who was born in Kaunas and emigrated with his family to the United States.

The premise for the show was simple – interpret the concept as you like, using the idea of Textile as a point of departure. Both Flux people and Mail Artists share the inherent love of found materials, and alternative processes. Works range from Found and altered objects, to postcards, boxes, digital images, film, publications, poetry, E-mail, and performance scores. The works often have some handmade quality, and in the process of curating the show, nothing is edited. Some unwritten rules of the network are: “Show everything that you receive” and “All artists are given equal billing”. As you explore this exhibition, feel free to handle the objects, open and close the boxes, and interact with the works. Fluxus works are tactile works – Meant to Communicate and Inform.

Fluxus works have risen dramatically, and an expanding crop of Curators and Collectors have enshrined works made during Maciunas’ lifetime, drawing and end date on Fluxus at 1978 with George’s death. With most Movements in art this would be easy, but Fluxus, a fluctuating group of international artists, has never considered itself a “movement”. Artists have continually been drawn to Fluxus, and have taken up its banner since the exit of its chairman, sometimes with the blessing of its early participants, sometimes bravely on their own, building networks that eventually interweave with others to form the broad spectrum seen in this exhibition. It can be guaranteed that no matter how remote, these artists, by minimal degrees of separation, can draw a path back, directly to George.

In the words of Dick Higgins, a member of that first circle of George’s, “Fluxus has a life of its own, apart from the old people in it. It is simple things, taking things for themselves and not just as part of bigger things. It is something that many of us must do, at least part of the time. So Fluxus is inside you, is part of how you are. It isn't just a bunch of things and dramas, but is part of how you live. It is beyond words.” George’s gift for organizing and developing such a network, which has been described as “An Attitude”, “Way of Life”, and “An extended family”, is bigger than anything a date or label can contain. We salute George best by continuing on this path. Ben Vautier may have said it best, Fluxus Never Stops.

When Fluxus started, roughly 50 years ago this year, Maciunas brought together a wide variety of artists who were working outside the boundaries of what was seen as art by the general public. In Al Hansen’s “On Fluxus” (which has been republished in a pamphlet form as part of this exhibition), he states that “Fluxus rejected what Keith A. Buchholz was felt to matter in the New York and European art machinery.” In many ways it still does.

Recent institutional interest in Fluxus has changed some things, as the cheaply made multiples (intended to derail the value of art) have become fetishized. Values of early

( 247 )

( 248 )

FLUXUS PARODOS MENININKAI / FLUXUS EXHIBITION AR- Scheckler (JAV / USA), Patrick Anderson – McQuoid (Airija TISTS / Ireland), Walter Ciansuicci (Italija / Italy), Judith Railton Kuratorius / Curator Keith A. Buchholz (Anglija / England), Mailarta Queen of Poste (Kanada / Canada), Bruno Neiva (Ispanija / Spain), Piet Franzen (NyderRobert Tucker (JAV / USA), Mike Dickau (JAV / USA), Cor- landai / The Netherlands), Marianne Midelburg (Australija dula Kagemann (Vokietija / Germany), Maria Jose Silva / Australia), Don E. Boyd (JAV / USA), Plagium 2000 (VenMize (Portugalija / Portugal), Horst Baur (Kinija / China), grija / Hungary), Rupert Loydell (Anglija / England), BibiaBattistella Eliza (Italija / Italy), Mandeep Singh Manu (Indi- na Padilla Maltos (JAV / USA), Thom C. Courcelle (JAV / ja / India), Simon Warren ( Jungtinė Karalystė / United USA), Francisco Sanchez Gil (Ispanija / Spain), Jaromir Kingdom), Cem Demir (Turkija / Turkey), Luc Fierens (Bel- Svozilik (Norvegija / Norway), Judy Mangiameli (JAV / gija / Belgium), Ryosuke Cohen (Japonija / Japan), J.F. USA), Nula Horo (Ispanija / Spain), Reid Wood / State of Chapelle (Prancūzija / France), Silvano Pertone (Italija / Being (JAV / USA), Paul Tillia (Suomija / Finland), Lisa IverItaly), John M. Bennett (JAV / USA), Serse Luigetti (Italija / sen (JAV / USA), C. Mehrl Bennett (JAV / USA), Lome LoItaly), Belka and Strelka (Svetlana Pesetskya & Victoria renzo Menguzzato (Italija / Italy), Inez Olude da Silva (BelBarrenko, Rusija / Russia), Stefano Pasquini (Italija / Italy), gija / Belgium), Mailart Martha (Jungtinė Karalystė / Kathleen Susan Nash Logan (Ispanija / Spain), Adamandia United Kingdom), Alexandre Holownia (Vokietija / GerKapsalis (JAV / USA), Guido Capuano (Italija / Italy), Ya- many), Mary Campbell (JAV / USA), Kommisar Hjular & suyuki Uzawa (Japonija / Japan), Ernst Gabelor (Vokietija Mama Baer (Vokietija / Germany), Allan Revich (Kanada / / Germany), Chris Day (JAV / USA), Silvio de Gracia (Argen- Canada), Ginny Lloyd (JAV / USA), Vittore Baroni (Italija / tina / Argentina), La Toan Vinh (Kanada / Canada), Helder Italy), Kelly Courtney (JAV / USA), Snappy (Kanada / CanaCoelho Diaz (Portugalija / Portugal), Christine Tarantino da), Mack McFarland (JAV / USA), Daniel De Culla (Ispanija (JAV / USA), Rod Summers / VEC (Nyderlandai / The Net- / Spain), Caterina Davino (Italija / Italy), Douglas Galloway herlands), Carlyle Baker (Kanada / Canada), Vittore Baroni (JAV / USA), Serena Rossi (Italija / Italy), Alexandra Phar(Italija / Italy), Tiziana Baracchi (Italija / Italy), Domenico makidis (JAV / USA), Roland Halbritter (Vokietija / GermaSeverino (Italija / Italy), Norbert Koczorski (Vokietija / Ger- ny), Kiera Pannell (Kanada / Canada), Diane Keys (JAV / many), Giovanni Bonanno (Italija / Italy), Torma Cauli USA), Yvette Jansen (Nyderlandai / The Netherlands), Test (Vengrija / Hungary), Samuel Montalvetti (Argentina / Tower (JAV / USA), Mariano Filippetta (Italija / Italy), Dewi Argentina), Roberto Scala (Italija / Italy), Michel Della Ve- Johan (Kanada / Canada), Evie Satajadi (Indonezija / Indodova (Prancūzija / France), Alejandro Thornton (Argentina nesia), Terry Reid (Australija / Australia), Alison Knowles / Argentina), John Held Jr. (JAV / USA), Joel Cohen (Stic- (JAV / USA), Maria Damon (JAV / USA), Sharul Sahee (Makerdude, JAV / USA), Lancillotto Bellini (Italija / Italy), An- laizija / Malaysia), Laura Sherritt Ligon (JAV / USA), Monica gela Behrendt (Vokietija / Germany), Doyle Dean (JAV / Michelotti (Italija / Italy), Pedro Bericat / Mute Sound (IsUSA), Claudio Grandinetti (Italija / Italy), Valentine Mark panija / Spain), Tina Festa (Italija / Italy), Ted Moss (JAV / Herman (Prancuzija / France), Yves Maraux (Prancūzija / USA), Miche-Art-Universalis (Belgija / Belgium), Rosa GraFrance), Achille de Moewald (Prancūzija / France), Periklis vino (Argentina / Argentina), Anne Braunschweig (JAV / Costopoulos (Graikija / Greece), Alexandru Jakabhazi (Ru- USA), Elke Grundmann (Vokietija / Germany), Cheryl Penn munija / Romania), Jarmo Sermila (Suomija / Finland), (PAR / South Africa), Claudia Kipps Aulita (Argentina / ArVaiva Kovieraite (Lietuva / Lithuania), Monica A. Gonzalez gentina), Angie Cope (JAV / USA), Monica Rex (JAV / USA), (Argentina / Argentina), Esteban Valdes (Puerto Rikas / Marcia Cirillo (JAV / USA), Suzlee Ibrahim (Malaizija / MaPuerto Rico), Dorian Ribas Marinho (Brazilija / Brazil), De laysia), Angela Caporaso (Italija / Italy), Barrie J Davies Villo Sloan (JAV / USA), Felipe Lamadrid (Ispanija / Spain), (Jungtinė Karalystė / United Kingdom), Costis (Graikija / Petala Eytihia (Graikija / Greece), Lubomyr Tymkiv (Ukrai- Greece), Jorge Artajo (Ispanija / Spain), Reed Altemus na / Ukraine), Theodore Lalos (Graikija / Greece), Edward (JAV / USA), Bifidus Jones (JAV / USA), Ernie Bar (Vokietija Kulemin (Rusija / Russia), Dobrica Kamperlic (Serbija / / Germany), Marcela Peral (Argentina / Argentina), Ptrzia Serbia), Antonio De Marchi-Gherini (Italija / Italy), Kateri- TICTAC (Vokietija / Germany), Helen Aymes (Australija / na Nikoltsou (Graikija / Greece), Osvaldo Morales Barraza Australia), Cory Peeke (JAV / USA), Merry Rozzelle (JAV / (Čilė / Chile), Christian Vettrus (JAV / USA), Matthew Rose USA), Carlos Zurck (Brazilija / Brazil), Melissa McCarthy (Prancūzija / France), Adriano Bonari (Italija / Italy), Marci (JAV / USA), Cecil Touchon (JAV / USA), Darlene Domel Katz (Kanada / Canada), Lezcano Cerelia (Argentina / Ar- (JAV / USA), Joshua Rutherford (JAV / USA), Marina Miletic gentina), Diane Bertrand (Kanada / Canada), LuAnn Pal- (Airija / Ireland), Picasso Gaglione (JAV / USA), Gary A. Bibb lazzo (JAV / USA), Carmela Rizzuto (JAV / USA), Thierry (JAV / USA), Jim Leftwich (JAV/USA), Clemente Padin Tillier (Belgija / Belgium), Miguel Jiminez (Ispanija / (Urugvajus / Uruguay), Allen Bukoff (JAV / USA), Alice BraSpain), Vincent Pons (Prancūzija / France), Jennie dshaw (Jungtinė Karalystė / United Kingdom), Vladimir Hinchcliff (JAV / USA), Manfred Heinze (Vokietija / Germa- Jakushonok / Bolderaja group Fluxus (Latvija / Latvia), ny), Marina Salmaso (Danija / Denmark), Gregory Jokie X. Wilson (JAV / USA), Neosho (JAV / USA), Saeri Ki-

ritani (JAV / USA), Aaron Flores (Meksika / Mexico), Narvis Bracamonte & Pedro (Pez) Lopez (Venesuela / Venezuela), Echo June Vincent / EJVA NSVA (Kinija / China), Jamie Newton (JAV / USA), R. F. Cote (Kanada / Canada), Anna Boschi (Italija / Italy), Sharon Zimmer (JAV / USA), Jon Johnson (JAV / USA), David K. Thompson (JAV / USA), Jeff Sass (JAV/USA), Michelle Sass – Hake (JAV / USA), Jennifer Kosharek (JAV / USA), David Dellafiora (Australija / Australia), Ex Post Facto (JAV / USA), Litsa Spathi (Nyderlandai / The Netherlands), Pal Csaba (Vengrija / Hungary), Susana Picasso (Argentina / Argentina), Carol Starr (JAV / USA), Maurizia Carantani (Italija / Italy), Sun Young – Jin (Belgija / Belgium), Darko Alexovski (Makedonija / Macedonia), Aaron Almieda Holmquist (Venesuela / Venesuela), Keyla Holmquist (Venesuela / Venesuela), Robert Znajomski (Lenkija / Poland), Kathlyn Tilton (JAV / USA), Tulio Restrepo, (Kolumbija / Colombia), Keith A. Buchholz (JAV / USA), Monica Gonzalez (Argentina / Argentina), Matt Taggart (JAV / USA), Judith Mangianelli (JAV / USA), Ruud Janssen (Nyderlandai / Netherlands), Angela Ferrara (Brazilija / Brazil), Mark Bloch (JAV / USA), Rein Rain (JAV / USA), Susan Shulman (Kanada / Canada), William Evertson (JAV / USA), Ria Van Eynde (Belgija / Belgium), Patrick Lichty (JAV / USA), Tara Verheide (JAV / USA), Jonas Mekas (JAV / USA), Chris „Mudhead“ Reynolds (JAV / USA), Demetrios Coutarelli (Graikija / Greece), Konstantin Kalendaroff (Rusija / Russia), Viv de Dada (JAV / USA), Doyle Dean (JAV / USA), Caterina Davinio (Italija / Italy), The Kinsena’s - Jean Kusina / Tammy Kinsey (JAV / USA), Jonas Lozoraitis (JAV / USA), Olchar Lindsann (JAV / USA), Marco Giovenale (Italija / Italy), Ed Varney (Kanada / Canada), Ana Garcia (Portugalija / Portugal), Aristotelis Triantis (Graikija / Greece), Warren C. Fry (JAV / USA), Jonathan Leiter aka- Reuben Sandwich (JAV / USA), Reid Wood (JAV / USA), Al Hansen (JAV / USA), Echo June Vincent (Kinija / China), Geof Huth ( JAV / USA), Perry Garvin (JAV / USA), Brandstifter (Vokietija / Germany), Matthew Lee Knowles (Jungtinė Karalystė / United Kingdom).

( 249 )

( 250 )

(

Kitos parodos / Other exhibitions

)

Kaunas: (1) :: SINTEZIJA :: MMT / SAT:: mokslas / science : menas / art : technologijos / technologies :: pristato / presents: HYMNOS.LT – instaliacija TAUTIŠKA GIESMĖ / Installation NATIONAL HYMN. 2010–2011.

Idėjos autorius ir projekto vadovas / Author of the idea and head of the project: Julius Žėkas Tekstilininkė / Textile artist: Žydrutė Ridulytė Inžinierius / Engineer of the installation: Algis Sakalauskas Instaliacijos dizaineris / Designer of the installation: Nauris Kalinauskas Grafinė dizainerė / Graphic designer: Rasa Špokauskaitė Vieta / Venue: Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune / Historical Presidential Palace of the Lithuanian Republic in Kaunas. Vilniaus g. 33, LT-44290 Kaunas www.istorineprezidentura.lt Laikas / Time: 2011 09 22 – 2011 11 30 Objektas / Object: 220 x 100 x 100 cm

Instaliacija „Tautiška giesmė“ susideda iš daugiau nei prieš 100 metų Vinco Kudirkos paskelbto himno žakardiniu audimu išreikštos garso spektrograminės analizės juostos, kuri lazerių iliuminacija ir dinamine instaliacija „pjauna“ vaizdą esamuoju momentu, t. y. žiūrovas turi galimybę girdėti ir stebėti kokybinius garso pokyčius čia ir dabar.

KAUNAS, VILNIUS, KLAIPĖDA

HIMNAS. Vincas Kudirka, „Tautiška giesmė“. Atlieka Kauno valstybinis choras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. 1989 m.

TRUKMĖ. 96 s – himnas, 2 s – tyla.

AUDINYS. 70 x 314 cm. Audimas kompiuterizuotomis žakardinėmis staklėmis. Metmenys – garso aukštis, ataudai – laiko akimirka. Raudona spalva – mažiausio intensyvumo garsai, mėlyna spalva – didžiausio.

LAZERIO SPINDULYS. Aktyvus elementas – GaAs lazerinis diodas. Pastovios veikos (CW), spalva – raudona (630 nm), galingumas – 1 mW. VEIKIMO PRINCIPAS. Lazerio spindulį matome išskleistą į 70 cm ilgio liniją, kuri juda išoriniu instaliacijos paviršiumi, žymėdama spektrinėje diagramoje tuo metu skambantį himno fragmentą.

MEDŽIAGOS. Medvilnė, sintetika, audimas kompiuterizuotomis žakardinėmis staklėmis, lazeris, mechaninės, dinaminės, akustinės sistemos, karkasas pagamintas iš presuotų drožlių plokščių, o paviršius dengtas natūraliu lietuviško ąžuolo lukštu.

The installation The National Hymn consists of the strip of the spectrogram analysis of the sound expressed by jacquard weaving of the anthem published by Vincas Kudirka more than 100 years ago; the strip, with the help of laser illumination and dynamic installation, “cuts” the view at the present moment, i.e. the spectator has the possibility to hear and see qualitative changes of the sound here and now.

ANTHEM. The National Hymn by Vincas Kudirka. Performed by Kaunas State Choir and Lithuanian National Symphony Orchestra.

DURATION. 96 seconds of the anthem and 2 seconds of silence.

FABRIC. 70 x 314 cm. Computerized Jacquard weaving.

Threads – pitch of a tone, strands – moments of time. Red colour – tones of the lowest intensity, blue colour – tones of the highest intensity.

LASER BEAM. Active element – GaAs laser diode, Continuous wave (CW), Colour – red (630 nm), Power – 1mW. PRINCIPLE OF OPERATION. A laser beam is seen as a 70 cm line which moves by the outer surface of the installation marking fragment played at that moment in the spectral diagram of the anthem.

MATERIAL. Cotton, synthetics, computerized Jacquard weaving, laser, mechanical, dynamic, acoustic systems, the frame of installation is made from particleboard, covered with natural Lithuanian oak veneer.

(2)

patterned and embroidered pieces, which reflect the coECOlogija / ECOlogy, rengiama tekstilininkų grupės lour and the mood of the site. During the opening visitors „ESAME“ / textile exhibition by group „ESAME“. will be introduced to the process of Mandala realization, which unites the sound, movement and image.

Vieta / Venue: Kauno menininkų namai (V. Putvinskio g.

56, LT- 44211, Kaunas) www.kmn.lt Laikas / Time: 2011 10 24 – 2011 11 18

Kūrinys / Artwork: TIKIU / NETIKIU - I BELIEVE / I DON‘T BELIEVE. E. G. Bogdonienė, K. Matiukienė. 2009. Miltai, perforuoti vamzdžiai / Flour, fenestrated tubes. 600 x 600 cm. Litexpo, Vilnius

Kūrinys / Artwork: Birutė Sarapienė

Dailininkės / Artists: Birutė Sarapienė, Danutė Valentaitė, Marijona Sinkevičienė, Renata Laurinavičiūtė, Roma Serapinatė, Virginija Kirvelienė, Danguolė Čachavičienė, Ona Staskevičienė, Danutė Ona Jonelienė, Erika Stelmokienė, Zinaida Dargienė, Birutė Kaupaitė, Vaida Rakaitytė, Ona Gustainienė (Lietuva / Lithuania).

( 3 ) ŽINIA IŠ KERELOS / MESSAGE FROM KERELA

Vilnius: (1) IŠNYKTI / IŠLIKTI VII tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė Vilnius 2011 VANISH / SURVIVE The 7th International Biennial of Textile Miniatures Vilnius 2011 Vieta / Venue: Galerija / Gallery ARKA (Aušros Vartų g. 7, LT-01129, Vilnius). www.arkagalerija.lt

Menininkės / Artists: Eglė Ganda Bogdanienė, Karina Matiukienė, Žydrutė Ridulytė (Lietuva / Lithuania) Laikas / Time: 2011 09 21 – 2011 10 08 Vieta / Venue: Kauno miesto muziejus / Kaunas Menininkai / Artists: City Museum (M. Valančiaus g. 6, LT-44275, Kaunas) Brett Alexander (Australija / Australia), Brigitte Amarger www.kaunomuziejus.lt (Prancūzija / France), Sandra Ajutytė (Lietuva / Lithuania), Antra Augustinoviča (Latvija / Latvia), Kęstutis Balčikonis Laikas / Time: 2011 09 22 – 2011 10 20 (Lietuva / Lithuania), Simonetta Battoia (Italija / Italy), Pristatymas / Opening: 2011 09 25, 19:30 Dina Baumane (Latvija / Latvia), Heidi Bedenknecht-De Felice (Italija / Italy), Inga Betuža-Bertuža (Lietuva / LithuParodos kūriniai sukurti 2008 metais, kelionės į ania), Anna Biela (Austrija / Austria), Irisa Blumate (Latvija Indiją metu, viešint „Tasaros“ kūrybinio audimo / Latvia), Eglė Ganda Bogdanienė (Lietuva / Lithuania), rezidencijoje Kerelos rajone, Šiaurės Beypore, Ruta Bogustova (Latvija / Latvia), Olga Boldyreff (PranKalkutoje. Autorės pristato austus, margintus ir siuvinėtus cūzija / France), Anne Brodersen (Danija / Denmark), darbus, įkvėptus vietos kolorito ir charakterio. Parodoje Danguolė Brogienė (Lietuva / Lithuania), Rūta Būtėnaitė bus galima pamatyti mandalos kūrimo procesą, garso, (Lietuva / Lithuania), Elisabeth Carlsson (Švedija / Swejudesio ir vaizdinio sintezę. den), Yuling Chuang Bruya (JAV / USA), Mariel Clarmont (Prancūzija / France), Betty Cuykx (Belgija / Belgium), ZlatThe exhibition artworks were created in 2008 du- ko Cvetković (Serbija / Serbia), Oriana Dagani (Šveicarija ring the trip to India, visiting the Tasara Residen- / Switzerland), Fenella Davies (Jungtinė Karalystė / Unicy for creative weaving at the village Kerela in ted Kingdom), Virginija Degenienė (Lietuva / Lithuania), the North Beypore, Calicut city. Artists present weaved, Ingrid Enarsson (Švedija / Sweden), Gertraud Enzinger

( 251 )

( 252 )

(Austrija / Austria), Andrius Erminas (Lietuva / Lithuania), Carole Fromenty – Vuagnat (Prancūzija / France), Ursula Gerber-Senger (Švedija / Sweden), Ann Goddard (Jungtinė Karalystė / United Kingdom), Solveigh Goett (Jungtinė Karalystė / United Kingdom), Joanna Gołaszewska (Lenkija / Poland), Justina Gražytė (Lietuva / Lithuania), Dorota Grynczel (Lenkija / Poland), Semra Gür (Turlija / Turkey), Wang Haiyuan (Kinija / China), Havva Halaceli (Turkija / Turkey), Birgitta Hallberg (Danija / Denmark), Danuta Haremska (Norvegija / Norway), Miruna Mihaela Hasegan (Rumunija / Romania), Nani Hense (Argentina), Dorthe Herup (Norvegija / Norway), Audgunn Naustdal Holsen (Norvegija / Norway), Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė (Lietuva / Lithuania), Kakuko Ishii (Japonija / Japan), Wei Lin Yang (Taivanas / Taiwan), Monika Järg (Estija / Estonia), Agnė Jonaitytė (Lietuva / Lithuania), Lina Jonikė (Lietuva / Lithuania), Sunna Maaria Kangas (Suomija / Finland), Birutė Kaupaitė (Lietuva / Lithuania), Virginija Kirvelienė (Lietuva / Lithuania), Mechtildis Köder (Vokietija / Germany), Maire Koivisto (Suomija / Finland), Laimutė Kozlovienė (Lietuva / Lithuania), Gražina Kriaunevičienė (Lietuva / Lithuania), Donatas Kriukas (Lietuva / Lithuania), Žydrūnė Kriūkaitė- Juciuvienė (Lietuva / Lithuania), Rolands Krutovs (Latvia / Latvia), Ieva Krūmina (Latvija / Latvia), Marita Lappalainen (Suomija / Finland), Violeta Laužonytė (Lietuva / Lithuania), Kay Sheila Lawrence (Australija / Australia), Skaidrite Leimane (Latvija / Latvia), Ulrike Lindner (Vokietija / Germany), Aušra Lisauskienė & Kamilė Lisauskaitė (Lietuva / Lithuania), Rūta Teresė Luckienė (1935–2010) (Lietuva / Lithuania), Velga Lukaźa (Latvija / Latvia), Elina Lusis-Grinberga (Latvija / Latvia), Maasike Maasik (Estija / Estonia), Marina Mamyan (Armėnija / Armenia), Gražina Martinkevičiūtė (Lietuva / Lithuania), Carolina Matamoros Blanco, Yoko Matsumoto (Danija / Denmark), Francoise Micoud (Prancūzija / France), Živilė Muraškienė (Lietuva / Lithuania), Aina Muze (Latvija / Latvia), Unita Nagla (Latvija / Latvia), Giedrė Narbutienė (Lietuva / Lithuania), Simonas Nekrošius (Lietuva / Lithuania), Theresa Neuhuber-Oberleitner (Austrija / Austria), Susanne Nielsen (Danija / Denmark), Nina Nisonen (Suomija / Finland), Mardi Nowak (Australija / Australia), Gordana Olujic Dosic (Kanada / Canada), Patricia CastetsRobert (Prancūzija / France), Edite Pauls-Vignere (Latvija / Latvia), Mirjam Pet-Jacobs (Nyderlandai / The Netherlands), Monika Pichler (Austrija / Austria), Genorata Razmienė (Lietuva / Lithuania), Lisa Reichmann (Vokietija / Germany), Lina Ringelienė (Lietuva / Lithuania), Michael F. Rohde (JAV / USA), Abbey Rotbart (Izraelis / Israel), Cloè Rousset Prancūzija / France), Elzė Sakalinskaitė (Lietuva / Lithuania), Birutė Sarapienė (Lietuva / Lithuania), Elisabeth Schwinge (Vokietija / Germany), Marijona Sinkevičienė (Lietuva / Lithuania), Bonnie J. Smith (JAV / USA), Unn Sønju (Norvegija / Norway), Joanne Soroka (Škotija / Scotland), Inge Stahl (Vokietija / Germany), Ebba Stålhandske (Švedija / Sweden), Sigita Stankevičiūtė (Lietuva

/ Lithuania), Flora Sutton (Argentina), Magdalena Szilke (Lenkija / Poland), Gražina Aleksandra Škikūnaitė (Lietuva / Lithuania), Minnamarina Tammi (Suomija / Finland), Sumiko Tasaka (Japonija / Japan), Iris Terán (Kosta Rika / Costa Rica), Kelly Thompson (Kanada / Canada), Daniela Todorova (Bulgarija / Bulgaria), Susan Tuckett (Jungtinė Karalystė / United Kingdom), Svajūnas Udrys (Lietuva / Lithuania), Celita Ulate Sánchez (Kosta Rika / Costa Rica), Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė (Lietuva / Lithuania), Danutė Valentaitė (Lietuva / Lithuania), Eglė Vengalytė (Lietuva / Lithuania), Almyra Weigel (Vokietija / Germany), Teresa Wool, Lina Zavadskė (Lietuva / Lithuania), Sabine Zeiler (Vokietija / Germany), Rasa Žmuidienė (Lietuva / Lithuania).

(2) INGA LIKŠAITĖ Lietuva, Vokietija / Lithuania, Germany DYGSNIŲ SISTEMOS / SYSTEMS OF STITCHES Vieta / Venue: VDA galerija / VAA gallery ARTIFEX (Gaono g. 1, Vilnius LT-01131). www.artextile.lt Laikas / Time: 2011 09 06 – 2011 10 06 Parodoje bus eksponuojami kūriniai, kurie yra vieni kitų perdirbiniai. Keičiant dygsnių sistemas, nesiekiama išsaugoti esamų vaizdų, o atvirkščiai – norima naikinti ir trinti vaizdų atpažįstamumą. Pakeitus dygsnių struktūras, buvusieji vaizdai perdaromi į vis abstraktesnį tekstilinį kodą (raštą).

Artworks of this exhibition are appearing as remakes each of the other. When adjusting different systems of stitches the image itself is not preserved to stay identical, recognition of the motive is blended away, and it becomes more abstract textile pattern.

(3)

(4)

VDA Tekstilės katedros studentų šiuolaikinės taikomosios tekstilės paroda ŽVALU / FRESH Exhibition of contemporary applied textiles by the students of VAA Textile Department

Grupinė paroda AŠMANOMAN / Group exhibition IMYMINE

Menininkai / Artists: Severija Inčirauskaitė- Kriaunevičienė, Laura Garbštienė, Audronė Paukštienė, Violeta Laužonytė, Karina Matiukienė, Jurga Šarapova, Žydrė RiVieta / Venue: VDA ekspozicijų salės / VAA exposi- dulytė, Julius Balčikonis, Julius Žėkas, Eglė Ganda Bogdation halls TITANIKAS (Maironio g. 3, LT-01124, Vilnius) nienė, Grupė TRY 3 (Vladas Daškevičius, Aleksas Gailieša, www.titanikas.com/lt Audrius Lašas).

Laikas / Time: 2011 09 09 – 2011 09 21

Parodos idėją padiktavo menininkų individualizmo, egoizmo, susireikšminimo klausimai. Esame įsimylėję save menininkai, kuriems saviraiška yra Dalyviai / Participants: Ieva Augaitytė, Simona Čepukaitė, Lina Jaruševičiūtė, Aleksandra Glušinaitė, Erika Grigai- svarbiau už daugelį dalykų. Kur riba tarp mano ir mūsų, tytė, Audrius Lašas, Elzė Sakalinskaitė, Eglė Šitkauskaitė, tarp asmeninio egoizmo ir pasišventimo? Parodos pavadinimą po ilgų diskusijų pasiūlė literatas Julius Žėkas.

Eglė Vengalytė Kuratorės / Curators: Eglė Ganda Bogdanienė, Rūta Būtėnaitė Paroda skelbia lietuviškojo tekstilės dizaino atgimimą. Jauna ryžtinga kūrėjų karta čia eksponuoja tai, kas nauja, gryna, gaivu – pirmuosius savojo kelio paieškos žingsnius pasauliniame XXI a. tekstilės dizaine. VDA Tekstilės katedros inciatyva pastaraisiais metais buvo atnaujinti ryšiai su Lietuvos tekstilės pramone. Šiandien daug kursinių bei diplominių studentų darbų atliekami naujomis inovatyviomis technologijomis, bendradarbiaujant su didžiausiu žakardinių audinių gamintoju Lietuvoje AB „Audėjas“, spausdintinių audinių lyderiu AB „Linas“, garsia taftinginių rankų darbo kilimų bendrove AB „Kilimai“.

The Exhibition declares the revival of Lithuanian textile design.

Ambitious young generation of artists exhibits there what is fresh, new, pure, refreshing – the first steps in the search of their own path in the twenty-first century’s global textile design.

Textile Department has renewed relations with the Lithuanian textile companies in recent years. Nowadays a lot of course and diploma works of students are created using new innovative technologies in cooperation with the largest jacquard fabric producer in Lithuania stock company „Audėjas“, the leader of the printed fabrics stock company „Linas“, the famous handmade carpets company „Kilimai“.

The idea of the exhibition originated on basis of individualism, egoism and self-significance of the artists. We all are narcissistic artists who value self-expression almost above everything. Where is the line between mine and ours, individual egoism and dedication? After a long debate title for exhibition was suggested by litterateur Julius Žėkas.

Vieta / Venue: Šv. Jono gatvės galerija / Gallery of St Jon street (Šv. Jono g. 11, LT–01123 Vilnius). www.artistsassociation.lt/index.php?cid=15 Laikas / Time: 2011 09 20 – 2011 10 15

Klaipėda: BEDLAMAS. APIE NORMALUMĄ IR KITAS MANIJAS / BEDLAM. ON NORMALITY AND OTHER OBSESSIONS Menininkės / Artists: Nanna Gro Henningsen, Nina Maria Kleivan, Lotte Tauber Lassen, Pernelle Maegaard, Vicky Steptoe, Karen Gabel Madsen, Bodil Brems and Jeanette Land Schou (Danija / Denmark).

Kuruota / Curated by: Den Frie šiuolaikinio meno centro, Danija / Den Frie Centre of Contemporary Art in Denmark Vieta / Venue: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Parodų rūmai / Klaipeda Culture Communication Centre, Exhibition hall (Aukštoji g. 1 / Didžioji Vandens g. 2, LT–91246, Klaipėda).

Laikas / Time: iki / till 2011 10 02

( 253 )

( 254 )

programa

( 255 )

programme

PROGRAMA

( 256 )

Programos pakeitimai atnaujinami: www.biennial.lt

TEKSTILĖ ‘11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN Aštuntoji tarptautinė Kauno bienalė vyks 2011-ųjų metų rugsėjo 22 – gruodžio 4 d. miesto muziejuose, teatrų salėse ir viešose erdvėse. Kuriant programą projekto organizatorius Kauno dailininkų paramos fondas bendradarbiauja su partneriais: • Šokio teatru AURA (Kaunas / Lietuva), koordinuojančiu tarpdisciplininę vizualaus meno ir šokio programą ŠOKAM: Judanti tekstilė; • Europos tekstilės tinklu ETT (ETN - European Textile Network), rengiančiu Kaune 16-ąją tarptautinę konferenciją; • Asociacija „Ideias Emergentes“ (Portas / Portugalija) ir Estijos dailininkių sąjunga (Talinas), pristatančias savo šalių parodas 2011 metais Kaune ir organizuojančias lietuvių parodų ir šokio spektaklių pristatymus savo šalyse 2012 metais.

Pagrindiniai projekto rėmėjai: LR kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybė ir ES programa „Kultūra 2007–2013“

Rugsėjo 21 d. (trečiadienis) 10:00–21:00 ETN konferencijos dalyvių ekskursija Vilniuje. www.etn-net.org/etn/211e.htm.

10:00–17:00 Reiko Sudo kursai registruotiems dalyviams. Dirbtuvės tęsiamos 22 d. ryte. Registracija uždaryta. Vieta: 3

19:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 atidarymas .

Derida Dance (Bulgarija), Pro Progressione Tanscsabo (Vengrija), Kauno šokio teatras AURA (Lietuva) V.A.G. / A.S.A. | PREMJERA 60 min / Vieta: 17

Rugsėjo 22 d. (ketvirtadienis) 17:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa Compagnie Thor (Belgija) | Mano mylimiesiems 65 min / Vieta: 17

DIDYSIS BIENALĖS ATIDARYMAS 19:00–21:00 Vieta: 1 KAUNO BIENALĖ TEKSTILĖ ‘11 atidaroma bienalės globėjo dr. Arūno Gelūno, Lietuvos Respublikos kultūros ministro, kalba ir bienalės kūrėjų sveikinimais.

Groja KAUNO BIGBENDAS. Parodos: DAR KARTĄ ISTORIJA (kuratorė R. Andriušytė-Žukienė, pagal menininkų Alekso Andriuškevičiaus, Aušros Andziulytės, Jono Gasiūno, Lauros Garbštienės, Prano Griušio, Rimvido Jankausko-Kampo, Vilmanto Marcinkevičiaus, Jono Meko, Šarūno Saukos, Liudo Truikio, Sofijos Veiverytės, Eglės Velaniškytės, Alberto Veščiūno, Viktoro Petravičiaus, Igorio Piekuro, Marijos Teresės Rožanskaitės, Kazės Zimblytės ir Audronės Petrašiūnaitės kūrinius žakardo paveikslus sukūrė Monika Žaltauskaitė-Grašienė (fabrike „Audėjas“ / Lietuva) ir Daiva Zubrienė (fabrike „Ekelund“ / Švedija).

DAR KARTĄ PASAKOJIMAS (kuratorė Virginija Vitkienė, menininkai Tilleke Schwarz (Nyderlandai), Alice Kettle (JK), Wang Haiyuan (Kinija), Watanabe Misao (Japonija), Beili Liu (Kinija / JAV), Rasma Noreikytė (Lietuva), Laisvydė Šalčiūtė (Lietuva), Ainsley Hillard (JK), Andrea Milde (Vokietija / Ispanija), Lia Altman (Rusija), Michaela Melián (Vokietija), Nina Bondeson (Švedija), Sonja Andrew (JK), Marion Michell (Didžioji Britanija), F4 Artist Collective [Susan Jowsey / Marcus Williams] (Naujoji Zelandija), Fiona Kirkwood (Pietų Afrikos respublika), Lina Jonikė (Lietuva), María León (Ispanija), Kyung–ae Wang (Pietų Korėja), Rūta Naujalytė (Lietuva), Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Lietuva), Monika Kreivė (Lietuva), Amélie Brisson-Darveau (Kanada), Katie Waugh (JAV), Kristina Čyžiūtė (Lietuva), Marion Coleman (JAV), Katya Oicherman (Izraelis), Virginie Rochetti (Prancūzija), Gao Yuan (Taivanas), Signe Kivi (Estija), Tonje Høydahl Sørli (Norvegija).

DAR KARTĄ Į ATEITĮ (kuratorė Sarah E. Braddock Clarke, menininkai: Jane Harris (JK), Ainsley Hillard (JK), Janis Jefferies (JK), Nancy Tilbury (JK), Barbara Layne (Kanada), Christy Matson (JAV).

LOZANOS BIENALĖS KOLEKCIJA (kuratorė Giselle Eberhard Cotton, Toms Pauli Foundation, menininkai: Magdalena Abakanowicz (Lenkija), Jagoda Buic (Kroatija), Kati Gulyas (Vengrija), Peter and Ritzi Jacobi (Rumunija), Jean Lurçat (Prancūzija), Maria Laszkiewicz (Lenkija), Mariyo Yagi (Japonija).

KOSTA RIKOS KOLEKCIJA (kuratorius Juan Diego Roldán, organizatorė Paulina Ortiz, menininkai: Loida Pretiz, Nela Salgado, Nani Cañas, Carolina Matamoros, Celita Ulate, Dinorah Carballo, Ileana Moya, Patricia Rucavado, Iris

Terán, Rocío Flaqué, Gloriana Sánchez, Li Briceño, María Teresa Arteaga, Gian Carlo Sandoval, Leidalia Flaqué, Fiorella Pattoni Urbina–Mario Acosta Montero, Carolina Parra, Karen Clachar, Emilia González, Paulina Ortiz).

12:00–17:00

Tarptautinio solidarumo programos „PUSRUTULIAI“ projektas DUONA KASDIENINĖ.

Vadovė: Vėjūnė Sudarytė. Partneris: Freres des Hommes (Paryžius / Prancūzija) PORTUGALIJOS KOLEKCIJA (kuratoriai Joaquim Pin- Vieta: 16 heiro ir Lúcia David, menininkai Lúcia David, Márcia Luças, João Vaz de Carvalho, Lilia Catarina, Jorge Ramos, 18:00–19:00 Conceição Rios, and Alexandra Ministro).

Estijos tekstilės ir šiuolaikinio meno paroPERSONALINĖS PARODOS: Lia Cook (JAV), Cynthia Schira (JAV), Chunghie Lee (Korėja), Louise Lemieux Bérubé (Kanada). Pristato Beatrijs Sterk (ETT generalinė sekretorė).

21:00–24:00 Vieta: 2 KVIESTŲJŲ MENININKŲ PRISTATYMAS: Yinka Shonibare, MBE (JK), Silja Puranen (Suomija), Vita Gelūnienė (Lietuva), Patricija Gilytė (Vokietija), Eglė Ganda Bogdanienė (Lietuva), Almyra Weigel (Vokietija), VALYA (JAV), Min-Tzu Chao (Taivanas), Hiroko Watanabe (Japonija), Annika Ekdahl (Švedija) kartu su Birgitta Nordström ir Geteborgo universiteto studentais (Švedija), Otavio ir Gustavo Pandolfo (Osgemeos) kartu su Margarida Leda Kanciukaitis Pandolfo ir Veronica Kanciukaitis Tagnoli (Brazilija).

dos atidarymas. Kuratorė: Monika Järg.

Menininkai: Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmas Viik, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister, kartu su Katariina Meister ir Indrek Liit, Aune Taamal, Monika Järg, Kirill Safonov. Vieta: 4

19:00–20:00 Tarptautinės studentų parodos „Ypatinga būsena“ atidarymas. Organizatorius: VDA Kauno dailės fakultetas. Kuratorė - doc. Vita Gelūnienė. Partneriai: Vilniaus dailės akademija (lekt. Laura Pavilonytė), Geteborgo universitetas (prof. Annika Ekdahl), Estijos meno akademija, Talinas (doc. Piret Valk ir Kärt Ojavee) ir Tartu menų koledžas (prof. Aet Ollisaar), Latvijos meno akademija, Ryga (prof. Ieva Krūmiņa), Władysław Strzemiński menų ir dizaino akademija, Lodzė (prof. Włodzimierz Cygan). Vieta: 15

Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjera: Vita Gelūnienė, Evaldas Jansas, Birutė Letu20:00–21:00 kaitė ir šokio teatras AURA (Lietuva): tekstilės, videoProjekto „Eksperimentai su šviesa: Meno lameno ir šokio projekto pristatymas. boratorija“ atidarymas. Kuratorės: Jolanta Šmidtienė ir Dovilė Vanagaitė. Vieta: 8

Rugsėjo 23 d. (penktadienis)

9:00–18:00 16-oji tarptautinė ETT (ETN - European Textile Network) konferencija.

Tik registruotiems dalyviams. Vieta: 3 Konferencijos tema yra DAR KARTĄ Į ATEITĮ. Pranešimuose bus diskutuojama, kaip kurti ir stiprinti tekstilės kultūrą perspektyviai mąstant apie ateitį. Pranešėjai: Lia Cook (JAV), Chunghie Lee (Pietų Korėja), Reiko Sudo (Japonija), Louise Lemieux Bérubé (Kanada), Sarah Braddock Clarke (JK), Marie O‘Mahoney (Australija), Diana Springall (JK), Paulina Ortiz (Kosta Rika), Candace Edgerley (JAV), Carolyn Kallenborn (JAV), Anne Wanner (Šveicarija), Gina Morandini (Italija), Ludmila Egorova ir Andrew Schneider (Ukraina), Marina Blumin (Rusija) ir Vibeke Vestby (Norvegija).

13:00 Reiko Sudo (NUNO korporacija / Japonija) parodos atidarymas. Vieta: 3

19:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa Kauno šokio teatras „Aura“ (Lietuva) Medėjos | Premjera 60 min. Vieta: 17

21:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa Ferenc Feher (Vengrija) Tao Te 40 min. Vieta: 11

23:00 Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjera: Silja Puranen (Suomija), Anne-Linn Akselsen (Norvegija), Adrián Minkowicz (Argentina) ir šokio teatras AURA (Lietuva). Vieta: 2

( 257 )

( 258 )

Rugsėjo 24 d. (šeštadienis) 9:00–18:00 16-oji tarptautinė ETT (European Textile Network) konferencija – tinklo kūrimo diena, vadovauja Dios (ETT prezidentė) ir Beatrijs Sterk (ETT generalinė sekretorė).

Pranešimus apie projektus, kviečiančius kūrybiniam bendradarbiavimui ir dalyvavimui, skaitys ETT nariai: Christina Leitner (Austrija), Giselle Eberhard Cotton (Šveicarija), Hiroko Watanabe (Japonija), Hanny Spierenburg (Nyderlandai), Velta Raudzepa (Latvija), Eva Basile (Italija), Patricia Christy (Jungtinė Karalystė), Vita Gelūnienė (Lietuva), Eglė Ganda Bogdanienė (Lietuva), Severija InčirauskaitėKriaunevičienė (Lietuva), Pamela Hardesty (Airija), Katya Oicherman (Izraelis), Cathryn Amidei (JAV), Katrin Pere ir Ene Pars (Estija), Julia Astreou-Christoforou (Kipras), Bratislava Idvorean-Stefanovic (Serbija), Lala de Dios (Ispanija), Andrea Milde (Ispanija), Shi Hui ir Shan Zeng (Kinija), Elisabeth Brenner (Švedija), Harm Harms (Nyderlandai), Monika Auch (Nyderlandai), Carolyn Kallenborn (JAV), Yosi Anaya (Meksika). Tik registruotiems dalyviams.

Vieta: 13

12:00–14:00 Tarptautinio solidarumo programos „PUSRUTULIAI“ projekto DUONA KASDIENINĖ performansas. Duonos dalybos ant globalaus stalo viešoje miesto erdvėje. Projekto autorė: Vėjūnė Sudarytė. Partneris: Freres des Hommes (Paryžius / Prancūzija).

Vieta: 16 , lyjant- 15

Instrumentas 1 <atrask nematomą> 60 min / Vieta: 17

21:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa Harakiri Farmers (Lenkija) Optimisto testamentas 40 min.

Vieta: 11

23:00 Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjera: Almyra Bartkevičiūtė-Weigel (Lietuva, Vokietija), Birutė Letukaitė ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2

Rugsėjo 25 d. (sekmadienis) 9:00–18:00 ETN konferencijos svečių ekskursija į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. www.etn-net.org/etn/211e.htm

12:00–15:00

Diskusija-seminaras DAR KARTĄ Į ATEITĮ. Vieta: 1 Šios diskusijos-seminaro tikslas yra aptarti tai, kas vyksta tekstilės mokslinių tyrimų srityje ir kaip tai gali būti siejama su menine raiška. Diskusijoje dalyvauja Clive van Heerden (Nyderlandai, Philips Design), prof. Janis Jefferies (Goldzmitso koledžas, Londono universitetas, JK), Sarah E. Braddock Clarke (JK), Jane Harris (JK), 18:00 Ainsley Hillard (JK), prof. Barbara Layne (Kanada), NanMaximo Laura (Peru) personalinės parodos atida- cy Tilbury (JK), Salvinija Petrulytė (KTU, Lietuva) ir kt. rymas. Vieta: 6

18:30–19:00 TEXERE parodos atidarymas Kuratorė: Patricia Christy. Menininkai: Marianne Puschner ir BAKIP mokyklos moksleiviai (Austrija), Julia Astreou (Kipras), Caroline McNamara ir grupė „Seamless” (JK), Patricia Christy (JK), Pamela Hardesty ir Crawford’o meno ir dizaino koledžo studentai (Airija), Renata Pompas ir skaitmeninės tekstilės studentai AFOL MODA, Milane (Italija), Hanny Spierenburg ir „Breed Textiel Overleg” grupė (Nyderlandai), Cathryn Amidei ir grupė „Y Collective” Rytų Mičigano Universiteto technologijos mokykla (JAV). Vieta: 6

20:00 ETN vakarienė „Bernelių užeigoje“. Vieta: 19

19:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa Compagnia Zappala Danza (Italija)

16:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa Agnija Šeiko | Žuvies akis (Lietuva) Paikos mergelės maldos 60 min Vieta: 11

18:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 uždarymas Yossi Berg ir Oded Graf šokio teatras (Izraelis) Paklydęs žvėris 60 min. / Vieta: 17

19:00 Estijos šiuolaikinio meno parodos pristatymas ETN konferencijos svečiams. Kuratorė Monika Järg. Menininkai: Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urm Viik, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister, kartu su Katariina Meister ir Indrek Liit, Aune Taamal, Monika Järg, Kirill Safonov. Vieta: 4

19:30

Spalio 6–7 d.

Eglės Gandos Bogdanienės, Žydrutės Ridulytės ir Karinos Matiukienės parodos ŽINIA IŠ KERELOS. Atidarymas su Sampler-Cultureclash Collective (vadovaujaperformansu. Vieta: 7 mas David Littler, JK) tekstilės ir garso kūrybinės dirbtuvės bei DJ pasirodymas. Vieta: 12

20:00

Laimos Oržekauskienės personalinės parodos Penkiasdešimtmetės. Pitijos atidarymas ir katalogo pristatymas. Vieta: 5

Spalio 14 d. (penktadienis) 15:00 ir 19:00

Rugsėjo 26–27 d.

Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė Silja Puranen (Suomija), Anne-Linn Akselsen GINTARO KELIAS: ETT konferencijos svečių ekskursiją į (Norvegija), Adrián Minkowicz (Argentina) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis.

Klaipėdą ir Nidą. www.etn-net.org/etn/211e.htm Vieta: 2

ETT KURSAI Rugsėjo 28 – spalio 2 d.

Spalio 15 d. (šeštadienis)

10:00–17:00

18:00

Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė ETT konferencijos kursų programa registruotiems daly- Silja Puranen (Suomija), Anne-Linn Akselsen viams: (Norvegija), Adrián Minkowicz (Argentina) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis.

Chunghie Lee kursai Bojagi (rugsėjo 28–30d.). Vieta: 5 Vieta: 2 Lia Cook kursai (rugsėjo 28–30d.). Vieta: 13 Vibeke Vestby kursai (rugsėjo 28 – spalio 2d.).

Vieta: 14

Spalio 3–7 d. bienalės KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS 10:00–18:00

Spalio 16 d. (sekmadienis) 12:00 Silja Puranen (Suomija), Anne-Linn Akselsen (Norvegija), Adrián Minkowicz (Argentina) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis.

Vieta: 2

Spalio 19–30 d.

Rachel Wingfield ir Mathias Gmachl (JK) ves Fluxus dienos. FLUXUS troleibusas specialiais marškūrybines dirbtuves „ArchiLace – Space Crafting“, Teksrutais Kaune važinės su FLUXUS programa (spalio 19-30 tiliniai ir architektūriniai įgūdžiai bus jungiami siekiant dienomis). Parodos „Jurgis Mačiūnas: Fluxus niekada nesikūrybiškai išnaudoti viešąsias erdves. Vieta: 12 baigia“ kuratorius: Keith Buchholz. Performansų atlikėjai: Leard Reed Altemus III, Melissa Rose McCarthy ir Mary Spalio 4–7 d.

Campbell (JAV). Koordinatorė: Vėjūnė Sudarytė. Iniciatorius: Ed Carroll. 260 dalyvaujančių menininkų. Projektas įgyvendinamas bendradarbiaujant su JAV kultūros savai10:00–18:00 Kärt Ojavee (Estija) ves eksperimentines išmaniosios te Lietuvoje. tekstilės kūrybines dirbtuves. Vieta: 5 Spalio 21 d. (penktadienis)

Spalio 5 d.

15:00 ir 19:00

Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė Almyra Bartkevičiūtė-Weigel (Lietuva, Vokietija), Cherry Kino Saltaire Super 8 kino programa. Birutė Letukaitė ir šokio teatras AURA (Lietuva): Programos kuratorė: Martha Jurksaitis tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2 Koordinatorė: Laura Garbštienė. Vieta: 12

18:00

( 259 )

( 260 ) Spalio 22 d. (šeštadienis) 18:00

Lapkričio 11 d. (penktadienis) 19:00 ir 21:00

Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė Almyra Bartkevičiūtė-Weigel (Lietuva, Vokietija), Birutė Letukaitė ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2

Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjera Patricija Gilytė (Lietuva, Vokietija), Né Barros (Portugalija) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 11

Spalio 23 d. (sekmadienis)

Lapkričio 12 d. (šeštadienis)

12:00 val.

18:00 ir 20:00

Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė Almyra Bartkevičiūtė-Weigel (Lietuva, Vokietija), Birutė Letukaitė ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2

Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė Patricija Gilytė (Lietuva, Vokietija), Né Barros (Portugalija) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 11

Spalio 28 d. (penktadienis)

Lapkričio 24 d. (ketvirtadienis)

19:00 ir 21:00

19:00 val.

Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjera OsGemeos (Brazilija), Johannes Wieland (Vokietija) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis Vieta: 2

Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė OsGemeos (Brazilija), Johannes Wieland (Vokietija )ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2

Spalio 28 d. (penktadienis)

Gruodžio 1 d. (ketvirtadienis)

20:00 ir 22:00

19:00

Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjera Inga Likšaitė (Lietuva, Vokietija), Kenneth Falk (Norvegija) ir Külli Roosna (Estija): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 12

Spalio 29 d. (šeštadienis) 18:00 ir 20:00 Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė OsGemeos (Brazilija), Johannes Wieland (Vokietija)ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2

OsGemeos (Brazilija), Johannes Wieland (Vokietija )ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2

Gruodžio 2 d. (penktadienis) 19:00 ir 21:00 Patricija Gilytė (Lietuva, Vokietija), Né Barros (Portugalija) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 11

Gruodžio 3 d. (šeštadienis)

Spalio 29 d. (šeštadienis)

18:00 ir 20:00 val.

19:00 ir 21:00

Patricija Gilytė (Lietuva / Vokietija), Né Barros (Portugalija) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 11

Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė Inga Likšaitė (Lietuva, Vokietija), Kenneth Falk (Norvegija) ir Külli Roosna (Estija): tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 12

Vietos: 1 M. Žilinsko dailės galerija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (Nepriklausomybės a. 12, LT-44311 Kaunas).

2 Kauno Paveikslų galerija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (K. Donelaičio g. 16, LT-44213 Kaunas).

3 M. K. Čiurlionio galerija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55, LT-44248 Kaunas).

4 Galerija „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, LT- 44279 Kaunas).

5 Galerija „Balta“ (M. Valančiaus g. 21, LT-44275 Kaunas).

6 A. Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus (V. Putvinskio g. 64, LT- 44211 Kaunas).

7 Kauno miesto muziejus (M. Valančiaus g. 6, LT-44275, Kaunas).

8 Kauno „Žalgirio“ arena (Karaliaus Mindaugo g. 50 , LT-44287 Kaunas).

9 Vytauto Didžiojo universiteto galerija „101“ (Laisvės al.

53 – 101, 44309 Kaunas) 10 Fluxus troleibusas (įvairūs maršrutai, Kauno „Autotrolio“ troleibusas).

11 Kauno valstybinis dramos teatras, Penktoji salė (Laisvės al. 71, Kaunas).

12 Buvęs kino teatras „Kanklės“ (Laisvės al. 36, 44240 Kaunas).

13 Viešbutis „Best Western Santaka“ (J. Gruodžio g. 21, LT-44293 Kaunas).

14 VDA Kauno fakultetas, Tekstilės katedra (V. Sladkevičiaus g. 19, Kaunas).

15 PC AKROPOLIS (Karaliaus Mindaugo g. 49, LT-44287 Kaunas).

16 Vilniaus gatvė, Kaunas 17 Kultūros ir sporto centras „Girstutis“ (Kovo 11-osios g.

26, Kaunas).

18 „Bernelių užeiga“ (K.Donelaičio g. 11, LT-44239, Kaunas).

( 261 )

( 262 )

PROGRAMME

September 22nd, 2011 (Thursday) 5:00 PM

TEXTILE ‘11: REWIND–PLAY–FORWARD

DANCE FESTIVAL program Compagnie Thor (Belgium) To the Ones I Love 65 min / Venue: 17

Follow updates online: www.biennial.lt

The 8th edition of Kaunas Biennial will be ongoing in Kaunas through 22nd September – 4th December, 2011.

Kaunas Biennial is a platform for interrelations between visual and performing arts, as well as between art, science and industry: 7 days dance theatre program; 10 days conference with lectures, workshops, excursions; Fluxus happenings‘ week, public art activities will unite artists and empower the local community for the common experience in cultural [co]/[post]/production.

The program is prepared by organizer Kaunas Artists Support Fund and its partners: • AURA Dance Theatre (Kaunas / Lithuania) coordinates the interdisciplinary visual arts and contemporary dance program PLAY; Beside this program the regular 21st international contemporary dance festival AURA’21 will take place in Kaunas • ETN (European Textile Network), which organizes the 16th international ETN conference and workshop program in Kaunas; • Ideias Emergentes (Poto / Portugal) and Estonian Artists’ Association (Tallinn / Estonia) – the organizations, which present Portuguese and Estonian contemporary art exhibitions in Kaunas, as well as Lithuanian contemporary art presentation in Portugal and Estonia in 2012.

Main sponsors: Culture Ministry of Lithuanian Republic, Kaunas City Municipality, EU program Culture 2007–2013.

September 21st, 2011 (Wednesday) 10:00 AM–9:00 PM ETN conference participants’ excursion to Vilnius www.etn-net.org/etn/211e.htm.

10:00 AM–5:00 PM

GRAND OPENING OF KAUNAS BIENNIAL 7:00 PM–9:00 PM M. Žilinskas gallery. Venue: 1 KAUNAS BIENNIAL TEXTILE‘11 will be opened by the patron of biennial dr. Arūnas Gelūnas, Culture Minister of Lithuania.

Exhibitions presented: REWIND HISTORY (curator Rasa Andriušytė-Žukienė), according to the artworks of Aleksas Andriuškevičius, Aušra Andziulytė, Jonas Gasiūnas, Laura Garbštienė, Pranas Griušys, Rimvidas Jankauskas-Kampas, Vilmantas Marcinkevičius, Jonas Mekas, Šarūnas Sauka, Liudas Truikys, Sofija Veiverytė, Eglė Velaniškytė, Albertas Veščiūnas, Viktoras Petravičius, Igoris Piekuras, Marija Teresė Rožanskaitė, Kazė Zimblytė, Audronė Petrašiūnaitė the Jacquard viewings are implemented by Monika Žaltauskaitė at the factory Audėjas (Lithuania) and Daiva Zubrienė at the factory Ekelund (Sweden).

REWIND PERSONAL STORY (curator Virginija Vitkienė), artists: Tilleke Schwarz (The Netherlands), Alice Kettle (UK), Wang Haiyuan (China), Watanabe Misao (Japan), Beili Liu (China / USA), Rasma Noreikytė (Lithuania), Laisvydė Šalčiūtė (Lithuania), Ainsley Hillard (UK), Andrea Milde (Germany / Spain), Lia Altman (Russia), Michaela Melián (Germany), Nina Bondeson (Sweden), Sonja Andrew (UK), Marion Michell (Great Britain), F4 Artist Collective [Susan Jowsey / Marcus Williams] (New Zealand), Fiona Kirkwood (South African Republic), Lina Jonikė (Lithuania), María León (Spain), Kyung–ae Wang (South Korea), Rūta Naujalytė (Lithuania), Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Lithuania), Monika Kreivė (Lithuania), Amélie Brisson-Darveau (Canada), Katie Waugh (USA), Kristina Čyžiūtė (Lithuania), Marion Coleman (USA), Katya Oicherman (Israel), Virginie Rochetti (France), Gao Yuan (Taiwan), Signe Kivi (Estonia), Tonje Høydahl Sørli (Norway).

Reiko Sudo course for registered participants (contiREWIND INTO THE FUTURE (curator Sarah E. Braddock nued on Thursday morning) (full). Venue: 3 Clarke, artists: Jane Harris (UK), Ainsley Hillard (UK), Janis Jefferies (UK), Barbara Layne (Canada), Christy Matson 7:00 p. m.

(USA), Nancy Tilbury (UK).

DANCE FESTIVAL OPENING Derida Dance (Bulgaria), Pro Progressione Tanscsabo LAUSANNE BIENNIAL COLLECTION (curator Giselle (Hungary), AURA Dance theatre (Lithuania) Eberhard Cotton, Toms & Pauli Foundation, artists: MagV.A.G. / A.S.A.| PREMIERE dalena Abakanowicz (Poland), Jagoda Buic (Croatia), Kati 60 min / Venue: 17

Gulyas (Hungary), Peter and Ritzi Jacobi (Romania), Jean Lurçat (France), Maria Laszkiewicz (Poland), Mariyo Yagi (Japan).

COSTA RICA’S COLLECTION (curator Juan Diego Roldán, coordinator Paulina Ortitz, artists: Loida Pretiz, Nela Salgado, Nani Canas, Carolina Matamoros, Celita Ulate, Dinorah Carballo, Paulina Ortiz, Ileana Moya, Patricia Rucavado, Iris Teran, Rocio Flaque, Gloriana Sanchez , Li Briceno, Maria Teresa Arteaga, Gian Carlo Sandoval, Leidalia Flaque, Fiorella Pattoni Urbina – Mario Acosta Montero, Carolina Parra, Karen Clachar, Emilia Gonzalez).

PORTUGUESE collection (curators Joaquim Pinheiro and Lúcia David, artists Lúcia David, Márcia Luças, João Vaz de Carvalho, Lilia Catarina, Jorge Ramos, Conceição Rios, and Alexandra Ministro), PERSONAL EXHIBITIONS by Lia Cook (USA), Cynthia Schira (USA), Chunghie Lee (South Korea), Louise Lemieux Bérubé (Canada), presented by Beatrijs Sterk (General Secretary, ETN).

9:00–12:00 PM Kaunas Picture Gallery. Venue: 2 Invited artists presented: Yinka Shonibare, MBE (UK), Silja Puranen (Finland), Vita Gelūnienė (Lithuania), Patricija Gilytė (Germany), Eglė Ganda Bogdanienė (Lithuania), Almyra Weigel (Germany), VALYA (USA), Min-Tzu Chao (Taiwan), Hiroko Watanabe (Japan), Annika Ekdahl with Birgitta Nordström and textile students of Gothenburg university (Sweden), Otavio & Gustavo Pandolfo (OsGemeos) with Margarida Leda Kanciukaitis ir Veronica Kanciukaitis Tagnoli (Brazil).

PREMIERE. Program PLAY: Vita Gelūnienė & Evaldas Jansas & Birutė Letukaitė & AURA dance theatre (Lithuania): textile, video and dance play presentation.

September 23 , 2011 (Friday) rd

9:00 AM –6:00 PM 16th international ETN (European Textile Network) conference (lead by General Secretary Beatrijs Sterk) Registered participation only. www.etn-net.org/etn/211e.htm Venue: 3 The theme of the conference is Rewind into the Future. Speakers: Lia Cook (USA), Chunghie Lee (South Korea), Reiko Sudo (Japan), Louise Lemieux Bérubé (Canada), Sarah Braddock Clarke (UK), Marie O‘Mahoney (Australia), Diana Springall (UK), Paulina Ortiz (Costa Rica), Candace Edgerley (USA), Carolyn Kallenborn (USA), Anne Wanner (Switzerland), Gina Morandini (Italy),

Ludmila Egorova & Andrew Schneider (Ukraine), Marina Blumin (Russia) and Vibeke Vestby (Norway).

1:00 PM Opening of Reiko Sudo (NUNO, Japan) exhibition.

Venue: 3

12:00–5:00 PM International bread baking workshop Hemispheres: Daily Bread. Project author: Vėjūnė Sudarytė. Partner: Frères des Hommes (Paris / France). Venue: 16

6:00-7:00 Opening of Estonian Textile and Contemporary Art exhibition. Curator: Monika Järg. Artists: Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmas Viik, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister with Katariina Meister and Indrek Liit, Aune Taamal, Monika Järg, Kirill Safonov. Venue: 4

7:00-8:00 PM Opening of International Students Exhibition STATE OF EXCEPTION. Organiser: Kaunas Faculty of Arts of Vilnius Academy of Fine Arts. Partners: Vilnius Academy of Fine Arts, University of Gothenburg School of Design and Crafts (prof. Annika Ekdahl), Art Academy of Latvia (prof.

Ieva Krumina), Estonian Academy of Arts (Assoc. Prof. Piret Valk and Kärt Ojavee), Tartu Art College (prof. Aet Ollisaar), The Władysław Strzemiński Academy of Art in Łódź (prof. Włodzimierz Cygan).Venue: 15

8:00-9:00 PM Opening of Experiments with Light: Art Lab exhibition. Curators: Jolanta Šmidtienė and Dovilė Vanagaitė. Venue: 8

7:00 PM DANCE FESTIVAL program Dance Theater Aura (Lithuania) Medeas | PREMIERE 60 min / Venue: 17

9:00 PM DANCE FESTIVAL program Ferenc Feher (Hungary) Tao Te 40 min / Venue: 11

11:00 PM PREMIERE. Program PLAY : Silja Puranen (Finland), Anne-Linn Akselsen (Norway), Adrián Minkowicz (Argentina) & AURA Dance Theatre (Lithuania). Venue: 2

( 263 )

( 264 )

September 24th, 2011 (Saturday)

Instrument 1 <scoprire I`invisibile 60 min / Venue: 17

9:00 AM–6:00 PM

16th international ETN (European Textile Network) confe- 9:00 PM DANCE FESTIVAL program rence. Registered participation only.

Harakiri Farmers (Poland) www.etn-net.org/etn/211e.htm Venue: 13 OPTIMIST’s TESTAMENT Networking session moderated by Lala de Dios / ETN 40 min. / Venue: 11 President and Beatrijs Sterk / ETN Secretariat, ETN members and conference participants are speaking about 11:00 PM current projects, open for participation: Christina Leitner PREMIERE. Program PLAY (Austria), Giselle Eberhard Cotton (Switzerland), Hiroko Almyra Weigel (Lithuania-Germany), Birutė LetuWatanabe (Japan), Hanny Spierenburg (The Nether- kaitė & AURA Dance Theatre (Lithuania): interdisciplilands), Velta Raudzepa (Latvia), Eva Basile (Italy), Patricia nary dance play. Venue: 2 Christy (United Kingdom), Vita Gelūnienė (Lithuania), Eglė Ganda Bogdanienė (Lithuania), Severija InčirausSeptember 25th, 2011 (Sunday) kaitė-Kriaunevičienė (Lithuania), Pamela Hardesty (Ireland), Katya Oicherman (Israel), Cathryn Amidei (USA), Katrin Pere and Ene Pars (Estonia), Julia Astreou-Chris- 10:00 AM–6:00 PM toforou (Cyprus), Bratislava Idvorean-Stefanovic (Ser- ETN conference guests’ excursion to Rumšiškės Open Air bia), Lala de Dios (Spain), Andrea Milde (Spain), Shi Hui Museum. www.etn-net.org/etn/211e.htm ir Shan Zeng (China), Elisabeth Brenner (Sweden), Harm Harms (The Netherlands), Monika Auch (The Nether- 12:00 PM–3:00 PM lands), Carolyn Kallenborn (USA), Yosi Anaya (Mexico). Discussion-seminar at the place of REWIND INTO THE FUTURE exposition. Venue: 1 The aim of this discussion-seminar is to make an overview 12:00–2:00 PM Hemispheres: Daily Bread performance of the what is going on in textiles in scientific / research field bread sharing on global table in the public space. Project and how it is/could be related to artistic expression. Parauthor: Vėjūnė Sudarytė. Partner: Frères des Hommes (Pa- ticipants of the discussion: Clive van Heerden (The Netherlands, Philips Design), prof. Janis Jefferies (Goldsmiths ris / France). Venue: 16 College, London University, UK), Sarah E. Braddock Clarke (UK), Jane Harris (UK), Ainsley Hillard (JK), prof. Barbara 6:00 PM Layne (Canada), Nancy Tilbury (UK), Salvinija Petrulytė Opening of Maximo Laura (Peru) personal exhibition.

(LT). Entrance with the museum ticket.

Venue: 6

6:30 PM–7:30 PM Opening of TEXERE exhibition. Curator: Patricia Christy. Participants: Marianne Puschner & students of BAKIP Secondary school (Austria), Julia Astreou (Cyprus), Caroline McNamara and “Seamless”group (England), Patricia Christy (England), Pamela Hardesty and students of Crawford College of Art and Design, Cork (Ireland), Renata Pompas and digital textiles students at AFOL MODA, Milano (Italy), Hanny Spierenburg and Breed Textiel Overleg (Netherlands), Cathryn Amidei and Y Collective – students at the School of Technology at Eastern Michigan University (USA). Venue: 6

8:00 PM ETN dinner at Bernelių užeiga Restaurant. Venue: 19

7:00 p. m. Venue: 17.

DANCE FESTIVAL program Compagnia Zappala Danza (Italy)

7:00 PM Presentation of Estonian Textile and Contemporary Art exhibition to ETN conference participants. Curator: Monika Järg. Artists: Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmas Viik, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister & Katariina Meister & Indrek Liit, Aune Taamal, Monika Järg, Kirill Safonov. Venue: 4 7:30 PM MESSAGE FROM KERELA exhibition by Eglė Ganda Bogdanienė, Žydrutė Ridulytė, and Karina Matiukienė (Lithuania). Venue: 7 Ends: 20 10 2011.

8:00 PM Opening of Laima Oržekauskienė personal exhibition WOMEN IN THEIR FIFTIES. PYTHIAS and presentation of the catalogue. Venue: 5

4:00 p. m.

6:00 PM

DANCE FESTIVAL program Agnija Šeiko | Fish Eye (Lithuania) Prayers of a Silly Girl 60 min / Venue: 11

Cherry Kino Saltaire Super 8 film programme. Curator: Martha Jurksaitis. Coordinator: Laura Garbštienė. Venue: 12

6:00 p. m.

DANCE FESTIVAL CLOSING Yossi Berg & Oded Graf Dance Theatre (Israel) Animal Lost 60 min / Venue: 17

September 26th – 27th, 2011

October 14th, 2011 (Friday) 3:00 PM and 7:00 PM Program PLAY. Silja Puranen (Finland), Anne-Linn Akselsen (Norway), Adrián Minkowicz (Argentina) & AURA Dance Theatre (Lithuania). Venue: 2

October 15th, 2011 (Saturday)

AMBER ROUTE: ETN excursion to Klaipėda and Nida. www.etn-net.org/etn/211e.htm 6:00 PM Program PLAY. Silja Puranen (Finland), Anne-Linn Akselsen ETN COURSES (Norway), Adrián Minkowicz (Argentina) & AURA September 28th – OCTOBER 2 ND, 2011 Dance Theatre (Lithuania). Venue: 2 10:00 AM– 5:00 PM Chunghie Lee course from 28th to 30th September. Venue: 5

October 16th, 2011 (Sunday) 12:00 AM

Program PLAY. Silja Puranen (Finland), Anne-Linn Akselsen Vibeke Vestby course from 28th Sept. to 2nd October. (Norway), Adrián Minkowicz (Argentina) & AURA Dance Theatre (Lithuania). Venue: 2 Venue: 14 Lia Cook course from 28 to 30 September. Venue: 13 th

October 3rd – 7th, 2011 BIENNIAL WORKSHOPS October 3rd- 7th

th

October 19th – 30th, 2011 GEORGE MACIUNAS AND BEYOND - FLUXUS NEVER STOPS Curator: Keith A. Buchholz. Local producer: Vėjūnė Sudarytė. Initiator: Ed Carroll.

Rachel Wingfield & Mathias Gmachl (UK) will lead a workshop “ArchiLace – Space Crafting“, uniting As part of the USA Government’s culture week in Lithutextile and architecture skills for creative change of the ania, Kaunas Biennial marks the 50th anniversary of the 1st Happenings of George Maciunas in New York. A group public spaces. Venue: 12 of 260 contemporary Fluxus artists mark his unique contribution to contemporary art practice. Location: October 4th-7th Kaunas City Trolleybus with performances by Leard Reed Altemus III, Melissa Rose McCarthy and Mary Campbell Kärt Ojavee (Estonia) will lead an experimental wor(USA). kshop on smart textiles. Venue: 14

October 6th-7th

October 21st, 2011 (Friday)

Sampler-Cultureclash Collective (lead by Da- 3:00 PM and 7:00 PM vid Littler, UK) textile and sound workshop & DJ perfor- Program PLAY Almyra Weigel (Lithuania-Germany), Birutė Letumance &. Venue: 12 kaitė & AURA Dance Theatre (Lithuania): interdisciplith October 5 nary dance play. Venue: 2

( 265 )

( 266 )

7:00 PM and 9:00 PM

October 22nd, 2011 (Saturday) 8:00 PM Program PLAY Almyra Weigel (Lithuania-Germany), Birutė Letukaitė & AURA Dance Theatre (Lithuania): interdisciplinary dance play. Venue: 2

PREMIERE. Program PLAY Patricija Gilytė (Lithuania – Germany), Né Barros (Portugal) & AURA dance theatre (Lithuania): interdisciplinary dance performance. Venue: 11

November 12th, 2011 (Saturday) 6:00 PM and 8:00 PM

October 23rd, 2011 (Sunday) 12:00 AM Program PLAY Almyra Weigel (Lithuania-Germany), Birutė Letukaitė & AURA Dance Theatre (Lithuania): interdisciplinary dance play. Venue: 2

Program PLAY Patricija Gilytė (Lithuania – Germany), Né Barros (Portugal) & AURA dance theatre (Lithuania): interdisciplinary dance performance. Venue: 11

November 24th, 2011 (Thursday) 7:00 PM

October 28 , 2011 (Friday) th

7:00 PM and 9:00 PM PREMIERE. Program PLAY OsGemeos (Brazil) & Johannes Wieland (Germany) & AURA dance theatre (Lithuania: interdisciplinary dance performance. Venue: 2

Program PLAY OsGemeos (Brazil) & Johannes Wieland (Germany) & AURA dance theatre (Lithuania: interdisciplinary dance performance. Venue: 2

December 1st, 2011 (Thursday) 7:00 PM

October 28 , 2011 (Friday) th

8:00 PM and 10:00 PM PREMIERE. Program PLAY Inga Likšaitė (Lithuania – Germany), Kenneth Falk (Norway) & Külli Roosna (Estonia). Venue: 12

October 29th, 2011 (Saturday) 6:00 p.m. and 8:00 p.m.

Program PLAY OsGemeos (Brazil) & Johannes Wieland (Germany) & AURA dance theatre (Lithuania: interdisciplinary dance performance. Venue: 2

October 29th, 2011 (Saturday)

Program PLAY OsGemeos (Brazil) & Johannes Wieland (Germany) & AURA dance theatre (Lithuania: interdisciplinary dance performance. Venue: 2

December 2nd, 2011 (Friday) 7:00 PM and 9:00 PM Program PLAY Patricija Gilytė (Lithuania – Germany), Né Barros (Portugal) & AURA dance theatre (Lithuania): interdisciplinary dance performance. Venue: 11

December 2nd, 2011 (Friday) 6:00 PM and 8:00 PM

Program PLAY Patricija Gilytė (Lithuania – Germany), Né Barros Program PLAY (Portugal) & AURA dance theatre (Lithuania): interdisciInga Likšaitė (Lithuania – Germany), Kenneth Falk plinary dance performance. Venue: 11 (Norway) & Külli Roosna (Estonia). Venue: 12

7:00 PM and 9:00 PM

November 11th, 2011 (Friday)

Venues: 1 M. Žilinskas Art Gallery of National Museum of M.K.Čiurlionis (Nepriklausomybės a. 12, LT-44311 Kaunas) 2 Kaunas Picture Gallery of National Museum of M.K.Čiurlionis (K. Donelaičio g. 16, LT-44213 Kaunas) 3 M.K.Čiurlionis Gallery of National Museum of M.K. Čiurlionis (V. Putvinskio g. 55, LT-44248 Kaunas) 4 Gallery “Meno parkas” (Rotušės a. 27, LT- 44279 Kaunas) 5 Gallery “Balta” (M. Valančiaus g. 21, LT-44275 Kaunas) 6 A. Žmuidzinavičius Memorial Museum (V. Putvinskio g. 64, LT- 44211 Kaunas) 7 Kaunas City Museum (M. Valančiaus g. 6, LT-44275, Kaunas) 8 ŽALGIRIS Arena (Karaliaus Mindaugo pr. 50 , LT-44287 Kaunas) 9 Vytautas Magnus University Gallery 101 (Laisvės al. 53 – 101, 44309 Kaunas) 10 Fluxus trolleybus (various routes of Kaunas AUTOTROLIS trolleybuses) 11 Kaunas State Drama Theatre, Fifth Hall (Laisvės al. 71, Kaunas) 12 Art House. Cinema place Kanklės (Laisvės al. 36, 44240 Kaunas) 13 Hotel Best Western Santaka (J. Gruodžio g. 21, LT44293 Kaunas) 14 VAA Kaunas Art Faculty, Textile Department (V.Sladkevičiaus g. 19, Kaunas) 15 AKROPOLIS shopping mall (Karaliaus Mindaugo pr.

49, LT-44287 Kaunas) 16 Vilniaus street, Kaunas 17 Girstutis Culture and Sports Center (Kovo 11-osios g.

26, Kaunas) 18 Bernelių užeiga Restaurant (Donelaičio g. 11, LT44239, Kaunas)

( 267 )

( 268 )

Vietos / Venues: 1 M. Žilinsko dailės galerija / M. Žilinskas gallery, (Nepriklausomybės a. 12, LT-44311 Kaunas).

2 Kauno Paveikslų galerija / Kaunas Picture Gallery (K. Donelaičio g. 16, LT-44213 Kaunas).

3 M. K. Čiurlionio galerija / M. K. Čiurlionis Gallery (V. Putvinskio g. 55, LT-44248 Kaunas).

4 Galerija / Gallery „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, LT- 44279 Kaunas).

5 Galerija / Gallery „Balta“ (M. Valančiaus g. 21, LT-44275 Kaunas).

6 A. Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus / memorial museum (V. Putvinskio g. 64, LT- 44211 Kaunas).

7 Kauno miesto muziejus / Kaunas City Museum (M. Valančiaus g. 6, LT-44275, Kaunas).

8 Kauno arena „Žalgiris“ (Karaliaus Mindaugo g. 50 , LT-44287 Kaunas).

9 Vytauto Didžiojo universiteto galerija „101“ / University gallery 101 (Laisvės al. 53 – 101, 44309 Kaunas) 10 Fluxus troleibusas / Fluxus trolleybus (įvairūs maršrutai various routes).

11 Kauno valstybinis dramos teatras, Penktoji salė / Kaunas State Drama Theatre, Fifth Hall (Laisvės al. 71, Kaunas).

( 269 )

12 13 14 15 16 17 18

Buvęs kino teatras „Kanklės“ / Art House. Cinema place Kanklės (Laisvės al. 36, LT-44240 Kaunas).

Viešbutis / Hotel „Best Western Santaka“ (J. Gruodžio g. 21, LT-44293 Kaunas).

VDA Kauno fakultetas, Tekstilės katedra / Textile Department of KAF(V. Sladkevičiaus g. 19, Kaunas).

PC AKROPOLIS (Karaliaus Mindaugo g. 49, LT-44287 Kaunas).

Vilniaus gatvė, / Vilnius Street Kaunas Kultūros ir sporto centras „Girstutis“ / Girstutis Culture and Sports Center (Kovo 11-osios g. 26, Kaunas).

Restoranas / Restaurant „Bernelių užeiga“ (K. Donelaičio g. 11, LT-44239, Kaunas).

( 270 )

Bienalę rengia / Organiser of Biennial: Kauno dailininkų paramos fondas Bienalės globėjas / Patron of Biennial: LR Kultūros ministras, dr. Arūnas Gelūnas PAGRINDINIAI RĖMĖJAI / MAIN SPONSORS

PARTNERIAI / PARTNERS

INFORMACINIAI RĖMĖJAI / MEDIA SPONSORS

RĖMĖJAI / SPONSORS

( 271 )

( 272 )

Kauno bienalė TEKSTILĖ ’11: DAR KARTĄ–ŠOKAM–PIRMYN Kaunas Biennial TEXTILE ’11: REWIND–PLAY–FORWARD

Katalogo sudarytoja / Editor of catalogue Virginija Vitkienė Įžanginio straipsnio autorė / Introductory text by Virginija Vitkienė Tekstai / Texts © Rasa Andriušytė-Žukienė, Monika Krikštopaitytė, Sarah E. Braddock Clarke, Beatrijs Sterk, Virginija Vitkienė, bienalės menininkai / artists of biennial Vertė / Translated by Agnė Narušytė, Jayde Will Kalbos redaktoriai / Language editors Rita Markulienė, Edita Bartnikaitė, Jayde Will Katalogo dizainas / Catalogue design Kūrybinė grupė „Mamaika“ Nuotraukos / Photos © Remis Ščerbauskas, menininkai / artists Spaudė / Printed by UAB „Logotipas“ Bienalę kūrė / Biennial team Virginija Vitkienė, Laima Oržekauskienė, Rasa AndriušytėŽukienė, Loreta Švaikauskienė, Remis Ščerbauskas, Gintarė Dūdėnaitė, Viktorija Rusinaitė, Monika ŽaltauskaitėGrašienė, Vėjūnė Sudarytė Leidėjas / Publisher © Kauno dailininkų paramos fondas / Kaunas Artists’ Support Fund Rotušės a. 26, LT–44279 Kaunas Lietuva www.bienale.lt ISBN 978-9955-9587-4-1 UDK 745(474.5)(064) Te-158 Rėmėjai / Supported by: Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija / Ministry of Culture of the Republic of Lithuania Kauno miesto savivaldybė / Kaunas City Municipality ES programa „Kultūra 2007–2013“ / EU programme Culture 2007–2013

( 273 )

( 274 )

KAUNO BIENALĖ TEKSTILĖ ’11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN KAUNAS BIENNIAL TEXTILE ’11: REWIND – PLAY – FORWARD www.bienale.lt

www.biennial.lt