POSTEVOLUTION

ŠIUOLAIKINĖ TAPYBA. POSTEVOLIUCIJA MALARSTWO WSPÓŁCZESNE. POSTEWOLUCJA CONTEMPORARY PAINTING. POSTEVOLUTION

ŠIUOLAIKINĖ TAPYBA. POSTEVOLIUCIJA MALARSTWO WSPÓŁCZESNE. POSTEWOLUCJA CONTEMPORARY PAINTING. POSTEVOLUTION

Dvi šalys, dvi parodos – viena panorama LT | 2010 m. liepos 16 d. 18 val. Klaipėdos kultūrų

komunikacijų centro parodų rūmuose (Aukštoji g. 1 / Didžioji Vandens g. 2, Klaipėdoje) buvo pristatytas Lietuvos ir Lenkijos šiuolaikinės tapybos projektas „Šiuolaikinė tapyba. PostEvoliucija“.

Lenkijos tapybos parodą „Vienaskaitos pirmuoju asmeniu“ pristatė Varšuvos galerija „WizyTUjąca” ir kuratorius Leszek Czajka. Lietuvos tapybos parodą „PostEvoliucija” pristatė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ir kuratoriai Ignas Kazakevičius bei Vidas Poškus. Projektas vyko 2010-07-16 – 2010-08-15.

Siekdami objektyviau atspindėti šiuolaikines tapybos tendencijas, kurios būdingos ne tik Lietuvai, ieškodami bendrų paralelių, sykiu – autorių ir kūrinių kontrasto, lietuviai kuratoriai išskyrė Lenkiją kaip šalį, turėjusią panašių šiuolaikinio meno vystymosi problemų, tačiau daugiau meninės laisvės ir ilgesnį evoliucinį įsibėgėjimo periodą. Kita vertus, iki šio projekto šiuolaikinė Lenkijos tapyba Lietuvoje išsamiau pristatyta dar nebuvo.

Kuratorius Leszek Czajka surinko vienus stipriausių jaunosios ir viduriniosios kartos Lenkijos tapytojų.

17 autorių ir kūrybinių grupių atstovavo įvairias Varšuvos galerijas. Klaipėdoje Lenkijos kuratorius pristatė pakankamai platų pokyčių, kurios per du pastaruosius dešimtmečius patyrė Lenkijos tapyba, diapazoną: nuo klasikinio potėpio iki gatvės meno, nuo video iki plakato, komikso, nuo klasikinės lenkų tapybos mokyklos interpretacijų iki jaunosios kartos pamėgto „eurostandarto”.

Projektas parodė, kaip stipriai pasikeitė viduriniosios kartos lenkų tapytojų vizualinė kalba, kaip ji kito nuo grynai tapybinės iki tarpdisciplininės. Pristatant jaunųjų menininkų darbus, kuratorius pabrėžė kartų „mainų“ tendenciją, kuomet jaunesnieji naudoja prieš du dešimtmečius atrastus vyresniųjų klodus, o „klasikai“ nevengia jaunatviško eksperimento.

Parodoje „Vienaskaitos pirmuoju asmeniu ” dalyvavo: Basia Banda, Magda Bielesz, Agata Borowa ir Beata Borowa, Ola Cieslak, Aleksandra Czerniawska, Robert Maciejuk, Anna Panek, Wlodzimierz Pawlak, Kristina Piotrowska, Konrad Pustola, Aleksander Ryszka, Malgorzata Szymankievicz, Michal Suskievicz, Tomasz Tatarczyk, Rychard Wozniak, menininkų grupės „noBrain” ir „Twożywo”.

Lietuviškosios projekto dalies – parodos „PostEvoliucija“ – tikslas buvo pristatyti tuos Lietuvos menininkus, nebetęsiančius tiesioginės ekspresionistinės mokyklos, įprastos mokytojo – mokinio evoliucijos; jų kūrybą maitina įvairiausios išorinės įtakos, jie paklūsta skirtingoms tendencijoms, kurios Lietuvoje, regis, išaugusios pačios iš savęs. Pasak kuratoriaus Vido Poškaus, dešimt autorių nereprezentuoja visos dviejų dešimtmečių panoramos. Tai bandymai padaryti zondus, chirurginius pjūvius, išryškinti būdingiausias ypatybes.

Iš vienos pusės ,,eurostandartas”, iš kitos – orientacija į platesnį kontekstą yra būdinga visiems dešimčiai atrinktų autorių, ir tai liudija tam tikros evoliucijos pabaigą ir naujos atsiradimą.

Parodoje „PostEvoliucija” dalyvavo: Žygimantas Augustinas, Monika Furmanavičiūtė, Agnė Jonkutė, Patricija Jurkšaitytė, Jolanta Kyzikaitė, Eglė Karpavičiūtė, Irma Leščinskaitė ir Florian Gruber (Austrija), Saulius Paliukas, Eglė Ridikaitė, Justinas Vaitiekūnas.

Dwa kraje, dwie wystawy – jedna panorama PL | 16 lipca 2010 r. o godz.18.00 w Kłajpedzie,

w Pałacu Wystaw Kłajpedzkiego Centrum Komunikacji Kultur (ul. Aukštoji 1 / ul. Didžioji Vandens 2) został zaprezentowany litewsko-polski projekt współczesnego malarstwa „ Malarstwo współczesne. PostEwolucja”. Wystawę malarstwa polskiego „Pierwsza osoba liczby pojedynczej” zaprezentowała Warszawska Galeria „WizyTUjąca” i jej komisarz Leszek Czajka. Wystawę malarstwa litewskiego „PostEwolucja” zaprezentowało Kłajpedzkie Centrum Komunikacji Kultur i komisarze Ignas Kazakevičius oraz Vidas Poškus. Projekt był realizowany w okresie 16.07. – 15.08. 2010 r.

Dążąc do obiektywnego odtworzenia tendencji rozwoju współczesnego malarstwa, które są charakterystyczne nie tylko dla Litwy, poszukując wspólne paralele a zarazem kontrasty autorów i dzieł, komisarze litewscy akcentowali Polskę,jako kraj który zetknął się z podobnymi problemami rozwoju sztuki współczesnej, jednak posiadał

większą swobodę twórczą i dłuższy okres rozwijania się ewolucji. Z drugiej strony, przed tym projektem współczesne malarstwo polskie na Litwie w przekroju konceptualnym nie było dotąd prezentowane.

pokoleń, gdy wykorzystują oni zgromadzone przed dwoma dziesięcioleciami przez starszych doświadczenie, zaś „klasycy” nie stronią od młodzieńczego eksperymentowania.

Komisarz Leszek Czajka zgromadził najbardziej znaczących malarzy polskich młodego i średniego pokolenia. 17 autorów i grup twórczych reprezentowało różne galerie Warszawy. W Kłajpedzie komisarz zaprezentował dosyć szeroki zakres zmian, których doznało malarstwo polskie w okresie dwóch ostatnich dziesięcioleci: od klasycznego ruchu pędzlem – do sztuki ulicy, od video – do plakatu, komiksu, od interpretacji klasycznej szkoły malarstwa polskiego do ulubionego przez młodego pokolenie „standardu europejskiego”.

W wystawie „Pierwsza osoba liczby pojedynczej” uczestniczyli: Basia Banda, Magda Bielesz, Agata Borowa i Beata Borowa, Ola Cieślak, Aleksandra Czerniawska, Robert Maciejuk, Anna Panek, Włodzimierz Pawlak, Krystyna Piotrowska, Konrad Pustoła, Aleksander Ryszka, Małgorzata Szymankiewicz, Michał Szuszkiewicz, Tomasz Tatarczyk, Rychard Woźniak, grupy twórcze „no Brain” i „Twożywo”.

Projekt pokazał, jak mocno się zmienił język wizualny średniego pokolenia malarzy polskich, jak następowały zmiany od języka wyłącznie malarskiego do interdyscyplinarnego. Prezentując prace młodych artystów, komisarz podkreślił, tendencję ciągłości

Celem litewskiej części projektu, wystawy „PostEwolucja” było zaprezentowanie takich twórców litewskich, w których twórczości nie pozostało bezpośredniego traktowania szkoły ekspresjonistycznej, zwykłej ewolucji nauczyciel – uczeń, tzn. takich, których twórczość podsycają różne wpływy zewnętrzne, podatnej na

różnorodne tendencje które na Litwie zdaje się wyrastają same z siebie. W opinii komisarza Vidasa Poškusa, dziesięciu autorów nie reprezentuje całej panoramy dwóch dziesięcioleci. Jest to próba wprowadzenia sondy,dokonania cięcia chirurgicznego, uwypuklenia najbardziej charakterystycznych cech. Należy zauważyć, że z jednej strony „standard europejski” z

drugiej zaś orientacja na znacznie szerszy kontekst jest charakterystyczna dla całej dziesiątki wybranych autorów i to świadczy o zakończeniu pewnej ewolucji i powstawaniu nowej.

Karpavičiūtė, Irma Leščinskaitė oraz Florian Gruber (Austria), Saulius Paliukas, Eglė Ridikaitė, Justinas Vaitiekūnas.

W wystawie „PostEwolucja” uczestniczyli : Żygimantas Augustinas, Monika Furmanavičiūtė, Agnė Jonkutė, Patricija Jurkšaitytė, Jolanta Kyzikaitė, Eglė

Two countries, two exhibitions and one panorama EN | On 16 of July 2010, at 6:00 PM, the presentation

of Lithuanian – Polish project in contemporary art “Contemporary Painting. PostEvolution“ took place in the Exhibition Hall of Klaipėda Culture Communication Center (Aukštoji st. 1 / Didžioji Vandens st. 2, , Klaipėda). Exhibition of Polish Painting „The first person singular” was presented

by Warsaw gallery „WizyTUjąca” and curator Leszek Czajka. Exhibition of Lithuanian painting „PostEvolution” was presented by Klaipėda Culture Communication Center and curators Ignas Kazakevičius and Vidas Poškus. The project took place from 16 July to 15 August, 2010.

Striving for impartial representation of the contemporary art trends typical not only in Lithuania, looking for common parallels and at the same time highlighting contrasting authors and artworks, the Lithuanian curators put an emphasis on Poland, as the country, which had similar problems in the development of modern art, but more artistic freedom and a longer period of evolutionary momentum. On the other hand, till this project launched, the modern Polish painting has not been presented yet in conceptual profile in Lithuania.

Curator Leszek Czajka selected some of the strongest Polish painters of the young and middle generations. 17 authors and artists’ groups

represented various Warsaw galleries. In Klaipėda the Polish curator presented a rather wide panorama of changes that took place in the Polish painting over the past two decades, ranging from classical strokes to street art, from video to poster, comics, from interpretations of the classical school of Polish painting to the “eurostandard”, popular among younger generation.

The project has shown considerable changes in the visual language of middle-generation Polish painters, illustrating its evolution from a pure painting to interdisciplinary approaches. Presenting the works of the younger generation, the curator emphasized the trend of intergenerational continuity, when the young artists explore the horizons discovered by senior ones two decades ago, while the “classics” engage into youthful experimentation.

The participants of the exhibition “The first person singular”: Basia Banda, Magda Bielesz, Agata Borowa ir Beata Borowa, Ola Cieslak, Aleksandra Czerniawska, Robert Maciejuk, Anna Panek, Wlodzimierz Pawlak, Kristina Piotrowska, Konrad Pustola, Aleksander Ryszka, Malgorzata Szymankievicz, Michal Suskievicz, Tomasz Tatarczyk, Rychard Wozniak, artists‘ groups „noBrain” and „Twożywo”.

Lithuanian artists, whose artworks can no longer be considered as the direct interpretation of the expressionist school, as traditional teacher – student evolution, i.e. those, whose works nourish on a wide variety of external influences, follow various trends, that in the Lithuanian context seem as if developed from themselves. According to curator Vidas Poškus, ten authors do not represent entire panorama of the two decades. This is an attempt to make probes, surgical incisions, to highlight the most characteristic features. It should be noted that, on the one hand, ,,eurostandard” and, on the other hand, orientation towards much wider context are intrinsic attributes of all ten selected authors; that is indicative of the end of a certain evolutionary stage and involvement in a new one.

The participants of the exhibition „PostEvolution”: Žygimantas Augustinas, Monika Furmanavičiūtė, Agnė Jonkutė, Patricija Jurkšaitytė, Jolanta Kyzikaitė, Eglė Karpavičiūtė, Irma Leščinskaitė and Florian Gruber (Austrija), Saulius Paliukas, Eglė Ridikaitė, Justinas Vaitiekūnas.

The aim of the Lithuanian part of the project (the exhibition “PostEvolution”) was to present those

2–3

pl

Vienaskaitos pirmuoju asmeniu W pierwszej osobie liczby pojedynczej First person singular

LT | Jaunųjų Lenkijos tapytojų abstrakcionistų pradėjau ieškoti 2004 m. Ir juos radau... Vienoje. Tai mane labai šokiravo.

Mat abstrakčioji Lenkijos tapyba plėtojosi dešimtmečius, bet tuo metu, kai jos ieškojau, ji buvo beveik pamiršta.

Praėjusio amžiaus 90-tieji – labai svarbus laikotarpis Lenkijos mene, nagrinėjant šiuolaikinės lenkų visuomenės tapatybės problematiką. Tuomet Lenkijos meno rinkoje vyravo „Kritinis menas” ir stūmė į pakraščius kitas tendencijas.

Pastaraisiais metais Lenkijos mene matau didelius pokyčius. Regiu labiau toleruojamą kūrybinių požiūrių įvairovę, individualias meninės strategijas ir subjektyvias vizijas.

Klaipėdos paroda yra šio proceso iliustracija. Kiekvienas iš pakviestų menininkų pristato savo unikalų, nepakartojamą kūrybinį požiūrį, nuo pop meno (Siostry Borowe, noBrain, Biel, Cieślak), per siurrealizmą (Szuszkiewicz, Panek, Ryszka) iki kraštutinių individualių tapybos sprendimų (Tatarczyk, Szymankiewicz). Menininkai renkasi skirtingas tendencijas, tradicijas ir stilistiką, nagrinėja įvairias temas ir vadovaujasi įvairiomis inspiracijomis. Kiekvienas iš jų turi individualią savo meno koncepciją ir savo atpažįstamą kalbą (Banda, „Twożywo”, Czerniawska, Pustoła). Paroda – tai įvairialypė mozaika, leidžianti pamatyti plačią šiuolaikinio Lenkijos meno panoramą.

Tarp pristatomų autorių yra daug pasiekusių ir įsitvirtinusių Lenkijos meno istorijoje menininkų, kurie ligšiol nenutraukia kūrybinių ieškojimų ir nuolat eksperimentuoja (Piotrowska, Maciejuk, Woźniak, Pawlak). Galėsite pamatyti, kaip stipriai pasikeitė jų vizualinė kalba, kaip ji kinta nuo grynai tapybinės iki tarpdisciplininės. Šalia jų pristatome jaunų menininkų darbus, kurie, nepaisant jų amžiaus, jau turi sukaupę didelį kūrybinį bagažą.

Paroda, žinoma, neperteikia visų šiuolaikiniame Lenkijos mene vykstančių reiškinių, pavyzdžiui, joje nėra konceptualaus meno, performanso ar jau minėto kritinio meno pavyzdžių. Deja, pristatant šiuolaikinę tapybą, neįmanoma vienu ypu apimti tuos lobius, kuriuos sudaro tiek daug skirtingų tendencijų ir krypčių.

Visgi tikiuosi, kad ši paroda supažindins su Lenkijos meno problematika, praplės Jūsų akiratį ir Jus sudomins.

Kuratorius Leszek Czajka

PL | Kiedy w roku 2004 rozpocząłem poszukiwania młodych polskich artystów tworzących abstrakcyjne znalazłem ich dopiero... w Wiedniu. Fakt ten mnie całkowicie zaskoczył.

Malarstwo abstrakcyjne w sztuce polskiej rozwijało się przecież przez dziesiątki lat. Ale w czasie gdy go szukałem zostało prawie zapomniane.

Lata 90-te były bardzo ważnym okresem w sztuce polskiej, który ogólnie rzecz biorąc dotyczył problematyki tożsamości współczesnego polskiego społeczeństwa. „Sztuka krytyczna” tego okresu zdominowała rynek sztuki w Polsce, zepchnęła na margines inne tendencje. Była istotna, ale też zawłaszczająca przestrzeń publiczną.

W ostatnich latach w sztuce polskiej dostrzegam jednak dużą zmianę. Widzę większe przyzwolenie dla różnorodności postaw twórczych, indywidualnych strategii artystycznych i subiektywnych wizji. Wystawa w Kłajpedzie jest tego zobrazowaniem. Każdy z zaproszonych artystów prezentuje własną, niepowtarzalną postawę artystyczną, od pop artu (Siostry Borowe, noBrain, Bielesz, Cieślak), poprzez surrealizm (Szuszkiewicz, Panek, Ryszka), do skrajnie indywidualnych rozwiązań malarskich (Tatarczyk, Szymankiewicz). Artyści nawiązują do rozmaitych tendencji, tradycji i stylistyk, podejmują różnorodną tematykę i kierują się różnymi inspiracjami.

Każdy z nich ma swoją koncepcję własnej sztuki i własny, rozpoznawalny język (Bańda, „Twożywo”, Czerniawska, Pustoła). Wystawa jest wieloaspektową mozaiką, umożliwiającą szerokie spojrzenie na polską sztukę współczesną.

Wśród prezentowanych są artyści z dużym dorobkiem i już ugruntowaną pozycją w historii sztuki polskiej. W swojej twórczości jednak ciągle poszukują, eksperymentują (Piotrowska, Maciejuk, Woźniak, Pawlak). Będą Państwo mogli zobaczyć jak bardzo zmienia się ich język, jak bardzo stają się artystami interdyscyplinarnymi, swobodnie posługującymi się różnymi mediami.

Obok nich przedstawiamy prace młodych artystów, którzy niezależnie od swojego młodego wieku, mają już znaczący dorobek twórczy.

Wspólnym dla nich wszystkich, i tych starszej generacji, i tych młodych, jest indywidualizm i w większości przypadków interdyscyplinarność.

W tej różnorodności kryje się wolność tworzenia i takich wolnych artystów Państwu przedstawiamy.

Wystawa oczywiście nie pokazuje wszystkich zjawisk mających miejsce we współczesnej sztuce polskiej, np. nie ma tu przykładów sztuki konceptualnej, sztuki performance czy też sztuki krytycznej. Nie sposób bowiem jednorazowo ogarnąć bogactwa, na które składa się tak wiele różnych nurtów i działań.

EN | When I began searching for young Polish artists abstractionists in 2004, I managed to find them only in… Vienna.

This greatly surprised me as abstract painting thrived in Poland for decades. Yet when I started looking for it, it had been almost forgotten. The 1990s was a very important decade for Polish art, and it was primarily concerned with the issue of contemporary Polish identity. “Critical art” of that period dominated the art market in Poland, marginalizing all other tendencies. It was important, but it also claimed all public space for itself.

In recent years, however, I have noticed a major change.

I have observed the increasing tolerance to the variety of creative attitudes, individual artistic strategies, and subjective visions. The exhibition in Klaipėda illustrates this shift. Each of the invited artists represents an individual, unique attitude ranging from pop art (the Borowe sisters, “noBrain”, Bielesz, Cieślak), through surrealism (Szuszkiewicz, Panek, Ryszka), to radically individualistic painting aesthetics (Tatarczyk, Szymankiewicz). The artists refer to various tendencies and stylistics; they address diverse topics and draw inspirations from different traditions. Each of them has his or her own notion of art and a distinctive aesthetic idiom (Bańda, Twożywo, Czerniawska, Pustoła). The exhibition is a multifaceted mosaic which provides a broad perspective on Polish contemporary art.

Among the exhibited artists, one can find those with impressive artistic oeuvre and a well established position in the history of Polish art. In their works, they never cease to experiment yet (Piotrowska, Maciejuk, Woźniak, Pawlak).

Visitors will be able to see how their artistic languages evolve, and how they are becoming interdisciplinary artists, freely using different media. Apart from them, we exhibit works of young artists, who, despite their young age, already have significant creative output. What is common to all the exhibited artists, both of the first and of the second generation, is their individualism and, in most cases, interdisciplinary character of their artworks.

The exhibition does not present all the phenomena of Polish contemporary art: there are no examples of conceptual art, performance, or critical art. It is simply impossible to include all the plethora of works coming from so diverse artistic currents and activities. However, we hope that the exhibition will arouse interest and familiarize the visitors with contemporary Polish art.

Curator Leszek Czajka Translated by Anna Pochmara

Mam jednak nadzieję, że wystawa przybliży problematykę sztuki polskiej, wzbogaci wiedzę o niej i wzbudzi Państwa zainteresowanie.

Kurator Leszek Czajka

4–5

Be pavadinimo / aliejus, drobė Bez tytułu / olej, płótno Untitled / oil, canvas 2009 / 60 x 60

Aleksander Ryszka LT | Gimė: 1983 m. Varšuvoje (Lenkija) Išsilavinimas: 2002-2007 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos fakultetas.

2006 m. I-oji vieta jaunųjų menininkų bienalėje ,,Žuvies akis 4’’.

PL | Urodzony: 1983 w Warszawie Wykształcenie: 2002-2007 Wydział Malarstwa na Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie.

EN | Born: 1983 in Warsaw (Poland) Education: 2002-2007 Warsaw Academy of Fine-Arts Faculty of Painting.

Dyplom w pracowni prof. Jarosława Modzelewskiego.

Diploma under prof. Jaroslaw Modzelewski.

2006 Nagroda główna na Biennale Sztuki Młodych ,,Rybie oko 4’’.

2006 First prize at Biennial of Young Art ,,Fish-eye 4’’.

Revoliucijos vaikai / aliejus, drobÄ—

Children of the revolution / olej, plotno

Children of the revolution / oil, canvas

2010 / 180 x 180

6–7

Aleksandra Czerniawska LT |

Gimė: 1984 m. Bialystoke (Lenkija) Išsilavinimas: 2008 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos fakultetas.

Menininkė gimė daugiausiai etninių mažumų turinčiame Lenkijos regiono mieste. Studijuodama Varšuvos dailės akademijoje ji domėjosi vietinio konteksto painumu, kurį suvokė per savo asmeninę patirtį ir giminių istorijas. Jos tapybos kūriniai buvo nominuoti „Samsung profesionalaus meno konkurse“ (2008 m.) ir profesoriaus Józef Szajna prizui (2008 m.).

Laimėtos stipendijos: „Ericsson“ stipendija (2008 m.), ponų Gierynski stipendija jauniesiems menininkams (2008 m.), Lenkijos Respublikos Kultūros ministerijos ir Nacionalinio paveldo stipendija „Młoda Polska“.

PL | Urodzona: 1984 w Białymstoku Wykształcenie: 2008 Wydział Malarstwa Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie.

Urodziła się w Białymstoku, który jest położony w jednym z najbardziej zróżnicowanych etnicznie regionów Polski.

Podczas studiów na Wydziale Malarstwa Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie (prof.

L. Tarasewicz, prof. W. Szymański, prof. M Duchowski) skoncentrowała się na złożoności własnego kontekstu lokalnego, który odczytywała poprzez osobiste doświadczenie i prywatne opowieści członków jej rodziny. W ramach programu Socrates-Erazmus studia na Staatliche Akademie der Bildenden Künste Stuttgart w Niemczech (2007). Otrzymała nagrodę w konkursie Samsung Art Master (2008), stypendium państwa Gieryńskich (2008), stypendium firmy Ericsson (2008), nagrodę im. Prof. Józefa Szajny (2008), stypendium Ministra Kultury i Dziedzictwa Narodowego „Młoda Polska“ (2010).

EN | Born: 1984 in Białystok (Poland) Education: 2008 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of Painting.

She was born in Białystok, which is placed in one of the most ethnically diverse regions in Poland. As studying at the Warsaw Academy of Fine Arts she focused on the complexity of her local context, perceived through her personal experience and private stories of her relatives. Her paintings have been awarded in Samsung Art Master Competition (2008) and with Professor Józef Szajna Prize (2008).

Scholarships received: Ericsson Scholarship (2008), Young Artists Scholarship of Mr and Mrs Gierynski (2008), “Młoda Polska” Scholarship from Ministry of Culture and National Heritage (2010).

Miške / aliejus, drobė

W lesie / olej, płótno

In the forest / oil, canvas

2009 / 80 x 100

Be pavadinimo / aliejus, drobė Bez tytułu / olej, płótno Untitled / oil, canvas 2010 / 150 x 200

Namas / aliejus, drobė Dom / olej, płótno House / oil, canvas.

2009 / 30 x 40

8–9

Anna Panek LT |

Gimė: Žemutinėje Silezijoje (Lenkija) Išsilavinimas: 2009 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos fakultetas; Vroclavo technologijos universitetas, architektūros fakultetas.

Tapybos mokėsi pas profesorių Leon Tarasewicz, o fotografijos – pas profesorių Grzegorz Kowalski. „Tapydama mėgstu, kai vaizdas tarsi natūraliai išsilieja skirtingomis kryptimis.

Tai suteikia man laisvę. Domiuosi visais šiais potyriais, spalvomis, darna. Tapymo jutimiškumas veikia taip pat, kaip garsai – kūną. Šilta, ryškiai oranžinė, geltona, žalia, lengva teptuko brydė, šaltas mėlynas pagrindas, rožinė ir turkio spalva“.

(Anna Panek)

PL | Urodzona: Dolny Śląsk Wykształcenie: 2009 Akademia Sztuk Pięknych w Warszawie; Wydział Architektury Politechniki Wrocławskiej ; Wydział Malarstwa w pracowni prof.

Leona Tarasewicza. Aneks z fotografii u prof. Grzegorza Kowalskiego. „Podoba mi się, kiedy, podczas malowania, obraz rozgałęzia się w różne strony jakby żył własnym życiem, dając mi tym samym duży stopień dowolności. Ciekawi mnie ten zestaw smaków, kolorów, konsystencja. Ta cała zmysłowość malarstwa, która działa jak dźwięki na głowę. Ciepłe, zdecydowane pomarańczowe, żółte, zielone, jasne maźnięcia, niebieskie chłodne tło, róż z turkusem”. (Anna Panek) EN | Born: in Dolny Śląsk (Lower Silesia, Poland) Education: 2009 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of Painting; Wroclaw Technology University Department of Architecture .

She attended classes of professor Leon Tarasewicz, and photography classes of professor Grzegorz Kowalski. „I like when the picture goes into different directions as if it lived its own life during painting process. It gives me freedom. I am interested in all the range of tastes, colours, consistency.

The sensuality of painting influences the same as sounds on a body. Warm, definite orange, yellow, green, light brush tracks, cold blue background, pink and turquoise”. (Anna Panek)

Be pavadinimo / aliejus, drobė

Bez tytułu / olej, płótno

Untitled / oil, canvas

2009 / 60 x 80

Be pavadinimo / aliejus, drobė Bez tytułu / olej, płótno Untitled / oil, canvas 2009 / 100 x 80

Realizuota Varšuvos Modernaus meno muziejuje Realizacja w Muzeum Sztuki Nowoczesnej w Warszawie Realized in the Museum of Modern Art in Warsaw 2008

10–11

Barbara Bańda

Brazilija / drobė, mišri technika

12–13

Brazylia / płótno, technika mieszana

Brazil / mixed media, canvas

2009 / Ø 73 cm

LT |

Gimė: 1980 m. Lenkijoje Išsilavinimas: 2006 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos fakultetas.

Diplominio darbo vadovas – prof. Jarosław Kozłowski.

Savo darbuose Barbara Bańda pateikia intriguojančias ir lengvai atpažįstamas idiomas, kurioms kurti naudoja tradicinius moterų užsiėmimus, tokius kaip siuvimas, mezgimas ar siuvinėjimas. B. Banda lieja akvarelę, fotografuoja, kuria objektus, karamelinių spalvų paveikslus, atskleidžiančius geidulingumą ir seksualumą. Savo darbais ji keičia stereotipinį požiūrį į moterų kūrybą.

PL | Urodzona: 1980 Wykształcenie: 2006 Wydział Malarstwa Akademii Sztuk Pięknych w Poznaniu.

Dyplom w pracowni prof. Jarosława Kozłowskiego Barbara Bańda stworzyła intrygujący i bardzo rozpoznawalny język swojego malarstwa. Wykorzystuje tradycyjne kobiece techniki: szycie, robienie na drutach, haftowanie.

Maluje akwarele, robi zdjęcia i obiekty, przede wszystkim tworzy niewielkie obrazki tonące w cukierkowych barwach, mówiące o sferze cielesności i seksualności.

Przełamuje stereotypowe skojarzenia związane ze sztuką kobiet.

EN | Born: 1980 in Poland Education: 2006 Academy of Fine Arts in Poznań, Faculty of Painting.

Diploma under the supervision of Prof. Jarosław Kozłowski.

In her paintings Barbara Bańda has created an intriguing, distinct, and easily recognizable idiom, which employs traditional feminine techniques such as sewing, knitting or embroidery. She paints watercolors, takes photos, and makes objects. She also creates small pictures in pastel candy colors which talk about sensuality and sexuality.

B. Bańda challenges stereotypical associations concerning women’s art.

www. basiabanda.pl

Vabalas / drobė, mišri technika

Żuk / płótno, technika mieszana

Beetle / mixed media, canvas

2009 / Ø 81cm

Prunkštelėti / drobė, mišri technika

Wąchać / płótno, technika mieszana

To sniff / mixed media, canvas

2009 / Ø 30 cm

14–15

Konrad Pustoła LT |

Gimė: 1976 m. Varšuvoje (Lenkija) Išsilavinimas: 2008 m. Karališkasis menų koledžas, Londonas; 2004 m. Nacionalinė kino, televizijos ir teatro mokykla, Lodzė; 2003 m. Varšuvos universitetas, Ekonomikos departamentas .

Projektą „Dark rooms“ sudaro fotografijų ciklas, kuriame užfiksuoti tušti Lenkijos modernių klubų „tamsūs kambariai“. Nuotraukos darytos iškart po vakarėlio, kai žmonės jau išsiskirstę ir patalpos netrukus bus valomos. Erdvės tykios, bet kartu sklinda trikdanti vibracija, vis dar pulsuojanti buvusia seksualine energija. Lenkų kalboje šis išsireiškimas vartojamas sąsajose su gėjų klubais, anglų – su foto erdve, kurioje ryškinamos fotonuotraukos. Interpretuodamas šį žodžių žaismą įdėmus fotografo žvilgsnis į paviršių „ištraukia“ tai, kas daugumai asocijuojasi su marginalumu.

PL | Urodzony: w 1976 r. w Warszawie Wykształcenie: 2008 Royal College of Art, Londyn ; 2004 Państwowa Wyższa Szkoła Filmowa, Telewizyjna i Teatralna im. L. Schillera w Łodzi ; 2003 Uniwersytet Warszawski, Wydział Nauk Ekonomicznych .

Na projekt „Dark rooms” składa się seria fotografii przedstawiających puste „dark rooms” w klubach polskich, zrobione zaraz po imprezach, kiedy już wszyscy z nich wyszli, ale nie zostały one jeszcze posprzątane. W Polsce słowa darkroom używa się głównie do określenia przestrzeni w klubach gejowskich. W języku angielskim darkroom oznacza fotograficzną ciemnię. Ten zaskakujący splot terminów ujawnia grę znaczeń pomiędzy wnętrzem, które służy do wywoływania zdjęć, a miejscem, gdzie w ciemności tworzą się nowe relacje międzyludzkie. W swoich fotografiach Konrad Pustoła wydobywa na powierzchnię widzialnego to, co dla większości społeczeństwa stanowi wyparty margines.

EN | Born: 1976 in Warsaw (Poland) Education: 2008 Royal College of Art, London; 2004 The National Film, Television and Theatre School, Łódź 2003 University of Warsaw, Department of Economics.

The „Dark rooms” project consists of a series of photographs, that have fixated “dark rooms” in modern clubs in Poland. Photos are taken right after the party, when everybody is gone, and rooms gonna be cleaned soon. The spaces are quiet, and at the same time they emanate with a disturbing vibration, still pulsatile with the past sexual vigor. The expression darkroom is used as associative to gay clubs in Polish, and related to space for photo development in English. The photographer’s gaze, interpreting the wordplay, extracts upwardly things, that most people usually associate with marginals.

Tamsūs kambariai / C tipo spauda Dark rooms / C druk Dark rooms / C type print Poznanė / Poznań 2009 / 1 f

Tamsūs kambariai / C tipo spauda Dark rooms / C druk Dark rooms / C type print Varšuva / Warszawa / Warsaw 2008 / 2 f

16–17

Iš ciklo „Memorialinis portretas” / grafika Z cyklu „Memoriał portret” / grafika From cycle ”Memorial portret” / print 1984 / 60 x 80

Krystyna Piotrowska LT |

Gimė: 1949 m. Zabrze (Lenkija) Išsilavinimas: 1966-1972 m. Krokuvos dailės akademija, interjero dizainas; 1972-1975 m. Poznanės aukštoji dailės mokykla, grafikos fakultetas; 1985-1990 m. Grafikskolan Forum Malmė, Švedija.

K. Piotrowska yra grafikė, tačiau ji taip pat kuria instaliacijas ir video, fotografuoja bei pati kuruoja parodas. Jos darbuose svarstomi tapatybės ir atminties klausimai. Nuo 2006 m. ji kuruoja kasmetinį projektą „Ulica Próżna”(Próżna gatvė) Varšuvoje.

PL |

Urodzona: 1949 w Zabrzu Wykształcenie: 1985-1990 w Grafikskolan Forum w Malmö (Szwecja); 1972-1975 w Państwowej Wyższej Szkole Sztuk Plastycznych w Poznaniu; 1966-1972 studiowała na Akademii Sztuk Pięknych w Krakowie.

Tworzy prace łączące fotografię, techniki graficzne i malarstwo. Jest autorką instalacji i filmów wideo.

Jej twórczość dotyka głównie tematu identyfikacji i pamięci. Od 2006 jest kuratorką realizowanego co roku w Warszawie projektu „Ulica Próżna”.

EN |

Born: 1949 in Zabrze (Poland) Education: 1985-1990 Grafikskolan Forum in Malmoe, Sweden; 1972-1975 Poznan Higher School of Fine Arts; 1966-1972 Cracow Academy of Fine-Arts Department of Interior Design.

K. Piotrowska works as a printmaker, installation artist, photographer, video artist, and curator.

Her paintings touch mainly upon issues of identity and memory. Since 2006 she is the curator of every year project “Ulica Próżna” (Próżna Street) in Warsaw.

Iš ciklo „Memorialinis portretas” / grafika Z cyklu „Memoriał portret” / grafika From cycle ”Memorial portret” / print

18–19

1984 / 60 x 80

Seserys / grafika, tapyba ant skardos

Siostry / grafika, malarstwo na blasze aluminiowej

Sisters / print, painting on aluminium plate

2007 / 156 x 204

Magda Bielesz LT |

Gimė: 1977 m. Varšuvoje (Lenkija) Išsilavinimas: 2002 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos fakultetas M. Bielesz kūryboje naudoja tapybą, video ir kitas šiuolaikines medijas. „Aš siekiu atitaisyti „visuomenines“ skriaudas. Noriu tapyti ką nors puošnaus, ką nors idealaus. Kuriu iš atminties, vaizduotės ir sapnų. Dažnai renkuosi sveikatos ir ligos temas, kurios mane sieja su vaikyste.

Girdėjau, sakoma, kad menininkai – tai žmonės, kuriems suteikiama privilegija elgtis taip, kaip suaugusiems nedera. Tai nuostabu. Dėl to jaučiuosi saugesnė ir labiau pasitikinti savimi. Aš kuriu specifinę neaugimo mitologiją.“(Magda Bielesz)

PL | Urodzona: 1977 w Warszawie Wykształcenie: 2002 Wydział Malarstwa Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie “Przez moje prace chciałabym naprawić wszystkie niedociągnięcia i uszkodzenia. Chciałabym malować rzeczy piękne i doskonałe. Punktem wyjścia moich prac są wspomnienia i marzenia.

Często poruszam temat zdrowia i choroby, co jest ściśle związane z moim dzieciństwem.

Słyszałam, że artyści są ludźmi, którym społeczeństwo przyznaje przywilej reagowania według zasad, których nie oczekuje się od dorosłych. Myślę, że to wspaniałe i dzięki temu czuję się bardziej pewna samej siebie. W moich pracach nawiązuję do dzieciństwa tworząc mitologię niedorastania. Maluję, tworzę prace video, również w innych mediach”. (Magda Bielesz)

EN | Born: 1977 in Warsaw (Poland) Education: 2002 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of Painting M. Bielesz works in the field of paintings, video and other contemporary media. “I want to repair all social damages and paint something gorgeous and perfect. My works are created from memory and imagination, dreams. I often broach topics of health and sickness, which relates me to my childhood. I heard those artists are people who are allowed a certain social privilege to act out in ways that adults aren’t supposed to act out. And it is great.

Thanks to that I feel much more self-confident.

I create the specific mythology of ungrowing ”.

(Magda Bielesz) Teleskopas / aliejus, drobė

Teleskop / olej, płótno

Telescope / oil, canvas

2010 / 65 x 93

Jei mes mirę / aliejus, drobė

If we are dead / olej, płótno

If we are dead / oil, canvas

2009 / 46 x 38

20–21

Dėkojame menininkei ir galerijai „local_30”

Dzięki uprzejmości artystki i galerii „lokal_30”

Courtesy of the Artist & „Local_30” gallery

Małgorzata Szymankiewicz LT | Gimė: 1980 m. Poznanėje (Lenkija) Išsilavinimas: 2005 m. Poznanės dailės akademija, meno edukacijos ir tapybos fakultetai, magistro laipsnis, Apdovanota už magistrinį darbą (2005 m.).

Menininkę pristato Varšuvos galerija „lokal_30”. „Mano darbai koduoja tapybą ir būdą, kaip aš tai suprantu. Tapytojai turi išmanyti teorines tapybos žinias ir abstrakčiosios tapybos formalumų žaismą. Spalva ir taškas mano darbuose tampa svarbiausia tema. Naudodama spalvą noriu sukurti savo pačios artefaktus ir optines iliuzijas, kurios vėliau iškils kaip tapybos formos. Todėl mano darbai fenomenologiniai. Aš suprantu spalvas kaip fenomeną, tad tapyba tampa esme vizualinėje kovoje.“ (M. Szymankiewicz)

PL | Urodzona: 1980 w Poznaniu Wykształcenie: 2005 Akademii Sztuk Pięknych w Poznaniu, Wydział Edukacji Artystycznej oraz Wydział Malarstwa, Pracownia prof. zw. Jerzego Kałuckiego.

Obecnie pracuje na stanowisku asystentki w Pracowni Malarstwa i Rysunku – Akademia Sztuk Pięknych w Łodzi.

Artystka na stałe współpracuje z galerią „lokal_30” w Warszawie. „Moje prace opowiadają o samym malarstwie oraz o sposobie, w jaki ja to malarstwo rozumiem.

Obrazy mają rozpatrywać zagadnienia czysto malarskie i są gra z konwencją malarstwa abstrakcyjnego. Kolor i plama stają się głównym tematem moich obrazów. Operując kolorem chciałabym stworzyć własne fakty i złudzenia wizualne, takie, które mogą zaistnieć wyłącznie jako obraz.

Dlatego moje obrazy mają charakter zjawiskowy. Kolor rozumiem jako zjawisko, a obraz staje się miejscem wizualnej rozgrywki“. (M. Szymankiewicz)

EN | Born: 1980 in Poznań (Poland) Education: 2005 Poznan Academy of Fine Arts, Faculty of Artistic Education and the Faculty of Painting (MA).

Diploma under prof. Jerzy Kałucki.

Artist is represented by “lokal_30” gallery in Warsaw. „My works are self decrypting, about painting and the way I do understand it. Painters have to consider pure painting issues and the play with the abstractive painting convention. Colour and spot became a main theme of my paintings. Using a colour I want to create my own arte-facts and optical illusions, which will be able to arise only in a painting form. That’s the reason why my paintings are phenomenological. I understand colour as phenomena, and a painting becomes the point of visual battle.“ (M. Szymankiewicz)

Be pavadinimo / akrilas, drobė

Bez tytułu / akryl, płótno

Untitled / acryl, canvas

2009 /150 x 150

22–23

Be pavadinimo / akrilas, drobė

Bez tytułu / akryl, płótno

Untitled / acryl, canvas

2009 / 150 x 150

Be pavadinimo / akrilas, drobė

Bez tytułu / akryl, płótno

Untitled / acryl, canvas

2010 / 40 x 40

24–25

Michał Szuszkiewicz Gremlinas / aliejus, drobė

LT |

Gimė: 1983 m. Londone (Didžioji Britanija) Išsilavinimas: 2007 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos magistro laipsnis M. Szuszkiewicz darbuose galima rasti popkultūros citatų, tačiau jos nėra tiesiogiai „perrašytos“, bet panaudotos kaip individualios tapybinės koncepcijos dalis.

PL |

Urodzony: 1983 w Londynie (Wielka Brytania) Wykształcenie: 2007 Wydział Malarstwa na Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie W 2005 roku otrzymał stypendium w ramach programu Sokrates – Erazmus na Universidad di Castilla la Mancha w Cuence w Hiszpanii.

W roku 2007 obronił dyplom malarski pod kierunkiem prof. J. Modzelewskiego, aneks z litografii w pracowni prof. W. Winieckiego oraz pracę teoretyczną pod czujnym okiem prof. J. Niecikowskiego. Każda z części dyplomu nosiła tytuł „Portret artysty jako młodego psa”.

Wraz z przyjaciółmi współtworzy dział „Piękne sny o wspólnej sprawie” w czasopiśmie artystycznym „Artluk”. M. Szuszkiewicz finalista konkursu „Showdown” rozgrywanego na stronie Saatchi Online.

Gremlin / olej, płótno

EN |

Gremlin / oil, canvas

2010 / 54 x 73

Born: 1983 in London (UK) Education: 2007 Faculty of Painting of the Academy of Fine Arts in Warsaw (MA), diploma in prof. Jarosław Modzelewski studio.

In artist’s paintings you can find many quotations from pop-culture. However they are not just “rewritten” , but they are used as part of artist’s individual conception of painting.

Gremlinas / aliejus, drobė

26–27

Gremlin / olej, płótno

Gremlin / oil, canvas

2010 / 54 x 73

www.szuszkiewicz.net

noBrain LT |

28–29

Monika Waraxa Gimė: 1977 m. Bydgoszcz (Lenkija) Išsilavinimas: 2004 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos fakultetas

PL |

Monika Waraxa Urodzona: 1977 w Bydgoszczy Wykształcenie: 2004 Wydział Malarstwa na Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie

Jakub Budzyński Gimė: 1978 m. Varšuva (Lenkija) Išsilavinimas: 2003 m. Varšuvos dailės akademija, grafikos fakultetas

Jakub Budzyński Urodzony: 1978 w Warszawie Wykształcenie: 2003 Wydział Grafiki na Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie

Grupė „noBrain“ susikūrė 2006 m. Gatvės meno stiliaus vizualinę estetiką propaguojantys menininkai kuria tapybą, piešinius, freskas bei meno akcijas viešosiose miestų erdvėse. Jų kūryboje ypač svarbi pati meno proceso tėkmė ir žiūrovų atoveiksmis. „noBrain“ įkūrė meno studiją „Lucky13“, kurioje yra išbandomos grupės kūrybinės idėjos. Siekdami artimesnio meno ir publikos kontakto, „noBrain” sukūrė „Meno vertintojų aktyvizacijos programą”, kuri praturtina meno parodas interaktyvumu, tarpdiscipliniškumu ir menine edukacija.

Obszary działalności: malarstwo, rysunek, video, preformance, mural. Działania noBrain charakteryzuje empatia dla miejsca, która tworzy nowe konteksty. Są twórcami „Programu Aktywizajcji Odbiorców Sztuki” (P.A.O.S.). Narzędziami realizacji P.A.O.S. są wystawa jako proces i interakcja, edukacja, dyskusja, interdyscyplinarność.

Prowadzą zajęcia i warsztaty oparte na problemowym toku pracy. Założyciele pracowni Lucky13 na warszawskiej Pradze.

Monika Waraxa buvo lenkų nepriklausomos meno svetainės www.independent.pl redaktorė, rašo esė apie meną, kiną, literatūrą.

Jakub Budzyński yra tapytojas, grafikas, kuria komiksus, fotografuoja. Yra publikavęs savo autorinio darbo fragmentus žurnale „Aktyvist”. Abu menininkai yra gavę Kultūros ministerijos ir Nacionalinio Lenkijos paveldo stipendijas.

Monika Waraxa zajmuje się malarstwem, muralem, performancem. Jest redaktorką Działu Sztuka na Independent.pl, autorką publikacji o sztuce, literaturze i filmie na portalach Independent.pl, Obieg.pl, Nobrain.pl oraz na łamach Pokazu.

Jakub Budzyński zajmuje się malarstwem, grafiką, komiksem, fotografią. Publikował fragmenty autorskiego komiksu na łamach magazynu „Aktyvist”.

Auksinis lietus / akcija / „WizyTUjąca” galerija, Varšuva

EN |

Złoty deszcz / akcja / „WizyTUjąca” galeria, Warszawa

Golden rain / action / / „WizyTUjąca” Gallery, Warsaw

2010

Monika Waraxa Born: 1977 Bydgoszcz (Poland) Education: 2004 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of Painting Jakub Budzyński Born: 1978 Warsaw (Poland) Education: 2003 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of Graphics Monika Waraxa and Jacub Budzyński are members of “noBrain”. The group sprang up in 2006. They are both scholars of The Ministry of Culture and National Heritage of Poland.

Monika Waraxa has graduated Painting Department at Academy of Fine Arts in Warsaw.

She is an author of essays about art, film and literature. She was an editor for art web portal of polish independent art – www.independent.pl.

Jakub is a painter, a grapfic and comics artist, and a photographer. He has published fragments of his comic book in “Activist” magazine.

They both live and work in Warsaw. They take up paintings, drawings, art in public space, spatial arrangements, mural. An important place for their work is studio Lucky13. www.nobrain.pl

Ola Cieślak Apkabinu Agatką (knygos projektas). Kalbančios tekstilinės lėlės / „WizyTUjąca” galerija, Varšuva / 2010

LT |

Gimė: 1981 m. Częstochowa (Lenkija) Išsilavinimas: 2006 m. Varšuvos dailės akademija, grafikos fakultetas.

Ola Cieślak yra grafikos dizainerė ir iliustratorė, kūryboje naudoja tradicines ir šiuolaikines medijas.

2008 m. menininkė dalyvavo Strasbūro (Prancūzija) „Animaliter” programoje ir l’Ecole Superieure des Arts Decoratifs (iliustracija / tipografijos dirbtuvės studentams).

2009 m. ji išleido savo debiutinę knygą „Meilės istorija” (nuotraukų knyga suaugusiems).

PL |

Przytul Agatkę (projekt para-książkowy). Gadające lalki szmaciane / „WizyTUjąca” galeria, Warszawa / 2010

Urodzona: 1981 w Częstochowie Wykształcenie: 2006 Wydział Grafiki Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie, Jeden semestr w Staatliche Akademie der Bildenden Kuenste w Stuttgarcie.

2008 uczestniczyła w programie Animaliter zorganizowanym przez miasto Strasbourg i l’Ecole Superieure des Arts Decoratifs (prowadzenie warsztatów z ilustracji i typografii).

Debiut książkowy w 2009 roku: „Love Story” (picture book dla dorosłych).

Zajmuje się projektowaniem graficznym, ilustracją, ale chętnie sięga po inne media.

EN |

Hug Agatka (para-book project). Talking textile dolls / „WizyTUjąca” Gallery, Warsaw / 2010

Born: 1981 in Częstochowa (Poland) Education: 2006 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of Graphic Arts, One semester at Staatliche Akademie der Bildenden Kuenste in Stuttgart, Germany.

In 2008 Ola Cieślak participated in Animaliter program organized by Strasbourg (France) and l’Ecole Superieure des Arts Decoratifs (leading illustration/ typography workshop for students).

In 2009 she made her book-débute with “Love Story” (picture book for adults).

The artist works as a graphic designer and illustrator, and also likes to express some ideas in other media.

Apkabinu Agatką (knygos projektas). Kalbančios tekstilinės lėlės / „WizyTUjąca” galerija, Varšuva / 2010

30–31

Przytul Agatkę (projekt para-książkowy). Gadające lalki szmaciane / „WizyTUjąca” galeria, Warszawa / 2010

Hug Agatka (para-book project). Talking textile dolls / „WizyTUjąca” Gallery, Warsaw / 2010

www.olazbloku.pl

Ryszard Woźniak LT |

Gimė: 1956 m. Bialystokas (Lenkija) Išsilavinimas: 1976-1981 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos fakultetas .

Studijavo tapybą pas prof. Stefan Gierowski.

1982-1992 m. R. Woźniak suformavo menininkų judėjimą „Gruppa” (Paweł Kowalewski, Ryszard Grzyb, Jarosław Modzelewski, Marek Sobczyk ir Ryszard Woźniak), buvo žurnalo „Oi, viskas gerai dabar“ („Oj dobrze już“) ko-redaktoriumi. Dalyvavo daugelyje grupės parodų bei akcijų.

1992 m. inicijavo tapybos studijos įkūrimą Zielona Góra universiteto Dailės fakultete, kuriame dirba tapybos profesoriumi.

Menininkas tapo, kuria instaliacijas ir įvairias tapybos akcijas.

PL |

Urodzony: 1956 w Białymstoku Wykształcenie: 1976-1981 Wydział Malarstwa na Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie.

Studiował malarstwo pod kierunkiem profesora Stefana Gierowskiego w warszawskiej Akademii Sztuk Pięknych, gdzie uzyskał dyplom z wyróżnieniem.

1982-92 współtworzył formację artystyczną „Gruppa” (z Ryszardem Grzybem, Pawłem Kowalewskim, Jarosławem Modzelewskim, Włodzimierzem Pawlakiem i Markiem Sobczykiem), był współwydawcą jej pisma „Oj dobrze już”. Uczestniczył w większości wystaw i wystąpień „Gruppy”.

Od 1992 roku prowadzi dyplomującą pracownię malarstwa w Katedrze Sztuki i Kultury Plastycznej na Uniwersytecie Zielonogórskim. Obecnie jest profesorem tej uczelni.

Uprawia malarstwo sztalugowe, tworzy instalacje i działania z zastosowaniem obrazów.

EN |

Drabinka Henriego / olej, płótno

Henry’s ladder / oil, canvas

1989 / 140 x 180

Born: 1956 in Białystok, Poland Education: 1976-1981 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of Painting.

R. Woźniak studied painting in the workshop of Prof.

Stefan Gierowski.

In 1982-92 he co-created the artistic formation “Gruppa” (Paweł Kowalewski, Ryszard Grzyb, Jarosław Modzelewski, Marek Sobczyk and Ryszard Woźniak), was the co-editor of “Oj dobrze już” (Oh, It’s All Right Now) periodical. He participated in almost all their exhibitions and actions.

Since 1992 he has been running a painting studio at the Art Department on the University of Zielona Góra as professor of painting.

He paints, creates installations and actions with paintings.

32–33

Henrio kopėčios / aliejus, drobė

A.H. ach! / aliejus, drobė

A.H., acha! / olej, płótno

A.H., ah! / oil, canvas

2009 / 130 x195

Dangaus ir žemės susitikimas / aliejus, drobė Spotkanie nieba i ziemi / olej, płótno Sky and Earth meeting / oil, canvas 1985 / 160 x 80 cm

www.ryszardwozniak.pl

Robert Maciejuk

Diskretiška geometrija. Kaip mūsų idėjas paversti aiškesnėmis / Instaliacija

Geometria dyskretna. How to Make Our Ideas Clear / Instalacja

LT | Gimė: 1965 m. Biała Podlaska (Lenkija) Išsilavinimas: 1990 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos fakultetas

PL | Urodzony: 1965 w Białej Podlaskiej Wykształcenie: 1990 Wydział Malarstwa na Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie

Nuo 90-ųjų vidurio R. Maciejuk susidomėjo ideogramomis, logotipais ir emblemomis, kurias kuria panaudodamas meditacijos strategijas. Menininkas identifikuoja savo ieškomų simbolių vizualius pėdsakus realybėje – knygų reprodukcijose, žurnaluose, televizijoje, o vėliau procesą užbaigia tapybiškai.

2002-aisiais kūrėjas susižavi itin populiariais vaikiškais filmukais „Colargol” ir „Miś Uszatek” ir imasi tapyti animacinių filmų kadrus kurie atsidūrę monumentaliame formate, tampa nenatūraliai nerimastingi. Autorius bendradarbiauja su „Le Guern” galerija Varšuvoje.

Studiował pod kierunkiem prof. Stefana Gierowskiego i prof. Ryszarda Winiarskiego.

Od połowy lat 90-tych malował ideogramy, emblematy oraz loga znanych koncernów, stosując strategię ich malarskiego zapośredniczania. Tropił wizualne ślady abstrakcyjnych znaków w otaczającej go rzeczywistości, w książkowych reprodukcjach, czasopismach lub telewizji, aby je przetworzyć za pomocą technik malarskich. Od 2002 roku interesuje go przerażający i demoniczny potencjał telewizyjnych bajek dla dzieci, jak „Colargol” lub „Miś Uszatek”. Przemalowane kadry z tych filmów, niekiedy w monumentalnym formacie charakteryzują się niepokojąco nienaturalnym charakterem.

Mieszka i pracuje w Warszawie. Jest związany z Galerią „Le Guern”.

34–35

Discreet Geometry. How to Make Our Ideas Clear / Installation

2010

EN | Born: 1965 in Biała Podlaska (Poland) Education: 1990 - Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of Painting.

Since mid-90s Maciejuk has discovered an interest in ideograms, logos and emblems with the involvement of the mediation strategy: the artist identifies an abstract symbol, tracks down its visual traces in reality, searches for them in book reproductions, magazines and television and completes the process with a painting transformation.

In 2002, Maciejuk became fascinated with the horrifying and demonic power of popular children’s fairy tales on television, such as „Colargol” and „Miś Uszatek”. Repainted frames from animated films, sometimes in monumental format, carry a disturbing unnatural message. He cooperates with Le Guern Gallery in Warsaw.

Dėkojame „Foksal” galerijai, Varšuva Dzięki uprzejmości Galerii „Foksal”, Warszawa Courtesy of the “Foksal” gallery, Warsaw Foto / Photo by: J. Gładykowski

Diskretiška geometrija. Kaip mūsų idėjas paversti aiškesnėmis / Instaliacija Geometria dyskretna. How to Make Our Ideas Clear / Instalacja Discreet Geometry. How to Make Our Ideas Clear / Installation 2010

Agata Borowa LT |

Gimė: 1979 m. Bialystoke (Lenkija) Išsilavinimas: 2005 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos fakultetas.

Studijuojant kurso vadovai buvo profesoriai Jarosław Modzelewski ir Maciej Buszewicz.

Agata Borowa piešia, tapo, fotografuoja, kuria video bei knygas. Drauge su Dorota Borowa įkūrė „Seserų grupę”.

PL |

Urodzona: 1979 w Białymstoku Wykształcenie: 2005 Wydział Malarstwa na Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie.

Promotor prof. Jarosław Modzelewski, aneks do dyplomu na Wydziale Grafiki ASP (promotor prof. Maciej Buszewicz.

Agata Borowa zajmuje się malarstwem, rysunkiem, video i książką artystyczną, a także grafiką projektową.

Razem z Dorotą Borową tworzy grupę „Siostry”.

EN | Born: 1979 in Białystok (Poland) Education: 2005 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of Painting.

Professors conferring a degree: professor Jarosław Modzelewski (painting), professor Maciej Buszewicz (graphics).

Agata Borowa paints, draws, makes photos, videos, art-books.

Together with Dorota Borowa established “Sisters” group.

Krzysiek / akrilas, drobė / autorė Agata Krzysiek / akryl, płótno / autorka Agata Krzysiek / acryl, canvas / painted by Agata

36–37

2008-2009 / 100 x 140

Dorota Borowa

Maciek / aliejus, drobė / autorė Dorota Maciek / olej, płótno / autorka Dorota Maciek / oil, canvas / painted by Dorota 2008-2009 / 140 x 180

Dorota Borowa Beata, viena iš mūsų / popierius, mišri technika

LT |

Gimė: 1980 m. Bialystoke (Lenkija) Išsilavinimas: 2004 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos fakultetas.

Studijuojant kurso vadovai buvo profesoriai Jarosław Modzelewski ir Mirosław Duchowski.

Dorota Borowa piešia, tapo, fotografuoja, kuria video bei knygas. Drauge su Agata Borowa sukūrė „Seserų” grupę.

Beata, jedna z nas / papier, technika mieszana

PL | Urodzona 1980 w Białymstoku Wykształcenie: 2004 Wydział Malarstwa na Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie.

Promotorzy prof. Jarosław Modzelewski, prof. Mirosław Duchowski.

Dorota Borowa zajmuje się malarstwem, rysunkiem, video oraz grafiką projektową.

Razem z Agatą Borową tworzy grupę „Siostry”.

Beata, One of us / paper, mixed media

40 x 30

EN | Born: 1980 in Białystok (Poland) Education: 2004 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of Painting.

Professors conferring a degree: professor Jarosław Modzelewski, professor Mirosław Duchowski.

Dorota Borowa paints, draws, makes photos, videos, art-books.

Together with Agata Borowa established „Sisters” group.

Beata, viena iš mūsų / popierius, mišri technika

Beata, jedna z nas / papier, technika mieszana

Beata, One of us / paper, mixed media

40 x 30

38–39

Tomasz Tatarczyk Be pavadinimo / aliejus, drobė

LT | Gimė: 1947 m. Katowice (Lenkija) Mirė: 2010 m. Varšuvoje (Lenkija) Išsilavinimas: 1976-1981 m. Varšuvos dailės akademija tapybos fakultetas, apsigynė tapybos diplomą pas profesorių Jan Tarasin, 1966-1972 m. Varšuvos Politechnikos institutas.

Tomasz Tatarczyk dirbo Varšuvos Dailės akademijos Tapybos katedros vedėjo asistentu (1980-1986 m.). Gavo Kościuszkos fondo Niujorke ir „ArtsLink Batory“ fondo (JAV) stipendijas bei „Rockefeller fondo“ stipendiją (Italija).

2009 m. menininkas apdovanotas Lenkijos menininkų ir dizainerių asociacijos įsteigtu Jan Cybis prizu.

T. Tatarczyk dalyvavo daugybėje personalinių ir grupinių parodų Lenkijoje ir užsienyje. Jo darbai – įžvalgių aplinkos stebėjimų, atidžios motyvo atrankos ir jo kartojimo rezultatas. Šiuos motyvus menininkas pateikė didelių formatų drobėse, suteikdamas jiems realios erdvės linkio iliuziją.

40–41

PL | Urodzony: 1947 w Katowicach Zmarł w 2010 r. w Warszawie Wykształcenie: 1966-1972 na Politechnice Warszawskiej, 1976-1981 Wydział Malarstwa Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie, gdzie uzyskał dyplom w pracowni prof. Jana Tarasina.

W latach 1980-1988 był asystentem na Wydziale Malarstwa ASP w Warszawie.

Był stypendystą Fundacji Kościuszkowskiej i Fundacji Batorego w Stanach Zjednoczonych oraz Fundacji Rockefellera we Włoszech.

Miał wiele wystaw zarówno indywidualnych, jak i zbiorowych w Polsce i na świecie.

Jego malarstwo jest efektem wnikliwej obserwacji starannie wybranych z otoczenia i wielokrotnie powtarzanych motywów. Są one ujęte w duże formaty i umiejscowione poza konkretną przestrzenią.

W roku 2009 za całokształt twórczości został uhonorowany przez Związek Polskich Artystów Plastyków nagrodą im.

Jana Cybisa przyznawaną wybitnym artystom malarzom.

Jego prace znajdują w większości najważniejszych kolekcji sztuki współczesnej w Polsce i wielu kolekcjach zagranicznych.

Bez tytułu / olej, płótno

Untitled / oil, canvas

2007 / 100 x 170

EN | Born: 1947 in Katowice (Poland) Died: 2010 in Warsaw (Poland) Education: 1976-1981 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of Painting, diploma in Painting with prof. Jan Tarasin, 1966-1972 the Warsaw University of Technology.

Tomasz Tatarczyk was the Assistant to the chair of Painting Department at the Academy of Fine Arts in Warsaw (1980-1986). He was the Scholarship holder at the Kościuszko Foundation in New York and the ArtsLink Batory Foundation grant holder (USA) and also Rockefeller Foundation Scholarship, Bellagio (Italy). In 2009, the Association of Polish Artists and Designers awarded T. Tatarczyk with the Jan Cybis Prize, which is given to outstanding Polish painters.

He had numerous solo and group exhibitions both in Poland and abroad.

His painting is the outcome of insightful observation of the environment and the careful selection and repetition of certain motifs. They are represented in large-scale formats and placed out of any particular context. His works are to be found in the majority of the most significant contemporary art collections both in Poland and many foreign collections.

Be pavadinimo / aliejus, drobė Bez tytułu / olej, płótno Untitled / oil, canvas 2006 / 120 x 180

Be pavadinimo / aliejus, drobė Bez tytułu / olej, płótno Untitled / oil, canvas 2006 / 120 x 180

www.tatarczyk.pl

Dvikova / animacinis filmas Pojedynek / animacje Duel / animation 2009

www.twozywo.art.pl

Grupa Twożywo / Twożywo Group / Twożywo grupė Mariusz Libel & Krzysztof Sidorek LT |

Menininkai Krzysztof Sidorek, Mariusz Libel ir Robert Czajka 1995 m. susibūrė į grupę „Twożywo”. K. Sidorek, M. Libel iki šiol išliko grupės nariais. Jų darbai dažniausiai publikuojami internete ir pristatomi viešosiose erdvėse, kurias menininkai traktuoja kaip socialinės komunikacijos forumą. Jie kuria gatvės meno stiliaus lipdukus, trafaretus, plakatus, freskas ir animacinius filmus. Projektus sudaro trumpa tekstinė žinutė ir išieškota grafika. K. Sidorek ir M. Libel yra animacinių filmų ciklo „Kapitonas Europa” autoriai, kuriame pasakojami superherojaus, kovojančio su kontrkultūra, nuotykiai. „Twożywo” organizuoja kultūrinės animacijos vakarus, konkursus, akcijas viešose ir internetinėse erdvėse, tačiau nevengia ir oficialaus pobūdžio erdvių. Šis duetas įgyvendina nepriklausomus, dažnai partizaninio pobūdžio projektus.

PL |

Zalożona w 1995 r. przez Krzysztofa Sidorka, Mariusza Libela i Roberta Czajkę. Dwaj pierwsi działają w grupie do dziś. Swoje prace najczęściej prezentują w Internecie oraz w przestrzeni publicznej, miejscach interesujących artystów jako płaszczyzny komunikacji społecznej.

Tworzyli naklejki [vlepki] i szablony, a obecnie plakaty, billboardy, murale i animacje filmowe.

W swoich projektach używają lapidarnych haseł połączonych z wysmakowaną oprawą graficzną. Są autorami prezentowanego w Internecie projektu „Kapitan Europa” - cyklu filmów animowanych o superbohaterze walczącym z kontrkulturą. „Twożywo” prowadzi akcje o charakterze animacji kultury, organizuje konkursy, akcje w przestrzeni publicznej i sieci, z równym powodzeniem bierze udział w wystawach w oficjalnych przestrzeniach galeryjnych i realizuje projekty o charakterze niezależnym, a nawet partyzanckim. Artyści z duetu „Twożywo” mieszkają i działają w Warszawie.

EN |

The group was founded in 1995 by Krzysztof Sidorek, Mariusz Libel and Robert Czajka. Sidorek and Libel are the group’s members to these days. Their works are displayed mostly on the Internet and in public space, that are regarded by the artists as the preferred forum for social communication. The artists create stickers and stencils and are currently working on billboard posters, murals and film animation. Their projects consist of curt text messages combined with sophisticated graphics.

K. Sidorek and M. Libel are the authors of the animated film series „Captain Europe”, telling the adventures of a superhero fighting against counterculture. The group organizes culture animating events, competitions, public space and Internet actions, but their exhibitions in official gallery space are equally successful. In addition, they realise projects of an independent, often partisan character.

Statuso likvidavimas / animacinis filmas Stan skupienia / animacje Liquidation of state / animation 2008

KontrolÄ—s signalai / animacinis filmas Szumowina / animacje Signals of control / animation 2009

42–43

Włodzimierz Pawlak LT |

Gimė: 1957 m. Korytów, netoli Żyrardów (Lenkija) Išsilavinimas: 1985 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos fakultetas.

Studijavo Varšuvos Dailės akademijos tapybos fakultete, Rajmund Ziemski studijoje. 19821992 m. nepriklausomos menininkų grupės „Gruppa“ narys (Paweł Kowalewski, Ryszard Grzyb, Jarosław Modzelewski, Marek Sobczyk ir Ryszard Woźniak), žurnalo „Oj dobrze już” („Oi, viskas gerai dabar“) ko-redaktorius.

Nuo 1986 m. dėsto Varšuvos Dailės akademijos Industrinio dizaino fakulteto Tapybos katedroje. Nuo 1988 m. kuria ciklą „Dzienniki“ (Žurnalai), „Notatki o sztuce“ (Pastabos apie meną) ir „Obrazy o sztuce“ (Vaizdai apie meną). Autorius tapo, kuria skulptūras, poeziją ir prozą.

PL |

Urodzony: 1957 w Korytowie k. Żyrardowa Wykształcenie:1985 Wydział Malarstwa na Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie.

Studiował na Wydziale Malarstwa Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie w pracowni Rajmunda Ziemskiego. W latach 1982-1992 był członkiem niezależnej grupy artystycznej „Gruppa” (Paweł Kowalewski, Ryszard Grzyb, Jarosław Modzelewski, Marek Sobczyk i Ryszard Woźniak), współredaktorem pisma „Oj dobrze już”.

Od 1986 r. wykładał malarstwo na Wydziale Wzornictwa Przemysłowego w Warszawskiej Akademii Sztuk Pięknych.

Od 1988 r. tworzył cykl „Dzienniki” oraz „Notatki o sztuce” i „Obrazy o sztuce”.

Zajmuje się malarstwem, rzeźbą, poezją i prozą.

EN | Born: 1957 in Korytów near Żyrardów (Poland) Education: 1985 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of Painting.

He studied painting in the studio of Prof. Rajmund Ziemski. In 1982-1992 was a member of an independent artists’ group “Gruppa” (Paweł Kowalewski, Ryszard Grzyb, Jarosław Modzelewski, Marek Sobczyk and Ryszard Woźniak), co-editor of “Oj dobrze już” [Oh, It’s All Right Now] periodical. Since 1986 he has been lecturing at the Painting Department of the Industrial Design Faculty at Warsaw’s Academy of Fine Arts.

Since 1988 he has been creating a cycle “Dzienniki”, as well as his creations “Notatki o sztuce” and “Obrazy o sztuce” [Paintings on Art].

He focuses on painting, sculpting, poetry and prose.

44–45

F.V. Nyčė / aliejus, drobė

F.W. Nietzche / olej, płótno

F.W. Nietzche / oil, canvas

1989 / 190 x 135

Raktas Malevičiui / aliejus, drobė / iš privačios kolekcijos

Klucze do Malewicza / olej, płótno / własność prywatna

Keys to Malevich / oil, canvas / a private owner

1995 / 130 x 130

Žvilgsnis į butelį / aliejus, drobė / dėkojame „Art New Media” galerijai, Varšuva Zaglądanie do butelki / olej, płótno / dzięki uprzejmości galerii Art New Media, Warszawa Look to the bottle / oil, canvas / courtesy of the Art New Media gallery, Warsaw 1986 / 160 x 135

Pastaba apie meną Nr. 351 / aliejus, drobė / dėkojame „Art New Media” galerijai, Varšuva Notatka o sztuce Nr. 351/ olej, płótno / dzięki uprzejmości galerii Art New Media, Warszawa Note about art No. 351/ oil, canvas / Courtesy of the Art New Media gallery, Warsaw 2003 / 33 x 24

46–47

lt

48–49

Lietuviškoji tapyba. Postevoliucija.

Save nukirtusių šakų žiedai LT |

Stebėdamas Lietuviškos tapybos pastarųjų dviejų dešimtmečių pokyčius, atrandu nuoseklios evoliucijos nebuvimą; evoliucijos, kuri turėtų vykti tradicinės dailės šakoms virstant šiuolaikinėmis medijos formomis. Natūralią ne tik tapybos, bet ir visų menų raidą Lietuvoje nukirto komunistinė būties korekcija. Tačiau mus vis dar pasiekia pirmosios tarpukario tapybos evoliucinės bangos. Jos paliečia vidutinį turtingesnįjį visuomenės sluoksnį, kuriam įteigia aukcioninį pasitenkinimą ir išprusimą, paženklintą tik muziejinėmis vertybėmis, tuo tarpu menotyros specialistams jos atveria šių sričių tyrimo galimybes. Tačiau pirmoji evoliucijos šaka visgi neveda šiuolaikinės tapybos vaisių.

Antroji, ponepriklausomybė, tapybos evoliucijos banga truko apie 15 metų ir vyko dalinai veikiamas to, kaip perduodama vizualinė informacija: mokytojo – mokiniui (vice versa), iš kartos į kartą. Ji dalinai absorbavo užsienines tendencijas, kurios paveikė įdomiausių jos atstovų (J. Gasiūno, E. Ridikaitės, E. Gineitytės, Ž. Augustino, A. Jonkutės, R. Nemeikšio, A. Barzdukaitės–Vaitkūnienės) tapybinę estetiką ir koncepcijas.

Trečioji evoliucijos banga, sugėrusi grynąsias pasaulines tendencijas, kilo maždaug prieš penkerius metus. Jos autoriai dar evoliucionuoja ir tikriausiai karaliaus Lietuvos tapyboje ateinančius dešimt metų. Ši, anot projekto bendrakuratoriaus Vido Poškaus, „eurostandartinė“ banga apsėmė ne tik jauniausius, tik ką Vilniaus dailės akademiją baigusius, menininkus, bet užkabino ir kai kuriuos parodoje eksponuojamos antrosios evoliucijos bangos atstovus (P. Jurkšaitytę, Ž. Augustiną, E. Ridikaitę). Šiandien šiuolaikinės tapybos vystymosi procesas Lietuvoje iš esmės paliktas savieigai. Nėra nė vienos organizacijos, nė vienos asociacijos ar kitokio sambūrio, nėra pastovių kuratorių, kurie nuosekliai ir kryptingai dirbtų vien tik su didesnės apimties šiuolaikinės tapybos projektais Lietuvoje.

Pavienius projektus kuruoja menotyrininkai Raminta Jurėnaitė, Vidas Poškus, Milda Žvirblytė, Rita Mikučionytė, dailininkai Linas Liandzbergis ir Vilmantas Marcinkevičius, kartais – Šiuolaikinio meno centro kuratoriai (2000 m. ir 2010 m. Vilniaus tapybos trienales kuravo su ŠMC bendradarbiaujantis menotyrininkas Evaldas Stankevičius).

Skirtingos šių kuratorių strategijos, skirtingi siekiai, skirtingas kuratorinis profesionalumo lygis, tačiau, kai nėra aiškios tapybos projektų hierarchijos, procesą į priekį stumia būtent tie projektai, kurie yra lankstesni nei vienintelė Vilniaus tapybos trienalė, niekaip nerandanti vietos šalies meno kontekste. Projektai yra kryptingesni, nes turi koncepcinę laisvę atmesti netinkamus autorius bei kūrinius, fragmentu išreikšti visumą, o finansiškai jie nėra tokie brangūs kaip bienalės ir trienalės, todėl juos galima rengti dažniau. Dėl minėtų priežasčių tokio projekto formatas gali būti taiklesnis, aštresnis, drąsesnis ir analitiškesnis.

Lietuvoje vyko ir vyksta daug tapybos projektų. Visi jie, be abejo, skiriasi stiliais, pakraipomis ir koncepcijomis, labai įvairaus turinio ir siekiantys skirtingų tikslų. Paminėsiu tik

kelis buvusiusiuosius ir tebevykstančius: prieš kelerius metus vykęs pirmasis tapybos projektas viešosiose miesto erdvėse „Bitės erdvės“ ir pirmoji duoklė jauniesiems kūrėjams – „Jaunojo tapytojo prizas“ (abu projektus inicijavo tapytojas V. Marcinkevičius); saloninės krypties „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ (kuratorius O. Darčianovas); 2009 m. įvykęs R. Jurėnaitės klasikos defilė „Abstrakcija ir ekspresionizmas – dvi Vilniaus tapybos tradicijos“ bemaž visose Vilniaus parodinėse erdvėse; vienos prasčiausių, tačiau liberalių intencijų turinčios, LDS organizuojamos metinės apžvalginės, bekonkursės parodos „Vilniaus tapyba“; įgiję didelį stažą keli stambesni plenerai (A. Samuolio, Ch. Sutino, Nidos pleneras), kurių poplenerinės parodos beveik kasmet užplūsta Lietuvos galerijas. Lietuviški tapybos projektai evoliucionuoja spazmiškai: trūkčioja, vaitoja, krenkščia ir stena. Nėra nei ypatingų iššūkių, nei reklaminių triukų, nei provokacijų.

Daugeliu atvejų jaučiamas noras įtikti menininkams, žurnalistams, rėmėjams, meno kritikams ir taip vadinamiems platiesiems visuomenės sluoksniams.

Dabartinio tapybos evoliucijos medžio šakos tarsi auga iš XX a. paskutiniajame dešimtmetyje nupjauto kamieno ir nė viena nedominuoja. Tokią situaciją galime vadinti postevoliucija. „PostEvoliucijos“ parodos koncepciją inspiravo siekis pristatyti nutrūkusios tapybos raidos autorius, t.y. tuos menininkus, kurių darbuose nebėra tiesioginės lietuviškos ekspresionistinės mokyklos įtakos, jau minėtos kartų „mainų“ tendencijos. Jų kūrybą paveikė absoliučiai arba dalinai įsišaknijusios pasaulinės konceptualaus meno kryptys, kurios Lietuvos kontekste, regis, išaugusios pačios iš savęs.

Vykdydamas projekto atranką ir tuo pačiu – bendrą Lietuvos tapybos analizę, drįstu teigti, kad Lietuvoje nėra geriausio tapytojo, t.y. tokio, kuriam galėtum sukabinti medalius už turinį, išraišką, inovacijas, koncepciją, pateikimą, intrigą ir kt.

Mūsų šalies tapybos vystymo ir pristatymo strategija remiasi arba tik parodine, arba tik komercine, arba tik privačios „Vartų“ galerijos iniciatyva – tapytojų, bendradarbiaujančių su pastarąja, pristatymu tarptautinėse parodose ir mugėse.

Todėl neverta kalbėti apie atskiros šakos genezę ir tarpusavy galinčių konkuruoti jos atstovų reitingus, mat, pastaruosius suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų. Išskirčiau penkis viduriniosios kartos menininkus: J. Gasiūną, E. Ridikaitę, P. Jurkšaitytę, A. Jonkutę ir Ž. Augustiną. Taigi, jų nedaug, jie įvairaus amžiaus, labai skirtingų stilių, tačiau juos vienija koncepcinė tapybos priemonių, technikos ir siužeto branda, todėl šį penketą galima pripažinti originalesniais nei po jų sekanti, šiandieną kiekiu dominuojanti, šviežia tapybos katedros absolventų karta.

Vyriausiajam – J. Gasiūnui – kad iš tiesų būti geriausiam, jau derėtų pakeisti siužetų „mitologiją“, paieškoti stiliaus variacijų.

Kas būtų jei nebūtų Gasiūno? Ogi, E. Ridikaitė. Be abejo, ji nekonkuruoja tiesiogiai, nes yra išvedusi savąją, gerai atpažįstamą paralelę. Tačiau E. Ridikaitei, kaip ir P. Jurkšaitytei, idant būti geriausioms, trūksta tapybinės staigmenos. Trūksta impulso, žiežirbos, intrigos, vedančios toliau nei tipiniai – standartiniai kodai paveikslų paviršiuje.

Ž. Augustinui reikėtų griežčiau imtis koncepcijos. Kartais siužetas atrodo esąs jai nepavaldus ir mieliau šliejasi prie tapybinės manieros. Šis stiprus autorius „banguoja“: vienu projektu prisistato ryškiau, kitu – blankiau, neretai pavieniai paveikslai suskamba stipriau nei racionaliai sukurti koncepciniai ciklai.

A. Jonkutę galima paakinti rišliau, drąsiau ir netgi agresyviau sieti tapybą ir medijas. Besiremdama temos „remake‘u“ ji visgi neišnaudoja performanso, kūrinių mastelio ir technologijų jungties potencialo.

Kaip matote, visi autoriai turi po kelis atspirties taškus ir renkasi, į kurį galėtų atsiremti duotuoju momentu. Nors pirmieji trys jų turi mažiau ir panašu, jog laikinai stabtelėjo, o likusieji du jų turi daugiau, ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl jie nuolat eksperimentuoja.

Jaunosios kartos (kuriai šiandien apie 25 – 35 metų) tapytojų būdingiausias bruožas – bent vieno atspirties taško paieškos.

Tai Eglė Karpavičiūtė, Kristina Ališauskaitė, Alisa Mulina, Linas Jusionis, Domas Noreika, Alina Melnikova, Adomas Danusevičius, Monika Furmanavičiūtė, Kristina Kurilionok, labiau ekspresyvios – Indrė Šataitė, Kunigunda Dineikaitė, labiau „komiksiniai“ – Benigna Kasparavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Konstantinas Gaitanži ir kiti, panašūs amžiumi ir stilistiniais bruožais.

Atsižvelgdami į minėtas tendencijas menininkus parodai kvietėme detaliai išnarstę konkretaus autoriaus ir galimų „evoliucinių konkurentų“ kūrybą. Siekdami kuo didesnio objektyvumo atsisakėme išankstinių nuostatų, simpatijų, neapsibrėžėme konkretaus menininkų skaičiaus, nesirėmėme kartų ar stilių klasifikacija, pasilikome vienintelę nuorodą – šio dešimtmečio tapybos pokyčius. Su Vidu ginčijomės dėl kiekvieno autoriaus, „svėrėme“ vieno privalumus ir kito galimybes, įrodinėjome ginamojo kandidato atitikimą nusibrėžtoms koncepcinėms projekto paralelėms. Atsisakėme „dream team“ (t.y. geriausių iš geriausiųjų) atrankos kriterijaus, nes tikroji analizė įmanoma tik pristatant įvairesnius autorius, gretinant ir miksuojant nebūtinai tik labiausiai pavykusius kūrinius. Ieškodami visumos derinome minėtus fragmentus, kurie mūsų nuomone geriausiai atstovavo parodos koncepcijai.

Apibendrinant galima padaryti šias išvadas: • Šiandien Lietuvos tapybą išsamiausiai reprezentuoja keli viduriniosios kartos tapytojai ir naujausia VDA tapybos katedros absolventų laida (pastarieji visi vilniečiai).

• Lietuvoje nėra nė vieno „post-ekspresionisto“, kuris įdomiai, originaliai ir šiuolaikiškai interpretuotų vis dar mitologizuojamą lietuviškąjį ekspresionizmą. Taigi, nebėra poreikio reikštis būtent tokia kalba.

• Dominuojantį „eurostandartą“ galima laikyti jauniausios kartos pasipriešinimu ilgai Lietuvoje vyravusioms ekspresionizmo ir abstrakcionizmo tendencijoms. Kita vertus, šis maištas yra prisitaikėliškas (ir greičiausiai neilgalaikis), be

tapybos, kaip vis dar gyvos meno sferos restauracijos, nieko nauja neduodantis. Kitaip tariant, „eurostandarte“ yra visko, ko reikia, kad revoliucija neįvyktų: esama aplinkos neigimo per anonimiškumą, tyčiojimosi ir sykiu pasąmoninio noro patikti publikai, t.y. kičo; esama pakankamai nuosaikios išraiškos – tinka ir interjerui, ir bet kuriai kolekcijai: paveikslai nėra kontrastingi, išsišokantys spalvomis, dominuoja jausmų nežeidžiantis (pseudo)socialinis siužetas, o sykiu pabrėžiama pati tapyba – lengvu slystančiu potėpiu ir dažu.

• Tapyba palengva virsta šiuolaikiniu menu, kuriuo galutinai taps tada, kai dabartinė jaunoji karta praskels „eurostandarto“ kiautą ir individualiu riksmu prakalbins pasaulį.

Viena vertus, šiuolaikinę Lietuvos tapybą įtakoja madingos užsienio tendencijos, o kita vertus – nėra konkurencijos tapytojų tarpe bei pastovių reitinginių renginių, kurie ją sukurtų, taip pat pabrėžtina, kad kuratorių, galinčių tuos reitingus pakelti, veikla yra nepakankama.

P.S. Be abejo, buvo galima surinkti ir kitokį parodinį sąstatą (sukeičiant vietomis ar papildomai pakviečiant dar kelis menininkus), tačiau tai nebūtų įtakoję nei parodos vizualinės kokybės nei koncepcinės vertės.

Kuratorius Ignas Kazakevičius

Malarstwo litewskie. Postewolucja.

Kwiaty obciętych przez siebie gałęzi PL | Obserwując zmiany zachodzące w malarstwie litewskim ostatnich dwóch dziesięcioleci, zauważam brak konsekwentnej ewolucji, która by miała zachodzić transformując tradycyjne dziedziny sztuki we współczesne formy mediów. Na Litwie naturalną ewolucję nie tylko w malarstwie, ale we wszystkich dziedzinach sztuki przerwała komunistyczna korekcja egzystencji. Jednak do nas wciąż docierają pierwsze ewolucyjne fale twórczości międzywojennej. Są one bliskie średniej, bogatszej warstwie społeczeństwa, której sugeruje się zadowolenie z aukcji oraz ogładę wynikającą z posiadania zbiorów muzealnych, zaś historykom sztuki – umożliwia badania tych dziedzin.

Odgałęzienie pierwszej ewolucji nie łączy się jednak z owocami współczesnego malarstwa.

Druga po-niepodległościowa fala ewolucji w malarstwie trwała około 15 lat i przebiegała częściowo w formie przekazywania informacji wizualnej przez nauczyciela – uczniowi, przez pokolenie – pokoleniu, częściowo zaś absorbowała tendencje zagraniczne, które miały wpływ na estetykę i koncepcję malarstwa najbardziej interesujących jej przedstawicieli (J. Gasiunasa, E. Ridikaitė, E. Gineitytė, Ž. Augustinasa, A. Jonkutė, R. Nemeikšisa, A. Barzdukaitė – Vaitkūnienė).

Trzecia fala ewolucji, absorbująca wyłącznie tendencje światowe, powstała przed prawie pięciu laty. Jej autorzy wciąż ewoluują i najprawdopodobniej będą przewodzili w malarstwie Litwy w ciągu najbliższych dziesięciu lat. W opinii komisarza tego projektu Vidasa Poškusa ta fala „standardu europejskiego” pochłonęła nie tylko młodych absolwentów Akademii Sztuk Pięknych w Wilnie, lecz również poruszyła poszczególnych uczestników wystawy, przedstawicieli drugiej fali ewolucji (P. Jurkšaitytė, Ž. Augustinasa, E. Ridikaitė).

Obecnie proces rozwoju współczesnego malarstwa litewskiego charakteryzuje w zasadzie chaotyczność. Nie istnieje żadna organizacja, asocjacja bądź jakieś zjednoczenie, brakuje stałych komisarzy, którzy by w sposób konsekwentny i ukierunkowany pracowali wyłącznie z projektami współczesnego malarstwa litewskiego większego formatu.

Na Litwie proces malarstwa dźwigają do przodu poszczególne projekty. Są one bardziej elastyczne niż jedyne, nieznajdujące 50–51

w kontekście sztuki kraju swojej pozycji, Wileńskie triennale malarstwa. Cechuje je większa dokładność, ponieważ posiadają konceptualną wolność rezygnowania z nieodpowiednich autorów i dzieł, fragmentarycznego wyrażenia całości, zaś finansowo nie są tak kosztowne jak biennale oraz triennale, stąd możliwość częstszej ich organizacji. Z powyższego wynika, że format projektu może być bardziej trafiony, ostry, odważny i analityczny.

Gałęzie obecnego drzewa sztuki malarskiej wyrastają niczym pędy pnia wyciętego w ostatnim dziesięcioleciu XX wieku i żadna nie dominuje. Taki stan możemy nazwać postewolucją.

Koncepcja wystawy „PostEwolucje” miała na celu zaprezentowanie autorów „przerwanej ewolucji w malarstwie”, tzn. artystów w dziełach których nie ma bezpośredniego odniesienia do litewskiej szkoły ekspresjonistycznej, wcześniej wspomnianych tendencji łączności pokoleń, autorów na których twórczość całkowity lub częściowy wpływ mają ukształtowane światowe tendencje sztuki konceptualnej, które w litewskiej rzeczywistości robią wrażenie wzrastających samych z siebie.

Zapraszając artystów do udziału w wystawie, dokonywaliśmy dokładnego przeglądu twórczości ich oraz możliwych „konkurentów ewolucyjnych”. Dążąc do możliwie największego obiektywizmu, zrezygnowaliśmy z wcześniejszych ustaleń, sympatii, określenia konkretnej liczby twórców, klasyfikacji pokoleń i stylów, pozostawiając jedyne kryterium – zmiany w malarstwie w obecnym dziesięcioleciu. Spieraliśmy się z Vidasem na temat każdego autora, „ważyliśmy” zalety jednego i możliwości drugiego, udowadnialiśmy, że proponowany kandydat odpowiada założonym paralelom koncepcyjnym projektu.

Zrezygnowaliśmy z kryterium „dream team”, tzn. wyboru najlepszego wśród najlepszych, ponieważ prawdziwa analiza jest możliwa wyłącznie po zaprezentowaniu większej różnorodności autorów, porównując i miksując niekoniecznie najbardziej udane dzieła. Dążąc do skonstruowania całości dopasowywaliśmy wspomniane fragmenty, które w naszej opinii najlepiej odpowiadały koncepcji. Niewątpliwie możliwe było przygotowanie innego składu wystawców, jednak nie wpłynęłoby to na zmianę ani wartości wizualnych ani też wartości konceptualnych wystawy.

Reasumując możliwe są następujące wnioski: • Dzisiejsze malarstwo Litwy najbardziej wszechstronnie reprezentuje kilku malarzy średniego pokolenia oraz najnowsza promocja absolwentów wydziału malarstwa WASP, (wśród nich wszyscy wilnianie).

• Na Litwie nie mamy żadnego „post-ekspresjonisty”, który by w sposób interesujący, oryginalny oraz współczesny dokonywał interpretacji nadal mitologizowanego impresjonizmu litewskiego. Wynika więc, że nie istnieje zapotrzebowanie na wyrażanie tym językiem.

• Dominujący „standard europejski” możemy interpretować jako chęć przeciwstawienia się młodego pokolenia panującym przez długi okres na Litwie tendencjom ekspresjonizmu i abstrakcjonizmu. Z drugiej strony – ten bunt nosi charakter ugodowy (najpewniej niedługotrwały) oraz nieoferujący nic nowego poza malarstwem jako sposobem na restaurację wciąż żywej sfery sztuki. Co oznacza,że „standard europejski” posiada wszystko, by nie dopuścić do rewolucji. Występuje negowanie otoczenia przez anonimowość, szydzenie i jednocześnie podświadoma chęć przypodobania się publice – kicz, dostatecznie konsekwentny wyraz – pasujący zarówno do wnętrz jak i do każdej kolekcji (w obrazach brakuje kontrastów, rwących kolorami, dominuje szanujący uczucia wątek (pseudo) socjalny), zarazem malarstwo podkreśla się lekkim pociągnięciem pędzla i farbą.

• Malarstwo staje się powoli sztuką współczesną, którą zostanie ostatecznie, gdy dzisiejsze młode pokolenie przerwie zasłonę „standardu europejskiego” i indywidualnym krzykiem przemówi do świata.

Na współczesne malarstwo Litwy z jednej strony mają wpływ modne tendencje zagraniczne, z drugiej – brak konkurencji wśród malarzy oraz stałych imprez rankingowych, które by ją stworzyły, jak również niezadowalająca działalność komisarzy, którzy by takie rankingi tworzyli.

Komisarz Ignas Kazakevičius

Lithuanian painting. Postevolution. Blossoms of branches that have cut themselves EN | Observing the changes in the Lithuanian art over the past two decades, I notice a lack of consistent evolution, which should take place in the course of conversion of traditional painting trends into modern forms of the media. Natural evolution not just in painting, but in all fields of art in Lithuania was abruptly stopped by communist correction of the social being.

However, some reminiscences of the first evolutionary wave of the interwar painting still echo in the air. They mostly touch the upper-middle class of the society, instilling them auctionlike satisfaction and sophistication, narrowed to museumistic values, while art critics are presented with vast material for their research in corresponding fields. However, the first the branch of the evolution does not bear fruit of modern art.

The second post-independence wave of painting evolution took about 15 years and was partially affected by “teacher – student (vice versa), generation to generation” type of visual communication, partly absorbed foreign trends, that had impact on painting aesthetics and concepts of its most interesting representatives (J. Gasiūnas, E. Ridikaitė, E. Gineitytė, Ž. Augustinas, A. Jonkutė, R. Nemeikšis, A. Barzdukaitė–Vaitkūnienė ).

The third wave of evolution, embracing pure global trends, originated about five years ago; its authors are still in the evolution process and most probably will reign over the Lithuanian painting for the next decade. According to cocurator Vidas Poškus, this „euro-standard“ wave has flooded not only the youngest, fresh graduates from Vilnius Academy of Arts, but also has touched some representatives of the second evolutionary wave, participating in the exhibition (P. Jurkšaitytė, Ž. Augustinas, E. Ridikaitė).

At present, the development process of modern painting in Lithuania is left, in fact, to chance. There is neither an organization, nor an association or any other gathering; there are no constant curators, who would consistently and purposefully focus solely on the large scale projects of contemporary art in Lithuania.

The painting process in Lithuania is driven by individual projects. They are more flexible than the only Vilnius Painting Triennial, which has not found its place yet in the national art context. Projects are more precise as they have conceptual

freedom to reject unsuitable authors and artworks, to express the whole through a fragment, while financially they are not as expensive as biennials and triennials, therefore can be organised more often. These very reasons can ensure more specific, challenging and analytical form of the project.

Branches of the recent evolutionary tree of painting seem to grow from the trunk, which was cut-off in the last decade of the last century, and none of them predominates. This situation can be called the postevolution.

The „PostEvolution“ concept of the exhibition means the introduction of the authors of „broken evolution in painting“, i.e. those artists, whose artworks no longer contain direct interpretations of Lithuanian expressionist school, no already mentioned trend of intergenerational continuity; whose creative approach was absolutely or partially affected by globally-spread conceptual art trends, that seem as if stemmed from themselves in the Lithuanian context.

Considering tendencies mentioned above, we invited participants to the exhibition after detail analysis and comparison of artworks by an artist and his/her potential „evolutionary competitors“. To ensure the highest level of impartiality we put aside prejudice and sympathies; we did not define a particular number, generation or style of participants, leaving ourselves just only indicator, i.e. changes in the painting field over the present decade. Vidas and me argued over each author, „weighing“ advantages of one and possibilities of other, making out the fit of defended candidate between the established conceptual parallels of the project.

We eliminated a „dream team“ criteria, i.e. selection only creame de la creame, for the real analysis is possible only by introducing diverse authors, juxtaposing and mixing not necessarily the best artworks. Striving for the integral whole, we were combining all the above fragments, that, in our opinion, represented the concept in the best way.

Summarising the following can be concluded: • At present the Lithuanian painting is represented in the most comprehensive manner by a few middle-generation painters and the latest graduates from Vilnius Academy of Arts, Painting department (all last mentioned from Vilnius).

• There is no single „post-expressionist“ in Lithuania, who would be able to make interesting, original and modern interpretation of still mythologized Lithuanian expressionism. Thus there is no need to express oneself in this particular language.

• The prevailing „euro-standard“ can be considered as the resistance of the youngest generation against the trends of expressionism and abstractionism, that have been dominant in Lithuania for a long time. On the other hand, this rebellion is conformist (and most likely short-lasting), not contributing anything except restoration of painting as still alive art field.

That is to say, the „euro-standard“ has everything necessary for not making revolution. There is the denial of the environment through the anonymity, mocking and at the same time the subconscious desire to please the audience, i.e. kitsch; as well as rather moderate mode of expression, whichsuits both any interior and any collection; paintings aren’t contrasting, without screaming colours; the emotionless pseudo-social subject dominates there, same as the painting itself is emphasized with an easy sliding stroke and paint.

• Painting is slowly turning into contemporary art and will finally become such one whenever the present-day young generation takes itself out of the “euro-standard” shell and enounces the world with its individual scream.

On the one hand, contemporary Lithuanian painting is influenced by funky foreign trends, on the other hand, it lacks any competition among painters, as well as regularly held rating events, enabling to create such competition, are absent, an last of all, the insufficient work of curators, capable to raise the rates ought to be remarked.

P.S. Of course, the other cast of participants of the exhibition was possible (by replacing one with another or additionally inviting a few more artists), but it would not influence neither visual quality nor conceptual value of the exhibition.

Curator Ignas Kazakevičius

APIE LIETUVIŠKĄ TAPYBĄ IR JOS POSTEVOLIUCIJĄ Du klausimai, trys atsakymai, penki suabejojimai, galutinis apibendrinimas ir keli postskriptumai LT | Pačioje pradžioje noriu pasiaiškinti dėl vartojamų terminų.

Neišrasiu jokio dviračio pastebėdamas, jog sąvokai ,,lietuviška” iki šiol (ir ypač mūsų kultiniame areale) suteikiamos dar XIX amžiuje susiformavusios reikšmės. Kalbant apie ,,lietuvišką tapybą” omenyje taip pat turima tam tikra tradicija, specifiniai meninio vaizdo kūrimo principai, susiformavę tarpukario laikais Kauno meno mokykloje.

O ir ,,tapyba” (molbertine) sutartinai apibrėžiama tai, kas kuriama dažais / spalva ant kažkokio mobilaus pagrindo.

Pirmas klausimas, kuris kyla kalbant apie lietuvišką tapybą, yra sudarytas iš dviejų žodžių ir vieno klaustuko: 1) Kodėl tapyba?1 Plačiau – kokia yra tapybos padėtis erdvesniame dabartinių meno procesų fone? Dar plačiau – ir kuo ta tapyba išskirtinė?2 Antras klausimas, kuris taip pat neišvengiamai kyla kalbant apie lietuvišką tapybą, yra susijęs su esminiais kelių dešimtmečių geopolitiniais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais ir visokiais kitokiais pokyčiais: 2) Kuo lietuviškai tapybai yra išskirtini bei nepakartojami du nepriklausomybės dešimtmečiai? Klausimą galima formuluoti gana ereziškai (kaip ir romantizuoto tautiškumo bei jo meninių išraiškų atveju) ir pastebėti, jog tas ilgas periodas, kuomet Lietuva buvo pilnateisė Sovietų Sąjungos narė, nebuvo ,,lietuviškas” (bent jau kalbant apie oficialųjį gyvenimą), o ,,okupuotas” arba ,,tarybinis”.

Todėl net užduodant antrąjį klausimą ir turint galvoje visokias faktografines korektyvas, galima iš karto atsakyti: bent jau politiniame lygmenyje XX a. 10-ojo dešimtmečio ir XXI a. 1-ojo dešimtmečio tapyba yra išskirtinė bei unikali vien tuo, jog visa tai sukurta nepriklausomoje Lietuvoje. Ir tai yra pirmasis atsakymas į du klausimus3.

Likusius klausimus galima interpretuoti kaip sudvigubintą vieną (taip tampriai jie yra susiję). Ir atsakyti į juos būtina nuo antrojo.

Manyčiau, kad du nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos tapybos dešimtmečius argumentuotai ir be jokių kompromisų galima skelti į dvi dalis4: a) pirmoji (chronologiškai tai būtų XX a. paskutinis dešimtmetis) pasižymėjo tuo, ką galėtume pavadinti ,,senosios tradicijos trūkiu”, b) antroji (XXI amžiaus pirmasis dešimtmetis) išsiskyrė ,,naujosios tradicijos formavimusi”.

Kas yra vadinamoji senoji tradicija? Tai ne baroko ar klasicizmo, ir net ne XIX a. romantizmo laikais susiformavusios normos. Tai sovietiniam socialistiniam realizmui oponavusi arsinė tradicija (tarpukario laikais gimęs ir subrendęs fenomenas, kurio, kaip šiaudo, griebtasi 7-8 dešimtmečiais). Kita vertus, šalia šios visą laiką skleidėsi ir pasaulinių Pirmasis klausimas 2 Antras klausimas 3 Pirmas atsakymas 4 Čia prasideda antrasis atsakymas 1

tapybinių judėjimų apraiškos (nuo abstrakcionizmo iki fotorealizmo), kurios ir rengė dirvą minėtajam trūkiui. Net ir nežlugus sovietiniam kalėjimui, galbūt kažkas būtų vykę, tik tai būtų šnarėję kažkur giliajame pogrindyje ir nedideliais mastais (bet šiaip viskas priklausytų nuo režimo galių). Tad ,,senosios tradicijos trūkis” reiškėsi tuo, jog buvo galutinai suabejota ir revizuota toji senoji tradicija. Didelis nuopelnas teko minėtojo dešimtmečio pradžioje Vilniaus dailės akademijoje dėsčiusiam Kęstučiui Zapkui. Jo dėka tuometiniai tapybos specialybės studentai ūmai virto ne tiesiog tapytojais, bet menininkais, ir tyliai šnibždėjosi, jog ,,tapyba numirė”. Tuomet viskas vystėsi sniego griūties principu. Tapyba, be abejo, nenumirė, tačiau dalies tapytojų sąmonėje buvo nustumta į marginalijų sferą. Beje, K. Zapkaus invazija buvo vienkartinio pobūdžio, kadangi kaip pedagogas jis dirbo gana ribotą laiko tarpą ir darė įtaką gana siauram, tačiau aktyviam ir ypatingai ambicingam žmonių ratui. (Toks pats vienkartinis būtų ir Zalcburgo indėlis – dešimtojo dešimtmečio viduryje VDA studentai tapytojai turėjo galimybių stažuotis Zalcburge ir semtis patirties iš kontraversiškojo Hermanno Nitscho. Deja, jo įtaka išnykdavo kaip motiną su naujagimiu jungusi ir staiga nutrūkusi bambagyslė). Šioje vietoje reikia pastebėti, jog tokioje nedidelėje bendruomenėje (kokia yra Lietuvos respublika) daugelis kultūros procesų vyksta „audros arbatos stiklinėje” arba akvariuminiu principu: stipresnės žuvelės nusprendžia esančios reikšmingesnės ir tiesiog praryja silpnesnes. Tad ir „trūkio“, ir masinio meninių grupuočių steigimo, periodu jungėsi tokie tapytojų sambūriai, kaip „Grupė 24“ arba „Individualistai“, kurie nagais ir ragais gynė senąją tradiciją – bent jau taip, kaip jie ją suvokė bei interpretavo. (Šį reiškinį, atspirties ieškantį arsinėje ideologijoje, būtų galima pavadinti lokaliniu senuoju akademizmu. Toks tapybinis požiūris iki šiol gyvybingas ne tik Vilniaus dailės akademijoje, bet ir įvairių kartų tapytojų kūryboje). Tačiau visa tai ją tik diskreditavo (visų pirma ideologinėje plotmėje). Žinoma, tvirčiausiai šiame kontekste atrodė „Angis“, kuri senajai, ekspresionizmu atsiduodančiai tradicijai bandė suteikti gaivesnį, „naujųjų laukinių“ inspiruotą kvėpavimą. Esmė gal slypi tame, jog senoji tradicija įkūnijo klasikinį modernizmą, kuriame stereotipiškai (bent jau šioje geografinėje ilgumoje bei platumoje) išpažįstamas juslingo ir savo idėjų verbalizuoti nesugebančio menininko idealas, o „trūkio“ atstovai, kategoriškai atmesdami senąją tradiciją, teoriškai žinojo, ką darė ir daro. Tam tikrą tarpinę poziciją šiame reikale, mano subjektyviu pastebėjimu, suvaidino ideologiškai (priešingai „Žaliam lapui“ ar „Geroms blogybėms“) galbūt ne taip stipriai pasikausčiusi ar kryptingais ieškojimais bei monolitiškumu nepasižymėjusi grupė „Naujosios komunikacijos mokykla“. Idėjiškai ir formaliai nevienalyčiai jos atstovai žaidė ir su arsine, ir su dar senesnėmis tradicijomis, ir su šiek tiek gąsdinančiu, kartu be galo imponuojančiu pasauliniu kontekstu. Žodžiu, jie bandė senąsias tradicijas transformuoti į kitokį (gal kokybiškai aukštesnį?) būvį ir savaip pratęsti evoliuciją. Netgi sakyčiau, jog toji evoliucija įvyko!

Svarbiausia, kad visi žaidimai, kaip ir visas postmodernizmas, pasižymi nemaža oportunizmo, noro patikti doze. Į šį verpetą įsitraukė netgi kai kurie kadaise suabejojusieji voverės ir ožkos plaukų teptukų, aliejinių dažų košės, drobės raštų ir visų šių

komponentų verte. Tad žaidžiant su publika tapyboje galima daryti tai, kas lietuviškame kontekste gaju iki šiol (nuo sovietinių laikų, kuomet pardavinėti tapybą buvo leidžiama ne kiekvienam) ir šabloniškai (būtinai su neigiama potekste) vadinama ,,salonine tapyba”. Šis reiškinys egzistavo nuo amžių amžinųjų (beje, patys radikaliausi ,,salono” kritikai tokiu vadina netgi populiarųjį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį), tačiau paskutiniais dešimtmečiais „salonas” pasižymi išskirtiniu intelektualumu – kontekstinėmis aliuzijomis bei citatomis. Dėl šių dalykų tokio pobūdžio paveikslai yra ne tik mėgiami plačiosios publikos, bet ir tęsia vietinę (bet ne arsinę) bei platesnes tradicijas. Šioji evoliucija kartais vyksta labiau merkantilioje ir žmogiškųjų santykių sferoje, oficialiojoje kultūroje būna ryškūs tik jos šešėliai.

Pastaruoju metu (nuo Artūro Aliuko ar Rimgaudo Žebenkos iki Patricijos Jurkšaitytės ir Sigito Staniūno) tai kol kas nėra įtraukta į vadovėlių programas ar Nacionalinės galerijos ekspoziciją.

(Dar viena korekcija: minėtosios pavardės liudija, jog ,,salonas” tikrai nėra vienalytis, ir jame taip pat esama slinkčių nuo tiesiog gražių vaizdelių darymo iki konceptualių tendencijų). ,,Salono” sąvoką, žinoma, visuomet galima koreguoti: daugelio autorių atveju derėtų vartoti Donaldo Kuspito sąvoką, kuomet jis kalbėjo apie ,,naujuosius senuosius meistrus”. Omenyje turima tapyba, kuri į ankstesnįjį, klasikinį Vakarų tapybos paveldą žiūri ne kaip į antkapį seniai pamirštiems dalykams, bet kaipo gyvą inspiracijų šaltinį. Skiriamasis tokios tapybos bruožas – meistriškas technikos įvaldymas.

Tęsdami šiuos samprotavimus apie dviejų nepriklausomos Lietuvos tapybos dešimtmečių ypatybes, peršokime iš pirmojo (tai yra XX a. paskutiniojo ) į antrąjį (tai yra XXI a. pirmąjį ). Bandant šį charakterizuoti, norėtųsi kalbėti apie naujosios tradicijos formavimąsi. Jeigu ,,saloninė” tapyba ir toliau vystėsi nuoseklia evoliucine linija (ėjimas iš juslingosios sferos į racionalaus hiper estetizuoto citavimo), tai ,,akademinė” tapyba ,,atgimė” kelių faktorių dėka. Būtent minėtuoju metu didžiausią staigmeną pateikė senąją tradiciją platesnio kultūrinio konteksto bangomis vaisingai praturtinusi, naujos kokybės siekusi ir galų gale pasiekusi „Angis“. Tačiau daugiau ne kūrybiniais pasiekimais, o kelių jos atstovų – Jono Gasiūno Vilniuje ir Arūno Vaitkūno Kaune – edukacijos dėka. Jų, kaip pedagogų, indėlis naujo amžiaus pirmajame dešimtmetyje yra nediskutuotinas. Tai liudija aibė ,,gasiūniokų” ir ,,vaitkūniokų”, kurių dalis neabejotinai pateikė naują kokybę, beje, ( naujųjų apologetų įsitikinimu) mažai ką bendro turinčią su senąja tradicija.

Kaip bebūtų liūdna ar linksma (šioje vietoje prisimenu Andrių Užkalnį, pastebėjusį, jog tūlam britui sunku suvokti, kad kažkokios politinės permainos gali sąlygoti ir esminius kultūrinius pakitimus), permainos yra susijusios ir su tam tikrais geopolitiniais pokyčiais – konkrečiai – Lietuvos įstojimu į Europos sąjungą.

Sumažėjus daugeliui biurokratinių barjerų, tas pats VDA ar KDI (bei šioms institucijoms ,,nepavaldus”) jaunimas dar intensyviau vyksta mokytis, stažuotis į užsienį, ten pasisemia kitokių – pirmiausia bendrauropietiškųjų – tapybinių patirčių. Tuo pačiu norėtųsi trumpai pakalbėti apie tą (ne)laimingąjį ,,eurostandartą”, t.y. paskutiniųjų dešimtmečių europietiškąją tapybą, kuriai būdinga globali niveliacija ir ypatingai stipri kelių autoritetų – visų pirma Gerhardo Richterio ir Luco Tuymanso – įtaka. Ji reiškiasi fotografiniu regėjimo aspektu, lygiagrečiu, riebiu, slidžiu potėpiu,

figūratyvumu, socialine analize ir kritika (ypatingai dominuojantis yra anksčiau tokiu tikrai nebuvęs lytinės tapatybės klausimas – kiek jis yra natūralus, kiek iš piršto laužtas ir sąlygotas politinio korektiškumo psichozės, anot Vladimiro Bukovskio).

Lietuviškoji šio dešimtmečio tapyba taip pat linkusi į ,,eurostandartą”, kuris, kaip niekas kitas, ir žymi senosios (vietinės) tradicijos pabaigą bei naujosios formavimąsi. Simptomiška regėtųsi Viktoro Liutkaus kuruota paroda „Tapybos genetika“, vykusi 2004 m. galerijoje „Akademija“ Vilniuje ir skirta lietuviškojo akademizmo tėvui Antanui Gudaičiui. Viename aukšte eksponuoti dabartinių dėstytojų studijiniai darbai, akivaizdžiai įtakoti tarpukario dailės, kitame – tuometinių studentų tapyba. Nors parodos lankstinuke studentai verbaliai išreiškė pagarbą A. Gudaičiui (Aistė Bugailiškytė: ,,Manau, kad A. Gudaitis darė didžiulę įtaką Lietuvos menui”; Andrius Zakarauskas: ,,Gerai, kad vieno iškiliausių lietuvių tapytojo kūryba prisimenama iki šiolei”), tačiau tapybos darbais (kai kurie iš jų nutapyti semiantis patirties Ispanijoje ar kitose Europos vietose) ta senąja tradicija stipriai suabejota (Dariaus Subačiaus, Domo Noreikos, Andriaus Zakarausko darbai).

Ta naujoji tradicija ženklina kliovimąsi bendralaikiais arba ankstesniais kitų, ,,išorinių” mokyklų standartais. Paradoksas slypi tame, jog neigiant lokalinę patirtį, padaromas tam tikras lankas ir vėl grįžtama prie kitos, universalesnės tradicijos, kuri kadaise ir suformavo vietinį, arsiškąjį ,,akademizmą”.

Taigi, kodėl verta kalbėti apie tapybą šiuolaikinio meno panoramoje?5 Ne tik verta, bet ir reikia, kadangi įvairovė yra bet kurios demokratiškos visuomenės sąlyga. Tai būtų bendrasis dėsnis. Lygiai taip pat verta postringauti apie šiandieninę tekstilę, piešinį, skulptūrą, fotografiją, dizainą, video meną ir taip toliau.

Kontekstinę analizę galbūt vertėtų pradėti (ir baigti) mintimis apie per šiuo kelis dešimtmečius pakitusį tapybos kaip meno šakos socialinį statusą. Jis akivaizdžiai transformavosi, ir šiuo atveju vėlgi reikėtų kliautis akademine patirtimi – konkursai į tapybos specialybę nebėra tokie beprotiškai konkurencingi, kaip kad buvo anksčiau. Šiuolaikinė tapyba (net lietuviškame kontekste) dar iki šiol (nors poslinkių jau esama) pilnai nereprezentuojama.

Todėl galima tik viltingai spėti, jog trečiasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis mene galbūt pasižymės tuo, kad tapyba bent iš dalies atgaus savo ankstesnes pozicijas. Juolab, duomenų tam esama. Ir ne tik dėl to, jog remiantis Levo Manovichiaus argumentais (kaip paradoksalu būtų ir kaip prieštarautų pats šio dalyko ideologas), ši raiškos sritis („eurostandarinės“ tapybos dėka) pradėjo intensyviai eksploatuoti „naujųjų medijų kalbą“.

Tą patį patvirtintų ir dailės kritikas Charlesas Esche’as, teigdamas, kad ,,jeigu ir egzistuoja toks fenomenas kaip grįžimas tapybon dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje, tada šį grįžimą yra įkvėpęs naujų tapybinių galimybių pojūtis suvokiant, kad senoji tapybos hegemonija yra prarasta”. Tas pats minėtasis D. Kuspitas yra pastebėjęs, jog postpostmoderniai tapybai būdinga klasikinė tapysena (nepriekaištingas techninis arsenalas) ir konceptualus turinys. Šio mikso pagalba ir kuriama nauja kokybė. Tad nepasakysiu nieko naujo, teigdamas, jog paskutiniųjų metų tapybai būdingas ,,interdiscipliniškumas”: plėtojant senąsias technikas, ieškoma kitų raiškos būdų, tuo pačiu siekiama ne tik naujų idėjų, bet ir visai kitokios vaizdo logikos (kalbant apie tai vėl reikėtų grįžti prie L. Manovichiaus) – papildymo ir koegzistavimo matmens, įerdvinto laiko sampratos.

Penki suabejojimai yra ne kas kita, kaip bandymas apibendrinti mintis ir dar labiau patikslinti sąvokas – bent jau tas, kurios panaudotos šiame tekste. Vadinčiau tai ,,suabejojimais”, kadangi kiekviena analizė ar samprotavimai liudija tam tikrą požiūrį, 5

Čia prasideda trečiasis atsakymas

kažkokias vertybes, kurios, kaip ten bebūtų, negali ir neprivalo pretenduoti į universalias, nepajudinamas tiesas.

Tai būtų: – ,,tapybinė tradicija” – šio fenomeno reikšmė dvejopa: viena vertus, sąvoka ,,senoji tradicija” ženklina klasikinės Vakarų Europos tapybos patirtį, pradėjusią formuotis renesanse6, kita vertus ,,senoji tradicija” lietuviškame kontekste būtų ta, kuri susiformavo viso labo tik XX a. antrąjį-trečiąjį ketvirtį, pirmosios Lietuvos respublikos laikais;7 – ,,akademinė” tapyba – senąją lokalinę – arsinę – tapybinę tradiciją propaguojanti tapyba;8 – ,,naujoji senoji” arba ,,saloninė” (primenu – be jokio negatyvaus atspalvio) tapyba – į klasikinę Vakarų tapybą (iki XX a. pradžios) besiorientuojanti tapyba;9 – ,,eurostandartinė” tapyba – naująją tradiciją (plastiką ir problematiką) propaguojanti lietuviška tapyba, Lietuvoje ypač didelį pagreitį įgijusi po 2004-ųjų metų gegužės 1 dienos10.

Galutinis apibendrinimas būtų susijęs su evoliucijos idėja (nes iš principo apie tai ir buvo kalbama šiame tekste)11. Ar galima kalbėti apie dviejų dešimtmečių lietuvišką tapybą kaip nuoseklų evoliucinį procesą? Ne, jeigu nepripažįstame lamarkizmo ir Darwino natūralios atrankos teorijos. Aš, asmeniškai, tuo giliai abejoju. Tapybos (ypač lietuviškos) atveju ne visada galima kalbėti apie egzistavimo metu įgytų savybių perdavimą palikuonims arba apie tai, jog išlieka tik labiau prisitaikiusieji. Nors kartais tai galioja. Visgi lietuviškosios tapybos vystymesi galima įžiūrėti kelias paralelines sekas. Šių aptariamų dviejų dešimtmečių laikotarpiu iš dalies viešajame meniniame gyvenime nunyko tautinis ,,akademizmas” (tačiau aukštosiose dailės mokyklose tai dar pakankamai gyvybinga). Nuoseklia vaga vystosi ,,salonizmas”, tačiau vargu ar tai galima sieti su oficialiais, vadovėliniais procesais.

Naujo mąstymo ypatybės formuojasi pastaruoju metu – ir tai susiję su ,,eurostandartiniu” požiūriu, tačiau su lietuviškąja tapybine evoliucija tai susiję tik tiek, kiek ši yra Vakarų kultūros dalis ir kiek yra veikiama bendraeuropietiškųjų vertybių bei normų.

P.S. Postkriptum’e visgi reikia paaiškinti, kodėl šiai parodai yra atrinkti tokie, o ne kitokie autoriai. Remiantis karščiausiomis šios vasaros aktualijomis (viena iš jų – Pasaulio futbolo čempionatas Pietų Afrikos Respublikoje), parodos dalyvių kiekis yra toks, koks būdingas normaliai futbolo komandai – dešimt aikštelėje bėgiojančių ir ,,pilkę” spardančių žaidėjų (dailininkų), vartininkas (vienas iš kuratorių) bei treneris (kitas kuratorius). Žinoma, skaičius ir numerologinės ypatybės čia nėra esmė.

Galbūt kuratorių taip pat nereikėtų priskirti skirtingų funkcijų žaidėjams. Dviejų kuratorių buvimas susijęs su tam tikru saugiklio faktoriumi. Būsiu atviras sakydamas, jog tiek viena, tiek kita pusė buvo priversta daryti tam tikrus kompromisus. Tačiau tai yra geresnio rezultato (nedrįstu teigti– objektyvumo, nes toks daiktas neegzistuoja) prielaida. Dešimt autorių nereprezentuoja visos dviejų dešimtmečių panoramos (kaip to nereprezentuoja ir aukščiau išdėstytos mintys). Tai tėra bandymai padaryti zondus, chirurginius pjūvius, išryškinti kažkokias ypatybes, įsisąmoninant, kad kitų preparuotojų pasirinkimas būtų kitoks. Dėliodamas konkrečius autorius į aiškiai apibrėžtas lentynėles, Patriciją Jurkšaitytę, Justiną Vaitiekūną, Eglę Ridikaitę priskirčiau vienai Pirmasis suabejojimas Antrasis suabejojimas 8 Trečiasis suabejojimas 9 Ketvirtasis suabejojimas 10 Penktasis suabejojimas 11 Trumpas galutinis apibendrinimas

pirmųjų nepriklausomos lietuviškos tapybos kartų, kuri savo kelią pradėjo nuo argumentuoto suabejojimo senosiomis tapybinėmis tiesomis ir ėjo interdiscipliniškumo kryptimi. Jiems būdingas konceptualus tapybinių taktikų bei strategijų permąstymas, kitokių receptų, vietinėje terpėje iki tol neįsivaizduotų raiškos būdų, idėjų siūlymas. Pasirinkti raiškos būdai visiškai skirtingi, ir tai liudija nuomonių įvairovę. Jeigu P. Jurkšaitytė reflektuoja senąją klasikinę tapybą ir jungia ją su postmoderniu konceptualizmu, tai J. Vaitiekūno kūrybos pagrindas – ,,akademinė” tradicija, neokspresionizmas bei transavangardas, naivusis menas ir iš viso to sukurtas kokteilis, diegiantis tapybos ar dailės kaip gyvenimo būdo idėją. E. Ridikaitė savo sovietinę-postsovietinę patirtį jungia su naujosiomis, pliuralistinėmis meno formomis (visų pirma gatvės menu). Beje šiuo atveju galima kalbėti apie menamą evoliuciją ir prisiminti septintojo-aštuntojo dešimtmečių brutalizmo, hiperrealizmo idėjas, tačiau E. Rikidaitė tai radikalizuoja ir suteikia aiškesnį idėjinį pavidalą. Kitas etapas – Irma Leščinskaitė, Žygimantas Augustinas. Pirmoji autorė taip pat permąsto tapybinės plastikos ypatybes, visa tai jungia su ,,akademine” pasaulėžiūra, intuityvizmu, jausmų išlaisvinimu paremtu mąstymu (visas tas dažo klojimas yra ne kas kita, kaip siekis permąstyti tautinio akademizmo ribas ir galimybes). Ž. Augustinas – jos priešingybė. Šis autorius nesislapsto už tariamo potėpių objektyvumo ir į žiūrovą žvelgia plačiai atvertomis akimis, tokiu būdu narcizišką paties menininko pozavimą pateikdamas kaip naują ir vėlesnių autorių uoliai eskaluojamą normą. Toliau eitų Agnė Jonkutė, Saulius Paliukas. Jie domisi tapybinio interdiscipliniškumo ribomis bei poveikiu. Pirmoji autorė orientuojasi į klasikinę tradiciją ir racionalios kompozicijos idėją (plastinė struktūra paremta renesansiniu perspektyvizmu, barokiniu tenebroso, klasicistine grizaile), S. Paliukas dekonstruoja tautinį ,,akademizmą” įkūnijantį ekspresionizmą ir laisvą potėpį. Visa tai užbaigtų naujausioji tapytojų banga – Monika Furmanavičiūtė, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė. Šios trys autorės reprezentuoja tam tikras mano minėtųjų reiškinių apraiškas: pirmoji – interdiscipliniškumą, antroji – ,,akademizmo” poveikį, trečioji – naująją senąją tradiciją. Visgi, reikia pastebėti, jog jungiamoji šių trijų menininkių grandis – ,,eurostandartas” ir orientacija į kur kas platesnį kontekstą. Kita vertus, visa tai būdinga visiems minimiems autoriams, ir tai liudija tam tikros evoliucijos pabaigą bei naujos atsiradimą.

Kuratorius Vidas Poškus

6 7

52–53

O MALARSTWIE LITEWSKIM I JEGO POSTEWOLUCJI Dwa pytania, trzy odpowiedzi, pięć wątpliwości, końcowe resume i kilka postscriptum PL | Dokonując w aspekcie ewolucyjnym krótkiego omówienia malarstwa okresu Niepodległej Litwy (Drugiej respubliki), dwa dziesięciolecia państwowości i jego malarstwa możemy chronologicznie podzielić na dwie części: ostatnie dziesięciolecie XX wieku, które charakteryzuje się pęknięciem „starej tradycji” oraz pierwsze dziesięciolecie XXI wieku, charakteryzujące się kształtowaniem nowej tradycji. „Stara tradycja” w kontekście lokalnym – to międzywojenna szkoła Paryska i szkoła która się ukształtowała na podstawie realizmu europejskiego, którą na poziomie artystycznym i pedagogicznym ucieleśniła ideologia grupy Ars. W warunkach okupacji sowieckiej, szczególnie w okresie od „ocieplenia chruszczowskiego” – w środku szóstego dziesięciolecia – było to rozumiane i propagowane jako alternatywa wobec dogmatów realizmu socjalistycznego.

Z drugiej strony, obok rozkwitu „starej tradycji” cały czas szerzyły się przejawy światowych ruchów malarstwa (poczynając od abstrakcjonizmu do foto realizmu), które właśnie przygotowywały glebę przełomu w latach dziewięćdziesiątych.

Ostatni wykazał się tym, że ostatecznie zwątpiono i dokonano rewizji „starej tradycji”, wielu młodych artystów po ukończeniu studiów malarskich krytycznie przemyślało samą strategię malarstwa oraz jej przejawy (daje się to nawiązać również do objawiającego się w szerszym kontekście, jednak w światowej praktyce występującego wcześniej fenomenu).

W pierwszym dziesięcioleciu nowego wieku charakterystycznym stało się całkowite odrzucenie dogmatów „starej tradycji”

PRIEŠ POSTEVOLIUCIJĄ Igno Kazakevičiaus ir Vido Poškaus pasikeitimai nuomonėmis rengiant parodą1 VP: Kalbant apie parodos rengimo principus pagrindinis tikslas būtų išsiaiškinti, ko mes norime: a) ar pristatyti lietuvišką tapybą lietuvių ir lenkų žiūrovams? b) ar tiesiog sukurti lietuviškos tapybos kolekciją?

Manau, kad šie du tikslai truputėlį prieštarauja vienas kitam, kadangi lietuviškos tapybos „panorama” būtų priešinga „gerai” kolekcijai. Kaip ir visos apžvalginės parodos ji, be abejo, tik iš dalies atspindėtų realią situaciją. Tačiau tokiu atveju mes turėtume tiesiog chirurgiškai išpreparuoti tapybinį kūną keliais sluoksniais ir nuspręsti, kokios strategijos bei taktikos yra būdingos pastarųjų dešimtmečių lietuviškai tapybai (savaime aišku, kad reikia apsibrėžti ir chronologines ribas).

IK: Pradžioje norėčiau pasitikslinti terminus, kad kalbėtume ta pačia kalba. Jeigu laikomės „nutrūkusios evoliucijos“ idėjos, tai mums tinka tik Lietuvos tapybos pjūvis, atranka iš „nutrūkusios evoliucijos“ menininkų. Šiuo atveju apžvalginė paroda pagal kvotas amžiaus grupėms, stiliams ar idealams netinka.

Antai Lenkijos kuratorius siekia parodyti: a) kad jaunimas neretai naudoja tai, ką vyresnėliai jau buvo atradę ir išbandę seniau, t.y. jie akcentuoja pastarųjų autorių kūrinių 1 Parengta pagal 2010 metų balandžio – gegužės mėnesiais vykusią elektroninę korespondenciją

oraz swoisty „renesans” malarstwa. Podstawową charakterystyką tego okresu staje się kształtowanie „nowej tradycji”, która wciela do światowego procesu malarstwa plastycznie i konceptualnie orientujące się zjawisko malarstwa litewskiego. Podejmując się próby chirurgicznego cięcia na jego świeżym ciele i oddzielenia skalpelem najbardziej charakterystycznych jego mięśni, powstaje następująca struktura malarstwa litewskiego, a dokładniej kilku (lecz nie jedynych) tendencji: • Do dziś z powodzeniem przetrwało (chociaż nieraz zwątpiono w jego postulaty, a nawet odrzucono je) – malarstwo akademickie, którego korzenie wchodzą w arsyczną glebę „starej tradycji”. Pod względem ewolucji malarstwa ta linia przewija się od czwartego dziesięciolecia XX wieku, osiągając największe apogeum w siódmym – ósmym dziesięcioleciu tego stulecia.

Obecnie podstawę jej powodzenia stanowią średnie i wyższe placówki sztuk pięknych. W publicznej przestrzeni malarskiej ewolucja tej linii się zatrzymała (jeżeli nie uległa zerwaniu to się zakonserwowała).

• Prawdopodobnie z jeszcze odległych epok (okresu Wielkiego Księstwa Litewskiego) wypływa „nowe stare” (termin zapożyczony od Donalda Kuspita”) malarstwo. W latach obecnych pod niektórymi postaciami ucieleśnia je tak zwane malarstwo „salonowe”, „komercyjne” (po odrzuceniu panującego w miejscowym środowisku nadal negatywnego ich posmaku), którego cechą szczególną jest zwrot w kierunku klasycznego malarstwa zachodniego (renesans, barok, klasycyzm), kokietowanie (w imię zainteresowania publiki) z wykorzystaniem cytatów z romantyzmu, symbolizmu i surrealizmu.

W aspekcie ewolucyjnym przerwanie się tej linii daje się zauważyć

w okresie drugiego i trzeciego dziesięciolecia XX wieku, jednak w ostatnich dziesięcioleciach tendencja ta ożyła, pozostaje popularna, chociaż i niedominująca w publicznym dyskursie instytucyjnym.

• Konsekwencją „starej tradycji” i krytycznego audytu wyrazistości malarskiej (który miał miejsce w latach dziewięćdziesiątych) jest rozszerzenie granic wyrazu i zrozumienia. W malarstwie ostatniego okresu zaznacza się wyraźna tendencja do rozszerzenia horyzontów malarskich,włączenia również innych mediów (malarstwo ocenia się jako środowisko podatne do prowadzenia współczesnych rozmów).

Dla malarstwa interdyscyplinarnego charakterystyczną jest logika czasu zamknięta w przestrzeni, wymiar uzupełnienia i koegzystencji.

• W ostatnim dziesięcioleciu popularnym stało się malarstwo „standardu europejskiego” – naszych dzisiejszych klasyków – Gerharda Richtera i Luco Tuymansa (ciąg nazwisk można przedłużać), malarstwo, które przejęło ruchy pędzla, schematy kompozycyjne, analizujące sam jego mechanizm (związki z malarstwem „interdyscyplinarnym”) podnoszące tematy politycznej poprawności (tożsamość płci, socjalne nie/porozumienie). Z jednej strony, ten kierunek wyzwala duży optymizm oraz entuzjazm w dziedzinie reanimowania malarstwa, z drugiej jednak strony – budzi obawy dotyczące ujednolicenia się wykorzystując unifikowane szablony. W kwestii ewolucji, zarówno tendencje malarstwa „interdyscyplinarnego” jak też „standardu europejskiego” znaczy przełom ewolucyjny, koniec„starej tradycji” (w pojęciu uniwersalnym oraz lokalnym) i początek „nowej tradycji”. Czy będzie to miało perspektywę – pokaże przyszłość.

Komisarz Vidas Poškus

koncepcinės vertės išliekamumą – na, tikrai nepasenusias idėjas, ir čia pat pateikia naujausius kūrinus (laikotarpių skirtumas – apie dešimt metų).

J. Vaitiekūnas galbūt nėra performeris, kuris nuosekliai tai daro arba jungia savo tapybą su kitomis medijomis, bet jis pakankamai „trenktas“, kad būtų įdomus ir suteiktų žavesio mūsų kolekcijai.

b) greitai kintančią jaunųjų menininkų stilistiką – tai kas madinga, kurlink eina lenkiškoji tapyba. Pristatoma jų „nutrūkusi evoliucija”. Žadama pristatyti ir kelis geriausiai „einamus“ jaunuosius menininkus tam, kad prikišamai parodytų, kas dabar madinga.

M. Furmanavičiūtė – tobulas eurostandartinės grupės variantas. Ji apjungia ekspresionizmą, eurostandarto stilistiką, nevengia grynojo medžiagiškumo panaudojimo – tapo ant įvairių faktūrų spalvotų fonų, palieka aliejaus dėmes, kas suteikia specifinio „kvapo” jos tapybai.

Kalbant apie lietuviškąją kolekciją, manau „nutrūkusią evoliuciją“ formuodami iš „eurostandarto“ ir kai kurių „atskalūnų“, t.y. autorių nepritampančių prie tavo pasiūlytų paralelių, gautume sąrašą tų menininkų, kurie „veikia“ šiandien, kas galbūt mums atrodo neįdomu, neveža, tačiau egzistuoja, yra pastebima. Čia iškils problema – sekant šia nuostata, reikėtų kviesti menininką, kuriuo tu paprasčiausiai netiki.

VP: Nelaikau M. Furmanavičiūtės eurostandariniu pavyzdžiu. Bent jau plastiniu aspektu. Literatūra – taip. Tačiau formaliuosiuose dalykuose, man regis, kaip tik pasitvirtina tavo minėtas lenkų kolegų požiūris į dabartinę lenkišką tapybą, kuri vėl atgamina tai, kas jau buvo sakoma. Na, žinoma, šį reiškinį taip pat galima laikyti eurostandandartiniu reiškiniu. Ir tai būtų tikslu.

VP: Likau patenkintas po to, kai pradėjome sudarinėti galimų menininkų sąrašą, apsilankėme kelių iš jų (J. Vaitiekūno, P. Jurkšaitytės, M. Furmanavičiūtės) studijose ir nusprendėme kviesti E. Ridikaitę.

IK: Man regis, pas mus viskas tampa eurostandartu. Monikos plastinis sandas – taip, kitoks. Bet panašu, kad ji valdo eurostandartinę įtaką, kas daro ją stipresne mūsų jau minėtų šios krypties kolegų atžvilgiu.

Šie autoriai atstovauja skirtingoms paskutinio 20-mečio ,,bangoms” ar etapams (specialiai nekalbu apie ,,kartas” – tai yra neįtikinama.

Jeigu reikėtų chronologiškai dėlioti, pradžioje dėčiau P. Jurkšaitytę.

Tada sektų J. Vaitiekūnas, galutinė – M. Furmanavičiūtė. Pirmoji atstovautų Nepriklausomybės pradžiai, kada buvo radikaliai revizuota tapybos idėja, tada sekė šoko laikotarpis (J. Vaitiekūno atstovavimas), vėliau ėjo atsitokėjimas (M. Furmanavičiūtė)...

VP: Man pačiam didžiausias atradimas buvo pozicijų persikeitimas.

Niekada anksčiau P. Jurkšaitytės nebūčiau priskyręs eurostandartinei tapybai. O dabar su tais jos „viešbučiais“ galėčiau drąsiai sakyti –TAIP. Tuo tarpu M. Furmanavičiūtės atveju atvirkščiai – einama į 80-ųjų zoną, kada bent jau mūsų scenoje daug kas laikėsi ant F. Bacono.

Pirmoji dairosi aplink, antroji žvilgčioja atgal.

IK: Po apsilankymų studijose džiugu, kad tapytojams dar įdomi tapyba. Antai kai kurie iš mūsų aplankytųjų aktyviai ruošiasi Vilniaus tapybos trienalei.

IK: P. Jurkšaitytės atvejis – tai veikiau kontekstų sukeitimas vietomis patikrinat, ar tuomet tikroji tapyba nenustos vertės…

O M. Furmanavičiūtės siužetas – labiau formalus, sugalvotas nei išjaustas, tik gal labiau linkęs į ekspresionizmą ir autobiografinis,

ABOUT LITHUANIAN PAINTING AND ITS POSTEVOLUTION Two questions, three answers, five uncertainties, a summary and a few post-scriptums EN | Trying to discuss briefly the painting of independent Lithuania (the Second Republic) in the evolutionary aspect, two decades of the state and its painting can be chronologically split into two parts: the last decade of the 20th century, characterized by a break of the “old tradition” and the first decade of the 21st century, characterized by the formation of the new tradition.

“The Old tradition” in the local context is the school, has being formed during the interwar period on the basis of the Paris school and European realism; it was artistically and pedagogically represented by the ideology of the “Ars” group.

During the Soviet occupation, especially since “Khrushchev thaw” – the mid-fifties – it was perceived and propagated as an alternative to the socialist realism dogmas.

On the other hand, along to the flourishing “Old tradition”, the manifestations of global trends in painting (from abstractionism to photo-realism) had been unfolding, which prepared the ground for the break of the nineties. The latter meant that the “Old tradition” was eventually questioned and revised; many young artists, who had completed their painting studies, were critically thinking over the strategies and manifestations of painting (that could also be linked to a phenomenon, characteristic to wider context, however earlier observed in the global practice).

The first decade of the new century is characterized by the final rejection of the “Old tradition” dogmas and some sort of “Renaissance” in painting. The main aspect of this period is formation of the “New tradition”, which is embodied by

t.y. „apie tą mano vietą“, „apie aną mano valandą“, o ne globalus, kaip A. Mulinos arba A. Zakarausko. Apskritai tenka pripažinti, jog A. Zakarauskas čia stipriausias. Šioje srityje jo išraiška originaliausia, o M. Furmanavičiūtės – įvairiausia…

VP: Galvoju, kad mums trūksta ekspresionizmo, kad, pavyzdžiui, R. Jankauskas–Kampas vis dėlto labai klijavosi anais laikais į bendrą kontekstą. Užpildė nišą, nes lietuviškoje tapyboje ekspresionizmui visada (bent jau pastarąjį šimtą metų ir bent jau jo apraiškoms) suteikiama ypatinga vieta... Atrodo, kad ekspresionizmo šiuo metu trūksta... Galbūt tik S. Maslauskaitė jam tebeatstovauja. Jos ekspresionizmą priskirčiau lietuviškajam akademizmui – tai VDA išmoktų parodų kartojimas bei gilinimas.

IK: Gal nereikia užsiciklinti ant to ekspresionizmo? Nelabai man patinka tapyba dėl tapybos – tokie autoriai, pavyzdžiui kaip M. Jankus, S. Maslauskaitė, S. Teitelbaumas. M. Furmanavičiūtė puikiai atstovauja tam, kas iš ekspresionizmo liko. Taigi – kas iš jo liko?

Siūlau tokį dalyvių sąrašą: 1. Justinas Vaitiekūnas /tapyba/ 2. Patricija Jurkšaitytė /tapyba/ 3. Žygimantas Augustinas /tapyba/ 4. Gintaras Znamierowskis /tapyba/ 5. Monika Furmanavičiūtė /tapyba/ 6. Andrius Zakarauskas /tapyba/ 7. Agnė Jonkutė /tapyba, media, performansas/ 8. Saulius Paliukas /tapyba + media/ 9. Irma Leščinskaitė /tapyba + media/ 10. Eglė Ridikaitė /tapyba/

Lithuanian painting panorama oriented towards the global processes in terms of plastic expression means and conceptions. Trying to examine the fresh body of the “New tradition” and separating its tissues by the surgeon’s knife, the following structure of Lithuanian painting is seen, and, to be more particular, several (but not the only) trends are distinguished: • “Academic painting” rooted into the “Ars” soil of the “Old tradition” is still successfully existing (although its postulates have been repeatedly questioned and even rejected). In terms of the painting evolution, this line extends from the thirties of the 20th century, reaching its highest peak in the 70’s and 80’s. At present, its success is based on secondary and higher art education institutions. Evolution of this line in the public space of the painting is stopped (if not broken then frozen).

• The “New old” (term borrowed from Donald Kuspit) painting has evolved perhaps since even earlier epochs (the times of the Grand Duchy of Lithuania). In recent years, in some forms it is represented by “salon”, “commercial” painting (excluding the negative connotation of these terms, which is still present in local discourse), that is characterized by its distinctive features – the return to classical Western painting (Renaissance, Baroque, Classicism) and coquetry (to attract the attention of the audience) with quotes of romanticism, symbolism and surrealism. The break of this line in terms of evolutionary aspect can be seen in the second and third stages of the 20th century, but in recent decades, this trend, has been recovering, is popular, though not prevailing in the public institutional discourse.

VP: Vietoje A. Zakarausko siūlau E. Karpavičiūtę. Kodėl? Todėl, kad A. Zakarauskas pastaruoju metu, man regis, suvienodėjęs. Ankstyvieji jo darbai buvo įvairesni ir ne tokie sukaustyti. E. Karpavičiūtė jam be galo artima, tačiau idėjų generavimo prasme ji dabar yra įvairesnė. Šalia Ž. Augustino ir G. Znamierowskio dar pasiūlyčiau ir V. Mackevičių. Manau, kad ne tokie išsunkti, nuolat matomi ir linksniuojami autoriai duotų daugiau intrigos... Kita vertus, didelių pasikeitimų neįvyktų, nes visi trys autoriai jungia ironiją su tradicijos eksploatavimu, ir tai leidžia kalbėti apie pastangas tęsti evoliuciją...

Juos dar jungia personažų monotonija: Ž. Augustinas žiūri į veidrodį, G. Znamierowskis – į pasaulinę tapybą, V. Mackevičius – į reklamines nuotraukas.

IK: Mano pasiūlymų argumentai. E. Ridikaitė stipresnė nei J. Gasiūnas, nes lankstesnė, įvairesnė, jos medija labiau pritaikyta pasirinktiems siužetams. Taip pat galėtų dalyvauti ir E. Gineitytė.

A. Zakarauskas taip pat stipresnis nei kiti jo kategorijoje. Tad būtų kvaila kviesti silpnesnį autorių tik todėl, kad neva A. Zakarauskas labiau „išpiarintas“. Jeigu laikytumėmės šio principo, tai, manau, Ž. Augustinas ir G. Znamierowskis turėtų būti pakviesti taip pat, nes tikrai geriau tapybiškai artikuliuoja nei dauguma jų kolegų.

VP: Dar apie R. Žebenką pagalvojau. Ką manai? S. Paliukas, manau, galėtų su savo tapyba būtent mūsų ieškomą ekspresionizmą atstovauti...

IK: Na jau, na jau. G. Znamierowskis pakankamai sąmojingai derina lėkštumą su tapyba ir tą banalybę hiperbolizuoja – tai nėra vien nutapymas dėl nutapymo. O R. Žebenka šiaip egzistuoja ir tiek.

• The result of critical audit (that took place in the 90’s) of the “Old tradition” and expression means in painting is the expansion of limits of expression and perception. Strong tendencies for expansion of painting outlooks, integration of other media (painting is also recognized as a medium suitable for modern communication) have been recently developing in painting. The logic of space-confined time, dimensions of synergy and co-existence are the distinct features of this “interdisciplinary” painting.

• “Euro-standard” painting became popular in the last decade, and it has incorporated the strokes and composition schemes of the modern classics – Gerhard Richter, Luc Tuymans, etc., analysing the mechanisms of painting itself (links with the “Interdisciplinary” painting), escalating the politically correct themes in painting (gender identity, social non-/communication). On the one hand, this trend boosts optimism and enthusiasm from the aspect of the painting revival, on the other hand, it poses a threat of uniformity due to use of unified templates. In terms of evolutionary aspect both the “Interdisciplinary” and “Euro-standard” trends in painting mark the break in the evolution, the end of the “Old tradition” (in universal and local meaning) and the emergence of the “New tradition”. Viability of the latter is yet to be seen.

Curator Vidas Poškus

Pratęsiant dialogą ir koreguojant sąrašą, šis, atrodo, ryškėja: 1. M. Furmanavičiūtė 2. E. Karpavičiūtė (ar dėl jos apsisprendėme?)

3. J. Kyzikaitė 4. P. Jurkšaitytė 5. J. Vaitiekūnas 6. A. Jonkutė 7. Ž. Augustinas 8. E. Ridikaitė 9. S. Paliukas 10. I. Leščinskaitė Kiekis optimalus. Jis atspindi realią Lietuvos situaciją – be aiškių viršūnių, be žymių nuopuolių ir be ryškaus eksperimento. Kartais atrodo, kad pakaktų apie tai tik parašyti. Kam ta paroda?. . :) VP: Toks sąrašas man irgi tinka. Ir toks skirstymas taip pat yra priimtinas. Aišku, kaip pats kalbėjai apie lenkus, tai galioja ir lietuvių atveju, t.y. iš principo vieną autorių galima dėti į kelias lentynėles. Antai J. Vaitiekūnas yra ir akademiškas, ir daugiakalbis. E. Karpavičiūtė taip pat sėdi akademiniame suole ir eurostandartiniame fotelyje... Tiesa, dar mačiau Ž. Augustino darbą – figūra su šuneliu. Manau, kad šis autorius pradėjęs laisvėti, keičiasi. Galima kalbėti apie devynioliktojo amžiaus romantinio realizmo, bydermejerio citavimą, ir man tai patinka.

Ką galiu reziumuodamas pastebėti? Su evoliucija iš tikrųjų esama tam tikrų problemų. Manau, kad tavo pasiūlyta pavadinimo idėja ir konceptas yra aktualūs, ir vien jau dėl to verta daryti šią parodą.

54–55

Agnė Jonkutė Performansas „Yra tam priežastis”

LT | Gimė: 1974 m. Alytuje Išsilavinimas: 2003 m. Vilniaus dailės akademija, Kauno dailės institutas, tapybos menų magistro laipsnis.

Agnės Jonkutės tapyboje vyrauja spalvinis minimalizmas, transformuoti paviršiai, kuriuos liečia šviesa. Drąsi ir nepaklūstanti klasikiniams dailės kanonams menininkės kūryba yra savirefleksiška, analizuojanti žmogaus bei kasdienių daiktų gyvenimą. Ką bedarytų teptų dažus teptuku ar brūkšniuotų grafiškas linijas, atliktų performatyvius veiksmus ar naudotųsi fotografinėmis priemonėmis — autorė visuomet turi omenyje tarpdisciplininį matmenį, kuriame menas ir gyvenimas, skirtingos technikos bei raiškos formos susijungia į neišraizgomą rezginį, reziumuojamą viena teze: menas – tai gyvenimo būdas (ir atvirkščiai).

Apie performansą „Iki tol nuosprendis galioja“ A. Jonkutė teigia: ,,Vaizdas iš atminties – sėdi žmogus ir monotoniškai juostelėmis plėšo popierių. Užburiantis, besikartojantis, labai paprastas veiksmas (kaip ir senos, beveik pagedusios lempos, žvakės liepsnos mirgėjimas), kiek primenantis pirštų slinkimą katalikų rožančiumi arba budistų mala. Beveik tapačius performansus atlieku nuo 2003 metų, idant man yra aktualus, kaip sakė M. Heideggeris, „mąstymas, atitinkantis jau įvykusio buvinio tiesą“.

56–57

PL | Urodzona: w 1974 r. w Alytusie, na Litwie Wykształcenie: 2001-2003 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Instytut Sztuk Pięknych w Kownie, Wydział Malarstwa , tytuł magistra sztuki.

W malarstwie Agnė Jonkutė przeważa kolorystyka minimalistyczna, transformowane powierzchnie, które dotyka światło. W swojej twórczości owaýnej i niepodporządkowującej się klasycznym kanonom sztuki, artystka koncentruje się na własnej refleksji, analizowaniu życia ludzkiego oraz codziennych przedmiotach.

Czymkolwiek się zajmuje – rozprowadza farby pędzlem bądź szkicuje, uprawia performance lub fotografuje, autorka ma zawsze na uwadze wymiar interdyscyplinarny, w którym sztuka i życie, różnorodne techniki oraz formy wyrazu łączą się w jeden nie dający się rozsupłać splot, który można podsumować – sztuka jest stylem życia (i odwrotnie).

O performance „Wyrok dotąd obowiązuje”, A. Jonkutė mówi tak: „Obraz z pamięci – człowiek siedzi i monotonnie rozrywa płachtę papieru na paski. Powtarzająca się, zupełnie prozaiczna czynność (jak ruch migocącej, starej, uszkodzonej lampy lub płomienia świecy) trochę przypominająca palce przesuwające się po paciorkach różańca lub buddyjskiej male. Prawie identyczne performance uprawiam od 2003 roku, ponieważ (jak mawiał M. Heidegger) aktualne mi jest: „myślenie, odzwierciedlające prawdziwość minionego stanu”.

Performance „Jest tego powód”

Performance „There is a reason”.

EN | Born: 1974 in Alytus, Lithuania Education: 2001-2003 Vilnius Academy of Arts, Kaunas Faculty of Art, Department of Painting, Master Degree Minimalism in colours, transformed surfaces, being touched by light, characterize the paintings by Agnė Jonkutė. Daring and rejecting the classical canons of art, the artist’s artworks are focused on self-reflection, analysis of the everyday life of a person and details. Whatever the author does – paints with a brush or hatches graphic lines, engages into performance actions or uses photographic techniques – she always considers the interdisciplinary dimension, where art and life, different techniques and forms of expression interlace into one inextricable tangle, which could be shortly summarised as – art is the way of life (and vice versa). Concerning her performance “Sentence is in force for the time being” A. Jonkutė says: ,,An image from the memory: a man is sitting and monotonously ripping paper. A mesmerising repetitive and very simple action (much the same as blinking of an old, almost broken lamp or flickering motion of a candlelight), slightly resembling the glide of fingers over a Catholic rosary or a Buddhist mala. I have been making almost identical performances since 2003, for (as M. Heidegger has it) “thinking adequate to the truth of being that has already happened” is relevant for me.”

Galeria Miejska BWA Bydgoszcz (Lenkija). 2009. Performansų naktys. „Naujasis kvėpavimas. 20 metų po sienos griūties”. Fotografija: Wojciech Woźniak / Galeria Miejska BWA Bydgoszcz (Polska). 2009. Noce z performance. „Nowy Oddech. 20 lat po upadku muru”.

Foto: Wojciech Woźniak / Gallery Miejska BWA Bydgoszcz (Poland). 2009. Nights of performances. „New breath. 20 years after the Fall of Berlin Wall”. Photo by Wojciech Woźniak

Žygimantas Augustinas LT |

Gimė: 1973 m. Vilniuje Išsilavinimas: 2005-2008 m. Vilniaus dailės akademija (VDA), meno licenciato laipsnis, 2003-2004 m. tapybos studijos Niujorko meno studentų lygoje, 2001 m. Florencijos meno akademija (vasaros sesija), 1996-1998 m. VDA grafikos menų magistro laipsnis. Žygimantas Augustinas tyrinėja tapybą, dažus ir jų kuriamas asociacijas. Kuo skiriasi nutapytas vaizdas nuo sukurto kitomis priemonėmis? Ž. Augustino manymu, tapybos procesas leidžia dažus paversti tuo, kuo jie nėra: judesiu, žmogumi ar erdve, išsaugant betarpišką ryšį su kūrėju ir dailės istorija. Dailininko nutapyti žmonės yra netobuli originalų klonai, nukentėję nuo materijos pasipriešinimo idėjų pasauliui, o suvargę veidai ir kūnai yra šios kovos rezultatas. Nuo 2008 m. autoriaus darbuose atsirado ekstremalaus sporto tema, kuria menininkas gretina archajišką vaizdo kūrimo priemonę ir „naująsias medijas“, ironiškai atskleidžia tamprų šiuolaikiškumo ryšį su amžinaisiais dalykais.

PL |

Urodzony: w 1973 r. w Wilnie, na Litwie Wykształcenie: 2005-2008 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie (WASP) tytuł licencjata sztuki, 2003-2004 Studia malarskie w Lidze Studentów Sztuki w Nowym Jorku, 2001 r. Akademia Sztuki we Florencji (sesja letnia), 1996-1998 tytuł magistra sztuki graficznej WASP. Žygimantas Augustinas bada malowanie , farby i tworzone przez nie skojarzenia. Czym się różni obraz namalowany od wykonanego inną techniką? W opinii Žygimantasa proces malowania pozwala farbę uczynić tym, czym ona nie jest: ruchem, osobą lub przestrzenią, zachowując bezpośredni kontakt z twórcą i historią sztuki. Namalowani przez malarza ludzie są niedoskonałym klonem oryginału, który ucierpiał w wyniku przeciwstawienia się materii światu idei, zaś umęczone twarze i ciała są rezultatem tej walki. Od 2008 r. w pracach Žygimantasa pojawia się temat sportów ekstremalnych, za pomocą którego artysta porównuje tradycyjny sposób tworzenia obrazu i „nowe media”, z ironią ujawniając ścisły związek współczesności i wiecznych wartości.

Pradedantysis ekstremalas I / aliejus, drobė Początkujący ryzykant I / olej, płótno Extreme Sportsman Beginner I / oil, canvas 2009 / 200 x 108

EN | Born: 1973 in Vilnius, Lithuania Education: 2005-2008 Vilnius Academy of Arts (VAA), Art Licentiate , 2003-2004 Painting studies at the Art Student’s League of New York, 2001 Painting studies at Florence Academy of Art (summer session), 1996-1998 VAA Department of Graphic Arts, Master Degree. Žygimantas Augustinas explores painting, paints and associations they create. What is the difference between painted images and ones created by other medias? In artist’s opinion, the process of painting allows to transmute paints into something what they aren’t: a motion, a human being or space, at the same time maintaining the immediate relationship between the creator and the history of art. People painted by the artist are imperfect clones of the original ones, suffered from the resistance of the matter to the world of ideas. Their tired faces and worn-out bodies are the result of this battle. The topic of extreme sport has been appearing in author‘s artworks since 2008. Ž. Augustinas balances the archaic method of imagecreation with new medias, ironically revealing tough links of modernness with eternal values.

www.augustinas.lt Pradedantysis ekstremalas II / aliejus, drobė Początkujący ryzykant II / olej, płótno Extreme Sportsman Beginner II / oil, canvas 2010 / 200 x 108

58–59

Eglė Karpavičiūtė LT |

Gimė: 1984 m. Ariogaloje, Raseinių rajone Išsilavinimas: 2010 m. Vilniaus dailės akademija (VDA), meno aspirantūros studijos, 2007-2009 m. VDA tapybos menų magistro laipsnis.

Kūryboje Eglė Karpavičiūtė plėtoja tapybos ir vaizdo problematikos temą. Tapybos, jos galimybių ir ribų tyrinėjimas autorę „atvedė“ prie fotoblykstės, kaip galutinės vaizdo fazės. Tapyba, kaip viena seniausių ir labiausiai iliuzinių meno formų, tarsi užkonservuoja vaizdus, tampa jų archyvu. Tai priverčia suabejoti vaizdu, tapyba ir jos galia kurti šiuolaikinius vaizdinius.

PL |

Urodzona: w 1984 r. w Ariogale, Rejon Rasejnianski (Litwa) Wykształcenie: 2010 r. studia doktoranckie w Akademii Sztuk Pięknych w Wilnie (WASP), 2007-2009 WASP, Wydział Malarstwa, tytuł magistra sztuki.

W swojej twórczości Eglė Karpavičiūtė rozwija temat malarstwa i problematyki obrazu. Badanie malarstwa, jego granic i możliwości „przywiodły” autorkę do lampy błyskowej, stanowiącej ostatnią fazę obrazu. Malarstwo jako jedna z najstarszych i najbardziej iluzorycznych form sztuki, dokonuje konserwacji obrazów, archiwizuje je. Budzi to wątpliwości co do malarstwa i jego mocy tworzenia współczesnych obrazów.

EN | Born in: 1984 in Ariogala, Raseiniai region (Lithuania) Education: Since 2010 – a postgraduate student in Vilnius Academy of Arts (VAA), 2007-2009 VAA Department of Painting, Master Degree.

Eglė Karpavičiūtė develops the issue of painting and image in her artworks. Exploration of the painting art, its possibilities and the limits has lead up to the flash-light, as the final stage of image. Painting, as one of the oldest and the most illusory forms of art, sort of preserves images and becomes their archive. That calls into question image, painting and its potency to create modern imagery.

Ad-hoc hipotezė / aliejus, drobė

60–61

Ad-hoc hipoteza / olej, płótno

Ad-hoc hypothesis / oil, canvas

2009 / 50 x 61,5

Golemas / aliejus, drobė Golem / olej, płótno Golem / oil, canvas 2009 / 50 x 61,5

Gamybos būdas / aliejus, drobė Sposób produkcji / olej, płótno The mode of production / oil, canvas 2009 / 60 x 50

Eglė Ridikaitė Iš ciklo „Persekiojantys vaizdai“ / 13:00 / Aerozoliniai dažai, drobė, silikonas

LT | Gimė: 1966 m. Kupiškyje Išsilavinimas: 1982-1986 St.Žuko dailės technikumas, meninio stiklo apdirbimo specialybė, 1995-1997 m. Vilniaus dailės akademija, tapybos magistro laipsnis.

Eglės Ridikaitės tapybos objektas — postsovietinės buities reliktai ir jų vartotojai. Menininkė savo žvilgsnį fokusuoja į tipinių daugiabučių interjerus, kuriuose išryškinami standartiniai namų apyvokos daiktai. Jie sustingę, tarytum vis dar miega šaltojo karo pagimdytu įšalo miegu. Gyvų žmonių nesimato — jų egzistenciją liudija tik vartojami atributai. Visa tai perteikta E. Ridikaitės plastikai būdingomis unifikuotomis, trafaretinėmis (postsovietinį pasaulį pakeitusiame kapitalistiniame taip pat plačiai išplitusiomis), individualų tapytojos prisilietimą suniveliuojančiomis priemonėmis. Tuo tarytum teigiama, kad nuo socialistinės tipizacijos iki kapitalistinės standartizacijos — vienas žingsnis, o modernizme propaguotas profesinis menininko unikalumas postmodernizmo kontekste užleidžia vietą žaidimui prasmėmis ir idėjomis.

Z cyklu „Prześladujące widoki“ / 13:00 / farby, płótno, silikon

From cycle „Pursuing views“/ 13:00 / aerosol paint, canvas, silicone

PL | Urodzona: w 1966 r. w Kupiškisie (Litwa) Wykształcenie: 1995-1997 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Wydział Malarstwa, tytuł magistra sztuki, 1982-1986 Technikum St. Žukasa, kierunek: specjalista obróbki szkła dekoracyjnego.

Obiekty malarstwa Eglė Ridikaitė – to relikty postsowieckiego bytu oraz ich użytkownicy. Artystka kieruje swój wzrok na typowe wnętrza bloków mieszkalnych, w których eksponuje” standardowe przedmioty użytku domowego.

Są one w bezruchu, jakby nadal trwały w twardym śnie z czasów zimnej wojny. Nie daje się zauważyć żywych ludzi – o ich istnieniu świadczą wyłącznie używane przedmioty.

Wszystko jest przekazane za pomocą charakterystycznych dla plastyki E. Ridikaitė, środków ujednoliconych i szablonowych (również szeroko rozprzestrzenionych w świecie kapitalistycznym, który zastąpił postsowiecki), niwelujących indywidualny dotyk malarki. Wydaje się to potwierdzać, że socjalistyczną typizację od kapitalistycznej standaryzacji dzieli zaledwie jeden krok, zaś w kontekście postmodernizmu propagowana przez modernizm zawodowa unikalność artysty ustępuje miejsca grze pojęć i idei.

2006 / 157 x 250

EN | Born: 1966, in Kupiškis (Lithuania) Education: 1982-1986 studied glass art at Kaunas Stepas Žukas Art College, 1995-1997 Vilnius Academy of Fine Arts, Master Degree in painting.

The subject of Eglė Ridikaitė’s painting is post-Soviet household relicts and their consumers. The artist focuses on the interior of apartments in typical blocks of flats, highlighting standard household items. They are stiffened as if still slumbering in permafrost sleep, which lasts since the Cold War times. There are no signs of alive people — only household attributes point to their existence. All this still-life is expressed by the artistic means, specific to E.Ridikaitė‘s style — unified, clichéd (highly popular in the capitalist world that has replaced the Post-Soviet one), been effacing the painter’s individual touch, thus as if declaring that it takes just one step from the socialistic typification to the capitalistic standardization, and professional uniqueness of an artist, propagated in modernism, gives place to play with meanings and ideas in the post-modernism context.

Iš ciklo „Persekiojantys vaizdai“ / Kilimėlio portretas iš priekio / aerozoliniai dažai, drobė, silikonas Z cyklu „Prześladujące widoki“ / Portret dywanika z przodu / farby, płótno, silikon From cycle „Pursuing views“/ Rug portrait from the front / aerosol paint, canvas, silicone 2008 / 196 x 165

62–63

Iš ciklo „Persekiojantys vaizdai“ / Kilimėlio portretas iš nugaros / aerozoliniai dažai, drobė, silikonas Z cyklu „Prześladujące widoki“ / Portret dywanika z tylu / farby, płótno, silikon From cycle „Pursuing views“/ Rug portrait from the back / aerosol paint, canvas, silicone 2008 / 196 x 165

64–65

Jolanta Kyzikaitė Miško muziejus / aliejus, drobė

LT | Gimė: 1980 m., Kauno rajone Išsilavinimas: 2002-2004 m. Vilniaus dailės akademija, tapybos menų magistro laipsnis.

J. Kyzikaitė savo paveiksluose reaguoja į visuomenės, šeimos, asmens išgyvenimus, aktualijas, problemas — tiek inspiruotas pačios visuomenės, tiek kylančias iš menininkės asmeninio santykio su jomis. Darbuose vyraujančios temos: šiuolaikinės žiniasklaidos, informacinių priemonių įtaka vaikams; ligos, kaip farmacijos pramonės išdavos, ir žmogaus santykių tema; vidiniai asmens konfliktai.

Muzeum leśne / olej, płótno

PL | Urodzona: w 1980 r. w rejonie Kowieńskim (Litwa) Wykształcenie: 2002-2004 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Wydział Malarstwa, tytuł magistra sztuki.

W swoich obrazach J. Kyzikaitė nawiązuje do przeżycia społeczne, rodzinne, osobiste sprawy, problemy zarówno inspirowane przez społeczeństwo, jak również wynikające z osobistego stosunku artystki do nich. W pracach znajdujemy następujące tematy przewodnie: współczesne media, wewnętrzne konflikty osobiste, wpływ środków informacji na dzieci, choroby – jako odzwierciedlenie relacji pomiędzy przemysłem farmaceutycznym i ludźmi; wewnętrzne konflikty osobiste.

Forest museum / oil, canvas

2010 / 200 x 250

EN | Born: 1980, in Kaunas district (Lithuania) Education: 2002-2004 Vilnius Academy of Arts, Department of Painting, Master Degree.

Jolanta Kyzikaitė in her artworks reflects personal experience, actuality and the problems of society and family, personal experiences, that both come from society as itself and arise out of her individual reaction to them.

The main topics of artist’s works are: the influence of modern media and information means on children; the relationship of diseases, as the outcome of pharmaceutical industry, and a human being; inner personal conflicts.

Šauksmas / akrilas, drobė

Krzyk / akryl, płótno

Scream / acrylic, canvas

2010 / 200 x 250

66–67

Justinas Vaitiekūnas

Ežeras užšalęs ištisus metus / popierius, pastelė, pieštukas

LT | Gimė: 1972 m. Kaune Išsilavinimas: 1995-1997 m. Vilniaus dailės akademija, tapybos menų magistro laipsnis.

Tapyba užima tik vieną, tačiau labai svarbią nišą daugiaplanėje Justino Vaitiekūno kūryboje šalia kuratorinės ir performatyvios veiklos. Tapyboje bei piešiniuose J. Vaitiekūnas vaikšto lietuviškos dailės (ir konkrečiai tapybos) briaunomis. Jomis balansuodamas jis žonglieriškai reflektuoja meno ir tikrovės, meno ir tradicijos santykius. Paveiksluose ir piešiniuose dailininkas kuria menamas istorijas, susijungiančias į atskirus ciklus arba nutrūkstančius pasakojimus, kuriuose įvairiais pavidalais – gestiškais potėpiais, ikonografininėmis nuotrupomis, bendra intelektualia nuotaika – koduojama lokali ir universali patirtis.

Jezioro zamarznięte przez cały rok / papier, pastele, ołówek

PL | Urodzony: w1972 r. w Kownie (Litwa) Wykształcenie: 1995-1997 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Wydział Malarstwa, tytuł magistra sztuki.

Malarstwo wypełnia zaledwie jedną (jednak nie mniej znaczącą) niszę w wieloaspektowej twórczości Justinasa Vaitiekūnasa (obok działalności komisarza i uprawiania performance).W malarstwie i rysunkach J. Vaitiekūnas porusza się po krawędziach sztuki litewskiej (a konkretnie malarstwa). Zręcznie balansując, wskazuje na wzajemne przenikanie sztuki i realności, sztuki i tradycji. Obrazy i rysunki artysta tworzy odwołując się do historii łączących się w oddzielne cykle lub przerwane opowiadania, gdzie w ruchu pędzla, okruchach ikonografii, w stanie ogólnego nastroju intelektualnego kodowane jest doświadczenie lokalne i uniwersalne.

A frozen lake year-round / paper, pastels, pencil

2008 / 21 x 29,7

EN | Born: 1972 in Kaunas, (Lithuania ) Education: 1995-1997 Vilnius Academy of Arts, Department of Painting, Master Degree.

Painting takes only one, but very important niche in the versatile creative activities by Justinas Vaitiekūnas in addition to curatorship and performance actions. In his painting and drawings J. Vaitiekūnas walks a tightrope of Lithuanian art (specifically, painting), balancing as a juggler and reflecting the relationships between art and reality, art and tradition. In his paintings and drawings the artist creates visionary stories, being merged into separate cycles or discontinuous tales, which contain encoded local and universal experience in the form of gesturing strokes, iconographic fragments, general intellectual sense.

Metų laikai. Žiema visuomet išskirtinė / popierius, pastelė, pieštukas

Pory roku. Zima jest zawsze wyjątkowa / papier, pastele, ołówek

Seasons. Winter is always exclusive / paper, pastels, pencil

2008 / 21 x 29,7

68–69

Miestas su šuliniu / aliejus, drobė

Miasto ze studnią / olej, płótno

City with a well / oil, canvas

2007 / 155 x 209

Den Helden des Weltkrieges. Liūtas / aliejus, drobė

Den Helden des Weltkrieges. Lew / olej, płótno

Den Helden des Weltkrieges. Lion / oil, canvas

2006 / 155 x 209

70–71

LT | Gimė: 1970 m. Alytuje Išsilavinimas: 2004-2007 m. Vilniaus dailės akademija (VDA), meno licenciato laipsnis, 1996-1998 m. VDA, tapybos menų magistro laipsnis, 1996 m. Tapybos studijos Zalcburgo Vasaros Menų Akademijoje (dėstytojai – N. Spero ir L. Golub), Austrija.

Beveik dešimtį savo kūrybinės karjeros metų Irma Leščinskaitė kryptingai gilinasi į abstrakcionizmo prigimtį. Vaizdo ir garso instaliacijoje, sukurtoje su Austrijos menininku Florianu Gruberiu, analizuojamos taktilinės ir garsinės tapybos ypatybės (instaliacija pagrįsta tapybos darbo kūrimo proceso audio dokumentacija). Išeities taškas – teiginys, jog garsas leidžia laike išskleisti plastinius tapybos sluoksnius, atverti vizualinius laukus. Pasak autorės, instaliacijoje garsas tampa ne tiek muzikiniu, kiek architektūriniu, fiziniu, neretai beveik simboliniu vienetu. Vaizdiniams egzistuojant tik tol, kol jie yra stebimi, jiems sekant vienas kitą tam tikra tvarka, formai įgyjant garsinius pavidalus, žiūrovui atveriamas spalvinių manipuliacijų ir komponavimo priemonių potencialas.

PL | Urodzona: w 1970 r. w Alytusie (Litwa) Wykształcenie: 2004-2007 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie (WASP), tytuł licencjata sztuki 1996-1998 WASP, Wydział Malarstwa, tytuł magistra sztuki 1996 r. Studia malarskie w Letniej Akademii Sztuki w Zalzburgu (u wykładowców: N.Spero i L.Golub), Austria

EN | Born: 1970 in Alytus (Lithuania) Education: 2004-2007 Vilnius Academy of Arts (VAA), Art Licentiate, 1996-1998 VAA Department of Painting, Master Degree, 1996 Painting studies in Salzburg Summer Academy of Fine Arts (N. Spero, L.Golub Painting Studio), Austria.

Nearly for ten years of her artistic career Irma Leščinskaitė has being deeply focused on the nature of abstractionism. The video and sound installation, created together with Austrian artist Florian Gruber, examines tactile and audible features of painting (the installation is based on audio documentation of the making process of a painting). The starting point is a statement that sound enables to unfold the plastic layers of painting, to reveal the visual fields. According to the author, in the installation a sound becomes not even musical, but more as architectural, physical and often almost a symbolic unit. As images exist only as long as they are watched, following one another in a certain order, and their forms obtain the shapes of sounds, the vast potential of colour manipulation and composition means gets opened to spectators.

Od prawie dziesięciu lat swojej kariery twórczej Irma Leščinskaitė w sposób ukierunkowany zgłębia naturę abstrakcjonizmu. W instalacji obrazu i dźwięku, wykonanej wspólnie z austriackim artystą Florianem Gruberem, są analizowane taktylne i dźwiękowe cechy malarstwa (instalacja jest poparta audio dokumentacją procesu tworzenia pracy malarskiej). Punktem wyjścia jest twierdzenie, że dźwięk pozwala rozwinąć w czasie plastyczne warstwy malarstwa, odkryć pola wizualizacji. Według autorki, w instalacji dźwięk staje się nie tyle jednostką muzyczną, ile architektoniczną, fizyczną, nierzadko prawie symbolem.

Istnienie obrazów jedynie wówczas, gdy są one oglądane, gdy jeden po drugim następuje w określonym porządku, gdy forma nabywa postać dźwięku, otwiera przed widzem potencjał kolorystycznych środków oddziaływania i komponowania.

Irma

wa ęko

źwi

ta

s o, in

,

s

tu trak Abs

www.ilescinskaite.projektas.lt

as balt

obė / dr

so gar

cija

alia

inst

t trak Abs

y

biał

ótn / pł

ad lacj

t trac Abs

te /

whi

č Leš

, vas can

inskaitė 0x

14 10 /

nd

sou

inst

tion alla

20

160

Gruber Florian LT | Medijų menininkas Florian Gruber (Austrija) 90-aisiais įgijo audio-inžinieriaus išsilavinimą. Kurdamas garso dizainą reklamoms jis bando išplėsti savo kūrybos lauką, projektuodamas garsą eksperimentiniams filmams („Po oda“, „Avalon“). Tai skatina imtis psichoakustinių eksperimentų, kurti garso instaliacijas (asmeninė garso skulptūra).

Eksperimentinio multimedijos meno studijos (kurso vadovai — Bernhard Leitner ir Erwin Wurm) Vienos Taikomųjų menų universitete suformavo Floriano Gruber darbų garsinės raiškos kalbą. „Įrašas su Irma Leščinskaite sukurtas intymioje studijoje.

Galite girdėti jos savitą tapybos techniką bei visą įvairiausių akcentavimo metodų gamą. Nusprendžiau netobulinti įrašų, mat norėjosi išlaikyti autentišką garso turinį. Girdite šį kūrybos procesą, ir kiekvienas garsas išlieka unikalus tarsi regimas paveikslo potėpis“, – sako F. Gruber.

PL | Artysta mediów Florian Gruber (Austria) w latach 90-tych zdobył wykształcenie inżyniera dźwięku. Florian Gruber zajmuje się dźwiękową oprawę reklam, ale Artysta dąży do rozszerzenia obszarów swoich zainteresowań twórczych, tworząc dźwięk do filmów eksperymentalnych („Pod skórą”, „Avalon”). Zachęca to/ co? do eksperymentowania z psychoakustyką, tworzenia instalacji dźwiękowych (własna rzeźba dźwiękowa).

Dzięki eksperymentalnym studiom z zakresu sztuki multimedialnej (pod kierownictwem Bernharda Leitnera i Erwina Wurma) na Uniwersytecie Sztuki Użytkowej w Wiedniu Florian Gruber stworzył własny język ekspresji dźwiękowej. „Nagranie z Irmą Leščinskaitė zostało wykonane w kameralnym studio. Daje się „usłyszeć” jej oryginalną technikę malarską oraz szeroką gamę sposobów kształtowania różnorodnych powierzchni. Postanowiłem nie doskonalić nagrań w studio, ponieważ dążyłem do zachowania autentyczności dźwięku. Słyszycie ten proces tworzenia, gdy każdy dźwięk pozostaje unikatowy, jakby tworzył widzialne linie obrazu”, – mówi F. Gruber.

EN | The Austrian media artist Florian Gruber has gained an education as an audio engineer in the late 90’s. Besides sound designs for commercials he tried to expand his working field on sound design for experimental films (“Underneath the surface”, “Avalon”). That lead to first experiments with psycho-acoustics and first sound installations (private sound sculpture).

Studies at the University of Applied Arts in Vienna Experimental Multimedia Art (class Bernhard Leitner / Erwin Wurm) completed the audible expression language of Florian Gruber´s work.

“The recordings with Irma Leščinskaitė were made in an intimate studio situation. You can hear her different painting techniques and the whole range of different accentuations. I decided not to transform the recordings because I wanted to have an authentic sound. You can hear this process of creation and each sound is so unique — like a visible line on the picture”, – says F. Gruber.

72–73

Monika Furmanavičiūtė LT | Gimė: 1978 m., Vilniuje Išsilavinimas: 2008-2010 m. Vilniaus dailės akademija, tapybos menų magistro laipsnis.

Tapyboje Monika Furmanavičiūtė moteriškosios prigimties pažinimui ir įvaizdinimui telkiasi ir psichoanalizę, ir sociologiją. Asmeninės patirties moteriškumu pagrįstoje būties vizijoje nelieka „žvilgsnio“ pirmavimo, nevengiama atgrasių formų, fiziologijos. Svarbus vaidmuo tenka intuityviems pojūčiams, pasąmoniniams impulsams (paveikslai atliekami be jokių išankstinių eskizų). Menininkė „gravituoja“ tarp „teigimo“ ir „neigimo“ strategijų. „Neigimo strategijos“ įgyja vyriškosios tapatybės raiškos ženklų, o „teigimo strategijos“ – moteriškosios. Šie du skirtingi poliai ir prieštarauja, ir papildo vienas kitą.

PL | Urodzona: w 1978 r., w Wilnie (Litwa) Wykształcenie: 2008-2010 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Wydział Malarstwa, tytuł magistra sztuki.

Dążąc do poznania natury kobiecej i jej wyeksponowania Monika Furmanavičiūtė w swoim malarstwie nawiązuje do psychoanalizy i socjologii. W wizji egzystencji popartej doświadczeniem własnej kobiecości nie zostajnie czuje się braku wiodącego „spojrzenia”, nie unika odpychających form, fizjologii. Ważną rolę zajmują intuicja oraz impulsy podświadomości (obrazy powstają bez jakichkolwiek wcześniejszych szkiców). Artystka „grawituje” pomiędzy strategią „twierdzenia” i „negowania”. „Strategia negowania” nabywa wyrazu tożsamości męskiej, zaś „strategia twierdzenia” – kobiecej. Te dwa bieguny są zarówno przeciwstawne , jak też wzajemnie się uzupełniają.

EN | Born: 1978, in Vilnius (Lithuania) Education: 2008-2010 Vilnius Academy of Arts, Department of Painting, Master Degree.

Since 2007 paintings by M. Furmanavičiūtė are created on silk, because in such way the content of painting is filling with textile. This is the female identity, genre interaction, arising social questions. The artist uses psychoanalysis and sociology to perceive the female nature and to visualize that.

In the vision of the entity, based on femininity of personal experience, the leading of “look” vanishes; ugly forms and physiology are not avoided. The main role fells to the intuitive senses, unconscious impulses (paintings are done without any prospective sketches). The artist “gravitates” between strategies of “assertion” and “denial”. “Denying strategy” gets the signs of the male identity’s expression, while “assertion strategy” is marked by the female identity. Those two different poles both oppose and complement each other.

Raudoni bateliai / aliejus, drobė

74–75

Czerwone buciki / olej, płótno

Red shoes / oil, canvas

2008 / 165 x 13

Meniu / aliejus, drobė Menu / olej, płótno Menu / oil, canvas 2010 / 167 x 185

Teigiama / aliejus, drobė

Pozytywnie / olej, płótno

Positive / oil, canvas

2010 / 150 x 180

Įkalčiai / aliejus, drobė

Dowody / olej, płótno

Evidence / oil, canvas

2010 / 120 x 120

76–77

Patricija Jurkšaitytė

Iš ciklo „Degantis pasiūlymas” / aliejus, drobė

Z cyklu „Propozycja ostatniej chwili” / olej, płótno

LT | Gimė: 1968 m., Vilniuje Išsilavinimas: 1991-1993 m. Vilniaus dailės akademija, tapybos menų magistro laipsnis Patricijos Jurkšaitytės tapybos darbai permąsto pačią tapybą, ženklina simbolizmą ir laikinumą.

Ji dažnai naudoja populiarias klasikines Biblijos scenas ,,amžinajame gamtovaizdyje“. Tapybos cikle „Degantis pasiūlymas“ P. Jurkšaitytė nuasmenina prabangią viešbučių panoramą. Milžiniški viešbučiai, pajūriai, tyvuliuojantys poilsinių brošiūrų ir kelionių agentūrų languose, perkelia mus tarsi į rojų.

From cycle “Last minute” / oil, canvas

2004-2006 / 120 x 75

PL | Urodzona: w 1968 r. w Wilnie (Litwa) Wykształcenie: 1991-1993 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Wydział Malarstwa, tytuł magistra sztuki.

Prace malarskie Patriciji Jurkšaitytė umożliwiają przemyślenie samej istoty malarstwa, określają symbolizm i przemijanie. Artystka często nawiązuje do popularnych klasycznych scen biblijnych „wiecznego krajobrazu”. W cyklu malarskim „Propozycja ostatniej chwili” P. Jurkšaitytė wykorzystując klasyczną kompozycję, wkomponowuje w obrazy wizerunki luksusowych hoteli. Zdjęcia takich hoteli widniejące na stronach wydawnictw podróżniczych i w witrynach biur turystycznych mają dać nam wrażenie podróży do raju.

EN | Born: 1968 in Vilnius, Lithuania Education: 1991-1993 Vilnius Academy of Arts, Department of Painting, Master Degree.

Paintings by Patricija Jurkšaitytė are on thinking over the painting itself, highlighting symbolism and transience. She often uses popular classic scenes of the Bible in the “eternal landscape”. In the series of paintings “Last Minute” P. Jurkšaitytė depersonalizes the panorama of luxury hotels. Huge hotels, seashores, stretching in holiday brochures and the windows of travel agencies, carry one over as if into the paradise.

Iš ciklo „Degantis pasiūlymas” / aliejus, drobė

Z cyklu „Propozycja ostatniej chwili” / olej, płótno

From cycle “Last minute” / oil, canvas

2004-2006 / 90 x 70

78–79

Paslėpti vaizdai II. Horizontalės Ukryte widoki II. Linie horyzontalnie Hidden views II. Horizontals.

2010. Video, 1:40

Saulius Paliukas LT | Gimė: 1977 m., Kaune Išsilavinimas: 1999-2001 m. Vilniaus dailės akademija, Kauno dailės fakultetas, tapybos menų magistro laipsnis.

Saulius Paliukas neapsiriboja vien tapybine raiška, kurioje svarbu gestiškumas, minimalistinis kalbėjimas. Į vieną visumą integruotose medijose – video instaliacijose, performansuose, fotografijose – menininką ypač domina dvi idėjos: ,,skysčių portretų ir pėdsakų“ tema (skysčio būvis suvokiamas kaip laiko tėkmės metafora) ir ,,paslėpto vaizdo“ problematika. Siūlymas paslėpti arba panaikinti vaizdą S. Paliuko meninėje strategijoje susiformavo kaip reakcija į hipertrofuotą dabartinės vartotojiškos visuomenės vaizdų alkį bei perteklinį vaizdinių srautą.

PL | Urodzony: w 1977 r., w Kownie (Litwa) Wykształcenie: 1991-2001 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Instytut Sztuk Pięknych w Kownie, Wydział Malarstwa , tytuł magistra sztuki.

Saulius Paliukas nie ogranicza się wyłącznie do wyrazistości malarskiej (w której ważne są gesty, wymowa minimalistyczna). W zintegrowanych w jedną całość mediach (instalacjach video, performance, fotografii) artystę szczególnie interesują dwie idee: temat „portretów i śladów cieczy” (stan cieczy jest postrzegany jako metafora przemijającego czasu) i zagadnienie „ukrytego obrazu”.

(Propozycja ukrycia lub zniszczenia obrazu w strategii sztuki S. Paliukasa została ukształtowana jako reakcja na hipertroficzny brak obrazów dzisiejszego społeczeństwa konsumpcyjnego i przesadne eksponowanie obrazów).

EN | Born: 1977, in Kaunas (Lithuania) Education: 1999-2001 Vilnius Academy of Arts, Kaunas Faculty of Arts, Department of Painting, Master Degree.

Artworks by Saulius Paliukas are not limited to pictorial expression, where gesture and minimalist talking are important). In the medias (video installations, performances, photography), integrated into one whole, the artist is particularly interested in two ideas: the theme of “portraits and traces of liquids“ (liquidity is perceived as a metaphor for the flow of time) and the issues of “latent image”.

The offer to hide or eliminate an image has formed in S. Paliukas‘ art strategy as a reaction to the hypertrophied hunger of the recent consumer society for images and their superfluous demonstration of images.

Iš ciklo „Horizontalės” / aliejus, drobė

Z cyklu „Linie horyzontalne” / olej, płótno

From cycle “Horizontal lines” / oil, canvas

2008-2010 / 50 x 40

80–81

RODYKLĖ / INDEKS / INDEX PL Bańda Barbara | 12-15 Brazilija / Brazylia / Brazil. 2009 Vabalas / Żuk / Beetle. 2009 Prunkštelėti / Wąchać / To sniff. 2009

Bielesz Magda | 20-21 Teleskopas / Teleskop / Telescope. 2010 Jei mes mirę / If we are dead. 2009

Cieślak Ola | 30-31 Apkabinu Agatką / Przytul Agatkę / Hug Agatka. 2010

Czerniawska Aleksandra | 8-9 Miške / W lesie / In the forest. 2009 Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2010 Namas /Dom / House. 2009

Maciejuk Robert | 34-35 Diskretiška geometrija. Kaip mūsų idėjas paversti aiškesnėmis / Geometria dyskretna. How to Make Our Ideas Clear / Discreet Geometry. How to Make Our Ideas Clear. 2010 Diskretiška geometrija. Kaip mūsų idėjas paversti aiškesnėmis / Geometria dyskretna. How to Make Our Ideas Clear / Discreet Geometry. How to Make Our Ideas Clear. 2010

noBrain | 28-29 Waraxa Monika & Budzyński Jakub Auksinis lietus / Złoty deszcz / Golden rain. 2010

Siostry Borowe | 36-39 Borowa Agata & Borowa Dorota Krzysiek. Autorė Agata / autorka Agata / painted by Agata. 2008-2009 Maciek. Autorė Dorota / autorka Dorota / painted by Dorota. 2008-2009 Beata, Viena iš mūsų / Beata, jedna z nas / Beata, One of us.

Beata, Viena iš mūsų / Beata, jedna z nas / Beata, One of us.

Szymankiewicz Małgorzata | 22-25 Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2009 Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2010 Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2010

Leščinskaitė Irma, Gruberis Florianas | 72-73 Abstraktus baltas / Abstrakt biały / Abstract white. 2010

Paliukas Saulius | 80-81 Paslėpti vaizdai II. Horizontalės / Ukryte widoki II. Linie horyzontalnie / Hidden views II. Horizontals. 2010 Iš ciklo „Horizontalės” / Z cyklu „Linie horyzontalne” / From cycle “Horizontal lines”. 2008-2010

Ridikaitė Eglė | 62-64

Gremlinas / Gremlin. 2010 Gremlinas / Gremlin. 2010

13:00. 2006 Kilimėlio portretas iš priekio / Portret dywanika z przodu / Rug portrait from the front. 2008 Kilimėlio portretas iš nugaros / Portret dywanika z tylu / Rug portrait from the back. 2008

Tatarczyk Tomasz | 40-41

Vaitiekūnas Justinas | 68-71

Szuszkiewicz Michał | 26-27

Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2006 Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2006 Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2007

Twożywo | 42-43 Libel Mariusz & Sidorek Krzysztof Dvikova / Pojedynek / Duel. 2009 Statuso likvidavimas / Stan skupienia / Liquidation of state. 2008 Kontrolės signalai / Szumowina / Signal of control. 2009

Ežeras užšalęs ištisus metus / Jezioro zamarznięte przez cały rok / A frozen lake year-round. 2008 Metų laikai. Žiema visuomet išskirtinė / Pory roku . Zima jest zawsze wyjątkowa / Seasons. Winter is always exclusive. 2008 Miestas su šuliniu / Miasto ze studnią / City with a well. 2007 Den Helden des Weltkrieges. Liūtas / Den Helden des Weltkrieges. Lew / Den Helden des Weltkrieges. Lion. 2006

Woźniak Ryszard | 32-33 Henrio kopėčios / Drabinka Henriego / Henry’s ladder. 1989 A.H. ach! / A.H., acha! / A.H., ah!. 2009 Dangaus ir žemės susitikimas / Spotkanie nieba i ziemi / Sky and Earth meeting. 1985

LT Augustinas Žygimantas | 58-59 Pradedantysis ekstremalas I / Początkujący ryzykant I / Extreme Sportsman Beginner I. 2009 Pradedantysis ekstremalas II / Początkujący ryzykant II / Extreme Sportsman Beginner II. 2010

Panek Anna | 10-11 Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2009 Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2009 Realizuota Varšuvos Modernaus meno muziejuje / Realizacja w Muzeum Sztuki Nowoczesnej w Warszawie / Realized in the Museum of Modern Art in Warsaw. 2008

Furmanavičiūtė Monika | 74-77

Pawlak Włodzimierz | 44-47

Jonkutė Agnė | 56-57

F.V. Nyčė / F.W. Nietzche. 1989 Raktas Malevičiui / Klucze do Malewicza / Keys to Malevich. 1995 Žvilgsnis į butelį / Zaglądanie do butelki / Look into the bottle. 1986 Pastaba apie meną Nr. 351 / Notatka o sztuce Nr. 351/ Note about art No. 351. 2003

Piotrowska Krystyna | 18-19 Iš ciklo ”Memorialinis portretas” / Z cyklu „Memoriał portret” / From cycle ”Memorial portrait”. 1984 Iš ciklo „Memorialinis portretas” / Z cyklu „Memoriał portret” / From cycle ”Memorial portrait”. 1984 Seserys / Siostry /Sisters. 2007

Pustoła Konrad | 16-17

Raudoni bateliai / Czerwone buciki / Red shoes. 2008 Meniu / Menu / Menu. 2010 Teigiama / Pozytywnie / Positive. 2010 Įkalčiai / Dowody / Evidence. 2010

Performansas „Yra tam priežastis” / Performance „Jest tego powód” / Performance „There is a reason”.

Performansų naktys. „Naujasis kvėpavimas. 20 metų po sienos griūties” / Noce z performance. „Nowy Oddech. 20 lat po upadku muru”/ Nights of performances. „New breath. 20 years after the Fall of Berlin wall” .2009

Jurkšaitytė Patricija | 78-79 Iš ciklo „Degantis pasiūlymas” / Z cyklu „Propozycja ostatniej chwili” / From cycle “Last minute”. 2004-2006.

Iš ciklo „Degantis pasiūlymas” / Z cyklu „Propozycja ostatniej chwili” / From cycle “Last minute”. 2004-2006

Karpavičiūtė Eglė | 60-61

Tamsūs kambariai / Dark rooms (Poznanė / Poznań). 2009 Tamsūs kambariai / Dark rooms (Varšuva / Warszawa). 2008

Ad-hoc hipotezė / Ad-hoc hipoteza / Ad-hoc hypothesis. 2009 Golemas / Golem. 2009 Gamybos būdas / Sposób produkcji / The mode of production. 2009

Ryszka Aleksander | 6-7

Kyzikaitė Jolanta | 66-67

Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2009 Revoliucijos vaikai / Children of the revolution. 2010

Miško muziejus / Muzeum leśne / Forest museum. 2010. Šauksmas / Krzyk / Scream. 2010

82–83

LT | Dėkojame p. Ignui Kazakevičiui, p. Skaistei Kazarauskaitei ir visai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis” komandai už pagalbą, rengiant parodą.

Už suteiktą paramą nuoširdžiai dėkojame Lenkijos Respublikos ambasadai Lietuvoje ir Lenkijos Institutui Vilniuje.

Iwona Terlikowska ir Leszek Czajka WizyTUjąca GALERIJA

Rėmėjai / Sponsorzy / Sponsors

Kultūros rėmimo fondas

PL | Serdecznie dziękujemy p. Ignasu Kazakevičiusu i p. Skaistė Kazarauskaitė oraz całemu zespołowi.

Centrum Komunikacji i Kultury w Kłajpedzie “Kultūrpolis” za zaproszenie i pomoc w organizacji wystawy.

Również składamy serdeczne podziękowania Ambasadzie Republiki Polskiej na Litwie oraz Instytutowi Polskiemu Wilno za udzielone nam wsparcie.

Iwona Terlikowska i Leszek Czajka WizyTUjąca GALERIA

EN | We would like to thank Mr. Ignas Kazakevičius and Ms. Skaistė Kazarauskaitė as well as the whole team of the Klaipėda Cultural Communication Center / Kulturpolis for the invitation and assistance with the exhibition.

Also, we would like to express our gratitude to the Embassy of the Republic of Poland in Lithuania and the Polish Institute in Vilnius for their generous support.

Iwona Terlikowska and Leszek Czajka WizyTUjąca GALLERY

UDK 75(474.5+438)(064) Ši-117

Šiuolaikinė tapyba. PostEvoliucija Malarstwo współczesne. PostEwolucja Contemporary Painting. PostEvolution Kuratoriai / Komisarze / Curators: Ignas Kazakevičius, Vidas Poškus (LT), Leszek Czajka (PL) Sudarytojas / Redaktor / Editor: Ignas Kazakevičius Koordinatorius / Koordynator / Coordinator: Skaistė Kazarauskaitė Fotografijos (LT) / Foto (LT) / Photos (LT) by: Vidmantas Ilčiukas Leidėjas / Wydawca / Publisher: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras / Centrum Komunikacji Kultur w Kłajpedzie / Klaipėda Culture Communication Center www.kulturpolis.lt Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4, LT-91246, Klaipėda Litwa / Lithuania Dizainas / Projekt graficzny / Design: Creative team „Mamaika“ www.mamaika.lt Spaustuvė / Druk / Printing-house: Leidybos grupė Druka www.druka.lt © 2010 KKKC „Kultūrpolis“ ISBN 978-9986-588-38-2

LT | Lietuvos ir Lenkijos šiuolaikinės tapybos projektu „ŠIUOLAIKINĖ TAPYBA. POSTEVOLIUCIJA“ kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus kartu su Lenkijos kuratoriumi Leszek Czajka pristato platų pokyčių, kuriuos per du pastaruosius dešimtmečius patyrė Lenkijos ir Lietuvos tapyba, diapazoną: nuo klasikinio potėpio iki plakato, komikso ir gatvės meno, nuo tradicinio siužeto ir formos interpretacijų iki jaunosios kartos pamėgto „eurostandarto” ir tarpdisciplininio meno. Projekto kataloge pristatomi autoriai, dalyvavę šiose projekto parodose: • Lenkijos tapybos paroda „Vienaskaitos pirmuoju asmeniu”, KKKC parodų rūmai, Klaipėda, Lietuva, 2010-07-16 – 08-15, • Lietuvos tapybos paroda„PostEvoliucija”, KKKC parodų rūmai, Klaipėda, Lietuva, 2010-07-16 - 08-15, • Lietuvos tapybos paroda “PostEvoliucija”, galerija WizyTUjąca, Varšuva, 2010-10-22 – 11-13, • Lietuvos tapybos paroda „PostEvoliucija”, meno centras „Fabryka Trzciny”, Varšuva, 2010-10-22 – 11-13.

PL | Projektem współczesnego malarstwa Litwy i Polski „MALARSTWO WSPÓŁCZESNE. POSTEWOLUCJA“ komisarze Ignas Kazakevicius i Vidas Poskus wraz z komisarzem z Polski Leszkiem Czajką prezentują szerokie spektrum zmian, których doznało w okresie dwóch ostatnich dziesięcioleci litewskie i polskie malarstwo: od klasycznego ruchu pędzla — do plakatu, komiksu i sztuki ulicy, od tradycyjnego tematu i formy interpretacji do ulubionej przez młode pokolenie sztuki „standardu europejskiego“ oraz „interdyscyplinarnej“. Katalog prezentuje autorów uczestniczących w wystawach projektu: • Wystawa polskiego malarstwa „Pierwsza osoba liczby pojedynczej“, Pałac Wystaw KKKC, Kłajpeda, Litwa, 16.07—15.08. 2010 r., • Wystawa litewskiego malarstwa „PostEwolucja“, Pałac Wystaw KKKC, Kłajpeda, Litwa, 16.07.—15.08. 2010 r., • Wystawa litewskiego malarstwa „PostEwolucja“, Galeria WizyTUjąca, Warszawa, 22.10. – 13.11. 2010 r., • Wystawa litewskiego malarstwa „PostEwolucja“ Centrum Sztuki „Fabryka Trzciny“, Warszawa, 22.10.–13.11.

2010 r.

EN | The Lithuanian – Polish project in contemporary art “CONTEMPORARY PAINTING. POSTEVOLUTION“ (curators of the Lithuanian exhibition: Ignas Kazakevičius and Vidas Poškus; curator of the Polish exhibition: Leszek Czajka) presents a wide panorama of changes that Polish and Lithuanian painting has experienced over the last two decades, ranging from classical strokes to poster, comics and street art, from interpretations of the classical content and forms to the “euro-standard” (popular among younger generation), and interdisciplinary art. Catalogue of the project introduces the authors, participated in the project exhibitions: • Exhibition of Polish painting “The first person singular”, KCCC Exhibition Hall, Klaipėda, Lithuania, 16-07 – 15-082010, • Exhibition of Lithuanian painting “PostEvolution”, KKKC KCCC Exhibition Hall, Klaipėda, 16-07 – 15 -08-2010, • Exhibition of Lithuanian painting “PostEvolution”, Galery WizyTUjąca, Warsaw, 22-10 – 13-11-2010, • Exhibition of Lithuanian painting “PostEvolution”, Art Center “Fabryka Trzciny”, Warsaw, 22-10 – 13-11-2010.

ISBN 978-9986-588-38-2