#2.2 ISTORIJA XX a. viduryje gyvenamojo būsto poreikis buvo didžiulis visoje Europoje. Reikėjo atstatyti po Antrojo pasaulinio karo sugriautus miestus ir, plečiantis pramonei bei spartėjant industrializacijai, statyti naujus gyvenamuosius rajonus plūstančiai į miestus populiacijai. Didelę įtaką Sovietų Sąjungos miestų vystymuisi padarė Nikitos Chruščiovo 1957-aisais išsakytas pažadas visas šeimas aprūpinti nuosavu būstu ir priimtas nutarimas „Dėl gyvenamosios statybos SSRS išvystymo“ (Drėmaitė 2017). Išpildyti tokią viziją buvo galima tik industriniu būdu. Būtent gelžbetonio ir jo panaudojimo bei technologijų vystymasis leido gyvenamųjų namų industrializaciją ir masinę statybą (Ruseckaitė ir Černauskienė 2012). Įkvėpimo semtasi Vakaruose, kuriuose jau vyko masinė statyba ir naudojami surenkami gelžbetonio elementai. Chruščiovas išsiuntė ekspertus į Prancūziją išstudijuoti šias statybos technologijas. Havro mieste buvo pirmą kartą panaudota Raymondo Camus sistema, kuri leidžia statyti industriniu būdu pagamintus surenkamųjų elementų namus. Ji buvo labai efektyvi – reikėjo mažai darbo jėgos ir greitai surenkama, o tai leido ne
tik statyti greitai ir daug, bet ir gerokai sumažinti kaštus. 1957 m. dvi delegacijos keliavo į Skandinavijos valstybes ir Vokietiją analizuoti tenykštės masinės statybos rajonų pavyzdžių. Daugelis sprendimų buvo perimti ir pritaikyti sovietinei urbanistikai (Drėmaitė 2010). Sovietmečiu išpopuliarėjo pakopinė kultūrinio ir buitinio aptarnavimo miesto sistema, suskirstyta į mikrorajonus: „1. gyvenamųjų namų grupė (2000 gyv.); 2. mikrorajonas (6000–10 000 gyv.); 3. gyvenamasis rajonas (25 000–50 000 gyv.), 4. miestas“ (Minkevičius 1964). Tokiu principu sudarytą struktūrą galima lengvai replikuoti begalę kartų ir lengvai pritaikyti bet kurioje Sovietų Sąjungos vietoje (tokios struktūros pavyzdys Lietuvoje – Elektrėnai, pastatyti 1960 m.). Drėmaitė ir Petrulis paskaitoje „Modernizmas Sovietin4je Lietuvoje“ aprašo, kaip atrodo nauji projektuojami kvartalai: juose atsisakoma perimetrinio užstatymo, namai sklype statomi laisvai, apjuosiami plačiomis gatvėmis. Iš Vokietijos perimtas pavyzdys saugoti natūralų reljefą, prie jo pritaikant statomus namus, tvarkyti kraštovaizdį.
5. pav.Iš kairės: vyresnysis projektų architektas Sigitas Katilius, Genė Balėnienė, Algis Bražinskas, Aida Leckienė, 1973 m.. Lietuvos ypatingasis archyvas
10 |
