#3.3 APLINKA Sovietmečiu projektuoti mikrorajonai turėjo numatytas ir visuomenines funkcijas kaip maisto ir buitinių prekių parduotuvės, darželiai, mokyklos, taip pat žaliosios erdvės ir parkai, netgi parkavimo vietos. Ne visos šios funkcijos buvo išvystytos iki galo, bet atviros bendros erdvės buvo apstu. Atgavus nepriklausomybę keitėsi žmonių poreikiai ir finansiniai ištekliai. Miestų gatves ir gyvenamuosius rajonus užplūdo automobiliai. Statybų metu pagal reglamentus parkavimo vietų poreikis buvo kur kas mažesnis. Tad šiuo metu matyti, kaip automobiliai okupuoja priešais namus esančias viešąsias erdves, žaidimų aikšteles. Sovietmečiu viskas priklausė valstybei, todėl ir gyvenamųjų rajonų valdymas buvo valstybės atsakomybė. Po nepriklausomybės dauguma valstybinių butų buvo privatizuoti, o viešoji erdvė tapo kaip ir niekieno. Pasistatyti nuosavą automobilį prie pat lango tapo svarbiau negu galimybė naudotis potencialia viešąja erdve. Skatinant kompleksinę daugiabučių kvartalų renovaciją Lietuvos didmiesčiai sukūrė programas, kuriose gyventojai raginami inicijuoti tiek pastatų, tiek kvartalo aplinkos renovacijos procesus. Vilniaus mieste renovacijos procesu rūpinasi viešoji įstaiga „Atnaujinkime miestą”. Sostinėje vykdoma „Kaimynijų programa”, kuria gali pasinaudoti daugiabučių, norinčių kompleksiškai sutvarkyti savo kiemą, gyventojai. Savivaldybė įsipareigoja dalinai prisidėti prie kaimynijų tvarkymo. Kauno mieste veikia programa „Svajonių kiemas”, kurios įgyvendinimu rūpinasi savivaldybės administracija. Šiomis programomis siekiama suburti daugiabučių gyventojus ir formuoti aplink pastatą ar pastatų grupę sklypus, parengti techninį projektą ir jį įgyvendinti. Gyventojų iniciatyva yra labai svarbi, nes savivaldybės viešosiomis lėšomis yra nepajėgios prižiūrėti ir atnaujinti visų daugiabučių kiemų, dėl to atsakomybę už savo turtą privalo prisiimti daugiabučių savininkai. Kaip ir pastatų renovacija, kvartalinis daugiabučių aplinkos tvarkymas vyksta vangiai, gyventojai nenoriai imasi iniciatyvos.
26 |
