Dievo visavaldystė by VšĮ Reformatų literatūros centras

DIEVO VISAVALDYSTĖ Arthur W. Pink

UDK 27-145.3 Pi94

Versta iš Arthur W. Pink “The Sovereignty of God”

Vertė Daiva Bičev Redagavo Akvilė Širvaitytė Koregavo Žaneta Lazauskaitė Recenzavo Julius Jonušas

Šventasis Raštas cituojamas iš: BIBLIJA: Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas, Vilnius: Tikėjimo žodis, 2007. Biblija arba Šventasis Raštas, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 2000.

Copyright © Banner of Truth Trust 1961 Originally published in English under the title Sovereignty of God by The Banner of Truth Trust, Edinburgh EH12 6EL, U K All rights reserved. Used by permission through the arrangement of The Banner of Truth Trust

© VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis jokia forma ir jokiomis priemonėmis negali būti kopijuojama be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui.

ISBN 978-9955-593-38-6

DIEVO VISAVALDYSTĖ Arthur W. Pink

Reformatų literatūros centras Vilnius, 2016

TURINYS 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12.

Įvadas / 11 Dievo visavaldystė ir šie laikai / 14 Dievo visavaldystės apibrėžimas / 21 Dievo visavaldystė kuriant / 28 Dievo visavaldystė valdant / 32 Dievo visavaldystė gelbstint / 44 Dievo visavaldystė veikiant / 70 Dievo visavaldystė ir žmogaus valia / 86 Dievo visavaldystė ir malda / 102 Mūsų nuostata Dievo visavaldystės atžvilgiu / 115 Šios doktrinos reikšmė / 129 Pabaiga / 144

„BANNER OF TRUTH“ LEIDĖJO ŽODIS

ors Arturas V. Pinkas buvo vienas produktyviausių XX amžiaus krikščionių rašytojų, deja, apie jį patį beveik nieko nežinome. Mėnesiniame žurnale „Šventojo Rašto studijos“ (Studies in the Scrip tures), kurį jis trisdešimt metų išlaikė kone vien savo paties plunksna, probėgšmais pastebime tik tai, kad jis daug kur tarnavo ir plačiai keliavo. Jis gimė 1886 metais Notingeme, savo pirmą pamokslą pasakė apie 1908 metus, tarnavo Jungtinėse Valstijose ir Australijoje, XX a. 4-ame dešimtmetyje sugrįžo į Angliją ir likusias savo gyvenimo dienas praleido studijuodamas ir rašydamas, ir tai, ko gero, viskas, kas mums žinoma.1 Nors evangelikas iki kaulų smegenų, vis dėlto jis buvo patenkintas, kad savo gimtinėje tarp evangelikų buvo palyginti nežinomas ir, religiniam pasauliui nepastebint, 1952 metų liepos 15 dieną Luiso saloje atsisveikino su šiuo pasauliu. A. V. Pinko gyvenimas neišvengiamai primena vieną iš panašių Bažnyčios istorijoje randamų pavyzdžių apie žmones, kurių veikla jų pačių kartoje likdavo nepastebėta, bet ją didžiai įvertindavo ateinančios kartos. Vargu ar kyla abejonių, kad į amžinybę išėjusio A. V. Pinko veikalai dabar žinomi plačiau ir vertinami labiau nei jo paties gyvenimo dienomis. Tai ypač pasakytina apie Jungtines Valstijas, kur daugelis jo veikalų leidžiami pakartotinai. Tarnaudamas raštu, Pinkas ypatingą dėmesį skyrė Biblijos aiškinimui ir praktiniam pamaldumui. Todėl dažnai matome, kad jam geriausiai sekėsi nagrinėti ir aiškinti Šventojo Rašto veikėjus. Šioje srityje išsiskiria jo straipsnių rinkinys „Elijo gyvenimas“ (Life of Elijah),

1 Parašius šiuos žodžius, žinių apie Pinko gyvenimo ir veiklos spragą pirmiausia užpildo Íjano H. Miurėjaus knyga „Arturo V. Pinko gyvenimas“ (Iain H. Murray. The Life of Arthur W. Pink. Banner of Truth, 1981; 2004 m. pataisytas ir papildytas leidimas).

„Banner of Truth“ leidėjo žodis

kuriam būdingas naujas požiūris į dvasingumą ir ryžtingai sakoma tiesa. Pinko veikalas „Dovydo gyvenimas“ (The Life of David) irgi įkvepiantis kūrinys. Visuose savo veikaluose jis pasinaudoja ankstesnių teologų darbais, bet ten, kur, jo manymu, leidžia Šventasis Raštas, nesvyruodamas laikosi savarankiškos linijos. Pinko Evangelijos pagal Joną (3 tomai), Laiško hebrajams (3 tomai) ir Kalno pamokslo komentarai rodo jo pagarbą Dievo žodžiui ir nuoširdžias pastangas prisibelsti ne tik iki skaitytojo proto, bet ir iki jo sąžinės bei širdies. Tas ypatingas dėmesys, skiriamas praktiniam pamaldumui, matomas visuose Pinko veikaluose: mažesniuose jo darbuose, pavyzdžiui, „Išminties grūdai Pradžios knygoje“ (Gleanings in Genesis) ir „Septynios Gelbėtojo frazės ant kryžiaus“ (Seven Sayings of the Saviour on the Cross), ir net dogmatiškesniuose veikaluose, kaip antai, išpirkimo studijoje „Kristaus sumokėta skola“ (The Satisfaction of Christ) ir „Mokymas apie pašventinimą“ (The Doctrine of Sanctification). Kad ir kaip tvirtai Pinkas laikytųsi Šventojo Rašto mokymų, jo manymu, doktrina nėra savitikslis dalykas, o veikiau priemonė kilnesniam tikslui – Dievo šlovei, kai gelbstimi ir pašventinami nusidėjėliai – pasiekti. Pastaraisiais metais, ypač tarp jaunųjų evangelikų dvasininkų, pastebimas atgijęs susidomėjimas šios knygos tema. Vis dėlto akivaizdu, kad mokymo apie Dievo visavaldystę reikšmė ir padariniai sukelia labai daug painiavos. Ši tiesa tiek mažai skelbiama iš sakyklų ir taip retai (šiame amžiuje) aiškinama spaudoje, kad tokia padėtis visai nestebina. Esant tokioms aplinkybėms, suprantama, kodėl kai kurie krikščionys, girdėję tik šio mokymo parodiją, nesąmoningai atmeta ir klaidingą aiškinimą, ir pačią tiesą. Prieš išleidžiant šį pirmąjį britų leidimą, keli draugai ir dvasininkai, kurie yra susipažinę su A. V. Pinko darbais ir kuriems patinka čia jo išdėstyta tiesa, atidžiai perskaitė amerikiečių leidimą. Todėl buvo vieningai sutarta, kad tam tikri nedideli pataisymai ir sutrumpinimai

DIEVO VISAVALDYSTĖ

pakeltų dabartinę knygos vertę.2 Nors ponios Pink sveikata tokia, kad ji pati negalėjo prižiūrėti taisymo, ji maloniai leido tai padaryti mums. Kalbant apie Dievo visavaldystės doktriną, visada naudinga prisiminti du praktinius dalykus. Pirma, nors šią tiesą pašaukti skelbti visi Evangelijos tarnai, šis klausimas neturėtų tapti krikščionių ginčų objektu. Juk tas krikščionis, kuris skelbiasi tikįs šia tiesa, bet kalba taip, lyg savo žodžių galia ir ginčais galėtų įtikinti kitus ja patikėti, iš esmės neigia savo paties žodžius. Tas, kuris iš tiesų tiki, kad malonė, šviesa ir dvasinis supratimas yra Dievo dovanos, nė nemėgins ginčytis dėl tokių dalykų. Jis veikiau stengsis papuošti mokymą romia ir kantria dvasia ir, kaip Dievo išrinktasis, apsivilkti nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme, bus pakantus ir atleis, jei turi skundą prieš kitą. Kaip Kristus atleido, taip ir jis turi atleisti (plg. Kol 3, 12–13).3 Antra, turime nepamiršti, kad vienintelis nusistatymas, kurio laikydamiesi galime produktyviai svarstyti šį klausimą, yra tikėjimas. Prie šio klausimo turime prieiti suvokdami, kad „šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė“ (1 Kor 3, 19). Mes atsiduriame tokioje padėtyje, kai mūsų mintys nėra Dievo mintys ir Jo keliai – ne mūsų keliai. Dievo visavaldystė – ne ta tiesa, kuria galime patys patikėti. Kūniškai mąstydami, niekaip jos neišmąstysime. Jos nesuvoksime vien tik skaitydami knygą. Juk žmogus visą savo gyvenimą gali skaityti Bibliją ir vis dėlto, jei bus paliktas vadovautis savo išmanymu, taip niekada ir nesuprasti šios tiesos. Be to, mes iš prigimties ne tik akli šiai tiesai, bet dar ir tiek puolę, kad jai priešinamės taip stipriai, kaip labai seniai Nazarete ir Galilėjos apylinkėse jai priešinosi Kristaus klausytojai.4 Šis mokymas toks priešingas įgimtai žmogaus širdies puikybei, kad nesukelia nieko kito kaip 2 Šis klausimas išsamiai paaiškintas žurnale The Banner of Truth, issue 407–408, Aug–Sept 1997, p. 6–18. [Išnašos pridėtos naujame 1998 metų leidime]. 3 Mokymui apie Dievo visavaldystę tikrai būtų priešinamasi kur kas mažiau, jei visi, išpažįstantys šią tiesą, prisimintų Anglijos reformatorių, vyskupą Džoną Džiuelį (John Jewel), kuriam vienas oponentas iš Romos katalikų buvo priverstas sušukti: „Tikėjimu esi eretikas, bet gyvenimu – angelas.“ 4 Lk 4, 25–28; Jn 6, 63–66.

„Banner of Truth“ leidėjo žodis

tik prieštaravimus. Visiems prieštaravimams yra tik vienas atsakymas, ir tai širdyje aukščiausia Šventosios Dvasios valdžia užduodamas Laiško romiečiams 9 skyriaus 20 eilutėje užrašytas apaštalo Pauliaus klausimas: „Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi?“ Tik tada, kai tokiu būdu esame priversti pažinti save, turime galimybę pažinti Dievą, o kai žmogus taip pažįsta Dievo visavaldystę, tokios pamokos jis nepamirš per amžius. „Gerai prisimenu tą dieną ir valandą, – rašo Č. H. Sperdženas (C. H. Spurgeon), – kai pirmą kartą savo paties sieloje suvokiau šias tiesas, kai jos buvo įdegintos manyje, įdegintos tarsi įkaitinta geležimi širdyje, kaip sako Džonas Banjanas (John Bunyan), prisimenu, kad pasijutau iš kūdikio staiga suaugęs į vyrą, kad geriau išmanau Šventąjį Raštą, nes visiems laikams perpratau Dievo tiesą.“5 Didysis reformatorius ir kankinys Viljamas Tindeilas (William Tyn dale) taip pat žinojo tik vieną būdą Dievo visavaldystei pažinti: „Jei nepasijusi privestas prie pat pražūties krašto, tiesą sakant, prie pragaro vartų, apie išankstinį numatymą nė negalėsi pagalvoti be slapto įniršio ir vidinės pagiežos prieš Dievą. Todėl pirma turi būti visiškai numarintas Adomas, o kūniški samprotavimai paversti niekais, kad galėtum su visu tuo susitaikyti ir gerti tokį stiprų vyną.“ Kadangi tik Šventoji Dvasia gali atskleisti Dievo visavaldystę, tai nenuostabu, kad tokiais laikais kaip Tindeilo, kai Šventosios Dvasios buvo išlieta su kaupu, žmonės šią tiesą gerai žinojo ir brangino. Dievo visavaldystė nuostabi akyse tų, kuriuos Dvasia yra pavertusi niekais. Šimtmečiais prieš Reformaciją, kai Šventoji Dvasia buvo beveik pasitraukusi nuo Bažnyčios, ši tiesa buvo slepiama. Ji visur buvo tiek atmesta ir pamiršta, jog atrodė neįmanoma, kad ja apskritai kada nors ir vėl visuotinai tikėtų, bet vos tik Šventoji Dvasia su galia grįžo į Bažnyčią, šis mokymas tučtuojau atgijo ir nugriaudėjo it milžinas, staiga pažadintas iš miego. Taip ir mūsų dienomis: jei Šventoji Dvasia malonės stipriai 5 The Metropolitan Tabernacle Pulpit, Vol. 7, p. 85.

DIEVO VISAVALDYSTĖ

pažadinti Bažnyčią, tai visos mūsų ilgametės pastangos užgniaužti ir iškreipti šią tiesą bus šlovingai paverstos niekais. Tokia knyga kaip ši turi priversti mus rimtai susimąstyti, ji neskirta vien tik intelektinėms diskusijoms pakurstyti. Ji turėtų paskatinti mus melstis. Ji turėtų pripildyti mus džiaugsmo, kaip sakė Izaokas Votsas (Isaac Watts): Kuo vis labiau šlovė Tava nutvieks manas akis, Tuo nuolankiau aš, Dieve, prieš Tave klūpėsiu, Ir vis mažėjant mano „aš“, mano džiaugsmai pakils Neišmatuojamai aukštai, kur Tu sėdėsi savo Soste. Ši knyga turėtų suteikti daugiau tylos ir ramybės kasdieniame krikščioniško gyvenimo kelyje. Ji turėtų nukreipti mūsų žvilgsnį nuo žmonių ir sutelkti jį tik į „Jėzų – aukščiausią vardą žemėje, jūroje ir danguje“. O dar ji turėtų paskatinti mus su drąsiu pasitikėjimu laukti ateinant tos dienos, kai dangūs skardės nuo milžiniškos minios, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, šūksnių: „Šio pasaulio karalystės tapo mūsų Viešpaties ir Jo Kristaus karalystėmis, ir Jis valdys per amžių amžius!“ (Apr 11, 15) „Banner of Truth“ leidykla 1961 metų liepa

ĮVADAS

ažnai pabrėžiama, kad, aiškinant Šventąjį Raštą, būtina išlaikyti tiesos pusiausvyrą. Ir tam mes nuoširdžiai pritariame. Neginčijami yra du dalykai: Dievas – visavaldis, žmogus – atskaitingas. Šioje knygoje siekėme paaiškinti pirmąjį aspektą, o kituose savo veikaluose dažnai pabrėžiame antrąjį. Mes be vargo pripažįstame, kad pernelyg sureikšminti vieną ir nepaisyti kito tikrai pavojinga, be to, istorija pateikia gausybę abiejų atvejų pavyzdžių. Pabrėžiant Dievo visavaldystę, bet tuo pačiu neišlaikant kūrinio atskaitomybės, linkstama į fatalizmą, o stengiantis išlaikyti žmogaus atsakomybę taip, kad išleidžiama iš akių Dievo visavaldystė, aukštinamas kūrinys ir įžeidinėjamas Kūrėjas. Juk beveik visos mokymo klaidos yra iškreipta, klaidingai pateikiama, nedarniai suprantama ir dėstoma tiesa. Pats gražiausias, pačių mieliausių bruožų žmogus greitai pasidarytų bjaurus ir atgrasus pažiūrėti, jei viena jo kūno dalis augtų, o kitos liktų neišsivysčiusios. Grožis pirmiausia yra proporcingumo klausimas. Taip ir Dievo žodis: jo grožis ir gėris geriausiai matomi, kai parodomos tikrosios daugialypės Dievo žodžio išminties proporcijos. Štai dėl to praeityje daugelis ir suklupo. Tą ar kitą žmogų taip sužavi vienas Dievo tiesos aspektas, kad jis visą savo dėmesį sutelkia tik į jį, o visų kitų beveik atsisako. Tam tikra Dievo žodžio dalis padaroma „numylėtu mokymu“ ir dažnai tampa skiriamuoju tam tikros draugijos požymiu. O juk kiekvieno Dievo tarno pareiga yra skelbti „visus Dievo nutarimus“ (Apd 20, 27). Tikra teisybė, kad nuosmukio dienomis, kuriomis mums lemta gyventi, kai visur aukštinamas žmogus, o „antžmogis“ tapo bendriniu žodžiu, mes būtinai turime atskirai pabrėžti nuostabią Dievo visavaldystę, ypač ten, kur ji aiškiai neigiama. Bet net ir čia reikia didelės išminties, 11

DIEVO VISAVALDYSTĖ

kad mūsų uolumas „nepritrūktų išmanymo“. Dievo tarnas kaip niekad turėtų atsiminti žodžius „maitinti deramu laiku“. Pirmiausia, ko reikia vienai kongregacijai, nebūtinai reikia kitai. Jei kas pašauktas darbuotis ten, kur pirma pabuvota arminijonų pamokslininkų, užmirštą tiesą apie Dievo visavaldystę reikėtų aiškinti, tik apdairiai ir atsargiai, kad „kūdikiai“ nepersivalgytų „stipraus maisto“. Reikia prisiminti Kristaus pavyzdį iš Evangelijos pagal Joną 16, 12: „Dar daug ką turiu jums pasakyti, bet dabar negalite pakelti.“ Kita vertus, jei esu pašauktas globoti tiktai kalvinizmo auklėtinius, tai būtų naudinga aiškinti tiesą apie žmogaus atsakomybę (įvairius jos aspektus). Pamokslininkas turi skelbti ne tai, ką labiausiai nori girdėti jo ganomieji, o tai, ko jiems labiausiai reikia, kitaip tariant, tuos tiesos aspektus, kuriuos jie menkiausiai pažįsta ar mažiausiai demonstruoja savo gyvenime. Įgyvendindamas tai, ką minėjome pirmiau, pamokslininkas tik riausiai bus apkaltintas persimetėliškumu. Bet negi tai svarbu, jei jam pritaria Viešpats? Pamokslininkas nėra pašauktas taikytis prie savęs ar žmonių sugalvotų taisyklių. Jo reikalas – taikytis prie Šventojo Rašto. O Šventajame Rašte vieną tiesos dalį ar jos pusę atsveria kita tiesos pusė. Viskas, net Dievo charakteris, turi dvi puses, nes Jis yra ir „šviesa“ (1 Jn 1, 5), ir „meilė“ (1 Jn 4, 8), todėl ir pasakyta: „Taigi matai Dievo gerumą ir griežtumą“ (Rom 11, 22). Visą laiką pamokslaujant viena kito sąskaita, iškraipomas Dievo charakteris. Kai Dievo Sūnus įsikūnijo, Jis nužengė į žemę „tarno pavidalu“ (Fil 2, 6), bet vis dėlto ėdžiose buvo „Viešpats – Kristus“ (Lk 2, 11)! Šventajame Rašte pasakyta: „Nešiokite vieni kitų naštas“ (Gal 6, 2), bet tame pačiame skyriuje tvirtinama, kad „kiekvienas neš savo naštą“ (Gal 6, 5). Mums liepiama „nesirūpinti rytdiena“ (Mt 6, 34), bet „jeigu kas neaprūpina savųjų, ir ypač savo namiškių, tas yra paneigęs tikėjimą ir blogesnis už netikintį!“ (1 Tim 5, 8). Nė viena avis iš Kristaus bandos nepražus (Jn 10, 28–29), bet vis dėlto krikščioniui liepiama „sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą“ (2 Pt 1, 10). Taigi pavyzdžių yra begalė. 12

Įvadas

Jie ne prieštarauja vienas kitam, o vienas kitą papildo – vienas kitą atsveria. Taip Šventajame Rašte parodoma ir Dievo visavaldystė, ir žmogaus atsakomybė. Tačiau šiame darbe visą dėmesį skiriame Dievo visavaldystei ir, nors pripažįstame žmogaus atsakomybę, vis dėlto jos nenagrinėjame ir neįrodinėjame kiekviename puslapyje, o siekiame pabrėžti tą tiesos pusę, kurios šiuo metu beveik visur nepaisoma. Turbūt 95 proc. šių laikų krikščioniškos literatūros skirta žmonių pareigoms ir prievolėms išaiškinti. Bet kaip tik tie autoriai, kurie imasi aiškinti žmogaus atsakomybę, faktiškai nepaisydami Dievo visavaldystės, ir prarado tiesos pusiausvyrą. Visiškai teisinga reikalauti žmogaus atsakomybės, tik kaipgi Dievas – nejaugi Jis neturi jokių pretenzijų ir teisių? Jei norime atgauti tiesos pusiausvyrą, reikia šimtų tokių veikalų kaip šis, visoje šalyje turėtų skambėti dešimtys tūkstančių pamokslų šiuo klausimu. Mes praradome tiesos pusiausvyrą, neproporcingai pabrėždami žmogaus pusę ir sumenkindami Dievo pusę ar net jos atsisakydami. Mes pripažįstame, kad ši knyga vienpusė, nes joje siekiama išnagrinėti tik vieną tiesos pusę – užmirštąją Dievo pusę.

DIEVO VISAVALDYSTĖ IR ŠIE LAIKAI

as gi šiandien žemėje tvarko reikalus – Dievas ar velnias? Tai, kad Dievas viešpatauja danguje, dažniausiai pripažįstama, bet kad Jis valdo ir šį pasaulį, beveik visuotinai neigiama, jei ne tiesiogiai, tai bent netiesiogiai. Vis daugiau žmonių savo filosofijomis ir teorijomis nustumia Dievą į antrąjį planą. Pamąstykime apie materialią plotmę. Ne tik neigiama, jog Dievas pats viską tiesiogiai sukūrė, bet mažai kas tiki, kad Jis suinteresuotas valdyti savo rankų darbus. Manoma, kad viskas veikia pagal nuasmenintus ir abstrakčius „gamtos dėsnius“. Taip Kūrėjas išginamas iš savo paties sukurto pasaulio. Todėl nereikia stebėtis, kad žmonės savo išsigimusiu suvokimu veja Jį iš žmogiškų reikalų plotmės. Visame krikščioniškame pasaulyje bemaž be menkiausios išimties vadovaujamasi teorija, kad žmogus yra savo likimo kalvis ir „laisva valia“ pasirenka savo likimą. Tie, kurie daug kalba apie „žmogaus atsakomybę“, noriai patvirtina, kad dėl daugelio pasaulio blogybių kaltas šėtonas, bet jie dažnai neigia savo pačių atsakomybę, velniui priskirdami tai, kas iš tikrųjų išeina iš jų pačių širdžių (Mk 7, 21–23). Tai kas gi šiandien žemėje tvarko reikalus – Dievas ar velnias? Pabandykite rimtai ir plačiai pažvelgti į pasaulį. Kokia sumaištis ir suirutė tvyro aplink mus! Nuodėmė bujoja, gausu nedorybės, „pikti žmonės ir suvedžiotojai eina vis blogyn“ (2 Tim 3, 13). Šiandien viskas atrodo pakrikę. Sostai girgžda ir svyruoja, nuverčiamos labai senos dinastijos, tautos maištauja, civilizacija žlunga, visai neseniai pusė krikščioniško pasaulio susikibo mirtinose grumtynėse, ir dabar, milžiniškam kon fliktui pasibaigus, užuot sukūrę „demokratijai saugų“ pasaulį, pamatėme, kad pasauliui demokratija labai nesaugi. Visur pilna neramumų, nepasitenkinimo, nedorybės, ir niekas negali pasakyti, kada kils kitas didysis karas. Politikai suglumę ir sukrėsti. „Žmonės sustings iš baimės, 14

Dievo visavaldystė ir šie laikai

laukdami to, kas turės ištikti pasaulį“ (Lk 21, 26). Nejaugi visa tai atrodo taip, tarsi valdytų tik Dievas? Bet apsiribokime tik religine plotme. Devyniolika šimtmečių praėjo skelbiant Evangeliją, o Kristus vis tiek „paniekintas ir žmonių atmestas“. Dar blogiau, kad Jį (Kristų iš Šventojo Rašto) mažai kas skelbia ir aukština. Dauguma šiuolaikinių pamokslininkų Jį šmeižia ir Jo atsižada. Nepaisant karštligiškų pastangų pritraukti minias, dauguma bažnyčių tuštėja, o ne pilnėja. O kaipgi didžiulės masės nelankančiųjų bažnyčios? Žiūrėdami į Šventąjį Raštą, esame priversti tikėti, kad daugelis eina plačiu keliu, vedančiu į pražūtį, ir tik nedaugelis eina siauru keliu, vedančiu į gyvenimą. Daugelis skelbia krikščionybės žlugimą, ir daugelio veiduose matyti nusivylimas. Paties Viešpaties tautoje nemažai suglumusių, jų tikėjimas smarkiai bandomas. O kaipgi Dievas? Nejaugi Jis nemato ir negirdi? Nejaugi Jis neįgalus ar abejingas? Daugelis tų, kurie laikomi krikščioniškos minties vedliais, teigė, kad Dievas negalėjo sukliudyti prasidėti paskutiniam siaubingam karui ir nesugebėjo jo nutraukti. Buvo sakoma, skelbiama viešai, kad tokia padėtis nepavaldi Dievui. Nejaugi visa tai atrodo taip, tarsi pasaulį valdytų Dievas? Kas gi šiandien žemėje viską valdo – Dievas ar velnias? Koks įspūdis lieka tiems pasauliečiams, kurie retkarčiais apsilanko evangelikų pamaldose? Kokią nuomonę susidaro girdintys net tuos pamokslininkus, kurie laiko save ortodoksais? Argi ne tokią, kad krikščionys tiki nusivylusiu Dievu? Argi paklausęs to, ką šiandien skelbia eilinis evangelistas, rimtas klausytojas nėra priverstas daryti išvadą, jog tas pamokslininkas atvirai prisipažįsta atstovaująs Dievui, kuris kupinas pačių geriausių norų, bet negali jų įgyvendinti, kuris nuoširdžiai trokšta laiminti žmones, tik tie Jam neleidžia? Tai argi eilinis klausytojas nėra priverstas daryti išvados, kad viršų paėmė velnias ir Dievo reikia pagailėti, o ne garbinti? Tik ar ne viskas byloja apie tai, kad velnias, o ne Dievas labiau susijęs su šio pasaulio reikalais? Ach, viską lemia tai, kaip mes g yvename – tikėjimu ar regėjimu. Skaitytojau, kaip vertini šį pasaulį ir Dievo santykį 15

DIEVO VISAVALDYSTĖ

su juo – pagal tai, ką matai? Į šį klausimą atsakyk rimtai ir sąžiningai. O jeigu tu krikščionis, turbūt bus dėl ko nuleisti galvą iš gėdos bei sielvarto ir pripažinti, kad taip ir yra. Deja, mes tikrai labai mažai gyvename tikėjimu. O ką reiškia gyventi tikėjimu? Ogi tai, kad Šventasis Raštas formuoja mūsų mintis, reguliuoja veiksmus, lipdo gyvenimą, nes „tikėjimas – iš klausymo, klausymas – iš Dievo žodžio“ (Rom 10, 17). Juk iš tiesos žodžio, vien tik jo, galime sužinoti, koks yra Dievo santykis su šiuo pasauliu. Kas gi šiandien žemėje viską valdo – Dievas ar velnias? Kas pasakyta Šventajame Rašte? Netrukus aptarsime tiesioginį atsakymą į šį klausimą, bet turime pasakyti, kad kaip tik tai, ką dabar matome ir girdime, ir išpranašauta Šventajame Rašte. Pildosi Judo (Jokūbo brolio – vert. pastaba) pranašystė. Imdamiesi aiškinti šį teiginį, pernelyg nukryptume nuo dabartinio mūsų klausimo, bet mus ypač domina 8 eilutėje esantis sakinys: „Taip ir šitie sapnuotojai suteršia kūną, niekina viešpatystę, piktžodžiauja šlovingiesiems.“ Jie tikrai piktai kalba apie aukščiausią valdžią – „vienintelį Valdovą, karalių Karalių ir viešpačių Viešpatį“. Mūsų laikai ypač pasižymi nepagarba, todėl nedorybės dvasia, kuri nepakenčia suvaržymų ir trokšta atsikratyti visko, kas trukdo visiškai savivalei, it kokia milžiniška potvynio banga sparčiai apima pasaulį. Patys baisiausi keikūnai yra kylančios kartos atstovai, o tėvų valdžios silpnėjimas ir nykimas užtikrintai pranašauja pilietinės valdžios žlugimą. Todėl, matant didėjančią nepagarbą žmonių įstatymams ir atsisakymą „atiduoti visiems, ką privalome: kam pagarbą – pagarbą“, nereikia stebėtis, kad visagalio Įstatymų Leidėjo didybė, valdžia ir visavaldystė vis labiau nustumiamos į antrąjį planą, o liaudies masės vis mažiau pakenčia tuos, kurie jas valdo. Kas gi šiandien žemėje viską valdo – Dievas ar velnias? Kas pasakyta Šventajame Rašte? Jei tikėsime tuo, kas ten aiškiai ir paprastai parašyta, neliks vietos abejonėms. Biblijoje ne kartą patvirtinta, kad Dievas sėdi visatos soste, savo rankose laiko skeptrą ir viskam vadovauja „pagal 16

Dievo visavaldystė ir šie laikai

savo valios nutarimą“. Šventasis Raštas patvirtina ne tik tai, kad viską sukūrė Dievas, bet ir tai, kad Dievas viešpatauja ir valdo visus savo rankų darbus. Šventasis Raštas patvirtina, kad Dievas – Visagalis, kad Jo valia neatšaukiama, kad visose savo neaprėpiamų valdų plotmėse Jis yra absoliutus visavaldis. Taip ir turi būti. Galimos tik dvi alternatyvos: Dievas turi būti valdytojas arba pavaldinys, valdyti arba būti valdomas, įgyvendinti savo valią arba nusileisti savo kūriniams. Pripažinus faktą, kad Jis yra aukščiausiasis, vienintelis Valdovas ir karalių Karalius, kurio išmintis tobula, o galia neribota, seka nepaneigiama išvada, kad Jis išties yra Dievas ir de facto, ir de jure. Atsižvelgę į tai, ką glaustai paminėjome pirmiau, teigiame, kad šių dienų aplinkybės kuo aiškiausiai reikalauja iš naujo aiškintis ir naujai parodyti Dievo visagalybę, Jo nepriklausomybę ir visavaldystę. Iš kiek vienos šalies sakyklos turi griaudėti žinia, kad Dievas iki šiol gyvas, kad Jis iki šiol stebi ir iki šiol viešpatauja. Dabar žaizdre tikėjimas mėginamas ugnimi, bet nei širdis, nei protas niekur kitur neras sau atilsio vietos, kaip tik prie Dievo sosto. Šiandien kaip niekada reikia išsamiai, aiškiai, konstruktyviai paaiškinti Dievo dieviškumą. Sunkios ligos gydomos stipriais vaistais. Žmonės pavargo nuo banalybių ir paprasčiausių bendrybių, jiems reikia ko nors konkretaus ir tikslaus. Raminamasis sirupas gal ir padės irzliems vaikams, bet suaugusiems labiau tinka geležies tinktūra, o mes nežinome nieko kito, kas suteiktų daugiau dvasinės gyvybės mūsų kūnams nei viso Dievo charakterio supratimas pagal Bibliją. Parašyta: „Žmonės, kurie pažįsta savo Dievą, bus stiprūs ir veiks“ (Dan 11, 32). Pasaulinė krizė neabejotinai jau čia pat, ir žmonės visur nerimauja. Tik ne Dievas! Jo niekas niekada neužklumpa iš netyčių. Lemiamos aplinkybės, su kuriomis Jis dabar susiduria, Jam nėra netikėtos, nes Jis tas, kuris „visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Ef 1, 11). Nors pasaulis apimtas panikos, bet tikintiesiems skamba žodis: „Nebijok!“ Dievas pats tiesiogiai viską valdo, tai yra viskas vyksta pagal Jo amžiną sumanymą, ir todėl „mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo 17

DIEVO VISAVALDYSTĖ

tikslu pašauktiesiems“. Taip ir turi būti, nes „iš Jo, per Jį ir Jam yra visa“ (Rom 1, 11). Bet kaip menkai tai šiandien suvokia net Dievo žmonės! Daugelio manymu, Dievas yra šiek tiek daugiau nei tolimas žiūrovas, kuris tiesiogiai nedalyvauja šio pasaulio reikaluose. Tiesa, kad žmogus turi valią, bet ją turi ir Dievas. Tiesa, kad žmogui suteikta galia, bet Dievas yra Galybių Viešpats. Tiesa, kad materialusis pasaulis iš esmės veikia pagal Įstatymą, bet už to Įstatymo stovi Įstatymo leidėjas ir jo prižiūrėtojas. Žmogus tik kūrinys. Dievas yra Kūrėjas ir „galingasis Dievas“ (Iz 9, 6). Jis egzistavo dar begalę šimtmečių prieš tai, kai žmogus pirmą kartą išvydo šviesą, ir dar prieš sukurdamas pasaulį turėjo savo planų. Bet kadangi Dievas turi neribotą galią, o žmogus tik ribotą, Jo paties rankų kūriniai negali Jam pasipriešinti ar suardyti Jo sumanymo bei plano. Mes be vargo pripažįstame, kad gyvenimas yra didelė mįslė, kad mus iš visų pusių gaubia paslaptis, bet mes ne laukiniai gyvūnai, nežinantys savo kilmės ir nesuvokiantys, kas jų laukia. Anaiptol, „taip pat mes turime dar tvirtesnį pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė žvaigždė“ (2 Pt 1, 19). Ir gerai darome, kad laikomės būtent šio pranašų žodžio, to Žodžio, kuris kilo ne žmogaus, o Dievo mintyse, „nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės“. Dar kartą pasakysime, jog gerai darome, kad laikomės šio Žodžio. Kai kreipiamės į šį Žodį ir iš jo pasimokome, sužinome pagrindinį, visais atvejais taikytiną principą. Užuot pradėję nuo žmogaus ir jo pasaulio ir grįžę prie Dievo, turime pradėti nuo Dievo ir prieiti prie žmogaus: „Pradžioje Dievas...“ Pritaikykite šį principą dabartinėje situacijoje. Pradėjus nuo tokio pasaulio, koks jis yra šiandien, ir priėjus prie Dievo, atrodys, jog Dievas su pasauliu išvis neturi nieko bendra. Bet pradėjus nuo Dievo ir priėjus prie pasaulio, pasidaro aiškiau, daug aiškiau. Dievas šventas, todėl dega įniršiu prieš nuodėmę. Dievas teisus, todėl teisia maištaujančius prieš Jį. Dievas ištiki 18

Dievo visavaldystė ir šie laikai

mas, todėl išsipildo Jo Žodyje esantys baisūs grasinimai. Dievas visagalis, todėl nė vienam nepavyksta Jam pasipriešinti, o juo labiau panaikinti Jo nutarimą. Dievas visažinis, todėl nė vienas klausimas Jam ne per sunkus, ir savo išmintimi Jis išsprendžia visus keblumus. Tik todėl, kad Dievas yra tas, kas yra, ir toks, koks yra, šiandien žemėje matome tai, ką matome, – Dievo teismų pradžią. Atsižvelgdami į Jo nepalenkiamą teisingumą ir nepriekaištingą šventumą, vargu ar galime tikėtis ko kito, kaip tik tai, ką dabar matome savo akimis. Nors ir labai kategoriškai nuskambės, bet siela gali kliautis ir gėrėtis nuostabia tiesa apie visišką Dievo visavaldystę tik tada, kai tiki. Tikėjimas visada sutelktas į Dievą. Tokia tikėjimo prigimtis, tik tuo jis ir skiriasi nuo intelektinės teologijos. Tikėjimas tveria „tarsi regėtų Neregimąjį“ (Hbr 11, 27), jis ištveria nusivylimus, sunkumus, gyvenimo sielvartus, pripažindamas, kad viskas ateina iš rankos To, kuris pernelyg išmintingas, kad klystų, ir pernelyg myli, kad būtų žiaurus. Bet kol mus traukia kažkas kita, o ne pats Dievas, širdis neras atilsio, nei protas ramybės. O kai viską, kas ateina į mūsų gyvenimą, priimame kaip iš Jo rankų, tada nepaisydami sąlygų ir aplinkybių – lūšnoje, kalėjime ar ant laužo – galėsime ištarti: „Virvės man krito į patinkančias vietas“ (Ps 16, 6). Bet taip kalba tikėjimas, o ne regėjimas ar protas. Deja, užuot nusilenkę Šventojo Rašto liudijimui, užuot gyvenę tikėjimu, mes vadovaujamės tuo, ką rodo mūsų akys, ir todėl puolame į kone visiško ateizmo liūną. O jei vadovausimės kitų nuomonėmis ir požiūriais, ramybė bus toli nuo mūsų. Net jeigu šiame pasaulyje apstu nuodėmių ir kančių, kurios mus baugina ir liūdina, net jeigu apstu Dievo Apvaizdos darbų, kurie mus gąsdina ir sukrečia, nėra jokios priežasties eiti išvien su netikinčiais pasauliečiais, aiškinančiais: „Jei būčiau Dievas, šito neleisčiau, o to nepakęsčiau.“ Kur kas geriau gluminančios paslapties akivaizdoje drauge su vienu iš praeities pasakyti: „Pasidariau nebylys, neatveriu burnos, nes Tu tai padarei“ (Ps 39, 9). Šventajame Rašte pasakyta, kad Dievo teismai „neištiriami“, o Jo keliai 19

DIEVO VISAVALDYSTĖ

„nesusekami“ (Rom 11, 33). Taip ir turi būti, jei tikėjimą reikia i šmėginti, pasitikėjimą Dievo išmintimi ir teisumu sustiprinti ir paskatinti vykdyti Jo šventą valią. Štai kuo iš esmės ir skiriasi tikintis žmogus nuo netikinčio. Netikintysis yra iš šio pasaulio, jis viską matuoja pasaulietiniais standartais, į gyvenimą žiūri iš laiko ir proto pozicijos ir viską sveria savo paties kūniško supratimo svarstyklėmis. O tikintis žmogus įtraukia Dievą, į viską žiūri iš Jo pozicijų, vertybes matuoja dvasiniais standartais ir į gyvenimą žiūri per amžinybės prizmę. Taip viską, kad ir kas nutiktų, jis priima kaip iš Dievo rankos. Taip šėlstant audrai jo širdis išlieka rami. Taip jis džiaugiasi Dievo šlovės viltimi. Mes puikiai suprantame, jog tai, kas parašyta, aiškiai prieštarauja beveik visam mokymui, kuris šiuo metu vyrauja ir krikščioniškoje literatūroje, ir skamba iš pavyzdinių šalies sakyklų. Mes be vargo pripažįstame, kad postulatas apie Dievo visavaldystę su visais iš to kylančiais padariniais tiesiogiai prieštarauja kūniško žmogaus požiūriams ir mintims, tik dalykas tas, kad kūniškas žmogus visai nesugeba mąstyti tokiais klausimais. Jis nėra kompetentingas deramai įvertinti Dievo charakterį ir Jo kelius, dėl ko Dievas ir paliko mums savo minčių apreiškimą, kuriame aiškiai pasakyta: „Mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai – ne jūsų keliai, – sako Viešpats. – Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys – už jūsų mintis“ (Iz 55, 8–9). Remiantis šia Šventojo Rašto vieta, belieka tik tikėtis, kad didžioji Biblijos turinio dalis prieštarauja kūniškam mąstymui, kuris priešiškas Dievui. Todėl remiamės ne populiariais nūdienos įsitikinimais ar bažnyčių išpažinimais, o Jahvės įstatymu ir liudijimu. Viskas, ko prašome, – tai nešališkai ir įdėmiai išnagrinėti tai, ką parašėme, ir tiesos žiburio šviesoje pamaldžiai apsvarstyti. Teįsiklauso skaitytojas į Dievo perspėjimą: „Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės!“ (1 Tes 5, 21).

DIEVO VISAVALDYSTĖS APIBRĖŽIMAS

„Tavo, Viešpatie, yra didybė ir galybė, ir pergalė, ir šlovė, ir išaukštinimas, nes Tau priklauso visa danguje ir žemėje. Viešpatie, Tavo yra karalystė ir Tu esi valdovas virš visko.“ 1 Krn 29, 11

ažkada frazė „Dievo visavaldystė“ buvo visiems suprantama. Krikščioniškoje literatūroje ji buvo visur vartojama. Šia tema buvo dažnai pamokslaujama iš sakyklos. Ši tiesa paguosdavo daugelio širdis ir krikščionio charakteriui suteikdavo vyriškumo bei tvirtumo. Bet šiandien įvairiuose sluoksniuose užsiminti apie Dievo visavaldystę yra tas pats, kas kalbėti nežinoma kalba. Jeigu iš eilinės bažnyčios sakyklos paskelbtume, kad pamokslo tema bus Dievo visavaldystė, tokia frazė nuskambėtų kaip koks skolinys iš mirusios kalbos. O kaip tai liūdna! Kaip gaila, kad mokymas, kuris atrakina istoriją, paaiškina Apvaizdą ir yra Šventojo Rašto metmenys bei ataudai ir krikščioniškosios teologijos pamatas, taip baisiai apleistas ir taip menkai suprantamas. Dievo visavaldystė – kas tai? Ogi Dievo viršenybė, Jo karaliavimas ir dieviškumas. Sakyti, kad Dievas visavaldis, reiškia pripažinti, kad Dievas yra Dievas. Sakyti, kad Dievas visavaldis, reiškia pripažinti, kad Jis yra aukščiausiasis – „kaip Jis nori, taip Jis elgiasi su dangaus pulkais ir žemės gyventojais. Nėra nė vieno, kuris galėtų sulaikyti Jo ranką ir Jam sakyti: „Ką darai?“ (Dan 4, 35). Sakyti, kad Dievas visavaldis, reiškia pripažinti, kad Jis visagalis, Jam priklauso visa valdžia žemėje ir danguje ir todėl niekas negali paversti niekais Jo nutarimų, suardyti Jo sumanymų ar pasipriešinti Jo valiai (Ps 115, 3). Sakyti, kad Dievas visavaldis, reiškia 21

DIEVO VISAVALDYSTĖ

ripažinti, kad „Jis viešpatauja pagonims“ (Ps 22, 28), įkuria karalystes, p sugriauna imperijas, nustato dinastijų eigą taip, kaip nori. Sakyti, kad Dievas visavaldis, reiškia pripažinti, kad Jis „vienintelis Valdovas, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“ (1 Tim 6, 15). Toks yra Biblijos Dievas. O kaip skiriasi Biblijos Dievas nuo šiuolaikinės krikščionybės Dievo! Šiandien labiausiai paplitusi dieviškumo samprata, net tarp tų, kurie skelbiasi paisą Šventojo Rašto, tai nevykusi karikatūra, apgailėtina tiesos parodija. Dvidešimtojo amžiaus Dievas – bejėgė, išlepusi būtybė, nenusipelnanti jokio mąstančio žmogaus pagarbos. Liaudies masių Dievas – tai verksmingo sentimentalumo kūrinys. Daugelio nūdienos pamokslininkų Dievas – veikiau pasigailėjimą, o ne baimę ir pagarbą keliantis objektas.6 Sakyti, kad Dievas Tėvas sumanė visos žmonijos išgelbėjimą, kad Dievas Sūnus mirė akivaizdžiai siekdamas išgelbėti visą pasaulį, o Šventoji Dvasia dabar stengiasi įtikinti pasaulį tikėti Kristumi, kai visuotinai akivaizdu, jog dauguma mūsų artimųjų miršta nuodėmėje ir iškeliauja iš šio pasaulio į beviltišką amžinybę, yra tas pats, kas sakyti, jog Dievas Tėvas yra nusivylęs, Sūnus nepatenkintas, o Dievas Šventoji Dvasia nugalėtas. Mes atvirai įvardijome problemą, bet nuo išvados nepabėgsi. Įrodinėti, kad Dievas „daro viską, ką gali“, kad išgelbėtų žmoniją, bet dauguma žmonių nesileidžia gelbėjami, reiškia teigti, kad Kūrėjo valia silpna, o kūrinio visagalė. Svaidymasis kaltinimais velniui, kaip daro daugelis, problemų neišsprendžia, nes jei šėtonas sugriauna Dievo sumanymą, vadinasi, šėtonas visagalis, o Dievas jau nebe viršiausia būtybė. Skelbti, kad pradinį Kūrėjo planą sužlugdė nuodėmė, vadinasi, nu versti Dievą nuo sosto. Teigti, kad Edeno sode Dievas buvo užkluptas iš netyčių ir dabar bando ištaisyti nenumatytą nelaimę, vadinasi, sumen kinti Aukščiausiąjį iki riboto, klystančio mirtingojo lygio. Įrodinėti, kad 6 Prieš kelerius metus visoje šalyje garsus pamokslininkas evangelikas apsilankė mieste, kuriame tada buvome, ir savo kalboje vis kartojo: „Vargšas Dievas, vargšas Dievas!“ Bet juk tai šio pamokslininko reikia pagailėti!

Dievo visavaldystės apibrėžimAS

tik žmogus yra savo likimo kalvis ir todėl turi galią sutriuškinti savo Kūrėją, reiškia nuplėšti nuo Dievo visagalybę. Sakyti, kad kūrinys peržengė Kūrėjo jam nubrėžtas ribas ir dabar Dievas praktiškai yra bejėgis nuodėmės ir Adomo nuopuolio sukeltų kančių liudininkas, vadinasi, paneigti aiškius Šventojo Rašto žodžius, būtent šiuos: „Net žmonių rūstybė girs Tave, o rūstybės likučius Tu pažabosi“ (Ps 76, 10).7 Trumpai tariant, neigti Dievo visavaldystę reiškia stoti į kelią, kuris, jeigu juo einama iki logiškos pabaigos, atveda prie visiško ateizmo. Šventojo Rašto Dievo visavaldystė yra absoliuti, neįveikiama, beribė. Sakydami, kad Dievas yra visavaldis, pripažįstame Jo teisę valdyti visatą, kurią Jis sukūrė savo paties garbei, taip, kaip Jam patinka. Mes pripažįstame, kad Dievo teisė – tai puodžiaus teisė į molį, kitaip tariant, Jis gali minkyti molį taip, kaip nori, iš to paties minkalo lipdydamas vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam. Mes pripažįstame, kad Dievas nepavaldus jokiai valdžiai ar įstatymui, išskyrus savo paties valią ir prigimtį, kad Jis pats sau yra įstatymas ir neprivalo niekam už nieką atsiskaityti. Visavaldystė apibūdina visą Dievo esybę. Dievas visomis savo ypatybėmis yra visavaldis. Jis visavaldis rodydamas savo valdžią. Jis rodo savo valdžią kaip nori, kada nori, kur nori, ir tai patvirtina kiekvienas Šventojo Rašto puslapis. Ilgą laiką atrodo, kad ta galia nenaudojama, bet, žiūrėk, ir prasiveržia nenugalima jėga. Faraonas drįso neišleisti Izraelio tautos pagarbinti Jahvės dykumoje, ir kas nutiko? Dievas parodė savo galią: Jo tauta buvo išvaduota, o žiaurūs prižiūrėtojai išžudyti. Bet šiek tiek vėliau amalekiečiai išdrįso pulti tuos pačius izraelitus dykumoje, ir kas nutiko? Ar ir šįkart Dievas parodė savo galią ir ištiesė ranką taip, kaip kad prie Raudonosios jūros? Ar Jis tučtuojau įveikė ir sunaikino šiuos savo tautos priešus? Ne, atvirkščiai, Viešpats prisiekė, kad „Jis kariaus prieš amalekiečius per kartų kartas“ (Iš 17, 16). 7 Pažodinis vertimas (Vert. pastaba).

DIEVO VISAVALDYSTĖ

Antra vertus, Izraelio tautai įžengus į Kanaano žemę, Dievas aiškiai pademonstravo savo galią. Jericho miestas pastojo kelią izraelitams, ir kas nutiko? Izraelitai nei lanko neišsitraukė, nei smūgio nesudavė – Viešpats ištiesė ranką, ir sienos krito. Bet toks stebuklas daugiau niekada nepasikartojo! Joks kitas miestas nekrito tokiu būdu. Visus kitus miestus reikėjo užimti kalaviju! Galima pateikti daugybę kitų pavyzdžių, patvirtinančių, kad Dievas vienašališkai demonstruoja savo galią. Jis parodė savo galią, ir Dovydas buvo išgelbėtas nuo milžino Galijoto, jis užčiaupė liūtų nasrus, ir Danielius ištrūko nesužalotas, trys jauni žydai buvo įmesti į ugnimi plieskiančią krosnį, bet išėjo nenusvilę ir neapdegę. Bet ne visuomet Dievas rodydavo savo galią saviškiams išvaduoti, nes parašyta: „Dar kiti iškentė patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą. Jie buvo akmenimis užmušami, pjaustomi pusiau, gundomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus“ (Hbr 11, 36–37). O kodėl? Kodėl šie tikėjimo didvyriai nebuvo išgelbėti taip, kaip anie? Arba kodėl kiti nekentėjo ir nebuvo nužudyti taip, kaip tie didvyriai? Kodėl Dievas parodo savo galią ir vienus gelbsti, o kitų ne? Kodėl Jis leido užmėtyti Steponą akmenimis, o apaštalą Petrą išvadavo iš kalėjimo? Dievas visavaldis perduodamas savo valdžią kitiems. Kodėl Dievas apdovanojo Metušelachą gyvybine energija, ir jis pergyveno visus savo amžininkus? Kodėl Dievas suteikė Samsonui fizinę jėgą, kurios joks kitas žmogus niekada neturėjo? Vėlgi parašyta: „Atsimink Viešpatį, savo Dievą, nes Jis tau suteikia jėgų įgyti turtus“ (Įst 8, 18), bet Dievas nesuteikia tokių jėgų visiems vienodai. Kodėl? Kodėl Dievas davė tokią valdžią tokiems, kaip Karnegis ar Rokfeleris? Atsakymas į visus šiuos klausimus vienas: „Todėl, kad Dievas – visavaldis, ir būdamas visavaldis Jis elgiasi taip, kaip Jam patinka.“ Dievas visavaldis rodydamas gailestingumą ir jokiu būdu ne kitaip, nes gailestingumas rodomas valia to, kuris rodo gailestingumą. Gailes24

Dievo visavaldystės apibrėžimAS

tingumas nėra žmogui duota teisė. Žmogus neturi teisės į gailestingumą. Gailestingumas – tai tas nuostabus Dievo bruožas, kuriuo Jis pasigaili vargšų ir jiems padeda. Bet kadangi Dievas valdo teisingai, nėra tokio vargšo, kuris nenusipelnė toks būti. Tada gailestingumo objektai yra nelaimėliai, o kančia – nuodėmės padarinys, todėl nelaimėliai verti ne gailestingumo, o bausmės. Kalbėti apie pelnytą gailestingumą – kalbėti apie nesuderinamas sąvokas. Dievo vienašališkai rodomas gailestingumas – nelaimėliams rodomas pasigailėjimas – buvo pademonstruotas tada, kai Jahvė tapo kūnu ir apsigyveno tarp žmonių. Štai vienas gailestingumo pavyzdys. Per vieną žydų šventę Viešpats Jėzus atėjo į Jeruzalę. Jis atėjo prie Betzatos maudyklės, kur „gulėdavo daugybė ligonių – aklų, luošų, paralyžiuotų, kurie laukė vandens sujudant“. Tarp tos daugybės „buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus“. Kas gi nutiko? „Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus jo paklausė: „Ar nori pasveikti?“ Ligonis Jam atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats einu, kitas įlipa greičiau už mane.“ Jėzus jam tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir vaikščiok! Žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti“ (Jn 5, 1–9). Kodėl gi tas vienintelis buvo išskirtas iš visų kitų? Nepasakyta, kad jis šaukė: „Viešpatie, būk man gailestingas!“ Pasakojime nė žodžiu neužsimenama apie tai, kad tas žmogus atitiko reikalavimus, suteikiančius jam teisę įgyti ypatingą malonę. Štai čia aukščiausiosios Dievo malonės atvejis, nes tą „daugybę“ Kristus galėjo išgydyti vienodai lengvai, kaip išgydė ir tą vieną žmogų. Bet Jis to nepadarė. Jėzus parodė savo galią ir palengvino to vieno konkretaus nelaimėlio kančias, bet dėl tam tikrų tik Jam vienam žinomų priežasčių Jis taip nepasielgė su kitais. Dievas visavaldis rodydamas malonę ir jokiu būdu ne kitaip, nes malonė – tai palankumas, rodomas nevertiems, netgi tiems, kurie nusipelnė pragaro. Malonė yra teisingumo priešybė. Teisingumas reikalauja nešališkai vykdyti įstatymą. Teisingumas reikalauja, kad kiekvienam 25

DIEVO VISAVALDYSTĖ

būtų atlyginta pagal jo nuopelnus – ne daugiau ir ne mažiau. Teisingumas neteikia jokių malonių ir neatsižvelgia į asmenis. Teisingumas pats iš savęs nerodo pasigailėjimo ir nežino gailestingumo. Dievas nerodo savo malonės teisingumo sąskaita, bet malonė viešpatauja teisumu (Rom 5, 21), o jei malonė viešpatauja, tai ji visavaldė. Malonė apibrėžta kaip nepelnytas Dievo palankumas8, o jei nepelnytas, tai nė vienas negali reikalauti jos kaip nenusavinamos teisės. Jei malonė neužtarnauta ir nepelnyta, tai nė vienas neturi teisės į ją. Jei malonė – dovana, tai nė vienas negali jos reikalauti. Todėl, jei išgelbėjimas iš malonės – nepelnyta Dievo dovana, tai Jis suteikia ją kam nori. Kadangi išgelbėjimas malone, tai Dievo gailestingumas pasiekia ir patį didžiausią nusidėjėlį. Kadangi išgelbėjimas iš malonės, tai atmetamas bet koks pasididžiavimas, ir visa šlovė atitenka Dievui. Visavaldė malonė matoma vos ne kiekviename Šventojo Rašto puslapyje. Pagonys paliekami vaikščioti savais keliais, o Izraelio vaikai tampa Jahvės tauta pagal sandorą. Pirmagimis Izmaelis išvaromas, galima sakyti, nepalaimintas, o Izaokas, kurio tėvai susilaukė senyvame amžiuje, padaromas pažado sūnumi. Kilniaširdžiui Ezavui atsakomas palaiminimas, o menkysta Jokūbas gauna palikimą ir padaromas indu garbingam naudojimui. Taip ir Naujajame Testamente. Dievo tiesa paslepiama nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o atskleidžiama mažutėliams. Fariziejai ir sadukiejai paliekami vaikščioti savais keliais, o muitininkai ir paleistuvės traukiami meilės saitais. Dievas savo malonę nuostabiai parodė Gelbėtojo gimimo metu. Dievo Sūnaus įsikūnijimas buvo vienas didžiausių įvykių visatos istorijoje, tik apie įvykusį faktą buvo pranešta ne visai žmonijai, o ypatingu būdu 8 Gerbiamas bičiulis, kuris maloniai sutiko perskaityti šios knygos rankraštį ir kuriam esame labai dėkingi už įvairius puikius patarimus, nurodė, kad malonė daug daugiau nei „nepelnytas palankumas“. Pamaitinti valkatą, kuris kreipiasi į mane pagalbos, – tai „nepelnytas palankumas“, bet kažin ar malonė. Bet pamaitinti tą alkstantį valkatą po to, kai jis mane apiplėšė, tai jau būtų malonė. Todėl malonė yra palankumas, parodytas ten, kur jį gaunantis turi akivaizdžią blogybę.

Dievo visavaldystės apibrėžimAS

apreikšta Betliejaus piemenims ir Rytų išminčiams. O tai pranašavo ir bylojo apie visą dabartinės malonės laikotarpį, nes net ir šiandien Kristus apreiškiamas ne visiems. Dievas būtų nesunkiai išsiuntinėjęs būrį angelų po visas tautas ir pranešęs apie savo Sūnaus gimimą, bet Jis to nepadarė. Dievas be vargo būtų galėjęs atkreipti visos žmonijos dėmesį į žvaigždę, bet Jis to nepadarė. Kodėl? Todėl, kad Dievas visavaldis ir savo palankumą rodo taip, kaip Jam patinka. Ypač atkreipkite dėmesį į dvi kategorijas, pačias nepatraukliausias žmonių kategorijas: piemenis ir pagonis iš tolimos šalies, kuriems buvo pranešta apie Gelbėtojo gimimą. Joks angelas neatsistojo sinedriono akivaizdoje ir nepaskelbė apie Izraelio Mesijo atėjimą! Rašto ir Įstatymo žinovams, kai tie pilni puikybės ir savojo teisumo nagrinėjo Šventąjį Raštą, nepasirodė jokia žvaigždė! Jie stropiai aiškinosi Mesijo gimimo vietą, bet vis dėlto jiems nebuvo pranešta, kad Mesijas jau atėjo. Kokia Dievo visavaldystės apraiška – prasčiokai piemenys išrinkti ypatingai garbei, o mokytieji ir įžymieji apeiti! Tik kodėl Dievas apreiškė Gelbėtojo gimimą svetimšaliams, o ne tiems, tarp kurių Jis gimė? Šiame įvykyje įžvelkite nuostabų Dievo elgesio su mūsų paderme per visą krikščioniškos malonės laikotarpį ženklą – visavaldystę, rodant palankumą ir teikiant savo malones tam, kam norima jas suteikti, dažnai patiems nepatraukliausiems ir visai jos nevertiems.

Arthur W. Pink „Dievo visavaldystė“ Iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev – Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2016. – 152 p.

Redagavo Akvilė Širvaitytė Koregavo Žaneta Lazauskaitė Recenzavo Julius Jonušas Viršelio dailininkė ir maketuotoja Skaistė Ašmenavičiūtė

Leidėjas VšĮ „Reformatų literatūros centras“ Pylimo g. 31–6, LT–01309 Vilnius Tel. / faks. (8~5) 262 56 34 Mob. 8 607 57377 El. p.: info@reformatuknygos.lt

REFORMATŲ KNYGYNAS INTERNETE www.reformatuknygos.lt

Tiražas 1500 egz.

Spausdino spaustuvė „Balto print“ Utenos g. 41 A, Vilnius