Evangelijos jėga ir žinia by VšĮ Reformatų literatūros centras

„Šiomis prėsko, į žmogų orientuoto, ausims pamaloninti skirto pamokslavimo dienomis mums reikia „griaustinio vaikų“, kurie bijo Dievo ir ištikimai skelbia Jo žodį, nesibaimindami pasekmių. Mano bičiulis Polas Vošeris kaip tik yra vienas iš jų. Tegu Dievas naudoja šią knygą pražuvusiems pasiekti ir savo vardui išaukštinti.“ Rėjus Komfortas (Ray Comfort), knygų Hell’s Best Kept Secret („Labiausiai pragaro saugoma paslaptis“) ir The Way of the Master („Mokytojo kelias“) autorius „Per pastaruosius kelis dešimtmečius stiliumi susirūpinę evangelikai gerokai „paremontavo“ Evangeliją, stengdamiesi padaryti ją priimtinesnę ir malonesnę. Visi aštrūs jos kampai buvo kruopščiai nušlifuoti, o žinia kiek įmanoma supaprastinta. Tada ją uždengė storais putplasčio sluoksniais, kad tik nieko neįskaudintų ar neįžeistų. Knygoje Evangelijos jėga ir žinia Polas Vošeris išvynioja Evangeliją, parodo ją iš visų pusių, atskleisdamas visą grynąją jos šlovę. Ši knyga – tai mąslus ir skvarbus priminimas, kad toji žinia, kurią Kristus paskyrė mums skelbti, nėra nei klampi, nei lėkšta. Jos nepatobulins jokie žmogiški pataisymai. Evangelija vieniems gali tapti suklupimo akmeniu, kitiems – atrodyti kvailystė, tačiau Dievo pašauktiesiems ji yra Dievo jėga ir išmintis.“ Filas Džonsonas (Phil Johnson), Tarnystės Grace to You („Malonė jums“) vadovas „Esu nepaprastai dėkingas Polui Vošeriui už drąsų jo knygos Evangelijos jėga ir žinia aiškumą. Šiandien krikščionys, regis, klaidingai įsivaizduoja, kad visa Evangelija yra tik apie mus – nuostabus planas mūsų gyvenimui, priemonė ramybei, džiaugsmui ar asmeniniam pasitenkinimui atrasti, kelias į dangų. Savaime suprantama, visi šie palaiminimai (ir dar daug kitų) yra kiekvieno tikro tikinčiojo Evangelija prigimtinės teisės. Tačiau jie nėra pagrindinė šios žinios mintis ar svarbiausias tikslas. Evangelija yra apie Dievą ir amžinąją Jo šlovę. Štai kuo ji prasideda ir kur galiausiai atveda pabaigoje. Teisingai skelbiama Evangelija įtikina ir priverčia nusižeminti kiekvieno žmogaus širdį. Ji išryškina be galo didelį mūsų nuodėmės nuodėmingumą. Ji supeikia net labiausiai girtinus mūsų teisumo darbus. Evangelija tokia paprasta, kad yra suprantama net vaikui, tačiau jos tiesos yra neišsemiamos. Trumpiau tariant, Evangelija yra geriausia iš visų gerųjų naujienų ir svarbiausia iš visų kada nors paskelbtų žinių. Atlikdamas šį veiksmingą Biblijos tyrimą, Polas Vošeris paliečia būtent tuos dalykus, kuriuos reikia [paliesti].“ Džonas Makarturas (John MacArthur), Grace Community bažnyčios Saulės slėnyje, Kalifornija, pastorius, mokytojas, knygos The Gospel According to Jesus („Evangelija pagal Jėzų“) autorius

Serijos „Atgaivinant Evangeliją“ knygos

Evangelijos jėga ir žinia Evangelijos kvietimas ir tikrasis atsivertimas Evangelijos užtikrinimas ir įspėjimai

EVANGELIJOS JĖGA IR ŽINIA

PAUL WASHER

Vilnius, 2017

Versta iš Paul Washer „Gospel‘s Power and Message“

Vertė Jurga Grunskienė Redagavo Valdas Bačkulis Koregavo Žaneta Martingale Recenzavo Julius Jonušas Šventasis Raštas cituojamas iš: BIBLIJA: Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas, Vilnius: Tikėjimo žodis, 2007. Biblija arba Šventasis Raštas, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 2000.

The Gospel’s Power and Message: “© 2012 by Paul Washer. Originally published by Reformation Heritage Books. Translated and printed by permission. All rights reserved.” © VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis jokia forma ir jokiomis priemonėmis negali būti kopijuojama be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliogafijos duomenų banke. ISBN 978-9955-593-42-3

TURINYS Serijos „Atgaivinant Evangeliją“ pratarmė / 6 PIRMA DALIS: APAŠTALIŠKOJI ĮŽANGA / 11

1. 2. 3. 4. 5.

Evangelija, kurią turime pažinti ir garsinti / 12 Evangelija, kurią turime priimti / 19 Evangelija, kuria esame išgelbėti / 28 Visų svarbiausia – Evangelija / 36 Perduota ir paskelbta Evangelija / 43

ANTRA DALIS: DIEVO JĖGA IŠGELBĖTI / 53

6. 7. 8. 9.

Evangelija / 54 Skandalingoji Evangelija / 61 Galingoji Evangelija / 68 Evangelija kiekvienam, kuris tiki / 79

TREČIA DALIS: KRIKŠČIONIŠKO TIKĖJIMO AKROPOLIS / 87

10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17. 18. 19. 20. 21. 22. 23. 24. 25. 26.

Atidus požiūris į nuodėmę / 88 Atidus požiūris į Dievą / 95 Nusidėjėliai visi, be išimties / 110 Nusidėjėliai, stokojantys Dievo šlovės / 123 Visiški nusidėjėliai / 131 Teisėta rūstybė / 147 Šventasis karas / 157 Pati brangiausia dovana / 164 Dieviškoji dilema / 178 Tinkamas Atpirkėjas / 186 Jėzaus Kristaus kryžius / 197 Dievo apsigynimas / 218 Jėzaus Kristaus prisikėlimas / 227 Tikėjimo Kristaus prisikėlimu pagrindas / 237 Kristaus, Dievo žmonių Vyriausiojo Kunigo, užžengimas į dangų / 256 Kristaus, visų Viešpaties, užžengimas į dangų / 273 Kristaus, visų Teisėjo, užžengimas į dangų / 291

Serijos „Atgaivinant Evangeliją“ pratarmė

Jėzaus Kristaus Evangelija yra pats didžiausias lobis, kada nors patikėtas Bažnyčiai ar atskiriems krikščionims. Ji nėra tiesiog viena iš daugelio žinių, bet svarbiausia iš jų. Evangelija – tai Dievo jėga išgelbėjimui, didysis daugeriopos Dievo išminties apreiškimas žmonėms ir angelams.1 Būtent dėl to apaštalas Paulius savo pamoksluose daugiausia dėmesio skyrė Evangelijai, kaip įmanydamas stengėsi ją kuo aiškiau paskelbti ir net prakeikė tuos, kurie iškraipo jos tiesą.2 Kiekviena krikščionių karta yra Evangelijos žinios prižiūrėtoja, ir Dievas Šventosios Dvasios jėga ragina saugoti šį mums patikėtą lobį.3 Jeigu norime būti ištikimi prievaizdai, privalome visiškai atsidėti Evangelijos tyrinėjimui, uoliai stengtis suprasti jos tiesas ir įsipareigoti saugoti jos turinį.4 Tai darydami, užtikrinsime išgelbėjimą sau ir mūsų klausytojams.5 Būtent prievaizdo pareiga ir skatina mane rašyti šias knygas. Man nelabai patinka rašyti, nes tai sunkus darbas, be to, krikščioniškų knygų dabar tikrai netrūksta. Tačiau šiuos pamokslus užrašiau dėl tos pačios priežasties, dėl kurios juos ir pasakiau – kad išsilaisvinčiau nuo jų naštos. Kaip ir Jeremijas, aš negaliu neskelbti šios žinios, nes „[...] mano širdyje [ji] buvo tarsi ugnis, uždaryta mano 1 2 3 4 5

Rom 1, 16; Ef 3, 10 1 Kor 15, 3; Kol 4, 4; Gal 1, 8–9 2 Tim 1, 14 1 Tim 4, 15 1 Tim 4, 16

kauluose, aš stengiausi susilaikyti, bet negalėjau“.6 Kaip yra sušukęs apaštalas Paulius, „[...] vargas man, jei Evangelijos neskelbčiau!“7 Žodis „evangelija“, kaip gerai žinoma, kilęs iš graikų kalbos žodžio euangélion, teisingai verčiamo „geroji naujiena“. Viena vertus, Evangeliją galima įžvelgti kiekviename Šventojo Rašto puslapyje, tačiau, kita vertus, joje perteikta labai ypatinga žinia: apie puolusių žmonių išgelbėjimą, atliktą per Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gyvenimą, mirtį, prisikėlimą ir užžengimą į dangų. Kadangi Tėvui tai patiko, Amžinasis Sūnus, kuris prilygsta Tėvui ir yra tikslus Jo esybės atvaizdas, savo noru atsisakė dangaus šlovės, buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios mergelės įsčiose ir gimė kaip Dievas – žmogus, Jėzus iš Nazareto.8 Būdamas žmogus, Jis gyveno šioje žemėje tobulai paklusdamas Dievo įstatymui.9 Atėjus laiko pilnatvei, buvo žmonių atmestas ir nukryžiuotas. Jis užnešė žmonių nuodėmes ant kryžiaus, iškentėjo Dievo rūstybę ir mirė vietoje žmonių.10 Trečią dieną Dievas Jį prikėlė iš numirusių. Jėzaus prisikėlimas yra Dievo patvirtinimas, kad Tėvas priėmė Sūnaus mirtį kaip auką už nuodėmę. Jėzus sumokėjo žmogaus nepaklusnumo kainą, patenkino Dievo teisingumo poreikį ir numalšino Jo pyktį.11 Praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, Dievo Sūnus užžengė į dangų, atsisėdo Tėvo dešinėje, Jam buvo duota šlovė, pagarba ir visa valdžia.12 Būdamas danguje, Dievo akivaizdoje, Jis atstovauja savo žmonėms ir jų vardu pateikia Dievui prašymus.13 Kiekvienam, kuris pripažįsta savo nuodėmingą, bejėgišką būklę ir pasitiki Kristumi, Dievas visiškai atleidžia, jį išteisina ir sutaiko su savimi.14 Tai yra Dievo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus Evangelija. 6 7 8 9 10 11 12 13 14

Jer 20, 9 1 Kor 9, 16 Apd 2, 23; Hbr 1, 3; Fil 2, 6–7; Lk 1, 35 Hbr 4, 15 1 Pt 2, 24; 3, 18; Iz 53, 10 Lk 24, 6; Rom 1, 4; 4, 25 Hbr 1, 3; Mt 28, 18; Dan 7, 13–14 Lk 24, 51; Fil 2, 9–11; Hbr 1, 3; 7, 25 Mk 1, 15; Rom 10, 9; Fil 3, 3

Evangelijos jėga ir žinia

Vienas didžiausių šios krikščionių kartos įvykdytų nusikaltimų yra Evangelijos nepaisymas, o dėl šito nepaisymo kyla visos kitos mūsų bėdos. Pražuvęs pasaulis yra ne tiek užkietinęs širdis Evangelijai, kiek paprasčiausiai jos nežino, nes daugelis skelbiančiųjų taip pat nežino pačių pagrindinių jos tiesų. Pagrindinės temos, sudarančios Evangelijos esmę, – Dievo teisingumas, visiškas žmogaus sugedimas, atpirkimas krauju, tikrojo atsivertimo esmė ir biblinis [išgelbėjimo] užtikrintumo pagrindas – nėra skelbiamos iš daugelio bažnyčių sakyklų. Evangelijos žinią bažnyčios supaprastina iki kelių tikėjimo išpažinimo teiginių, moko, kad atsivertimas yra tik žmogaus apsisprendimas ir skelbia išgelbėjimo užtikrintumą kiekvienam, kuris pasimeldė nusidėjėlio malda. Tokio Evangelijos supaprastinimo padariniai itin rimti. Pirma, tai dar labiau užkietina neatsivertusiųjų širdis. Nedaug mūsų laikų „atsivertėlių“ kada nors įsilieja į bendravimą bažnyčioje, o tie, kuriems tai pavyksta, dažnai vėliau atpuola arba ir toliau gyvena kūniškai, kaip įpratę. Nesuskaičiuojama daugybė žmonių vaikšto gatvėmis ir sėdi mūsų bažnyčių suoluose nė kiek nepakeisti tikrosios Jėzaus Kristaus Evangelijos, tačiau visiškai užtikrinti dėl savo išgelbėjimo, nes kartą gyvenime per evangelizaciją pakėlė ranką ar pakartojo [siūlomą] maldą. Šis apgaulingas saugumo jausmas tampa milžiniška kliūtimi, trukdančia tokiems asmenims išgirsti tikrą Evangelijos žinią. Antra, tokia „evangelija“ deformuoja ir pačią bažnyčią – iš dvasinio atgimusių krikščionių kūno ji tampa sambūriu kūniškų žmonių, kurie skelbiasi, kad pažįsta Dievą, bet savo darbais Jį neigia.15 Kai skelbiama tikroji Evangelija, žmonės ateina į bažnyčią nesitikėdami jokių evangelinių „pramogų“, jokios ypatingos veiklos ar kokių nors kitokių privilegijų, išskyrus tas, kurias siūlo pati Evangelija. Jie ateina todėl, kad trokšta Kristaus ir alksta biblinės tiesos, nuoširdaus Dievo šlovinimo ir nori Jam tarnauti. Kai bažnyčioje skelbiama kita (supaprastinta) „evangelija“, ją užplūsta kūniški žmonės, kuriuos menkai domina dieviški dalykai, o jų išlaikymas tampa sunkia našta visai 15 Tit 1, 16

Serijos „Atgaivinant Evangeliją“ pratarmė

bažnyčiai.16 Tada radikalieji Evangelijos reikalavimai susiaurinami iki „patogios“ moralės, o tikrą atsidavimą Kristui pakeičia sumanyta įvairi veikla, kad būtų patenkinti bažnyčios narių poreikiai. Užuot buvusi kristocentriška, bažnyčia susitelkia į tą veiklą ir kruopščiai atsijoja tiesą arba suteikia jai kuo patrauklesnį pavidalą, kad nepapiktintų kūniškos daugumos. Tokia bažnyčia atmeta didžiąsias Šventojo Rašto bei ortodoksinės krikščionybės tiesas, ir joje įsigali pragmatizmas (t. y. bet kas, kas tik ją išlaiko materialiai ir skatina plėstis). Trečia, tokia „evangelija“ susilpnina evangelizacinę ir misijų veiklą – ji tampa paremta beveik tik žmogiškomis pastangomis, skatinama sumaniomis rinkodaros strategijomis pagal išsamius naujausių kultūrinių tendencijų tyrimus. Daugelis evangelikų, ilgus metus susidurdami su nebiblinės evangelijos bejėgiškumu, galiausiai neva įsitikina, kad Evangelija „nebeveikia“, kad žmogus tapo pernelyg sudėtinga būtybe ir nebegali būti išgelbėtas ir tokios paprastos, skandalingos žinios pakeistas. Dabar kur kas daugiau dėmesio skiriama, siekiant suprasti mūsų puolusių žmonių kultūrą ir jos užgaidas, o ne vienintelės žinios, turinčios galią išgelbėti, skelbimui. Todėl Evangelija nuolat apvelkama kuo patrauklesniu drabužiu, kad atitiktų aktualiausias šiuolaikinės kultūros tendencijas. Mes pamiršome, kad tikroji Evangelija visada aktuali kiekvienai kultūrai, nes tai amžinas Dievo žodis, skirtas kiekvienam žmogui. Ketvirta, tokia „evangelija“ yra teršiamas Dievo vardas. Skelbiant sumenkintą evangeliją, į krikščionių bendravimą bažnyčioje įsilieja kūniški ir neatsivertę žmonės. O kadangi čia beveik visiškai ignoruojama biblinė drausmė, jiems leidžiama likti nepakeitus nederamo elgesio ir neišsakoma jokių priekaištų. Taip teršiamas bažnyčios tyrumas ir reputacija, netikintieji ima piktžodžiauti Dievo vardui.17 Galiausiai Dievas nėra šlovinamas, bažnyčia neugdoma, neatsivertę jos nariai nėra gelbstimi, ir iš tokios bažnyčios beveik (arba visiškai) nesklinda [deramas] liudijimas netikinčiam pasauliui. 16 1 Kor 2, 14 17 Rom 2, 24

Evangelijos jėga ir žinia

Mes, bažnyčios tarnautojai ar eiliniai tikintieji, neturėtume žiūrėti pro pirštus ir nieko nedaryti, matydami, kaip „palaimintojo Dievo šlovingoji Evangelija“ pakeičiama menkesne, siauresne „evangelija“.18 Kadangi esame šio, mums patikėto, turto prievaizdai, mūsų pareiga – atgaivinti vienintelę tikrąją Evangeliją ir drąsiai bei aiškiai ją visiems skelbti. Turėtume rimtai įsiklausyti į šiuos Čarlzo Hadono Sperdženo žodžius: Šiomis dienomis esu priverstas vėl ir vėl kartoti paprastas Evangelijos tiesas. Taikingais laikais mes drąsiai galime keliauti į tolimas mus dominančias tiesos sritis, bet dabar privalome likti namuose ir saugoti savo širdis ir bažnyčios namus, gindami svarbiausius tikėjimo principus. Šiais laikais pačioje bažnyčioje atsirado žmonių, kalbančių iškreiptus dalykus. Yra daug tokių, kurie vargina mus savo filosofijomis ir naujomis interpretacijomis. Jomis jie neigia doktrinas, kurių tariasi mus mokantys, pamina tikėjimą, kurį buvo pasižadėję išlaikyti. Gerai, kad kai kurie iš mūsų, žinantys, kuo tiki, ir kalbantys tiesiai, be jokios paslėptos prasmės, atkakliai priešinasi ir išsaugo pozicijas, skelbdami gyvenimo žodį ir aiškiai perteikdami esmines Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesas.19

Nors Evangelijos atgaivinimo knygų serijoje Evangelija aptariama ir ne visai sistemiškai, joje gvildenamos esminės jos dalys, ypač tos, kurias labiausiai ignoruoja šiuolaikinė krikščionybė. Viliuosi, kad šios knygos taps jums orientyru, padėsiančiu iš naujo atrasti Evangeliją – visu jos grožiu, skandalingumu ir išgelbėjimo jėga. Meldžiuosi, kad šis atradimas padėtų jums pakeisti gyvenimą, sustiprintų skelbimo galias ir teiktų didžiausią šlovę Dievui. Jūsų brolis Kristuje Polas Deividas Vošeris 18 1 Tim 1, 11 19 C. H. Spurgeon The Metropolitan Tabernacle Pulpit (išleista Pilgrim Publications, Pasadena, Teksaso valst.), 32 tomas, 385 p.

PIRMA DALIS

Apaštališkoji įžanga Broliai, aiškinu jums Evangeliją, kurią jums paskelbiau, kurią jūs ir priėmėte ir kurioje stovite, ir kuria esate išgelbėti, – jeigu jūs laikotės to žodžio, kurį jums paskelbiau; kitaip jūs įtikėjote veltui. Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats gavau: kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus; ir kad Jis buvo palaidotas, ir kad prisikėlė trečią dieną pagal Raštus. 1 Kor 15, 1–4

PIR MAS SK YR IUS

Evangelija, kurią turime pažinti ir garsinti

Broliai, aiškinu jums Evangeliją, kurią jums paskelbiau... 1 Kor 15, 1

Bet kuriam rašytojui ar pamokslininkui būtų sunku sugalvoti geresnę Jėzaus Kristaus Evangelijos įžangą negu ta, kurią apaštalas Paulius pateikia Korinto bažnyčiai.1 Šiose keliose eilutėse jis atskleidžia pakankamai tiesos, kurios turėtume laikytis visą gyvenimą ir kuri parves mus namo, į šlovę. Tik Šventosios Dvasios įgalintas žmogus galėjo pasakyti tiek daug, taip aiškiai, išsiversdamas su vos keliais žodžiais. PAŽINTI EVANGELIJĄ

Šioje trumputėje Šventojo Rašto ištraukoje išsakyta tiesa, kurią visi turime vėl prisiminti. Evangelija – tai nėra tiesiog įžanginė krikščionybės žinia, bet veikiau [visos] krikščionybės žinia, ir tikintysis gerai pasielgs, jei atiduos net savo gyvybę už tai, kad pažintų jos šlovę ir ją išgarsintų. Pasaulyje yra daug dalykų, kuriuos reikia pažinti, nesuskaičiuojama gausybė krikščionybės tiesų, kurias reikėtų ištyrinėti, tačiau šlovingoji mūsų palaiminto Dievo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus Evangelija pranoksta jas visas.2 Ji yra mūsų išgelbėjimo žinia, priemonė šventėjimo pažangai pasiekti, tyriausia 1 1 Kor 15, 1–4 2 1 Tim 1, 11

versmė, iš kurios trykšta kiekvienas tikras ir teisingas krikščioniško gyvenimo motyvas. Tikintysis, kuris nors šiek tiek suprato, kas slypi Evangelijoje, niekada nepristigs uolumo ir neištrokš, kad imtų ieškoti stiprybės skylėtuose ir vandens nelaikančiuose, žmonių rankomis iškastuose šuliniuose.3 Pirmojo laiško korintiečiams 15 skyriaus 1 eilutėje sužinome, kad Paulius jau buvo paskelbęs Evangeliją korintiečiams. Tiesą sakant, jis buvo šių tikinčiųjų tikėjimo tėvas!4 Visgi apaštalas supranta, kad nepaprastai svarbu ir toliau mokyti juos Evangelijos – ne tik priminti esmines ją sudarančias dalis, bet ir gilinti jų Gerosios Naujienos pažinimą. Atsivertę korintiečiai tik pradėjo Evangelijos pažinimo kelionę, kuri truks visą gyvenimą ir nesibaigiančius amžinybės amžius, jiems vis labiau suvokiant Jėzaus Kristaus Evangelijoje apreikštą Dievo šlovę. Mes, pamokslininkai ir bažnyčių nariai, pasielgsime išmintingai pažvelgdami į Evangeliją iš naujo, šio senųjų laikų apaštalo akimis, ir deramai ją įvertindami – kaip vertą visą gyvenimą trunkančio kruopštaus tyrinėjimo. Nors mes galbūt jau daug metų gyvename tikėdami, esame tokie protingi kaip Edvardsas ir įžvalgūs kaip Sperdženas, galbūt mokame mintinai visas su Evangelija susijusias Biblijos eilutes, atidžiai perskaitėme daugybę ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų, reformatorių, puritonų ir net šio amžiaus teologų raštų, ir vis dėlto galime net neabejoti, kad nepasiekėme net šio Everesto – Evangelijos – prieškalnių. Ir nepasieksime per amžių amžius! Gyvename pasaulyje, kuris mums siūlo nesuskaičiuojamą daugybę galimybių ir pasirinkimų. Taip pat ir krikščionybėje yra labai platus spektras teologinių temų, kurias galime nagrinėti ir studijuoti. Egzistuoja kone begalė biblinių tiesų, kurioms tyrinėti žmogus galėtų skirti visą gyvenimą. Tačiau viena tema žymiai pranoksta visas kitas ir yra esminė visų biblinių tiesų supratimui – tai Jėzaus 3 Jer 2, 13; 14, 3 4 1 Kor 4, 15

Evangelijos jėga ir žinia

Kristaus Evangelija. Per šią ypatingą žinią Dievo jėga pasireiškia labiausiai – tiek bažnyčioje, tiek atskiro tikinčiojo gyvenime. Vartydami krikščionybės istorijos metraščius, sutinkame vyrų ir moterų, puoselėjusių nepaprastą aistrą Dievui ir Jo karalystei. Mes trokštame būti į juos panašūs ir stebimės, kodėl jų tikėjimo ugnis taip ilgai negeso. Atidžiai panagrinėję jų gyvenimą, doktriną ir tarnystes, matome, kad jie skyrėsi daugeliu dalykų, tačiau juos vienijo ir kai kas bendra – visi jie buvo pastebėję Evangelijos šlovę, būtent jos grožis kurstė jų aistrą ir skatino veržtis pirmyn. Jų gyvenimas ir atlikti darbai įrodo, kad tikroji, ilgalaikė aistra kyla iš vis stiprėjančio ir gilėjančio supratimo, ką Dievas padarė dėl savo žmonių per Jėzaus Kristaus asmenį ir Jo atliktą darbą. Šio pažinimo nepakeis niekas! Krikščionių Evangelija šį pavadinimą gavo iš lotynų kalbos žodžio evangelium, kuris reiškia „geroji naujiena“. Todėl ir tikintieji dažnai vadinami „evangelikais“. Mes esame krikščionys, kadangi savo tapatybę, gyvenimą ir tikslą atrandame Kristuje. Esame evangelikai, nes tikime Evangelija ir ją laikome didingiausia ir svarbiausia Dievo apreiškimo žmonėms tiesa. Ji nėra [krikščionybės] pratarmė, pertaras ar vėliau pridėtas papildymas; ji yra ne įvadinis, o visas krikščionybės studijavimo kursas. Evangelija – tai visas mūsų gyvenimas, neišmatuojami turtai, kuriuos siekiame pažinti, žinia, kurios skelbimui pašvenčiame visą savo gyvenimą. Todėl patys tikriausi krikščionys ir evangelikai esame tada, kai Jėzaus Kristaus Evangelija yra vienintelė mūsų viltis, vienintelis dalykas, kuriuo giriamės, vienintelė didingiausia mūsų aistra. Šiais laikais evangelikai rengia daugybę konferencijų, ypač skirtų jaunimui, siekdami pažadinti tikinčiųjų aistrą per bendravimą, muziką, iškalbingus pranešėjus, jausmingas istorijas ir karštas maldas. Tačiau kad ir kokį stiprų jaudulį visa tai sukelia, jis greitai išblėsta. Pagaliau šie renginiai įžiebia labai nedidelę ugnį nedaugelyje širdžių, bet net ir tos vos po kelių dienų užgęsta. Mes jau pamiršome, kokia nuoširdi, ilgalaikė aistra užgimsta žmogui pažinus tiesą, o ypač – Evangelijos tiesą. Juo giliau pažįsti

1 skyrius. Evangelija, kurią turime pažinti ir garsinti

ar suvoki jos grožį, juo labiau jos jėga uždega tave. Vienintelis į Evangeliją mestas žvilgsnis paskatina iš tiesų atgimusią širdį ja sekti. Kiekvienas atidesnis žvilgsnis į ją verčia tikintįjį paspartinti žingsnį, kol galiausiai jis ima bėgti ir nieko nepaisydamas siekia lenktynių apdovanojimo.5 Tikro krikščionio širdis negali atsispirti Evangelijos grožiui. Štai ko mums labiausiai reikia šiandien! Štai ką praradome, tačiau privalome susigrąžinti – aistrą pažinti Evangeliją ir ne mažesnę aistrą ją garsinti. GARSINTI EVANGELIJĄ

Apaštalas Paulius buvo vienas didžiausių įrankių Dievo karalystėje per visą žmonijos ir atpirkimo istoriją. Jo dėka Evangelija pasklido visoje Romos imperijoje vienų žiauriausių persekiojimų laikais. Paulius – išskirtinis pavyzdys, rodantis, ką iš tiesų reiškia būti krikščioniu tarnautoju. Tačiau visa tai jis nuveikė tiesiog skelbdamas pačią skandalingiausią žinią, kokia tik kada nors buvo pasiekusi žmonių ausis. Paulius buvo nepaprastai apdovanotas žmogus, ypač tai pasakytina apie jo protą ir užsidegimą. Tačiau jis pats mokė, kad jo tarnystės galią lemia visai ne talentai, bet ištikimas Evangelijos skelbimas. Apaštalas tai aiškiai pareiškia Pirmame laiške korintiečiams: „Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti, – ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius netaptų bereikšmis. [...] Žydai reikalauja ženklų, graikai ieško išminties, bet mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – skelbiame Kristų – Dievo jėgą ir Dievo išmintį.“6 Visų pirma Paulius buvo pamokslininkas. Kaip Jeremijas ankstesniais laikais, taip ir jis tiesiog negalėjo nepamokslauti. Evangelija buvo it deganti ugnis, uždaryta šio apaštalo kauluose, ir

5 Fil 3, 13–14 6 1 Kor 1, 17. 22–24

Evangelijos jėga ir žinia

jis negalėjo jos sulaikyti.7 Korintiečiams jis rašė: „Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“8; „[...] vargas man, jei Evangelijos neskelbčiau!“9 Jeigu pamokslininko širdyje nedega tokia aistra Evangelijai ir užsidegimas ją skelbti, šito ir nesuvaidinsi, o jeigu ši ugnis liepsnoja – jos nepaslėpsi. Nešti Evangelijos žinios naštą Dievas pašaukia įvairius žmones. Kai kurie iš jų rimti ir solidūs, kiti – labiau nerūpestingi ir linksmi. Tačiau vos tik kalba pasisuka apie Evangeliją, pamokslininko veido išraiška iš karto pasikeičia, netgi atrodo, kad prieš mus stovi visai kitas žmogus. Jo veide tada galima pastebėti įsirėžusią amžinybę, šydas nukrinta ir su nesuvaidinta aistra ima švytėti Evangelijos šlovė. Toks žmogus neturi laiko dalintis nuostabiomis istorijomis, moralizavimais ar savo mintimis. Jis atėjo pamokslauti ir privalo tai daryti! Jis nenurims tol, kol žmonės išgirs Dievo žinią. Abraomo tarnas atsisakė valgyti tol, kol nepasakė savo šeimininko žinios10, tai juo labiau negali atsipalaiduoti Evangelijos skelbėjas, kol nepaskelbia jam patikėto Evangelijos lobio!11 Nors mažai kas prieštarautų tam, apie ką dabar kalbame, tačiau, atrodytų, kad toks aistringas pamokslavimas išėjo iš mados. Daugelis pasakytų, jog jam trūksta subtilumo ir rafinuotumo – šiais laikais tai būtinas sėkmės garantas. Postmodernus žmogus, teikiantis pirmenybę didesniam palankumui ir atvirumui kitokiems požiūriams, drąsiai ir be atsiprašinėjimų tiesą skelbiantį aistringą pamokslininką laiko [Evangelijos skelbimo] kliūtimi. Daugelis teigia, kad mums tiesiog reikia pakeisti pamokslavimo būdą, nes pasauliui jis atrodo kvailai. Toks požiūris į pamokslavimą – įrodymas, kad mes, evangelinė bendruomenė, pasukome neteisinga kryptimi. Mat pats Dievas taip nustatė, kad „skelbimo kvailumu“ gelbstinti Evangelijos žinia 7 8 9 10 11

Jer 20, 9 2 Kor 4, 13 1 Kor 9, 16 Pr 24, 33 Gal 2, 7; 1 Tes 2, 4; 1 Tim 1, 11; 6, 20; 2 Tim 1, 14; Tit 1, 3

1 skyrius. Evangelija, kurią turime pažinti ir garsinti

būtų skleidžiama pasaulyje.12 Tuo nenoriu pasakyti, kad skelbimas turi būti kvailas, nelogiškas ar keistas. Tačiau Evangelijos skelbimo ir mokymo standartas yra Biblija, o ne šiuolaikinėje puolusioje ir sugedusioje kultūroje dominuojančios nuomonės. Šios kultūros žmonės patys save laiko išmintingais ir jiems labiau patinka, kai ausyse dūzgenama ir širdis linksminama, o ne klausytis Viešpaties žodžio.13 Visur, kur tik keliavo, apaštalas Paulius skelbė Evangeliją, ir mes gerai darysime, sekdami jo pavyzdžiu. Nors dalintis Evangelija galima įvairiais būdais, nė vienas iš jų nepakeis Dievo nustatyto būdo – pamokslavimo. Todėl tie, kurie nuolat ieško naujausių priemonių, kaip paskelbti Evangeliją jaunosios kartos Dievo ieškotojams, pasielgs tinkamai, jeigu pradės ir pabaigs tai Šventojo Rašto tyrinėjimu. Tie, kurie išsiunčia tūkstančius klausimynų, teiraudamiesi neatsivertusiųjų, ko šie labiausiai norėtų per bažnyčios susirinkimus, turėtų suvokti, kad net ir dešimtys tūkstančių kūniškų žmonių anoniminių nuomonių niekada neprilygs nė vienai Dievo žodžio raidelei, nė vienam brūkšneliui.14 Privalome suprasti, jog egzistuoja milžiniška nesutaikomų skirtumų praraja tarp to, ką Šventajame Rašte nustatė Dievas, ir to, ko trokšta šiuolaikinės kūniškos kultūros žmonės. Neturėtume stebėtis, kad kūniški žmonės tiek bažnyčioje, tiek už jos ribų vietoje Evangelijos skelbimo ir Biblijos aiškinimo trokšta spektaklių, muzikos ir šiuolaikinių komunikacijos priemonių. Kol Dievas neatnaujina žmogaus širdies, jis į Evangeliją žiūri lygiai taip pat, kaip gergeziečių krašto demonai į Viešpatį Jėzų Kristų: „Ko tau iš mūsų reikia?“15 Kūniškas žmogus negali iš tiesų domėtis Evangelija ar jos deramai įvertinti, kol jo neatnaujina Šventoji Dvasia, tačiau šis stebuklas žmogaus širdyje įvyksta tik jam klausantis skelbiamos Evangelijos, kurią jis iš pradžių niekina. Todėl kūniškiems žmonėms 12 13 14 15

1 Kor 1, 21 Rom 1, 22; 2 Tim 4, 3 Mt 5, 18 Mt 8, 29

Evangelijos jėga ir žinia

privalome skelbti būtent tą žinią, kurios jie nenori girdėti, ir Dvasia veiks! Jeigu šito nedarome, nusidėjėliai Evangelijos grožį pastebi nė kiek ne labiau, negu kiaulė žavisi perlais, šuo pagarbiai elgiasi su šventinta mėsa ar aklas žmogus įvertina Rembranto paveikslą.16 Pamokslininkai, kūniškiems žmonėms pateikiantys tik tai, ko trokšta jų sugedusios širdys, jiems netarnauja. Tarnauja tie pamokslininkai, kurie uoliai teikia tikrą maistą netikintiesiems tol, kol šie, stebuklingai veikiant Šventajai Dvasiai, pagaliau ima suprasti, kas iš tiesų tai yra, ima ragauti jo ir pamato, koks geras yra Viešpats.17 Prieš baigdami šį trumpą Evangelijos skelbimo aptarimą, turime paminėti dar vieną dalyką. Kai kurie mėgina kurti teoriją esą mūsų dabartinė kultūra negali pakęsti tokio pamokslavimo, kuris buvo paveikus didžiųjų praeities prabudimų ir tikėjimo sąjūdžių metu. Šiuolaikiniai žmonės šaipytųsi, juoktųsi ir tyčiotųsi iš Džonatano Edvardso, Džordžo Vitfildo, Čarlzo Sperdženo ir panašiai mąstančių pamokslininkų pamokslavimo. Tačiau tokie teoretikai kažkodėl pamiršta, kad ir iš minėtų pamokslininkų žmonės šaipėsi, juokėsi bei tyčiojosi jų dienomis! Tikras Evangelijos skelbimas visada atrodys kvailystė bet kurioje kultūroje. O visos pastangos išvengti papiktinimų ir padaryti pamokslavimą „tinkamą“ tik menkina Evangelijos jėgą ir jos skelbimo – kaip Dievo nustatyto žmonių išgelbėjimo būdo – paskirtį: kad skelbėjas kliautųsi ne [savo] tobulumu, iškalba ar pasaulio išmintimi, bet Dievo jėga.18 Mes gyvename kultūroje, kurią it geležinėmis grandinėmis kausto nuodėmė. Įvairūs moralizavimai, nuostabios sentencijos ir gyvenimo pamokos, kuriomis nuoširdžiai dalijasi mylimas pamokslininkas ar dvasinio gyvenimo konsultantas, nedaro jokios realios įtakos, kovojant su šia tamsa. Mums reikalingi Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbėjai, kurie išmano Šventąjį Raštą ir iš Dievo malonės sugeba stoti akistaton su bet kuria kultūra, sušukdami: „Taip sako Viešpats!“ 16 Mt 7, 6 17 Iz 55, 1–2; Ps 34, 8 18 1 Kor 1, 27–30

ANTR AS SK YR IUS

Evangelija, kurią turime priimti

[...] kurią jūs ir priėmėte ir kurioje stovite. 1 Kor 15, 1

Kadangi Evangelija yra ypatinga Dievo žinia žmogui, reikia manyti, kad į ją bus vienaip ar kitaip reaguojama ir atsakoma. Aptariamoje Biblijos eilutėje matome, kad, išgirdusi Evangeliją, Korinto bažnyčia ją priėmė deramai – kaip nepaprastai vertingą žinią, kuri tapo [tikinčiųjų] stovėjimo Dievo akivaizdoje pamatu. Ir mes turime taip elgtis, jeigu norime būti teisūs prieš Viešpatį. PRIIMTI EVANGELIJĄ

Kad būtų išgelbėti, žmonės iš Dievo malonės privalo priimti Evangeliją. Tačiau ką tai reiškia? Žodis priėmėte ir lietuvių, ir biblinėje graikų kalboje niekuo neypatingas, tačiau Evangelijos kontekste tampa išskirtiniu – vienu radikaliausių žodžių Šventajame Rašte. Pirma, kai du dalykai prieštarauja vienas kitam arba net yra visiškai priešingi, priimti vieną iš jų reiškia atmesti kitą. Kadangi Evangelijos ir pasaulio nesieja jokie artimi ar draugiški saitai, norint priimti Evangeliją, reikia atmesti pasaulį. Štai koks radikalus gali būti Evangelijos priėmimo veiksmas. Priimti Evangelijos kvietimą ir juo sekti reiškia atmesti viską, ką galima pamatyti akimis ir paliesti rankomis, ir pasikliauti tuo, kas neregima.1 Tai reiškia atsisakyti asmeninės nepriklausomybės, teisės pačiam valdyti savo gyvenimą 1 Hbr 11, 1; 7, 27; 1 Pt 1, 8

Evangelijos jėga ir žinia

ir savanoriškai tapti Mesijo, kuris mirė prieš du tūkstančius metų, kaltinamas valstybės griovimu ir piktžodžiavimu, vergu. Tai reiškia atsisakyti būti dauguma, atmesti jos pažiūras ir prisijungti prie keikiamos ir tariamai menkos mažumos, vadinamos Bažnyčia. Tai reiškia rizikuoti viskuo šiame vieninteliame gyvenime, įsitikinus, kad šis perdurtasis pranašas yra Dievo Sūnus ir pasaulio Gelbėtojas. Priimti Evangeliją – tai ne tik pasimelsti, prašant Jėzaus, kad ateitų į širdį, bet atmesti pasaulį ir priimti viską, kuo Kristus skelbėsi esąs. Antra, Evangeliją priimantis žmogus pasitiki vien tik Jėzaus Kristaus asmeniu ir Jo atliktu darbu – tai vienintelis būdas būti teisiam Dievo akivaizdoje. Dažnai sakoma, kad besąlygiškai kuo nors pasitikėti pavojinga ar bent jau labai neišmintinga. Jeigu žmogus neturi jokio atsarginio plano ar alternatyvaus atsitraukimo būdo, jeigu nediversifikuoja savo investicijų, visus kiaušinius laiko sudėjęs viename krepšyje arba išeidamas sudegina visus tiltus, mūsų visuomenėje jis laikomas lengvabūdžiu. Tačiau būtent tai ir turi padaryti žmogus, kuris priima Jėzų Kristų. Krikščionių tikėjimas išskirtinis. Iš tiesų priimti Kristų reiškia atmesti bet kurią kitą viltį, nepasitikėti niekuo kitu, išskyrus Kristų. Būtent todėl apaštalas Paulius sakė, kad krikščionis yra labiausiai apgailėtinas iš visų žmonių, jeigu Kristus tėra apgaulė.2 Jeigu Jis nėra Gelbėtojas, tada krikščionis yra pražuvęs, nes neturi jokio kito plano, nieko daugiau, kuo galėtų pasitikėti. Tikėjimu jis pareiškia: „Mano Viešpatie, Tavimi pasitikiu. Jeigu Tu negali ar nenori manęs išgelbėti, tada galiausiai atsidursiu pragare. Aš neieškosiu jokio kito išsigelbėjimo būdo!“ Nuoširdžiai priimti Evangeliją – tai ne tik paniekinti nuodėmę ir jos atsižadėti, bet ir paniekinti bei atsisakyti pasitikėti bet kuo kitu, išskyrus Kristų, – ypač atsižadėti pasitikėti savimi. Būtent todėl iš tiesų atsivertusiam žmogui net menkiausia užuomina, kad teisumą prieš Dievą galima pelnyti savo paties dorybėmis ar nuopelnais, kelia kone šleikštulį. Nors gyvendamas naują gyvenimą Kristuje jis daro gerus darbus, tačiau toli gražu nepasitiki jais 2 1 Kor 15, 19

2 skyrius. Evangelija, kurią turime priimti

kaip išgelbėjimo priemone, o besąlygiškai pasikliauja tik Kristaus asmeniu ir Jo tobulu darbu. Trečia, priimti Evangeliją – tai leisti Jėzui Kristui viešpatauti absoliučiai visam tavo gyvenimui. Šiuolaikiniai evangelistai dažnai moko, kad žmonės turėtų padaryti Jėzų savo gyvenimo Viešpačiu. Tačiau būtų kur kas geriau, jeigu jie sakytų, kad Jėzus yra jų gyvenimo Viešpats, nepaisant to, ar dabar jie priklaups prieš Jį ant kelių iš meilės, ar sugniauš kumščius iš neapykantos. Šventasis Raštas skelbia, kad Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį mes nukryžiavome.3 Savo Karalių Jis pastatė šventajame kalne ir tyčiojasi iš tų, kurie prieš Jį sukyla.4 Tad Dievas neragina žmonių Jėzų padaryti savo Viešpačiu (lyg jie turėtų tokią galią), bet ragina gyventi absoliučiai paklūstant Tam, kurį Viešpačiu paskyrė pats Dievas. Todėl žmogus, kuris trokšta priimti Evangelijos privilegijas, pirmiausia turi nuspręsti, ar nori visą savo nepriklausomybę ir visą gyvenimo kontrolę patikėti Evangelijos Viešpačiui. Mes, pamokslininkai, privalome labai atidžiai išaiškinti [žmonėms] šio „sandorio“ sąlygas, jų nesumenkindami ir neužglaistydami, kad jos netaptų bemaž nepastebimos. Privalome pripažinti, jog nesame sąžiningi, jeigu nepaaiškiname Dievo ieškantiems, kad priimti Kristų yra ne tik pats išmintingiausias, bet ir pavojingiausias sprendimas, kokį tik galima padaryti. Juk Jėzus nėra prijaukintas liūtas, kaip Aslanas iš K. S. Luiso knygos Liūtas, ragana ir drabužių spinta, ir tikrai gali būti pavojingas. Jis turi teisę reikalauti bet ko iš tų, kurie išpažįsta Jo viešpatavimą. Tas pats Jėzus, kuris kviečia nuvargusius pas save, gali visko jų ir paprašyti, netgi pasiųsti juos į šį tamsų ir puolusį pasaulį, kad dėl Jo paaukotų savo gyvybes.5 Tie, kurie nesupranta Evangelijos kvietime glūdinčio pavojaus, išgirdo ją neaiškiai. Tačiau tie, kurie išgirdo ir iš [Dievo] malonės, nepaisydami pavojaus, atsiliepė į jos raginimą, pasielgė labai protingai. 3 Apd 2, 36 4 Ps 2, 4–6 5 Mt 11, 28; 10, 16. 39

Evangelijos jėga ir žinia

Kas galėtų būti išmintingiau nei sekti visagaliu visatos Kūrėju ir Palaikytoju, kuris amžina meile pamilo savo žmones, savo krauju juos atpirko ir ištikimai įvykdė visus jiems duotus pažadus?6 Tačiau, net jeigu Jis ir nebūtų toks, jeigu Jame nebūtų viso šio gerumo, sekti Juo vis tiek būtų protingiausia, nes kas gi gali atsispirti Jo valiai?7 Būtent dėl šios ir daugybės kitų priežasčių apaštalas ragina mus „aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ ir tai vadina mūsų dvasiniu „sąmoningu tarnavimu“.8 Ketvirta, priimti Evangeliją reiškia įgyti visiškai kitokį tikrovės suvokimą, kuriame visų dalykų centre yra Jėzus. Dėl to teologai išgelbėjimą ir krikščionišką gyvenimą vadina „kristocentrišku“. Jėzus tampa mūsų visatos centru, ištakomis, paskirtimi, tikslu ir mūsų esybės, ir visų darbų motyvacija. Priėmęs Evangeliją žmogus tiesiog pradeda gyventi visai kitame gyvenimo kontekste, ir tas kontekstas yra Kristus. Nors iš pradžių išoriniai tikrojo atsivertimo ženklai gali būti nelabai ryškūs, tačiau palaipsniui šio pokyčio rezultatai pasidarys stulbinantys. Panašiai kaip numetus akmenuką į ežerą, nuo Evangelijos pasklidę raibuliai galiausiai nuvilnys iki pat pakraščių ir pasieks visus tikinčiojo gyvenimo krantus. Iš tiesų atsivertęs žmogus Evangeliją priima ne kaip savo ankstesnio gyvenimo priedą, bet kaip jo pakaitalą. Priimti viena reiškia prarasti kita. Šito aiškiai mokė Jėzus: „Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“9 Galiausiai priimti Evangeliją reiškia priimti Kristų kaip vienintelį gyvenimo šaltinį ir palaikytoją. Jo neįmanoma priimti tik kaip tam tikros gyvenimo dalies arba priedo prie visų kitų gerų dalykų, kuriuos ir šiaip, be Kristaus, turi. Jėzus nėra koks nors aksesuaras, papuošiantis mūsų gyvenimą, padarantis jį geresnį. Kai priimame Evangeliją, Kristus tampa mūsų gyvenimu.10 6 Kol 1, 15–17; Hbr 1, 3; Jer 31, 3; Apr 5, 9; Hbr 13, 5; 2 Tim 2, 13; 2 Kor 1, 20; Mt 28, 20 7 Rom 9, 19; 2 Krn 20, 6; Job 9, 12; Dan 4, 35 8 Rom 12, 1 9 Mt 16, 25 10 Kol 3, 4

2 skyrius. Evangelija, kurią turime priimti

Nedaug dalykų yra labiau šventvagiškų už tokį: pamokslininkas pradžioje išgyręs netikinčiojo paties susikurtą nuostabų gyvenimą, išliaupsinęs visus jo pasiekimus, galiausiai priduria, jog jam vis dėlto kai ko dar reikia – iki visiškos gyvenimo pilnatvės jam trūksta tik Jėzaus. Apaštalas Paulius, kuris net nuostabiausius savo ankstesnio gyvenimo pasiekimus, palyginus su Kristumi, laikė sąšlavomis, taip tikrai nemanė.11 Mes niekada jokiam netikinčiajam neturime Kristaus pristatyti lyg vyšnaitės ant jau ir taip nuostabaus jo gyvenimo torto. Netikintis žmogus privalo pamatyti, kad neturi gyvenimo ir kad visi asmeniniai jo pasiekimai iki Kristaus tebuvo paminklas jo tuštybei – pastatytas iš smėlio ir greitai pranyksiantis. Jėzus mokė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“12 Šių „kietų žodžių“ prasmė ta, kad Kristus turi tapti mūsų gyvenimo maistu, o ne tik prieskoniu ar papildu.13 Tikinčiajam Jėzus yra Mana, krintanti iš dangaus, Uola, iš kurios vidury dykumos trykšta gyvojo vandens versmė, Vynmedis, kuriame jis pasilieka ir iš kurio gauna gyvenimą ir vaisingumą.14 Tikintysis, kuris iš tiesų turi dalį Kristuje, liaujasi siekti to, kas nėra duona ir negali pasotinti, o ieško duonos, nužengusios iš dangaus, kad ją valgytų ir nemirtų.15 Evangelijos pamokslininkas turi ne tik raginti žmones atgailauti, bet ir skelbti apie tai, ką jie privalo priimti. Pamokslininkas turi ne tik įvardinti ir pasmerkti alkio nemalšinantį šio amžiaus pašarą, bet ir nurodyti žmonėms kelią į vienintelį sandėlį, kuriame jie ras tikro maisto. Kaip ir Dovydas, jis privalo raginti visus žmones: „Ragaukite ir matykite, kad geras yra VIEŠPATS!“16 Be to, jis turi juos įspėti, jog įrodymas, kad žmogus iš tiesų paragavo Kristaus ir buvo išgelbėtas, yra toks: jis ir toliau Jo ragauja, ir toliau atranda pasitenkinimą 11 12 13 14 15 16

Fil 3, 7–8 Jn 6, 53 Jn 6, 60 Jn 6, 31–35. 41. 47–51. 58; 1 Kor 10, 4; Jn 15, 5–6 Iz 55, 2; Jn 6, 50 Ps 34, 8

Evangelijos jėga ir žinia

Kristuje, o mintis, kad kada nors galėtų būti atskirtas nuo Kristaus, jam atrodo nepakeliama. STOVĖTI EVANGELIJOJE

Mūsų aptariamoje Biblijos eilutėje sakoma, kad turime ne tik priimti Evangeliją, bet ir stovėti joje! Paulius rašo: „[...] aiškinu jums Evangeliją, kurią jums paskelbiau, kurią jūs ir priėmėte ir kurioje stovite...“ Šiuo paprastu teiginiu perteikiamos dvi skirtingos, tačiau tarpusavyje susijusios tiesos. Pirmoji nusako Evangeliją priėmusio tikinčiojo padėtį prieš Dievą, o antroji – tikinčiojo įsitikinimą arba apsisprendimą dėl Evangelijos. Abi šios tiesos itin reikšmingos tikinčiojo gyvenime. Pirmoji yra tvirtas pamatinis akmuo, į kurį privalo remtis krikščionio tikėjimas: būdamas Kristuje ir Evangelijoje jis gali stovėti ir Dievo akivaizdoje. Antroji tiesa – tai galinga veikiančioji jėga, formuojanti krikščionio gyvenimą: jis įsitvirtino Evangelijoje ir niekas jo nepajudins. Kertinė biblinės krikščionybės tiesa yra tokia: tikintysis gali būti teisus Dievo akivaizdoje tik stovėdamas Evangelijoje – vien per Kristų. Dovydo psalmėse skaitome apie didžiąją žmogaus dilemą: „Kas kops į Viešpaties kalną? Kas atsistos Jo šventoje vietoje? Tas, kas turi švarias rankas ir tyrą širdį, kuris nenukreipė savo sielos į tuštybes ir neteisingai neprisiekė.“17 Bet kuris žmogus, keliantis bent menkiausią prielaidą, kad egzistuoja asmeninis ir moralės standartus nustatantis Dievas, turėtų drebėti, skaitydamas šį Dovydo klausimą. Jeigu jis sveiko proto ir neužkietėjusios sąžinės, turi pripažinti, kad pats nepasižymi savybėmis, kurios jam užtikrintų priimtiną padėtį prieš visos žemės Teisėją.18 Šventajame Rašte sakoma, kad, jeigu jis pažvelgtų į savo vidų, suprastų, kad labiausiai už viską apgaulinga ir nedora yra jo širdis.19 Jeigu atidžiau patyrinėtų savo protą, pamatytų, kad ten tarpsta daug piktų minčių.20 Jeigu pasiklausytų savo kalbos, 17 18 19 20

Ps 24, 3–4 Ps 14, 1; 53, 1 Jer 17, 9 Jer 4, 14

2 skyrius. Evangelija, kurią turime priimti

suprastų, kad ji pilna apgaulės, keiksmų ir kartumo.21 Jei pažvelgtų į savo rankas, pamatytų, kad jos suteptos nesuskaičiuojamų piktadarysčių purvu. Jeigu iš nevilties mėgintų pridengti savo gėdą teisiausiais darbais, suprastų, kad apsirengė purvinais raupsuotojo skarmalais.22 Nors bandytų praustis šarmu ar balčiausiu muilu, vis tiek liktų suteptas dėl savo kaltės.23 Kur tik pasisuktų, visur būtų kaltinamas, smerkiamas, be vilties. Būtent tokią visiško bejėgiškumo ir galutinio pasidavimo akimirką [Dievo] apšviestas ir atgimdytas nusidėjėlis pažvelgia į Kristų ir Jame atranda viltį. Gręždamasis nuo savo teisuoliškumo, jis įtiki ir yra išteisinamas tik malone, tik per tikėjimą.24 Nuo šiol jis išsiskiria dviem krikščionio bruožais: didžiuojasi Kristumi Jėzumi ir nebepasitiki kūnu.25 Toks žmogus įstoja į didžią draugiją šventųjų, kurie patikėjo Dievu, ir tai jiems buvo įskaityta teisumu.26 Jis atsidavė Kristui ir Jo laikosi iš visų jėgų, kurias dar labiau sustiprina siaubingas įsivaizdavimas, kas jam būtų nutikę, jeigu būtų paliktas pats pasirūpinti savimi. Toks žmogus stovi tik Kristuje ir nesiryš nuo Jo atitolti. Jis tvirtai tiki, kad gali pakilti į Viešpaties kalną ir stovėti Jo šventoje vietoje vien tik Kristaus asmens ir nuopelno dėka. Perfrazuojant vieną senos giesmės autorių – „viltis jo remiasi tiktai Jėzaus krauju ir teisumu. Netiki pagrindu jokiu, vien tiktai Jėzum, Jo vardu. Stovi jis ant tvirtos Uolos, kita – vien smėlis grimztantis, tikrai vien smėlis grimztantis“.27 Krikščionių tikėjimas žada [žmogui] teisiojo padėtį Dievo akivaizdoje tiktai per Kristų. Todėl mes privalome būti ryžtingai apsisprendę laikytis Evangelijos ir stovėti joje. Verta pastebėti, kad žodis „stovėti“ yra išverstas iš graikų kalbos žodžio hístemi, bendri21 22 23 24 25 26 27

Rom 3, 13–14 Iz 64, 6 Jer 2, 22 Ef 2, 8–9 Fil 3, 3 Pr 15, 6; Gal 3, 6 Adaptuota pagal Edvardo Moto giesmę „Tvirčiausia Uola“.

Evangelijos jėga ir žinia

nio termino, reiškusio fizinį stovėjimo veiksmą. Tačiau Naujajame Testamente jis dažnai vartojamas įsitikinimui, ryžtui, pastovumui, tvirtumui ir buvimo nesvyruojančiu, nepajudinamu bruožui nusakyti. Rašydamas apie dvasinę kovą Paulius tris kartus vartoja šį terminą, norėdamas paraginti tikinčiuosius „išstovėti prieš velnio klastas“.28 Iš šiam žodžiui giminiško veiksmažodžio suprantame, kad tikintieji privalo „tvirtai stovėti“ Viešpatyje, tikėjime, Dievo malonėje ir laikytis apaštalų tradicijų.29 Visų svarbiausia, tikintysis privalo tvirtai stovėti Evangelijoje ir nesitraukti nuo jos. Jeigu šis pamatinis akmuo pašalinamas, sugriūva visas pastatas. Kaip tik dėl šios priežasties apaštalas Paulius išsakė vieną griežčiausių priekaištų Galatijos bažnyčiai: „Stebiuosi, kad jūs nuo To, kuris pašaukė jus į Kristaus malonę, taip greitai persimetate prie kitokios evangelijos, kuri, tarp kitko, nėra kitokia, o yra tik jus klaidinantys žmonės, norintys iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią evangeliją, negu mes jums paskelbėme, – tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip ir dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas!“30 Svarbus yra kiekvienas Šventojo Rašto žodis, kiekviena doktrina, tačiau kai kurios doktrinos svarbesnės už kitas. Amžinasis mūsų išgelbėjimas priklauso ne nuo kurio nors ekleziologijos ar eschatologijos31 niuanso, bet absoliučiai – tik nuo Evangelijos. Net pats mąsliausias ir labiausiai subrendęs krikščionis per visą savo žemiškos piligrimystės laiką gali pakeisti nuomonę dėl daugelio ne tokių reikšmingų tikėjimo principų, tačiau jis nė už ką neatsitrauks 28 Ef 6, 11. 13–14 29 Tas giminiškas žodis yra vėlyvojo esamojo laiko veiksmažodis stéko, kilęs iš įvykio veikslo esamojo laiko estéka, o pastarasis – iš hístemi. Fil 4, 1; 1 Tes 3, 8; 1 Kor 16, 13; 1 Pt 5, 12; 2 Tes 2, 15. 30 Gal 1, 6–9 31 „Ekleziologija“ yra mokymas apie bažnyčią, o „eschatologija“ – apie pabaigą, paskutiniuosius laikus.

2 skyrius. Evangelija, kurią turime priimti

nuo Evangelijos pagrindų.32 Vyras, moteris, jaunuolis ar vaikas, jeigu tik iš tiesų priėmė Evangeliją, ir toliau tvirtai joje stovės, ir būtent ši stovėsena įrodo, kad jie iš tiesų ją priėmė. Gyvename pasaulyje, kuris priešiškas Jėzaus Kristaus Evangelijai ir jos nekenčia. Maža to, pasaulis valdomas piktojo, kuris priešinasi Evangelijai labiau nei visoms kitoms doktrinoms ir tikrai, jeigu tik galėtų, išnaikintų ją visoje visatoje.33 Tiesą sakant, šėtonas su malonumu kiekvienam žmogui į rankas įduotų Bibliją ir skatintų laikytis kiekvieno jos įsakymo, jeigu tik mainais už tai gautų Evangeliją, nes be jos visa krikščioniško tikėjimo sistema tampa nieko verta. Mes, tikintieji, privalome ne tik priimti Evangeliją, bet ir tvirtai joje stovėti. Turime būti budrūs ir pasiruošę šėtono klastoms, kad jo kėslai mums nebūtų nežinomi.34 Kai vadinamieji gelbėtojai siekia pavogti mūsų pasitikėjimą Kristumi, nesileiskime jų suviliojami! Kai legalistai mūsų pasitikėjimą Kristumi siekia papildyti dar kuo nors, privalome jiems nepasiduoti. Kai patys save iškėlę pranašai nori suvynioti Evangeliją į naują pakuotę, paversdami ją aktualesne ar patrauklesne mūsų kultūrai, nesekime jais. Kai kaltintojas pirštu rodo į mūsų nuodėmę ir tyčiojasi iš mūsų vilties ir šlovės, mes privalome rodyti jam Evangeliją ir stovėti joje. O kai jo kaltinimai virsta meilikavimais ir jis rodo į mūsų dievobaimingumą kaip vertą atlygio, privalome jį pasmerkti ir pasižadėti: „Aš niekuo nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui.“35

32 33 34 35

Kol 1, 22–23 1 Jn 5, 19 2 Kor 2, 11 Gal 6, 14

TR EČIAS SK YR IUS

Evangelija, kuria esame išgelbėti

[...] ir kuria esate išgelbėti, – jeigu jūs laikotės to žodžio, kurį jums paskelbiau; kitaip jūs įtikėjote veltui. 1 Kor 15, 2

Kiekviena krikščioniško tikėjimo doktrina turi būti traktuojama, laikantis tam tikro balanso [kitų doktrinų atžvilgiu]. Kai vienos kurios nors tiesos svarbą pervertiname, o kitas pamirštame ar ignoruojame, kyla didžiulis pavojus suklysti. Tačiau pernelyg sureikšminti Evangelijos išskirtinumą – tiesiog neįmanoma. Pabrėždami Evangelijos svarbą, niekada nepersistengsime, nes Evangelija – didžiausias Dievo apreiškimas žmonėms ir vienintelė žinia, per kurią jie gali būti išgelbėti. Taigi Evangelija yra toji žinia, kurios turime laikytis itin tvirtai. Nors daugelio biblinių doktrinų neteisingas supratimas nekelia pavojaus mūsų likimui amžinybėje, tačiau net menkiausias nukrypimas nuo biblinės tiesos yra pavojingas. Klysti dėl Evangelijos – tai klysti dėl visko! O jeigu nelaikome jos išskirtine, iš viso jos nesuprantame! EVANGELIJA, KURI GELBSTI

Mūsų nagrinėjamoje Biblijos eilutėje frazė „esate išgelbėti“ išversta iš esamojo laiko veiksmažodžio, apibrėžiančio ir dabartinį procesą, ir būsimą tikrovę.1 Ją galima išversti ir taip: „kuria jūs 1 David E. Garland, 1 Corinthians, Baker Exegetical Commentary on the New Testament (Grand Rapids: Baker Academic, 2003), p. 682.

esate gelbstimi“. Svarbu nepamiršti, kad išgelbėjimas Šventajame Rašte nusakomas trimis veiksmažodžio laikais: būtuoju, esamuoju ir būsimuoju. Jeigu nekreipsime dėmesio į bent vieną iš šių laikų ar išgelbėjimo aspektų, negalėsime teisingai ir sveikai suprasti išgelbėjimo kaip visumos. Praeityje Dievas išgelbėjo tikintįjį iš nuodėmės pasmerkimo. Tai įvyko atsivertimo akimirką, kai krikščionis patikėjo Dievo liudijimu apie Evangeliją, ir tai buvo jam įskaityta teisumu.2 Šventajame Rašte tai dažnai dar vadinama išteisinimu.3 Dabartyje tikintysis yra gelbstimas iš nuodėmės valdžios. Tai tęstinis procesas, Naujajame Testamente vadinamas laipsnišku pašventinimu. Tikintysis yra Dievo kūrinys, ir Viešpats veikia jame, suteikdamas ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo.4 Veikdamas per Žodį ir Dvasią, išbandymus ir sunkius išmėginimus, palaimindamas ir sudrausmindamas, Dievas tikintįjį keičia, visą jo (arba jos) gyvenimą darydamas vis panašesnį į Jėzaus Kristaus atvaizdą.5 Ateityje tikintysis bus visiškai ir amžinai išgelbėtas iš nuodėmės ir jos valdžios. Šis paskutinis etapas įprastai vadinamas pašlovinimu ir yra lygiai toks pat tikras, kaip ir pirmieji du, nes Tas, kuris pradėjo gerą darbą, jį ir užbaigs iki galo.6 Vadinamoje „auksinėje“ išgelbėjimo sekoje apaštalas Paulius teigia štai ką: „Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems. O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino.“7 Mes gyvename dienomis, kai laikini ir menkaverčiai dalykai pernelyg sureikšminami, tačiau Dievo žmonės neturėtų taip daryti. 2 3 4 5 6 7

Rom 4, 20–22 Rom 5, 1 Ef 2, 10; Fil 2, 13 Rom 8, 29 Fil 1, 6 Rom 8, 28–30

Evangelijos jėga ir žinia

Mes trokštame laikinų malonumų lyg jie iš tiesų būtų verti tokio susižavėjimo. Vis dėlto privalome laikytis vienintelės tiesos: pats didžiausias Evangelijos pažadas yra išgelbėjimas. Visi kiti pažadai ir privalumai nublanksta, palyginti su šiuo vieninteliu dalyku: Evangelija yra gelbstinti Dievo jėga, ir kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.8 Pasak apaštalo Petro, išgelbėjimas yra svarbiausia krikščionio tikėjimo išdava arba tikslas.9 Tas tikslas, gautas po viso Kristaus atlikto darbo dėl savo žmonių, ir turi būti didžiausias tikinčiojo troškimas bei siekis, į kurį jis veržiasi iš visų jėgų. Dievas negali duoti didesnės dovanos, o tikintysis negali turėti didesnės vilties ar motyvo nei galutinis jo išgelbėjimas per Jėzaus Kristaus Evangeliją. Kai suvokiame, kas mes buvome iki Kristaus, ir ko, būdami tokios būklės, nusipelnėme, tada dar geriau suprantame Evangelijos didingumą [ir svarbą] mums. Iš prigimties ir savo darbais buvome nusidėjėliai, sugedę iki visiško nuopuolio. Buvome Įstatymo laužytojai, nusikaltėliai, negalintys išsakyti jokio pasiteisinimo ar argumento Dievo teisme.10 Nusipelnėme tik mirties ir amžino pasmerkimo, tačiau dabar mus gelbsti paties Dievo Sūnaus kraujas. Dar tada, kai buvome nepataisomi nusidėjėliai ir Dievo priešai, Kristus mirė už bedievius.11 Per Jį mes, kurie buvome toli nuo Jo, dabar tapome artimi.12 Jame mes turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal Jo malonės turtus.13 Esame išvaduoti iš nuodėmės, sutaikyti su Dievu ir galime su Juo bendrauti kaip Jo vaikai! Ko gi dar galėtume trokšti, ko daugiau mums reikia? Argi Jo išgelbėjimo dovanõs, suteiktos per vienintelio Dievo Sūnaus mirtį, nepakanka, kad mūsų širdys per amžių amžius būtų sklidinos džiaugsmo? Argi to nepakanka, kad turėtume svarų motyvą gyventi 8 9 10 11 12 13

Rom 1, 16; 10, 13 1 Pt 1, 9 Ef 2, 1–3; Rom 3, 10–19 Rom 5, 6–10 Ef 2, 13 Ef 1, 7

3 skyrius. Evangelija, kuria esame išgelbėti

dėl To, kuris mirė už mus? Kokių gi dar mums reikia pažadų? O gal kur kas uoliau gyventume Kristui, jei Jis mums žadėtų ne tik išgelbėjimą, bet ir išgydymą, gyvenimą be rūpesčių, turtus ir šlovę? Ką gi reiškia šie dalykai, palyginti su išgelbėjimo dovana ir galimybe pažinti Jį? Šalin tuos, kurie mėgina mus įkalbėti, kad [kam nors] pasišvęstume, žadėdami mums ką nors kitą, o ne Jėzų Kristų! Net jeigu netektumėte visų mylimiausių žmonių, gulėtumėte pūdamas mėšlo krūvoje, o jūsų vardą šmeižtų ir draugai, ir priešai, vis tiek turėtumėte atrasti savyje dievotumo Jį mylėti, garbinti ir Jam tarnauti, tik dėl šios vienos priežasties: Jis praliejo savo kraują, kad išgelbėtų jūsų sielą. Būtent ši šventa aistra kursto tikrą ir tyrą tikėjimą. Tad kodėl vien tik amžinojo išgelbėjimo pažadas, regis, nebeturi tiek jėgos, kad patrauktų žmones prie Kristaus? Kodėl šiuolaikinį žmogų labiau domina tai, kaip Evangelija gali padėti šiame gyvenime? Pirma, taip yra todėl, kad pamokslininkai nebeskelbia apie neišvengiamą [Dievo] teismą ir pragaro pavojus. Kai jie bibliškai ir aiškiai apie tai moko, žmonės ima suvokti, jog didžiausias jų poreikis – būti išgelbėtiems iš amžinojo pasmerkimo, o „praktiškesni“ šio laikmečio poreikiai, palyginti su juo, tampa nereikšmingi. Antra, mes turime suprasti, kad dauguma žmonių gatvėje ir netgi tų, kurie lanko bažnyčią, yra kūniški, ir šie kūniškai mąstantys žmonės kur kas labiau brangina šį pasaulį, o ne būsimąjį. Tokie mažai domisi Dievo ir amžinybės reikalais.14 Daugelis kur kas mieliau nueis į savivertės didinimo ar savęs realizavimo konferenciją, nei klausys pamokslo apie pašventinimą, be kurio nė vienas neregėsime Viešpaties.15 Daugelis keliaus per jūrą ir sausumą, kad susikurtų geresnį gyvenimą dabar, tačiau nenueis į kitoje gatvės pusėje vykstančius krikščionių susirinkimus, kuriuose kalbama apie begalinę Kristaus vertę ar Jo kančias Golgotoje! Evangelija iš tiesų gali pagerinti žmogaus padėtį bei gyvenimo sąlygas; dažnai taip ir įvyksta, tačiau, būdami Evangelijos 14 Rom 8, 5 15 Hbr 12, 14

Evangelijos jėga ir žinia

rievaizdai, mes privalome nepasiduoti gundymui pritraukti kuo p daugiau klausytojų ir narių į bažnyčią, viliodami juos bet kokiais pažadais ar blizgučiais, kurie nėra Jėzus Kristus ir amžinasis gyvenimas. Nors šiame moderniame evangelizavimo amžiuje tai bus palaikyta visų radikalumo ribų peržengimu, gerai darysime, jeigu žmonėms šauksime: „Jėzus Kristus tau žada du dalykus – amžiną išgelbėjimą, kuriuo turi viltis, ir kryžių, ant kurio teks mirti.16 Dvasia ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!“17 TVIRTAI LAIKYTIS EVANGELIJOS

Doktrina apie šventųjų ištvėrimą iki galo yra viena brangiausių tiesų tam tikinčiajam, kuris ją supranta.18 Didžiausia paguoda ir padrąsinimas yra žinoti, kad Tas, kuris mumyse pradėjo gerą darbą, jį ir užbaigs.19 Tačiau ši doktrina buvo neregėtai iškraipyta, tapo pagrindine klaidingo užtikrintumo, kurį puoselėja daugybė neatsivertusių, vis dar nuodėmėje gyvenančių žmonių, atrama. Tai „kieti žodžiai“, tačiau vis dėlto teisingi. Mūsų aptariamoje Biblijos eilutėje, skyriaus pradžioje, apaštalas Paulius rašo: „[...] esate išgelbėti, – jeigu jūs laikotės to žodžio, kurį jums paskelbiau.“ Jungtuku „jeigu“, prasideda sąlygos šalutinis sakinys ir to negalime ignoruoti. Logika aiški: žmogus yra išgelbėtas, jeigu tvirtai laikosi Evangelijos, o jeigu jos nesilaiko, – nėra išgelbėtas. Tai visai ne doktrinos apie šventųjų ištvėrimą iki galo paneigimas, o veikiau paaiškinimas. Nė vienas iš tų, kurie iš tiesų įtikėjo ir buvo išgelbėti, nepražus ir nebus amžinai pasmerktas. Juos išgelbėjusio Dievo malonė bei jėga išlaikys juos iki paskutinės dienos. Tačiau 16 Šiuos raginimo žodžius autorius ne pats sugalvojo, bet išgirdo prieš daugelį metų lankydamas Leonardo Reivenhilo susirinkimus. 17 Apr 22, 17 18 Pirmajame oficialiai patvirtintame baptistų išpažinime „Principų santrauka“ (Abstract of Principles) doktrina apie šventųjų ištvėrimą iki galo apibūdinama šitaip: „Tie, kuriuos Dievas priėmė Mylimajame ir pašventino savo Dvasia, niekada visai ar galutinai neatsiskirs nuo malonės būklės, bet neabejotinai ištvers iki galo.“ 19 Fil 1, 6

3 skyrius. Evangelija, kuria esame išgelbėti

tikrą jų tikėjimą įrodo tai, kad jie gyvena dievotai ir nenusigręžia nuo Dievo. Nors jie ir toliau kovos su kūnu ir ne kartą suklups, visas jų gyvenimo kelias liudys aiškią ir reikšmingą jų tikėjimo ir dievotumo pažangą. Ištvermė jų negelbsti ir nepadaro Dievo malonės objektais, tačiau patvirtina, kad jie yra tos malonės objektai, iš tiesų išgelbėti tikėjimu. Paprasčiau sakant, tikrojo atsivertimo įrodymas ar patvirtinimas yra tai, jog išpažįstantis tikėjimą Kristumi krikščionis ištveria tame tikėjime ir auga pašventinimu visą savo gyvenimą. O jeigu asmuo išpažįsta tikėjimą Kristumi, tačiau atpuola arba nedaro jokios pažangos dievotumu, tai nereiškia, kad jis prarado išgelbėjimą. Tai parodo, kad jis niekada nebuvo iš tiesų atsivertęs. Šią tiesą galima aptikti visose Šventojo Rašto vietose, kuriose mokoma apie išgelbėjimą. Jėzus mokė, kad tik tas, kuris ištvers iki galo, bus išgelbėtas.20 Palyginime apie sėjėją Jis aiškino, kad, nors atrodys, jog Dangaus karalystės Evangeliją priėmė daugybė žmonių, dauguma jų atkris dėl sunkumų, persekiojimų dėl Žodžio, pasaulio rūpesčių ir turtų apgaulės.21 O apaštalas Jonas apie tuos, kurie paliko Efezo bažnyčią, rašė: „Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis.“22 Svarbu dar kartą pastebėti, kad šios Šventojo Rašto ištraukos nepaneigia tikinčiojo saugumo Kristuje. Iš tiesų atgimęs Dievo vaikas tikės visą likusį gyvenimą, nes Tas, kuris pradėjo jame gerą darbą, ir toliau bus ištikimas ir suteiks jam jėgų.23 Tačiau šie įspėjimai yra itin svarbūs krikščionio tikėjimui ir jų negalima ignoruoti. Jie padeda mums įžvelgti skirtumą tarp tikro ir tariamo atsivertimo, ragina tikintįjį dar uoliau stengtis sutvirtinti savo pašaukimą ir išrinkimą.24 Šie įspėjimai ypač aktualūs stebint Vakarų Europos ir JAV krikščionių evangelikų būklę, jie turi milžinišką, tiesiog radikalią 20 21 22 23 24

Mt 24, 13 Mt 13, 21–22 1 Jn 2, 19 Fil 1, 6 2 Pt 1, 5–10

Evangelijos jėga ir žinia

reikšmę daugeliui išpažįstančiųjų tikėjimą Kristumi. Daug yra tokių, kurie mano, kad yra išgelbėti, tikri krikščionys, nes kartą pasimeldė [nusidėjėlio] malda ir pakvietė Jėzų į savo širdį. Tačiau jie neaugo tikėjimu. Niekada neatsižadėjo pasaulio arba, net jeigu tai ir padarė, netrukus ten vėl sugrįžo. Jų gyvenimo tikrovėje nematyti Dievo baimės. Jų gyvenime nejusti Dievo malonės kvapo. Nėra jokių išorinių jų vidinio keitimosi požymių. Nematyti nė menkiausios žymės tos drausmės, kurią Dievas teikia visiems savo vaikams.25 Vis dėlto jie yra tikri dėl savo išgelbėjimo, kliaudamiesi tuo vieninteliu, praeityje padarytu sprendimu ir įsitikinimu, kad nusidėjėlio malda buvo išties nuoširdi. Ir nors toks įsitikinimas labai plačiai paplitęs, jis neturi jokio biblinio pagrindo. Atsivertimas iš tiesų įvyksta tam tikru, ypatingu momentu, kai įtikėję Jėzų Kristų žmonės pereina iš mirties į gyvenimą.26 Tačiau pagal Bibliją, pagrindą užtikrintumui, kad žmogus iš tiesų perėjo iš mirties į gyvenimą, suteikia ne tik paties atsivertimo momento, bet ir gyvenimo po atsivertimo ištyrimas. Aplinkui kerojant kūniškumui, apaštalas Paulius neprašė korintiečių dar sykį įvertinti praeityje įvykusį jų atsivertimą, bet ragino juos ištirti savo gyvenimą dabar.27 Gerai darysime, jeigu seksime Pauliaus pavyzdžiu ir tą patį patarsime tokiems tariamiems atsivertėliams. Jie privalo žinoti (o mes privalome juos pamokyti), kad tikrai gelbstinčio Dievo darbo praeityje įrodymas yra to darbo tąsa dabartyje ir iki pat paskutinės dienos. Esame išgelbėti, jeigu tvirtai laikomės Žodžio, kuris buvo mums paskelbtas. Jeigu ne, neturėtume būti visiškai tikri, arba iš viso neturėtume būti tikri, kad esame išgelbėti. Deramai, įtikinamai ir užjaučiamai paskelbta ši paprasta Biblijos tiesa sugriautų klaidingą daugybės bažnyčią lankančių žmonių užtikrintumą ir daugelį atvestų į išgelbėjimą. 25 Hbr 12, 8 26 Jn 5, 24 27 2 Kor 13, 5

3 skyrius. Evangelija, kuria esame išgelbėti

O, kad Dievas pakeltų žmonių, kurie suprastų, kad toks klaidingas užtikrintumas yra viena iš didžiausių šio amžiaus ligų, lyg amaras, ėdantis bažnyčios liudijimą. Kada gi mes pagaliau suvoksime, kad viena didžiausių dirvų misijoms Vakaruose yra mūsų pačių bažnyčios kiekvieną sekmadienio rytą? Kada gi pripažinsime, kad būtent mūsų paviršutiniškas Evangelijos traktavimas, tikrojo atsivertimo esmės nesupratimas, gailestingo bažnytinio drausminimo atsisakymas ir privedė prie šios didžios ir mirtinos apgavystės?

K ETVIRTAS SK YR IUS

Visų svarbiausia – Evangelija

Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats gavau. 1 Kor 15, 3

Nėra jokio kito tokio svarbaus tiesos žodžio, kaip Jėzaus Kristaus Evangelija. Šventajame Rašte gausu ir kitų žinių, kurių net mažiausios yra vertingesnės už visus šio pasaulio turtus kartu sudėjus ir reikšmingesnės už didingiausias mintis, kada nors užgimusias žmonių prote. Jeigu net Šventojo Rašto dulkės yra brangesnės už auksą, kaipgi mums tada apskaičiuoti Evangelijos vertę ir svarbą?1 Net pačioje Biblijoje Evangelijos žinia neturi sau lygių. Netgi didinga pasaulio sutvėrimo istorija lenkiasi prieš šią žinią apie kryžių. Mozės įstatymas ir pranašų žodžiai nurodo į šią nepaprastą atpirkimo žinią. Net ir stebuklingas antrasis [Kristaus] atėjimas atsiduria Evangelijos šešėlyje. Nė kiek neperdėsiu pasakęs, kad Jėzaus Kristaus Evangelija yra vienintelė didingoji ir esminė žinia, krikščioniško tikėjimo akropolis, tikinčiojo vilties pamatas.2 Už ją nėra nieko svarbesnio, naudingesnio ir būtinesnio Dievo šlovės ir karalystės skelbimui! Kalbėdami Patarlių knygos kalba apie Evangeliją galime pasakyti štai ką: „Ją įsigyti yra naudingiau 1 Job 28, 6 2 Žodis „akropolis“ yra sudarytas iš dviejų graikų kalbos žodžių: akro, reiškiančio „aukštas“, ir polis – „miestas“. Tad Evangelija yra aukščiausias krikščioniško tikėjimo taškas, įtvirtintas jo miestas.

negu įsigyti sidabro, ir pelno iš jos yra daugiau negu iš geriausio aukso. Ji brangesnė už deimantus, su ja nesulyginama visa, ko galėtum trokšti.“3 Tai tikra tiesa, ir mus turėtų visiškai užvaldyti begalinis troškimas suprasti Evangeliją. Tai neįvykdoma užduotis, tačiau verta didžiausių mūsų pastangų: Evangelijoje slypi neišsemiami Dievo turtai, ji – tikrojo tikinčiojo džiaugsmo šaltinis. Kad galėtume skelbti Dievo malonės gelmes, perteiktas šioje vienintelėje žinioje, verta atsiriboti nuo visų menkesnių siekių ir malonumų. Puikų šios aistros apibūdinimą aptinkame Jobo knygos 28 skyriaus 1–9 eilutėse: Yra sidabro gyslų ir vietų, kur gryninamas auksas. Geležis kasama iš žemės. Iš akmens išlydomas varis. Žmogus nustato ribą tamsai ir ieško visose įdubose rūdos – tamsos ir mirties šešėlio akmens. Jis įrengia kasyklas vietose, kur nėra žengusi koja, leidžiasi į gelmes toli nuo žmonių. Žemės paviršiuje užauga duona, o gelmėje žemė išrausiama kaip po gaisro. Safyrą randa jos uolienose, aukso dulkės yra joje. Kelio tenai nežino plėšrus paukštis, nematė jo nė vanago akis. Liūto jaunikliai jų nemindo, ir liūtas tais takais nevaikštinėja. Jis [žmogus] ištiesia ranką į kietas uolas ir kalnų pamatus kasinėja.

Net senajame Jobo pasaulyje buvo žmonių, kurie ryždavosi išmėginti savo galimybių ribas, atsisakyti įprasto gyvenimo žemės paviršiuje, prieblandoje ir tamsoje brautis pro kietas uolienas, rizikuoti gyvybe ir sveikata, nepalikti nė vieno akmens nepatikrinto, ieškant šios žemės turtų. Tad kaip dar labiau mes, būdami apšviesti Šventosios Dvasios, paragavę gerojo Dievo žodžio ir ateinančio amžiaus jėgų, turėtume trokšti nuošalyje palikti menkesnės šlovės dalykus ir siekti Dievo šlovės Jėzaus Kristaus Evangelijoje!4 Kodėl tad tikroji aistra Evangelijai tokia reta tarp Dievo žmonių? 3 Pat 3, 14–15 4 Hbr 6, 4–5

Evangelijos jėga ir žinia

ATSKIESTA EVANGELIJA

Pirma, privalome suprasti, kad tą Evangeliją, kuri „vieną kartą visiems laikams buvo duota šventiesiems“, pastarųjų laikų krikščionių kartos kaip reikiant pakoregavo ir supaprastino.5 Atidžiai pažvelgę į Šventąjį Raštą, greitai pastebėsime didžiulį turinio ir kokybės skirtumą tarp apaštalų Evangelijos ir mūsų sušiuolaikintos jos versijos. Net kai skaitome reformatorių, puritonų, Edvardso, Vitfildo, Sperdženo ar net ne tokių senų laikų pamokslininkų, pavyzdžiui, Martino Loido-Džounso skelbtą Evangeliją, iš karto suvokiame, kad šiandien tik skeletas tėra likęs iš tos nuostabios, jų taip išsamiai aiškintos Evangelijos, kurią susiaurinome iki kelių dvasinių dėsnių ir „romiečių kelio, vedančio į išgelbėjimą“. 6 Mes ją supaprastinome, pavertėme lengvai visiems suprantamu tikėjimo išdėstymu, ir didžioji dalis pirminio jos grožio tiesiog dingo, mažai liko ir šlovės, kuria būtų galima žavėtis ar išsamiau tyrinėti. Tai tiesa, kad Dievas turi planą, ir kad esame nusidėjėliai, kad Kristus mirė ir vėl prisikėlė, idant būtume išgelbėti tikėjimu, tačiau vien tai, kad šiuos teiginius įsimename, dar nereiškia, jog žinome ar suprantame Evangeliją. Mes negalime palikti tokių brangakmenių nepastebėtų! Gyvūnus galime išmokyti pamėgdžioti ir pakartoti, bet Šventąjį Raštą privalome ištyrinėti ir išsiaiškinti šių dalykų prasmę. Kaip kalnakasiai [iš pateiktos Jobo knygos ištraukos], turime ryžtis išmėginti savo galimybių ribas, atsisakyti trumpalaikių džiaugsmų ir ilgas Biblijos tyrinėjimų bei maldos valandas skverbtis vis gilyn, siekdami Evangelijos pažinimo atlygio. Kitaip dėl savo neišmanymo visada liksime užkietėjusios širdies žmonėmis.7 Turime nukreipti akis į uolą, iš kurios buvome iškirsti.8 Privalome stengtis iš naujo atrasti senųjų laikų Evangeliją, leisti jai mus atgaivinti ir aistringai ją 5 6 7 8

Jud 1, 3 1 Tim 1, 11 Ef 4, 18 Iz 51, 1

4 skyrius. Visų svarbiausia – Evangelija

skelbti, kaip dera žmonėms, kurie pažįsta Dievą ir supranta, ką Jis dėl jų padarė!9 MENKINANTIS POŽIŪRIS Į EVANGELIJĄ

Antra priežastis, kodėl Dievo žmonės šiandien stokoja aistros Evangelijai, yra ta, kad daugelis jai teikia tik šiek tiek daugiau svarbos negu „bazinei krikščionybei“ arba traktuoja kaip kūdikio žingsnelį į tikėjimą, kurį išmokus, jis tampa nebeįdomus ir siekiama gilesnių dalykų. Vis dėlto tai visiška netiesa. Būtent Evangelija ir yra krikščionybės gelmė! Kai Kristus ateis antrąjį kartą, taps aiški eschatologija ir Apreiškimo knyga, tačiau Dievo šlovės, kuri apreikšta Jėzaus Kristaus Evangelijoje, niekada nesuvoksime iki galo. Tas, kam atrodo, kad jau pakankamai gerai išmano Evangeliją ir ją padėjęs į šalį gali tyrinėti gilesnius dalykus, pasielgtų teisingai, pasinaudodamas apaštalo Pauliaus pamokymu: „Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti.“10 Jeigu turėtume galią atgaivinti didžiausius žmonijos istorijoje teologus ir pamokslininkus, jie visi paliudytų, kad per visą savo žemiškąją kelionę tebuvo kūdikiai, kalbant apie Evangelijos supratimą. Kartu su Patarlių knygos išminčiais jie sušuktų: „Aš suprantu mažiau negu kiti ir neturiu žmogaus proto. Aš nesimokiau išminties ir neturiu Šventojo pažinimo.“11 Turime suprasti, kad mūsų kelionė gilinantis į Evangeliją tęsis kur kas ilgiau negu tik šis gyvenimas – amžinybių amžinybes. Su kiekviena naujai atrasta tiesa Evangelijos šlovė mus trauks vis labiau, kol persmelks visas mūsų mintis ir užvaldys mūsų valią. Galbūt klausiate savęs, ar yra kažkas, ko iš tiesų būtų verta siekti, kažkas taip įspūdinga, kad prikaustytų visą jūsų dėmesį. Noriu jus padrąsinti – Evangelija yra kur kas daugiau nei tai, ką apie ją girdėjote, joje – tokia šlovė, kurios tiesiog neįmanoma išsemti. Tiesą sakant, mes visą amžinybę stengsimės pažinti šlovę, kurios 9 Dan 11, 32 10 1 Kor 8, 2 11 Pat 30, 2–3

Evangelijos jėga ir žinia

prisotinta ši vienintelė žinia, ir net po amžinybių amžinybės joje dar liks beribė, mūsų nepastebėta jos šlovė. Evangelija visada bus tokia, į kurią trokšta pažvelgti angelai ir atpirktieji!12 Niekad nepamirškite – turite nuolat augti Evangelija ir jos pažinimu. Ji nėra tik bazinė krikščionybė, bet krikščionybė nuo A iki Z. Jūs dar nesate „įvaldę“ Evangelijos ir niekada šito nepadarysite, veikiau ji užvaldys jus! MOKYMO APIE EVANGELIJĄ STOKA

Trečia priežastis, kodėl tikintieji stokoja aistros Evangelijai, kyla dėl klaidingos ir mirtinai pavojingos prielaidos: mes manome, kad Dievo žmonės, ypač Dievo tarnai, Evangeliją supranta, todėl vengiame juos jos mokyti, jau nė nekalbant apie tai, kad tokį mokymą laikytume svarbiausiu dalyku. Kai naujai įtikėjęs žmogus išeina į priekį ir viešai išpažįsta [Kristų], kiek laiko po to jis paprastai būna mokomas Evangelijos? Dažniausiai kas nors vos kelias minutes jį pakonsultuoja, pasinaudodamas kelių punktų evangeline brošiūrėle, o tada jis nukreipiamas į naujai įtikėjusiųjų grupelę išklausyti praktinių krikščioniško gyvenimo instrukcijų. O kiek su Evangelija susijusių pamokymų jis išgirsta iš sakyklos? Galimas daiktas, kad toks žmogus visą gyvenimą vaikščios į bažnyčią, tačiau nė karto taip ir neišgirs pamokslų, kuriuose būtų deramai ir specialiai aiškinama, ką Kristus atliko Golgotoje ir prisikeldamas iš kapo. O jeigu pajustų pašaukimą tarnauti, kiek seminarijoje gautų pamokų, kurios būtų skirtos tiktai Evangelijos turiniui ir pritaikymui? Reikėtų gerai paieškoti, peržiūrėti daugybės krikščioniškų mokymo įstaigų programas, kol surastum bent vieną tokį mokymo kursą. Prieš pradedant valdyti dievotam karaliui Jozijui, Viešpaties įstatymo knyga daugybę metų gulėjo pamesta šventykloje.13 Argi ne tas pats nutiko ir mums? Argi krikščionys evangelikai nepametė Evangelijos? 12 1 Pt 1, 12 13 2 Krn 34, 14–21

4 skyrius. Visų svarbiausia – Evangelija

EVANGELIJOS NEPAISYMAS PAMOKSLAUJANT

Ketvirta ir paskutinė priežastis, kodėl bažnyčių tikintieji stokoja aistros Evangelijai, yra ta, kad jos taip pat stokoja jų ganytojai. Kristaus tarnas visų pirma yra Kristaus Evangelijos dvasininkas. Tai didžioji mūsų, Dievo paslapčių tvarkytojų, tarnystė, privilegija ir pareiga.14 Nors esame moliniai indai, trapūs ir suskilę, mes laikome brangiausią turtą, koks tik kada nors buvo žinomas danguje ir žemėje.15 Dievas mus išskyrė [iš visų kitų], kad gyventume Jo akivaizdoje. Jis pašaukė mus, kad didžiąją dalį savo laiko skirtume Jo paslapčių tyrinėjimui ir jų atskleidimui kitiems žmonėms, pamokslaujant Jo žodį. Tačiau šiandien daugelis pamokslininkų apleido svarbiausiąjį savo pašaukimą – pažinti Dievą ir perteikti Jo pažinimą kitiems. [Biblijos] studijavimas bergždžias, maldos kambarėlis užrakintas. Dvasininkas jau nebe Dievo, o žmonių vyras. Pamokslininkas daugiau nebeskelbia: „Taip sako Viešpats!“, bet ateina su žinia, kurią įkvėpė bendruomenės narių apklausos ir tariamas jų poreikių supratimas. Toks negali kartu su pranašu Eliju sakyti: „Kaip gyvas kareivijų VIEŠPATS, kuriam aš tarnauju...“ ir stoti prieš savo žmones kaip Dievo siųstasis.16 Mes, tarnaujantys Kristaus vardu, nesame pašaukti būti dvasinio gyvenimo būdo konsultantais, pagalbininkais ar motyvuojančiais lektoriais – mes esame pamokslininkai! Vien todėl, kad pasaulis šaiposi iš šio vardo, kad yra nesuskaičiuojama daugybė šarlatanų, kurie suteikia puikią priežastį tai daryti, dar nereiškia, kad turėtume niekinti Kristaus mums skirtą atsakomybę. Esame pamokslininkai ir visų pirmiausia – Evangelijos pamokslininkai. Mūsų neturi suvilioti joks menkesnis, pasaulio pritarimo susilaukiantis pamokslavimo tikslas. Jokie meilikavimai neturi mūsų išstumti iš Biblijos tyrinėjimo ir maldos kambarėlių – privalome drausminti save, ugdydamiesi dievotumą.17 Mes privalome uoliai 14 15 16 17

1 Kor 4, 1; 1 Tim 1, 12; 1 Pt 1, 12; 1 Kor 9, 16 2 Kor 4, 7 1 Kar 18, 15; Jn 1, 6 1 Tim 4, 7–8

Evangelijos jėga ir žinia

stengtis pasirodyti Dievui tinkamais darbininkais, kurie neturi ko gėdytis ir tiksliai perteikia tiesos žodį.18 Turime kaip įmanydami siekti šių dalykų, jie turi mus įtraukti, kad mūsų pažanga būtų visiems akivaizdi.19 Privalome niekada neapleisti mumyse esančios dvasinės dovanos, bet atsidėti viešam Šventojo Rašto skaitymui, raginimui ir mokymui.20 Būkime kaip senųjų laikų apaštalai, kurie, net ir atsiradus daugybei kitų svarbių poreikių, pareiškė: „Nedera mums palikus Dievo žodį tarnauti prie stalų [...] patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnavimui.“21 Kaip tie senovės kalnakasiai Jobo dienomis, privalome išmėginti savo galimybių ribas, net atsisakyti įprasto gyvenimo žemės paviršiuje, skverbtis pro kietą uolieną nuolatinėje prieblandoje ir tamsoje, kad atrastume begalinius Jėzaus Kristaus Evangelijos lobius ir atneštume juos Dievo žmonėms. Tai vienintelis ir niekuo nepakeičiamas būdas, kaip uždegti ugnį ir bažnyčių sakyklose, ir suoluose.

18 19 20 21

2 Tim 2, 15 1 Tim 4, 15 1 Tim 4, 13–14 Apd 6, 2–4

Paul Washer „Evangelijos jėga ir žinia“ Iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė – Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2017. – 304 p.

Redagavo Valdas Bačkulis Koregavo Žaneta Martingale Recenzavo Julius Jonušas Viršelio dailininkė ir maketuotoja Skaistė Ašmenavičiūtė

Leidėjas VšĮ „Reformatų literatūros centras“ Pylimo g. 31-6, 01309 Vilnius Tel. / faks. (8~5) 262 56 34 Mob. 8 683 84840 El. p.: info@reformatuknygos.lt

REFORMATŲ KNYGYNAS INTERNETE www.reformatuknygos.lt

Tiražas 1500 egz.

Spausdino „Standartų spaustuvė“ S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, 02189 Vilnius