Kaip žmonės keičiasi by VšĮ Reformatų literatūros centras

Kaip žmonės keičiasi TIMOTHY S. LANE

PAUL DAVID TRIPP

Kaip žmonės keičiasi TIMOTHY S. LANE

PAUL DAVID TRIPP

Vilnius 2019

Versta iš: Timothy Lane, Paul David Tripp How People Change

Vertė Daiva Bičev Redagavo Aistė Pangonytė Koregavo Žaneta Martingale Specialusis redaktorius Julius Jonušas

Šventasis Raštas cituojamas iš: BIBLIJA: Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas, Vilnius: Tikėjimo žodis, 2007. Biblija arba Šventasis Raštas, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 2000. Biblija. Naujas lietuviškas vertimas: Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas / iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Algirdas Jurėnas. – Duncanville, Tex. World Wide Printing, 2000.

This edition published by arrangement with New Growth Press, P.O.Box 9805, Greensboro, NC 27404. All rights reserved. Copyright © 2008 by Timothy S. Lane and Paul David Tripp © VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2019 Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis jokia forma ir jokiomis priemonėmis negali būti kopijuojama be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB) ISBN 978-9955-593-44-7

Turinys 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16.

Pratarmė / 6 Padėka / 9 Evangelijos spraga / 11 Netikros viltys / 32 Štai kur jus veda Dievas / 51 Susituokę su Kristumi / 70 Permaina – bendruomenės sumanymas / 89 Bendras vaizdas / 110 Kaitra (I). Tikrovė ir Dievas / 128 Kaitra (II). Jūs ir tikrasis pasaulis / 142 Dygliai (I). Kas jus supainioja? / 154 Dygliai (II). Kodėl įsipainiojate? / 169 Kryžius (I). Nauja tapatybė ir naujos galimybės / 191 Kryžius (II). Kryžius ir kasdienybė / 201 Vaisius (I). Tikroji širdies permaina / 220 Vaisius (II). Stulbinantis naujas vaisius / 234 Vienos poros istorija / 251 Vienos bažnyčios istorija / 265 Išnašos / 283 Šventojo Rašto rodyklė / 285

Pratarmė

ievo žodyje yra šimtai tūkstančių žodžių, jokių nuotraukų, piešinių, žemėlapių ar diagramų. Dievo žodyje – vien žodžiai. Vis dėlto Biblija – spalvingų paveikslų knyga, vaizdingų pasakojimų rinkinys, bet ne tik. Ji suteikia tiek pat daug pojūčių kaip pats gyvenimas. Dvasinėmis akimis joje turėtumėte pamatyti lauko gėles, prižiūrimas ne kieno kito, o paties Dievo. Turėtumėte pajusti Esteros nuogąstavimą, kai ji nekviesta žengia į Persijos sosto menę. Pajusti ne tik džiaugsmą, girdint minią, šaukiančią „Osana!“, bet ir pašaipų kandumą. Skanauti gruzdintų kviečių, obuolių, razinų paplotėlius, medų ir įsivaizduoti, kad išmintis gali būti saldesnė už medų. Užuosti smilkalus, kedro medieną, šviežios duonos, žibinto aliejaus, kraujo, ugnies, dūmų kvapą ir šį tą suvokti apie Viešpaties malonę bei didybę. Justi religinių vadovų priešiškumą rutuliojantis Jėzaus gyvenimo istorijai, po Jo nužudymo – gniuždantį mokinių nusivylimą, o suvokus, kad Viešpats sveikas ir gyvas, – bundantį ir nepranykstantį džiaugsmą. Dievas pasakoja stulbinančias istorijas. Jis naudoja žemiškas metaforas. Skaitant ar klausant prieš akis sukasi filmas. Todėl poveikis tiek sąvokinis, tiek jutiminis. Norėdamas jus pakeisti, ne tik suteikti informacijos, Dievas kalba žemiškais šventais žodžiais. Palyginkite šių teiginių poveikį. Pirmas – „Biblijoje pasakyta, kad Dievas myli žmones“. Antras – „Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę“. Abu teiginiai teisingi. Jie netgi reiškia tą patį. Tik poveikis jų skirtingas. Antrasis teiginys jums suprantamas, įsimena, daro poveikį. Todėl, kad teiginys piešia paveikslą ir pasakoja istoriją. Tolesniuose puslapiuose Timas Leinas ir Polas Tripas ketina paaiškinti, kaip vyksta krikščionio gyvenimas. Ir ne teoriškai, o praktiškai. Todėl jų dėstomos tiesos bus nupieštos vaizdais ir pa-

Pratarmė

pasakotos istorijomis. Timas ir Polas pasakos apie tikrus žmones, jų pavyzdžiais parodys, kaip Dievo malonė veikia mūsų gyvenime. Tiesa, jūsų bus paprašyta pridurti savo istoriją, kad dėstomi dalykai taptų aktualūs jums patiems. Be to, knygos 3–14 skyriuose, kuriuose atsispindi pamokų „Kaip žmonės keičiasi“ turinys, bus naudojamas tam tikras paveikslas. Dviejų rūšių augalai svilinančioje kaitroje. Ten, kur nėra jokios drėgmės, auga bevaisis tyrų krūmokšnis. Vaismedis keroja ten, kur šaknys siekia nesenkantį gėlo vandens šaltinį. Tas gyvojo vandens šaltinis – Viešpats, paguldęs savo gyvybę už mus. Autoriai paprašė parašyti šią pratarmę, nes tą vaizdinį pasiskolino iš mano kurso „Biblinės permainos dinamika“, parašyto XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Garbė būti viešai įvertintam dviejų gerbiamų kolegų – savo buvusių studentų. Tik aš, žinoma, negaliu prisiimti tokios garbės. Juk vaizdinį pasiskolinau iš Biblijos, pranašo Jeremijo knygos 17 skyriaus, ir supaprastinęs paverčiau universalesne krikščioniško gyvenimo metafora. Viliuosi, šis paveikslas pagelbės skaitytojams – padės jums rimtai pažiūrėti į tai, apie ką skaitysite tolesniuose skyriuose, ir pritaikyti gyvenime. Platesniame pasaulyje, taip pat ir bažnyčioje, girdėti daugybė rėkiančių balsų: „Klausykis manęs! Aš žymus. Aš suteiksiu tau laimę, sveikatą, pinigų, žinių, sėkmę, meilę.“ Tikrai svarbūs ir naudingi tik keli iš jų. Daugelis – tik tuščias garsas. Siūlomi dalykai geriausiu atveju visai ne tokie svarbūs, kaip tvirtinama. Blogiausiu – nuves priešinga kryptimi. O kaip knyga „Kaip žmonės keičiasi“? Jei autoriai teisūs, reikia įsiklausyti. Juk labai svarbu, gyvenimo ir mirties klausimas – suaugsite ir tapsite išmintingas ar ne: „su ja [išmintimi] nesulyginama visa, ko galėtum trokšti“ (Pat 3, 15). O juk dar svarbesnis yra tik vienui vienas dalykas. Štai kaip pats Dievas vertina šį klausimą: Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi, stiprusis – savo stiprybe, o turtingasis – savo turtais. Kas nori girtis, tegul giriasi, kad su-

KAIP ŽMONĖS KEIČIASI

pranta ir pažįsta mane, kad Aš – Viešpats, kuris vykdau malonę, teismą ir teisingumą žemėje, nes tai man patinka, – sako Viešpats. (Jer 9, 23–24)

Knyga „Kaip žmonės keičiasi“ pradedama nuo Dievo ir taip išvengiama esminio, visoms savigalbos knygoms būdingo esminio trūkumo. Jūs iš esmės pasikeičiate, kai imate suvokti, jog svarbiausia – ne jūs. Juk svarbiausia – Tas, kuris mus, kiekvieną atskirai ir visus kartu, keičia pagal savo paveikslą į bendruomenę, kuri ištikimai myli, įgyvendina teisingumą ir teisumą žemėje. „Nes tai man patinka.“ Deividas Paulisonas (David Powlison) 2005 m. liepa

Padėka

ors šią knygą rašė keli žmonės, be mūsų draugo ir kolegos Deivido Paulisono vadovavimo, vizijos ir įžvalgų didesnės jos dalies nė nebūtų. Šios knygos turinys išaugo iš paskaitos, kurią parengė ir daugiau kaip dvidešimt metų dėstė Deividas. Mes abu turėjome garbę dalyvauti jo paskaitoje. Vienas jos ankstyvąjį variantą išklausė 1984 metais, o kitas – neseniai, 2000 metais. Bet koks šios knygos pranašumas priskirtinas Deividui, o bet kurį trūkumą nuolankiai prisiimame sau. Vienas iš kasdienių pranašumų – tai dirbti ten, kur nuolat kalbama apie Evangeliją ir jos taikymą gyvenime. Mes irgi turime begalę galimybių pritaikyti tai, apie ką kalbame, savo gyvenime ir santykiuose. Kaip ir bet kuri tikinčiųjų bendruomenė, mes tai darome netobulai, bet vis dėlto Dievas lieka ištikimas ir mūsų bendrystė nenutrūksta. Labai dėkojame Deividui, Edui, Bilui, Vinstonui, Džeinei, Džonui ir Maikui už draugystę, padrąsinimą ir kantrybę drauge dirbant ir augant malone. Jūsų įtaka mūsų gyvenime ir tarnystėje itin didelė. Dar kartą dėkojame Sju Luc – ji ne tik labai talentinga žodžio meistrė, bet ir puikiai išmano Evangelijos turinį ir nepaprastai jį brangina. Todėl ji gali patarti ir padėti, kaip perduoti šios ir visų kitų mūsų knygų žinią. Ji netgi sutvarkė ir šios padėkos tekstą. Kalbant apie praktinius dalykus, norime padėkoti „Punch Marketing“ (Džoanai Džonson), kad patikėjo šia medžiaga, finansavo darbą ir visada palaikė. Ypač dėkingi Rėjui Barnetui už entuziazmą, kūrybingumą ir parodytą meilę. Dėkingi ir savo leidybos partneriui „New Growth Press“, kad visas jėgas skyrė šiam projektui. Tarnaudamas žmogus retai kada turi galimybę rašyti. O dar rečiau rašyti drauge su kolega ir draugu. Mums buvo suteikta tokia galimybė ir garbė, bet nuostabiausia tai, kad už tai net sumokėjo. Prieš trejus metus drauge ėmėme rengti vietinėms bažnyčioms

KAIP ŽMONĖS KEIČIASI

skirtą mokinystės programą, kuri ir tapo šios knygos pagrindu. Tuo metu neturėjome nė menkiausio supratimo, ar tokia mūsų plunksnos partnerystė duos vaisių. Džiaugiamės, kad davė ir kad drauge darbuodamiesi ėmėme dar labiau branginti vienas kitą. Dievas nuostabiai panaudojo mūsų artimuosius ir priminė, kaip mums reikalinga malonė, kurią aukštiname šioje knygoje. Dėkojame savo žmonoms – Barbarai ir Luelai, vaikams – Hanai, Timočiui, Katrinai ir Bendžaminui, taip pat Džastinui, Etanui, Nikolei ir Darnėjui už pakantumą mums – nuolat tobulėjantiems vyrams ir tėvams. Viliamės, kad, skaitant šią knygą, mums kasdien taip reikalinga Evangelija jums pasidarys aiškesnė ir dar labiau jus pakerės. Įvykdę sumanymą puikiai suvokiame, kaip mums patiems reikia to, apie ką parašėme. Vien tai, kad sekasi ką nors apyaiškiai paaiškinti, dar nereiškia, jog mes patys esame tai įsisavinę ir gyvename to vedami. Iki pat mirties ar Kristaus atėjimo dienos būsime du nusidėjėliai, kuriems reikalinga malonė. Dėkojame Dievui, kad būtent ją Jis kasdien mums teikia!

Timothy S. Lane, Paul David Tripp 2005 m. rugsėjo 2 d.

Evangelijos spraga

š pradžių Filas man padarė įspūdį. Jis ne tik išmanė Šventąjį Raštą ir sisteminę teologiją, bet ir turėjo didelę įtakingų teologų Biblijos komentarų biblioteką. Filui buvo nežinomos vos kelios mano paminėtos Šventojo Rašto vietos ir vos keli teologiniai šaltiniai. Vis dėlto kažkas buvo labai negerai. Jei nematytumėte Filo bibliotekos, bet pažiūrėtumėte filmą apie jo gyvenimą, pamatytumėte visai kitokį žmogų. Atrodė, kad Filas visada pastebėdavo, kas aplink negerai, bet pačiam sekėsi labai prastai. Jis žongliravo teologija kaip akrobatas, o bendravo kaip paralitikas. Santuoka su Ele nuo pat pirmos dienos buvo audringa. Atrodė, kad jis visiškai nesugebėjo nustatyti ar ištaisyti nesibaigiančio srauto problemų, kurios griovė jų santykius. Jo santykius su suaugusiais vaikais geriausiu atveju buvo galima pavadinti šaltais, atrodė, kad jis visuomet įsiveldavo į kokius nors ginčus su giminaičiais. Filas amžinai buvo nepatenkintas savo profesine veikla ir per tris dešimtmečius pakeitė keturias bažnyčias. Didesnę laiko dalį Filas praleisdavo spręsdamas savo paties problemas ir jam beveik nebelikdavo laiko patarnauti kitiems. Bėda ta, kad, matyt, vos keli žmonės pažinojo Filą iš to filmo. Jiedu su Ele niekad viešai nesibardavo, niekad negyveno skyrium ir apie ištuoką negalvojo. Jiedu ištikimai lankė bažnyčią ir aukojo. Sekmadieninėje mokykloje ir per Biblijos studijas Filas sudarydavo išmanančio ir pasiaukojančio žmogaus įspūdį. Tačiau namuose

KAIP ŽMONĖS KEIČIASI

lengvai suirzdavo ir dažnai pratrūkdavo. Laisvalaikį Filas dažniausiai leisdavo prie kompiuterio. Jiedu su Ele retai kalbėdavo apie ką nors daugiau nei apie dienos planus, bet net ir tada jis atsakydavo jai šiurkščiai, nepakančiai. Filo gyvenimo neapibūdinsi tokiais žodžiais kaip meilė, malonė ir džiaugsmas. Širdyje Elė nešiojosi nusivylimą bažnyčia, nes manė, kad niekas nepažįsta tikrojo Filo. Jis jos nemušė, nebuvo priklausomas nuo narkotikų ar pornografijos, nesiruošė palikti šeimos, todėl buvo pastoriaus prižiūrimas. Elė žinojo, kiek daug žmonių lygiuojasi į Filą, ir kaskart, kai jo paprašydavo pravesti Biblijos studiją ar išdėstyti teologijos pamoką, jos viduje užvirdavo kova. Ji darė viską, ką mokėjo, kad tik nepasiduotų apmaudui ir cinizmui, bet jos jėgos seko. Būdavo dienų, kai sėdėdama prie stalo virtuvėje Elė svajodavo apie gyvenimą be Filo. Galų gale Elė pasakė Filui, kad daugiau taip gyventi nebegali. Ji žinojo, kad jai reikia pagalbos, ir paprašė drauge eiti pasikonsultuoti. Iš pradžių Filas piktai atsisakė, bet galiausiai sutiko pabandyti. Per pirmąjį mūsų susitikimą leidau kalbėti jiems. Jų istorija buvo keistoka, bet aš niekaip negalėjau užčiuopti, kas negerai. Tik važiuojant namo man toptelėjo, kad jie papasakojo labai daug, bet beveik ar visai neminėjo Dievo. Štai jums ir teologas su tikinčia žmona, bet jų gyvenimo istorija visiškai bedieviška! Filo ir Elės Evangelijos pažinime buvo milžiniška spraga. Jiedu tarsi mėgino gyventi name, kurio viduryje buvo prasivėrusi duobė. Sutuoktiniai kasdien vaikščiojo aplink ją. Kai ten kas įkrisdavo, duobė padidėdavo, bet atrodė, kad pora net nesuvokia, jog duobė ten žioji. Ši pora nesuvokė, kad kai kuriuose kituose namuose duobių nėra, o tuos namus, kur jos yra, reikia remontuoti arba griauti. Filas net turėjo „duobių taisymo vadovą“, kurį buvo atidžiai perskaitęs, bet tai nepaskatino jo užtaisyti savosios. Elė kamavosi nuo dulkių, kvapų ir karščio, kylančių iš tos duobės, bet neturėjo nė menkiausio supratimo, ką daryti. Tokia buvo jų krikščionybė.

1. Evangelijos spraga

Norėčiau pasakyti, kad Filas ir Elė tokie vieni, bet nė kiek neabejoju, jog tokių filų ir elių tarp mūsų daug. Mūsų Evangelijos suvokime būna tokių milžiniškų spragų. Jos pakerta mūsų, kaip krikščionių, tapatybę ir iškreipia supratimą apie dabartinį Dievo darbą. Ši spraga pakerta visus mūsų santykius, kiekvieną priimamą sprendimą ir visas pastangas patarnauti kitiems. Tačiau gyvename tarsi tos duobės neregėdami, tarsi jos ten nė nebūtų.

Suvokti spragą Ši spraga geriau nei kur kitur apibūdinta 2 Pt 1, 3–9: Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe. (4) Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais. (5) Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę – pažinimu, (6) pažinimą – susivaldymu, susivaldymą – ištverme, ištvermę – maldingumu, (7) maldingumą – brolybe, brolybę – meile. (8) Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. (9) O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. (3)

Panagrinėkime spragos požymius. 9 eilutėje apaštalas Petras pabrėžia, jog esama žmonių, kurie pažįsta Viešpatį, bet savo gyvenime neneša tikėtino tikėjimo vaisiaus. Niekaip nepasakysi, kad jie bendrauja taikiai ir švelniai, kasdien maloniai ir paprastai garbina Viešpatį, vadovaujasi sveiku ir darniu požiūriu į materialius dalykus ir nepaliaudami auga dvasia. Priešingai, jų gyvenimas nužymėtas suirusiais santykiais, beasmeniu Dievo pažinimu, kova dėl materialių dalykų ir neabejotina asmeninės brandos stoka. Toks derlius kažkoks negeras, jis prieštarauja tikėjimui, iš kurio turėtų kilti.

KAIP ŽMONĖS KEIČIASI

Apaštalo Petro žodžiai apibūdina Filą ir Elę. Jie apsileido ir liko bevaisiai daugeliu atžvilgių. Randai nuo barnių taip subjaurojo jųdviejų tarpusavio pagarbą, kad tarp jųdviejų beveik neliko pasitikėjimo ir spontaniško švelnumo. Jie nesutardavo su kaimynais ir su trenksmu išėjo iš trijų bažnyčių. Jiems garbinant Dievą nesijuto švelnumo ir meilės. Jų krikščionybė veikiau priminė ideologiją, o ne į garbinimą vedančius santykius, o praktinis Dievo duotas gyvenimo pašaukimas – labiau atliktina pareiga, o ne siektinas džiaugsmas. Nenuostabu, kad Filas ir Elė buvo paskendę skolose. Materialūs dalykai jau seniai pakeitė dvasinius. Atrodė, kad jie tikrai prisivirė košės. Jei būtumėte įrašęs jų nusiskundimus vienas kitu prieš dešimtmetį, tą įrašą būtų buvę galima sklandžiai įterpti į bet kurį šiandienos jų nesutarimą. Kodėl krikščionys apsileidžia ir būna bevaisiai? 9 eilutėje apaštalas Petras diagnozuoja: jie akli ir trumparegiai, užmiršo, kad yra apvalyti nuo senųjų savo nuodėmių. Jie nebemato šiandien Evangelijos teikiamos galios ir vilties. Ką tai reiškia? Geroji Jėzaus Kristaus Evangelijos žinia ta, kad Evangelija buvo tada, Evangelija yra dabar ir toliau bus Evangelija (žr. 1.1 pav.). Pirma eina to meto „tada“. Kai tikėdamas priimu Kristų, man atleidžiamos visos nuodėmės, ir aš teisus stoviu Dievo akivaizdoje. Yra ir kitas, vėlesnis, „tada“ – tai pažadas dėl amžinybės su Viešpačiu, be nuodėmės ir negandų. Bažnyčia tikrai pasistengė

DABARTIS PRAEITIES ATLEIDIMAS

ATEITIES VILTIS

1.1 pav. Evangelijos spraga FIGURE 1.1

T he G o s p e l G ap

1. Evangelijos spraga

išaiškinti šiuos du Evangelijos „tada“, bet ji linkusi sumenkinti ir neteisingai aiškinti dabartinius Kristaus žygdarbio pranašumus. Ką Evangelija keičia dabar? Kuo ji naudinga man kaip tėvui, vyrui, darbuotojui ar Kristaus Kūno nariui? Kaip ji padeda man priimti negandas ir rasti sprendimus? Kaip ji suteikia man prasmę, tikslą ir kokią tapatybę? Kaip ji skatina mane tarnauti kitiems? Juk būtent dabar daugelis esame akli ir nematome Evangelijos. Žvilgsnį temdo spaudžiantys neatidėliotini reikalai, sirenų sėkmės dainos, apgaulingas materialių dalykų grožis, negebėjimas pripažinti savo problemų ir atsitiktiniai santykiai Kristaus Kūne, kuriuos klaidingai vadiname bendryste. Tokį aklumą didina pamokslai, Evangelijos nepritaikantys konkretiems sunkumams, su kuriais žmonės susiduria. Žmonėms reikia pamatyti, kad Evangelija pritaikoma darbovietėje, virtuvėje, mokykloje, miegamajame, darže ir automobilyje. Jiems reikia pamatyti, kaip Evangelija susieja jų ir Dievo veiksmus. Jiems reikia suprasti, kad jų gyvenimo istorija neatsiejama nuo didesnės Dievo istorijos, ir išmokti kasdien gyventi remiantis evangeliniu požiūriu.

Trejopas aklumas Toji dabartinė duobė mūsų gyvenime sukelia trejopą dvasinį aklumą. Pirma, nematome savo tapatybės. Daugelis krikščionių neturi evangelinio požiūrio į save. Pavyzdžiui, Filas buvo geras teologas, bet jis labiau tapatinosi su žiniomis ir pasiekimais, o ne su Evangelija. Tokia evangelinio tapatumo stoka pasireiškia dvejopai. Visų pirma, daugelis krikščionių menkina juose gyvenančią nuodėmę ir jos galią. Jie nemato, kaip lengvai juos pagauna žabangų pilnas pasaulis (žr. Gal 6, 1). Jie nesuvokia, kad kiekvieno tikinčiojo širdyje nuolat siaučiantis karas yra visa apimančio pobūdžio (žr. Rom 7). Jie nesuvokia savo polinkio vaikytis Dievo pakaitalų. Jie nemato, kad didžiausia bėda – jų viduje, o ne išorėje.

KAIP ŽMONĖS KEIČIASI

Dirbdamas su paaugliais įsitikinau, kad paaugliai abejingi Evangelijai pirmiausia todėl, kad jiems ji nereikalinga. Daugelis tėvų sėkmingai išauklėjo savo akyse teisius fariziejukus. Žvelgdami į save jie nemato nusidėjėlio, kuriam gyvybiškai reikalinga pagalba, todėl ir nejaučia dėkingumo už Gelbėtoją. Deja, tas pats pasakytina ir apie nemažą dalį tėvų. Daug tikinčiųjų nemato ir kitos savo evangelinės tapatybės pusės – savo tapatumo Kristuje. Juk Kristus man suteikia ne tik atleidimą ir naują ateitį, bet ir visiškai naują tapatybę! Dabar aš – Dievo vaikas ir turiu visas šio statuso teikiamas teises ir privilegijas. Tai svarbu, nes kiekvienas gyvename vadovaudamiesi savo tapatybės samprata, o pamiršus evangelinį tapatumą visada griebiamasi vienokio ar kitokio tapatumo pakaitalo. Kitaip tariant, jei tai, kas aš esu Kristuje, neformuos požiūrio į save ir patiriamus dalykus, aš gyvensiu pagal kažkokią kitokią tapatybę. Apakę mes dažnai tapatinamės su savo bėdomis. Nors skyrybos, neviltis ir vieniša tėvystė labai dažnos žmogiškosios patirtys, jos nėra mūsų tapatybė. Darbas – ne mūsų tapatybė, nors ir svarbi Dievo mums skirta gyvenimo dalis. Dažnas save tapatina su rezultatais, o ne su Dievo malone. Puiku, kai sekasi tai, kam jus pašaukė Dievas, bet jei tapatinatės su sėkme, turite iškreiptą požiūrį. Antra, dėl Evangelijos supratimo spragos dabartyje nematome, kad Dievas jau viską suteikė. Pasak apaštalo Petro, Kristuje mums duota viskas, „ko reikia gyvenimui ir dievotumui“. Kodėl apaštalas čia pavartojo du žodžius – „gyvenimui“ ir „dievotumui“? Antrasis žodis pažymi pirmąjį. Jei Petras būtų pasakęs, kad Dievas mums davė tiesiog viską, ko reikia gyvenimui, nebūtų sunku pridurti „amžinajam“. Būtent taip dažnai aiškinamos Šventojo Rašto vietos. Mums daug lengviau patikėti Evangelijos pažadais dėl gyvenimo po mirties nei pažadais dėl gyvenimo iki mirties! Bet kai apaštalas Petras tvirtina, kad Dievas davė viską, ko reikia dievotumui, žinome, kad jis kalba apie dabartinį gyvenimą. Dievotumas – gyvenimas, aukštinantis Dievą nuo tos akimirkos, kai ateinu pas Kristų, iki pat išėjimo namo pas Jį.

1. Evangelijos spraga

Apaštalas teigia, kad dabar negalime tinkamai gyventi tol, kol nesuprantame, ką Dievas mums davė. Nemažai tikinčiųjų akli ir nemato, kad toks Dievo aprūpinimas apima kur kas daugiau nei Šventojo Rašto paliepimai, principai ir pažadai, kuriuos paprastai siejame su dievoto gyvenimo siekiu. Dievas parūpino daug svarbesnį dalyką net už Šventosios Dvasios kaltinimą ar atleidimą teisiniu atžvilgiu. Juk Dievas davė patį Kristų, kad dabar gyventume dievotai! Jis atidavė save patį, kad būtume panašūs į Jį. Gal 2, 20 apaštalas Paulius sako: „Ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus.“ Jėzus yra Emanuelis ne tik todėl, kad nužengė į žemę ir gyveno tarp mūsų, bet dar ir todėl, kad ir dabar gyvena mumyse savo Dvasia. Jo buvimas suteikia mums visa, ko reikia, kad būtume tokie, kokie turėtume būti, ir elgtumės taip, kaip turėtume elgtis. Nesuvokdami Kristaus buvimo, paprastai gyvename nerimaudami. Vengiame sunkumų ir lengvai pasiduodame. Bet aiškus tapatumo ir duotų dalykų suvokimas suteikia viltį ir drąsos pasitikti kelyje iškylančius sunkumus ir pagundas. Trečia aklumo atmaina, kuri atsiranda dėl Evangelijos supratimo spragos dabartyje, tai negebėjimas pamatyti Dievo veiklos. Naujajame Testamente aiškiai pasakyta, kad priėmęs mus į šeimą Dievas nebaigia savo darbo mumyse, o tik pradeda. Dievas pašaukė mus gyventi ne taip, tarsi jau būtume dvasingi ir tik lauktume dangaus. Priešingai, Dievas ragina mus gyventi nuolat triūsiant, augant, išpažįstant nuodėmes ir atgailaujant. Dievo programa padaryti mus šventus iki tol, kol būsime paimti namo pas Jį, nesikeičia. Jis padarys viską, ko reikia, kad išaugintų mumyse šventumą. Dievas nori, kad būtume džiaugsminga bendruomenė, tačiau mielai aukos laikiną mūsų laimę tam, kad taptume panašesni į Kristų. Per išmėginimus ar negandas kaskart į galvą ateina mintis, kad Dievas mus pamiršo ar paliko. Taip būna tik todėl, kad nesuvokiame vykstančio proceso. Dievas nesistengia sukurti mums patogių ir ramių aplinkybių – Jis siekia mūsų brandos. Tą pačią akimirką, kai mums kyla pagunda suabejoti Dievo ištikimybe,

KAIP ŽMONĖS KEIČIASI

Jis vykdo mums duotus išganinguosius pažadus. Pagaliau juk ne keliems žmonėms reikia iš esmės pasikeisti. Kiekvienam reikalinga permaina, ir Dievas nepaliaujamai darbuojasi, kad šį permainos procesą mumyse užbaigtų.

Kas užpildo spragą? Materialioms ir dvasinėms duobėms būdingas vienas bendras bruožas – jos neilgai būna tuščios. Smėlio duobė greitai prisipildo vandens. Lauko duobėje greitai prisirenka pagalių ir lapų. Duobės, galima sakyti, visada prisipildo. Namuose po laiptais yra didokas sandėliukas. Jis – mano žmonos nelaimė. Maždaug kas pusmetį Luela susikaupia ir ryžtingai imasi jį tvarkyti. Viską išneša, surūšiuoja, kad po ilgo laiko daugiau niekas nesivoliotų ant grindų. Žmona visada prašo laikytis tvarkos. Aš neprieštarauju, nes smagu, kai ten galima patekti, tik tas sandėliukas prisipildo iš naujo. Savo buvimo žymių ten palieka vaikai. Gauname siuntinių paštu ir, nenuostabu, sandėliuke atsiranda dėžių. Ten atsiduria visi savo vietos neturintys daiktai. Ir, žiū, sandėliuko durys vos beužsidaro. Tada Luela ir vėl turi susikaupti. Evangelijos spraga mūsų gyvenime irgi nelieka tuščia. Jei gyvename ne Evangelijos formuojami, ne kaip Kristumi pasitikintys ir pasirengę keistis krikščionys, toji spraga užsipildys kitkuo. Tie užpildai gal ir atrodo įtikinami ar net bibliniai, bet jie stokos tikinčiojo tikrojo tapatumo esmės. Man patinka žodis, kurį 2 Kor 10, 5 vartoja apaštalas Paulius tokioms klastotėms apibūdinti. Apaštalas jas vadina apgaulėmis. Ne kiekvienas melas yra apgaulė. Apgaulė – įtikinamas melas. Galiu tvirtinti, kad aš – olimpinė gimnastė. Bet tai būtų melas, o ne apgaulė, nes tai neįtikėtina. O jei kostiumuotas, su portfeliu, pasiėmęs architektūros planus ir brėžinius stovėčiau prie kabineto, tikriausiai įtikinčiau esąs statybų rangovas.

1. Evangelijos spraga

Pavojingiausios tos apgaulės, kurios užmaskuotos kaip tikra krikščionybė, tačiau stokoja tapatumą teikiančios Evangelijos esmės. Tos apgaulės įsišaknijusios tiesoje, tik jų šaknys nesiekia esmės. Jų vaisius – tik išorinė krikščionybė. Jei nesuvokiame mūsų viduje atliekamo Kristaus darbo, kuris pamažu mus keičia, spragą užpildys krikščioniška gyvensena, bet dėmesio bus daugiau išorei nei širdžiai. Manau, aplink mus siaučia kova dėl krikščionybės esmės, o mus siekiama nuo jos atitraukti ir patraukti prie išorinių dalykų. Kokie išoriniai krikščioniški užpildai paprastai užpildo Evangelijos spragą? Ogi visa tai, kas neatsiejama nuo normalaus krikščionio gyvenimo. Kiekvienas toks užpildas skirtingu metu skirtingai stengiasi mus patraukti. Perskaitykite užpildų apibrėžtis ir stenkitės įvertinti save. Gal vis dėlto jūsų Evangelijoje yra spraga, kuri užpildyta taip, kaip net neįsivaizdavote?

Išorinis krikščionybės aspektas. Spragos užpildai Formalizmas Jei norite sužinoti bažnyčios kalendorių, užteks pažvelgti į Džimo tvarkaraštį. Nesvarbu, koks susirinkimas ar tarnystė, Džimas jau ten su Biblija rankoje. Jis ir sekmadieninės mokyklos mokytojas, ir reguliariai savanoriškai važiuoja į trumpalaikes misijas. Džimas ištikimai aukoja ir mielai savanoriauja, kai reikia atlikti kokią su bažnyčia susijusią užduotį. Tik Džimo ir Dievo pasauliai niekada nesusieina. Visa bažnytinė veikla beveik neturi jokio poveikio jo širdžiai ir gyvensenai. Dievas peikė izraelitus dėl formalizmo (žr. Iz 1), o Kristus dėl to pasmerkė fariziejus (žr. Mt 23, 23–28). Kodėl? Ogi todėl, kad formalizmas leidžia toliau kontroliuoti savo gyvenimą, laiką ir darbotvarkę. Formalizmas apakina ir neleidžia pamatyti, kokia sunki mano dvasinė būklė ir kad man nuolat reikia gelbstinčios Dievo malonės. Veikla bažnyčioje Džimui tėra tik dar vienas doro gyvenimo aspektas. Neatrodo, kad jam akivaizdžiai reikėtų Dievo

KAIP ŽMONĖS KEIČIASI

pagalbos kokioje nors kitoje srityje. Jam Evangelija tėra tik dalyvavimas bažnyčios pamaldose ir tarnystėse. Legalizmas Selė – vaikščiojantis taisyklių rinkinys. Ji viskam turi nustatytas taisykles. Pagal jas vertina save ir aplinkinius. Jos vaikai gyvena nepakeliamos Įstatymo raidės naštos gniuždomi. Jiems Dievas – griežtas teisėjas, kuris kelia nepagrįstus reikalavimus ir smerkia, kai tie jų neatitinka. Selės namuose nėra džiaugsmo, nes nėra išaukštinta Dievo malonė. Selė mano, kad laikydamasi taisyklių įgyja teisę stovėti Dievo akivaizdoje. Ji visai nevertina jai per Kristų Jėzų duotos malonės. Laikantis Įstatymo raidės visiškai pamirštama, kad niekas negali patenkinti Dievo reikalavimų. Nors Selė griežtai laikosi taisyklių, jos puikybė, nekantrumas ir kitus teisiantis požiūris lieka nepakitę. Laikantis Įstatymo raidės nepaisoma, kad mes visiškai nesugebame pelnyti Dievo malonės. Pamirštama, jog Dievo malonė turi perkeisti mūsų širdis. Įstatymo raidės laikymasis – tai ne tik sumenkinta, bet išvis kitokia Evangelija (žr. Laišką galatams), pagal kurią išgelbėjimas pelnomas laikantis savo pačių nusistatytų taisyklių. Misticizmas Kristina nuo vieno emocinio potyrio metasi prie kito. Ji nepaliauja ieškoti dvasinio pakylėjimo, gyvo susitikimo su Dievu. Todėl vienoje bažnyčioje ilgai neužsibūna. Ji – veikiau potyrių medžiotoja nei atsidavusi Kristaus Kūno narė. Tačiau beieškant naujų gyvų pojūčių tikėjimas dažnai subliūkšta. Ji kovoja su nusivylimu ir dažnai abejoja, ar apskritai yra tikinti. Nors patiria pakylėjimo akimirkų, Kristina neauga tikėjimu nei tobulėja charakteriu. Biblinis tikėjimas nėra stoiškas. Tikroji krikščionybė raibuliuoja įvairiomis žmogiškų jausmų spalvomis. Tačiau Evangelijos nevalia sumenkinti iki gyvų emocinių Dievo potyrių. Mumyse apsigyvenus Šventajai Dvasiai ir Dievo žodžiui veikiant, dauguma

1. Evangelijos spraga

širdies ir gyvenimo permainų vyksta nereikšmingomis gyvenimo akimirkomis. Misticizmas pavojingas tuo, kad gali virsti potyrių medžiokle, o ne Kristaus paieškomis. Evangelija sumenkinama iki raiškių emocinių ir dvasinių potyrių. Aktyvizmas Šerilė stovi priešakinėse piketo už teisę į gyvybę gretose ir stebisi, kodėl ten nėra daugiau krikščionių. Aišku, tuos pačius jausmus Šerilė patiria ir protestuodama prie sekso reikmenų parduotuvių, ir darbuodamasi artėjančių vietos rinkimų štabe. Tokie veiksmai liudija, ką jai reiškia būti krikščione. Ji nuolat skanduoja: „Stok už tai, kas teisinga, kad ir kur ar kada prireiktų.“ Negalima nesižavėti Šerilės noru aukoti savo laiką, jėgas ir pinigus stojant už tai, kas teisinga. Tik, pažvelgus atidžiau, Šerilės krikščionybė – labiau gynimas to, kas teisinga, nei džiaugsmą teikiančios Kristaus paieškos. Tokio pobūdžio veiklių krikščionių dėmesio centre visuomet yra išorinis blogis. Todėl jis gali įgauti šiuolaikinės vienuolijos pavidalą. Vienuoliško nusiteikimo žmonės dažniausiai teigia, kad pasaulyje viešpatauja vien blogis ir su juo kovojama nuo jo atsiskyrus. Tačiau vienuolijos nepasiteisino, nes pamiršo, jog blogis gyvena kiekvieno, užsidarančio tarp vienuolyno sienų, širdyje! Kai tik imsite manyti, jog išorinis blogis yra didesnis už jumyse esantį blogį, nuoširdžias Kristaus paieškas pakeis uoli kova su blogiu aplinkoje. Malonės, jus gelbstinčios nuo jūsų pačių nuodėmių, aukštinimą pakeis kryžiaus žygis, gelbstintis Bažnyčią nuo supančios kultūros negerovių. Krikščionio branda imama apibrėžti kaip pasirengimas tiesą ginti nuo blogio. Evangelija sumenkinama iki dalyvavimo krikščioniškose veiklose. Biblicizmas Džonas – Biblijos ir teologijos žinovas. Jo bibliotekos teologijos skyrelyje rasite retų senovėje gyvenusių krikščionių veikalų. Jis visuomet stengiasi įsigyti pirmuosius knygų leidimus. Džonas

KAIP ŽMONĖS KEIČIASI

dažnai vartoja pasakymus „biblinė pasaulėžiūra“, „teologiškai nuoseklu“, „mąsto kaip krikščionis“ ir pan. Jam labai patinka Biblija (ir tai labai gerai), tačiau atrodo, kad Džono gyvenime kažkas nedera. Nors uoliai studijuoja krikščionybę, Džonas negarsėja panašumu į Kristų. Jis garsėja puikybe, kritika, nepakantumu tiems, kurie neturi tokio skrupulingo tikėjimo išmanymo kaip jis. Džonas be paliovos kritikuoja savo ganytojo pamokslus ir pakerta sekmadieninės mokyklos mokytojų pasitikėjimą savimi vos tik ten pasirodęs. Džono krikščionybėje bendravimą, pasitikėjimą ir Kristaus garbinimą pakeitė troškimas išmanyti Šventojo Rašto turinį ir sisteminę teologiją. Džonas – teologijos žinovas, tik jis nesugeba gyventi ta pačia malone, kurią gali nepaprastai tiksliai apibūdinti. Jis labai daug laiko ir jėgų skyrė tam, kad įvaldytų Dievo žodį, bet neleidžia Dievo žodžiui valdyti savęs. Biblicizmas sumenkina Evangeliją iki puikaus biblinio turinio ir teologijos išmanymo. Psichologizmas Dženė visuomet apsupta patarnaujančių žmonių. Ji daug kalba apie tai, kad bendruomenėje labai daug „sužeistų“ žmonių, o bažnyčia jiems ne itin padeda. Ji – nepasotinama krikščioniškų savigalbos knygų skaitytoja – visada kam nors parekomenduos pačią naujausią knygą. Dženė dažnai tvirtina, kad vien tik krikščionybė teikia tikrąją pagalbą ir išgydymą, tik atrodo, kad pati to išgydymo niekaip neranda. Dženė dažnai būna prislėgta ir iš pamaldų ar bažnyčios sueigų dažnai išeina ašarodama. Dženė teisi, kad giluminiai mūsų poreikiai patenkinami Kristuje, tik jai Kristus – veikiau gydytojas nei Gelbėtojas. Dženė įsitikinusi, kad giluminiai jos poreikiai kilo todėl, kad buvo ignoruojama ir atstumiama, todėl labiau ieško išgydymo nei išpirkimo. Ji apakusi ir nemato, kokia yra kaprizinga, kritiška ir egocentriška. Dženė, pati to nesuvokdama, iš naujo apibrėžė Evangelijoje nagrinėjamą problemą. Užuot moralę ir santykius laikiusi mūsų

1. Evangelijos spraga

problema, atsirandančia iš noro save garbinti, tarnauti sau ir šiam pasauliui, o ne garbinti Kūrėją ir Jam tarnauti (Rom 1), Dženė mano, kad mūsų problema – tai ištisas nepatenkintų poreikių sąrašas. Tik jei manote, kad nuodėmė jūsų atžvilgiu yra žymiai baisesnė už jūsų pačių nuodėmę, ieškosite Kristaus kaip gydytojo, o ne kaip savo Gelbėtojo. Krikščionybė tampa išgydymo, o ne dievotumo paieškomis. Evangelija sumenkinama iki emocinių poreikių tenkinimo. Socializacija Džordžas buvo labai dėkingas už santykius, kuriuos atrado Kristaus Kūne. Jie buvo visai kitokie nei jo ankstesnės draugystės. Jis taip džiaugėsi krikščioniška šeima, kad dalyvaudavo visuose renginiuose, kur tik atsirasdavo galimybė pabendrauti su kitais tikinčiaisiais. Džordžui labai patiko Biblijos studijos kam per dvidešimt, tačiau labiausiai džiaugėsi po to vykstančiais pobūviais. Jam labai patiko išvykos, stovyklos ir trumpalaikės misijos. Pirmą kartą gyvenime Džorždas pasijuto pilnas jėgų ir turįs draugų. Džordžo bėdos prasidėjo tada, kai vienas iš jo artimiausių draugų buvo pervestas į kitą valstiją, o kitas vedė. Tada jo bažnyčia pasikvietė naują ganytoją, kuris nutarė mažiau dėmesio skirti viengungių tarnystei. Reorganizavus bažnyčios grupeles, Džordžas atsidūrė tarp vyresnio amžiaus sutuoktinių, su kuriais negalėjo atvirai pasikalbėti. Bažnyčia jau buvo nebe ta, todėl jis nustojo lankytis grupelių sueigose. Netrukus ėmė rečiau lankytis ir sekmadienio pamaldose. Džordžas sakydavo, kad eiti į bažnyčią – tas pats, kas eiti į šeimos susitikimą. Džordžas nesuvokė, kad bendravimas, pripažinimas, pagarba ir padėtis Kristaus Kūne jam atstojo bendravimą su Kristumi. Jam bažnyčia buvo dvasingas visuomeninis klubas, o tam klubui pradėjus irti, jis neteko motyvacijos. Bičiulystės malonė Džordžui atstojo Kristų ir teikė tapatybę, tikslą ir viltį. Evangelija buvo sumenkinta iki nepaprastą pasitenkinimą teikiančių krikščioniškų santykių.

KAIP ŽMONĖS KEIČIASI

Kodėl šie pakaitalai tokie patrauklūs? 2 Kor 10, 5 apaštalas Paulius kalba apie „bet kokią puikybę (apgaulę Biblijos vertime anglų k.; vert. pastaba), kuri sukyla prieš Dievo pažinimą“. Nepamirškite, kad apgaulė – tai įtikinamas melas, kuriame tiesos tiek, kad juo patikėtum. Mus, krikščionis, pakerintis melas dažniausiai neperžengia mūsų krikščionybės ribų. Mūsų dienomis postmodernizmas ir seksualinis ištvirkimas – turbūt ne pačios didžiausios grėsmės Bažnyčiai. Tikriausiai didesnį pavojų kelia klastingas melas, kylantis iš vos pastebimai besikeičiančio Evangelijos supratimo. Mes neatsimetėme nuo tikėjimo, bet galime apibrėžti jį visiškai kitaip nei Šventajame Rašte išdėstytoje Evangelijoje. Naujas tikėjimo apibrėžimas neįsigali akimirksniu. Jis net gali neiškilti viešose bažnyčios teologinėse diskusijose. Priešingai, naujasis apibrėžimas beveik nepastebimai įsigali praktiniu bažnyčios bendrystės, gyvenimo, tarnystės lygmeniu. Viltį Kristumi ima atstoti krikščioniška veikla, emociniai potyriai, krikščionių bendrystė ar kažkas panašaus, bet niekas sąmoningai iš naujo neapibrėžia tikėjimo ir nuo jo neatsimeta. Visi aptarti užpildai patrauklūs, nes kiekvienas pabrėžia vieną svarbų Evangelijos aspektą. Evangelija išties ragina mane gyventi dievotai ir rinktis su Dievo žmonėmis į pamaldas. Bus laikas, kai Dievas ypatingai aplankys mane. Evangelija išties ragina mane daryti teigiamą įtaką pasauliui, mylėti tiesą ir apie ją mąstyti. Dievas yra paguodos Dievas ir aplanko mus, kai patiriame sielvartą. Mes turime aktyviai bendrauti Kristaus Kūne. Pavojus kyla tada, kai Evangeliją sumenkiname iki vieno iš tų užpildų. Kai taip nutinka, mano krikščionybės pagrindas jau nebe nuolankus pripažinimas, kad man kasdien reikia Kristaus, ir aš nuolankiai nebeieškau malonės. Atvirkščiai, ieškant minėtų dalykų priemonės virsta tikslais. Pavyzdžiui, Evangelijos tiesos pažinimo tikslas yra glaudžiau bendrauti su Kristumi. Bet, pačios virtusios tikslu, teologinės žinios išstumia Kristų.

1. Evangelijos spraga

Yra ir kita, gilesnė, priežastis, kodėl Evangelijos užpildai tokie patrauklūs. Kiekvienas tam tikru atžvilgiu apeliuoja į dvasines problemas, kurias turime spręsti. Pirma, jie apeliuoja į savąjį teisumą. Nė vienas nė nenorime pagalvoti, kad mes tokie sugedę, kaip parašyta Evangelijoje! Mes linkę manyti, kad tereikia mums teologiškai įgnybti ar dažniau lankyti bažnyčią ir elgsimės, kaip Dievas numatė. Tačiau Evangelijoje pasakyta, kad jokia sistema ar veikla neduos to, ko mums reikia. Mūsų nuodėmė tokia didelė, kad tik Kristaus darbas ant kryžiaus gali mus išgelbėti. Tie užpildai apeliuoja ir į mūsų savimeilę. Mums, kaip nusidėjėliams, patinka būti visatos dėmesio centre. Mums patinka kontroliuoti savo gyvenimą. Tačiau Evangelijoje aiškiai pasakyta, kad vienintelis būdas iš tiesų gyventi – pirma mirti, o tie, kas visaip stengiasi išgyventi, galiausiai miršta. Kai Evangelija sumenkinama iki jos užpildų sąrašo, iš kurio pasirenku patį patraukliausią ir patogiausią, galiu būti didelis krikščionis pernelyg nesiaukodamas ir išsaugodamas nepaliestą savąjį „aš“. Tie užpildai apeliuoja ir į mūsų aplinką. Mes linkę manyti, kad mus supanti nuodėmė kur kas baisesnė už tą, kuri gyvena mumyse. Štai kodėl vyrui sunku suprasti, kad dėl savo šaltumo jis negali kaltinti žmonos, o žmona dėl savo apmaudo negali kaltinti vyro, taip pat ir vaikai maištaudami negali kaltinti tėvų dėl jų nesėkmių. Kai pamirštame, kokia iš tiesų apgailėtina mūsų padėtis, krikščioniška veikla ima atstoti nuoširdų pasitikėjimą Kristumi ir Jo malone. Mes labiau džiaugiamės keisdami pasaulį nei esminėmis Evangelijoje pažadėtomis širdies ir gyvenimo permainomis, kurios vyksta todėl, kad širdyse apsigyvena Kristus. Tie užpildai apeliuoja ir į mūsų nepriklausomybę. Mums sunku pripažinti, kokiais silpnais, aklais ir pažeidžiamais mus iš tikrųjų paverčia nuodėmė. Bijome net pagalvoti, kad mums kasdien reikia išminties ir pataisymo. Geriau renkamės melą apie savarankiškumą. Aišku, galime pamatyti kitų aklumą ir paikumą, bet mėgstame manyti, kad mes – išimtis iš taisyklės. Nepatogu

KAIP ŽMONĖS KEIČIASI

laikyti save vargšais ir silpnais, bet mes – tokie, ir kaip tik todėl Kristus yra vienintelis atsakymas. Tiesos pažinimas ir dalyvavimas bažnyčios veikloje, jei vertinami netinkamai, gali iškreipti požiūrį į save. Doktrinos išmanymas – ne tas pats, kas krikščionio branda ir pergalė prieš nuodėmę. Dalyvavimas krikščioniškose veiklose neturėtų maskuoti tuo pačiu metu širdyje vykstančios kovos su nuodėme. Kiek pamirštate esąs nusidėjėlis, tiek pamirštate, kad jums kasdien reikia Kristaus ir bendravimo Kristaus Kūne, tai yra Dievo įrankiai mums pakeisti. Visi vienaip ar kitaip žinome, kad Kristus turi būti mūsų savastis, prasmė, viltis ir tikslas. Vis dėlto savojo teisumo sunku atsikratyti. Norime būti pasaulio centras ir manome galį būti labiau nepriklausomi, nei tai dvasiškai naudinga. Todėl ir esame linkę sumenkinti Evangeliją iki mums patogių jos pakaitalų, iš kurių nė vienas neatskleidžia Kristuje atrandamos malonės žinios.

Kas turėtų užpildyti spragą? Nuostabą kelia tai, kiek daug man prireikė laiko, kad iš tikrųjų suprasčiau Evangeliją. Kaip ir daugelis krikščionių, anksti supratau, kad man nuodėmės atleistos (praeities malonė) ir aš amžinybę leisiu su Kristumi (ateities malonė). Tik aš nesuvokiau, kaip man dabar reikia Kristaus darbo teikiamos naudos (dabarties malonė). Mano išoriškai krikščionybei reikėjo suteikti dabartinės Evangelijos galios. Neužtenka patikėti Kristaus pažadu dėl gyvenimo po mirties. Mums būtina patikėti ir Jo pažadu dėl gyvenimo iki mirties, o tai įmanoma tik per šiandien mūsų širdyse veikiančią Kristaus malonę. Apie tai ir kalbama šioje knygoje. Ji išaukština atleidimo malonę, kuri mums duota per Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, ir saugo amžinybės viltį. Tačiau pagrindinis dėmesys šioje knygoje skiriamas malonei dabartyje. Kaip Dievas mus augina ir keičia čia, šiame pasaulyje? Ką man davė Kristus, kad sunkus pokalbis su sutuoktiniu ano antradienio

1. Evangelijos spraga

vakarą būtų lengvesnis? Kaip Jo malonė atsiliepia žmogaus kovai su depresija ar baime? Ką man davė Kristus, kad lengviau susidoročiau su auklėjimo sunkumais ar įtampa darbe? Kaip Jis man padeda kovojant su geiduliu, baime ar materializmu? Kaip iš tikrųjų atrodo atgaila ir permaina? Kodėl su viena nuodėme kovoti sunkiau nei su kita ir kodėl darome tai, ko nė nemanėme daryti? Būtent tokie praktiniai klausimai ir bus nagrinėjami šioje knygoje. Mūsų tikslas – Kristaus malonės Evangeliją atnešti į visas jūsų gyvenimo sritis. Manome, jog galima sužinoti, kodėl elgiatės vienaip ar kitaip. Galėsite aiškiai pamatyti, kokiose srityse jums gyvenime reikia permainos ir kaip toji permaina turi atrodyti. Galėsite suprasti, ką dabar daro Dievas ir kaip pats galite prie to prisidėti. Tik norėčiau įspėti: šioje knygoje nėra nieko nauja – jokių paslapčių ar stebuklingų receptų. Mes su dideliu džiaugsmu siūlome jums tai, ką jūs jau žinote, bet, ko gero, ne iki galo praktiškai suprantate. Mūsų tikslas – labai seną Evangelijos žinią papasakoti taip, kad ji pakeistų jūsų širdį ir gyvenimą. Juk labai dažnai teologija, kuria, kaip sakome, tikime, pernelyg toli nuo pasaulio, kuriame kasdien kovojame. Šios knygos tikslas – užpildyti šią spragą.

Penki Evangelijos aspektai Penki Evangelijos aspektai nustato jos kryptį. Mūsų nuodėmės dydis ir sunkumas Sakoma, kad nuodėmės doktrina – viena iš tų, kurias galima empiriškai patvirtinti, vis dėlto mes visi linkę ją sumenkinti. Mūsų santuokos pradžioje Luela maloniai parodė, kad įvairios mano pastangos parodyti jai meilę baigiasi šnipštu. Luela manęs pernelyg nekritikavo. Ji įžvelgė klaidingas mano sielos nuostatas, kuriose įsišaknijusios tikros nuodėmės. Nė neabejojau, kad ji mane myli ir neišsikraustė iš proto, tik negalėjau patikėti, kad aš toks baisus,

KAIP ŽMONĖS KEIČIASI

kaip ji mane piešė! Baisu prisiminus, koks teisus buvau savo akyse, net norisi susigūžti. Savasis teisumas – jūsų asmeninis advokatas. Gąsdinančią būtinosios ginties akimirką tariau jai: „Devyniasdešimt penki procentai mūsų bažnyčios moterų labai norėtų būti tavo vietoj!“ (Kaip jums mano nuolankumas?) Luela švelniai atsakė, kad ji priklauso tiems likusiems penkiems procentams. Tuo metu buvau ganytojas ir reguliariai konsultuodavau sutuoktinių poras, padėdavau kovoti su nuodėme, trukdančia jiems pasiekti pasiaukojančią vienybę, kurią jiems numatė Dievas. Man sekėsi padėti kitiems pamatyti ir pripažinti savo nuodėmes. Tik aš pats nenorėjau patikėti, kad man žūtbūt reikėjo to paties. Gal mane apakino teologinės žinios ar ganytojo gebėjimai. Aišku tik viena, kad pamiršau, kas aš toks, ir įsižeidžiau, kad Luela apie mane buvo tokios prastos nuomonės! Nemanau, jog aš toks vienas. Kristaus Bažnyčioje visur sunkiai pripažįstamas begalinis mūsų nuodėmingumas. Mes pripažįstame visiško sugedimo doktriną, bet kai mums parodoma mūsų pačių nuodėmė, įsisupame į savojo teisumo apdarus ir stojame savęs ginti. Šventajame Rašte aiškiai ir įtikinamai abejojama savuoju teisumu: „Viešpats, matė, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti“ (Pr 6, 5) ir „Nėra teisaus, nėra nė vieno“ (Rom 3, 10). Nuodėmė iškreipia visas mintis, intencijas, troškimus, žodžius ir veiksmus. Mes visi esame užsikrėtę šia liga, o jos padariniai labai skaudūs. Kodėl požiūris yra itin svarbus? Tik pripažinus blogąją Evangelijos naujieną, suprantama geroji naujiena. Evangelijos teikiama malonė, atstatymas, sutaikymas, atleidimas, gailestingumas, kantrybė, galia, išgydymas ir viltis skirti nusidėjėliams. Visi šie dalykai suprantami tik tada, jei pripažįstate, kad sergate, ir suvokiate, kad liga mirtina. Visa ko esmė – širdis Vidutinis krikščionis nuodėmę apibrėžia pagal elgesį. Pavyzdžiui, koks daugumos krikščionių tėvų tikslas? Ar ne tai, kad vaikai

1. Evangelijos spraga

elgtųsi teisingai? Susikuriame visokiausias santykių, motyvacijos ir pataisos sistemas, pagal kurias ribojame ir valdome savo vaikų elgesį. Tos sistemos nėra bevertės, bet jei tai vienintelis jūsų atsakas į vaiko maištą ir nuodėmę, tada, kai jis paliks namus ir nebus jokių sistemų, jūs paliksite jį negebantį apsisaugoti nuo nuodėmės. Be mūšio už elgesį, vyksta kitas daug svarbesnis mūšis – kovojama už mintis ir širdies motyvus. Širdis yra tikrasis jūs. Biblijoje visi žodžiai, apibūdinantys vidinį žmogų (protas, emocijos, dvasia, siela, valia ir pan.), apibendrinami vienu žodžiu – širdis. Širdis – kiekvieno žmogaus vairas. Mūsų širdies troškimai formuoja ir valdo visus mūsų poelgius. Štai kodėl Biblijoje labai aiškiai pasakyta, kad Dievui reikia mūsų širdies. Tik turėdamas jūsų širdį, Dievas turi ir jus. Kad ir kaip neigiamai mus veikia sugedęs pasaulis ir kitų nuodėmės, didžiausia mūsų bėda – mūsų širdyje gyvenanti nuodėmė. Štai kodėl pagrindinė Evangelijos mintis yra ta, kad keisdamas mūsų širdį Dievas keičia mūsų gyvenimą. Ilgalaikė permaina visuomet ateina per širdį. Tai viena iš nuodugniausiai išplėtotų temų Šventajame Rašte, tik ne daug kas iš mūsų supranta jos gilias potekstes. Mums būtina perprasti Pat 4, 23: „Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė.“ Dabartinė Kristaus teikiama nauda Krikščionio viltis – daugiau nei išperkamoji praktinių principų, galinčių pakeisti mūsų gyvenimą, sistema. Kiekvienas krikščionis savo viltis deda į asmenį – Atpirkėją Jėzų Kristų. Jis yra kiekvieno biblinio principo ir jėgos, reikalingos gyventi pagal tuos principus, pagrindas. Kadangi šiandien mumyse gyvena Kristus, Jis viską valdo už mus (žr. Ef 1, 22–23) ir visus priešus dabar kloja sau po kojomis (žr. 1 Kor 15, 25–28), mes galime drąsiai gyventi su viltimi. Juk viltis dedame ne į teologines žinias ar savo patirtį Kristaus Kūne. Esame už tai dėkingi, bet vis dėlto laikomės įsitvėrę vienos

KAIP ŽMONĖS KEIČIASI

vilties – Kristaus. Jame atrandame viską, ko dabar reikia gyvenimui ir dievotumui. Šią mintį puikiai užtvirtina apaštalas Paulius: „Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Dievas ragina augti ir keistis Taip gera gyventi be pastangų! Dievas priėmė mus į savo šeimą ir vieną dieną mes būsime su Juo amžinybėje. Bet kas gi vyksta per tą laiką? Nuo tada, kai atėjome pas Kristų, iki tol, kol pareisime pas Jį namo, Dievas ragina mus keistis. Jo malone esame pakeisti, keičiami ir būsime keičiami. Koks šitos permainos tikslas? Tai ne šiaip geresnė santuoka, gerai įtaisyti vaikai, profesinė sėkmė ar laisvė nuo kelių ramybės neduodančių nuodėmių. Dievas siekia, kad mes taptume tokie, kaip Jis. Jis trokšta, kad jūs ne tik išvengtumėte pragaro liepsnų, nors šloviname Dievą, kad per Kristų galite jų išvengti. Dievas siekia mus išvaduoti iš vergystės nuodėmei, savojo „aš“ pančių ir praktikuojamos stabmeldystės, kad savo būdu mes iš tiesų būtume panašūs į Dievą! Apaštalas Petras tokią permainą apibendrina taip: „Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais“ (2 Pt 1, 4). Gyventi atgailaujant ir tikint Dievas palaimino jus savo malone, apdovanojo savo artumu, sustiprino savo galia ir padarė jus savo amžinosios meilės objektu. Mes esame Jo, tai ir gyvename pagal Jo programą. O jeigu Jo programa – permaina, vadinasi, atgaila ir tikėjimas – ta gyvensena, kuriai esame pašaukti. Maiklo Džordano karjeros pabaigoje paklausė, kodėl jis visuomet ateina anksti ir treniruojasi prieš varžybas, net ir su naujokais.

1. Evangelijos spraga

Juk jis ir taip vadinamas visų laikų geriausiu krepšininku. Tas atsakė, kad daugiau kaip pusė jo metimų buvo vykę, o tai reiškia, kad beveik pusė buvo nesėkmingi. Todėl jis nutarė, kad treniruosis tol, kol bus ką tobulinti. Krikščionis visada turi nuodėmių, su kuriomis reikia dorotis, ir naujų priešų, kuriuos reikia įveikti. Krikščionio gyvenime Dievo vykdoma permaina virsta krikščioniško gyvenimo paradigma, kai šlovinama malonė, per kurią galima pasikeisti. „Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo“ (Tit 2, 11–13).

Aukštinimas Ši knyga daugiau nei krikščionio gyvenimo paaiškinimas. Tai Viešpaties ir Jo kasdienės malonės išaukštinimas. Mes kviečiame jus drauge aukštinti tą malonę, kuri ne tik atleidžia, bet ir perkeičia mus nuo pačių giliausių širdies kertelių iki menkiausių veiksmų ir visokių tuščių žodžių. Kad ir su kuo dabar kovojate, kad ir kaip, anot jūsų, jums sekasi ar nesiseka, kad ir koks senas ar jaunas tikintysis – moteris ar vyras, berniukas ar mergaitė – esate, jeigu jūs – Dievo vaikas, visada turite viltį. Šitos vilties pagrindas – ne tai, kas jūs toks ar ką žinote. Jūsų viltis – Jėzus. Jis gyvena jumyse ir dėl to turite pagrindą švęsti kiekvieną naują dieną. Gyvenate ne jūs, o Kristus jumyse! Sveikiname jus prisidėjus prie tokio gyvenimo, kai aukštinama pati esmė.

apvalyta ir šlovinga, pasirengusia Jo pasirodymui. Tokia vizija pakylėja aukščiau asmeninės laimės, suteikia galimybę džiaugtis Jo palaiminimais ir siūlyti juos kitiems. Mes viliamės ir meldžiamės, kad ši knyga padėtų jums kaip atskiram tikėjimo bendruomenės nariui augti malone. „Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir per amžius! Amen“ (2 Pt 3, 18).

Išnašos 2 skyrius 1 C. S. Lewis. Kančios problema. Katalikų pasaulio leidiniai, 2006, 45–47 p. 2 R. C. Lucas. The Message of Colossians and Philemon, The Bible Speaks Today. Downers Grove, IL: InterVarsity, 1980, 110 p. 3 Dž. Č. Railis. Šventumas. Jo prigimtis, kliūtys, sunkumai ir ištakos. Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2015, 91–92 p. 4 Dž. Č. Railis. Šventumas. Jo prigimtis, kliūtys, sunkumai ir ištakos. Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2015, 93 p. 5 Dž. Č. Railis. Šventumas. Jo prigimtis, kliūtys, sunkumai ir ištakos. Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2015, 58 p. 5 skyrius 1 2004 m. rugsėjo 30 d. Glensaido Naujojo gyvenimo presbiterijonų bažnyčioje (Pensilvanijos valstija, JAV) pasakytas Džen Pauers liudijimas. 2 Tod E. Bolsinger. It Takes a Church to Raise a Christian: How the Community of God Changes Lives. Grand Rapids, MI: Brazos Press/Baker Book House, 2004, 22–23 p. 3 Jonathan Edwards. Charity and Its Fruits. Carlisle, PA: The Banner of Truth Trust, 1998, 327–328 p. 10 skyrius 1 C. S. Lewis. Tiesiog krikščionybė. Katalikų pasaulio leidiniai, 2007, 138 p. 2 Šiuos klausimus, neatsiejamus nuo Krikščionių sielovados ir švietimo fondo (angl. CCEF) kurso „Biblinės permainos dinamika“, suformulavo Deividas Paulisonas (David Powlison); naudojama jam leidus.

284

KAIP ŽMONĖS KEIČIASI

12 skyrius 1 Autoriai tekste anglų kalba vartoja žemyn besileidžiančios spiralės (downward spiral) įvaizdį. Šis įvaizdis sielovadoje labai dažnai pasitelkiamas norint nupasakoti žmogaus moralės laipsnišką smukimą žemyn (degradavimą). (Red. pastaba) 13 skyrius 1 Biblijoje žodžiais „protas, siela, dvasia, mintys ir motyvai“ apibūdinamas vidinis žmogus. Žodis „širdis“ abstraktesnis ir apima juos visus (tuos išvardintus). 2 Originale angl. seat „sostas“ – širdis apibūdinama kaip motyvų sostas, kuris turi priklausyti Kristui. (Red. pastaba) 3 Deivido Paulisono kurso „Biblinės permainos dinamika“, „Laiško filipiečiams biblinės studijos“; naudojama jam leidus. 14 skyrius 1 Šios psalmės komentaruose Derekas Kidneris nurodo: „Abšalomo maištas, kuris paskatino parašyti 3 psalmę, vis dar gali būti aktualios aplinkybės, nes dabar, kaip ir tada, Dovydas yra pažemintas (2 eil.) ir apsuptas melo (2 eil.), įniršio (4 eil.), tamsos (6 eil.).“ Tyndale Old Testament Commentaries, Psalms 1–72. Downers Grove, IL: IVP, 1973, p. 55. 15 skyrius 1 Tai metafora apie šulinio, o ne vandenyno gelmes. Ji vaizduoja išmintingą žmogų, kuris semia tai, kas glūdi jo viduje. Kai teisingai mąstoma apie Dievo pasaulį ir žmogaus širdį, pažįstamos širdies gelmės. 2 Prisiminkite 10 skyriaus tiriamuosius klausimus. Atkreipkite dėmesį, kokie mes kūrybingi garbindami visokiausius kūrinius, o ne Kūrėją! 16 skyrius 1 E. Glenn Wagner. Escape From Church, Inc.: The Return of the Pastor-Shepherd. Grand Rapids, MI: Zondervan, 1999, p. 94. 2 Krikščionių sielovados ir švietimo fondas parengė skaitytojams pritaikytą mokinystės priemonę, skirtą vietinėms bažnyčioms. Šiuo tikslu buvo parašytos abi knygos – „Kaip žmonės keičiasi“, kurioje nagrinėjama Evangelijos spraga, ir „Padėti kitiems pasikeisti“ (angl. Helping Others Change, ankstesniu pavadinimu „Permainos priemonės“ (angl. Instruments of Change), kurioje nagrinėjamos tarnystės spragos. Daugiau informacijos apie Krikščionių sielovados ir švietimo fondą žr. interneto svetainėje adresu www.ccef.org.

Šventojo Rašto rodyklė Pradžios knyga 3 – 172 psl. 6, 5 – 28 psl. 15, 7–21 – 97 psl. Kunigų knyga 19, 17 – 199 psl. Skaičių knyga – 146 psl. 11–14 – 118 psl. 11, 1– 118 psl. 11, 4–23 – 118, 148 psl. 12, 1– 119 psl. 13 – 148 psl. 13, 26–29 – 119 psl. 14 – 149 psl. 14, 1–14 – 119 psl. 20, 1–5 – 149 psl.

Izaijo knyga 1 – 19 psl. 54, 5 – 71 psl. 55, 1–2 – 235 psl. 58, 11 – 235 psl. Jeremijo knyga 17, 5–10 – 115, 116 psl. 31 – 224 psl. 31, 12 – 235 psl. 31, 31–34 – 225 psl. Ezechielio knyga 16, 8 – 71 psl. 36 – 224 psl. 36, 24–28 – 225 psl. 36, 26 – 201 psl. 36, 27 – 225 psl.

Pakartoto Įstatymo knyga – 146 psl. 5, 6–21 – 177 psl. 6, 4–5 – 178 psl. 8, 2–14 –151 psl. 8, 10–20 – 88 psl.

Ozėjo knyga 14, 5–7 – 235 psl.

Samuelio pirma knyga 16, 1–13 – 223 psl.

Evangelija pagal Matą 1, 18–21 – 73 psl. 6, 1–15 – 198 psl. 6, 12–15 – 245 psl. 12, 40 – 221 psl. 18, 21–35 – 244 psl. 23, 23–28 – 19 psl.

Samuelio antra knyga 14–18 – 236 psl. Psalmynas 3 – 237 psl. 4 – 237 psl. 27, 4 – 76 psl. 46, 1–2 – 263 psl. 73 – 165 psl. 88 – 130 psl. 139, 23–24 – 224 psl. Patarlių knyga 4, 23 – 29 psl. 20, 5 – 260 psl.

Jonos knyga 2, 3 – 221 psl.

Evangelija pagal Morkų 5, 26 – 48 psl. 11, 25 – 198, 245 psl. 12 – 226 psl. 12, 28–31 – 223 psl. Evangelija pagal Luką 6, 43–45 – 175 psl. 15, 11–32 – 213 psl. 17, 1–10 – 247 psl.

286

Evangelija pagal Joną 2, 3–4 – 248 psl. 3, 3 – 201 psl. 4, 43–54 – 248 psl. 6, 15. 26–27. 30–40 – 248 psl. 7, 3–10 – 248 psl. 7, 37–38 – 239 psl. 8, 48–59 – 248 psl. 10, 30–39 – 248 psl. 11, 1–6. 21–27 – 248 psl. 13, 8–10 – 248 psl. 15, 4–5 – 48 psl. 16 – 203 psl. 18, 19–24. 33–37 – 248 psl. Apaštalų darbai 2 – 108 psl. 7–8 – 136 psl. 16 – 227 psl. Laiškas romiečiams 1 – 23 psl. 1, 5 – 207, 221 psl. 1, 21–25 – 40, 181 psl. 1, 25 – 181, 182, 204, 260 psl. 2, 29 – 201 psl. 3, 10 – 28 psl. 5, 6–8 – 261 psl. 7 – 15 psl. 8 – 143 psl. 8, 9–10 – 195 psl. 8, 20–22 – 143 psl. 11, 33–36 – 264 psl. 12, 1–8 – 106, 248 psl. 12, 14–21 – 198 psl. 16, 26 – 207, 221 psl. Pirmas laiškas korintiečiams 1, 23 – 205 psl. 2, 1–2 – 206 psl. 2, 6–16 – 202 psl. 10 – 118, 123, 146, 152 psl. 10, 1–13 – 116, 117 psl. 10, 3–4 – 121 psl. 10, 5–10 – 119 psl. 10, 11–14 – 119 psl.

KAIP ŽMONĖS KEIČIASI

10, 17 – 109 psl. 11 – 108 psl. 11, 28 – 109 psl. 12 – 106 psl. 13 – 94 psl. 15, 19 – 61 psl. 15, 25–28 – 29 psl. Antras laiškas korintiečiams 1, 3–12 – 122, 123 psl. 4, 16 – 87 psl. 4, 7–5, 10 – 166 psl. 5, 15 – 55 psl. 5, 17 – 82, 201 psl. 7, 10 – 215 psl. 10, 5 – 18, 24 psl. 11, 1–3 – 72, 73 psl. Laiškas galatams 2, 20 – 17, 30, 194, 195 psl. 5, 6 – 207, 221 psl. 5, 13–6, 10 – 240 psl. 6, 1 – 15 psl. Laiškas efeziečiams 1, 4 – 49 psl. 1, 15–19 – 226 psl. 1, 22–23 – 29 psl. 2, 14–22 – 98 psl. 3, 14–21 – 101, 102 psl. 4 – 97, 103, 159, 226 psl. 4, 1–6 – 95 psl. 4, 7–16 – 106 psl. 4, 11–16 – 159 psl. 4, 17–6, 18 – 159 psl. 4, 25 – 247 psl. 4, 29 – 199 psl. 4, 30–5, 2 – 199 psl. 5 – 226 psl. 5, 32 – psl. 6 – 226 psl. 6, 10–18 – 161 psl. Laiškas filipiečiams – 227 psl. 1, 1. 5. 14. 25; 2, 19; 3, 17; 4, 10. 18 – 231 psl.

Šventojo Rašto rodyklė

1, 2 – 231 psl. 1, 3–11 – 56, 59, 232 psl. 1, 6 – 71, 231, 232 psl. 1, 6. 12. 19–26; 2, 9–11; 3, 13. 20–21 – 232 psl. 1, 9. 19 – 231 psl. 1, 12–13. 15–18 – 232 psl. 1, 13. 14 – 233 psl. 1, 15–18 – 230 psl. 1, 17; 2, 3. 21; 3, 19 – 229 psl. 1, 19 – 231, 233 psl. 1, 20–21 – 231 psl. 1, 29 – 136 psl. 2, 1 – 232 psl. 2, 1–8; 3, 10–11 – 231 psl. 2, 1–11 – 217, 231 psl. 2, 2– 4 – 232 psl. 2, 9–11 – 231 psl. 2, 12–13 – 231, 275 psl. 2, 12–18 – 232 psl. 2, 19–30 – 232 psl. 2, 28; 4, 6. 12 – 229 psl. 3, 1–7 – 229 psl. 3, 1–9 – 231 psl. 3, 4–9 – 83 psl. 3, 9 – 84 psl. 3, 12–14 – 231 psl. 3, 18–19 – 230 psl. 3, 20–21 – 231 psl. 4, 4–7 – 231 psl. 4, 8–9 – 231 psl. 4, 11–12 – 232 psl. Laiškas kolosiečiams 1, 5 – 81 psl. 1, 15–23 – 72, 77 psl. 1, 21–23 – 78, 79, 80 psl. 1, 28–29 – 206, 268 psl. 2, 1–15 – 72 psl. 2, 6–8 – 35, 81, 267 psl. 2, 9–15 – 43, 80 psl. 3, 5–11 – 47 psl. Laiškas Titui 2, 11–14 – 104 psl.

Laiškas hebrajams 4, 12 – 192 psl. 4, 14–5, 10 – 158 psl. 10, 19–25 – 278 psl. Jokūbo laiškas 1 – 139 psl. 1, 1–15 – 135 psl. 1, 16–18 – 138 psl. 2, 26 – 221 psl. 3, 13–18 – 247 psl. 4 – 184 psl. 4, 1 – 40, 184 psl. Petro pirmas laiškas 2, 4–5. 9–10 – 105 psl. 4, 10–11 – psl. 4, 12 – 136 psl. 5, 8–9 – 145 psl. Petro antras laiškas 1, 3–9 – 13, 85 psl. 1, 3 – 267, 275 psl. 1, 4 – 30, 44, 47, 55, 201 psl. 3, 18 – 282 psl. Jono pirmas laiškas 1, 9 – 211 psl. 2, 1–2 – 211 psl. 2, 29 – 210 psl. 3, 1–3 – 212 psl. Apreiškimas Jonui 7 – 62 psl. 7, 9–17 – 62 psl.

287

Timothy Lane, Paul David Tripp „Kaip žmonės keičiasi“ Iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev – Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2019. – 287 p.

Redagavo Aistė Pangonytė Koregavo Žaneta Martingale Specialusis redaktorius Julius Jonušas Viršelio dailininkė ir maketuotoja Skaistė Ašmenavičiūtė

Leidėjas VšĮ „Reformatų literatūros centras“ Pylimo g. 31–6, LT–01309 Vilnius Tel. / faks. (8~5) 262 56 34 Mob. 8 683 84840 El. p.: info@reformatuknygos.lt

REFORMATŲ KNYGYNAS INTERNETE www.reformatuknygos.lt

Spausdino AB ,,Spauda“ Laisvės pr. 60, Vilnius