Louis Berkhof. Krikščioniškų doktrinų santrauka by VšĮ Reformatų literatūros centras

Louis Berkhof

Krikščioniškų doktrinų santrauka

Reformatų literatūros centras Vilnius, 2010

UDK 23/28 Be269

Versta iš Louis Berkhof „A Summary of Christian Doctrine“ Iš anglų kalbos vertė Asta Kavaliauskaitė Redagavo Audronė Kriaučiūnienė

Išleido VšĮ „Reformatų literatūros centras“

Šventasis Raštas daugiausia cituojamas iš Biblija: Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas. – Vilnius: Tikėjimo žodis, 2004.

Kai kurios Rašto vietos išverstos pažodžiui iš autoriaus naudoto

American Standard Version vertimo, jos pažymėtos žvaigždute (*). © Originally published in English under the title “A Summary of Christian

Doctrine” by the Banner of Truth Trust, Edinburgh EH12 6EL, United Kingdom. Used by permission through the arrangement of the Banner of Truth Trust. © VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2010

Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis negali būti kopijuojama jokiomis priemonėmis be raštiško leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas, kurios būtų vartojamos bet kokio kito leidinio apžvalgoje.

ISBN 978-9955-593-16-4

Leidėjų žodis Louisas Berkhofas (1873–1957) gimė Nyderlanduose, o 1882 metais su šeima emigravo į Grand Rapidsą (Mičiganą). Baigęs Kalvino teologijos seminariją, tarnavo dviejose krikščioniškosios Reformatų bažnyčios parapijose ir dvejus metus studijavo Prinstono universitete. 1906 metais paskirtas dėstyti Kalvino seminarijos fakultete. Čia jis dirbo 38 metus, atiduodamas savo talentus ir neaprėpiamas žinias rengti žmones tarnavimui. 1931 metais tapo Kalvino seminarijos prezidentu. Tarp dvidešimt dviejų profesoriaus Berkhofo knygų yra ir Sistematinė teologija, kurios leidimas buvo daug kartų pakartotas ir išverstas į keletą kalbų. Nors mes dar neišvertėme Berkhofo šedevro, bet esame laimingi, galėdami pristatyti Lietuvos žmonėms jo knygą Krikščioniškų doktrinų santrauka. Tai labai populiarus krikščioniškų doktrinų vadovėlis, parašytas vadovaujantis evangelikų bei reformatų požiūriu. Sistemiškai išdėstyta bei padalyta į dalis Krikščioniškų doktrinų santrauka pripažinta kaip ideali knyga bažnyčios studijų grupėms. Kiekvieno skyriaus pabaigoje esančios eilutės išmokti atmintinai bei klausimai žinioms patikrinti padidina knygos vertę besimokančiajam. Profesorius Berkhofas rašė: „Atsižvelgiant į šiandien plačiai paplitusius doktrininius skirtumus, į daugelio išpažįstančių krikščionių protuose išplaukiantį paviršutiniškumą bei painiavą, į klastingas klaidas, kurios uoliai skleidžiamos netgi iš sakyklų, <...> jei kada nors buvo laikas, kai Bažnyčia turėjo apsaugoti savo nuostabų pãveldą, šį tiesos užstatą, patikėtą jos priežiūrai, tas laikas yra dabar.“ Mes rekomenduojame kiekvienam skaitytojui ar Biblijos studijų grupei, kuri trokšta brandinti tikėjimą bei geriau pažinti Dievo tiesas, studijuoti profesoriaus Berkhofo knygą ir ugdyti savo švenčiausią tikėjimą. Leidėjai Leidėjų žodis iš dalies adaptuotas pagal Krikščioniškų doktrinų santrauką (A Summary of Christian Doctrine) bei Sistematinę teologiją (Systematic Theology), kurias išleido „The Banner of Truth Trust“ leidykla.

TURINYS Įžanga

I. Religija ………………………………………………………………… II. Apreiškimas …………………………………………………………… III. Šventasis Raštas ………………………………………………………

Doktrina apie Dievą ir pasaulio sukūrimą

IV. Tikroji Dievo esmė …………………………………………………… V. Dievo vardai …………………………………………………………… VI. Dievo požymiai ……………………………………………………… VII. Trejybė ……………………………………………………………… VIII. Dievo dekretai ……………………………………………………… IX. Pasaulio sukūrimas …………………………………………………… X. Dievo apvaizda …………………………………………………………

Doktrina apie žmogų ir jo santykį su Dievu

XI. Žmogaus pradinė padėtis …………………………………………… XII. Žmogaus nuodėmės padėtis ………………………………………… XIII. Žmogus malonės sandoroje …………………………………………

15 19 24 32 36 39 46 50 54 61 68 74 79

Doktrina apie Kristaus Asmenį ir Jo darbą

XIV. Kristaus vardai ir Jo prigimtys …………………………………… 90 XV. Kristaus būsenos …………………………………………………… 95 XVI. Kristaus pareigos ………………………………………………… 101 XVII. Atpirkimas per Kristų …………………………………………… 107

Doktrina apie Išpirkimo darbo pritaikymą

XVIII.Bendrieji Šventosios Dvasios veiksmai: bendroji malonė ………… XIX. Pašaukimas ir atgimimas ………………………………………… XX. Atsivertimas: atgaila ir tikėjimas …………………………………… XXI. Išteisinimas ………………………………………………………… XXII. Pašventinimas ir ištvermingumas …………………………………

Doktrina apie Bažnyčią ir malonę teikiančias priemones

XXIII. Bažnyčios prigimtis ……………………………………………… XXIV. Bažnyčios valdymas ir jai suteikta valdžia ………………………… XXV. Dievo Žodis ir apskritai apie sakramentus ………………………… XXVI. Krikščionių krikštas ……………………………………………… XXVII.Viešpaties vakarienė ………………………………………………

Doktrina apie paskutiniuosius įvykius

114 118 124 130 134 142 147 153 158 163

XXVIII. Fizinė mirtis ir tarpinė būsena ………………………………… 170 XXIX. Antrasis Kristaus atėjimas …………………….………………… 175 XXX. Prisikėlimas, Paskutinis teismas ir galutinė būsena ……………… 180

Religija 1. Religijos prigimtis. Biblija mums praneša, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą. Po nuopuolio jis prarado ne visišką Aukščiausiojo atvaizdą. Religijos sėkla tebėra visuose žmonėse, nors nuodėminga jų prigimtis nuolat reaguoja į ją. MiReligijos sionieriai liudija, kad vienokia ar kitokia religijos forma prigimtis egzistuoja visose žemės tautose bei gentyse. Tai vienas iš didžiausių palaiminimų žmonijai, nors daugelis tai laiko prakeikimu. Religija ne tik įsiskverbia į giliausius žmogaus gyvenimo šaltinius, bet ir valdo mintis, jausmus bei troškimus. Kas iš tiesų yra religija? Tik studijuodami Dievo Žodį galime sužinoti apie tikrosios religijos prigimtį. Žodis „religija“ kilo ne iš Biblijos kalbų – hebrajų ar graikų, bet iš lotynų kalbos. Šis žodis tik keturis kartus minimas mūsų Biblijos vertime: Gal 1, 13–14; Jok 1, 26–27. Senasis Testamentas religiją apibrėžia kaip Viešpaties baimę. Ši baimė – tai ne baimės jausmas, o pagarbus dėmesys Dievui, panašus į pagarbią baimę, bet susijęs su meile ir pasitikėjimu. Tai Senojo Testamento tikinčiųjų atsakas į Įstatymo apreiškimą. Naujojo Testamento religija – tai atsakas į Evangeliją, o ne į Įstatymą; ji turi tikėjimo ir dievotumo formą. Šventojo Rašto šviesoje mes suprantame, kad religija – tai žmogaus santykis su Dievu. Tai santykis, kai žmogus suvokia absoliučią Dievo didybę ir beribę jėgą bei visišką savo paties nereikšmingumą ir absoliutų bejėgiškumą. Galima apibūdinti ir kaip sąmoningą bei savanorišką bendrystę su Dievu, kuri reiškiasi dėkingu garbinimu bei meilės kupinu tarnavimu. Pats žmogus savavališkai nepasirenka šio religinio garbinimo ir tarnavimo būdo – jį nustatė Dievas. 15 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

2. Religijos vieta žmoguje. Yra keletas klaidingų nuomonių apie tai, kur religija yra žmoguje. Vieni religiją laiko pažinimu ir ją randa intelekte. Kiti ją susieja su Dievo pojūčiu ir mano, kad jos vieta jausmuose. Dar kiti mano, kad religija – moraliReligijos nių veiksmų pagrindas ir ją priskiria valiai. Tačiau visi vieta šie požiūriai yra vienpusiški ir prieštarauja Šventajam žmoguje Raštui, kuris moko, kad religija – širdies reikalas. Šventojo Rašto psichologijoje širdis – tai pagrindinė sielos dalis. Iš jos išteka visi gyvenimo, minčių, jausmų ir troškimų šaltiniai (Pat 4, 23). Religija apima visą žmogų – jo intelektualinį, emocinį ir moralinį gyvenimą. Tai vienintelis požiūris, kuris tinkamai apibūdina religijos prigimtį. 3. Religijos kilmė. Pastaruosius penkiasdešimt metų ypatingas dėmesys buvo skiriamas religijos kilmei nagrinėti. Stengtasi rasti natūralų išaiškinimą, bet pastangos buvo bevaisės. Kai kurie įsitikinę, kad tai gudrių ir klaidinančių kunigų išradimas, norint Religijos išvilioti pinigus. Bet šis paaiškinimas dabar visiškai kilmė diskredituotas. Kiti mano, kad religijos užuomazga – negyvų objektų (fetišų) arba dvasių, galbūt protėvių dvasių garbinimas. Bet tai nėra atsakymas, nes kyla klausimas: „Kaip žmonėms atėjo į galvą mintis garbinti negyvus ar gyvus daiktus?“ Dar kiti laikėsi nuomonės, kad religija kilo iš gamtos garbinimo (gamtos jėgų ir stebuklų garbinimo arba iš paplitusios magijos praktikos). Bet šios teorijos, kaip ir kitos, nepaaiškina, kaip nereligingas žmogus tapo religingas. Jos visos kalba apie žmogų, kuris jau tapęs religingas. Tik Biblija suteikia patikimą atsakymą apie religijos kilmę. Ji mus informuoja apie Dievo, kuris vienintelis vertas religinio garbinimo, egzistavimą. Be to, ji įtikinamai tvirtina, kad Dievas, kurio žmogus niekuomet negalės atrasti savo jėgomis, apsireiškė gamtoje ir ypač – savo dieviškajame Žodyje. Dievas reikalauja, kad žmogus Jį garbintų ir Jam tarnautų. Taip pat Dievas nustatė Jam ypač malonų garbinimą bei tarnavimą. Ir galų gale Biblija mus moko, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir jam suteikė sugebėjimą suprasti bei atsakyti į šį apreiškimą. Žmoguje Dievas sukėlė natūralų bendrystės su Juo ir troškimo Jį pagarbinti reikalavimą.

16 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

Išmokti atmintinai: Šventojo Rašto vietas, susijusias su: a. Religijos prigimtimi: Įst 10, 12–13: „O dabar, Izraeli, ko Viešpats, tavo Dievas, iš tavęs reikalauja? Tik kad bijotum Viešpaties, savo Dievo, vaikščiotum Jo keliais, Jį mylėtum ir Jam tarnautum visa savo širdimi ir visa siela; kad laikytumeisi Viešpaties įsakymų ir įstatymų, kuriuos šiandien tau skelbiu tavo labui.“ Ps 111, 10: „Išminties pradžia yra Viešpaties baimė; supratingi, kurie taip elgiasi. Jo šlovė lieka per amžius!“ Ekl 12, 13: „Bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui.“ Jn 6, 29: „Tai yra Dievo darbas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė.“ Apd 16, 31: „Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas tu ir tavo namai.“

b. Religijos vieta žmoguje: Ps 51, 10: „O, Dieve, tyrą širdį sukurk manyje ir teisingą dvasią atnaujink.“ Taip pat 17 eil.: „Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.“ Pat 4, 23: „Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė.“ Mt 5, 8: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.“

c. Religijos kilmė: Pr 1, 27: „Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį.“ Įst 4, 13: „Jis jums paskelbė savo sandorą ir įsakė ją vykdyti. Jis užrašė dešimt įsakymų.“ Ez 36, 26: „Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį.“ 17 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

Tolesnėms Šventojo Rašto studijoms

a. Kokie tikrosios religijos elementai išvardyti šiose ištraukose: Įst 10, 12; Ekl 12, 13; Oz 6, 6; Mch 6, 8; Mk 12, 33; Jn 3, 36 ir 6, 29; Apd 6, 3; Rom 12, 1 ir 13, 10; Jok 1, 27. b. Kokios klaidingos religijos formos išvardytos šiose ištraukose: Ps 78, 35–36; Iz 1, 11–17 ir 58, 1–5; Ez 33, 31–32; Mt 6, 2. 5; 7, 21. 26. 27; 23, 14; Lk 6, 2 ir 13, 14; Gal 4, 10; Kol 2, 20; 2 Tim 3, 5; Tit 1, 16; Jok 2, 15–16 ir 3, 10. c. Išvardykite šešis tikrosios religijos pavyzdžius: Pr 4, 4–8; 12, 1–8. 15, 17; 18, 22–33; Iš 3, 2–22; Įst 32, 33; 2 Kar 18, 3–7; 19, 14–19; Dan 6, 4–22; Lk 2, 25–35. 36–37; 7, 1–10; 2 Tim 1, 5.

Klausimai žinioms patikrinti

1. Ar religija apsiriboja tam tikromis gentimis bei tautomis? 2. Iš kur galime sužinoti, kokia yra tikrosios religijos kilmė? 3. Kokiais terminais Senajame ir Naujajame Testamentuose apibūdinama religija? 4. Kaip jūs apibrėžtumėte religiją? 5. Kokių yra klaidingų supratimų apie religijos vietą žmoguje? 6. Koks pagal Šventąjį Raštą yra religinio gyvenimo centras? 7. Kokių yra religijos kilmės aiškinimų? 8. Koks yra vienintelis įtikinamas paaiškinimas?

18 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

Apreiškimas 1. Apie apreiškimą. Diskusija apie religiją natūraliai sukelia diskusiją apie apreiškimą kaip religijos pradžią. Religija būtų negalima, jei Dievas neapreikštų savęs. Žmogui būtų neįmanoma pažinti Dievą, jei Dievas nebūtų leidęs savęs pažinti. Savo paApie ties jėgomis žmogus niekuomet neatrastų Dievo. Mes apreiškimą išskiriame Dievo apreiškimą gamtoje ir Jo apreiškimą Šventajame Rašte. Žinoma, ateistai ir agnostikai netiki apreiškimu. Panteistai retkarčiais apie jį kalba, tačiau jų mąstymo sistemoje vietos jam nėra. O deistai pripažįsta Dievo apsireiškimą gamtoje, bet neigia specialaus apreiškimo, apie kokį skaitome Šventajame Rašte, būtinybę, realybę ir netgi galimybę. Mes tikime ir bendruoju, ir specialiuoju apreiškimu. 2. Bendrasis apreiškimas. Laiko atžvilgiu bendrasis Dievo apreiškimas atsirado pirmiau už specialųjį. Žmogus jo negavo žodinių pranešimų būdu, bet per gamtos faktus, jėgas, Bendrasis žmogaus proto sandarą bei veiklą ir istorijos bei patirapreiškimas ties dalykus. Biblijoje apie tai kalbama Ps 19, 1–2; Rom 1, 19–20 ir 2, 14–15. a. Bendrojo apreiškimo nepakankamumas. Nors Pelagijaus sekėjai, racionalistai ir deistai laiko šį apreiškimą pakankamu patenkinti mūsų dabartines reikmes, Romos katalikai ir Jo nepakanprotestantai sutaria, kad jis nėra pakankamas. Jis tapo kamumas neryškus dėl nuodėmės rūdžių, kurios liko ant nuostabių Dievo kūrinių. Nors Dievo rašysena visiškai neišsitrynė, bet tapo miglota ir neaiški. Dievas dabar neperduoda jokio visiškai patikimo savo bei 19 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

dvasinių dalykų pažinimo. Todėl mums nesuteikia tikro pamato, ant kurio galėtume statyti savo amžinąją ateitį. Šiuo metu egzistuojanti religinė sumaištis tų žmonių, kurių religija remiasi grynai natūraliu pagrindu, aiškiai įrodo jo nepakankamumą. Jis nesuteikia patikimo pagrindo bet kokiai religijai, o juo labiau – tikrajai religijai. Netgi pagonių tautos remiasi tam tikru tariamu specialiuoju apreiškimu. Galų gale jis visiškai bejėgis patenkinti dvasines nusidėjėlių reikmes. Nors ir perduoda tam tikrą informaciją apie Dievo gerumą, išmintį ir jėgą, nesuteikia jokio žinojimo, kad Kristus – vienintelis išgelbėjimo kelias. b. Bendrojo apreiškimo vertė. Tačiau tai nereiškia, kad bendrasis apreiškimas yra visiškai nevertingas. Jis paaiškina tikrus elementus, kurių vis dar yra pagonių religijose. Dėl šio apreiškimo pagonys jaučiasi esą Dievo palikuonys (Apd 17, 28). Jie ieško Jo vertė Dievo ir tikisi galbūt Jį atrasti (Apd 17, 27). Gamtoje įžvelgia amžinąją Dievo jėgą bei dievystę (Rom 1, 19–20) ir iš prigimties vykdo įstatymą (Rom 2, 14). Nors jie gyvena nuodėmės ir neišmanymo tamsoje bei iškreipia Dievo tiesą, vis dėlto patiria Dievo Žodžio šviesą ( Jn 1, 9) ir Šventosios Dvasios bendrąjį veikimą (Pr 6, 3). Be to, bendruoju apreiškimu Dievas formuoja foną savo specialiajam apreiškimui. Pastarojo nebūtų įmanoma visiškai suprasti be ankstesniojo. Mokslas ir istorija nenustoja apšviesti Biblijos puslapių. 3. Specialusis apreiškimas. Prie Dievo apreiškimo gamtoje mes turime Jo specialųjį apreiškimą, kuris dabar įkūnytas Šventajame Rašte. Biblija – tai visų pirma Dievo specialiojo apreiškimo knyga. Tokio apreiškimo, kai faktai ir žodžiai eina Specialusis ranka rankon: žodžiai paaiškina faktus, o faktai suteiapreiškimas kia pagrindą žodžiams. a. Specialiojo apreiškimo būtinybė. Šis specialusis apreiškimas tapo būtinas nuodėmei patekus į pasaulį. Dievo rašysena kūrinijoje tapo sunkiai suprantama ir iškraipyta, o žmogus, ištiktas dvasinio aklumo, palinko į klaidą bei netikėjimą. Ir dabar, būdamas aklas ir iškreiptas, nebesugeba teisingai perskaityti netgi išlikusių benJo būtinybė drojo apreiškimo pėdsakų, todėl nepajėgia suprasti jo20 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

kio tolesnio apreiškimo apie Dievą. Tad tapo būtina, kad Dievas iš naujo išaiškintų tiesas apie žmogaus prigimtį, suteiktų naują apreiškimą apie išperkamajį išgelbėjimą1, apšviestų žmogaus protą ir išvaduotų jį nuo valdžios klaidos. b. Specialiojo apreiškimo priemonės. Suteikdamas specialųjį, arba antgamtinį, apreiškimą, Dievas naudojo įvairias priemones, pavyzdžiui, 1) teofanijas, arba regimus Dievo pasirodymus. Jis apreiškė savo buvimą ugnyje ir debesyse (Iš 3, 2; 33, 9; Ps Jo priemonės 78, 14; 99, 7), audringame vėjyje ( Job 38, 1; Ps 18, 10–16) ir „tyliame, ramiame balse“ (1 Kar 19, 12). Tai buvo Dievo buvimo ženklai, šiek tiek apreiškiantys Jo šlovę. Senojo Testamento regimuose pasireiškimuose ypatingą reikšmę turėjo Jahvės angelo, arba antrojo Trejybės Asmens, pasirodymas: Pr 16, 13; 31, 11; Iš 23, 20–23; Mal 3, 1. Aukščiausias Dievo asmeninio pasirodymo tarp žmonių taškas buvo pasiektas Jėzaus Kristaus įsikūnijimu. Čia Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų ( Jn 1, 14). 2) Tiesioginius bendravimus. Kartais Dievas su žmonėmis kalbėdavosi girdimu balsu, kaip antai su Moze ir Izraelio tauta (Įst 5, 4), o kartais perduodavo žinias pranašams vidiniu Šventosios Dvasios veikimu (1 Pt 1, 11). Be to, Jis save apreikšdavo sapnuose bei regėjimuose, taip pat per Urimą ir Tumimą (Sk 12, 6; 27, 21; Iz 6). Naujajame Testamente Kristus pasirodė kaip didysis Mokytojas, atsiųstas Dievo, kad apreikštų Tėvo valią, o apaštalai per Jo Šventąją Dvasią tapo tolesnių apreiškimų priemonėmis ( Jn 14, 26; 1 Kor 2, 12–13; 1 Tes 2, 13). 3) Stebuklus. Biblijos stebuklų niekuomet neturėtume vertinti kaip žmonėms nuostabą ir susižavėjimą keliančių įvykių, bet kaip būtinąsias Dievo specialiojo apreiškimo sudedamąsias dalis. Jie – ypatingos Dievo jėgos pasireiškimai, Jo ypatingo buvimo ženklai, dažnai simbolizuojantys dvasines tiesas. Tai ateisiančios Dievo Karalystės ir Dievo išperkančios jėgos ženklai. Pats didžiausias iš visų stebuklų – tai Dievo Sūnaus atėjimas kūne. Jame atkurta visa Dievo kūrinija ir jai sugrąžintas visas jos pirminis grožis (1 Tim 3, 16; Apr 21, 5). c. Specialiojo apreiškimo savybės. Šis specialusis Dievo apreiškimas – tai išperkamojo išgelbėjimo apreiškimas. Jis apreiškia Dievo planą nusidėjėIšperkamasis išgelbėjimas arba išpirkimas (angl. „redemption“) – išlaisvinimas dėl išpirkos, kurią sumokėjo kitas asmuo.

21 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

liams ir pasauliui atpirkti bei būdą šį planą įgyvendinti. Jis padeda žmogui atsinaujinti; apšviečia jo protą ir palenkia jo valią geriems dalykams; pripildo šventų meilės jausmų ir paruošia jį dangiškiems namams. Jis ne tik perteikia mums žinią apie išpirkimą, Jo savybės bet ir supažindina su išpirkimo faktais. Ne tik praturtina pažinimu, bet ir pakeičia gyvenimus – nusidėjėlius paverčia šventaisiais. Šis apreiškimas aiškiai pažangus. Didžiosios tiesos apie išpirkimą iš pradžių atrodo miglotos, bet vėliau pamažu aiškėja, o Naujajame Testamente galiausiai pasiekia visą pilnatvę bei grožį.

Išmokti atmintinai: Šventojo Rašto vietas, susijusias su: a. Bendruoju apreiškimu: Ps 8, 1: „Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus tavo vardas visoje žemėje!“ Ps 19, 1–2: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, tvirtuma byloja apie Jo rankų darbus. Diena pasakoja dienai, o naktis praneša nakčiai.“ Rom 1, 20: „Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių.“ Rom 2, 14–15: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – patys sau įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.“

b. Specialiuoju apreiškimu: Sk 12, 6–8: „Jis tarė jiems: „Klausykite! Jei kas tarp jūsų yra Viešpaties pranašas, Aš jam apsireiškiu regėjime arba kalbu sapne. Ne taip yra su mano tarnu Moze, kuris yra ištikimas visuose mano namuose. Su juo Aš kalbu veidas į veidą, atvirai.“ Hbr 1, 1–2: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų.“ 22 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

2 Pt 1, 21: „Nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės.“

Tolesnėms studijoms:

a. Išvardykite keletą Jahvės Angelo pasirodymų. Ar tai galėjo būti tik angelas? Pr 16, 13; 31, 11. 13; 32, 28; Iš 23, 20–23. b. Išvardykite keletą apreiškimų sapnuose pavyzdžių. Pr 28, 10–17; 31, 24; 41, 2–7; Ts 7, 13; 1 Kar 3, 5–9; Dan 2, 1–3; Mt 2, 13. 19–20. c. Išvardykite keletą atvejų, kai Dievas apsireiškė regėjimuose. Iz 6 sk.; Ez 1–3 sk.; Dan 2, 19; 7, 1–14; Zch 2–6 sk. d. Ar galėtumėte iš šių ištraukų numanyti, ką apreiškia užrašyti stebuklai? Iš 10, 1–2; Įst 8, 3; Jn 2, 1–11; 6, 1–14; 25–35; 9, 1–7; 11, 17–44.

Klausimai žinioms patikrinti

1. Kuo skiriasi bendrasis apreiškimas nuo specialiojo? 2. Kur aptinkame visų Dievo apreiškimų paneigimą? 3. Kaip deistai vertina apreiškimą? 4. Kokia yra bendrojo apreiškimo prigimtis? 5. Kodėl šio apreiškimo nepakanka mūsų reikmėms patenkinti? Ir kuo jis vertingas? 6. Kodėl buvo reikalingas specialusis Dievo apreiškimas? 7. Kokiomis priemonėmis Dievas naudojasi, norėdamas perduoti savo specialųjį apreiškimą? 8. Kokios specialiojo apreiškimo savybės?

Kristaus būsenos Mes dažnai pakaitomis vartojame žodžius „būsena“ ir „būklė“. Tačiau kalbėdami apie Kristaus būsenas, žodį „būsena“ vartojame specifiškesne prasme, norėdami apibrėžti santykį, kurį Jis užėmė anksčiau ir užima dabar įstatymo atžvilgiu. Savo pažeminimo dienomis Jis buvo tarnas, paklūstantis įstatymo valdžiai, o po išaukštinimo tapo Viešpačiu, kuris yra virš įstatymo. Natūralu, kad abi šiais būsenas lydi atitinkamos gyvenimo sąlygos. Skirtingas būsenų stadijas čia ir aptarsime. 1. Pažeminimo būsena. Pažeminimo būsenos esmė – Kristus padėjo į šalį dieviškąją didybę, kurią Jis turėjo kaip suverenus visatos Valdovas, ir prisiėmė žmogaus prigimtį tarno forma. Taip Jis, aukščiausias Įstatymo Davėjas, tapo pavaldus įstatymo reiPažeminimo kalavimams ir prakeikimui (Mt 3, 15; Gal 3, 13; 4, 4; būsena Fil 2, 6–8). Ši būsena atspindi atitinkamą būklę. Dažniausiai išskiriamos kelios jos stadijos. a. Kristaus įsikūnijimas ir gimimas. Įsikūnydamas Dievo Sūnus tapo kūnu, priimdamas žmogaus prigimtį ( Jn 1, 14; 1 Jn 4, 2). Iš tiesų gimdamas iš Marijos Jis tapo vienu iš žmonijos atstovų. Tai būtų netiesa, jei Jėzus savo žmogiškumą būtų atsinešęs iš dangaus, kaip tvirtina anabaptistai. Biblija moko apie gimimą iš mergelės (Iz 7, 14; Mt 1, 20; Lk 1, 34–35). Šis nuostabus gimimas įvyko dėl antgamtinio Šventosios Dvasios veikimo, kuri taip pat išlaikė žmogiškąją Kristaus prigimtį neužterštą nuodėme nuo pradėjimo (Lk 1, 35). b. Kristaus kentėjimai. Mes kartais manome, kad Kristaus kentėjimai siejosi tik su Jo agonija. Bet tai neteisinga. Visas Jėzaus gyvenimas – kančios gyvenimas. Tai buvo Kareivijų Viešpaties kaip tarno gyvenimas,

Kristaus kentėjimai 95

kurį Tas, kuris nenusidėjo, gyveno nuodėmės prakeiktame pasaulyje. Šėtonas Jį puolė, žmonės Jį atstūmė, o priešai persekiojo. Sielos kentėjimai buvo netgi stipresni už kūno kentėjimus. Jį gundė velnias, slėgė blogio kupinas pasaulis, Jis pats svirduliavo nuo Jį slėgusios nuodėmės naštos – „Skausmų vyras, sielvartą pažinęs“ (Iz 53, 3; pažod. vert.). c. Kristaus mirtis. Kalbėdami apie Kristaus mirtį, turime omenyje Jo fizinę mirtį. Jis nemirė dėl nelaimingo atsitikimo ar nuo žudiko rankos, bet dėl teismo nuosprendžio ir buvo priskaitytas prie įstatymo pažeidėjų (Iz 53, 12). Kentėdamas romėnų Kristaus nukryžiavimo bausmę, Jėzus mirė prakeikta mirtimi, mirtis iškęsdamas už mus prakeikimą (Įst 21, 23; Gal 3, 13). d. Kristaus laidotuvės. Gali atrodyti, kad Kristaus mirtis buvo paskutinė Jo kentėjimų stadija. Argi Jis ant kryžiaus nesušuko: „Atlikta“? Bet šie žodžiai tikriausiai kalba apie aktyvų kentėjimą. Jo laidotuvės iš tikrųjų buvo dalis pažeminimo, kurį Jis Kristaus jautė kaip Dievo Sūnus. Žmogaus grįžimas į dulkes laidotuvės buvo bausmė už nuodėmę (Pr 3, 19). Kad Išgelbėtojui gulėti kape buvo pažeminimas, akivaizdu iš Ps 16, 10; Apd 2, 27 ir 31; 13, 34–35. Tai mums pašalino kapo baimę. e. Nužengimas į pragarą (hadą). Apaštalų Išpažinimo žodžiai „Jis nužengė į pragarą“ yra interpretuojami įvairiai. Romos katalikai teigia, kad Jis nusileido į Limbus Patrum, kuriame buvo įkalinti Nužengimas Senojo Testamento šventieji, jų išlaisvinti. O liuteronai moko, kad tarp mirties ir prisikėlimo Jis nusileido į pragarą į pragarą pamokslauti ir švęsti pergalę prieš tamsos jėgas. Labai galimas dalykas, kad tai simbolinis posakis, reiškiantis, 1) kad Jis kentėjo pragaro kančias Getsemanės sode ir ant kryžiaus bei 2) kad patyrė patį didžiausią pažeminimą – mirties būseną (Ps 16, 8–10; Ef 4, 9). 2. Išaukštinimo būsena. Būdamas išaukštinimo būsenos, Kristus išsilaisvino nuo įstatymo, kaip sandoros įsipareigojimo, nes prieš tai užmokėjo bausmę už nuodėmę ir nusidėjėliui pelnė teisumą bei amžinąjį gyvenimą. Be to, Jis buvo apvainikuotas atitinkama šlove ir garbe. Čia turėtų būti išskirtos keturios šios būsenos stadijos. 96 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

a. Prisikėlimas. Kristaus prisikėlimas susidėjo ne tik iš kūno ir sielos susijungimo, bet ypač iš to, kad Išaukštinimo būsena Jame žmogiškoji prigimtis (ir kūnas, ir siela) buvo atkurta į pradinį grožį bei jėgą ir netgi pakelta į aukštesnį lygmenį. Kitaip nei visi asmenys, kurie buvo prikelti anksčiau už Jį, Kristus prisikėlė dvasiniu kūnu (1 Kor 15, 44–45). Todėl Jį galime vadinti „pirmuoju iš užmigusiųjų“ (1 Kor 15, 20) ir „pirmagimiu iš mirusiųjų“ (Kol 1, 18; Apr 1, 15). Kristaus prisikėlimas turi trejopą reikšmę: 1) Tai buvo Tėvo patvirtinimas, kad Kristus įvykdė visus įstaPrisikėlimas tymo reikalavimus (Fil 2, 9). 2) Tai simbolizavo visų tikinčiųjų išteisinimą, atgimimą ir galutinį prisikėlimą (Rom 6, 4–5. 9; 1 Kor 6, 14; 15, 20–22). 3) Tai pagrindas mūsų išteisinimui, atgimimui ir prisikėlimui (Rom 4, 25; 5, 10; Ef 1, 20; Fil 3, 10; 1 Pt 1, 3). b. Pakilimas į dangų. Pakilimas į dangų iš vienos pusės buvo būtinas prisikėlimo užbaigimas, bet jis turėjo ir kitą reikšmę. Mes turime dvigubą pranešimą apie tai – Lk 24, 50–53 ir Apd 1, 6–11. Paulius apie tai kalba Ef 1, 20; 4, 8–10; 1 Tim 3, 16, o Pakilimas Laiške hebrajams pabrėžia jo reikšmę 1, 3; 4, 14; 6, 20; į dangų 9, 24. Tai buvo regimas Tarpininko, turinčio žmogiškąją prigimtį, pakilimas iš žemės į dangų, perėjimas iš vienos vietos į kitą. Tai reiškė tolesnį Kristaus žmogiškosios prigimties pašlovinimą. Liuteronai čia žvelgia kitaip. Jie tai suvokia kaip būklės pasikeitimą, kai žmogiškoji Jėzaus prigimtis įgavo tam tikras dieviškąsias savybes ir nuolat tapo visur esančia. Pakilimu į dangų Kristus, kaip mūsų didis vyriausiasis kunigas, įžengė į šventų švenčiausiąją, kad paaukotų savo auką Tėvui ir pradėtų užtarėjo darbą prie sosto (Rom 8, 34; Hbr 4, 14; 6, 20; 9, 24). Jis pakilo paruošti mums vietos ( Jn 14, 1–3). Su Juo mes jau esame pasodinti dangaus srityse ir Jo pakilimu į dangų užtikrinti dėl vietos danguje (Ef 2, 6; Jn 17, 24). c. Atsisėdimas Dievo Tėvo dešinėje. Pakilęs į dangų Kristus yra pasodintas Dievo dešinėje (Ef 1, 20; Hbr 10, 12; 1 Pt 3, 22). Aišku, kad pasakymas „Dievo dešinė“ neturėtų būti suprantamas tiesiogiai. Tai reikėtų suprasti kaip simbolinį jėgos ir šlovės vietos Atsisėdimas nurodymą. Sėdėdamas Dievo dešinėje, Kristus valdo ir Dievo Tėvo saugo savo bažnyčią, valdo visatą ir užtaria savo žmodešinėje nes, remdamasis savo tobula auka. 97 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

d. Fizinis sugrįžimas. Kristaus išaukštinimas pasieks kulminaciją, kai Jis sugrįš gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Akivaizdu, kad Jis sugrįš regimu pavidalu ir su kūnu (Apd 1, 11; Apr 1, 7). Iš Jn 5, 22. 27; Apd 10, 42; Rom 2, 16; 2 Kor 5, 10; 2 Tim 4, 1 matyti, kad Jėzus Kristaus sugrįš kaip Teisėjas. Antrojo Jo atėjimo laikas mums sugrįžimas nežinomas. Jis ateis teisti pasaulį ir ištobulinti savo žmonių išgelbėjimą. Tai ženklins visą Jo išpirkimo darbo pergalę (1 Kor 4, 5; Fil 3, 20; Kol 3, 4; 1 Tes 4, 13–17; 2 Tes 1, 7–10; 2, 1–12; Tit 2, 13; Apr 1, 7).

Išmokti atmintinai ištraukas, liudijančias: a. Pažeminimo būseną: Gal 3, 13: „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio.“ Gal 4, 4–5: „Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę.“ Fil 2, 6–8: „Kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“

b. Įsikūnijimą: Jn 1, 14: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimo, pilno malonės ir tiesos.“ Rom 8, 3: „Ko įstatymas nepajėgė, būdamas silpnas dėl kūno, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu kaip auką už nuodėmę ir pasmerkė nuodėmę kūne.“

c. Gimimą iš mergelės: Iz 7, 14: „Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu.“ 98 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

Lk 1, 35: „Angelas jai atsakė, tardamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.“

d. Nužengimą į pragarą (hadą): Ps 16, 10: „Nes Tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje (hade: Apd 2, 27) ir neleisi savo šventajam supūti.“ Ef 4, 9: „Ką reiškia „Jis pakilo“, jeigu ne tai, kad Jis pirma ir nusileido į žemesniąsias žemės vietas.“

e. Prisikėlimą: Rom 4, 25*: „Kuris buvo paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltas mūsų išteisinimui.“ 1 Kor 15, 20: „Bet dabar Kristus yra prikeltas iš numirusiųjų – pirmasis iš užmigusiųjų.“

f. Pakilimą į dangų: Lk 24, 51: „Laimindamas Jis atsiskyrė nuo jų ir buvo paimtas į dangų.“ Apd 1, 11: „Ir tarė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tas pats Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip Jį matėte žengiantį į dangų.“

g. Atsisėdimą Dievo Tėvo dešinėje: Ef 1, 20: „Ja Jis veikė Kristuje, prikeldamas Jį iš numirusiųjų ir pasodindamas savo dešinėje danguose.“ Hbr 10, 12: „O šis, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje.“

h. Sugrįžimą: Apd 1, 11 žr. f. Apr 1, 7: „Štai Jis ateina su debesimis, ir išvys Jį kiekviena akis, net ir tie, kurie Jį perdūrė; ir dėl Jo raudos visos žemės giminės.“ 99 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

Tolesnėms studijoms:

a. Ką liudija Senasis Testamentas apie Kristaus pažeminimą šiose ištraukose: Ps 22, 6–20; 69, 7–9; 20–21; Iz 52, 14–15; 53, 1–10; Zch 11, 12–13. b. Kuo mums ypač reikšmingi Kristaus gundymai? Hbr 2, 18; 4, 15; 5, 7–9. c. Kaip šios ištraukos įrodo, kad dangus yra ne būsena, o vieta? Įst 30, 12; Joz 2, 11; Ps 139, 8; Ekl 5, 2; Iz 66, 1; Rom 10, 6–7.

Klausimai žinioms patikrinti

1. Kokia yra Tarpininko būsenų reikšmė? 2. Kaip apibūdintumėte pažeminimo ir išaukštinimo būsenas? 3. Kaip įvyko Kristaus įsikūnijimas? 4. Kaip Kristus įgavo žmogiškąją prigimtį? 5. Kokių turime įrodymų apie gimimą iš mergelės? 6. Kaip Šventoji Dvasia buvo susijusi su Kristaus gimimu? 7. Ar Kristaus kentėjimai apsiribojo Jo gyvenimo pabaiga? 8. Ar turėjo reikšmės, kokia mirtimi mirė Kristus? 9. Kokių yra skirtingų požiūrių į Jo nužengimą į pragarą (hadą)? 10. Koks buvo Kristaus prisikėlimas? Kokių Jis patyrė pasikeitimų? 11. Kokia prisikėlimo reikšmė? 12. Kaip įrodytumėte, kad pakilimas į dangų buvo perėjimas iš vienos vietos į kitą? 13. Kuo jis reikšmingas? Kaip jį supranta liuteronai? 14. Ką reiškia sėdėjimas Dievo dešinėje? Ką Kristus ten veikia? 15. Kaip sugrįš Kristus ir koks Jo grįžimo tikslas?