❧ DRUGELI LUKTELK, KOL PAMATYSI
❧ DRUGELI LUKTELK, KOL PAMATYSI
BEI KITOS ISTORIJOS BERNIUKAMS IR MERGAITĖMS
Doreen Tamminga
Reformatų literatūros centras Vilnius, 2016
UDK 087.5:27-29 Ta77
Versta iš Doreen Tamminga „Wait Till You See The Butterfly“
Vertė Jurgita Kašelionytė Redagavo Akvilė Širvaitytė Koregavo Dalia Janušaitienė Recenzavo Julius Jonušas
Šventasis Raštas cituojamas iš: BIBLIJA: SenasisTestamentas, Naujasis Testamentas, Vilnius: Tikėjimo žodis, 2007. Copyright © Doreen Tamminga 2013 Originally published in English under the title Wait Till You See The Butterfly by The Banner of Truth Trust, Edinburgh EH12 6EL, U K All rights reserved. Used by permission through the arrangement of The Banner of Truth Trust
© Viešoji įstaiga „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2015. Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis jokia forma ir jokiomis priemonėmis negali būti kopijuojama be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui. ISBN 978-9955-593-36-2
TURINYS
Įvadas / 7 Jauniausiems skaitytojams (4–6 m.)
1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13.
Luktelk, kol pamatysi drugelį / 9 Audra / 13 Purvini pėdsakai, purvina širdis / 17 Aistra saldumynams / 22 Laisvė Bucui / 26 Pradingęs ir vėl atrastas / 29 Piemenys / 34 Džiaugsmingas triukšmas / 38 Kalbėti netiesą / 42 Velykų margučiai / 46 Mano širdyje / 52 Malda rūmuose / 55 Garbanos ir rakštys / 58 Vyresniems skaitytojams (7–9 m.)
14. 15. 16. 17.
Žvejybos mugė / 64 Pati geriausia diena / 69 Pagundos smėlio dėžėje / 74 Sudužęs kavos puodelis / 79
18. 19. 20. 21. 22. 23. 24.
Laiko švaistymas / 85 Nevaldomas žirgas – nevaldomas liežuvis / 88 Piktžolių ravėjimas / 93 Tikras draugas / 97 Pagrindinis akmuo / 100 Karaliaus charakteris / 105 Gerasis ganytojas / 109 Vyriausiems skaitytojams (10–12 m.)
25. Be vietos / 112 26. Paskutinės vestuvės / 118 27. Apie šunis ir laikraščius / 122 28. Sek paskui žvaigždę / 129 29. Viena snieginga naktis / 132 30. Pasakojimas apie nedėkingą šuniuką / 138 31. Vasaros atostogos / 142 32. Pamirštas fagotas / 146 33. Kvietimas / 151 34. Naudinga nesėkmė / 155 35. Geri motyvai / 160 36. Išdykėlis / 164 37. Apsilankymas Šv. Marijos bažnyčioje / 174 38. Pamišę dėl kompiuterių / 185 39. Riedučiai ir pinigai misijoms / 192 40. Paskutinis pasisupimas / 197 41. Bėgiai į laisvę / 204 42. Antrasis šansas / 210 43. Džiunglių karalius: žemės kunigaikštis / 216 44. Užvaduotojas / 220
Temų rodyklė / 226
❧ IVADAS Gražiausi mano vaikystės prisiminimai susiję su ilgomis sekmadienio popietėmis tarp pamaldų. Po pietų mes, visi broliai ir sesės, susėsdavome ant sofos ir klausydavomės tėčio skaitomų istorijų apie įvairiausius vaikų patirtus nuotykius, jiems tekusius išbandymus ir laimingą pabaigą, tačiau visos tos istorijos kreipdavo mūsų žvilgsnį į Viešpatį. Šioje knygoje surinktos istorijos skirtos ketverių–dvylikos metų amžiaus vaikams. Pirmiausia pateikiami pasakojimai jauniausiems skaitytojams (4–6 m.), toliau – viduriniajai amžiaus grupei (7–9 m.) ir galiausiai – vyriausiems vaikams (10–12 m.). Kiekvienoje istorijoje aptariama tam tikra tema arba pamoka iš vaikų gyvenimo. Temų rodyklė knygos pabaigoje gali būti naudinga tėvams ir mokytojams, ieškantiems su konkrečia tema susijusių istorijų, pavyzdžiui: pagunda, dėkingumas, nuosavas teisumas, atleidimas, dešimtinės aukojimas, laiko planavimas arba tiesiog Kalėdų ir Velykų istorijos. Kartais skaitome vaikams knygas siekdami suteikti jiems malonumą, kartais – kad juos pamokytume. Šios istorijos parašytos tam, kad atskleistų vaikams Viešpatį Jėzų kaip vienintelį Gelbėtoją iš nuodėmės ir paskatintų juos gyventi krikščioniškai. Tikiuosi, kad jos palaimins daugelį jaunų širdžių. Doreen Tamminga 2010 m. rugsėjis 7
❧
1. LUKTELK, KOL PAMATYSI DRUGELI
Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių. Jn 12, 24
– Žiūrėk! – švelniai ištarė Kajus. – Tai kokonas, Berta, drugelio kokonas. – Ką? Kas? – garsiai klausinėjo Berta. – Aš nematau. Nematau jokio drugelio, – ji įkišo galvą į krūmus, kad geriau matytų. – Štai ten, – tarė Kajus pakeldamas lapus. – Matai? Nukaręs nuo šakos prie to didelio lapo? Toks geltonas. – Tai ne drugelis, – pašaipiai prunkštelėjo Berta demonstruodama visą savo ketverių metų vaiko išmintį. – Tai tiesiog sudžiūvęs lapas ar kažkas panašaus, – ji išlindo iš krūmo. – Na taip, tai ne drugelis, – sutiko Kajus. – Tai vikšras kokone, jis virs drugeliu. – Jei ten užstrigęs vikšras, galime jį išimti, – pasiūlė Berta. – Ne, – paprieštaravo Kajus. – Jis turi ten pasilikti, nes kitaip netaps drugeliu. – Aš manau, kad tai negailestinga, – atsakė Berta. – Jį 9
LUKTELK, KOL PAMATYSI DRUGELĮ
reikia išleisti. Na bet vis tiek, – šūktelėjo ji per petį bėgdama iš pievos, – vikšrai netampa drugeliais! Mergaitė įvirto į namus smarkiai užtrenkdama duris. – Mama! – riktelėjo Berta. Niekas neatsakė. – Ar tiesa, kad vikšrai tampa drugeliais? Ji nusispyrė batus, užlipo į savo kambarį ir paėmė nuo stalo stiklainį, kuriame buvo keletas šakelių. Ant jų ropojo du vikšrai, ir Berta ėmė juos tyrinėti. – Ne, jie nevirsta drugeliais, – tarė ji sau, – tai neįmanoma! Mama lauke džiaustė skalbinius. Pirmas klausimas, kurį Berta jai uždavė, buvo apie vikšrus. Atsakymas Bertą pakerėjo. Taip, vikšras išsineria iš odos, susisupa į lėliukę – kokoną – ir pakimba ant šakos ar lapo. Tūnodamas kokone vikšras ima pamažu keistis, jam išauga sparnai. Po dviejų savaičių, o kartais netgi po visos žiemos, iš kokono išsirita drugelis. Berta klausėsi it pakerėta ir tuoj pat nukūrė pas Kajų. – Kajau, tai tiesa! – sušuko ji. – Vikšrai iš tiesų virsta drugeliais! Pirmiausia jie susisuka į kokoną, o tada jiems užauga sparnai. Kajus vis dar lindėjo krūme. – Žinau, aš taip ir sakiau, – atšovė jis. – Ateik, pažiūrėk. Kokonas beveik permatomas. Matai? Gali įžiūrėti sparnus. Vadinasi, drugelis išlįs netrukus, gal net rytoj. Berta atidžiai tyrinėjo kokoną, kuriame įžvelgė drugelio sparnų kontūrus. – O kas atsitiko vikšrui? – paklausė ji. – Ar vikšras mirė? – Ne, – atsakė Kajus. – Jis virto drugeliu. – Bet kur jis? Mama sakė, kad jis išsineria iš savo odos, o dabar jo nebėra. Jis tikriausiai mirė. – Nevisai, – paprieštaravo Kajus. – Jis tiesiog pasikeitė. Paskui akimirkai susimąstė. – Baigėsi vikšro gyvenimas, ir prasidėjo naujo vabzdžio gyvenimas. 10
Luktelk, kol pamatysi drugelį
– Gaila, – nuliūdo Berta. – Na, jei vikšras būtų likęs vikšru, tuomet nematytume drugelių, – paaiškino brolis, išlįsdamas iš krūmo. – Tu tik luktelk, kol pamatysi drugelį, Berta. Jis bus toks gražus, kad daugiau negalvosi apie vikšrą.
❧ Jūs tikriausiai žinojote, kad drugeliai atsiranda iš vikšrų? Bet ar kada nors susimąstėte, kad drugelio gyvenimas prasideda tik tada, kai baigiasi vikšro gyvenimas? Ir ne anksčiau. Viešpats Jėzus taip pat turėjo mirti, kad išgelbėtų žmones, bet Jo mokiniai, kaip ir Berta, to nesuprato. Jie nenorėjo, kad jų Viešpats mirtų. Mokiniai manė, kad Jis turi valdyti žemę kaip karalius, o ne mirti. Todėl Viešpats Jėzus pasakė jiems palyginimą apie ūkininką. Pavasaris. Dienos tampa šiltesnės, artėja sėjos laikas. Ūkininko maiše – šimtai apvalių, glotnių kviečių sėklų. Taigi jis išeina ir sėklas pasėja. Saulė sušildo žemę, lietus ją švelniai palaisto, sėklos sušyla ir sudrėksta. Netrukus sėklų luobelė suminkštėja, o vėliau ima pūti. Galiausiai sėklos miršta, ir luobelė nukrenta. Liūdna. Ūkininko sėklos mirė, šiais metais jis neturės kviečių. Tiesa? Ne, visai ne. Jei sėklų luobelė nesuminkštėja ir nenukrenta, kviečiai neišauga. Sėklos turi būti užkastos į žemę ir privalo „mirti“. Tik tada mažos kviečių sėklos išaugs į didelį kviečių lauką. Štai tokią istoriją Viešpats Jėzus papasakojo savo mo kiniams. Ką Jis norėjo tuo pasakyti? Ar prisimenate, kaip Jis mirė ir buvo palaidotas? Mokiniai liūdėjo – dabar Jis tikrai negalės padėti žmonėms. Ar jie buvo teisūs? Ne. Jei Viešpats Jėzus nebūtų miręs ir palaidotas, Jis nebūtų galėjęs išgelbėti 11
LUKTELK, KOL PAMATYSI DRUGELĮ
žmonių. Viešpats Jėzus turėjo mirti kaip tie pasėti kviečių grūdai, kad prisikeltų iš numirusių ir išgelbėtų daugybę žmonių. Tai yra Velykų istorija. Mirtis atveria duris naujam gyvenimui.
❧ – Kajau, Kajau! Greičiau ateik! – šaukė Berta, bėgdama į namus. – Drugelis lenda lauk! Aš ką tik pažiūrėjau po krūmu – vienas jo sparnas jau išlindęs. Kajus atbėgo į koridorių, įsispyrė į batus ir nulėkė per pievą paskui mažąją sesutę. Kaip ji ir sakė, drugelis jau judėjo, ardydamas lėliukę savo sparnais. – Ar dabar nesidžiaugi, kad neištraukei vikšro iš kokono? – paklausė Kajus. – Jis niekada nebūtų virtęs drugeliu. – Aha, – sutiko Berta. – Gal mums paimti lazdelę ir sudaužyti likusią kokono dalį? – Ne, – atsakė Kajus. – Gali sužeisti drugelį. Be to, jis turi išlįsti pats, kad jo sparnai sustiprėtų, ir paskui jis galėtų skristi. Po kelių akimirkų drugelis išsilaisvino ir nutūpė ant šakelės apdžiūti. Vaikai matė jo oranžinius sparnelius, padengtus baltais taškeliais ir juodomis linijomis. Netrukus jis išskleidė sparnus ir, pakilęs virš krūmų, nuskrido per pievą tolyn. Prasidėjo naujas gyvenimas.
12
❧ 2. AUDRA Kai baimė apima, Tavimi pasitikiu. Ps 56, 3
Tai atsitiko vėlų vakarą. Saulė jau buvo seniai nusileidusi, ir žemę apgaubė sidabrinė mėnesiena. Palengva kildamas į dangų mėnulis padengė žemę raštuotais šešėliais, krintančiais nuo apšviestų medžių šakų. Šešėliai slinko kiemo vejos paviršiumi, nuspalvindami žolės viršūnes lediniu baltumu. Mėnulio spinduliai pro namo šoną veržėsi į langą. O už lango, miegamajame, jaukiai susiglaudusios dvigulėje lovoje gulėjo dvi mergaitės. Naktis buvo tokia šalta, kad net brrr! Todėl, skubėdamos palįsti po antklode, jos pamiršo užtraukti užuolaidą. Greitai pasimeldusios ir paprašiusios Dievo apsaugos, Kristė ir Laura ramiai užmigo. Jos net nepastebėjo, kad sidabriniai mėnulio spinduliai glosto jų veidus. Namuose tvyrojo visiška tyla. Netrukus pakilo vėjas ir ėmė pūsti vis smarkiau. Mažesni medeliai pradėjo smarkiai siūbuoti, didieji ąžuolai – girgždėti. Keletas senų, išsisklaidžiusių lapų vėjo gainiojami sukosi ore ir nukrito į kiemo pakampius. Juodi debesys uždengė mėnulį, ir namas nugrimzdo visiškon tamson. Kambaryje staiga aptemo, tarsi kažkas būtų užtraukęs užuolaidą. Tolumoje pasigirdo griausmingas perkūno dundėji13
LUKTELK, KOL PAMATYSI DRUGELĮ
mas. Kristė apsivertė ir netyčia nuo Lauros nutraukė antklodę. Žaibas perskrodė dangų palydimas griaustinio dundėjimo. Laura pasisuko, pajutusi ją apgaubiantį šaltį. Staiga žaibo blyksnis apšvietė kambarį, o perkūno trenksmas sudrebino visą namą. Mergaitės pašoko. Išplėtusi baimės pilnas akis Laura prisišliejo prie Kristės. Jos vyresnioji sesuo, tiek pat išsigandusi kiek ir ji, spoksojo į langą laukdama kito žaibo blyksnio. Netrukus kambarį nutvieskė ryški šviesa, ir visai čia pat, prie namo, sudundėjo griaustinis. Kitaip nei pirmą kartą, mergaitės akimirksniu palindo po antklode, susirietė ir sustingo. Jei ne keturios plačiai atmerktos akys ties antklodės kraštu, galima būtų pagalvoti, kad jos miega. Kitas blykstelėjimas privertė jas užsimerkti ir pakišti galvas po antklode, o po jo pasigirdusį griausmą palydėjo staigus krūptelėjimas. – Oi, Kriste, – Lauros balsas drebėjo, kai jos vėl iškišo galvas iš po antklodės, – aš labai bijau! – Aš irgi, – atsakė Kristė, – aš nemėgstu perkūno. Jis toks garsus ir... oi! Dar vienas trenksmas pertraukė jos žodžius, ir mergaičių galvos vėl pasislėpė po antklode. – Man nepatinka, kai kambarį nutvieskia žaibas, – kalbėjo toliau Laura. – Atrodo, lyg žaibas norėtų mus sučiupti. Kriste, gal galėtum užtraukti užuolaidą? – Tiesiog nusisuk į kitą pusę, – atsakė Kristė. Ji paprasčiausiai bijojo prieiti prie lango ir užtraukti užuolaidą. – Jei atsisuksi į sieną, nematysi žaibo, – pasakė ji Laurai. – Ne, aš vis tiek matau, – atrėžė Laura. – Tiesiai ant sienos. Dar vienas blykstelėjimas patvirtino jos nuogąstavimus. Slėpdama savo galvą nuo griausmo, Laura neatlyžo. – Gal gali užtraukti užuolaidą iki galo, Kriste? Aš bijau. Nenorėdama pasirodyti baile, Kristė nusimetė antklo14
Audra
dę ir nubėgo prie lango. Ji truktelėjo užuolaidas ir greitai šmurkštelėjo atgal į lovą tuo metu, kai dar vienas trenksmas sudrebino namą. Užtraukus užuolaidas, žaibas nebebuvo toks ryškus kaip anksčiau, ir Laura tuo labai džiaugėsi. Vėjas vis tiek nenurimo siūbuodamas medžių viršūnes, o jų šakos braižė lango stiklą tarsi bandydamos patekti vidun. – Lauke toks stiprus vėjas, – ištarė Laura. – Kaip manai, ar medis nuvirs? – Ne, tai ne viesulas ar kas nors panašaus, – samprotavo Kristė, – bet žaibas gali trenkti į medį, ir tada jis nuvirs. Taip atsitiko mano klasiokei Martynai. Žaibas trenkė į medį jų kieme, tik šis neužvirto ant namo. – O kas, jei žaibas trenks į vieną iš medžių mūsų kieme arba į namą? – paklausė Laura. – Nežinau, bet turbūt taip neatsitiks. Pas mus būna daug audrų, bet tokios nelaimės dar niekada nėra nutikę, – paaiškino Kristė. Laura susimąstė ir paklausė Kristės: – Pameni, ką tėtis per vakarienę skaitė iš Biblijos? Jis perskaitė apie tai, kaip Viešpats siuntė žaibą iš dangaus. Mes galime paprašyti Dievo, kad Jis nesiųstų žaibo ant mūsų namų. – Viešpats iš tiesų nesvaido žaibų, Laura. Būtent to Jokūbas klausė tėčio. Žaibus sukelia audra, – paaiškino Kristė. – Bet Viešpats vis tiek turėtų tai reguliuoti, – paprieštaravo Laura. – Sekmadieninėje mokykloje mokytoja mums sakė, kad tau nieko blogo negali atsitikti, jei Viešpats to neleidžia. O jei ir atsitinka, tai Viešpats tavimi pasirūpins. Kristė nutilo. – Vadinasi, mums nereikia bijoti žaibo ar audros, nes Viešpats nukreips juos ten, kur nori, – galiausiai sutiko ji. – Apie tai mes ir skaitėme sekmadieninėje mokykloje, tiksliai taip, kaip tu pasakei: „Kai baimė apima, Tavimi pasitikiu“ (Ps 56, 3), – sušuko Laura. 15
LUKTELK, KOL PAMATYSI DRUGELĮ
– Na, kadangi mes bijome, tai štai ką dabar padarysime. Galbūt tai padės mums vėl užmigti, – nusprendė Kristė. – Manai, mums reikia vėl pasimelsti prieš užmiegant? – paklausė Laura sesers. – Mes galime paprašyti, kad Viešpats padėtų Juo pasitikėti ir nebijoti žaibo. – Būtent! Ir galime padėkoti, nes – tik paklausyk – audra jau rimsta! Mergaitės trumpai pasimeldė. Kaip manai, ar Viešpačiui patinka girdėti išsigandusių mergaičių maldą?
16
Tema
Pasakojimo pavadinimas
Apkaltinimas dėl nuodėmingų veiksmų
Piktžolių ravėjimas / 93 Naudinga nesėkmė / 155
Atleidimas
Išdykėlis / 164
Atsakas į evangelijos žinią (Kalėdos)
Piemenys / 34 Sek paskui žvaigždę / 129
Baimė, susidūrimas su baime ir klaidomis
Apie šunis ir laikraščius / 122
Dešimtinė
Riedučiai ir pinigai misijoms / 192
Dėkingumas Viešpačiui Dėmesingumas bažnyčioje
Pasakojimas apie nedėkingą šuniuką / 138 Žvejybos mugė / 64
Dievas –
Jis rūpinasi ir pačiais nepastebimiausiais Jo charakteris
Tikras draugas / 97
Jis mato visa kas vyksta
Audra / 13
Karaliaus charakteris / 105
Dosnumas (Kalėdos)
Mano širdyje / 152
Garbinimas, garbinimo giesmės Dievui
Džiaugsmingas triukšmas / 38
Geismas
Aistra saldumynams / 22
Gyvenimas, sielos vertė
Pamišę dėl kompiuterių / 185
Išgelbėjimas –
tik vienas kelias
Bėgiai į laisvę / 204
jo svarba
Paskutinis pasisupimas / 197
Įstatymas, Dievo duotas sargas
Laisvė Bucui / 26
Jėzus –
Jo atliktas darbas dėl nusidėjėlių Gerasis ganytojas
Užvaduotojas / 220
Biblijos centras
Pradingęs ir vėl atrastas / 29
Gerasis ganytojas / 109 Pagrindinis akmuo / 100
Kalėdos
Avinėlio vestuvės
Paskutinės vestuvės / 118
Jo mirties būtinybė (Velykos) Jo pagundymai
Luktelk, kol pamatysi drugelį / 9 Pagundos smėlio dėžėje / 74 Piemenys / 34 Tikras draugas / 97 Be vietos / 112 Sek paskui žvaigždę / 129 Viena snieginga naktis / 132
Ketinimai, kas už jų slepiasi Kristaus gundymas
Geri motyvai / 160 Pagundos smėlio dėžėje / 74
Laikas, jo teisingas panaudojimas
Pamišę dėl kompiuterių / 185 Laiko švaistymas / 85
Liežuvis, jo suvaldymas Malda, Dievas girdi maldas
Nevaldomas žirgas – nevaldomas liežuvis / 88 Malda rūmuose / 55
Melas, tiesos iškraipymas
Kalbėti netiesą / 42
Mirtis
Išdykėlis / 164
Nuodėmė, mūsų mirtis nuodėmėse (Kalėdos) Nuosavas teisumas
Viena snieginga naktis / 132
Pagundymas –
Pagundos smėlio dėžėje / 74
Pakvietimas –
kova su pagundymu (Velykos) Šėtonas – gundytojas
Sudužęs kavos puodelis / 79
Viešpaties pakvietimas
Džiunglių karalius: žemės kunigaikštis / 216 Kvietimas / 151
Į Kristaus vestuves
Paskutinės vestuvės / 118
Pasikeitimas vietomis
Užvaduotojas / 220
Pavydas
Garbanos ir rakštys / 58
Romos katalikybė Sąžinės užtildymas
Apsilankymas Šv. Marijos bažnyčioje / 174 Pamirštas fagotas / 146
Sekmadienis, jo šventimas
Antrasis šansas / 210 Pati geriausia diena / 69
Šėtonas Širdis, bandanti apsivalyti pati Tėvai, pagarba tėčiui ir mamai Vieta, skirta Jėzui, mūsų gyvenime (Kalėdos) Velykos – Kristaus mirties būtinybė Kiaušinių ir zuikučių ištakos
Džiunglių karalius: žemės kunigaikštis / 216 Purvini pėdsakai, purvina širdis / 17 Vasaros atostogos / 142 Be vietos / 112 Luktelk, kol pamatysi drugelį / 9 Velykų margučiai / 46
Doreen Tamminga (Dorina Taminga) „Luktelk, kol pamatysi drugelį“ Iš anglų kalbos vertė Jurgita Kašelionytė – Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2016. – 228 psl.
Redagavo Akvilė Širvaitytė Koregavo Dalia Janušaitienė Recenzavo Julius Jonušas Viršelio dailininkė ir maketuotoja Skaistė Ašmenavičiūtė
Leidėjas VšĮ „Reformatų literatūros centras“ Pylimo g. 31–6, LT-01309 Vilnius Tel. / faks. (8~5) 262 56 34 Mob. 8 607 57377 El. p.: info@reformatuknygos.lt REFORMATŲ KNYGYNAS INTERNETE www.reformatuknygos.lt
2015-12-01 Tiražas 1000 egz. Spausdino spaustuvė „Balto print“ Utenos g. 41 A, Vilnius