Neliečiamos nuodėmės

Jerry Bridges

NELIEČIAMOS NUODĖMĖS Akistata su mūsų toleruojamomis nuodėmėmis

Jerry Bridges

NELIEČIAMOS NUODĖMĖS Akistata su mūsų toleruojamomis nuodėmėmis

Reformatų literatūros centras Vilnius, 2016

UDK 27-423.5 Br-191 Versta iš Jerry Bridges „Respectable Sins“

Vertė Jurga Grunskienė Redagavo Gitana Irnienė Koregavo Dalia Janušaitienė, Gražina Indrišiūnienė Recenzavo Julius Jonušas

Šventasis Raštas cituojamas iš:

BIBLIJA: Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas, Vilnius: Tikėjimo žodis, 2007.

Biblija arba Šventasis Raštas, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 2000.

Originally published in the U. S. A. under the title: Respectable Sins, by Jerry Bridges Copyright © 2007 by Jerry Bridges Lithuanian edition © 2016 by VsI Reformatu literaturos centras with permission of Tyndale House Publishers, inc. All rights reserved. © VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis jokia forma ir jokiomis priemonėmis negali būti kopijuojama be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui.

ISBN 978-9955-593-39-3

Šią knygą su dėkingumu skiriu visiems, kurie savo maldomis ir finansine parama prisidėjo prie šios tarnystės.

„Aš dėkoju savo Dievui, kai tik jus prisimenu, [...] už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui“ (Fil 1, 3–5)

mažoms grupelėms Jeigu vadovaujate tikinčiųjų namų grupelei ar Biblijos studijų grupelei, įsigykite šios svarbios knygos aptarimo vadovą. Juo remdamiesi per aštuonias jame išdėstytas pamokas jūs drauge su savo grupe aktyviai bendrausite, aptarsite ir pritaikysite pagrindinius knygos Neliečiamos nuodėmės. Akistata su mūsų toleruojamomis nuodėmėmis principus.

Knygos aptarimo vadovas taip pat paskatins jus asmeniškai apmąstyti ir pritaikyti čia išdėstytus dalykus, nes jame grupės narių bus prašoma raštu atsakyti į prasmingus klausimus bei išplėtoti pateiktas mintis.

(Būtų geriausia, kad kiekvienas grupės narys turėtų nuosavą knygos ir jos aptarimo vadovo egzempliorių. Tuomet būtų lengviau dalyvauti diskusijose.)

TURINYS Įžanga / 10 Pirmas skyrius.

EILINIAI ŠVENTIEJI / 12 Antras skyrius.

IŠNYKUSI NUODĖMĖ / 18 Trečias skyrius.

NUODĖMĖS PIKTYBIŠKUMAS / 24 Ketvirtas skyrius.

VAISTAI NUO NUODĖMĖS / 32 Penktas skyrius.

ŠVENTOSIOS DVASIOS JĖGA / 40 Šeštas skyrius.

NURODYMAI, KAIP DOROTIS SU NUODĖMĖMIS / 47 Septintas skyrius.

BEDIEVYSTĖ / 52 Aštuntas skyrius.

SUSIRŪPINIMAS IR NUSIVYLIMAS / 60 Devintas skyrius.

NEPASITENKINIMAS / 68 Dešimtas skyrius.

NEDĖKINGUMAS / 74 Vienuoliktas skyrius.

IŠDIDUMAS / 82

Dvyliktas skyrius.

SAVANAUDIŠKUMAS / 93 Tryliktas skyrius.

SUSIVALDYMO STOKA / 100 Keturioliktas skyrius.

NEKANTRUMAS IR IRZLUMAS / 105 Penkioliktas skyrius.

PYKTIS / 110 Šešioliktas skyrius.

PYKČIO PIKTŽOLĖS / 117 Septynioliktas skyrius.

POLINKIS TEISTI KITUS / 128 Aštuonioliktas skyrius.

PAVYDAS, PAVYDULIAVIMAS IR SU JAIS SUSIJUSIOS NUODĖMĖS / 135 Devynioliktas skyrius.

„LIEŽUVIO“ NUODĖMĖS / 143 Dvidešimtas skyrius.

PASAULIETIŠKUMAS / 147 Dvidešimt pirmas skyrius.

KĄ DARYTI TOLIAU? / 158 Išnašos / 164 Apie autorių / 167

Įžanga

J

iems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Nors šiandien daugelis biblistų abejoja, ar šis plačiai žinomas pasakojimas apie svetimavimu apkaltintą moterį iš tiesų priskirtinas Evangelijai pagal Joną, jis tapo visuotinės kultūros dalimi, kaip ir kitas panašus posakis: „Neteiskite, kad patys nebūtumėte teisiami“ (Mt 7, 1). Ši knyga, kaip skelbia pavadinimas, yra apie nuodėmes, tačiau ne apie akivaizdžias, būdingas mūsų kultūrai, bet apie vos įžiūrimas, subtilias nuodėmes, daromas tikinčiųjų, kuriems ir skirta ši knyga. Tad leiskite man tiesiai šviesiai pasakyti, kad ir pats nesu laisvas nuo visų tų nuodėmių, kurias aptariu šioje knygoje. Tiesą sakant, joje netgi atrasite vietų, kur remiuosi savo liūdna asmenine patirtimi, pristatydamas ją kaip kai kurių nuodėmių pavyzdį.

Parašyti šią knygą mane paskatino vis stiprėjantis įsitikinimas, kad tie, kuriuos vadinu konservatyviaisiais evangelikais, pastaruoju metu ėmė pernelyg rūpintis kai kuriomis didžiosiomis visuomenės nuodėmėmis ir nebemato poreikio tvarkytis su savo pačių „rafinuotomis“, sunkiai pastebimomis nuodėmėmis.

Kita vertus, siekiu ne tik atkreipti skaitytojų dėmesį į šias „neliečiamas“ nuodėmes, bet norėčiau, kad ši knyga teiktų ir viltį. Mums nebereikia beviltiškai murkdytis nuodėmėse. Verčiau pasitikėkime Evangelija, ja Dievas panaikino mūsų kaltę dėl nuodėmės ir pašalino jos viešpatavimą mums.

Evangelija skirta tik tiems nusidėjėliams, kurie pripažįsta jos poreikį.

Daugelis krikščionių mano, kad Evangelija skirta tik netikintiems. Jie mąsto, kad jei jau kartą patikėjo Kristumi, Evangelijos jiems daugiau nebereikia. Tačiau, kaip šioje knygoje mėginu paaiškinti skaitytojams, ji yra gyvybiškai svarbi Dievo dovana ne tik mums išgelbėti, bet ir suteikti

10

galimybę tvarkytis su nuolat gyvenime daromomis nuodėmėmis. Taigi mums vis dar kasdien reikia Evangelijos. Ši knyga tikrai neapima visų subtiliųjų nuodėmių, su kuriomis susiduriame. Keletas draugų, kurie tarnauja drauge su manimi, peržiūrėjo mano sudarytą gana ilgą nuodėmių sąrašą ir padėjo jį sutrumpinti iki nesunkiai aprėpiamo dažniausiai pasitaikančių nuodėmių sąrašo. Už pateiktus pasiūlymus aš jiems reiškiu nuoširdžiausią padėką.

Ypatingo paminėjimo nusipelnė dar trys žmonės. Labai padėjo Donas Simpsonas (Don Simpson), kuris yra ne tik mano redaktorius, bet ir artimas draugas. Dr. Bobas Bevingtonas (Bob Bevington), su kuriuo bendradarbiauju rašydamas ir kitą knygą, taip pat perskaitė rankraštį ir pateikė vertingų pasiūlymų. Ponia Džesė Niuton (Jessie Newton) kompiuteriu surinko mano ranka parašytą knygos tekstą, todėl galėjome jį pateikti leidyklai NavPress. Ir tai jau trečias Džesės surinktas mano rankraštis.

Galiausiai dar yra daugybė žmonių, parėmusių šį sumanymą maldomis.

Dėkoju kiekvienam iš jūsų, prisidėjusių prie šios knygos.

Tačiau visų didžiausia šlovė tebūna Dievui dabar ir per amžius. Amen.

11

P i r m a s s k y r iu s

EILINIAI ŠVENTIEJI

K

orinto bažnyčioje viešpatavo netvarka ir teologine, ir moraline pras­ me. Jos nariai buvo išdidūs ir susiskaldę, toleravo itin didelį amoralumą, teisėsi vieni su kitais teismuose, nevertino savo laisvės Kristuje, piktnaudžiavo Viešpaties Vakariene, neteisingai suprato dvasinių dovanų tikslą ir painiojosi dėl būsimo tikinčiųjų prisikėlimo. Vis dėlto savo laiškuose Paulius į juos kreipiasi, vadindamas „šventaisiais“ (2 Kor 1, 1), arba pašauktais „būti šventaisiais“ (1 Kor 1, 2 – pažodinis vertimas).

Visuomenės vartojamų žodžių prasmė laikui bėgant keičiasi, atsižvelgiant į kasdienę jų vartoseną. Taigi šiandien tokių pagedusių korintiečių mes tikrai nevadintume šventaisiais. Galbūt pavadintume pasaulietiškais, kūniškais, nebrandžiais, bet tikrai ne šventaisiais. Pagal Romos katalikų bažnyčios tradiciją šventojo titulas suteikiamas po mirties tik išskirtinio charakterio ar daug pasiekusiems krikščionims. Šiuos žodžius rašau praėjus vos keliems mėnesiams nuo popiežiaus Jono Pauliaus II, kuriuo žavėjosi daugelis, mirties, visuomenėje jau plačiai girdintis nuomonei, kad jis turėtų būti kanonizuotas, t. y. paskelbtas šventuoju.

Akivaizdu, kad per visą Bažnyčios istoriją daugumą apaštalų, įskaitant Paulių, imta vadinti šventaisiais. Mano senelis buvo Šv. Pauliaus metodistų bažnyčios narys. Mūsų mieste yra Šv. Jono Krikštytojo baptistų bažnyčia. Vienas mano draugas presbiterijonas yra Šv. Andriejaus koplyčios ganytojas. Man yra tekę pamokslauti Šv. Tomo anglikonų bažnyčioje.

Net apaštalas Motiejus, išrinktas pakeisti Judą, turi savo vardu pavadintą Sidnėjaus Šv. Motiejaus bažnyčią Australijoje. Bet, žinoma, visų garsiausia iš jų yra Vatikano Šventojo Petro bazilika.

12

Eiliniai šventieji

Šiandien, išskyrus Romos katalikų ir stačiatikių tradicijas, žodis „šventasis“ vartojamas itin retai. Tačiau jei vis dėlto vartojamas, juo apibūdinamas išskirtinai dievoto charakterio asmuo (paprastai senyvo amžiaus). Kai kurie skaitytojai tikriausiai pasakytų: „Jeigu ir yra pasaulyje kas nors šventas, tai tikrai mano senelė.“ Išgirdę tokį pasakymą, iš karto įsivaizduojame geros ir gailestingos širdies senyvą moteriškę, nuolat skaitančią Bibliją ir besimeldžiančią, garsėjančią savo gerais darbais kitiems žmonėms.

Tad kaip apaštalas Paulius, kreipdamasis į tokius „susipainiojusius“ Korinto tikinčiuosius, gali vadinti juos šventaisiais? Tiesą sakant, šis kreipinys gana būdingas Pauliui. Jis vartoja jį net keliuose savo laiškuose ir dažnai vadina tikinčiuosius šventaisiais (pvz., Rom 1, 7; 16, 15; 1 Kor 1, 2; 2 Kor 1, 1; Ef 1, 1; Fil 1, 1; 4, 21–22 ir Kol 1, 2). Tad kodėl Paulius, kreipdamasis į paprastus tikinčiuosius, netgi į tokius nemenkų bėdų kamuojamus, kokie buvo Korinte, vadina juos „šventaisiais“?

Atsakymas glūdi pačioje šio žodžio prasmėje, kuria jis vartojamas Bib­ lijoje. Senosios graikų kalbos žodis, reiškęs šventąjį, buvo hagios ir reiškė visai ne žmogaus charakterio ypatybę, o būklę. Išvertus pažodžiui, būtų „Dievui atskirtas [asmuo]“. Šia prasme kiekvienas tikintysis, netgi eilinis ir labiausiai nesubrendęs, yra šventasis. Iš tiesų Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams įžanginiai žodžiai skamba taip: „Pašventintiems Kristuje Jėzuje, pašauktiems būti šventaisiais“ (1 Kor 1, 2 – pažodinis vertimas). Tai, kaip apaštalas čia vartoja žodį „šventasis“, kurį mes paprastai siejame su šventa gyvensena, ir vėl gali nustebinti. Tačiau ir „pašventintas“, ir „šventasis“ yra kilę iš giminingų graikų kalbos žodžių. Paprasčiausiai „šventasis“ yra tas, kuris buvo pašventintas. Nors skamba šiek tiek keistai, tiesiogiai perrašius Pauliaus žodžius mūsų kalba jie atrodytų šitaip: „Tiems, kurie buvo atskirti Kristuje Jėzuje, pašauktiems būti atskirtaisiais.“ Atskirti kuriam tikslui? Tiksliau būtų klausti, atskirti kam? Atsakymas: Dievui. Kiekvienas iš tiesų tikintis žmogus yra Dievo atskirtas ar atidėtas į šalį Jam. Kitoje Biblijos vietoje Paulius apibūdina mūsų Viešpatį Jėzų Kristų kaip Tą, kuris atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visos neteisybės ir nuskaistintų kaip savo tautą, uolią geriems 13

NELIEČIAMOS NUODĖMĖS

darbams (žr. Tit 2, 14). 1 Kor 6, 19–20 Paulius sako: „Ar nežinote, [...] kad jūs nebepriklausote patys sau? Jūs esate nupirkti už didelę kainą.“ Abi šios eilutės kartu padeda suvokti biblinę žodžio „šventasis“ prasmę. Šventasis – tai asmuo, kurį Kristus nupirko savo krauju ant kryžiaus ir atskyrė [nuo kitų], paversdamas savo nuosavybe.

Ką reiškia būti atskirtam arba atidėtam į šalį nuo visų kitų? Šią sąvoką galime palyginti su JAV karinių oro pajėgų akademija, ji, beje, įsikūrusi netoli mano namų. Požiūris į naujai priimtus ir pirmus metus tarnaujančius kadetus joje gerokai skiriasi nuo bet kuriame privačiame universitete vyraujančio požiūrio į pirmakursius. Nuo tos akimirkos, kai išlipa iš autobuso akademijos teritorijoje, naujokai visus pirmuosius metus privalo paklusti itin griežtai akademijos tvarkai, kuri specialiai sukurta taip, kad nerūpestingus Amerikos paauglius paverstų labai drausmingais kadetais, besiruošiančiais tapti JAV armijos karininkais. Nors per ketverius studijų metus ši tvarka palengva švelninama, vis dėlto jos nėra atsisakoma iš viso.

Net baigdami akademiją, kadetai privalo laikytis tam tikrų mokymosi ir elgesio reikalavimų.

Kodėl yra skirtumas tarp akademijos ir įprasto universiteto? Akademijoje studijuojantys jaunuoliai ir jaunuolės tiesiogine prasme yra JAV vyriausybės „atskirti“ ir ruošiasi tapti Karinių oro pajėgų karininkais.

Mūsų vyriausybei ketverius metus ugdyti ir lavinti kiekvieną kadetą atsieina daugiau nei 300 000 JAV dolerių. Mat ši akademija nerengia mokytojų ar Volstryto bankininkų. Vienintelis jos tikslas – parengti JAV karinių oro pajėgų karininkus. Taigi kadetai yra „atskirti“ būtent šiam tikslui.

Panašiai kaip jaunuolis, įstojęs į Karinių oro pajėgų akademiją, kiekvienas naujai įtikėjęs žmogus yra Dievo atskirtas [nuo kitų] ir „atidėtas“ Jam, kad būtų pakeistas ir taptų panašus į Jo Sūnų Jėzų Kristų. Šia prasme kiekvienas tikintysis yra šventasis – asmuo, atskirtas nuo seno, nuodėmingo gyvenimo būdo ir Dievo „atidėtas“, kad vis labiau Jį šlovintų besikeičiančiu savo gyvenimu.

Bibline prasme šventumas nėra įgyjamas charakterio bruožas, tai – būsena, visiškai nauja padėtis gyvenime, kurią suteikia Dievo Dvasia. Paulius ją apibūdino šitaip: „[...] ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono 14

Eiliniai šventieji

valdžios – į Dievą“ (Apd 26, 18), arba kitoje vietoje: „Išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę“ (Kol 1, 13).

Taigi netampame šventaisiais dėl savo pačių veiksmų. Veikiau esame paverčiami šventaisiais tiesiogiai ir antgamtiškai veikiant Šventajai Dvasiai, Ji įvykdo šį pokytį giliai mūsų vidiniame žmoguje taip, kad iš tiesų tampame naujais kūriniais Kristuje (žr. 2 Kor 5, 17). Šis būklės pokytis pranašiškai aprašytas Ezechielio knygoje, 36 skyriuje, 26 eilutėje: „Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį [mirusią, nejautrią] iš jūsų kūno ir duosiu kūno [gyvą, atjaučiančią] širdį.“ Būtų puiku, jeigu galėtume čia šį pasakojimą ir užbaigti, nes iš paskutinių dviejų citatų gali atrodyti, kad šventasis – tai tas, kuris daugiau nebenusideda. Deja, visi suvokiame, kad tai netiesa. Veikiau atvirkščiai, jeigu esame sąžiningi sau, žinome, kad kiekvieną mielą valandą nusidedame mintimis, žodžiais ar darbais. Net geriausi mūsų darbai yra sutepti netyrų (ar bent jau mišrių) motyvų ir netobulo atlikimo. Kuris gi iš mūsų galėtų pasakyti: „Mylėjau savo artimą kaip pats save?“ O Korinto bažnyčia, be jokios abejonės, yra pirmiausias pavyzdys to, kad šventieji gali būti itin nuodėmingi savo įsitikinimais ir veiksmais.

Kodėl taip yra? Kodėl egzistuoja neatitikimas tarp to, ką Dievas aiškiai pažadėjo, ir to, ką mes iš tiesų patiriame kasdieniame gyvenime? Atsakymą randame tokiose Šventojo Rašto vietose kaip Laiške galatams, 5 skyriuje, 17 eilutėje, kur sakoma: „[...] kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte.“ Partizaninis karas tarp kūno ir Dvasios, aprašytas Gal 5, 17, kasdien vyksta kiekvieno krikščionio širdyje. Štai kodėl, pavyzdžiui, Petras, ragina mus susilaikyti „nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą“ (1 Pt 2, 11).

Taigi, nors 2 Kor 5, 17 ir Ez 36, 26 kalbama apie ryžtingą pokytį, būtinai įvykstantį kiekvieno naujai įtikėjusio krikščionio širdyje, jis niekada neįvyksta akimirksniu, visiškai ir iki galo. Greičiau priešingai, jis vyksta ilgai ir niekada šiame gyvenime nepasibaigia. Tačiau šiuo vidinės kovos su nuodėme supratimu niekada nederėtų teisinti savo nuodėmingo elgesio.

Verčiau turėtume niekada nepamiršti, kad esame šventieji, pašaukti ir atskirti gyventi Dievui.

15

NELIEČIAMOS NUODĖMĖS

Taigi Pirmąjį laišką korintiečiams Paulius pradeda kreipdamasis į juos kaip į „pašventintus [Dievo atskirtus] Kristuje Jėzuje, pašauktuosius būti šventaisiais [atskirtaisiais]“. Visame laiške jis atkakliai ragina elgtis, kaip dera šventiesiems. Tam tikra prasme šį Pauliaus laišką būtų galima reziu­ muoti teiginiu: „Jūs esate šventieji. Taigi dabar ir elkitės kaip šventieji!“ Kartais ši mintis išreiškiama glausčiau, pavyzdžiui, „būkite, kas iš tiesų esate“. Tai reiškia: savo elgesiu atspindėkite savo dabartinę būseną. Taigi, nors žodis „šventasis“ iš esmės apibūdina naują mūsų – Dievui atskirtų žmonių – esaties būseną, jis kartu apima ir mintį, kad esame atsakingi ir privalome kasdien gyventi kaip dera šventiesiems.

Kai maždaug prieš penkiasdešimt metų buvau JAV Karinio jūrų laivyno karininkas, girdėdavau frazę „karininkui nederamas elgesys“. Ji apėmė daugybę dalykų, pradedant smulkiais drausmės pažeidimais, už kuriuos galėjai pelnyti papeikimą, baigiant rimtais nusikaltimais, už kuriuos grėsė net karo tribunolas. Visgi ši frazė buvo daugiau nei vien reikalavimų neatitinkančio elgesio apibūdinimas; ji taip pat teigė, kad tam tikras elgesys neatitinka to, ko tikimasi iš karininko. Šiais žodžiais apibūdintas karininkas neįvykdė savo įsipareigojimo elgtis taip, kaip dera karininkui.

Ko gero, galėtume pritaikyti panašią frazę tikintiesiems: „Šventajam nederamas elgesys.“ Toks posakis priverstų mus susimąstyti, tiesa? Kai apkalbame, tampame nekantrūs ar supykstame, turėtume sau priminti, kad toks mūsų elgesys nedera šventajam. Tada tam tikra prasme mes elgiamės kaip korintiečiai. Gyvename taip, kad mūsų gyvenimas neatitinka pašaukimo. Šventajam nederamam elgesiui nusakyti Biblijoje vartojamas tam tikras žodis. Tai – nuodėmė. Lygiai kaip frazė „karininkui nederamas elgesys“ apima itin platų nusižengimų spektrą, taip ir žodyje „nuodėmė“ glūdi daugybė netinkamo elgesio apraiškų. Pradedant apkalbomis, baigiant svetimavimu; pradedant nekantrumu, baigiant žmogžudyste.

Akivaizdu, kad ne visos nuodėmės vienodai sunkios. Tačiau galiausiai nuodėmė visada yra nuodėmė. Tai – šventajam nederamas elgesys.

Viena mums būdingų problemų yra ta, kad nelaikome savęs šventaisiais, nemąstome, kad nuo naujosios mūsų būsenos neatsiejama at16

Eiliniai šventieji

sakomybė gyventi kaip dera šventiesiems, o tokių dalykų kaip apkalbos ar nekantrumas apskritai nelaikome nuodėme. Mums nuodėmė yra tai, ką daro krikščionių bendruomenėms nepriklausantys žmonės. Visada esame pasiruošę pastebėti nuodėmę amoraliame ar neetiškame plačiosios visuomenės narių elgesyje. Tačiau neretai tiesiog nepastebime to, ką vadinu „šventiesiems priimtinomis nuodėmėmis“. Mes, kaip ir visuomenė plačiąja prasme, gyvename neigdami savo nuodėmes. Tad toliau šioje knygoje aptarsime nuodėmę ir dažną jos neigimą mūsų gyvenime.

17

A nt r a s s k y r iu s

IŠNYKUSI NUODĖMĖ

1

973 m. savo knygoje Kas nutiko nuodėmei? psichiatras Karlas Meningeris (Karl Menninger) rašė:

„Pats žodis „nuodėmė“, kuris dabar, regis, iš viso išnykęs, kadaise buvo svarus. Kadaise tai buvo stiprus žodis, skambantis grėsmingai ir rimtai. [...] Bet jis išnyko, tapo beveik nebevartojamas – tiek pats žodis, tiek jame slypinti prasmė. Kodėl? Argi žmonės liovėsi darę nuodėmes? Argi niekas daugiau nebetiki nuodėme?“ Siekdamas pabrėžti savo pastabas, dr. Meningeris rašė, kad oficia­ liame JAV prezidento kvietime į kasmetę Nacionalinės maldos dieną žodis nuodėmė paskutinį kartą paminėtas prezidento Eizenhauerio (Eisenhower) 1953 m. Negana to, net ir jo žodžiai buvo pasiskolinti iš Abraomo Linkolno (Abraham Lincoln) kvietimo nacionalinei maldai 1863 m.! Taigi, kaip pažymėjo dr. Meningeris: „Kaip tauta mes nustojome „daryti nuodėmes“ prieš gerus dvidešimt [dabar jau daugiau nei prieš penkiasdešimt] metų.“1 Be abejo, tai teigia ne tik Karlas Meningeris. Piteris Barnsas (Peter Barnes) savo straipsnyje „Ką, aš? Nusidėjėlis?“ rašo: „XX a. Anglijoje K. S. Luisas (C. S. Lewis) kalbėjo: „[...] kliūtis, su kuria susidūriau, yra beveik visiškas klausytojų negebėjimas suvokti, kas yra nuodėmė.“ 2001 m. Naujojo Testamento profesorius D. A. Karsonas (D. A. Carson) aiškina, kad labiausiai nuviliantis evangelizacinio darbo universitetuose aspektas yra faktas, jog paprastai studentai neturi nė menkiausio supratimo 18

Išnykusi nuodėmė

apie nuodėmę. „Jie puikiai geba nusidėti, bet neturi nė menkiausio supratimo apie tai, iš ko susideda nuodėmė.“2 Šie teiginiai tik patvirtina tai, kas, regis, aišku daugeliui tyrinėtojų: nuodėmės sąvoka faktiškai dingo iš mūsų kultūros.

Dar baisiau yra tai, kad nuodėmės sąvoka pamažu nyksta ir mūsų bažnyčiose. Sociologė Marša Viten (Marsha Witten) išanalizavo keturiasdešimt septynių pamokslų apie sūnų palaidūną (žr. Lk 15, 11–32), sakytų baptistų ir presbiterijonų dvasininkų, įrašus. Savo knygoje Viskas atleista ji rašo: „Kaip atrodo nuodėmės idėja mano tyrinėtuose pamoksluose?

Neturėtų stebinti tai, kad nuodėmės sąvoką perteikti klausytojams nėra lengva daugumai ganytojų. [...] Kaip matėme, nuodugniau ištyrinėjus šiuos pamokslus paaiškėjo, kad nuodėmės koncepcija įvairiausiais būdais buvo pakeista, siekiant, kad ji neįžeistų pasauliečių. Nors šiuose pamoksluose buvo išlaikyti tam tikri tradiciniai nuodėmės įvaizdžiai, tačiau pasitelkus daugybę švelninančių oratorinių triukų kalba vartojama tokia, kad tie įvaizdžiai neveiktų klausytojų.“3 Knygos skyrių apie tai, kaip ganytojai elgiasi su nuodėme, Viten baigia tokia pastaba: „Šiame kontekste kalbant apie nuodėmę, regis, labiau nustatomos tam tikros numanomos ribos, atskiriančios bendruomenei priklausančius narius, kuriems jokie vertinimai netaikomi, nuo pašalinių, kuriuos kaip tik siekiama įvertinti, užuot aiškiai pateikus teologines įžvalgas apie žmogaus prigimties nuodėmingumą.“4 Taigi matome, kad mūsų kultūroje faktiškai neliko supratimo apie nuodėmę, jos interpretacija sušvelnėjo netgi daugelyje bažnyčių, pernelyg paisant šiuolaikinių žmonių jausminio suvokimo. Griežti Biblijoje vartoja19

NELIEČIAMOS NUODĖMĖS

mi žodžiai nuodėmei apibrėžti tiesiog dingo iš mūsų žodyno. Žmonės dabar ne svetimauja, o „turi romaną“, įmonių vadovai ne vagia, o „savinasi turtą“.

O kaipgi mūsų konservatyviosios evangelinės bažnyčios? Ar nuodėmės sąvoka pranyko ir iš mūsų žodyno? Ne, nepranyko, bet daugeliu atvejų tapo iškreipta, skirta skandalingoms netikinčių asmenų nuodėmėms, kaip antai abortams, homoseksualiems ryšiams, žmogžudystėms, ekonominiams nusikaltimams, kuriais liūdnai garsėja aukšto rango korporacijų vadovai, nusakyti. Šias akivaizdžias nuodėmes mums lengva pasmerkti, kartu iš esmės ignoruojant savo pačių nuodėmes, pavyzdžiui, apkalbas, puikybę, pavydą, pyktį, geidulingumą, ar netgi tam tikrų maloningų savybių, kurias Paulius vadina Dvasios vaisiumi (žr. Gal 5, 22–23), stoką.

Vienas ganytojas sykį paragino savo bažnyčios vyrus kartu melstis.

Užuot meldęsi dėl dvasinių bažnyčios poreikių, kaip jis tikėjosi, visi be išimties kreipėsi į Dievą dėl mūsų visuomenę kamuojančių nuodėmių, daugiausia abortų ir homoseksualumo. Galiausiai ganytojas, nuliūdęs dėl akivaizdaus šių vyrų teisuoliškumo, baigė maldos susirinkimą gerai visiems žinoma muitininko malda „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ (Lk 18, 13). Šių vyrų maldose atsispindėjęs požiūris į nuodėmę, regis, pernelyg dažnai pasitaiko tarp mūsų, konservatyviųjų evangelikų. Žinoma, tai labai platus apibūdinimas, ir yra daugybė gerų išimčių. Tačiau apskritai labiau esame linkę rūpintis visuomenės, o ne mūsų, šventųjų, nuodėmėmis. Tiesą sakant, dažnai pataikaujame sau, darydami tai, ką aš vadinu „neliečiamomis“ ar netgi „priimtinomis“ nuodėmėmis, nė nesuprasdami, jog tai nuodėmės. Iš mūsų burnos nevaržomai sklinda apkalbos ar pikti žodžiai brolio ar sesers Kristuje atžvilgiu, o mes nė nesusimąstome, kad darome kažką bloga. Pernelyg ilgai savo širdyse nešiojamės nuoskaudas nė nesistengdami atleisti taip, kaip Dievas mums atleido. Iš aukšto žvelgiame į „nusidėjėlius“ ir niekada nuolankiai nepagalvojame, kad „tik iš Dievo malonės ir aš nesu toks“.

Baisiausiai (ir, žinoma, teisėtai) niršome, kai viena didžiausių krikščionių denominacijų įšventino vyskupu praktikuojantį homoseksualą.

Tačiau kodėl nė kiek nesielvartaujame dėl savo pačių savanaudiškumo, 20

Išnykusi nuodėmė

kritiškumo kitų atžvilgiu, nekantrumo, pykčio? Lengviausia yra nevaržyti savęs, teisinantis, kad šios nuodėmės nėra jau tokios blogos, kaip tos skandalingosios visuomenės nuodėmės. Tačiau Dievas nesuteikė mums teisės jas vertinti. Veikiau, priešingai, Jokūbo lūpomis Jis sako: Kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas kaltas dėl visų (Jok 2, 10). Šią Šventojo Rašto eilutę mums sunku suprasti, nes mes mąstome konkrečių įstatymų ir konkrečių jų pažeidimų atvejais skiriamų bausmių kategorijomis. Tačiau Dievo įstatymas yra nedalomas. Biblijoje kalbama ne apie daugybę Dievo įstatymų, bet apie vientisą Dievo įstatymą, o jis yra visuma. Nužudęs žmogų asmuo nusižengia Dievo įstatymui. Kai krikščionis leidžia sau pasakyti bjaurius žodžius (tai yra žodžius, galinčius įžeisti kitą žmogų, žr. Ef 4, 29), jis taip pat pažeidžia Dievo įstatymą.

Pirmajame šios knygos skyriuje pripažįstu, kad kai kurios nuodėmės sunkesnės už kitas. Jau verčiau nusikalsiu geidulingai į ką nors pažvelgdamas negu svetimaudamas. Tačiau Jėzus pasakė, kad tuo geidulingu žvilgsniu aš iš tiesų širdyje svetimauju. Verčiau ant ko nors supyksiu negu nužudysiu. Tačiau Jėzus sakė, kad ir tas, kas nužudo, ir tas, kas pyksta ant savo brolio, abu turės atsakyti teisme (žr. Mt 5, 21–22). Tiesa ta, kad bet kuri nuodėmė yra sunki, nes bet kuri nuodėmė yra Dievo įstatymo nesilaikymas.

Apaštalas Jonas rašė: „Nuodėmė – tai įstatymo laužymas“ (1 Jn 3, 4). Įstatymo laužymas yra bet kokia nuodėmė, netgi, mūsų akimis, visai menka. Ji nėra vieno kurio nors įsakymo nesilaikymas, tai – visiškas viso Dievo įstatymo nepaisymas, sąmoningas Jo moralinės valios*1atmetimas, siekiant patenkinti savo troškimus. Kai vertiname pagal mūsų žmogiškus visuomenės įstatymus, brėžiame aiškią skiriamąją liniją tarp apskritai „įstatymų besilaikančio piliečio“, retsykiais gaunančio baudą už eismo taisyklių pažeidimą, ir asmens, gyvenančio visiškai „už įstatymo ribų“, juos niekinančio ir visai jų nesilaikančio. Tačiau Biblijoje, regis, tokio * Moralinė valia yra Dievo valios dalis, ji, skirtingai nuo žmonėms iš anksto nežinomos Dievo Apvaizdos valios, yra žinoma ir atskleista Šventajame Rašte, Mozės įstatyme, Dešimtyje Dievo įsakymų, apaštalų laiškuose ir pan. Ji nusako tai, ką mes turime ir ko neturime daryti. (Vert. past.)

21

NELIEČIAMOS NUODĖMĖS

atskyrimo neaptinkame. Netgi atvirkščiai, ji paprasčiausiai teigia, kad nuodėmė (bet kokia nuodėmė, be jokių išlygų) yra įstatymo laužymas.

Iš pradžių, senojoje graikų kultūroje sąvoka „nusidėti“ reiškė „nepataikyti į tašką“, t. y. nepataikyti į patį taikinio centrą. Taigi „nusidėti“ reiškė „apsirikti“ arba „nepasiekti užsibrėžto tikslo“. Net ir šiandien tokiame aiškinime galime įžvelgti tiesos, pavyzdžiui, tada, kai asmuo nuoširdžiai atgailauja dėl savo nuodėmingo elgesio ir rimtai siekia jį įveikti, bet, deja, dažnai jam nepavyksta. Kiekvieną kartą jis nori pataikyti į dešimtuką, bet ne visada pataiko sėkmingai. Visgi dažniausiai mūsų nuodėmingi veiksmai kyla ne iš nesėkmingų pastangų, bet iš vidinio noro patenkinti savo troškimus. Kaip rašo Jokūbas: „Kiekvienas yra gundomas, savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas“ (Jok 1, 14). Mes apkalbame ar geidžiame dėl nuodėmingo malonumo, kurį tikimės patirti. Akimirką to momentinio malonumo pagunda tampa stipresnė už mūsų troškimą patikti Dievui.

Nuodėmė yra nuodėmė. Net ir tos nuodėmės, kurias vadinu „priimtinomis šventųjų nuodėmėmis“ (kurias mes toleruojame savo gyvenime), Dievo akyse yra sunkios. Didžiavimasis savo religingumu, kritiškas požiūris į kitus, blogi žodžiai apie kitus žmones, nekantrumas ir pyktis, netgi mūsų rūpinimasis (žr. Fil 4, 6) – visa tai yra rimta, Dievo akimis.

Pabrėždamas poreikį siekti išteisinimo vien tik tikėjimu į Kristų, apaštalas Paulius cituoja Senąjį Testamentą: „Prakeiktas kiekvienas, kuris nuolatos nesilaiko visko, kas įstatymo knygoje parašyta, ir to nevykdo“ (Gal 3, 10). Tai tobulai griežtas paklusnumo standartas. Kalbant akademiniais terminais, tai reikštų, kad, gavus 99 balus iš 100 galimų, baigiamasis egzaminas būtų neišlaikytas. Tai reikštų, kad, šiaip jau nepriekaištingame kursiniame darbe nepadėjęs vieno kablelio, studentas gautų nepatenkinamą įvertinimą. Visgi, laimei, Paulius tęsia toliau, įtikindamas mus, kad „Kristus mus [tai yra tuos, kurie tiki, kad Jis – Atpirkėjas] atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu“ (Gal 3, 13). Tačiau faktas, kad net ir už, regis, menkas nuodėmes, kurias toleruojame savo gyvenime, mes iš tiesų nusipelnome Dievo prakeikimo, lieka faktu.

Taip, pati nuodėmės sąvoka mūsų kultūroje tiesiog išnyko. Ji buvo sušvelninta net daugelyje bažnyčių, kad klausytojai nesijaustų nepatogiai.

22

Išnykusi nuodėmė

Liūdna, tačiau dauguma net ir konservatyvių krikščionių iš esmės ją apibrėžė iš naujo, ir dabar nuodėmė ėmė reikšti tik akivaizdžiai sunkias visuomenės nuodėmes. Todėl asmeninės nuodėmės suvokimas veiksmingai išsitrynė iš daugumos morališkai teisiais save laikančių tikinčiųjų sąžinės.

Tačiau jis nedingo iš Dievo akivaizdos. Bet kokios nuodėmės, ir vadinamosios „neliečiamos“ šventųjų nuodėmės, kurias mes pernelyg dažnai ėmėme toleruoti, ir skandalingos visuomenės nuodėmės, kurias esame itin greiti pasmerkti, yra Dievo įstatymo nesilaikymas, todėl, Jo požiūriu, vertas pasmerkimo. Bet kuri nuodėmė nusipelno Dievo prakeikimo.

Jeigu ši pastaba jums atrodo per griežta, it žlugdantis kaltinamasis nuosprendis tikintiesiems, norėčiau priminti, kad yra nemažai dievotų, nuolankių žmonių, ir jie yra maloni išimtis. Tiesą sakant, paradoksas tai, kad būtent tie tikintieji, kurių gyvenime labiausiai matyti Dvasios vaisius, paprastai ypač gerai suvokia šias vadinamąsias „priimtinas“ nuodėmes ir viduje labiausiai dėl jų išgyvena. Visgi daugelis yra gana greiti kritikuoti didžiąsias visuomenės nuodėmes, tačiau, regis, išdidžiai nenori pripažinti savo asmeninių nuodėmių. O kai kurių iš mūsų gyvenimas yra tarsi tarpinis šiųdviejų variantas. Tačiau svarbiausia tai, kad bet kurios mūsų nuodėmės, neatsižvelgiant į tai, kaip gerai gebame jas suvokti savo gyvenime, yra smerktinos Dievo akivaizdoje ir nusipelno Jo bausmės.

Pripažįstu, jog čia gana niūriai atsiliepiu tiek apie visuomenę, tiek apie mūsų, konservatyviųjų evangelikų, bendruomenę. Bet Dievas mūsų neapleido. Tiems iš mūsų, kurie nuoširdžiai tiki, Dievas vis dar yra dangiškasis Tėvas ir veikia mumyse, kviesdamas atgailauti ir atsinaujinti.

Viena Jo pašaukimo dalių yra atvesti mus į tokią vietą, kur pamatytume savo gyvenime toleruojamas nuodėmes, kad galėtume dėl jų atgailauti ir patirti taip reikalingą atnaujinimą. Meldžiuosi, kad Dievui patiktų naudoti šią knygą kaip vieną iš priemonių šiam tikslui pasiekti. O kitame skyriuje atidžiau pažvelgsime į mūsų „neliečiamų“ nuodėmių nuodėmingumą.

23

S e p t y n iol i k t a s s k y r iu s

POLINKIS TEISTI KITUS

P

olinkio teisti kitus nuodėmė yra viena iš sunkiausiai apčiuopiamų „neliečiamų“ nuodėmių, nes dažnai ją praktikuojame prisidengdami, kad uoliai siekiame to, kas teisinga. Akivaizdu, kad mes, konservatyvieji evangelikai, turime milijardus skirtingų nuomonių apie viską, pradedant teologija, elgesiu, baigiant gyvenimo būdu ir politika. Tačiau nuomonės ne tik skiriasi – savo nuomonę paprastai laikome teisingiausia. Štai čia ir prasideda bėdos dėl polinkio teisti kitus. Savo nuomones mes prilyginame tiesai. Žinoma, polinkis teisti kitus nėra būdingas vien konservatyviesiems evangelikams. Jis plačiai paplitęs visuomenėje ir pasireiškia abiejose kultūrinės takoskyros pusėse. Gyvūnų teisių aktyvistai, deginantys medicinos tyrimus vykdančias klinikas, ekstremalieji aplinkosaugininkai, niokojantys slidinėjimo trasas, daro visa tai būtent dėl savo polinkio teisti kitus. Žmogų, kuris sako: „Jėzus nebūtų vairavęs didesnio pravažumo visureigio“, taip pat galime laikyti teisiančiu kitus, tačiau ne todėl, kad Jėzus vis dėlto būtų vairavęs tokį visureigį (esmė ne ta), bet todėl, kad šis žmogus pasakė kategorišką ir kritišką teiginį, pagrįstą vien savo asmenine nuomone.

Užaugau XX a. viduryje, tada žmonės, ruošdamiesi į bažnyčią, pasipuošdavo. Vyrai būtinai apsivilkdavo švarkus ir pasirišdavo kaklaraiščius (paprastai netgi kostiumus ir kaklaraiščius), moterys puošdavosi suknelėmis. Mūvėti kasdienes kelnes ir vilkėti marškinėlius atviru kaklu eidami į bažnyčią vyrai pradėjo maždaug aštuntame dešimtmetyje. Moterys taip pat ėmė mūvėti kelnes. Kelerius metus labai juos teisiau. Manydavau: Šie žmonės nerodo visiškai jokios pagarbos Dievui. Argi jie taip rengtųsi, jeigu ruoštųsi į priėmimą pas prezidentą? [Šie argumentai] man skambėjo gana įtikinamai.

128

Polink is teisti k it us

Bet aš buvau neteisus. Biblijoje nerastume nieko apie tai, kuo turėtume rengtis eidami į bažnyčią. O priėmimo pas prezidentą apranga iš viso yra išimtinai kultūrinis dalykas, kuriam toną duoda Vašingtonas, Kolumbijos apygarda*.6Jeigu jus pakviestų susitikti su prezidentu, atostogaujančiu rančoje, tikriausiai į susitikimą atvyktumėte mūvėdami džinsus. Galiausiai padariau išvadą, kad pagarba Dievui – ne aprangos, o veikiau širdies reikalas. Jėzus sakė, kad tikrieji garbintojai garbina Tėvą dvasia ir tiesa (žr. Jn 4, 23). Galbūt tiesa, kad kasdienis drabužis atspindi nepagarbų požiūrį į Dievą, tačiau Biblijoje to nematau. Todėl [supratau, kad] turiu vengti sieti nepagarbų požiūrį [į Dievą] vien su žmogaus apranga.

Užaugau tais laikais, kai bažnyčiose akompanuojant fortepijonu ir vargonais būdavo giedamos puikios senovinės giesmės. Tai buvo didinga.

Man tai reiškė pagarbų Dievo garbinimą. Šiandien daugelyje bažnyčių senąsias gerąsias giesmes pakeitė šiuolaikinė muzika, o fortepijonus ir vargonus – gitaros ir būgnai. Ir tai teisiau: Kaip žmonės gali garbinti Dievą, pritardami šiais instrumentais? Tačiau Naujojo Testamento laikais bažnyčiose nebuvo nei fortepijonų, nei vargonų, ir visgi tikintieji sugebėjo šlovinti Dievą psalmėmis, himnais ir dvasinėmis giesmėmis (žr. Kol 3, 16).

Aš vis dar pirmenybę teikiu tokiai bažnytinei muzikai, kokia būdavo atliekama mano jaunystėje, bet tai tik pirmenybė, o ne Biblija paremtas įsitikinimas. Tiesa, kad daug šiuolaikinės muzikos yra lėkšta ir sutelkta į žmogų. Bet daug yra ir tokios, kuri lygiai taip pat pagerbia ir šlovina Dievą, kaip ir tradicinės giesmės. Taigi venkime teisti.

Savo pačių įsitikinimus daugeliu klausimų mes iškeliame iki biblinės tiesos. Kitoje knygoje rašiau, kad pagaliau priėjau prie išvados, jog daugeliu atvejų Biblija moko saikingumo, o ne visiško atsisakymo vartoti alkoholinius gėrimus. Buvau priverstas atidžiai šį klausimą ištyrinėti, nes ir vėl supratau, kad teisiu, matydamas krikščionis išgeriant taurę vyno restorane. Tačiau, parašęs apie saikingumą, gavau mandagų, bet griežtą vienos gerbiamos ponios laišką, kuriame ji mane gerokai išbarė. Ji buvo * Autorius čia turi galvoje Baltuosius rūmus, JAV prezidentą ir jo administraciją. (Vert. past.)

129

NELIEČIAMOS NUODĖMĖS

įsitikinusi, kad griaunu krikščioniškos moralės pamatus. Suprantu jos rūpestį, bet ji nepateikė jokio [savo teiginių] įrodymo iš Šventojo Rašto.

Tai buvo jos asmeninis įsitikinimas.

Prašau, nesupraskite manęs klaidingai. Manau, kad itin plačiai paplitęs piktnaudžiavimas alkoholiu mūsų dienų visuomenėje yra pakankamai svari priežastis abstinencijai praktikuoti. Kitame kontekste, remdamasis šiais nuogąstavimais, pateikčiau įtikinamų argumentų už visišką susilaikymą nuo alkoholio. Tačiau šis skyrius yra apie polinkį teisti kitus, ir dabar savo gyvenimo pavyzdžiais mėginu parodyti, kaip lengva yra imti teisti dėl dalykų, apie kuriuos Biblija iš viso nekalba arba kalba ne taip aiškiai, kaip mums norėtųsi.

Iš Laiško romiečiams 14 skyriaus matyti, kad apaštalas Paulius taip pat tiesiogiai susidūrė su šia problema. Akivaizdu, jog egzistavo dvi konkrečios problemos, dėl kurių Romos bažnyčioje kilo teisimo nuodėmė. Viena iš jų buvo vegetarizmas, kurio šalininkai kovojo prieš tuos, kurie laikėsi požiūrio, kad galima valgyti viską, ko norisi. Antroji problema buvo susijusi su tam tikrų dienų laikymu šventomis. Pauliaus žodžiais tariant: „Vienas išskiria vieną dieną iš kitų dienų, o kitam jos visos vienodos“ (Rom 14, 5). Žmonės, valgę tik daržoves, tikriausiai teisė tuos, kurie valgė viską (greičiausiai, mėsą), o tie, kurie valgė viską, neapkentė (niekino) tų (tuos), kurie valgė tik daržoves (žr. 3 eil.). Taigi abi pusės teisė viena kitą. Vegetarai manė, kad yra morališkai teisesni, todėl iš aukšto žvelgė į tuos, kurie valgė viską. Kita pusė manė, kad jos pažinimas geresnis. Jie suprato, kad Dievui nėra skirtumo, ką valgai, jeigu priimi tai su padėka (žr. 1 Tim 4, 4). Taigi jie taip pat teisė, tik kitaip.

Ir šiandien laikomasi panašių pažiūrų. Šiuolaikinės muzikos šalininkai niekina tuos, kuriems labiau patinka tradicinė muzika, vien todėl, kad jie esą senamadiški ir nejaučia laiko pulso. Vienas jaunas pastorius kartą man pasakė: „Tokia [senamadiška, tradicine] muzika greitai mes visą jaunimą atgrasysime nuo bažnyčios.“ Nors šiuolaikinės muzikos gerbėjai laikosi visiškai priešingo požiūrio, jie teisia lygiai taip pat, kaip ir pareiškiantys esą už tradicines giesmes. Tą patį galima pasakyti ir apie saikingo alkoholio vartojimo ir visiško susilaikymo nuo jo šalininkus.

130

Polink is teisti k it us

Žinau atvejų, kai tie, kurie alkoholio vartojimą laiko krikščioniškos laisvės objektu, niekina tuos, kurie praktikuoja visišką blaivybę.

Noriu pasakyti, kad visai nesvarbu, kurią pusę palaikote. Labai lengva imti teisti tuos, kurių nuomonės nesutampa su mūsiškėmis. O tada savo polinkį teisti mes apvelkame krikščioniškų įsitikinimų drabužiu.

Pauliaus reakcija į situaciją Romos bažnyčioje buvo: „Kas tu toks, kad drįsti teisti kito tarną?!“ Toliau jis priduria: „Ar jis stovi, ar krenta – tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Dievas turi galią jį išlaikyti“ (Rom 14, 4). Iš esmės Paulius čia sako: „Liaukitės mėginę žaisti Dievą kitų tikinčiųjų į Kristų atžvilgiu. Dievas yra Teisėjas, o ne jūs.“ Štai ką mes darome, kai teisiame kitus, kurių pomėgiai ir įpročiai skiriasi nuo mūsų. Mes nepagrįstai prisiimame vaidmenį, kurį Dievas pasiliko tik sau. Gali būti, kad būtent tai turėjo galvoje Jėzus visiems žinomoje ištraukoje iš Evangelijos pagal Matą 7 skyriaus 1–5 eilučių, sakydamas: „Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ Galbūt tas rąstas mūsų akyje yra teisimo, Dievo vaidmens priskyrimo sau rąstas?

Norėdamas paaiškinti mintį, Jėzus čia ir vėl vartoja hiperbolę. Fiziškai neįmanoma, kad rąstas atsidurtų kieno nors akyje. Tačiau kaip palyginime apie neatleidusį tarną dešimt tūkstančių talentų simbolizuoja tikrąjį mūsų nuodėmės Dievui dydį, taip ir rąstas žmogaus akyje galbūt rodo Dievo nuosprendį dėl mūsų nuodėmės, kai teisiame kitus. Jeigu neklystu, visas teisimo nuodėmės sunkumas yra ne tiek tai, kad teisiu savo brolį, kiek tai, kad tai darydamas aš prisiimu Dievo vaidmenį.

Viskas, ką iki šiol parašiau, nereiškia, kad mes niekada neturėtume teisti kitų žmonių įpročių ir įsitikinimų. Kai žmogaus gyvenimo būdas ar elgesys aiškiai prieštarauja Šventajam Raštui, tada esame teisūs sakydami, kad tas žmogus nusideda. Šventasis Raštas aiškiai smerkia kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, perskaitykite visiško moralinio nuopuolio aprašymą, kurį Paulius pateikia Laiško romiečiams 1 skyriuje, 24–32 eilutėse. Arba peržvelkite jo „kūno darbų“ apibūdinimą (žr. Gal 5, 19–21) ar „paskutiniųjų dienų“ požymius (žr. 2 Tim 3, 1–5). Ten minimi dalykai yra aiškiai nuodėmingi. Taip juos vertindami mes paprasčiausiai pritariame Dievo žodžiui. Tai Biblija teisia, o ne mes.

131

NELIEČIAMOS NUODĖMĖS

Kita vertus, net ir teisdami pagal Šventąjį Raštą, galime nusidėti.

Galime nusidėti, jeigu teisiame laikydamiesi teisuoliško požiūrio arba teisiame itin griežtai, vadovaudamiesi cenzūros dvasia. Mes nusidedame, jeigu smerkiame akivaizdžias skandalingas kitų nuodėmes, bet kartu nepripažįstame, kad patys, Dievo akimis žiūrint, vis dar esame nusidėjėliai.

Vienas svarbiausių šios knygos tikslų yra padėti mums liautis tai darius.

teisimas dėl doktrinos Kita sritis, kurioje lengvai galime pasiduoti kitų teisimo dvasiai, yra doktrinų skirtumai. Daugeliui krikščionių evangelikų šiandien tai nėra problema, nes doktrina jiems neatrodo svarbi. Prisimenu vieną atvejį, kai ypač pasipriešinau atviram teizmui, t. y. įsitikinimui, kad Dievas nežino ir negali žinoti, kas bus ateityje. Vienas mano draugas tada pasakė: „Kam dėl to taip nervintis? Argi negalime visi tiesiog mylėti Jėzų ir puikiai tarpusavyje sutarti?“ Visgi dauguma iš mūsų žinome, kad doktrina yra svarbi, ir būdami tuo įsitikinę, lengvai galime įpulti į teisimo nuodėmę. Pavyzdžiui, Kristaus užvaduojantis mūsų nuodėmių atpirkimas ir tai papildanti išteisinimo per tikėjimą tik į Kristų doktrina, man atrodo, yra esminės. Šios doktrinos yra būtent tos, kur aš, vaizdžiai tariant, brėžiu liniją smėlyje ir sakau: „Jokių kompromisų. Visiškai jokių, niekada ir taškas!“ Tačiau yra krikščionių rašytojų ir mokytojų, laikančių save evangelikais, kurie neigia, kad Kristus atpirko mūsų nuodėmes. Jiems neatrodo, kad Kristus mirė vietoj mūsų, užmokėdamas už mūsų nuodėmes. Užuot tikėję tuo, jie teigia, jog Jis ėjo ant kryžiaus vien todėl, kad parodytų mums pavyzdį, kuriuo turime sekti kentėdami. Kiti sumenkina Kristaus mirtį ant kryžiaus, sakydami, kad mes turėtume susitelkti ne į Jo kryžių, bet į gyvenimą, jis turėtų būti mums pavyzdys. Jei tik mano mokymo ar kalbėjimo tema leidžia tai daryti, aš nesutinku su taip manančiais. Manau, jog turiu tam teisę. Bet, išpažįstu, kad kartais dėl to esu pasidavęs teisimo nuodėmei. Aš taip nesutinku su jų mokymu, jog, būdavo, imdavau juos demonizuoti. Esu tikras, kad ne aš vienas esu nusidėjęs šia nuodėme.

Pastebėjau, kad ji būdinga ir kitiems mūsų evangelinės bendruomenės 132

Polink is teisti k it us

nariams. Būdami tvirtai įsitikinę sveikos doktrinos svarba, mes lengvai galime pradėti pernelyg kritiškai vertinti tuos, su kuriais nesutinkame.

Privalome išsakyti savo nepritarimą, tačiau turime tai daryti taip, kad nežlugdytume jų asmenybės.

kritikos dvasia Kitų teisimo nuodėme retsykiais nusideda daugelis. Tačiau tarp mūsų yra ir tokių, kurie teisia nuolat. Šie žmonės turi, kaip aš tai vadinu, kritikos dvasią. Jie ieško ir atranda trūkumų visuose ir viskame aplinkui. Nesvarbu, apie ką kalbama, – apie žmogų, bažnyčią, įvykį ar ką nors kita, – jie baigia [pokalbį] nepagarbiai [ir menkinančiai] atsiliepdami apie kitus. Čia rašau ne apie profesionalius kritikus. Tačiau esu sutikęs išties kritikos dvasios apimtų žmonių ir [galiu pasakyti, kad] bendrauti su jais tikrai nemalonu.

Ankstesniuose skyriuose minėjau, kad kai kurios iš mūsų priimtinųjų nuodėmių, kaip antai savanaudiškumas, nekantrumas ir pyktis, dažnai kur kas laisviau reiškiasi namuose, tarp šeimos narių, negu viešumoje, ypač tarp krikščionių. Tą patį galima pasakyti ir apie teisimą. Kartais vyras arba žmona nuolat kabinėjasi prie savo sutuoktinės (sutuoktinio) arba vaikų. Tokios nuolatinės kritikos objektas greitai ima manyti, kad iš tiesų nieko nesugeba atlikti tinkamai.

Vienas mano draugas pasakojo, kad užaugo pasiturinčioje vidurinės klasės krikščioniškoje šeimoje, kurios tėvas buvo perdėtai kritiškas, jis ypač kritikavo savo vidurinę dukrą. Galiausiai ji tapo tokiu žmogumi, kuris „nieko negali atlikti tinkamai“, bent jau taip būdavo galima pamanyti nuolat girdint, kaip smarkiai tėtis ją kritikuoja. Tačiau kuo daugiau jis peikė jos laikyseną, tuo labiau ji kūprinosi. Kuo dažniau priekaištavo, kad ji nežiūrinti pašnekovui į akis, tuo labiau ji žiūrėdavo į vieną tašką ir nuleisdavo akis. Jeigu toks nuolatinis jos žeminimas „jos pačios labui“ ir turėjo kokį nors poveikį, tai buvo savaime išsipildanti pranašystė. Nuolatinę savo tėvo kritiką ji suvokė kaip atstūmimą, todėl ilgainiui ėmė laikyti save atstumtąja. Suaugus svarbiausiu jos gyvenimo tikslu tapo žmonių, kurie ją priimtų, pripažintų, paieškos. Tačiau jos „draugai“ greitai išmoko šiuo jos poreikiu naudotis. Prieš pat mirtį tėvas šią kritikos dvasios nuo133

NELIEČIAMOS NUODĖMĖS

dėmę savo dukrai suvokė ir su ašaromis atgailavo. Bet buvo per vėlu. Tuo metu ji jau slapta paleistuvavo ir buvo priklausoma nuo rūkomo kokaino. [Žinoma,] tai itin radikalus pavyzdys, kokie žlugdantys gali būti kritika ir teisimas. Tačiau aplinkui gausu šios nuodėmės nuodėmingumo įrodymų. Ne veltui yra sakoma, kad norint panaikinti vienos kritiškos pastabos poveikį, reikia pasakyti septynis komplimentus. Todėl ištirkime save; arba dar geriau – paprašykime, kad mus ištirtų kiti. Ar mums būdinga kritikos dvasia? Ar mes nuolat pastebime kitų žmonių, ypač šeimos ar bažnyčios narių, trūkumus?

Galiausiai, įtariu, kai kurie brangūs mano draugai nesutiks su tam tikrais dalykais, kuriuos išdėsčiau šiame skyriuje. Kai kurie tokių dalykų kaip apranga bažnyčioje ar mūsų giedamos giesmės iš viso nelaiko vertais išskirtinio dėmesio. Jiems tai įsitikinimų reikalas. Aš gerbiu jų nuostatas ir tikrai nenoriu jų įsitikinimų pakeisti.

Norėčiau būti kaip Paulius, kuris laikėsi panašaus požiūrio dėl Romos tikinčiųjų bendruomenę skaldžiusių dalykų. Jis nemėgino pakeisti kieno nors įsitikinimų, susijusių su valgymu ar ypatingomis dienomis, kurių kai kurie laikėsi. Užuot tai daręs, jis sakė: „Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą“ (Rom 14, 5). Toks jo pareiškimas daugelį iš mūsų verčia jaustis nepatogiai. Mums nepatinka dviprasmybės krikščionybės praktikavimo dalykuose. Mums sunku pripažinti, kad kitų asmenų nuomonė gali skirtis nuo mūsų, tačiau Dievas priims ir mus, ir juos. Tačiau būtent tai Paulius teigia Laiško romiečiams 14 skyriuje. Jeigu rimtai žiūrėsime į Paulių, o savo įsitikinimų laikysimės nuolankiai, tai padės išvengti kitų teisimo nuodėmės.

134

IŠNAŠOS Antras skyrius. IŠNYKUSI NUODĖMĖ

1. Karl Menninger, MD, Whatever Became of Sin? (New York: Hawthorne Books, 1973), p. 14–15.

2. Peter Barnes, „What! Me? A Sinner?“ The Banner of Truth žurnalas, 2004 m. balandžio numeris, p. 21.

3. Marsha Witten, All Is Forgiven (Princeton, NJ: Princeton University Press, 1993), p. 81.

4. Witten, p. 101–102.

Trečias skyrius. NUODĖMĖS PIKTYBIŠKUMAS

1. Ralph Venning, The Sinfulness of Sin (Edinburgh, Scotland, and Carlisle, PA: The Banner of Truth Trust, 1965, pirmą kartą publikuota 1669 m.), p. 31.

Ketvirtas skyrius. VAISTAI NUO NUODĖMĖS

1. Brian H. Edwards, Through Many Dangers: The Story of John Newton (Welwyn, England: Eurobooks, 1980), p. 191.

2. Kitame šios giesmės variante pastaroji frazė skamba taip: „Išvaduojantis iš [Jo] rūstybės ir nuskaistinantis mane.“ Iš dešimties peržvelgtų giesmynų penkiuose aptikau frazę, kurią cituoju šioje knygoje. Kituose penkiuose buvo pateiktas antrasis variantas. Nesvarbu, kuris iš jų yra vartojamas, prasmė galiausiai ta pati.

3. Kai kurių čia nurodytų Šventojo Rašto eilučių apmąstymus ir praktinį pritaikymą rasite kitos mano knygos The Gospel for Real Life („Evangelija tikram gyvenimui“), kurią taip pat išleido „NavPress“, 6 skyriuje.

Aštuntas skyrius. SUSIRŪPINIMAS IR NUSIVYLIMAS

1. John Newton, Letters of John Newton (Carlisle, PA: The Banner of Truth Trust, 1960), p. 137.

164

Išnašos

2. Žinau, kad kai kuriuos žmones vargina ypatingi susirūpinimo priepuoliai, visiškai juos užvaldantys ir neretai turintys fizinių pasekmių.

Esant šiems atvejams reikalinga profesionali pagalba, tad jie šioje knygoje neapžvelgiami. Aptariu atvejus, kuriuos galėtume pavadinti įprastu arba kasdienišku susirūpinimu.

Devintas skyrius. NEPASITENKINIMAS

1. Paimta iš „In Acceptance Lieth Peace“, p. 293, Mountain Breezes, Amy Carmichael. Autorių teisės Dohnavur Fellowship 1999 m., išspausdino CLC Publications, Fort Washington, PA. Visos teisės saugomos. Cituojama gavus leidimą.

2. Išsamiau šias Dievo savybes nagrinėjau knygoje Trusting God: Even When Life Hurts („Pasitikėti Dievu net kai gyvenimas žeidžia“), kurią išleido „NavPress“.

Keturioliktas skyrius. NEKANTRUMAS IR IRZLUMAS

1. Šią frazę pasiskolinau iš Polo Deivido Tripo (Paul David Tripp) knygos War of Words pavadinimo, kurią išleido „P&R Publishing“, Phillipsburg, NJ. Tai puiki knyga, ją labai rekomenduoju savo skaitytojams.

Penkioliktas skyrius. PYKTIS

1. Robert D. Jones, Uprooting Anger (Phillipsburg, NJ: P & R Publishing, 2005), p. 13.

2. Už šias mintis esu skolingas Robertui Džounsui, nors ir necituoju jų tiksliai. Tiems skaitytojams, kurie nori toliau nagrinėti pykčio temą plačiau negu šiame skyriuje, Džounso knyga Uprooting Anger yra puiki priemonė tai padaryti.

3. Suprantu, kad šiose situacijose derėtų vadovautis Šventajame Rašte nustatytais santuokos principais, kurių moko Paulius ir Petras Laiške efeziečiams 5, 22–33 ir 1 Petro 3, 1–7, tačiau šiuo atveju nagrinėju pyktį, kylantį, kai šių principų nesilaikoma.

165

NELIEČIAMOS NUODĖMĖS

4. Suprantu, kad šią temą paliečiau gana paviršutiniškai. Pirmiau mano cituotoje Roberto Džounso knygoje yra puikus skyrius, kuriame aptariama išskirtinai tik pykčio ant Dievo tema. Šešioliktas skyrius. PYKČIO PIKTŽOLĖS

1. Kai kuriems skaitytojams gali atrodyti keista, kad kaip įspėjimo dėl kartėlio nuodėmės čia nepateikiu nuorodos į Laiško hebrajams 12 skyriaus 15 eilutę ir ten vartojamą frazę „karti šaknis“. Ši frazė yra Pakartoto įstatymo 29 skyriaus 18 eilutės priminimas, o pastarojoje Biblijos ištraukoje vartojama frazė „šaknis, auginanti tulžį ir metėlę“, kalba apie vidinį, širdies maištą prieš Dievą. Hbr 12, 15 autorius vartoja šią frazę iš Įst 29, 18 siekdamas įspėti apie apostazę, o ne dėl ilgalaikio apmaudo susikaupusį kartėlį.

Dvidešimtas skyrius. PASAULIETIŠKUMAS

1. Joel Belz, „Stingy Givers“, World Magazine, 2006 m. birželio 24 d., Nr. 4.

2. Ten pat.

3. Gene Edward Veith, „Who Gives Two Cents for Missions?“, World Magazine, 2005 m. spalio 22 d., Nr. 28.

166

APIE AUTORIŲ

Džeris Bridžesas (Jerry Bridges, 1929–2016) buvo rašytojas ir Biblijos mokytojas. Populiariausios jo knygos The Pursuit of Holiness („Ieškant šventumo“) buvo parduota daugiau negu milijonas egzempliorių. Jis taip pat parašė Trusting God: Even When Life Hurts („Pasitikėti Dievu net kai gyvenimas žeidžia“), The Discipline of Grace („Malonės disciplina“), The Practice of Godliness („Dievotumo praktika“), The Fruitful Life („Vaisingas gyvenimas“) ir The Gospel for Real Life („Evangelija tikram gyvenimui“).

Būdamas organizacijos The Navigators etatinis darbuotojas, Džeris taip pat darbavosi universiteto ir įvairiose miesto tarnystėse.

167

Jerry Bridges „Neliečiamos nuodėmės“ Iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė – Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2016. – 168 p.

Redagavo Gitana Irnienė Koregavo Dalia Janušaitienė, Gražina Indrišiūnienė Recenzavo Julius Jonušas Viršelio dailininkė ir maketuotoja Skaistė Ašmenavičiūtė

Leidėjas VšĮ „Reformatų literatūros centras“ Pylimo g. 31–6, LT-01309 Vilnius Tel. / faks. (8~5) 262 5634 Mob. 8 683 84 840 El. p.: info@reformatuknygos.lt

REFORMATŲ KNYGYNAS INTERNETE www.reformatuknygos.lt

Tiražas 2000 egz.

Spausdino spaustuvė „Balto print“ Utenos g. 41 A, Vilnius