Joseph Alleine
PATIKIMA S VEDLYS
Į DANGŲ
Versta iš Joseph Alleine „A Sure Guide to Heaven“
Vertė Jurga Grunskienė Redagavo Aistė Pangonytė Koregavo Žaneta Martingale Recenzavo Julius Jonušas
Šventasis Raštas cituojamas iš: BIBLIJA: Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas, Vilnius: Tikėjimo žodis, 2007. Biblija arba Šventasis Raštas, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 2000.
© VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis jokia forma ir jokiomis priemonėmis negali būti kopijuojama be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke. ISBN 978-9955-593-40-9
Joseph Alleine
PATIKIMA S VEDLYS
Į DANGŲ
Vilnius, 2017
Turinys
Biografinė įžanga / 6 Įvadas / 12 1. Klaidingai suprantamas atsivertimas / 15 2. Atsivertimo prigimtis / 21 3. Būtinybė atsiversti / 45 4. Neatsivertusiųjų požymiai / 63 5. Neatsivertusiųjų vargai / 75 6. Nurodymai neatsivertusiesiems / 94 7. Atsivertimo motyvai / 125 Baigiamoji dalis / 136
Biografinė įžanga
D
žozefas Aleinas (Joseph Alleine) gimė Divaizise Viltšyro grafystėje puritonų šeimoje ir buvo pakrikštytas 1634 m. balandžio 8 d. Tuo metu Anglijoje vykę svarbūs įvykiai netrukus peraugo į pilietinį karą. Aleinui nebuvo nė dešimties metų, kai Raundvėjaus mūšyje (1643 m. liepą) rojalistai privertė trauktis apskritagalvius (Anglijos parlamento šalininkus), o senojoje Turgaus aikštėje, kurioje stovėjo Aleinų šeimos namas, aidėjo patrankų ir muškietų šūviai. Po dvejų metų padėtis iš esmės pasikeitė ir pačiam Kromveliui prižiūrint virš senosios pilies, stovėjusios tiesiai priešais Aleino vaikystės namus, suplevėsavo mėlyna parlamento vėliava. Suprantama, išbandymai neaplenkė ir Džozefo šeimos. Tėvas, nors buvo pasiturintis manufaktūrininkas, dėl karo patyrė didelių ekonominių sunkumų, be to, visos šeimos sielvartui, 1645 m. mirė vyriausiasis Džozefo brolis Edvardas, jau tarnavęs Viešpačiui. Tais pačiais metais Aleinas „pradėjo savo, kaip krikščionio, bėgimą“ ir meldė tėvą leisti jį į mokslus, kad galėtų „pakeisti brolį tarnystės darbe“. 1649 m. balandį jis įstojo į Oksfordo universitetą, nekantraudamas pasisemti žinių iš tokių garsių teologų kaip Džonas Ouvenas (John Owen) ir Tomas Gudvinas (Thomas Goodwin). 1651 m. lapkritį iš Linkolno jis perėjo į Corpus Christi (Kristaus Kūno) koledžą, kuris, tuo metu vadovaujamas dievotojo dr. Edvardo Stantono (Edward Staunton), buvo tapęs radikalia puritonų seminarija. 1653 m. liepos 6 d. jam suteiktas bakalauro laipsnis ir jis tapo šio koledžo dėstytoju, o vėliau ir kapelionu. Todėl galima tvirtinti, kad ir dėl Aleino įtakos šiai mokslo įstaigai Henris Džesis 1660 m. parašė šiuos žodžius: „Manau, pasaulyje nedaug tokių vietų kaip Corpus Christi, kur daugelis rodė dievotumo jėgą ir tyrai šlovino Dievą. Galima sakyti, jog tada tai buvo Edeno sodas, o dabar – tik bevaisė dykvietė.“
6
Biografinė įžanga
Oksforde Aleino praleistus metus būtų galima apibūdinti kaip dievotus stropaus atsidavimo studijoms metus. Būdamas nuoširdaus būdo, čia jis sutiko daug draugų, tačiau, jeigu jie užsukdavo jo aplankyti ne laiku, tada, kai Džozefui reikėdavo mokytis, jis tiesiog „neleisdavo sau jų priimti, sakydamas: „Jau geriau tegu draugai mãno, kad esu nemandagus, svarbu, kad neprarasčiau brangaus laiko; tik nedaugelis atkreips dėmesį į mano nemandagumą, užtat daugelis pajus, kad švaistau laiką.“ Tapęs koledžo kapelionu, jis evangelizavo aplinkinių kaimų gyventojus, kartą per dvi savaites lankėsi kalėjime ir pamokslavo kaliniams. Taip ruošėsi būsimai tarnystei. Nesulaukęs nė dvidešimt vienerių suprato esąs „be galo, nepasotinamai godus atversti sielas ir dėl jų liejo širdį maldose ir pamoksluose“. Visai nenuostabu, kad 1655 m. gerbiamasis puritonų teologas Džordžas Niutonas (George Newton, 1602–1681), Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios Tontone ganytojas, pakvietė Aleiną tapti padėjėju. Vilnos gamintojų miestas Tontonas, kuriame tuo metu gyveno maždaug 20 000 žmonių, buvo laikomas tikra Vakarų krašto puritonų tvirtove. Mieste vyravusi dvasia akivaizdžiai atsiskleidė kiek anksčiau – prieš dešimtmetį, kai miestelis didvyriškai atlaikė keletą rojalistų apsupčių ir nepasidavė netgi tada, kai apšaudytos mortyromis sudegė pusė jo gatvių ir daugybė gyventojų mirė iš bado! Būtent čia, tarp Somerseto kalvų, pievų ir sodų, Aleinas atliks trumpą, bet nepamirštamą ganytojo tarnystę. Netrukus po to, kai pradėjo darbą Tontone, 1655 m. spalio 4 d. Aleinas vedė savo pusseserę, nepaprastos dvasios Teodosiją Alein (Theodosia Alleine), kuri vėliau jautriai aprašė savo vyro tarnystę. Džozefui ji „priekaištavo“ dėl vienintelio dalyko – kad praleidžia su ja per mažai laiko. Į tai Aleinas atsakydavo: „Ak, mieloji, aš juk žinau, kad tavo siela saugi, bet kiek daug yra pražuvusių, kuriomis turiu pasirūpinti! O, kad galėčiau dėl jų padaryti dar daugiau!“ Visas Aleino gyvenimas tarsi iliustravo vieną jo mėgstamą posakį: „Parodykite man krikščionį, kuris brangina savo laiką labiau už
7
PATIKIMAS VEDLYS Į DANGŲ
auksą.“ Savaitės pradžioje jis sakydavo: „Štai, prasidėjo dar viena savaitė – gyvenkime ją Dievo šlovei“, o kiekvieną rytą: „Gyvenkime šią dieną deramai!“ Žmona rašė: „Visą laiką, kol dar buvo sveikas, jis keldavosi ketvirtą valandą ryto ar net šiek tiek prieš keturias, šabo dienomis – dar anksčiau. O atsikėlęs labai nuliūsdavo, jeigu gatvėje jau girdėdavosi dirbantys kalviai, batsiuviai ar kiti amatininkai, mat jam atrodydavo, kad jis pirmas turėtų pradėti savo darbą Dievui. Tada jis man sakydavo: „Ak, kokia gėda man dėl šio triukšmo! Argi mano Šeimininkas nenusipelno didesnio uolumo nei jųjų?“ Laiką nuo ketvirtos iki aštuntos valandos jis praleisdavo melsdamasis, apmąstydamas šventas mintis, giedodamas psalmes, kuriomis labai žavėjosi, ir visa tai darydavo kasdien arba vienas pats, arba kartu su visa šeima.“ Ši dievobaiminga sutuoktinių pora kartu tarnavo sielų labui. Teo dosijos Alein namuose veikė mokykla vaikams, o jos vyras penkias popietes per savaitę tarnavo neatsivertusiesiems, kurie atsiliepdavo į karštus jo raginimus, kiekvieną sekmadienį skambėdavusius po aukštais Šv. Marijos Magdalietės bokšto skliautais. Džozefas buvo susirašęs kiekvienos gatvės visų gyventojų vardus, nuolat juos lankydavo ir mokydavo krikščionių tikybos. Dėl to buvo nuimtas gausus sielų derlius1. „Jo maldavimai ir raginimai, – sakė Džordžas Niutonas, – dažniausiai būdavo tokie pilni meilės, švento uolumo, gyvybės ir jėgos, kad įveikdavo klausytojus; jis tiesiog ištirpdydavo juos, kartais jam pavykdavo suminkštinti net kiečiausias širdis.“ Akivaizdu, jog net tais laikais, kai galingas pamokslavimas ir sėkminga evangelizacija buvo gana įprasti dalykai, brolių akimis, Aleino ganytojiška tarnystė buvo išskirtinė. „Nedaug buvo laikotarpių, kuriais gyveno tokie iškilūs pamokslininkai kaip Džozefas Aleinas“, – yra pareiškęs apaštališkojo Šiaurės krašto puritonas Oliveris Heivudas (Oliver Heywood). O Baksteris pastebi „jo didį ganytojišką meistriškumą, 1 „Viešpačiui patiko gausiai palaiminti mūsų pastangas, – rašė Teodosija Alein, – per keletą metų atsivertė daugelis lig tol nepažinojusiųjų Dievo.“ (Joseph Alleine, Charles Stanford, 1861, p. 101.) 8
Biografinė įžanga
aiškinant žmonėms Šventąjį Raštą ir jį pritaikant, tokį tirpdantį širdis, tokį įtikinantį, tokį galingą“. Vos Aleinui pradėjus dvasininko tarnystę, malonės dienos netruko baigtis. Po trejų metų mirė Kromvelis. Dar po dvejų, 1660 m., Tontono bažnyčios varpai džiaugsmingai pasveikino į sostą grįžusį Karolį II ir monarchijos atkūrimą. Tačiau puritonų laimė truko neilgai. Laikotarpis, kai, pasak Filipo Henrio (Philip Henry), „tauta buvo apimta dievotumo dvasios“, baigėsi ir 1662 m. buvo priimtas liūdnai pagarsėjęs Vienybės aktas, kuriuo 2 000 geriausių dvasininkų, kokie tik yra buvę Anglijoje, buvo išvaryti iš sakyklų. Tarp maždaug aštuoniasdešimt penkių nukentėjusių ganytojų Somerseto grafystėje, kaip galima numanyti, buvo Džordžas Niutonas ir Džozefas Aleinas. Tačiau net ir netekęs sakyklos Aleinas netylėjo – jo žmona rašo: „[...] atidėjęs į šalį visus mokslus ir supratęs, kad turi labai nedaug laiko“, jis ima pamokslauti dar intensyviau. „Žinau, jog sykį per aštuonias dienas jam teko pamokslauti net keturiolika kartų, dažnai tais mėnesiais – dešimt, o dažniausiai – po šešis septynis kartus.“ Galiausiai, iškentęs daugybę grasinimų, 1663 m. gegužės 26 d. Aleinas gavo šaukimą į teismą. Kitą naktį jis susitarė susitikti su savo tikinčiaisiais „apie pirmą ar antrą valandą nakties; daugelis parodė uolumą ir susirinko šimtai jaunų ir senų; jis pamokslavo ir kartu su jais meldėsi apie tris valandas“. Kitą dieną buvo pasodintas į kalėjimą Ilčesteryje. Po metų paleistas, bet ir vėl susidūrė su persekiojimais, kuriuos įtvirtino vadinamasis Penkių mylių aktas2 ir Susirinkimų apribojimo aktas. Nors sveikata sparčiai silpo, vis dėlto Aleinas slapčia nuolat pamokslavo iki 1666 m. liepos 10 d. Tą vakarą privačiuose namuose surengtame susirinkime jam pamokslaujant iš 147 psalmės durys su trenksmu atsivėrė, ir jis vėl buvo suimtas. Kai netrukus Aleiną paleido, jis su neblėstančia dvasine energija svarstė, ką gi dar galėtų nuveikti, kad Kristaus Evangelija toliau plistų. Atsikėlęs ryte sakydavo žmonai: „Štai dar viena diena skirta Dievui – gyvenkime ją deramai, sunkiai dirbkime savo sielos labui, sukraukime dar daugiau 2 Nonkonformistų suvaržymo įstatymas. (Vert. pastaba) 9
PATIKIMAS VEDLYS Į DANGŲ
lobių danguje, nes mums liko vos kelios dienos gyventi.“ Žmona pasakoja, kaip su tikra puritoniška dvasia jis tada kūrė misijų Velse ir net Kinijoje planus, kurie vėliau virto realiomis galimybėmis. Jokio kito anglo širdyje Jėzaus Kristaus Evangelija nedegė taip karštai kaip jo! Tačiau netrukus Aleino darbas baigėsi, nes po kalėjimuose patirtų vargų fiziškai jis taip ir neatsigavo, kūnas sparčiai silpo. 1668 m. lapkričio 17 d. vos trisdešimt ketverių sulaukusį Dievas jį pasiėmė, išvaduodamas iš naujų negandų. Garbaus amžiaus Džordžas Niutonas buvo šalia, kai Aleino kūną paguldė amžinojo poilsio bažnyčios presbiterijoje, kadaise aidėjusioje nuo jo perspėjimų dėl „pavojaus“ neatsivertusioms sieloms. Ši knyga perteikia pačią Aleino žinios esmę ir kartu tikrą puritoniškojo evangelizmo pavyzdį. Skirtingiems istorijos laikotarpiams būdinga vis kitokia kalba, kiekvienam žmogui suteiktos skirtingos malonės dovanos, tačiau nedvejodami galime pasakyti, kad joje išdėstytų principų turi būti laikomasi visada, kai skelbiama Evangelija. Skaitydamas šiuos puslapius, savo pažiūras suformavo ne vienas didis evangelistas. Dar būdamas Oksfordo universiteto studentas, Džordžas Vitfildas (George Whitefield) dienoraštyje rašo, kaip jam padėjo Aleino „Pavojaus signalas neatsivertusiesiems“. Čarlzas Hadonas Sperdženas (Charles Haddon Spurgeon) prisimena, kaip jam, dar vaikui, motina dažnai skaitydavusi ištraukas iš Aleino „Pavojaus“ sekmadienio vakarais šeimai susėdus prie židinio ir kaip įtikintas dėl nuodėmės jis atsivertė šią seną knygą. „Atsimenu, – rašo jis, – kaip atsikėlęs ryte pirmiausia griebdavau Aleino „Pavojų“ arba Baksterio „Kvietimą neatsivertusiesiems“. Ak, tos knygos, tos knygos... Skaičiau, ryte jas rydavau.“ Puritonų dievobaimingumo ugnies uždegtas ir Sperdženas pasiryžo sekti Aleino ir Vitfildo pėdomis. Nuo to laiko, kai 1671 m. ši knyga pirmą kartą išvydo dienos šviesą, išleista nesuskaičiuojama daugybė jos tiražų. 1702 m. dr. Kalamis (Calamy) apie ją rašė: „Daugybė žmonių turi už ką jai dėkoti. Jokia kita anglų kalba parašyta knyga (išskyrus tik Bibliją) negali jai prilygti platinimo mastu – dvidešimt tūkstančių jos egzempliorių 10
Biografinė įžanga
parduoti pavadinimu „Pavojaus signalas neatsivertusiems“ ir dar penkiasdešimt tūkstančių pavadinimu „Patikimas vedlys į dangų“, vieno jo leidimo buvo parduota net trisdešimt tūkstančių.“ Verta paminėti vieną pavyzdį, puikiai iliustruojantį dvasinį šio veikalo poveikį. XVIII a. pabaigoje vienos draugijos prašymu „Pavojų“ į gėlų kalbą ėmėsi versti vienos Škotijos aukštumų kongregacijos dvasininkas, labiau garsėjęs savo išsimokslinimu negu evangelizaciniu uolumu. Taigi, knyga pateko jam į rankas ir, supratęs, kad jos medžiaga itin tinkama pamokslams, jis ėmėsi perteikti jos esmę tikintiesiems skyrius po skyriaus. Sakoma, kad visa tai baigėsi „itin didelio masto ilgai trukusiu tikėjimo prabudimu Neder Lorno regione“. Melsdami, kad esminė šios knygos žinia vėl nuaidėtų per visą kraštą ir net pasiektų užjūrio šalis, patikime ją palaiminimui To, kurio Žodis yra „gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“. Mat „kiekvienas kūnas – tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra, bet Viešpaties žodis išlieka per amžius“. Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis“ (1 Pt 1, 24–25). Íjanas Maris (Iain Murray) 1959 m. rugpjūčio 1 d.
Įvadas
Nuoširdus nusidėjėlių kvietimas gręžtis į Dievą Mylimieji, su džiaugsmu pripažįstu, kad esu jūsų skolininkas, labai stengiuosi būti geras Dievo šeimynos prižiūrėtojas, kad kiekvienam atiduočiau jam priklausančią dalį. Tačiau juk gydytojui labiausiai rūpi tie ligoniai, kurių būklė neaiški ir pavojinga, o tėvui labiausiai gaila mirštančio vaiko. Taip ir neatsivertusios sielos šaukiasi nuoširdžios užuojautos ir skubių veiksmų, kuriais būtų ištrauktos iš ugnies (Jud 1, 23). Štai kodėl šios knygos puslapiuose pirmiausia kreipiuosi į jas. Bet iš kur man imti įtikinamų argumentų? Kaip galėčiau jas laimėti? O, kad žinočiau, ką pasakyti! Norėčiau šioms sieloms rašyti ašaromis, verkte išverkti kiekvieną argumentą, norėčiau rašyti ne rašalu, o savo krauju, ant kelių atsiklaupęs maldauti. Ak, koks būčiau dėkingas, jeigu jas tai paveiktų, jos atgailautų ir gręžtųsi į Dievą! Kaip ilgai darbavausi dėl jūsų! Kaip dažnai norėdavau jus visus surinkti! Būtent to meldžiau, tam studijavau daugybę metų – kad galėčiau atvesti jus pas Dievą. O, kad galėčiau tai padaryti dabar! Argi reikia dar jūsų maldauti? Bet, o Viešpatie, koks netinkamas esu šiam darbui! Kuo gi man perdurti Leviatano žvynus, kaip priversti širdį pajusti, kad ji kieta it girnų akmuo? Gal man eiti ir kalbėti kapinėse, tikintis, kad mirusieji mane išgirs ir išeis iš savo kapų? Gal byloti akmenims ar tarti žodį kalnams ir manyti, kad pajudinsiu juos savo argumentais? Gal pagydyti akluosius, kad jie praregėtų? Nes nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis (Jn 9, 32). Bet, o Viešpatie, juk Tu gali perdurti nusidėjėlio širdį. Aš įtempiu lanką tik iš akies, bet Tu nukreipi strėlę tiesiai tarp šarvo jungčių. Nužudyk nuodėmę ir išgelbėk sielą nusidėjėlio, skaitančio šiuos puslapius. 12
Įvadas
Nėra jokio kito kelio į dangų, tik tas, kuris veda pro siauruosius dvasinio atgimimo vartus; nebūdami šventi jūs niekada neregėsite Dievo (Hbr 12, 14). Todėl atiduokite Viešpačiui save dabar. Apsispręskite Jo ieškoti dabar. Įkurdinkite Viešpatį Jėzų savo širdyse, apgyvendinkite Jį savo namuose. Bučiuokite Sūnų (Ps 2, 12) ir priimkite švelnią Jo malonę, palieskite Jo skeptrą ir gyvenkite, nes kam gi jums mirti? Ne dėl savęs prašau, bet noriu, kad jūs būtumėte laimingi, – būtent tokio laimėjimo siekiu bėgdamas lenktynių. Mano širdies troškimas, mano malda yra, kad jūs būtumėte išgelbėti (Rom 10, 1). Maldauju, leiskite man, kaip draugui, tiesiai šviesiai pasakyti, kuo labiausiai turite rūpintis. Aš nevaidinu oratoriaus ir nesu iš anksto paruošęs kalbos, nenudailinu jos iškalba, kad jums patikčiau. Šios eilutės – tai išties sunkus man tekęs pavedimas jus įtikinti, atversti ir išgelbėti. Aš nemėginu jūsų pagauti retorikos kabliuku, nelaukiu jūsų pagyrų – siekiu tik jūsų sielų. Mano triūsas ne tam, kad jums įsiteikčiau, bet kad jūs būtumėte išgelbėti; man nereikia jūsų palankumo – tik jūsų širdžių. Jeigu nepasieksiu jūsų širdžių, vadinasi, nepasieksiu nieko. Jeigu norėčiau pamaloninti jūsų ausis, giedočiau kitokią giesmę. Jeigu norėčiau skelbti save, daryčiau tai visai kitu būdu. Tada pasakočiau jums sklandesnę istoriją, pakločiau minkštus patalus ir kalbėčiau ramiai, nes argi galėjo Ahabui patikti Michėjas, kuris jam nuolat pranašavo tik bloga? (1 Kar 22, 8). Bet juk kur kas geriau būti sužeistam draugo, negu klausytis saldžių šnekų paleistuvės, kuri, šnabždėdama meilius žodžius, strėle perveria kepenis? (Pat 7, 21–23; 6, 26). Jeigu turėčiau nuraminti verkiantį kūdikį, dainuočiau jam linksmą dainelę ar sūpuočiau, kol užmigtų; bet kai vaikas įkrinta į ugnį, tėvas imasi visai kitų veiksmų, jis nemėgina jo raminti, dainuodamas daineles ar siūlydamas skanėstų. Žinau, jeigu jūsų nepasieksime, pražūsite, jeigu nesutiksite keltis ir eiti, pražūsite amžiams. Be atsivertimo nėra išgelbėjimo! Arba pats savo valia sutiksi pasikeisti, arba ir toliau liksi apgailėtinos būklės. Ir vėl prisimenu savo darbo sunkumus. O, Viešpatie, parink man akmenų iš upelio (1 Sam 17, 40. 45). Aš ateinu kareivijų Viešpaties, 13
PATIKIMAS VEDLYS Į DANGŲ
Izraelio kariuomenės Dievo vardu. Kaip jaunasis Dovydas prieš Galijotą, aš einu grumtis ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, pasaulio tamsybių valdovais (Ef 6, 12). Šiandien Viešpats tesutriuškina filistinus, sugadina galiūno šarvus ir teatiduoda man iš jo rankų išvaduotus belaisvius. Viešpatie, parink man tinkamiausius žodžius, tinkamiausius ginklus; o kai aš įkišiu ranką į maišelį, išsiimsiu akmenį ir paleisiu jį iš mėtyklės, Tu nunešk jį į taikinį ir priversk jį pataikyti ne į kaktą, bet tiesiai į neatsivertusio nusidėjėlio širdį, priversdamas jį kristi ant žemės kaip Saulių iš Tarso (Apd 9, 4). Kai kurie iš jūsų nežinote, ką turiu galvoje sakydamas „atsiverskite“, tuščiai mėginčiau jus įtikinti padaryti dalyką, kurio nesuprantate. Todėl jūsų pačių labui parodysiu, kas yra atsivertimas. Kiti slapčia viliasi, kad Dievas jų pasigailės, bet patys nenori keistis. Šiems turiu parodyti, kaip svarbu yra atsiversti. Dar vieni tikriausiai užkietina širdis, tuščiai tikėdamiesi, kad jau yra atsivertę. Jiems privalau parodyti neatsivertusiųjų požymius. Bet yra ir tokių, kurie nejausdami pavojaus nieko nebijo ir gyvena taip, lyg miegotų laivo stiebo viršūnėje. Jiems turiu atskleisti neatsivertusiųjų tykančius pavojus. Dar kiti nieko nedaro, nes nežino, kaip galėtų ką nors pakeisti. Jiems parodysiu, kaip atsiversti. Pabaigoje, norėdamas atgaivinti, išdėstysiu atsivertimo motyvus.
14
1. Klaidingai suprantamas atsivertimas
V
elnias yra prikūręs daugybę atsivertimo klastočių: vienus suklaidina vienaip, kitus – kitaip. Apgavysčių misterijoje jis naudoja tiek išmonės ir gudrybių, kad, jei tik įmanytų, apgautų net išrinktuosius. Tad, norėdamas ištaisyti šią itin pragaištingą klaidą tų, kurie galvoja, kad yra atsivertę, nors iš tiesų nėra, ir išsklaidyti rūpesčius ir baimes kitų, kurie galvoja, kad yra neatsivertę, nors iš tiesų yra, dabar parodysiu atsivertimo esmę, atskleisdamas ir tai, kas jis yra, ir tai, kas nėra. Pradėsime nuo antrojo dalyko. Atsivertimas nėra vien krikščionybės išpažinimas. Krikščionybė yra daugiau nei pavadinimas. Jei įsiklausysime, ką sako šv. Paulius, ji „yra ne kalboje, bet jėgoje“ (1 Kor 4, 20). Jeigu iš tiesų atsiversti reikštų vien liautis būti žydais ir pagonimis ir imti išpažinti krikščionybę (būtent taip daugelis supranta atsivertimą), ar būtų geresnių krikščionių negu Sardų ir Laodikėjos bažnyčių tikintieji? Jie visi buvo krikščionys savo išpažinimu, gyveno prisidengdami šiuo pavadinimu. Tačiau jie turėjo tik pavadinimą, todėl Kristus juos pasmerkia ir grasina, kad jie bus atmesti (Apr 3, 14–16). Kiek yra tokių, kurie šaukiasi Kristaus vardo, tačiau nesitraukia nuo neteisybės (2 Tim 2, 19) arba skelbiasi pažįsta Dievą, o savo darbais Jį neigia (Tit 1, 16)? Ar Dievas priims tokius kaip iš tiesų atsivertusius? Argi? Kaip atsivertusius nuo nuodėmės, tačiau vis dar joje gyvenančius? Akivaizdus prieštaravimas. Iš tiesų, jeigu atsivertimui būtų pakakę vien žibintų, durys kvailosioms mergaitėms nebūtų užtrenktos (žr. Mt 25, 12). Šventajame Rašte skaitome, kad ne tik išpažįstantys krikščionys, bet net ir Kristaus skelbėjai bei stebukladariai bus Dievo atmesti, nes yra piktadariai (Mt 7, 2–23). 15
PATIKIMAS VEDLYS Į DANGŲ
Atsivertimas nėra per krikštą įgyjamas Kristaus ženklas. Ananijas ir Sapfyra, Simonas Magas buvo pakrikštyti kaip ir visi kiti. Daugelis šiuo klausimu klysta, klaidina kitus ir būna suklaidinti, įsivaizduodami, kad veiksminga Dievo malonė būtinai turi būti susijusi su išoriškai teikiamu krikštu, kad kiekvienas pakrikštytas žmogus yra atgimęs – ne tik ritualine prasme, bet iš tiesų, deramai. Todėl žmonės mano, kad jeigu jau yra atgimę per krikštą, daugiau nieko nereikia daryti. Tačiau, jeigu iš tikrųjų tai būtų tiesa, tada visi pakrikštytieji būtų išgelbėti, nes Dievo išteisinimo ir išgelbėjimo pažadas duotas atsivertusiesiems ir atgimusiesiems (Apd 3, 19; Mt 19, 28). Ir tikrai, jeigu atsivertimas ir krikštas būtų tas pats, po mirties žmonėms užtektų parodyti tik krikšto liudijimą ir jie iškart, be jokios abejonės, būtų įleisti į dangų. Trumpiau tariant, jeigu, norint atsiversti ar atgimti, nereikėtų daugiau nieko – tik būti pakrikštytam, tai tiesiogiai prieštarautų Mt 7, 13–14 ir daugybei kitų Šventojo Rašto eilučių. Jeigu tai būtų tiesa, negalėtume sakyti „O ankšti vartai ir siauras kelias...“, nes, jeigu visi pakrikštytieji būtų išgelbėti, durys būtų nepaprastai erdvios, todėl galėtume sakyti: „Erdvūs vartai ir platus kelias veda į gyvenimą.“ Jeigu tai būtų tiesa, ten įžengti galėtų iš karto tūkstančiai, o mes daugiau nebemokytume, kad net ir teisieji vos ne vos išgelbstimi, kad dangaus karalystė imama jėga, kad reikia stengtis ten patekti (1 Pt 4, 18; Mt 11, 12; Lk 13, 24). Išties, jeigu šis kelias būtų toks lengvas, kaip daugelis įsivaizduoja, kad nereikia beveik nieko daugiau, tik pasikrikštyti ir sušukti: „Viešpatie, pasigailėk!“ – ir būsime išgelbėti, mums visai nereikėtų siekti, belsti ir grumtis, kaip to reikalaujama Dievo žodyje. Maža to, jeigu tai būtų tiesa, užuot sakę: Tik nedaugelis jį randa, – turėtume sakyti: „Tik nedaugelis jo neranda.“ Mums daugiau nebereikėtų sakyti, kad daug pašauktų, bet maža išrinktų (Mt 22, 14) ir kad net išpažįstančio Izraelio tik likutis bus išgelbėtas (Rom 9, 27). Jeigu ši doktrina būtų teisinga, kartu su mokiniais daugiau neklausinėtume: Kas tada gali būti išgelbėtas? – o sakytume: „Tada ar kas gali būti neišgelbėtas?“ Tada pakrikštytas žmogus, nors ir būdamas 16
Klaidingai suprantamas atsivertimas
ištvirkėlis, keikūnas, gobšas ar girtuoklis, vis tiek paveldėtų Dievo karalystę! (1 Kor 5, 11; 6, 9–10). Kai kurie į tai atsakys: „Nors per krikštą ir gavo atgimdančią malonę, visi tokie ilgainiui vėl nupuola ir turi vėl būti atgimdyti, kitaip nebus išgelbėti.“ Atsakau. Pirma, dvasinis atgimimas ir išgelbėjimas yra neatsiejamai tarpusavyje susiję, kaip jau anksčiau sakyta. Antra, išeitų, kad dvasiškai atgimęs žmogus turi vėl iš naujo atgimti, o tai gana absurdiška. Jeigu įsivaizduojame, kad du kartus įmanomas gimimas iš malonės, turėtume tikėtis, kad žmogus ir fiziškai gali gimti du kartus! Trečia ir visų svarbiausia, nes tai veda prie dalyko, dėl kurio grumiuosi, – nors ir ką žmonės įgytų ar apsimestų įgyjantys per krikštą, jeigu po to jie lieka didžiai neišmintingi, bedieviai, vien išoriškai religingi, be dievotumo jėgos, jiems vis tiek būtina gimti iš naujo (Jn 3, 7), kitaip nepateks į Dievo karalystę. Taigi jie privalo labiau melsti už savo sielas, o ne kliautis atgimimu per krikštą. Kaip matote, tenka sutikti, kad nors ir ko daugiau ar mažiau įgyjama per krikštą, jeigu žmonės akivaizdžiai nėra pašventinti, jie turi būti atnaujinti, juose būtinai turi įvykti visapusiškas ir galingas pokytis, kitaip jie neišvengs pragaro pasmerkimo. Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Nesvarbu, ar tai būtų krikštas, ar kitas jūsų įsivaizduojamas dalykas, sakau gyvojo Dievo vardu: jeigu kuris nors iš jūsų nesimeldžia ar niekina Dievą, ar yra kvailių bendrininkas (Pat 13, 20), kitaip sakant, jeigu nesi šventas, reiklus sau ir atsidavęs kitiems krikščionis, negali būti išgelbėtas (Hbr 12, 14; Mt 15, 14). Atsivertimas nereiškia vien moralinio teisumo. Tai nepranoksta Rašto žinovų ir fariziejų teisumo, todėl negali atvesti į Dievo karalystę (Mt 5, 20). Dar neatsivertęs Paulius buvo pasiekęs tokį teisumą, kad pagal Įstatymą laikytas nepeiktinu (Fil 3, 6). Net ir fariziejus galėjo sakyti: „Nesu plėšikas, sukčius, svetimautojas“ ir pan. (Lk 18, 11). Turì sugebėti Dievui parodyti šį tą daugiau, kitaip, nors galėsi pateisinti save, Dievas vis dėlto tave pasmerks. Nesmerkiu moralumo, tik įspėju vien juo nepasikliauti. Dievobaimingumas apima moralumą, 17
PATIKIMAS VEDLYS Į DANGŲ
kaip ir krikščionybė – humanizmą, o malonė – supratimą, tačiau neturėtume jų painioti. Atsiversti – tai ne tik laikytis išorinio dievotumo taisyklių. Žmonės gali turėti tam tikro dievobaimingumo, tačiau be jėgos (2 Tim 3, 5). Jie gali ilgai melstis (Mt 23, 14), dažnai pasninkauti (Lk 18, 12) ir mielai klausytis Žodžio (Mk 6, 20), daug tarnauti Dievui, aukoti daug brangių aukų (Iz 1, 11), tačiau iš tiesų nebūti atsivertę. Kad įrodytų, jog yra atsivertę iš tikrųjų, jie turėtų ne tik lankyti bažnyčią, duoti išmaldos, reguliariai melstis, bet iš savęs reikalauti kur kas daugiau. Nėra tokios išorinės tarnystės, kurios negalėtų praktikuoti veidmainis, net atiduodamas visą savo turtą vargšams pamaitinti, o kūną – sudeginti (plg. 1 Kor 13, 3). Atsiversti nereiškia vien pažaboti sugedimą įgyjant žinių, laikantis teisės normų ar pakeliant negandas. Išsiauklėjimas dažnai ir lengvai yra supainiojamas su malone; tačiau, jeigu vien jo būtų gana, argi būtų kas nors geresnis už Jehoašą? Kol buvo gyvas jo dėdė kunigas Jehojada, jis daug tarnavo Dievui ir net ragino Jehojadą suremontuoti Viešpaties namus (2 Kar 12, 2. 7). Tačiau visa tai buvo vien puikiai išmokti dalykai, nes kai Dievas pasiėmė jo gerąjį mokytoją, paaiškėjo, kad Jehoašas it nuo grandinės nutrūkęs vilkas pasidavė stabmeldystei. Trumpiau tariant, atsivertimas nėra nušvitimas, įtikinimas, paviršutinis pokytis ar dalinis pasitaisymas. Ir atsimetėlis gali būti apšviestas (Hbr 6, 4), ir Feliksas išsigando atsivertimo (Apd 24, 25), ir Erodas darė daug dievotų dalykų (Mk 6, 20). Viena yra, kai įtikintas žmogus ima jaudintis dėl nuodėmės, bet visai kas kita, kai nuodėmė yra nukryžiuojama į atsivertimą vedančios malonės. Daugelis, kai juos ima graužti sąžinė dėl nuodėmių, pernelyg gerai galvoja apie save, apgailėtinai klaidingai manydami, kad būti įtikintam dėl nuodėmės jau yra atsivertimas. Jeigu iš tiesų taip būtų, atsivertusiu būtų galima laikyti net ir Kainą, kuris blaškėsi po pasaulį, nes jam nedavė ramybės nuolatinė sąžinės graužatis; jam pavyko nusiraminti tik užsiėmus statybomis ir panašiais reikalais. Kiti mano, kad iš tikrųjų atsivertė vien dėl to, kad atsisakė maištingų kelių, atsiskyrė nuo blogos draugijos, 18
Klaidingai suprantamas atsivertimas
atsikratė kokio nors geidulio, tapo blaivininkais ar pradėjo gražiai elgtis. Jie pamiršta, kad tarp pašventinimo ir gero elgesio yra milžiniškas skirtumas. Jie pamiršta, kad daugelis siekia patekti į dangaus karalystę ir jau beveik ją pasiekia, priartėja prie krikščionybės, tačiau ne iki galo. Kol yra sąžinės plakami, daugelis meldžiasi, klausosi, skaito ir susilaiko nuo pamėgtų nuodėmių, bet, nė nespėjus liūtui užmigti, jie vėl grįžta prie savo nuodėmių. Argi rastume religingesnių žmonių už žydus, ištiktus Dievo rankos? Tačiau vos tik negandos praeidavo, jie iš karto pamiršdavo Dievą. Galbūt ir tu atsisakei ilgai varginusios nuodėmės, šaliniesi bjauriausio pasaulio purvo, bet vis dėlto nepakeitei kūniškos savo prigimties. Gali paimti gabalą neapdoroto švino ir išlydęs suformuoti gražesnę kokio nors augalo ar gyvūno formą ar net suteikti žmogaus pavidalą ir bruožus, bet tai vis tiek bus švino gabalas. Taip ir žmogus gali patirti įvairiausių pokyčių: neišmanėlis – įgyti žinių, Dievo niekintojas – tapti civilizuotas ir net išoriškai religingas, bet vis dėlto likti kūniškas ir neatgimęs, nepakitusios prigimties. Taigi, išgirskite, nusidėjėliai, klausykite, jeigu norite gyventi! Kodėl sąmoningai apgaudinėjate save ar statote savo lūkesčius ant smėlio? Žinau, kad ir Jam bus nelengva jūsų viltis išrauti su šaknimis. Juk tai negali jums patikti, tai nedžiugina ir manęs. To imuosi it chirurgas, brangiam draugui šalinantis apmirusią galūnę, žinodamas, kad privalau tai padaryti, nors ir skaudama širdimi. Bet, mylimieji, supraskite mane: aš tik pašalinu griūvantį namą, kuris pats savaime netrukus sugriūtų ir jus palaidotų po nuolaužomis, siekiu jo vietoje pastatyti šviesų, tvirtą ir patvarų rūmą, kuris stovės per amžius. „Bedievio viltis pražus“ (Pat 11, 7). Ak, nusidėjėli, geriau leiskis Žodžio įtikinamas dabar, kol dar laikas, išmesk iš galvos klaidingas ir apgaulingas viltis, kitaip mirtis atvers tau akis per vėlai, ir tik atsidūręs pragare tai suvoksi. Būčiau netikras ganytojas, be jokio tikėjimo, jeigu nepasakyčiau tau, kad pastatei savo viltis ant smėlio, kaip jau sakiau anksčiau, vis dar skęsti savo nuodėmėse. Leisk kalbėti atvirai ir sąžiningai. Ką atsakysi pasiteisindamas? Tai, kad apsivilkai Kristaus drabužį, kad vadiniesi Jo vardu, kad esi regimosios Jo bažnyčios 19
PATIKIMAS VEDLYS Į DANGŲ
narys, kad išmanai tikėjimo dalykus, esi apsišvietęs ir vykdai viską, ko reikalauja krikščionybė, dorai elgiesi, tave kamuoja sąžinės priekaištai dėl nuodėmių? Pasakysiu tau Viešpaties vardu: šie pasiteisinimai niekada nebus priimti Jo teisme. Nors visa tai yra gerai, tačiau dar neįrodo, kad esi atsivertęs, todėl to nepakanka, kad būtum išgelbėtas. Ak, pažvelk atidžiai į šį reikalą ir nuspręsk pasikeisti kuo greičiau ir visiškai. Ištirk savo širdį, nenurimk, kol Dievas neatliks tavyje darbo iki galo. Privalai tapti nauju žmogumi, kitaip pražūsi. Jeigu net tokie žmonės, galimas daiktas, yra neatsivertę, ką tada pasakytume apie bedievį? Šių pasvarstymų jis gali neišgirsti, vargu ar atkreips į juos dėmesį, tačiau, jei vis dėlto ką nors panašaus perskaitytų ar išgirstų, tegu žino, kad Viešpats Kūrėjas jam sako, kad jis toli nuo Dievo karalystės. Juk net žmogus iš išmintingųjų mergaičių draugijos vis dėlto gali nebūti įleistas į dangų, o jei bendraus su kvailiais, tai jau tikrai bus sunaikintas. Žmogus gali elgtis teisiai, tačiau nebūti išteisintas Dievo akivaizdoje. Tada kas gi nutiks tau, o nelaimingas nusidėjėli, tau net sąžinė liudija, kad klysti savo darbais ir žodžiais? Jeigu net tie, kurie buvo apšviesti ir paskatinti išoriškai vykdyti šventas priedermes, vis dėlto eina į pražūtį, nes sustojo pakelyje iš tikro nepasiekę atsivertimo, kas gi bus su jumis, varganos šeimos, gyvenančios pasaulyje be Dievo? Kas gi nutiks jums, apverktini nusidėjėliai, kurių mintyse vargu ar yra vietos Dievui, kurie esate tokio neišmanymo, kad nesugebate net melstis, ar tokie lengvabūdžiai, kad nė nematote tam reikalo? Ak, atgailaukite ir atsiverskite, liaukitės nuodėmiavę, pakeiskite nuodėmes teisumu. Bėkite pas Kristų, kad jums atleistų, kad suteiktų atnaujinančią malonę. Atsiduokite Jam, gyvenkite su Juo šventai, kitaip niekada nematysite Dievo. O, kad išgirstumėte Dievo įspėjimus! Jo vardu dar kartą primygtinai jus raginu. Išgirskite pabarimą. Atsisakykite kvailystės ir gyvenkite. Palikite bedievystę ir pasaulio geidulius, gyvenkite teisiai ir pamaldžiai. Nusiplaukite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, dvejojantieji. Baikite piktus darbus, mokykitės daryti gera (Pat 1, 23; 9, 6; Tit 2, 12; Jok 4, 8; Iz 1, 16–17). Jeigu nepasikeisite, mirsite. 20
Joseph Alleine „Patikimas vedlys į dangų“ Iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė – Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2017. – 144 p.
Aistė Pangonytė Koregavo Žaneta Martingale Recenzavo Julius Jonušas Redagavo
Viršelio dailininkė ir maketuotoja
Skaistė Ašmenavičiūtė
Leidėjas VšĮ „Reformatų literatūros centras“ Pylimo g. 31-6, 01309 Vilnius Tel. / faks. (8~5) 262 56 34 Mob. 8 683 84840 El. p.: info@reformatuknygos.lt
REFORMATŲ KNYGYNAS INTERNETE www.reformatuknygos.lt
Tiražas 1000 egz.
Spausdino „Standartų spaustuvė“ S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, 02189 Vilnius