Ray Galea. Rankose neatnešu nieko by VšĮ Reformatų literatūros centras

Ray Galea

RANKOSE NEATNEŠU NIEKO Romos katalikų ir protestantų tikėjimo skirtumų samprata

Reformatų literatūros centras Vilnius, 2011

UDK 284 Ga229

Versta iš Ray Galea „Nothing In My Hand I Bring“ Iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė Redagavo Audronė Kriaučiūnienė Išleido VšĮ „Reformatų literatūros centras“

© Matthias Media 2007 Originally published in English under the title „Nothing In My Hand I Bring“ by Matthias Media (St Matthias Press Ltd ACN 067 558 365), PO Box 225, Kingsford NSW 2032, Australia. All rights reserved. Used by permission through the kind arrangement of Matthias Media. © VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2011

ISBN 978-9955-593-17-1

RANKOSE NEATNEŠU NIEKO Romos katalikų ir protestantų tikėjimo skirtumų samprata

Skiriu brangiai žmonai Sandy ir trims mūsų kantriems vaikams –

James, Amy ir Medeleine.

Nuoširdžiai dėkoju Tony Payne, be kurio ši knyga nebūtų parašyta. Tariu ačiū savo tėvams, Tomui ir Ritai, kurių meilė niekada nesibaigia, taip pat Šv. Albano daugiakultūriam Biblijos tarnavimui, kurio parama leido parašyti šią knygą.

Rankose neatnešu nieko, tik prie Tavojo kryžiaus glaudžiuosi; atėjau pas Tave nuogas, kad aprengtum; bejėgis, ieškodamas Tavo malonės; nešvarus skubu prie versmės; nuplauk mane, Gelbėtojau, nes mirsiu. Amžių uola (Rock of Ages) – AM Toplady (1740–1778)

Turinys 1. Užaugau kaip katalikas ......................... 11 2. Kuri katalikybė? .......................................... 21 3. Kristus ir mišios .......................................... 28 4. Biblija ir Bažnyčia ...................................... 45 5. Išgelbėjimo būdas

....................................

6. Tik malonė ........................................................ 67 7. Marija .................................................................... 78 8. Atlikta ................................................................... 88 Priedas. Naujoji katalikybė ....................... 95

Pirmas skyrius

Užaugau kaip katalikas Pamokos baigėsi. Mes prie Šv. Aidano pradinės mokyklos vartų laukėme autobusų. Paklausiau savo draugo Charlie’o Gauci: „Kurioje pusėje tavo namai?“ „Mano autobusas važiuoja šiuo keliu, paskui prie kažkokios ne katalikų bažnyčios pasuka į dešinę“, – atsakė jis. Ko gero, tai buvo pirmas kartas, kai supratau, jog yra ne katalikų bažnyčių. Tuomet buvau aštuonerių ir nė nenutuokiau, kad po trisdešimties metų tarnausiu toje ne katalikų bažnyčioje kelio pabaigoje. Užaugau dievobaimingų Maltos ir Australijos kilmės Romos katalikų šeimoje. Tai reiškė, kad mes eidavome į mišias tris kartus per savaitę – sekmadienį, penktadienį vakare ir antradienį į novenas1. Būti maltiečiu reiškė būti kataliku. Kad ir kaip mano tėvai būdavo pavargę savaitės pabaigoje po ūkio darbų, kad ir kokius gimines aplankydavome sekmadienį (o jų buvo daugybė), visada nueidavome į mišias. (Šį drausmingumą išmokau vertinti nuo ankstyvos vaikystės.) Kai buvau paauglys, mama mokė, kad Dievas yra asmeninis, – ne tiek formaliais pamokymais, kiek viskuo, ką ji kalbėjo ir darė. Mama visada kalbėdavo apie Dievą, ir man tai paliko 1 Arba devyndienius, kuriuos sudaro trumpos maldos, mąstymai, atsidūsėjimai, giesmės.

I skyrius: Užaugau kaip katalikas © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė

neišdildomą įspūdį. Tikriausiai tai yra viena priežasčių, dėl kurios niekada neabejojau, kad Dievas yra. Keista, bet neprisimenu asmeninių ar bendrų šeimos maldų. Tiesa, mama uoliai skatino mus kiekvieną vakarą kalbėti rožinį, o tėvas tam nesipriešino. Kartais, kai pasikikendami kalbėdavome „Sveika, Marija, malonės pilnoji“, jis po sunkių dienos darbų atlošdavo galvą nugrimzdęs į fotelį ir giliai alsuodamas greitai užmigdavo. Mano prisiminimai apie tai, kaip augau katalikų šeimoje, daugiausia teigiami. Kiekvienas bendruomenės narys – net anglikonai – taip mylėjo mūsų parapijos kunigą tėvą Morreau, kad jo vardu pavadino vietinį draustinį. Aštuonerius metus patarnavau jam prie altoriaus ir prisimenu jį kantriai atsakinėjantį į mano klausimus: „Jeigu popiežius, lankydamasis Australijoje, numirtų, ar jį čia ir palaidotų, ar gabentų jo kūną atgal į Romą?“ arba „Ar popiežiumi gali tapti mažas berniukas?“ Mano ambicijos siekė aukštai. Vatikano antrojo susirinkimo metu, kai Bažnyčia padarė svarbias reformas, buvau dar vaikas, paskui – paauglys. Pavyzdžiui, kitaip nei brolis, neprisimenu lotyniškai laikomų mišių, kurios vyko daugiau kaip tūkstantį metų iki reformos. Per mišias pradėta daugiau skaityti iš Biblijos ir griežtai reikalauta homilijas ar pamokslus susieti su Šventuoju Raštu. Imta stengtis padaryti mišias suprantamas ir išreiškiančias bendrystę – dėl to atsirado „taikos ženklas ar pasibučiavimas“, kurį mes vienas kitam parodydavome (nors tai ne visiems patiko). Vis labiau imta kalbėti apie ekumenizmą, arba vienybę su kitomis denominacijomis, nors mano tėvai niekada nerodė išankstinio nusistatymo prieš nekatalikus. Tėvas sprendė apie žmogų ne pagal jo tikėjimą, o pagal charakterį.

Rankose neatnešu nieko © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė

Vis dėlto labiausiai mane sukrėtė Dievo įvaizdžio pasikeitimas. Griežtas, teisiantis ir rūstus Dievas tapo panašesnis į meilės ir ramybės Dievą. Tai beveik atitiko mano pradinei mokyklai vadovavusių vienuolių pasikeitimą. Iš pradžių jai vadovavo šv. Juozapo seserys, dėvėjusios storo audinio, varžančius rudus abitus, paskui – pranciškonų Marijos misionierės, apsigobusios lengvais, baltais šydais. Prisimenu, kaip rengdamos prie pirmosios šventosios komunijos jos pasakojo apie skaistyklos liepsnas, kurios, nors ir ne amžinos, panėšėjo į paties pragaro vaizdinius. Tačiau ilgainiui Dievą, kuriam įtikti buvo sunku, pakeitė greitas atleisti Dievas. Po kelerių metų šį pasikeitimą apibūdino Katalikų bažnyčios reklama per televiziją. Patrauklioje dainelėje buvo klausiama: „Kaip manai, ką Jis pasakys, kai tu nueisi į dangų?“ Atsakymas – „Sveikas!“, nors anksčiau buvome grasinami išgirsti „Lauk!“ Po Vatikano antrojo susirinkimo išgelbėjimas, regis, tapo prieinamas visiems – ne tik katalikams. Gerai prisimenu, kaip antroje klasėje Trejybės doktriną dėstė nuostabiai maloni amerikietė vienuolė, kuri įtikino mane dar ir tuo, kad Australija niekada nelaimės Amerikos taurės. Bent jau Trejybę ji suprato teisingai. Kassyk melsdamiesi mes laimindavome save kryžiaus ženklu ir pažįstamais žodžiais: „Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Trejybė, apreikšta Biblijoje ir paaiškinta ketvirtojo amžiaus Nikėjos išpažinime, liudijo, kad Jėzus yra „Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo, gimęs, bet nesukurtas“. Nuo tada supratau, kad galėčiau būti kataliku ir ketvirtajame amžiuje. Kai kurios pirmos mišių dalies, pavadintos „Žodžio liturgija“, maldos ir dabar daro įtaką mano maldos gyvenimui. Viena iš mėgstamiausių yra ketvirtojo amžiaus „Gloria in Excelsis“:

I skyrius: Užaugau kaip katalikas © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė

Tik Tu esi Šventasis, Tik Tu esi Viešpats, Tik Tu esi Aukščiausiasis, Jėzus Kristus, su Šventą ja Dvasia Dievo Tėvo garbei. Amen. Argi galima pasakyti geriau?! Kai atsigręžiu į katalikišką ugdymą, kyla daug malonių prisiminimų. Esu dėkingas už pagrindus, kuriuos gavau, ir tvirtą nuomonę daugeliu etikos klausimų, pavyzdžiui, dėl negimusių kūdikių išsaugojimo. Suprantu, kad ne visi katalikai gali džiaugtis tokiais gerais prisiminimais. Kai kam teko susidurti su kokia nors pikta vienuole, nuo kurios kirčio per krumplius, jei rašydavai kaire ranka, lūždavo liniuotė. Arba dar blogiau – su seksualiai priekabiaujančiu broliu ar kunigu, griovusiu pažeidžiamųjų gyvenimą. Ilgainiui paaiškės, kad Romos katalikai – ne vienintelė Bažnyčia, kuriai teko ši gėda. Bet aš tokios istorijos papasakoti negaliu. Mano tėvai nuoširdžiai tikėjo, parapijos kunigas irgi buvo nuoširdus, o mokiusios vienuolės – be galo malonios. Tai iš tiesų buvo meilės kupini katalikų namai ir rūpestinga katalikų bendruomenė. Vis dėlto augdamas pradėjau suprasti, kad būti kataliku labiau reiškia priklausyti, negu tikėti. Daugeliui Romos katalikų eiti į mišias, kurios vis dar išlieka įpareigojanti diena, anaiptol neatrodo pareiga. Jie tiesiog neina. Tiesą sakant, kai kurie visai gerai jaučiasi į anketą įrašydami „Romos katalikas“, bet atvirai išpažindami, kad netiki Dievo.

Rankose neatnešu nieko © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė

Augdamas kaip katalikas, supratau, kad daugelis australų priklauso tai pačiai bendruomenei, kaip ir aš. Kaip Maltos katalikas, turėjau daugybę to paties tikėjimo giminaičių. Lankiau pradinę ir vidurinę katalikų mokyklas, kuriose beveik kiekvienas buvo katalikas. Bet maždaug prieš penkiolika metų nustėrau supratęs, kad tik apie ketvirtadalis gyventojų laiko save katalikais ir dauguma jų anaiptol nėra pamaldūs. Tariausi priklausantis tam, ką laikiau dauguma, ir tai teikė man saugumo jausmą bei pasitikėjimą savimi. Be to, man atrodė, kad Katalikų bažnyčios pastatai didesni ir geriau įrengti. Iki vėlyvos paauglystės neįžvelgiau skirtumo tarp protestantų, ortodoksų ir Jehovos liudytojų. Man atrodė, kad jei nesi katalikas, priklausai kažkokiai sektai – veikiausiai Jehovos liudytojams (kurie, beje, ypač sėkmingai veikia tarp katalikų). Patiko, kaip mama, kuri niekada nė per žingsnį nenutolo nuo katalikybės, galėdavo pasiginčyti ar atsikirsti bet kuriam į mūsų duris pasibeldusiam Karalystės salės nariui. Kiek prisimenu, vienas iš keisčiausių dalykų mano katalikiškame auklėjime buvo požiūris į Jėzų. Aš galėjau melstis „Gloria in Excelsis“ ir garbinti Jėzų kaip aukščiausią bei vienintelį Viešpatį, bet asmeniškai nejaučiau, kad Jėzus visiškai valdo mano gyvenimą ar užima pagrindinę vietą krikščioniškame gyvenime. Gal taip atsitiko dėl to, kad mano kultūroje apie Jėzų buvo nuolat kalbama kaip apie kūdikį (il Bambin) ir daugelis statulų Jį vaizdavo kaip mažutėlį Dievo Sūnų ant Marijos rankų. Aš tikrai gerbiau Jėzų kaip ištikimo ir pasiaukojančio klusnumo pavyzdį bei neprilygstamą mokytoją, bet vargu ar galėjau sakyti, kad Jis – mano dvasingumo ašis. Man, kaip ir daugeliui katalikų, žmonės, kurie pernelyg garbina Jėzų arba kalba apie

Jį kaip apie asmeninį draugą, atrodė įtartini, „pamišėliai dėl Jėzaus“ ir „agresyviai Biblijos mokymą skelbiantys krikščionys“, kurių visada geriau vengti. Kur kas geriau jaučiausi, kai šitaip asmeniškai buvo kalbama apie Mariją. Kaip daugeliui jaunuolių, vėlyvoje paauglystėje santykiai su Dievu klostėsi pagal mano norus. Aš kažkaip sugebėjau priversti Dievą sutikti su daugeliu dalykų, kuriuos dariau. Juk Jis labai nuolaidus, bent jau man taip atrodė. Studijuodamas socialinį darbą Sidnėjaus universitete, susipažinau su Anne, kuri buvo kilusi iš netikinčios šeimos. Mano nuostabai, ji pradėjo darytis viena iš tų „pamišėlių dėl Jėzaus“. Ji ėmė skaityti miegamajame Bibliją ir pagaliau nusprendė pavesti savo gyvenimą Jėzui. Netrukus supratau, jog ji turi kažką, ko neturėjau aš. Ne šiaip Dievas, o gyvasis Jėzus jos gyvenime buvo labai realus. Vieną dieną Anne metė man iššūkį. „Ray, – pasakė ji, – Jėzus yra arba visko Viešpats, arba melagis ir lunatikas. Kaip manai – kas Jis? Turi apsispręsti.“ Daugiau jai nieko sakyti ir nereikėjo. Iš karto supratau, ką jį turi galvoje. Man pasidarė aišku, kad jeigu Jėzus nėra mano Viešpats, turiu problemą. Kadangi nebuvau nusiteikęs keisti savo gyvenimo būdą, pasielgiau taip, kaip panašiomis aplinkybėmis daugelis, – nustūmiau šią mintį užmarštin ir stengiausi apie tai negalvoti. Tai padėjo, bent kuriam laikui. Po metų, 1980-ųjų lapkritį, gyvenau paplūdimio pusėje esančio Bondi priemiesčio viename name, pilname turistų iš Naujosios Zelandijos. Kartą anksti ryte, kai vaikštinėjau prie kanalizacijos nutekėjimo angos Dover Heightse, man vėl toptelėjo, kad jeigu krikščionybė skelbia tiesą ir Jėzus iš tikrųjų yra Viešpats bei Dievo Sūnus, manęs laukia dideli nemalonumai, nes ignoruoju svarbiausią visatoje Asmenį. Suvokiau ir tai, kad, nepaisant mano katali-

kiško ugdymo bei visų mokymų ir pamokymų, kuriuos išklausiau, pats niekada uoliau nesigilinau į Jėzaus teiginius. Tuo metu atmintyje iškilo ir dar kai kas iš mano katalikiškos jaunystės. Prisiminiau, kad mišių metu būdavo skaitoma Biblija, o Jėzus yra pasakęs: „Prašykite ir gausite, ieškokite ir rasite…“ Suvokiau, jog tai pažadas, kad nuoširdžiai ieškodamas Jėzaus nenusivilsiu. Taigi remdamasis šiuo pažadu sudariau su Dievu sutartį. Prisižadėjau perskaityti Bibliją, o Jis turėjo įtikinti mane, jog tai tiesa. Maža to, aš arogantiškai paprašiau Jo padaryti tai per tris savaites. Neįsivaizdavau savęs pradedančio visą gyvenimą trunkančias nušvitimo paieškas. Kantrybė niekada nebuvo viena iš mano dorybių. Pradėjau tyrinėti Bibliją dėl dviejų priežasčių. Studijuodamas universitete istoriją supratau, kad jeigu nori kažką išsiaiškinti iki galo, turi imtis pirminių dokumentų. Nereikia skaityti, ką apie tai vėliau pasakė kiti žmonės, – tiesiog imkis to, kas iš tikrųjų buvo pasakyta ir padaryta. Gilinkis į šaltinius, kurie yra arčiausiai tų laikų. O šaltiniai, žinoma, buvo Naujojo Testamento knygos. Antra, aš mąsčiau taip: kad ir kaip skirtųsi krikščionių denominacijos, dėl vieno dalyko jos sutaria – Biblija yra Dievo Žodis. Taigi ėmiau skaityti evangelijas. Skaičiau jas pirmą kartą jau būdamas suaugęs. Skaitant man kilo tik vienas klausimas: „Ar Jėzus – amžinasis Dievo Sūnus?“ Jei taip, buvau pasirengęs pavesti Jam savo gyvenimą. Jeigu ne, galėsiu eiti sau, žinodamas, kad uoliai patikrinau visus faktus. Pirmą kartą skaitomos evangelijos man darė didžiulį įspūdį. Daugelis istorijų jau buvo žinomos. Atmintyje iškildavo pažįstamos nuotrupos, citatos ir įvykiai. Tačiau visiškai naujas ir nepažįstamas ryškėjo Jėzaus portretas. Turiu pasakyti, jog tiesiog įsimylėjau Jėzų, kurį sutikau evangelijose. Jį ir

tai, ką Jis kalbėjo bei darė, gaubė tiesos žiedas. Tai buvo Jėzus, Dievo Sūnus, visoje Savo šlovėje, ir aš negalėjau to paneigti. Po kelių savaičių su dviem draugais, taip pat katalikais, – Peteriu ir Vincentu, apsistojau Bondi viešbutyje. Jie žinojo, kad skaitau Bibliją, ir truputį nerimavo, ar tik netapsiu vienu tų „agresyviai Biblijos mokymą skelbiančių krikščionių“. Mėgino mane atkalbėti vardydami, kaip turėsiu pasikeisti, jei norėsiu tapti krikščionimi. Kadangi mes visi darėme tas pačias nuodėmes, jie puikiausiai žinojo manąsias ir tai, kokių permainų turės įvykti, jei nuspręsiu sekti Jėzumi. Dvidešimt minučių pasvarsčius apie visus pasikeitimus, kurie turės įvykti mano gyvenime, pasirinkimas buvo visiškai akivaizdus. Supratau, kad galiu ir toliau gyventi kaip įpratęs, dar šešiasdešimt metų daryti tai, ką dabar darau, ir amžiams likti atskirtas nuo Dievo. Arba galiu atsiduoti Jėzui kaip Viešpačiui, viską pradėti iš naujo, džiaugtis atleidimu dabar ir priėmimu Paskutiniąją dieną. Apsisprendęs pasakiau Vincentui ir Peteriui: „Vyručiai, jūs ką tik mane įtikinote. Aš esu krikščionis.“ Tai buvo ryžtingas mano gyvenimo pasikeitimas, bet ne vienintelis. Pirmasis krikščioniškas apsisprendimas buvo išpažinti, kad Jėzus – mano Viešpats. Antrasis – pradėti gyventi su Juo kaip su savo Viešpačiu: nebedaryti to, kas Jį skaudina, o daryti tai, kas Jį pagerbia ir Jam patinka. Suprantama, tuo metu mano bičiuliai manė, kad šis etapas man praeis, bet aš jau buvau paragavęs tiesos. Toji tiesa buvo Asmuo – Viešpats Jėzus. Jeigu Jėzus panoro tapti mano Viešpačiu ir Gelbėtoju, man reikėjo apsispręsti, per kurią bažnyčią pas Jį eiti. Nenorėjau manyti, jog vien dėl to, kad gimiau kataliku, tai iš esmės yra teisingas pasirinkimas. Žinojau, jog lygiai taip pat lengvai galėjau gimti baptistu ar mormonu. Taigi šešis mėnesius praleidau skaitydamas ir kalbėdamasis su kunigais bei tarnauto-

jais, kad išsiaiškinčiau katalikų ir protestantų skirtumus. Kaip jų mokymai dera su Jėzaus ir apaštalų mokymu? Savo nuostabai bei širdgėlai po truputį nenoriai ir skausmingai suvokiau, kad kiekvienas „išskirtinis“ Romos katalikybės mokymas, regis, pamina Viešpaties Jėzaus Asmenį ir darbą. Atėjo metas, kai supratau, jog tie skirtumai nėra paviršutiniški. Tad, norėdamas išsaugoti švarią sąžinę, negaliu likti Romos kataliku. Jaučiau, jog nebegaliu pasilikti Katalikų bažnyčioje ir būti ištikimas Viešpačiui Jėzui. Šitaip viešai apsispręsti prieš savo draugus buvo viena, o pasakyti tai savo tėvams, kuriuos labai mylėjau, – visai kas kita. Mama neprieštaravo, kad lankyčiau Protestantų bažnyčią, jei kartu vaikščiosiu ir į mišias. Tačiau katalikybės atsižadėjimas jai reiškė asmeninį jos tikėjimo, jos motinystės ir jos bendruomenės atstūmimą. Tai reiškė išsižadėti visko, kas jai buvo brangu. Pagaliau tai reiškė atsisakyti to, ką ji laikė keliu į išgelbėjimą. Kiek prisimenu, dėl šito mano apsisprendimo ji kasdien verkė beveik dvejus metus. Nė vienos nuodėmės nebuvo taip sunku atsižadėti, kaip matyti tokį poveikį savo motinai. Tačiau laikiausi įsitvėręs Jėzaus žodžių: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs.“ (Mt 10, 37).

Šiomis dienomis įprasta menkinti tiesos paieškas. „Kas gi ta „tiesa“? – sako žmonės. – Tai tik nuomonės reikalas.“ Tačiau juokinga, kaip karštai mes giname tiesą, kai iškraipomi ar neteisingai suprantami mūsų pačių žodžiai. Arba kai kas nors mums pameluoja ar apiplėšia, kad ir kas tai būtų – krautuvės pardavėjas ar valdžia.

Tiesa iš tikrųjų svarbi. O svarbiausia – tiesa apie Jėzų. Prašykite ir gausite, pasakė Jėzus. Ieškokite ir rasite. Kai ėmiausi ieškoti tiesos ir atradau ją paties Jėzaus Asmenyje, ilgainiui supratau, kad skirtumai tarp katalikų ir protestantų yra didžiuliai ir reikšmingi. Tai neišvengiamai paskatino mane apsispręsti palikti Bažnyčią, kurioje man taip patiko augant. Kai rašau šiuos žodžius, tie jausmai manyje vėl atgyja – širdgėla dėl to, kad įskaudinau šeimos narius, jausmas, jog išdaviau savo kultūrą ir bendruomenę, kaltinimai arogancija („Nejaugi manai, kad žinai daugiau už popiežių?!“). Bet kai esi įsitikinęs, jog kažkas yra tiesa, principingumas reikalauja elgtis būtent pagal įsitikinimus. Prisimenu, paauglystėje mane buvo sužavėję du filmai apie žmones, kurie, nepaisant didžiulio spaudimo, laikėsi savo įsitikinimų. Viename iš jų – „Serpico“, Al Pacino vaidino sąžiningą policininką, kuris, dirbdamas korumpuotose Niujorko policijos pajėgose, nėjo į kompromisą su savo principingumu. Kitas – kiek ironiška – buvo „Žmogus visiems metų laikams“ (A Man for All Seasons). Jame pasakojama, kaip Tomas Moras drąsiai pasipriešino karaliui Henrikui VIII, kai šis, kad galėtų išsiskirti su žmona, atsisakė Romos katalikų tikėjimo. Abu šie žmonės veikė pagal savo įsitikinimus. Jie suprato, kokia svarbi yra tiesa, koks svarbus principingumas, ir buvo pasirengę mokėti didelę kainą už savo įsitikinimus. Kad ir kokios būtų jūsų pažiūros skaitant šią knygą, meldžiu, kad ieškotumėte tiesos apie Jėzų. Ir kai ją rasite – o Dievas pažadėjo, kad jeigu sąžiningai ieškosite, taip ir bus, – čiuptumėte ją ir tvirtai jos laikytumėtės. Nes kad ir kokios sunkios būtų paieškos ir kokios skausmingos pasekmės, kai atrandate tiesą, pasak Jėzaus, ji padaro jus laisvus.