Panardinimas į vandenį įgauna naują aspektą – jis krikščionybėje simbolizuoja tapatinimąsi su Kristaus mirtimi bei prisikėlimu - „Mes turime panerti į vandenį ir taip pasilaidoti su Kristumi“ skelbė šv. Ambraziejus. Žinoma, tai yra simbolinė mirtis, o ne kūniška. Bažnyčia akcentuoja du esminius momentus: panardinimą ir iškilimą, kai iš visos širdies paneriama po vandeniu priimant Kristaus mirtį, o išneriant simboliniu būdu atgyjama. Šis simboliškas veiksmas parodo kokie yra kančios vaisiai, kurie atsiskleidžia per krikštą: įvyksta gimtųjų nuodėmių atleidimas ir pergalė prieš mirtį bei pagedimą. Trigubas panardinimas į vandenį turi dvejopą reikšmę: jis simbolizuoja, kad Jėzus Kristus tris dienas gulėjo kape, taip pat simbolizuoja išpažinimą į tikėjimą tris kartus: į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Per vandenį atgimstama, žmogus tampa nauju kūriniu – krikštas yra naujas gimimas (Oželis, 2010). Buvo teigiama, jog vanduo buvo pirmoji Dievo dvasios buveinė, nes ji vandenį vertino labiau nei kitus elementus. Tas pirmasis vanduo pagimdė visa, kas yra gyva, todėl krikštijant vanduo suteikia gyvybę. Vanduo įgauna galią šventinti tik kai yra pašaukiama Dievo vardu, tuomet Šventoji Dvasia nusileidžia iš dangaus ant vandens ir jį pašventina savo buvimu. Krikšto vanduo ir Dvasia yra vienumoje ir tik su tokiu vandeniu žmogus gali atgimti. „Vanduo, kuris gydė kūno ligas, dabar gydo dvasią; vanduo, teikęs laikiną išganymą, dabar teikia amžinąjį gyvenimą“ (Oželis, 2010). Dievas Tėvas suteikė žmonijai būdą atgimti iš vandens ir dvasios. Tai yra įsikūnijimo ir bendrystės su Tėvu ir Dvasia dovana. Krikštas yra tarsi jungtuvių slėpinys, nes jo metu yra įžengiama į Dievo tautą. (Oželis, 2010). 1.2. Upelių ir upių baseinų padėtis Lietuvoje Upeliai yra neatsiejama upių baseino sudedamoji dalis. Lietuvoje yra apie 22 250 upių bei upelių. Didžiąją dalį sudaro smulkiausi upeliūkščiai, kurių ilgis yra iki 3 km – jų yra 17 832 (suminis ilgis sudaro 51% viso upių tinklo ilgio). Upelių nuo 3 iki 10km ilgio yra 3 646 (tai sudaro 24,5%). Vidutinių upių nuo 10,1 iki 100km – 75 (20,4%), o upių, kurių ilgis daugiau nei 100km – tik 17 ( jų suminis ilgis sudaro vos 0,1% viso upių tinkle ilgio). Galima teigti, jog patys trumpiausi upeliūkščiai sudaro 80% bendro upių skaičiaus ir apie 51% bendro visų vagų ilgio ( Jablonskis ir kt., 2007). Toks didelis upelių skaičius lemia upių tinklo tankumą – didžiausias tankis yra Mituvos, Lielupės, Nemunėlio bei Mūšos upių baseinuose, mažiausias tankis – Žeimenos ir Merkio upių baseinuose. Upių tinklo tankumas priklauso nuo to, kokie baseino teritorijoje yra vyraujantys dirvožemiai. Jei vyrauja nelaidūs dirvožemiai – susidaro palankesnės sąlygos susidaryti paviršiniam nuotėkiui, jei dominuoja fliuvioglacialinės kilmės smėlingi klodų – bus daugiau ežerų, nes dėl didelio dirvožemio pralaidumo nesusidaro paviršinis nuotėkis. Daugelio upelių versmės yra ežeruose, bei nemažai jų prateka net pro kelis ežerus, o dar daugiau jų suteka į ežerus ( Jablonskis ir kt., 2007).
8
