SA.lt (Statyba ir architektūra) | 2023 sausis/vasaris

Aliuminio langai Jūsų namams!

„Reynaers Aluminium“ – Europoje pirmaujanti kompanija, kurianti novatoriškus ir tvarius aliuminio sprendimus langams, vitrinoms, durims, fasadams, stumdomosioms sistemoms ir žiemos sodams.

Aliuminis yra itin stipri medžiaga, išlaiko stiklą be būtinybės platinti profilius – šie išlieka tokie pat grakštūs, elegantiški ir vos matomi. Dėl šių aliuminio ypatumų daugiau vietos lieka stiklui, taigi pagerėja patalpų apšvietimas, atsiranda galimybė taikyti įvairesnius architektūros sprendimus. Visoms aliuminio sistemoms suteikiama 10 metų garantija.

„Reynaers Aluminium“ atlieka aliuminio konstrukcijų projektavimo, skaičiavimo darbus, konsultuoja, kaip tinkamai suprojektuoti, pagaminti, sumontuoti aliuminio-stiklo konstrukcijas, padeda parinkti tinkamus konstrukcinius sprendimus ir mazgus, taip pat sudaryti sąmatas bei rasti tinkamą konstrukcijų gamintoją pagal regioną, projekto ar konstrukcijų specifiką.

objektas

2 Naujasis inovatyvus ir modernus Jonavos baseinas

SA.lt – statybos ir architektūros sektoriaus naujienos kasdien

Leidėjas VšĮ „SA.lt projektai“

Verslo centras „Kamanė“, Vilnius LT-12142

Tel. +370 610 39 642, el. p. redakcija@sa.lt www.sa.lt

Redaktorė Julija Novikova

Tekstų autoriai: Aušra Nyman, Rolandas

Kažimėkas, Lina Svaldenienė, Julija Novikova, Magdalena Beliavska, Aida Štelbienė

Portalo SA.lt redaktorius Rolandas Kažimėkas

Kalbos redaktorė Brigita Kulikovskienė

Dizainas Edita Namajūnienė

Reklamos skyrius: Liuda Michalkevičienė

Tel. +370 610 39 642

Šiuo ženklu žymimas užsakomasis turinys.

© Statyba ir architektūra

ISSN 2538-8797

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino UAB „Standart Impressa“

Leidinio ištakos – 1922 m., dabartiniu pavadinimu leidžiamas nuo 1957 m.

Mūsų viršelyje – Šveicarų Nacionalinis muziejus. Architektūros studija „Christ Gantenbein“, Roman Keller nuotr.

@StatybairArchitektura

@statybairarchitektura

Statyba ir architektūra

SĄMATOS

NORMATYVAI KAINYNAI PROGRAMOS

UAB SISTELA

Žalgirio g. 88, 09303 Vilnius

tel. +370 5 27 526 45 info@sistela.lt, www.sistela.lt

renovacija

18 Viešųjų pastatų laukia 60 milijonų, modulių eksperimentas ir taupesnis projektų valdymas

objektas

24 Istorijos atspindys pramoninės krosnies pastato konversijoje

contech

34 Statybų vizionieriai Lietuvoje sukūrė didžiagabaritį 3D spausdintuvą

off-grid

38 Oro vėsinimas be papildomos energijos

betonas

46 3D spausdinti pastatai nekyla dėl teisinės bazės vakuumo

50 Daugybė betono privalumų ir vienas trūkumas

54 Betonas architektūroje: Kaip spręsime apie jo kokybę? Paviršiaus vizualinis vertinimas

60 Betonas išlaisvina

70 Betonas interjeruose

tvarieji pastatai

92 „ Art sauna“ – meną, gamtą ir architektūrą sujungianti patirtis

me dinė statyba

102 Gaisrinės saugos iššūkiai projektuojant medinių konstrukcijų pastatus

Verskite ir skaitykite

NAUJASIS INOVATYVUS IR MODERNUS JONAVOS BASEINAS

Mūsų plaukikų nuolat skinami pergalės laurai tarptautinėse arenose, poreikis grūdintis nuo pat mažens ir mokytis plaukti lemia baseinų statybas visuose didžiuosiuose miestuose. Nuo jų neatsilieka ir Jonava, praeitų metų pabaigoje, prieš pat didžiąsias metų šventes, gruodžio 15-ąją, įteikusi miestiečiams ilgai lauktą dovaną – naują, modernų, jaukų, Baltijos regione inovatyviais sprendimais išsiskiriantį baseiną.

Objektas: sporto paskirties pastatas (baseinas)

Vieta: Žeimių g. 17, Jonava

Užsakovas: Jonavos rajono savivaldybė

Architektai: Vytautas Juškaitis, Antanas Jonauskis (UAB „SIMPER“)

Konstruktoriai: UAB „SIMPER“

Inžinerija: UAB „SIMPER“

Generalinis rangovas: įmonių grupė „Statybos ritmas“

Pastato plotas: 4 547 m²

Statybos metai: 2020–2022

Parengė Aušra NYMAN

Baseino kompleksą sudaro:

• Įėjimo holo, priimamojo, kavinės erdvė;

• Kūdikių baseinas su atskiromis rūbinėmis ir dušais;

• Baseinų zonos persirengimo patalpos su dušais.

Sporto zona:

• 4 takelių 25 m plaukimo baseinas;

• Vaikų mokymosi plaukti baseinas;

• Sauna.

Poilsio (SPA) zona:

• Pramogų baseinas su masažiniais purkštukais, kriokliuku, upelio tėkme;

• Nusileidimo kalnelis į baseiną vaikams;

• Masažiniai baseinai (sūkurinės vonios).

Pirčių zona:

• Dvi garinės pirtys ir dvi saunos, kojų šildymo vonelės su šildomaisiais krėslais;

• Šaltas baseinas;

• Papildomai šildoma poilsio zona su gultais;Sulčių baras;

• Mažylių baseinėlis.

Tai dar viena Jonavos pergalė – skelbiama baseino atidarymo dieną išplatintame spaudos pranešime. Naujasis jonaviečių traukos objektas iškilo miesto centre, šalia atnaujinto centrinio stadiono ir Jonavos sporto arenos, o pro vitrininius baseino langus atsiveria Joninių slėnio ir Jonavos slidinėjimo centro panorama. Šią vietą pasirinko patys rajono gyventojai, dalyvavę savivaldybės apklausoje.

Jonavos baseinas, kaip ir kiti nauji bei rekonstruoti sporto objektai Jonavoje, yra draugiškas žmonėms su negalia – tai liudija objektui suteiktas specialus lipdukas su paralimpinės ekipos „Parateam Lietuva“ simboliu gile. Pranešime skelbiama, kad Jonavos baseine vienu metu galės lankytis iki šimto žmonių.

Apie poreikį turėti tokį baseiną ir jo populiarumą kalba ir faktai – pirmosiomis jo atidarymo dienomis nebeužteko vietų visiems norintiems, o šio straipsnio rašymo dieną, įprastą sausio pabaigos antradienį, pusė vietų buvo užimta jau vidurdienį. Ne tik palankios kainos, bet ir moderni baseino išvaizda, jame sukurtos jaukios erdvės ir iki smulkmenų apgalvota funkcija traukia žmonės aktyviai jame leisti laisvalaikį.

Iš recepcijos galima patekti į kavinę, skirtą sausai zonai. Čia, belaukiant pramogaujančių baseine, galima išgerti kavos ir pasistiprinti.

Baseino funkciniai ir erdviniai sprendimai

Architektūriniai ir inžineriniai objekto sprendimai – įmonės „SIMPER“, laimėjusios viešą savivaldybės skelbtą konkursą, kartu su užsakovo specialistų komanda, nuopelnas.

„Įėjus į pastatą svetingai pasitinka erdvus holas – registratūra. Iš jos lankytojų srautai pasiskirsto į kavinę, kūdikių baseiną su atskirais, šeimoms skirtais persirengimo kambariais bei rūbinę, vedančią į baseinų zonas.

Kavinė atskirta į dvi erdves: sausojoje ateinantys arba išeinantys lankytojai laukdami kartu pramogaujančių draugų gali atsigaivinti ar užkąsti, o šlapiojoje atsigaivinti ar užkąsti gali pramogaudami baseine“, – sako projektuotojų „SIMPER“ įmonės vadovas Vilmantas Padaiga.

Iš holo patekus į pagrindinę rūbinę, jos pradžioje pasitinka viršutinių drabužių ir batų spintelės, tuomet einama

į atskiras persirengimo kabinas, kur lankytojai persirengia maudymosi drabužius ir patenka į kitą rūbinės zoną, kurioje esančiose spintelėse palieka drabužius. Iš rūbinės einama į dušus, o iš jų – į 25 m ilgio sportinio baseino erdvę. Čia numatytas ir vaikų mokymo plaukti baseinas bei viena sauna. Iš sportinio baseino patenkama į poilsio (SPA) zoną. Ji skirta pramogoms, laisvalaikiui, sveikatinimuisi. Čia numatytos 4 pirtys, šaltas baseinėlis atsigaivinti išėjus iš pirčių, masažinės vonios su įvairiomis vandens masažų pramogomis ir vaizdu į Joninių slėnį, vaikų baseinėlis su fontanėliu. Taip pat šioje zonoje numatytas ir sulčių baras, poilsio patalpa su infraraudonųjų spindulių lempomis. SPA zonoje įrengta čiuožykla, kuria gali naudotis ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

Tai pirmasis plaukimo baseinas Baltijos

šalyse, kuriame sumontuota skendimo prevencijos sistema.

Inovatyvūs sprendimai –pirmieji Baltijos šalyse

UAB „Optika ir technologija“, nuo 1991 metų dirbanti su baseinų vandens valymo ir fontanų sistemomis, panaudodama ilgametę sukauptą patirtį įrengė inovatyviausią baseinų vandens valymo technologiją ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.

Reikšminga inovacija – panaudota viena pažangiausių vandens valymo technologijų Europoje. Visuose šio pastato baseinuose ir masažinėse ar sūkurinėse voniose vanduo dezinfekuojamas ne chloru, o panaudojant OH radikalus, kurie dezinfekuoja vandenį be šalutinio chloro kvapo. Lankytojai nepatiria su tuo susijusių nemalonių pojūčių. Specialistas patikslina, kad tam tikras chloro kiekis laikantis reikalavimų privalo būti naudojamas visuose baseinuose, bet svarbiausia – jokio chloro kvapo ir sveika, žmogaus sveikatai nežalinga aplinka.

Naujajame Jonavos baseine ypač pasirūpinta lankytojų – tiek suaugusiųjų, tiek vaikų – saugumu. Tai pirmasis plaukimo baseinas Baltijos šalyse, kuriame sumontuota skendimo prevencijos sistema: specialios kameros po vandeniu fiksuoja į nelaimę patekusį ar per ilgai panirusį žmogų ir perduoda signalą gelbėtojams į išmanųjį laikrodį. Sistemoje fiksuojama skęstančiojo vieta baseine, todėl gelbėtojas gali operatyviai, tiksliai reaguoti ir spėti žmogų išgelbėti. UAB „Optika ir technologija“ atstovas Nerijus Buganauskas paaiškina, kad ši įranga negali pati ištraukti skęstančiojo iš vandens, tačiau kaip pagalbinė prevencinė priemonė įspėja gelbėtojus nedelsiant imtis veiksmų. Kaip žinome, dėl gelbėtojų trūkumo Lietuvos ir kitų šalių baseinuose yra nuskendę nemažai žmonių, tarp jų ir vaikų. Siekdama išvengti šios nelaimės,

Jonavos savivaldybė pasiryžo nemažai investicijai ir įdiegė tokią įrangą, rodydama pavyzdį kitų miestų vadovams.

Visuose baseinuose, nuo 25 m ilgio iki atsipalaiduoti skirtų vonių, yra įdiegta moderni filtravimo įranga, kuri dirba automatiškai, todėl ją lengva prižiūrėti, eksploatacija labai ekonomiška. UAB „Optika ir technologija“ komanda ypač pabrėžia labai svarbų savivaldybės atstovų vaidmenį operatyviai priimant sprendimus, pasirenkant naujausias technologijas ir bendraujant su specialistais.

Jonavos savivaldybės ir UAB „Optika ir technologija“ pastangomis įrengtas vienas pažangiausių baseinų Baltijos šalyse, džiuginantis ne tik Jonavos, bet ir aplinkinių miestų gyventojus.

Stogo laikančiosios konstrukcijos iš klijuotosios medienos

Naujojo baseino stogo laikančiąsias sijas „Simper“ architektų bei konstruktorių komanda suprojektavo iš klijuotosios medienos konstrukcijų, taip siekdama ne tik suteikti atvirai baseino erdvei jaukumo, bet ir atsižvelgdama į šiandieninius tvarumo reikalavimus. Balintos medienos tekstūra suteikia vizualinės šilumos ir harmoningai įsilieja į bendrą modernių sprendimų visumą.

Atitinkamai paruoštos ir impregnuotos medinės konstrukcijos yra atsparios drėgmei bei cheminėms medžiagoms, naudojamoms baseinuose, ir išsiskiria beveik neribotomis galimybėmis: maksimalus vientiso klijuotosios medienos elemento, pagaminto vieno didžiausių klijuotosios medienos konstrukcijų gamintojų Baltijos šalyse – įmonės „Jūrės medis“, ilgis gali siekti net iki 40 metrų. Klijuotosios

Plaukimo baseino erdvė oro temperatūra 28,8 C, vandens temperatūra – 28,9 C.

Vaikų mokymo plaukti baseino oro temperatūra – 28,2 C, vandens – 32 C.

SPA erdvė – pramogų baseino oro temperatūra – 29,5 C, vandens – 32 C;

vaikų pramogų baseine –oro temperatūra – 28,2, vandens – 32 C;

sukūrinės vonios patalpos oro temperatūra – 29,5 C, vandens – 34,5 C.

Kūdikių baseinas –oro temperatūra – 28,2 C, vandens – 32,9 C.

medienos konstrukcijas „Jūrės medis“ gamina nuo 1974-ųjų, o įmonės ištakos siekia 1909 metus. Didelė patirtis ir aukšta gaminių kokybė, patvirtinta Vokietijos Otto Graf instituto europiniu kokybės sertifikatu.

Įmonė „Jūrės medis“ yra pasiruošusi dirbti su visais architektais, ieškant tinkamo klijuotosios medienos konstrukcijų panaudojimo įvairiuose projektuose.

Partnerio turinys

Kokybiški ir patikimi produktai – baseino hidroizoliacijai

Nematoma, bet viena svarbiausių baseinų ir masažinių vonių bei kitų drėgnų patalpų sudedamųjų dalių yra hidroizoliacija. Ji Jonavos baseine patikėta UAB „Schomburg Baltic“ – autorizuotai Vokietijos kompanijos „Schomburg GmbH & Co KG“ atstovei.

Daug metų įmonės specializacija –įvairių hidroizoliacijos sistemų įrengimas, viena jų – baseinų įrengimo sistema, susidedanti iš paviršių lyginimo ir hidroizoliacijos medžiagų, elastingų plytelių klijų bei epoksidinių ar cementinių glaistų. Jonavos

baseine klijuotos skirtingų formatų ir formų plytelės, todėl buvo svarbu parinkti tinkamus kokybiškus klijus ir tarpų užpildus, kuriems suteikiama ilgalaikė – 10 metų garantija.

Jonavos baseine panaudota paviršių lyginimo sistema ASOCRET BIS. Tai cementiniai mišiniai: gruntas ASOCRET KS/HB ir lyginimo medžiagos ASOCRET BIS 1/6 ir ASOCRET BIS 5/40. Jungiant grindis su sienomis – plieninės sandarinimo juostos AQUAFIN CJ5, dengtos kristalais ir skirtos siūlėms hidroizoliuoti. Juostos atsparios

cheminiam poveikiui, jų privalumas –geras sukibimas su betonu.

Baseinams ir kitoms drėgnoms zonoms hidroizoliuoti naudota elastinga dviejų komponentų mineralinė hidroizoliacija AQUAFIN 2K/M-PLUS, skirta apsaugai nuo gruntinio ar nuo spaudimo kylančio vandens prasiveržimo, ASO- DICHTBAND-2000 – siūlių hidroizoliavimo juosta bei kiti produktai, atsparūs druskoms ir šalčiui, naudojami ir plaukimo baseinų hidroizoliavimui po plytelių apdaila.

Partnerio turinys

Pastato sprendimus lėmė išskirtinė vieta

Anot V. Padaigos, pastatas išsiskiria sklypo vieta –jį supa nuostabi aplinka ir išskirtiniai vaizdai. Kadangi buvo projektuojamas mieste ir kartu gamtoje, projektuotojai daug dėmesio skyrė vidaus ir išorės sąveikai. Pagrindinė pastato koncepcija – sukurti ryšį tarp pastato ir gamtos, vizualiai įlieti statinį į Jonavos slėnio aplinką, architektūrine išraiška atspindėti Jonavos miesto savastį, identitetą, kultūrą ir tradicijas. Siekta vientisos architektūrinės idėjos, darniai sujungiant pastatą su Joninių slėniu. Pastato tūris, interjeras, SPA zonos masažinių vonių formos ir skirtingi aukščiai suprojektuoti taip, kad siluetai, formos atkartotų Jonavos slėnio kalvų reljefą ir būtų artimos gamtoje vyraujančioms formoms. Sujungiant pastatą su Joninių slėniu parinktos stiklo aliuminio konstrukcijų vitrinos, atveriančios baseino lankytojams išskirtinius gamtos vaizdus. Suprojektuotas įvairiomis kryptimis išdėstytas skardinių lamelių modernus ažūrinis antrinis fasadas, priartinantis architektūrinę išraišką prie tradicinių tautinių raštų ir pagyvinantis interjerą šešėlių žaismu. Eksterjerui ir interjerui naudotos natūralios medžiagos: betonas, metalas, stiklas, medis.

„Išskirtinis dėmesys kreiptas ne tik į pastato vidų ir jo išorę, bet ir į sklypo sutvarkymą. Numatytos atraminės sienutės, formuojančios gėlynus ir atliekančios suoliukų funkcijas. Pietinėje pastato pusėje įrengta atraminė siena, kuri pratęsia Joninių slėnio nelygų kalvų siluetą, taip integruojant pastatą į jį supančią aplinką, žvelgiant nuo Joninių slėnio“, – patikslina V. Padaiga.

Iš sportinio baseino patenkama į poilsio (SPA) zoną. Ji skirta pramogoms, laisvalaikiui, sveikatinimuisi. Čia numatytos 4 pirtys, šaltas baseinėlis atsigaivinti išėjus iš pirčių.

Netaisyklingų formų masažinės vonios –artimos supančiai gamtinei aplinkai

Daug dėmesio architektai skyrė ir pastato viduje poilsio zonoje SPA įrengtoms masažinėms vonioms. Jų konstrukcijos, suprojektuotos netaisyklingų formų, skirtingų aukščių ir įvairių krypčių lenkimų, pastatytos tik iš gelžbetonio, suformuojant ne tik masažinių vonių kontūrus, bet ir suoliukus atsisėsti, laiptus. Įrengtas ir gelžbetoninis tiltelis į centrinę masažinę vonią su turėkle įmontuotu kriokliuku. Šios netaisyklingų, bioninių formų, dažniausiai pasitaikančių gamtoje masažinės vonios sukuria ypatingą atsipalaidavimo atmosferą. Kartu jos pareikalavo didesnės atidos tiek iš projektuotojų, tiek iš jas įrengusių statybininkų bei baseinų įrangos komandų.

Visoms, net ir persirengimo patalpoms parinktos pastelinis, artimų gamtai atspalvių, koloritas bei praktiški, lengvai valomi paviršiai.

Statybų iššūkiai

Susidarius sudėtingai ekonominei situacijai pasaulyje ir pasunkėjus medžiagų gamybai ir tiekimui, projektuotojams teko pakeisti numatytus sprendinius kitais, ekonomiškesniais, tačiau ne tvarumo ir ne įrangos, užtikrinančios kokybišką patalpų mikroklimatą ir reikiamą vandens temperatūrą, sąskaita. Pastatas yra A+ energinės naudingumo klasės, įdiegta baseinų ir masažinių vonių bechlorė sistema, inovatyvi skendimo įranga, stebinti, ar nėra skęstančiųjų, rekuperacinė vėdinimo ir sausinimo sistema, pastato valdymo sistema (BMS).

„Dėka patikimo rangovo ir didelėmis rajono administracijos pastangomis baseinas pastatytas per rekordiškai trumpą laiką ir yra labai jaukus bei šiuolaikiškas. Tikiu, kad jis bus lankomas jonaviečių ir miesto svečių, sulauks palankių vertinimų ir trauks čia sugrįžti ne vieną kartą“, – per baseino atidarymą sakė Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius.

Kavinė, skirta šlapiajai zonai

Jonavos baseino fasadams užsakovai parinko nepriekaištingos išvaizdos ir aukščiausius tvarumo standartus atitinkančias (dėl ilgaamžiškumo ir galimybės perdirbti) aliuminio kompozicines plokštes „Alucobond PLUS Pure white 10-100“. „ALUCOBOND® PLUS“ yra kompozitinė plokštė, susidedanti iš dviejų aliuminio dengiamųjų lakštų ir polimerinės šerdies.

„ALUCOBOND®“ panaudota Jonavos baseino eksterjerui dėl išskirtinės kokybės ir ypatingos sandaros medžiagos savybių, akcentuojant šiandieninius poreikius, dizainą bei inovaciją. Tai yra patikrintos

aukštos kokybės aliuminio kompozito plokštės, atitinkančios griežtus standartus ir leidžiančios išgauti pačias įvairiausias architektūrines formas.

Fasadui architektų parinkta spalva

„White“ bei paviršius „PURE“ yra būtent tai, ką rodo jo pavadinimas: kietas, matinis baltos spalvos aliuminis, be paviršiaus tekstūros ir nepageidaujamų atspindžių. „ALUCOBOND® white Pure“ turi matinį, tolygų paviršių, kuris atspindi švelnią ir lygią šviesą, akcentuoja jo fasado formų išskirtinumą. Dėl šios savybės „PURE“ kontūrai atrodo ypač aptakūs ir suteikia pastatui

lengvumo. Jonavos baseino fasado apdailai tai idealus pasirinkimas, norint pabrėžti dinamišką konstrukcijos formą ir technologišką kokybę (high end). „PURE“ puikiai tinka visam pastatui, atskiriems fasado ir net interjero fragmentams.

Aliuminio kompozito plokštes šiam projektui tiekė kompanija „3A Composits GmbH“, jau 14 metų sėkmingai vystanti veiklą Lietuvoje. Tai viena didžiausių ir sparčiausiai besiplečiančių įmonių Europoje, kuri jau daugiau nei 50 metų gamina daugiasluoksnes (kompozicines) aliuminio plokštes „ALUCOBOND®“.

Partnerio turinys

Fasado apdailos medžiaga „ALUCOBOND white Pure“ –organiškas ir formų išskirtinumą demonstruojantis

Unikalios plokštės – Jonavos baseino

vėdinamiesiems fasadams

Baseino fasadams buvo panaudotos „Cembrit Patina Inline“ fibrocementinės plokštės. Tai naujausias gamintojo „Cembrit“, kuriam Lietuvoje atstovauja

įmonė „Vakarų Ikoda“, dizaino linijos „Patina“ produktas – aukščiausios kokybės plokštės, pigmentuotos per visą savo storį, nedegios iš prigimties, todėl saugios

žmonėms ir supančiai aplinkai, nereikalaujančios didelių remonto sąnaudų ar sudėtingos priežiūros. „Simper“ architektų pasirinkimą lėmė estetinės plokščių savybės – reljefiškumas, suteikiantis pastatui lengvumo ir išskirtinės išraiškos.

Plonytė linija tarp šešėlio ir šviesos

Kaip teigia įmonės „Vakarų Ikoda“ vadovė Oksana Choda, architektų pasirinktos plokštės suteikia fasadams išskirtinumo, kurį sukuria dienos metu besikeičiantis šviesos šešėlio žaismas ir įsimintinas kontrastas kitoms fasadui parinktoms medžiagoms. „Cembrit Patina Inline“, priklausanti dizaino linijai „Patina“, pasižymi ne tik fibrocemento tvirtumu ir ilgaamžiškumu. Ypatinga jų savybė – natūrali išraiška ir gražus atspalvių brendimas. Bėgant laikui „Cembrit Patina Inline“ plokščių paviršius pasidengs patina, todėl jų natūrali išvaizda dar labiau išryškės. Keičiantis metų laikams, metai po metų natūralus fibrocemento senėjimas paliks subtilius pėdsakus ant plokštės paviršiaus, o fasadas palaipsniui įgaus savitą patiną ir kasmet vis gražės. Negana to, reljefinis tamsiai pilkų plokščių paviršius suteiks pastatui charakterio ir gylio – pridės unikalaus žaismingo šešėlio efektą, kai šviesa slinks pastato sienomis. Tai užtikrina ir dizaino galimybės, naudojant plokštes su kryptinėmis linijomis ant paviršiaus ir keičiant plokščių orientaciją horizontaliai arba vertikaliai.

Išskirtinės savybės

„Cembrit Patina“ yra homogeninių fasadų plokščių dizaino linija, pagaminta iš praktiškai priežiūros nereikalaujančio fibrocemento. Anot O. Chodos, plokštės yra hidrofobizuotos per visą tūrį, todėl atsparios atmosferos poveikiams. Tai natūralus produktas, pagamintas iš cemento, vandens ir mineralinių užpildų, ilgaamžis bei suteikiantis fasadams išskirtinę išvaizdą.

Kiekviena plokštė yra sukurta taip, kad būtų:

• unikali su subtiliomis paviršiaus tekstūros variacijomis;

• nuolat besikeičianti – laikui bėgant patinuodama ir šviesėdama;

• derinama su kitomis „Cembrit Patina Design“ linijos plokštėmis tarpusavyje;

• patvari – atspari drėgmei, nešvarumams ir dėvėjimuisi;

• saugi nuo gaisro – saugo žmones ir turtą;

• nereikalaujanti priežiūros – be rūpesčių;

• ilgaamžė;

• apdoroto paviršiaus – atsparaus pelėsiui ir grybeliams;

• apsauganti konstrukcijas nuo prastų oro sąlygų;

• sukurtas energetiškai efektyvus santykinai mažo svorio fasadas;

• montuojama bet kuriuo metų laiku.

Įmonė „Cembrit“ – viena pirmaujančių universalių fibrocementinių statybinių produktų gamintojų Europoje. Įmonės gaminiai ir sprendimai suteikia naujų dizaino galimybių kuriant patrauklią ir patvarią gyvenamąją aplinką. Lietuvoje jai atstovaujantys įmonės „Vakarų Ikoda“ specialistai padės visus fasado ir konstrukcijų projektavimo darbus padaryti paprastesnius, kad jie atneštų daugiau naudos, būtų labiau įkvepiantys ir efektyvesni.

VIEŠŲJŲ PASTATŲ LAUKIA 60 MILIJONŲ, MODULIŲ EKSPERIMENTAS IR TAUPESNIS PROJEKTŲ VALDYMAS

Lina SVALDENIENĖ

Dauguma viešųjų pastatų energinės klasės atžvilgiu yra visiškai neišskirtiniai bendrame

Lietuvos pastatų fone: didžioji dalis tiek gyvenamųjų, tiek negyvenamųjų pastatų

Lietuvoje priskiriami D ar žemesnei energinei klasei, nurodo Ilgalaikės renovacijos strategijoje pateikiami duomenys. Ženklaus statistinio pokyčio valstybės ir savivaldybių pastatų modernizacija nepadarys, bet šią nedidukę dalį šalies pastatų svarbu atnaujinti siekiant rodyti teigiamą renovacijos pavyzdį.

Viešieji pastatai sudaro 3 proc. visų šalies pastatų

Valstybei ir savivaldybėms priklauso 3270 pramonės pastatų

Be pramoninių, yra dar 10 350 negyvenamųjų viešųjų pastatų

Iš viso negyvenamųjų pastatų Lietuvoje yra beveik 91 tūkst, ir tai sudaro 14 proc. viso pastatų fondo. Viešieji, t.y. valstybei ir savivaldybėms, priklausantys pastatai, sudaro menkučius 3 proc. visų šalies pastatų. Daugiau kaip trys tūkstančiai jų – pramonės statiniai. Kiti valstybei ir savivaldybėms priklausantys negyvenamieji pastatai sudaro ketvirtadalį visų administracinių, mokslo, prekybos, gydymo, kultūros, apgyvendinimo, paslaugų ir kitokios paskirties pastatų šalyje.

Planai centrinės valdžios pastatams

Šie 16,5 tūkst. viešųjų pastatų yra tikrai nedidelė, tačiau vertybiniu požiūriu svarbi pastatų fondo dalis. Valstybė ir savivaldybės, propaguodamos renovaciją šiuo energetinės krizės laikotarpiu, turėtų rodyti pavyzdį atnaujindamos joms priklausančius statinius.

Renovuojant viešuosius pastatus, tam tikrų rodiklių siekiama jau pasitvirtinusiais metodais. Vytautas Vrubliauskas, Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) direktorius SA.lt pasakojo, jog ekonomiškai efektyviausia modernizuojant pastatus pasiekti ne žemesnę nei B energetinę klasę. Ten, kur ekonomiškai tai apsimoka, papildomai diegiami atsinaujinančios energijos sprendimai.

„Mūsų administruojamo Modernizavimo fondo lėšomis finansuojamos centrinės valdžios pastatų priemonės įgyvendinimui šiuo metu numatyta 40 mln. eurų investicijų. Jų tikslas atnaujinti iki 115 tūkst. m2 centrinės

valdžios viešųjų pastatų ploto, juose pasiekiant ne žemesnę kaip B energinio naudingumo klasę. Taip pat keliamas tikslas sutaupyti ne mažiau kaip 30 proc. pirminės energijos. Tai leistų sumažinti metinį pirminės energijos suvartojimą iki 7,6 GWh“, – užsibrėžtus rodiklius vardijo APVA vadovas.

Kvietimas teikti paraišką pagal priemonę, skirtą centrinės valdžios pastatų modernizavimui, vyks iki birželio 1d. Paraiškas teikti gali biudžetinės įstaigos, Turto bankas ir viešosios įstaigos, kurių savininkė yra valstybė, bet teisės aktai nesuteikia joms teisės imti paskolų.

Savivaldybių pastatams perpus mažiau fondo lėšų

Modernizavimo fondo lėšomis finansuojamai savivaldybių pastatų priemonei skirta perpus mažiau lėšų –20 mln. Eur. Priemone siekiama paskatinti savivaldybes renovuoti pastatus gavus paskolą iš Savivaldybių pastatų fondo. Viena iš esminių savivaldybės keliamų sąlygų taip pat yra pasiekti ne mažesnę kaip B energinio naudingumo klasę. Kvietimas pagal Modernizavimo fondo priemonę, skirtą savivaldybių pastatų modernizavimui, baigėsi tik gruodžio 31 d., tad dalis paraiškų dar vertinama. Šie du kvietimai APVA – pirmoji patirtis administruojant finansavimo šaltinius, skirtus viešųjų pastatų modernizavimui. Iki šiol šias funkcijas atliko Viešųjų investicijų plėtros agentūra (VIPA).

Modernizuojant pastatus siekiama B energetinės klasės

Centrinės valdžios pastatams numatyta 40 mln. eurų

81 proc. Viešųjų pastatų yra D arba žemesnės energinės naudingumo klasės

2022-aisiais didžiausią VIPA portfelio dalį sudarė pastatų renovacijos projektai. Praėjusiais metais stipriai augo rangos darbų kainos, todėl reikėjo ieškoti sprendimų, kurie padėtų sėkmingai užbaigti projektus. 2022-aisiais darbai buvo užbaigti 29-iuose VIPA finansuotuose viešųjų pastatų atnaujinimo projektuose. Kone daugiausiai viešumo sulaukė modernizuotas LR Vadovybės apsaugos tarnybos administracinis pastatas, kuris po atnaujinimo pasiekė A+ efektyvumo klasę.

Medinių skydų eksperimentas

jau netrukus

Anksčiau Aplinkos ministerija skelbė, kad ketina suplanuoti pilotinių kvartalinės kompleksinės renovacijos projektų ir renovuoti keturis pavyzdinius viešuosius pastatus keliose vietovėse. Pasak V.Vrubliausko, šiandien ministerija dar rengia projektų finansavimo sąlygų aprašą, kuriame bus numatyti tiek pilotinių projektų atrankos kriterijai, tiek sąlygos jų įgyvendinimui bei rezultatams.

Įdomu tai, kad šiuose bandomuosiuose projektuose bus išbandyti skydinės / modulinės renovacijos principai, kai skydams naudojamos organinės medžiagos.

„Įgyvendinus pilotinės organinės renovacijos projektus planuojama renovuoti 4 daugiabučius ir 4 viešosios paskirties pastatus. Viešosios paskirties pastatai šiuo metu dar nėra atrinkti. Jų atranka bus pradėta vykdyti, kai bus patvirtintas finansavimo sąlygų aprašas“, – pasakojo Agentūros direktorius.

Gilyn į skaitmeną

Be minėtų planų, Ilgalaikėje pastatų renovacijos strategijoje taip pat numatoma skaitmeninti su pastatų atnaujinimu susijusius procesus. V. Vrubliauskas atkreipia dėmesį, kad Modernizavimo fondo priemonių paraiškos ir visi su projektais susiję dokumentai teikiami elektroniniu būdu: administruojant paramos teikimą nesivelia nė vienas popierius.

Per informacinę sistemą teikiami kvietimai leidžia efektyviau planuoti tiek projektų, tiek lėšų išmokėjimo apimtis, paprasčiau administruoti teikiamą valstybės paramą, centralizuotai stebėti projektų įgyvendinimą, greičiau atsiskaityti su projektų vykdytojais.

„Įgyvendinant patį projektą ar statybos procese popierinių dokumentų vis dar pasitaiko. Tai priklauso nuo savivaldybių ar centrinės valdžios atstovų, kurie vykdo projektus, galimybių. Visgi įgyvendinant viešosios paskirties pastatų projektus tokios didelės problemos su popieriniais dokumentais, kaip įgyvendinant daugiabučių namų modernizavimo projektus, nėra“, – pastebi APVA vadovas.

Agentūra, kaip paramą administruojanti institucija, siekia, kad skaitmeninant pastatų atnaujinimo procesus, būtų ne vien tik atsisakoma popierinių dokumentų, bet ir projektus valdyti būtų paprasčiau. Integravus informacines sistemas, nebereiktų pateikinėti papildomų dokumentų ir informacijos. Taip būtų sutaupoma laiko įvairiose projekto įgyvendinimo stadijose bei mažėtų administracinės naštos.

RUBRIKOS RĖMĖJAI:

Vizual. Atamis Nuotr. Integrity

Produktai, priskirti Klijavimas kategorijai, užtikrina greitą, tvirtą ir ilgaamžį klijavimą. Penosil klijai naudojami įvairiems statybos darbams viduje ir lauke: nuo paprasto veidrodžio ar grindjuosčių klijavimo iki statybinių blokų ar izoliacinių plokščių klijavimo. Penosil klijų asortimente galite rasti inovatyvių gaminių įvairiose pakuotėse.

Akriliniai klijai

• Stiprus pirminis sukibimas ir patikimas klijavimas.

• Praktiškai bekvapiai.

• Gerai sukimba su dauguma statybinių medžiagų.

• Vidaus darbams.

Klijuojančios putos

• Izoliacinių, šiltinimo, apdailos plokščių klijavimui atliekant tvirtinimo darbus tiek lauke, tiek viduje.

• Stiprus sukibimas su įvairiom statybinėmis medžiagomis.

• Paprastesnis, greitesnis, tylesnis, švaresnis ir pigesnis sprendimas, palyginti su tradiciniais klijų skiediniais.

Hibridiniai klijai

• Stiprus pirminis sukibimas ir patikimas klijavimas.

• Sukimba ir su drėgnais paviršiais.

• Nesukelia metalų korozijos.

• Vidaus ir lauko darbams.

Kaučiukiniai klijai

• Sintetinio kaučiuko pagrindo klijai.

• Greitas pirminis sukibimas ir patikimas klijavimas.

• Puikiai sukimba su porėtais ir neporėtais paviršiais.

• Vidaus ir lauko darbams.

PRAMONINĖ LENGVŲJŲ KONSTRUKCIJŲ STATYBA

PLOKŠTIEJI STOGAI

SAULĖS ENERGIJA

VĖDINAMI FASADAI

PRAMONINĖ

LANGŲ IR FASADŲ TECHNOLOGIJA

SUJUNGTI VISI

PANAUDOJIMO BŪDAI

IŠORINĖS SUDĖTINĖS

ŠILUMINĖS

IZOLIACIJOS SISTEMOS

TVIRTINIMO TECHNOLOGIJA

MEDINIŲ STATINIŲ STATYBA

JŪSŲ ŠEDEVRAS. BENDRADARBIAUJANT SU EJOT.

Vidaus paviršiai, neišskiriantys lakiųjų organinių junginių

Kaip teisingai parinkti sienų dangą patalpoms, kurioms keliami aukšti higienos reikalavimai?

Ligoninės, vaikų darželiai, mokyklos, biurai, maitinimo įstaigos – vietos, kuriose kasdien praeina didelis srautas žmonių ir dėl to tenka dažnai valyti patalpų paviršius, tarp jų ir dažytus. Vidaus dažai paprastai turi nurodytą atsparumo šlapiam trynimui kategoriją. Pirmos kategorijos dažai – atspariausi, tačiau tai nėra vienintelis rodiklis, į kurį reikia atsižvelgti renkantis dažus visuomeninėms patalpoms. Edvardas Labakojis, „Caparol“ techninis vadovas, atkreipia dėmesį į LOJ –lakiųjų organinių junginių – rodiklį ir koks jų kiekis išskiriamas į aplinką. Patalpose, kur praleidžiame daug laiko, sienų paviršiai turėtų būti draugiški žmogaus sveikatai ir neišskirti kenksmingų junginių.

Ekologiniai ženklai

Dažai, kaip ir dauguma kitų produktų, gali būti sertifikuojami ir turėti ekologinį ženklą. Populiariausi ekologiniai ženklai Europoje – „Ecolabel“, „Blue Angel“, „Nordic swan“. „Yra ne vienas kriterijus, pagal kurį

suteikiami ekologiniai ženklai. Tai gali būti atsinaujinančių šaltinių naudojimas, pakuočių perdirbimas ar pan., tačiau, renkantis dažus ir kitus vidaus apdailos produktus, itin svarbu atkreipti dėmesį į išskiriamą LOJ kiekį, nes tai veikia ne tik dažytojo, bet ir patalpose vėliau gyvenančių ar dirbančių žmonių sveikatą. Dauguma ekologinių ženklų tiesiog atitinka Europos Sąjungos teisės aktais nustatytas leistinas ribas. Todėl šiuo požiūriu sertifikuotas produktas niekuo nesiskiria nuo tokio sertifikato neturinčio. Europos Sąjungoje dažams yra nustatytas ribinis 30 g/l LOJ kiekis. Ant kiekvieno produkto pakuotės šis dydis yra nurodytas, todėl prieš perkant galima patikrinti“, –pa tarė E. Labakojis.

E.L.F. standartas

Rūpestis dažytojų ir žmonių, kurie gyvens tarp „Caparol“ sienų, sveikata paskatino didžiausią Vokietijos dažų gamintoją sukurti savo standartą. E.L.F. ženklu pažymėtuose dažuose LOJ kiekis tesudaro vos 1 g/l, tai net 30 kartų geriau nei Europos Sąjungos numatytas ribinis leistinas LOJ kiekis. Pasak „Caparol“ techninio vadovo

E. Labakojo, norint sveikatai draugiško paviršiaus, visi vidaus apdailos produktai – gruntas, glaistas, dažai – turi atitikti E.L.F. standartą. „Vidaus patalpoms turime sukūrę E.L.F. produktų sistemą „CapaSol RapidGrund“ gruntą, „RatioSpachtel“ glaistą ir „Caparol“ vidaus dažus. Sisteminiai sprendimai duoda geriausią rezultatą iš patvarumo ir ilgaamžiškumo perspektyvos, taip pat ir iš poveikio sveikatai, nes jei dažai atitiks E.L.F. standartą, o po apačia esantis glaistas išskirs daugiau LOJ, efektas bus kur kas mažesnis“, – sako techninis vadovas.

Mokyklų, darželių, gydymo įstaigų sienų paviršius rekomenduojama dengti „Caparol Amphibolin“ arba „Indeko-Plus“ dažais – paviršiai faktiškai neišskiria LOJ ir juos galima plauti naudojant buitines dezinfekcines priemones.

Edvardas LABAKOJIS, „Caparol“ techninis vadovas

ISTORIJOS ATSPINDYS PRAMONINĖS KROSNIES PASTATO KONVERSIJOJE

Julija NOVIKOVA

Istorijos atgaivinimas yra aktuali tema ne tik paveldosaugos specialistams ir architektams, bet ir gyventojams, kuriems po pastatų ar kompleksų konversijos atsiveria naujos viešosios erdvės su atgarsiais iš praeities. Pramoninė architektūra dažniausiai pakliūva į šią renovacijų kategoriją, tarp jų – gamyklų plytinės ir krosnys, kurios įgauna naują tapatybę ir įvaizdį architektūroje bei interjere. Krosnys buvo reikšmingos praėjusiame šimtmetyje, tačiau dėl moderniojoje pramonėje sumažėjusio jų poreikio dauguma buvo nugriauta ar apleista. Vis dėlto plytų gamyklos su aukštais kaminais ir arkomis tapo neatsiejama kai kurių miestų kraštovaizdžio dalimi. Štai

„Hoffmann Kiln“ pastatas Šanchajuje stovi jau 120 metų, iš kurių 20 yra apleistas.

Objektas: „Hoffmann Kiln“ gamyklos renovacija

Vieta: Pudongas, Šanchajus, Kinija

Architektai: „HCCH studio“

Vystytojas: „Shanghai Hengda“

Objekto plotas: 3000 m2

Renovacijos metai: 2022

Nuotraukos: Qingyan Zhu

Vietos kontekstas, reikalaujantis pokyčių

„Hoffmann Kiln“ – žinomi, dar 1858 m. vokiečių išradėjo F. Hoffmanno patentuotų, efektyviu šilumos ir kuro naudojimu išsiskiriančių krosnių gamintojai. Jų krosnys daugiausia naudotos plytų gamybai. Suvokdami šios istorinės architektūros svarbą, plytinės istorijos kontekstą, turėdami patirties rekonstruojant senus statinius, Kinijoje įsikūrusi architektūros studija „HCCH“ ėmėsi pramoninio pastato konversijos projekto. Gamykla „Pudong Hoffmann Brick Kiln“, dar vadinama „Raudonąja Pudongo krosnimi“, yra Laogango mieste ir ribojasi su kanalu, tekančiu per miesto centrą į Rytų Kinijos jūrą. Atsižvelgdami į natūralų vaizdingą kraštovaizdį ir aplinkos

kontekstą, skatinantį vystymąsi ir pokyčius, architektai siekia paversti gamyklos griuvėsius unikalia viešąja vieta. Itin apgriuvusio pastato rekonstrukcija prasidėjo dar 2019 metais. Gamyklos stogas ir sienos buvo įgriuvę ir apgadinti, o pastato plyšiuose augo piktžolės. Gamykla akivaizdžiai ilgą laiką buvo apleista ir iniciatyva ją atnaujinti atsirado po pasiūlymo paversti vietą rekreacine poilsio erdve. Studija „HCCH“ pasinaudojo galimybe sukurti koncepciją, kurioje pastatas būtų pritaikytas naudoti viešai, tačiau išlaikytų unikalią atmosferą. „Renovacija bandoma ne tik išlaikyti originalų suplanavimą, bet ir sustiprinti šios vietos naudojimą bei erdvinės kompozicijos žavesį“, – apie šią konversiją sako architektai. Atsinaujinęs pastatas jau atviras lankytojams.

o pagrindinis akcentas – kaminas – tapo matomesnis.

Integravus stoglangius ir stiklo intarpus antro aukšto grindyse, visas pastatas gavo daugiau natūralaus apšvietimo,

Svarbūs pramonės architektūros akcentai

Nors pastatas buvo itin prastos būklės, vidinė krosnies architektūra liko beveik nepažeista. Gamyklos rekonstrukcijos ir sklypo tvarkymo darbai vyko vienu metu. Rekonstruojant išsaugotas originalus planas, žiedinė koridoriaus sistema su uždara krosnimi ir dūmtraukiu per vidurį, kuris vėliau buvo atvertas į išorinį žiedą. Dauguma krosnies erdvių, tarp jų ir apskritasis koridorius, praėjimai ir angos, turi pasikartojantį motyvą – arkos elementą. Pažeistos, senos mūrinės arkos buvo sutvirtintos plieninėmis konstrukcijomis, tačiau pastato charakterį pavyko išsaugoti. „Viduje jaučiamasi tarsi kelionėje laiku į XIX a. plytų degimo pramonės erą“, – teigia architektai. Atidengus dūmtraukio erdvę, angos, kurios anksčiau tarnavo kaip dūmų šalinimo kanalai, virto praėjimais. Betoninės grindys virš dūmtraukio buvo pakeistos stiklu, viršuje integruoti stoglangiai ir į erdvę įleistas natūralus

apšvietimas. Pastate išsaugotos ir originalios ventiliacijos angos, pro kurias šiuo metu patenka natūrali šviesa. Su arkomis, atsiveriančiomis į išorinį žiedą, vidinis dūmtraukio koridorius dabar tapo šviesiu praėjimu, papuoštu žaliaisiais augalais, o pažvelgus aukštyn matomas pagrindinis pastato akcentas – kaminas; išoriniame koridoriuje įsikūrė restoranas.

Unikalaus dizaino plytos, skliautinės lubos, palaipsniui virstančios sienomis, tampa erdve, kurią lankytojai suvokia kaip visumą. Atnaujinę esamas erdves, architektai taip pat pridėjo ir naują išorinį sluoksnį, juosiantį visą pastatą kaip pusiau skaidrus koridorius kolonų tinklo struktūroje. Be to, atsirado ir nauja funkcinė struktūra –koridoriai virto judėjimo, laisvalaikio ir poilsio zonomis. Jie išilgai ilgesnės pastato ašies pagyvinti stikliniu fasadu, o ties trumpesniąja tapo arkiniais praėjimais. Fasadai išlieka skaidrūs tiek pirmame, tiek antrame aukšte, šiame yra verandos, įgavusios evakuacijos ir apžvalgos paskirtį.

Atgaivintas istorinis pastatas virto patrauklia viešąja erdve su žaliuojančiu dekoru ir naujomis vitrinomis.

Unikalaus dizaino plytos, skliautinės

lubos, palaipsniui virstančios sieno -

mis, tampa erdve, kurią lankytojai suvokia kaip visumą. Atnaujinę esamas

erdves, architektai taip pat pridėjo ir naują išorinį sluoksnį, juosiantį visą

pastatą kaip pusiau skaidrus koridorius kolonų tinklo struktūroje.

„Hoffmann Kiln“ gamyklos įkūrimas tapo Šanchajaus priemiesčio ekonominės industrializacijos pavyzdžiu. Rekonstruojant „Raudonąją Pudongo krosnį“ išnaudojamos ne tik apleistos pramoninės struktūros kaip istorinės architektūros dalis. Proceso metu erdvė virsta tam tikra šiuolaikinio gyvenimo būdo galimybių išraiška. Senoji krosnis taip pat kuria ir didesnę socialinę vertę“, – kalbėdami apie renovaciją ir jos aktualumą dabarties pasaulyje sako ar chitektai.

Istorinis charakteris naujoje struktūroje

Tradiciniame „Hoffmann Kiln“ krosnies pastate arkų motyvai puošia ir rytinį fasadą. Tiesa, atidengta mūrinė pastato pusė, penkių priekinių arkų proporcija ir mastelis kartu su šlaitiniu stogu labiau primena romaninės bažnyčios architektūrą Italijoje. Nors tokia architektūrinė išraiška ir nebūdinga pramoniniam krosnies pastatui, visgi išsaugomas pagrindinis orientacinis akcentas – aukštas kaminas, identifikuojantis originalią funkciją. Išsaugomos tradicinis mūras, betonas, arkos ir kiti akcentiniai elementai. Pramoninė estetika virto įtraukiančia, atvira ir prieinama viešąja erdve. Pastatą naujam gyvenimui prikėlę architektai subtiliai suderino istorinį charakterį ir šiuolaikinius poreikius.

„Hoffmann Kiln“ gamyklos įkūrimas tapo Šanchajaus priemiesčio ekonominės industrializacijos pavyzdžiu. Rekonstruojant „Raudonąją Pudongo krosnį“ išnaudojamos ne tik apleistos pramoninės struktūros kaip istorinės architektūros dalis. Proceso metu erdvė virsta tam tikra šiuolaikinio gyvenimo būdo galimybių išraiška. Senoji krosnis taip pat kuria ir didesnę socialinę vertę“, – kalbėdami apie renovaciją ir jos aktualumą dabarties pasaulyje sako architektai.

3D spausdinimas

Pastatų rinkoje ši technologija:

kitaip dar vadinama adityvia (pridėtine) gamyba; yra tvari, nes gaminant 3D spausdintuvu praktiškai nelieka atliekų; spausdinti galima šimtą procentų perdirbamais, atliekiniais arba bio plastikais; leidžia kurti sudėtingesnes statinio formas; užtikrina greitesnes statybas; sumažina darbų sąnaudas.

Verskite ir skaitykite

↓

STATYBŲ VIZIONIERIAI LIETUVOJE SUKŪRĖ

DIDŽIAGABARITĮ 3D SPAUSDINTUVĄ

Lina SVALDENIENĖ

Statybų pramonės perversmui reikalingos ne tik investicijos, bet ir drąsi, laiką pralenkianti, netipinė komanda. Būtent tokia yra kantriai jau kelerius metus kartu dirbanti tarpdisciplininė startuolio „Strato Group“ tyrimų grupė. Čia kuriamos

inovacijos yra skirtos statybų sektoriui, kadangi įmonės vadovai turi patirties

nekilnojamojo turto ir inovacijų vystymo srityje, statybų įmonių plėtroje.

/ „Strato Group“ vadovė Beatričė Laurinkutė-Kijevičienė /

„Strato Group“ komandą sudaro specialistai, galintys dirbti tarpdiscipliniškai, jų kompetencijos apima labai įvairias sritis – pastatų konstrukciją, architektūrą, mechaniką ir robotiką, 3D spausdinimą, skaitmeninę statybą BIM, energetiką, didžiuosius duomenis ir dirbtinį intelektą, programavimą, chemiją, mikologiją ir medžiagotyrą. Kelerių metų pastangos duoda rezultatų: tyrėjų komanda sukūrė unikalių produktų ir statybinių medžiagų.

Startuolio kuriamas spausdintuvas skirtas būtent statybų pramonei, nors gali būti pritaikytas ir kitoms industrijoms. Spausdintuvas išskirtinis ne tik savo dydžiu (6x 5x 4 m): jis geba spausdinti keliomis medžiagomis vienu metu. Tai įgalina gaminti tiek labai tvirtas konstrukcijas iš anglies pluoštu sutvirtinto plastiko, tiek medžio plastiko kompozitus kartu su spausdinamomis biopoliuretano putomis.

Labai svarbu ieškoti efektyvesnių, tvaresnių gamybos būdų, ypač statybos pramonėje, kuri ne tik dešimtmečiais atsilieka technologiniu atžvilgiu, bet ir yra viena taršiausių pasaulyje.

3D spausdinimas pakeis atgyvenusias technologijas

Anot „Strato Group“ vadovės Beatričės LaurinkutėsKijevičienės, pastaraisiais metais statybos sektorius susidūrė su įvairiais iššūkiais. Dėl kvalifikuotų darbuotojų trūkumo didėja darbo jėgos sąnaudos, visame pasaulyje trūksta būsto, o klimato kaitos poveikis yra kaip niekada akivaizdus. „Reaguodama į tai, statybų pramonė turi peržiūrėti tradicinius statybos metodus ir plėsti inovacijų ribas“, – įsitikinęs Jokūbas Vaišvila, startuolio technologijų vadovas. Įmonė tikisi, kad jų kuriamas didžiagabaritis 3D spausdintuvas pakeis suvokimą apie spausdintus namus ir adityvią gamybą statybų sektoriuje pavers dar tvaresne ir efektyvesne.

„Labai svarbu ieškoti efektyvesnių, tvaresnių gamybos būdų, ypač statybos pramonėje, kuri ne tik dešimtmečiais atsilieka technologiniu atžvilgiu, bet ir yra viena taršiausių pasaulyje“, – pažymi startuolio įkūrėja. Kuriamu 3D spausdintuvu spausdinami sudėtingų formų elementai galės pakeisti tradicinėje statyboje naudojamus taršius ir brangius sprendimus. „Dėl šių inovacijų gamybos procesai reikšmingai pagreitės, bus taupomas sandėliavimo plotas, o sumažinta konstrukcinio elemento masė padės sumažinti logistikos kaštus“, – pasakoja J. Vaišvila.

„Strato“ gaminiai jau bandomi praktikoje

Pernai tvaresnės gamybos sprendimą vieną didžiausių pasaulyje mišrių medžiagų spausdintuvą turintis startuolis pasiūlė pastatų gamintojui „INHUS“. „Strato Group“ statybų sektoriaus lyderiams iš bioplastiko atspausdino formas fasadų plokštėms lieti.

„Medinę ar metalinę formą mes siūlome keisti forma iš perdirbto plastiko, kuri gali būti perdirbta neribotą skaičių kartų. Mes siūlome perdirbtą plastiką, bioplastiką, kuriame gali būti iki 30 proc. medienos ar kitų bio kilmės medžiagų. Po gamybos proceso mes formą pasiimame, perdirbame ir vėl galime paleisti į gamybą“, – pasakojo startuolio technologijų vadovas. Forma gali būti naudojama net iki dviejų šimtų kartų.

Tokios plokštės gali tapti visiškai nauju produktu rinkoje. Tai įgalina unikalų dizainą pagaminti daug tvariau ir pigiau, suteikia iki tol neturėtą architektūrinę laisvę. „Tokių fasadų pavyzdžių jau galime pamatyti Niujorke, Olandijoje, Šveicarijoje, bet tai vienetiniai projektai, išgarsėję visame pasaulyje. Dabar pasaulines inovacijas galime pasiūlyti ir Lietuvoje, ir vis dar būti vieni pirmųjų Europoje, taikantys šią technologiją“, – teigia įkūrėja B. Laurinkutė-Kijevičienė.

Pirmąjį namą žada dar šiemet

Dirbdami itin didelių gabaritų spausdintuvu ir bandydami įvairias pirmines medžiagas, „Strato Group“ išrado net keletą tvarių medžiagų: kanapių bei šiaudų pluošto plokštes, tinkamas tiek baldų gamybai, tiek statyboms, grybienos plokštes, kurios turi termoizoliacinių ir akustinių savybių, izoliacines poliuretano putas, naudojant biotechnologijas pagamintas iš perdirbto maistinio aliejaus. Šiuo metu „Strato Group“ kuria tvaresnę alternatyvą metalinei armatūrai statiniuose pakeisti. Sudėtingos formos perdirbamo plastiko armatūra, atspausdinta 3D spausdintuvu, būtų kur kas lengvesnė, ekologiškesnė ir nekoroduojanti alternatyva geležiai.

Startuolis contech bendruomenei žada, kad pirmas Baltijos šalyse spausdintas namas atsiras jau šiemet. Jau dabar komanda iš savo sukurtų novatoriškų tvarių medžiagų komponuoja galimo pastato detales. Lengvai transportuojami putų ir plastiko armatūros moduliai galėtų būti užpilami betonu statybos aikštelėje.

tradicinius statybos metodus ir

/

Statybų pramonė turi peržiūrėti

plėsti inovacijų ribas.

„Strato group“ technologijų vadovas Jokūbas Vaišvila /

ORO VĖSINIMAS BE PAPILDOMOS ENERGIJOS

Rolandas KAŽIMĖKAS

Viena svarbiausių off-grid projektų problemų – elektros energijos gamyba, kuri dažniausiai patikima saulės elektrinėms. Tačiau ne mažiau svarbus ir energijos taupymas. Šiais laikais, kai net šaltesnių klimato zonų gyventojai vasarą susiduria su ilgokai trunkančiais alinančiais karščiais, nemažai elektros energijos reikalaujantis oro vėsinimas yra normalus ir pateisinamas poreikis. Siekdami, kad off-grid projektuose oro vėsinimas nebūtų imlus energijai, o gal ir apskritai jos nenaudotų, jų autoriai idėjų ieško senovėje – juk anksčiau, kai jokių oro kondicionierių nebuvo, karštesnio klimato kraštų žmonės žinojo, kaip natūraliai būtų galima vėsinti orą ir kontroliuoti patalpų vidaus temperatūrą. Tam jie naudojo vėjo gaudykles.

Vizual. „Specht Architects“

„Specht

– individualus namas „windCatcher“ turi kelis vėjo ir šviesos gaudymo bokštus, oro vėsinimo tvenkinius ir daug kitų pasyviosios aplinkos kontrolės elementų. Toks vėsinimo principas naudojamas daugiau nei 3000 metų.

Natūrali vėsinimo sistema „windCatcher“

Iš praeities atkeliavusių vėjo gaudyklių technologiją moderniems off-grid namams siūlo JAV gyvenantis architektas Spechtas Harpmanas, teigiantis, kad jo namo su vėjo gaudyklėmis „windCatcher“ idėja skirta apgyvendintų teritorijų dykumėjimo problemai spręsti, kuri bėgant laikui tik didėja. Šis projektas – studijos „Specht Architects“ kuriamo ciklo „Architectures of Diminished Expectation“ dalis. Keistokų formų individualus namas „windCatcher“ turi kelis vėjo ir šviesos gaudymo bokštus, oro vėsinimo tvenkinius ir daug kitų pasyviosios aplinkos kontrolės elementų, kurie gali gana efektyviai reguliuoti patalpų orą, atsižvelgdami į sparčiai besikeičiantį išorinį pasaulį. Nors projektas skirtas karštesnėms JAV valstijomis, pavyzdžiui, Teksasui, kurio sostinėje Ostine ir įsikūrusi minėta architektų studija, pati idėja gali būti pritaikoma ir vėsesnio klimato zonose.

Vėsinimo bokštai nėra šių laikų technologinė naujiena – jie vis dar naudojami Šiaurės Afrikoje, Vakarų Azijoje, juos statė senovės civilizacijos, ypač daug jų buvo Persijoje (dabartinio Irano pietvakariuose), statomi jie ir dabar. Vėjo gaudyklės pritaikomos ir moderniuose pastatuose – įterptos į architektūrą, jos sėkmingai įrodo, kad senieji prisitaikymo prie ekstremalesnio klimato metodai gali būti labai svarbūs ir efektyvūs kuriant šiuolaikinę pastatų aplinką.

ISH ENERGY

Pioneering spirit meets future builder.

Kaip šilumos sektorius gali sėkmingai pereiti prie efektyvaus energijos tiekimo ateities pastatams? Mes turime atsakymus!

Pasaulyje pirmaujanti ŠVOK + vandens paroda

2023 03 13 – 17

Frankfurtas prie Maino

info@lithuania.messefrankfurt.com Tel. +370 52 77 93 54

Architects“ projektas

Architektūrinė instaliacija „Barjeel“. Persijos įlankos regiono vėjo gaudyklių bokštai, kurie šimtmečius buvo naudojami kaip pasyviojo vėsinimo įrenginiai, įkvėpė ne vieną architektą. Dubajuje pastatytas Stambule įsikūrusios architektų studijos „MAS Architecture Studio“ projektas „Barjeel“ – nedidelė vėsesnio oro oazė.

Natūrali oro kaita

Vėjo gaudyklių veikimas remiasi paprastu principu –įkaitęs oras kyla aukštyn, patalpos apačioje sukurdamas žemesnio slėgio zoną, o tai reiškia, kad šią zoną, kurioje ir būna gyventojai, natūraliai gali papildyti šviežias ar atvėsintas oras. Vėsesnis oras į gyvenamuosius kambarius dažniausiai patekdavo iš šaltesnių, žemiau esančių patalpų, tačiau jei norima labiau atvėsinti orą, tam naudotas vanduo, tad po patalpa turėjo būti įrengtas vėsaus gruntinio vandens rezervuaras, kuriame palei vandens paviršių keliaujantis oras atvėsdavo ir pro grindyse esančias ertmes patekdavo į patalpą. Tokios požeminės gruntinio vandens surinkimo ir tiekimo sistemos Persijoje buvo vadinamos kiarizais.

Supaprastintas vėjo gaudyklės veikimo principas parodytas schemoje. Matyti, kad vėjo gaudyklės įrengiamos taip, jog tas pats bokštas tarnautų ir kaip oro padavimo, ir kaip išmetimo sistema, svarbiausia, kad įeinantis oras kontaktuotų su iš apačios atsklindančiu gruntinio vandens atvėsintu oru. Tokia sistema, kai oras paduodamas ir iš hidrotechninio rezervuaro, ir iš bokšto, leidžia reguliuoti vėsinimo intensyvumą, atsižvelgiant į

aplinkos sąlygas, pavyzdžiui, esant vėsesniam aplinkos orui, galima uždaryti apatines sklendes ir tiekti orą tik iš bokšto.

Įvairiose šalyse daugėjant vėjo gaudyklių, keitėsi jų konstrukcija: atsirado vienkryptės, dvikryptės, daugiakryptės gaudyklės, o kai kuriais atvejais buvo statomi cilindriniai bokštai. Ne visada aušinimui naudotas vanduo, tačiau tuomet vėsinimas nebūdavo efektyvus –greičiau tai vėdinimo, o ne vėsinimo sistema.

Vėjo bokšto vėsinimo sistemai nereikia papildomos energijos – užtenka tik vėjo ir tekančio gruntinio vandens. Vėjo kryptis visiškai nesvarbi – jau persai mokėjo statyti tokius vėjo gaudymo bokštus, kurie efektyviai veiktų pučiant bet kurios krypties vėjui. Tačiau pasižiūrėjus tiek į bokšto veikimo, tiek į „windCatcher“ namo schemas, nesunku suprasti, kad nors tokie projektai labai gražiai papildo off-grid filosofiją, jų įrengimas brangus, ypač dėl būtinybės po namu įrengti tekančio vandens hidrotechninę sistemą. Galbūt dėl to „Specht Architects“ kuriamo namo „windCatcher“ idėja vis dar neįgyvendinta.

Nuotr. Laurian Ghinitoiu

Išmetimo anga

Vėsinimo bokšto veikimas. Bokštas, tarnaujantis ir kaip oro padavimo, ir kaip išmetimo sistema, rūsyje sukuria žemo slėgio zoną, į kurią įtraukiamas vandens atvėsintas oras. Tam po pastatu įrengiama požeminė vandens surinkimo galerija – kiarizas.

Vėjo gaudyklės bokštas

Padavimo anga

Šaldomas rūsys

Žemo slėgio zona

Gruntas Gruntas

Gruntinio vandens atšaldytas oras

Į kiarizą (požeminę hidrotechninę sistemą) tiekiamas oras

Kiarizu tekantis gruntinis vanduo

Gruntas

Vėjo kryptis

Nuotr. istock.com

Vėjo gaudyklės jau 3000 metų naudojamos Persijos įlankos regione, Šiaurės Afrikoje. Vėjo gaudyklių bokštai skiriasi: skirtingos formos, bokštų aukštis angų skaičius ir jų plotas.

Realaus proveržio nėra

Vėsinimo galimybes nagrinėjantys ekspertai sako, kad drąsiai galima sakyti, jog Arabų šalyse, Šiaurės Afrikos regione naudoti natūralaus vėdinimo ir vėsinimo įrenginiai dabartinėje statybų pramonėje vis dar neranda vietos, išskyrus vienetinius atvejus. Ir nors vėjo gaudyklių koncepcija Didžiojoje Britanijoje domimasi jau 30 metų bei bandoma idėjas pritaikyti komerciškai, realaus proveržio nėra. Nepaisant to, kad naudoti tokią pasyviąją vėdinimo ir oro vėsinimo sistemą labai svarbu kovojant su dabartiniais pasaulio iššūkiais bei klimato kaita, projektuojant naujus pastatus vėjo gaudyklės galimybė dažniausiai net nesvarstoma. Klaidinga manyti, kad vėjo gaudykles verta įrengti tik karšto klimato zonose. Toks stereotipinis požiūris neskatina tyrimų, kurie galėtų atskleisti šios pasyviosios vėdinimo sistemos efektyvumą.

Vėjo gaudyklės jau 3000 metų naudojamos karštuose ir sausringuose regionuose, ypač Persijos įlankos regione, t. y. Irane, Irake, Dubajuje, Katare ir kitose Arabų šalyse, taip pat Šiaurės Afrikoje, t. y. Alžyre, Egipte ir kitur. Šiuose regionuose ši pasyvioji priemonė buvo pagrindinė vėsinimo sistema. Technologijos veikimo principas nėra labai sudėtingas, tačiau pačios vėjo gaudyklės labai skiriasi: skirtingos jų formos, skirtingas bokštų aukštis ir skaičius, angų skaičius ir jų plotas – visa tai priklausė tiek nuo pastato struktūros, tiek nuo pastatą ir jo vėdinimą projektavusio architekto. Kai kurie mokslininkai teigia, kad, nepaisant visų vėjo gaudyklių pranašumų, yra ir nemažai trūkumų, nes visą sistemą reikia apsaugoti nuo vabzdžių ir dulkių. Visos senovinės gaudyklės tokios apsaugos neturėjo. Be to, jei visiškai nėra vėjo, sistema neveikia. Net skirtingose vietovėse ji veikia labai skirtingai: įrengta ant kalno gali sėkmingai vėdinti ir vėsinti patalpas, o štai dauboje dažnai veiks neefektyviai.

Vėjo gaudykles turintis Melburno pastatas „Council House 2“. Lyginant su to pat dydžio kompleksais, šio pastato elektros energijos suvartojimas mažesnis 85 proc., dujų – 87 proc., į aplinką išmetama tarša mažesnė 13 procentų.

Nuotr. unsplash.com Nuotr. flickreview.com

Naujos galimybės

Vėjo gaudyklės Persijos įlankos regione vadinamos Baud-Geer, o Egipto architektūroje – Malqaf. Aukščiausia

33,80 m senovinė vėjo gaudyklė išlikusi Irano mieste Jazde, kur šių gaudyklių yra labai daug. Jos aukštis priklausė ne tiek nuo technologinių reikalavimų, kiek nuo pastato savininkų turtų ir socialinės padėties. Vis tik aukštesnės gaudyklės buvo pranašesnės, nes, padidinus vėjo gaudyklės aukštį, ji pasiekdavo aukščiau esančius vėjus, į pastato vidų atnešdavo mažiau dulkių.

Bet senieji principai tikrai nepamiršti – statytojai vis dažniau ryžtasi pritaikyti vėjo gaudyklių koncepciją, jų pagrindu kurdami visiškai modernias sistemas. Pavyzdžiui, Kataro universitetui Dohoje buvo pasiūlyti nauji vėjo gaudyklių sprendimai, kurie skyrėsi nuo esamų senovinių.

Naujos technologijos suteikė vėjo gaudyklėms naujų galimybių: jose sumontuotos sklendės, įvairių tipų jutikliai, ventiliatoriai. Modernios vėjo gaudyklės yra automatinės, atsižvelgiant į pastato poreikius, reguliuojančios oro temperatūrą, drėgmę, srautą. Kai kuriuose iš šių

naujų projektų integruojamos ir energijos nereikalaujančios natūralaus apšvietimo sistemos.

Kompaktiškos vėjo gaudyklės gali būti montuojamos ant individualaus namo stogo kaip atskira natūralios ventiliacijos sistema arba integruotos į esamą ventiliacijos sistemą. 2006 m. Melburne, Australijoje, iškilęs pastatas „Council House 2“ apskritai yra didelė vėjo gaudyklė, jame sumontuota daugybė itin modernių vėjo gaudyklių.

Be abejo, vėjo gaudyklės niekada netaps dominuojančia vėsinimo ar vėdinimo sistema, tačiau jokių abejonių, kad sulauksime įdomių su šia technologija susijusių off-grid projektų, nes natūralus vėdinimas ir vėsinimas ne tik ekologiškesnis, bet ir ekonomiškesnis, be to, jis priklauso nuo natūralių išorinių veiksnių, tokių kaip vėjas ir patalpos bei jos aplinkos temperatūra.

Tyrimai parodė, kad tankiai apgyvendintose vietovėse, kur vėjo cirkuliacija ribota, vėdinimo bokštai iš tikrųjų yra veiksmingesni už atidarytus langus.

Neapsiriksite Irano miestą Jazdą pavadinę senovinių vėjo gaudyklių sostine. Čia pastatyta ir aukščiausia 33,80 m vėjo gaudyklė.

betonas

Šiame „Statybos ir architektūros“ leidinyje pagrindinis dėmesys tenka betono temai.

Tarsi tik dar viena statybinė medžiaga, o galbūt visai netikėta meninė priemonė mūsų aplinkai kurti? Betonas, sulaukiantis tiek daug liaupsių ir skeptiškų komentarų, laikomas viena populiariausių statybos medžiagų tiek dėl ilgaamžiškumo, tiek dėl kainos, o kai kurių architektų aukštinamas kaip daug galimybių atveriantis kūrybos būdas. Neišsenkant tvarumo ir ekologijos temoms, betono vaidmuo tampa itin nemenkas: vertinami ne tik betono estetiniai akcentai, bet ir jo poveikis aplinkai.

Šiame leidinyje mes supažindiname su:

Betono galimybėmis architektūros kūryboje

3D spausdintų namų perspektyva ateityje

Amžini debatai: tvari ar netvari medžiaga?

Betono kokybės vertinimu

Betono panaudojimu šiuolaikiniuose interjeruose

3D SPAUSDINTI PASTATAI NEKYLA DĖL TEISINĖS BAZĖS VAKUUMO

Lina SVALDENIENĖ

Jei Lietuvoje šiuo metu kažkas, ar fizinis asmuo, ar nekilnojamojo turto vystytojas, ar organizacija, panorėtų pasistatyti 3D spausdintą namą, tai būtų išties sudėtinga, o greičiausiai ir neįmanoma. Nors Lietuvos projektuotojai ir konstruktoriai neturi darbo su adityvios gamybos metodais patirties, tai nebūtų pati esmingiausia kliūtis: greičiausiai sumanymo nepavyktų įgyvendinti negavus statybos leidimo.

Leidimo nėra – statyba savavališka

Pastačius statinį be statybos leidimo, galėtų užvirti teisminiai procesai, kurie galiausiai baigtųsi nugriovimu. O esminis dokumentas, leidžiantis statybas, negali būti išduotas todėl, kad 3D spausdinimas iki šiol nėra įteisintas jokiuose Lietuvos teisės aktuose. Nėra teisinės bazės, nėra ir specialistų patirties. Tačiau tai būdinga ne tik mūsų šaliai – pastatų 3D spausdinimo patirtis maža visame Senajame žemyne.

Pasaulyje atspausdintus pastatus jau galima skaičiuoti ne vienetais, o dešimtimis, bet tai labiau ne komerciniai, o bandomieji projektai. Šie pastatai atsirado

siekiant išbandyti technologiją bei patikrinti, kaip tokiuose namuose jaučiasi žmonės. Dėl to Kauno technikos universiteto (KTU) tyrėjas dr. Vitoldas Vaitkevičius, vadovaujantis su 3D technologija susijusiems mokslo projektams, svarsto, kad mažiau kliūčių turėtų iškilti siekiant atspausdinti pastatą ne gyvenimui ar veiklai vykdyti, o bandymams ir eksperimentams atlikti, mokslo ir tyrimų tikslais. O tirti išties yra ką, pradedant šiluminių nuostolių eksperimentais, baigiant socialinių mokslų tyrimais apie potencialių gyventojų būseną tokiuose gyvenamuosiuose namuose.

3D spausdinto namo prototipas. Architektai MArio Cucinella Architects.

3D spausdintas namas House Zero. Architektai ICON.

Nuotr. Casey Dunn.

Perimsime jau sukurtus standartus

Mokslininkas prisimena ir prieš porą metų viešintą iniciatyvą spausdinti individualių namų kvartalą pakaunėje: šiandien toje vietoje išties kyla namai, bet jie statomi įprastiniais būdais. „Nėra taip, kad niekas šia technologija nesidomi, yra tam pasiruošusių žmonių, ir galų gale namas bus atspausdintas“, – tiki mokslininkas. Tiesiog investuotojai nėra pasirengę laukti, kol įvyks teisinės bazės pokyčiai. Kad kokie nors dokumentai būtų ruošiami, kol kas taip pat negirdėti.

Kas imsis iniciatyvos ir propaguoti 3D spausdintų namų reglamentavimą teisinėje bazėje? Greičiausiai, V. Vaitkevičiaus spėjimu, tai nebus nekilnojamojo turto vystytojai: „Manau, kad investuotojai vertina rizikas, laiką ir savo darbą, ir jeigu šiuo metu vystyti projektą paprasčiau kitais būdais, jie tą ir daro. Iniciatyvų keisti, papildyti statybas reglamentuojančius teisės aktus labiau tikėčiausi iš startuolių, mokslininkų komandų ar verslininkų grupių, kurie bando tą technologiją stumti į priekį.“

V. Vaitkevičius yra tikras, kad Lietuva nebus pirmoji, sukursianti standartus 3D spausdintų pastatų statybai: kol kas nėra nei oficialiems standartams būtinos projektavimo bazės, nei medžiagų bandymų. Greičiausiai standartus perimsime, kai jie bus sukurti ir adaptuoti Europos Sąjungoje.

Gera naujiena iš RILEM

KTU mokslininkas dalijasi gera naujiena visiems 3D spausdinimo statybų entuziastams: Tarptautinė statybos medžiagų, sistemų bei konstrukcijų laboratorijų ir

ekspertų asociacija RILEM prieš keletą savaičių pateikė pirmines standartų užuomazgas. Įtakinga organizacija jau ruošia techninę dokumentaciją standartams, kurie bus skirti 3D spausdintų pastatų savybių bandymams.

Devyni dokumentai apibrėš, kaip turėtų būti bandomos tokios pastato savybės kaip stiprumas, ilgaamžiškumas ir kitos. „Tai dar neoficialu, tai yra parengiamoji būsena, – atkreipia dėmesį V. Vaitkevičius. – RILEM žmonės svarsto, kas turėtų būti įtraukta, paliesta, kaip turėtų būti bandoma, o tada jau paruoštus dokumentus išduoda nacionaliniams standartizacijos biurams ar kitoms šalyje atsakingoms institucijoms, kad šios juos adaptuotų ir priimtų kaip standartus. Taigi pirmas realus žingsnis jau yra.“

Pasaulyje specialistams gerai žinoma organizacija RILEM, pateikdama paruoštuką, gerokai palengvina darbą nacionalinėms institucijoms. Net ir didžiosios šalys, tokios kaip Vokietija ar Prancūzija, neskuba reglamentuoti pastatų spausdinimo ir linkusios laukti, kol bus padaryti pirmieji žingsniai.

V. Vaitkevičius svarsto, kad teisinės bazės nebuvimas ir yra pati didžiausia kliūtis iniciatyvoms. Ją išsprendus, tikrai atsirastų investuotojų, kurie finansuotų statybas 3D spausdintuvu, šį statybos būdą viešintų ir propaguotų bei stebėtų jo sėkmę visuomenėje.

3D spausdinimo technologijai dirva įsišaknyti statybose purenama su kiekviena mokslo ir verslo iniciatyva: ateičiai itin svarbios mokslo įstaigų steigiamos laboratorijos, atliekami tyrimai, bendradarbiavimas su kolegomis užsienyje ir verslo vykdoma mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikla.

Contech startuolis „Hyperion Robotics“, energetikos milžinė „Iberdrola“ ir statybų sektoriaus kompanija „Peikko“, turinti verslo šaką ir Lietuvoje, kartu įgyvendino pramonės, infrastruktūros, jūrų statybos projektams skirtų 3D spausdintų pamatų bandomąjį projektą. Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros komandos sukūrė betoninius pamatus, kurie buvo panaudoti bandomajame projekte, įmonės „Iberdrola“ objekte.

„Bandomajame projekte įvertinome galimas sąnaudas ir rizikas masiniu būdu gaminant 3D spausdintus pamatus. Pirminiai rezultatai nuteikia optimistiškai ir projekto šalys preliminariai sutarė bendradarbiauti ateityje“, – komentavo Paulius Bulota, UAB „Peikko Lietuva“ direktorius.

3D spausdinimas optimizuoja betoninių pamatų gamybą – šiam produktui panaudota net 75 proc. mažiau betono, palyginti su tradiciniais betoniniais pamatais. Vadinasi, mažėja C02 emisijos ir sąnaudos, o pamatai pagaminami greičiau. Norminiai dokumentai 3D spausdintų pamatų kol kas nereglamentuoja nei vienoje iš bandyme dalyvavusių įmonių šalių, tačiau tai neužkerta kelio toliau vystyti ir plėtoti tiriamąją veiklą, pavyzdžiui, kuriant 3D spausdintus pamatus visuomeniniams ar gyvenamiesiems pastatams.

„Peikko“ mano, kad 3D technologijos turėtų tobulėti ir vystytis. Siekiant sėkmingai panaudoti betoną, tikrai reikės inovatyvių metalinių detalių, kurias „Peikko“ ir pasiruošusi kurti kartu su partneriais“, – apibendrino P. Bulota.

DAUGYBĖ BETONO PRIVALUMŲ IR VIENAS TRŪKUMAS

BETONO POVEIKIS

APLINKAI IR KAIP JĮ

SUMAŽINTI

Betonas yra plačiai naudojama statybinė medžiaga, žinoma dėl savo tvirtumo, ilgaamžiškumo ir universalumo. Tačiau betono gamyba smarkiai veikia aplinką, nes jos metu išsiskiria daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir naudojami gamtos ištekliai. Todėl statybų pramonėje vis daugiau dėmesio skiriama betono tvarumui. Tyrėjai to siekia eksperimentuodami betono sudėtimi, gamintojai – efektyvindami gamybos procesą, o projektuotojai –optimizuodami betono naudojimą statinių projektuose.

Lina SVALDENIENĖ

Perdirbtos medžiagos

Vienas iš būdų padaryti betoną tvaresnį yra naudoti perdirbtas medžiagas. Naudojant antrines žaliavas, reikia mažiau pirminių medžiagų ir energijos, reikalingos joms išgauti ir apdoroti. Be to, naudojant perdirbtas medžiagas, mažėja atliekų, patenkančių į sąvartynus.

Dažniausiai betono tvarumui pagerinti naudojamas arba perdirbtas užpildas, arba perdirbtas vanduo. Perdirbtas užpildas gaminamas iš smulkinto betono ir gali būti naudojamas pakeisti natūraliam užpildui betono mišiniuose. Vietoj gėlo vandens kai kada betono gamyboje gali būti naudojamas išvalytas nuotekų vanduo.

Rimvydas Kaminskas, Kauno technikos universiteto (KTU) Silikatų technologijos katedros profesorius, pažymi, kad Lietuvoje yra ne viena įmonė, smulkinanti griovimo atliekas, tad perdirbtas betonas tikrai naudojamas. Kelių statyboje smulkintas panaudotas betonas beriamas kaip gruntas ir tampa naujo kelio pagrindu, tačiau perdirbtą betoną tikrai galima naudoti pakartotinai ir kaip užpildą betono gamyboje.

Perdirbtas vanduo tyrėjui taip pat skamba kaip įmanoma alternatyva, tačiau Lietuvoje nuotekų vanduo betono gamybos procesuose greičiausiai nenaudojamas ir tyrimų apie jį R. Kaminskui daryti neteko.

Cemento gamybai naudoja opoką

Profesorius atkreipia dėmesį, kad, be minėtų būdų, yra dar keletas strategijų, kaip paversti betoną tvaresne medžiaga. Pavyzdžiui, vietoj portlandcemenčio naudojamos alternatyvios rišamosios medžiagos, žematemperatūriai cementai, dažnai vadinami belitiniais cementais, ir gaminami geopolimeriniai betonai.

Dar viena kryptis yra gaminių kietinimas CO2 aplinkoje. Anglies dvideginis, išlekiantis iš cemento gamyklų, yra sugaudomas ir koncentruojamas, o toje aplinkoje kietinami gaminiai. Vis dėl to pati perspektyviausia strategija Lietuvoje yra papildomųjų cementinių medžiagų (PCM) naudojimas. PCM galima pakeisti dalį cemento betone, sumažinant bendrą betono poveikį aplinkai.

„Vienintelė Lietuvoje veikianti cemento gamykla šiuo metu naudoja naudingąją iškaseną, vadinamą karbonatine opoka. Mes Lietuvoje jos turime labai daug, ji kasama atviru būdu prie Stoniškių miestelio, Šilutės rajone, – pasakoja mokslininkas, – tai labai į klintį panaši uoliena, kurioje yra gana nemažai amorfinio silicio oksido, o kita dalis yra kalcio karbonatas. Ši medžiaga yra tikrai gana gerai ištirta, bet buvo labai ilgai nenaudojama. Pernai karjeras atgaivintas ir šiuo metu naudojamas „Akmenės cemento“. Opoka pakeičiama iki 20 proc. klintinio cemento.“

Cemento klinkeris degamas 1450 laipsnių temperatūroje, o opoką pakanka iškasti, sumalti ir įdėti į cementą. Išvengiant papildomų cementinių medžiagų

Nuotr. Gino Dabašinsko

degimo aukštoje temperatūroje, sutaupoma ir finansiniu, ir poveikio aplinkai požiūriu: sumažėja CO2 išmetimai ir energinės sąnaudos.

Papildomos cementinės medžiagos

PCM gali būti ne tik uolienos, bet ir moliai, apdirbimo pramonės procesų atliekos, pelenai ir kt. Jos ne tik daro betoną tvaresnį, bet ir turi teigiamos įtakos svarbioms betono savybėms: jis tampa stipresnis ir ilgaamžiškesnis.

Pasak profesoriaus R. Kaminsko, vien KTU tiriama bent 30 skirtingų papildomųjų medžiagų. „Iš esmės viską, kas pasižymi tam tikromis savybėmis, galima paversti papildomosiomis medžiagomis. Tam skirta daug tyrimų, ir magistrinių, ir daktaro disertacijų. Pavyzdžiui, maistinio aliejaus gamybos metu jam skaidrinti naudojamas peptidinis molis. Tarpiniame etape aliejus sumaišomas su moliu, paskui filtruojamas, o molis sugeria spalvas ir visa kita. Tas molis yra labai geras, o yra išpilamas. Jį šiek tiek pakaitinus, puikiausiai tiktų į cementą, ir tą mes jau esame nustatę“, – pasakoja Cheminės technologijos fakulteto tyrėjas.

Žinoma, patraukliausios medžiagos yra tos, kurių nereikia degti. Tačiau ir termiškai aktyvuoti moliai, kurie degami maždaug 700 laipsnių, t. y. perpus žemesnėje negu cemento klinkeris, temperatūroje, taip pat padeda sutaupyti daugybę energijos ir sumažinti CO2 emisijas.

Visiems ekonomiškai naudinga

Kitos universitete tyrinėtos medžiagos apima naftos krekingo katalizatorius iš „Mažeikių naftos“ ar šiuo metu intensyviai tiriamus biokuro katilinių lakiuosius pelenus.

Lakieji pelenai yra anglimi ir biokuru kūrenamų elektrinių šalutinis produktas. Be lakiųjų , yra keletas kitų rūšių pelenų, kuriais galima pakeisti dalį cemento betone ir pagerinti jo tvarumą: tai dugno pelenai (šalutinis produktas deginant nerūšiuotas atliekas atliekų perdirbimo gamyklose), ryžių lukštų pelenai (ryžių lukštų degimo produktas, kuriame gausu silicio dioksido ir juo galima pakeisti dalį cemento betone), natūralus pucolanas (natūralios medžiagos, kurių galima rasti vulkaniniuose pelenuose, molinguose dirvožemiuose, skalūnuose ar dumblo akmenyje), metakaolinas (pucolano rūšis, gaminama kaitinant kaolino molį iki aukštos temperatūros) ir kiti.

Cemento gamintojai nepaprastai suinteresuoti dalį cemento pakeisti kitomis medžiagomis, nes taršos mokesčiai yra labai dideli, o mažinti energijos sąnaudas šiandien aktualu kaip niekada anksčiau.

PCM svarbios ne tik cemento gamintojams, jų vystymas strategiškai reikšmingas ir valstybei. Tai rodo Lietuvos mokslo tarybos skelbtas konkursas biokuro pelenų naudojimui betonuose tirti, kurį laimėję KTU mokslininkai turės atlikti iki kitų metų pradžios. Galiausiai, visos biokuro katilinės taip pat yra suinteresuotos, kad lakieji pelenai, jų veiklos šalutinis produktas, būtų panaudoti, o ne išvežti į sąvartyną ir apmokestinti.

Efektyvus gamybos procesas

Ne tik betonui naudojamos medžiagos, bet ir pats gamybos procesas gali būti tvaresnis. Tai galima pasiekti cemento krosnyse naudojant alternatyvų kurą, pavyzdžiui, biomasę. Tai taip pat galima efektyvinti gamybos procesus, kad būtų sunaudojama mažiau energijos ar vandens.

Optimizuotas betono naudojimas

Galiausiai, projektuotojai gali optimizuoti betono kiekį statybose dar planavimo stadijoje. Betono statinyje mažėja renkantis mišrias konstrukcijas, tinkamus kietėjimo metodus, naudojant betoną kartu su kitomis medžiagomis. Šios priemonės prisideda prie bendro pastato tvarumo.

Nors šiandieninis statybų sektorius sunkiai įsivaizduojamas be betono, šiai svarbiai statybos medžiagai tenka griežta kritika dėl neigiamo poveikio aplinkai. Tačiau visame betoninio statinio gyvavimo cikle, skaičiuojant nuo pat cemento gamybos iki statinio išmontavimo ir pakartotinio panaudojimo, įmanoma pritaikyti žiedinės ekonomikos principus. Kai į procesą įsitraukia valstybė, mokslininkai, gamintojai, energetikai ir inžinieriai bei architektai, kiekvienas jų savo indėliu gali ne tik sumažinti neigiamą betoninės statybos pėdsaką, bet ir prisidėti prie išteklių taupymo, atliekų tvarkymo ir kurti pastatų fondą, kuris turės vertę netgi tada, kai baigsis jo gyvavimo ciklas.

Cemento gamintojai nepaprastai suinteresuoti dalį cemento pakeisti kitomis medžiagomis, nes tai padeda sumažinti taršos mokesčių naštą ir energijos sąnaudas.

Betono

kelias

ilgaamžiškumo ir tvarumo link

Ekologija, aplinkosaugos problemos ir tvarumas yra šių dienų aktualijos. Jungtinių Tautų Gyventojų ir vystymosi komisijos (angl. United Nations Commission on Population and Development) teigimu, tvarumas – dabarties poreikių išpildymas nepakenkiant ateities kartų galimybėms išpildyti savuosius. Visos sritys pasaulyje turi tapti tvarios ir tai yra būtinybė.

Tokia sritis yra betono gamybos pramonė. Betonas – viena pagrindinių statybinių medžiagų ir ateityje jo naudojimas neišvengiamas dėl ilgaamžiškumo, ekonomiškumo ir žaliavų prieinamumo. Be to, betono būtų sunku atsisakyti, kai jo pramonė išvystyta visame pasaulyje.

UAB „Betono centras“ – viena didžiausių prekinio betono gamintojų Lietuvoje. Gamyboje naudojamos tik sertifikuotos medžiagos. Betono mišinių kokybė tikrinama naudojant naujausią šiuolaikinę laboratorinę įrangą ir laikantis ISO kokybės sistemai keliamų reikalavimų.

(Ne)tvarus betonas

Betono gamyboje, kaip ir kitose srityse, keliami tie patys klausimai ir skiriama daug dėmesio tvariai plėtrai. Tvarumas – tai aplinkos tausojimas, optimalus žaliavų naudojimas ir energijos išteklių mažinimas. Betono gamybos pramonėje itin svarbu optimaliai

naudoti žaliavas ir ieškoti medžiagų, kuriomis būtų galima pakeisti tradicines žaliavas gaminant mišinius. Gamyboje cemento sunaudojama gana daug, o tai daro neigiamą įtaką aplinkai, kadangi ši pramonė yra viena iš šakų, reikšmingai prisidedančių prie klimato atšilimo. Skaičiuojama, kad ši pramonė išskiria apie 8 proc. viso pasaulio anglies dioksido. Tiek mokslininkai, tiek verslo atstovai ieško medžiagų, kuriomis būtų galima cementą pakeisti.

Betono tobulėjimas

Vienas iš būdų sumažinti naudojamo cemento kiekį yra keisti jį papildomomis cementinėmis medžiagomis (SCM). Tai tokios medžiagos kaip aukštakrosnių šlakai, lakieji pelenai, skalūnai ar metakaolinas. Tokių vietinių žaliavų Lietuvoje neturime, tad jas tenka importuoti iš užsienio, o tai apsunkina planavimo darbus ir išaugina gamybos sąnaudas.

Kitas būdas – betono gamyboje naudoti sudėtinius cementus, kuriuose yra papildomų cementinių medžiagų. Ši cemento sudėtis pasižymi mažesniu klinkerio kiekiu, o tai yra draugiškiau gamtai, naudojant juos gamyboje betonas tampa tvaresnis. Šis būdas yra paprasčiausias ir lengviausiai įgyvendinamas, norint betono gamybą padaryti palankesnę aplinkai. Sudėtinių cementų pasirinkimas Lietuvoje yra ribotas ir siauras, jie nėra tinkami visoms betoninėms konstrukcijoms.

Betoną paversti tvaresniu galima mažinant natūralius užpildus, keičiant juos perdirbtais. Jie gali būti gaminami iš perdirbto betono ar kitų perdirbtų statybinių medžiagų, tačiau tai nėra pats efektyviausias būdas. Norint sumažinti betono daromą žalą aplinkai, svarbu užtikrinti, kad tvaresnis betonas ir jo gaminiai taip pat būtų tvirti ir ilgaamžiai kaip ir įprastas betonas, neatsirastų dažnesnis poreikis keisti konstrukcijų ir apdailos.

Nuotr. Alexander Abero unsplash.com

BETONAS ARCHITEKTŪROJE: KAIP SPRĘSIME APIE JO KOKYBĘ?

PAVIRŠIAUS VIZUALINIS VERTINIMAS

2022 m. sausio–vasario numeryje rašėme apie tam tikras betono kaip architektūros priemonės naudojimo specifikas – įprastinių ir lygių paviršių su specialiais reikalavimais leistinus nuokrypius, kurie pateikti Lietuvos standarte (LST 2015:2020 „Surenkamieji betoniniai gaminiai. Paviršiaus išvaizdos charakteristikos ir jų tikrinimo metodai“). Įduba, gumbas, griovelis, rumbas ir pakopinis nevientisumas yra priskiriami prie paviršiaus charakteristikų, kurias galima pamatuoti tam skirtomis priemonėmis ir įvertinti nuokrypį. Šį kartą norime pakalbėti apie vizualinę betono vertinimo specifiką, kuri yra nepamatuojama.

M. DAUKŠYS , Kauno technologijos universitetas

Kai paviršius apibūdinamas vizualiai vertinant struktūrą, tekstūrą ar spalvų variaciją, kalbama apie paviršiaus charakteristikas, kurių negalima pamatuoti pagal standarte paviršiaus kategorijai ar nuokrypiams keliamus reikalavimus. Prie nepamatuojamų paviršiaus charakteristikų yra priskiriamos šios ypatybės.

1. Paviršiaus struktūra

Ji apibūdinama dviem būdais: lytėjimu ir apžiūrint. Vertindami lytėjimu ir pirštais braukdami per paviršių, patiriame tam tikrą pojūtį, atpažįstame lygumą, grublėtumą, šiurkštumą ar tam tikrą raštą. Apžiūrėdami gaminį iš arti (1–2 m atstumu), matome paviršių: lygų, grublėtą, banguotą ar raštuotą.

3. Spalvų varijavimas

Tai betono atspalvių skirtumai tame pačiame arba keliuose gaminiuose. Vizualinio vertinimo metu į gaminių paviršius žiūrima iš didesnio atstumo, kad būtų galima palyginti atskirų elementų spalvą.

Vizualinio vertinimo metu į gaminio paviršiaus struktūrą žiūrima iš didesnio nei 20 m atstumo. Tekstūra keičiasi priklausomai nuo atstumo stebint, meteorologinių oro sąlygų: saulėtą dieną ji matoma vienaip, apsiniaukusią – kitaip, lietui lyjant vaizdas gali dar labiau kisti.

2. Paviršiaus tekstūra

Taip pat galimi matomi paviršiaus vizualiniai pokyčiai, pasireiškiantys eksploatuojant. Gaminio, kuris pagamintas iš įprastinio ar spalvoto betono, paviršiaus tekstūros ir struktūros pokyčiams įtakos gali turėti ir vėlesniuoju eksploatavimo periodu pasireiškiantys veiksniai, neturintys įtakos gaminių ilgaamžiškumui ir nelaikomi neatitiktimi.

4. Karbonatinės apnašos gaminio paviršiuje

Betono gaminių paviršiuje išsiskyrusios kalcio karbonato baltos apnašos, kurios susidaro reaguojant perteklinėms kalkėms su anglies dioksidu.

5. Plyšiai, kurių plotis neviršija standarto EN 1992-1-1, 7.1N lentelėje pateiktų reikalavimų

Plyšiai dėl cheminio susitraukimo gaminyje dažniausiai atsiranda virš armavimo. Pasireiškus plyšiams dėl plastinio susitraukimo, gaminio paviršiuje susidaro neprognozuojamų plyšių. Atsiradus plyšiams dėl džiūstamojo susitraukimo per visą gaminio skerspjūvį, jie laikui bėgant didėja.

6. Armatūros vaizdo atsikartojimas gaminio paviršiuje Akivaizdi armatūros padėtis matoma suformuoto gaminio paviršiuje, paprastai kaip tamsesnės linijos.

Galimi ir kiti matomi paviršiaus vizualiniai defektai, pasireiškiantys surenkamųjų gaminių gamybos metu, kurie nelaikomi neatitiktimi.

7. „Užpildų skaidrumas“ gaminio paviršiuje

Gaminio paviršiuje matomas margas šviesesnių ir tamsesnių plotų (dėmių), kurie pagal savo formą ir dydį atkartoja stambiųjų užpildų atvaizdą, vaizdas.

8. „Cementinio pieno“ dėmės, kurios pasireiškia dėl formos nesandarumų, kai vandens ir smulkiųjų betono sudedamųjų dalelių mišinys pratekėdamas pro plyšius formose palieka gaminio briaunose matomas dėmes arba nelygų grublėtą paviršių.

9. Formos faneros sluoksnių įspaudas betono paviršiuje Faneros sluoksniams liečiantis su betonu gaminio paviršiuje susiformuoja faneros sluoksnių įspaudas, kuris dažniausiai nėra matomas eksploatacijos metu.

10.

Tai dviejų formos lakštų sandūros vieta, besiliečianti su betonu, gaminio paviršiuje suformuojanti sandūros žymę.

Vizualinio vertinimo metu nustatyti gaminio paviršiaus, kuris matomas per eksploataciją, defektai yra priskiriami prie nereikšmingų, neturinčių įtakos gaminio laikomajai galiai ir ilgaamžiškumui. Įprastiniuose gaminio paviršiuose, kuriems nėra keliami specialūs reikalavimai ir kuriuos galima glaistyti, remontuojant nereikšmingus paviršiaus defektus, spalvai nėra taikomi apribojimai. Tokiuose paviršiuose taip pat gali pasitaikyti ir atspaudų žymių nuo formos sandūros. Tačiau specialiuose paviršiuose, kuriems keliamas bent vienas iš reikalavimų, susijusių su spalva, tekstūra ir struktūra, remontuojant nereikšmingus paviršiaus defektus, tiek glaisto, tiek remontinio mišinio spalva turi būti suderinta su klientu. Tikėtina, kad nauja gaminio spalva nebus identiška originaliajai. Tokiuose paviršiuose atspaudų žymės nuo formos sandūrų taip pat turi būti suderintos su klientu.

Siekiant suderinti kliento lūkesčius su gamintojo galimybėmis ir išvengti tam tikrų nesusipratimų reikėtų remtis etaloninių pavyzdžių (angl. „mockup“) gamyba, kuri taikoma gaminiams su specialiaisiais paviršiais. Tokie pavyzdžiai parodo gamintojo galimybes paruošti tokį produktą, kuris atitiktų kliento lūkesčius, susijusius su gaminio tekstūra, struktūra ir (arba) spalvų varijavimu.

LITERATŪRA

LST 2015:2020 Surenkamieji betoniniai gaminiai. Paviršiaus išvaizdos charakteristikos ir jų tikrinimo metodai. https://www.lsd.lt/

Formos sandūra

Nauja

1 Rygos uostas, anglies iškrovimo rampa

2 „Teltonikos“ administracinio pastato požeminė dalis

3 Mokslo muziejus Kaune, Nemuno saloje

4 Valymo įrenginiai

Sparčiai populiarėjantys sistemos BETOCRETE®-C kristaliniai betono priedai žinomi tiek Baltijos ir Skandinavijos, tiek Pietų ir Vakarų Europos šalių, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Kinijos ir kitose rinkose. Siekdami geriausio efektyvumo, šių priedų gamintojai, Vokietijos kompanija

„Schomburg GmbH & Co KG“, juos nuolatos tobulina.

Kas tai ir kodėl reikalinga?

„Sistemos BETOCRETE®-C kristaliniai priedai atnaujinami ne tik gamintojų, –sako UAB „Schomburg Baltic“ vadovas Gytis Jonas Vitkus. – Bendradarbiaudami su mokslininkais iš Lietuvos ir Latvijos universitetų, mes taip pat išbandome įvairius variantus, kurdami receptūras su įvairiais rinkose esamais cementais ir taip plėsdami priedų panaudojimo galimybes.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybinių medžiagų ir konstrukcijų tyrimų centre atlikome bandymus siekdami nustatyti betono su BETOCRETE®-C priedu fizinių savybių pokyčius veikiant jį šalčiui, šilumai, esant dideliam cheminiam poveikiui, tyrėme trūkių užaugimo kristalais galimybes.“

Tyrimų ir bandymų rezultatas aiškus –naudojant betono mišinyje šį kristalinį priedą, galima pratęsti pastatų eksploatavimo trukmę iki 75 procentų. Kristaliniai

priedai gali būti miltelių arba skysčio pavidalo, todėl juos naudoti labai paprasta, jie įvedami į betoną jį ruošiant gamykloje arba tiesiog statybų aikštelėje, supilant skystį arba suberiant miltelius į betono maišyklę.

Kaip tai veikia?

Betonas su kristaliniais priedais paprastai vadinamas savaime atsinaujinančiu. Kaskart aktyviajai medžiagai

technologija, pakeitusi požiūrį į betoną: specialistai siūlo prailginti pastatų eksploatavimo trukmę iki 75 proc.

sureagavus su vandeniu ir laisvomis kalkėmis, betone pradeda augti nauji nanokristalai ir šis procesas nesustoja daugelį metų. Tyrimai parodė, kad betonas su BETOCRETE®-C priedais savaime užaugina 0,4 mm kiaurai einančius trūkius ir 0,5 mm nepilnus įtrūkius. Kristalo augimo procesas trunka 28–30 dienų.

Kokiais atvejais ir kaip naudoti?

Sistemos BETOCRETE®-C kristaliniai priedai rekomenduojami sudėtingoms betoninėms konstrukcijoms, turinčioms sąlytį su vandeniu. Ypač efektyvu jį naudoti dideliuose objektuose, sunkiai prieinamose vietose, kai pastatą tenka statyti tarp jau esamų, kur naudojamas vienpusis betonavimas, kur nėra galimybių įrengti kitą išorinę konstrukcijų hidroizoliaciją. Tokiu atveju šie produktai tinka idealiai. Šis priedas sėkmingai panaudotas Rygos uoste įrengiant anglies iškrovimo rampą, požeminę „Teltonikos“ administracinio pastato dalį, Mokslo muziejuje Kaune, Nemuno saloje, rekonstruojant Klaipėdos muzikinį teatrą. Efektyviai naudojamas ir valymo įrenginių ir kitos paskirties rezervuarų statyboje.

Priedus (sertifikuoti pagal DIN EN 934-2) yra paprasta dozuoti, jie tolygiai pasiskirsto mišinyje. Siekiant didesnio naudojimo patikimumo ir greičio, galima naudoti specialius automatinius dozavimo įrenginius.

Kokią vertę sukuria gaminiui ir verslui?

Naudojant betoną su šiais priedas, neprivaloma papildoma hidroizoliacija. Augdami kristalai neleidžia vandeniui patekti į betoną, todėl apsaugo ir jį, ir plieninę armatūrą nuo irimo, korozijos, taip užtikrindami betoninio, gelžbetoninio gaminio ilgaamžiškumą. Kristalai užtikrina ir atsparumą cheminėms medžiagoms, todėl jie panaudoti daugelio naujausių Vilniaus ir Kauno verslo centrų statyboje, įrengiant požemines automobilių stovėjimo aikšteles. Naudojant BETOCRETE®-C priedus gaunama XA2 betono cheminio atsparumo klasė.

Tobulėja ne tik betono gaminių kokybė –atsiranda nauda ir statytojui. Reikšmingai sumažėja statybos ir darbo sąnaudos, nebereikia papildomos hidroizoliacijos. Buvo apskaičiuota, kad BETOCRETE®-C priedai sumažina 1 kv. m pamato ar sienos statybos sąnaudas apie 40 eurų.

Kodėl reikia bandymų skirtingose šalyse?

BETOCRETE®-C gaminamas ir išbandomas Vokietijoje, tačiau „Schomburg Baltic“ analogiškus bandymus vykdo ir Lietuvoje bei Latvijoje. Įmonė nenustoja tobulėti, šiemet ir toliau atliekami bandymai, kuriais siekiama išsiaiškinti visas BETOCRETE®-C gaminio galimybes.

„Tyrimai dubliuojami dėl to, kad gamintojai produktą išbando su vokišku cementu, o mes, bendradarbiaudami su KTU ir Rygos technologijų universiteto statybinių medžiagų laboratorijomis, atliekame bandymus su Baltijos šalių rinkose ir Skandinavijoje naudojamu cementu, siekdami išsiaiškinti, kaip šie produktai veikia mūsų sąlygomis, –aiškina G. J. Vitkus. – Tada jau galime atsakingai rekomenduoti produktą konstruktoriams ir statybininkams.“

BETOCRETE®-C

Mažina vandens įgeriamumą

Apsaugo armatūrą nuo korozijos

Betonas tampa atsparesnis karbonizacijai, chloridų migracijai, šalimo ir šilimo ciklams, cheminiam poveikiui

Savaime užaugina betono trūkius iki 0,4 mm.

BETONAS IŠLAISVINA

Tekstą parengė: Rolandas KAŽIMĖKAS

Betonas man buvo ir yra artima medžiaga. Kaip ir granitas, betonas –akmens atitikmuo: panašaus solidumo, svorio, nenuspėjamumo, panašios faktūros, tik betoną pavadinčiau dirbtiniu akmeniu. Gana ilgą laiką stebime, kaip kūrybingai su betonu elgiamasi užsienio šalyse: pastatai traukia žvilgsnį jau vien dėl to, kiek daug skirtingų

išraiškų, formų ir derinių galima sukurti jį naudojant. Skirtingos spalvos, faktūros ar net tekstūros, skirtingi statybos principai, pradedant standartiniais, baigiant itin netikėtais ir originaliais.

Tyrinėdamas betono savybes, ką jis suteikia pastato konstrukcijoms, pradedi suprasti, kad, turint kažkokį scenarijų ar idėją, galima gana vientisai, plastiškai įgyvendinti įdomius sprendinius.

Teksto autorius: architektas Adomas RIMŠELIS

Projektų autoriai: Robert Konieczny, Alejandro Aravena, Peter Zumthor, Zaha Hadid, Sanna, Studio Anne Hotrop, Eduardo Souto de moura, Ensamble Studio, Luciano Kruk.

Projekto autoriai:

A. Rimšelis, G. Natkevičius. Nuotr. G. Česonio

Sudėtingas betono kelias Lietuvoje

2011 m. atidarytas Kėdainių krematoriumas, mano manymu, yra vienas pirmųjų monolitinių objektų, kur betonas eksponuojamas atvirai ir dalyvauja apdailoje. Kilus idėjai, kad šis pastatas galėtų būti betoninis, semtis patirties nebuvo iš kur – betonas plačiai naudotas statybose, bet ne apdailoje. Darbas su betonu yra kiek kitoks nei su kitomis medžiagomis. Kurdami pastatus, iš pradžių galvojame apie esminius dalykus: funkciją, erdvę, mastelį, formą, scenarijų. Įgyvendinant atsiranda detalės, technologijos ir kt., kas gali sukurti chaosą. Naudodami betono konstrukcijas, turime galimybę maksimaliai sumažinti papildomų elementų poveikį.

Tuo betonas man primena darbą su popieriumi kūrybos proceso pradžioje, kai detalių ir technologijų įtakos nėra.Tais laikais su architektu Gintautu Natkevičiumi brėžiniuose jau buvome sukūrę daug betoninių pastatų ir net atrodė, kad ši tema yra kiek pabodusi, bet kai atsitraukėme, pasižiūrėjome iš šono, pamatėme, kad nė vienas objektas dar nepastatytas. Žmonės bijo betono, nepasitiki juo, mintis apie betoną lydi įvairūs baubai.

Tiek sovietiniais metais, tiek nepriklausomybės pradžioje pastatyti betoniniai pastatai dažniausiai asocijuodavosi su nebaigta, nekokybiška statyba. Šių asociacijų poveikis stiprus. Jis gal ryškesnis Kaune, turėjusiame tris betoninius monstrus: jau nugriautą „Respublikos“ viešbutį, vis dar styrantį „Britanikos“ viešbutį-vaiduoklį bei prieštaringai vertinamą daugiaaukštį gyvenamąjį namą Savanorių prospekte. Jie – tarsi amžiams užkonservuota, negyvo pastato forma, trukdanti persilaužti psichologiškai, vertinti šią medžiagą kitaip, pripažinti, kad natūralus betonas gali būti gražus.

Betonas nuolat tarsi dalyvauja statybinėje ir industrinėje aplinkoje, kuri nėra patraukli, tad daugeliui jis yra atšiauri, nepatrauklios industrinės aplinkos dalis. Bet sulaukus momento, kai susilieja visos formos ir medžiagos, kai mes jau turime kažkokį galutinį iš betono pastatytą, subalansuotą statinį, vaizdas jau bus visiškai kitoks.

Aplinka, kurioje svarbiausias – žmogus

Kad Kėdainių krematoriumas bus betoninis, sugalvojome tada, kai architektų biure „G. Natkevičius ir partneriai“ kūrėme šio pastato eskizus. Užsakovas net nekėlė klausimo dėl pastato išvaizdos – tarsi buvo savaime suprantama, kad fasadas turi būti nudailintas. Ir tik 2011 m., kai pastatas jau buvo baigtas, vyko aplinkos tvarkymo darbai, sulaukėme pastebėjimų iš užsakovo: kada tvarkysite pastato fasadą, kuo jį padengsite? Tada ir supratome, kad žmonės taip ir nesuprato, kad pastatas bus būtent toks.

Nors krematoriumas tarsi labiau industrinis pastatas, nereikalaujantis aukštesnės architektūros, bet, kita vertus, jis susijęs su ritualu, religija, emocijomis. Tai įvertinę betoną derinome su medžio faktūra, interjere jis dalyvautų kaip natūralus akmuo.

Atidarant krematoriumą pastatą šventinęs kunigas Tomas Trečiokas šio statinio architektūrą įvertino atsižvelgęs į tokius fundamentalius dalykus kaip erdvės ir mastelio suvokimas, žmogaus bei jį supančios erdvės ir medžiagos santykis, kas leido atsitraukti nuo tos grynosios estetikos. Kunigo mintis buvo tiesi ir aiški: tokioje ramioje, neįpareigojančioje natūralioje aplinkoje išryškėja, kad svarbiausias čia yra žmogus.

Toks požiūris iš tiesų daug atveria: kalbiesi su žmonėmis, kuriems projektuoji pastatą, apie žmogaus ir erdvių bei medžiagų santykį, kad architektūra sukuria kitą dimensiją, tam tikrą erdvių ir šviesos santykį, o ne apie tai, kad betonas gražus, nes tai betonas.

Po atidarymo džiaugėmės šiuo pastatu, kitokio jau nelabai įsivaizdavome, ir pradėję projektuoti kitus pastatus, supratome, kad Kėdainių krematoriumas mums padarė tam tikrą meškos paslaugą – gal kokius šešerius metus mūsų projektuojami betoniniai pastatai buvo lyginami su Kėdainių krematoriumu. Ir tada vėl neišvengėme atmetimo reakcijos – žmonėms natūraliai kildavo asociacijos su atitinkamos paskirties pastatu („Negi gyvensiu krematoriume?“) ir jie atsitraukdavo nuo betoninių pastatų. O asociacija žmogui yra labai svarbi.

Naudodami betono konstrukcijas, turime galimybę maksimaliai sumažinti papildomų elementų poveikį. Tuo betonas man primena darbą su popieriumi kūrybos proceso pradžioje, kai detalių ir technologijų įtakos nėra.

Projekto

2016 m. betonas sugrįžo į mūsų kūrybą, į individualių namų projektus. Jau buvo praėję daug „klinkerio metų“, išbandyti įvairūs sprendimai ir medžiagos, statybos matė plytų, rąstų, medžio, metalo fasadų. Tačiau betonas kitokia medžiaga – jis suteikia pastatui vientisumo, yra tapybiškas ir plastiškas. Įvardindamas betono plastiškumą, mintyse turiu ne kažkokias lenktas ar keistas formas, o skirtingų tūrių gretinimą, konstrukcinių elementų estetiką ir pan.Pokyčiams nemažai įtakos turėjo tai, kad žmonės daugiau keliaudavo, dažniau su betonu susidurdavo gyvai, pamatydavo skirtingus, akiai neįprastus medžiagų derinius, įsitikindavo, kad betono derinyje su gamta, kitomis natūraliomis medžiagomis, baldais, įvairiomis interjero detalėmis yra kažkas žavaus. Vis dažniau buvo susiduriama su industrine estetika, kuri, populiarėjant loftų patalpoms, atsirado arti žmonių, tad, išvydus senąsias betonines industrinių pastatų konstrukcijas, pradėtas vertinti netobulas jų grožis. Japonų vabisabio filosofija sako, kad grožį reikia surasti

netobulume: kažkoks nutrupėjęs ar išteptas fragmentas iš esmės yra natūrali gyvenimo ir laiko tėkmės žymė, vertybė, kurios nereikia slėpti ar naikinti. Tokios patirtys keldavo mintis ir apie betoną interjere, ir apie atviras betonines konstrukcijas. Tinkamai derinant medžiagas, betonas įgauna akmens savybių ir jei žmogus tai priima natūraliai, tada tie deriniai pradeda tarsi skambėti ir galima kurti tvarius ir ilgalaikius projektus.

2016 m. Vilniuje pastatytas visiškai betoninis individualus namas man tapo simbolinis. Šio pastato estetika itin savita – betonas išnyra iš po žemių, tarsi prisikelia, ir tampa svarbiu architektūriniu akcentu. Betono išsiveržimas aukštyn simboliniu tapo dėl to, kad šis pastatas jau nebuvo siejamas su prieš 5 metus pastatytu krematoriumu.

Tačiau ir tuo metu į betoną vis dar žiūrėta atsargiai, tad užsakovas norėjo, kad betonas būtų uždengtas kokia nors kita medžiaga, tad namo fasade atsirado vario plokštės. Vis tik šiame pastate atviro betono išliko nemažai: išniręs iš po žemių ir kylantis aukštyn, jis tapo labai svarbiu

Netobulo grožio paieškos

autoriai: A. Rimšelis, G. Natkevičius. Nuotr. L. Garbačausko

architektūriniu akcentu, veikiančiu ne tik namo išorėje, bet ir interjere. Kai projektas buvo beveik baigtas, atsirado dažytos sienos, medinės grindys, betonas taip stipriai skulptūriškai suskambėjo, kad užsakovas net pasigailėjo, kad nemažai betono paslėpė.

Užtinkuotas tvarumas

Kai žmonės nori paslėpti betoną, tai dažnai dengia jį gipso kartono plokštėmis, neretai kyla noras jį kažkaip estetizuoti, pabandyti prislopinti, nušveisti, nugludinti, kas, mano galva, dažnai yra didžiausia problema, nes tada keičiamas betono charakteris. Statantieji individualius namus vis dar turi įvairiausių baimių, ką gerai parodo vienas pavyzdys. Suprojektavome Kaune visiškai betoninį, trisluoksnį namą – atviras betonas turėjo būti tiek viduje, tiek išorėje. Siekdami sukurti nepertraukiamą ryšį tarp lauko ir vidaus, suprojektavome keturias lygiagrečias masyvias betonines sienas, kad ir būdamas lauke, ir viduje matytum tą pačią estetiką. Gyvenimas vyksta tarp tų keturių monumentalių sienų, vientisoje erdvėje, jungiančioje lauką ir vidų.

Tačiau užsakovui tokia estetika pasirodė pernelyg brutali, pamatęs natūralią betono manierą (nelygumus, tamsesnes ir šviesesnes vietas), pareiškė, kad savęs šiame name nemato, ir nusprendė fasadą nutinkuoti. Atrodo nekaltas ėjimas, tačiau be galo svarbi betoninio namo sienų struktūra iš karto prarado charakterį, kuris gerai matosi ir iš toli, ir iš arti. Deja, tinko faktūra matosi tik iš arti, o kai atsitrauki – siena tampa lygi, tarsi suplota. Nutinkavus pasikeitė ir paties namo charakteris, be to, saugant tinką nuo vandens, teko skardinti, t. y. atsirado papildomų, vientisas gražias linijas, skulptūriškas plokštumas darkančių detalių.

Betono užtinkavimą, slėpimą kitais būdais vadinu pačiu neekologiškiausiu sprendimu, koks tik gali būti. Visi žinome, kad betono gamybos metu išskiriama nemažai CO2, ir tai yra didelė problema, kalbant apie klimato kaitą, ją sukeliančių dujų emisijas. Tačiau einant betono keliu nevertinami du svarbūs dalykai: pirma, kad moksliškai įrodyta, jog atviras betonas savo gyvavimo metu sugeria CO2 ir paprastai per visą gyvavimo laiką sugeria tiek, kiek jo buvo išmesta į atmosferą gaminant. Tai reiškia, kad laikui bėgant betonas tampa neutralus aplinkai ir tai yra labai svarbu. Antra, betono uždengimas tiek išorėje, tiek interjere yra neekologiškas dėl to, kad kuo mes daugiau naudojame papildomų medžiagų, kuo daugiau suformuojame įvairių sluoksnių (karkasas, gipso kartonas, gruntas, dažai ir t. t.), tuo daugiau dėl šių mūsų poreikių į atmosferą patenka CO2, nes visas tas medžiagas reikėjo pagaminti, atvežti. Žmonės kartais sunkiai įsivaizduoja, kiek daug medžiagų sunaudoja tam, kad paslėptų pagrindines pastato konstrukcijas.

Bet kai patikime betonu, priimame jo faktūrą, natūralų charakterį kaip estetinę išraišką, išsilaisviname nuo papildomų medžiagų tiek išorėje, tiek viduje. Taip priartėjame prie tikrojo tvaraus požiūrio.

Šalia tarpukario architektūros

Kaune, Žaliakalnyje, pastatytas kartu su biuro „G. Natkevičius ir partneriai“ komanda suprojektuotas namas yra puikus pavyzdys, kaip puikiai betonas tinka įvairiomis prasmėmis sudėtingoje vietoje. Betoninis namas pastatytas šalia Kauno dailės gimnazijai priklausančio, tarpukario architektūros Tūbelių namo (J. Tūbelis buvo ilgametis Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas). Didelis iššūkis tokioje vietoje projektuoti namą – jauti didžiulį tarpukario architektūros, kuri be galo svarbi tiek Kauno, tiek visos Lietuvos architektūrai, poveikį, laiko suformuotą tam tikrą namų energiją, ir kartais atrodo šventvagiška, kai reikia prisišlieti prie tokio istorine ir architektūrine prasme svarbaus kūrinio, įterpti į jo erdvę naują elementą. Tačiau būtent betonas, jo plastiškumas, vientisumas padėjo sukurti dinamiško tūrio, funkcionalų pastatą, darniai prisišliejantį prie Tūbelių namo ir jo terasos erdvės. Kurdami betoninį namą didelį dėmesį kreipėme į aplinką, į tai, kas matosi pro Tūbelių namų langus, koks vaizdas atsiveria nuo terasos, norėjosi, kad naujas namas užstotų kuo mažiau erdvės, –namas atrodo tarsi nuo terasos nuriedėjęs akmuo. Jis yra vientisas betono kūrinys, atrodo, tarsi paėmėme kažkokią masę, suminkėme ir nulipdėme pastatą. Betonas leido ne tik išlaikyti vientisumą, bet ir taip neutralizuoti pastatą, kad jo prisišliejimas prie Tūbelių namų nebūtų agresyvus. Betono vientisumą gerai iliustruoja toks pavyzdys: tarkim, turime paklodę, ir jei po ja pakišame kamuolį, gauname vienokią išsipūtusią formą, jei pakišame kubą, vėl turime

Projekto autoriai: T. Jokubauskas, A. Natkevičiūtė, A. Rimšelis, G. Natkevičius. Nuotr. L. Mykolaičio

Betoniniame pastate kiekvienas elementas gali būti ir atrama, ir estetika, ir inžinerija – visi jie leidžia daug lengviau perteikti įvairiausias idėjas.

Projekto autoriai: A. Rimšelis, G. Natkevičius. Nuotr. L. Mykolaičio

kitokią formą, kai pakišame dar kitokį daiktą, forma tampa vėl kita. Žiūrėdamas į paklodę matai kelias skirtingas iškilusias formas, kur nori, ten jas išdėstai, tačiau nors formos skirtingos, medžiagiškumas yra vientisas.Betonas šaunus tuo, kad, pasitelkus šiuolaikinę inžineriją, įvairias sistemas (šildymas, vėsinimas ir t. t.), galima sumontuoti betoninėse perdangose, taip taupant patalpų aukštį, namo elementų konstrukcinį storį, ir tada architektas gali lengvesne ranka formuoti pastato tūrį, kurti aukščių dinamiką, nes inžinerinėms sistemoms erdvės reikia mažiau.

Šiame name nėra jokių apskardintų parapetų. Eksponuojamas ir gerai matomas stogas yra tarsi penktasis namo fasadas. Betonas leido išvengti to utilitarinio vaizdo, kurį mes dažnai matome ant pastatų stogų, dėl jo įvairūs namo elementai tapo subtilesni.

Esminio lūžio simbolis

Ant stataus šlaito Kaune, Žaliakalnyje, pastatytas namas simbolizuoja esminį mūsų kūrybos lūžį tiek architektūrine, tiek konstrukcine, tiek betono panaudojimo prasme. Labai sudėtinga vieta – status Žaliakalnio šlaitas. Aukščių perkritimai sklype labai dideli. Norėjosi užkoduoti ir tam tikrą estetiką, ir idėją, pritaikyti tas galimybes, kurias siūlo betoninė konstrukcija ir nestandartinė vieta.

Pastato projektavimas truko apie 12 metų. Per tą laiką buvo siūloma daug įvairiausių idėjų, keitėsi estetika, stilistika ir iš pradžių apie betoninį pastatą net nediskutuota. Tačiau kai užsakovas pamatė šalia Barselonos, buvusioje cemento gamykloje įsikūrusią, pernai mirusio garsaus katalonų architekto Richardo Bofillo sukurtą gyvenamąją pramogų bei kūrybos erdvę „La Fabrica“, jį labai sužavėjo šis įspūdingo dydžio ir estetikos, iš pirmo žvilgsnio rūstus, kūrinys. Betoninė postmodernizmo ikona „La Fabrica“ apsupta įvairiausių augalų ir tas betono bei gamtos derinys yra paperkantis ir natūralus, kaip akmens ir medžio dermė.

Atsivėrėme šiai idėjai, išsilaisvinome ir bendromis jėgomis pavyko sudėlioti visiškai laisvą požiūrį apie tai, koks galėtų būti tas pastatas, kaip jis galėtų atrodyti. Betono vientisumas suteikė šiam pastatui skulptūriškumo monumentalumo, kuris, mano galva, architektūroje turi pridėtinę vertę, leido sukurti tvarią, labai gražiai Žaliakalnio kontekste skambančią architektūrą. Įtakos turėjo ne tik „La Fabrica“, bet ir japoniško metabolizmo, kurio pradininkas Kisho Kurokawa, architektūra.

Dvi skirtingas Žaliakalnio gatvės dalis (aukštutinę su mažesniais namais ir žemutinę su stambesnio tūrio statiniais) sujungiantis namas turi Kauno modernizmui būdingų detalių, kaip, pavyzdžiui, apvalus langas – vienas Kauno modernizmo ženklų, dažnai pasikartojanti tema Kaune. Tačiau šiuo atveju apvalus langas yra labiau geometrinis akcentas, pabrėžiantis betoninio elemento tūrio kryptį, – ši namo dalis tarsi į miesto erdvę nukreiptas žiūronas.

Namas yra trijų tūrių kompozicija: dviejų realių betoninių elementų ir vieno menamo, kurį sudaro terasa. Pakeltą jo tūrį laiko ryški dinamiška konstrukcija su apvalia kiauryme – ji ne tik atrama, bet ir inžinerinių komunikacijų jungtis su namo rūsiu. Tūrių išdėstymo idėja padiktavo ir tam tikrus sprendinius, pavyzdžiui, garažas įkastas žemėje ir beveik visas paslėptas. Fasado vientisumą pabrėžia ir langus dengiančios betoninės žaliuzės – kambariuose jos sukuria privatumą, o išorėje vientiso tūrio pojūtį.

Iš esmės ore kabantis tūris – labai sudėtingas projektas ir architektūrine, ir konstrukcine prasme. Kad jis būtų įgyvendintas, labai daug prisidėjo talentingas konstruktorius Saulius Milišauskas, su kuriuo šiuo metu dirbame ir prie kitų tokio tipo pastatų. Tik panaudoję betoną galėjome pasiekti tokią formų švarą – nėra jokių apskardinimų, jokių latakų, įvairių kitų funkcinių elementų, langus dengia betoninės, vientisumo suteikiančios žaliuzės. Manau, kad pavyko sukurti tokį pastatą, kuris atrodytų tarsi išskaptuotas iš vieno didelio akmens. Vasarą jis paskendęs tarp augalų, tad urbanistinis statinys susilieja su gamtiniu karkasu.

Tarp meno ir mokslo

Neretai diskutuojama, kas yra architektūra: ar tikslusis mokslas, ar menas. Iš esmės architektūra yra tarp šių dviejų dalykų, tik pernelyg dažnai dabartiniame mūsų gyvenime meninė architektūros pusė dažnokai nustumiama į paraštes, labiau pabrėžiant funkcionalumą, atsiperkamumą. Labai dažnai akcentuojami kvadratiniai metrai ir labai retai kubiniai, t. y. į erdvę kreipiama per mažai dėmesio. Bet individualių namų statyba yra ta sritis, kur visada galima sugrįžti arčiau meno.

Betoninis namas ant Žaliakalnio kalno tapo betono ir jo estetikos katalizatoriumi. Jis išlaisvino tuos, kurie kažkada norėjo kitokios estetikos, kitokių formų, bet nelabai ryžosi, nes nematė Lietuvoje įgyvendintų projektų. Šis objektas atskleidė, kad galima judėti ir tokia linkme, suteikti betono pastatams įvairiausių formų. Betonas architektą išlaisvina – atsiranda judesys, dinamika, kiekvienas projektas yra visiškai kitoks. Jis leidžia išlaikyti vientisumą ne tik architektūrine, bet ir konstrukcine prasme, nes daugelis inžinerinių elementų gali būti įterpti į patį betoną ir nereikalauja atskirų konstrukcijų. Dažnai būna taip, kad architektūra ir inžinerija pastate išsiskiria ir tada atsiranda įvairiausių papildomų elementų, kurių nenori architektas, bet kurie būtini

Tinkamai derinant medžiagas, betonas įgauna akmens savybiųes ir jei žmogus tai priima natūraliai, tada tie deriniai pradeda tarsi „skambėti“ ir galima kurti tvarius ir ilgalaikius projektus.

inžinieriams. Betoniniuose namuose kitaip: čia įgyvendinama visiška architektūros ir inžinerijos bendrystė. Pakito ir užsakymų dinamika – žmonės dažniau nori įgyvendinti įdomius scenarijus, siekia netikėtumo. Betoniniai pastatai tą gali pasiūlyti, nes kiekvienas elementas įgauna tam tikrą funkciją, net jei reikia sukurti kažkokios pastato dalies atramą, pasitelkęs betoną ją gali suformuoti kaip architektūrinį elementą. Betoniniame pastate kiekvienas elementas gali būti ir atrama, ir estetika, ir inžinerija – visi jie leidžia daug lengviau perteikti įvairiausias idėjas.

Individualius betoninių pastatų sprendimus galima pritaikyti įvairioms aplinkoms: vieni pastatai atsiras urbanistinėje erdvėje, kiti gamtinėje aplinkoje ar miške tarp medžių. Betonas – universali medžiaga, tinkanti tiek gamtiniam, tiek urbanistiniams karkasui.

Lietuvoje vis labiau vertinama idėjinė laisvė, žmonės mažiau bijo medžiagos netobulumo, supranta, kad kiekviena medžiaga turi skirtingą charakterį, kad ne visada netobulas medžiagas reikia uždengti kažkokiu makiažu. Žmogaus santykis su betonu, medžiu, aplinka yra labai svarbūs ir sukuria savitą energiją, pastatams suteikiančią aukštesnę emocinę, kultūrinę pridėtinę vertę.

Universalesnė

medžiaga, nei manoma

Betono priėmimui vis dar trukdo įvairios tendencijos, radikalus ir siauras požiūris į reiškinius. Neretai gana radikaliai pasigriebiama kokia nors kryptis, ji sparčiai plėtojama ir vis tai, kas neatitinka to požiūrio, įvardijama kaip blogybė. Tai kelia nerimą. Dabar žalia šviesa uždegta medienai, bet jei naudosime vien ją, greitai iškirsime visus miškus ir mūsų Žemė neturės plaučių, todėl būtina ieškoti balanso. Manau, kad iš kubinio metro betono pastatysite kur kas daugiau funkcinių dalykų nei iš kubinio metro medienos. Be to, prastesnės medienos mechaninės savybės reikalauja įvairiausių papildomų medžiagų, todėl, kalbant apie medinius namus, dažnai pamirštama, kad tai ne vien medinis, o medžio ir kitų medžiagų derinio

Betonas nuolat tarsi „dalyvauja“ statybinėje ir – industrinėje aplinkoje, kuri nėra patraukli, tad daugeliui jis yra atšiauri, nepatrauklios industrinės aplinkos dalis. Bet sulaukus momento, kai susilieja visos formos ir medžiagos, kai mes jau turime kažkokį galutinį iš betono pastatytą, subalansuotą statinį, vaizdas jau bus visiškai kitoks.

namas. Toks požiūris, kai akcentuojami tik medienos privalumai, nėra teisingas, manau, tai labai kompleksinės problemos ir vieno teisingo atsakymo nėra.

Jei žiūrėtume į visumą, o ne į konkrečias medžiagas, tai didžiausiai problema yra vartojimas. Kuo daugiau vartojame skirtingų medžiagų, tuo didesnę žalą darome aplinkai. Kuo daugiau pastate formuojame įvairiausių sluoksnių, kuo daugiau griauname ir statome iš naujo, tuo netvariau gyvename. Vis tik turėtų būti balansas tarp to, kiek paliekame, išsaugome, ir to, kiek iš naujo pastatome. Statinio tvarumas priklauso ir nuo jo tarnavimo laiko. Kuo ilgiau namas stovi, tuo jis tvaresnis, todėl architektai stengiasi kurti ilgaamžę architektūrą, o tam betonas labai tinka, nes tai ilgai tarnaujanti, mažai priežiūros reikalaujanti, itin universali medžiaga.Manau, reikėtų išlaisvinti požiūrį į tvarumą, siekti geros ir funkciškai lanksčios architektūros, kurią ateityje būtų galima pritaikyti pakitusiems poreikiams. Toks požiūris leistų turėti švaresnį ir tvaresnį pasaulį, o tai galima pasiekti apgalvotai parenkant medžiagas. Jei iš medžio statysime trumpaamžius pastatus, vietoj kurių teks vėl ir vėl statyti naujus, tai apie jokį tvarumą negali būti nė kalbos. Visos medžiagos yra geros, blogi būna tik jų deriniai ar pasirinkimas.

Projekto autoriai:

A. Rimšelis, G. Natkevičius. Nuotr. L. Mykolaičio

Polipropileno fibra „Durus“ –tvaresnis plieno pakaitalas betone

Betono armavimui skirta polipropileno fibra „Durus“ sėkmingai keičia plieninę armatūrą ten, kur tą galima padaryti. Į betoną įmaišyta fibra pasiskirsto visame betono sluoksnyje ir suformuoja 3D armavimo tinklą. Tai patikima ir ilgaamžė medžiaga, kuriai neturi įtakos aplankos veiksniai (druskos, šarmai, drėgmė, cheminės medžiagos). Tuo pačiu tai svarbus žingsnis tvaresnės statybos link, palengvinantis visus su armavimu susijusius procesus ir gerokai sumažinantis armavimui naudojimų metalų poreikį.

Tvaresnis sprendimas

Statybos sektoriaus tvarumui skiriamas didelis dėmesys, tad visi sprendimai padedantys mažinti į aplinką išmetamo CO2 kiekį yra sveikintini. „Polipropileno fibra „Durus“ turi patvirtiną poveikio aplinkai deklaraciją, tad mes galime apskaičiuoti, kiek naudojant šią fibrą į aplinką pateks mažiau CO2. Paprastai į aplinką išmetamas anglies dvideginio kiekis yra 60 – 90 proc. mažesnis nei naudojant tokį patį stiprumą užtikrinantį plieną“ – pasakoja bendrovės „PP Baltic“, Belgijos polipropileno fibros ir plaušo gamintojo ADFIL atstovo Baltijos šalyse, direktorius

Andrius Karpauskas.

Platus panaudojimas

Polipropileno fibros panaudojimas yra

gana platus: ji naudojama tiek gyvenamųjų

namų grindų, tiek parkavimo aikštelių (tame tarpe ir skirtų sunkiajai technikai) armavimui, o taip pat pamatų, įvairių gelžbetonio gaminių (sienų, perdangų ir pan.) armavimui. Polipropileno fibra taupo laiką ir pinigus: prieš betonavimo darbus nebereikia kloti armatūros tinklų, nes 30 – 55 mm ilgio fibros pluoštai į betoną įmaišomi jo gamybos metu, o norint gauti tą patį betono stiprumą, fibros dažnu atveju reikia apie 10 kartų mažiau nei metalo. Andrius Karpauskas sako, kad. visa tai yra patvirtinama profesionaliais skaičiavimais. Nors metalinė armatūra vis dar naudojama konstrukcijose, kurias veikia itin didelės apkrovos (pvz. liejant pamatus), tačiau „PP Baltic“ vadovas Andrius Karpauskas

pažymi, kad dažnai pasirenkami tvaresni bei ekonomiškesni sprendimai, kai dalis plieninio tinklo keičiama polipropileno fibra. Taip ne tik sumažinamas metalinės armatūros kiekis armavime – būtina įvertinti, kad metalinę armatūrą gali pažeisti korozija, tad betono stiprumas sumažės, o polipropileno fibra nėra įtakojama aplinkos veiksnių, tad konstrukcija – patikimesnė.

Pagrindiniai produktai

„Lietuvos statybų sektorius dažniausiai naudoja dviejų rūšių pluoštus „Durus EasyFinish“ ir „Crackstop“. „Durus EasyFinish“ yra pagrindinis mūsų produktas – statybų rinkoje tai geriausiai betoną armuojanti polipropileno fibra. Mikropluoštai „Crackstop“ naudojami betono įtrūkimų prevencijai – apsaugai nuo mikroįtrūkimų betono kietėjimo metu. Šį polipropileno plaušų poveikį patvirtinto ir VGTU laboratorijoje atlikti bandymai. Praėjusių metų vasarą

Belgijos betono tyrimų institute atlikti tyrimai parodė, kad ir „Durus EasyFinish“ suvaldo ilgalaikio kietėjimo metu atsirandantį betono pleišėjimą. Tai aktualu statant atramines sienas, kai betonas turi būti visiškai nepralaidus vandeniui. Todėl jei didelę apkrovą laikančiose konstrukcijose kartu su metaliniu tinklu naudojama polipropileno fibra, betonas tampas nelaidus vandeniui ir tuo pačiu didėja jo armavimo stiprumas, betoninių elementų ilgaamžiškumas“, – sako Andrius Karpauskas.

Betono konstrukcijose „Durus EasyFinish“ fibrą galima efektyviai derinti su mikropluoštu „Crackstop“. Derinys užtikrina optimalų betono atsparumą atšiaurioje aplinkoje, kur didelę reikšmę turi tarnavimo laikas, betono struktūra.

„PP Baltic“ ne tik tiekia betoną armuojančią polipropileno fibrą, bet ir pateikia kvalifikuotų specialistų atliktus skaičiavimus, pagal betono klasę, sluoksnio storį parenka reikalingą armavimo kiekį.

BETONAS INTERJERUOSE

Betonas neabejotinai yra architektų pamėgta medžiaga dar nuo pirmojo Bauhauzo epochos. Nors po šimto metų ją tęsianti Naujojo Bauhauzo kryptis orientuota į statybas iš atsinaujinančių žaliavų, tokių kaip mediena, akivaizdu, kad betonas nebus pamirštas. Architektai jį laiko ne tik konstruktyvine, bet ir dekoratyvia medžiaga, todėl, tikėtina, būtent toks požiūris gali betoną iš statybų aikštelės perkelti į interjerą.

> OPTIKOS SALONAS „GLASSES ON“

3 objektai:

> „MANVESTA LOGISTICS“ BIURAS

> BUTAS G51

Parengė Aušra NYMAN

OPTIKOS SALONAS „GLASSES ON“, 2021 m.

Architektės: Justė Žibūdienė, Dominyka Rudokė, „Toota“ Nuotraukos – Norbert Tukaj

Betonas – viena natūralių medžiagų, tai labiausiai ir vertinu, – sako J. Žibūdienė, studijos „Toota“ įkūrėja ir viena interjero autorių. –Be visų fizinių šios medžiagos savybių (atsparumo, tvirtumo), man asmeniškai labai patinka jos išraiška, tai, kad su ja galima išgauti daug formų, tekstūrų. Yra šioks toks netikėtumas, nes niekada nežinai, koks galutinis rezultatas laukia.

Stambūs, sunkūs betoniniai tūriai kuria vidines perspektyvas, kviečia patirti, nustebti. Optikos salono „Glasses ON“ erdvė tampa tarsi akinių meno galerija. Lankytojas įvedamas į ekspoziciją, kurioje pasitinka veidrodžių ir kabančių betono luitų iliuzija. Sunkūs daiktai išnyksta veidrodžių atspindžiuose. Interjere naudojamos grynos medžiagos – betonas, varis, epoksidas, plaušas, tinkas – yra skirtingų tekstūrų, paviršių ir kuria įvairovės įspūdį. Geometrinės formos – nenugludintos, nelygios. Stambūs interjero elementai kontrastuoja su plonais metalo lakštais. Šalti betono atspalviai sugretinami su ryškiomis kaitinto vario ar epoksido spalvomis.

„Betonas – viena natūralių medžiagų, tai labiausiai ir vertinu, – sako J. Žibūdienė, studijos „Toota“ įkūrėja ir viena interjero autorių. – Be visų fizinių šios medžiagos

savybių (atsparumo, tvirtumo), man asmeniškai labai patinka jos išraiška, tai, kad su ja galima išgauti daug formų, tekstūrų. Yra šioks toks netikėtumas, nes niekada nežinai, koks galutinis rezultatas laukia.“

Architektės teigimu, betonas gali būti derinamas su įvairiomis medžiagomis interjere ir visiems bendro recepto nesiūlo. Architektė įsitikinusi – tiek savo fizinėmis, tiek estetinėmis savybėmis betonas – šalta medžiaga, todėl, anot jos, siekiant aplinką sušildyti, neretai jam kompaniją palaiko natūralus medis. „Nors man patinka pabrėžti betono šaltumą ir mūsų studija nevengia derinti jo su kitomis šaltomis medžiagomis – metalu, akmeniu. Svarbu yra dermė tarp skirtingų medžiagų ir apsisprendimas, ką akcentuoti“, – sako architektė. Betoną nesunku užgožti aktyviomis spalvomis, nes tai

Nuotr. Norbert Tukaj

neutrali kolorito atžvilgiu medžiaga. „Bet kartu, turint daug natūralios šviesos, galima išryškinti subtilesnius betono privalumus: tekstūras, skirtingas frakcijas, paviršiaus netolygumus“, – pabrėžia pašnekovė.

Architektė teigia, kad interjeruose, kur reikia neteplaus paviršiaus, maskuojamoji betono spalva ir tekstūra tinka tiek grindims, tiek sienoms ar laiptams. Todėl ši medžiaga dažnai sutinkama visuomeniniuose objektuose, kur yra dideli žmonių srautai. Dažnai monolitinės ar net surenkamosios perdangos plokštės paliekamos atviros, nes nereikalauja papildomų investicijų apdailai. „Tai ekonomiškas ir laiko prasme efektyvesnis sprendimas. Betonas – nedegi, atspari medžiaga, todėl interjere gali būti panaudota ir židinių apdailai. Pastaruoju metu šios medžiagos galimybės

stipriai prasiplėtė net iki smulkesnių objektų, tokių kaip baldams naudojamos plokštės, baldų stalviršiai, praustuvai, šviestuvai ir, žinoma, aksesuarai“, – sako architektė. Betonas – įgerianti medžiaga, bet kartu ji pasiduoda įvairiam apdirbimui, kad tą įgeriamumą būtų galima sumažinti. Todėl jį galima naudoti stalviršiams, praustuvams. Šiurkštumui ir porėtumui sumažinti betonas gali būti tiek šlifuojamas, tiek dengiamas impregnuojamosiomis medžiagomis. „Tik visuomet akcentuoju, kad betonas – natūrali medžiaga, suteikianti siurprizų. Ir tikėtis iš jos rašto tolygumo, spalvos vienodumo ar netgi struktūros vientisumo – neverta. Betonas gali ir skilti, ir būti nelygaus paviršiaus, ir netolygios spalvos“, – teigia J. Žibūdienė.

Betonas – įgerianti medžiaga, bet kartu ji pasiduoda įvairiam apdirbimui, kad tą įgeriamumą būtų galima sumažinti. Todėl jį galima naudoti stalviršiams, praustuvams.

„MANVESTA LOGISTICS“ BIURAS,

Architektai: Goda Račkauskaitė, Mindaugas Leknickas, „LAVA studio“ Nuotraukos – Leono Garbačausko

Biuro koncepciją lėmė užsakovo požiūris, kad darbui skirtame interjere turi vyrauti tvarka ir aiškumas. Patalpų planas struktūriškas, vyrauja aiškiai atskirtos zonos ir tiesios linijos, nekomplikuoti ryšiai. „Tai turėjo tapti solidžia, preciziška ir profesionalia aplinka darbui, atsisakant bereikalingo triukšmo ar asmeniškumų. Dėmesys skiriamas privatumui ir netrukdomam, kokybiškam darbui. Kadangi patalpos buvo kuriamos logistikos įmonei, jos prekės ženklo naudojimo vadovo spalvos, solidi veikla bei padiktuotas koloritas sudėliojo pamatus ir pagrindinėms patalpų apdailos priemonėms, jų spalvoms. Taip sukurtas vientisas, struktūriškas biuras, kurio galutiniam vaizdui didelę įtaką padarė ir dėmesys detalėms bei subtiliems akcentams“, – sako vienas interjero autorių, „LAVA studio“ architektas M. Leknickas.

2022 m.

Kadangi patalpos buvo kuriamos logistikos įmonei, jos prekės ženklo naudojimo vadovo spalvos, solidi veikla bei padiktuotas koloritas sudėliojo pamatus ir pagrindinėms patalpų

apdailos priemonėms, jų spalvoms.

Biuro erdvėms buvo parinkta monochrominių spalvų apdaila, sukurianti tvarkos, švaros, profesionalumo įspūdį, – tai natūralus betonas, skaidrus ir tonuotas stiklas, subtilių spalvų medienos faktūros, šlifuoto metalo paviršiai. Vyrauja neutralios spalvos su subtiliais grafiniais elementais, kurie išreikšti spalvos ar faktūros, ritmo pavidalu. Visa jungiančiu akcentu tampa mėlyna prekės ženklo spalva, atradusi savo vietą subtiliose detalėse. Spalvos ir medžiagos parinktos ne atsitiktinai, o kruopščiai jas derinant. Dalį sprendimų padiktavo pastato reikalavimai, prie jų buvo derinamos ir įmonės spalvos, ieškant balanso. Architektūrinis betonas yra estetiška ir unikali medžiaga, puikiai derėjusi su pasirinkta koncepcija ir ją išreiškiančiu medžiagiškumu, todėl interjere liko atviro betono kolonos ir sienos. Viena

Architektūrinis betonas yra estetiška ir unikali medžiaga, puikiai derėjusi su pasirinkta koncepcija ir ją išreiškiančiu medžiagiškumu, todėl interjere liko atviro betono kolonos ir sienos.

Nuotr. Leono Garbačausko

Baldai darniai sujungė viso biuro estetiką

Naujajame bendrovės „Manvesta“ biure įmonės „NARBUTAS Lietuva“

komanda įrengė 114 komfortiškų darbo vietų, taip pat įgyvendino baldų sprendimus poilsio ir pasitarimų erdvėse. Visame biure vyrauja lakoniškas industrinis stilius, tad darbo vietoms buvo pasirinkti įmonės „NARBUTAS“ gaminami „Nova U“ modernios klasikos stalai, užtikrinantys darbuotojų patogumą ir darniai įsiliejantys į bendrą biuro interjerą. Prie jų tiko specialiu „German Design Award“ prizu apdovanotos ergonomiškos įmonės „NARBUTAS“ „Surf“ kolekcijos darbo kėdės, užtikrinančios, kad darbuotojai jaustųsi komfortiškai. Pagal kliento stiliaus koncepciją priderinti ir įmonės „NARBUTAS“ gaminti elektra reguliuojamo aukščio stalai „Motion Executive“, skirti dinamiškoms vadovų darbo vietoms. Įmonės „NARBUTAS Lietuva“ komandos susitikimų erdvėms parinktų užsienio gamintojų baldų dizainas ir funkcionalumas darniai sujungė viso biuro estetiką ir sulaukė pelnyto palankaus architektų bei užsakovų įvertinimo. Gaminant ir parenkant baldus vyko atvira komunikacija, kuri leido pasiekti puikų galutinį rezultatą.

Partnerio turinys

Nuotr. Leono Garbačausko

Pagrindinis akcentinis biuro šviestuvas –mėlynos spalvos profilis – reaguoja tik tada, kai fiksuoja patalpoje judesį.

betoninių sienų buvo parinkta eksponuoti ir pagrindiniam įmonės šūkiui.

Subtilūs apšvietimo sprendimai suteikė apdailai ir skirtingoms faktūroms papildomos išraiškos. „Daugumoje patalpų atsisakėme standartinių lubinių šviestuvų, parinktas subtilus paslėptas lubų ir baldų apšvietimas su keliais akcentais, pavyzdžiui, kryptiniai šviestuvai, pasukti į užrašus ant sienų, grindiniai LED, išryškinantys apdailų tekstūras, smulkūs šviestuvai augalams. Pagrindinis akcentinis biuro šviestuvas – mėlynos spalvos profilis – reaguoja tik tada, kai fiksuoja patalpoje judesį. Darbo erdvėse ir pasitarimų kabinetuose naudojami profesionalūs darbo šviestuvai, tačiau taip pat derinami su subtiliais paslėptos bei kryptinės šviesos elementais“, – sako architektas.

Nestandartiniai apšvietimo sprendimai

Subtilūs apšvietimo sprendimai suteikė apdailai ir skirtingoms faktūroms papildomos išraiškos. „Daugumoje patalpų atsisakėme standartinių lubinių šviestuvų, parinktas subtilus paslėptas lubų ir baldų apšvietimas su keliais akcentais, pavyzdžiui, kryptiniai šviestuvai, pasukti į užrašus ant sienų, grindiniai LED, išryškinantys apdailų tekstūras, smulkūs šviestuvai augalams. Pagrindinis akcentinis biuro šviestuvas – mėlynos spalvos profilis – reaguoja tik tada, kai fiksuoja patalpoje judesį. Darbo erdvėse ir pasitarimų kabinetuose naudojami profesionalūs darbo šviestuvai, tačiau taip pat derinami su subtiliais paslėptos bei kryptinės šviesos elementais“, – sako architektas. Tam tikslui pasirinkti gamintojo „NEKO LIGHTING“, pasižyminčio gaminių gausumu ir universalumu bei konkurencinga rinkodara, pritaikant gaminius klientų poreikiams, apšvietimo sprendiniai. Įmonei „Think light“ pavyko sėkmingai integruoti šią įrangą biuro erdvėse, sukurti jaukų ir darbui pritaikytą apšvietimą.

www.thinklight.lt

Partnerio turinys

Nuotr. Leono Garbačausko

Nuotr. Leono Garbačausko

Norint sukurti unikalų preciziškos ir solidžios darbo erdvės pojūtį bei išlaikyti pagrindinę biuro interjero viziją, vidaus erdvėms interjero kūrėjai pasirinko automatiškai valdomas horizontalias žaliuzes. Skandinaviško stiliaus aliumininės žaliuzės puikiausiai atitiko keliamą funkcionalumo reikalavimą: patogus šviesos srauto reguliavimas susitikimų kambariuose. Aliumininės žaliuzės puikiai tinka ne tik langams, bet ir pertvaroms: patalpos nebūna aklinai tamsios, visose biuro erdvėse tolygiai ir lengvai sklinda natūrali šviesa, o prireikus, naudojant projektorius ar siekiant maksimalaus susikaupimo, lengvai valdomos.

Funkcionalumas, patogumas, paprastumas, elegancija, solidumas –tokie buvo svarbiausi prioritetai renkantis žaliuzes, kurias pagamino ir sumontavo įmonė „Domus Lumina“. Juodos spalvos, 50 mm pločio juostos puikiai papildo minimalistinio dizaino idėją. Įdiegtas ir patogus kasdienius procesus darbo erdvėse palengvinantis automatinis jų valdymas elektra.

Partnerio turinys

Nuotr. Leono Garbačausko

BUTAS G51, 2021 m.

Architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė, studija „Hito“ Nuotraukos Leono Garbačiausko

„Šis projektas sužavėjo nestandartiniu klientų požiūriu: jie įsitikinę, kad namuose gyvena žmonės, istorijos, įspūdžiai, o ne jų daiktai. Užsakovai pageidavo minimalistinės gyvenamosios erdvės, kurios neužgožtų daiktai, o esamos betono sienų ir lubų konstrukcijos būtų niekuo nedengtos“, – sako S. Kundrotaitė-Savickė. Todėl architektė siekė sukurti visavertiškai funkcionalų planą ir išsaugoti bei pabrėžti esamus erdvės privalumus,

kurios ašis – žmogus. Plano struktūroje vyrauja simetrija, lakoniškumas, patalpos, išsidėsčiusios aplink laiptinės bloką, sukuria gyvenimą ratu. Pagrindinė interjero išraiškos idėja yra išlaikyti grynumą, keisti arba dengti tik būtiniausias plokštumas, paliekant atvirą inžinerinę įrangą. Bute vyrauja subtilios monochrominės spalvos, naudojamos natūralios medžiagos: metalas, vilna, medis, betonas.

Nuotr. Leono Garbačausko

„Betone labiausiai vertinu netikėtumą, nenuspėjamumą ir tapybiškumą. Betonas gali turėti daug rašto ir energijos, kurią atkartoti ar imituoti yra labai sudėtinga. Bet taip pat galima pasiekti ir labai minimalių, švarių paviršių. Viena pagrindinių priežasčių kodėl renkuosi betoną kaip interjero medžiagą, yra jo unikali estetika, užtikrintas autentiškumas“, – sako architektė. Ji įsitikinusi, kad šiuolaikinis interjeras nebeturi tų griežtų taisyklių, kuriomis

Menininkės Gia Ram laisvas, grubokas ir ekspresyvus autoportretas, architektės manymu, „kalbasi“ su atviromis betono sienų konstrukcijomis.

vadovautasi anksčiau: kad betonas negali būti namuose, o tik visuomeninės paskirties objektuose. Dėl savo tvirtumo ir ilgaamžiškumo ši medžiaga labai tinka naudoti grindims ir sienoms. Dėl įbrėžimams ir karščiui atsparių savybių betonas yra viena tinkamiausių medžiagų virtuvės stalviršiams, saloms ir plautuvėms ar praustuvams. Dėl atsparumo vandeniui jį galima naudoti drėgnose patalpose. Betonas gali atrodyti nenatūralus gyvenamojoje erdvėje, bet yra itin patvarus ir, sukūrus tinkamus derinius, gali puikiai tarnauti gyvenimui. Viskas priklauso nuo siekiamo įspūdžio. Betonas labai gražiai suskamba su matine gilia juoda, tačiau, siekiant minkštumo ir jaukumo interjere, galima sukurti nuostabius betono derinius su medžiu ir šviesiomis spalvomis. „Svarbu nepamiršti, kad betonas yra labai sunki medžiaga ir gali lengvai užvaldyti interjerą. Siūlyčiau rinktis švelnias, vienspalves, žemiškas spalvas“, –pataria architektė.

Šiame interjere gausu juodos spalvos, siekiant suteikti gylio. Pasak architektės, juoda suniveliuoja ir kaip šulinys sugeria tam tikras detales, tarsi supjausto pilką erdvę į tam tikras zonas ir sukuria tarsi erdvinę struktūrą. Visame bute įrengta unikali apšvietimo sistema, atsižvelgiant į patalpų aukštį. Apšvietimas sukuria savotišką tinklą ir išsaugo erdvės vientisumą. Vonios kambaryje marmuro motyvas kontrastuoja su grubiu betonu. Kaip ir didelio formato plytelės, kurios tarsi praneša apie savo funkciją stebėtojui.

Svarbu nepamiršti, kad betonas yra labai sunki medžiaga ir gali lengvai užvaldyti interjerą.

Siūlyčiau rinktis švelnias, vienspalves, žemiškas spalvas. / S. Kundrotaitė-Savickė /

Nuotr. Leono Garbačausko

Naujoji maišytuvų kolekcija „Gusto“

trina ribas tarp virtuvės ir svetainės

Italai – virtuvės virtuozai, nuo seno garsėjantys kaip patys geriausi Viduržemio jūros regione, kuriame apstu tiek jūrų gėrybių, tiek darbščių ūkininkų išaugintų vaisių ir daržovių, jau nekalbant apie plonomis riekelėmis pjaustomą kumpį ar įvairių rūšių makaronus. Italai mėgsta gaminti maistą. O kai gamina – daro tai skaniai. Skonis itališkai yra „gusto“. Jeigu tikras italas sukurtų virtuvės maišytuvų kolekciją, ji tikrai būtų estetiška ir itin funkcionali. Todėl įmonė „Ideal Standard“ kartu su italų dizaineriu Roberto Palomba nusprendė sukurti modernios itališkos estetikos virtuvės maišytuvų kolekciją.

/ Ignas Jankauskas, „Ideal Standard“ /

Tradicinė funkcija – moderni forma

Naujoji „Ideal Standard“ virtuvės maišytuvų kolekcija „Gusto“ pasižymi naujausių technologijų gausa. Pirmą kartą virtuvės maišytuvuose panaudota technologiškai pažangiausia „LightMove“ kasetė. Tai speciali technologija, kuri temperatūros ir srovės reguliavimą perkelia į aukštesnį lygį. Srovės reguliavimas yra rafinuotas ir sklandus kaip dar niekada iki šiol. O pati technologija, atlikus testus, leidžia maišytuvui be gedimų tarnauti net 10 kartų ilgau, nei numato galiojančios ES normos.

Nauja funkcija – muilo dozatorius virtuvės maišytuve

Aukščiausio lygio maišytuvai „Gusto“ gaminami su integruoju muilo dozatoriumi. Palietus integruotą mygtuką maišytuvo snape, bus gaunamas reikalingas kiekis muilo. Toks sprendimas leidžia virtuvės zoną išlaikyti estetiškai švarią ir neapkrautą.

Spalvų įvairovė

Kartu su kitomis moderniomis technologijomis gamyboje naudojama ir išskirtinės kokybės PVD dangų technologija. PVD –metalo paviršiaus danga, tvirtesnė už visas kitas maišytuvų gamyboje naudojamas dangas. Maišytuvas su PVD danga išliks nesubraižytas daug ilgiau. O ši technologija leidžia maišytuvams suteikti rafinuotus atspalvius – šukuoto aukso ar sidabro, magneto ar saulėlydžio.

Dvi dizaino kryptys – klasikinis ir futuristinis

Naujoji kolekcija „Gusto“ suformuota iš dviejų dizaino krypčių produktų. Klasikiniam dizainui atstovauja apvalių formų, klasikinių proporcijų maišytuvai. Žinoma, jie atrodo moderniai, nes panaudotos naujausios technologijos leido į produktų dizainą pažvelgti šiuolaikiškai. O aštriabriauniai (stačiakampiai) maišytuvai vien dėl netradicinės formos tampa išskirtiniai. Anot „Ideal Standard“

įmonės plėtros Baltijos šalyse vadovo Igno Jankausko, šis dizainas priklauso vizionierių stovyklai – tokios formos maišytuvai ir jų dizainas dar niekur nebuvo matyti.

Hibridinei – svetainės, valgomojo, virtuvės erdvei skirti sprendimai

„Naujieji kolekcijos „Gusto“ produktai yra su išreikštu, italams būdingu dizaino genu, – sako I. Jankauskas. – Dauguma produktų yra unikalūs. Pavyzdžiui, virtuvės maišytuvas, montuojamas sienoje ar į stalviršį, įmontuotas snapas su valdymo rankenėle atskirai, priverčia sekundei susimąstyti. Juk tai dar nematytos formos daiktai, kurie puikiai atlieka klasikinę funkciją.“

Anot I. Jankausko, dažnu atveju dėl savo išbaigto ir ikoniško dizaino jie panašesni į prabangius aksesuarus nei į virtuvės maišytuvus. Dizaino žvaigždės Roberto Palombos nuomone, būtent tokie daiktai padeda jungti erdves. Daiktui reikalinga funkcija, tik tada jis yra prasmingas. Tačiau naujos formos atradimas ir netikėtas jos panaudojimas erdvėje griauna ribas. Kolekcija „Gusto“ padeda ištrinti ribą tarp virtuvės ir svetainės. „Mes tikime, kad dažnam mūsų klientui bus malonu sėdėti ant sofos svetainėje ir žiūrėti į ryškaus itališko dizaino ikoną savo virtuvėje“, – tvirtina I. Jankauskas.

Šis dizainas priklauso vizionierių stovyklai – tokios formos maišytuvai ir jų dizainas dar niekur nebuvo matyti.

Unikalus pasirinkimas virtuvės paviršiams –

„Dekton“ ir „Silestone“

Virtuvė, namų širdis, reikalauja ypatingos atidos renkantis medžiagas –be estetinių savybių, jos turi būti ir labai praktiškos, kad namų ruoša suteiktų malonumo, o ne taptų varginančia pareiga. Ispanų gamintojas „Cosentino“ siūlo patrauklią ir inovatyvią alternatyvą įprastiems virtuvės paviršiams –dirbtinio akmens plokštes „Dekton“ ir „Silestone“.

Aplankykite mus socialiniuose tinkluose: www.cosentino.com

Savybės, tinkamiausios virtuvės baldams

DEKTON – inovatyvus, neribotų dizaino galimybių lauko ir vidaus erdvėms suteikiantis prekės ženklas. Plokštės itin atsparios dilimui, todėl yra puikus pasirinkimas sudėtingiems darbiniams arba nuolatos mindžiojamiems paviršiams. Plokštės yra atsparios karščiui, šalčiui, UV spinduliams (jeigu norėtumėte įsirengti lauko virtuvę), įbrėžimams, dėmėms.

„Dekton“ – unikalus produktas. Dėl savo skirtingų storių, didelio formato plokščių ir ypač išskirtinio atsparumo mechaniniams pažeidimams, temperatūrų šuoliams bei skysčių ir purvo neįgeriamumo, ši medžiaga gali būti naudojama visoms dizaino fantazijoms išpildyti. Pradedant virtuvės erdvėmis, kur „Dekton“ gali būti panaudotas stalviršiams, spintelių fasadams, sienų ir grindų apdailai, baigiant eksterjero projektais – terasomis, kepsninių zonomis, namų fasadais ir kt.

„Silestone“ turi atskirą plautuvių kolekciją, kurios spalviškai atitinka stalviršiams naudojamas plokštes, todėl, virtuvėje derinant šiuos produktus kartu, galima išgauti estetišką, vientisą ir puikiai suderintą sprendimą.

SILESTONE pasižymi atsparumu smūgiams, įbrėžimams, dėmėms, kurių paprastai virtuvėje gausu, yra lengvai prižiūrimos, todėl puikiai tinka visiems paviršiams, kurie kasdien reikalauja palaikyti higieną. Įprastai „Silestone“ virtuvės zonoje naudojama stalviršių ir sienelių apdailai.

„Silestone“ yra hibridinis mineralinis paviršius, unikalus savo sudėtimi dėl iki minimumo sumažinto silicio dioksido kiekio ir integruotų perdirbtų medžiagų. Produktas tvarus ir ilgaamžis, puikiai tinkantis naudoti ne tik virtuvėse, bet ir kitoms grindų bei sienų dangoms, baldų apdailai interjeruose. Neskirtas naudoti lauke, nes UV spinduliai bei didesni temperatūrų skirtumai turi neigiamos įtakos medžiagos techninėms charakteristikoms, atsparumui ir patvarumui.

Tiek „Dekton“, tiek „Silestone“ gali būti skirtingų storių. „Dekton“ įprastai būna 0,4; 0,8; 1,2; 2; 3 cm, o „Silestone“ – 1,2; 2; 3 cm.

Virtuvės stalviršiams dėl didesnio patvarumo įprastai naudojamos storesnės plokštės – 1,2–3 cm. Baldų fasadams dėl minimalios apkrovos baldų furnitūrai idealiai tinka ploniausi paviršiai – 0,4 cm. Grindų, sienų apdailai taip pat rekomenduojamos ploniausios 0,4 arba 0,8 cm plokštės.

Alternatyva natūraliam akmeniui

Žmonėms sunku pasirinkti tarp granito ir kvarco, nes abi medžiagos yra labai patvarios. Vienas pagrindinių skirtumų, kad natūralus akmuo paviršiuje turi porų, kurių nėra „Silestone“ plokštėse. Tai svarbus privalumas, kuris leidžia užtikrinti higieniškumą. Toks paviršius kaip „Silestone“ atsparus ne tik drėgmei ir temperatūrai, bet ir pelėsiui, bakterijoms. Natūralus akmuo šiuo aspektu nėra toks patogus – jis gali susibraižyti. Graži išvaizda ir išskirtinis kietumas yra puikus kompromisas, todėl dirbtinis akmuo vis dažniau naudojamas individualių būstų interjeruose. Be to, natūralus akmuo periodiškai privalo būti atnaujinamas, impregnuojamas. Dirbtinio akmens atveju to daryti nereikia.

Atitinka griežtus tvarumo reikalavimus

„Cosentino“ tvirtai laikosi Jungtinių Tautų iki 2030 m. užsibrėžtų tikslų. Įmonė, kaip pasaulinė inovatyvių paviršių gamybos ir platinimo lyderė, yra įsipareigojusi siekti ne tik vietinio, bet ir pasaulinio tvarumo.

„Dekton“ ir „Silestone“ jau yra tvarūs produktai, nes gaminami iš mineralų, esančių gamtoje. Mineralų atliekos, kurios lieka gamybos proceso metu, naudojamos vietoj dirvos augalams sodinti prie pagrindinio „Cosentino“ centro Ispanijoje. 2021 metų ataskaitoje nurodyta, kad buvo atkurta net 55,000 m2 miško ploto. 2023-iaisiais šis skaičius tik augs.

„Silestone“ gaminamas pagal technologiją „HybriQ+“. Ši technologija užtikrina, kad „Silestone“ plokštėse būtų ne mažiau kaip 20 proc. perdirbtų medžiagų, tokių kaip stiklas. Plokštės gaminamos pasitelkiant 100 proc. atsinaujinančios elektros energijos, 99 proc. vandens yra perdirbamo.

„Dekton“ turi anglies dioksido neutralumo sertifikatą. Pripažinta, kad „Dekton“ yra neutralus anglies dioksido požiūriu visu savo gyvavimo laikotarpiu – t. y. pradedant gamybos pradžia ir baigiant eksploatavimu. „Dekton“ pagamintas iš 100 proc. atsinaujinančios elektros energijos, 99 proc. perdirbto vandens, iki 85 proc. medžiagų yra perdirbtos.

Energija. Energijos efektyvumas ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas yra pagrindiniai elementai „Cosentino“ tvarumo strategijoje, kurie padeda sumažinti įmonės veiklos poveikį. Pagrindiniame „Cosentino“ centre Kantorijoje, Ispanijoje, 100 proc. įmonės suvartojamos energijos gaunama iš atsinaujinančios energijos šaltinių. 30 proc. energijos nuo 2021 metų pasigamina pati įmonė.

Vanduo. Šiuo metu gamybos procesuose naudojamas vanduo, suprantant jo svarbą, yra perdirbamas ir panaudojamas dar kartą. Pagal 2021 m. Tvarumo ataskaitą pagrindiniame „Cosentino“ centre vandens atliekų nėra.

„ART SAUNA“ –MENĄ, GAMTĄ ARCHITEKTŪRĄIR SUJUNGIANTI PATIRTIS

Pirtis yra neatsiejama suomių tradicijų dalis, todėl ji įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą kaip prioritetinis šios šiaurės šalies kultūros aspektas. Paradoksalu, tačiau suomių širdims jautrią pirties temą apsiėmė plėtoti ispanų architektai, kuriems šiaurietiškos pirties (saunos) tradicijos yra tokios pat tolimos kaip mums flamenko šokis ar korida. Įsigilinę į specifiką ir perpratę šiaurietišką racionalumą, architektai buvo palankiai įvertinti jų kolegų iš Suomijos. Projektas „Art Sauna“, integruojantis šiaurietiškos pirties tradicijas ir kultūrą į meno, gamtos ir architektūros patirtį, buvo įvertintas viena iš trijų nominacijų 2022-ųjų „Finlandia“ architektūros prizui, kurį pastaruosius devynerius metus skiria Suomijos architektų sąjunga (SAFA).

Parengė Aušra Nyman

Architektai Héctoras Mendoza ir Mara Partida (architektūros studija „Mendoza Partida“, Barselona) ir Borisas Bezanas (studija „BAX“, Barselona).

Šiek tiek istorijos, arba kaip viskas prasidėjo

Serlachiaus fondas įkurtas 1933 m., kad rūpintųsi ir prižiūrėtų Göstos Serlachiaus (1876–1942), vieno didžiausių Suomijos popieriaus pramonės savininko, surinktą meno kolekciją. Šiandien muziejuje eksponuojami vertingi kūriniai, apimantys įvairius Suomijos meno laikotarpius, nuo ankstyviausių iki įmantraus art deco (dar vadinamo aukso amžiumi) stiliaus, modernizmo ir šiuolaikiškesnių darbų. Jame buvo pristatyta ir Timo Valjakkos kuruojama paroda „SuperPop!“, sujungianti klasikinius Amerikos ir Suomijos popmeno kūrinius.

2014 m. birželį atidarytas Göstos Serlachiaus šiuolaikinio meno muziejaus priestatas Mänttä mieste

(Suomija) – pagal architektų Maros Partidos, Boriso Bezano ir Héctoro Mendozos (praktikuojančių Barselonoje), projektą, 2011-aisiais laimėjusį tarptautinį atvirą konkursą, kurį organizavo Serlachiaus fondas kartu su SAFA.

Architektai Héctoras Mendoza ir Mara Partida (architektūros studija „Mendoza Partida“, Barselona) ir Borisas Bezanas (studija „BAX“, Barselona), 2011-ųjų Serlachiaus fondo surengto tarptautinio konkurso, skirto muziejui išplėsti statant Gösta paviljoną, nugalėtojai, papirko savo logika ir racionaliomis išvadomis kuriant ir šią naują erdvę.

Pagrindinis architektų

tikslas ir architektūrinis principas kuriant

„Art Sauna“ buvo integruoti pastatą į teritoriją, sujungti jį su esamu reljefu kaip kraštovaizdį.

Göstos Serlachiaus šiuolaikinio meno muziejus jau nuo 2014 m., kai buvo išplėstos jo ekspozicijos, siūlo lankytojams daug daugiau nei vien žiūrėjimas į meną ad hoc (lot. ad hoc – tada, kada reikia) konkrečioje erdvėje. Tai kelionė, apimanti akimirkas, sujungiančias kraštovaizdį, meną ir architektūrą. Šia prasme „Art Sauna“ –nauja erdvė, suprojektuota studijų „Mendoza Partida“ ir „BAX“, pažvelgiant į ilgametes Suomijos tradicijas ir jos kultūrą per kitos kultūros suformuotą prizmę, įnešant savo požiūrį, kviečia lankytoją ir siūlo tos patirties tęstinumą, tik dar subtilesniu, prie kasdienių ritualų priartintu, intymesniu masteliu.

„Art sauna“ – emocinės kelionės tęsinys

Pagrindinis architektų tikslas ir architektūrinis principas kuriant „Art Sauna“ buvo integruoti pastatą į teritoriją, sujungti jį su esamu reljefu kaip kraštovaizdį.

„Art sauna“ – architektūriškai darnus emocinės kelionės, kurią Serlachiaus muziejus siūlo lankytojams, scenarijaus tęsinys. Nauja subtili, privatesnes erdves kurianti ir humaniško mastelio konstrukcija sklandžiai įsilieja į vietos kontekstą ir tampa meno, gamtos ir architektūros dialogo dalimi.

„Art Sauna“ patirtis prasideda jau artėjant prie pastato. Muziejų juosiančio parko pietinėje dalyje, vietoje, kur takas artėja prie vandens lygio, sukurti labai diskretiški išsišakoję takai, švelniai nukreipiantys lankytojus į pusiau slaptą vietą, kur jie susiduria su žemumoje įrengta svetinga veranda. Ji tampa savotišku slenksčiu, leidžiančiu pasiruošti patirčiai pastato viduje. Visą kelią pastate ir lauke apibrėžia įprastas Suomijos kraštovaizdis, įrėminantis nuostabius vaizdus per architektūrą, kuri veikia kaip prieglobstis ir būtent šiam projektui sukurtų meno kūrinių fonas.

Architektai pirties erdvę projektavo vadovaudamiesi logika ir įkvėpti šiaurietiško minimalizmo bei racionalumo, kurį 2011 m., laimėję tarptautinį konkursą, jie pasitelkė projektuodami ankstesnį Göstos paviljoną. Štai kodėl viena pagrindinių strategijų buvo sujungti „Art Sauna“ su esamu reljefu, paverčiant tai kraštovaizdžio dalimi. Paviljonas suręstas vadovaujantis ankstesne patirtimi tobulinant lengvą medinę konstrukciją, artimą

„Art Sauna“ patirtis prasideda jau artėjant prie pastato.

aplink ošiančiam miškui, bet šiuo atveju pastatytą ant tvirto dirbtinio akmens cokolio. Dabartinė pirties erdvė yra įgilinta žemėje, nebijant iššūkio sulaužyti įprastinių tradicinės paskirties pastato statybos principų. Sąlytis su žeme, natūralaus ir dirbtinio akmens, tekstūruoti paviršiai, naudojant pagal individualų architektų projektą sukurtus klojinius, ir juostuoto betono apdaila atsiranda neatsitiktinai, o siekiant sklandžios išraiškos ir asociacijų su gyvenamąja aplinka. Taip pat atraminės sienelės „Art Sauna“ konstrukcijoje, formuojančios vidines erdves, sukuria tarpines jaukumo saleles, kuriose šviesa, vaizdai ir menas tarsi apglėbia lankytojus.

Lauke įrengta didelė terasa, jos konstrukcija ir supanti gamta leidžia jai iš trijų pusių visiškai atsiverti link ežero. Dėmesio centre – stalas „Candela“. Šis kūrinys specialiai sukurtas ispanų architekto Félixo Candelos, elegantiškai derinusio geometriją ir statiką erdvinėse struktūrose, centralizuotai paremtose viename taške, atminimui. Stalas suformuotas iš tos pačios medžiagos, kuri dengia ir pastato fasadus, tai iš anksto pagaminti surenkamieji betono elementai, specialiai sukurta jų paviršiaus struktūra išryškina stalo architektūrinės geometrijos paprastumą.

Atlošai ir sėdynės yra suformuotos su medinėmis

juostelėmis, kad būtų galima sklandžiai išlaikyti žmogų natūralioje padėtyje.

Juostuotas fasadas

„Tradicinės pirtys – tai trobelę primenančios konstrukcijos iš medžio. Šiuo atveju mediena buvo plačiai naudojama vidaus erdvėse, tačiau fasadams reikėjo tvirtesnės ir atsparesnės medžiagos. Surenkamoji fasado sistema atsiranda dėl poreikio suvienodinti struktūrą ir apdailą. Tai tvirta medžiaga, atlaikanti nuolatinius oro pokyčius, veikianti kaip laikantis elementas, o kartais ir kaip atraminė sienelė“, – sako architektas Héktoras Mendoza.

„Įrengiant fasadą panaudotos naujovės – specialūs užpildai (pavyzdžiui, perdirbtas granito akmuo iš statybvietės), poliruotų paviršių priešprieša matiniams ruožuotiems įgilinimams. Įgilinimai ir reljefas pasirinkti siekiant paslėpti medžiagų jungtis, dažniausiai matomas ant surenkamųjų elementų. Sienose, tiek linijinėse, tiek išlenktose, yra integruotos ventiliacijos grotelės ir specialiai išlieti apšvietimo elementai“, – subtilius fasado sprendimus aiškina architektas.

Sienose, tiek linijinėse, tiek išlenktose, yra integruotos ventiliacijos grotelės ir specialiai išlieti apšvietimo elementai.

Interjere jaukumą sukuria medis ir tarpinės, intymesnės erdvės

Šiuo projektu siekiama laužyti tradicinę idėją susieti dvi pagrindines vidaus erdves: persirengimo zoną ir pirties kambarį. Vietoj to pasirinktas sprendimas vesti lankytoją per išskirtinę, stebinančią erdvę, lauko vestibiulį, terasą, panašią į Romos šventyklos (domus) prieangį, prieš įžengiant į cilindro formos konstrukciją, kurioje šventyklos vaidmenį atlieka sauna. Tokia geometrinė forma sukuria privatumo, bendruomeniškumo atmosferą. Interjere daug dėmesio skirta subtilioms detalėms, pavyzdžiui, medžio profiliams, kurie įrėmina sėdynes ir apkalimus bei vaizdus, atsiveriančius meno ir gamtos link, kurių fone – ežeras ir horizontas.

„Saunos suolams ir lenktoms interjero sienelėms buvo panaudotos „Thermowood-Termal Aspen“. Ši specialiai apdorota mediena, skirta pirčiai, paprastai naudojama ant paviršių, pagamintų iš plokščių medinių elementų. Mes panaudojome ją subtiliau, novatoriškas mūsų indėlis buvo sukurti ergonomiškus, geometriškai lenktus paviršius. Atlošai ir sėdynės yra suformuotos su medinėmis juostelėmis, kad būtų galima sklandžiai išlaikyti žmogų natūralioje padėtyje“, – patikslina Héktoras Mendoza.

Viduje įrengta poilsio zona, sukurianti jaukių namų atmosferą. Šioje patalpoje galima skirtingai planuoti bendros veiklos ar švenčių scenarijų – nuo mažesnių stalų grupių iki vieno ilgo stalo, prie kurio telpa 30 žmonių. Jos unikalus stogas su keturių medinių skliautų sistema sukurtas taip, kad erdvėms, kurias jis apima arba sklandžiai jungiasi, suteiktų tęstinumo ir didesnės laisvės pojūtį, tokiu būdu sėkmingai kontrastuojant su įspūdingu aštuonių metrų ilgio langu, horizontaliai įrėminančiu kraštovaizdį, kuris šitaip tampa svarbia interjero dalimi.

Valgomojo zona sujungta su virtuve, kur aplink specialiai suprojektuotą apskritą stalą su mobiliaisiais moduliais, užtikrinančiais universalumą tiek naudojant, tiek perplanuojant, numatyta vyno degustacijos vieta. Netoliese yra ir svetainė su židiniu, įkurdintu šalia terasos, taip suteikiant galimybę mėgautis juo ir būnant lauke.

EKOLOGIŠKI, EKONOMIŠKI IR

IŠSKIRTINIAI NAMAI!

„House Modul“ – tai daugiau nei 11 metų patirties skydinių bei modulinių namų statyboje. Nepriklausomai nuo metų laiko, visą produkciją gaminame uždarose patalpose, naudojame aukščiausios kokybės medžiagas ir taip užtikriname namo patvarumą bei ilgaamžiškumą.

GAISRINĖS SAUGOS IŠŠŪKIAI PROJEKTUOJANT MEDINIŲ KONSTRUKCIJŲ PASTATUS

„Ilgą laiką mūsų šalyje manyta, kad iš medienos ar jos kompozitų galimi tik žemaaukščiai pastatai, kad normos ir gaisrinės saugos specialistai draudžia projektuoti aukštesnius pastatus, o tai visiškai neatitinka tikrovės“, – teigia Irina Demidova-Buizinienė, gaisrinės saugos projekto dalies vadovė, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė, statybinių medžiagų mokslo daktarė.

Užsienio šalių patirtis, dėmesys atsinaujinantiems ištekliams, anglies dioksido pėdsakas dėl statybinių medžiagų transportavimo, galimybė lengvai išardyti ir perkelti pastatą į kitą vietą ir kitos priežastys skatina permąstyti ir suabejoti ankstesne patirtimi bei nuostatomis projektuotojų bendruomenėje.

Parengė Aušra NYMAN

Kodėl pastatų medinėmis konstrukcijomis vengiama?

„Dauguma pašnekovų, su kuriais tenka kalbėtis apie pastatus medinėmis konstrukcijomis, vadovaujasi stereotipais ir įsivaizduoja ne modernų daugiaaukštį statinį, kur įrengtos šiuolaikiškos apsaugos nuo gaisro inžinerinės sistemos, bet žemaaukštį rąstinį namuką arba dar blogiau – apleistą Šnipiškių medinuką. Panašiais stereotipais remiamasi ir kalbant apie pastatų saugumą – dalis žmonių netiki, kad apanglėjimo sluoksnis gali tarnauti kaip apsauga. Arba dar vienas stereotipas – kad mediniame pastate gaisro atveju ugnis būtinai išplis, bus pažeistos laikančiosios konstrukcijos ir pastatas sugrius.

Dabartiniai daugiaaukščiai pastatai yra masyvių klijuotosios medienos konstrukcijų, pasižyminčių geresnėmis ypatybėmis, konstrukcijos turi išdegimą mažinančias dangas, įdiegiamos šiuolaikiškos inžinerinės sistemos, o gaisro plitimui sustabdyti numatomos užsklandos, – detalizuoja specialistė. – Maža to, medinės konstrukcijos turi savo specifiką, o žmonės nenoriai priima naujoves.“

Projektuojant ir statant iš medinių konstrukcijų reikia išskirti tris pagrindinius spręstinus klausimus:

• laikančiųjų pastato konstrukcijų atsparumas ugniai ir jų degumo klasė;

• fasadų apdailos ir apšiltinimo degumo klasė;

• patalpų apdailos degumo klasė.

Ar Lietuvos ir kitų šalių reikalavimai stipriai skiriasi?

Lyginant Skandinavijos ir Baltijos šalių statybos techninius reglamentus, reikalavimai skiriasi. Vertinant kiekvienos šalies teisės aktus atskirai, sunku nepastebėti, kad vienur dėmesys labiau fokusuojamas į gaisro sklidimo ribojimą fasadu, nuo fasado krintančių konstrukcijų apsaugą, kitur griežtesni reikalavimai vidaus patalpų apdailai, dar kitur – laikančiosioms konstrukcijoms. „Įvairų požiūrį į saugą diktuoja kiekvienos šalies istorija ir patirtis. Šiuo atveju siūlau sutelkti savo dėmesį ties esminiais klausimais: tai fasado apdaila ir laikančiųjų konstrukcijų degumas bei atsparumas ugniai“, – sako I. DemidovaBuizinienė.

Kuo skiriasi degumo klasės nuo atsparumo ugniai reikalavimų?

Degumo klasė apibrėžiama kaip medžiagos ar gaminio sudėtis, turinti įtakos liepsnos plitimui ir dūmų susidarymui. Atsparumas ugniai parodo, ar konstrukcija gali atlaikyti apkrovas įvykus gaisrui ir kiek laiko. Pavyzdžiui, plieno ir betono konstrukcijos nedega, pagal degumo klasę abi yra A klasės, bet jų gebėjimas atlaikyti apkrovas gaisro sąlygomis, t. y. atsparumas ugniai, stipriai skiriasi. Plienas, be papildomų apsaugos priemonių, po 5–10 min. nuo gaisro pradžios jau deformuojasi ir pastatas gali sugriūti, o gelžbetoninių konstrukcijų pastatas gaisro poveikį atlaiko net iki 3 valandų.

„Norisi tikėti, kad proveržis įvyks – atsiras supratimas, jog medis yra tinkama statyboms medžiaga, tik reikia išmokti jį panaudoti“, –Irina Demidova-Buizinienė, gaisrinės saugos projekto dalies vadovė, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė, statybinių medžiagų mokslo daktarė.

Statybos produktai pagal LST EN 13501 serijos standartus skirstomi į šias degumo klases:

• pagal gaisro pobūdį – A1, A2, B, C, D, E, F;

• pagal dūmų susidarymą – s1, s2, s3;

• pagal liepsnojančių dalelių ir (arba) dalelių susidarymą – d0, d1, d2. (Statybos produktų degumo klasių taikymo aiškinamoji lentelė)

Statybos produktų degumo klasių taikymo aiškinamoji lentelė

Taisyklių klasifikavimas (neatsižvelgiant į papildomą klasifikavimą)

Negaliojantis klasifikavimas

A1, A2, A1FL, A2FL, A1L, A2L nedegios

B, BFL, BL, C, CFL, CL sunkiai degiosios

D, DFL, DL degiosios sunkiai užsiliepsnojančios

E, EFL, EL degiosios vidutiniškai užsiliepsnojančios

F, FFL, FL degiosios lengvai užsiliepsnojančios

Kodėl Švedijai pavyko taip išsiskirti medinių pastatų rinkoje?

Švedijos Šelefteo mieste neseniai pastatytas pirmasis pasaulyje 20 aukštų 75 metrų medinis dangoraižis

„Sara House of Culture“, o 6 aukštų daugiabučiai ar visuomeniniai pastatai iš CLT plokščių jau nieko nebestebina.

Administracinis pastatas Algirdo g., Vilniuje. Vizual. „Office de architectura“

„Švedijos statybos reglamente yra vienas esminis skirtumas, kuris leidžia projektuoti iš medžio, – laikančiosioms konstrukcijoms nekeliami reikalavimai degumo klasei, tik atsparumo ugniai. Todėl jei būtų galima projektuoti konstrukcijas iš plastiko ir jos atlaikytų gaisro poveikį ilgiau nei 60 min., tokios konstrukcijos Švedijoje būtų įmanomos.

Bet šioje šalyje daugiau nei 3 aukštų pastatams fasadų apdailai galima naudoti tik nedegias, t. y. A2s1,d0 degumo klasės medžiagas. Nuo 3 iki 8 aukštų pastatams apdailai iš lauko galima naudoti žemesnės degumo klasės medžiagas (medį) tik tuo atveju, jei fasadui atlikti specialūs bandymai arba pastate numatyta stacionari gaisro gesinimo sistema. O štai Lietuvoje pastatams iki 8 aukštų apdailai iš lauko galima numatyti specialiomis priemonėmis impregnuotą ar kitaip apsaugotą medį be papildomų inžinerinių sistemų“, – sako I. Demidova-Buizinienė.

Užsienio šalių gaisrinės saugos reikalavimai

„Toliau lyginant statybos techninių reglamentus, ilgą laiką Danijoje laikančiosios pastatų virš 4 aukštų konstrukcijos privalėjo būti nedegios – A2-s1, d0 degumo klasės ir atlaikyti gaisro poveikį iki 60 minučių. Suomijoje konstrukcijos turėjo būti arba nedegios, arba konstrukcijos iš medžio turėjo būti padengtos nedegiais elementais, kurie garantuotų iki 30 min. apsaugą nuo gaisro poveikio, o pačių konstrukcijų atsparumas ugniai – 60–120 minučių. Tik neseniai situacija pradėjo keistis ir atsirado įvairių išlygų, kai galima numatyti žemesnės degumo klasės medžiagas. Mūsų kaimyninėje Latvijoje medinės konstrukcijos nuo 2015 m. įmanomos tik ribotai pastatų paskirčiai (viešbučiams,

gyvenamiesiems ir administracinės paskirties) su sąlyga, kad pastato aukštis iki 18 metrų ir jame numatyta vadinamoji sprinklerinė gaisro gesinimo sistema. Tokių pastatų laikančiųjų konstrukcijų atsparumas ugniai taip pat turi būti bent 60 minučių.

Lietuvoje 3–8 aukštų pastatų laikančiųjų konstrukcijų degumo klasė priklauso nuo gaisro apkrovos: jei gaisro apkrovos kategorija 3, pastate gali būti medinės konstrukcijos; jei 1 ar 2, galimos tik konstrukcijos, kurių degumo klasė A2-s3, d2“, – patikslina specialistė.

Kalbant apie fasadų apdailą, Danijoje turi būti užtikrinta ne žemesnė kaip B-s1,d0 degumo klasė (ką užtikrina impregnuotas medis), o D-s2,d2 degumo klasės produktai gali būti numatyti tik fasadų elementams arba visam paviršiui, bet su sąlyga, kad bus ribojamas liepsnos plitimas fasado paviršiumi. Norvegijoje, kur, kaip žinome, neseniai buvo pastatytas vienas aukščiausių medinių pastatų pasaulyje – „Mjøstårnet“, fasadų degumo klasė turi būti bent B-s3,d0. Suomijoje fasado degumo klasė turi būti B-s2,d0, o jei pastate numatyta sprinklerinė gaisro gesinimo sistema, reikalavimus galima sumažinti iki D-s2,d2 klasės.

„Apibendrindama pasakyčiau, kad skirtingų šalių reikalavimai pastatams iki 3 aukštų beveik nesiskiria, skiriasi nuo 3 iki 8 aukštų, bet kiekvienos šalies normos turi savo pliusų ir minusų“, – sako I. DemidovaBuizinienė.

Lietuvos gaisrinės saugos reikalavimai

Lietuvoje pastatai skirstomi į tris atsparumo ugniai laipsnius.

III laipsnio – paprastai 1–2 aukštų ir nedidelio ploto pastatai, nes šie rodikliai ribojami. Taip pat tokiuose pastatuose stipriai ribojamas žmonių skaičius, reikalaujama užtikrinti didesnį vandens kiekį gaisrams gesinti, draudžiami tam tikri sprendimai, pavyzdžiui, visuomeniniuose pastatuose negalimi atviri vidiniai laiptai. Trumpalaikio apgyvendinimo

pastatai (viešbučiai, moteliai ir svečių namai), vaikų namai, prieglaudos, globos namai ir kt. šiandien visai negali būti projektuojami III atsparumo ugniai laipsnio. Užtikrinamas atstumas iki kaimyninių pastatų turi būti bent 10–15 metrų.

II laipsnio – paprastai iki 4 aukštų, leidžiamas didesnis žmonių skaičius, pastato plotas taip pat galimas didesnis nei III atsparumo ugniai pastatams. Atstumas iki kaimyninių pastatų turi būti minimaliai 8–10 metrų.

I laipsnio – didelio ploto ir paprastai aukštesni nei 4 aukštų pastatai. Atstumas iki kaimyninių pastatų gali sudaryti 6–8 metrus. Žmonių skaičius pastate beveik neribojamas. Reikalingas vandens debitas gesinti mažesnis nei III ar II atsparumo ugniai pastatams.

„Jei nagrinėtume situaciją bendrai, o ne gilintumės į pavienius atvejus, Lietuvoje jau dabar yra sudaryta galimybė projektuoti pastatus medinėmis konstrukcijomis, tik yra trys esminiai apribojimai:

1) pastato grindų altitudė negali būti aukštesnė nei 26,5 m;

2) gaisro apkrovos kategorija turi būti 3;

3) patalpose, kur gali susidaryti didelis žmonių skaičius, apdailai iš vidaus turi būti naudojamos nedegios medžiagos, todėl medines laikančiąsias konstrukcijas greičiausiai reikės uždengti.

Jei pastatas yra iki 8 aukštų, statytojo negąsdina tokios inžinerinės sistemos kaip dūmų šalinimas koridoriuje ar viršslėgis laiptinėje (dažnai šios sistemos ir taip yra privalomos), o laiptinių apdailai galima parinkti nedegias medžiagas, kliūčių projektuoti pastatą iš medinių ar kombinuotųjų konstrukcijų Lietuvoje nėra“, – komentuoja specialistė.

Mūsų šalies architektai, statytojai ir inžineriai, suprasdami, kad statybos iš medinių konstrukcijų yra ateitis, vis labiau įsidrąsina ir stengiasi priimti medinių pastatų iššūkius. Apie tai liudija šiuo metu jau pastatyti ir įgyvendinami tokie projektai kaip sporto kompleksas ir privatus darželis „JU2“ (projektavimo įmonė „Archas“); vaikų darželis „Pelėdžiukas“ („DO architects“); „Office de architectura“ administracinis pastatas Algirdo g., Vilniuje, taip pat šiuo metu projektuojamas valstybinės miškų urėdijos pastatas netoli Vievio (autoriai „Afterparty“); ir kiti.

„Turime puikią bendruomenę, kuri projektuoja Skandinavijos ir Lietuvos rinkai, yra susidūrusi su medinių konstrukcijų specifika, todėl tokie specialistai galėtų daug ką išgryninti. Norėčiau pakviesti diskutuoti architektus, gaisrinės saugos projektuotojus, konstruktorius ir inžinierius, kurie turi projektavimo patirties dirbant su medinėmis konstrukcijomis“, – sako I. DemidovaBuizinienė.

Svarbu ne iš kokių konstrukcijų pastatytas pastatas, bet kaip užtikrinama pastate apsauga nuo gaisro – kokios priemonės numatytos ugnies plitimui stabdyti ir kiek laiko pastatas gali atlaikyti gaisro poveikį.

Pasak specialistės, domėjimasis ir gilinimasis į projektavimą iš medinių konstrukcijų šiuo metu jai daugiau yra kaip pomėgis: „Susidaro įspūdis, kad ši sritis Lietuvoje neištyrinėta, atrodytų, lyg sąmoningai vengiama medinių konstrukcijų. Negana to, projektuotojų bendruomenėje paskleista daug klaidinančios informacijos. Todėl tolesni planai būtų susiję su informacijos sklaida, kad statyba iš medinių konstrukcijų Lietuvoje yra įmanoma, reikia tik tikėti savo idėja ir turėti kantrybės. Per pastaruosius metus teko prisidėti tik prie kelių pastatų iš medinių konstrukcijų projektavimo. Derinimai su ekspertais vyko sunkiai, vis jautėsi abejonės ir nepasitikėjimas. Todėl, užuot sprendus techninius klausimus, tekdavo narplioti teisinius.“

Kalbėdama apie apribojimus paminėjote, kad aukštesniam pastatui gaisro apkrovos kategorija turi būti 3 (degiųjų medžiagų kiekis ribojamas iki 600 MJ/m2). Kas ir kaip ją nustato?

Gaisro apkrovos kategoriją įprastai apskaičiuoja gaisrinės saugos specialistas rengiant projektinę dokumentaciją, o priklauso ji nuo ploto, kintamos (baldai, įranga) bei nekintamos (pastato konstrukcijos, apdaila) gaisro apkrovos. Taip pat turi įtakos ir inžinerinės sistemos, užtikrinančios saugią žmonių evakuaciją (pavyzdžiui, gaisro aptikimo signalizacija, dūmų šalinimo sistema), ir gaisro gesinimo sprendimai (pavyzdžiui, ugniagesių-gelbėtojų komandos tipas, stacionari gaisro gesinimo sistema). Dėl to, kad gana daug įvairių parametrų turi įtakos rezultatui, galima visas šias sistemas ir priemones įvairiai derinti ir taip didinti arba mažinti apskaičiuotą gaisro apkrovą. Aišku, ne visų sistemų galima atsisakyti, nes dalis jų gali būti privalomos pagal teisės aktus, bet vis tiek yra galimybė jas kombinuoti ar modifikuoti.

Kaip pasirinkti gaminius, atitinkančius norimą degumo klasę?

todėl, žinant reikalavimus, rinkoje turi būti ieškomi variantai. Parenkant gaminius, reikia tikrinti jų sertifikatus arba rinktis priemones, kurios gaminiui suteiktų reikiamų savybių (pavyzdžiui, didinant medinių konstrukcijų degumo klasę gali būti naudojamas specialus lakas arba mineralinė vata).

Atstumai iki pastatų – Lietuvoje pastato, atitinkančio I atsparumo klasę, atstumas iki artimiausių statinių turi būti ne mažiau 6–10 metrų. Ar tai reiškia, kad mieste aukštuminių medinių pastatų buvimas yra jų sąlygojamas?

Reikalaujamas atstumas tarp pasatų (kaimyninio ir projektuojamo) priklauso nuo jų atsparumo ugniai laipsnio. Pavyzdžiui, tarp I atsparumo ugniai pastatų minimalus atstumas gali sudaryti tik 6 m, o taikant papildomas priemones (įrengus hidrantą ne toliau kaip 100 m ar

Svarbu žinoti!

Pastatai, kurių grindų altitudė yra didesnė nei 26,5 m, šiandien Lietuvoje negali būti projektuojami medinėmis konstrukcijomis arba šioms konstrukcijoms turi būti parinkta apsaugos elementų sistema, kuri užtikrintų konstrukcijai A2-s3, d2 degumo klasę. Iki 8 aukštų pastato laikančiosioms konstrukcijoms gali būti taikoma B–s3, d2 degumo klasė, ką užtikrina antipirenais impregnuotas medis, bet pastato gaisro apkrovos kategorija turi būti 3 (t. y. sudaro iki 600 MJ m2). Jei pastato konstrukcijų, baldų ir įrangos apkrova viršija 600 MJ m2, pastate atviros medinės konstrukcijos negalimos.

Gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai – dokumentas, Lietuvoje apibrėžiantis konstrukcijų (pavyzdžiui, kolona) ir statybos gaminių (pavyzdžiui, fasado apdaila) degumo klasės reikalavimus. Kiti normatyviniai dokumentai (Statybos techninis reglamentas (STR) ir kt.) tai papildo specializuotai.

Žinant konkrečius reikalavimus, jau galima parinkti statybinę medžiagą. Statybos techniniame reglamente ar kituose normatyviniuose dokumentuose nėra statybinių medžiagų ar gaminių sąrašo su jų degumo klasėmis,

ugniasienę) – ir dar mažesnis. Šis reikalaujamas atstumas vienodas ir gelžbetoninių, ir metalinių, ir medinių konstrukcijų pastatams, todėl, sakyčiau, svarbu ne iš kokių konstrukcijų pastatytas pastatas, bet kaip užtikrinama pastate apsauga nuo gaisro – kokios priemonės numatytos ugnies plitimui stabdyti ir kiek laiko pastatas gali atlaikyt gaisro poveikį. Vertinant, kad medinių konstrukcijų pastatai pasižymi puikiu atsparumu ugniai (kalbu ne apie apleistus medinukus), atstumas iki kaimyninio pastato nėra ta problema, kuri šiandien Lietuvoje apsunkina medinių daugiaaukščių pastatų statybą.

Vandens kiekis pastatams gesinti – kaip jis nustatomas? Kokia turi būti gaisrinė įranga?

Reikalavimai įrangai gaisrams gesinti pastatams iš medžio nieko nesiskiria nuo įrangos gesinant pastatus iš gelžbetonio ar plieno. Gali tik nežymiai skirtis vandens poreikis.

Nuo 2024 m. visuomeninius pastatus siūloma statyti iš medienos ir organinių medžiagų, kurios sudarytų 50 proc. viso statinio statybos medžiagų. Taip pat pažymėta galimybė tokius pastatus statyti aukštesnius, nei kad dabar numato teisės aktai (plačiau rašyta: https://sa.lt/gaisrinis- saugumasateities-statybose-is-medzio/). Redakcija pasiteiravo Aplinkos ministerijos, kokie pokyčiai vyksta šiuo metu.

Aplinkos ministerijos Strateginės komunikacijos skyriaus vedėja Loreta Pilkienė: „Esminiai iššūkiai sietini su tuo, kaip tinkamai pakeisti Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų nuostatas, įgalinant statinio projektuotojus taikyti pažangesnius projektavimo metodus, tačiau kartu atrandant ir pritaikant tą patį saugos lygį užtikrinančias priemones.“

Kas šiuo metu vadovauja suformuotai darbo grupei, siūlančiai naujas galimybes statyboms iš medžio?

Loreta Pilkienė: Darbo grupė jau baigusi savo veiklą ir pateikusi siūlymus aplinkos ministrui, kokių priemonių ir veiksmų reikėtų imtis, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą ir jos veiksmų įgyvendinimo plano priemonę, kad būtų galima nuo 2024 m. visuomeninius pastatus projektuoti ir statyti panaudojant juose ne mažiau kaip 50 proc. medienos ar kitų atsinaujinančių organinių medžiagų. Darbo grupė pasiūlė priemones, pagal kurias turėtų būti kuriamas naujas ir keičiamas esamas teisinis reguliavimas. Pavyzdžiui, gaisrinės saugos reikalavimai, statybos techniniai reglamentai, užtikrinami rinkos pajėgumai ir gebėjimai suteikti reikiamas paslaugas, produktus ir sprendimus, stiprinami ir pritaikomi viešojo sektoriaus valdomi informaciniai ištekliai ir pajėgumai.

Ar per pastaruosius metus įvyko reikšmingesnis progresas šioje srityje? O jeigu ne – kokios priežastys labiausiai stabdo procesą ir įsipareigojimus šiuo metu?

Dalis darbo grupės pasiūlytų priemonių yra pradėtos įgyvendinti, dėl kitų pasiūlymų vyksta tarpinstitucinės diskusijos.

Aplinkos ministerija yra parengusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projektą, kuriuo siūloma nustatyti, kad, atliekant ypatingųjų ir neypatingųjų statinių kategorijai priskiriamų visuomeninės paskirties

pastatų statybos, rekonstravimo projektavimo paslaugų, statybos, rekonstravimo darbų pirkimus, kurie finansuojami Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (įskaitant Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšas) lėšomis, valstybės vardu pasiskolintomis arba valstybės garantuotų paskolų lėšomis, valstybės pinigų fondų lėšomis, savivaldybių biudžetų lėšomis, nuo 2024 m. sausio 1 d. taikyti reikalavimą projektuojant ir statant statinius panaudoti ne mažiau kaip 50 proc. medienos ir kitų organinių statybos medžiagų iš atsinaujinančių gamtos išteklių.

Ministerija šiuo metu rengia projektų finansavimų sąlygų aprašus, pagal kuriuos iš Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės bus teikiama parama gamybinių pajėgumų, skirtų modulinių skydinių konstrukcijų iš medienos ir kitų organinių medžiagų iš atsinaujinančių išteklių, sukūrimui ir bandomųjų projektų įgyvendinimui.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos yra parengęs Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų projektą, įgyvendinantį dalį darbo grupės pateiktų pasiūlymų.

Kokios statybų reglamento dalys ar gaisrinės saugos reikalavimai, trukdantys pradėti medinių visuomeninių ir daugiaaukščių pastatų statybas būtų labiausiai keistini?

Esama norminių dokumentų sistema sudaro galimybes projektuoti ir statyti pastatus iš medinių konstrukcijų, tačiau riboja jų aukštingumą ir erdvinius sprendinius. Statybos techniniai reglamentai, kaip norminių dokumentų sistemos dalis, iš esmės nevaržo pastatų iš medinių konstrukcijų projektavimo ir statybos. Esminiai iššūkiai sietini su tuo, kaip tinkamai pakeisti Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų nuostatas, įgalinant statinio projektuotojus taikyti pažangesnius projektavimo metodus, tačiau kartu atrandant ir pritaikant tą patį saugos lygį užtikrinančias priemones.