2014 Balandis by Studis

Ka E sp ig ar ilė as Ju Va od sil yt ia ė us ka s

rū

Žy d

as Šv ar ca s

na sT um pa

ar ty n

nė Ru Ko ku n ta iža ro Vy kt be r. r itė ai rta ed : +3 gm .re akt 70 ai me or 64 l.co ika ė: 46 m it@ 69 56

ik na

ot ra uk a:

Ka ro lis

lio

Vi rš e

Rū ta

itė

Ka z

ku t

pš yt

St e

ėČ

Sa ul

lin a

Ev e

na s:

za i

lin

Ak vi

tė

ka dj av ai

Rū gy t

itė

ika

iše

Pa ul

us tin

Au g

Ra im

ia i:

na itė

ai ly tė

ka itė

Gr an s

ėS ta siū

iel

ta rė

Gi n

Ga br

Au to r

ėU

ai tė

ėn

ai tė

rb on

Iv oš ka itė

lin

Vi lt

Ev e

Ro b

lij

er ta

eik ai tė

ro n

na sp et

Fo to gr af ai

Vy r. re da kt or ė:

Au to ri ai :

Komanda

Redaktorės žodis Į miestą atvažiuoja pavasaris...ir festivalis! Žmonės traukiasi dviračius ir laksto šilto vėjo padedami, o visi laisvi suoliukai tuoj pat suranda savo laikinus savininkus. Norisi šurmuliuoti mieste ir džiaugtis puikiu oru. Visos mintys apie namų darbų pristatymus, koliokviumus vis pamažu dingsta, norisi atostogauti ir leisti dienas vėjais. Trumpai atsipalaiduoti tik į naudą, o ir mini atostogos niekam nepakenks. Bet po visų ankstyvo

Įkvėpimas

Lucka ir jo avantiūros

Sėkmės istorija

pavasario linksmybių pats metas pozityviai nusiteikti artėjančios sesijos link (ypatingai džiūgauti reikėtų tiems, kuriems artėja ne tik paskutinė egzaminų sesija, bet ir diplominio bakalauro darbo rašymo paskutinysis mėnesis...) ir tuo pačiu pajausti, kad tuoj net tik į mūsų universitetą, bet ir į Kauno miestą pasibels pats pavasariškiausias festivalis! Mes jau laukiame ir su nekantrumu skaičiuojame dienas... O ar laukiate Jūs?

Info skiepas

Interviu

Sporto Džonas

Kelionių BLOG’as Malta

Kelionių BLOG’as Suomija

Kelionių BLOG’as

Studis foto

Pokalbiai su aš

Turkija

Kaip Obamos pusbrolis rykliui gerklę perkando…

Studis vertina

Gyvenu, kad valgyčiau

Dvylika pagrobtų laisvės metų

Carbonara

Ankstyvas paukštelis dantis krapštinėja...

Dėstytojas irgi žmogus

Lietuviškas gyvenimas pro kinišką spektrą

Talismanai

Ko visgi norėčiau paklausti savęs?

Pasidaryk pats Pasileisk plaukus!

Pageidavimų koncertas Sudoku

Julija Judina

Lucka ir jo avantiūros Kas rytą pabudusi, aš visuomet pažvelgiu pro langą. Ne tik tam, kad pažiūrėčiau koks oras ir nuspręsčiau ką apsirengti, bet ir tam, kad užduočiau sau klausimą – kokiu žmogumi turėčiau šiandien būti, kad įgyvendinčiau savo planus ir svajones? Ar šiandien turiu atrodyti gerai ir atkreipti dėmesį savo išvaizda, ar visgi švytėti iš vidaus? Tikriausiai, statydama šiuos du dalykus – vidų ir išorę – ant svarstyklių, tikiuosi, kad jie svers vienodai, tačiau pabendravus su kitais, savo nuomonę turinčiais žmonėmis, pradedu abejoti. Šį kartą įkvėpimo sėmiausi iš Mariaus – jaunuolio, nenustygsančio vietoje ir tikinčio į tikėjimą. Kai pasiūliau Mariui susitikti, jis tuoj pat sutiko. Tai žmogus, iš kurio nedažnai išgirsi žodį NE. Jis iš gyvenimo ima viską ir nesvarbu, ar tai didelis, ar mažas dalykas. Išbandyti, paragauti ir surizikuoti – mano akimis, toks yra Marius, dar gerai žinomas Luckos pavarde. Jaunuolis studijuoja VDU kūrybinių industrijų pirmo kurso programoje. Tai visiškai naujos studijos, startavusios prieš metus. Mariui teko galimybė pirmajam išbandyti jas: “Pagalvojau, kad kūrybinė industrija yra kaip tik man, žmogui, norinčiam tobulėti kūryboje“. Paklaustas, ar dalyvauja kokioje universiteto siūlomoje užklasinėje veikloje, Marius prisipažįsta, kad turi daugybę kitų darbų. Ir čia jis nemelavo. Vaikinas, mėgstantis vakarėlius ir naktinius pasibūvimus, ne tik juose daly-

vauja bet ir padeda organizuoti: “Dirbu su Anna Mesha, kuriame vakarėlius draugams jos namuose“. Prisipažinsiu, svečiuose pas Anną yra tekę būti ir man, vakarai ten nepakartojami bei jaukūs.

Be to, Luckai patinka teatras: “Ten dažnai lankausi, ir operos paklausau...“ Laisvalaikį jis dažniausiai leidžia namie, vaikinui patinka pabūti vienam. Išlavintą ir gražų kūną turintis vaikinas sako, kad tam skiria daug laiko sportuodamas. Pasidomėjau, ką Marius galvoja apie patrauklią išorę ir ar ji labai svarbi šiuolaikinėje visuomenėje: “Labai svarbi, be gražios išvaizdos daugumai nusispjauti ant tavo vidaus. Tavo išvaizda yra vizitinė kortelė“. Kalbant apie patrauklią išorę, galvoje iškyla ir stiliaus suvokimas bei mada. Marius neprasilenkė ir su šia sritimi – dirba modeliu. Man buvo įdomu sužinoti, kaip vaikinas „įsisuko“ į mados pasaulį: “Prieš metus draugė pasiūlė nueiti į „Mados infekcijos“ kastingą. Nuėjau, visi dizaineriai atsirinko“. Vaikinas dirba ne tik gerai žinomoje „Mados infekcijoje“, jis bendrauja ir bendradarbiauja su gerai Lietuvoje žinomais dizaineriais bei kitais mados žino-

tik tikėjimą, kad esu stebuklingas ir kad viskas pasiseks. Panašiai ir buvo, kadangi kelionės krepšyje buvo tik Jėgos Aitvaras, nuvykęs į Vietnamo šiaurę patraukiau pietų link ieškoti vandenyno ir bangų. Laikui bėgant, kišenėms tuštėjant reikėjo ieškoti darbo“ – apie savo keliones pasakoja kaunietis. „Taigi, prabuvęs kurį laiką Vietname ir gerai pasilinksminęs, nusprendžiau pasitikrinti savo banko sąskaitą. Neapsidžiaugiau... Turėjau pinigų kelioms savaitėms, ne daugiau. Taip ir būna, kai neskaičiuojame. Susiruošiau ieškotis darbo kaitavimo mokyklose. Praėjau per kelias iš jų ir gavau blogų naujienų: „Esi per jaunas, kalbi tik angliškai, čia 90% turistų – rusai.“ Tuomet išsirinkau pačią didžiausią mano kurorto kaitavimo mokyklą – tripadvisor.com, turinčią aukščiausią reitingą, kurioje instruktoriai tik profesionalai

vais: “Su daug to „biznio“ žmonių susipažinau, pradėjo siūlyti darbus ir aš sutikau. Tada susipažinau su Juozu Statkevičiumi, darbavausi ir pas jį, dalyvavau jo Fashion Show Siemens arenoje lapkritį“. Nepaisant viso to, ką Marius veikia, bene įspūdingiausias, mano galva, dalykas, yra jo kelionės po įvairius pasaulio kampelius. Jau nuo pat mažens jis su tėvais keliaudavo po centrinę Ameriką. Vaikinui teko pamatyti Dominikos Respubliką ir taip visų mėgiamą Haitį. „Buvau kairėje ir dešinėje, mačiau ir Europą, bet didžiausią meilę išugžiau Azijai, iškart po mokyklos iškeliavau į pietryčių Aziją. Gyvenau Vietname, po to palikau jį, patraukiau link Kambodžos, Laoso, tada Tailando, galiausiai link Malaizijos. Išvažiavau be didelių pinigų, nes paprasčiausiai jų neturėjau,

i r t u rintys visus aukščiausius sertifikatus. Prisistačiau tikru vardu, pasakiau, jog man 24 metai, turiu ilgą instruktoriaus patirtį, kalbu anglų, lietuvių, rusų ir prancūzų kalbomis – kito kelio nebuvo. Darbą gavau, turėjau pasirodyti kitos dienos 10 val. ryto... Sakė, jog turesiu mokinį iš Maskvos. Eidamas iš „darbo pokalbio“ nežinojau, ką dabar reikės daryti, nes rusiškai kalbėti nemokėjau, kiek rusiška muzika buvo informavusi, tiek... Iki vakaro susirinkau 180 žodžių kaitavimo tema – krantas, vėjas, banga, kairė, dešinė, ir t.t. Žodžiu, iššūkis aukščiausiame lygyje. Ryte pas mane atėjo žadėtas mokinys, aukštokas, praplikęs, kažkur 35 metų am-

žiaus – dantyse turintis cigaretę ir esantis truputį išgėręs – kaip priklauso tikram Rusijos piliečiui. Jo vardas buvo Vladimiras (Volode). Jam pasakiau taip: „Klausyk, rusiškai kalbėti beveik nemoku, bet kaituoti tave išmokysiu, jeigu mane išduosi – mirsiu iš bado“. Volode nukrito veidu į smelį ir juokėsi taip garsiai, jog skambėjo visas rytinis pliažas... Jis mokėjo man dvigubai už pamokas, vaišino alumi ir rusų kalbos pamokomis! Vien dėl tokios mano

avantiūros. Laikui bėgant kalbėjau praktiškai laisvai ir gruodžio mėnesio Mui Ne (taip vadinosi vietnamo kurortas, kuriame gyvenau) instruktoriaus tripadvisor.com forume turėjau daugiausiai komentatorių ir vertintojų iš Rusijos. Turėjau mokinių, kuriems rekomendavo mane jų draugas, o jie mane rekomendavo kitiems draugams, tad eilė buvo kelios dienos į priekį...“ Po šių kelionių Mariaus pasaulėžiūra bei supratimas pasikeitė: “Pasikeitė iš esmės

viskas: požiūris, tikėjimas, aš pats – iš Kauno gatvių vaiko, į žmogų, kuris suprato, kaip mokytis reikia šiame gyvenime, ką skaityti ir ką rašyti, nežinau, gal klystu, bet svarbiausia tikėti“. Palinkėjimas „ALWAYS BE YOURSELF, EVERYONE ELSE IS ALREADY TAKEN“.

Julija Judina

Ankstyvas paukštis dantis krapštinėja... Dauguma mūsų eidami į parduotuvę nusipirkti Fairio arba Pampersų net nesusimąstome, kad šie daiktai turi gražius lietuviškus pavadinimus – indų ploviklis ir vystyklai. O jeigu ir kyla minčių, tuomet apie tai, kodėl jie mūsų atmintyje įstrigę, kaip Fairy su Pampers, tikrai nepagalvojame. Tačiau lietuviškasis kino reklamos ryklys Mantvidas Žalėnas teigia, jog visa tai daro reklama, vienokiu ar kitokiu būdu įsiskverbianti į mūsų gyvenimus. STUDIJOS Mantvidas baigė VDU menotyros bakalauro studijų programą. Tačiau jis pats tvirtina, jog niekad nebuvo menininku ir pasirinko šią specialybę, nes visuomet patiko domėtis menu. Daugelis jo tuometinių draugų stojo į tokias populiarias specialybes, kaip architektūra, vadyba, o Mantvidas pasuko kitu keliu, tačiau, pasirodo, ne blogiausiu. Sunkiai įstojęs vaikinas universitete įdėjo daugybę savo laiko ir pastangų, norint pasiekti geriausio rezultato, ir būtent todėl jis sugebėjo universitetą baigti labai gerais pažymiais. KARJERA Kalbant apie Mantvido karjeros pradžią, jaunuolis prisimena savo bandymus rasti jam tinkamą darbą: “Manęs tėvai nelabai išlaikė trečiame kurse ir jau pats to nebenorėjau, tai įsidarbinau vasarą „Statoil‘e“, Karaliaus Mindaugo prospekte. Tuo metu ten nerealūs pinigai man buvo kaip studentui. Bet išbuvau lygiai vieną dieną, nes supratau, kad ten dirbti negaliu. Atėjau pas Iną Pukelytę Kauno dramos teatre ir pasakiau, kad noriu dirbti pas juos. Tuo metu jie pradėjo įvedinėti internetinį puslapį, tai aš ten pradėjau darbuotis, surašinėti tai, ką aktoriai ranka užrašo. Po to dirbau butaforu. Tai truko 2 savaites. Dar vėliau įsidarbinau projektų vadovu. Na, o po to tapau rinkodaros vadovu. Ten man buvo patogu dirbti, nes tapo lengva bakalaurą rašyti. Tuo metu aš pailsėdavau nuo darbo rašydamas diplominį“. Palaipsniui, įdedant daug darbo, pastangų ir įdėjų, Mantvidui pavyko teatrą padaryti patrauklų jaunimui. Nuo čia prasidėjo, kaip jis pats sako, revoliucija, kuomet teatre buvo pradėtos daryti įvairios nuolaidos ir net vakarėliai ant scenos. Teatras pasidarė jaunatviškesnis, lankomumas padidėjo dvigubai, po kurio laiko salės tapo sausakimšos. Buvo ir tokių, kuriems Mantvido būdai pritraukti jaunimą nepatiko, pasak jų, scena yra šventa ir jokių tūsų ten būti negali. Tačiau rezultatas tapo stulbinantis. Salių tuo metu buvo mažai, jos buvo neremontuotos ir negražios, tačiau pavyko padaryti taip, kad jos būtų pilnos žmonių. Šiuo metu Mantvidas dirba keliose įstaigose. Vienas iš jo darbų – reklama kino teatruose. „Vienas

kolega pasiūlė prieš filmus rodyti reklamas ir man atidavė šitą projektą vystyti, nes Lietuvoje tokio dalyko nebuvo, tik užsienyje. Mes sukūrėme programinį softą, kuris valdo kino projektorių, viską automatizavome. Dabar parduodame programą užsienyje“ – pasakoja uteniškis. Kitas vaikino darbas yra kino reklamos kūrimas. Čia jaunuoliui tenka dirbti su tokiomis garsiomis kompanijomis, kaip „The Walt Disney Company“, „Universal Pictures“, „20th Century Fox“ ir kitomis. Mantvido komanda pasirūpina reklaminių klipų kūrimu filmams, treilerius, kurie bus rodomi Lietuvoje. Paklaustas, kas jis yra – verslininkas ar menininkas, Mantvi- das atsako, kad šiais laikais pastarasis turi būti verslininku. „Dev y n i o l i kto j o amžiaus menininkas buvo įsivaizduoja-

mas s u šaliku, berete, pypke ir su kokiomis dvejomis venerinėmis ligomis. Tai buvo toks įvaizdis“, - sako vaikinas. Da- bar yra kitaip. Norint uždirbti iš savo meninių sugebėjimų, tu turi turėti pardavėjo sugebėjimą. Kita Mantvido sritis yra filmų platinimas: „Renkame filmus, kuriuos čia, Lietuvoje, turėtume rodyti ir kuriame jiems reklamines kompanijas, o kino teatrai rodo“. Incognito Films yra Media Incognito grupės įmonė, kuri skirta platinimui. Vienas iš garsiausių pavyzdžių yra „Palaidotas gyvas“ filmo reklama, kuri sukėlė daugumos lietuvių nuostabą, pasipiktinimą ir didžiulį filmo pardavimą. Šiuo metu jaunuolis laikinai vadovauja Kauno kino studijoje. Pats Mantvidas sako, kad jis yra dvejose

barikadų pusėse – pardavinėja reklamą ir tuo pačiu perka filmus bei juos platina. DARBO RITMAI „Mano darbo diena prasideda 6 valandą ryto. Padirbu, papusryčiauju, važiuoju į darbą kokią 8 val., papietauju, padirbu iki 6-7 val., pasportuoju, tada padirbu su klipais ir einu miegoti. Kad būtum produktyvus, reikia išbalansuoti savo fizinio ir protinio darbo krūvį. Aš baseine plaukioju, kai nebesidirba“ – apie savo dieną kalba Mantvidas. Tačiau esant tokiam įtemptam grafikui kartais sunku spėti atlikti įvairius kitus darbus: „Aš mamai jonizatoriaus nenuperku jau dvi savaites, bet nupirksiu kada nors“ – šypsosi vaikinas. „Surask mėgiamą darbą ir tau nereikės dirbti, aišku aš pavargstu, būna, bet neturiu atostogų, kurios truktų ilgiau nei savaitė jau nuo trečio kurso“ – kalba Mantvidas. „Žinai, pinigai yra kaip šalutinis poveikis įgyvendinant savo svajonę. Neturėjau turtingų tėvų, nebuvo taip, kad man davė, pasidarai viską nuo nulio, reikia truputį paprakaituoti, ypač tokioje srityje kaip mano“ – apie uždirbamus pinigus kalba vaikinas. „Aš kartais net savo žmonėms sumoku daugiau, kad padarytų geriau, aš neskaičiuoju. Tačiau jei viename darbe dirbčiau, tai neužtektų, bet iš ten truputį, iš kitur truputį ir taip normaliai gyveni“. ATEITIS Intensyviai dirbantis ir siekianis geriausių rezultatų, tačiau vietoje nestovintis ir jau planuojantis ateities darbus, Mantvidas užsimina, kad ateityje norėtų pats kurti filmus. Ir ne tik norėtų, bet ir padarysiąs. Tačiau šiuo metu, kaip jis pats sako, mėto daug kamuoliukų ir tam, kad jų nepamesti iš rankų, reikia padėti į šalį ir tik po to griebtis naujojo. PALINKĖJIMAS STUDENTUI „Kol dar jauni – neatostogauti ir negerti alaus. Dabar tas laikas, kai tu gali užsirekomenduoti, nes vėliau bus per vėlu. Tu prarasi šansą užsikabinti ir daryti tai, kas patinka“.

Saulė Čipkutė

Lietuviškas gyvenimas pro kinišką spektrą Ar kiekvienas iš mūsų išdrįstų važiuoti mokytis, dirbi ar gyventi į... Kiniją? Svetima kultūra, skirtingi žmonės, „paukščių“ kalba. Kita vertus, tikriausiai panašiai atrodo ir mūsų šalis atvykusiems iš Rytų Azijos. Tad pakalbinkime VDU kinų kalbos dėstytoją Wang Jingyang. Dėstytojos darbas - pašaukimas ar atsitiktinumas? Mano specialybė – kitataučių žmonių kinų kalbos mokymas. Šį dalyką studijavau universitete šešerius metus – žinojau, kad baigusi studijas dirbsiu kinų kalbos dėstytoja. Tad savo darbą iš tiesų labai pamilau. Paskaitos Vytauto Didžiojo universitete – ar tai dėstytojos darbo pradžia, o gal dirbote šį darbą ir Kinijoje? Prieš atvykdama į Lietuvą, dėsčiau Liaoning’o universitete sudėtingesnio, aukštesnio lygio kinų šnekamosios kalbos kursą. Taip pat šiuo metu esu atsakinga ir už BMW įmonės darbuotojų apmokymus – padedu jiems gilinti kinų kalbos žinias. Ar aukštųjų mokyklų sistema Kinijoje labai skiriasi nuo Lietuvos? Ar mokslas mokamas ir ar daug jaunuolių stoja į universitetus? Mano nuomone, Lietuvos ir Kinijos universitetai yra labai panašūs. Jie išties modernūs ir šiuolaikiški. Tai, kaip dėstytojai veda paskaitas, kaip studentai pasirenka studijų dalykus ir dalyvauja paskaitose – viskas vyksta beveik taip pat. Norint įgyti bakalauro ir magistro laipsnius Kinijoje reikia studijuoti (kaip ir Lietuvoje) atitinkamai 4 bei 2 metus. Daugumai studentų tenka mokėti už mokslą, tačiau jie turi galimybę gauti stipendijas. Daugelis jaunų žmonių nori įgyti universitetinį išsilavinimą. Tai jiems padėtų gauti gerą darbą ir užtikrintų geresnę ateitį. Statistika rodo, kad yra daugiau merginų nei vaikinų, siekiančių įgyti aukštesnius (magistro ar daktaro) laipsnius. Ar studentų elgesys bei normos Kinijos ir Lietuvos universitetuose labai skiriasi? Ne, jie elgiasi tikrai panašiai, nes visi yra tokie pat jauni žmonės. Tačiau, mano nuomone, Kinijos studentų gyvenimas nėra labai įdomus. Kiekvieną dieną beveik tas pat: paskaitos, biblioteka, valgykla, bendrabutis. Norėdami atsipalaiduoti, paprastai žiūri filmus ar eina į karaokės barus. Merginos dažnai leidžia laisvalaikį eidamos apsipirkinėti. Kaip sekasi sutarti su lietuviais studentais? Aš tikrai mėgstu savo studentus Lietuvoje.

Iš pradžių jie būna labai drovūs: tik šypsosi ir tyli. Tačiau geriau susipažinus vieniems su kitais, jie pradeda domėtis, pasitikėti manimi, taip pat nepraleidžia progos pajuokauti drauge. Lietuviai iš tiesų yra labai geri ir mėgstantys mokytis studentai. Kodėl pasirinkote Lietuvą? Juk ji taip toli nuo Kinijos... Ar šį jūsų sprendimą palaikė artimieji ir kaip dažnai galite juos aplankyti? Aš pati pasisiūliau dirbti Lietuvoje. Galėjau išvykti dėstyti į bet kurią kitą Azijos šalį, kurios kultūra beveik nesiskiria nuo mūsiškės, tačiau aš norėjau pažinti visiškai kitokią šalį. Tad nusprendžiau atvykti į Lietuvą, kur yra Konfucijaus Institutas. Kai mano giminės ir draugai išgirdo apie šį pasirinkimą, jie labai džiaugėsi. Jų nuomone yra puiku pakeliauti ir pamatyti pasaulį, kol dar esu jauna. Kai kurie draugai vaikinai pavydėjo, kad vykstu į šalį, kuri yra garsi krepšinio pasaulyje. Į Kiniją grįžti galiu tik vieną kartą per metus, kadangi ji yra tikrai toli nuo čia. Kartais aš labai pasiilgstu savo artimųjų... Kaip jūs manote, ar gali lietuvis išmokti kinų kalbą, kuri pripažinta pačia sunkiausia? Lietuviai studentai mokosi labai greitai ir yra stropūs. Europiečiams yra sunku išmokti tarimą ir kiniškus rašmenis, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, mano studentai viską įsisavina tikrai gerai. Manau, kad kinų kalbos mokėjimas jiems atvers puikias darbo galimybes ir daug žadančią ateitį. Pirmieji įspūdžiai atvykus į Lietuvą: ką galite pasakyti apie miestus, gamtą, žmones? Gyvenimas Lietuvoje yra tylus ir ramus. Kaunas nėra didelis miestas, tačiau jis labai švarus. Gatvėse nesutiksi daug žmonių, tačiau visi čia yra labai mandagūs. Nors ir esu užsienietė, niekas į mane nežiūri “kreivai“. Jei man reikia pagalbos, visada atsiranda žmonių, kurie pasirengę pagelbėti. Gamta yra puiki, mėgstu vaikščioti po mišką. Vienintelis dalykas, kurio man trūksta – saulė. Ar patyrėte nesusipratimų atvykus į Lietuvą? Jei taip, kokių? Kinijoje, norint pereiti gatvę per perėją, kurioje nėra šviesoforų, pėstiesiems reikia laukti, kol automobiliai pravažiuos, o

čia – atvirkščiai, automobiliai praleidžia pėsčiuosius. Lietuvoje, palyginus su kitomis Europos šalimis, azijiečių nėra gausu. Ar dėl to netenka pasijusti vieniša? Tik atvykus čia iš pradžių šiek tiek tokia ir jaučiausi. Tačiau, kai pradėjau dirbti, kiekviena diena tapo labai užimta. Laikas bėga greitai, daug tenka bendrauti su studentais, susirandu vis naujų draugų ir jau nebesijaučiu vieniša. Ką mėgstate veikti laisvu nuo paskaitų metu? Nieko ypatingo. Kartais einu pasivaikščioti į miesto centrą, užeinu į „Akropolį“. Būdama savo bute paprastai žiūriu filmus, skaitau knygas ar miegu. Ką galėtumėte pasakyti apie lietuvišką virtuvę? Gal jau pamėgote kokį nors lietuvišką patiekalą? Iš tiesų neturiu galimybės dažnai eiti valgyti į restoranus, tad maistą ruošiu pati. Vis dėlto, yra keli mano pamėgti lietuviški patiekalai – kibinai (ypač Trakuose) ir gira. Ar galėtumėte papasakoti apie kasdienę kinų virtuvę? Dažniausiai valgomi ryžiai, daržovių sriuba ir keptas patiekalas (daržovės su mėsa). Ar galite pasidalinti savo lūkesčiais, planais ateičiai? Labai mėgstu savo darbą ir, jei bus galimybė, tikiuosi likti dėstyti čia. Taip pat norėčiau pakeliauti po įvairias pasaulio šalis. Interviu verstas iš anglų kalbos

Gabrielė Stasiūnaitė

Erasmus įgauna pagreitį arba mėnuo čia Sunku patikėti, kad savo rojuje, Maltoje, jau praleidau vieną mėnesį, laikas taip greitai bėga, atrodo, tik neseniai čia atvažiavau ir pratinausi prie atostogas primenančio gyvenimo. Dabar kaip tikra maltietė stabdau autobusą, paburnoju ir neatsakingą vairuotoją, jei vėl išsitėškiau ant grindų, jam staigiai stabdant (gerai, kad tėveliai apdraudė prieš išvažiuojant). Jaučiuosi kaip tikra salos gyventoja, kai nueinu į parduotuvę ir žinau, kurie produktai geresni, kas pigiau, kas skaniau. O šypsena manęs neapleidžia net ir tada, kai lyja 5-ąją dieną iš eilės. Tikriausiai oras Lietuvoje dabar geresnis nei čia, nes taip jau antra savaitė, patys maltiečiai stebisi tokia šaltuma ir su nekantrumu, kaip ir aš, laukia šilumos. Apie Maltos orą kalbėti galima valandų valandas, bet aš pabandysiu trumpai nupasakoti kaip būna paprastą dieną: ryte pabundu nuo griaustinio ir stiprios liūties sukelto triukšmo, gatvės skęsta balose, o vairuotojai ima vairuoti atsakingiau ir lėčiau, tada po pietų išlenda saulė ir pasidaro per karšta sėdėti su šiltu megztiniu, atrodo diena jau nebegali subjurti ir tada vakare pakyla vėjas ir eiti tiesiai tampa nebeįmanoma. Ir taip kasdien. Tokia ta maltietiška žiema. Žaidžiame universitetą arba viskas kitaip Paskaitos jau įgavo pagreitį, pradžioje buvo sunkoka išsėdėti kelias valandas be pertraukų ir bandyti suprasti viską kita kalba, tačiau dabar jau pripratau ir laikas prabėga greitai, aišku vis dar iškyla sunkumų su anglų kalba, ne viską suprantu, bet google translate padeda, kai reikia, tačiau psichologija tikrai nėra lengvai įkandama. Nors universitete viskas turi būti dėstoma angliškai, pasitaiko ir tokių kuriozų, kai dėstytojas ima vesti paskaitą maltietiškai, tada aš nedrąsiai iškeliu ranką ir išsiduodu: „aš erasmus studentė, nesuprantu maltietiškai“. Reakcijos iš grupiokų būna įvairios,

vieni tyli ir spokso, tarsi aš būčiau iš Marso, kiti kalbina ir aiškinasi kur yra ta Lithuania. Studentai čia malonūs ir draugiški, nors girdėjau, kad kiti „erasmusai“ nepatenkti vietiniais studentais, esą jie tik apsimeta, kad yra tokie. Na, aš kol kas sutikau tik draugiškus ir linksmus žmones, kurie iškart pasisiūlė padėti, jei tik reiks. Visai neseniai kalbėjausi su viena maltiete apie mūsų universitetus, bandėme juos palyginti, pavyzdžiui, jie neturi tarpinių atsiskaitymų, tik egzaminą, na, dar kartais kokį komandinį darbą. Čia kiekvienas studentas gauna stipendiją vien dėl to, kad pasirinko mokytis universitete, stipendijos dydis 120 eurų, na, neblogai, sakyčiau. Taip pat pastebėjau, kad Maltoje visi 97% studentų turi apple kompiuterius, iphone ir ipad, jie tarsi apsėsti šio prekinio ženklo, jei neturi kažko iš apple, tai tu arba labai neturtingas, arba erasmusas. Pakeliaukime arba kai neturi ką veikti Kadangi turiu tik 5 paskaitas per savaitę, lieka daug laisvo laiko, kurį praleidžiu keliaudama po šalį. Malta nuostabi, nors ir mažutė sala, tačiau kelionė autobusu gali trukti net kelias valandas. Negaliu pasigirti, kad apkeliavau visą šalį, tikrai ne, dar liko ką pamatyti, kita vertus, turiu keturis mėnesius – tikrai spėsiu. Visgi jau pabuvojau sostinėje Valetoje, kuri išties nuostabi bei labai rami, o pastatai ir bažnyčios – įspūdingai gražūs. Pasiekus gražųjį sodą atsiveria vaizdas į uostą ir Tris miestus (tai senoviniai miestai, išlikę nuo viduramžių, po kuriuos vaikščiojant gali rasti senovinių piešinių ant sienų). Paskutinį kartą, kai apsilankiau Valetoje, pataikiau tiesiai į didžiojo karnavalo sūkurį. Dauguma dalyvių buvo persirengę, šalia lakstė princesė ir piratai. Vaikams karnavalas – tai didžiulė šventė, tėveliai perka norimus kostiumus, pildomi jų norai, nereikia eiti į mokyklą, na, tiesiog rojus. Kitas miestas, kurį aplankiau ne kartą ir ketinu padaryti tai dar daugybę kartų – Mdina, senoji Maltos sostinė, dar kitaip vadinama Tyliuoju miestu. Užėjus tave pasitinka visiška tyla ir ramybė, čia gyvena patys turtingiausi Maltos žmonės, kurie vertina privatumą ir ramybę. Mdina traukia turistus ne tik dėl visa to, bet ir dėl senovinių gatvelių bei

nuo įtvirtinimų atsiveriančios panoramos. Taip pat šiame miestelyje slepiasi miela, sena kavinukė – Fontanella, apie šią vietą išgirdau dar būdama Lietuvoje ir pažadėjau sau, kad ją tikrai aplankysiu. Ji tikrai nuostabi, o garsieji Fontanellos pyragai priverčia pamiršti apie dietas ir papildomus kilogramus. Įsivaizduokite, jūs sėdite senovinėje kavinėje, įkurtoje ant griuvėsių, geriate karštą šokoladą ir mėgaujatės tradiciniu Fontanellos pyragaičiu Banoffee (trapi tešla padengta karamele ir bananų kremu su šokolado kepure), o jums prieš akis visa naktinė Maltos panorama. Dar viena dėmesio verta vieta – Golden Bay ir Ghaju Tuffieha paplūdimiai, kurie yra vienas šalia kito, tačiau skiriasi kaip diena ir naktis: vienas iš jų laukinis ir mėgstamas vietinių, kitas – populiarus tarp turistų. Jie skiriasi nuo mūsų įprastų paplūdimių todėl, kad yra apsupti stačių kalvų, ant kurių galima palaipioti ir net pikniką pasidaryti! Pati sėdėjau ant uolos krašto, po kojomis – uolėta jūra, o prieš akis – neaprėpiama galybė v a n dens. Jausm a s ypatingai keistas, atrodo, kad esi ant pasaulio krašto, daugiau nieko nėra, tačiau baimė nuslysti sugrąžina į realybę. Laikas tiksi arba ką dar sužinojau Antras mėnesis Maltoje jau įpusėjo, mokslai rimtėja, oras jau pradėjo taisytis, o aš toliau gyvenu savo svajonėje. Atrodo, galėčiau pradėti burbėti, kad nepatinka tas ar anas, bet kam, čia net keiktis nesinori, visi laimingi ir tave ta laime užkrečia. Tik namų ir draugų ilgesys kartais ateina, bet tam juk yra skype ir kitos priemonės. Kultūrinis šokas jau praėjo, nors Malta tikrai europietiška šalis, bet tai pietų sala ir čia labai daug juodų žmonių, kuriems Malta kaip tarpinė stotelė į Europą, gauni leidimą ir gali keliauti po Europos Sąjungą. Taip pat jei nori tapti šios šalies piliečiu ir gauti pilietybę, gali tai nusipirkti už 600 eurų. Jokių egzaminų, net kalbos mokėti nereikia. Kaip ir minėjau anksčiau, jie tikrai gyvena labai atsipalaidavę. Na, o manęs laukia pirmosios Velykos ne Lietuvoje, šeimos vizitas ir dvejos tikros maltietiškos vestuvės.

Judita Jurkėnaitė

Suomiškas gyvenimas tęsiasi Pavasaris pasiekė net Suomiją. Kiek žinau nelabai ilgam, bet po ilgo tamsos laikotarpio kiekvienas saulės spindulys yra aukso vertės. Erasmus studento gyvenimas tęsiasi su nuotykiais ir dar geresne nuotaika. Gyvenimas bendrabutyje: neprisitaikysi – neišgyvensi Gyventi bendrabutyje teko ir anksčiau, bet čia taisyklės šiek tiek kitokios. Mes neturime budėtojų, neturime nuobaudų ir jokios kontrolės. Blogiausia, kas gali nutikti – pasakys „nu nu nu, nedaryk taip“ – taigi miegoti yra sunku. Studentai iš Ispanijos bandė man įrodyti, kad į Suomiją atvažiavau ne miegoti ir ne mokytis. Maisto gaminimas paryčiais, klyksmai, netvarka, pridegintas maistas, ispanų kalba, vagystės – visa tai yra kasdienybė. Pradžioje bandėme pyktis dėl triukšmo, tvarkyti bendras patalpas, išmesti paliktus nešvarius daiktus, prašyti kalbėti angliškai. Dabar aš tiesiog turiu didžiulę kolekciją ausų kamštukų, saugau savo daiktus, nepalieku skanaus maisto bendrame šaldytuve, perlipu per šiukšles ir bendrauju su tais, kurie su manimi kalba angliškai arba prancūziškai. Praktikos daugiau negu kolegijoje Studijuodami universitete praktikos, nors giliai širdyje ir norime, gauname nedaug. Tamperės universitete jos gaunu pakankamai. Kiekvienam dalykui tenka paruošti ne mažiau kaip vieną praktikos darbą. Smagiausia, kad užduodami darbai yra tokie įdomūs, kad juos norisi atlikti nedelsiant. Paskaitai, kurioje mokomės apie prancūzų kalbos dėstymą, turime individualiai parengti konkrečią valandos trukmės medžiagą su mūsų pačių sugalvotomis užduotimis ir vėliau pagrįsti savo pasirinkimus. Įdomiausia tai, kad kiekvienas gavome skirtingas situacijas: paskaita mažiems vaikams, pensininkams, dėmesio sutrikimų turintiems žmonėms, labai didelei grupei ir t.t. Man atiteko variantas – kalėjime. Beje, mačiau, kad galima pasirinkti kursą, kuris trunka savaitę. „Paskaitų“ metu studentai keliauja į Sankt Peterburgą ir lanko

įvairias teisines institucijas. Grįžę atsakydami į tam tikrus klausimus turi parašyti 10-15 puslapių refleksiją ir būtinai pateikti asmeninį vertinimą. Keisčiausia, kad kai kurie dalykai net nėra vertinami pažymiais, nes jie visiškai nesvarbūs. Svarbiausia – žinios ir mokymosi džiaugsmas. Suomiška žiema? Ne, negirdėjau Žiemos Suomijoje nebuvo. Nebuvo ir tiek. Kurį laiką spaudė tikras nemalonus šaltis, bet suomiams -15 nėra „gera žiema“. Be to, visa tai truko tik mėnesį. Kovo pradžioje apie sniegą prisiminiau tik iš kelionės į Laplandiją (apie kurią papasakosiu netrukus), nes Tamperės gatvėse nebuvo likę net akmenukų, kurie barstomi, kad suomių dviračiai neslidinėtų važiuojant. Pavasaris vietinių gyventojų nedžiugina taip kaip Erasmus studentų ir jie su viltinga šypsena primena: „žiema dar nesibaigė, dar atšals“. Tačiau manau, kad galiu suprasti ir suomių poziciją. Jeigu jau įsirengi sauną, nusiperki žiemines dviračio padangas, išmoksti gerai slidinėti, pripranti prie maudymosi eketėje, nori tuo naudotis kiek galima ilgiau. Kelionė į Laplandiją ir maudynės Arkties vandenyne Iki šiol maniau, kad Laplandija yra miestas, kuriame gyvena Kalėdų senelis ir nieko daugiau nėra. Tačiau Laplandija – regionas, o Suomijoje gyvena du Kalėdų seneliai ir abu jie yra tikri. Man teko lankytis Rovaniemi. Norint pamatyti Kalėdų senelį, privaloma pirkti nuotrauką, kuri kainuoja 25 eurus. Žinoma, fotografuotis gali nors ir 20 žmonių ir taip sutaupyti pinigų, bet nuotrauką gaus vis vien tik vieną. Nors senelis labai malonus, draugiškas ir pasisveikina skirtingomis kalbomis (lietuviškai taip pat), visa kita yra tiesiog komercija. Kelionės metu teko nuvykti iki pat Arkties

vandenyno. Buvome įtikinti, kad tai galbūt pirmas ir paskutinis šansas išsimaudyti šiame vandenyne, todėl privalome tai padaryti. Išsikaitinau saunoje ir įbridau į vandenyną. Ledinis vanduo degino kojas, bet išdrįsau porai sekundžių panardinti visą kūną, nes kitaip nebūčiau galėjusi sakyti, kad maudžiausi. Dabar galiu pasigirti, kad dvi dienas gulėjau su temperatūra, o Arkties vandenyną man primena sloga ir kosulys. Kelionės metu taip pat važinėjausi rogutėmis, traukiamomis haskių, ir lankiausi šiaurės elnių fermoje. Penkių dienų trukmės kelionė kainavo 400 eurų, bet parsivežti įspūdžiai neįkainojami. Naujas semestriukas Tamperės universitete studentai mokosi tam tikrais ciklais – aš juos vadinu semestriukais. Trečiasis (man tai buvo pirmasis) akademinių metų periodas truko nuo sausio pradžios iki vasario pabaigos. Kitas semestriukas prasidėjo kovo 10 ir truks iki gegužės 16. Vasarį man teko laikyti tik du egzaminus, nes kiti dalykai tęsiasi abu ciklus. Taip pat turėsiu du naujus dalykus, bet jų egzaminų laikyti nereikės, užteks ilgo ilgo rašto darbo, prezentacijų ir aktyvaus dalyvavimo paskaitose. Atsisakiusi vienos paskaitos, kuri man labai nepatiko ir buvo per sunki, turėjau rasti kažką naujo. Pasijaučiau labai diskriminuojama, nes studentai iš užsienio visados yra sąrašo gale. Manęs nepriėmė į tris dalykus. Jau buvau pradėjusi skaičiuoti, kiek reikės susimokėti už nepakankamą kreditų skaičių (pagal mano matematines žinias apie 10 000), bet vėliau pavyko susitarti su dėstytoja ir buvau priimta į vieną labai įdomią paskaitą. Mano Erasmus studentės gyvenime vėl šviečia saulė!

Kelionių BLOG‘as Žydrūnė Rukuižaitė

Mitai apie turkus Turkijoje praleidus jau pora mėnesių, noriu pasakyti, kad tikrai labai džiaugiuosi atvykus būtent čia, o ne į kokią Europos šalį. Kodėl? Todėl, kad mes – lietuviai, europiečiai – apie Turkiją ir jos žmones turime begales stereotipų, girdėję daugybę blogų istorijų, mums nesuprantamos tradicijos ir daug daug visko neaiškaus. Taigi gyvendama čia galiu pati savo akimis viską pamatyti, išgirsti ir galiausiai suprasti kaip viskas vyksta toje mums dar visai nepažintoje šalyje. Šviesūs plaukai turkų nebestebina Važiuojant į Turkiją visi mano artimieji bijojo, kad tik negrįžčiau su turku ir kad išvis grįžčiau, nes turime Lietuvoje apie juos daug stereotipų, girdėję daug blogų pasakojimų, kaip jie negerbia savo žmonų, vaikų ir panašiai. Tačiau dabar, pagyvenus čia jau keletą mėnesių, pažinus jų kultūrą, gyvenimo būdą, galiu pasakyti, kad tai tik klaidingos nuomonės. Prieš erasmus buvo tikrai kilusi mintis net ir plaukus pasitamsinti, nes turkai gi ir penkis kupranugarius gali parduoti už šviesiaplaukę. Tačiau gerai, kad taip ir nepadariau. Tiesą sakant turkams aš visai neįdomi, nežinau, ar džiaugtis, ar ne, bet tikrai jiems nėra skirtumo kaip tu atrodai ar iš kur tu esi. Kodėl? Todėl, kad vietinės čia tokios pat kaip europietės, tik reta kuri dėvi šydą ant galvos ir rengiasi visiškai uždarais drabužiais. Taigi nieko mes čia nenustebiname su savo šviesiais plaukais... Manau šitas stereotipas kilo dėl to, kad kurortiniuose miestuose prekeiviai taip bando prisivilioti pirkėjus, girdami jų išvaizdą ir gražbyliaudami. O kaip pateisinti tas visas istorijas apie pagrobtas žmonas ar atimtus vaikus? Labai paprastai. Kiek ant rankos yra pirštų? Penki, ar jie vienodi? Ne, jie visi skirtingi, bet priklauso tai pačiai rankai. Taip yra ir su žmonėmis, kad vienas ar keli taip padarė, tai tikrai nereiškia, kad visi likę 74 milijonai gyventojų yra tokie patys. Labai labai svetingi ir šilti žmonės Tik atvažiavus pajutome vietinių svetingumą. Nepažįstami gali sumokėti už traukinio bilietą, jei tik matys paniką ir sumišimą tavo akyse, o jo tikrai buvo pirmomis dienomis kai nieko nesupratau. Gali paruošti tradicinius pusryčius ar

ištaigingą vakarienę, nors tu juos matai pirmą kartą gyvenime – aišku tai būna mūsų turkų draugų tėvai. Kaimynai pasiūlys naudotis jų internetu, kad tik nereiktų mokėti už savo, taip pat atiduos nereikalingus indus ar net sekciją, kad tik mums nereiktų pirktis ir nieko netrūktų. Parveš tave namo, nors jiems visai nepakeliui. Nupirks vandens, kavos ar arbatos, nes kaip patys sako, tai čia

tik vanduo. Tie žmonės tikrai turi tą įgimtą norą padėti kitiems, neturėdami piktų kėslų, tiesiog iš elementaraus draugiškumo. Pirmomis dienomis tuo patikėti buvo tikrai sunku, bet dabar tai tiesiog normalus reiškinys. Moteris jiems aukščiau visko Ką mes žinome apie musulmonus? Jie gali turėti kelias žmonas, daug meldžiasi,

moterims liepia dėvėti šydą, nebendrauti su kitais vyrais, būti lyg tarnaite, negali dirbti normalaus darbo, moterimi gali naudotis visa vyro giminė ir panašiai. Ne, taip nėra. Turkai negali turėti daugiau nei vieną žmoną, nes tai draudžiama jų religijoje. Taip, kai kurie turkai meldžiasi penkis kartus per dieną, bet tokių žmonių yra tikrai ne daug, panašiai kiek ir pas mus einačių kiekvieną sekmadienį į bažnyčią. Taip, yra moterų, kurios yra labai tikinčios ir dėvi šydą tam, kad nebūtų kitiems vyrams pagundų, bet taip pat ir vyrai rengiasi uždarais drabužiais, kad nebūtų pagundos moterims, nors išvis tokių žmonių mažai, tikrai. Tarnaitė? Negali dirbti? Išnaudojama? Ne, jeigu moteris nedirba ir yra namų šeimininkė, tai tik dėl to, kad ji pati taip nori. Vyras pakankamai uždirba, tai kodėl nepasilikus namie su vaikais ir tiesiog savo laiką skyrus atžaloms? Moterys tikrai laimingos turėdamos tokį gyvenimą. Apie patį išnaudojimą nėra net kalbos, kadangi turkai, kaip ir minėjau, gali turėti tik vieną žmoną, dėl to, jos vyrams yra aukščiau nei Dievas ir jie tiki, kad visa ko pagrindas yra moteris. Nesaugo įpūdingo kultūrinio paveldo, tačiau viską padarys dėl prezidento Turkai gali didžiuotis savo praeitimi, jie turi labai daug išlikusių įspūdingų istorinių

pastatų, miestų, tačiau dabartinei valdžiai tai visiškai neįdomu. Visu istoriniu paveldu rūpinasi vietiniai žmonės, tiek, kiek jie įdeda pastangų, pinigų ir noro, tiek mes galime ir pamatyti. Net ir sostinėje turime galimybę pamatyti kažkada buvusios įspūdingos pilies griuvėsius, kur gyvena labai neturtingi žmonės. Labai nustebino apsilankymas naujai pastatytame senamiestyje. Skamba keistai? Tai Turkija. Jei jie dabar saugotų tai, ką turi, tai nereikėtų statyti naujai senų pastatų. Toks istorinio paveldo nesaugojimas sudaro nuomonę, kad turkams visiškai neįdomi jų praeitis. Tačiau taip nėra. Kalbant apie pirmąjį šalies prezidentą Atatiurką, tai nuomonė tikrai pasikeičia. Kadangi jo garbei pastatytas didžiulis mauzoliejus, įrengtas didžiulis muziejus, visą teritoriją saugo kariai – tie, kurie negali judėti ir keičiasi kas pora

valandų ir visą savo gyvenimą paaukoję prezidento kapo saugojimui. Kiekvieną dieną maždaug keturi šimtai vis skirtingų žmonių atneša gėlių prie jo kapo, tiesiog taip atiduodami pagarbą. Turkijoje nerasi nei vieno žmogaus, kuris atsilieptų blogu žodžiu apie Atatiurką, visada einant pro prezidento skulptūrą yra atiduodama pagarba. Tai yra labai įspūdinga ir pagirtina, kad po tiek metų, jie taip gerbia savo šalies vadovą, kuris jiems iškovojo laisvę. To mes dar turime išmokti.

Studis foto talismanai commencé à prendre des photos avec à certains endroits précis (Istanbul, France etc) en précisant le lieu & j’ai appelé ça “les aventures de la voiture rouge d’Özlem”. J’avais d’abord fait ça avec des chaussures rouges, c’est comme un “rituel”. Et les chaussures s’abîment donc ça ne dure pas j’ai donc eu l’idée de choisir ma voiture rouge.. (Rouge parce que c’est une de mes couleurs préférée) Voilà Menas – tai mano aistra. Mėgstu kurti, o fotografija yra vienas iš mėgstamiausių menų, tad į Instagram įkeliu daug nuotraukų. Kalbant apie šį raudoną Mini Cooper‘į – mėgstu keliauti ir jį pasiimu

Özlem Özdemir (Prancūzė, kilusi iš Turkijos. Šiuo metu studijuoja pagal Erasmus programą Suomijoje, Tamperėje)

M on

ik os ta l

ism

Öz l

Öz d

L’art est ma passion j’aime créer etc et la photographie est un des arts que j’aime beaucoup. J’ai beaucoup de photos sur instagram. Pour en revenir à cette voiture particulièrement: j’aime voyager aussi. J’ai

kartu su savimi. Viskas prasidėjo tam tikruose Pranzūcijos miestuose bei Stambule. Vėliau nusprendžiau šią nuotraukų seriją pavadinti „Özlem raudonosios mašinos nuotykiai“ (“les aventures de la voiture rouge d’Özlem”). Anksčiau fotografuodavau kelionėse savo raudonus batelius, bet jie nėra amžini, todėl „ritualą“ perėmė šis Mini Cooper‘is (tokia spalva būtent dėl to, kad tai yra mano mėgstamiausia; o toks mašinos modelis, nes myliu Volkswagen).

Monika Mergina turi du keistus talismanus, kuriuos visuomet nešiojasi su savimi piniginėje. Pirmasis – tai suakmenėjusi kriauklė. Monika ją rado prie jūros, kai bėgo iš pamokų, gal kokioje 9-oje klasėje. Ypatingos reikšmės tai neturi, bet visad nešiojasi ją su savimi.

Antrasis talismanas – 1000 won’ų – tai korėjietiški pinigai, kuriuos nugvelbė iš sesės prieš gerus penkerius metus, kaip priminimą sau, jog turi nepamiršti išpildyti savo svajonę. Mergina prisižadėjo sau, jog nuvykusi į P. Korėją, šiuos pinigus išleis „kimbap“ (korėjietiškų sušių) paragavimui.

Er ik os ta lis m an

ta lis m an ld o no Erika Netikiu burtais, likimu ar prietarais. Visi šie dalykai man dažniausiai atrodo juokingi. Niekada netikėjau ir talismanais, tačiau viskas susiklostė taip, kad dabar juos turiu net tris ir niekada su jais nesiskiriu. Pirmiausia pas mane atkeliavo rožančius, jį paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais pašventino Tėvas Stanislovas. Visada turiu jį su savimi ir tikiu, kad jis neša man sėkmę. Begemotukas ir žiedas tai tiesiog labai

m os ta lis rd Ge

vo st al is

an ai

an as

st ės ta lis

an as

Ar Va i Arnoldas Raudonas siūlas ant riešo – tai apsauga nuo nužiūrėjimo, neigiamų veiksnių, blogų aplinkinių žmonių kėslų. Šį siūlą man mama užrišo prieš ketverius metus (pats sau negali, tai turi padaryti tam tikri asmenys). Galiu teigti, kad tai tikrai veikia, ypač kai tuo tiki. Jei nebuvai Izraelyje, apsauginį siūlą gali užrišti žmogus, geriausia artimas, kuris ten lankėsi. Sakoma, ypatingai stipria energetika pasižymi apyrankės, parvežtos iš Jeruzalės.

man brangių žmonių dovanos, su kuriomis nesiskiriu jau daugiau nei šešerius metus. Jie man primena, kad mano mylimi žmonės visada yra šalia. Justė Šį žiedą įsigijau ebveik prieš penkerius kalendorinius metus Maljorkoje. Jį mūviu kiekvieną dieną ant dešinės rankos rodomojo piršto. Sakoma, kad taip žiedas parodo asmenį esant susivaldančiu, mąstančiu ir ištvermingu... Kai kelis kartus jį palikau namuose, jaučiausi „nesaugi“, vis traukė noras grįžti atgal į namus ir jį pasiimti. Žiedas man toks svarbus greičiausiai dėl to, kad primena gražiausiuos įvykius, ir jis visus tuos sykius buvo su manimi. Vaiva Šis pakabutis priklausė merginos senelei. Vėliau jis atiteko mamai, kuri būdama jauna jį labai ilgai nešiojo. Prieš maždaug dvejus metus, besikuisdama pas mamą tarp papuošalų, Vaiva atrado pakabutį. Nuo to

laiko tai yra vienas labiausiai nešiojamų papuošalų. Jį užsidėjusi jaučia lyg kokia gera energija užplūstų kūną. Gerda Būdama trejų metukų turėjau draugę, su kuria bendravau. Po devynerių metų ji išvažiavo gyventi į Ameriką, vėliau sugrįžus kaip suvenyrą paliko šiuos dolerius. Yra prietaras, kad taip sulankstytus nešiotis reiškia, kad finansinė padėtis bus geresnė. Tiesą sakant, tai tikrai pasiteisino – aišku, ne iškart, tačiau laikui bėgant pastebėjau, jog taip jau kelerius metus nešiojuosi juos kaip talismaną bei kaip geriausios draugės atsiminimą.

Pokalbiai su aš Evelina Stepšytė

Ko visgi norėčiau paklausti savęs? Balandis... Visa gamta alsuoja pavasariu. Ne tik kalendoriniu, bet ir realiai jaučiamu: skaisčiai šviečia saulė, čiulba ulba paukšteliai, oras gaivus ir šiltas – taip ir norisi džiaugtis kiekviena nuostabia diena! Kad ir kaip mus džiugintų šis metų laikas, turime nepamiršti ir aibės darbų, kuriuos būna vis sunkiau dirbti, matant už lango krykštaujančius ir besimėgaujančius šilta diena vaikus. Tais momentais taip ir norisi viską mesti ir išbėgus į lauką sušukti: „Pavasari, aš irgi čia!” – bet kodėl gi nepabandžius darbų atlikti gryname ore? Juk tai puikus būdas ne tik padaryti tai, kas būtina, bet ir pravėdinti protą, pailsėti nuo naminės atmosferos. Su šia idėja toliau tęsiame rubriką “Pokalbiai su aš”, kuri sukelia įvairius pamąstymus savyje. Tad pristatau jums tris merginas, kurios, rodydamos iniciatyvą, noriai pasidalino savo mintimis.

Paulina (arba Paula) Rūgytė

• Juokiasi daug, dažnai ir iš visko (kitaip nebūtų Paula) • Kolekcionuoja kino lankstinukus (todėl lengvai išsirenka, ką žiūrės sekmadienio vakarą) • Nešioja skirtingus auskarus • 5 valandas gali kalbėti be vargo • Užrašų knygelių maniakė (lentynoje gal 10 skirtingų knygelių guli – visos pildomos)

Šiandien tobula diena! Tiesiog tobula! Saulėta, pavasariška. Išlendi į lauką, įsitaisai prieš saulutę pasišildyti ir pradedi mąstyti. Kuo aš tapau per trejus metus? Iš paprastos, savimi nepasitikinčios mergaitės į kupiną vidinio ryžto ir tikslingą merginą. Iš moksleivės į studentę. Merginą, kuri visuomet pasistengs gauti tai, ko nori, ir sakantiems, kad negali – įrodys, kad yra kitaip. Kad galėtų imti ir pasakyti: „In your face“. Pasikeitė ir požiūris į pasaulį. Išlendi iš pilko kiauto ir pasirodai visu grožiu. Spalvinga, pozityvi ir visuomet su šypsena. Nes kitaip jau neišeina. 3 metai gali išugdyti visiškai

kitokį žmogų. Ypač viduje. Jei pats to nori. Kas man svarbiausia? Svarbu; svarbu; svarbiausia. Pirmoje vietoje visuomet bus laisvė. Laisvė – tai viskas, ką žmogus gali turėti ir tai, ko jam labiausiai gali reikėti. Vidinė ir išorinė. Žodžio laisvė. Niekada nemėgau, kai man aiškina, ką turiu daryti ar net varžo. Kai negali būti savimi. Tad kitas man visuomet labai svarbus dalykas – tai galimybė būti savimi. Nesileisti būti suvaržomam, neįlįsti į visuomenės sukurtus rėmus. Leisti sau laisvai reikštis, daryti ir veikti tai, ką nori tu ir taip, kaip nori būtent tu. Ko noriu iš gyvenimo? Pozityvumo, galimybių ir saulės! Daug šypsenų iš nepažįstamų praeivių ir nuoširdumo. Tikslingumo. Svajonių ir jų pildymosi. Reiktų vėl praversti svajonių knygelę (vieną

iš tų dešimties, gulinčių lentynoje). Joje sutalpinta daugiau nei 300 svajonių. Gerai paskaičiavus, trečdalis gal ir išsipildė jau. O svajonės juk neturi būti nepasiekiamos, jos gali būti paprasti norai, bet jei tikėsi, visuomet gausi tai, ko nori ir pasieksi savo tikslą. Noriu gyvenime pasiekti visus užsibrėžtus tikslus, išpildyti kieno nors svajonę, toliau nenustoti šypsotis, tikėti ir svajoti. O kas bus po metų? Po metų ir pamatysime. Geriau gyventi šiandiena. Neplanuoti dalykai visada labiau nustebins, labiau įtrauks ir pradžiugins. Nes random sprendimai lieka geriausiais sprendimais (ar bent jau aš taip manau). Nemėgstu daug planuoti. Mėgstu svajoti, bet ne planuoti. Gyvenimas nenuspėjamas, tegul toks ir lieka. Ir dar nežinia, kas nutiks šią nuostabią saulėtą ir pavasarišką dieną.

Viltė Urbonaitė • 13 metų groja smuiku • Kiekvieną vasarą aplanko Belgiją • Yra nutranzavusi iki Paryžiaus, Briuselio ir Amsterdamo • Mano, kad nieko pasaulyje nėra geriau už belgišką šokoladą • Draugai vadina “Panda” Kokie mano gyvenimo tikslai? Manau, kad visi žmonės gyvenime pamąsto ir paklausia savęs šito klausimo. Žinoma, labiausiai norėčiau savo ateitį sieti su tuo, ką studijuoju – ekonomika. Galbūt įkurti savo verslą arba padėti kažkam jį įgyvendinti. Tai nebūtų lengva, bet aš mėgstu iššūkius gyvenime. Tačiau dėl vieno dalyko esu tikra – Lietuvoje neliksiu. Tai neturi nieko bendro su populiarėjančiu emigravimu, nes visgi pasilikau čia studijuoti bakalaurą. Šitą apsisprendimą lėmė keliavimas į kitas šalis, gyvenimas 3 mėnesius Belgijoje, susipažinimas su kitomis kultūromis ir žmonių moralės filosofijomis. Kai grįždavau į Lietuvą – jausdavaus svetimesnė, nei užsienyje.

Ar turiu tokių asmenybės bruožų, kurių norėčiau atsikratyti? Taip. Labiausiai norėčiau išmokti vertinti tai, ką turiu dabar, o ne tada, kai jau per vėlu. Nemoku kontroliuoti savo stiprių emocijų ir dažnai pasakau daugiau nei reikia, o tai dažniausiai būna žmonėms, kuriuos labiausiai vertinu, gerbiu ir myliu. Kodėl pasirinkau studijuoti būtent ekonomiką, o ne muziką? Jau nuo tada, kai draugams ir šeimos nariams pasakiau, kad studijuosiu ekonomiką, susilaukiau įvairių reakcijų: vieni palaikė, kiti sakė, kad nemato manęs šitoje srityje ir stebėjosi, kodėl gi ne muzika?

Kol dar buvau mokykloje man patiko ne tik menai, bet ir tikslieji mokslai – taip ir atsitiko, kad labiau pasidomėjusi nusprendžiau studijuoti ekonomiką ir niekas kitas netraukė. Nors iki dabar mėgstu groti, tapyti ir fotografuoti, tačiau menininke savęs nelaikau ir nelaikysiu. Tai ne man, negalėčiau apsiriboti tik menu ir pragyventi iš to.

Rūta Kazlaitė • Tiki horoskopais • Moka padaryti špagatą • Labai bijo varlių • Pagal asmenybės tipą yra cholerikė • Gyvenimo moto: “Geriau gailėtis dėl to, ką padarei, nei dėl to, ko nepadarei” Koks žmogus esu? Mane retai galima išvysti be šypsenos veide, esu užkietėjusi optimistė bei nuoširdi mergina. Galbūt ir nesu lengviausio charakterio, tačiau žmonės, esantys šalia, priima mane tokią, kokia esu. Nekenčiu melo ir manau, jog geriau skaudi tiesa, nei saldus melas. Taip pat labai vertinu draugus, be jų gyvenimas būtų labai liūdnas...

Kaip mane lengviausia pradžiuginti? Atsikėlus pamatyti, jog už lango šviečia saulė, lauke šilta, sutikti besišypsantį žmogų bei sulaukti apkabinimo iš brangaus žmogaus.

Kai pradedi skaityti, perbėgi viską nesustodamas, tiesiog negalėdamas atitraukti akių nuo teksto – ir jis staiga baigiasi, o tau yra taip įdomu, kad norėtum skaityti dar ir dar... Būtent taip apibūdinčiau šiuos merginų klaidžiojimus savyje. Visa tai išties sudomina. Ir ne tik tuos žmones, kurie patys pamąsto, ko norėtų paklausti savęs, tačiau ir mus visus, kurie įsitraukę skaito šį tekstą. Juk taip

įdomu pamatyti, kokie visi esame skirtingi, nors tuo pačiu ir panašūs. Jog visi klausimai, užduodami sau, skiriasi, tačiau atsakymai kažkaip vienas su kitu susipynę. Lyg visa tai gaubtų paslaptis, kurios nevalia kitiems atskleisti. Tad taip nuklydę į gilius pamąstymus sugrįžkime į realybę – lauke šilta ir gaivu, nieko negalvodami lėkite pasimėgauti šia akimirka ir momentu, kai tiesiog gera būti!

Didžiausia mano yda? Nepunktualumas.

Kokia mano mėgstamiausia šventė? Dievinu gimtadienius!

Pavasariškiausia metų šventė sugrįžta į miestą! Rytais žadina saulės spinduliai, iš spintos traukiame spalvotus drabužius, saulės akinius ir plonas striukes. Net ir trumpai užklydęs lietus nebetrukdo džiaugtis vėl sugrįžusiu pavasariu. Šis metų laikas visuomet atneša kažką naujo. Arba kažką naujai seno. Spėkite, ką šįkart? Ogi VDU „Pavasario Festivalį!“ Jau tryliktus metus iš eilės VDU SA organizuojamas projektas suburs ir vėl džiugins ne tik studentus, bet ir visą Kauno miesto akademinę bendruomenę. Šių metų festivalio pagrindinės idėjos: ekologinis mąstymas, pilietinis atsakingumas, asmeninė saviraiška, sveika gyvensena bei akademinis sąžiningumas ir aktyvumas. Nei vienas renginys neapsieis be šių temų propagavimo ir puoselėjimo. O renginių šįmet, kaip ir kasmet, su kaupu, kad kiekvienas atrastų savo veiklą! Pirmoji diena Koks pavasaris be gerų darbų? Festivalio metu vyksiančios socialinės akcijos neleis likti abejingiems: kraujo centras ieškos gerų žmonių, nebijančių adatų ir kraujo, pabūti herojais. Ekskursija „Gyvojoje bibliotekoje“ nepaliks abejingo nei vieno. Įtraukiančios tikros istorijos iš tų žmonių lūpų, kurie patys išgyveno daugiau nei kiti, kurie išdrįsta pasidalinti savo gyvenimo istorija. Nei vienas neliks užmirštas, o pavasaris juk tikrai gerų emocijų, darbų ir nuoširdžių šypsenų metas! Dalintis šypsenomis ir nuomonėmis, pasisemti daugiau žinių ar išgirsti daugiau įdomybių nei paskaitose, kiekvienas galės įvairiuose susitikimuose, paskaitose bei diskusijose su įžymiais ir įdomiais žmonėmis (apie kokias asmenybes kalba eina sužinosite, kai ateis laikas). Nenustygstantiems vietoje sportininkams ir šiaip mėgstantiems aktyvų laisvalaikį studentams – kasmetinis krepšinio turnyras „PF 3x3, šokiai pokiai, kinect‘as ir mankštos – kiekvienas atras tai, kas arčiau širdies. Svarbiausia, neleisti nusilpti raumenims! Kaip jau minėta, sveika gyvensena – tai viena iš šių metų festivalio pagrindinių idėjų. Nepamiršime ir pasyviai laiką leisti mėgstančių žmonių, pavyzdžiui, žiūrint filmus ar spektaklius. Prasmingi, susimąstyti verčiantys kino filmai ir teatras neformaliose, netradicinėse erdvėse – kas gali būti geriau tingią saulėtą pavasarišką dieną? Turbūt geriau gali būti tik chill zona, kur kiekvienas žmogutis ras būdą, kaip atsipalaiduoti, nuvyti stresą ir, žinoma, atras naujų veidų ar išplės savo draugų ratą. Kuo

daugiau – tuo linksmiau! O pirmosios dienos nuotykius vainikuos tradiciniu Pavasario festivalio renginiu tapęs gitarų ir humoro vakaras, kuris vyks PuntoJazz palėpėjė (Kęstučio g. 6). Nuoširdus juokas iki ašarų ir pilvo skausmo, akustinė muzika, daug šiltų šypsenų, malonių veidų, na kas gali būti pavasariškiau? Antroji diena Pirmosios dienos pratęsimas prasidės vėlgi gerais darbais! Neįgaliųjų akcijos neleis nei vienam, turinčiam negalią žmogui, likti už festivalio linksmybių ribų, į tai bus įtrauktas kiekvienas! Mėgstantiems knygas – puiki galimybė apsilankyti ne pirmus metus organizuojamame knygų turguje ir praturtinti savo asmeninę biblioteką. Visiems norintiems pagauti vis praskriejantį įkvėpimą – susitikimai su rašytojais. Reikėtų nepamiršti ir Pavasario festivalio „Blusturgio“! Smulkmenos visuomet pradžiugina kiekvieną širdelę. O kaip be kasmetinio „Vėjo pakavimo“ – muilo burbulų pūtimo? Juk taip smagu vaikystę prisiminti! Ir tikraaai negalima sakyti, kad viskas kartojasi. Kuo toliau – tuo įdomiau, nes Jūsų laukia irklenčių turnyras bei Kvidičo turnyras! Taip taip, būtent Kvidičo. Kas ir kaip – sužinosite jau visai greitai! (Patartina prieš pat festivalį dar kartą perskaityti visas septynias Hario Poterio knygas. Gėda, jei neturi savo lentynoje (brolis, sesė ar jaunesnis kaimynas tikrai turės!). Galbūt dar ir voratinklius nuo šluotos nuvalyti vertėtų). Aišku, niekur nedings ir jau minėta Chill zona, kas nespės išmokti šokio žingsnelių pirmąją dieną, šokių pamokos vyks ir antrąją. O jei dar pramigsite rytines paskaitas, mankštos ar kinect‘o žaidimai greitai išblaškys užsilikusius miegus (nors iš tiesų, kas miega tokio festivalio metu?). Kadangi visi žino, kad tobulėjimui ribų nėra ir visos sienos perlipamos – „workshop‘ai“ leis jums lipti dar aukščiau. Čia veiklos ras kiekvienas, nuo origamio lankstymo iki makiažo pamokų. Argi ne puiku, kai veiklos ant kiekvieno kampo, tik spėk visur dalyvauti (atrodo gali tekti bandyti multitask‘inti!). O svarbiausia, kad patį pavasariškiausią, akademiškiausią ir studentiškiausią metų festivalį vainikuos uždarymo koncertas! Muzika, gyvo garso koncertas, garsiausios Lietuvos scenos žvaigždės sušvis antrosios dienos vakarą Vienybės aikštėje.

Kitaip nei pernai Su šviežiu pavasario gausmu atskrieja ir naujų idėjų būrys. Niekas nebūna taip, kaip buvo. Net ir Pavasario Festivalis. Juk ir VDU SA kasmet pasipildo naujais žmogeliukais – o tai reiškia ir naujomis idėjomis. Šįmet festivalio garsinimas prasidės likus mėnesiui iki šventės pradžios. Kuriamas PF žmogus, filmuojami video filmukai, organizuojamos intro dienos! Oh, kas gi tai? Šiemet į pavasariškų linksmybių fiestą žmones įtraukti norisi dar prieš festivaliui įsibėgėjant. Kad kiekvienas spėtų pajusti ore sklandančią Pavasario Festivalio dvasią, įkvėpti jos ir pajusti, kad viskas tik prasideda. Filmukai, skrajutės, flashmobai, gerumo akcijos, muzika iki pat vakaro... Nes Festivalis jau lipa ant kulnų, jau visai ne už kalnų, viskas jau visai čia pat, per vieną žingsnelį. Juk susitiksime šventėje, taip? Ir atsivesk draugų!!!

Studentas + alus + dėstytojas Studentas + alus = nieko neįprasto. Tačiau, ar kada nors pagalvojai, kad studentas + alus + dėstytojas = irgi įmanoma? Kartais pasitaiko, kad paskaitos vargina, į jas tingisi eiti. O jei paskaita vyktų prie alaus bokalo, aplinkui aidint juokui? Kai su dėstytoju gali bendrauti kaip su kolega, diskutuoti įvairiausiomis temomis neformalioje aplinkoje? Skamba nerealiai? Vadinasi, tu dar nedalyvavai jau tradicija tapusiame netradicinių paskaitų ciklo susitikimuose „Aš,

alus ir dėstytojas“. Jau keletą metų iš eilės šios VDU Studentų atstovybės organizuojamos paskaitos pritraukia būrius studentų. Pradėjusi naują susitikimų sezoną, VDU SA kvietė visus sudalyvauti šiame neįprastame renginyje, kuris vyko bare „Republic“ (Laisvės al. 57). Studentai turėjo galimybę neformalioje aplinkoje pabendrauti su doc. dr. Giedriumi Janausku. Paskaitos tema – „Kurti, šėlti ir atrasti save: savanorytė Lietuvoje“.

„Aš, alus ir dėstytojas“ – puiki proga užmegzti ryšius su dėstytojais, susipažinti su Studentų atstovybe bei VDU bendruomenės nariais, linksmai ir informatyviai praleisti laiką. Pasižymėkite šias dienas, kai vyks šis renginys, savo kalendoriuose ir, joms atėjus, čiupkite už parankės draugą ir keliaukite į šį neeilinį susitikimą!

Kieno proto bokštas aukščiausias? Jei per žiemą aptingo ne tik kūnas, bet ir protas – pats laikas budinti smegenis iš žiemos miego ir dalyvauti VDU Studentų atstovybės rengiamose „Proto kovose”! „Proto bokštų kovos“ – tai komandinis darbas, azartas, savęs išbandymas, žinių plėtimas įvairiose srityse ir puikus laisvalaikio praleidimo būdas viename. Žinių išbandymas vyks trim etapais atitinkamai tris savaites iš eilės ir finišuos Pavasario festivalio metu!

Kviečiame visas Kauno jaunimo organizacijas bei VDU studentus suburti 5-8 žmonių komandas ir parodyti savo žinias! “Proto bokštų kovos” startuos balandžio 29 d. 18 val. VDU Mažojoje salėjė (S.Daukanto g. 28). Registracija prasideda nuo balandžio 7d. el.paštu kk@sa.vdu.lt. Kiekviename etape jūsų lauks klausimai iš įvairių sričių, todėl pasirūpinkite, kad komanda būtų kuo įvairesnė!

Suburk komandą, ateik ir įrodyk, kad jūsų komandos proto bokštas aukščiausias!

Info skiepas

Studentų poreikių tyrimas Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė (VDU SA) vasario – kovo mėnesį atliko tyrimą, kurio tikslas – kuo platesne prizme išsiaiškinti VDU studentų poreikius. Buvo tiriamos kelios sritys: skatinamosios stipendijos, laisvalaikis, sporto infrastruktūra ir organizavimas, poilsio ir darbo erdvės fakultetuose, Studentų atstovybės vertinimas. Anketos rezultatai yra gana informatyvūs, nes ją užpildė 588 respondentai. Aktyviausi buvo Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto studentai.

studentas, nepaisant to, kad vidurkis nėra ,,apvalus“ dešimtukas. 68,9% apklausos dalyvių mano, kad skirstant stipendijas geriau būtų, jog suma būtų mažesnė, kuri būtų skiriama didesnei daliai studentų, o 28,4% respondentų teigia, kad geresnis variantas, kai suma didesnė, tačiau gaunamos akademinės bendruomenės narių skaičius – mažesnis. Svarbu paminėti ir tai, kad net 42,7% apklausos dalyvių teigia, kad piniginis įvertinimas turi didelę įtaką jų mokymosi rezultatams.

Skatinamosios stipendijos Šiek tiek daugiau nei 45% studentų turi teigiamą nuomonę apie stipendijų skirstymo tvarką, o 32,2% pasisakė, kad tai jų netenkina. Respondentams buvo suteikta galimybė patiems įrašyti trūkumus, kuriuos įžvelgia skirstant atlygį už gerus įvertinimus. Galima teigti, kad vienas iš minusų yra tai, kad stipendijų skirstymo tvarkos aprašas yra keičiamas per dažnai ir studentams trūksta informacijos apie įvykusius pokyčius. Taip pat apklausos dalyviai akcentuoja tai, kad stipendijos yra per mažos ir jas gauna per mažai studentų. Atsakymuose išryškėja akademinės bendruomenės narių motyvacijos kritimas siekiant gauti piniginį įvertinimą dėl jo sumažinimo. Studentai nepatenkinti padidintos stipendijos skirstymo tvarka. Anot jų, 2013 m. rudens semestre įvykęs pakitimas, kad ją gali gauti tik tie, kurie turi vidurkį ,,10“ – yra neteisingas. Jų nuomone, padidintą stipendiją turi gauti geriausiai grupėje besimokantis

Studentų laisvalaikis 61,1% studentų mano, kad Vytauto Didžiojo universitete yra sudarytos visos sąlygos veiklai po paskaitų, tačiau vis dėlto 18% teigia, jog nėra tam atitinkamų sąlygų. Labiausiai studentams priimtini laisvalaikio praleidimo būdai yra buvimas su draugais (17,1%), lankymasis kino teatre, renginiuose, koncertuose (15,9%) bei sportas (13,3%). Sporto organizavimas ir infrastruktūra Beveik 30% studentų nieko nežino apie sportavimo galimybes VDU. Kita vertus, tokia pati dalis apklausos dalyvių turi neigiamą nuomonę apie šias galimybes, o 22% studentų yra patenkinti sporto organizavimu ir infrastruktūra. Respondentai turėjo galimybę patys pasakyti trūkumus susijusius su šia tema. Tad studentai vieningai sutarė, kad pagrindinis trūkumas yra vieta. VDU sporto klubas yra nutolęs nuo fakultetų, todėl akademinės bendruomenės na-

riams sunku derinti sportą su paskaitomis, be to, vieta yra nepakankamai saugi. Tarp trūkumų studentai akcentuoja neišpildytą inventorių, netinkamą ventiliaciją ir informacijos stygių. Poilsio ir darbo erdvės universitete Taip pat studentai turėjo galimybę išsakyti savo nuomonę apie trūkstamas erdves universitete. Apibendrinus galima sakyti, kad didžiausias poreikis yra valgyklai, net 40,4% apklausos dalyvių teigė, kad jiems jos trūksta. Taip pat studentai pasigenda erdvės individualiam (22,1%) ar grupiniam (18,2%) darbui. Respondentai siūlė įrengti laisvalaikio zoną, kurioje būtų galima atsipalaiduoti žaidžiant stalo žaidimus, klausantis muzikos ar tiesiog bendraujant su draugais. Nuomonė apie VDU Studentų atstovybę VDU Studentų atstovybės veiklą 41,5% respondentų vertina vidutiniškai, 39,1% - gerai ir 11,1% - labai gerai. 38,3 % apklausos dalyvių kreiptųsi į Studentų atstovybę, jei iškiltų klausimų, susijusių su studijomis. Tačiau net 40,5% akademinės bendruomenės narių į šį klausimą negalėjo atsakyti, tad pasirinko variantą ,,nežinau“. Tarp pasiūlymų Studentų atstovybei buvo pažymėta, kad organizacija turi būti dar atviresnė visiems studentams. Be to, respondentai skatina aktyviau viešinti naujienas, susijusias su galimybėmis dalyvauti renginiuose, konferencijose bei skleisti informaciją apie darbo ar praktikos galimybes.

Renginių kalendorius Balandžio 8 d. 18:00 “Aš, alus ir dėstytojas” su Giedriumi Janausku (“Republic”) Balandžio 10 d. 20:00 Kultūriniai vakarai. Gruzija, Latvija, Japonija (“Punto Jazz palėpė”) Balandžio 17 d. 20:00 Kultūriniai vakarai. Sirija, Kazachstanas, Prancūzija (“Punto Jazz palėpė”) Balandžio 23 d. Spaudos konferencija: proginės monetos ir VDU albumo pristatymas (VDU) (Bus tikslinama) Balandžio 24 d. 18-oji Kauno istorijos konferencija (VDU) (Bus tikslinama) Balandžio 24 d. 20:00 Kultūriniai vakarai. Beninas, Venesuela, Graikija, Rusija (“Punto Jazz palėpė”) Balandžio 25 d. 18-oji Kauno istorijos konferencija (VDU) (Bus tikslinama) Balandžio 25 d. 11:00 VDU garbės daktaro regalijų įteikimo ceremonija prof. Rimui Kalvaičiui ir prof. Kęstučiui Skrupskeliui (VDU Didžioji aula) Balandžio 25 d. 16:00 VDU atkūrimo 25-erių metų sukakties šventė (VDU Didžioji salė) Balandžio 29 d. 18:00 Viešų paskaitų ciklas apie lyderystę “Mokykis iš geriausių”. Billas Clintonas ir Hillary Rodham Clinton (VDU PMDF) Balandžio 29d. 18:00 VDU SA “Protų kovos” I etapas (Mažoji salė) Gegužės 6 d. 18:00 VDU SA “Protų kovos” II etapas (Mažoji salė) Gegužės 7 d. 09:00 Studentų konferencija “Regionai besikeičiančiame pasaulyje: iššūkiai ir galimybės” (VDU) (Bus tikslinama) Gegužės 8 d. 20:00 Kultūriniai vakarai. Austrija, Azerbaidžanas (“Punto Jazz palėpė”) Gegužės 13 d. 18:00 VDU SA “Protų kovos” Finalinis etapas (Mažoji salė)

Interviu

Akvilina Arkadjevaitė

Kaip Obamos pusbrolis rykliui gerklę perkando…arba ką reiškia internetu bendrauti su improvizacijų aktorium Sužinojusi, kad aktorius Audrius Bružas sutiko atsakyti atsakyti į klausimus trumpam interviu, apėmė dvejopi jausmai. Pirmasis – kažkas panašaus į „jėėėėj“, kitas – gaila, kad susitikt akis į akį neišeis, belieka internetas. Taigi. Gavau atsakymus, skaitau... Įdomus žmogus, švelniai tariant. Regis, į kiekvieną klausimą atsakė būdamas skirtingos nuotaikos. Vienas atsakymas rimtas kaip... nesugalvoju palyginimo, o kitas – jau fantastikos ir absurdo mišinys. Ai, tiek to, turbūt neverta gilintis... Skaitom.

Kada supratai, kad aktorystė – tavo pašaukimas? Ar kada nors gailėjaisi šio sprendimo? Supratau tada, kai susipažinau su improvizacijos žanru ir pradėjo darytis smagu būti scenoje. Nes besimokant lydėjo tik stresas, panika ir pan., tuomet nebuvo suvokimo, kad teatras - ne tik drama, bet ir žaidimas. Improvizacija išlaisvino, davė supratimą kurti ir būti scenoje. Besimokydamas tikrai kartais susimąstydavau, kuo mes čia užsiimam, nes daug realiau padėti plytą ir pastatyti namą arba vadybininkui parduoti butą, o aktorystė - neapibrėžta... bet dabar tokių klausimų nekyla. Jeigu nieks nebeeis į teatrus - auginsiu bulves arba važiuosiu į šiltus kraštus valgyt kokosų. Ar dabartinis tavo, kaip aktoriaus, gyvenimas labai skiriasi nuo to, kurį įsivaizdavai dar prieš tapdamas profesionalu? Nieko aš neįsivaizdavau prieš tapdamas profesionalu. Mažai vaizdavausi, kaip bus ar turėtų būti, kartais susimąstydavai, kokių vaidmenų noriu, kokios veiklos, kai kurie gal mąsto - mano vieta scenoje, o aš taip negalvojau. Buvau pakeliui į tai, ką darau dabar, mokiausi, palaipsniui ėjau ir

atjudėjau ten, kur dabar esu, nuolatos judu į priekį. Kas tave labiausiai žavi ir labiausiai erzina aktoriaus profesijoje? Nesu galvojęs apie tai. Erzint gali žmogiškos savybės, pats nesu tobulas. Bet šalia manęs visada kolegos, kuriais pasitikiu ir kurie yra profesionalai. Mane žavi spontaniškumas, kūrybinė drąsa. Pasidalink, koks didžiausias kuriozas scenoje yra nutikęs? Tiek daug visokių kuriozų nutikę... Tai toks stereotipinis klausimas... Puikiai suprantu, kad įdomu juos išgirsti, bet kiekvienam spektaklyje pilna kuriozų, net nebeužfiksuoju... Scenoje, TV ekrane publika labiau pratusi tave matyti kaip linksmą, energingą, komišką personažą/asmenybę. O koks esi nulipęs nuo scenos? Skambinkit man, susitiksim ir pamatysit. Kaip ilsiesi po pasirodymų? Kokį laisvalaikį mėgsti? Kartais visiškai pasyvų, kartais aktyvų - pa-

sivažinėt dviračiu, nueiti į sporto salę. Jeigu į negyvenamą salą galėtumei pasiimti tik 3 daiktus, kas tai būtų? Aš, žmona ir vaikas. Pasakyk 3 faktus apie save, kuriais būtų sunku patikėti. Aš esu grafas, aš esu perkandęs rykliui gerklę ir Obama mano pusbrolis. Regis, turi viską, apie ką svajoja pradedantieji aktoriai: patirtį, paklausą, populiarumą, publikos simpatijas. Kokių dar turi ambicijų, ateities tikslų? Pasikeisti savo Chrysler’į į naujesnį :) o jei rimtai, gyvenu ir darau ką noriu. Vyksta labai daug veiklų: spektakliai, improvizacijos, gimsta naujos mintys, tai amžinas kūrybinis ratas.

Jonas Tumpa

Visi žmonės kartais savęs paklausia – o ką veikti dabar? Žinoma, jie yra apsivertę atitinkamai svarbiais ir nesvarbiais darbais, tačiau juos pabaigus, laiko erdvėje dažnai atsiveria vakuumas. Taigi, aš siūlau daugelį pačio išbandytų bei kadaise netikėtikai atrastų iššūkių, kurie ne tik praskaidrins Jūsų gyvenimą, tačiau ir padės nuotaikingai bei negailestingai žudyti tą tuščią laiko tarpą. Patariu Jums pasijuokti iš savęs ir palaipsniui įvykdyti visus tiek įmanomus, tiek neįmanomus iššūkius. • Pasiaštrink dantis. • Supink kasas savo šuniui. • Pabučiuok kaktusą. • Palaistyk mamą. • Murk. • Lok. • Nespjaudyk ir negaudyk. Tegu gaudo kas kitas. • Išvirk ledus. • Bėk ratais. • Pasodink batą. Gal kas išaugs. • Parašyk laišką Dievui. Išsiųsk. • Pagrok pianinu….su kumštinėm pirštinėm. • Apsimesk negyvu. • Lunatikuok….nemiegodamas. • Pūsk balioną, kol jis sprogs. • Sunervink save. • Pasikalbėk su savo pėda. • Bare užsisakyk Molotovo kokteilį. • Būk netinkamoje vietoje tinkamu laiku. • Parašyk knygą apie tai, kuo tu buvai praeitame gyvenime. • Apversk televizorių arba kineskopą. • Išmok viską apie čiukčius ir vaidink protingą. • Pastatyk piramidę….iš sniego. • Pabandyk kuo ilgiau miegoti. • Pabandyk kuo ilgiau nemiegoti. • Paprašyk licenzijos drakonų medžiojimui.

• Apsimesk aklu. • Pakalbėk su savimi. • Pralinksmink bulvę. • Pasikeisk vardą. Daryk tai kasdien. • Pastatyk namą iš dantų krapštukų. • Mūk. • Pabėk nuo savo šešėlio. • Apdovanok save Nobelio premija. • Pūsk burbulus. • Nulupk vynuoges. • Įsikąsk sau į užpakalį. • Palaižyk alkūnę. • Drebėk. • Juokis. • Verk. • Išmok spausdinti kojomis. • Įsivaizduok, kad esi kėdė. • Įkurk politinę partiją. • Pagrobk save ir paprašyk išpirkos. • Perėk. • Pasididink televizoriaus šviesumą iki maksimumo ir žiūrėk jį su akiniais nuo saulės. • Duok arbatpinigių paštininkui. • Verk, kai žmonės užmiega ir sakyk, kad jie mirė. • Valgyk kosmetiką, kad būtum gražus iš vidaus. • Nusiųsk gaisrininkams atviruką. Parašyk: Mano namas dega. • Siųsk sau laiškus.

• Stebėk kaip raukšlėjasi linoleumas . • Būdamas viešoje vietoje užsidenk ausis ir rėk: “tie balsai,balsai. Jie vis manęs nepalieka” • Priklijuok baldus prie lubų. • Kai važiuoji liftu patapšnok kam nors per petį ir apsimesk, kad tai padarei ne tu. • Išbandyk naujas šukuosenas…savo šuniui. • Išvesk sofą pasivaikščioti. • Išsiurbliuok veją. • Bėk aplinkui kvadratais. • Rytais bėgiojančių žmonių klausk kur jie bėga. • Įkurk politinę partiją. • Rašyk dienoraštį. • Vaikščiok pakėlus vieną ranką į viršų kol kas nors paklaus kodėl tu tai darai. Tada nuleisk ranką ir atsakyk: matavau kiek laiko praeis kol tu to manęs paklausi. • Paskambink … į zoologijos sodą, senam draugui, draugei, naujam draugui, draugei, prezidentui, kam nors kas stovi šalia… • Paskambink astronomams pranešti, kad atradai naują žvaigždę – mėnulį. • Perstumdyk baldus. • Pakeisk apšvietimą. • Sukeisk daiktus vietomis.

Ką veiki? Džiaugiuosi gyvenimu!

Studis vertina

Paulina Rūgytė

DVYLIKA PAGROBTŲ LAISVĖS METŲ 12 YEARS A SLAVE / 12 VERGOVĖS METŲ TRUKMĖ: 134 min. ŽANRAS: drama; istorinis REŽISIERIUS: Steve McQueen SCENARIJUS: John Ridley IMDb ĮVERTINIMAS: 8,4 / 10 Nežinau nei vieno žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs nieko apie vergus ir vergovę. Ypač apie negrus ir apie tai, kaip ilgai jie ieškojo kelio į laisvę. 1853 -ieji metai. Tuomet pasaulis pirmą kartą sužinojo nepaprastą, skaudžią juodaodžio iš Niujorko Solomon Northup istoriją. Būtent tais metais buvo išleista knyga „Dvylika vergovės metų“. Pagrobto ir į vergiją parduoto laisvo Amerikos gyventojo sukrečianti istorija. O šiuo metu kinuose pasirodė ir filmas, režisuotas Steve McQueen. Niujorko valstijoje su šeima laimingai gyvenęs Solomon buvo geras dailidė ir muzikantas, mėgęs groti smuiku. Tačiau kiekvienas žino, kad papildomos pajamos niekada nepakenkia. Vieną dieną gavęs pasiūlymą papildomai užsidirbti – groti smuiku keliaujančiame cirke – Solomon sutinka. Po vieno iš pasirodymų jis prisėda su savo darbdaviais atšvęsti, tačiau po keliolikos valandų atsipeikėja krovininio trau-

kinio vagone, grandinėmis prirakintas prie grindų. Traukinys važiavo į Luizianą – tuo metu vadinamą Amerikos vergijos sostinę. Ten vyras buvo parduotas į vergiją, iš kurios išsiveržė tik po 12 sunkių metų. Dvylika nelengvų, kankinančių metų, neturint jokių asmeninių laisvių ar teisių... Kaskart žiūrėdama filmus apie juodaodžių teises ir vergijos laikus, lieku sukrėsta ir šokiruota. Taip stipriai jie mane paveikia. Manau, kad kiekvienas, kuris mėgsta tokius filmus, turėtų būti stiprus psichologiškai. Nes kiekvienas vaizdas bei scena – nėra lengvi. Ypač suvokiant, kad tokia buvo realybė. Turbūt niekada nesuvoksiu iš kur tiek gali būti neapykantos, žiaurumo ir netolerancijos. Juk visi esame žmonės: ir „baltieji“, ir „juodieji“. Toks socialinis skirstymas tik parodo, kokie netolerantiški gyventojai anksčiau buvo. Ir klausimas: ar dabar kitaip? Kitaip, bet niekas nepasakytų, kad netolerancija išnyko. Džiaugiuosi žinodama, kad bent dabar mes visi – žmonės – esame laikomi lygiaverčiais (ar bent jau lyginant odos spalvą). Kiekvienam, kuris nuspręs pažiūrėti šį filmą, siūlyčiau, ne popkornų nusipirkti, o apsiginkluoti psichologiškai. Kai kurios scenos (pavyzdžiui, vaizdas, kai juodaodė moteris nuplakama iki kraujo) tikrai nekels apetito, verčiau tik siaubą, šoką ir suvokimą, kad juodaodžiai irgi žmonės. Aišku,

gal nepulsite gailėtis, kad esat „baltieji“, tačiau tikrai permąstysite situaciją. Permąstysite istoriją. Ir žmogiškąsias vertybes. Kiekviena scena privers viską iš naujo apgalvoti. Ir iš tiesų, filmas nėra iš lengvųjų, bet taip pat nėra ir iš tų sunkiųjų. Reikalauja rimto nusiteikimo. Mėgstantiems tokio tipo filmus, rekomenduočiau pažiūrėti ir „The Great Debators“ – taip pat apie juodaodžių teises. Manau, kad tokie filmai skatina žmones susivokti pasaulio istorijoje ir vertybių kaitoje. Tačiau neapsiginklavus psichologine stiprybe visa tai žiūrėti gali būti gana sunku.

Betty Mahmoody & William Hoffer. Tik su dukra. Romanas. Iš anglų k. vertė Lilijana Vanagienė. Vilnius: Alma littera, 2006, 464 p. Pastaruoju laikotarpiu vis dažniau pastebimos mišrios šeimos, kai vyras ir žmona skirtingų tautybių. Dar sudėtingiau, kai šeimoje vyrauja skirtingi tikėjimai. Betty Mahmoody knyga „Tik su dukra“ – tai sukrečianti, tikrais faktais paremta istorija apie motinos ir dukters ryšį, ryškius kultūrinius skirtumus ir sudėtingus santykius tarp vyro ir moters. Vos paėmus knygą į rankas, viršelis atskleidžia, apie ką bus istorija. Tai musulmonų tikėjimas, jų taisyklės ir engiamos moters gyvenimas Irane. Betė Mahmūdi - amerikietė, ištekėjusi už iraniečio gydytojo, kuris, atrodo, jau seniai pamiršęs savo tautybės ir tikėjimo tradicijas, elgiasi tarsi tikras amerikietis, gyvena Amerikoje, augina mažą dukrelę Mahtobą ir niekuo nesiskundžia. Tačiau viskas pasikeičia, kai šeima nusprendžia aplankyti vyro tėvus Irane. Kiekvienas žino, kokia situacija vyrauja Irano bei Irako valstybėse, nuolatinės kovos ir neapykanta Amerikai. O kaip turėtų jaustis amerikietė, atvykusi į šalį, priešiškai nusiteikusią prieš jos tautiečius? Visi Irano įstatymai engia moterį, čia ji neturi jokių teisių. Atvykusi į Iraną, Betė

pasibaisėjusi skurdu ir moters padėtimi, patyrusi stiprų kultūrinį šoką, ji puola veržtis atgal į Ameriką, bet, atrodo, vyras ir jo šeima jau turėjo kitokių planų. Dvi savaitės planuotų atostogų praeina, tačiau grįžti atgal į Ameriką vyras nė neketina. Grįžęs į savo tėvynę, šalį, kurioje gimė ir užaugo, jis staiga ima ir pasikeičia, jame nebelieka tos sukurtos amerikiečio vyro vizijos. Jis vėl iranietis, besilaikantis visų tradicijų ir papročių. Sunkiausia suvokti, kad, atrodo, ir meilės žmonai nebelieka. Vyras virsta tironu, kuriam svarbiausia tik jis ir jo giminaičiai, gyvenantys Irane. Na, ir dukrelė Mahtoba, kuriai vos ketveri. Tačiau tiek ji jam terūpi, svarbiausia, kad ji liktų su juo ir negrįžtų į Ameriką. Betė stengiasi rasti būdą ištrūkti iš baisaus skurdo alinamo Irano ir grįžti atgal į savo šalį, tačiau visi nusiteikę prieš ją. Vyras nenusiteikęs jos išleisti atgal, tuo labiau vykti pats. Visi įstatymai prieš moterį, tačiau Betei pavyksta susipažinti su ją suprantančiais ir užjaučiančiais žmonėmis. Jie kaip galėdami stengiasi jai padėti pabėgti, bet visi planai reikalauja vykti atgal vienai ir palikti dukrelę Irane...

Sukrečianti iki pat širdies gilumų istorija nepalieka nei vieno abejingo. Daugelis įvykių ir situacijų priverčia permąstyti žmogaus vertybes ir galimybes. Istorija atskleidžia koks sunkus gali būti moters gyvenimas, kokia skaudi situacija vyrauja Irane moterų atžvilgiu, o svarbiausia, suvoki, kokia brangi yra laisvė, kad be jos žmogus niekas. Knyga lengvai skaitosi, šriftas normalaus dydžio, o ir puslapių skaičius negąsdinantis. Be to ir istorija ganėtinai aktuali, juk ir šiandien pasitaiko ne viena tokia situacija, tik niekas nesigilina, kaip ten kas tose mišriose šeimose. Be to, knyga nėra nauja, JAV ji pasirodė dar 1988, o Lietuvoje išleista tik 2006 - aisiais. Taip pat pagal knygą 1991 – aisiais metais pastatytas filmas (Not without my daughter). Aš knygą skaičiau gan seniai, prieš 7 metus, tačiau ji mane sukrėtė taip, kad ir dabar paimčiau į rankas, perskaityčiau dar kartą ir vėl permąstyčiau žmogaus vertybes ir gyvenimo prasmę. Rekomenduoju visiems, besidomintiems kitomis kultūromis ar kultūriniais skirtumais.

Viltė Urbonaitė

Carbonara Kartais taip gera pasilepinti greitai paruošiamu patiekalu… Ypač visur ir visada skubantiems studentams. Reikės (vienai porcijai): • 100 g spaghetti arba tagliatelle makaronų • 100 g karšto rūkymo šoninės • 1 kiaušinio trynio Makaronus išvirkite pasūdytame vandenyje naudodamiesi paruošimo instrukcija. Iš pradžių keptuvėje pakepinkite pipirus su smulkinta šonine (pagal skonį ir norą galite supjaustyti stambiau ar nedideliais kubeliais). Kol šoninė kepa, dubenėlyje sumaišykite grietinėlę, trynį bei 2 valgomuosius

• 50 ml grietinėlės • Stambiai maltų juodųjų pipirų • 3 – 4 valg. šaukštų tarkuoto parmezano arba “Džiugo” sūrio • Susmulkintų petražolių

šaukštus tarkuoto kietojo sūrio. Išvirusius makaronus sudėkite į keptuvę kartu su šonine, išmaišykite ir užpilkite paruoštu padažu. Viską gerai išmaišykite ir nukelkite nuo ugnies. Paragaukite padažo, jei šoninė nebuvo labai sūri gali prireikti žiupsnelio druskos. Dar kartą viską permai-

šykite, makaronus sudėkite į lėkštę, pabarstykite sūriu bei susmulkintom petražolėm. Jeigu padažas išėjo per skystas (dedant makaronus liko per daug vandens) – keptuvę palaikykite ilgiau ant ugnies, bet nepamirškite visą laiką maišyti. Skanaus!

Pasidaryk pats

Rūta Kazlaitė

Pasileisk plaukus! Mielos merginos, juk dauguma svajojate apie tobulas garbanas ir, norint pasipuošti draugės gimtadieniui ar bet kuriai kitai šventei, dvejojate: išleisti nemažą pinigų sumą ir eiti pas kirpėją ar kankintis nepatogiai miegant pilna galva kietų plaukų suktukų... Vis dėlto galima viską suderinti! Štai jums paprastas būdas, kaip turėti puikias garbanas, nepaploninus piniginės ir nekankinant savęs. Priemonės: • 7-15 Medžiaginių juostelių 20-30cm ilgio (Tinka ir bintas); • Seni žurnalai, reklamos; • Lapų susegėjas („krokodilas“); • Vanduo, plaukų lakas; • Kantrybė ir kruopštumas. Darbo eiga: 1) A4 lapą (sutapo žurnalo lapo matmenys) vertikaliai lenkite pusiau; 2) Paimkite juostelę, lenkite lapą per juostelės plotį aukštyn ir taip iki pat galo, kol lapas pasibaigs; 3) Sulankstytą lapą ant juostelės galite prisegti „krokodilu“, tada neatsivynios lapas ir nesislankios juostelė sukant plaukus;

(Pagal plaukų ilgį ir storį pasidarykite reikiamą kiekį suktukų. Jei norite stambesnių garbanų, vidutiniškai reikės 8-10 suktukų ilgesniems plaukams)

nesusigarbanos, o ir lengviau susuksite plaukus) ir vyniokite ant suktuko; 3) Susukus iki viršaus juostelę suveržkite ir užriškite;

Pradedame sukti: (Prieš tai išplautiems plaukams leiskite lengvai pradžiūti ir sukite dar drėgnus, o jei plaukai sausi, tada gausiai apipurkškite vandeniu, BŪTINA papildomai ir plaukų laku, jei norite tikslių garbanų)

Tą patį darykite ir su likusiais plaukais, kol susuksite visus. Šią procedūrą geriausia daryti prieš miegą, o ryte galėsite džiaugtis garbanomis. (Arba laukti 5-6 val.)

1) Dalį plaukų suriškite arba susekite segtuku ir pradėkite nuo apatinio plaukų sluoksnio; 2) Imkite plaukų sruogą (papurkšti vandeniu, kad būtų drėgni, kitu atveju plaukai

PATARIMAS: Atrišus suktuką, sruogą išvyniokite ne tiesiai, o šonu, taip garbanos atrodys gražiau, o jei norite lengvai krentančių, jas papildomai ištampykite ir išsklaidykite šukomis.

Sudoku prie kavos:

Berniukai, jei nesugalvojat, ką parašyt merginai, parašykit jai kursinį. – Miss Obvious *** Sveikinu šviesiakasę raganą su sukaktimi. Linkiu suspėti į rytinius autobusus, kad galėčiau pasigėrėti tavo užtinusiom akytėm ^^ – Draugė tamsiaplaukė ragana *** Juodoji kuosela, dėkui už sveikinimėlį. Pasistengsiu, kad linkėjimai išsipildytų. Kur dovanos??? – Tavo beširdė sarkastiška šaltakraujė draugė *** Atsakymas į kovo mėnesio „Raganos“ kūrybą. Akvalyna, Akvalyna rūsyje, Kemša bulką su daina. *** Linkėjimai visai pirmai kinų grupei! – Aurelija *** Daug meilės, daug džiaugsmo man. – Aš. *** Zuiki! Mūsų titanikas nuskendo lygiai prieš

metus. Turėtumėm tai atšvęst ir nuskandint dar vieną. – Nostalgijos apimta ragana *** Greta, kam tos pavydo scenos? *** Akvilina, Sveikinu su jau praėjusiu 19 gimtadieniu :) Tu žinai, kad aš tau pasiekiama visą parą ir nėra nieko ko man būtų gaila tau. Myliu! Bučkis! – Saulė *** Vincentai, turi gražią panelę. Tik tiek, kad ji greit bus mano. Hahahah. – Justas *** Sigita, čia laiškelis tau. – Pati žinai kas. *** Linkėjimai mūsų nuostabiai rusų kalbos dėstytojai Viktorijai Pehk-Ivaščenko. *** Haters gonna hate. – Daugiau nei specialybė *** Kančia gimsta tada, kai trokštame, kad kiti

mus mylėtų taip, kaip norime mes, o ne taip, kaip pati meilė turi pasireikšti – laisvai ir nevaržomai. Meilė turi mus vesti. – Paulo Coelcho skaitytoja Austėja *** Aš norėjau kažką įrodyti, o dabar man jau nebesvarbu – Paulius Drusys *** Antropologiškai ištyrus, sociologiniais metodais patvirtinus, nors psichologiškai ir smarkiai sukritikavus, vis tiek karštakošiškai idealistiškai tvirtinu: Teisybė egzistuoja. Egzistuoja teisybė. – idealistė Gabija *** Miela vyriausioji referente Rita Aukštakalnyte, Jūs mums kaip mama. Nušluostot ašarą, kai nesusigaudom, kas tas per daiktas Artes Liberales ir keiksnodami sistemą bėgam užuovėjos ieškot Jūsų erdviam kabinete. Su šypsena pasitinkat ir palydit iki durų, kai grįžtam su tuo pačiu nuvalkiotu klausimu devynis kartus iš eilės. Žodžiu, jūs tikras auksas! Mylim, branginam ir pažadam dar dažniau apsilankyt! – SMF pirmakursiai