2014 Gruodis

#komanda

Roberta Remeikaitė

Martynas Švarcas

Raimonda Smailytė

Jonas Petronis

Vilija Kontrimaitė

Evelina Stepšytė

Augustina Mišeikaitė

Justina Tumaitė

Simona Bagdonaitė

Romas Nenortas

Liveta Burkšaitė

Dovilė Gvergždytė

Gintarė Granskaitė

Ernesta Dambrauskaitė

Aistė Osteikaitė

Živilė Galdikaitė

Gabrielė Stasiūnaitė

Paulina Rūgytė

Danielė Bražukaitė

Živilė Masytė

Šarūnas Urbonas Pau Mateo

Vyr. redaktorė Autoriai Kalbos redaktoriai Fotografai Dizainas Viršelio nuotrauka

Kontaktai: Vyr. redaktorė Roberta Remeikaitė El. p.: roberta.remeikait@gmail.com Tel.: +370 64466959 Išleido: Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27- 201, Kaunas Puslapis internete: www.vdusa.lt Spausdino: UAB „Judex“, Europos pr. 122, Kaunas Puslapis internete : www.judex.lt 2014 m. gruodis

#redaktorės žodis Sveiki!

Prasidėjus naujam metų etapui – pasitikus žiemą, mes norime Jums pasiūlyti šį bei tą naujo. Tam, kad tamsūs žiemos vakarai nebūtų tokie šalti, o geriant karštą kakavą naujausias „Studžio“ numeris tiesiog būtų geriausias Jūsų vakaro draugas! Paklausiu Jūsų labai paprastai. Artėja... kas? Kalėdos, Naujieji metai... Taip, visi tai žinom, nes skambančios kalėdinės dainos jau kelia galvos skausmą, o parduotuvėse negali nepastebėti anksti prasidėjusių šventinių nuotaikų. Neatsiliekam ir mes nuo šventinio laikotarpio mados, tačiau nenorim būti banalūs. Viršelio vaikinai Jums dovanoja kadrus iš jaukiai šiltos bei artėjančias Kalėdas primenančios fotosesijos. Taip pat

04 10 14 18 20

sėkmės istorija

gruodžio rubrika

studentas iš svetur

06 11 16

norime Jums atskleisti 10 dalykų, kuriuos privalote padaryti iki švenčių, patarsime kokias dovanas rinktis. Filmų sąrašas, kuris atitinka tikrąją Kalėdų dvasią – kaip gi be jo! Taip pat apie šventines tradicijas pasakos studentai, atvykę iš svečių kraštų, mūsų kolegos dalinsis savo studentiško gyvenimo dienoraščiu, vėl su lašeliu sarkazmo įvertinsime rudenį bei galiop papasakosime kaip gyvena ir mėgaujasi šiluma mūsų studentės, išvykusios pagal erasmus mainų programą! Ir tai tikrai ne viskas: sportas, įkvėpimas, kelionės, istorijos – tik imkit ir skaitykit!

Gražių, jaukių ir įsimintinų švenčių.

P.S. Ir gerų Jums atostogų. Susitiksime vasarį!

Redaktorė Roberta

studis vertina

sportas

07

kelionių blog’as

12

ką davė šie metai

studento dienoraštis

17

dovanos

info skiepas

19 esn

21

kalėdinės nuotaikos beieškant

nuolaidos vdu studentams

22

VDU bendruomenės kalėdos

#sėkmės istorija

Gabrielė Stasiūnaitė

„Visko buvo, visko yra ir esu tikra, kad visko bus“

Gruodis ir vėl atėjo, atnešdamas truputį sniego, kalėdinę nuotaiką su mandarinais, šiek tiek streso dėl prasidėjusios sesijos, naujų minčių ir saujelę malonių rūpesčių. Gruodis juk paskutinis šių metų mėnuo, kuris turėtų būti skirtas sau ir savo mintims tam, kad prisimintum ką nuveikei per šiuos metus. Šįkart interviu bus apie merginą, kurios paroje yra daugiau nei 24 valandos, kuri turi milijonus darbų, bet džiaugiasi viskuo, ką daro – ji drąsi ir nebijo siekti savo svajonių. Tikriausiai nesuklysčiau pasakydama, kad posakis „La Bella Vita“ tikrai gali apibūdinti VDU 3 kurso studentės Robertos Paškevičiūtės gyvenimą.

Kas šiuo metu tave džiugina? Šią akimirką džiugina karštas arbatos puodelis po nosimi, seniai matyto ir girdėto draugo žinutės garsas Facebook‘e, mamos pasidalinta dainos nuoroda, džiugina tai, kad neturiu kada galvoti apie problemas, kad turiu daug ir, nepatikėsi, labai gerų draugų. Tai va, džiugina ir tai, kad turiu neįmanomą – ir kokybę, ir kiekybę.

Filmas, kuris privertė susimąstyti?

Atsiprašau, kad nebūsiu labai „originali“ ir nepasakysiu „Titanikas“ ar „Hačiko“. Tas filmas, kuris tikrai privertė apmąstyti įvairus dalykus, yra „The Human Centipede“. Aš net nemačiau viso filmo, man užteko pažiūrėti „treilerį“... Koks nesveikas žmogus gali apskritai sugalvoti tokį dalyką? Filmas kaip filmas, bet kai suvoki, kad turėjo būti kažkokia priežastis, įkvėpimas šiai idėjai... baisu.

Kaip pristatai save? Įdomus klausimas (juokiasi).

Labas, aš ROberta (taip, mano vardas turėtų būti kirčiuojamas pradžioje, kaip Robertas (juokiasi)).

Greitai keičiu nuomonę, visada maniau, kad esu linksma, bet draugai sako ką kita...(juokiasi).

Nežinau, tiesiog esu žmogus, kuriam labai retai būna gana. Jei pradedu, tai noriu padaryti iki galo, bet esu ir realistė, ir stengiuosi nekovoti su vėjo malūnais.

Esi iš Šiaulių, kokių stereotipų esi girdėjusi apie savo miestą? „Siemkės“, „golfiukai“, „paloskės“, „bytos“ – tradiciškai (juokiasi). Ir nežinau, ar čia stereotipas, bet užsieniečiai visada klausia, kodėl mes savo mieste turime kalną iš kryžių.

Ar planuoji savo dienas?

Tikrai taip. Nežinau, kaip reiktų viską suspėti, jei neplanuočiau. Taip, žinau, spontaniškumas yra jėga, bet žinai, kas yra dar labiau jėga?

Atsakomybė ir padaryti darbai. Nors pripažinsiu, mano dienotvarkėje visada atsiranda netikėtų dalykų,

nes... tiesiog nesusivaldau (juokiasi).

Labiausiai nervinantys dalykai?

Oo, čia gal reikia neišsiplėsti. Labai, tiesiog LABAI erzina žmonės, kurie prisižada kažką padaryti, bet to nepadaro ir net neperspėja. Dar labai nepatinka, kai aptarnaujantis personalas (visur) neatsako į pasisveikinimą ar atsisveikinimą – nereikia taip daryti. Neplauti indai, vienareikšmiškai...kodėl jie taip greitai susitepa??? Nervina tai, kad iki Šiaulių beveik trys valandos kelio autobusu, nemėgstu autobusų. Dar labai nervina, kad geriausia draugė toli – Kretingoje. Ir nelanko manęs (nelanko taip dažnai, kaip norėčiau (juokiasi)). Esmė tame, kad galėčiau tęsti, bet... Pasaulis per gražus, kad skųsčiausi čia labai...

Kodėl pasirinkai VDU, o ne kitą universitetą?

VDU pasirinkau dėl savo specialybės.

Nes niekas daugiau Lietuvoje nesiūlė Italistikos.

Ką tau jau davė šis universitetas?

Jei atvirai, tai atidarė duris į visą pasaulį. Ir čia ne metafora, tikrai visą pasaulį. Ir dar taip lengvai, kad net sunku patikėti. VDU man davė ne tik svajonių studijas, bet ir ESN

VMU, kas dabar yra mano aistra ir gyvenimas.

Parle italiano*? Kuo patraukė italų kalba? *Parli/parla (čia kaip nuspręsi, ar kaip į draugą, ar kažkokį pagarbų žmogų (juokiasi)).

O ar klausei italo kalbant? Itališkų dainų? Žiūrėjai jų filmų? Kalba, virpinanti ir džiuginanti visą sielą.

Nuo pat pirmos akistatos su šia kalba ir kultūra įkliuvau ir giliai.

Laimėjai Erasmus konkursą, kur važiuosi?

ITALIJA, Siena. Neklausinėk daugiau, esu per daug laiminga (juokiasi).

Kokių paslėptų talentų turi?

Nežinau... Sunku apie save iš šitos pusės kalbėti, tai teko pasitelkti pagalbą. Vieno žmogaus nuomone, super tiksliai ir gerai susiplanuoju viską, ir turiu talentą atrašyti visiems, išskyrus mamą (spėk, kas pasakė (juokiasi)). Ir kad man kažkaip lengvai pavyksta suburti žmones.

Kaip tavo gyvenime atsirado ESN? Pati jį atsidanginau. Nieko neveikiau.

O norėjau. Radau ESN. Ir atėjau. Ir nugalėjau (juokiasi). Ir viskas tikrai buvo taip paprastai, kaip ir skamba.

Kodėl nutarei tapti ESN prezidente?

Iš pradžių tai tiesiog negalėjau leisti,

kad tiek daug darbo ir triūso, kurį įdėjo buvusi prezidentė, nueitų perniek. Tačiau kuo toliau, tuo stipriau jaučiau, kad noriu to, kad tai tam iššūkiu ir didžiule ambicija, siekis parodyti, kad aš galiu ir aš padarysiu.

Kokias mintis tau atneša ši prieššventinis laikotarpis? Šis laikotarpis man yra didžiulis darbymetis. Tai didelis malonus galvos skausmas, kurio ir lauki, ir nelauki visus metus. O kol kas pagrindinė mintis, tai kad labai laukiu mandarinų! Ir jaukių vakarų su šeima prie židinio ar kavos gurkšnojimo su draugais.

Ar tiki, kad Kalėdų senelis egzistuoja?

Tikrai taip. Tik mano akimis jis yra trijuose asmenyse – mama, tėtis ir brolis. Jokios kitos dovanos ar kitur praleistos Kalėdos nėra tokios, kaip su jais, kai Kūčių vakarą visi kaip Kalėdų seneliai pritempiam kalnus dovanų ir sakom, kad lauksim ryto, bet pasigirdus frazei „tik po vieną išpakuosim“ pradedam siausti.

Geriausia gauta dovana?

Nežinau, ar geriausia, bet tikrai smagiausia buvo duonos skrudintuvė. Pati paprašiau ir gavau (juokiasi).

Ar jau sugalvojai kaip nustebinsi šeimą ir draugus per Kalėdas?

Nevirkdyk manęs... Nesugalvojau, nieko nežinau ir labai to bijau.

Kokią vietą tavo gyvenime užima meilė ir šeima?

Kad ir kaip keistai daugumai gali atrodyti, bet šeima man yra numeris vienas. Tikrai dažnai to neparodau, bet visada jie svarbiausi, net jei mano gyvenime atrodo, kad prioritetas yra draugai. Tiesiog šeima aš pasitikiu labiausiai ir žinau, kad jie visur ir visada su manimi.

O draugai turi tendenciją keistis ir dingti. Ir šiuo metu turimus draugus aš labai noriu išlaikyti iki pabaigos, nes myliu visus šiuos žmones. O meilė... Ji taip šalia eina ir tiek. Visko buvo, visko yra ir, esu tikra, kad visko bus.

Filmas, kurį visada žiūri per Kalėdas?

Kaip ir visa Lietuva, bent vieną dalį „Vienas namuose“ privaloma pamatyti.

Ar mėgsti mandarinus? Kodėl?

Tai aišku! Koks kalėdinis laikotarpis be mandarinų? Na... jie oranžiniai, labai skaniai kvepia ir skaniai valgosi (iki kol neišberia (juokiasi)).

Tobuliausias žiemos vakaras Tau? Kelias valandas pažaisti sniege, grįžti sušalusiai, susisukti į šiltą antklodę, gerti saldžią kakavą, patogiai pakritus ant sofos, ir žiūrėti kokią komediją.

Dalykas, kuriuo didžiuojiesi?

Tikriausiai nuskambės labai

„pasikėlusiai“, bet didžiuojuosi, kad tai, ką dariau ir kokius sprendimus priėmiau, atvedė mane į būtent šitą tašką. Trumpai tariant, didžiuojuosi tuo, kuo tapau, su kuo ir kur esu.

drabužiai man neturint persirengti. Bijau nuvilti svarbius žmones.

kuo man

Be ko negali gyventi?

Be judesio. Visomis prasmėmis (juokiasi). Be veiklos, bendravimo, guminukų, vasaros, atostogų.

Trys geri darbai, kuriuos norėtum atlikti?

Na, norėjau duoti kraujo – jau padaryta. Labai noriu pasiimti mamą į kokią kelionę. Norėčiau išgelbėti žmogaus gyvybę.

Asmeninės savybės, kurios padeda tau siekti savo tikslų? Šioks toks gebėjimas vadovauti ir tai, kad visada stengiuosi suprasti ir apžvelgti visas įmanomas puses.

Ir kol kas tik padėjo ta savybė, kad dažnai siekiu kraštutinumų.

Naujausias įprotis?

Per paskutinius du mėnesius atsiradęs įprotis eiti miegoti 3-4 val. ryto. Nelabai naudingas, bet kitaip nebeišeina. Ir dar vienas.

Prieš kiekvieną kartą valgant išgerti vandens.

Ką galvoji apie savo bendraamžius?

Negaliu vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, nes kiekvienas yra skirtingas ir apie kiekvieną turiu vis kitokią nuomonę. Bet tai tikriausiai ir yra tas vienintelis bendras dalykas visiems – visi skirtingi.

Knyga, kuri paliko neišdildomą įspūdį?

J. Irving „Malda už Oveną Minį“.

Knyga nėra labai kažkuo ypatinga,

Koks tavo charakteris?

Esu didelis degtukas. Boom... ir nebėra. Labai dažnai keičiu nuomonę, tikrai. Labai dažnai.

Dar galvoju, kad esu pakankamai teisingas ir sąžiningas žmogus. Ir 100% esu nuotaikos asmenybė.

Juokingiausios pravardės, kurias esi gavusi?

Juokingiausia tikrai yra „Baltoji meška“. Dar iš mokyklos laikų, bet ją turėjau labai trumpai. Tiesiog keletas vaikinų nusprendė, kad mano akys yra labai baltos, todėl trumpam tapau „Baltąja meška“.

Gimnazijoje matematikos mokytoja vadino mane „Ro“, tiesiog „Ro“. Šiuo metu keletas užsieniečių mane vadina „Rob“ arba „Miss President“ (juokiasi).

Ar gyvenime vadovaujiesi kokiu nors posakiu?

Dabar yra du: „Kažkada vis tiek viskas bus geriau“ ir „Think different, think ESN VMU“ Kokios tavo baimės?

VORAI. Ir labai bijau, kad suplyš

bet pabaiga tikrai paliko milžinišką įspūdį. Žmogus, su kuriuo norėtum susipažinti?

Visada labai žavėjo Leornado Da Vinci. Nežinau, tiesiog traukia ir viskas. Tokia daugialypė asmenybė, kaip galima nenorėti su juo susipažinti?

Geriausias būdas atsipalaiduoti Tau yra... ?

Vienas iš dviejų: pašėlti su draugais arba viena pati su knyga ar filmu.

Kas tave įkvepia? Įkvepia žmonės, esantys aplink, mano draugai, artimieji. Draugiški nepažįstamieji. Įdomus video, geras filmas, gražios nuotraukos. ESN! ESN VMU! Ko palinkėtum VDU studentams?

Palinkėčiau neužsikasti egzaminuose, bet jų ir nepramigti, pasimėgauti Kalėdų laukimu ir šventimu, draugų bei artimųjų kompanija.

Nepersivalgyti 5 mandarinų – geriau jais dalintis!

#studis vertina Aistė Osteikaitė

Ruduo, vertas filmo scenarijaus?

Ruduo, ruduo... krenta lapai auksiniai ir leidžiasi ty... Ak, taip, jau nusileido. Ir nukrito. Ir ruduo baigėsi. Dabar atėjo žiema, su visais įmanomais savo rūpesčiais, tarkim, kaip visą savo turtą sutalpinti į lagaminą, kaip tą lagaminą įgrūst į autobusą ar traukinį kitiems tokiems patiems kaip tu per galvas ir kaip spėt namo „ant vakarienės“ (neslėpkit, juk būtent to namo ir grįžtat – reikia nors kartą metuose pavalgyt normaliai). Bet kol kas siūlau palikti visa tai nuošaly ir prisiminti, ką gero, blogo, pusėtino, padoraus ir nelabai mums visiems atnešė 2014-ųjų ruduo.

Rugsėjis, dar vadinamas „šviežienos mėnesiu“, „mėnesiu, kuris prasideda gedulo diena“, „mėnesiu, kai pasidaro taip šalta, kad šalčiau jau nebegali būti (kol neateina spalis)“. Staiga prisireikė iš po lovos ar iš už spintos išsitraukti žadintuvus ir prisiminti, kad tarp 3 valandos nakties ir 13 valandos dienos pasaulis kažkodėl nesustoja, laikas teka ir kai kurie kažką veikia.

Skaudžiausia, žinoma, buvo tiems, kurie, nusprendę prisiminti tvarkaraščius, pamatė, kad pirmą paskaitą turi 7:45.

Nuoširdžiausi sveikinimai jums, kad ištvėrėt su, tikiu, didesniu nei 50% lankomumu. Ir dar nuoširdesni sveikinimai tiems, kurie dar kartą įrodė, kad yra tikri lietuviai ir piktdžiugiškai iš jūsų šaipėsi visą semestrą.

Ir besišaipydami nepamiršo pasiduot vienai pavojingiausių epidemijų, šį rudenį siautusių internete – vaikystės nuotraukų viešinimui. Sako, kad jai pasidavė daugiau žmonių nei ebolai...

Vis dėlto jeigu reikėtų rinkti labiausiai man patikusį šio 2014-ųjų rudens mėnesį, tai, be abejonės, būtų spalis. Kodėl? Yra toks festivalis, „Kaune kaip kine“. Ar spalį bent kartą nepasijautėt kaip veiksmo filme? Kiemuose dega automobiliai (Opelis irgi automobilis, nebūkit tokie žiaurūs, šventės artėja visgi), tariamai ar realiai užminuojami du universitetai ir Kauno akropolis...

Beje, niekad nepagalvojot, kodėl VDU buvo išmestas iš šios garbingos kompanijos ir neturėjo savo teritorijoje bombų, granatų ar žmonių, kurie visur jas mato?

Aš vis dar neapsisprendžiu, ar mes per geri, ar per blogi, kad ten pakliūtume. Gal mums ruošia kažką geresnio? V.I.P. atrakciją, pavyzdžiui, saldainių su pasibaigusiu galiojimu lietų? O gal nusprendė, jog VDU ir šiaip užtenka įvykių...

Skandalingi kompiuterių, iPod‘ų ir netgi ne vienos poros pirštinių (!) dingimai universiteto teritorijoje,

milžiniškas, nuo 2014 m. anglų kalbos VBE Lietuvoje nematytas, studentų pasipiktinimas, pamačius pirmojo Š.L.T. (dar neturėjusiems šio džiaugsmo aiškinu – šiuolaikinio Lietuvos tapsmo) atsiskaitymo rezultatus, kur, kaip dramatiškai apibendrino viena šio testo auka, gerų pažymių buvo vienetai, nors studijuojančių – gerokai virš 700!..

Manau, kad išpeštume kokio

pusėtino veiksmo trilerio scenarijų.

Vėlyvis gal ir neapsiimtų, bet vietinė „Karo“ filmavimo grupė – drąsiai. Ypač prisimenant, kad jie debiutavo su siaubo filmu – žanrai juk panašūs? Dar jeigu pridėtume garsiąją troleibusų spūstį beveik „batų savaitgalio“ metu... Ech, pagalvokit, tokios antro išmaniojo filmo sukūrimo perspektyvos! (Idėją parduodu už šokoladą su čili pipirais ir apelsinu.)

Jeigu kada norėsit pajaust kažką panašaus į tai, ką 1989-aisias Hillsborough stadione jautė Liverpool FC fanai, pabandykit kitąmet lapkričio 1-ąją važiuoti autobusu, kurio maršrutas driekiasi pro Romainių kapines. Iš pradžių žmonės draugiški: „Atsiremkit čia, jei norit, aš, va, pasislinksiu šiek tiek...“, po 5 stotelių, kritiškai padidėjus keleivių kiekiui (autobuso durys užsidaro iš ketvirto karto),

tampa šiek tiek aršūs: „Nusiimk kuprinę, per tave žmonės netelpa!“.

Galiausiai pasitvirtina Stenfordo eksperimentas – anarchijoje gimsta tvarka. T.y. atsiranda ryžtingai nusiteikusi pensininkė, kurios balsas skardžiai praneša vargšui kampe užspaustam vaikinukui: „Pasislink, čia dar keli žmonės tilps!“. Smagiausia dalis laukia, kai reikia išlipti... Bet įvykio liudininkai gyvi, parodymus duoti sugebėjo, išgirst, kad didžiausi Lietuvos miestai pavydi Kaunui dėl lygių ir tiesių, kaip teigė Kauno meras, gatvių, taip pat spėjo. Taigi viskas gerai. Tiesa, pavydi tie miestai Kaunui ne tik gatvių, bet ir aparato, kuris jas tvarko, spaudoje pagarsėjusio kaip „mašina iš pragaro“. Dar vienas puikus veikėjas aukščiau minėtajam filmui – honoraro neprašo jokio (nebent vairuotojas), o kuras kaip tik stipriai atpigęs ir jau beveik įkandamas studentų kišenei...

Kuo dar nustebino ruduo?

Na, nustebino kaip kad žiema nustebina Lietuvos kelininkus – netikėtai atėjo (nors šįmet per kalbančią dėžę sakė, kad taip nebus). Iškart po Vėlinių prekybos centruose pasirodžiusios snaigės ir kalėdinė atributika. Sakykit ką norit, man lapkritį, kai likę dar beveik du mėnesiai iki atostogų ir eglutės bei mandarinų kvapo namuose... tiesiog ne Kalėdos.

Jeigu tie patys prekybos centrai suskubtų suderinti universiteto sesijos datą (paankstinti mėnesiu) ir suorganizuotų sniegą (tik šiek tiek vėsų, baltą ir netirpstantį), tuomet galėtume kalbėti. Kaip manot, gal peticiją kokią sumetam kitiem metam, a? O jei rimčiau, ilgokai galvojau, kaip įvertinti tokius tris mėnesius. Nusprendžiau šitaip: kad jau Kalėdos artėja, tai praėjęs ruduo vertas 4 mandarinų iš to kilogramo, kurie jums besikalatojant namo nedingo jaunesnio brolio ar sesers skrandyje. Nes jie tikrai neturi sąžinės. Pripažinkit.

#kelionių blog‘as

Danielė Bražukaitė

Apie Zagrebą ir ne tik Naktinis gyvenimas Naktinis Zagrebo gyvenimas, galime sakyti, tikrai panašus į Kauno – klubuose būna masė žmonių, įėjimas beveik visada nemokamas, nemažai klubų išsidėstę vienoje vietoje. Visgi turbūt smagiausia yra tai, jog vieni geriausių klubų yra ir miesto centre, ir šalia pat studentų bendrabučių, kur jie išsidėstę palei ežero krantą. Vasarą ten gali pasijusti kaip tikrame kurorte!

Tačiau kroatai turi ir savų nerašytų taisyklių: klubas pradeda pildytis apie pirmą valandą nakties, o pačios linksmybės dažniausiai prasideda jau apie antrą, kuomet pradeda groti kroatiška muzika ir visi tiesiog pašėlsta, nors prieš tai, grojant pasaulio geriausiai muzikai, jie tiesiog stoviniuoja prie staliukų ir kalbasi bei ieško naujų pažinčių. Galit įsivaizduoti, kaip lietuvių kompanija šėlo iki dviejų valandų ryto, kol grojo geriausia pasaulio šokių muzika, ir kaip kroatai jų nesuprato, kokiais žvilgsniais juos nulydėjo...

Kroatų kultūra Kai tik atvykome čia, į Zagrebą, pastebėjome, kad kroatai turi tikrai savotišką ir įdomią kultūrą bei puoselėja kitokias vertybes. Pagrindinė jų – kava. Kroatai tiesiog apsėsti noro kas dieną išgerti kavos kažkur kavinėje ir tokiu būdu pasidaryti pertrauką tarp ir taip neilgų darbo valandų. Jų kavos pertrauka trunka apie 3 valandas ir tai yra visiškai normalu bei suprantama šioje šalyje. Dar įdomus faktas, kad Kroatijoje rūko beveik visi. Jie rūko visur, ypač vakarais kavinėse, naktiniuose klubuose, net bendrabučio viduje nuolat galima užuosti cigarečių kvapą. O dar kai su merginomis pakalbėjome apie kroatus, daugiausia vyrus, visos supratom, kad akivaizdu yra tai, jog jie labai nemandagūs. Apie durų palaikymą ir praleidimą į priekį negali būti net kalbos, kadangi vaikinai čia taip pat nuožmiai kovoja dėl galimybės praeiti kaip ir merginos. Kai užmina ant kojos ar užkliudo – atsiprašymo žodelio neišgirsi! Todėl Lietuvos vyrai čia atrodo kaip tikri džentelmenai.

Na, o mūsų, „Erasmus‘ų“, išmintis byloja, kad kiekvienas kroatas turi arba dviratį, arba šunį, arba vaiką. Visi čia su dviračiais, vaikais bei šunimis – ir jų visų tiek daug, kad tiesiog neįmanoma apie tai negalvoti.

Ne pati ramiausia šalis Su kuo dabar labiausiai susiduriu

– tai streikas, vykstantis šalia pat mano bendrabučio. Balkanų karo veteranai jau kurį laiką nesulaukia savo pencijų ir pašalpų, todėl jie nutarė įsikurti šalia pastato, tvarkančio tuos reikalus, ir ten sėdi daugiau nei 3 savaites. Pilna vyrų invalido vežimėliuose, kurie ten sėdi kiekvieną dieną ir laukia, kol jų prašymas bus patenkintas. Daug policininkų toje vietoje ir aplinkui.

Taip pat streikuoja ir „Dinamo Zagreb“ futbolo klubo fanai prieš klubo savininką, kuris, pardavęs geriausius klubo žaidėjus kitiems klubams, gautus pinigus naudoja savo reikmėms. Dar verta paminėti apie referendumus, kurie vyksta

vos ne kas mėnesį. Kaip pasakojo dėstytoja, kroatai mėgsta nesutikti su valdžios sprendimais ir jiems prieštarauti. Na, kaip matot, kroatai – ne pati ramiausia valstybė, tačiau rimtas pavojus čia tikrai negresia.

Ir vėl kelionės Būnant Kroatijoje tikrai verta aplankyti garsiuosius Plitvice ežerus.

Atvykome su mašina apie 11 valandą ryto, tikrai netoli nuo Zagrebo, o išvykom apie 8 valandą vakaro.

Nacionalinis parkas išties didelis – daug vietų, kuriose galima sustoti užkąsti ar tiesiog nusifotografuoti.

Gamta tikrai labai graži, įspūdinga su kriokliais ir geriausia važiuoti ten tol, kol dar šilta, nes tada viskas būna dar gražiau ir šaltukas nesikandžioja. Gražiausi skardžiai, sunkiai praeinami takeliai ir gera nuotaika – neatsiejama šios gamtos dalis. Na, o kas buvo dar smagiau,

jog grįžtant patekome į tikrai didelį kamštį – įvykusi avarija sustabdė eismą, o tokiu metu savaitgalį žmonės nėra linkę greitai atskubėti į įvykio vietą, tad pralaukėme apie porą valandų ir jau tada sklandžiai grįžome namo.

Mokslai, mokslai, mokslai Kalbant apie mokslus: nors esu 3 – kursė, visi mano dalykai Zagrebo universitete yra magistriniai. Galit suprasti, kad anglų kalba dar sunkesnė, kartais tenka pasinaudoti ir vertėju telefone. Tačiau dėstytojai tikri savo dalyko žinovai ir profesionalai. Atvykusi susidūriau su naujove – akademiniu ketvirčiu (academic quarter). Tai reiškia, kad į paskaitas galima ateiti 15 minučių vėliau. Kadangi kroatai visiškai neskubantys žmonės, dėstytojai taip pat neišimtis, mat jie tikrai išnaudoja akademinį ketvirtį.

Nors turėsiu tik 1 egzaminą, tačiau manęs dar laukia 3 esė, 4 pristatymai ir vienas video projektas. Paskaitų ilgis taip pat 90 minučių, tačiau po kiekvienos paskaitos būna dar ir seminaras, kuris trunka tiek pat. Tačiau pliusas toks, kad paskaitos man vyksta tik pirmadieniais ir penktadieniais, todėl turiu daug laisvo laiko!

Kalėdos Kroatijoje Kadangi gyvenu su kroate Lucija, ji man papasakojo šiek tiek apie Kalėdas šioje šalyje.

Kas buvo įdomiausia, kad jie nešvenčia Kūčių vakaro, kas pas mus yra beveik svarbiausia Kalėdų dalis. Per Kūčias jie tiesiog kepa sausainius ir puošia eglutę, tačiau prie stalo nesėda... Bet Kalėdų dieną didžioji dalis šeimų eina į bažnyčią, o vėliau važiuoja pas gimines ir valgo pagrindinį patiekalą – kalakutą.

Taip pat jie mini adventą – keturis sekmadienius iki Kalėdų uždegdami po žvakę namuose. Pačiame Zagrebo centre kiekvienais metais taip pat uždegamos didelės, imitacinės žvakės, įžiebiama eglutė, mažas parkas miesto centre pasipuošia kalėdinėmis lemputėmis ant medžių ir kalėdiniais nameliais. Kadangi į Lietuvą per šventes negrįšim, tai planuojam naudotis bendrabučio patalpomis su kitais lietuviais ir pasidaryti jaukią šventę. Na, o mano bendrabučio kambarys jau ruošiasi būti puošiamas Kalėdoms, oras vis darosi vėsesnis, o ir šios šventės laukimas tvyro parduotuvių vitrinose - 7 visi čia esame jau dėl to laimingi!

#kelionių blog‘as

Gintarė Granskaitė

Saulėti prisiminimai šaltųjų švenčių belaukiant

Sėdžiu šiltai užsiklojus, laikau rankose puodelį karštos arbatos, fone tyliai groja rami, bet karts nuo karto apie save primenanti, muzika, o už lango neramiai pučia vėjas – tokie tie mano rudeniški vakarai. Nors žiema jau čia pat, tačiau Breste ji kitokia – sniego ir su žiburiu nerasi, o per vėjo gūsius sunku gaudyti orą. Tokiu atveju tenka užsimerkti ir prisiminti kiek šiltesnes akimirkas...

Kai Prancūzijos negana!

Kartą su savo kolege lietuvaite sėdėjom ant lovos ir man į galvą šovė kvaila ir kiek neįtikėtina mintis. Sakau draugei: „Davai, varom į Barseloną, niekad nesu ten buvus.“ Tikėjausi kažko tokio kaip: „Nesąmonė, nejuokauk“ ar panašiai, bet ji mano pasiūlymą priėmė kaip už gryną pinigą. Ir ką jūs galvojat, po savaitės savo el. pašto dėžutėje jau kaupiau bilietų kolekciją!

Taigi, kaip tarėm, taip ir padarėm.

Nukeliavom į Barseloną, kur tuo metu buvo nerealus oras ir laikas – saulė negailėjo savo spindulių ir šilumos, turistai spūstyse jau nemindžiojo mažų žmogeliukų, tokių kaip aš (kas tikriausiai, priešingu atveju, būtų nutikę birželio ar liepos mėnesį), ir, žinoma, gamta lepino savo spalvomis ir grožiu. O to grožio ten buvo daugiau negu galėjau įsivaizduoti... Pasijaučiau pabuvojusi ne tik Barselonoje: kaktusų parkas priminė karštas dykumas, stikliniai dangoraižiai ir įmantrios formos – Niujorką, o nuostabi architektūra nukėlė mane amžių amžius atgal į praeitį, žodžiu – tik spėk dairytis (ir fotografuoti!).

Negana to, apsigyvenome nakvynės namuose, kurie priminė mažučius rūmus, kadangi pastatas senos, labai senos statybos, turėklai koridoriuose išraizgyti įvairiausiomis formomis, na, o apie pastato išorę tikriausiai neverta nė kalbėti – tiesiog dvelkia prabanga... Ir nors mūsų spontaniška kelionė truko tik tris dienas, tai buvo pats nuostabiausias ir netikėčiausias savaitgalis mano gyvenime! Tiek daug įspūdžių, nuotraukų ir gerų emocijų jau seniai neturėjau.

Smagu išnaudoti gyvenimo teikiamas galimybes, todėl mano pažinimo kursai tuo nesibaigė. Susiklosčius puikioms aplinkybėms, išsiruošiau į antrą kelionę, hm..., vėl į Ispaniją, kitaip sakant – antras dublis. Tai buvo iššūkis man, kadangi pirmą kartą teko keliauti vienai, tačiau, pavyko išvengti nesklandumų. Šį kartą į Barseloną užsukau tik keletui valandų, kadangi teko palaukti kito lėktuvo, bet ispaniška saulė lydėjo mane ilgai... Ta savaitė, praleista ant Viduržemio jūros krantų, dar ir dabar šildo mane mintimis.

Nuo piktų velnių iki mielų arkliukų...

Vos tik spėjau grįžti į savo naujuosius namus – Brestą – manęs laukė

baisiausia metų naktis. Taip, kalbu apie „Halloween“ šventę. Buvau nusiteikusi, jog Prancūzijoje jos niekas nešvęs, nebent vaikiukai bėgios pas kaimynus, prašydami saldainių. Net ir sulaukus pakvietimo į „Erasmus party“ nemaniau, jog visi šimtu procentų paisys aprangos kodo, tačiau atvykus į vietą pamačiau šiurpų (gerąja prasme) vaizdą: visas butas buvo apkarstytas voratinkliais, vorais, žmonės su tokiais kostiumais, kad sunku atpažinti, o vaišių stalas buvo nukrautas tradiciniais įvairių šalių patiekalais. Taigi, štai kaip Prancūzija švenčia tą šiurpiąją naktį

(nors šiuo atveju reikėtų vadinti tai pasaulio švente, kadangi buvo įvairių tautybių žmonių). Drįsčiau reziumuoti, jog prancūzai per daug madų nesivaiko ir švenčių taip greitai nesisavina, tačiau įsileidžia dalelę tos šventinės nuotaikos į savo namus.

Taip nespėjus atsigauti nuo vienos šventės, į galvą jau braunasi mintys apie labiausiai visų laukiamą švenčių virtinę. Akys norom nenorom užkliūna už stiklinių vitrinų, kuriose puikuojasi kalėdinė atributika ir kiti mieli niekučiai. Baisu išsitraukti piniginę, nes tiek visko norisi, o riebiu biudžetu studentai pasidžiaugti negali... Aš savo Kalėdinį kampelį jau beveik susikūriau. Ne taip, kaip namie, bet šventinę nuotaiką visgi palaiko. O ir Brestas suskubo ruoštis šventėms: privežė medinių namelių, kuriuos (spėju) pavers kalėdine muge, pradėjo kabinti lemputes, netgi pastatė karuselę, tokią, apie kokią dabar galvojate – didelę, senus laikus menančią, su arkliukais ir nuostabiai šviečiančią vakare! Žinokit, tokiais

atvejais taip ir norisi pabūti vaiku, pasidžiaugt tais paprastais dalykais ir nematyti nieko aplink, tik arkliuką, daug spalvų ir švieselių... Visgi yra dalykų, kurie mane liūdina, kol laukiu švenčių. Prancūzijoje, na bent jau Breste, nėra tokios tradicijos puošti Kalėdų eglę miesto aikštėje, nors kiekviename name surasite žėrinčią nuo žaisliukų eglutę. Sniego Breste taip pat nebus, taigi net neverta svajoti apie Kalėdų rytą, kai pramerki akis ir bėgi prie lango pažiūrėti, ar per naktį pasnigo. Apie nostalgiją šeimai ir tradicijoms net nekalbu – išties liūdna bus praleisti tokias šventes atskirai...

Kalėdos „brestietiškai“ Kalbant apie tradicijas, pasidomėjau „brestiečių“ Kalėdomis, taigi, pasirodo, nelabai kuo jos ir skiriasi nuo mūsiškių. Gruodžio 24- ąją tradicinių pažiūrų šeimos eina į bažnyčią paklausyti mišių ir pagiedoti. Vakare vienas iš vyresnių šeimos narių, dažniausiai tėtis, apsirengia Kalėdų Seneliu (iš karto atsiprašau tų, kurių svajones apie Kalėdų Senelio egzistenciją ką tik sudaužiau), na, o tolimesnį scenarijų maždaug įsivaizduojate: vakarienė su šeima prie Šv. Kūčių stalo ir ramūs pašnekesiai. Populiariausias patiekalas vadinasi „Kig ha farz“.

Jo sudėtis nėra labai ypatinga (mėsa arba jūrų gėrybės, daržovės, bulvės...), tačiau įdomus pats paruošimo procesas, nes, pavyzdžiui, visos daržovės yra sudedamos į maišelį, bulvės atskirai į kitą maišelį, šie du įdedami dar į vieną, didesnį, ir galiausiai šis turinys keliauja į orkaitę. Na, žodžiu, toks maišelių rojus. Neteko ragauti, tačiau vietinis prancūzas patarė, jog geriau nevalgyti pora dienų prieš tai, nes tai labai sotus, riebus ir, žinoma, labai skanus patiekalas.

Kalėdų diena neturi ypatingų skirtumų, tačiau mane prajuokino prancūzo išpažintis, jog per kiekvienas Kalėdas, „brestiečiai“ tikisi sulaukti sniego, nors jo niekada taip ir nebūna (visgi yra pasitaikę pora atvejų, kai Brestas gavo pasidžiaugti saujelę šlapio sniego). Manau, kad ir aš įsiliesiu į „brestiečių“ tarpą, nes kaip ir kiekvienais metais, pabudus Kalėdų rytą tikėsiuosi pamatyti sniegu užklotą žemę ir šaltuko raižinius ant lango...

#kelionių blog‘as Živilė Galdikaitė

Šššš...Ar girdi?

Kalėdų dvasia ateina Jingle bells, jingle bells... Greitai sulauksime pačios geriausios šventės metuose. Ne tik mano bendrabučio kambarys pradeda atrodyti kaip viena iš kalėdinių parduotuvių dėl visų mažų niekučių, kuriems negaliu atsispirti, bet ir šventinė dvasia jau sklando aplinkui.

Negaliu liautis valgyti mandarinų ir klausytis visų kalėdinių dainų, kurias tik galiu atrasti. Gaila tik to, kad Liublianoje vis dar nesimato, jog ruošiamasi šiai šventei. Iš kitos pusės, žinau, kad atėjus gruodžiui, galiu tikėtis pamatyti gražiausiai papuoštas gatves mano gyvenime.

Verta laukti. Prisiminus savo pokalbį su vietiniu, jis papasakojo apie šios šalies tradicijas, kurios man dar labiau pakėlė dvasią. Pavyzdžiui, kalėdinis gruodis, kuomet visoje Liublianoje žmonės renkasi į kavines, pub‘us, restoranus, barus ir geria karštą vyną – ir taip visą mėnesį. Centrinėje aikštėje, kur stovės eglutė, kiekvieną dieną iki pat Kalėdų bus grojama kalėdinė muzika.

O kur dar turgelis su visais prekystaliais, kurie bus pilni šventinių dalykų: maisto, papuošimų, dovanų, rankdarbių, kalėdinių senelių, elnių, ilgų raudonų kojinių ir dar visko daug daugiau. Tikrai apsiverksiu iš laimės. Dar niekada neturėjau galimybės pabūvoti tokiame turgelyje, todėl to laukiu labiausiai. Dar vienas dalykas, kurį tikiuosi pamatyti, yra kalėdinė fėja. Mano supratimu, centrinėje aikštėje ant aukštos kėdės sėdės nauja mergina su balta suknele, kuri rankose laikys rutulius ir priėjus žmonėms ji tais rutuliais palies jų galvas, taip suteikdama palaiminimą ir svajonių išsipildymą. Žinoma, tai tik prezentacija, bet kodėl gi ne? Gal vien tikėjimas šio palietimo galia gali suteikti džiugesį.

Aš tai tikrai pabandysiu. Iš tikrųjų, tai bandysiu viską, ką tik galėsiu ir pamatysiu. Aplankysiu ne tik Liublianos, bet ir Grazo bei Zagrebo kalėdinius turgelius ir pasigrožėsiu miestų papuošimais. Kas gali nemėgti Kalėdų, kai jos atneša tokį grožį į kiekvieną miestą ir kaimelį?

Gaila, kad tik Europoje dar nėra labai populiaru šventiniai namų papuošimai, na, tokie, kuriuos galima pamatyti Amerikoje. Namai, kurie keičia spalvas priklausomai nuo dainos. Didžiulės dekoracijos kiemuose. Milijonas lempučių ant stogo. Jaučiu dar toli mums iki

to... Na, bent jau galima pamatyti kaip parduotuvių savininkai tikrai stengiasi kuo įspūdingiau papuošti vitrinas. Kai kuriuos iš jų tikrai žavios.

Labiausiai patiko tos, kurias mačiau Prahoje. Pagalvojus, ko aš tik ten nemačiau. Ir kalėdų parduotuves, kurios dirba visus metus, ir begalę marionečių, daug absento (ir kai sakau daug, tai reiškia tikrai daug).

Labiausiai norėjosi paragauti absentinių ledų, bet mūsų nelaimei (laimei?), ledų automatas buvo sugedęs. Nors už tai nusipirkom tokių čiulpinukų. Ir kanapinio šokolado. Suvalgėm, bet šokoladas kaip šokoladas, maži žmogeliukai

vaidentis nepradėjo. Iš tikrųjų, man buvo keista matyti, kad Prahoje yra populiarūs šie dalykai, suprasčiau, jei tai būtų Amsterdamas, bet net jame mačiau mažiau nei čia, Prahoje. Na, ir žinoma, visi pastatai, kurie paliko didžiulį įspūdį. Prahos pilis yra tas dalykas, kurį privalo pamatyti kiekvienas ten apsilankęs, bet jis – ne vienintelis. Vienos dienos nepakanka aplankyti viskam, nes šis miestas didžiulis ir turintis didžiausią centrą, kurį teko matyti. Čia, Liublianoje, dienos būtų per akis pamatyti viskam, nes tai tikrai nėra didelis miestas. Nors prisiminus Veneciją, tai šis miestas irgi talpina tiek daug verta pamatyti dalykų, jog per kelias valandas pamatai tik labai labai mažą dalelę. Prakalbus apie Veneciją, galiu pasakyti tik tiek: važiuokit važiuokit važiuokit. Jei tik kada būsit Italijoje, įtraukit tai į savo kelionų planus. Nemeluosiu, iš pradžių nepaleisit savo fotoaparatų, bet po kiek laiko pamatysit, kad viskas jau darosi panašu. Žinoma, čia

dėl to, kad mūsų aplankyta teritorija nebuvo labai didelė ir logiška, kad ji nebus kontrastinga. Visgi praleidus daugiau laiko ten būtų galima atrasti labai daug skirtingų šio miesto pusių. Mano matyta pusė man paliko neišdildomą įspūdį.

Panašų į tą, kuris buvo paliktas Romos ir Florencijos. Tai tikriausiai būtų mano TOP 3 Italijos miestai, į kuriuos vėl sugrįžčiau. Ką dar pamačiau nuo paskutinio karto, kai rašiau? Pabuvojau Bosnijoje ir Hercogovinoje. Mano pirmasis įspūdis? Taip turėjo atrodyti šalys po karo. Tikrai, tokios nukentėjusios šalies dar nemačiau. Vis dar galima matyti šovinių paliktas žymes namų sienose. Gidės pasakojimas apie tai, kaip ji aidint šūviams ėjo į vieną iš savo universitetinių atsiskaitymų ar kaip ji turėdavo miegoti vonioje, nes tai buvo saugiausia – dar labiau sustiprino mano įspūdį. Mačiau šios šalies sostinę ir dar vieną miestą, ir jie, ką galiu pasakyti, man nepatiko. Nei architektūra, nei ta dalis kultūros, kurią mačiau. Ir ypač dabar esu neigiamai nusistačius prieš jų tradicinę virtuvę. Čevepčiči yra baisus dalykas, kurio niekada nevalgykite. Ir dar, jei kada nors būsite čia, tai pasijausite esantys Turkijos provincijoje.

Pati ten nebuvau, bet tie, kurie buvo, bent jau taip sakė. Šios abi šalys turi gilią praeitį, štai kodėl galima pamatyti labai daug dalykų, kurie tikrai primena Turkiją. Štai ir viskas, daugiau nėra ką pasakyti. Atgal nevažiuočiau, na, bet visi esame skirtingi ir tai, kas man nepatinka, kitam gali būti pats geriausias dalykas.

Tai štai kaip aš važinėjau šen bei ten, pamačiau daug naujų patikusių ir nepatikusių dalykų, sužinojau apie istoriją, tradicijas, architektūrą, maistą ir apie kitas kultūros dalis.

Dabar nusprendžiau pailsėti nuo keliavimo ir susitelkti į pamirštus dalykus, kaip mokslai. Tai ką, žmonės, einu skaityt ,,įdomios“ medžiagos. Bet prieš tai pasidarysiu kakavos, susitvarkysiu kambarį, palankstysiu origami ir padarysiu dar daug nenaudingų dalykų. Ir paskutinis dalykas: įsiklausykite, gal išgirsite, kaip kalėdų dvasia 9 barškina į langą. Šššššš.

#gruodžio rubrika

i a l a v i r p ą k , 10 dalykų aujųjų metų! padaryti iki N

Paulina Rūgytė

1. PASIPUOŠK EGLUTĘ. Nesvarbu, kuriam pasaulio gale būsi gruodžio mėnesį, bet būtų nuodėmė nepasipuošti Kalėdų eglutės. Ar tai visa eglė, ar nedidelė šakelė, ar draugė vardu Eglė – Kalėdinės lemputės derės visur, net ir ant draugės galvos.

2. NUSIPIRK ADVENTO KALENDORIŲ.

Taip taip taip, niekas dabar jau rimtai nežiūri į Advento laikotarpį, bet kalendorius, kuris Tave džiugins kas rytą šokolado plytele atrodo visai saldus variantas.

3. IŠPILDYK PAŽADĄ. Žinau tai, kad kiekvienas mūsų Naujųjų metų išvakarėse pasižadame sau įvairiausių dalykų ir, aišku, didžiosios dalies jų neišpildom. Išpildysi savo pažadą iki Naujųjų metų ir galėsi tuo pasigirti ir pats pasidžiaugti (gal išgyvenai be feisbuko visą dieną ar iškepei mamai pažadėtus keksiukus, o gal aplankei močiutę, kurios nematei puse metų).

4. NULIPDYK SNIEGO SENĮ.

Besmegenių aplink ir taip daug, o sniego senių nematyt. Čiupk draugą už parankės ir pastatykit sniego žmogeliuką, prisimink vaikystę. Gal besmegenio statymas iniciuojuos sniego karą? (Tarp kitko, jei už lango nėra sniego, gali ir pats apsimesti besmegeniu).

10

5. IŠKARPYK SNAIGĘ. Jau pasipuošei eglutę? O ant viršūnės radai ką uždėt (be kalėdinių lempučių)?

Pasiimk popieriaus lapą ir prisimink darbščiųjų rankų darbelius, kai pirmoj klasėj ar darželio laikais iš popieriaus karpydavot snaiges. Ir ant eglutės bus ką uždėt, ir kambarį pasipuoši.

6. IŠKEPK IMBIERINIŲ SAUSAINIŲ.

Niekas kitas labiau neprimena gražiausių metų švenčių, negu imbierinių sausainių kvapas. Kad vienam nebūtų liūdna, pasikviesk draugą. Abu linksmai praleisit laiką, persivalgysite sausainių ir sapnuosit Kalėdas.

7. SUVALGYK MANDARINŲ. Kai tik parduotuvėse pasirodys akcijos mandarinams, bėk ten. Kalėdos = mandarinai. Ir nepamiršk pavaišinti draugo.

8. „VIENAS NAMUOSE“. Šitos tradicijos negalima praleist.

Taaaaip, jis visiems jau atsibodęs, 100-tą kartų matytas (minimaliai) ir artėjant Kalėdom ir Naujiesiems metams Tu vis tiek jį žiūri! Filmas „Vienas namuose“ ir kalnas popkornų. Na, gerai, gali pasiimti ledų.

9. UŽSIDĖK KALĖDINĘ KEPURĘ. Šaltuoju šventiniu metų laikotarpiu

nenušalk ausų ir pradžiugink praeivius, linksmindamas juos Kalėdinėm kepurėm. Ir aišku, Kalėdinis Selfie!

10. PADARYK GERĄ DARBĄ.

Nesvarbu koks tai darbas, ar kaimynui sniegą nukasi, ar iš močiutės, šalančios lauke, kojines megztas nupirksi. Geri darbai sušildo ir labiausiai sušalusią širdį.

Laikas jas atšildyt.

#sportas

Evelina Stepšytė

Garbanų savininko išpažintis

Vytauto Didžiojo universitete mokėsi ne vienas studentas, savo profesinėje srityje daug pasiekęs.

Ne išimtis ir Mindaugas Kuzminskas, studijavęs VDU Ekonomikos ir vadybos fakultete. Tiesa, šio žmogaus pagrindiniai pasiekimai – krepšinio aikštelėje. Nors dėl sportinio užimtumo daug laisvo laiko neturintis, Mindaugas vis tiek nepasidrovėjo ir maloniai su mumis pasidalino savo mintimis. Įsimintiniausias gyvenimo įvykis.

Kiekvienas momentas, kuomet esame visa šeimyna su antromis pusėmis kartu yra įsimintina ir nepakartojama, nes jų nebūna tiek daug. Sportinėje srityje įsimintiniausias įvykis buvo patekimas į rinktinę ir dalyvavimas Europos bei pasaulio čempionatuose. Apskritai stengiuosi džiaugtis visomis mažomis smulkmenomis ir iš gyvenimo pasiimti tai, kas geriausia, todėl tikiuosi, kad senatvėje galėsiu pasakyti, jog pats gyvenimas buvo mano įsimintiniausias įvykis.

garbanos suktųsi visą gyvenimą”.

Kuo pasižymėjo įdomiausia aplankyta vieta?

Savo santvarka, nes tai buvo Kuba.

Džiaugiuosi, kad pavyko ją pamatyti tokią, kokia ji dabar vis dar yra, nes, mano manymu, kažkada tas režimas

Kokia staigmena Jums buvo pati netikėčiausia?

Paskutinis gimtadienis buvo kupinas staigmenų.

Visų pirma, buvo atvykę pasveikinti tiek mano, tiek draugės tėvai, tuomet gavau iš Eglės (panelės) video, kuriame visi artimiausi žmonės ir draugai yra perdainavę mano mėgstamą dainą, o dienos pabaigoje Malagos klubo fanai po varžybų pasitiko su keliais tortais, iš kurių vienas buvo Lietuvos trispalvės spalvų.

Tai tokia diena – maloni staigmena.

Koks buvote vaikystėje?

Neklaužada.

Darželyje visada viską darydavau atvirkščiai negu buvo liepta, šeimoje buvau jauniausias vaikas – lepūnėlis, todėl turbūt taip ir buvo.

Pradinėse klasėse dažnai sulaukdavome auklėtojos skambučių, ji net buvo sakiusi, jog iš tokių kaip aš užauga „banditai“. Tačiau dabar aplankius buvusius mokytojus aplanko tik geri prisiminimai.

Kokie buvo studijų metai VDU? Pačio studentiško gyvenimo patirti neteko.

Paskaitose lankydavausi vis su kita grupe, nes turėjau lankstų grafiką, tad susibendrauti laiko nebuvo. Tiesiog džiaugiuosi, kad tiek bendramoksliai, tiek dėstytojai tikrai nuoširdžiai pagelbėdavo. Šiek tiek daugiau studentiško gyvenimo teko patirti tik kelionėse su VDU krepšinio komanda, kuomet dalyvaudavome universitetų turnyruose.

Kaip susipažinote su savo mergina?

Supažindino bendri pažįstami.

Tačiau vėliau man teko rašyti jai per pažinčių portalus ir įkalbinėti susitikti (šypsosi).

Kurioziškiausias įvykis Lietuvos rinktinėje.

Kurioziškiausias įvykis, kad joje yra broliai, nes jų genialus humoro jausmas kiekvieną dieną priverčia kvatoti. Su jais žaidžiant vienoje komandoje kartais pokštai kartojasi, bet vis vien būna smagu. Kad ir Darjušo šiemetinis palinkėjimas gimtadienio proga: „Kad tavo

galėtumėte pasidalinti?

Kepta dorada. Itin įmantraus recepto nėra, svarbiausia, kad būtų šaldyta žuvis. Tuomet reikia įpjauti žuvį iš šonų, į įpjovas įdėti smulkintą česnaką, tada visą žuvį negailint apibarstyti druska ir pipirais bei į vidų įdėti keletą griežinėlių citrinos.

Taip pat prieš pat dedant į orkaitę ištepti alyvuogių aliejumi, kad nesudegtų oda.

keisis ir nebeliks tokio autentiškumo.

Buvome apsistoję viešbutyje, tačiau keliaujant po mažus miestelius teko nakvoti pas žmones, kurie užsiima nuoma, tad jų papasakotos istorijos apie jų gyvenimą – tiesiog neįkainojama.

Kaip ir kur Jūs pailsite bei turite galimybę pamiršti visus rūpesčius?

Svarbu, kad būtų gera kompanija, tuomet nei oras, nei vieta neturi tokios didelės reikšmės. Šiaip pirmenybę visada teikiu aktyviam poilsiui gamtoje, plaukimui kaime su baidarėmis, važinėjimui dviračiu ir panašiai. Be abejo, po sezono norisi tiesiog ramiai pagulėti prie vandens telkinio, tačiau už kelių dienų tai gali ir pabosti.

Kokiu įmantriausiu patiekalo receptu, kurį mokate gaminti,

Kokius tris daiktus pasiimtumėte į negyvenamą salą?

Reiktų žinoti, kokiam laikui keliauju ir koks klimatas saloje. Bet tikiuosi, kad gyvenime tokių dilemų spręsti nereikės, nebent savo noru išbandyti save su šiek tiek daugiau nei trimis daiktais.

Kokia Jums yra pati geriausia dovana gyvenime?

Kiekviena dovana yra savotiška ir kiekviena yra gera. Kalbant filosofiškai, pats faktas, kad esu sveikas ir labai laimingas ir yra ta gyvenimo didžiausia dovana.

Ką palinkėtumėte VDU studentams?

Optimizmo visur ir visada, nes su juo tikrai lengviau gyventi.

Dėkojame Mindaugui už atsakymus!

Linkime jam bei visiems gerbėjams (VDU studentams ir ne tik) patirti tiek nuotykių, jog būtų ką prisiminti ir papasakoti savo vaikams!

#ką davė šie metai

Gabrielė Stasiūnaitė

Viešosios komunikacijos 3 kurso studentas Po itin aktyvių bei sėkmingų praėjusių metų buvo sunku tikėtis, jog šie – Arklio metai – pranoks buvusius. Manau, jog visada turi judėti į priekį ir stengtis, kad rytoj taptum geresnis negu esi šiandien ar buvai vakar. Nors jie dar nesibaigė, didžiuodamasis galiu pasakyti – tai geriausi metai mano gyvenime.

Visų pirma, noriu pasidžiaugti, kad šiemet net tris kartus ant kupros dėjausi savo kuprinę ir keliaudamas praleidau 41 dieną. Vasario mėnesį dviem savaitėms buvau pabėgęs nuo lietuviškos žiemos į Kiprą, Atėnus bei Kretą. Gegužę per devynias dienas aplankiau Milaną, Barseloną bei Briuselį. Taip pat ką tik pasibaigė mano ilgiausia, savarankiškiausia bei įdomiausia kelionė – 18 dienų po Portugaliją.

Iki šių metų nežinojau, ką reiškia linksmintis kelias dienas iš eilės ir apie nieką daugiau negalvoti. „Granatos Live“, „Karklė“, „Radistai Village“, „F17 Open Air“ bei Šiauliuose vykusį „Salduvės“ festivalį prisiminsiu tik pačiomis geriausiomis emocijomis. 11 dienų nerūpestingo šėliojimo su geriausiais atlikėjais bei muzikos grupėmis!

Turbūt didžiausias metų įvykis yra projekto „Kitokie pasikalbėjimai“ gimimas. Iki šiol jau surengiau 29 renginius. Teko garbė susipažinti su tokiais žmonėmis kaip Justinas Jankevičius, Marijonas Mikutavičius, Andrius Mamontovas, Andrius Kaniava, Andrius Užkalnis bei Algis Ramanauskas.

Taip pat spėjau pakeisti savo gyvenamąją vietą, pradėjau dirbti „Ryšių kiemelyje“ ir portale „Kas vyksta Kaune“ , daviau startą projektui „Humans of Kaunas“, bėgau Kauno maratone, parašiau į žurnalą „IQ“, apsilankiau „One Republic“, „David Guetta“ koncertuose, stebėjau mažiausiai 30 „Žalgirio“ rungtynių bei išgėriau ne mažiau kaip 100 litrų alaus. Štai tokie turiningi metai buvo!

Teisės 5 kurso studentė

Marija

Mantas

Ką man atnešė šie metai? Oi, geriau būtų klausti, ko tik jie man neatnešė! Kaip ir bet kuriam studentui kiekvieni metai yra vis skirtingi ir kupini naujovių. 2014 metai tikrai pasižymėjo avantiūromis ir netikėtumais. Vienas iš jų – esant penktame vientisųjų teisės studijų kurse išvažiavau į „Erasmus‘ą“ Kroatijoje. O kodėl gi ne? Paskutiniais mokslo metais galima šiek tiek pasidžiaugti bei paatostogauti prieš ateinančią kovą su magistru! O ką jau kalbėti apie Vytauto Didžiojo Universiteto ir Texas Tech Universiteto organizuotą vasaros mokyklą: ne kasdien gali gauti galimybę mokytis kartu su teisės studentais iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir diskutuoti apie dviejų visiškai skirtingų šalių teisę! O ir naujos pažintys niekada nepakenkė. Ir, galiausiai, kas kiekvienus metus padaro ypatingais – tai kelionės, pirmą kartą pamatytos šalys, dalyvavimas gausybėje koncertų, festivalių ir įvairių kitų kultūros renginių. 2014 metai tikrai nepraleisti nuobodžiaujant namuose!

Aplinkotyros ir ekologijos 2 kurso studentė Visų pirma, šie metai atnešė daugiau patirties ir valios. Jaučiuosi išmintingesnė.

Sužinojau daugiau apie gyvenimą ir save. Gal ir anksčiau žinojau tikslus, kuriuos įvykdžius mano gyvenimas taptų pilnavertis ir laimingesnis, tačiau tik šiais metais pradėjau jų siekti. Mėgaujuosi kiekviena gyvenimo akimirka, imu iš pasaulio viską, ką jis duoda, ir nepamirštu duoti atgal. Mane supanti aplinka yra tokia pat svarbi, kaip ir aš pati, kadangi nuo jos iš dalies priklausau ir aš. Metai, atrodo, praėjo taip greitai, tačiau tiek daug įvyko! Svarbi buvo kiekviena smulkmena, pavyzdžiui, išgirsta nuostabi daina, kuri įkvėpė nutapyti naują paveikslą. Ilgą laiką nesiryžau vėl pradėti tapyti, bet manyje buvo susikaupę tiek daug emocijų ir išgyvenimų, tad norėjau išsilieti. O rezultatas – kitokios spalvos, nuotaika negu prieš metus tapytuose darbuose. Įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos. Dabar aš jau nebe drovi pirmakursė naujame, neištyrinėtame mieste. Sutikau daug įdomių žmonių, kurių dalis tapo mano draugais, praturtinančiais mane. Šiais metais turėtų išsipildyti mano svajonė, kuriai ilgai ruošiausi, laužant savo galimybių ribas. Supratau, kad nieko nėra neįmanomo, o likimas – mano rankose.

Inga

VDU studentų reikalų tarnybos visuomeninės veiklos koordinatorė Šie metai man atnešė... mėgstamą sportą, galimybę nusiskinti apelsiną nuo apelsinmedžio, naują darbą, 10 porų rudų batų (pastaba: ruda yra trečia mano mėgstamiausia spalva šalia mėlynos ir raudonos), bendraautorės teises metodiniame leidinyje, kuris yra skirtas jaunimui, nuotrauką su A. Mamontovu, trejas vestuves, jokių atostogų, galimybę pirmą kartą gyvenime paragauti sraigių, bliuzonus su užrašais „VDU SA Alumni“ ir „VDU – mano universitetas“, šimtus nuotraukų su draugais, atviručių su linkėjimais iš skirtingų pasaulio šalių, atradimų ir praradimų, ašarų ir juoko, o svarbiausia – turėti žmones, kurie visada yra šalia, nesvarbu, kas nutiktų.

Evelina Revuckaitė

Teisės 5 kurso studentas Šie metai „atnešė“ suvokimą, kad tik mes patys turime už save kovoti, kad niekas kitas to nepadarys. Taip pat privertė pripažinti, kad sunkus darbas dažnai atneša reikiamą rezultatą. Niekada netikėjau, kad norint kažko pasiekti reikia išties daug dirbti, maniau, kad užtenka tiesiog reikiamu metu atsidurti reikiamoje vietoje, tačiau, pasirodo, yra šiek tiek kitaip. Šiais metais suvokiau, kad įdėjus daugiau pastangų, sistemingai siekiant to, ko nori, – viskas įmanoma. Gal ir kalbu „klišėmis“, tačiau šie metai būtent privertė suvokti, kad jose yra tiesos.

Kalbant apie metus universitete, tai tikriausiai buvo vieni įsimintiniausi metai. Jie atnešė labai daug patirties studentų organizacijose, komandiniame darbe, galų gale, pagerino komunikacijos žinias, privertė prisiimti atsakomybę ne tik už savo veiksmus, darbus, bet ir už visos organizacijos darbus, suorganizuotus renginius ir t. t. Šiais metais teko bendrauti su daug įvairių ir įdomių žmonių, be abejo, tai buvo ir viena iš pareigų vadovaujant vienai studentų organizacijai. Tačiau ši patirtis privertė išmokti išklausyti kitus, paisyti kitų nuomonės, nepertraukti žmonių kalbant (nors kartais atrodo, kad būtinai reikia įsiterpti ir paaiškinti žmogui apie ką jis nori kalbėti).

Turėčiau pasakyti, kad šie metai buvo ganėtinai sėkmingi, aišku, kad būta visko: ir pasisekimų, ir savotiškai didelių nesėkmių.

Taigi, šie metai buvo kupini įspūdžių, patyrimų bei vertingos patirties. Nuoširdžiai siūlau kiekvienam pasiimti tiek, kiek gyvenimas duoda, griebti kiekvieną pasitaikančią progą ir ją kaip įmanoma geriau išnaudoti, nes studijos yra vieni geriausių metų, kupini patyrimų bei įspūdžių.

Viešosios komunikacijos 4 kurso studentė

Aina

Darius

Gyventi verta, nes kiekviena diena atneša ką nors naujo. Visiškai sutinku su šia mintimi, nes šiais metais kiekviena mano diena buvo pilna naujų idėjų. Taip pat jie buvo tikrai neeiliniai ir atnešė nemažai pokyčių į mano gyvenimą.

Metai – tarsi didelis baltas lapas, kuriame gali rasti ne tik švelnių bei ramių, bet ir ryškių bei tamsių potėpių. Grįžusi iš „Erasmus“ programos į daugelį dalykų pradėjau žvelgti kitomis akimis, taip pat teko išgyventi kelių mėnesių „poerasmus depresinį laikotarpį“. Mintys karaliavo mano galvoje. Kai vakare išėjusi pasivaikščioti Laisvės alėjoje nesutikdavau nė vieno žmogaus, darėsi keista... Netgi nesupratau, kur esu ir ką veikiu toje tuščioje gatvėje. Po kelių stiprių įvykių šeimoje pradėjau vertinti ir branginti artimus žmones. Pradėjau suvokti, ką reiškia šeima bei jos vertybės. Be to, metai atnešė stiprybės, kantrumo, naujų gyvenimo pamokų. Manau, sustiprėjau asmeniškai, paaugau iš vidaus. Su kiekviena diena norėjau užsiimti veikla, kuri atneštų įkvėpimo ir prasmės, taip pat jaukumo bei išminties, kad butų ką prisiminti.

Pradėjau vertinti mažus dalykus ir džiaugtis smulkmenomis. Ko nedrįsau išbandyti anksčiau – padariau per šiuos metus. Ogi visai neseniai paaukojau kraujo pirmąkart ir labai džiaugiuosi savo poelgiu. Mintis, kad tuoj baigsiu universitetą ir paliksiu Kauną, vis neišeina iš galvos. Kiekviena gatvelė, pastatas, auditorija, žmonės sukelia nostalgiją, šypsenas ar juoką. Ir tai dar tikrai ne pabaiga.

Kad ir kokie tai būtų buvę metai, jie man visada išliks nuostabūs bei išskirtiniai nešantys naujų vėjų bei džiaugsmo.

Italistikos ir romanų kalbų 3 kurso studentė Kaip tik ne per seniausiai su draugais kalbėjau apie šiuos metus. Iš tiesų, vis dar pati negaliu patikėti, kad per metus tiek daug nuveikiau, tiek daug pamačiau ir tiek daug visko buvo! Ir dėl to galiu dėkoti tik VDU ir ESN VMU. Į šiuos metus mane „išspyrė“ prezidentės pozicijos. Po daugybe pareigų ir atsakomybių slėpėsi kelionės, nauji draugai, įspūdžiai ir potyriai. Metai buvo tikrai išskirtiniai, nes pirmą kartą tiek daug keliavau: Italija, Rusija, Turkija, Čekija, Lenkija, Latvija, Didžioji Britanija. Net nekalbu apie tai, kiek daug aplankiau ir pamačiau Lietuvoje. Per visus metus labai daug išmokau tiek apie universitetą, tiek apie savo organizaciją. Bet, svarbiausia, kad šie metai man davė naują ir daug geresnę mane. Taip simboliškai atrodo, kad šis straipsnis bus išleistas kaip tik lygiai po metų, kai mano gyvenimas pradėjo keistis. Ir dar tada, kai laukia didesni pokyčiai („Erasmus+“ studijos Italijoje). Tada jau nebebūsiu prezidentė, o tiesiog paprasta mirtingoji kaip ir visi. Tačiau šie pasikeitimai manęs nesustabdys. Lygiai prieš metus sau pasakiau, kad šie metai bus ypatingi, ir dabar drąsiai galiu teigti tą patį apie ateinančius. Ir norėčiau dar pridėti prie palinkėjimo studentams – „Take the first step!“

Roberta

Viešosios komunikacijos 1 kurso studentė Pirmiausia, manau, radau naujų pažinčių dėl naujo miesto bei aplinkos. Kaip sakoma – viskas nuo švaraus balto popieriaus lapo. Taip pat teko sutikti ir pabendrauti su užsieniečiais, kurie leido paneigti lietuvių sukurtus stereotipus apie juos. Žinoma, teko aplankyti ir garsias vietas Kaune. Taigi, man šie metai atnešė ir naujų žinių, ir savarankiškumo.

Kamilė

13

#studentas iš svetur Aistė Osteikaitė

It‘s Christmas time!

It’s already December and the favourite time of the year of a lot of people is almost here! We, Lithuanians, usually spend holidays with our families or closest friends. We decorate Christmas trees, bake some honey cakes, prepare 12 different dishes (without meat!) for Christmas Eve and wait for Kalėdų senelis (Santa Claus) to bring us present as we were, as always, extremely good all year. All cities are also decorated with angels or Christmas lights. Everyone is having fun and enjoying themselves… But what about the foreign students that is here, in Lithuania? Will they go home? Do they have special traditions of celebrating Christmas? I’ve asked several of them to tell me a little about that.

Luca Lacolino, Italy I don’t really have plans for Christmas yet, but I will probably stay here, in Kaunas and spend holidays with other expatriates or other colleagues from Portugal and Malta that I am working with. I don’t know anything about Christmas traditions in Lithuania but I’ve heard that your Christmas market is kind of small, I would like to see it bigger. In Italy we have huge markets. And we also not only decorate Christmas tree, we create the whole static nativity scene. Oh, one more thing – when we put presents under the Christmas tree, we can open them only at the midnight on the 24th of December. The best present I’ve got was a new scooter.

Thammy Padlipskas, Brazil This Christmas I am going to stay in the dorm, maybe travel somewhere nearby. I know that Christmas is a holiday you celebrate with your family in Lithuania and that you have special dishes for the date. A 12 course meal, one for each month of the year, I think. In Brazil we also spend time with our family, decorate houses and prepare big meals. It’s nothing very different from other countries, actually. And my best gift was a bike, when I was 6 years old.

Serein Sharda, Libya On holidays I am staying here. I don’t really have any plans – in my country we do not celebrate Christmas, so I will probably just walk around the city, relax and enjoy myself. We also don’t exchange presents… But I know that you do that. I’ve hear that you cook special food for the celebration, decorate houses and visit each other, also spend time with you family. We have something similar in Libya, too. One celebration is after our holy month, Ramadan. It is called Eid el Feter (“eid” means celebration). Then we cook food, delicate some part of it to poor people, spend time with family… and the second celebration is two months after the Eid el Feter.

It’s called Eid el Adha and is a family gathering, too.

Only this time we also sacrifice an animal, for example, sheep. Some parts of its meat we delicate to poor people, others – cook ourselves. And kids get presents, money or toys, from older people.

Waheed-Adediran Adeyiga, Nigeria I don‘t really have special plans for Christmas yet but I will be staying in Lithuania - I usually speak with my parents on skype as well as phone. I also have friends that are worth being around here. I am not familiar with special Christmas traditions in Lithuania. I have celebrated it in here last year and it was the same as that in my country. The best present I’ve ever got was a pair of shoes.

Aidana Mukhametkaliyeva, Kazakhstan I am going stay here this Christmas, maybe I will visit Vilnius with my friends. We don‘t celebrate it in my country, but I really enjoy the way it is celebrated here. I don’t know any special traditions of Lithuanians; I think it should be the same as in the rest of the Europe – hot wine, sweets, souvenirs and spending time with family.

Probably cooking some special dishes with fish, too. As we don’t celebrate Christmas in Kazakhstan, I haven’t got any presents then. But we usually get presents for New Years and the best one was new camera.

I also gave them one more question: if you were Santa, you would give what to whom? Here are their answers: Luca: I‘d give hugs to those who are going to spend Christmas on their own.

Thammy: I would buy flight tickets for my family, so they could visit me in Lithuania.

Serein: Smile and happiness for all the people who need it the most.

Wahid: I would give bibles and notebooks for children.

It‘s not mandatory but it‘s necessary in some cases.

Aidana: Peace to the countries that have a war now.

15

#studento dienoraštis Ernesta Dambrauskaitė

Mokslinė abstinencija ir kalėdiniai paklydimai prekybos centre Jau nebesuskaičiuoju kiek energinių gėrimų išmaukiau pastarosiomis savaitėmis. Nesu tikra ar artimieji prisimena mano veidą, o senukai, kuriuos vos laiko jų pačių kojos, vis dažniau man pasiūlo laisvą vietą troleibuse – turbūt taip susenau ir išbaisėjau per lapkričio atsiskaitymo maratoną. Vis bandžiau naiviai guostis, kad alus už mane padarys namų darbus, bet vieną dieną pažvelgiau į save iš šalies ir supratau, kad ilgą laiką skendėjau studentiškoje darbų atidėliojimo migloje... Po tokio dvasios ir proto nušvitimo nieko kito neliko kaip tik susikaupti ir naktimis pradėti mokytis, o dienomis miegoti paskaitose.

Po beveik sėkmingo šio plano vykdymo jau regiu finišo tiesiąją ir galvoju apie pigius sėkmės kursus, kuriuos galėsiu rengti kitiems savo likimo draugams. Išmokysiu juos, kad atidėliojimas ne tik sutaupo laiko, bet ir nervus.

Supažindinsiu su gėrimais, kurie skatina filosofinį mąstymą, taip pat duosiu kontaktus tų žmonių, kurie mielai priima pernakvoti išvargusius nuo gyvenimo šventimo ir trumpam atmintį praradusius studentus. Svarbiausia per daug nepersistengti vaidinant protingą – galiu prarasti nelegalų darbą. Šiaip ar taip, palikime tas sėkmės istorijas geresniems laikams. O geresni laikai bus tuomet , kai nusipirksiu brangiai atrodančią suknelę už du litus ir kai diedukai nebenorės man kviesti greitosios pagalbos.

Kai prisimenu, kad netrukus prasidės kalėdinių pirkinių metas, griebiuosi už galvos, o tuo metu lengvas infarktas nusiunčia linkėjimus širdžiai.Net sėdėdama prie rašomojo stalo jaučiu kaip tyliai gūžiasi mano baltų centų prikimšta piniginė. Tuo tarpu elektroninės bankininkystės kodų kortelė maskuojasi po oranžinės spalvos žirklėmis. Aš ir pati mielai užkasčiau kelis paskutinius litus juodai dienai, tačiau per Kalėdas noriu prilygti tam storam barzdotam išplerusiam seniui, kuris kaskart per televizoriaus ekraną kriokia ,, Ho ho ho, vaikučiai ar laukėte manęs?“ . Pripažinsiu, nepatinka man tas diedukas. Jis pagrobi kitų žmonių simpatijas. Nors ir nejaučiu didelės meilės vaikams, tačiau nesupykčiau, kad ir mane taip stipriai mylėtų ir garbintų. O kas nenorėtų? Eh, numoju ranka. Dar ne viskas prarasta.

Paskutiniai metai, kada leisiu litus, todėl galiu apsimesti labai gera ir dosnia.

Jau kitą dieną leidžiuosi į paieškas, medžioklę, lenktynes. Na, jūs žinote apie ką kalbu – einu ieškoti Kalėdinių dovanų. Pernai visus bandžiau apdovanoti saldainiais ir arbata. Tai vienintelės praktiškos dovanos, kurias galėjau išmąstyti per visą savo gyvenimą. Nesakau, kad man pačiai patiktų gauti maišą arbatos ar saldinių, tačiau esu įsitikinusi, kad tai vis kiek geriau nei gauti šimtąją Kalėdų senio skulptūrėlę ir ją pasidėti prie kitų apdulkėjusių ir spalvą praradusiu storapilvių diedukų. Tačiau šiais metais pati sau pasižadėjau būti dosnesnė bei išradingesnė, dėl to tiesiu taikymu nueinu į prekybos centro vyriškų drabužių skyrių ir broliui nuperku tris poras skandinaviško stiliaus kojinių. Šiaip nepamenu, koks jo kojos dydis, bet jei netiks, atiduos man, anokia čia bėda. Kad dovana nebūtų tokia ,, sausa“ prie viso to į vežimėlį įmetu skalbinių minkštiklio. Nesu tikra kur jis naudojamas, bet mano brolis išradingas – gal skystis pravers konstruojant kokį nors fejerverką, norint atsidėkoti už tokias puikias dovanas.

Pastebiu, kad šiandien kaip tik paskutinė akcijos diena receptų knygoms. Pamatau viršelį, ant kurio pavaizduotas riebus, burnoje tirpstantis (bent jau mano fantazija ir skonio receptoriai verčia taip galvoti) šokoladinio torto gabalėlis.

Bus puiki dovana draugei. Nors ji neseniai ėmė sportuoti ir neleidžia sau valgyti saldumynų, tačiau tai nereiškia, kad dar negali plušėti virtuvėje ir išbandyti naujus receptus laukdama tokių nuostabių svečių kaip aš.

Toliau eidama pro automobilių reikmenų skyrių pamatau žavų maždaug dvidešimt penkerių metų vaikiną. Jo kaklas suvyniotas į kelis sluoksnius šaliko, o smėlio spalvos sruogos neklusniai krenta ant akių. Pakraipau galvą ir beveik kritiškai įvertinu jo išvaizdą bei rankas, kuriomis vaikinas taip maloniai glamonėja aušinimo skysčio butelius.

Pagalvoju, kad lygiai taip pat galėtų liesti ir mano žiemos apkandžiotus skruostus. Kaip mat nusprendžiu , kad Kalėdoms man reikia vaikino.

Apsukusi vežimėlį šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu, nudrožiu link jo. Tiesa, dera paminėti, kad vežimėlis ir taip buvo atsuktas į jį. Tiesiog šioje istorijoje norisi šiek tiek dramatizmo... ,,Labas“ - sakau aš jam ir pradedu svajoti apie romantišką šokį prie dirbtinės eglutės. ,, Labas“ – atsako šis kiek nustebęs ir padeda kažkokį mašinoms skirtą prietaisą į vietą. ,, Aš, hmm, ieškau... Ieškau alyvos.“ – nežinau kam ji skirta, todėl kvailai suklapsiu pernelyg trumpomis blakstienomis ir leidžiu suprasti, kad sausas prekybos centro oras pradžiovino mano smegenėles. ,, Alyvos? – perklausia šis – Turėtų būti apatinėje lentynoje“. Žiūriu į jį išsišiepusi, jis kvailai vypso į mano prekes. Neilgai trukus pasimetu ir nebežinau ką toliau daryti. Todėl it patyrusi strategė, lėtai atsitraukiu.

Palydžiu jį neseniai atjunkyto veršio žvilgsniu. Čia ne filmas ir jis manęs nepasiveja.

Kas daugiau belieka, keliauju pirkti atviručių. Žinau, kad namuose jau guli nemaža krūvelė kreivokai nupieštų ar vos patapytų atvirukų, tačiau jų mažoka. Atsargai įsigyju dar keletą. Ir dar pora. Na, ir dar tuos du gražius su apsnigtais namukais. Dėl visa ko. Žinant, kad nepavyko įsigyti šviesiaplaukės Kalėdinės dovanėlės, kūrybinis įkvėpimas gali dingti bet kurią minutę.

Turėdama laiko nudrožiu į knygų skyrių, nuperku bent tris rimtesnio pobūdžio ir solidesnės kainos rašliavas. Bus tiems, kurie skaito. Žinau, kad vėliau tos knygos pasieks mane, galėsiu ir aš jas sugraužti. Kažkokia bobulytė, mane pastumia ir galų gale visai suirztu. Supykstu, kad neturiu fantazijos, kad nemoku taupyti bei dovanoti, kad nesugebu gražiai piešti, kad neišmanau kaip džiaugtis prakaituotais, kalėdine karštine sergančiais žmonėmis, kurie lyg išdegę akis mane stumdo tai į vieną, tai į kitą pusę. Nuleidusi nosį kiūtinu į eilę prie kasos. Prisiklausiusi visokių gandų apie Onos strėnų skausmą ir Marcelės anūkų neišauklėjimą, palieku solidžią sumelę. Dar pasidžiaugiu, kad turiu kelias poras žieminių batų. Šiandien jau nebeturėčiau už ką jų nusipirkti.

Vilkdama koją už kojos ir artėdama link išėjimo išgirstu vos pažįstamą balsą. ,, Palauk, tavo alyva“ - šiek tiek pridusęs šviesiaplaukis į rankas man įgrūda buteliuką skysčio, apie kurio paskirtį nė velnio nenutuokiu. ,, Aš neturiu sumurmu nežiūrėdama į jį. ,, Žinau, - nusišypso jis ir paima mano krepšius – tačiau aš turiu 16 automobilio““ . Ramiai žingsniuoju ir atsargiai žvelgiu į savo pakeleivį bei jo nepaklusnias plaukų sruogas. Galvoju, kad ne visuomet nevykę pirkiniai neša tik nelaimes. Linksmų švenčių ir jums!

#dovanos

Dovilė Gvergždytė

Kalėdinės dovanos. Vieniems tai skamba kaip džiugi naujiena, kai vėl kibs į dovanų paieškas, o kitiems – siaubą keliantys žodžiai ir kylantys neraminantys klausimai: o ką dovanoti šiemet? Nejaugi vėl tas pačias banalias smulkmenas? Džiugi žinia – padėsime išvengti siaubo – patarsime, kokias dovanas ir kodėl gali padovanoti šeimos nariams ar draugams. Šiltos kojinės, šalikas ar pirštinės banalu? Ne, nes net ir tokią dovaną gali paversti unikalia. Visų pirma, pirkdamas visą tai gali padaryti gerą darbą – kiek daug sušalusių bobulyčių pardavinėja savo mezginius – nupirkęs iš jų porą kojinių ne tik nudžiuginsi močiutę, bet ir geriausių palinkėjimų sulauksi. Antra – kojines, pirštines ar kitką gali išsiuvinėti (vardą, trumpą palinkėjimą, širdutę...) ir taip dovanėlę padaryti ypatinga ir skirtą tik tam tikram žmogui.

Daug kam Kalėdos asocijuojasi su mandarinais. Net ir juos gali paversti dovana, reikės tik trupučio tavo pastangų ir daugybės mandarinų. Ant kiekvieno vaisiaus gali nupiešti linksmus veidelius  . Ant lapelių parašyk linkėjimus, įsimintinas akimirkas patirtas su žmogumi, kuriam įteiksi dovaną, o gal tiesiog juokelius, pakelsiančius nuotaiką (nebijok improvizuoti). Lapelius susuk ir smeigtukais prisek prie mandarinų. Savo kūrinėlius sudėk į papuoštą pintinę, krepšelį, ar net kalėdinę kojinę ir dovana jau paruošta.

Turi smaližių draugų ar šeimos narių? Palepink juos savo gamintais sausainiukais. Internete pilna lengvai paruošiamų, tačiau skanių sausainių receptų. Juos taip pat gali gaminti unikalių formų, puošti įvairiausiais ingredientais ir negailėti meilės. Kaip sausainiukus gražiai supakuoti? Pasiimk paprasta stiklainį (kokio nori dydžio) ir išpuošk jį (čia leisk padirbėti savo fantazijai). Sausainius sudėk į stiklainį ir uždaręs dangtelį užrišk gražiu kaspinu.

Studentas tikriausiai visada jaučia pinigėlių stygių. Net ir iš šios bėdos yra išeitis. Bet kokį žmogų nustebinsi nuoširdžiu, džiugiu laišku, kuriame gali parašyti viską: atsiprašyti, palinkėti, padėkoti, priminti patirtas akimirkas, o gal tiesiog pasipasakoti. Tiks bet kas, jei tai bus parašyta iš širdies. Tokia nebrangi dovanėlė kažkam gali tapti pačia brangiausia ir įsimins ilgam.

Dar viena idėja su stiklainėliais (pasitelk fantaziją juos papuošti). Į juos sudėk įvairių arbatų, pirktų Maximoje ar iš žolininkės, o gal pats turi pomėgį rinkti žoleles (jei ne, pagalvok, gal gali paruošti savo arbatų iki kitų Kalėdų...) – taip dovana bus dar įdomesnė (svarbiausia, kad žolelės būtų nekenksmingos).

Tokia dovanėlė ypač tik mamai ar močiutei, o gal draugui, kuris lauks tavęs svečiuose su garuojančios arbatos puodeliu.

Mėgsti fotografuoti ar turi daug nuotraukų su draugais, artimaisiais? Pagamink rankų darbo foto koliažą, kokių tik nori formų ir spalvų. Nuotraukas gali paversti ir laikroduku, kuris skaičiuoja ne laiką, o akimirkas, praleistas kartu. Manau, kad daug tokių akimirkų, kurių nesinori pamiršti, turi ir tu, todėl pasidalink jomis su draugais. Šios idėjos turėtų palengvinti situaciją, renkant kalėdinę dovaną draugams ar šeimos nariams. Svarbiausia – nebijok leisti veikti savo fantazijai. Nustebsi, kiek daug idėjų turi ir kaip banalias dovanas gali paversti unikaliomis. Sėkmingos dovanų medžioklės ir džiugių Kalėdų!

17

#info skiepas

Paulina Rūgytė

Savanorystė – tai galimybė tobulėti

„Savanorystė – tai šansas tapti išmintingu“, – teigė prof.

Leonidas Donskis. Šiais laikais gausu įdomių veiklų, be galo daug galimybių, tačiau dėl tokios gausos, mes kartais sutrinkame ir nebežinome, ko iš tiesų norime.

Savanorystė – galimybė išbandyti save įvairiose srityse, atrasti savo nišą ir įgauti įvairios naudingos patirties.

Gruodžio 5 -ąją minima Tarptautinė Savanorių diena, kuria siekiama supažindinti visuomenę su savanoriška veikla.

VDU – vienas iš universitetų, kuris taip pat organizuoja savanorišką veiklą. Tapę VDU savanorių komandos dalimi, studentai padeda organizuoti ir vykdyti universiteto renginius, konsultuoja ir informuoja studentus universiteto teikiamų paslaugų klausimais, gelbsti universiteto vykdomų projektų metu, bendrauja su moksleiviais, asistuoja neįgaliesiems, reprezentuoja universitetą.

Ar žinojote, kad savanorystę labai vertina darbdaviai?

Tai ne tik įgyta patirtis, tai galimybė įrodyti, kad darbas nėra vien tik dėl pinigų. Patirties reikia visose srityse, o savanorystė būtent tai jums ir suteikia. Naujos žinios, kompetencijos, realizuotos idėjos. „Savanoriauti savo universitete man patinka todėl, kad taip aš galiu ugdyti savo asmeninius sugebėjimus ir atrasti bei panaudoti savo potencialą. Stengiuosi

išbandyti save visose srityse ir taip padėti sau suprasti, ką sugebu daryti geriausiai ir kas mane domina. Be to, savanoriaujant aš išnaudoju laisvą laiką savęs pažinimui, o ne beprasmiams dalykams. Galų gale, juk yra labai smagu daryti gerus darbus“, – sakė Alvita, VDU savanorė.

Be to, savanorystė vykdoma ne tik universitete, savanoriauti galima ir už jo ribų. Tai vasaros festivaliai, koncertai, stovyklos. Kuo savanorystė dar žavi? „Dalyviai mato ir jaučia tik galutinį rezultatą, o savanoriai dalyvauja kūrybiniame procese“, – teigė Silvija, kuri savanoryste užsikrėtė prieš porą metų, – be to, dažnai būna, kad koncertai ar kitos veiklos prasideda tik vakare, o ką veikti ryte? Savanoriams tokių klausimų nekyla.

Mes visada galime rasti darbo, todėl nuobodžiauti tiesiog nebūna kada. Dar vienas nuostabus dalykas yra tai, kad savanoriai yra viena, didelė šeima, kurioje visada atrasi širdžiai artimų žmonių. Tai padeda plėsti pažinčių ratą ir ugdo gebėjimą bendrauti su įvairiais žmonėmis“.

Savęs ieškojimai, atradimai, patirtis, pažintys ir neišdildomi įspūdžiai. Žavinga ta savanorystė! Šiandien savanoriaujančių tik daugėja, o jei ir tu nori prisijungti prie VDU savanorių, turi du pasirinkimo variantus: prisijungti prie „Facebook“ socialiniame tinkle VDU savanoriams skirtos grupės arba kreiptis į VDU savanorystės programos vykdytoją. Savanorystė – tai erdvė augti, tobulėti, pažinti, atrasti ir patirti!

#kalėdinės nuotaikos beieškant

Gabrielė Stasiūnaitė

Kalėdiniai filmai Gruodis artėja, vakarai ilgėja, pradeda šalti ir pagaliau kvepėti Kalėdomis! Pirmieji mandarinai, žieminės dekoracijos ir eglutės žaisliukai jau pasiekė parduotuves – tuoj prasidės kalėdinės eglutės paieškos ir dovanų pirkimo maratonas. O kur dar įvairiausi filmai, susiję su šia didžiąja žiemos švente? Jei tu mėgsti juos žiūrėti kaip ir aš, tačiau neatsimeni ar primiršai kalėdinius filmus – tai šis sąrašas kaip tik Tau! Viskas, ko tau gali prireikti: šiltas pledas, puodelis mėgiamo gėrimo, mandarinai, šokoladas ir vienas filmas iš šio sąrašo – jaukus ir gerų emocijų kupinas vakaras garantuotas!

Tegyvuoja meilė/Love actually Šis filmas yra apie tai, kaip svarbu kartais išsižadėti savo taisyklių, darbų, prioritetų, ydų ir kitų mus draskančių bei kaustančių dalykų, kad galėtume pasijausti laimingesniais. Meilė nieko nekainuoja. Šiame filme meilės yra tiek daug, tačia ji pateikta skirtingai, jog tiks kiekvieno skoniui. Manau, ši juosta anksčiau ar vėliau taps (o gal jau ir tapo) tikra kalėdine klasika ir gulsis greta tokių kalėdinių kino legendų kaip „Vienas namuose“ ar filmas „Atostogos“.

Atostogos/ The holiday Filmas jaukus ir mielas bei lengvai žiūrisi – nereikia iš jo tikėtis gilių dialogų ar įtempto siužeto. Tai greičiau filmas jaukiam žiemos vakarui, kai norisi pasižiūrėti, kaip ekrane gimsta meilė. Vienas didelis pliusas tenka aktoriams, nes jie čia tobulai tinka ir gražiai žiūrisi. Tad tiek merginos, tiek vaikinai turės į ką paganyti akis.

Naujieji metai Niujorke/New years eve Kalbama, kad Naujųjų metų naktį nutinka patys netikėčiausi stebuklai. Tai vienintelė naktis, kai minios žmonių visame pasaulyje nemiega, skuba grąžinti senas skolas, kuria pasižadėjimus ateinantiems metams ar bent jau ruošia triukšmingus ir linksmus vakarėlius.

Rekomenduoju šį filmą pasižiūrėti prieš Kalėdas – pamatysit, jog stebuklai tikrai prasidės, o nenumaldomas noras padaryti kažką gero ir prasmingo ves jus iš proto.

O kur dar tas stebuklingas žodis serendipity...

Kalėdų giesmė/A Christmas carol Tai pakankamai sena pasaka, kuri prieš kelis metus atgimė naujame kino filme. Jame pasakojama apie seną niurgzlį, kuris nieko nemėgsta, nieko nenori ir niekas jo nedžiugina... Kol vieną dieną nutinka netikėtas dalykas, kuris pakeičia viską ir padeda surasti atsakymą, kur slepiasi tikroji laimė?

Vienas namuose/Home alone Legendinis filmas, be kurio Kalėdų laukimas būtų kitoks ir daugiau komentarų čia nereikia. Šis filmas visada

sugeba pradžiugint, net kai žiūri šimtąjį kartą.

Bridžitos Džouns dienoraštis/Bridget Jones‘s diary Filmas, tapęs klasika, pagamintas merginoms, bet tinkantis ir vaikinams. Jei tu manai, kad 30 metų sulaukusios moterys yra nuobodžios, augina kates ir mezga – pasižiūrėk šį filmą.

Princesė Kalėdoms/A Princess for Christmas Tai vienas iš tų mielų bei šiltų filmų apie meilę ir Kalėdas, apie žmonių gerumą ir gerus darbus, apie atradimus ir prisiminimus, apie šeimą ir pagarbą. Tikrai rekomenduoju, kai norisi tiesiog jaukiai praleisti vieną šaltų žiemos vakarų.

Tas nuostabus gyvenimas/It‘s a wonderful life Sentimentali, jautri ir paguodžianti pasaka suaugusiems, mokanti, kad net juodžiausiomis akimirkomis neverta nusiminti ir nuleisti rankų. Apsidairyk, nes šalia visada rasi rūpestingą žmogų, kuris, na gal neištaisys tavo klaidų, bet tikrai išklausys ir palaikys sunkią akimirką.

Tai filmas, verčiantis susimąstyti apie savo gyvenimą, iš naujo pamilti ir pradėti gyventi taip, kad nei viena diena nepraeitų veltui.

Ketverio Kalėdos/Four Christmas Nors ir šventai tikiu, kad visi žmonės mėgsta Kalėdas, bet kartais pasitaiko, jog atsiranda žmonių, kuriems ši šventė kelia tik stresą ir jaukus pasisedėjimas su šeima nedžiugina. Jei ir Tau nepatinka Kalėdos, tai pasižiūrėk šį filmą apie porą, kuri kaip tik įmanydama bando išsisukti nuo šios šventės. Ar jiems tai pavyks – sužinosi pažiūrėjęs filmą.

Lemtingas atsitiktinumas/Serendipity Ar tiki, kad kartais mes sutinkame tam tikrus žmones, nes taip sugalvojo likimas? Ar tiki, kad kartais užtenka tik kelių sekundžių ir be šio žmogaus gyvenimas bus kitoks?

Ar tiki, kad stebuklai egzistuoja? Jei bent kelis kartus linktelėjai galva, šis filmas yra kaip tik tau: kaip Jis sutiko Ją ir kaip ponas Likimas žaidimus žaidė...

19

#esn

Gabija Ežerinskytė

Laura Sophie Schmitt

• 22 years old student from Germany • studies German Literature and Economics • likes reading, travelling and everything what is related with music • plays the violin and guitar • when she was 12 years old, Laura has won a reading competition and still is proud of it Three things you miss the most from your country Firstly, I miss German bread. Also, I miss my flat where I have my own room and a big kitchen. The third thing could be the punctuality of Germans.

Which stereotypes about Lithuania have you broken after coming here?

I hadn’t any stereotypes before coming here, but it surprised me that Lithuania is a well developed country. Also, I thought that Lithuanian weather was not good, but I came here in summer and it was over 30 degrees in July!

If you could visit any place where would you go?

I would go to Iceland. I like the impressive nature there, a cold weather and snow.

Is there anything you are going to miss from Lithuania?

I’m going to miss cheap prices for beer and, you know, when you go out (laughing). Of course, I’ll miss the people I have gotten to know here. And also all the travelling experiences I could let to myself because here I have more free time comparing with studying in Germany.

Something you wishyou‘d be better at I wish to start studying and doing my works earlier. I want to stop being a procrastinator.

20

Something you have learned while being here in Lithuania I’ve learned to be more openminded and tolerant to other countries and differences of the cultures. In general, I’ve learned to adopt myself to a new country and circumstances, to live in small room with other people and share a kitchen. Also I became more selfconfident and have learned how to solve problems alone.

Can you mention at least 3 things which Lithuania could be proud of?

Ok…Lithuania can be proud of the nature. I have travelled here a lot and I am really impressed.

Also, after gaining your country’s independence, you are more selfconfident, more patriotic and you really love your country and its traditions. It’s more than in Germany. And the third thing that Lithuania could be proud of is beer… (laughing) What is the craziest thing you have done?

I skydived in Orlando, Florida.

The happiest moment in your life Uh, it’s hard, I don’t remember… But you know what?! I think this year is the best in my life. At the last New Year’s Eve I made a wish list and

this year I have done everything I wanted to do. I am studying abroad, I got a job, I’ve travelled a lot…It’s really happening What is your worst habit?

That sometimes I am not so selfconfident and I tend to doubt about a lot of things I am doing.

If you could become anyone in history who would it be? Why? I’d be Martin Luther King because he was really brave fighting for the rights of black people in America. I admire his courage. He was really an impressive person and his speeches impress me as well.

What is the most awkward thing you’ve ever been caught doing?

Hm… I was driving to a festival with my friends when I decided to stop and change my clothes before going to the parking area where nobody could see me. I couldn’t seeanybody next to my car because of all the stuff in the car’s back, so I started to take off my clothes.

Suddenly, somebody knocked on my window and was staring at me.

The security guard has chosen not the best moment to ask to show him my ticket. I was caught wearing only my bra, which afterwards was funny, but at that moment it was really embarrassing.

Interviewed by Gabija Ežerinskytė, ESN VMU

#nuolaidos vdu studentams

KONKURSAS! Nuo šiol Vytauto Didžiojo universiteto studentai daug ką daro pigiau pateikus tą įrodantį dokumentą! Tačiau ar tikrai visi žinome kokias ir kam nuolaidas galime gauti?

Pirmasis žmogus, teisingai atsakęs, kokias nuolaidas galima gauti visose šiose vietose laimės VDU Studentų atstovybės MARŠKINĖLIUS! Jūsų žinučių laukiame savo facebook paskyroje: www.facebook.com/VduStudentuAtstovybe

#vdu bendruomenės kalėdos Raimonda Smailytė

Įžiebėm Kalėdas

Pirmąjį gruodžio ketvirtadienį Studentų atstovybė pakvietė visą VDU bendruomenę švęsti artėjančių Kalėdų. Visi rinkosi prie Centrinių rūmų, šildėsi dalinama arbata, žiūrėjo Rimgailės ugnies šou. Gražius žodžius tarė mokslo prorektorius Juozas Augutis, studentiškoji rektorė Gabrielė Stasiūnaitė, o studijų prorektorius Kęstutis Šidlauskas nedaugžodžiavo ir nustebino sudainuodamas Frank Sinatra dainą „White Christmas“. Šventės akcentu tapo įžiebta Centrinių rūmų eglutė.

Po įžiebimo visi keliavo į Don52, kur savo muzika džiugino ausis Justina ir Emilio, Monika Banytė ir muzikos akademijos džiazo grupė. Taip pat visi vaišinosi mandarinais, sausainiais, įvairių VDU organizacijų pyragais bei karštu vynu. Viso renginio metu studentai buvo kviečiami įsiamžinti prie foto sienos.

Norėtume padėkoti „Kauno vaisiams“, kurie leido studentams džiaugtis skaniais mandarinais, „101 kepyklėlei“, „Motiejaus kepyklėlei“, „Prezo“ bei „Manrasta“ už skaniausius kepinius, kurie nepaliko abejingų, o „Sweet guru“ už saldainius, kurie dar labiau pasaldino atmosferą. Be Jūsų VDU bendruomenės Kalėdos nebūtų buvusios tokios šiltos ir jaukios. Taip pat didelis ačiū žaislų parduotuvei „Jonelis ir KO“, kurios suteikti žaislai bus išdalinti labiausiai jų reikiantiems mažiesiems. Dėkojame už šiltą bendradarbiavimą ir Jūsų sukurtą tikrą kalėdinę nuotaiką.

23

Rask 15 gyv큰n킬:

M큰s킬 draugai:

Super sudoku: