2014 Spalis by Studis

na sŠ va rc as

ar ty

na s:

za i

Da n iel ė tė

et ro ni s

Br ak už ai

as p

Jo n

ėG tė

sk ai

ra n

tė

ka i

Da m br au s

nt ar

ne st a

ra fa s:

Fo to g

ika

tė

Rū gy t

Ja ku č

itė

ika

Os te

Pa ul

st ė

ia i:

na itė

ika itė Ev e

ai tė

Al e

lin

Sil vi ja

lij

St Ko ep nt šy ro Vy a kt tė be r. r ai rta ed : +3 gm .re akt 70 ai me or 64 l.co ika ė: 46 m it@ 69 56

Ga ld

ėS ta siū

iel

ilė

Ži v

Ga br

Au to r

er ta

tė

ika itė

či ū

eik ai tė

iše

ev i

Pa šk

us t in

Ro b

Au g

Ka ro l

Vy r. re da kt or ė:

Ka lb os re da kt or ia i:

Au to ri ai :

Komanda

Redaktorės žodis Sveiki! Sveikinu įžengus į antrąjį mokslo metų mėnesį, tikiuosi studijų startas buvo ne itin varginantis ir sunkus, o antrasis mėnuo tik pažadės dar daugiau naujų ir neatrastų dalykų. Šiame numeryje norime su Jumis ir toliau dalintis naujienomis ne tik apie universiteto, bet ir miesto aktualijas, apie Jūsų draugus/kolegas/pažįstamus studentus, kurių vietoje gali būti ir Tu! Taip pat

14 04 06

norime papasakoti Jums keletą istorijų, kurios neturi likti užslėptos tolimiausiuose kompiuterio aplankuose, giliai paslėptos stalčiuose ar likusios autorių atmintyje. Todėl imkit mus ir skaitykit, domėkitės ir šypsokitės, juk atėjo ruduo, tik šypsenos gali susišildyti aplinkinius! Iki susitikimo, Vyr. redaktorė Roberta

Pokalbiai su aš

Įkvėpimas

Sėkmės istorija

Kelionių blog’as

Studis foto

16 20

Pirmi kartai

Sportas

Info skiepas

Gyvenu, kad valgyčiau

Įkvėpimas Karolina Paškevičiūtė

„VDU leido man suprasti, kad aš – savo gyvenimo kalvis...“ Energingas, emocionalus, jautrus aplinkai, tačiau sunkiai sutelkiantis dėmesį – taip save apibūdina Jokūbas Nosovas, šokių pasaulyje dėl savo lankstumo geriau žinomas pravarde Zmej (rus. „gyvatė“). Vytauto Didžiojo universiteto politikos mokslų ketvirtakursis, anksčiau laimę bandęs Lietuvos Sporto universiteto sportinės rekreacijos ir turizmo specialybėje, save vis dėlto atrado šokyje. Dabar Jokūbas – vienas iš šokių centro „In Beat“ mokytojų. Bet apie viską – nuo pradžių. Kodėl pasirinkai būtent politikos specialybę? Šią specialybę rinktis mane paskatino draugas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, yra daug stipresnis politikas nei aš. Galbūt man vertėjo likti prie sportinės rekreacijos ir turizmo, bet... Politika todėl, kad nusibodo būti durninamam. Erzino matyti, girdėti, bet nesuprasti. Politika priverčia domėtis, o tai yra vienareikšmiškai gerai. Ir išvis, kas yra politika? Stodamas galvojau, kad tai Seimo narių balsavimo procedūros, o svarbiausia, kad dauguma žmonių mano taip! Vis dėlto, politikuoti gyvenime reikia – manau, kad politika labai vertinga specialybė bet kuriam žmogui. Kodėl pasirinkai VDU? Ką tau, kaip asmenybei, davė šis universitetas? Negalėčiau pasakyti, kad tik politikos mokslai davė man drąsos. Veikiau atvirkščiai, šokis – mano drąsa, tačiau studijuojant išryškėjo ir kiti mano gabumai, pavyzdžiui, iškalbingumas ir pokalbio,

diskusijios krypties pajutimas. Universitete turėjau kelias tikrai įkvepiančias paskaitas: socialinę psichologiją pas V. Legkauską, politinę filosofiją pas R. Bulotą bei, žinoma, J. Greenspono paskaitas. Dar galėčiau paminėti prof. E. Aleksandravičiaus ir „Santaros-Šviesos“ klubo veiklą, kuri mane įkvėpė daugiau mokytis ir mokyti kitus. Kada susidomėjai šokiu? Šokiais susidomėjau tuomet, kai išsiskyriau su mergina ir „griuvo dangus“. Sėdėjau namuose, žaidžiau „Final-Fantasy X-2“ ir storėjau... Penktadienio vakarais nuo 18 val. Kauno klube „Ex-It“ vykdavo „Junior parties“. Ten atsiskleidė mano talentas puikiai mėgdžioti, kopijuoti judesius, maivytis ir panašiai vaipytis, o juk viso to ir reikia šokėjui. Vis dėlto pradžioje labiausiai mane paskatino brolis ir „In Beat“ komanda, kurie push‘ino (angl. „stumia“) mane. Prievarta netempė niekas, tiesiog kartu nuėjom į šokių salę ir man patiko, užkabino.

Ir dabar esi vienas iš šokių centro „In Beat“ mokytojų. Kas tau yra šokis? Kodėl pasirinkai būtent jį, o ne muziką ar dailę? Ne aš pasirinkau šokį, o jis mane. Tarkime, man dabar lūžtų abi kojos ir metus turėčiau sėdėti vežimėlyje. Aš pieščiau, galbūt kurčiau muziką ar net dainuočiau. Pasirinkau ne šokį, o Hip-Hop kultūrą. Hip-Hop apima viską: muziką, šokį, dailę, dainavimą, net kalbėjimą – visu tuo aš ir užsiimu. Ši kultūra neturtinguosius pamaitina, o turtingi nori ją valgyti, nes ji gardi ir dosni. Žmogus, kartą atėjęs į Hip-Hop renginį, dažnai užsikabina visam likusiam gyvenimui. Tai kas gi tas hip-hop? Hip-Hop‘as – tai taika, meilė, vienybė ir, svarbiausia, gerai praleistas laikas... Jeigu tai nėra išsamu, klauskite šių žmonių: James Brown (a.a.), Afrika Bambaataa, Paul Skee, GRLA. Pastarasis yra lietuvis ir kadaise man neformaliai išaiškino apie Hip-Hop tikrumo pojūčio svarbą ir teisin-

go požiūrio į šią kultūrą sklaidą. Koks geriausias dalykas, būnant šokių mokytoju? Geriausias jausmas apima matant, kai tavo mokiniai laimi kokiuose nors konkursuose. Dar smagu, kai jie tiesiog keliauja, chill‘ina (angl. „ilsisi“) ar šoka kartu su tavimi. Geriausia matyti juos spinduliuojančius ta pačia šviesa, kurią tu spinduliuoji jiems. O iš ko mokaisi tu pats? Iš aplinkos, gamtos, stichijų, kosmoso,

knygų, filmų ar iš savo tėčio. Tačiau daugiausia turbūt pasiimu iš žmonių istorijų. Visame kame galima rasti įkvėpimo, priklausomai nuo to, kaip pažiūrėsi. Yra toks posakis: „Pralaimėjimo kartėlis tavęs nepaveiks, jeigu jo neprarysi“. Skamba nelabai skaniai, tačiau ir iš pralaimėjimų galima daug išmokti.

Galbūt turi kokį nors patarimą studentams, kurie nėra įsitikinę ar jie teisingame gyvenimo kelyje? Just follow your heart (angl. „Tiesiog sek paskui savo širdį“). Darykite tai, ką norite, o jei kas nors nepatinka – tai ir nedarykite to. Pakluskite Visatai ir šypsokitės pasauliui!

Ar turi gyvenime arba savo darbe kokių nors idealų, iš kurių imtum pavyzdį? Mano idealai yra mano šeima, nes visi jie yra labai skirtingi idealistai.

Sėkmės istorija Karolina Paškevičiūtė

Fotožurnalisto darbas – intymi pažintis su gyvenimu Artūras Morozovas – žmogus, į pasaulį žvelgiantis per fotoaparato objektyvą. Kartais gimtajame Kaune, kartais toli nuo namų, karinių konfliktų zonose: Gruzijoje, Palestinoje, Ukrainoje, tačiau visuomet su jaunatvišku užsidegimu ir smalsumu. Nors fotožurnalisto darbas – neprognozuojamas, momentinis, o kartais ir pavojingas gyvybei, Artūras mėgaujasi galimybe būti šių dienų istorijos metraštininku ir linki nebijoti kiekvienam ieškoti savęs. Kodėl studijoms pasirinkai būtent Vytauto Didžiojo universitetą? Kadangi esu prisiekęs kaunietis, VDU man visuomet imponavo savo aukšta kultūra ir morale. Gal net kiek romantizuotai į šią alma mater žiūrėjau, jaučiau tą tarpukario aristokratišką dvasią, kuria tiek pats Kaunas, tiek VDU pulsuoja iki šiol. Tik reikia žinoti, kur šį pulsą užčiuopti. Ką tavo asmenybei, pasaulėžiūrai davė studijos VDU? Neskaitant žinių, kurias įgyjau studijuodamas menotyros bakalaurą, universitetas mane išmokė bendravimo. Kadangi nuo antrojo kurso pradėjau dirbti gana intensyvų fotoreporterio darbą Vilniuje, buvau priverstas nuolatos komunikuoti su savo dėstytojais. Labai greitai supratau, kad Menų fakultetas – tai daugiau nei paprasta institucija. Joje dirba mūsų miesto inteligentai, puikūs žmonės, su kuriais vyksta ne oficialus studento-dėstytojo bendravimas, bet, visų pirma, dviejų vienas kitą gerbiančių žmonių po-

kalbis. Nors jau keletą metų esu baigęs savo akademinę veiklą VDU, su dauguma dėstytojų išlikome gerais bičiuliais ir niekuomet neprasilenkiame gatvėje „nepersimetę“ keliais žodžiais. Kaip susidomėjai fotografija? Kas įkvėpė siekti savo svajonės (juk studijos universitete skyrėsi nuo tavo pasirinktos profesijos...)? Nuo mažens domėjausi fotografija. Tiksliau mane visuomet domino istorijų pasakojimas ir iškalbingos nuotraukos. Žavėjausi ir iki šiol žaviuosi fotoreportažo žanru. Per paauglystėje įsigyto juostinio fotoaparato vaizdo ieškiklį stengiausi stebėti būtent gyvą, nesurežisuotą gatvės gyvenimą. Prie šios aistros, ko gero, prisidėjo ir Lietuvos Fotomenininkų Sąjungos Kauno skyriaus istorija. Juk Kaunas šeštajame-septintajame dešimtmečiuose buvo viena iš Europos fotoreportažo žanro sostinių. Iki šiol stebiuosi, kokiu nuostabiu laiku fotografai gyvena Kaune – gatvėje gali susitikti ir kavos išgerti su mūsų

klasikais: Aleksandru Macijausku, Romualdu Rakausku, Romualdu Požerskiu ir kt. Koks yra fotožurnalisto gyvenimas? Trumpai tariant, tai be galo įdomi profesija. Ji – viena intymiausių pažintyje su gyvenimu. Mažai monotonijos, daugybė neplanuotų kelionių, mikroskopinis „karštųjų“ įvykių stebėjimas. Buvo laikas, kuomet ryte gerdamas kavą nežinojau, kas manęs laukia dieną – ar teks mindyti Prezidentūros parketą, ar braidžioti po miškus. Kadangi fotožurnalistas turi būti arti šiandien vykstančių įvykių (o kartais net aplenkti laiką ir fiksuoti tai, kas bus įdomu rytoj), dažnai tenka netikėtai keliauti, atsidurti tikrai įdomiose vietose. Žinoma, yra ir daug sunkumų – emociškai pergyventi tragiškus įvykius, nuolat koreguoti savo asmeninio gyvenimo planus. Koks yra geriausias dalykas, būnant fotožurnalistu? Labiausiai turbūt ir žavi šie trys dalykai – darbo dinamika, gyvenimo pulso

jautimas bei intymus prisilietimas prie istorijos. Fotožurnalistai dirba įvairiose vietose – nuo krepšinio aikštelių iki ministerijų koridorių. Kodėl tave taip traukia pavojingos konfliktinės zonos (esi aplankęs Gruziją karo metu, fotografavai Maidaną Ukrainoje, Čečėniją, Palestiną)..? Na, pirmiausia, savęs tikrai nelaikau „karo fotografu“. Yra kolegų, kurie šį darbą dirba visą gyvenimą ir koncentruojasi būtent į konfliktų fiksavimą. Mane domina ir kiti dalykai, gal net labiau nei tragiški įvykiai. Tačiau turiu sutikti, jog šią specifinę žurnalistikos sritį vis labiau „prisijaukinu“. Galbūt todėl, jog ten reikalingas maksimalus dėmesys, įžvalgumas ir ramybė. Pastebiu, jog konfliktinėse aplinkose jaučiuosi ramus – tai viena esminių savybių, reikalingų būnant tokiose situacijose. Kita savybė, kuria džiaugiuosi, tai

mokėjimas sugrįžti į kasdienį gyvenimą ir juo mėgautis, psichologinis atsparumas aplinkoms, kuriose tenka dirbti. O iš kur tiek drąsos? Nebaisu, jog vieną dieną „gaudydamas“ kadrą gali būti sunkiai sužeistas? Na, gal tai ne tiek drąsa, kiek žurnalistinis smalsumas. Be galo įdomu iš taip arti stebėti šiuos istorinius virsmus. Skaitydami vien naujienų antraštes ar straipsnius žurnalistų, kurie visa tai rašo iš savo patogaus ofiso, praleidžiame tą jausminę patirtį. Nusileidus lėktuvu į kitą šalį norisi įkvėpti oro, pastebėti gyvenimo ritmą ir pabendrauti su paprastais vietiniais gyventojais, kurie dažnai būna pamiršti. Kalbant apie saugumą, jei esi atlikęs „namų darbus“ ir žinai, kaip elgtis toje kultūrinėje-konfliktinėje aplinkoje, gerbi jos dalyvius ir vietos tradicijas, gali jaustis gana saugus. Žinoma, tai padidintos

rizikos vietos, kur daug ką lemia ir sėkmė. Galbūt yra koks nors miestas ar šalis, kuri tave išskirtinai žavi? Tokia, kurioje norisi fotografuoti ir fotografuoti? Man labai patinka Tbilisis. Jo gyvenimo ritmas, šurmulys niekuomet nepabosta. Esu ten praleidęs labai daug laiko ir vis tiek nepavyksta nuo šios šalies „pabėgti“. Ar turi savo gyvenime ar darbe autoritetų, idealų? Negalėčiau išskirti vienos asmenybės. Turiu idealų atskiroms savybėms. Ko palinkėtum studentams, kurie jaučiasi pasirinkę ne savo specialybę universitete, įstoję „ne į savo vėžes“? Per daug nesureikšminti savo pasirinkimo, nebijoti jį keisti. Geriausia patirtis ir savęs pažinimas – kelionės.

Sėkmės istorija Julija Judina

Tarp nykstančių profesijų pasaulio lyderė – žurnalistika Šių laikų neįsivaizduojame be nuolat viešinamos mokslinės, visuomeninės, politinės informacijos, kurios perduodamos žiniasklaidos priemonėmis (kinu, televizija, internetu, radiju arba spauda). Tačiau už šios sąvokos „informacija“ slypi ne kas kita kaip žmonės, kurie būtent kuria ir perduoda ją; tie, be kurių neapsieitų nei televizija, nei radijas ar spauda... Vis dar skaitai? Tai tuomet numanai, ką turiu omenyje – žurnalistiką! Prieš pradėdama rašyti šį straipsnį pasidomėjau, kokios profesijos šiuo metu populiariausios pasaulyje ir, žinoma, rezultatas nenustebino. Pirmose sąrašo vietose puikuojasi medicina ir, suprantama, informacinės technologijos. Tačiau „pasikuitus“ šiek tiek ilgiau radau liūdinančios mane, kaip būsimos žurnalistės, informacijos. Pasaulinis darbo paieškos portalas „Careercast. com“ skelbia, kad jau netolimoje ateityje išnyksiančių profesijų sąrašo viršuje (įvertinus 200 jų) yra būtent mano ir daugelio kitų pasirinkta sritis – žurnalistika. Pasak „Careercast. co m“,

jau 2020 m. visiškai išnyks spaudos, o netrukus ir televizijos bei radijo žurnalisto profesija. Mat žiniasklaida persikels į internetą ir jų reikės keleriopai mažiau nei reikėjo anksčiau. Vyrauja nuomonė, kad žurnalisto darbas yra vienas iš pavojingiausių. Daugybė žmonių žūsta norėdami perduoti informaciją iš karštųjų taškų. Tačiau karai ar sukilimai nėra pati blogiausia to dalis. Dauguma žurnalistų netenka darbo dėl esančios didelės konkurencijos, kurią sudaro internetas. Būtent jis atveria galimybę kiekvienam iš mūsų tapti žurnalistu. Pakalbinau buvusią VDU studentę Donatą Račaitę: „Manau, kad kompiuterizuotame pasaulyje visos profesijos po truputį nyksta. Tačiau pasiaukojančių žmonių, kurie neša žinią pasauliui, informuoja gyventojus, visuomet reikės. Pasaulis labai nestabilus. Vykstant tarptautiniams konfliktams įsivaizduokime tokią situaciją: televizijos, radijo ryšys nutrauktas, internetas taip pat. Tokiu

atveju žmonių, nešančią žinią ir spausdinančių popierinius laikraščius, reikės kaip niekada anksčiau. Aš manau, kad vienokioj ar kitokioj formoj žurnalistai visuomet bus reikalingi. Kitaip net neįsivaizduočiau.“ „Jau aštuntoje klasėje supratau, kad matematika man nepatinka ir turbūt niekada nepatiks, o štai lietuvių kalbą ir literatūrą dievinau visada. Nuostabiausias namų darbų darbas būdavo rašyti ilgus rašinių puslapius. Jau tada supratau, kad būsiu arba rašytoja, arba žurnaliste. Galiausiai pasilikau prie pastarosios minties, nes norėjosi dinamiškesnio darbo ir veiklos. Dar nebaigusi mokyklos įsidarbinau radijo stotyje ir už savo mėgstamą veiklą pradėjau gauti pirmuosius pinigus. Dvyliktoje klasėje tvirtai žinojau, kuo noriu būti, ir jokio blaškymosi į šalis nebuvo. Pasirinkau lietuvių filologijos studijas VDU. Sąmoningai rinkausi ne žurnalistikos studijas, nes norėjau gilesnių žinių vienoje srityje. Norėjau labiau pramokti rašymo subtilybių, kalbos kultūros ir literatūros. Universitete nebuvau pati geriausia studentė, nes visuomet labiau rūpėjo realios žinios, kurios susijusios su darbu, be to, ir dirbau daug. Tačiau turėjau keletą paskaitų, į kurias eidavau kaip į šventę, nes žinojau, kad po paskaitos jausiuosi ,,pasikrovusi‘‘ ir dar labiau norėsiu siekti savo tikslų. Labiausiai patikdavo literatūra ir kalbos kultūra. Universitete įgytos žinios tikrai padėdavo darbui, ypač kalbos kultūros paskaitos. “ – sako D. Račaitė. Tavo dirbamo darbo privaumai? Dirbant šį darbą tu privalai žinoti viską, domėtis apskritai viskuo. Na ir tikrai kartais reikėdavo ruošti tokius reportažus, kurių temos visiškai manęs nedomino ir tada galvodavau: „Dievulėliau, kaip neįdomu...“. Tačiau atlikus darbus imdavau beprotiškai džiaugtis, nes suprasdavau, kad šiaip gyvenime tokia ar anokia tema nebūčiau pradėjus domėtis, o štai dabar ir kitiems galiu apie ją papasakoti. Toks darbas labai praturtina. „Kita medalio pusė“ arba su kokiomis problemomis tenka susidurti darbe? Sunkus momentas būna tada, kai turi pa-

kalbinti žmogų, kuris kalbėti nenori – tuomet imiesi įvairių gudrybių. Esu dirbusi žinių tarnyboje, o ten su sunkumais susiduri kone kasdien. Juk turi informuoti visuomenę net apie baisiausius dalykus. Apie kraupius vaizdus, kuriuos teko matyti, kalbėti nenoriu, tačiau būtent tai ir yra sunkiausia šiame darbe. Dažnai tekdavo kalbinti į nelaimes pakliuvusius žmones, būsimus kalinius ar kažko ,,prisidirbusius‘‘ politikus. Esu išgirdusi ir prakeiksmų, ir blogų linkėjimų, teko būti ir apstumdytai. Bet niekuomet nepriimu to asmeniškai. Visi ,,palinkėjimai‘‘ kaip žirniai nuo sienos atšoka, nes supranti, kad toks yra tas darbas. Dauguma studentų svajoja apie tokį darbą, kurį dirbi tu. Patark, kokius pirmuosius žingsnius turi žengti žmogus, norintis tapti žiniasklaidos dalimi. Žmogus, kuris svajoja apie tokį darbą, pirmiausia turi išbandyti save. Šis darbas romantiškas ir žavus atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Esu daugybę kartų mačiusi, kai į redakcijas ateina praktikantai, svajojantys tapti žurnalistais, ir po dienos jau būna apsipylę ašaromis, o jų praktikos vadovas tiesiai šviesiai pasako: ,,ne tau toks darbas‘‘. Aš siūlyčiau bandyti nuo lengviausių dalykų – atlikti praktiką, ruošti reportažus ar rašyti straipsnius universitete, o vėliau, kai viso to bus per maža, nebijoti ir patiems save siūlyti televizijoms ar kitoms žiniasklaidos priemonėms. Ar yra tekę susidurti su juokingomis situacijomis darbe? Juokingiausių situacijų nutikdavo, kai dirbau radijuje – kada pamiršti išjungti mikrofoną ir prikalbi įvairiausių nesąmonių. Kažkada beskaitant horoskopus pastebėjau, kad laikraštyje įsivėlė klaida ir kas antras horoskopas toks pats. Teko staigiai beskaitant sukurti pranašystes ir, pasakyčiau, kad visai gerai sekėsi. Nuo to laiko laisvai galiu sudarinėti horoskopus. Palinkėjimas studentams Nebijokite siekti savo tikslų, nors ir nesiseka. Jei svajojate apie kažkokį darbą, drąsiai skambinkite vadovui ir sakykite: ,,Sveiki, aš noriu ir galiu pas jus dirbti‘‘.

Kelionių blog‘as

Danielė Bražukaitė

Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir... patikėti, kad tai vyksta! „Erasmus“ nuotykis III-iame kurse, manau, yra tobulas variantas! Ypač tuomet, kai pripranti prie supančios aplinkos ir taip norisi naujovių, kad nebežinai, ką dar nuveikus… Būtent tokios mintys mane paviliojo pasidomėti, kokias galimybes užsienyje VDU siūlo naujovių ištroškusiems savo studentams. Ir štai – Kroatija. Būtent čia studijuosiu Viešąją komunikaciją artimiausiu metu ir bandysiu pasisemti kuo daugiau žinių iš Zagrebo universiteto dėstytojų. Prisipažinsiu iš karto, kad mano „Erasmus’as“ bus šiek tiek kitoks nei daugumos studentų. Dažniausiai visi važiuoja vieni, palikdami draugus ir mylimus žmones namuose virtualiu būdu stebėti, kas vyksta jų gyvenime kitoje šalyje. Aš važiuoju ne viena, o su savo širdies pusele vardu Šarūnas. Štai taip mums pasisekė išvykti ten pat, būnant skirtingų universitetų ir skirtingų specialybių studentams. Taigi beviltiškiems romantikams (tokiems kaip aš) sakau, kad viskas yra įmanoma! Kodėl vis dar neparašiau apie patį Zagrebą? Mat mokslai ten prasideda tik spalio 1 d.

ir manęs dar ten nėra... Tačiau yra marios laiko apsirūpinti reikiamais dalykais, kaip, pavyzdžiui, įvairios kortelės, reikiami dokumentai, bendrabutis ar tiesiog poilsis prieš ilgus mokslo metus. Taip pat be galo smagu stebėti „Facebook‘e“ nerimstančius kursiokus, kurie jau dabar intensyviai mokosi. Didžiulė pagalba besiruošiant „Erasmus‘ui“ – žmonės, kurie jau ten buvo. Mano atveju – tai Viešosios komunikacijos IV-kursė Iveta. Jei ne ji, mano tėvai vis dar galvotų, kad Kroatija – aistringais pietiečiais aptekusi Turkijos kaimynė, kurioje ties kiekvienu posūkiu tyko pavojai. Taip pat noriai padeda ir ESN Zagrebe paskirta mentorė, kuri jau

dabar atsakinėja į kilusius klausimus ir tokiu būdu palengvina pasiruošimą. Negaliu nepaminėti momento, kuomet su VDU „Erasmus“ koordinatore pasirašinėjome finansinę sutartį. Ne dėl to, kad man patinka pasirašinėti sutartis, o todėl, kad gavau VDU marškinėlius! Skamba juokingai, tačiau dar niekad neturėjau progos juos gauti. Taigi nuotaika pakili, ypač pasižiūrėjus mėnesio orų prognozę, kuri žada tokį šiltą rudenį, kokio dar nėra tekę sulaukti.

Kelionių blog‘as Gintarė Granskaitė

Pasiruošimas iškeliauti ten, kur valgo varles laukiau,

Tos dienos visi laukia panašiai: vieni su baime, nerimu, kiti su viltimi ir nekantrumu. Tačiau jos laukia visi. Ir kai ji išaušta, dauguma jų apsidžiaugia. Aš buvau viena iš jų: pildžiau prašymą, laukiau, o kai sunebežinojau ką daryti. Taip, kalbu apie studijų užsienyje programą Erasmus!

Pradžių pradžia – sunki našta Visa ta nežinomybė ir galvos sukimas prasideda nuo tos akimirkos, kai pamatai savo pavardę šalia daugelio kitų laimingųjų, kurie taip pat gavo galimybę išvažiuoti svetur. O juk šiais laikais visi tik ir nori pabėgti iš Lietuvos, akis paganyti į didelius miestus, dangoraižius, palakstyti pajūriu, išsimaudyti vandenyne ar pagaliau išmokti valgyti su lazdelėmis (man dar nepavyko to padaryti, matyt kitą kartą teks važiuoti tiesiai į Japoniją arba Kiniją). Mano miesto pasirinkimas buvo ganėtinai kuklus, tačiau šalis – nuspėjama. Kadangi studijuoju prancūzų filologiją, natūralu, kad norėjau išvažiuoti į Prancūziją, juk kalbą išmoksiu tada, kai ją vartosiu. Taigi turėjau du pasirinkimus: Brestą ir Lorieną. Pasirinkau Brestą, nors iš tikrųjų nei vieno, nei kito nebuvau girdėjusi, o tai jau negerai! Aš juk norėjau daug visko pamatyti, gyventi dideliame mieste ir pajusti, ką reiškia gyventi! Tačiau jau pamėgau šią frazę, kad gyvenimas mėgsta mesti iššūkius. Tai taip metė, jog atsidūriau 2500 km atstumu nuo Lietuvos ir negana to, regionas, kuriame dabar gyvenu, vadinasi Žemės pabaiga (Finistère, pranc.). Pirmas ir svarbiausias žingsnis – užpildyti, pasirašyti ir išsiųsti dokumentus. Man, kaip visada, tokie reikalai neapsieina be nesklandumų. Juk smagiau, kai lauki pora mėnesių atsakymo iš universiteto, kai tuo metu kiti studentai galvoja kiek kojinių ir batų įsidės į lagaminą. Kadangi esu gan

kantrus žmogus, palūkėjau mėnesį, truputį daugiau... Galiausiai išsiaiškinau, kas atsitiko. Ogi pasirodo, kad buvau nominuota ne į tą universitetą (jei iš viso kažkur egzistavau tuo metu, šito nežinau). Taigi pirmas susidūrimas su dokumentais man jau nepatiko. Žinoma, svarbiausia, kad galiausiai viskas susitvarkė ir stojo į savo vėžes. Neverkite, jei ir Jums taip atsitiks kada, pataupykite ašaras oro uostui, kai teks atsisveikinti su pačiais mylimiausiais žmonėmis (džiaugiuosi, mano ašaros liko kažkur užspaustos, tai galėsiu verkti išvažiuodama iš Bresto). Per aspera ad astra! (Per kančias į žvaigždes, lot.) Matyt, Seneka turėjo pagrindą sugalvoti tokią frazę, nes daugelyje atvejų gyvenime ji pasiteisina. Sėkmingai pasibaigus dokumentacijos periodui, susikroviau lagaminą (ką ten susikroviau, įsidėjau būtiniausius daiktus, keletą rūbų ir, žiūrėk, 20 kg kaip „užsiūta“) ir iškeliavau į pasaulio kraštą. Džiugu, kad keliavau kartu su grupioke, tai trys skrydžiai ir visa diena oro uostuose prabėgo greičiau bei smagiau. Ir visgi kaip gera turėti pažinčių, ypač užsienyje! Atvyksti į nežinomą vietą, maždaug vidurnaktį, gyventi kaip ir neturi kur, nes nežinai, ar bendrabutis tokiu laiku priima studentus. Tuomet atvažiuoja draugai prancūzai, saugiai nugabena iki bendrabučio, pasikalba su budėtoju ir, voila, galiu ramiai atsipūsti ir pasakyti: kelionė buvo sėkminga! Kaip

supratote, toks buvo pirmasis mano susipažinimas su Brestu (apie vakarėlius, fiestas ir pan., kitą kartą). Prieš išsiruošiant į šią ilgąją kelionę, girdėjau nelabai gerus atsiliepimus tiek apie patį Brestą, tiek apie universitetą, taigi važiavau ne itin linksmai nusiteikusi. Tačiau kitą dieną, kai su drauge išėjome į miestą pasižvalgyti, laimei, rezultatas mūsų nenuvylė. Tada supratome, kad čia mums patiks. Netgi radau keletą palyginimų su Kaunu! Pagrindinė gatvė, einanti uosto link, primena alėją, o aikštės pavadinimas – Laisvės aikštė (Place de la Liberté, pranc.). Universitetas pasirodė didžiulis, pakankamai modernus ir tarsi labirintas viduje. Įdomiausia tai, kad mano fakulteto pastatas iš paukščio skrydžio yra laivo formos, todėl ne veltui paminėjau labirintą. Tikriausiai įsivaizduojate, kad laivas neprimena tiesiog simetriško kvadratinio pastato... Kitas dalykas, privertęs pasijusti kaip tikrai damai, buvo durys. Gali nuskambėti keistai, bet jos pačios atsiveria, ne taip paprastai, kaip Lietuvoje užėjus į Maximą, o taip, lyg nematomas džentelmenas, visada stovintis prie durų, jas atidarytų. Man tai pasirodė labai miela ir smagu, kitaip sakant – kažkas naujo mano padangėje. O Bresto padangėje siautėjo jiems nelabai matytas reiškinys – saulė. Juk tai lietaus plaunamas ir vėjo pučiamas miestas...

Živilė Galdikaitė

Kaip Živilė pavadinimo nesugalvojo Dar savaitė ir stovėsiu oro uoste laukdama skrydžio į šalį, kuri yra tris kartus mažesnė už Lietuvą. Šios kelionės laukiu nuo pat to momento, kai sužinojau, jog tapau Erasmus+ studente. Atsimenu, kad dar savaitę visiems gyriausi, jog išvažiuosiu. Dažniausiai draugai ir giminės klausdavo, kodėl pasirinkau būtent Slovėniją, o ne kokią kitą šalį. Sutinku, aš ir pati prieš Erasmus+ nelabai domėjausi šia šalimi. Prieš renkantis, kaip ir visi kiti, turėjau patikrinti tikrai ne trumpą galimų universitetų sąrašą: ar jame yra dėstomi dalykai anglų kalba, ar tie dalykai man tinkami, ar atitinka kreditų skaičius. Po ilgo ilgo sėdėjimo prie kompiuterio ir visų universitetų patikrinimo, man tiko du: Belgijos ir Slovėnijos. Atvirai galiu pasakyti, kad nieko nežinojau apie juos, tad viską lėmė mano meilė šilumai. Tokia gana paprasta priežastis: Slovėnija yra piečiau, todėl ją ir pasirinkau. Tikrai nesu iš tų žmonių, kurie prieš kirpdami 9 kartus atmatuoja. Pasirinkau gana spontaniškai. Nors ką galiu pasakyti, vienu metu galvojau, jog esu didžiausia pasaulio idiotė, jog pasirinkau šį universitetą. Buvo labai daug problemų su dalykų neatitikimu, vienu metu jau gavau laišką, kad mano Erasmus+ studento statusas yra naikinamas. Tikrai ne geriausios žinios, kai tuo metu sėdi keli

šimtai kilometrų nuo Lietuvos ir neturi su kuo pasitarti. Be to, mažas pastebėjimas: žmonėms, kurie jūsų nepažįsta ir kurie greitai išeina atostogų, jūsų problemos nė motais, todėl, kai parašai jiems 20 laiškų, gali likti it musę kandęs. Taip buvo ir man. Visgi viskas susitvarkė – įkyrumas valdo. Dabar kitų problemų eilė, nors palyginus jos labai mažos. Nepatikėsite, bet šiuo metu didžiausias galvos skausmas ne kokie dokumentai, o tai, kaip sutalpinti mano spintą į vieną lagaminą. O kur dar batai... Gavau patarimą: vakuuminiai maišeliai. Aš išgelbėta! Visgi mano ,,what to take“ list‘as vis dar užsispyrusiai netrumpėja... Ką dar liko padaryti? Žinoma, reikia atsisveikinti su visais, kurių nematysiu kelis mėnesius. Tai nėra ilgas laikotarpis, bet kai esi žmogus, kuriam atsisveikinimai yra antras baisiausias dalykas pasaulyje (pirmoje garbingai rikiuojasi gyvatės, driežai ir visi kiti šaltakraujai, nuo kurių vien matymo man oda pagaugais eina...brrrrr...), tai tampa tuo, ką vis nukeli ateičiai. O laiko beveik jau ir neliko, nebėra kur ką nukelti. Baisu. Kaip ten dainuojama ,,what doesn‘t kill you – makes you stronger“. Žinau, perdedu, bet kam gi patinka atsisveikinimai? Aišku, juk nebūsiu iškeliavusi ilgam, tad

tai nebus toks atsisveikinimas, kur visi apsiverkia ir bėgdami paskui traukinį šaukia tavo vardą. Bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų, jei kas bėgtų paskui mano lėktuvą ir darytų tą patį. Kaip filme, tik vaizduotėje daug juokingiau. Gerai, ką aš čia bandau apgauti. Facebook, skype, mobilusis. Žodžiu, tūkstantis ir viena šiuolaikinė susisiekimo priemonė, kuri leis net būnant už tūkstančių kilometrų jaustis kaip namie. Ir vis tiek, juk ilgimės brangių žmonių, kai jų nėra šalia. Taip, aš tikrai nemėgstu atsisveikinimų. Kad ir kaip čia būtų, tokie dalykai nė kiek nesumažina džiaugsmo, kad pagaliau turėsiu galimybę studijuoti kitoje šalyje. O dar visos istorijos, kurias girdėjau iš tų, kurie jau pabuvojo mano vietoje, suteikia man labai daug vilčių, jog šis pusmetis bus iki šiol geriausias laikas mano gyvenime. Nauji žmonės. Nauja aplinka, šalis. Geriau ir būti negali – laukiu to. Noriu sėsti į lėktuvą ir pasitikti dar vieną savo gyvenimo iššūkį. O gal geriau sakyti nuotykį?

Studis foto

Mantas SimanaviÄ?ius

StudentĹł reikalĹł tarnybos direktorius

Justina Šimkevičiūtė

Studijų marketingo tarnybos direktorė

Pokalbiai su aš Evelina Stepšytė

Atsikvėpti, nugrimzti ir… sugrįžti! Orui vis labiau rudenėjant, dažnas nuklysta mintimis į savo atskirą pasaulį. Vis dažniau jaučiant sušalusias rankas, kūno virpulį, prireikiant skėčio, kurį ne vienas pamiršta pasiimti, taip gera daug ką apmąstyti ir minutei kitai tarsi iškeliauti iš realybės. Lyg vienu metu būnant čia, bet taip pat ir kažkur toli. Ne išimtis ir šie trys vyrai, kurie noriai pasidalino tuo, kas jų galvoje. Palinkėsiu, jog perskaitytos mintys leistų patiems panirti į pokalbių su savimi gelmes, o taip – savotiškai patirtumėte vidinę ramumą.

Lino pasivaikščiojimai su savimi: Kartą svečiavausi pas indėnus Karibų jūros salelėse. Kelias savaites migravau iš vienos salos į kitą, kol atsidūriau mažytėje Šuns salelėje, kurią aplinkui apeit gali vos per 2 minutes. Joje gyveno senukas ir senelė, kurie net ir nežinojo, kiek jiems tiksliai metų. Jie nesuprato nei angliškai, nei lietuviškai, tačiau mūsų bendravimas buvo mintimis ir intencijomis. Mes supratome vienas kitą be žodžių. Taigi toje Šuns salelėje aš vaikščiodavau aplinkui pakrante ir kalbėdavausi pats su savo mintimis. Kartais tyliai, kartais balsu. Einant aplink salelę kokius dvidešimt kartų ir garsiai galvojant, klausinėjant savęs yra žiauriai įdomu, nes pats nežinau kaip ir iš kur atsakymai gimsta tokie nerealūs, kad pats save nustebini. Su gimtadieniu, Linai! Kaip gyveni, Linai? Ko tau palinkėti? Kaip tik išpuolė mano gimtadienis, tad aš su kamera rankose nusifilmavau pats sau asmenukišką pasveikinimą ir kelis klausimus, į kuriuos pats ir atsakiau. Senukas pamatęs, kad sureikšminu savo gimtadienį ir pats save sveikinu – šyptelėjo ir

numojęs ranka nuėjo kapoti kirviu savo irklo. Vėliau jis lakoniškai man pasakė, kad gimtadieniai yra nesąmonė. Ir dar pridūrė, kad jis nežino, kiek jam metų, ir dėl to jaučiasi žymiai geriau nei žinotų. Ar gera būtų nežinoti savo gimtadienio? Paklausiau pats savęs ir supratau, kad būtų visiška nesąmonė. O kaipgi draugų dovanos? Aš juk gimtadienį myliu ne dėl to, kad dar metais tampu brandesnis, bet dėl to, kad kažkam rūpiu ir gaunu dovanų. Gal kada nors norėsiu nežinoti, kiek man metų, tačiau kada gimtadienis – privalau nepamiršti.

om ©F ox L

• Pirmasis Pabaltijo šalyse išleido muzikos albumą USB atmintinėje. Tai buvo 2008 metais. Albumas „Window of my soul“ • Įkūrė labdaros ir paramos fondą, kurio pagrindinė misija remti be tėvų globos likusių kūdikių gyvenimą. Kasmet fondas prie mažylių gyvenimo sąlygų ir kultūrinio ugdymo prisideda galingais darbais. Per 2 gyvavimo metus parama vaikams siekia per 100 000 litų • Lino Adomaičio sukurtas himnas Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandai yra pripažintas oficialiu komandos himnu. Jis skamba po kiekvienų „Žalgirio“ rungtynių • Šiais metais debiutuoja kaip TV laidos prodiuseris ir vedėjas. Savo paties kurtoje laidoje Linas TV žiūrovams pristatys avantiūristines keliones po platų pasaulį • Nedaugelis Lietuvos atlikėjų gali pasigirti, kad vyksta į didelį koncertinį turą drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Taigi Linas Adomaitis spalio mėnesį sudrebins didžiuosius Lietuvos miestus drauge su LVSO, pristatydamas savo galingiausią albumą „Laiko mašina“

oti on

Linas Adomaitis

čiai – reiškia tu svarstai ir dėlioji teisingą atsakymą. Taip, kartais būna, kad apsidairai ir galvoji, ar kas nors mato tave, kai tu šnekiesi su savimi ir dažniausiai apsimeti, kad nesišneki. Tačiau čia, mažoj Šuns salelėj, gali drąsiai balsu kalbėtis su savimi ir ošiant bangoms gauti tokių nuostabių savo paties atsakymų į savo klausimus. Ir nekyla klausimas, ar tave kas mato, ar ne. Visai linksma ir įdomu. Nors stereotipinis žmogus sakytų – tam tai jau viskas, varžtas atsisuko, bet aš niekinu stereotipinį mastymą ir kartais pats save, kai taip mąstau.

O kodėl dangus atrodo kaip didžiulis gaubtas? Vėl klausiau savęs žiūrėdamas į žiauriai žvaigždėtą dangų. Nes kai esi jūros vidury ir aplink save matai vandens liniją, supranti, kad jei pirštu brėžtum vandens horizontą – tai gautum tobulą apskritimą, kurio centre stovi, žiūri į patį dangaus viršų ir suvoki, kad dangus, tai apvalus gaubtas. Ir dar pridurčiau, kad labai jaukus gaubtas. Hm… visai smagu su savimi kalbėtis.

Ar man patinka žmonės, kurie kalbasi su savimi? Žinoma, kad taip! Jie yra patys nuostabiausi ieškotojai ir svajotojai. Ir aš pats patinku ir pavydžiu sau, aš myliu pasaulį, nes esu reikšminga jo dalelė. O kartais tampu visai nereikšminga jo dalele ir tada vėl bent jau mintyse užduodu sau klausimą, ką aš čia veikiu? Stoviu vietoj? Ar einu pirmyn? Hm... eiti pirmyn yra smagiau nei stovėti vietoj. Tad, Linai, apeikime dar vieną ratą aplink salą.

O ar įmanoma ginčytis su savimi? Žinoma, nes kai prieštarauji savo min-

Sėkmės, mielieji ir nebijokite kalbėtis su savimi!

Travis Watson • Is a father • 33 years old • Is married • Loves M&Ms chocolate • Michael Jackson – his favorite music artist Do you ask yourself enough questions? Or do you settle for what you know? I always ask questions about everything because the dumbest questions are „questions not asked“! If you could do everything all over again, would you change anything? I wouldn‘t change a thing about how my life has turned out because it made me who I am today! If you had a friend who talked to you the same way you talk to yourself, how long

would this friendship last? I would answer that it would last an eternity because I am my best friend first; I motivate myself and criticize myself to be even better tomorrow. So if another exhibits the same attributes then we have a lot in common! Time or Money? I would chose time, because tomorrow is never promised and there is not enough time in one day to do everything I want to do!

Former Žalgiris player

Karolis Tiškevičius • Per dieną išgeria po 4-5 puodelius kavos • Piktas, kai alkanas • Turi devynis kostiumus • Alergiškas debilams ir kitiems „Delfi komentatoriams“ • Didžiausias gyvenimo posūkis – perėjimas iš „Žalgirio“ į „Lietuvos rytą“ Ar esu laimingiausias žmogus pasaulyje? Absoliučiai taip! Kartais pagalvoju, kad yra du variantai – arba kažkas iš aukščiau mane labai myli, arba kruopščiai ruošia kokį nors išbandymą. Man sekasi viskas: esu sveikas, turiu abi rankas ir kojas, viską matau ir girdžiu, esu su nuostabiausia mergina, dirbu mylimą darbą, gyvenu kokybišką gyvenimą, kuriame man nieko netrūksta. Visų smagiausia dalis – galiu sau leisti rinktis, ką noriu dirbti, o ko ne. Kiek noriu dirbti, o kiek ilsėtis. Turint galvoje, kad jau daug metų gyvenu atskirai nuo tėvų, tai yra dideli dalykai. Visa tai suteikia daug pasitikėjimo. Dar daugiau – neabejojimo savimi. Kai tau viskas sekasi, tavęs niekas negali išmušti iš vėžių. Žinau, kad yra daug žmonių, kurie su manimi be ilgų apmąstymų apsikeistų gyvenimais. Kartais net sunku patikėti, kad laimingiausias pasaulio žmogus – tai aš. Kuriuos metus išskirčiau kaip pačius geriausius? Kiekvienais metais atsakymas tas pats – geriausi man yra šie metai. Kai 2013-aisiais metais atrodė, kad geriau būti nebegali, atėjo 2014-ieji, kurie buvo bent

du kartus geresni. Kalbu ne tik apie piniginius reikalus, bet ir apie meilę, darbų įvairovę, sutinkamus žmones ir svajonių išsipildymus. Pavyzdžiui, vaikystėje svajojau vieną gražią dieną tapti televizijos komentatoriumi. Ką jūs galvojat? Dar šiemet spėjau pakomentuoti Sočio olimpines žaidynes, o artėjantį sezoną komentuosiu visas „Lietuvos ryto“ televizijos krepšinio rungtynes. Kuriuos įpročius norėčiau arba turėčiau išgyvendinti? Kartais pagalvoju, kad būtų labai gerai, jeigu visada viską užsirašyčiau. Žinoma, kartais mėginu susirašyti dienotvarkę ar svarbias datas kalendoriuje, bet įprotis bėgti, lėkti ir pavėluotai viską prisiminti mane šiek tiek erzina. Taip pat būtų visai neprošal suvartoti ne tiek daug alaus, surūkyti dvigubai mažiau cigarečių ir dažniau rasti laiko savo antrai pusei. Gal ne tik jai, bet ir sau pačiam. Pasakysiu be jokio maivymosi – jau neatsimenu kada turėjau laiko pasivartyti lovoj ar visą dieną nieko neveikti. Netgi savaitgaliais

taip nebūna. Galvoju, kad dėl to kaltas ir aš pats. Kaip jau minėjau prieš tai – dirbi tiek, kiek pats nori dirbti. Vadinasi, poilsio man dar nereikia. Kokios pagrindinės mano vertybės? Svarbiausias ir privalomas kiekvieno žmogaus bruožas – būtinybė niekada nepamiršti, kad esi tik žmogus. Tą pačią minutę, kai tą pamiršti, tampi skuduro gabalu. Aš labai myliu žmones. Niekam nepavydžiu ir pats nieko negailiu. Galiu būti pats geriausias draugas. Jeigu žmogus gerbia mane, aš jį gerbsiu dvigubai. Gaila, bet galiu būti ir pats šlykščiausias tipas, kokį tik esate sutikę. Taip atsitiks iškart po to, kai elgsitės negarbingai arba pamiršite, kad esate tik žmogus. Žmogiškumo visiems ir palinkėsiu!

Ir visai nesvarbu, Tu mergina ar vaikinas, kiekvienas iš mūsų galvoja bei kalbasi su savimi. Tai išties natūralus dalykas, tačiau ne visada norime pasidalinti tuo ir su kitais. Kita vertus, atskleisti dalelę tikrojo Aš, dalelę vidinių minčių – ne tik įdomu, bet ir suteikia savotiško paslaptingumo. Tad nepamirškite tarp begalybės darbų ir šalto rudeniško oro prisiminti savęs bei suteikti savo mintims itin prasmingą vietą savo dienotvarkėje!

Pirmi kartai Aistė Osteikaitė

Pirmas kartas… Prie automobilio vairo Nors tai įvyko daugiau nei prieš dvejus metus, tačiau vis dar puikiai pamenu tą jaudulį ir šiek tiek virpančias kojas laukiant, kol manęs atvažiuos pasiimti instruktorius pirmai vairavimo pamokai. Gal daugeliui ir atrodys, kad nieko tokio tas vairavimas, tačiau man, niekad normaliai nesėdėjusiai už vairo, tai atrodė kažkas ypatinga... Prasidėjo viskas paprastai – vairavimo mokyklos aikštelėje, kuri buvo šiek tiek už miesto, teko daugybę kartų užsivesti variklį ir vėliau jį užgesinti. Pradėjau truputį labiau pasitikėti savo jėgomis, tad norėjosi

kažko daugiau – didesnio iššūkio, daugiau adrenalino! Ir gavau. Netgi su kaupu – užsiėmimo pabaigoje instruktorius su šypsena veide pranešė, jog dabar važiuosime pasiimti kitos jo mokinės... iš miesto centro. Žinoma, mano gimtasis miestas Alytus nėra Kaunas ar Vilnius, bet tas kelias nuo aikštelės iki prekybos centro įsiminė visam gyvenimui - skubantys ir mokinukų negerbiantys, akivaizdžiai pietų pavalgyti nespėję biurų darbuotojai, užsitęsę kelių darbai, vidury maršruto instruktoriaus pastebėtas draugas (dėl kurio teko parkuotis prie šali-

gatvio), pilnas automobilių žiedas ir galybė posūkių į kairę... Na bent tuomet taip atrodė, nes iš tiesų tų posūkių tebuvo trys. Dabar prisiminus, kokia išlipau iš automobilio po šio užsiėmimo, norisi juoktis. Juk instruktorius dar aikštelėje pasakė: „Tu gali vairuot, tik praktikos tetrūksta“, o mieste ir nepadariau nieko labai kvailo. Ir, aišku, nė nenutuokiau, kad per antrą užsiėmimą jau teks traukti kitą „mokomuką“, kuris sugedo vidury miesto, bet tai jau kita istorija.

Ernesta Dambrauskaitė

Beveik prancūziškas nuotykis Prieš kelis metus, gegužės mėnesį, švenčiau savo draugo gimtadienį. Su šmaikščiai užrašyta atvirute ir dar šiltu pyragu nusigavau į šventės vietą, kuri buvo pamiškėje, medžiotojų pašiūrėje. Iš pradžių visi buvo nedrąsūs ir kuklūs, bet vėliau įsismarkavo ir pradėjo diskutuoti ,,rimtais“ gyvenimo klausimais. Atsirado bendra kalba su senais priešais, pusžaliai šašlykai buvo valgomi kaip gardžiausias delikatesas, o Lietuvos estrados muzika klausėsi kaip pasaulinio lygio opera. Kitaip tariant, šventė įsisiūbavo kaip reikiant. Labai norėčiau prisiminti, ko-

kia buvo vėliau nutikusio dalyko priešistorė, tačiau pusei gimtadienio dalyvių kažkur dingus susilažinau, o gal greičiau prisiekiau draugui, kad :,, Žmogau, nori tikėk, nori ne, bet tuoj pasigausiu varlę ir ją suvalgysiu... Ak, tu netiki? Na, gerai, pasižiūrėk..“ Na ir kas man beliko – kaip nuo pavasarinės žalumos apspangęs gandras šokau į artimiausią pievą ir ėmiau dairytis kokios nors apvalutės, saulės nuglostinėtos kvaksės. Ilgai ieškoti nereikėjo. Čiupau, apžiūrėjau, pasirodė tinkama desertui. Kad nereikėtų atpasakoti visos egzekucijos, paminėsiu,

kad jos gyvybė buvo paaukota visiems pavasario dievams. Draugo paprašiau druskos ir vandens. Nusiploviau išdarinėtą varlę, apsibarsčiau jos šlauneles druska ir suvalgiau. Neminėsiu, kokia buvo liudininkų reakcija. Tačiau norintiems paragauti mūsų pievose šokinėjančių varlių galiu pasakyti, kad neverta dėl kelių kąsnių persistengti, nes varlės skonis kaip žalios žuvies ir vištienos mišinys. Kažin ar verta, nebent norite išgąsdinti draugus.

Julija Judina

Pirmas kerštas Nuo vaikystės nemėgau gydytojų ir jų baltų chalatų, ligoninių bei šlapimo mėginių skleidžiamo kvapo koridoriuose. Nemėgau ir dantistų, nes jie darydavo skausmingus dalykus... Tačiau tvirtais dantimis pasigirti negaliu, todėl tekdavo labai dažnai lankytis mano taip nekenčiamame kabinete. Man buvo šešeri. Gerai pamenu stomatologės pavardę – Tarvydienė (tikriausiai tai buvo likimo pakištas visai nejuokingas bajeriukas, nes tuo metu gyvenau kaime pavadinimu Tarvydai). Jos pirštai buvo stori ir šlykštūs kaip ir ji pati, smirdėjo gręžtais

dantimis ir sėjo skausmą bei paniką. Negana to, ji buvo šlykštaus charakterio ir dirbo su sovietinių laikų aparatūra. Manau, jos hobis buvo rauti dantis bei savo storais pirštais plėšyti lūpas, be to, dažnai specialiu grąžtu nepataikydavo ten, kur reikia. Tą dieną mane atvedė tėtis ir įdedant daug pastangų pasodino į kėdę. Ponia Kiaulė Tarvydienė kaip visad gręžė ne ten, kur reikia, ir aš pajutau didelį norą jai suteikti skausmą, nes jai tai pavyko labai gerai. Kol ji laikė savo penkis pirštus mano burnoje ir nusisukusi pliurpė apie sodininkystę ir savo

protingiausius pasaulyje anūkus su savo padejėja, aš pradėjau veikti! Lėtai ir neskubėdama aš pradėjau spausti jos pirštus tarp savo dantų, o kai ji pradėjo žiotis kažką sakyti, aš įkandau taip stipriai, kad jos guminės pirštinės trūko (tikriausiai dėl ryškiai per storų pirštų, kuriuos pirštinės buvo taip aptempusios). Mano planas pavyko! Klykė kaip kiaulė. Buvau patenkinta, nes pajutau saldų keršto skonį... vata žandenose, silikoninės pirštinės ir neaiškūs vaistai. Niekad nepamiršiu, turbūt ir ji, hi hi...

Gintarė Granskaitė

Pirmas skrydis iš dangaus Tikriausiai kiekvienas esame svajoję ar bent jau galvoję apie tai, kaip smagu būtų skraidyti. Man visada buvo įdomu patirti tą jausmą, taigi labai apsidžiaugiau gavusi dovanų kuponą šuoliui parašiutu. Kadangi šuolis buvo skirtas iš 3 km aukščio, reikėjo šokti kartu su instruktoriumi. Iš tikrųjų net nejaučiau, kad jis kartu su manimi, nes pirmąjį žingsnį į „niekur“ padėjau aš. Niekada nepamiršiu to jausmo, kai skridau su lėktuvu ir mačiau vis mažėjančius namelius. Tada atsisukau į savo instruktorių

ir paklausiau, ar čia jau trys kilometrai. Jis nusijuokė ir pasakė, kad priartėjome prie 400 metrų. Buvau lengvai tariant šokiruota ir galvojau, kad jau neišdrįsiu kelti kojos iš to mažo lėktuvėlio. Bet po to atsidarė lėktuvo durelės ir išgirdau komandą: jau! Atsargiai nušliaužiau durų link, bandžiau dėti koją ant laiptelio (kuris yra išorinėje lėktuvo pusėje) ir vos sugebėjau ją padėti ten, kur reikia, kadangi vėjas buvo labai stiprus. Tą akimirką mano galvoje sukosi tokie žodžiai: dabar arba niekada. Pasku-

tinį kartą pažvelgiau į apačią, užsimerkiau ir pasidaviau vėjo gūsiui. Kas įdomiausia, kad išsiskleidus parašiutui, vėjas nurimsta ir stoja mirtina tyla. Aplink taip ramu, tylu, gražu... Išties pasakiška. Taigi 3 km aukščio, minutė laisvo kritimo, 220 km/h greitis (niekada nemaniau, kad žmogus gali išvystyti tokį greitį, o juolab aš!), daug vėjo ir, be abejonės, nuostabūs vaizdai. Visa tai išliko atmintyje kaip vienas geriausių pojūčių mano gyvenime!

Sportas Silvija Saulė Aleknaitė

Kodėl verta sportuoti? Atėjus šaltajam metų laikui, mus aplanko senas draugelis Tinginukas. Su juo kartu sėdime namie, jaukiai leidžiame laiką žiūrėdami filmą ir gerdami arbatą. Net kai norime kažkur išeiti, jis įtikina, kad neverta, juk namuose taip gera ir šilta. Tinginukas vienas iš tų bičiulių, kuris nepasiduoda įtikinėjimais apie gryno oro naudą organizmui ar sporto teigiamą poveikį nuotaikai. Žinau, kad vienam sportuoti nesinori, tad padėsiu Tau įkalbėti draugą prisidėti. Štai kelios priežastys, kurios tikrai suvilios bet ką. Gražus kūnas Sportuodamas kankiniesi avansu už gerą nuotaiką kiekvieną kartą persirenginėjant. Gi taip malonu matyti savo kojų pirštus stovint ar pagaliau užsidėti suknelę, kurią „netyčia“ nusipirkai, nors ji ir buvo per maža. Svarbiausia, kad pastebėjus kūno pokyčius, noras ir motyvacija dirbti dar labiau padidėja. Norisi nustebinti ne tik save, bet ir kitus. O mintis, kad gali kažkam tapti pavyzdžiu, net sunkiausią dieną veja į sporto salę. Nauji žmonės Garantuota nauja linksma kompanija, su kuria galėsite ir į kiną nueiti, ir į kalnus kopti. Plečiasi bendraminčių ratas, gyvenime sutinkate žmonių, kurie palaiko ir įkvepia tobulėti, mat sportuojant nuolat aplink tvyro sveika konkurencija, kuri priverčia pasitemti ir siekti vis didesnio meistriškumo. Be to, mintis „o ką pagalvotų treneris,

jei dabar mane pamatytų?“ apsaugo nuo neapgalvotų ir kvailų sprendimų. Stiprėja charakteris Sportuojant neišvengiamai ugdoma valia, atkaklumas ir užsispyrimas. Šios savybės padeda lengviau susidoroti su įvairiais gyvenimo sunkumais. Dažniausiai treniruotėse tenka kęsti skausmą ir nepatogumus, bet skųstis nėra prasmės, nes aiškiai suvoki, kad tik per kančias į žvaigždes. Pradėjus taikyti šį suvokimą kasdienėje veikloje, dingsta būtinybė reikšti nepasitenkinimą, vietoj to, energiją investuoji į situacijos keitimą tinkama linkme. Turi ką veikti Nuobodžius vakarus prie knygų (o iš tikrųjų prie veidaknygės) gali pamiršti, jei pradėsi sportuoti. Nebereikės ir atidėlioti, nes tiesiog nebus kada. Prasidėjus darbų maratonui, sportas padeda lavinti ir laiko

planavimo įgūdžius, o derinant mėgstamas veiklas išvengiama rutinos, todėl padaroma daugiau ir kokybiškiau. Gali legaliai nešioti treningus Turint omeny, kokie jie gražūs ir patogūs, tai tikrai puiki paskata pradėti sportuoti. Galėsi jais pasipuošęs žygiuoti į treniruotes, be baimės būti palaikytu eiliniu marozu. Yra kažkoks subtilus skirtumas (gal kvapas ar milžiniška kuprinė?) ir žmonės jį jaučia. Gali daugiau valgyti Sklinda gandai, kad pradėjus sportuoti, reikia laikytis dietos. Tai tiesa, jeigu to nori. Dietų dažniausiai griebiamasi norint numesti daugiau svorio arba pasiekti kuo geresnių rezultatų (pvz. patekti į tam tikrą svorio kategoriją). Dietos – tik pagalbinė priemonė, o ne būtinybė. Visgi sportuojant mityba pasikeičia. Prisivalgius prieš

treniruotę vėliau būna bloga ir ima miegas, todėl rizikuoti neverta. Artėjant varžyboms taip pat sumažini maisto kiekį. Užtat gali be sąžinės graužaties valgyti daugiau ir įvairiau, nes visas papildomas kalorijas tiesiog išsportuosi. Kuo daugiau kalorijų ištaškei, tuo daugiau jų gali suvartoti. Paprasta kaip du kart du. (Panelės, atsimenate tą posakį „valgau, kiek noriu ir nestorėju“? Štai, ką jis iš tikrųjų reiškia.)

papildoma lėkštė paragauti sėkmės skonio. O juk apetitas kyla bevalgant.

Auga pasitikėjimas savimi Matant progresą, pradedi tikėti savo jėgomis. Galbūt diena iš dienos vargstant rezultato nematai, bet kai pasižiūri atgal, nuo ko pradėjai, supranti, kiek daug pasiekei. Tas suvokimas taip sustiprina savivertę, kad pamiršti, ką reiškia drovumas ar žodelis „negaliu“.

Mažėja baimių Baimė, kurią jauti eidamas į egzaminą, neprilygsta jauduliui prieš maratono startą. O nejaukumas prieš užkalbinant patinkantį žmogų sunkiai gali būti lyginamas su susidūrimu akis į akį su stipriausiu priešininku. Pamatęs, kiek daug gali įveikti, nejučia tampi drąsesnis nei kada būtum galėjęs pagalvoti.

Iškyla nauji tikslai Elementaru, kad pradėjus naują veiklą, iškyla ir su ja susiję tikslai. Jų siekimas paįvairina gyvenimą, o sėkmė įkvepia ir motyvuoja daugiau dirbti ir prie kitų gyvenimo sričių. Galima sakyti, kad sportas yra

Prablaško mintis Treniruotėse visi dienos vargai ir bėdos yra tiesiog nustumiami į šoną, nes reikia susikaupti ties tuo, ką darai čia ir dabar. Pažvelgus į problemą po kiek laiko, ji atrodo daug paprastesnė, o sprendimas ateina savaime.

Sportuodamas žmogus tobulėja įvairiapusiškai, darosi vis įdomesnis ir patrauklesnis sau bei kitiems. Šauniausia tai, kad kiekvienas ras tai, kas jam tinka ir patinka labiausiai, nes sporto šakų pasirinkimas

dabar yra tiesiog milžiniškas. Studentams pasisekė dar labiau, nes kone kiekvienas universitetas turi savo sporto centrą, o jei nesinori eiti ten, užtenka paminėti savo statusą, kad sulauktum nuolaidų. Kai sudarytos tokios puikios sąlygos, belieka tik kalbinti draugą ir žygiuoti į treniruotę. P.S. Vieniems sportas tiesiog laisvalaikio praleidimas, kitiems – gyvenimo būdas. Ir visai nesvarbu, kurioje kategorijoje esi tu, svarbiausia, kad judėjimas teiktų malonumą. Taip, kartais būna tikrai labai sunku, bet tai dar nereiškia, kad laikas viską mesti. Juk jei nepavyksta atidaryti saldainio iš pirmo karto, negalvoji, kad esi kažkoks ištižėlis, kuriam nelemta valgyti saldumynų. Tiesiog lupi tą popierių lauk iš visų jėgų, kol pagaliau pajauti pastangų rezultatą – saldų triumfo skonį. Visgi dažnai saldainis rankoje suteikia daugiau džiaugsmo nei saldainis pilve. Taigi mėgaukitės procesu, o rezultatai ateis savaime.

Info skiepas

VDU SA: pasiimk iš mūsų, ką gali Tarsi šiandien pamenu tą džiaugsmingą akirmiką - kai įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, sulaukiau skambučio, kuris pranešė, jog patekau į Studentų atstovybės organizuojamą Fux‘ų stovyklą. Po šios stovyklos neabejodama tapau jos dalimi. Ką davė keletas praleistų metų Studentų atstovybėje? Ogi būtent apie tai ir ketinu pasidalinti su jumis. Tik pagrįsti žodžiams „pasiimk iš VDU SA, ką gali“ dar pridėsiu kelių buvusių narių, šiuo metu sėkmingai įmonėse dirbančių asmenų, nuomones. Universitetiniai metai – tai savęs konkrečioje srityje tobulinimo laikas. Tačiau kartais atsitinka taip, kad pasirinkta specialybė netenkina įsivaizduotų lūkesčių, kas nutiko ir man. Šiuo atveju nusprendžiau ieškoti kitų alternatyvų – pasiėmiau marketingo vadybos gretutines studijas. Deja, to neužteko. Išsivystęs nepilnavertiškumo kompleksas dėl gaunamos teorijos be tikros praktikos nekėlė didelio pasitenkinimo, todėl Studentų atstovybė pasirodė tinkama vieta, kurioje galėčiau pritaikyti įgytas žinias. Tapau eiline VDU SA kultūros komiteto nare. Toks statusas itin parankus, nes visi naujokai tapo mokiniais, kuriems buvo suteikiama teisė ne tik semtis patirties iš vyresniųjų, bet ir galimybė inicijuoti naujus projektus ar koreguoti tradicinių renginių koncepcijas, o kiek vėliau ir prisidėti prie vis didesnių iniciatyvų ar jų paruošimo. Pirmoji mano užduotis buvo jau tradicija tapęs renginys „Aš, alus ir dėstytojas“. Teko pačiai pasirūpinti viskuo - nuo vietos, laiko, dėstytojo, aparatūros iki vizualinio pristatymo ir jo platinimo. Vėliau man teko garbė šią neoficialią paskaitą suorganizuoti dar penkis kartus, kol renginį nusprendžiau perduoti į kitų naujokų rankas. Tokiu būdu daugiau įgavau tuometinės kultūros koordinatorės pasitikėjimo dėl mano atsakingumo – man buvo perleistos žymiai sudėtingesnės užduotys. Žengdama žingsnį po žingsnio,

įgavau stiprių organizacinių gebėjimų, išmokau dirbti komandoje, ją formuoti, paisyti kitų narių nuomonę, ieškoti kompromiso ir daugybę kitų darbo elgsenos normų, kurias taikau šiuo metu savo praktikoje. Būtent pirmojo mano gauto VDU SA renginio darbų aplankas atnešė man vietą reklamos agentūroje. Keturi plakatai, kuriuos pateikiau eidama į darbo pokalbį, sužavėjo darbdavį. Žinoma, VDU SA užsiaugintas pasitikėjimas savimi taip pat prisidėjo prie gautos pozicijos. Užtikrintas „Aš, alus ir dėstyotojas“ renginio plakatų idėjos pristatymas sužavėjo dabartinį mano direktorių, kuris dar pokalbiui nepasibaigus pareiškė, kad aš priimta. Sėkmė? Nemanau. Greičiausiai tai turimo bagažo tinkamas pritaikymas reikiamu metu. Šiuo metu įmonėje oficialiai esu reklamos projektų vadovė, kurios pareigos yra bendravimas su klientais, tekstų ir pradinių vizualizacijų kūrimas, darbų paskirstymas likusiai kolekyvo daliai ir t.t. Dviejų metų patirtis VDU SA leido daug suprasti šiuolaikiniame verslo pasaulyje naudojamų technikų ir metodų bendradarbiaujant tarpusavyje su užsakovais ar komandos nariais. Taip pat išugdė didesnį pasitikėjimą savimi ir kitais, leido lengviau integruotis naujoje aplinkoje. Neteigiu, kad SA išmokė visko, bet patvirtinu, kad tai buvo gera pradžia toliau siekiant savo užsibrėžtų tikslų darbo rinkoje. Trejus metus buvusios kultūros komiteto koordinatorės Neringos Kirijenkaitės, dabartinės pardavimų grupės vadovės įmonėje „Transcom“, manymu: „Savanorystė VDU SA kiekvienam jos nariui ateityje gali atnešti puikią darbo pociziją.“ Būtent taip atsitiko ir jai. Mergina yra buvusi kultūros komiteto koordinatorė, kuri buvo atsakinga už akademinių ir pramoginių renginių organizavimą universiteto ir Kauno miesto mastu. Per tris savanorystės metus Neringa daug ko išmo-

ko. Ji drąsiai gali pasigirti įgytomis kompetencijomis – renginių ir kultūrinės veiklos organizavimu, darbo organizacijoje kultūra, laiko planavimu, personalo (komandos) valdymu, mokymų ir paskaitų vedimu, projektinės veiklos vykdymu ir rašymu. Neringos nuomone, dirbdama VDU SA išmoko darbo aplinkos kultūros, taip pat pasitikėjimo savimi planuojant darbus. Šiuo metu mergina iš savanorystės laikų dabartinėje darbo pozicijoje gali pritaikyti visas iki tol išvardintas kompetencijas, kurios, pasak Neringos, išties yra vertinamos „Transcom“ įmonėje. Jos manymu, darbdaviai labiausiai merginoje brangina gebėjimą planuoti, valdyti komandą, mąstyti strategiškai. Puikus viso to įrodymas yra po 5 mėnesių darbo įmonėje gautas paaukštinimas su pinigine algos premija. Neringai praktika VDU SA suteikė papildomą profilį šalia studijų disciplinos ir praplėtė jos galimybes kandidatuojant į esamą darbo poziciją. Kitas buvęs narys – Paulius Melkūnas. Vaikinui teko garbė būti vienu iš Projektų ir Tarptautinių ryšių bei Žmogiškųjų išteklių komitetų nariu. Paulius palaikė aktyvaus organizacijos atstovo vardą. Žmogiškųjų išteklių komitete jis stengėsi vykdyti kuo daugiau gaunamų užduočių, nebijojo reikšti ir įgyvendinti savo idėjas. Kiek vėliau vaikinui buvo leista pavaduoti šio komiteto koordinatorius, šiems negalėjus atlikti savo darbų. Jo manymu, praktika atstovybėje pagerino vadovavimo komandai įgūdžius ir darbo joje gebėjimus. Šiuo metu vaikinas dirba reklamos vadybininku agentūroje „La Propaganda“. Pauliaus nuomone, dar VDU SA laikais pagilintas žinias tenka taikyti ir dabartinėje darbo aplinkoje. Labiausiai jis akcentavo darbo komandoje bei užduočių pasidalijimo įgūdžius joje. Nepaisant to, Pauliui susidarė įspūdis, kad darbdaviai ne itin vertina veiklą Studentų atstovybėje. Pasak jų, tai yra labiau darbo

imitavimas nei realių užduočių, kurios turėtų kažkiek teigiamos įtakos studentams, atlikimas, todėl praktika šioje organizacijoje nėra laikoma dideliu pasiekimu. Panašu, kad pats Paulius vertina kitą VDU SA savanorystės metu įgautą naudą. Vaikinas džiaugiasi, kad dviejų metų bėgyje jam tapo lengviau bendrauti su pirmą kartą matomais žmonėmis, taip pat greičiau prisitaikyti prie įvairių momentinių atsitiktinių situacijų. Apibendrinus Pauliaus žodžius yra aišku, kad visgi praktika šioje organizacijoje

jam asocijuojasi su vieta, kur studentas gali rasti ratą draugų ir taip greičiau adaptuotis naujoje akademinėje aplinkoje, kurioje gali nuveikti kažką vardan savo ir kitų gerovės. Jo nuomone, ši patirtis yra tikslinga tiems, kas nori turėti gerų prisiminimų iš studijavimo laikų, kurie sieja savo gyvenimą su akademine visuomenine ar švietimo veiklomis. Jis teigia, jog tokiu atveju: „<...> per laiką, praleistą Studentų atstovybėje, galima užmegzti keletą labai svarbių kontaktų ir taip galbūt lengviau pasiekti norimą tikslą.“

VDU SA yra erdvė, kurioje kiekvienas mūsų gali rasti kažką teigiamo, prasmingo ar naudingo. Panašu, kad studentas yra pajėgus pasiimti iš veiklos tiek, kiek jam pačiam tai yra svarbu. VDU SA narys – suaugęs, už save atsakingas asmuo, kuris veikia ne tik dėl studentų gerovės, atstovaudamas jų interesus, bet ir už tai susirenka sau bagažą, kuris ateityje gali būti neatsiejama darbo, hobio ar jo pačio dalis.

Informacija apie nuolaidas VDU bendruomenės nariams Kauno šokio teatras “AURA“ kviečia kartu švęsti vieną didžiausių šokio renginių Lietuvoje – Tarptautinį šokio festivalį AURA’24. Visiems VDU bendruomenės nariams taikoma 50 proc. nuolaida (vienam bilietui) į

visus VDU didžiojoje salėje vyksiančius festivalio renginius spalio 8-12 d. Bilietus galite įsigyti Kauno šokio teatre “AURA“ , M. Daukšos g. 30 A, Kaunas.

Festivalio programa: www.dancefestival.lt Daugiau informacijos: info@aura.lt, +370 37 202062.

Renginių kalendorius Spalio 9 d. 16:00 „Praktika ir karjera“ ( VDU Mažoji salė) Spalio 9 d. 19:00 Kauno šokio teatras Aura ir Artscenico „Gyvenimo aprašai“ (Lietuva, Vokietija) ( VDU Didžioji salė) Spalio 10d. 19:00 Anat Grigorio „Ponas šaunusis“ (Izraelis) (VDU Didžioji salė) Spalio 11 d. 19:30 Meksikos vakaras. Amplio Espectro „Šiukšlė“. Delfos šokio trupė „Šviesos ištraukos“. Moving Borders „Nosotros“ (VDU Didžioji salė) Spalio 12d. 19:00 Pietų Korėjos šokio vakaras. Yoo Ra Jung „Pagarba“. Jae Seung Kim „Džentelmenas“. Roh šokio projektas „Magiškas akis“. (VDU Didžioji salė) Spalio 20d. Kraujo donorystės akcija IF ir GMF Spalio 21d. 19:00 „Aš, alus ir dėstytojas“ su R. Rudoku Spalio 30d. Tarptautinė mokslinė konferencija „Dešimtmetis po NATO ir ES plėtros: iššūkiai ir perspektyvos“ (Vytauto Didžiojo universitetas) Spalio 31d. VDU IFO ir AJMD „Modusas” organizuojamas Helovynas (VDU botanikos sodas)

Subalansuotas fux‘as 2014 Rugsėjo 6-7 bei 13-14 dienomis daugiau nei pusketvirto šimto Vytauto Didžiojo universiteto pirmakursių turėjo galimybę praleisti nepamirštamą savaitgalį VDU Studentų atstovybės (toliau VDU SA) organizuotoje stovykloje „Subalansuotas fux‘as 2014“. Kaip ir buvo žadėta, šie savaitgaliai ilgam išliks pirmakursių atmintyje. Stovykla – būdas susipažinti ir pasisemti naujos patirties Skirtingai nei kitų universitetų pirmakursių stovyklose, organizatorių tikslas nebuvo pasijuokti ar pažeminti „fuksus“. Savaitgaliai buvo skirti supažindinti naujai „iškeptus“ studentus su universiteto vertybėmis, studentišku gyvenimu, suteikti galimybę pabendrauti su aukštesniųjų kursų studentais bei geriau pažinti vieniems kitus, kad universiteto koridoriuose galėtų jaustis lyg namuose ir matyti pažįstamus veidus, primenančius turiningai praleistą savaitgalį. Nuo šių metų stovykla prieinama ir negalią turintiems studentams Išskirtine stovyklą padaro ir tai, kad šiais metais tiek pati stovyklavietė, tiek programa kiek įmanoma labiau yra pritaikyta neįgalių studentų poreikiams, kurių šiame universitete mokosi daugiausiai (lyginant su kitomis aukštosiomis mokyklomis). „Stengiantis integruoti negalią turinčius studentus, teko kruopščiai apmąstyti, kaip stovyklos programą padaryti kuo priimtinesnę bei įvairesnę, tačiau kartu nereikalaujančią didelio fizinio

pajėgumo“,– patirtimi dalinasi VDU SA viceprezidentė Lina. Mėginta pasitelkti įvairius komandinius bei pasitikėjimo žaidimus ir diskusijas. Pasak VDU SA nario Martyno, turinčio regėjimo bei judėjimo negalias: „Tai puiki proga įsilieti į kolektyvą, susipažinti su būsimais kursiokais ir ne tik, o didžiausias pliusas – smagiai praleistas laikas. Labai džiaugiuosi Studentų atstovybe, kad ji ryžosi šiam žingsniui bei tikiuosi, kad ir toliau viskas eis tik geryn.“ Ši naujovė yra puikus iššūkis ne tik neįgaliesiems ar vadovais buvusiems VDU SA nariams, tačiau visiems dalyvavusiems, kadangi įvairių užsiėmimų metu grupelėse buvo diskutuojama apie toleranciją, noriai dalinamasi patirtimi bei pabrėžiama, kad visi esame lygūs. Dėl šių priežasčių, sutikus universitete ar kitoje aplinkoje žmogų su negalia, nekils klausimų, kaip elgtis. „Yra svarbu išaiškinti, kad asmenys su negalia nėra išskirtiniai, jiems reikia to paties, ko ir visiems kitiems“,– kaip teigia VDU SA prezidentas Justinas Petkus. „Subalansuotas fux‘as“ šiemet tapo Hogvartso magijos mokykla Visa stovyklos programa buvo paremta motyvais iš filmų apie Harį Poterį. Pradedant išvykimu iš 9 ¾ perono bei atvykimo į Hogvartsą. O kaip gi garsioji magų mokykla be paskirstymo į koledžus kepurės, direktoriaus Dumbuldoro, burtų, ateities spėjimo, transfiguracijos bei kitų pamokų, kuriomis buvo apipinta visa simuliacija, vykusį šeštadienį

popiet. Jos metu pirmakursiai mokėsi apie universiteto istoriją, kaip atpažinti įvairius augalus, pasitikėti vieni kitais statant keisčiausias figūras, dirbti kaip komanda ieškant paskirtų daiktų bei atlikti kitas užduotis. Simuliaciją vainikavo VDU SA jau pamėgtas kvidičo žaidimas, sukėlęs pačias linksmiausias emocijas tiek žaidusiems, tiek palaikiusiems už aikštelės ribų. Taip pat stovyklos metu „fuksai“ turėjo galimybę pabendrauti su VDU rektoriumi Zigmu Lydeka, Studentų atstovybės alumni, Studentų reikalų tarnyba, Verslo ir praktikų centro atstovais, svečiais iš Lietuvos studentų sąjungos. Paskaitas pirmakursiams vedė VDU prof. Jonas Ruškus, Lietuvos atstovas Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių komitete, bei Gintaras Steponavičius, buvęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras, seimo narys bei Lietuvos šaulių sąjungos narys. Prisiminimai visam gyvenimui Paklausus pirmakursių apie savaitgalį visi sutartinai šypsosi. Visiems įsiminė žaidimai grupelėse, vyresniųjų pasakojimai apie universitetą bei asmenines patirtis, simuliacija, vakarinis atstovybės narių pasirodymas bei dainos prie laužo, suvienijusios visus stovyklos dalyvius. Kiekvienas išvyko pasisėmęs vis kitokių potyrių ir žinių. Tačiau be viso to „fuksai“ dar ilgai prisimins vardą „Laurenciją“, šūkį „Sveiks tamsta!“, o savaitgalį drauge praleidusius žmones nuo šiol galės vadinti draugais.

Gyvenu, kad valgyčiau

Gabrielė Stasiūnaitė

Itališka užkandėlė Brusketa Niekam ne paslaptis, jog italų virtuvė yra gerai žinoma visame pasaulyje. Tokius itališkus patiekus kaip picą, makaronus, spagečius ar lazaniją žino visi iki vieno. Italams pasisekė – tinkamos klimato sąlygos ir gausus sveiko maisto pasirinkimas jų virtuvę pavertė garsią visame pasaulyje. Aš pati dievinu italų virtuvę ir stengiuosi perprasti itališko maisto gaminimo subtilybes. Brusketa yra vienas populiarausių itališkų užkandžių. Šį brusketos receptą patobulinau pati. Visada kai laukiu svečių stengiuosi paruošti brusketą, nes tai lengvai paruošiamas ir skanus užkandis. Ši nesunkiai pagaminama užkandėlė yra puiki išeitis, visiems skubantiems ir daug laiko virtuvėje nemėgstantiems praleisti žmonėms, receptas prapastas, bet skoniu tikrai nenusivilsite. Reikės: • Itališkos duonelės Ciabatta (jei jos neturit tik pracūziškas batonas arba paprasta batonas) • 5-6 vidutinio dydžio pomidorų • 1 didelės paprikos • Porų • Alyvuogių aliejaus • Prieskonių (druskos, pipirų, baziliko) • Sūrio pagal skonį

Pirmiausiai nuplaukyti ir nedideliais kubeliais supjaustykite pomidorus ir paprikas. Viską suberkite į dubenį, jei pomidorai minkšti ir sultingi dalį minkštimo išimkite. Supjaustykite porus juostelėmis ir sudėkite į indą kartu su pomidorais ir paprika. Į dubenį su daržovėmis įpilkite 2-3 šaukštus aliejaus, įdėkite prieskonių pagal skonį ir gerai išmaišykite. Duonelę supjaustykite nedidelėmis riekėmis (3-4cm storio) ir

dėkite į skardą padengta folija. Ant duonelės sudėkite daržovių masę, tolygiai ją paskirstykite. Jei norite galite uždėti sūrio. Įkaitinkite orkaitę iki 180C ir kepkite 10-15 minučių. Skanaus!

Stebiesi, jog televizija nieko gero neberodo ir nebesudomina? Galvoje dūzgia idėjų spiečius, bet randi kur pasireikšti? Mes žinome, kur patalpinti Tavo idėjas! Ar esi iš tų, kurie visuomet siekia pirmi sužinoti naujienas ir pranešti jas kitiems? Esi komunikabilus ir nuolat ieškai įdomių žmonių, apie kuriuos galėtum paskleisti žinią kitiems? O gal tiesiog trokšti įgyti žurnalistinės patirties? Fotografuoji? Rašai blog‘ą? Turi savo nuomonę kiekvienoje srityje ir nori ja pasidalinti? O gal skaitai tiek daug knygų, kad turi ką rekomenduoti metams į priekį? Domiesi reklama ar maketavimu? O gal Tavo aistra kelionės ir savanorystė? Turi ką papasakoti, žinai, kaip sudominti ir trokšti kuo greičiau pasidalinti? Laikraštuko „Studis“ komanda jau laukia Tavęs! Čia tikrai atsiras vietos ir Tavo mintims bei idėjoms. Norėdamas prisijungti prie „Studžio“ komandos rašyk mums studis@sa.vdu.lt arba susisiek su redaktore telefonu +37064466956. Iki pasimatymo!

Sudoku:

Mūsų draugai: