na
pš yt ė
Sl a
is Kl ik
ro l
Ka
lė
Do vi
ot ra uk a:
nu
St ep šy tė
us tin
Au g a tė
iše ika i
M
na s:
Di za i
Ko nt ak ro Vy ta be r. r i: rta ed a . g +3 m re kt 70 ai me or 64 l.co ika ė: 46 m it@ 69 56
a
na sŠ va rc as
lin
Ev e
M ar ty
Vi rš el io
ė
ku t
ip
ėČ
Sa ul
i:
ia
to r
ed ak
lb os r
Ka
a
in
Pa ul ė
Rū gy t
da
on
Sm
ai ly tė
na itė
ėS ta siū
iel
Ra im
Ga br
di
Ju ta rk
Ju ai tė
ėn
na sP
Jo
et
ro n
is
:
Vy r. re da kt or ė:
Fo to gr af ai
Komanda
Redaktorės žodis
Baigėsi ilgosios atostogos – vienus jos džiugino miegu iki vėlyvų pietų, plaukimu pasroviui ir užmarštimi, kuri dabar valanda ar kuri savaitės diena. Atostogos leido užsidaryti namuose, ilsėtis ir nieko neveikti bei teisintis vieninteliu teisingu pasiteisinimu žiemą – šaltis. Kitus poilsio laikotarpis išvargino – nieko neveikti irgi yra darbas. Tretiems sausio mėnuo buvo puikus startas pradėti paskutinį semestrą universitete graužiant knygas ir pradedant rašyti bakalauro diplominį darbą. Dar vieni atostogavo svetur, keliavo, kas šildėsi saulėtuose kraštuose, kas slidinėjo Alpėse. O mes stengiamės būti tomis akimis, kurios žvelgia į kiekvieną iš Jūsų. Žvalgėmės aplink šventiniu laikotarpiu, stebėjome Jus atostogų metu, o dabar prasidėjus naujam mokslo metų etapui – pavasario semestrui, bandome pasiūlyti kažką, kas Jums patiktų. Kodėl? Nes mums rūpi kas vyksta aplink. Ir norisi suteikti Jums šilumos žodžiais šį šaltą vasarį, priminti jog artėja vasara, o iki jos liko nei daug, nei mažai – truputis daugiau nei šimtas dienų. Stebėsime mes Jus visą ateinantį laikotarpį: kokie vėjai Jus nublokš, kur kokie sunkumai ištiks ar kur laimė prapliups. Juk nežinai, ar kitame numeryje nerasi dailiai išdėliotų žodžių apie save! O dabar mes šlifuojame tekstus, o Jūs dailinkit savo asmenybę, didinkit poreikius, tobulėkit, nešvaistykit laiko veltui. Šypsokitės, mylėkit, skaitykit! Su linkėjimais, redaktorė Roberta
Įkvėpimas Gabrielė Stasiūnaitė
Ispaniškos dvasios palytėta Staiga atšalęs oras, pirmosios ilgai lauktos snaigės ir šaltukas verčiantis slėpti nosį po šiltu šaliku - visa tai atnešė atėjusi šalta žiema. Net didžiausi optimistai priversti suraukti kaktą ir kartais, dėl vėluojančio troleibuso ar slidaus ledo prarasti gerą nuotaiką. Šį mėnesį leidausi į paieškas rasti žmogų, kuriam šaltis ir žiemos išdaigos nesugadina nuotaikos, ieškojau nuolatos besišypsančio, gerą nuotaiką dalinančio ir visada užsidegusio optimisto, manau, tokį radau. Pristatau šiltą, besišypsančią ir nuoširdžią – Vigiliją Ziūraitę, Vytauto Didžiojo universiteto ketvirto kurso sociologijos ir antropologijos studentę. Vigilija, sakyk, ar visada buvai tokia energinga, užsidegusi ir besišypsanti? Taip, paprasčiausiai negaliu nustygti vietoje. Man puikiai sekasi, todėl nenuostabu, kad šypsena yra nuolatinė mano palydovė. Dar vaikystėje susižavėjai ispanų kalba, ar tada jautei, kad šią kalbą pamilsi ir ji taps tavo gyvenimo dalis? Nesigėdiju prisipažinti, kad ispanų kalba susižavėjau žiūrėdama meksikietiškas telenoveles. Būtent dėl to jas ir žiūrėjau, kad galėčiau klausytis kalbos, išmokti naujų žodžių. Nuo pat mažumės mano didžiausia svajonė buvo išmokti ispanų kalbą. Pasirinkai sociologijos ir antropologijos studijas, kodėl? Ar tai buvo atsitiktinis sprendimas? Visų pirma mane sužavėjo VDU kaip universitetas, tuomet pradėjau ieškoti tinkamos studijų programos. Tai buvo gerai apgalvotas sprendimas, o kartu ir svajonės išsipildymas. Sociologiją pasirinkau todėl, kad šios studijos yra labai spalvingos, kupinos to, kuo mes gyvenime, iš tiesų, labai žemiškos, artimos. Žmonių elgesio studijavimas, priverčia pažvelgti giliau ir į save. Nuo tada, kai pradėjau šias studijas, tapau žymiai tolerantiškesnė, išmokau priimti skirtingos kultūros žmones, į kiekvieną žmonių išskirtinumą pradėjau pažvelgti kaip į unikalų, tačiau neblogesnį ar prastesnį. Studijuodama universitete neapleidai ispanų kalbos, kas tave skatino ir toliau mokytis šios kalbos? Ispanų kalba man – pati gražiausia. Tiesiog žaviuosi šios kalbos skambesiu, išsireiški-
4
mų ir posakių gausa. Ši kalba tiek perspektyvi, tiek ir naudinga, juk ispanų kalba yra viena iš labiausiai pasaulyje paplitusių kalbų. Taip pat esu įsitikinusi, kad neįmanoma gerai išmokti užsienio kalbos, jeigu nesidomi tos šalies kultūra. Na, o mane žavi viso ispanakalbio pasaulio kultūra. Studijų metais buvai išvykusi mokytis į Ispaniją pagal Erasmus mainų programą, kodėl pasirinkai šitą šalį? Dar prieš studijuodama VDU žinojau, jog galėsiu išvykti studijuoti į Ispaniją. Kai pirmame kurse, vos apšilusi kojas universitete, pildžiau atrankos anketą, nesuabejojau nei sekundei, tvirtai žinojau, kad noriu mokytis Ispanijoje. Vienintelis universitetas, kurį galėjau pasirinkti, man atrodė kaip pati tikriausia mokslo ir pramogų oazė ir tai tik skatino mano norą ten nuvykti. Svetima kultūra, kitokie papročiai ir tradicijos, ar tai tavęs neišgąsdino? Kas labiausiai nustebino Ispanijoje? Vienas įsimintiniausių dalykų nutikusių ten? Apie ispaniškas tradicijas jau daug žinojau, domėjausi tuo. Kadangi žaviuosi šia kultūra, tai ir išsigąsti nebuvo ko, labai greitai pati perėmiau dalį ispaniškų įpročių. Džiugino ispanų draugiškumas, net nepažįstami žmonės gatvėje sveikindavosi ir šypsodavosi, malonūs buvo ir bendramoksliai. Žinoma nuostabą kėlė amžinas ispanų vėlavimas (net dėstytojai vėluodavo!), nesibaigiančios fiestos ir tas faktas, kad niekas iš vietinių nemokėjo anglų kalbos. Sunku buvo priprasti prie ispaniško grafiko: siesta nuo 13 iki 17 val., kuomet darbo dienomis uždaromos visos parduotuvės, ankstyvi pietūs ir labai vėlyva vakarienė bei ėjimas pasilinksminti saulei patekant, nes geriausi klubai atidaromi tik apie 4 val. nakties. Juokinga buvo, kai pirmą kartą išėjau apsipirkti sekmadienį, nes visos parduotuvės buvo uždarytos, ispanai iš tikrųjų šią dieną ilsisi. Netrūko ir kurioziškų situacijų, ypač gerai nemokant ispanų kalbos. Todėl įsimintiniausia būtent ir yra ta akimirka, kai pajutau, kad pagaliau laisvai kalbu ispaniškai. Teko perlipti nemažą kalbos barjerą,
atsikratyti baimės suklysti, o tam daug padėjo ispanų atvirumas, paprastumas ir supratingumas. Nė karto nesulaukiau pasišaipymų dėl savo netaisyklingos kalbos, kaip tik – padrąsinimų ir palaikymo. Mokeisi Alikantės universitete, kuo šis universitetas skiriasi nuo VDU? Ar nebuvo sunku mokytis kartu su ispanais? Kas labiausiai nustebino? Alikantės universitete mokosi trigubai daugiau studentų negu VDU ir jis turi didžiulę teritoriją (angl. campus), kurioje galima rasti ne tik fakultetus, bibliotekas, auditorijas, bet ir prekybos centrą, daugybę fontanų, apelsinmedžių bei daug žalių pievelių, ant kurių, palmių pavėsyje, studentai gali mokytis. Čia radau tai, ko labiausiai pasigendu mūsų universitete – visą parą dirbančios bibliotekos ir visiškos tylos joje. Nors VDU stropiai mokiausi ispanų kalbą, visgi studijas Alikantės universitete, kurios vyko ispanų kalba, vadinu vienu didžiausių iššūkių savo gyvenime. Visas paskaitas lankiau kartu su ispanais, dėstytojai manęs niekaip neišskyrė: namų darbus, prezentacijas, testus ir egzaminus aš rašiau tokius pat kaip ir vietiniai studentai, be jokių nuolaidų. Skaityti mokslinį sociologijos straipsnį lietuvių kalba gali būti nelengva, tad įsivaizduokite kaip aš juos skaičiau ispaniškai... Daug padėjo „Google“ vertėjas ir užsispyrimas. Kalbant apie studijas, labiausiai glumino vertinimo sistema. Jeigu mes Lietuvoje po egzamino draugo klausiame apie gautą pažymį, tai ispanai vieni kitų klausia „ar išlaikei?“. Būtent tokia aukštojo mokslo filosofija Ispanijoje – išlaikei, vadinasi valio! 7-netas laikomas labai aukštu pažymiu, o 10 beveik neegzistuoja. Grįžusi iš Ispanijos nusprendei tapti ESN (Erasmus Student Network) mentore, kas paskatino tave tai padaryti? Nusprendžiau tapti mentore, kad padėčiau į VDU atvykstantiems užsienio studentams. Kadangi pati studijavau užsienyje, puikiai suprantu visas jiems kylančias problemas. Stengiuosi ne tik padėti, bet ir būti drauge, kartais net pečiu ant kurio ga-
lima išsiverkti. Šiuo metu man jau yra tekę globoti 10 studentų iš Ispanijos, Kipro, Indijos ir Kazachstano. Taip pat teko prisidėti organizuojant įvairias socialines veiklas kartu su užsienio studentais, lydėti juos į ekskursijas ir pan. Ne paslaptis, kad esi Migelio de Cervanteso klubo prezidentė, kaip suderini studijas ir vadovavimą šiam klubui? Mėgstu sakyti, kad klubo prezidente esu 24 valandas per parą, tiesiog mintyse visada sukasi klubo veiklos, būsimi renginiai, projektai, komandos nariai. Šiai veiklai iš tiesų skiriu ne tik labai daug laiko, bet ir dalį širdies. Maksimalizmas, užsispyrimas ir noras nuveikti kuo daugiau verčia būti reiklia klubo nariams ir mūsų vykdomoms veikloms, viskas turi būti perfecto! Nenorėčiau vien tik studijuoti, todėl džiaugiuosi, kad turiu tiek daug papildomos veiklos, kuri praturtina mano kasdienybę. Žinoma turiu padėkoti ir supratingiems VDU dėstytojams, nes dažniausiai deadline‘ai yra geriausi mano draugai, pasidaryti užduotis iš anksto pritrūksta laiko. Kuo Miguelio de Cervanteso klubas yra išskirtinis? M. de Cervanteso klubas yra pirmoji Lietuvoje studentiška organizacija, skirianti savo veiklą ispanų kalbos ir kultūros populiarinimui. Šiuo metu mūsų komandą sudaro beveik 100 ispaniškos kultūros gerbėjų. Tai neįtikėtinai energingi, pašėlę ir labai kūrybingi žmonės. Taip pat kiekvienais metais M. de Cervanteso klubui tenka garbė organizuoti ispaniškos kultūros festivalį „Primavera en español“, kuris yra kelias savaites trunkanti, spalvinga, daug žinių apie ispanakalbes šalis suteikianti, pavasario šventė. Džiaugiamės, kad klubas yra mylimas VDU bendruomenės ir turi daug draugų bei gerbėjų, kurių stengiamės neapvilti.
Pernai laimėjai prof. Birutės Ciplijauskaitės vardinę stipendiją ir vėl išvykai į Ispaniją, kas šįkart paskatino Tave keliauti į pamiltą šalį? Yra sakoma, kad kartą paragavęs negali sustoti... Taip ir su apsilankymais Ispanijoje. Po studijų Alikantės universitete gyvenau laukimu kada galėsiu vėl sugrįžti į Ispaniją, aplankyti draugus ir vietas, kurios man tapo antraisiais namais. Šį kartą į saulėtąjį kraštą vykau su aiškiu tikslu – įgyti ispanų kalbos C1 lygio kompetenciją, ko negalėjau padaryti Lietuvoje. Prof. Birutės Ciplijauskaitės vardinė stipendija man suteikė galimybę kelis mėnesius praleisti Ispanijos šiaurėje, Saragosos universiteto vasaros kursuose. Mokytis buvo lengva ir su kiekviena diena vis labiau pasitikėjau savo jėgomis kalbant ispaniškai. Ką veiksi kai baigsi studijas? Kokie Tavo ateities siekiai, tikslai? Ar ispanų kalbai vietos ateityje yra? Baigusi studijas norėčiau... jas tęsti! Man nuoširdžiai patinka mokytis, tad be mokslo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Nors širdis laikosi tvirtai „įsikibusi“ VDU, negali žinoti kur ir kokie vėjai nuneš. Tačiau neabejoju, kad neatitolsiu nuo ispanų kalbos ir plėsiu savo kompetenciją šioje srityje. Norėčiau tapti ne tik ispanų, bet ir viso ispanakalbio pasaulio kultūros specialiste.
Penki įdomūs ir netikėti faktai apie Tave? 1.Nemoku plaukti, bet dievinu vandens atrakcionų parkus. 2.Visiškai viską darau paskutinę akimirką. 3.Esu vegetarė. 4.Šiuo metu mokausi portugalų ir italų kalbas. 5.Turiu tik vienerius džinsus, mano spinta perpildyta suknelėmis. Ko palinkėtum VDU studentui? Svajokite, nes svajonės pildosi! Būkite žingeidūs ir darbštūs, taip pasieksite viską, ko trokštate. Linkėti energijos ir užsidegimo Vigilijai tikrai neverta, nes šių dalykų jai tikrai netrūksta, jei netikėte susipažinkite su ja. Todėl palinkėsim jai stiprybės, sveikatos ir neblėstančio noro siekti, pažinti ir dalintis savo atradimais, sėkmėmis ir svajonėmis.
Kokį beprotiškiausią dalyką esi padariusi gyvenime? Manau, kad tai buvo kelionė su draugais į Briuselį beveik trims dienoms, neturint kur apsistoti naktį. Teko miegoti „McDonalde“, traukinių stotyje, parke ir oro uoste. Šios kelionės įspūdžiai – nepamirštami ir nepakartojami, tokios patirtys sustiprina kiekvieną keliautoją, o kelionės – viena iš didžiausių mano aistrų.
5
Sėkmės istorija Julija Judina
Choreografas Marius Pinigis: „Šeimos į karjerą neiškeisčiau“ Sakoma, kad žmogaus talentas yra įgimtas, tačiau be daugybės darbo ir savęs ieškojimo asmenybė gali likti taip ir neatradusi savo tikrojo pašaukimo. Daugybė žmonių ieško įkvėpimo, tačiau talentingas šiuolaikinių šokių choreografas Marius Pinigis sako, kad įkvėpimu nepasitiki ir savęs ieško keliaudamas po įvairias pasaulio šalis bei bendraudamas su naujais žmonėmis. Pasak jo: „Įkvėpimas gali ir neateiti, o nuolatinis darbas su savimi treniruočių salėje visuomet padeda tobulėti ir pasiekti geriausių rezultatų“. Studijos VDU
6
Marius, paklaustas kodėl pasirinko studijas Vytauto Didžiojo universitete, prisipažįsta, jog visai neplanavo stotį į šį universitetą. Panevėžiečio galvoje tuo metu sukosi mintys apie aktorystę: “Kadangi baigiau teatro mokyklą, mokiausi Juozo Miltinio gimnazijoje, todėl dvylika metų su teatru sėkmingai draugavau ir aš nieko kito nemačiau be aktorystės, galvojau, kad studijuosiu teatrą“. Tačiau, kaip jis pats mano, tėvų padaryta įtaka paskutinę akimirką privertė pakeisti nuomonę ir užpildyti prašymus į kitus universitetus. Ilgą laiką svajojęs apie aktoriaus karjerą, vaikinas įstojo į VDU politikos mokslų specialybę. „Vat kai tau būna 18-19 metų, tu dar nežinai ko nori“, - pasakojo Marius, prisipažindamas, jog klasėje buvo pirmūnas, todėl galėjo rinktis iš gausesnio specialybių rato. „Žinoma, paskui labai džiaugiausi, kad atsidūriau čia, nes VDU man davė tai ką aš turiu dabar, kuo esu ir ką veikiu“. Marius baigė politikos mokslų bakalauro studijas ir tarptautinių santykių specialybės magistrą. Pisipažindamas, jog džiaugiasi tėvų pasirinkimu leisti sūnų į teatro mokyklą, Marius priduria: “ Jeigu būtų galimybė, aš visose mokyklose įvesčiau privalomą meninį ugdymą. Skamba diktatoriškai, bet iš tikrųjų mokykla mane išmokė mąstyti originaliau, plačiau, universitete aš iškart tai pritaikiau. Nors politikos mokslai ir šokis yra du skirtingi dalykai, tačiau menas duoda atvirumą, laisvę, meninį išprusimą. Intelektas susideda ne tik iš žinių, kurias mes gauname“. Politikos mokslai - tai socialinių mokslų sritis. Marių visuomet žavėjo bendravimas su žmonėmis, jam visuomet patikdavo socialiniai mokslai. Žinoma, baigus šias studijas galima tapti politiku, bet Mariaus nuomone, norint keisti kažką visuomenėje, nebūtina tapti politiku: “Aš stengiuosi pilietiškumą, visuomeniškumą perteik-
ti šokyje“. Tačiau politikos „paragavęs“ universitete, vaikinas noriai dalijasi savo žiniomis vesdamas paskaitas studentams. Bendraujant su Mariumi jaučiamas draugiškumas, laisvė bei paprastumas. Iš karto galima suprasti, kad šis žmogus yra atviras visiems. Pasak jo, VDU jam suteikė nevaržomo pasirinkimo galimybę, būtent dėl šių savybių universitetas ir yra garsus – laisvės ir tolerantiškumo. Būtent čia jaunas šokėjas, pajutęs laisvę, supranta, kad nori kažką daryti, kažką kurti ir keisti. „ Niekad universitete nedalyvavau Studentų atstovybės veikloje, nors mane kvietė, norėjo, kad ten būčiau, bet aš pasilikau mene pradėjau šokti „Auroje“. Be to įsteigėme universitete akademinio judesio teatrą. Mano didžioji veikla buvo susijusi su šiuo teatru - tai didžiausias „gyvas“ prisiminimas. Žinoma ir daugybė draugų. Geriausi draugai pasilieka ne iš mokyklos (iš savo patirties galiu pasakyti), bet iš universiteto“,- dalinasi prisiminimais choreografas. Veikla Pagrindinė Mariaus veikla šiuo metu yra Kauno šokio teatre „Aura“. Tai vienintelis municipalinis šio žanro teatras Lietuvoje, tęsiantis ir vystantis Lietuvos šiuolaikinio šokio tradicijas. Taip pat, Marius dirba ir Vytauto Didžiojo universitete. Jis užima akademinio judesio teatro choreografo bei vadovo pareigas. Vaikinas prasitaria, jog nuo vasario mėnesio vėl pradės dėstyti VDU antrakursiams. Kalbant apie jo užsiėmimus, menininkas užsimena: “Planuojame VDU 25-mečio proga pastatyti spektaklį. Taip pat šiuo metu su kolega statome spektaklį apie S.Darių ir S.Girėną, kurį pristatysime per VDU 25-mečio minėjimą“. Kalbant apie nuolatinį darbą Marius džiaugiasi jo privalumais – kelionės į užsienį, bendravimas su naujais žmonėmis, galimybė neužsibūti vienoje vietoje ir visuo-
met judėti į priekį. Lygiai taip pat juda į priekį ir šiuolaikiniai šokiai. Jie kaskart turi kisti, išlikti modernūs ir šiuolaikiški. „Šokant gauni daug geros energijos, šokant poroje su partneriais atsiranda glaudus, draugiskas ryšys“- visa tai džiugina Marių. Be to, jam svarbi sveikata, formos palaikymas, savęs lavinimas ir tobulinimas kiekvieną dieną. Skausmas, fizinis krūvis, nuolatinis darbas – neatsiejama profesionalių šokių dalis. Tačiau Marius „išeiti“ į pensiją greitai nesiruošia – pasak jo, yra teatrų, kuriuose brandūs šokėjai yra labai vertinami. Autoritetas Marius, paklaustas ar turi autoritetą, nedvejojo: “Turiu. Tai Juozas Miltinis. Todėl, kad jis padarė neimanomą - atvažiavo į Panevėžį, dar Sovietiniais laikais, ir sugalvojo įkurti p r o fe s i o nalų teatrą. Jo mokyti vaikai išaugo žymiais Sovietų Sąjungos aktoriais! Jis man nuo pat mažumės patiko. Ir kiti žmonės pastebi, jog Miltinio teatro žmonės yra kitokie. Valentino Masalskio nuomone, jie intelektualūs, manierų išmokę, inteligentiški. Mane žavi J.Miltinio gebėjimas pakeisti žmogų“. Pasirinkimas „Ne, niekada“, - jaunuolis tvirtina, kad nepaliktų savo šeimos dėl karjeros. “Stengiuosi žodį pasiaukoti iš savo žodyno ištrinti, viską galima suderinti. Geriau renkuosi žodį pasirinkti. Buvo toks atvejis – praėjusiais metais mano draugė,dabar jau žmona, nuėjo pas gydytoją ir nelaimei jis nustatė diagnozę – vėžys. Tuo metu keliavau, buvo turas po Lietuvą, važiavome traukiniu. Kai man paskambino ir pranešė šią žinią, aš iškart sėdau į kitą traukinį ir nuvažiavau į Kauną. Tuomet supratau, kad šeima
man yra svarbiausia!“. Marius pasakoja, jog gydytojas merginai ligą diagnozavo klaidingai. Paaiškėjo, kad vėžiu ji nesirgo, tačiau šis įvykis leido suprasti kokie yra šokėjo prioritetai. Ateities planai Marius iš karto pasidalino savo ateities planais ir norais. Jis svajoja, kad Lietuvoje atsirastų vyrų šokio teatras, kadangi šokiuose yra labai mažai vyriškosios lyties atstovų. Jis prisipažįsta, jog nori pritraukti kuo daugiau jaunų vyrų. „Norėčiau būti tikru choreografu, o ne choreografėliu, kaip dabar“, - pasakoja vaikinas. Kalbėdamas apie ilgalaikius ateities darbus, jis užsimena, kad siekia skleisti šiuolaikinį šokį, platinti informaciją ir susidomėjimą šiuo menu: “Noriu, kad kuo daugiau žmonių sužin o t ų apie šiuolaikinį šokį. O universitetas ypač gera „niša“ tam. Pas mus tarp šokėjų yra žmonių, kurie niekad nebuvo šokę ir visko išmoko. Paprastas žmogus atėjęs gali iš savęs „ištraukti“ daug dalykų, norisi atskleisti žmogaus kūrybinį puslapį“. Paklausiau Mariaus, kur jaunas žmogus galėtų jį rasti. Nedvejodamas atsakė, kad norintys prisijungti prie šiuolaikinio šokio arba norintys tiesiog pabendrauti su Mariumi, gali jį rasti Vytauto prospekte 71 (Šiuolaikinių menų katedroje) ir, žinoma, „Aura“ spektakliuose. Palinkėjimas studentui „Universitetas yra galimybė ir erdvė. Linkiu, kad studentas sugebėtų apčiuopti galimybę, surastų sau erdvės ir eksperimentuotų, bandytų ir atrastų, „neužsidarytų“ vien tik su mokslu. Ir be abejo linkiu universitete susirasti labai daug draugų“.
Sporto Džonas Jonas Tumpa
Sportuokime su VDU Atostogos baigėsi, o studentai vėl pamažu pratinasi prie universitetinio gyvenimo. Taip pat daugelis pradeda rūpintis savo figūra ar tiesiog popaskaitine veikla, siekdami iki vasaros įgauti gerą fizinę formą. Taigi skatinu visus išnaudoti Vytauto Didžiojo universiteto erdves ir pasiūlymus bei pasišvęsti sportui. Aš taip pat ne išimtis. Asmeniškai aktyviai sportuoju daugiau nei 15 metų, todėl aktyvi veikla, norint išsilieti ar kažko pasiekti, man yra būtina. Kartais norisi poilsio, tiesiog nieko nedaryti ir miegoti visą dieną, tačiau galų gale jaučiu poreikį išeiti į lauką ir tiesiog pabėgti. Tiesa, pabėgti ne visam, o tam, kad „prapūsčiau“ savo galvą, atsipalaiduočiau nuo visų slegiančių rūpesčių bei bėdų. Nepaisant to, visuomet mėgdavau iššūkius ir niekad nedarydavau kažko tik tam, kad „prastumčiau laiką“. Jeigu Jums trūksta sportinės motyvacijos ar sportinio pykčio, išsikelkite sau kokius nors tikslus su pralaimėjimo galimybe. Tokį tikslą išsikėliau ir aš : su savo geriausiu draugu susiginčijome bei pasiekėme susitarimą – ar kuris nors iki vasaros įgaus geresnę formą, ar bent jau pasieks kardinalių pokyčių (sandorį priėmėme rugsėjo pradžioje). Sąlygos - kas neįgyvendins šio susitarimo tikslų, turės neginčijamą teisę bet kada, be atsako bei per visą gyvenimą duoti „5 slap‘us, kurie išgarsėjo kultiniame amerikiečių seriale – „Kaip Aš Susipažinau Su Jūsų Mama“ („How I Met Your Mother“). Taigi mano tikslas būtų informuoti ir paskatinti studentus ne tik turiningai praleisti laiką ar ieškoti sau tinkančios bei patinkančios
8
sporto veiklos, bet išsikelti tam tikrus tikslus sau ir palaipsniui juos įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, ar siekiate sportuoti tik dėl savęs, ar dėl įvairių tikslų, viskas priklausys tik nuo Jūsų pasiryžimo, aktyvumo bei įdėtų pastangų norint atrasti kažką naujo ir pasitikrinti savo galimybes. VDU sporto centre siūlomos šios sporto šakos : KREPŠINIS Turbūt niekam ne paslaptis, jog būtent ši sporto šaka garsina mūsų universitetą bei šalį ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio mastu. VDU krepšininkai jau 10 kartų (daugiausiai per LSKL istoriją) tapo Lietuvos studentų krepšinio lygos (LSKL) čempionais, keturis kartus triumfavo Europos universitetų krepšinio čempionatuose, tris kartus laimėjo Baltijos šalių universitetų žaidynėse bei pasiekė begalę kitų sportinių pasiekimų. Taip pat VDU išugdė tokius garsius krepšininkus kaip Paulių Jankūną, Joną Mačiulį, Mantą Kalnietį, kurie gina mūsų šalies garbę, atstovaudami Lietuvos krepšinio rinktinę. Vytauto Didžiojo universitetą baigė ir Darius Šilinskis, Adas Juškevičius, Povilas Butkevičius, Artūras Milaknis ir daugelis kitų šios
sporto šakos atstovų. Suteikiama galimybė lankyti treniruotes kiekvieną šiokiadienį bei dalyvauti VDU krepšinio rektoriaus taurėje. Mūsų universitetas suteikia geras galimybes ir moterų krepšinio rinktinei, kuri 2012 metų sezone tapo LSKL čempionėmis. Krepšinio komandos treneris – Arūnas Juknevičius Tel. 8 615 64382. FUTBOLAS Nors ši sporto šaka ir yra populiariausia pasaulyje, tačiau krepšinis ją Lietuvoje smarkiai užgožia. Nepaisant to, VDU puoselėja ir moko futbolo subtilybių. Didžiausio populiarumo susilaukia salės futbolas (yra galimybė dalyvauti VDU salės futbolo Rektoriaus taurėje), o lauko futbolo atstovai turi galimybę savo jėgas išbandyti Lietuvos studentų futbolo lygoje (LSFL). Futbolo komandos vadovas – dėst. Algimantas Putramentas Tel. 8 614 13775. Be šių populiariausių sporto šakų, Vytauto Didžiojo universitete taip pat yra orientacinio sporto rinktinė, lengvoji atletika, kulkinis šaudymas, dziudo, tinklinis ir kt. Norint sužinoti daugiau informacijos apie šias aukščiau išvardintas sporto šakas kreipkitės į VDU Sporto centrą telefonu (8 37) 457 416.
Niekas nespaudžia Jūsų tapti pasaulinio garso atletais, kurie tik ir gyvi sportu, tačiau verta sportuoti dėl savęs ir iš savęs reikalauti užsibrėžtų tikslų. Vytauto Didžiojo universitetas suteikia galimybę pasirinkti įvairių sporto šakų pavasario studijų dalykuose, kuriuose bus/yra siekiama suteikti tų dalykų pagrindus bei atskleisti jų subtilybes: FIZINIS RENGIMAS (dėst. M. Butkienė, A. Mockienė, V. Juknevičius), KREPŠINIS (R.Sorokas), AEROBIKA (D.Zabotkienė) ir JOGA (D.Zabotkienė). Jei Jūs iki šiol siekiate atsikratyti nereikalingų kilogramų, įgytų šventiniu laikotarpiu ar atostogų metu – VDU Sporto centras pasiūlys Jums nemokamą sporto salę. Jums tereiks nueiti į patį Sporto centrą, užsiregistruoti ir mėgautis gražia figūra, geresne nuotaika, naujomis pažintimis, pilnesne pinigine bei sava aplinka. Vienintelis dažnai girdimas klausimas – kaip ten nuvykti? VDU sporto centras yra Draugystės g. 19, o tikslesnes koordinates bei kelią iki jo galite rasti YouTube svetainėje, suvedę „kelias iki VDU sporto centro“ į paieškos skiltį. Verta paminėti, jog ten galima rasti įvairiausių sporto šakų inventoriaus bei tam pritaikytų erdvių – pradedant nuo krepšinio aikštelės, salės futbolo vartų, o baigiant sporto sale ar bėgimo takeliais ir dviračiais. Grįžtant prie dar neišnagrinėtos temos - kaip Jūs, studentai, galėtumėte prisidėti prie VDU sporto vystymo atsižvelgiant į tai, jog Jūsų sportavimas VDU erdvėse teiktų naudos tiek Jums, tiek pačiam universitetui? Mano nuomone, atsakymo nereiktų ieškoti labai toli. Visų pirma, reiktų suvokti, jog tik studentų iniciatyva universitetas gebės Jums pasiūlyti naujas sporto šakas ir galimybes tobulėti tam tikroje sferoje. Kuo daugiau bendraminčių susirinks į tam tikrą sporto šaką, tuo didesnė tikimybė, jog VDU skirs lėšų tos šakos vystymui. Kuo daugiau žmonių susirinks bei pareikš noro užsiregistruoti į sporto salę, tuo didesnė tikimybė, jog Vytauto Didžiojo universiteto atstovai atnaujins inventorių bei padidins salių plotą. Juk sportas – tai sveikata, gera nuotaika, naujos pažintys, naujos galimybes ir kas svarbiausia – visada daugiau reikalaujanti, bet galų gale niekada nenuvilianti meilė.
Interviu Akvilina Arkadjevaitė
GARBANOTAS BOSISTAS Apie garbanas, muziką ir save
Belaukiant, kol vilniečių ketvertas pagaliau pasirodys ant scenos, atėjo random idėja – būtinai turim juos pakalbinti. Tai ir pakalbinom vokalistą Šarūną. Smagus ir laisvas gavosi pokalbis, visai kaip garbanos. Kada ir kaip kilo idėja sukurti grupę? Senokai, prieš kokius 5 metus... Žinot, berniukai visada nori grot gitara ar, pavyzdžiui, mušt būgnus, tai mums su broliu ( Mantas, elektrinė gitara – red.past.) kilo mintis, pradėjom groti namie. Augustinas, mūsų garbanotas bosistas, 10 metų yra mūsų kaimynas, ir mes tiesiog pagalvojom, kad „blemba, gal tu nori grot bosu?“ Jis kaip tik turėjo pinigų ir sako „gerai, nusipirksiu bosą“... O Narimantą tiesiog kažkaip sutikom. Man atrodo, bažnyčioj. O kokie sunkumai iškilo įgyvendinant tikslą? Aišku, kad buvo žiauriai daug sunkių dalykų... Trūko susikalbėjimo ir vieningos minties. Žinot, niekada nebus taip, kad visi nori bendro,
vienodo dalyko. Visi turi kažkokių savo vizijų, dažnai būna, kad pradedi kažką grot, galvot, o kitas žmogus visai kitaip įsivaizduoja, ir tada pradedi kalbėtis, pyktis... Žodžiu, tokie tie sunkumai.
„Garbanotas bosistas“... Kodėl būtent toks pavadinimas? Mes iš tikrųjų norėjome tokio pavadinimo, kad jis būtų visiškai bet koks, nes pagalvojom, kad visų pirma svarbu muzika. Galvojom, kad tas pavadinimas gali būti visai geras, jei grosi kažką smagaus. Ir žinot, kažkokių buvo visiškų nesąmonių... Buvom, man atrodo, pasivadinę ir „Gipsas“, ir „Šuo po ratais“... Žodžiu, čia labiausiai Augustinas prisidėjo. Ir mes nutarėm, kadangi jis daugiausiai galvojo visus tuos pavadinimus, „tai pasivadinkim „Garbanotas bosistas“. Tai gali reikšti ir garbanotą bosistą kaip personažą, bet taip pat gali reikšti (čia brolis sugalvojo),
Saulė Čipkutė
kad garbanos tai yra toks laisvas dalykas, laisvos improvizacijos gyvenime, o bosas tai pagrindas, ant ko viskas gyvenime stovi. (Vadinasi, Augustinas yra kaip ir jūsų grupės talismanas?) Tai taip!.. Man atrodo, visi yra kaip talismanai. Su savo istorijom ir savo viskuo.
dėjau klausytis ir elektroninės muzikos, o tada kažkaip bandome sujungti tuos dalykus. Anksčiau, aišku, labiau klausydavom senesnės muzikos, pavyzdžiui, The Doors, Led Zeppelin ar bitlų... O dabar visko po truputį, ir naujų, ir šokių muzikos ir tada jungiam tai.
Kaip apibūdintum muziką, kurią grojate? Koks tai stilius? (Kurį laiką galvoja) Mamoms! Aš manau, stilius mamoms.
Kokiuose didžiausiuose renginiuose esate groję? Aš net nežinau... Dažnai būna žiauriai didelė scena ir daug žmonių, bet tu labai blogai jauties, atrodo, kad tave spaudžia. O kartais va, atvarai į Punto Jazz, į palėpę, kur, atrodo, nelabai daug vietos, arba į kokius nedidelius miestelius ir, atrodo, maža publika, bet ten būna patys didžiausi koncertai. O jeigu fiziškai, tai gal „Bliuzo naktys“, „Galapagai“, „Tamstos“ festivalis.
Mus domina toks mergaitiškas dalykas... Jūsų apranga. Tai tik sceninis įvaizdis, ar taip rengiatės ir kasdien? Ai jo.. Dažnai, beveik visąlaik taip rengiuos, bet kartais, pavyzdžiui, kai kas apsiauna batus, labiau scenai tinkamus, su kuriais gal ne per daug vaikšto. O šiaip tai aš manau, kad nesinori per daug atskirt scenos ir paprasto įvaizdžio, nes tai irgi tokia šventė. Aišku, ten randi tėčio kokius marškinius, užsidedi ir pagalvoji „o, visai gerai a t r o d o “. Ir kartais smagu a ps i re n gt tai, ko šiaip nelabai apsivilktum, ir taip jautiesi tada išskirtiniau, bet iš esmės mes visi vaikštom taip kasdien. Ar turite idealų? Kokia muzika jus įkvepia? Nu, daug visko klausom, nėra taip, kad išskirtumėm kažkokį vieną atlikėją, bet... Klausom seno roko, dabar aš pra-
Ar yra konkretus koncertas, kuriuo labiausiai džiaugiatės, didžiuojatės? Na, aš kalbu už visą grupę, gal visi kiti kitaip mąsto, o, aišku, taip ir yra... Bet aš tai didžiuojuosi tuo, kad mes tiesiog tikim tuo, ką darom. Galbūt tai jaučiasi. Ir būna labai sunku, kai jauti, kad kažkam sušlubuoja tas tikėjimas. Kartais ir man pačiam taip būna, jauti, kad ir kitiems, ir tada būna labai sunkus momentas. O kai visi susijungiam, tai gaunasi daug gražių dalykų. Tai aš didžiuojuosi mūsų tikėjimu.
O ar tėvai, artimieji palaiko tai, ką darote? Džiaugiasi labai. Tėvai tai tikrai džiaugiasi, netgi skatina, kartais būna, kad mums sunku, tai sako „varykit pagrot“, „eikit išsigroti“, o tu sakai „ne, nebenoriu, iš viso nebenoriu“... Tada sako „ne ne, reikia, įrašykit dar vieną albumą...“ Jie mėgsta tai. Jeigu nemėgtų, būtų labai sunku. Kartais mes su Mantu pajaučiam, kad esame gal tokia neišsipildžiusi tėčio svajonė. Jis ir grojo, ir dainavo, bet nenuėjo gal tiek, kiek mes, palyginus, nuėjom... Mažai, bet vis tiek smagu. Ar esate išleidę albumų? Jo, esam... Tokį albumą sodo sąlygom. Vadinasi „Venera“. (O ką reiškia tos „sodo sąlygos“?) Mes sode jį įrašinėjom. Na, ir paskutinis, tradicinis klausimas: kaip įsivaizduojat savo grupę po 5 metų? Kokie planai? Nežinau, norėčiau, kad būtų žmogus, atsakingas už tambūriną, kuris visą laiką šeikintų, kur reikia, ir va taip džiugintų. Šiaip, galvoju, kad po 5 metų galėtų būti daugiau žmonių. Tai sakau, 5-6 juodukai su pučiamaisiais, žmogelis su tambūrinu. Dar galėtų būt koks mini chorelis kartais, pritarimui...
Mes koncerto metu pastebėjome, kad grodami labai daug komunikuojate su kitais grupės nariais, improvizuojate. Ar dėl to nebūna kuriozų? Aišku, kad būna, jų čia būna labai daug. Gal tiesiog, kadangi daug tų garsų, ir ta vieta greit praeina, gal klausytojai to per daug nepastebi (kikena). Ir kartais būna, kad, pavyzdžiui, susitari ten ant viens-dutrys ir du kartus pragrot, bet po viens-dutrys vienas vieną, kitas du kartus, kitas ten „ne ne, nu gerai, iš naujo“. Būna tikrai. Čia gyvenimas. Čia garbanos, kurios iš tikrųjų žiauriai gerai nuteikia, kai tu klysti, bet vis tiek galvoji „ai...“ Nerealu.
11
Dėstytojas irgi žmogus Saulė Čipkutė
Gediminas Jankauskas – kinas ir gyvenimas Kartais per studijų metus užmirštame, kad dėstytojai, vedantys paskaitas, yra tokie pat žmonės, su savais pomėgiais, jausmais, ir jų vienintelis gyvenimo tikslas nėra sukirsti mus egzaminų metu. Pirmasis į „Studžio“ akiratį pateko Menų fakulteto lektorius, kino kritikas Gediminas Jankauskas – studentų vadinamas kino genijum, įdomiu, laisvai bendraujančiu žmogumi, bet tuo pačiu ir arogantišku „kirviu“. Susipažinkime su šiuo dėstytoju iš arčiau. Kodėl nusprendėte tapti dėstytoju? Kas Jus paskatino? Kaip atradote savo sritį? Atvirai sakant, pedagogu (skirtingai nei mano žmona) tapti nesvajojau. Bet nuo vaikystės norėjau būti arčiau kino. Baigęs vidurinę mokyklą net bandžiau mokytis kino režisūros, bet patekti į anuometinį Maskvos kino institutą VGIK nebuvo šansų. Tada supratau, kad į svajonę gali vesti ne tik tiesus kelias. Pasirinkau aplinkelio variantą. Baigiau studijas, mokiausi VU žurnalistikos ir pradėjau rašyti apie kiną – straipsnius, recenzijas, apžvalgas, anonsus. Dalyvavau Kino klubų federacijos veikloje, daug metų pats vedžiau klubinius užsiėmimus M.Žilinsko dailės galerijoje, Viešojoje bibliotekoje ir kitur. O 1992-aisiais buvau pakviestas tapti dėstytoju į neseniai tada atkurtą VDU Menų fakultetą. Didelių pedagoginių planų ateičiai tada nekūriau, bet štai jau du dešimtmečius dalinuosi su studentais žiniomis ir patirtimi. Dar neatsibodo, nes kinas – sparčiai besivystantis menas, dar nesustingęs akademiniuose kanonuose. Ar dar išlikęs jauduliukas kalbėti prieš didelę auditoriją? Ar išvis jo niekada net ir nebuvo? Jauduliukas dar ir dabar išlikęs. Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Tikriausiai, tai normali reakcija, pažįstama visiems, kurie bendrauja su auditorija. Žinoma, paniškos baimės, kaip pačiose pirmose paskaitose, seniai nėra, bet kontaktą su auditoriją kaskart reikia užmegzti iš naujo. Aktoriai taip pat ne visada būna patenkinti spektaklio eiga ir savimi joje, o dėstytojams tam tikra prasme irgi prireikia aktorinių sugebėjimų.
12
Ar iš tiesų esate toks, kokį mato studentai per paskaitas – energingas, nenustygstantis vietoje? Stengiuos toks būti ir po paskaitų. Sportuoti tingiu, bet stengiuos daug vaikščioti. Tada ir mintis sudėlioju paskaitoms arba brandinamam straipsniui. Vis dar neprarandu azarto - gyvenimui, naujiems patyrimams, žinioms. Gyvename nuostabiais laikais, kai lengvai prieinamomis tampa ir anksčiau neskaitytos knygos, ir kino klasika. Tai kaip galima „nustygti vietoje“? Puslapyje www.destytojai.lt studentai atsiliepia apie Jūsų darbą labai įvairiai. Ar neskaudina neigiami atsiliepimai? Ar tai tik kažkieno nuomonė, kuri galbūt paskatins ką nors pakeisti, bet neįžeis? Gerai arba nieko – tik apie mirusius. O gyvi veiklūs žmonės visada susilaukia kritikos. Į tai jau seniai nekreipiu dėmesio. Puslapyje www.destytojai.lt esu pristatomas labiau teigiamai, negu blogai. Neigiami atsiliepimai, jeigu jie pagrįsti ne išankstiniu nusistatymu, yra pozityvūs – priverčia pasitempti. Norėtųsi, kad atsiliepimai nebūtų rašomi anonimiškai – taip būtų sąžiningiau. Kita vertus, suprantama, kad studentas, kuris pats nesistengia mokytis, apie reiklų pedagogą nieko gero neparašys. O įsižeisti tikrai neįsižeidžiu, nesu panelė, jautriai reaguojanti į tai, kas ką pasakė. Kadangi dar dirbu kritiku, tai ir sau pačiam esu pakankamai kritiškas. Ar Jūs ir po darbo išliekate dėstytoju? Po darbo tikrai nesistengiu būti dėstytojas. Tiesa, kartais namo parėjus žmona pabara: „Baik šaukti, čia tau ne paskaitos!“. Namiškiai, žinoma, turi omeny tik tai, kad po daugelio metų bendravimo su auditorijomis be mikrofono, įpratau garsiai kalbėti. Didelėse auditorijose tai, žinoma, būtina. Kitur stengiuos save kontroliuoti. Kompanijose tikrai nesiekiu dominuoti, atvirkščiai, mėgstu pasiklausyti protingų kalbų.
Ar dėstytojo darbas palieka laiko užsiimti kitomis veiklomis? Kokie Jūsų pomėgiai? Kad ir kaip būtum užsiėmęs, visada galima rasti laiko mylimiems pomėgiams. Tie, kurie skundžiasi amžinai neturintys laiko, tiesiog nemoka jo tinkamai suplanuoti. Žinoma, pedagoginė veikla (dėstau dar ir VU) nepalieka tiek laisvo laiko, kiek norėčiau skirti teatrui, muzikai, knygoms ir tam pačiam kinui, bet kažkaip spėju ir kita su kinu susijusia veikla užsiimti – rašau recenzijas „TV dienai“, straipsnius „Nemunui“ (kurie po to dažnai atsiduria bernardinuose.lt arba kamanėje.lt), pats tvarkau kino skiltis naujame tinklapyje www.tvmuzos.lt. Ar galite pasakyti apie save tokį faktą, kuriuo sunkiai galėtų patikėti Jūsų studentai? Tikrai nesu „kirvis“. Koks filmas Jūsų, kaip specialisto, nuomone yra visapusiškai vertingas kūrinys? Ar galite pateikti konkretų pavyzdį? Tikriausiai toks, kurį norisi žiūrėti (skaityti, klausytis) daug kartų ir kaskart jaustum malonų virpulį. Kaip vertinate šiuolaikinį kiną? Ar jis vis dar turi išliekamąją meninę vertę? Šiuolaikinis kinas yra visai kitoks, nei anksčiau, ir tai yra normalu. Apmaudu tik tai, kad anksčiau filmai buvo vertinami už jų meninę vertę, o dabar už tai, kiek pinigų jie uždirba. Bet išliekamos meninės vertės filmų kuriama ir dabar. Pakanka dažniau apsilankyti Lietuvoje vykstančiuose kino festivaliuose. Ką galėtumėte palinkėti „Studžio“ skaitytojams? Mėgautis gyvenimu ir intelektualaus tobulėjimo galimybėmis.
Kelionių BLOG‘as
Gabrielė Stasiūnaitė
Tik 16 dienų, tiek man liko čia Lietuvoje, atrodo, galva sprogs nuo minčių, kad tik nieko nepamirščiau ir nuo to, kad vis dar negaliu patikėti, jog išvažiuoju į Maltą. Savo Erasmus programai pasirinkau šalį, kurioje nesu buvusi ir kur tikėjausi rasti šilumą, žydrą jūrą, paplūdimius, naujus draugus ir galbūt taip ilgai lauktą naują pradžią. Erasmus – didžiausios svajonės link arba kaip gyvenime kartais nutinka Į šią dramą ir tuo pačiu gyvenimo avantiūrą įsisukau netikėtai, iš sportinio azarto, kai mano draugė laimėjo Erasmus konkursą ir pradėjo ruoštis kelionei į saulėtąją Turkiją. Nežinau ar užburiančios jos kalbos ar tobulai papasakoti planai Turkijoje, paskatino mane išbandyti sėkmę dalyvauti Erasmus konkurse. Ilgai rašiau, dailinau savo motyvacinį laišką, ieškojau tinkamo universiteto, derinau studijų programos dalykus, slapčia svajojau, kad galbūt būsiu viena iš laimingųjų. Dar dabar pamenu, kad kai buvo paskelbti konkurso rezultatai, su baime ieškojau savo pavardės ir RADAU, ašaros riedėjo skruostais, o širdis trankėsi kaip pašėlus. Čia prasidėjo mano kelionė ir didžiausia avantiūra, kuri vėliau dar ir tapo viena iš didžiausių mano svajonių. Praėjus laimės priepuoliui ėmiau dėlioti planus ką turėsiu padaryti ir skaičiuoti dienas iki kelionės pradžios, tačiau kaip dažniausiai būna tu planuoji, o tas viršuje juokiasi. Planai ėmė griūti ir iki šiol arti buvusi svajonė ėmė tolti, Malta man tapo tikru iššūkiu. Sudėtingas kelias svajonės link arba kaip viltis miršta paskutinė Pradžioje viskas sekėsi puikiai, susirinkau visus dokumentus, juos išsiunčiau ir su nekantrumu ėmiau laukti atsakymo. Dienos bėgo, elektroninis paštas „tylėjo“ ir aš kiekvieną dieną pradėdavau tikėdamasi, kad galbūt šiandien gausiu patvirtinimą studijoms iš Maltos universiteto. Terminas, per kurį turėjau gauti laišką ėjo į pabaigą, patvirtinimo negavau, bet gavau laišką, kad manęs nepriims, nes Maltos universiteto
administracija neturi sutarties su mano universitetu. Pirma reakcija – šokas, vėliau pyktis persipynęs su liūdesiu. Iškart puoliau aiškintis, kaip taip gali būti, pasirodo, kartais sutartys pasiklysta, taip buvo ir mano atveju. Vėliau, kai šis nesklandumas buvo ištaisytas vėl su nekantrumu ėmiau laukti išsvajoto laiško. O čia dar prasidėjo sesija, kuri pradėjo atitolti nuo ilgesingo laukimo ir tada staiga vėl gavau laišką, kuris privertė ir verkti ir juoktis. Ne tai nebuvo patvirtinimas, gavau laišką, kuris man pranešė, kad Maltoje teks mokytis teologiją!!! O juk tai visiškai ne ta sritis, kurią aš studijuoju. Atsispausdinau laišką ir nukeliavau į Tarptautinių ryšių tarnybą aiškintis, kas mėgsta taip juokauti, o čia paaiškėjo, kad universitetai tiesiog nesusikalbėjo. Antras kartas ir aš vėl nepriimta į Maltos universitetą, svajonė ėmė tolti, tačiau kambariokės neleido pasiduoti ir pačiai aiškintis, kur pasaulyje ar bent Maltoje teisybė. Parašiau į jų universitetą, išsiaiškinau ką man daryti, kad būčiau priimta mokytis pagal Erasmus programą, viską susitvarkiau ir ėmiau laukti (ir vėl). Atėjo 2014 metai ir mano viltys ėmė gesti, liūdesys ir bandymas susitaikyti, kad niekur neišvažiuosiu vis didėjo, draugai guodė, kad išvažuosiu kitą kartą, o aš pati stengiausi kuo mažiau galvoti apie Maltą, galbūt tikrai nebuvo lemta man šią šalį aplankyti... Vieną rytą pabudusi pajutau nenumaldomą norą pasitikrinti elektroninį paštą, prisimenu kaip atsidariusi paštą pamačiau laišką iš Maltos universiteto, apimta nepaaiškinamo jausmo jį atidariau ir tiesiog spoksojau, kambariokė puolė jį skaityti ir pranešė didžiąją naujieną – mano svajonė išsipildė, aš išvažiuoju mokytis į Maltos universitetą.
Verkiau, tylėjau, vėl verkiau, bandžiau džiaugtis ir įtikinti save, kad išvažiuoju, įvairiausių jausmų lavina užliejo mane ir nepaleidžia iki šiol. Nauja pradžia arba kaip Gabrielė ruošiasi Maltą užkariauti Penki mėnesiai, šimtas penkiasdešimt dienų, tiek laiko praleisiu Maltoje, mažytėje saloje tarp Italijos ir Tuniso, kurioje gyvena tiek pat žmonių, kiek Kaune. Turiu du lagaminus, pluoštą dokumentų, kurių negaliu pamiršti ir saują baimės bei streso kaip man ten seksis. Bilietus nusipirkau tik prieš kelias dienas. Duosiu patarimą, nelaukit ir pirkit bilietus anksčiau, nes vėliau jų kaina tik kyla, taip pat patarčiau vengti pirkti per visokias agentūras, nes šios taiko savo mokesčius ir jie kartais žymiai padidina kelionės kainą. Mano skrydis svajonės link jau ne už kalnų, kartais pabundu naktį ir į šalia lovos apdairiai padėtą knygelę užrašau dar vieną reikalingą daiktą ar rūbą, atrodo šis sąrašas neturi pabaigos, du lagaminai ir oro linijų nustatytas svoris apriboja tave nuo nereikalingų daiktų, nes už viršsvorį, deja, turi susimokėti. Čia ir vėl duosiu patarimą – vakuuminiai maišai (dėkui kažkam, kas juos išrado) išsigelbėjimas tiems, kurie nori įsidėti daugybę rūbų. 16 dienų, laikas bėga, galvoje lengvas chaosas ir širdį spaudžiantis jausmas, kad kuriam laikui paliksiu šeimą, draugus, mėgstamas veiklas ir vietas, tačiau svajonė kviečia ir šiam kvietimui aš atsispirti negaliu, penkiem mėnesiam sakau „Iki, Lietuva“ ir sveikinuosi su Malta, o ten laukia pirmi išbandymai ir nuotykiai. Malta, here I come!
13
Kelionių BLOG‘as Judita Jurkėnaitė
Snieguotos Erasmus studijos Nuo sausio antros dienos gyvenu Suomijoje. Tačiau šį pirmąjį pasakojimą apie Erasmus studijas rašiau dar Lietuvoje - tam, kad nuvykusi galėčiau palyginti vaizduotėje pieštą naują gyvenimą ir snieguotą realybę. Į Suomiją - mokytis Laikinas studijas užsienyje daugelis įsivaizduoja kaip nesibaigiančių linksmybių ir nerūpestingo gyvenimo laikotarpį. Esu tikra, kad neretai būtent taip ir būna. Vis dėlto tik labai neapsukrus studentas vyktų į Suomiją gerti nežmoniškai brangaus alaus ir šokti klubuose, kur tikri ir santūrūs suomiai dažniausiai tiesiog sėdi visą vakarą. Skandinavijos šalis paprastai renkasi studentai, kuriems įdomi jų studijuojama specialybė ir kurie nebijo įdėti daugiau pastangų ruošiantis paskaitoms ar atsiskaitymams. Visi žmonės su kuriais aptariau savo sprendimą vieningai kartojo: “Ruoškis. Bus sunku”. Mane visa tai skatino rinktis būtent Šiaurės Europos šalį. Noriu sunkiai mokytis, gauti daug žinių ir tobulėti. Kaip išsirinkti šalį? Daugelis klausia, kodėl pasirinkau Suomiją. Jeigu būčiau turėjus galimybę rinktis iš visų trijų Skandinavijos šalių, galbūt būčiau pasirinkusi kitą, tačiau man buvo pasiūlyta tik Suomija. Turbūt keista, kad studijuodama prancūzų filologiją nenorėjau vykti į Prancūziją, kur man siūlomi du skirtingi universitetai. Viena vertus, gyvendama prancūziškoje aplinkoje ne tik būčiau priversta vartoti prancūzų kalbą, bet ir jausčiausi “patogiau” negu Suomijoje, nemokėdama vietinės kalbos. Kita vertus, antrus metus beveik nevartodama anglų kalbos pradedu ją užmiršti, todėl Suomijoje galėsiu bendrauti angliškai tarptautinėje aplinkoje, o paskaitų metu vartoti prancūzų kalbą. Renkantis šalį būtina apgalvoti daugybę smulkmenų ir kuo daugiau pasikalbėti su studentais, buvusiais tam tikroje šalyje. Manau, kad nėra “blogų” valstybių, kartais tiesiog neapgalvoję pasirenkame kurią nors ir negauname to, apie ką svajojome.
14
Baimė ir lūkesčiai Iš Erasmus studijų labiausiai tikiuosi studijų kokybės, noriu pajusti, ką reiškia mokytis vien tik specialybinius dalykus antrame kurse ir klausyti visas paskaitas prancūzų kalba. Turiu prisipažinti, kad šiek tiek bijau pernelyg aukštų reikalavimų. Nežinau, ar Suomijoje studentai vertinami labai griežtai, tačiau tikiuosi akademinių skolų neparsivežti. Be abejo, baiminuosi ir šalčio bei aukštų kainų. Nepaslaptis, kad Suomijoje pragyvenimo lygis žymiai aukštesnis ir dau-
gelis produktų žymiai brangesni negu Lietuvoje. Vis dėlto gausiu Erasmus stipendiją (570 Eurų), kurios turėtų užtekti sumokėti už būstą ir didžiąją dalį maisto išlaidų. Dokumentai, dokumentai, dokumentai… Mano veidą, tikriausiai, jau neblogai atsimena Tarptautinių Ryšių Tarnyboje ir dekanate, bet tai neišvengiama. Norint išvykti studijuoti į užsienį tenka surinkti nemažai parašų, pažymų ir kitų svarbių dokumentų. Norint nepamiršti nė vieno dokumento, naudinga pasidaryti sąrašą ir išbraukti tai, kas jau sutvarkyta. Geriausia viską padaryti kiek įmanoma greičiau, nes kartais tenka palaukti keletą dienų, kol atsakingas asmuo gali pasirašyti arba patikrinti, ar viskas atliekama teisingai. Dar prieš teikiant paraišką Erasmus studijoms tam tikroje šalyje, siūlau nepatingėti išanalizuoti dėstomų dalykų sąrašo skirtinguose universitetuose, nes pasirenkami dalykai turi būti panašūs į pateiktus mūsų universiteto studijų apraše. Taigi planuojant mokytis užsienyje pravartu turėti galvą ant pečių ir šiek tiek kantrybės skaitant studijų aprašus. Vienas lagaminas pusei metų? Likus dviems dienoms iki skrydžio, norisi išbučiuoti namų sienas. Viskas atrodo taip miela, kad dar neišvykus iš namų jau gaila juos palikti. Sunku atsisveikinti su draugais ir šeima. Likus dienai iki skrydžio, nusprendžiau internetu sumokėti už antrą lagaminą. Prieš atlikdama užsakymą perskaičiau, kad sumokėjusi už antrą lagaminą, vis vien galėsiu pasiimti ne 40 kg, o tik 25 kg. Į vieną lagaminą tilpo vos keletas drabužių, būtiniausi dušo reikmenys, patalynė ir kitos svarbios smulkmenos. Su tėvais nusprendėme, kad jeigu man kažko labai trūks, visa tai atsiųs paštu. 20-30 kg paketo siuntimas į Suomiją kainuoja apie 250 litų. Nesu tikra, ar skrendant kitomis oro linijomis neapsimoka pirkti antro lagamino, tačiau bet kokiu atveju siūlau būtinai tuo pasidomėti, geriausia - ne paskutinę dieną. Dar tik pradžia! Kitame numeryje planuoju papasakoti apie pirmuosius įspūdžius, patirtus Erasmus studijų metų. Esu tikra, kad turėsiu daug papasakoti apie sutiktus žmones, patirtus nuotykius ir pirmąją pažintį su universitetu bei bendrabučiu.
Žydrūnė Rukuižaitė Sausio mėnesis VDU studentams yra atostogų metas, tačiau tikrai ne tiems, kurie ruošiasi išvažiuoti pagal Erasmus programą. Kol jūs mėgaujatės ilgu miegu ir net negalvojat apie ateinantį semestrą, mes - pusmečiui būsimi užsienio studentai- varstom dekanatų, katedrų duris ir bandom į lagaminus sukrauti kiek įmanoma daugiau. Kodėl važiuoju į erasmus? Dvyliktoje klasėje aš dar tikrai nežinojau kur noriu studijuoti, tačiau man buvo aišku viena –tikrai važiuosiu į užsienį pagal Erasmus mainų programą. Tuo metu man tai atrodė neatsiejama nuo studijų dalis ir net dabar kyla klausimas, kaip galima nepasinaudoti tokia galimybe išvažiuoti pusei metų į kitą šalį ir turėti galimybę susipažinti su kitos šalies kultūra, švietimo sistema, naujais žmonėmis ir patobulinti anglų kalbos žinias?
nybą (TRT). Ten man paaiškino, kad nėra ko nerimauti, tiesiog turiu laukti kol gausiu elektroninį laišką iš savo pasirinkto universiteto, kad esu nominuota ir su visais paaiškinimais, kokių dokumentų reikės. Tvarkytis dokumentus nėra taip jau sunku, kaip gali atrodyti. Jei tau pasiseka ir randi visus dekanus, katedrų vedėjus ir TRT darbuotojus savo darbo vietose, tai gali viską susitvarkyti per kelias dienas. Deja, tai būna labai retai. Nepaisant to, jie labai noriai tau padeda tiek, kiek jie gali ir žino.
Studijuoti ten, kur šilta Aš studijuoju viešąją komunikaciją ir manau, kad šioje specialybėje kiek tu pats domėsies viskuo, kas vyksta aplink, tiek ir turėsi, todėl renkantis šalį man prioritetas tikrai nebuvo labai geras universitetas. Jeigu atvirai, tai pirmuose, iš šešių pasirinkimo galimybių, buvau įrašius šalis, kur šilta – Ispanija, Turkija, Kroatija – nes tikrai norėjau pabėgti nuo lietuviško klimato ir pamatyti visai kitą kultūrą. Tačiau dabar pamačiau, kad visai nesistengiant pasisekė gauti ir vieną geresnių Turkijos universitetų. Kai artimiesiems pasakiau, kur važiuoju, tai visų reakcija „Nebijai?“. Pagal juos bijoti aš turėčiau pačių turkų, bet ne, taip nėra, nes jei bijoti visko, tai gali ir iš namų neišeiti, juk ir Lietuvoje visokių žmonių pilna.
Penkiems mėnesiams – vienas lagaminas Tai misija neįmanoma. Kaip susidėti visus reikalingiausius daiktus penkiems mėnesiams? Kaip iš viso žinoti, kas tau bus reikalinga, kai dar nebuvai niekad išvažiavus tokiam laikui, į tokią šalį? Viskas paprasta,
Atranka, dokumentai ir kita biurokratija.. Pirmo atrankos etapo aš nepraėjau, nes naiviai maniau, kad trijų eilučių motyvacinio laiško užtenka.. Pagauta nevilties jau buvau susitaikius su mintimi, kad niekur nevažiuosiu, tačiau netikėtai pamačiau, kad vyksta dar viena atranka, kuriai motyvacinį laišką rašiau jau labai rimtai nusiteikusi ir rezultatas buvo pasiektas¬ -¬ pavasario semestras Turkijos Gediz universitete. Kaip paaiškėjo vėliau, atranka dar nebuvo sunkiausias etapas. Baisiausia pasidarė kai supratau, kad nežinojau kada pradėti, nei kokius tiksliai dokumentus reikia tvarkytis ir be viso to, nuėjus į internetinį puslapį to universiteto, į kurį važiuoju, neradau visiškai jokios informacijos užsienio studentams. Lengvos panikos ištikta supratau, kad reikia keliauti į Tarptautinių ryšių tar-
juk važiuoji ne į negyvenamą salą. Visur yra parduotuvės, jei ką pamirši ar netilps, tikrai nusipirksi ir ten, bent dabar taip manau. Svarbiausia išsirinkti tau mieliausius drabužius, kurių nenorėtum pakeisti ir pasiimti higienos reikmenų pradžiai – juk nežinai, kada rasi pirmą parduotuvę. Dabar atrodo, kad to užteks, bet pamatysim ar aš buvau teisi. Atsisveikinimas Išvažiuoti į nepažintą šalį, sutikti naujus žmones – skamba viliojančiai tol, kol nepagalvoji ko atsisakai dėl to. Palikti tėvus, atsisveikinti su draugais, išsikraustyti iš bendrabučio, atsisakyti kasdienės veiklos – man tai nėra lengva. Tačiau tai priimu kaip dar vieną gyvenimo pateiktą iššūkį. Taip pat, padeda įsitikinimas, kad išvažiuoji ne visam laikui, o tik penkiems mėnesiams ir grįžus viskas bus taip, kaip anksčiau, bent kol kas taip tikiuosi.
Pro rakto skylutę Evelina Ivoškaitė
VDU vyks tradiciniai „V2“ apdovanojimai
Vytauto Didžiojo universitete jau kovo 6 dieną įvyks kasmetiniai apdovanojimai „V2“, kurie pritraukia ne tik studentų, bet ir dėstytojų dėmesį. Lipdami į sceną savo talentus, išsskirtinius gebėjimus pristatys ne tik studentai, bet ir visai akademinei bendruomenei puikiai pažįstami dėstytojai, kurie scenoje sužibės visai kitame amplua. Taip pat tradiciškai VDU Studentų atstovybė įteiks apdovanojimus skirtingose nominacijose laimėjusiems dėstytojams, kurie buvo pastebėti už savo darbus ir
indėlį Vytauto Didžiojo universitetui. Po apdovanojimų ceremonijos lauks visiems žinomos grupės muzikinis pasirodymas! Nori sužinoti kokios? Apsilankyk VDU
SA facebook puslapyje (www.facebook. com/VduStudentuAtstovybe) ir ten rasi visas karščiausias naujienas! Taigi, jeigu nori ir Tu pristatyti savo gabumus visai VDU bendruomenei didžiulio pavasariško renginio metu registruokis ir parodyk savo talentą ! Daugiau informacijos apie registraciją rasi puslapyje www.vdusa.lt Renginys vyks Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28) ir bus nemokamas visai universiteto bendruomenei.
Roberta Remeikaitė
Ir vėl startuos projektas „Moksleivi, pabūk studentu!” Artėjant brandos egzaminams, moksleivių galvose pradeda suktis įvairiausios mintys: kuo aš noriu būti? Kokia specialybė mane žavi? Kokią aukštąją mokyklą pasirinkti? Šie klausimai daugeliui yra pažįstami iki skausmo... O ar žinojai, kad Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė gali padėti Tau apsispręsti? Jau ketvirtą kartą organizuojamas projektas, skirtas būtent moksleiviams. Tačiau šį kartą jus pasitinka atsinaujinusi ir suteikianti dar didesnes galimybes programa. Moksleiviai kviečiami pavasario semestro metu savaitei tapti universiteto studentais. Projekto dayvių laukia susitikimai su įvairių organizacijų vadovais, verslo sektoriaus atstovais, kurie baigė studijas pagal mokinių pasirinktas studijų programas arba dirba pagal šias specialybes. Kiekvieną savaitę moksleiviams bus suteikta galimybė aplankyti 1-2 įmones, kurių darbo specifika tiesiogiai susijusi su studijų programa. Tai proga projekto dalyviams susipažinti su savo sričių profesionalais bei išsiaiškinti dominančius klausimus. Greta naujovių išliks ir tradicinės projekto veiklos - pas-
kaitų ir seminarų lankymas, dalyvių susipažinimas su kitais mokiniais bei Studentų atstovybės nariais, moksleiviams skirta ekskursija po universiteto erdves ir Kauno miestą bei įvairios pramogos. Projekte dalyvavę moksleiviai teigė, jog šis projektas iš tiesų buvo naudingas, ypač dėl galimybės iš arti susipažinti su norima specialybe. „Moksleivi, pabūk studentu!“ projekto dalyviai, kaip ir iki šiol, bus atrinkti pagal registracijos anketoje parašytą motyvacinį laišką, mokslo, sporto, meno pasiekimus, aktyvią visuomeninę veiklą bei galimybę skirti projektui visą dieną. Registracija į projektą vyks nuo vasario 6 iki 23 dienos. „Moksleivi, pabūk studentu“ vyks pavasario se-
mestre dvi savaites – kovo 3-7 dienomis bei kovo 17-21 dienomis. Moksleivi, pasinaudok galimybe pamatyti studijas iš arti: įsitikink aukšta jų kokybe, pasirink Tau pačiam tinkamą ir įdomią studijų programą, susirask draugų iš įvairių Lietuvos kampelių, pasisemk neįkainojamos patirties bei įgūdžių ir būk unikalus, turėdamas savaitės laiko studento stažą! Viso projekto metu su moksleiviais draugaus mentoriai, kurie atsakinės į iškilusius klausimus bei padės nepasiklysti universiteto erdvėse. Jais gali tapti visi norintys VDU studentai! Tad, jei nori pasidalinti savo patirtimi, žiniomis apie universitetą bei padėti moksleiviui pažinti studento gyvenimą, nieko nelauk ir siųsk motyvacinį laišką iki vasario 17 dienos adresu viceprezidentas@sa.vdu.lt, daugiau informacijos www.vdusa.lt
17
Info skiepas Roberta Remeikaitė
Ispaniškiausia universiteto organizacija skelbia naujų narių atranką! Jeigu ispanų kalbą laikai pačia gražiausia, vaikystėje žiūrėjai meksikietiškas telenoveles, esi šiek tiek pamišęs, dievini fiestas ir tavyje nestinga paties Don Kichoto narsos – tuomet M. de Cervanteso klubo durys tau yra atviros. Ieškomi kūrybingi ir energingi studentai, kurie įvairiose klubo veiklose galės atsiskleisti kaip fotografai, grafinio dizaino ir viešųjų ryšių specialistai, rengi-
18
nių organizatoriai, internetinio puslapio kūrėjai. Šį pavasarį M. de Cervanteso klubas VDU organizuos didžiausią ispaniškos kultūros festivalį Lietuvoje – „Primavera en español“, nepraleisk progos tapti jo dalimi! Daugiau apie Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubą bei atrankos anketą rasite: www.ispanuklubas.lt.
VDU Prancūzų kultūros klubas kviečia prisijungti ! VDU Prancūzų kultūros klubas kviečia prisijungti visus, besidominčius Prancūzijos kultūra: filmais, muzika, kalba, tradicijomis, literatūra. Teminiai susitikimai vyksta kiekvieną trečiadienį 18:00 K. Donelaičio g. 52-510. Vasario mėnesį planuojame kalbėti apie Prancūzijos meną, žymiausias vietas. Vasario pa-
baigoje planuojame į svečius pasikviesti VDU klubą „Economicus“ ir suorganizuoti paskaitą apie Prancūzijos ekonomiką. Platesnę informaciją apie klubą ir konkrečius renginius galite rasti klubo ‚Facebook“ puslapyje: „VDU Prancūzų kultūros klubas/ Club Culturel Français“. Laukiame visų!
Artėjantys renginiai Vasario 6 – 23 d. Projekto “Moksleivi, pabūk studentu” registracija Vasario 10 d. 18:00 LSKL rungtynės. LEU – VDU (LEU sporto salė) Vasario 11 d. 18:00 Filmo “Rožė” peržiūra (VDU PMDF) Vasario 14 d. VDU gimtadienio šventė (VDU bus tikslinama) Vasario 14 d. Operos, džiazo ir literatūros menų sintezė (VDU Didžioji salė) Vasario 17 d. 19:00 LSKL rungtynės. VGTU – VDU (VGTU sporto salė) Vasario 18 d. 09:00 Seminaras, skirtas mokymui naudotis informacine baze LUGIS (Verslo lyderių centras BLC, V A. Didžioji konferencijų salė) Vasario 19 d. 19:45 LSKL rungtynės. VDU-2 – LSU-2 (VDU sporto salė) Vasario 21 d. 14:15 Studentų neliteratūrinio teksto vertimo koncertas (VDU III–ieji rūmai) Vasario 26 d. 18:30 LSKL rungtynės. KTU-2 – VDU-2 (KTU sporto salė) Kovo 3d. 19:00 LSKL rungtynės. VDU – MRU (VDU sporto salė) Kovo 3 – 7 d. Projektas “Moksleivi, pabūk studentu” Kovo 5 d. 19:15 LSKL rungtynės. ASU – VDU-2 (ASU sporto salė) Kovo 6 d. Tradiciniai VDU bendruomenės apdovanojimai “V2” (VDU Didžioji salė) Kovo 12 d. 19:45 LSKL rungtynės. VDU-2 – LSMU (VDU sporto salė) Kovo 13 d. Ataskaitinė VDU SA konferencija (VDU Mažoji salė)
19
Gyvenu, kad valgyčiau Viltė Urbonaitė
Bomžasriubė Vienas studentų talentas yra mokėjimas pavalgyti už 1 litą ir mažiau. Jei dar yra nežinančių šito talento, noriu jus su juo supažindinti. Jums prireiks: – 2 pakuočių greitai paruošiamų makaronų – bent 1 lito kišenėje – išalkusio draugo – arbatinuko – švarių indų Visų pirma, reikia susirasti artimiausiai esančią parduotuvę, šiltai apsirengti ir iki jos nueiti. Į ją užėjus paklaidžioti truputį, kol rasite makaronų skyrių. Lentynose visada įmanoma rasti didelę įvarovę greitai plikomų makaronų (arba kitaip vadinamų „bomžpakių“). Įvairovė skiriasi tik kaina, nuo 0,49lt iki 2,5lt, bet skonis jų vis tiek visų panašus. Susiradus sau tinkamiausią kainą (aš išsirinkau už 0,69ct) pasiimti makaronų SAU IR DRAUGUI, nes vienam valgyti liūdnoka. Nuėjus prie kasos susimokėti ir grįžti namo.
20
Grįžus pripilti į arbatinuką vandens ir užkaisti. Kol vanduo verda susirasti švarų didelį puodelį arba dubenėlį, o jei švarių indų nėra - pats laikas išsiplauti. Paruošus indus atplėškite pakuotę, kuriame rasite: kvadratą „makaronų“, žiupsnelį prieskonių ir kartais lašelį aliejaus. Į pasirinktą indą įdėkite makaronus, prieskonius ir aliejų. Užpilkite jau užvirusiu vandeniu ir palaukite 5 minutes. Skanaus!
Trinta įvairių daržovių sriuba Kai už lango spaudžia šalta žiema ir norisi namie pasigaminti kažką šilto ir greito. (6-8 asmenims) Jums prireiks: – 3 daržovių sultinio kubelių – 1 poro – 3 saliero stiebų – 500g morkų – 1 bulvės
– 1 didelio svogūno arba 2 mažų – 4-5 skiltelių česnako – 2 laimo lapų – citrinžolė – šviežio imbieras – prieskonių – 20g sviesto
Iš pradžių atskirame puode arba arbatinuke užvirti 1,5 litro vandens, kad po to nereikėtų ilgai laukti kol jis užvirs. Kitame puode ant mažos ugnies ištirpinti sviestą, kai sviestas ištirps sudėti supjaustytus svogūnus, česnakus, salierus ir porus (smulkiai pjaustyti nebūtina, nes paskui viskas vistiek turės gerai išvirti). Puodą uždengus leisti viskam ant mažos ugnies „paprakaituoti“, kol paruošite morkas (tai turi trukti apie 10 minučių). Sudėjus supjaustytas morkas viską gerai išmaišyti ir užpilti jau užvirintu vandeniu ir įdėti sultinio kubelius. Viskam truputį pavirus įdėti laimo lapus (jų nereikia smulkinti). Jei naudojate šviežią
imbierą jį susmulkinus sudėti. Supjausčius kubeliais bulvę ją įdėti ir leisti viskam pavirti 10-15 minučių, kol kiečiausia daržovė taps minkšta. Jei naudojate imbierą kaip prieskonį jo šiek tiek įberti (pagal skonį) ir taip pat galite įdėti citrinžolės. Kai viskas išverda išimti laimo lapus ir viską gerai susmulkinti su smulkintuvu. Jei sriuba per tiršta į ją įpilti dar šiek tiek vandens. Pagardinti galite šviežiais krapais, taip pat puikiai tinka kokoso pienas arba grietinė. Skanaus!
21
Studis vertina Paulina Rūgytė
Tarp sapno ir realybės INCEPTION / PRADŽIA TRUKMĖ: 148 min. ŽANRAS: fantastinis; trileris REŽISIERIUS: Christopher Nolan SCENARIJUS: Christopher Nolan IMDb ĮVERTINIMAS: 8,8 / 10 Kai pirmą kartą pamačiau filmo „Pradžia“ („Inception“) anonsus kino teatruose, susidomėjau iškart. O kuo patraukė ir nežinau. Gal tuo, kad vien pamačius anonsą, negali suprasti apie ką iš tiesų yra filmas. O gal todėl, kad mane visuomet domino žmogaus pasąmonė ir sapnai. Režisierių Kristoferį Nolaną (Christopher Nolan) garsina tokie filmai kaip: „Betmenas: Pradžia“, „Memento“, „Tamsos riteris“, „Prestižas“. Filmą apie sapnus sukurti režisierius svajojo jau nuo pat vaikystės. Ir jam pavyko. 2010-aisiais Lietuvos kino teatrus pasiekė jo filmas „Pradžia“ („Inception“). Filmo idėją režisierius audė dešimt metų. Scenarijus painiai užkoduotas, o pats filmas tikrai ne iš lengvųjų. Domas Kobas (Leonardo DiCaprio) – idėjų vagišius. Idėjas nukniauka ne iš rastų žmogaus užrašų, o... iš žmogaus pasąmonės
ir sapnų. Su savo komanda sukonstruodamas sapną ir į jį įtraukdamas norimą žmogų gali pavogti net pačias slapčiausias idėjas arba pakeisti tam tikrą informaciją. Naujausia jo užduotis – įsiskverbti į įtakingo verslininko pasąmonę ir įrašyti informaciją, leisiančią jo konkurentams kiek pakoreguoti verslininko mąstymą ir įtikinti pakeisti vieną svarbų sprendimą. Užduotis atrodo neįmanoma, bet Kobas ryžtasi tai padaryti. Scenarijus taip kruopščiai užkoduotas, kad norint suprasti filmo idėją, jį tiesiog privaloma peržiūrėti dar mažiausiai tris kartus. Scenarijaus vingiai, staigus naujos informacijos krūvis, pasiruošusiems pažiūrėti lengvą filmą tikrai nepadės greitai sudurti galo su galu. Vieną sekundę supranti viską, kas vyksta, kitą - lieki pasimetęs tarp siužeto vingių.
Riba tarp sapno ir realybės tokia plona, kad privaloma stebėti ir nepraleisti nė sekundės. Sapnas niekada neturi pradžios. Visuomet atsiduri veiksmo sūkury. Ne iškart suprasi, kas vyksta, o kuo toliau, tuo viskas atrodys tik painiau. Vertėtų nusiteikti, kad tai ne pigus šlamštas, nuolat rodomas kino teatruose. Šis filmas privers tave susimąstyti, kas vyksta, kodėl vyksta ir kaip vyksta žmogaus pasąmonėje. Ir turbūt nesuklysiu sakydama, kad po kiek laiko, dar porą kartų peržiūrėjus filmą, atrasti ir suvokti bus galima daug daugiau nei žiūrint pirmą kartą. Tad jei tu dar nematei šio filmo ar žiūrėjai jį vieną vienintelį kartą sėdėdamas kino salėje, pasinerk į šį veiksmo sūkurį, leisk savo smegenims dirbti žiūrint šį kino kūrinį. Tai filmas, kuris privers tave mąstyti ir „seanso“ metu, ir dar ilgą laiką po jo.
Nesusipratimas ar linksma komedija? Turbūt nėra nei vieno lietuvio, kuris nebūtų matęs nors vienos populiariausio lietuviško serialo „Moterys meluoja geriau“ serijos. Kiekvienas žino kaip skamba Medos (akt. Inga Norkutė) juokas, koks „mamyčiukas“ yra Robertas (akt. Nerijus Gadliauskas), kaip nuolat nesisekė Kristinai (akt. Edita Užaitė) ar kokia naivuolė visuomet buvo Vilma (akt. Aušra Štukytė). Vieną dieną serialo kūrėjai sumąstė, kad reikia perkelti serialo veikėjus į didžiuosius ekranus. Ir štai, visai neseniai, prieš pat šventes pasirodė filmo „Moterys meluoja geriau. Kristina“ premjera.
MOTERYS MELUOJA GERIAU. KRISTINA TRUKMĖ: 112 min. Šįkart siužetas sukasi pagrinde apie KristiŽANRAS: drama, komedija ną. Tuomet, kai ji dar gyveno su Paulium, REŽISIERIUS: Alvydas Šlepikas o ši jos gyvenimo pusė nebuvo rodoma seriale, nes tuo metu veiksmas sukosi SCENARIJUS: Edvinas Kalėda aplink kitus veikėjus. Kristina atsiduria situacijoje, kai dėl mylimo vyro padarysi bet ką, bet staigūs ir neapgalvoti sprendimai griauna santykius su aplinkiniais ir kitais jai brangiais žmonėmis. Kiekvienas, matęs nors porą žymiojo serialo serijų, iškart supras, kas, kur ir su kuo, tačiau žmogus, nepažįstantis serialo veikėjų, gali pasimesti tarp siužeto linijų. Įprasti veikėjų juokeliai gali likti nesuprasti tų, kas nesidomėjo serialo siužetu prieš nusprendžiant nueiti į šį filmo seansą. Na, galbūt juos traukė M. Mikutavičius aktoriaus rolėje. Be to, projektas labiau koncentruotas į moterų auditoriją. Taigi vyrams siužetas gali pasirodyti kiek nuobodus, o dar jei serialo per televizorių nežiūrėdavo, tai visiškai suprantama, kad net viso filmo neiškęstų ir pabaigos nesulauktų. Nors tiesą pasakius, pats siužetas tikrai nėra super įtraukiantis, kartais net ir reklamų norėjosi. Tai tiesiog kaip serialas, dramos, melodramos ir tai, kaip moterys
sprendžia problemas šeimoje. Ypač tuomet, kai šeimos galva ne vyras, o moteris. Na, o jeigu iš komercinės pusės, tuomet filmas gal ir užsidirbo. Bet vis dėlto, šiuo metu kino teatrus šturmavusio „Redirected / Už Lietuvą!“ pajamomis vis tiek neaplenkė. Tie, kurie tikisi lengvo filmo, pasijuokt iš pigių, net nelabai juokingų juokelių arba neturi ką veikti, tuomet prašom, „Moterys meluoja geriau. Kristina“ tikrai tiks kaip lengva savaitgalio pramoga, nenorintiems niekur traukti iš namų. Ir tai labiau rekomenduojama žiūrėti merginų kompanijoje. Vienaip ar kitaip, kritikų nuomone, „ „Moterys meluoja geriau. Kristina“ – tai vienas iš pačių skaudžiausių lietuviško kino pavyzdžių per daugelį metų ir vienas didžiausių šių metų nesusipratimų, kuris vedamas gėdos jausmų dėl nacionalinio kino degradavimo lygio“. Kiekvienam spręsti, vertas filmas dėmesio ar ne.
Kelionė po Indiją ir žmogaus sielą Gregory Šantaramas. k. vertė Vilnius: Tyto
David Roberts. Romanas. Iš anglų Danguolė Žalytė. Alba, 2012, 757 p.
Išgirdus žodį „Indija“, pirma mintis, atėjus į galvą, turbūt bus žymieji lūšnynai. Tarsi tai geriausiai reprezentuotų šią šalį. Išvažiavę pažinti šios valstybės, vieni grįžta nusivylę, kiti atvirkščiai – itin pakerėti. Kiekvienam savaip, tačiau kokia tikroji Indija? Tikrosios Indijos pamatyti neįmanoma, ją reikia išgyventi ir pajausti. Būtent savo išgyvenimus Gregory David Roberts ir išliejo romano tipo biografijoje „Šantaramas“. 757 puslapių apimties kūrinys gali kiek išgąsdinti, tačiau įtraukia jau pirmieji puslapiai. Tai kalėjimo bėglio istorija. Pats G. D. Roberts, jaunas filosofijos ir politologijos studentas, anksti vedė, po skyrybų neteko tėvystės teisių į savo trimetę dukrą. Iš pradžių paguodą rado heroine, o pinigų prasimanydavo plėšdamas bankus. Nuteistas dešimčiai metų nelaisvės, sugebėjo pabėgti iš geriausiai saugomo Australijos kalėjimo ir nelegaliai atsidūrė Bombėjuje. O čia ir prasideda istorija: „Buvau ginklų prekiautojas, kontrabandininkas, klastotojas. Trijuose žemynuose buvau pančio-
jamas grandinėmis, mušamas, badomas, marinamas badu. Kariavau. Pakliuvau į pačią ugnį. Ir likau gyvas, o kiti žmonės žuvo. Dauguma jų buvo geresni už mane, tiesiog jų gyvenimą sugniuždė klaidos, suniokojo viena pikta kažkieno neapykantos, meilės ar abejingumo akimirka“. Tačiau „be atlaidumo mūsų rūšis būtų susinaikinusi nuolat keršydama. Be atlaidumo nebūtų istorijos.“ „Ir pasirinkimas – neapykanta ar atleidimas – gali nulemti tavo gyvenimą“. Romane atpasakojama dešimt autoriaus gyvenimo metų, praleistų Indijoje. Tai savotiška vienatvės, meilės ir žmogiškumo istorija. Kalėjimo bėglys, gyvenimo prasmės ieškantis svetimame mieste. Jis pakeitė savo vardą, pasisavino kito žmogaus tapatybę, melavo net ir dabar vadinamiems artimiausiems draugams. Gyveno nuolatinėje įtampoje ir baimėje vėl būti sugautas. Buvo globojamas ir Bombėjaus mafijos, ir lūšnynų vargšų. Tačiau galų gale atsidūrė Frankfurto kalėjime ir kur gimė „Šantaramas“. Knyga, visų pirma, apie Indiją. Tikrąją Indiją, ne tą, kuri vaizduojama filmuose. Tokią Indiją mato tik ją pamilęs žmogus. Tačiau kūrinys kupinas gyvenimo ir filosofinių tiesų, kiekvienas skaitytojas atranda dalį savęs.
Aišku, kartais labai lengva pasimesti tarp romano puslapių, čia dominuoja ryški informacijos perkrova. Perskaitei pora puslapių, o jautiesi, tarsi perskaitęs visą skyrių. Gąsdina mažas šriftas ir ploni popieriaus lapai, čia nerasi paveiksliukų kaip vaikystės knygose, tačiau autorius pasakoja savo gyvenimo istoriją taip vaizdingai, su tokia aistra, kad nori nenori, tu negali atsitraukti nuo šios knygos. Galbūt kam užklius idealizuotas lūšnynų gyvenimas ar neįtikimos filosofinės diskusijos apie pasaulį, Dievą ir kančią, tačiau tai nesutrukdys knygos puslapių pagalba keliauti po šalį ir žmogaus sielos gelmes. Be to, dažnas skaitydamas šį romaną, rankose laiko pieštuką, neįmanoma nepastebėti, kiek išminties ir gyvenimo paslapčių slypi šiame romane. Vertėtų paminėti, kad net pats Johnny Depp‘as perskaitė šią knygą ir rekomendavo ne vienam savo draugui ir pažįstamam. Tad jei mėgsti skaityti ir esi pernelyg išrankus, kad atrastum tavo laiko vertą istoriją, paimk į rankas Šantaramą, nepabūgęs milžiniško puslapių skaičiaus. Juk tame ir slypi paslaptis – niekada nežinai, kas laukia kitame knygos puslapyje. Šantaramas – tai gidas į kitokį pasaulį. Tai kelias ne tik į Indijos gilumą, bet ir į žmogaus sielą.
Džiugas Petruškevičius
Grafinė novelė „Maus“ Apie holokaustą turbūt girdėjęs nors truputį yra kiekvienas. Žmogų susimąstyti šia tema verčia ir filmai, ir knygos. Visai neseniai, vos prieš du metus, Lietuvos knygynus pasiekė amerikiečio dailininko Art Spiegelman grafinė novelė holokausto tema „Maus“. Didžiausias kūrinio išskirtinumas, jau neskaitant to, kad tai komiksas, yra tas, jog veikėjai perteikiami zoomorfiniu pavidalu. Kiekviena tautybė atspindima gyvūno pavidalu. Kūrinys žavi tuo, kad istorija yra pasakojama iš autobiografinės pusės, tai autoriaus tėvo asmeninė patirtis. Todėl šioje novelėje skaitytojas išgyvena, yra priverstas susimąstyti apie žydų genocido žiaurią realybę: masišką žmonių deginimą, dujų kameras... Bet taip pat susimąstyti skatina ir novelėje keliamos, vis dar aktualios problemos: senstančių tėvų gyvenimo sunkumai, mišrių santuokų sukeliami keblumai, (ne)prisitaikymas gyvenant svetimoje šalyje. Svarbią vietą kūrinyje užima ir emigracijos tema. A. Spiegelman‘o tėvas Vladekas kalba netaisyklinga anglų kalba (lietuviškame
variante vartojama itin netaisyklinga lietuvių kalba). Tuo norima parodyti kaip sunku pritapti gyvenant svetimoje šalyje, koks problematiškas yra įsiliejimas į šalies kultūrą. Tiesa, būtent netaisyklinga kalba susilaukė daugybės skaitytojų bei apžvalgininkų komentarų bei kritikos. Komikso autorius griežtai uždraudė bet kokius bandymus Vladeko kalbą padaryti šiuolaikiška ar atitinkančia gramatikos normas, taip siekiant išsaugoti jo tėvo tapatybę bei atminimą. Perskaičius „Maus“, padėjus komiksą ant naktinio stalelio, dar kurį laiką galvoje sukosi mintys apie holokausto sukeltą skausmą, tėvų įdėtas visas įmanomas pastangas siekiant išgelbėti savo atžaloms gyvybes. Ir vis dėlto, kaip neseniai visa tai vyko. Retoriškai savęs paklausiau, ar toks kūrinys
galėtų atsidurti mokyklų rekomenduojamų ar privalomų knygų/kūrinių sąrašuose? Kūrinio formatas itin įtraukiantis, lengvai suprantamas jaunam žmogui, o svarbiausia - šiuolaikiškas, bet kartu išsaugantis meninę, literatūrinę vertę. Nors tai nėra ir niekada nebus B. Sruogos „Dievų miško“ pakaitalas, bet padeda pažvelgti į praeitį kitu kampu, suprasti šiuos tragiškus įvykius, remiantis asmenine žmogaus patirtimi.
23
Pageidavimų koncertas
Studentai! Pasistenkit, kad šis semestras būtų sėkmingesnis nei praeitas ir vidurkis bent 8 kliudytų. Gausit po saldainį! – Mamos *** Truputį laimės, truputį džiaugsmo, Saulę didžiulę, lašą lietaus, Glėbį sveikatos, mažyčio skausmo Ir neapsakomai giedro dangaus – Aplinkotyrininkų bendruomenės atstovė. *** Siunčiu linkėjimus bendrasuolei blondinei. Sėkmės su italu! ;D –x *** Miela Dovile, stipendija dar ne viskas, bet jeigu ją gausi – sveikinu ir bučiuoju! – Tavo beširdė sarkastiška šaltakraujė draugė *** Siunčiu Jarūnei Suopio ir Rambyno Ramonų dainą „O, laike...“ – Akvilė *** Sveikinu, kad turi bandelių. Greičiau valgyk. – Tavo skrandis *** Saule, linkiu nevėluoti į paskaitas ir šiaip nebeskleisti erezijų. :D – Ragana *** Pabirute, kada bėgsim krosą? – revenge *** Sveikinu kursiokus sėkmingai(?) pabaigus pirmąją sesiją. Jau galit pradėt mokytis antrai, bučkis. – Komunikatorė13 *** Ačiū, kad mus mylit. Kartais tiek, kad net skauda. – Pimpačkiukai *** Dar palaukit, aš truputį vėluosiu. Linkėjimai iš Viduržemio! – Pavasaris
Dvylika taškų penkiomis tiesėmis:
Sudoku master: