2015 Balandis

#komanda

Roberta Remeikaitė

Evelina Stepšytė

Rūta Šerpytytė

Martynas Švarcas

Augustina Mišeikaitė

Liveta Burkšaitė

Justina Tumaitė

Simona Bagdonaitė

Romualdas Nenortas

Mantvydė Baltaitė

Aistė Osteikaitė

Gabrielė Lazauskaitė

Lina Juknevičiūtė

Ernesta Dambrauskaitė

Gabrielė Stasiūnaitė

Živilė Masytė

Gintarė Granskaitė

Raimonda Smailytė

Jonas Petronis

Vilija Kontrimaitė

Justina Mockevičiūtė ir Karolis Mastauskas

Vyr. redaktorė Autoriai Kalbos redaktoriai Fotografai Dizainas Viršelio nuotrauka

Kontaktai: Vyr. redaktorė Roberta Remeikaitė El. p.: roberta.remeikait@ gmail.com Tel.: +370 64466959 Evelina Stepšytė El. p.: evelina.stepsyte@ gmail.com Tel.: +370 685 40999 Išleido: Vytauto Didžiojo

universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27- 201, Kaunas Puslapis internete: www.vdusa.lt Spausdino: UAB „Judex“, Europos pr. 122, Kaunas Puslapis internete: www.judex.lt 2015 m. balandis

#redaktorės žodis Mielieji, kviečiame Jus atsikvėpti minutėlei prie arbatos ar kavos puodelio, o ne tik prabėgomis praversti šį studentiškąjį laikraštuką, kadangi šiame numeryje Jūsų laukia itin daug įdomių interviu su išskirtinėmis asmenybėmis (net Jurgį Didžiulį pakalbinome!). Nepamirškime ir kasmėnesinių studento dienoraščių, kurie Jus privers beskaitant tarsi atsiriboti nuo šio realaus pasaulio, o skilties „Studis vertina“ ironiški pamąstymai leis ne kartą nusijuokti. O ką Jūs manote apie pirčių teikiamą naudą? Į tai Jums padės atsakyti lietuviškos pirties bičiulių draugijos atstovai

– juk pirtis visada būdavo geras sprendimas!

Ta šiluma... Bet kas galėtų būti geriau už šią šilumą...? Ogi kelionės! Kaip būtų gera kur pakeliauti! Nusikelti mintimis svetur šįkart galėsime būtent į Maltą! Visa tai svaigina, tiesa?

Jei susigundei, o gal visgi dar gundaisi, dvejoji – būtinai paskaityk! Nepagailėk savo kelių poilsio minutėlių beskaitant šį atsinaujinusį ne tik parašytais straipsniais, bet ir didesniu puslapių skaičiumi „Studį“! Gero skaitymo!

Nuoširdžiai Roberta ir Evelina

04 Įkvėpimas Išeikit iš savo komforto zonos, už jos slepiasi visas pasaulis!

06 Interviu Nori eiti teisingu keliu? Tikėk tuo, ką darai!

08 Užsienis You never know where you can live. How about Australia?

10 Kelionių blog’as Nes vieno karto negana!

12 Sėkmės istorija VISADA – TIK PIRMYN!

15 Užsienis Kitokia patirtis svetur: studijos Amsterdame

18 Studento dienoraštis Naujos verslo idėjos ir kiti išbandymai

20 Įkvėpimas Mylėti žmones – štai kas gyvenimą daro laimingesnį!

22 Sveika gyvensena Duokim garo!

24 Klausimėlis Super galios

26 Įkvėpimas Aktorius, kurio kišenėse telefonas, o mintyse – baltosios eilės

28 This is esn Croitoru Valeria | Aljoša Cizl

30 Studis vertina Tuštėjimo metas | Keletas pamokėlių

32 Info skiepas Pažintis su LiPSA organizacija

35 Only vdu

10

20 12

26

04

#Įkvėpimas

Gabrielė Stasiūnaitė

„Išeikit iš savo komforto zonos, už jos slepiasi visas pasaulis!” Štai ilgai lauktas ir pasiilgtas pavasaris pagaliau atėjo, ir privertė pabusti iš ilgo bei šalto žiemos miego. Tikriausiai daug kas pritars, kad pavasaris – tai nuostabiausias laikas, nes viskas tarsi atgyja, dingsta liūdnos mintys, noris tik lėkti ir džiaugtis bundančia gamta bei miestu. Taip pat norisi keliauti, išbandyti kažką naujo ir keistis, tobulėti bei augti. Šįkart gaivus ir šviežias interviu su Gabija Jakutyte, garbanota ir kiek pašėlusia mergina, kuri visada turi ką veikti. Labiausiai ją įkvepia tikslai, nuotaiką pakelti gali Kinder šokoladas, o faktai, kurių niekas nežinojo iki šiol, tikrai nustebins.

Geriausias patarimas, kokį esi gavusi?

Nenustok ieškoti (šį patarimą gavau iš savo lietuvių kalbos mokytojos I. Petrauskienės).

Tau VDU – tai..?

Universitetas, kuriame gali sau leisti daugiau. Studijos, kurias ir taip susidėlioji pats, lengvai suderinamos su papildomomis veiklomis, o daug kam ir su darbu. Džiaugiuosi, kad šiame universitete galiu rasti laiko savo pomėgiams.

Tavo nuomone, universitetas gali padėti jaunam žmogui atrasti save?

Manau, jog tik pats žmogus gali sau padėti šiuo klausimu, nes viskas prasideda nuo noro nestovėti vietoje ar nuo noro kažką keisti savo gyvenime. Jei jis yra, kad ir kur žmogus bebūtų, ras būdų, kaip tai padaryti. Žinoma, universitete, o ypač

VDU, manau, yra daug galimybių „pačiupinėti“ ne tik savo studijų kryptį, bet galima ir pasiimti nemažai pasirenkamų dalykų iš kitų sričių bei fakultetų, galimos gretutinės studijos. Šia proga pasinaudojo tikrai didelė dalis mano pažįstamų studentų.

Taip pat universitete veikia daugybė organizacijų, kurių veiklas gali išbandyti ir save atrasti darant tokius dalykus, apie kuriuos, galbūt, niekada ir nesvajojai.

Kodėl pasirinkai viešosios komunikacijos studijas?

Tiesa pasakius, jos pagal aprašą man atrodė priimtiniausios, tad daug nesvarsčius pasirinkau šias studijas pirmu numeriu.

Beprotiškiausias dalykas, kokį esi padariusi savo gyvenime?

Ateiti į AIESEC, nors, žinoma, užtrukau, kol supratau, jog tai

beprotiškai fantastiška.

Kas tave įkvepia?

Tikslas. Labai svarbu turėti konkretų tikslą, kuris tave ir motyvuoja, ir įkvepia kūrybiškumui kiekvieną dieną.

Jei galėtum vieną dieną būti bet kuo, kuo būtum?

Yra toks filmas „Šoklys“. Ten pagrindinis veikėjas turi galią teleportuotis į bet kurią pasaulio vietą. Tai norėčiau pabūti tuo filmo herojumi ir pakeliauti.

Kaip tavo gyvenime atsirado AIESEC? Prieš pat prasidedant pirmam kursui, įvadinės savaitės metu vyko organizacijų mugė. Joje mano draugė privertė mane užsirašyti kartu. Na, aišku, tai buvo tik pradžia, nes po to laukė intriguojantis atrankų etapas.

Šeši dalykai apie tave, kurie nustebintų visus?

1. Susilaužiau ranką nukritus iš 30 centimetrų aukščio.

2. Man dygsta protiniai dantys.

3. Mėgstamiausias sportas – stalo tenisas.

4. Netoleruoju medaus.

5. Kažkada rašiau eiles.

6. Būdama maža, kai per televizorių rodydavo „Duokim garo!“, VISADA šokdavau polką.

Kambaryje ratu.

Kaip suderini mokslus ir savo veiklas?

Manau, šiuo klausimu VDU universitetas yra iš ties tam parankus.

Tai nėra sunku suderinti. Turiu pakankamai laisvo laiko. O kas dar svarbiau, didžioji dalis to, ką veikiu AIESEC‘e, yra glaudžiai susijusi su tuo, ką studijuoju. Tad man tai derinti vienas malonumas ir nauda tiek veikloms, tiek studijoms.

Kodėl verta ne tik studijuoti, bet ir veikti kažką daugiau?

Manau, kad AIESEC ir taip pat visos kitos organizacijos jaunam žmogui siūlo išbandyti save, o dar svarbiau – save atrasti. Ne visi sugeba realizuoti save studijose, o kitiems jų tiesiog neužtenka. Kad ir kas tai būtų – sportas, menai, socialinė veikla – tai vietos, kuriose turi jaustis gerai, kurias gali keisti ir vis išbandyti kažką naujo, susirasti žmonių ratą, kuriame gali jaustis savimi ir dalintis panašiomis idėjomis ir tikslais. Prie viso šito dar prisideda įvairių gebėjimų lavinimas. Šie gebėjimai ne retam vėliau padeda ieškant darbo.

Ar AIESEC gali pakeisti eilinio studento gyvenimą?

Ar gali? (daug juoko) Ne tik gali, bet ir pakeičia. Reikia suprasti, kad šios organizacijos magijos nesuprasi, kol pats nepatirsi. Mūsu organizacijos tikslas – įvairiapusis jaunų žmonių tobulėjimas. Mes dirbame pagal verslo modelį, tai reiškia, kad dirbame kaip įmonė, turime padalinius, pardavimų, marketingo, žmogiškųjų išteklių ir kitus skyrius. Per metus gauname daugybę mokymų iš patyrusių Lietuvos ir užsienio specialistų.

Dalyvaujame tarptautinėse konferencijose, dirbame su įmonėmis ir jaunimo sektoriumi. Didelė dalis mūsų Alumni narių vėliau sukuria savo įmones. Pabuvęs čia išties pakeiti požiūrį į karjerą, darbo rinką, pasaulį ir žmones. Nepasikeisti „paragavus“ viso šio gėrio – neįmanoma.

Tik šioje vietoje reikėtų paminėti, kad pasikeitimai tiek profesinėje srityje, tiek asmenybėje ar bet kur kitur gyvenime neateina tiesiog būnant.

Dėl to reikia stengtis ir norėti kažką pasiimti iš visų galimybių. Man labai patinka posakis, kad galimybės niekada nėra prarastos, kas nors pasiims tas, kurias tu praleidai. Žinoma, dalintis yra gerai, bet niekada negali žinoti, kuri galimybė bus ta, kuri pakeis tavo gyvenimą.

Ką pirmiausiai pastebi žmonėse? Šypseną. Po vieno pokalbio su mūsų stažuotoju Fernando iš Brazilijos, kuris buvo pirmas žmogus, kuris taip dažnai atkreipdavo dėmesį į žmonių šypsenas, šį įprotį įgijau ir aš.

Esi optimistė ar pesimistė? Šiuo klausimu esu linkusi būti realiste.

Mėgstu pasverti „už“ ir „prieš“ bei įvertinti situacijas pagal realias galimybes.

Tavo receptas, kuris padeda įveikti blogą nuotaiką? „Kinder“ siurprizas. Jis mane visuomet nudžiugina.

Gauni šokolado, jau nuotaika superinė, o čia, žiūrėk, dar ir siurprizas laukia. (juokiasi)

Kas tave daro laiminga?

Artimi žmonės, su kuriais galiu pasijuokti, atsipalaiduoti, kurie mane palaiko ir nuolat stebina.

Ar turi planų šiems metams? Šiais metais baigsis mano kaip prezidentės AIESEC Kaune kadencija, tad planuoju vasarą galbūt išvažiuoti į mūsų organizacijos stažuotę. Taip pat noriu atlikti universitetines praktikas.

Jei dabar galėtum būti bet kur, kur būtum?

Mėnulyje. Visuomet norėjau pamatyti žemę iš aukštai.

Ką planuoji veikti gyvenime?

Gyventi jį ir neplaukti pasroviui.

Jau visai ilgą laiką norėjau dirbti marketingo srityje, kokioje nors įmonėje, kur ši sritis nėra labai išplėtota ir galėčiau stipriai prisidėti prie įmonės sėkmės. Bet kuo toliau, tuo dažniau pradedu galvoti apie savą verslą.

Be ko negali gyventi?

Be artimų žmonių, nuoširdžių pokalbių ir įnirtingų diskusijų.

Apibūdink save vienu Ekstravertiška intravertė.

sakiniu.

Mintis, kuri lydi tave visą gyvenimą ar bent jau dalį jo?

Nesigailėti to, kas buvo. Visuomet sakiau, kad kiekvienas sprendimas ar veiksmas, kuris buvo praeityje, buvo teisingiausias. Net jei vėliau taip nebeatrodo, tuo metu tu žinojai, kaip jauteis ir kas buvo išties svarbu. Tad nėra ko gailėtis, visuomet reikia judėti pirmyn.

Ko palinkėtum VDU studentams?

Jei jau atradote, kur galite save realizuoti ir kas esate, nepamirškite to puoselėti ir nepaleisti visko vėjais, o jei dar ne – nebijokite pasinaudoti galimybėmis išbandyti naujas veiklas ir išeikite iš savo komforto zonos – joje neatrasite nieko, ko dar nežinote. Už tos zonos 5 slepiasi visas pasaulis!

#Interviu

Živilė Masytė

Nori eiti teisingu keliu? Tikėk tuo, ką darai! „Galimybė išreikšti save yra didžiulė dovana, kurios mes kartais nepastebime.

O turėtume.“ – būtent taip mano mūsų pašnekovas. Šiandien su Jumis prisiminimais, patarimais, svajonėmis ir pamokymais dalinsis ypatingas žmogus. Tai garsus Lietuvos muzikantas, menininkas Jurgis Didžiulis.

Kas Jus labiausiai įkvepia tam, ką darote?

Mane labiausiai įkvepia kovojantys žmonės. O jų yra labai daug.

Energijos aš semiuosi iš savo šeimos.

Tam, kad išdrįstum eiti sunkiais keliais, turi žiūrėti į žmones, kurie jau yra ėję tais keliais, kažką pasiekę (ypač man patinka žmonės, kurie yra kažką padarę mene). Kaip pavyzdys galėtų būti aktorius Woody Harrelson. Tai žmogus, kuris dėl savo įsitikinimų nevaidino visuose jam siūlytuose filmuose ir jo svarba Holivude buvo dirbtinai sumažinta.

Tai man įkvėpimas, kuris įrodo, kad svarbiausia daryti tai, kas tau patinka.

Kokia emocija dažniausiai pasirodo kiekvienoje Jūsų dainoje?

6 Šmaikštumas. Manau, kad jeigu gali į viską

pažvelgti su šypsena, su lengvu šmaikštumu, viskas einasi lengviau. Įsivaizduokite, kad pasaulyje galite pakeisti bet ką. Ką keistumėte?

Aš bandyčiau bent jau truputį paveikti žmonių sąmoningumą. Tai gali skambėti kaip ekologiškas šūkis, bet faktas yra tas, kad mes turime būti dėkingi žemei, kurioje gyvename.

Svarbu suprasti, kad jeigu norime gerai gyventi žemėje, tai turime gyventi su ja, o ne prieš ją.

Kas Jums yra muzika? Kaip ji atsirado Jūsų gyvenime?

Muzika – tai yra kalba. Mano gyvenime ji atsirado visai netyčia.

Nusipirkau pora kasečių, kurios man patiko. Jos perduodavo kažkokią žinią, kurios negalima apibūdinti žodžiais. Tai jaunystėje mane paveikė ir nuo tada aš pats stengiuosi paveikti žmones.

Koks didžiausias įvertinimas yra muzikantui už jo veiklą?

Aš asmeniškai netikiu, kad geriausias įvertinimas yra parduoti albumą ar surinkti pilną salę žmonių. Man iki šiol didžiausias įvertinimas buvo žmogaus, kuris pasakė, kad turi įsimetęs mano dainą į playlist’ą ir klauso tos dainos kiekvieną rytą, kai jam reikia minti su dviračiu 20 km, žodžiai, kad jam ta muzika padeda prastumti laiką. Taip pat, kai viena mergina pasakė, kad mano muzika jai padėjo išeiti iš labai tamsaus gyvenimo periodo. Manau, kad tai yra pats didžiausias įvertinimas.

Trumpam prisiminkite savo studentavimo laikus. Kokie jie buvo?

Aš buvau ne pats geriausias studentas. Visada bandžiau derinti mokslus su muzika. Studentavimas – įdomus laikotarpis, nes tada bandai

suformuoti save kaip žmogų, kaip asmenybę, bet visada turi derintis su visokiais įsipareigojimais. Sunkiausia yra ne tada, kai dėsto kiti, o tada, kai turi pats nuspręsti, ką ir kaip daryti.

Kokios grupės ar atlikėjai Jums yra mėgstamiausi, Jus įkvepia?

Man patinka labai daug atlikėjų, labai įvairi muzika. Pavyzdžiui, Pink Floyd, The Beatles ir kiti. Tačiau, kaip ir minėjau, mane labiausiai įkvepia tie žmonės, kurie eina teisingu keliu.

Aš visada juos stebiu su baltu pavydu.

Išvardykite penkis dalykus, be kurių negalėtumėte gyventi.

Be savo vaikų, muzikos, meno, Dievo ir be žmonos.

Neseniai pasirodė Jūsų naujas albumas, kuris nėra skirtas pardavimui. Kodėl?

Iš kur kilo tokia idėja?

Realiai ši idėja kilo dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad nenorėjau galvoti apie įvairius piniginius aspektus. Norėjau, kad albumas būtų toks, koks jis turi būti, norėjau būti ištikimas pats sau. Antra priežastis – manau, kad šiandien pas mus yra labai didelė problema su tuo, kaip žmonės suvokia vertę. Jie dažnai galvoja, kad vertė yra nusakoma pinigais. Ir tai yra visiškas bullshit’as.

Kūryba gali paveikti žmogaus gyvenimą ir tai, kad aš neparduodu savo albumo yra skatinimas, kad žmonės vėl pradėtų mąstyti. 10 eurų, 15 eurų ar 1 euras – tai visiškai nesvarbu. Galbūt jie mano, kad mano albumas yra vertas sumuštinio ir nori man jį duoti. Tai puiku. Manau, kad atsidėkoti visada yra gražu, kad ir kaip žmogus tai besuvoktų.

Dalyvavote įvairiuose projektuose,

tokiuose kaip „Reanimacija“ ar „Nepatogus kinas“. Kaip manote, kodėl tokie projektai susilaukia gerbėjų dėmesio?

Manau, kad kiekvienas projektas yra geras, jam tik reikia įsisukimo, kuris ateina su laiku. Man asmeniškai „Reanimacija“ yra sudėtingas projektas, bet aš jį toliau tęsiu, nes nuoširdžiai tikiu juo ir matau, kad yra žmonės, kurie tai supranta. Vėlgi, tai priklauso nuo to, koks žmonėse vertės suvokimas. Asmenims, kurie nori turėti savo projektus, svarbiausia yra užsispyrimas. Visada bus problemų, sunkumų, bus žmonių, kurie nesupras ir nepalaikys. Bet jeigu tikėsi tuo, ką darai, tai tada eisi teisingu keliu.

Ką patartumėte studentui, kuris svajoja apie muzikanto, menininko karjerą?

Aš rekomenduočiau gerai pasiruošti ir atsiduoti tam. Pasiruošti taip, kad lemiamu momentu nereiktų pigiai parduoti savo darbo, kad nereiktų pamiršti to, apie ką svajojai.

Muzikantams Lietuvoje yra sunku.

Kartais geriau groti savo malonumui, nei privalėti groti ten, kur nenori. Šiuo atveju aš visada siūlyčiau bandyti kažkaip susiderinti.

Kaip manote, koks didžiausias mitas yra sukurtas apie menininko profesiją?

Kad tai yra ekskliuzyvinė profesija.

Aš nuoširdžiai manau, kad visi žmonės yra menininkai, tik kartais jie patys to nežino. Žmonija labai gražiai gyveno, kol neturėjo visokių grotuvų, MP3 ir panašiai. Jie muzikuodavo, o muzika būdavo svarbi kasdienybės dalis. Dabar mes pamirštame kurti.

Aš labai raginčiau žmones kurti ir tikėti savo menu.

Jeigu būtų pasiūlyta galimybė grįžti laiku atgal ir kažką pakeisti savo gyvenime, ar ta galimybe pasinaudotumėte? O gal esate visiškai patenkintas savo gyvenimu?

Aš manau, kad tikrai pasinaudočiau.

Esu žmogus, kuris 100% tiki likimu.

Tikriausiai daug žmonių nesutiktų pasinaudoti tokia galimybe, bet aš, įdomumo vedamas, visgi pabandyčiau. Jei likimas duotų tokią galimybę, tai jau būtų likimo dalis.

Negalėčiau sakyti, kad esu visiškai patenkintas savo gyvenimu. Esu beveik visiškai patenkintas. Gerokai labiau patenkintas negu buvau prieš 2 ar 3 metus, ar net prieš 6 mėnesius.

O tai jau yra pasiekimas. Visada yra lengviau gyventi pagal savo, o ne kitų įpirštas vertybes ir jomis vadovaudamasis aš jaučiuosi arčiau savirealizacijos.

Ar rinktumėtės muzikanto profesiją, jei turėtumėte antrą šansą gyvenime?

Nežinau. Man muzika patinka, man svarbiausia yra menas. Nesvarbu, ar jis vizualinis, ar tai poezija, rašyba, muzika... Manau, kad nėra svarbu ką, svarbu kurti, kažkaip išreikšti save.

Jeigu gyvenimas duotų galimybę, tai, galbūt, nebūtinai rinkčiausi muziką.

Ką galėtumėte palinkėti studentui, kuris skaitys Jūsų žodžius?

Aš jam linkėčiau svajoti. Taip pat pasitelkti Giorgio Armani žodžius.

Jis sakė: „Mes galime daugiau negu žinome ir žinome daugiau nei įsivaizduojame“. Tereikia nebijoti patiems aukštai iškelti savo kartelę.

#UŽSIENIS

Gabrielė Lazauskaitė

You never know where you can live.

How about Australia?

Have you ever dreamt about things, which you think you can never have, or going somewhere that seems so far, like from the Earth to the Moon? Change that pessimist attitude, because this time I had an interview with very exciting person named Paulina, who is from Lithuania and since the age of eight has been living in Australia. Yes, you read well Australia!!!, where the Sun is hot and Christmas is with bikinis. Her holiday was in the New York city, future plans are to study a trip to Israel and she stated: Don‘t stop me now, because I‘m having such a good time. Fill up yourself with the positivity of Paulina. Fill up yourself with desire to explore the world and open your hearts to the upcoming Spring.

Why did you moved to Australia?

My parents live here.

How do you introduce yourself?

Paulina (difficult to create a nickname from that!)

You mentioned that since 8 years old you have been living in various places. Could you name the difference between the school systems?

I am not very well familiar with the education system in Lithuania, but in 8 Australia these vary among different states.

For example, in the state where I live (NSW) pupils leave the school after having achieved higher school certificate (HSC). This is a long, quite difficult and stressful year. However, after completing it, we achieve a mark out of 100 used as the entry criteria in the universities. Fun fact: it’s impossible to get 100 out of 100… the system doesn’t allow it. The best is 99.99.

Does the higher education in Australia is as popular as in Lithuania?

Completing higher education (university) is very popular in

Australia. There are incredible institutions here to facilitate everyone’s interest to become specialized. Many people tend to do a generalist undergraduate degree, and a specialized masters degree (after we figure out what we want to do in the undergraduate!).

Politics, law – sounds very serious. It should be quite competitive to pursue these kind of professions? How many „steps“ do you have to overcome, in order to get into a university? Does Australia as a former British colony follow the example of higher education

system as well?

There are loads of avenues to universities in Australia. We have a flexible system and a philosophy of a “fair go” for every Australian (this motto stands for everything Australian people do and everywhere – whether it’s in the workplace, or at school, or in the playground!).

Thus, whilst completing the HSC and getting a mark out of 100 is typically the method to get accepted into university, other qualifications count, such as community service, volunteering, and of course one’s motivation to study. The competition is always very high because there are many international students that come to Australian universities and make it more challenging to get a place. Australian universities are seen as leading education institutions in Asia and are a top choice for Chinese students. Ultimately, the Australian education system of entering university is very similar to the British style and does encourage a liberal educational policy. I’m very lucky to attend Australia’s best and oldest university – the University of Sydney (it looks like the castle of Hogwarts from Harry Potter!).

Well, let‘s not forget the amazing climate in Australia. How does it feel to have Christmas without snow? Do you miss chillier (colder) climate?

There is a popular English Christmas carol song, “let it snow”, in Australia we like that song too except we say “let is shine!”. Christmas is never dull. I spend it at the beach in the mornings with family and friends having a morning barbeque with the community. Santa usually arrives at 10am on a jet-ski at the beach and gives the kids ice cream. I can’t say that I miss the cold weather (even though I was born in winter (January 30th!)). A constant summer means longer day light and makes me feel very relaxed and careless – you’ll find Australians often using the phrase “no worries”, this directly reflects our lifestyle under the sun I think.

Are the people welcoming, did you ever felt some kind of pressure just because you are a foreigner?

I’ve never really felt like an immigrant.

Being Australian is a state of mind – it’s an attitude, it’s not about how long you have been here or how anglosaxon you look, it’s about embracing egalitarian values, giving it a “fair go”, being honest, loving the barbeque and beach, loving a meat pie. I feel like if you embrace a country or city, it will embrace you back, and that’s very true of Australia.

I guess you showed the place of Lithuanian on a map more than once, yeah?

Haha, yes certainly, I like to phrase it as “It’s along the Baltic sea, Northeastern Europe, above Poland, below Latvia, across the sea from Sweden.”

Because our main group of readers are students, could you tell us how much of free time do you have after studying? Is it easy to find a job?

It really depends on the course a student is studying. But at my university there are always so many activities happening – lunch at our bars, petting zoo, special interest lectures, movies screenings – everyone is always entertained. Most students do have casual jobs too.

What is that you wouldn’t be able to live without?

Pen and paper – I’m a writer at heart and hope to publish my creative writing, poetry and essays.

Personal characteristics that helps you to achieve your goals?

Being a curious person always interested in self-improvement and learning something new.

Do you surf?

Haha, yes I learnt at school! Every Wednesday afternoon at school we would go to the beach and surf (it was a class!).

Is it true that koala sleeps 24 hours a day?

I’m not sure but they do like to nap

– eucalyptus leaves (their main food source) acts as a sedative for them.

Your favourite dish?

Fruit – watermelon, mango, lychee.

Do you follow any moto in you life?

“Carpe diem” Latin for “seize the day” The most important annual celebration in Australia?

Australia day on the 26th of January!

Very fun.

The person that you would like to meet with?

Everyone! Everyone has a unique story and I believe everyone is interesting. I generally get along with very curious people with a good sense of humour, optimists, those with a visionary outlook towards life. I also love to talk about travel (I would have loved to have met Marco Polo the adventurer), philosophy, gardening, languages and everything in between (anything is better than talking about the weather!).

Are you planning any kind of travelling this year?

I’d love to visit Lithuania (it has been 3 years since I last visited!). I will be in Israel on a study trip in July, and I will stay in Jordan for a few weeks to improve my Arabic language skills (I learnt Arabic at my University!).

What would you like to wish for VDU students?

Keep an open mind and heart – anything and everything is possible because where there’s a will, there’s a way! And the world is so big, the possibilities are infinite.

Nowadays when our lives tempo is too crowded you just can realize that we should be more open minded and look into the world more positively like Paulina does. We should also smile brighter laugh harder and everything is gonna be okay.

#kelionių blog’as

Gabrielė Stasiūnaitė Komanda

Nes vieno karto negana!

Dažnai gyvenime taip nutinka, kad pabandęs vieną kartą nebegali sustoti. Dar prieš gerus metus žodis Erasmus man asocijavosi su didžiule galimybe aplankyti dar nematytą šalį ir smagiai bei turiningai praleisti 5 mėnesius svetur. Grįžusi iš pirmojo savo Erasmus nuotykio širdyje žinojau, kad man to negana. Tas nepaaiškinamas jausmas viduje, toks nenumaldomas troškimas vėl keliauti, gyventi užsienyje paskatino mane dar kartą sudalyvauti mainų konkurse.

Tikriausiai nieko nenustebinsiu, nes ir vėl pasirinkau važiuoti į Maltą, tiesiog penkių mėnesių, praleistų šioje šalyje, buvo negana. Tad nepraėjus nei pusei metų, vėl laimėjau Erasmus konkursą ir grįžau į šią saulėtą, kupiną staigmenų šalį.

Dar kartą iš naujo

Tikriausiai skamba keistai, kad vėl pasirinkau tą pačią šalį. Bet taip jau nutiko, kad per tuos penkis mėnesius, praleistus Maltoje, nesugebėjau iki galo pažinti šalies kultūros ir tradicijų, aplankyti visų vietų (skamba juokingai, nes Malta didžiu prilygsta Kauno miestui) ir, galiausiai, pasiilgau visko, ką palikau šioje šalyje.

Tad antrąją Naujųjų metų dieną, susikrovus du lagaminus, vėl išskridau į savo mažytį rojų – šventai tikėjau, kad atskridus rasiu tikrą pavasarį.

Deja, klydau, dabar Maltoje tikrai ne pavasaris, labiau ruduo, lietingas ir vėjuotas ruduo. atvažiavau 10 Šįkart ne studijuoti, bet atlikti praktiką. Malta

žinoma kaip viena geriausių atostogų krypčių, todėl čia aptarnavimo ir apgyvendinimo sektorius yra labai kokybiškas ir modernus.

Savo praktikai vietą gavau viename geriausių salos viešbučių Grand Hotel Excelsior – tai penkių žvaigždučių viešbutis, išsiskiriantis savo prabanga ir vieta. Pirmąją praktikos dieną, atvykus į šį viešbutį, buvau apstulbusi kaip prabangiai ir įspūdingai viskas atrodė: daugybė restoranų, prabangūs ir modernūs kambariai, didžiulis baseinas ir SPA, privatus paplūdimys ir nuostabūs vaizdai pro langus.

Aišku, už tokią aplinką turi mokėti daugiau nei įprastai, tad mano kaip studentės kišenei šis viešbutis, deja, yra per brangus.

Praktikos subtilybės

Taigi šiuo metu atlieku praktiką žmogiškųjų išteklių arba HR skyriuje. Šis skyrius nedidelis, jame dirba iš viso tik 3 žmonės ir aš. Stebina tai, kad šiame viešbutyje dirba virš 400 žmonių ir šie trys žmonės sugeba juos visus sukoordinuoti, o dar labiau stebina, kad mano vadovės Michela ir Marija atsimena visų darbuotojų vardus. Kartais juokaudama vadinu jas mamytėmis, nes jos rūpinasi visais ir yra pirmos, kurios skuba į pagalbą, jei kažkas nutiko. Kai tik pradėjau savo praktiką, bijojau, kad gausiu daugybę darbų, kad mano anglų lygis bus per žemas ir tiesiog pridarysiu daug klaidų. Labai džiaugiuosi, kad taip nenutiko, darbų ir atsakomybių skaičius augo palengva ir vis dar auga, o anglų kalba, manau, tikrai pagerėjo. Dar esu beveik kaip tikra darbuotoja, privalau vaikščioti su uniforma, nevėluoti ir laiku atvykti bei atlikti man paskirtas užduotis ir išbandymus. Vienas tokių išbandymų buvo pravesti mokymus naujiems darbuotojams anglų kalba. Aišku, iš pat pradžių apsidžiaugiau, bet po to suvokiau, kad tai didžiulė atsakomybė ir kad mano anglų kalba gali „užstrigti“ bet kurią akimirką.

Visgi išbandymą išlaikiau, nors streso ir baimės buvo pakankamai.

Dar nebuvo dienos, kai reikėjo save priversti keltis ir keliauti atlikti

praktiką. Kolegos mane priėmė labai šiltai, vis dar sutinku naujų žmonių, kurie yra įsitikinę, kad aš čia dirbu (matyt uniforma ir etiškas korektiškas elgesys „duoda“ savo). Kiekviena diena atneša kažką naujo, niekada nežinau, ką tiksliai veiksiu kitą dieną, galbūt vesiu mokymus, galbūt stebėsiu interviu, keliausiu į konferenciją arba tikrinsiu kambarius. Tokia dinamiška ir intriguojanti praktika skatina viską atlikti kuo geriau ir mane kol kas tai labai džiugina.

Gyvenimas Maltos ritmu

Galbūt esu kiek pakvaišus, nes išvažiavau atlikti praktiką nuo sausio iki balandžio mėnesio, o nuo vasario prasidėjo studijos. Vis dar labiau džiaugiuosi, kad pavyko susitarti su visais dėstytojais ir jie man suteikė galimybes mokytis nuotoliniu būdu.

Dar kartą įsitikinau, kad reikia tik labai norėti ir kad mano universitetas bei jame dirbantys dėstytojai gali suprasti ir leidžia tau siekti svajonių.

Tad taip ir gyvenu: kiekvieną dieną atlieku praktiką, vėliau mokausi ir toliau bandau pažinti šią šalį.

Pradėjau mokytis maltiečių kalbos, kuri velnioniškai sunki, bet tuo pačiu ir įdomi, dabar jau galiu suregzti kelis sakinius ir kartais suprantu apie ką maltiečiai kalba. Dabar Maltoje ne turistinis sezonas, o tai reiškia, kad nuvažiavus aplankyti kokios įdomios vietos man nereikia laukti eilėje, o autobusai nėra perpildyti, savo mėgstamose kavinėse lengvai randu vietą ir pati šalis atrodo labiau atsipalaidavusi. Praktiką atliksiu iki balandžio mėnesio, tad tikiuos, kad šiluma neaplenks šios šalies ir galėsiu pasidžiaugti šiltu pavasariu.

P.S. Na, o tiems studentams, kurie vis dar abejoja ir nedrįsta išbandyti Erasmus, siūlyčiau spjauti į visas baimes ir stereotipus bei pasielgti beprotiškai, išmesti save iš komforto zonos ir pasakyti sau: „Aš noriu, aš galiu ir aš tai padarysiu“. Nes gyvename tik kartą!

#SĖKMĖS ISTORIJA

Gabrielė Lazauskaitė

VISADA – TIK PIRMYN! Nors kovo mėnuo Lietuvoje nėra pats karščiausias, bet sutikus mūsų pašnekovę Rugilę Dailidaitę taip nepamanytum. Iš veido nedingstanti šypsena ir energijos pliūpsnis tiesiog sklinda iš šios merginos. Matyt, tai lemia jos noras tobulėti ir mokytis toliau, nes ji jau trečią kartą studijuoja Vytauto Didžiojo Universitete, taip pat yra gatvės šokių ir sveikatingumo studijos ,,RED“ įkūrėja bei šokių trenerė.

Apie tai, ką ji šiuo metu veikia ir kokiomis nuotaikomis gyvena, skaitykite apačioje: Nuo kelerių metų visgi pradėjai šokti?

Pradėjau šokti 14-os metų – tai kaip šokėjai yra labai vėlai. Dabar vaikai tai pradeda nuo 5 metų, o aš – nuo 14-os, bet prieš tai 7 metus dainavau, galvojau, jog būsiu dainininkė. Net iš tikrųjų nežinau, kodėl pradėjau šokti, dar dabar atsimenu kaip pamačiau „Kauno dienoje“ skelbimą, jog renkama šokių grupė Kauno kultūros rūmuose.

Kokio stiliaus buvo šokiai?

Pavadinti jie buvo šiuolaikiniais šokiais, dabar sakyčiau, jog jie vis dėlto buvo labiau pop stiliaus. Šokdavome mes ir jazz stiliaus ir liaudies šokius. Tačiau laikui bėgant, keičiantis madoms ir kultūrai, į šį pasaulį ir televiziją atėjo modernūs, šiuolaikiniai, dabar vadinami gatvės šokiai. Todėl prašydavome savo vadovės, kad ji mokytų šokti taip, kaip tuo 12 metu šokdavo šokėjai MTV muzikos kanalo

klipuose.

Kodėl ne baletas, klasika?

Kadangi nuo mažumės buvau smulkutė, visi draugai ir kaimynai sakydavo mamai: „Vesk tu ją į baletą“ – tačiau mama ta mintimi nesižavėjo, todėl ir nesu balete.

Na, o dainavimas jau liko praeityje?

Taip, dainavimą mečiau, bet tik šokių neužteko, todėl dar pradėjau lankyti lengvąją atletiką.

Tai nuo mažumės esi super aktyvi?

Nuo mažumės buvau labai aktyvi ir sportiška, net, pavyzdžiui, per kūno kultūros pamokas, per bėgimą stengdavausi berniukus aplenkti (juokiasi).

Tai šokis buvo hobis ar buvo siejamos mintys su ateitimi kaip šokėja ar trenere?

Iš tikrųjų šokdama jaučiausi puikiai, bet niekada negalvojau, kad dirbsiu su vaikais, kad juos mokysiu šokti.

Likimas taip sudėliojo, jog 3 metus atšokus, nebegalėjau tęsti šių užsiėmimų, tačiau vadovė manęs nepaleido ir maža to, pasiūlė dirbti šokių trenere – man tada buvo 17 metų. Pradžia buvo labai sunki, juk reikėjo mokyti beveik bendraamžius paauglius – smalsūs žvilgsniai, mintys, ką sakyti, ką kalbėti, rankos, kojos drebėjo, reikėjo išsikovoti savo vietą, vaikų pagarbą. Bet greitai įsivažiavau, pamilau savo darbą ir šokius dar labiau, norėjau kuo daugiau atiduoti vaikams, taip 7 metus pradirbau ir mokiau šokti šokių klube ,,Krislas“.

Studijos VDU, kodėl teisė? Žinok, pirma mano studijų kryptis nebuvo teisė.

Tai kiek tu esi baigus specialybių?

Esu pabaigusi Bakalauro studijas – Lietuvių filologija, magistro – Teisės studijos, o dabar studijuoju ištęstines pedagogikos studijas (taip pat VDU).

Na, tai kodėl vis dėlto ta teisė?

Kai baiginėjau mokyklą, planavau studijuoti šokį, tačiau suabejojau, kad pabaigusi šokio specialybę galėsiu gyventi pilnavertį gyvenimą, dirbti gerai apmokamą darbą, nes tuometinis treniruočių vedimas man labiau buvo kaip hobis, aistra, bet ne pragyvenimo šaltinis, todėl nusprendžiau studijuoti lietuvių filologiją Vytauto Didžiojo universitete. Turbūt tikėjausi būti lietuvių kalbos mokytoja, o galbūt parašyti kokį romaną ar mokslinę knygą. Visgi besimokant ketvirtame lietuvių filologijos kurse supratau, kad noriu kažko daugiau, tas daugiau ir buvo magistro teisės studijos. Beje, apie teisę svajodavau nuo mažens, tik tai atrodė neįgyvendinama svajonė. Žinoma, prie visų mano mokslų šalia visada buvo šokiai.

Bet tai nebuvo stojimas vien dėl to, kad teisė Lietuvoje vis dar nesitraukia iš TOP 5 sąrašo?

Ne, tikrai ne.

O gal tu dirbi teisės srityje?

Deja, nedirbu teisės srityje, tačiau šešerius metus dirbau transporto

srityje, kur teisė smarkiai gelbėjo ir padėjo suvaldyti tam tikras situacijas, spręsti iškilusias problemas.

Teisės žinios padeda kiekvieną dieną, nesvarbu kokioje srityje dirbame ir kuo užsiimame.

Išmanydami tai galime labiau išnaudoti savo galimybes ir, žinoma, pareigas visuomenėje.

Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris niekada gyvenime nėra susidūręs su teise ir, žinoma, gaila jo, jei tą vis dėlto tektų padaryti, nes susidūrimas su Lietuvos teismais, teisine sistema atima daug energijos ir jėgų, ypač jei tai įvyksta pirmą kartą. Jeigu dabar kas manęs paprašo pagalbos teismų sitemoje, atsakau: „Žinoma padėsiu, einame!“ Kaip tu atsiradai šokių projekte ,,Tu gali šokti“?

Prisimenu, kai pirmą kartą pamačiau pirmojo ,,Tu gali šokti” sezono reklamą, jaučiau drebant visą kūną, jaudulys ir emocijos buvo labai stiprios, gal dėl to, kad žinojau, jog tikrai bandysiu savo jėgas šiame projekte. Buvau sau pasakiusi: aš turiu ten būti! Tačiau į pirmojo sezono atrankas nenuvykau – pritrūko pasitikėjimo savimi ir ryžto. Metus laiko po pirmojo ,,Tu gali šokti“ sezono gyvenau vien ta mintimi, kad turiu – privalau būti projekte tarp 14-os geriausių Lietuvos šokėjų. Kaip

jau žinote, savo svajonę man pavyko įgyvendinti.

Ką tau suteikė projektas?

Projektas man suteikė žinomumą, populiarumą, pasitikėjimą savimi, įvairių šokių žinių, atsirado naujos pažintys, nauji tikslai, siekiai, svajonės, taip pat daug stiprybės, gyvenimiškos patirties ir ištvermės, žengiant kiekvieną dieną pirmyn. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis ir mokytis iš jų, semtis naujos patirties, patyrimų, žinių. Mokymasis ir pažinimas man visuomet patiko ir patinka – tai veda į priekį bet kurioje gyvenimo situacijoje. Šiuo metu studijuoju jau 3 specialybę ir net kartais pagalvoju apie dar vienas studijas, būtent psichologijos. Turbūt ateina gyvenime metas, kai tiksliai žinome, ko norime ir ko siekiame.

Mano manymu, žmogus be mokslų yra tuščias, nepilnas, nes mokslo dėka užpildome tuščias vidines savo erdves, tampame turtingi viduje, galbūt tai ir nulemia mūsų sėkmę bei pasisekimą.

Ar tiki posakiu, jog tinkamoje vietoje atsidūrei tinkamu laiku?

Taip, tikiu. Dar tikiu posakiu, kad nuo likimo nepabėgsi.

Esi šokių ir sveikatingumo studijos ,,RED“ įkūrėja, ar ji atsirado dar prieš projektą ,,Tu gali šokti“?

Mano studija atsirado 2008 m., tai buvo gerokai iki projekto ,,Tu gali

šokti“. Tais metais mano gyvenimo kelyje įvyko daug pokyčių, vienas iš jų ir buvo sprendimas atsidaryti savo šokių studiją, kuo iki šiol labai džiaugiuosi. Iki šio projekto esu dalyvavusi keliuose kituose projektuose, tokiuose kaip „Lietuvos talentai“, „Talentų ringas“ – ten tapau žinoma su šokėjų grupe kaip šokių studijos „RED“ įkūrėja, vadovė, choreografė. Vėliau buvo asmeninis projektas „Tu gali šokti“, po jo susilaukiau taip pat didelio dėmesio.

Kodėl sukūrei būtent gatvės šokių studiją?

Gatvės šokiai šiuolaikinio jaunimo tarpe labai populiarūs, tai ir paskatino įkurti būtent gatvės šokių studiją.

Norint sudominti ir pritraukti žmones dariau tai, kas populiaru, daugumai priimtina ir ko pageidauja publika, žinoma, niekada nepamiršau ir savo norų: noras šokti gatvės šokius, juos skleisti, mokyti ir skatinti jaunimą judėti buvo stipresnis už viską. Tai yra pakankamai laisvi šokiai, kurie apima kelis gatvės šokių stilius, todėl kiekvienas čia atranda save, jaučiasi laisvai, patogiai, o svarbiausia, kiekvieną dieną stengiuosi, kad vaikai ir jaunimas studijoje jaustųsi lyg

namuose ir atrastų savo pomėgius.

Ką žmonės mano apie šokėjo profesiją Lietuvoje?

Esu sulaukusi įvairių replikų, kai manęs pasiteirauja, ką veikiu gyvenime, o aš atsakau, jog šoku.

Būna kartais keistų žvilgsnių ir klausimų: tik šoki? Arba tai kiek dar šoksi? Nežinau, kas tai lemia, galbūt siauras žmonių mąstymas, jog viskas tuo apsiriboja, jog tai yra laikinas dalykas. Esu gyvenime susikūrusi

Mėgstamiausia frazė: Gyvenimas yra gražus! pagrindą tiek savo viduje, tiek ir išorėje, niekada nebijojau rizikuoti ir išbandyti naujas rinkas, naujus darbus, todėl manau, kad niekada ne vėlu nei keistis, nei keisti ar kažką pradėti iš naujo.

Ką patartum jaunam žmogui renkantis tarp dviejų studijų krypčių, kurios yra visiškai skirtingos?

Patarčiau vadovautis protu ir logika, apmąstyti, kaip viena ar kita specialybė pasitarnaus ateityje, žinoma, negaliu sakyti, kad nereikia klausyti širdies, nes visą gyvenimą dirbti nemėgiamą darbą turbūt niekam nelinkėčiau.

Dar patarčiau nebijoti bandyti, jei nebandysime įgyvendinti savo svajonių, vis tiek kažkada gyvenime ateis toks momentas, kai stabtelsime ir susimąstysime, kas būtų, jeigu būtų.

Tad linkėčiau nebijoti, bandyti, eiti visada pirmyn ir kuo mažiau žiūrėti atgal. Kas buvo – buvo, svarbiausia, kas bus, todėl gyvenime nesigailiu dėl tų dalykų, kuriuos padariau, greičiau gailiuosi dėl tų, kurių nepadariau.

Tavo pomėgis Pirmoje vietoje sakyčiau – šokis, tačiau šokis jau tapo mano gyvenimo dalimi, mano aistra, varikliu pirmyn, todėl kaip pomėgį įvardinsiu keliones.

Labai mėgstu keliauti, esu aistringa kelionių fanatikė. Tai mane atgaivina, pripildo, man įdomi tos šalies, kurioje lankausi, istorija, vietos, gamta, žmonės. Tiesiog po kelionių jaučiuosi praturtėjusi ir pakylėta, bet net būdama toli nuo namų galvoju apie Lietuvą ir kelionės lieka hobiu, o emigruoti tikrai nesiruošiu.

Matydami aplink mus veiklius žmones, stenkimės negalvoti, kodėl vieniems viskas sekasi, o kitiems laimės paukštę sunku pagauti. Geriau padrąsinkime save, jog viskas mūsų rankose, jog ne nuo rytojaus, bet nuo šiandienos aš pradėsiu daryti tai, ko visada bijojau ar nedrįsdavau, galvodavau, ką kiti žmonės pagalvos. Vieną savo gyvenimo dieną aprašyk tiesiog ant paprasto balto popieriaus lapo, jeigu matai, kad turi nemažai laisvo laiko, įsiliek į veiklą, kuri tau patiktų, studijų metais supranti, kad jų išties nemažai. Atverkime savo širdis pavasariui, nes gyvenimas tikrai gražus!

14

#užsienis

gabrielė lazauskaitė

Kitokia patirtis svetur: studijos Amsterdame Ką aš noriu veikti gyvenime? Kokią studijų programą ar universitetą rinktis..? – tai dažniausiai kylantys klausimai ne tik abiturientams, bet ir studentams, norintiems keisti studijų kryptį ar gal net galvojantiems apie mainų programą, mokymąsi svetur. Taigi šįkart būtent tokiomis mintimis, patyrimais ir kviečiu pasidalinti Rūtą, kuri yra baigusi bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete, o magistrantūrą tęsė Olandijoje.

Sveika, Rūta, trumpai papasakok apie save: kokia dabar tavo nuotaika, kokie vėjai nupūtė į Olandiją, kaip gyvenimas svetur?

Nuotaikos puikios.

Pabaigusi bakalauro studijas, iškart atkeliavau čia, į Olandiją, sumaniusi pratęsti mokslus. Sekasi tikrai gerai. Čia užsibuvau kiek ilgiau nei planavau iš pradžių. Vietoj vienerių metų, per kuriuos turėjau įgyti magistro laipsnį, Amsterdame gyvenu jau 2,5 metų. Miestas be galo žavingas, įvairus, kosmopolitiškas, nedvelkia nuobodybe.

Manau, mano apsisprendimą atvykti ir pasilikti čia ilgesniam laikui lėmė ir karjeros galimybės, nes tikrai yra daug galimybių įgyti patirties tarptautinėse, gerai žinomose kompanijose, labai aktyvi ,,startups“ veikla. Tokia aplinka suburia iniciatyvius bei talentingus žmones į būrį – kas man yra svarbu. Manau, tai verčia tobulėti ir neužsisėdėti vietoje.

Kokiame universitete mokaisi?

Studijas jau baigiau. Mokiausi Vrije Universiteit Amsterdam.

Amsterdame studijuoji ,,Business Administration: Strategy & Organization“. Ar Lietuvoje bakalauro studijos taip pat buvo susijusios su verslu?

VDU mokiausi Ekonomiką ir Finansus. Rinkdamasi magistro studijas, nusprendžiau kryptį šiek tiek pakeisti.

nemažai verslo valdymo modulių. Bet turbūt didžiausią įtaką toliau sieti savo mokslus su šia sritimi turėjo aktyvus dalyvavimas organizacijos AIESEC veikloje. Buvimas organizacijoje, stažuočių organizavimas, aktyvus bendravimas su Kauno įmonėmis bei priklausymas valdybai suteikė galimybę suprasti, ką reiškia turėti įtakos organizacijos procesuose. Ši patirtis, manau, tikrai turėjo daug įtakos mano sprendimui renkantis tęsti studijas su verslu.

Ar tik po studijų VDU nusprendei, kad visgi save galėtum labiau realizuoti verslo srityje, ar jau ir anksčiau mąstei apie kitą pasirinkimą?

Ekonomika man visada buvo įdomi, tačiau keli kursai, kurie buvo labiau susieti su verslo vadyba ir strateginiu valdymu, privertė pasidomėti šia šaka giliau. Susidomėjimą tuo skatino ir Erasmus studijos Paryžiuje, ISC School of Management, kur turėjau

Sklinda kalbos, jog mokslas Olandijoje yra išties brangus. Ar galėtum patvirtinti/paneigti šį faktą?

Nemanau, kad mokslas Olandijoje yra brangus. Kiek teko domėtis, magistrantūros studijos populiariojoje UK kainuoja gerokai brangiau.

Renkantis magistro programą, domėjausi ir Lietuvos universitetų siūlomomis programomis, kurios taip pat buvo brangesnės... Tad

tikrai negaliu teigti, kad mokslas Olandijoje yra brangus. Juolab, kai čia universitetai yra gerai vertinami ir siūlo stiprias programas. Beje, studentams yra galimybė aplikuoti stipendijoms, kurios padengia visą studijų kainą ir suteikia papildomą finansinę paramą.

Ir vis dėlto, na kodėl gi Tave, jauną, žavią merginą patraukė vėjuotoji Europos valstybė, kodėl ne populiarioji Anglija, Danija ar Škotija?

Galbūt ir patraukė tuo, kad tai nebuvo pats populiariausias variantas.

Jei rimtai kalbant, tai sunku atsakyti į šį klausimą.

Sprendimas buvo nulemtas daugelio faktorių – gera studijų programa, galimybė gauti stipendiją, geros galimybės tobulėti profesinėje srityje.

Tuo metu nebuvau išsirinkusi miesto ar šalies, kur norėčiau gyventi, bet sužinojusi, kad greičiausiai mokysiuosi Amsterdame, tikrai nudžiugau. Tai be galo žavus, jaukus ir įdomus miestas.

Nors ir studijuoji ne už Atlanto – Europoje, bet visgi Tave supa kitokia kultūra. Ar jautei spaudimą, jog į Tave žiūrima truputėlį kreiviau? Ar nesi išskiriama, jog esi atkeliavus iš Rytų Europos?

Visiškai ne. Nei studijų metu, nei dabar, dirbant NIKE European Headquaters, nejaučiu spaudimo ar kažkokios negatyvios reakcijos.

Galbūt taip yra dėl to, kad Amsterdamas yra namai daugybei skirtingos tautybės žmonių. Mokiausi ir dirbu tarptautinėj aplinkoj. Iš kitos

pusės pažiūrėjus, manau, jei nelabai pats galvoji, kad kažkas dėl kažkokių priežasčių gali žiūrėti į tave kreivai, tai galbūt to ir nepastebi... Dabar daug yra keliaujančių žmonių, kurie klajoja po Europą ir pasaulį, tad tai nebėra kažkokia naujiena. Ar esu laikoma iš Rytų Europos? Nežinau.

Niekad nesulaukiau negatyvios reakcijos. Kai pasakau, kad aš iš Lietuvos, tai priešingai – žmonės, kuriems tekę kaip nors susidurt su

Lietuva (ar ten pabuvoję, ar kažką iš Lietuvos sutikę), dalinosi šiltais įspūdžiais, domėjosi mūsų šalimi.

Mes tikrai turim ką pasiūlyti bei kuo pasidalinti ir mes esam įdomūs Vakarų Europai.

Ar galėtum palyginti, ko neturi Olandijos švietimo sistema ir ką turi Lietuvos sistema?

Sunkoka atsakyti į šį klausimą, nes niekad nesimokiau bakalauro studijų Nyderlanduose. Taip pat niekad

nesimokiau magistrantūros studijų Lietuvoje... Manau, kad skirtumas tarp šių pakopų yra. Tiesą pasakius, sunkoka palyginti.

Kas tau labiausiai patinka mokantis Olandijoje, kuo studijų programa yra kitokia, išskirtinė?

Labai patiko praktinis studijų pobūdis. Per vienerius metus turėjome nemažai projektų su tarptautinėmis įmonėmis, kur dirbome kaip konsultacinė komanda.

Dar labai žavėjo tai, kad tai buvo be galo lanksčios studijos – visada rėmėmės tik naujausiais įvykiais verslo pasaulyje, naujausiomis teorijomis, nagrinėjome naujausias verslo situacijos, įmonių sujungimus, aljansus ir pan.

Paskaitas skaitė HP, IBM, įtakingų įmonių, atstovai.

XX a. Nyderlandų imperija turėjo kolonijų visame pasaulyje (išskyrus Australijos žemyną). Ar jauti Azijos dvelksmą Amsterdame, ar jie laiko save tikrais olandais ir išskirtinė išvaizda yra tik praėjęs istorijos etapas?

Amsterdame yra jaučiama išties nemaža kultūrų įvairovė. Sunku pasakyti, ar jie laiko save tikrais olandais, ar ne. Turbūt yra šiokia tokia atskirtis tarp tam tikrų etninių grupių, kaip ir visoje Europoje, bet, kiek yra tekę lankytis kituose Europos miestuose, Amsterdame ji nėra tokia ryški.

Kokias vietas būtina pamatyti, pirmą

kartą apsilankius Amsterdame?

Na, turbūt Dam square – pagrindinę aikštę, Jordaan kvartalą, kuris garsėja bohemiška atmosfera, vieną iš parkų – Vodelpark ar Westerpark.

Būtina tiesiog pasivaikščioti greta kanalų, smagu išsinuomoti dviratį ir apvažiuoti visą miestą – pajusit tikrai olandišką atmosferą.

Ko labiausiai pasiilgsti iš Lietuvos?

Be abejo, šeimos ir draugų.

Ar sieji savo ateities planus su Olandija?

Taip. Artimos ateities (kelerių metų) planus kol kas sieju su Olandija, nes dar tikrai yra ką čia nuveikti. Kaip bus toliau, dar nežinau. Na, ir daug planų kol kas nėra. Galbūt bus galimybė padirbėti ar pakeliauti kur kitur, galbūt atsiras, kas privers sugrįžti atgal į Lietuvą. Nesu prisirišusi prie vietos, ieškosiu įdomių galimybių ir tikrai smalsu, kur jos nuves.

Ką patartum tautiečiams, norintiems studijuoti Nyderlanduose?

Na, visų pirma, patarčiau nusiteikti ir pasiruošti tam, jog tikrai nemažai teks mokytis, čia tikrai bus ką veikti.

Patarčiau pasidomėti siūlomomis programomis ir tikrai pasiruošti pagal rekomendacijas, nes tai palengvintų mokslo pradžią. Taip pat, manau, svarbu giliau domėtis savo sritimi ir neapsiriboti vien universitete siūlomomis žiniomis. Čia vyksta tikrai nemažai renginių, konferencijų – kas padėtų praplėsti akiratį. Nepamirškime ir to, jog svarbu pasidomėti studentams siūlomomis finansinės paramos, stipendijų programomis.

Kokie yra svarbūs terminai ar egzaminai norintiems studijuoti Amsterdame?

Na, svarbus yra anglų kalbos testas (IELTS ar TOEFL), kuris yra privalomas stojant. Svarbu yra stipri motyvacija, kodėl būtent pasirinktas tam tikras universitetas ar programa.

Kokia populiariausia frazė olandiškai?

Turbūt „alles goed“, kas reiškia

,,viskas gerai“. Tai tipinis pokalbio pradžios klausimas ir tikrai dažniausias atsakymas.

Nyderlandai – skrajojantys olandai, futbolas Nr. 1. Ar užsikrėtei šiuo futbolo virusu?

Praeitą vasarą, per futbolo čempionatą, buvo tikrai įdomu stebėti, kaip olandai serga už savo rinktinę. Be galo karštai, garsiai. Nežinau, ar tuo virusu jau esu užsikrėtusi, bet tikrai įdomu sudalyvauti toje lengvoje beprotybėje.

Ko palinkėtum mūsų studentams?

Palinkėčiau iš studentiškojo laikotarpio pasiimti kiek įmanoma daugiau – būkit smalsūs, veiklūs, domėkitės dalykais, stenkitės susipažinti ir bendrauti su kuo įvairesniais žmonėms, būkit drąsūs ir nebijokite kartais rizikuoti, išdrįskite pabandyti kažką naujo ir nepažįstamo, ieškokite sau iššūkių ir aukite. Svarbiausia, jog visa tai darydami mėgautumėtės viskuo!

Šis straipsnis nėra sukurtas smerkti Lietuvos aukštąjį mokslą ar iškelti studijas užsienyje. Pasaulio bei skirtingų kultūrų pažinimas skatina žmogų augti, tobulėti, plėsti savo pažiūras ir praturtinti save ne tik emociškai, bet ir žiniomis. Jeigu Jūs svarstote galimybę išvykti svetur, bet turite nemažai klausimų, drąsiai klauskite studentų, kurie jau yra studijavę ar šiuo metu mokosi – jie visada padės!

17

#STUDENTO DIENORAŠTIS ERNESTA DAMBRAUSKAITĖ

Naujos verslo idėjos ir kiti išbandymai

Su pasigėrėjimu žvelgiu į tvarkingai išdėliotas knygas ir suprantu, kad artimiausiu metu negalėsiu jų paskaityti. Vaikystėje, kai likdavau miegoti pas krikštamotę (visai ne pasakų gerąją fėją, o šiaip, tikrą, normalų žmogų), ji prieš miegą man leisdavo išsirinkti pačius mylimiausius žaislus ir juos paguldyti šalia savęs. Turbūt tą patį teks daryti ir su knygomis – išsirinkti kas vakarą mielesnes širdžiai, apklostyti ir apsikabinti, kad jaukiau miegotųsi.

O ryte tyliai su apmaudu jas padėti į vietą. Nes nėra kada skaityti to, kas įdomu. Dabar mano gyvenimas – neplautų indų krūvos, nuorūkos stiklinėse, pasklidę konspektų lapai ir po visą kambarį išmėtyti drabužiai, pro kuriuos kaskart tenka prasikasti, norint pasiekti kokį nors svarbesnį tašką, pavyzdžiui, lovą ar šlepetes, iš kurių viena mėtosi balkone, o kitos dar iki šiol nerandu.

Taigi ir vėl dėstytojai guodžia, kad esame labai laimingi būdami studentais, ir vėl nedraugiški transporto kontrolės veidai vėpso, kol krapštomės po piniginę ieškodami studento pažymėjimo, ir vėl tie mirtini rytai, bandant nutildyti trisdešimt iš eilės skambančių žadintuvų, ir vėl... Šį pusmetį neprisižadėjau nei lankyti paskaitų, nei geriau mokytis ar šiaip kažkur sužibėti, todėl nežinau, kaip elgtis ir gyventi.

Stogo važiavimo nuo galvos proga gavau pieštukų, taigi nusipirkau spalvinimo knygelę su barbėmis ir laukiu įkvėpimo. Taip belaukdama nuspalvinau barbę, kuri dabar atrodo kaip vieno gero draugo svajonių mergina – raudonplaukė, pilkaakė.

Na, gaila, kad ne rusų tautybės. Bet su juodu pieštuku galiu padaryti kokią nors kietą tatuiruotę, kuri iškart praneštų apie barbės/baleto šokėjos tautybę. Ech, reikės susikurti sau tokią darbo vietą – spalvintoja. Galėčiau pagal užsakovo norus atitinkamomis spalvomis pagražinti visus meškiukus, transformerius, barbes ir visa kita, kas slepiasi tose spalvinimo

knygelėse. Tuomet pakilčiau karjeros laiptais ir man leistų spalvas parinkti žymiausiems menininkų kūriniams.

O tada jau tikrai galėčiau sau leisti nelankyti paskaitų, nes nuspalvintos knygelės gali būti nuostabi saviraiškos niša, kartais netgi pelninga. Darželyje vieną tokią buvau nusipirkusi. Et, tie seni, nostalgiški laikai, kada nereikėdavo niekuo rūpintis, rūsčios virėjos atsainiai drėbteldavo avižų košės į lėkštę, o auklėtojos sugalvodavo ką veikti.

Visi aplinkiniai savo pastabomis ir triukšmu tarsi primena, kad turėčiau kažką veikti. Visą savaitę be perstojo nuo pat ryto kalantis ir vis kažką gręžiantis kaimynas bando mano kantrybę. Tik jo dėka prabundu ir kaskart suvokiu, kad vėl pramiegojau paskaitas. Tuomet pradedu garsiai keiktis – tiek ant savęs, tiek ant kaimyno. Keršto sumetimais garsiai įjungiu muziką ir panyru į patalų begalybę. Tegu gręžia tas niekšas, tegu gręžia. Mano kantrybė kietesnė negu jo garsiniai ginklai.

Atsitiktinių kačių pagalba irgi negaliu užmigti. Vieną naktį atsiguliau į lovą visai padoriu laiku – apie antrą nakties. Jaučiausi beveik laiminga ir rami, svajojau apie tokius dalykus, kaip tolimos Karibų salos, vaiskaus balto smėlio paplūdimiai, palmių pavėsis ir pro jį besiveržianti saulės kaitra. Tik netikėtai mintyse švystelėjo neseniai prie Maximos sutiktos katės vaizdas – visa jauki, pūkuota, dar nesulaukėjusi, kažko vis laukianti. Mažytė, gal penkerių metų mergaitė pritūpusi ir mažais savo delniukais mojuodama ją kvietė pas save. Už jos stovėjo mergaitės mama ir kantriai, šiek tiek sukandusi dantis, šypsojosi. Niekur ta katė nėjo, nesiteikė pajudinti nė vieno savo ūso, tarsi nujausdama, kad yra tik kelių minučių užgaida, mažos mergaitės ir jos mamos pramoga. O ir man tas vaizdas tuo metu nesukėlė jokių didesnių emocijų, bet štai, naktį nebegalėjau užmigti. Ėmiau kurti

katės gelbėjimo planus, susivyniojau į pledą, išsikrausčiau į virtuvę ir užmigusio miesto beprasmybėje, Radiohead‘ų fone pradėjau kurti katės gelbėjimo planus. Radau pažįstamų, kurie nemiega, pradėjau konsultuotis su jais. Juk jie mano draugai, beje, auginantys kates. Tik, deja, vienas pradėjo suokti apie badaujančius Afrikos vaikus, o kitas perspėjo, kad man per anksti užsiveisti kačių bandą ir ėmė pasakoti, kokie vyrai paprasti ir elementarūs, tai ne tos katės, namų jaukėjos.

O toliau kaip visada – sugrįžau į lovą ir labai nuobodžiai laukiau, kol užsimanysiu miegoti.

Vis nenorėjau. Neturėjau sau kuo pagrasinti, nes nemėgstu savęs bausti.

Todėl ėmiau narsiai kalbėtis su savimi, jog jei tuoj pat neužmigsiu, daugiau niekada sau nebepirksiu nei maisto, nei knygų. Vidinis balsas tik nusišaipė ir aš dar kokią valandą tiesiog laukiau.

Laukiau, kol užsimanysiu miego, kol pradės švisti rytas, laukiau, kol kas nors visai netyčia, atsitiktinai paskambins į duris, o dar geriau, įsilauš ir pareikalaus mano gyvybės ar šiaip ko nors brangaus, pavyzdžiui, kaktuso. Laukiau, kol galėsiu atsikelti, įsinerti į pirmus pasitaikiusius skudurus ir pusiau gerdama kavą, pusiau besidažydama lūpas, skaityti rytines naujienas. Laukiau, kol mane aplankys nušvitimas ir suvoksiu, kad tikrasis mano kelias, tai ne septynios stotelės iki universiteto, bet ilgi, varginantys ir pėdas nutrinantys piligriminiai keliai. Aš taip stipriai laukiau, kad net užmigau. O dieną mane ir vėl pažadino grąžtų bei plaktukų valdytojas, mano kaimynas.

Ir vėl viską pramigau, ir vėl abejingai užmerkiau akis kaip ta katė, kurią dar prieš kelias valandas norėjau gelbėti. Nes šiandien jau ne žiema ir aš nenusiteikusi gelbėti net pati savęs.

Nes dieną lygiai taip pat tamsu kaip ir naktį, todėl mielaširdingai visoms kambario sienoms, kaimynams ir jums linkiu geros likusios dienos, o pati einu miegoti...

Pavasariniai kliedesiai Praėjo ne pilnas mėnuo ir aš nustojau kalbėtis su savimi.

Atkreipiau dėmesį į tai, kad nesu gera pašnekovė, nes nuolat pasiduodu savo genialioms mintims. Susimąsčiusi naktį išsikepti kotletų, tą ir darau, nes vidinis balsas tyli ir neperspėja, kad man užtektų paprasčiausios arbatos. Galėčiau netgi kaip ta našlaitėlė iš pasakos žiemą eiti žibuoklių rinkti – vis tiek nesuprasčiau, kad tai beprotiška, kol kas nors nepagautų ir nenusuktų sprando. Kartais tikiu, kad ir su skėčiu iš penkto aukšto galėčiau nusileisti visai sėkmingai.

Visa laimė, susigriebiu, kad nesu Merė Popins, nors... Tvarkytis (t.y. slėpti daiktus po lova) sugebu taip pat gerai, kaip ir ji. O kad man tokias pareigas – išmokyti vaikus visokių gudrybių – pasidaryti lanką ir šaudyti tuščias alaus skardines, susimuliuoti bet kokią ligą, šantažuoti tėvus, nusirašinėti naudojant pažangiausias priemones...

Aha, jums nesivaidena – aš vis dar skendžiu svajonėse apie savo patirties perdavimą kitiems, sėkmės istorijas ir greitus praturtėjimus.

Kaip tik dėl to šiuo metu graužiu sužiedėjusią duonos riekę ir laukiu „Teleloto“. Visą stipendiją išleidau bilietams. Kaip ten sako?

Kas nerizikuoja, tas ir neverkia. Šventai tikiu, kad sėkmė mane baisiai įsimylėjusi ir padarys bet ką, kad įtiktų. O tai reiškia, kad nelaimėti aš negaliu, cha!

Pradedu galvoti apie savo naująjį gyvenimą ir laimėtus

milijonus. Pirmiausia, žinoma, nusipirkčiau palmę ir kokoso riešutą – tai visų turtuolių atributai. Palmę pasisodinčiau prie savo daugiabučio kiemo (bet čia tik laikinai, kol nusipirkčiau kokią vilą ar daugiabutį su visais gyventojais, nes be visų turtų man dar visai patinka valdyti). Na, o kokosas būtų nuolatinis mano kelionių bei šiaip trumpučių žygių į miestą ar paskaitas palydovas (juk negalėčiau dingti iš universiteto prieš tai nepasigyrusi, kad tapau turtuole ir pižone), nešiočiau jį elegantiškai pakėlusi, kad visi matytų ne tik riešutą, bet ir mano puikiai prižiūrėtas, dešimčia metų jauniau nei aš pati atrodančias rankas, ir pirštus, nusėtus deimantiniais žiedais, kuriuos pati sau ir padovanojau.

Be viso to, nusipjaučiau kokoso viršų, kad kokteiliai tilptų. Na, kaip filmuose... Ir, žinoma, įmesčiau nuostabų oranžinės spalvos skėtuką. Tai būtų aliuzija į manęs laukiančius pašėlusius nuotykius kokiame nors paplūdimyje (juk ne šiaip sau kelias naktis iš eilės sapnavau nuostabiai įdegusius vyrus, kurie jūros pakrantėje tingiai vėduoja mane. Šiaip ar taip visiems milijonieriams reikia antrų pusių ir meilužių, todėl nenurimsiu, kol neturėsiu šio komplekto. Jei nepavyks susirasti, nusipirksiu.

Kitaip sakant, įsivažiavus naujam pusmečiui ir beveik sąžiningam paskaitų lankymui, atsivėrė visos čakros ir suvokiau, kad tikroji gyvenimo prasmė – tai pirkti

loterijos bilietus ir tikėtis greitai pralobti. Kadangi esu visiškai tikra dėl savo ateities (nes loterijoje tikrai laimėsiu), atlaidžiai žiūriu į persidirbusius dėstytojus ir bendramokslius, kurie kartais būna pavargę, išalkę, nuskriausti naktinių košmarų apie laukiantį kursinį, nukamuoti egzistencinių klausimų apie gyvenimo ir studijų kokybę. Aš pati dėl studijų kokybės nesuku galvos – man gyvenimas ir taip kokybiškas. Ne dėl to, kad prisisvajoju netikėčiausių dalykų ir tikiu jų realizavimu, bet dėl to, kad gyvenime nėra nė vienos priežasties liūdėti. Na gerai, truputį meluoju. Liūdėti yra dėl ko, bet mes patys pasirenkame, kas mums kelia liūdesį, o kada mes patys keliame taures. Ir visai nesvarbu, kad nemoku įkvėpti optimizmo – juk nesu humoro grandas, kurio net ir keiksmažodžiai juokingi.

Esu paprastas žmogus įspraustas į studentiškus rėmus ir toliau savęs nieko nematantis, todėl išsigriebiu klaviatūroje prasmegusį trupinį, užkandu ir einu braukyti išganingų skaičiukų, kurie man atneš sėkmę.

Jei neatneš, tai prižadu, išlįsiu į lauką ir net jei saulė akins, aš vis tiek pagausiu tą sėkmę ir išvanosiu jai kailį. Nes kaip gali būti, kad aš tiek stengiuosi, daug miegu, dar daugiau tikiuosi ir nieko neturiu?

Krenta lemtingieji kauliukai, o jums sėkmės savose loterijose, mielieji!

19

#Įkvėpimas

gintarė granskaitė

Mylėti žmones – štai kas gyvenimą daro laimingesnį!

Atėjus pavasariui į gatves išeina vis daugiau įvairių žmonių, tačiau kartais sunku juos visus pastebėti toje didelėje masėje. Esu tikra, jog Ievos nepastebėti neįmanoma.

Ji tiesiog švyti, visada energinga, su šypsena veide, pilna pozityvumo ir entuziazmo.

Ieva pabaigė menotyros ir kūrybinių industrijų studijas VDU, o dabar ji – „Čiop čiop“ Kaune komandos narė. Praverkime duris į jos gyvenimą ir apžvelkime Ievos sėkmės istoriją.

Papasakok, ką šiuo metu veiki gyvenime?

Kuriu šeimą, kuriu karjerą, jeigu tai galima vadinti karjera. Stengiuosi tobulėti dvasiškai ir tiesiog būti laiminga. Taip pat stengiuosi naudotis progomis, rasti sau iššūkių, įveikinėti juos ir noriu, kad viskas nebūtų taip nuobodu ir kasdieniška.

O kas yra kasdieniška? Kaip atrodo tavo įprastinė diena?

Aš keliuosi anksti ir gaminu pusryčius vyrui (šypsosi), tada medituoju ir vėl einu miegoti, kadangi mano rytas prasideda maždaug 10 val. Kaip kitiems pusryčiai, taip man rytas yra šventas reikalas. Mėgstu, kai nereikia skubėti, labai smagu žiūrėti pro langą į važiuojančias mašinas... Taigi svarbiausi ryto planai – palepinti vyrą ir dvasią. Kadangi dirbu kulinarinėje studijoje, tai ir grafikas yra toks, kokį

pati susidėlioju. Dirbu namuose ir ne tik. Stengiuosi savo ofisą transportuoti į įvairias ir įdomias vietas, kad ta ugnelė, tūnanti viduje, neužgestų.

Kaip apibūdintum savo darbo pareigas?

Dažnai juokais mėgstu save vadinti plataus profilio salės darbuotoja arba trumpiau – žmogus, kuris daro viską.

Kolegės mane vadina direktoriene.

Na, o jeigu rimtai, tai mano darbo sutartyje įrašyta „kūrybinių industrijų specialistas renginių organizavimui.“ Vis dėlto, mano pareigas geriau apibrėžia mano sugalvota specialybė.

Veikiu viską, tik valgyti negaminu, nemėgstu dirbti „puse kojos“, todėl palieku šią veiklą profesionalams.

O kokį maistą mėgsti labiausiai?

Valgau labai paprastai, nes gaila tam skirti daug laiko. Labiausiai mėgstu

mamos gaminamą maistą, taigi mama man šioje srityje yra nr.1. Dargi man patinka japoniška virtuvė, daržovės, vaisiai, na ir, žinoma, desertai. Taip pat labai mėgstu modernią lietuvišką virtuvę, t.y. kai tradiciniai produktai panaudojami netradiciškais būdais.

Labai smagu, kad tokie produktai, kaip grybai, burokai ar perlinės kruopos yra visai čia pat ir nereikia jų skraidinti iš kito pasaulio krašto.

Ką ir kodėl pasirinkai studijuoti VDU? Baigiau menotyros bakalauro ir kūrybinių industrijų magistro studijas. Pasirinkau VDU todėl, kad tuo metu tai buvo vienintelis universitetas, kuris siūlė menotyros studijas. Norėjau kažkaip prisidėti prie meno kūrimo, pradžioje galvojau apie aktorystę, tačiau galiausiai stojau būtent į menotyrą. Buvo labai įdomios studijos. Nežinau, ar per

studijas daugiau sėmiausi mokslinių žinių, ar gyvenimiškos patirties.

Ką davė studijos VDU? Universitetas davė geros patirties.

Su grupiokėmis juokaudavome, kad pabaigusios menotyros studijas būsim labai geros žmonos. O iš tikrųjų davė daug tiek pažinčių, kontaktų prasme, tiek žinių bagažo kaupimu. Tikriausiai todėl pasirinkau ir magistrantūros studijas būtent VDU. Taip pat turėjau labai gražų studentavimą. Mano kursiokai, kuriuos dar ir dabar miniu geru žodžiu, buvo labai charizmatiški, kai kurie gal mažiau, tačiau visi savaip įdomūs kaip asmenybės. Dabar, kai žinau, kaip jie gerai tvarkosi gyvenime, labai džiaugiuosi ir, jeigu jie skaito „Studį“, perduodu visiems linkėjimus!

Kas tave įkvepia?

Mane įkvepia daugelis žmonių, kuriuos sutinku kiekvieną dieną.

Stengiuosi visų pirma žiūrėti į save, taisytis savo klaidas ir trūkumus. Na, o tuomet, kai atidžiau pasižiūri į save, tų įkvėpėjų gali rasti kiekviename žingsnyje. Manau, jog kai stebi aplinką, tada ir pamatai daug gerų pavyzdžių. Labiausiai mane įkvepia ramūs ir dvasingi žmonės.

Koks žmogus yra arba galėtų būti tavo autoritetu?

Tėvai. Tikriausiai todėl, kad daug metų darniai gyvena.

Trys žodžiai, apibūdinantys tave?

Pozityvumas, kalbėjimas (daug ir greitai), nepanikavimas.

Esi optimistė, pesimistė, o gal realistė?

Optimistė. Mes visi esam apdovanoti, svarbu nepamiršti to.

Svarbiausios vertybės.

Dvasingumas, sąmoningumas, ramybė.

Labiausiai įsiminusi akimirka darbe.

O jų buvo daug, bet labiausiai įsiminė avytės istorija. Iš karto atsiprašau tų, kurie nevalgo mėsos, tačiau ši istorija apie ją. O buvo taip: turėjome gaminti avienos troškinį, tačiau įvyko nesusipratimas su tiekėjais. Mėsa atkeliavo visai prieš pat renginį ir negana to, gavome 5 kg šaldytos avienos arba kitaip tariant tokį didelį ledo luitą. Luitas mūsų rankose, o šefė ploja rankytėm ir laukia savo pagrindinio produkto. Tai tikriausiai įsivaizduojate, ko mes tik nedarėm: šildėm, šaldėm, trynėm rankom, pylėm vandeniu ir visgi nugalėjo meilė bei žmogiškumas. Na, o avieną teko patiekti truputį vėliau.

Svajonių šalis.

Sibiras, kadangi jau teko matyti daug kontrastingų šalių.

Be ko negalėtumei ištverti nė vienos dienos?

Be meditacijos ir savo vidaus valymo.

Ką veiki, kai turi laisvo laiko?

Skaitau, sportuoju, važinėju longbordu, susitinku su draugais, mėgstu grįžti pas tėvus į Telšius. Taip pat iš profesinio intereso mėgstu eiti valgyti į skirtingas vietas ir išragauti kuo įdomesnių patiekalų.

Kam esi gabi ir kokių turi talentų?

Kalbėjimui, tikriausiai nieko daugiau nemoku. Stengiuosi išmokti kalbėti su įvairiais žmonėmis.

Ką planuoji veikti ateityje?

Vyras nori vaikučio, taigi penkmečio planas – leliukai. Na, o dabar dar turiu buitiškų planų, t.y. susiremontuoti

būstą, taip pat padėti ištekinti geriausias drauges. Taip pat darbe šią vasarą planuojame įgyvendinti pop up restorano idėją.

Netikėčiausias įvykis gyvenime.

Tikriausiai tas, jog likimas mane ir mano vyrą bandė suvesti metus laiko. Nors mes nebuvome pažįstami, tačiau dažnai susidurdavome tiesiog gatvėje, o galiausiai netgi buvom įdarbinti toje pačioje vietoje.

Kaip atėjai iki „Čiop čiop?“ Turėjau traumą, kai pernai skaudžiai nukritau su longbordu, taigi pristabdžiau veiklą, kuria užsiėmiau tuo metu. Tada ir nusprendžiau, kad atėjo laikas kažką keisti, imtis naujų iššūkių. Vieną dieną, visiškai netyčia pamačiau, kad „Čiop čiop“ Kaune ieško darbuotojų. Taip čia ir atsidūriau.

Kokios svarbiausios savybės reikalingos šiame darbe?

Svarbiausia – mylėti žmogų. Turi turėti natūralią nuojautą, ko norėtų žmogus, atėjęs pas tave.

Iš kur semiesi energijos?

Praktikuoju sahadža jogą, tai tikriausiai iš jos ir semiuosi energijos bei kūrybiškumo.

Tavo gyvenimo moto?

Neturiu, tačiau manau, jog darna yra kaip gyvenimo moto.

Ko norėtumei palinkėti VDU studentams?

Nesvarbu ko imsitės, ką dirbsite, stenkitės tai daryti nuoširdžiai. Įdėkite ne šimtą, o šimtą dvidešimt procentų ir visada pridėkite kažką nuo savęs, nes juk niekada nežinote, kur likimas jus nuves.

21

#Sveika gyvensena Evelina Stepšytė

Duokim garo!

Kiekvienas mūsų nori būti sveikas ir išvengti ligų. Tačiau tokiame lekiančiame gyvenime neretai nusilpsta mūsų organizmas, tampantis palankia terpe plisti infekcijoms, bakterijoms bei virusams. Kodėl nesusigriebus dar esant sveikiems? Juk geriau ne ligą gydyti, o sveikatą gerinti. Vienas iš jos stiprinimo būdų – mėgavimasis poilsio minutėmis, kaitinantis pirtyje.

Atradus laiko šiam dalykui, jausimės ne tik pailsėję, bet ir pastebėsime, kaip pagerėjo mūsų savijauta.

Nors pirtimi dažnas mūsų mėgaujasi esant tam tikroms progoms, lankytis joje reiktų bent kartą per savaitę, turint daugiau laiko – galima ir du. Juk per 7 dienas odą reikia nušveisti, o daryti tai gare – ne tik malonu, bet ypač naudinga, kadangi su prakaitu pasišalina riebalai, šlakai

ir kiti mums nenaudingi dalykai (pavyzdžiui, kremų konservantai).

Po šios procedūros ne tik oda tampa glotni bei švari, bet ir patys jaučiame kūno lengvumą, būname atsipalaidavę.

Kad pasiektume didžiausią naudą būdami pirtyje, turime paisyti tam tikrų taisyklių. Viena jų – laikas.

Garinėje pirtyje dažniausiai būname apie 15 minučių (tai priklauso nuo krosnies pobūdžio). „Stebėkite save – jei jaučiate, kad jau sušilote, prakaituojate, bet norite dar pabūti – tai vidinis signalas išeiti atvėsti.“ – teigia „Lietuviškos pirties bičiulių draugijos“ pirmininkas Egidijus Žukauskas bei priduria, kad garinėje pirtyje geriausia gulėti – tuomet kūnas bus vienodoje temperatūroje.

Mėgaujantis poilsio minutėmis rekomenduojama garinėje

lankytis mažiausiai 3-4 kartus.

Siūloma pirties malonumams skirti ne mažiau 4-5 valandas. Tą laiką turime išnaudoti naudingai – palaipsniui didinti garo kiekį (tačiau nesiekti karščio rekordų – tai itin nesveika), o galiausiai nepamiršti ir vanojimosi bei šalto vandens kontrasto, taip pat pasimėgauti baigiamosiomis pirties procedūromis – masažais, pilingais ar relaksacija.

Stengiantis iš pirties pasisavinti viską, kas geriausia, svarbu prisiminti ir vanojimosi vantomis naudą – tai ypač atpalaiduoja raumenis bei sąnarius, sušildomos tiek pėdos, tiek rankos. Taip pat tai emocinis virsmas – juk protas ir kūnas pasinėręs į savotišką transą – atsipalaidavimo būseną. E. Žukauskas priduria: „Gerai vanoti – savotiškas menas. Viskas turi būti saikinga, juk kas per daug – tas nesveika, tad ieškokite gero pirtininko“.

Draugijos pirmininkas teigia, jog norint sureguliuoti pirties procesą, išties reikalingas pirtininkas. Be jo būna tikras chaosas: plepalai, durų varstymai – juk taip norisi ramybės ir tvarkos. Be visa to, pirtininkai moka tinkamai vanoti ir pravesti teisingos pirties procesą. Nors to nesunku išmokti ir daugeliui iš mūsų.

Renkantis vantas derėtų žinoti, kad visos jos yra geros.

Tradicinės yra beržinės, ąžuolinės ir kadaginės. Taip pat puikios yra ir iš liepos, klevo bei pelyno. Jos naudojamos garo vėdavimui, odos nutrynimams, aromaterapijai, kompresams ir kitiems tikslinio pobūdžio dalykams.

Svarbu prisiminti dar vieną atributą pirtyje – kvapus. Nors daugelis iš mūsų renkamės eterinius aliejus, tačiau geriausia ant krosnies akmenų pilti tik karštą ir švarų vandenį, o kvapus naudoti sušlapinant sienas. „Juk visos medžiagos dega, rūksta – tad kam

kvėpuoti svilėsiais.“ – retoriškai teigia E. Žukauskas.

Anksčiau minėtasis kontrastinis malonumas – tai po gero nusivanojimo – eketė. Pirtininkai juokauja, kad būtent nuo šio momento ir prasideda „pirtis“. Šaltas vanduo mūsų kūne išjudina visą kraujotakos sistemą, kadangi suspaudžiamos periferinės kraujagyslės. Šis momentas ypač reikalingas. Svarbu visu kūnu (taip pat ir galva) patirti šalto vandens kontrastą. „Jei baisu – reikia šaukti. Šaukimas išleidžia iš mūsų vidaus visus „velnius“. Eketę galime pakeisti šalto vandens kibiru ant galvos – tai „pramuša“ stogą.“ – juokauja draugijos atstovas.

Nors pirtis ir teikia naudą, tačiau ne visiems. Turint odos problemų gali kilti pavojus mūsų kolegoms. Kita vertus, joje maudosi nuo kūdikių iki senolių – juk pirtį galime susireguliuoti temperatūrine prasme. Svarbu klausytis savo vidinio „aš“, o turint problemų – kreiptis į gydytoją. Visgi, pasireiškus peršalimo simptomams, pirtis išties gali padėti.

Svarbu gerai sušilti pėdas, gerti daug šiltos vaistažolių arbatos bei vengti skersvėjų ir po pirties iškart eiti miegoti šiltai apsiklojus. Rytas parodys, ar liga nugalėta. Tačiau turint temperatūros į pirtį eiti negalima.

Taip pat pirtis yra kenksminga jos

metu vartojantiems alkoholį. Jis plečia kraujagysles, o ypač kai įkaistame garinėje – ne vienas alpsta, krenta ir susižeidžia. Reiktų sudrausminti alaus mėgėjus prieš pirtį ir priminti, kad vartoti alkoholį būtų palankiau po visų procedūrų.

Pirtis – vieta, skirta atsipalaiduoti bei pailsėti, tačiau nepamirškime ir ritualų: „Pirmo garo ritualas būtinas pirmo užėjimo metu.

Per rankas leidžiamas vandens samtis – kiekvienas paliesdamas vandenį pasako palinkėjimą sau, kompanijai ir pan. Kai visi „įkrauna“ vandenį – pilamas pirmas garas ir sakoma drauge iškėlus delnus – „Tebūnie taip“.

Vyksta virsmas, žmonės susijungia ir gera pirtis garantuota.“ – teigia LPBD pirmininkas. Be viso to yra ir daug kitų ritualų, pavyzdžiui, moterų-merginų ratuose. Be šių, tarsi sakrališkų, apeigų prisiminkime ir įvairias pirčių programas: vantų, druskos, muilo putų, vytelių masažų ir pan. Tereikia išmonės.

Pirties ritualai, programos… o ar būna minima pirties diena? Taip!

Lietuvoje, tradiciškai, tai kiekvienos savaitės šeštadienis. Tačiau yra ir renginys „Pirties diena“, rengiamas jau nuo 2009 metų, kuomet įsikūrė LPBD. Pirmaisiais metais tai vyko privačioje sodyboje, vėliau – buities muziejuje Rumšiškėse. Kasmet šventę

organizuojant vis kituose Lietuvos vietose, šiemet apsilankyti galėsite Elektrėnų paplūdimyje birželio 13 dieną. Šio renginio tikslas – sužadinti tautiečių domėjimąsi sveikos lietuviškos pirties kultūra. Tądien yra mokoma teisingai surišti vantas, vyksta paskaitos sveikatinimosi temomis bei realūs užėjimai į pirtis, vadovaujant patyrusiems pirtininkams. Į šią šventę suvažiuoja nemažai svečių ir iš užsienio.

Tad esant pirties entuziastui, nereikėtų numoti ranka, o derėtų prisijungti prie Lietuviškos pirties bičiulių draugijos, kurios nariai pastoviai lanko pirtis, dalyvauja renginiuose bei seminaruose, dalinasi informacija ir riša vantas drauge. Tai – savotiškas gyvenimo būdas. LPBD atstovai džiaugiasi, kad sveikos pirties mėgėjų ratas didėja. Šiuo metu įvairiose Lietuvos vietose yra jau daugiau nei 150 žmonių. Norint sužinoti daugiau informacijos apie šią asociaciją, galite ją rasti svetainėje :

www.pirtiesbiciuliai.lt

23

#klausimėlis

Lina Juknevičiūtė Kiekvienas, būdamas vaiku, svajojome apie kokią nors super galią, kuria pasinaudojus būtų smagiau ir įdomiau gyventi. Tačiau užaugę pritrūkstame laiko karts nuo karto pafantazuoti ir atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių. Tad šį kartą kvietėme VDU studentus pasvajoti apie tai, kokią antgamtinę galią jie norėtų turėti ir ką su ja nuveiktų!

Austėja Kaubrytė Psichologija, 4 kursas „Jei turėčiau super galią, tai būtų gebėjimas teleportuotis. To norėčiau dėl to, kad dažnai jaučiu, jog per daug laiko sugaištu stovėdama stotelėje, kamštyje, važiuodama nuo taško A iki taško B. Galėdama teleportuotis, sutaupyčiau nemažai brangaus laiko, kurį mieliau paskirčiau poilsiui ar laisvalaikiui. Be to, teleportacijos pagalba galėčiau aplankyti visas savo svajonių vietas, visus „užsienietiškus“ draugus.“

Edvaldas Činga, Kūrybinės industrijos, 2 kursas „Manau, jog geriausia super galių kombinacija yra mokėjimas susikalbėti su visais. Tai yra gebėjimas susikalbėti tiek su gyvūnais, tiek su kitų šalių žmonėmis. Kodėl? Todėl, jog tai pašalina beveik visas keliavimo kliūtis ir sunkumus kitame krašte. Tai lyg turėjimas draugų visame pasaulyje. Na, o jeigu jau atsitiko taip, jog esi viduryje laukinės gamtos ir tau reikia greitai nuvykti kur nors, ar būtinai reikia tai daryti kokia nors transporto priemone? Kodėl gi nepaprašius kokio leopardo ar stručio, ar jis negalėtų tavęs „pametėti“ iki namų?

Juk būtų smagu.“

Dėja Tunaitytė Viešoji komunikacija, 2 kursas „Jeigu galėčiau rinktis iš visų super galių, neabejotinai pasirinkčiau SUSIDVEJINIMĄ – galimybę atsidurti dviejose vietose tuo pačiu metu.

Tuomet vieną savo pusę skirčiau intensyviam studijavimui, o kitą – darbui, praktikai ir pomėgiams. Kas galėtų būti nuostabiau už studentą, turintį į valias darbo praktikos, puikų akademinių žinių bagažą ir krūvą talentų bei pomėgių konkurencingoje darbo rinkoje? Todėl buvimą dviejose vietose – ir paskaitoje, ir spektaklyje – rinkčiausi pirmiausia kaip savo super galią, padėsiančią man ateityje.“

Mantas Aleksa Viešoji komunikacija, 2 kursas „Įdomiausia būtų – skaityti mintis. Taip galėčiau kontroliuoti kitus, nuspėti jų elgesį, jausmus. Turėdamas tokią super galią nesusidurčiau su problemomis, kurios ištinka prastai komunikuojant, nesuprantant kito žmogaus. Galėčiau patenkinti artimų žmonių užgaidas, kurias jie slepia savyje. Be to, būtų įdomu skaityti gyvūnų mintis, suprasti ko jie nori ir ką galvoja.“

Lukas Pangonis, Biotechnologija, 2 kursas „Na, kol kiti rinktųsi visokius sugebėjimus skraidyti, teleportuotis, keliauti laiku, mintimis valdyti laiką ar daiktus, aš rinkčiausi mimiko sugebėjimus – galėčiau atkartoti ar išmokti kitų žmonių sugebėjimus.

Nori mokėti skraidyti? Lengva. Nori būti toks protingas kaip tavo kursiokas? Be problemų. Nori dainuoti taip gerai kaip Justin Bieber...

Ne... Bet jeigu norėčiau, tai irgi paprasta.“

Deimantas Armanavičius Ekonomika ir finansai, 2 kursas „Kadangi esu vienas iš tų žmonių, kuris užaugo su įvairiais super herojais, kurių tikslas padėti žmonėms, tad ir rinkčiausi gebėjimą gydyti! Norėčiau šios galios todėl, kad šiame pasaulyje yra daug žmonių sergančių įvairiomis mirtinomis ir sunkiomis ligomis.

Padėčiau visiems taip sukurdamas geresnę dieną kiekvienam ir kartu sau, žinodamas, jog kažkam padėjau, sukurdamas geresnį gyvenimą ir šviesesnę ateitį! “

Aurelija Vaitkevičiūtė Viešoji komunikacija, 2 kursas „Nemiegot norėčiau. Žmogui per parą reikia miegoti 6-9 valandas.

Pagalvojus, kiek gali per tiek laiko daug nuveikti! Be to, nenuėjus miegoti, nereikėtų ryte ir keltis. Jei galėčiau nemiegoti, tai paroje man liktų 24 valandos visokiems reikalams tvarkyti.“

Deividas Kvietinskas Viešoji komunikacija, 2 kursas „Norėčiau gebėjimo manipuliuoti laiku, bet ne tam, kad pakeisčiau tai, kas buvo, o tam, kad galėčiau pamatyti bei pajusti savu kailiu kaip iš tikrųjų klostėsi istorijos įvykiai. Kadangi esu gana sentimentalus ir nostalgijos pojūtį tiesiog dievinu, šis gebėjimas man taip pat leistų sugrįžti į tas akimirkas, ypač vaikystėje, kai problemos buvo tokios menkos, kad net šiuo metu juokas ima.“

#Įkvėpimas

Ernesta Dambrauskaitė

Aktorius, kurio kišenėse telefonas, o mintyse – baltosios eilės Šis vaikinas dar tik žengia pirmuosius sėkmės ir savęs atradimo žingsnius universitete, tačiau šie žingsniai jau dabar tvirti, užtikrinti, po savęs paliekantys gilius įspaudus, kas rodo vaikino brandumą ir pozityvų požiūrį į gyvenimą. Arnis Aleinikovas šiuo metu studijuoja vaidybą ir, rodos, jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Jį galima pamatyti tiek spektakliuose, tiek įvairiuose renginiuose, kuriuos ne tik veda, bet ir pats dalyvauja. Tai žmogus, kuris kaskart turi papasakoti ką nors naujo ir sugeba nustebinti, todėl kviečiu paskaityti interviu ir pasikrauti pozityvių minčių.

Sveikas, kuo šiuo metu užsiimi gyvenime?

Taigi šiuo metu aš studijuoju vaidybą VDU (1 kursas). O šiaip gyvenime groju gitara ir pianinu, dainuoju, rašau baltąsias eiles ir tiesiog mėgaujuosi gyvenimu!

Papasakok, dėl ko pasirinkai vaidybos studijas.

Kodėl? Todėl, kad nemokėjau nei matematikos, nei biologijos ar geografijos. Žinojau tik tai, kad noriu būti scenoje. Scena mane viliojo ir traukė nuo pat mažų dienų, todėl jau būdamas kokioje 9-oje klasėje žinojau, kad noriu studijuoti vaidybą.

Ką tu išgyveni, kai esi ant scenos?

Scena yra toks magiškas dalykas. Aš asmeniškai kiekvieną kartą lipdamas ant jos jaučiu tokį jaudulį, kuris vos minutę pabuvus scenoje dingsta, bet, manau, tai natūralu. Kai esi ant scenos, tu nežinai, ką galvoja žmogus, žiūrintis į tave, tu gali tik jausti. Ir būna labai nuostabus jausmas, kada tu žinai, kad tave suprato, kad jiems patiko – jog tie plojimai iš tikrųjų yra

nuoširdūs.

Kas tau labiau patinka – užkulisiai ar viešuma?

Užkulisiai ir viešuma yra labai skirtingi dalykai. Užkulisiuose dažnai verda realus gyvenimas, t.y. tu esi tu, o prieš publiką spektakliuose – tu tiesiog esi personažas. Man labai patinka dirbti ir vėliau tą sukurtą produktą parodyti publikai. Todėl manau, kad tai yra neatsiejami dalykai, nes jei nebūtų publikos, žmonių, einančių į spektaklius, nebūtų ir užkulisių.

kurie tavęs nesujaudina, neiškelia klausimų. Išėjai iš jo ir pamiršai, apie ką jis buvo. O užsilikę – dažniausiai iškelia klausimus, kurie nepaleidžia tavęs dar kurį laiką. Apie kai kuriuos iš jų aš kartais dar ir iki šiol prieš miegą pagalvoju – tai, pavyzdžiui, Gyčio Padegimo režisuotas spektaklis „Iguanos naktis“, Jono Jurašo „Barbora Radvilaitė“. Negaliu išskirti, kad tas spektaklis man patiko todėl, o tas – todėl. Jie tiesiog pasiliko, o jei pasiliko, reiškia geri.

Ką slepi savo kišenėse?

Mano kišenėse dažniausiai slepiasi tik telefonas.

Kokia gyvenimo filosofija vadovaujiesi?

Tam tikros filosofijos neturiu.

Gyvenime vadovaujuosi keliomis mintimis. Viena iš jų – „Mintys realizuojasi“, kita – „Kaip tu, taip ir tau“ ir trečioji – „Viskas įmanoma, tik reikia labai norėti, tikėti ir šiek tiek palaukti“.

Kuris spektaklis tau paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?

Visi spektakliai yra labai skirtingi.

Aš juos skirstau į užsilikusius ir vienkartinius. Vienkartiniai – tokie,

Kaip save įsivaizduoji po dešimties metų?

10 metų – ilgas laiko tarpas. Aš kažkaip linkęs galvoti, kad kiekvienas iš mūsų turi savo likimą. Jeigu lemta

Ar turi autoritetą, kuriuo žaviesi?

Vienas didžiausių autoritetų man buvo AA Vytautas Šapranauskas.

Aktorius iš didžiosios raidės.

būti ekonomistu, tai juo ir būsi, jei lemta emigruoti – tai ir emigruosi.

Todėl save po 10 metų įsivaizduoju scenoje. Nesvarbu, ar tai spektaklis, renginys ar koncertas, bet scenoje. O ar toks ir laukia likimas – pažiūrėsime.

Kokį herojų norėtum suvaidinti?

Norėčiau išmėginti save visaip – suvaidinti ir tragišką, ir linksmą, netekusį vilties bei mylintį herojų.

Kažkokio vieno herojaus, kurį norėčiau suvaidinti, kol kas neturiu.

Koks tavo santykis su pasauliu?

Aš labai myliu pasaulį ir gyvenimą, ir labai pykstu ant tų žmonių, kurie jį švaisto. Aš myliu gamtą ir žmones.

Man labai patinka keliauti, kažką naujo atrasti, pamatyti kitą kultūrą. Pasaulis yra visoks, tik kai kurie iš mūsų labai siaurai žiūri ir nemato tikrojo pasaulio ir gyvenimo grožio.

Ką veiki, kai nesimiega naktimis?

Kai nesimiega, aš stengiuosi užmigti.

Vartausi pusvalandį, valandą. Kada viltis išsenka – pasiimu knygą, užsikaičiu arbatos ir taip kurį laiką skaitau. Arba kartais tiesiog žiūriu pro langą į miegantį miestą ir galvoju „Kiek pasaulyje yra žmonių, kurie kaip ir aš šią minutę negali užmigti“ arba „Kaip praėjo to žmogaus, kurio buto lange dega šviesa, diena, kodėl jis ar ji dar nemiega“.

Paskutinis nuotykis, apie kurį pagalvojus norisi šypsotis?

Tai, greičiausiai, paauglystės laikotarpis.

Tas „emo“ laikotarpis, kuris, manau, daugeliui mano amžiaus žmonių yra pažįstamas. Masyvūs batai, kirpčiukai ant akių ir kiti atributai... Ir kai dabar pažiūri nuotraukas – praktiškai būtų galima kurti komediją (juokiasi).

Kaip atrodo tavo įprastinė diena?

Atsikeliu ryte, susiruošiu ir išeinu į paskaitas. Jų būna daug, o dar repeticijos...

Namo dažniausiai grįžtu ne anksčiau kaip devintą vakaro. Pavakarieniauju, pasidarau visokius smulkius darbus kitos dienos paskaitoms ir žiūriu – jau dvylikta valanda... Taip ir lekia tas laikas. Man anksčiau sakydavo: „Va, pamatysi koks

fainas tas studentiškas gyvenimas“. Ir aš kartais pagalvoju: „Gal ir fainas, tik kad kartais labai varginantis“ (juokiasi).

Gyvenimo momentas, kurį vis kartotum ir kartotum?

Greičiausiai vienas tarptautinis projektas, kuris man buvo labai naudingas – praktiškai sudėliojo mano gyvenimo prioritetus. O šiaip aš esu linkęs daugiau žiūrėti į ateitį, praeitis niekur nedingsta, bet ja gyventi, manau, irgi nėra labai sveika.

Koks tai buvo projektas, kuriame susidėliojo tavo gyvenimo prioritetai?

Tai buvo tarptautinis projektas, glaudžiai susijęs su Č. Milošu. Jame dalyvavo jauni žmonės iš Lenkijos, Kaliningrado (Rusija) ir Lietuvos (Kėdainiai). Tai toks meninis projektas, kurio metu dirbome įvairiomis technikomis – piešėme, kūrėme, skaitėme Č. Milošo tekstus, daug domėjomės kiekvieno miesto istorija.

Projekto finalas – išleista trijų miestų (Seinų (Lenkija), Kėdainių (Lietuva) ir Kaliningrado (Rusija)) turistinė knyga, kurioje kiekvienas projekto dalyvis rašė savo nuomonę apie miestą, kultūrą, architektūrinius pastatus ir t.t.

Papasakok apie dalykus, kurie įprasmina tavo gyvenimą.

Aš turiu alergiją kvailiems žmonėms.

Paskaičius Facebook‘o įkėlimus bei pasidalinimus supranti, kad tokių žmonių yra gan nemažai. Manąjį gyvenimą įprasmina knygos – visų pirma, iš jų gali labai daug gauti ir pasisemti. Visų antra, žmonės, kurie supa tave – kiekvienas iš jų į tavo gyvenimą įneša kažką naujo. Na, ir žinoma, scena. Nesvarbu, kokia ji bebūtų, nesvarbu, koks tai renginys ar spektaklis, tiesiog pabuvęs joje aš vis iš naujo atrandu savyje kažką naujo.

Ko palinkėtum „Studžio“ skaitytojams?

Kiekvienam skaitančiam palinkėčiau atrasti save – nesvarbu kokioje srityje.

Svarbiausia – nebijoti. Eiti ir bandyti.

Gyvenimas arba likimas viską sudėlios taip, kaip Jūs norite. Tik reikia labai norėti, tikėti ir 27 truputį palaukti.

#This is ESN

Simona Šlefendoraitė

Croitoru Valeria • • •

•

Nationality: Moldavian How long have you been in Lithuania? One month and a half Interesting fact about you? I was born in Moldova and I live in Italy since I was 10. I speak 5 languages.

What is your motto? Always hope for the best but expect the worst.

How do you feel about Lithuania and what do you like the most here?

The first impression about Kaunas was - wow, this looks like Chisinau (the city where I was born) and I can really see a lot of similarities due to the print of Soviet Union. At the moment I’m enjoying a lot the traditional dishes because they remind me the dishes cooked by my grandmother when I was a child.

What was the main reason that you had decided to do your Erasmus+ experience in Lithuania?

First of all the courses! Erasmus+ is a great opportunity for having fun and knowing people from all around the world, but studying is also very important for me. VDU university was the one with the most similar courses, so in order not loose precious time, it was one of the main reasons I‘ve chosen it. The other reason was Russian language. I already speak Russian fluently, but I have some troubles with the complex grammar.

What is the biggest difference between Lithuania and your home country?

I don’t really know which country I consider my “home 28 country”: Italy or Moldova. Of course I’m

100% Moldovian, but living in Italy for 10 years changed my lifestyle a lot.

Between Italy and Lithuania the biggest difference is the breakfast.

I’m too addicted to good coffee and here it is hard to find. I’m used to drinking just coffee in the morning while people here have a real dish like salads or eggs with bacon and this is quite strange for me.

Between Moldova and Lithuania, hmmm... It is really hard to say. The language of course, but this is obvious.

Name five things that you miss from your home country and five things that you think you will miss from Lithuania when you will leave.

From Italy I miss coffee, my car, some books I forgot, my mum and my friends. And when I’ll leave Lithuania I’ll miss the beer (I really like the local one), the dorm, old town and of course all the people I met here.

What was the most fun thing so far that you‘ve done in your time here doing your Erasmus+?

Making cookies in the dorm for the Women’s day, drinking good wine, playing the guitar, singing and dancing with people from Italy, Latvia, Turkey, Mexico, India, Hungary, Spain, Poland etc.

So far, what was/is the biggest experience that you got/are getting from your Erasmus+ journey in Lithuania?

The possibility to travel! I’m going to Lapland next week, then I’m planning to go to Moscow and St. Petersburg and maybe till June we’ll organize other trips to Poland and Latvia.

What are your hobbies and your most favourite song?

I love photography and playing the guitar. My most favourite song is really difficult to choose, but I guess it’s Stairway to Heaven by Led Zeppelin.

What is your biggest dream?

To find a job that allows me to travel all around the world.

What would you like to say to the people that are reading this interview at the moment?

I’m pretty sure I stole at least one smile from you while you were reading this interview. If we have common interests or you just want to have a coffee, feel free to contact me. I’m sure I can have a good conversation with almost everybody.

Aljoša Cizl • • • • •

24 years old student from Slovenia Studying economics in VMU since February Thinks that flaws make a women beautiful Biggest love – FC Maribor Best memory – lieing on the beach the whole semester in Madeira

How do you feel in Lithuania?

Well, I like the people here. I think Lithuanian people are open, ready to help. I also like the enthusiasm in schools. Moreover, I see that everybody speaks English. I like the architecture too. I think you have really cool new buildings. I also like the nature – you have a lot of trees, it must look great in summer.

What is your dream country?

I don’t have one. But it should be somewhere, where is warm. I will say New Zealand. I don’t know so much about this country, but it seems to be nice. I like it has mountains, it has seas.

What is your favorite quote?

“Jedem das Seine”. It is a German proverb meaning “to each his own” Best sides of Lithuania from your point or “to each what he deserves.” It is a translation of the Latin phrase. of view?

First one would be people. Second, everything is so calm here, I like that. What are your hobbies?

I also feel safe here. What is more, it I like to go to the gym, to football is very comfortable that you can get match. I love watching movies, everything you need in groceries hanging out with my friends. I even shops. like to be at home and just relax sometimes.

The biggest difference between Lithuania and Slovenia?

What movies do you like? Do you have Hmmm... I will say weather. During your favorite one? the winter in Slovenia you get a lot I don’t have a single movie I like. of sun. However, degrees are quite I prefer complex movies. Not the similar. I think it is even a bit colder Hollywood type of movies. If I had in Slovenia now. to say titles, I would say – “Bronson”, “Filth”, “7 psychopats”.

Name 5 things that you are missing from Slovenia most?

What was the most awkward thing you Hmm… I guess that would be family, have ever done? friends, football, my bed and clean Let’s start that I am working at theatre. bathroom. I am just used to all these So the most awkward thing was during things. the some kind of high school show.

There were 800 – 1000 people. Mine and my friend’s job was to move the podium with a microphone from the stage after some speeches. So when everyone finished speaking, we came to move the podium. We didn’t know that the microphone was not fixed to the podium. After two or three steps we saw that microphone was falling.

My friend was trying to catch it with his foot, but of course he didn’t. The microphone fell down. It was still on, so it started to make that strange sound. All the audience, full of highscholars, started to laugh and clap. It was quite an awkward moment.

How do you think, which are the best and the worst characteristics of people?

I will start from the worst. I don’t like greed, jealous people, narcissists, who are thinking only about themselves.

Also the people, who are complicating things.

The best characteristic that people have is humor. Another good and important characteristic is honesty.

29

#Studis vertina Aistė Osteikaitė

Tuštėjimo metas

Kovas man visuomet asocijavosi su atsigavimo, nuotaiką skaidrinančių dalykų daugėjimo ir darbymečio pradžia. Šįmet – ypač, todėl šitą vertinimą skaitote tik dabar... kad ir kaip bebūtų, šis kovas ypatingas dar ir tuo, kad siejosi su per žiemą stipriai atsibodusių vaizdų dingimu iš mūsų aplinkos, apie ką toliau ir rašysiu.

Pirmoji šio mėnesio vertinimo versija vis nevalingai prasidėdavo sakiniu „Su pavasario pradžia!“. Ir, išskirtinai šįmet, pasidžiaugimu, kad ta dirbtinė politinė saulė, suformuota iš partijų kandidatų į savivaldybes pavardžių, jau užgeso. Ir tos kiek per plačios, patikimai atrodyt bandančios ir kai kuriems veidams iš principo netinkančios šypsenos jau pranyko nuo plakatams skirtų vietų miestuose.

Galvoti galit ką norit – kad ir kaip įdomu stebėti visą tą priešrinkiminę mėsmalę, kartais ji tiesiog... juokinga.

Na, nesiginčykit: savivaldybių rinkimai – itin palankus metas žadėti mažesnes šilumos kainas. Kol tos kainos vėl pasidarys iš tiesų aktualios, pažadas bus beveik pamirštas, o sąlygos tikrai labai pasikeis. Ir tie visom gyvenimo situacijom tinkantys „Viskas bus gerai!“... Pažadų turbūt neįvykdysim, bet žinokit – su mumis viskas bus gerai! Gausit truputį skolų per ateinančią sesiją, kai mes jau būsim išrinkti – viskas bus gerai, pamatysit! O jeigu mus puls rusai, turim kelis tankus muziejuj, tai irgi bus gerai... kas nors, kam nors ir kaip nors (greičiausiai tam ex-merui*, kuris nu---dins milijoną taip, kad net STT nesuuos).

Žinot, kas dar dingo iš reklaminių stendų? Vieno pusėtino erotinio romano ekranizacijos reklamos. Bevažiuojant į paskaitas viskas, ką matydavai pro langą, ir būdavo arba šiek tiek kraupiai išsišiepę žmogystos rinkiminiuose plakatuose (tiesa, kartais su lempos šešėliu vidury kaktos – tie man visai patiko), arba reklama, kurioj vienintelis žodis, kuris turėjo būt pilkas, buvo baltas. Ar psichologai užsisakė nemokamą eks-

perimentą ir atlikinėjo tą bandymą, kai žodžiai, nusakantys spalvą, būna parašyti ne tos spalvos šriftu? Juoda baltai, raudona geltonai ir pan.? Jei taip – way to go! Tobulas būdas be labai didelių lėšų gaut sau naudos. O kad jau apie tai kalbam, žinot, kokia buvo pati pigiausia ir, turbūt, geriausia reklama pasaulyje? Viena naujai įkurta ir niekam nežinoma skyrybų bendrovė ant poros A4 lapų atsispausdino kažką panašaus į „Skyrybos.

Skambinti +3706*******“ ir, pasigūglinę, kurie tiltai tarp naujavedžių populiariausi, prikabino tuos lapus tarp visų spynelių, kurios turėtų reikšt amžiną meilę. Spėkit, kas staigiai išgarsėjo ir praturtėjo? O pas mus čia su lankstinukais laksto... Genialumas ne visuomet slypi paprastume, kuris mirksta per liūtį prie prekybos centro už minimumą!

Dar vienas dalykas, kuris tuštėja, yra naivių studentų vilčių lenta. Kiekvienos sesijos pabaigoje, kai pamatom savo rezultatus, ji staiga prisipildo užrašais „kitąsemestrąmokysiuoskasdien. Irnepamiršiutarpų,netjeijųdėjimasužimalaiko“, „turėsiu vidurkį bent jau tokį, kad tėvam galėčiau aiškint, kad stipendijos negavau ne dėl savo kaltės“, „aš GALIU“, „kiti dėstytojai bus geresni/ namų darbai lengvesni/koliai bus testo, o ne atvirų klausimų forma“...

Na, patys žinot, lenta dar tik pustuštė turėtų būt. Ir tada ateinam mes, vargšai studentai, į pirmas paskaitas... Pamatom nuoširdžiai plačiai besišypsantį dėstytoją, maloniu balsu beklausiantį, kaip praėjo atostogos/savaitgalis/ diena ir žadantį, kad pažymiai niekad nebūna labai maži, gali bet kada į jį kreiptis ir sulauksi pagalbos ir panašius gražius dalykus. Padūsauji

kartu su juo, kad egzamino pažymys, deja, sudaro net pusę galutinio balo ir lyg ant sparnų palieki auditoriją (nes viskas bus gerai!).

Tačiau po antros, trečios, ketvirtos to dėstytojo paskaitos pamažu pradeda aiškėti, kad namų darbams turėsi, kaip visad per mažai laiko (nes visi žino, kad paskutinės nakties neužtenka. Tik kodėl tuomet negaunam dar vienos, papildomos?!), kad kolokviumas bus ne testas, o atviri klausimai, kuriems irgi reikės mokytis... O naktį prieš kolį, kai norėjai paklausti dėstytojo, iš kurių temų konkrečiai reikia ruoštis (arba, dar svarbiau, koks išvis yra mūdle įsirašymo raktas?!), atsakymo nesulauki! Tuomet tavo pasaulėlis pradeda tirpti kaip tie paskutiniai ledo ploteliai pavasarį. Tik greičiau, nes kitaip pasekmės būtų per mažos ir Merfiui neįdomios. O lenta šiek tiek lėčiau, nei Lockheed SR-71 Blackbird skrenda, pradeda tuštėti. Bet gal per daug aš pesimistiškai čia viską pateikiu. Juk viskas bus gerai, taip?

Tai už tą gerumą, tuštėjimo metas nusipelno gražių gėlyčių laukuose, kurios praskaidrintų visiems, turintiems tuštėjančias vilčių lentas, nuotaiką... Ne, šiaip, juokauju.

Laukų gėlės gerai, bet kai jų daugėja, didėja ir gėlžudysčių laukuose skaičius.

Tai gal nereikia. Bet va mes tai tikrai nusipelnėm papildomų paskutinių naktų (visom prasmėm, jeigu tik norit) ir lengvų kolių. Su ta mintim, visa tai, ką aprašiau, vertinu dvejetu.

O jau vertinimo sistemą rinkitės patys – lietuvišką ar vokišką, japonišką ar Narnijos. Jūsų pasirinkimas. * rašymo metu rinkimų baigtis toli gražu nėra aiški, galbūt meras išsaugojo postą

Keletas pamokėlių

Iki praeito rudens visada gyvenau su juo, tad iš pradžių buvo sunkoka. Tik grįžus į tėvų namus puldavau ir neatsitraukdavau bent valandą, tačiau palaipsniui situacija gerėjo. Pradėjau keisti jį į internetą, vis rečiau ir rečiau prisimindavau, kad jis egzistuoja... Kol galiausiai visiškai nustojau apie jį galvoti.

Ne, tai nėra vaikinas ar šuo, kurį palikau, nes teko kraustytis.

Tai ne kas kitas kaip televizorius.

Prieš studijas turėjau nusistovėjusį savo žiūrimų laidų sąrašą, šiek tiek ignoruodavau žinias – kaip ir visi, kas nenori susigadint nuotaikos, bet tuo pat metu nori turėt daugiau temų pokalbiui su draugais. Taigi po beveik dviejų metų pertraukos aš jį įsijungiau... Ir po kelių akimirkų vėl išjungiau. Tiesa, paskui sukaupiau ryžtą (ir kantrybę) ir giliai atsidususi paspaudžiau žaliąjį mygtuką.

Pirmas dalykas, kurį išvydau – reklama. Žinau, kad nereikėtų taip daryt, tačiau dėl to, kad nesu viešosios komunikacijos studentė, laikiau ir laikysiu visas reklamas mini laidom ar filmukais.

Patys pagalvokit: reklamos dažnai prailgina filmus ar serialus beveik dvigubai, užima daugiau nei pusę laidų laiko, o turinys kartais būna skaniau pateiktas. Žmonių kalbą irgi lengviau suprasti nei kai kuriose „diskusijų“ laidose, nes reklamose niekas nerėkia. Taigi gražu, smagu, tik va, pirkt verčia... nors gal tai ir nėra taip blogai, jei kišenėj dar pusę stipendijos nešiojies (o jei ne, reklamų kūrėjams tavo interesai turbūt nelabai ir terūpi).

Kadangi reklama dar nesibaigė (juk reikia pusvalandžio trukmės serialą ištempt iki valandos!), perjungiau kanalą.

Kandidatų į merus debatai. Na, gerai, nors to miesto politinė situacija manęs nedomina, bet paklausyti verta, ypač, kai laidą veda politikoje

nusimanantis žmogus. Ką sužinojau?

Kad einant į debatus, reikia parengti oponentui klausimus tokiomis temomis, kurias jis puikiai išmano.

Tarkim, kokia yra švietimo situacija.

Tiesa, dėl visa ko pasiklauskit jo, ar neišgirsit atsakyme kažko panašaus į „Na, mes esame pionierių miestas...“. O jeigu sužinosit, kad galit to sulaukt, tai nerizikuokit ir leiskit žmogui pasipasakot apie situaciją jo gyvenime, kuri jam praskaidrina dūšią, net jei tai bus jo darbas statybose prieš porą dešimtmečių. Taip pat galit pasiteiraut, koks yra kuris nors LR Konstitucijos straipsnis, juk reikia sudominti žiūrovus. Ypač jūsų vaikus, su antrąja puse žiūrinčius laidą... Ir šiukštu nebijokit, jei ko nors nežinote. Oponentas gali jus užtikrinti – niekas negimė visko žinodamas, o kadangi daug ko dar nežinote, galėsite pasiklausti žmonių!

Vėl buvau priversta prisiminti legendinę R. Kazlo laidą „Nekenčiu reklamos!“ ir perjungiau kanalą. Labai laiku tai padariau, kitaip būčiau praleidus akimirką, kai gerieji TV samariečiai pademonstravo, kaip aukštą ir rimtą vyrą paversti į fėją, besivejančią kitą, šiek tiek pasimetusį vyrą, kuris pavogė televizorių. Vėliau sekė pamokėlė, kaip tą patį vyrą išmokyti juokauti (ar bent aš labai, labai tikiuosi, kad jis ten juokavo).

Kas nežinot, išduosiu: reikia jam liepti pakalbėt apie indėnus ir tai, kad pas juos buvo viskas paprasta.

Tačiau dėl to, kad jų jau nebėr gyvų (???), tai nebėra ir to paprastumo...

Renkant vaikams vardus. Mat jei viskas būtų kaip pas indėnus, tai turėtume vardus, panašius į „Saldus Kontrabandinis Dūmelis“ arba „Priglaudžiantis Ne Vietoj Gulintį“. Išmokot šią pamoką?

Puiku, nes toliau sekė kita: jeigu

kada nors pirksit popierinį lenkišką fotelį, už kurį sumokėsit visus 50 Lt (taip taip, litų), bet jums netiks jo spalva ar pristatymo laikas – kvieskit televiziją: ne tik vietoj ryžo gausit išsvajotąjį pilką, bet dar ir pristatymas nemokamas bus! O jei kada nors skambinsit ir skųsitės dėl takelio į rūsį, kurio jau trejus metus nepasidalinate su kaimynais, bet prodiuseriai nesureaguos – drąsiai perkrikštykit tą takelį pėsčiųjų taku ir jie atlėks as soon as possible.

Taip praėjo pora valandų priešais spalvotąjį ekraną. Kantrybė išseko, tačiau išmokau daug svarbių pamokų, kurias jums čia perteikiau. Tiesa, apibendrindama negaliu nepateikti keleto kitų, nemažiau rimtų dalykų, kuriuos turi žinoti kiekvienas save gerbiantis žmogus: jeigu randate naujų garso efektų, montuodami juos būtinai panaudokite – tikrai nesukelsite begalinio noro išjungti garsą. Taip pat šiais sunkiais laikais nedrįskit pamiršt, kad merai atsakingi už tai, ar šaly bus karas, ar ne. Ir galiausiai, jeigu kada nors dalyvausit debatuose ir būsite paklausti apie oponento trūkumus, pradėkite nuo to, kad jis labai stiprus konkurentas, kuris jūsų miestą veža, ir visus savo minusus bandys paversti pliusais. Tik nežinote, kaip čia jam viskas pavyks.

Bet pavyks, nes to tikitės. Na, o jeigu toks minusų išreiškimas kam nors nepatiks ir vis dėlto būsit pagauti kur vidury nakties, galit tam žmogui nusiųsti įdomių formų guminukų arba pilną voką blizgučių. Google tikrai rasite kontaktus kompanijų, kurios tuo užsiima.

Mano TV programos vertinimas: 2/3 vitamino C kiekio, kurį turit gaut per savaitę.

Aistės Osteikaitės iliustracijos.

31

#Info skiepas Živilė Masytė

Pažintis su LiPSA organizacija Įsibėgėjant pavasario semestrui, studentai jaučiasi labiau susipažinę su universitetu, jo veikla, bendruomene. Tačiau kai kurie vis dar ieško savo vietos, kurioje galėtų save realizuoti, galėtų perteikti savo turimas žinias ir pasisemti naujų. Todėl šiandien pristatome dar vieną organizaciją – LiPSA. Kas ji? Koks jos tikslas? Nepagailėk kelių minučių savo laiko ir galbūt suprasi, kad tai būtent tai, ko seniai ieškojai! Atsakymus Jums padės surasti buvusi LiPSA VDU filialo pirmininkė – Monika Čeponytė.

Papasakok apie LiPSA organizaciją.

Koks jūsų tikslas?

LiPSA (Lietuvos psichologijos studentų asociacija) – tai organizacija, burianti meile psichologijai degančius ar jai prijaučiančius žmones.

Mūsų pagrindinis tikslas – inicijuoti dialogą tarp pačių psichologijos studentų, taip pat nepamirštant bendradarbiavimo su psichologijos specialistais praktikais, universiteto dėstytojais. Stengiamės plėsti savo turimas žinias ir susikurti tai, ko trūksta paskaitų metu: žaismingus užsiėmimus, netikėtus požiūrio kampus, erdvę atviroms diskusijoms ar galimybę įgyti žinių, praktikos

dominančioje srityje. Stengiamės įdėti į mūsų veiklą dalelę savęs.

Bendradarbiaujame su kitomis panašių interesų organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje, atstovaujame Lietuvos psichologijos specialybės studentams tarptautinėse organizacijose. Taip pat stengiamės plėsti visuomenės žinias apie psichologiją, prisidedame prie jos švietimo. Kiekvienas filialas, kurių, beje, yra net šeši (VU, MRU, LEU, VDU, LSMU ir KU) siekia įgyvendinti šiuos organizacijos tikslus.

Kiek šiuo metu yra LiPSA VDU narių?

LiPSA VDU filiale šiuo metu

narių turime 49, iš kurių 3 nėra psichologijos studentai, tačiau besidomintys psichologija.

Jūsų organizacijoje yra žmonių, kurie nestudijuoja psichologijos – kaip jiems sekasi prisitaikyti, juk natūralu, kad turi mažiau žinių ir patirties, kas susiję su psichologija?

Tokių žmonių yra tikrai ne vienas – kiekvienas atranda savo vietą. LiPSA yra atvira visiems besidomintiems psichologijos mokslu ir norintiems apie jį sužinoti. Paskaitos ir kita veikla yra organizuojama ne tik specifiškomis, galbūt vien giliau su psichologija susipažinusiems žmonėms įdomiomis temomis, tačiau daugelis užsiėmimų yra

organizuojami ir kiekvienam žmogui įdomiomis bei smalsumą keliančiomis temomis. LiPSA yra vieta, kur gali realizuoti savo idėjas, mokytis ir tobulėti, nesvarbu, iš kur esi ir ką studijuoji.

Ką tau pačiai kaip asmenybei suteikė ši organizacija?

Pati sau gana dažnai užduodu šį klausimą, ypač prieš kadencijos pabaigą. Turbūt galėčiau išskirti keletą man itin svarbių dalykų, kurių tikrai nebūčiau gavusi, jei ne LiPSA. Visų pirma – atsakomybė. Nors visuomet buvau atsakingas žmogus, tačiau kartais vis šmėsteldavo mintis, kad nuo vieno ar kito dalyko galima išsisukti, kad gal niekas per daug nekreips dėmesio į keletą neatsargiai pasakytų žodžių.

Būdama LiPSA organizacijoje supratau, kad vis tik esu atsakinga ne tik už save, bet ir kitus, už visą VDU filialą, atstovauju kitų nuomonę ir interesus, tad negaliu apvilti nei jų, nei savęs. Supratau, koks svarbus yra kiekvieno žmogaus indėlis į darbą, kokia reikšminga gali būti viena įžvalga ar nuomonė – išmokau tikėti ir pasitikėti. Turbūt svarbiausia – įsitikinau, kad visuomet verta stengtis, dirbti ir nenuleisti rankų,

nes tobulėti dar tikrai yra kur.

Su kokiu didžiausiu iššūkiu ar iššūkiais teko susidurti būnant LiPSA organizacijoje?

Kiekvieną kartą didžiausias iššūkis yra filialo arba pačios organizacijos struktūros gerinimo, planų kūrimas. Tai daug laiko trunkantis, begalės diskusijų ir apmąstymų reikalaujantis atsakingas darbas, kuris atima nemažai jėgų. Dar vienas tikrai nemenkas iššūkis laukia kovo pabaigoje ¬¬– patirties perdavimas naujai LiPSA VDU Tarybai. Nors jau pradėjome planuoti rinkimus, apsvarstėme patirties perdavimo formą, tačiau tikrasis iššūkis dar laukia, reikės visa tai perteikti praktiškai.

Neseniai LiPSA šventė savo 10-ąjį gimtadienį, ko palinkėjai ar vis dar norėtum palinkėti šiai psichologų organizacijai?

Manau, kad svarbiausia išlikti tokiais nuoširdžiais, kokie yra dabar, nepamiršti pagrindinių tikslų ir vertybių, pasirinkti tinkamas priemones viso to siekti, to ir norėčiau palinkėti.

Kaip tapai LiPSA VDU pirmininke?

Ar tai pakeitė tavo gyvenimą?

Pirmininke tapau paraginta anksčiau šias pareigas ėjusios Tomos Daubarytės, kuri tikrai puikiai sugebėjo įkvėpti darbui. Nežinau, ar galėčiau drąsiai teigti, jog šios pareigos pakeitė mano gyvenimą, tačiau tai neišvengiamai tapo didele ir svarbia jo dalimi.

Ką galėtum patarti studentui, kuris vis dar svarsto apie prisijungimą prie kokios nors organizacijos?

Jei tik turi noro – pirmyn.

Prisijungimas prie organizacijos, aktyvus dalyvavimas jos veikloje suteikia tikrai daug patirties ir žinių, galimybę save pamatyti kitu kampu bei atskleisti savybes, kurių normaliomis aplinkybėmis nepastebėtum. Tiesa, tai ne visada pradžiugina – gali pastebėti savo tokių savybių, kurių nė nežinojai turįs. Kita vertus, tai tikrai padeda geriau save pažinti, o tai – nepaprastai svarbu.

O dabar turi puikią progą paraginti studentus prisijungti prie jūsų: Jei domiesi psichologija, turi neįgyvendintų idėjų, o galbūt manai, kad gali puikiai dirbti organizacijoje – laukiame tavęs!

33

#Info skiepas

Živilė Masytė

Ispaniškasis pavasaris sugrįžta!

Balandžio 20-30 dienomis į Kauną sugrįžta ispaniškosios kultūros festivalis „Primavera en español“! Šiemet Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubo organizuojamas ispaniškasis pavasaris švenčia 5-ių metų jubiliejų, tad festivalio dalyvius pasitiks itin spalvingi, anksčiau nematyti ir negirdėti, kultūrų draugystę ir įvairovę puoselėjantys renginiai.

Jubiliejaus proga į festivalį atvyks ne vienas svarbus svečias

iš Ispanijos. Atidarymo šventėje paskaitą skaitys Ispanijos Karalystės ambasadorius, o jau kitą dieną vyks renginys, kuriame ispanai, ilgą laiką gyvenantys Lietuvoje, dalinsis savo įspūdžiais apie mūsų šalį ir jos kultūrą. Tik dėl „Primavera en español“ į Lietuvą atvyks verslininkas iš Madrido Ignacio Ibarra, kuris papasakos savo sėkmės istoriją.

Daug dėmesio bus skirta ir kitoms ispanakalbėms šalims, laukia keli renginiai bent mintimis padėsiantys nukeliauti į tolimąją ir lietuviams ne

taip gerai pažįstamą Lotynų Ameriką.

Kūrybinės dirbtuvės, ispaniški pusryčiai, protų mūšis, jaunatviškų lektorių paskaitos ir net ispaniškai prabilę Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ personažai – neabejotina, kad kiekvienas ispaniškosios kultūros mylėtojas ras būtent jam skirtą renginį.

Pilnos festivalio „Primavera en español“ programos ieškokite www.ispanuklubas.lt.

¡Hasta pronto, amigos!

Renginiai AJMD „Moduso“ renginiai: 1. Balandžio 22 d. Didysis Vileikos protmūšis IV. 2. Balandžio 29 d. Sauliaus Šatkausko paskaita „Keisčiausi neurologiniai sutrikimai” Trumpas aprašymas:

34

Solidžiai apsirengęs, intelektualus, atrodo šviesaus proto vyras apsilanko pas neurologą. Jo žmona nerimauja, kad jos vyras kartais kalbasi su daiktais. Gydytojui atlikus tyrimus niekas nepaaiškėja, tačiau vyriškiui pradėjus rengtis, šis prieina prie savo žmonos, paima viena ranka jos galvą

ir bando ją pakelti, nes mano, jog tai jo skrybėlė... Šis ir kiti keisčiausi neurologiniai sutrikimai bus atskleisti Gamtos mokslų fakultete (Vileikos g. 8) balandžio 29 d. Apie sutrikimus kalbės dėstytojas Saulius Šatkauskas.

Nėra tokio darbo, kurio studentas negali padaryti per vieną naktį. *** Jei visi studentai atėjo į paskaitą – bus egzaminas. *** Studentui nėra blogo maisto, tik per mažai kečupo. *** Naktis prieš egzaminą. Dėstytojo bute pasigirsta skambutis: - Klausau.

- Tai miegate?

- ?!

- O mes zubrijam! *** - Paduok man paprastą pieštuką.

- Imk

- Bet juk čia raudonas!

- O ar raudonas tau pernelyg sudėtingas? *** Labiausiai studentų stipendijų padidinimu džiaugiasi ne studentų tėvai ar dėstytojai, o alaus daryklų savininkai. *** Bėga studentas kiek įmanydamas iki autobuso...

Spės-nespės-spės-nespės-spėsnespės... Ai nespėjo – pagalvojo autobuso vairuotojas, uždarė duris ir nuvažiavo. *** - Kiek studentų mokosi Jūsų fakultete?

Sudoku:

Mūsų draugai:

- Maždaug du trečdaliai. *** Studentų valgykloje, prie prekystalio studentas prašo: - Man tris dešreles...

- Tiek daug?!??? – Nusistebi pardavėja.

- ...ir 46 šakutes... *** Dėstytojas: - Jūsų pavardė?

Studentas išsišiepia patenkintas: - Tamašauskas.

- Ko jūs taip šypsotės? - klausia dėstytojas.

- Džiaugiuos, kad gerai atsakiau į pirmąjį klausimą.