Pavasaris 2018

Vytauto Didžiojo universiteto Studentų

atstovybės žurnalas

Stu dis.

2018 pavasaris

Tiražas 500 ISSN-2029-5502

Redaktorės žodis Labas, studi!

I

r vėl pavasaris! Parašau ir dar perskaitau tris kartus, nes kažkaip sunku suprasti. Kaip greitai prabėga tos dienos ir vėl nepajuntam, kaip grįžtam į žiemas, pavasarius, vasaras ar rudenius. Nepajuntam, kaip greitai prabėga kažkas, ko taip ilgai laukiam ar net visai nelaukiam. Spėji atsisukti tik tada, kai jau viskas pasibaigę ir su nostalgiška šypsena prisiminti tas mažas savo gyvenimo akimirkas.

N

oriu palinkėti, kad pasistengtumėte sulėtinti sau svarbias minutes, išmoktumėte mėgautis žmonėmis, kurie čia, kiekvienu atliekamu darbu, jo procesu ir, neabejotinai, pasiektu rezultatu, kiekviena maža šypsena bei šiuo gražiu pavasariu. Žinoma, nuoširdžiais, tikrais ir įkvepiančiais pokalbiais, kurie paslėpti mūsų žurnale!

Su plačia šypsena,

>

Zivile.

Živilė Masytė Vyr. redaktorė

Komanda Vyr. redaktorė Živilė Masytė Autoriai Deividas Skavičius Rūta Šerpytytė Viktorija Rėkštytė Agnė Griciūtė Germantė Lovčikaitė Matas Vaišvila Ieva Zinovičiūtė Kalbos redaktoriai Linas Jocas Viktorija Rėkštytė Viktorija Kajokaitė Fotografai Dovydas Beržinis Viktorija Kajokaitė Vytautas Dranginis Rytis Šeškaitis Dizainas Donata Budreikaitė Viršelio nuotrauka Dovydas Beržinis

Kontaktai El. paštas studis@sa.vdu.lt Tel. nr. +37062829910 Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27-201 Kaunas Sekite internete www.issu.com/studis www.facebook.com/studis www.instagram.com/studis.vdu Spausdino UAB „Regrafas“ Piliakalnio g. 3 Kaunas

TURINYS 06 Greta Šmaižytė

10

„Žilvitis“

14

G&G Sindikatas

18

Justinas Kisieliauskas

22

Liudas Mažylis

28

Laimės diena

30

Must see serialai

32

Stefano M.Lanza

36

Fashion Bazzar

38

Kauno kamerinis teatras

40

Ekspertų diskusija

Kūryba O pieva bus mūsų scena O žvaigždės bus žiūrovai Čia meilė mūsų liejas Kurios mes laukėme ilgokai

Apsvaikit raudonu vynu Ir suvaidinkit intelektualius Galvodami ar tai darė mane vyru Kopdami į beprasmybės laiptelius

Gal ne dustas tai sukėlė O mėnulio pjautuvas jos atpjovė riekę Gal tavo akys man širdį vėlė O lūpos tavūjų siekė

Tada supraskit, kad tai lengva Nugrimsti į marias Žinokit, kad man tenka Klausant jūsų, skęsti į valias

Gal tai tyras ežero šaltinis Sielas mus sujungė Gal jau dega židinys mūs naminis Ir laimę jau atkūrė

* * *

Ulba paukščiai žaliuos šiluos Dainuoja mums gražiausią giesmę Mėnulis žeberklą sviedžia aukštumuos Link žvaigždžių mes eisme

Išeisim ir paliksim neprašyti Pasiklysim kaip saga ant sniego Ką ant mūsų mes, teks ryti Nebematysim kaimo šieno

* * *

Pavasarojus sniegas tirps Ir ta saga į kanalizaciją nuris Iš istorijos mus nejučia kirps Jausim tik kaip lietūs ant mūsų lis

Parašysiu jums eiles Kurios vargins jūs mintis Kuriose rasit skirtingas prasmes Kaitins orą protų trintis

Prašau tik sugrąžinkit strazdui balsą Ir varlei šoklias jos kojas Leiskit varnams danguje šokti valsą Kol saulė danguje mojas

Susimuškite dėl rimo Ir galvokit ar tai gražu Kai specialistai dėl to užkimo Dėl jausmų rašytų lažu

Paskui mus ir pamiršti galit Mes tūnosim trys metrai po žeme Suprasim kad jūs ten kalit O jūs suprasit ką reiškia mėgautis gelme

Matas Vaišvila

TIK IŠŠŪKIAI SUDARO TOBULĖJIMUI REIKALINGAS SĄLYGAS

ŽIVILĖ MASYTĖ

Praėjusiais metais pirmą kartą Vytauto Didžiojo universiteto studentų atstovybės prezidente buvo išrinkta moteris – Greta Šmaižytė. Besibaigiant pirmajai kadencijai Greta papasakojo apie didžiausius iššūkius, pasiekimus ir pamokas, kurias įgijo per metus.

Kuomet mane išrinko prezidente, jaučiausi tikrai keistai. Nuoširdžiai, pačioje pradžioje nieko nesupratau, reikėjo laiko viskam susivokti. Buvo daugybė emocijų, jaučiau didelį įsipareigojimą bei atsakomybę. Iš tiesų, dabar nelabai kas pasikeitė, emocijos kiek aprimo, tik atsakomybė vis ta pati.

Kadencijai besibaigiant kartais pagalvoju, kokie pastarieji metai man buvo ypatingi. Galiu pavadinti juos mokymosi metais – kiekviena diena buvo pilna iššūkių tiek atstovaujant studentus, tiek dirbant su komanda. Vadovėliuose organizacijos valdymas yra vaizduojamas, kaip labai lengvas ir paprastas procesas, tačiau praktikoje suvoki, kad iš tiesų taip nėra. Kiekvienas žmogus yra asmenybė, turinti savo nuomonę, poreikius ir idėjas, tad man, kaip vadovei, teko iššūkis sugebėti visas jas apjungti, įsiklausyti į kiekvieno mintis bei rasti kompromisą. Kiekvienam vadovui linkėčiau stiprių lyderių komandos ir daug netikėtų situacijų, nes tik tuomet susidaro tobulėjimui reikalingos sąlygos.

Koks buvo pats įsimintiniausias darbas, kurį tau teko atlikti?

Džiaugiuosi tuo, kad visuomet operatyviai reaguodavome ir spręsdavome problemas, kurios kildavo į mus besikreipusiems studentams. Galbūt labiausiai įsiminė vienas didžiausių ir ilgiausių darbų, kuris dar nesibaigė – konsolidacija. Norisi, kad visas uni-

versitetų apsijungimas įvyktų kuo sklandžiau ir galutiniame rezultate būtų kuo mažiau neišspręstų klausimų, tad tam reikia ilgų diskusijų tiek su Aleksandro Stulginskio, tiek su Lietuvos edukologijos universiteto studentais. Taip pat džiaugiuosi, kad užmezgėme artimą kontaktą su Vilniuje studijuojančiais VDU studentais ir padedame jiems įvairiais integravimosi bei kitais klausimais.

Per metus buvo daug darbų, tačiau supratau, kad tai tikrai trumpas laikotarpis norint pasiekti kažkokių tvirtų, realių pokyčių.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrei?

Vos tapusi prezidente, jau kitą dieną turėjau atsakinėti į studentų klausimus, spręsti įvairias problemas ir dalyvauti procesuose, kurie man tada dar buvo nauji. Užėmus šias pareigas, natūralu, kad padidėja informacijos srautas, kurį gauni, tačiau didžiausias iššūkis – priimti teisingiausią sprendimą.

Visada maniau, kad kiekvieno studento problema yra svarbi ir, jeigu jis jaučiasi nejaukiai vienoje ar kitoje situacijoje, tuomet reikia pertvarkyti sistemą bei ieškoti kompromiso, kuris tenkintų visus studentus.

Kandidatuoti į prezidentės pareigas nusprendei ir šiais metais. Kodėl?

Jau beveik ketverius metus veikiu studentiškame judėjime ir jaučiu, kad man vis labiau rūpi studentai ir geresnė jų ateitis. Turiu galimybę dar metus laiko prisiimti atsakomybę už tai, kad pasiekčiau šio tikslo. Matau

6-9 vdusa

Greta, prieš metus tapai VDU SA prezidente. Ar dar pameni, kaip tada jauteisi? Koks jausmas viską prisiminus aplanko dabar?

vietų, kuriose dar galima tobulėti ir žinau, kad ateinančiais metais galėsiu būti dar geresnė studentų atstovė, nes jau būsiu praėjusi tą natūralų „įsivažiavimo“ periodą.

Kokius tikslus esi užsibrėžusi pasiekti naujai kadencijai prasidėjus?

Ruošdamasi naujai kadencijai išsikėliau du tikslus. Vienas jų tiesiogiai siejasi su aukštųjų mokyklų konsolidacija bei vidinėmis universiteto veiklos sistemomis. Jau turiu šioje srityje patirties ir manau, kad galėsiu lengviau susidoroti su kilsiančiais iššūkiais. Tai bus sunkūs metai siekiant vientisos, o svarbiausia kokybiškos susijungusių universitetų sistemos. Antras mano tikslas – vidinis organizacijos tobulinimas. Esu įsitikinusi, kad be stiprios organizacijos užtikrinti kokybišką studentų atstovimą – neįmanoma. Žinoma, besikeičiant universiteto struktūrai, jungiantis aukštosioms mokykloms, reikės pergalvoti ir pačios savivaldos struktūrą – išsigryninti kokios veiklos ir mūsų naudojamos priemonės yra svarbiausios, efektyviausios.

Kaip studentas, susidūręs su kokia nors problema, turėtų elgtis norėdamas sulaukti SA pagalbos?

Yra keletas kelių. Lengviausias jų – parašyti į mūsų Facebook puslapį arba elektroninį paštą (infovdusa@gmail.com). Kasdien tikriname šias platformas bei greitai atsakome į gautus klausimus. Taip pat studentai visuomet gali užsukti į atstovybę sau patogiu metu. Kiekviename fakultete veikia į studentų tarybas deleguoti atstovai, jų sąrašas yra mūsų internetiniame puslapyje (www. vdusa.lt), į juos taip pat galima kreiptis.

Sekite mus: www.facebook.com/VduStudentuAtstovybe/ https://www.instagram.com/vdu_sa/

KELIONĖS LIETUVIŠKOS DAINOS IR ŠOKIO RITMU

VIKTORIJA RĖKŠTYTĖ

„Žilvičio“ kolektyvas Lietuvos vardą ir kultūrą garsina visame pasaulyje. Nesibaigiantys renginiai ir nuostabios kelionės – tik maža dalis to, su kuo kasdienybėje susiduria šio ansamblio nariai.

Kviečiame daugiau sužinoti apie šiuos lietuviškumo puoselėtojus.

Savo mintimis dalinasi kolektyvo vadovas Edgaras Šnipaitis.

Šio kolektyvo istorija labai sena ir garbinga. Praėjusiais metais atšventėme savo veiklos šešiasdešimtmetį ir dvidešimtmetį, kai esame VDU dalis. „Žilvitis“ yra pirmasis „Auksinės paukštės“ (mėgėjų meno kolektyvų ir jų vadovų apdovanojimai) laureatas ir daugkartinis Lietuvos bei tarptautinių konkursų laimėtojas.

Mūsų kolektyvo tikslas – saugoti ir puoselėti lietuviškumą, savo kultūrą ir pristatyti tai pasauliui. ,,Žilvitis‘‘ yra unikalus kolektyvas – ir šokate, ir grojate, ir dainuojate. Iš kur semiatės įkvėpimo visoms veikloms?

Lietuvoje yra tik keletas tokio lygio ansamblių, kuriuos sudaro trys grupės: šokėjai, dainininkai ir muzikantai. Mūsų liaudies šokėjų grupę lydi liaudies muzikantai ir instrumentų orkestras bei mišri vokalinė grupė. Šokam pagal gyvą muziką, lydimi gyvos lietuviškos dainos. O įkvėpimas pas mus turbūt iš lietuviškų šaknų, iš vaikystės. Mūsų kolektyve – bendraminčiai, norintys puoselėti lietuvišką kultūrą, tad mes ir vieni kitus įkvepiame.

Niekada nepritrūkstate idėjų? Ar jų ieškot vien tik lietuvių kultūroje, tautosakoje, ar dar atsižvelgiate ir į kaimynines šalis?

Lietuvos kultūra ir istorija yra darniai susivijusi su kaimynėmis šalimis. Mūsų kultūrai įtaką darė kitos tautos, kurios, be abejo, atsispindi ir mūsų repertuare. Šiuolaikinė nūdiena veikia mūsų ansamblį ir skatina judėti į priekį, kuriame naujas programas, aktualius šokius ir kompozici-

jas. Dalyvaujame įvairiuose projektuose – supiname senąją ir dabartinę kultūrą. Mes esam kultūrinis Lietuvos atspindys ir stengiamės puoselėti gražiąją savo šalies pusę.

Kokiuose žymiuose konkursuose jums teko dalyvauti?

Esame pagrindinio Lietuvos šokių konkurso „Kadagys“, vykstančio kas penkerius metus, laureatai. Per nepriklausomybės metus įvyko penki konkursai ir tris iš jų laimėjome, todėl galime didžiuotis, kad esame pasiekę aukštų laimėjimų. Galime išskirti, kad tapę VDU dalimi, Ispanijoje laimėjome vieną iš pagrindinių konkursų. Prieš keletą metų dalyvavome viename iš didžiausių konkursų pasaulyje, kur mūsų programa buvo pripažinta gražiausia.

Kiekvienais metais vykstate į įvairias šalis.

Kokias šalis šiais metais planuojate aplankyti?

Pernai Kovo 11-ąją mes sutikome Belgijoje, Briuselyje, aktyviai koncertavome Lenkijoje, Latvijoje, šiemet tą pačią šventę paminėsime Kroatijoje.

Kaip

dažnai

išvažiuojate

į

gastroles?

Priklauso nuo to, kokia yra finansinė situacija. Į artimesnes keliones važiuojame dažnai, Lietuvoje turime labai platų koncertinį tvarkaraštį. Į užsienį išvažiuojame šiek tiek rečiau, tačiau pernai rudenį dalyvavome festivaliuose Lenkijoje ir Latvijoje. O šiemet mūsų laukia ypatingi metai: Vasario 16-ąją pasitikome VDU didžiojoje salėje savo autorine programa, siužetiniu etno spektakliu „Kalvis“, kurio programa buvo pripažinta geriausia Lietuvoje. Kovo

10-13 organizacija

Kokia yra ,,Žilvičio‘‘ istorija?

11-ąją, kaip ir minėjau, vykstame į Kroatiją atstovauti Lietuvai ir pristatyti valstybės šimtmetį bei VDU. Vėliau laukia pavasario festivaliai Lenkijoje ir Latvijoje, o vasarą bus Pasaulio lietuvių dainų šventė, studentų šventė „Gaudeamus“, kuri šiais metais vyks Estijoje, Tartu mieste. Žodžiu, veikla vis nesibaigia, nesibaigia...

Veiklos vis daugėja. Kartais yra sakoma, kad Lietuva traukiasi, tačiau žmonės išvažiavę svetur, vis tiek lieka Lietuvos dalimi, prisimena lietuviškumą ir jį puoselėja. Progai atsiradus kviečia kolektyvus, lankosi koncertuose. Labai malonu, kai nuvykus koncertuoti su ansambliu į kokią nors tolimą šalį, pavyzdžiui Indiją, ateina lietuvių bendruomenė mūsų palaikyti, o mes net nežinom, kad ji egzistuoja. Nuvykstam į tuos miestus, šalis ir mus susiranda jauni lietuviai studentai, kurie ten išvykę, ir ateina į mūsų koncertą, į kurį, vargu, ar būtų atėję Lietuvoje. Iš tikrųjų labai malonu – jie atsiveda savo draugų ir su pasididžiavimu pasakoja apie savo kultūrą.

Su komanda daug keliaujate, tikriausiai tapote artimi lyg didelė šeima. Jūsų manymu, kas jaunuolius suartina labiau – kelionės ar bendro tikslo siekimas?

Viskas kartu – bendra veikla, tikslo siekimas, idėja. Žmonės mūsų ansamblyje išties puikiai leidžia laiką – šoka, dainuoja, groja, organizuoja renginius ir tuo pat metu susiranda draugų, su kuriais kuria atsiminimus. Kartu švenčiame šventes, turime savo tradicijas, kurios įtraukia kiekvieną, leidžia jaustis reikalingais, mylimais ir laukiamais. Visa tai suartina ir leidžia jaustis, kaip didelei šeimai.

Ką įdomiausio prisimenate iš savo kolektyvo kelionių?

Visada su nekantrumu laukiu mūsų kelionių. Dažniausiai į jas važiuojame autobusais, tokiu būdu jau buvome nuvykę į Portugaliją, Turkiją, Angliją ir kt. Puikiai pamenu, kaip su autobusu vykome į Turkiją ir sugedo autobusas, mes jį stūmėme Turkijos keliukais. Jau galvojau, kaip reikės parvykti...

Kiekvieną kelionę nutinka kažkas įdomaus.

Kai įlipi į aminčių ir juokiasi ir tima, kaip

autobusą, kur tiek daug bendrvisą kelionę skambą dainos, visi yra laimingi. Kai viskas taip aršeimoje, tai kitaip ir būti negali.

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras

vadovas?

Kad žinočiau... (juokiasi).

O pats save ar laikote geru vadovu?

Sudėtinga vertinti. Būti vadovu – darbas, kurio vis dar mokinuosi žiūrėdamas į savo studentus, kartu su jų pagalba, iš savo paties klaidų. Manau, kad geras vadovas turi išmanyti savo veiklą, mokėti pritraukti ir pajungti jaunimą bendrai veiklai, suderinti skirtingus interesus ir charakterius bei siekti aukštumų. Labai stengiuosi, kad taip ir būtų.

Tapęs vadovu lengvai radote bendrą kalbą su kolektyvo nariais?

Aš pats, prieš tapdamas šio kolektyvo vadovu, šokau „Žilvity“, tad tai buvo vienas iš veiksnių, kuris man padeda nesunkiai surasti bendrą kalbą su kitais, šiame ansamblyje, veikiančiais žmonėmis. Tapus vadovu, žinoma, laukė kiti iššūkiai, reikalavimai, darbai, tad vis dar mokausi, kaip visiškai teisingai juos įgyvendinti.

Ką

jums

pačiam

reiškia

„Žilvitis“?

„Žilvitis“ man reiškia... Tai tokia maloni

mano gyvenimo pauzė, didelė gyvenimo dalis – čia aš jau dvidešimt metų. Šokau „Žilvityje“ dar tada, kai buvau studentas, o dabar jau esu vadovas. Kolektyvas per dvidešimt metų išgyveno įvairius laikus: buvo aukščiausių pakilimų, buvo ir sudėtingų laikų, kuomet išvis galvojom ar verta tęsti savo veiklą. „Žilvitis“ – mano darbas, siela, mintys, laisvalaikis.

Ką reikėtų daryti studentams, norintiems prisijungti prie jūsų kolektyvo?

Susisiekti su mumis nurodytais kontaktais, kreiptis per šokėjus arba tiesiog ateiti į repeticiją.

Niekada niekam nesakom „ne“, priimame visus.

Kviečiu VDU studentus prisijungti prie mūsų kolektyvo, nes tai ne tik puikus laiko praleidimo būdas, bet ir savo universiteto atstovavimas, pristatymas. Čia tikrai rasite naujų draugų, kelionių, veiklų, kurios liks visam gyvenimui. Tai galiu patvirtinti ir aš savo patirties – geriausi draugai yra likę iš „Žilvičio“ laikų.

KURDAMI NIEKADA NĖJOME Į KOMPROMISĄ SU SAVO SĄŽINE ŽIVILĖ MASYTĖ

Jau visai netrukus į Kauno bei Vilniaus arenas sugrįš ir čia savo aštuntą jį albumą „99“ pristatys žymiausia Lietuvoje hiphopo grupė „G&G Sindikatas“. Naują jį savo albumą grupė kūrė 2 metus ir, kaip patys teigia, jame sudėjo labai daug visko apie save ir juos supančius dalykus. Grupės narys Kastytis Sarnickas-Kastetas pasakoja, kad gerbėjų koncerte lauks daugybė netikėtumų, energijos ir nuoširdumo.

Visų pirma, tai visų atvykusių gerbėjų prie durų lauks apsauga ir žaviosios bilietų kontrolierės.

O jeigu rimtai, tai koncerte visų labai lauksime mes ir gausus būrys kartu su mumis grojančių muzikantų bei svečių, kurių kol kas nesinori išduoti. Atidžiai stebėdami mūsų socialiniuose tinkluose skelbiamas žinutes, dar prieš koncertą pastebėsite su kuo repetuojame ir ko galite tikėtis. Galime garantuoti, kad kaip ir visada, scenoje bus daug netikėtų sprendimų, energijos ir nuoširdumo.

Kokią reikšmę turi jūsų koncerto pavadinimas „Uždegti šviesą“?

Pasaulyje visada vyrauja pusiausvyra, tik kartais viena ar kita pusė pradeda dominuoti. Nemaža dalis žmonijos švenčių yra surištos su šviesos ir tamsos pusiausvyra – lygiadienis, saulėgrįža ir panašiai.

Pavasariniai mūsų grupės koncertai – savotiška mūsų grupės tradicija. Kiek seniau „Sindikatiškąsias Užgavėnes“ mes švęsdavome mažesnėse erdvėse, tačiau šį kartą jas minėsime didžiosiose šalies arenose. Koncertų metu, kaip ir visuomet, bandysime atlikti savo misiją šioje žemėje – dar kartą susikauti su tamsa tam, kad Lietuvoje būtų daugiau šviesos.

Kas jums padeda gyvenime tamsą pakeisti

šviesa?

Pamatiniai akmenys – draugai ir šeima.

Kas jums, kaip grupei, svarbiausia kuriant muziką? Iš kur semiatės įkvėpimo? Įkvėpimas yra pats gyvenimas. Ne visada užtenka būti tik stebėtoju, kartais reikia tapti ir veikėju, o mūsų muzika yra būdas juo tapti. Kūryba siekiame po truputį įtakoti gyvenimus, visų pirma savo, o po to jau ir kitų.

Koncertuojate jau daugiau nei 20 metų. Kaip per šiuos metus keitėsi jūsų požiūris į muziką?

Jeigu šnekėtume apie muzikinį skonį, tai tikriausiai nesumeluosim sakydami, kad jis nesikeitė arba keitėsi labai mažai. Mums vis dar juda kojos ir linksi galvos nuo tų pačių „bytų“, nuo kurių šiurpai ėjo, ir prieš 20 metų.

Pasikeitė tik mūsų požiūris į tai ką ir kodėl darome. Žmonės atėję į mūsų koncertus reikalauja iš grupės maksimalaus atsidavimo, o tam, kad jų nenuviltumėme kiekvieną kartą turime paruošti kažką naujo ir įdomaus. O šiaip, mes likome tie patys paprasti vyrukai, kurie repuodami ar grodami ant scenos visuomet kaifuoja nuo to, ką daro.

Koks yra jūsų kūrybinis procesas?

Kūrybinis procesas – vienu metu ir malonumas, ir kančia. Apie tai, turbūt, būtų galima perskaityti bet kurioje ir bet ku-

14-17 99

Kovo 16 dieną „Žalgirio“ bei kovo 24 „Siemens“ arenoje vyks „G&G Sindikato“ koncertas „Uždegti šviesą“. Ko jame gali tikėtis grupės gerbėjai?

rio kūrėjo biografinėje knygoje (galbūt kada nors tokią parašysime ir mes). Kiekvieną kartą kuriant albumą galvoje sukasi mintis, kad jis jau turbūt bus paskutinis, panašios mintys sukosi ir šįkart, įrašinėjant albumą „99“. Tačiau dabar, žiūrint į nuotrauką, kurią užfiksavome po albumo pristatymo, ką tik nulipę nuo scenos – jaučiame, kad tas noras kurti visgi visada mumyse – norisi eiti į studiją ir pradėti kūrybinį procesą dar ir dar kartą iš naujo.

Jūsų simbolis – iškelta ranka su sugniaužtu kumščiu. Papasakokite, kodėl būtent toks simbolis ir ką jis reiškia?

Oi, dabar atrodo, kad viskas buvo taip seniai!

Praėjo jau beveik 10 metų, nuo šio simbolio sukūrimo. Tuo metu įrašinėjome savo albumą, kuris vadinosi „Išvien“ ir su grupe galvojome apie tai, kas geriausiai atspindi šį žodį ir visą albumo idėją. Taip ir gimė šis kumštis. Tikriausiai, jis visada egzistavo mūsų galvose, tik atėjo akimirka, kai visi tai supratome garsiai. Šis simbolis puikiai atspindi mūsų tarpusavio santykius – mes kartais pykstamės, būna, kad ir nesikalbam, kai kuriomis dienomis nesusitinkame, bet žinome, kad vienas už

kitą pastovėsime visada, kai tik to prireiks.

Kas „G&G Sindikatui“ yra didžiausias įvertinimas?

Be abejo, žmonės, kurie mūsų klausosi, ateina į koncertus, taip pat ir tai, kad mes, kaip grupė,

vis dar esame kartu. Tačiau yra dar vienas ir pats svarbiausias dalykas – per visą savo karjerą mes niekada nėjome į kompromisą su savo sąžine.

Visada darėme tik tai, kas mums atrodė teisinga ir niekada neklausėme to, ką mums bando prikišti kiti. Būtent tai, kad žmonės niekada nuo mūsų nenusisuko yra pats didžiausias įvertinimas.

J. KISIELIAUSKAS: KŪRYBA – LAVIRAVIMAS TARP BŪTIES IR NEBŪTIES

IEVA ZINOVIČIŪTĖ

Labai dažnai daugelis yra linkę manyti, kad žmogus gali būti tik vienpusiškas, ypatingai kai kalbama apie tiksliuosius ir humanitarinius mokslius. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, rašytojas J. Kisieliauskas – puikus pavyzdys, kaip galima suderinti mokslų daktaro laipsnį tiek tiksliųjų mokslų srityje, tiek kūryboje.

Aš galvoju, kad žmogus negali būti tik vienos pakraipos, kad tik „tiksliukas“ ar tik ,,humanitaras“. Netikiu, kad kurianti asmenybė negali gerai skaičiuoti, ar priešingai- jei moka skaičiuoti, negali sukurti kažką gražaus. Man asmeniškai yra būdingas pasipriešinimas toms visoms kryptims, trendams. Vienam iš tokių trendų šiuo metu ir priešinuosi. Kai pasijaučiu ,,pernelyg didelis“ kūrėjas- pradedu skaičiuoti, ir atvirkščiai, jei per daug skaičiuoju – pradedu kurti.Tokiu būdu ir sau nuobodžiauti neleidžiu, ir tuo pačiu visuomenei sukeliu klausimą: ,, Ką darau su savo gyvenimu?“ Ar nuoširdžiai tikite tokia meile, kokią vaizduojate savo kūryboje?

Labai norėčiau tikėti, kad tai egzistuoja. Meilės tema yra neišsemiama, ir turbūt didžioji dalis kūrybos yra sukurta jos pagrindu. Mano kūryboje yra tiek asmeninės patirties, tiek fantazijos.

Manau, kad viskas, ką mes gebame įsivaizduoti, gali egzistuoti ne tik mūsų pasąmonėje ar kūryboje, bet gali būti perkelta ir į realybę. Pasakysiu taip: privalau tuo tikėti. Ir tikiu, kad vieną dieną tai taps ne tik žinojimu, bet ir praktika.

Ar kūryba atspindi to momento jūsų savijautą?

Būna visko. Būna dienų, kai galvoje sukasi daugybė įvairių minčių, tampančių mano kūryba.

Mėgstu jas taupyti, pasilikti ne tokioms produktyvioms dienoms. Kartais nėra jokio įkvėpimo, tik visiškas išsikvėpimas, kada nepavyksta nieko sukurti. Net tokios smulkmenos kaip lietus, savijauta jame, tampa puikiu įkvėpimu. Kai būna specifinės šventės, visuomenei priimtos

dienos, kartais randi, ką jau sukūręs ir pritaikai. Žinoma, būna ir taip, kad lauke nuostabus oras, o aš paskelbiu kažką žiauriai depresyvaus.

Pastebėjau, kad iš marketingo pusės, pripažinimo perspektyvos, skaitytojus labiau paliečia kūryba, kuri atspindi tos dienos, to momento aktualijas. Dėl to labai stengiuosi savo kūrybą sieti su aktualijomis, aktualiąja žurnalistika. Aš pastebėjau, kad ypatingai plačios visuomenės nuomonę atspindinčios mintys yra tikrai einamos. Ir dėl to manau, kad toje mano kūryboje įvykių, kurie vyksta aplink mus vis daugėja, ir aš tuo džiaugiuosi. Matau, kaip visuomenė tą puikiai priima ir aš galiu išsakyti savo nuomonę.

Pradėjote naują projektą „Vyro gidas“.

Gal galite plačiau papasakoti apie tai?

Projektas nėra naujas, aš jį pradėjau rašyti dar prieš maždaug trejetą metų ir tiesiog buvau jį apleidęs. Jis atsirado visų pirma todėl, kad mane pradėjo erzinti nuomonės, jog esu kažkoks „labai jau romantikas“ ir rašau tik apie meilę. Kaip jau ir sakiau, nemėgstu tokių etikečių, kad žmogus gali būti tik vienpusis. Pajutęs, kad visuomenė mane priima kaip nemirštantį romantiką, aš pagalvojau, jog būtų smagu parodyti kūrybos įvairovę ir šalia tos meilės temos, kurią vis dar plėtoju savo kūryboje, įpilti šiek tiek kitoniškumo. „Vyro gidas“ bus tarsi pastebėjimai XXI a. gyvenančiam vyrui. Čia bus sudėti elgsenos, stiliaus ir etiketo patarimai, klaidų, kurių nemažai darau ir pats, pastebėjimai. Tai lyg vadovas vyrui, turinčiam gerą humoro jausmą, su nemenka sarkazmo ir ironijos doze.

Iš dalies tai yra mano manifestas, kad Kisieliauskas nėra tiktai romantikas.

Ar yra kokia nors tema kuria niekada nerašytumėte?

18-21 pokalbis

Rašote jau nuo vaikystės, kodėl studijoms pasirinkote ekonomiką?

Atvirai, niekada nerašyčiau apie savo asmeninius santykius. Tai nėra tabu, tačiau asmeninius santykius, mano manymu, reiktų palikti asmeniniais.

Tiksliau, nemėgstu viešai skalbti ar džiauti savo apatinių. Tikiu, kad kūryba yra bendražmogiškas dalykas ir kai tu ja daliniesi, joje neturėtų būti kažkokių asmeniškumų, dėl to vengiu bet kokių konkretumų rašydamas. Žinoma „Džentelmeno vadovas“ bus visai kas kita, bus daug asmeninių potyrių, bet jausmai, tarpasmeniniai santykiai, ypatingai su mylimu žmogumi, lieka būtent su mylimu žmogumi. Jei kažką rašau, sakykime, meilės tema- konkrečiai kažkokiam žmogui, tai ta kūryba ir išvysta tik tą žmogų.

Esu prieš publikavimą tokių asmeninių patirčių.

Bet kalbant apie temą, kuria niekada, niekada nerašyčiau – tai... aš abejoju, ar yra tokia tema.

Labai pabrėžiate optimizmo svarbą savo kūryboje, tačiau retkarčiais pasidalinate ir niūresnėmis mintimis. Kodėl? Į knygą „Meilė etc“ aš sudėjau pozityvias mintis apie meilę. Manau, kad žmonės, kurie galvoja, kad gyvenimas yra tik geras arba tik blogas, labai stipriai sau meluoja. Lygiai taip pat ir aš meluočiau sau sakydamas, kad gyvenimas visas yra tik optimistiškas. Suprantu, kad pasaulis yra visoks, tiek geras kiek ir blogas. Būtent toks požiūris atsiskleidžia ir mano kūryboje, visada stengiuosi išlaikyti harmoniją. Aišku, būna tokių bangų, kai ne tik aš, bet ir mano skaitytojai „pagauna“, kad matyt kažkas blogo vyksta mano gyvenime, jog rašau depresyviai. Tačiau kartais tai nebūna tiesa, gali būti, kad aš gyvenu visiškame pakylime tam, kad numuščiau tokį „haipą“. Stengiuosi neperdegti ir save nuraminti, kad visada taip nebus. Optimizmas yra vyraujanti tema mano kūryboje, vien dėl to, kad visuomenė ir šiaip turi gan ne mažiai pesimistiškų minčių, ir kita vertus, aš neleidžiu savo skaitytojui užmigti ant optimizmo auros, tuo pačiu primenu ir sau, kad visko gali būti.

Kokiu savo pasiekimu labiausiai didžiuojatės?

Nemanau, kad tai yra knyga ar daktaro vardas.

Prisimenu savo pirmosios mokytojos žodžius,

kad nepaisant to, kas gyvenime atsitiktų, reikia visada stengtis išlikti savimi. Turbūt mano didžiausias pasiekimas iki šiol ir yra tas, kad aš visose gyvenimo situacijose sugebėjau išlikti tuo, kas esu.

Sakoma, jog kiekvienas kūrėjas turi savo Mūzą. Ką jūs laikote savąja Mūza?

Atvirai, jei mano Mūza būtų kažkoks konkretus dalykas- tai aš statyčiau savo kūrybą ant labai trapaus pagrindo. Nes vieną dieną Mūza yra, o kitą dieną gali jos jau nebebūti. Dėl to stengiuosi savo Mūza paversti visą aplink mane esantį pasaulį. Tai gali būti medžiai, krentantys lapai, oras, Saulė, praeinantis žmogus, kalbantis vaikas, skrendantis paukštis. Nepaisant to, kad mane inspiruoja visa mano aplinka, didžiąją dalį savo kūrybos sukūriau visiškoje tamsoje, naktį. Stengiuosi sekti aplink mane esančią aplinką visos dienos metu. Tokiu būdu paskui atsidūręs visiškoje tamsoje, noriu rekonstruoti pasaulio vaizdą, kuris mane tą dieną supo. Tokios rekonstrukcijos mane įkvepia parašyti vieną arba kitą mintį. Mano Mūza yra abstrakti, ir aš tuo kol kas labai džiaugiuosi.

Kaip jaučiatės pasidalinęs savo darbu, kūryba?

Būtų tobula, jei parašius viskas pasidarytų lengviau. Tą laiką po knygos išleidimo aš apibūdinčiau kaip pogimdyvinės depresijos laikotarpiu. Tu kaip ir supranti, kad tai įgavo apčiuopiamą pavidalą, bet tuo pačiu ir išgyveni, kaip jam seksis, bijai ir atsilieptinų. Dažnai kas nors pagiria, bet kartais jau netiki, kad tai nuoširdu, atrodo, kad gal pataikauja. Prisipažinsiu, po išleidimo aš dar neskaičiau savo knygos. Žinoma, ji dabar namie turi ypatingą, garbingą vietą knygų lentynoje, bet negaliu sakyti, kad ja iki galo pasidžiaugiau. Pasakysiu paprastai: pats ieškau prie ko prisiknisti savo knygoje, o lyg ir reikėtų pasidžiaugti. Aš jaučiu, kad ten esu dar labai žioplas, pridaręs daug klaidų. Kita vertus, visa tai motyvuoja kurti toliau, tobulėti. Džiaugsmą dažnai keičia nostalgija, žinant kokia buvo knygos kaina, bet tai mane tik dar labiau skatina kurti kažką naujo ir nebesidairyti atgal.

Kaip reaguojate į kritiką?

Nėra tokios vienareikšmiškos reakcijos, net ne visai žinau, nuo ko tai priklauso. Kartai galiu sureaguoti labai šaltai ir visiškai pritarti kritikui.

Kitais kartais puolu ginčytis ar pykti, kvestionuoti savo sugebėjimus, o kaip kada – labai jautriai priimu kiekvieną atsiliepimą. Šiaip kritiką aš labai mėgstu ir pastaruoju metu labai ja pasidžiaugiu. Galbūt aš tapau nebe toks įdomus, nes atsirado tik giriantys, nors ne, meluoju, yra čia tokių kritikuojančių. Šiaip galvoju, kad kritikai daro labai svarbų darbą, nes tai yra kūrėjo degamoji galia skatinanti, kurti, tobulėti.

Dažniausiai kritika tik paskatina, o ne stabdo kūrėjo darbą. Gaudamas kritikos kvestionuoji savo gebėjimą kurti, ir tai yra toks perpetuum mobile (lot.), amžinasis variklis kūrybai.

Nekartą buvote išrinktas „Stilingiausiu dėstytoju“. Kaip jaučiatės, kai studentai vertina Jus pagal išvaizdą, o ne pagal protą ar kūrybą?

Jau kokius tris – keturis kartus taip iš eilės. Jei atvirai, tai buvau gavęs „Metų Inovatoriaus“ nominaciją, kada sukūriau „laimometrą“ VDU. Skaičiavau Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) laimę. Manau, kad jeigu yra kažkokia papildoma priežastis be paskaitos turinio, kuri gali pritraukti studentą, tai yra šaunu. Žinoma, tai suteikė priežastį kvestionuoti savo gebėjimą vesti paskaitas, bet kol negirdžiu nusiskundimų ir replikų dėl savo dėstymo – esu ramus. Atsiimdamas tokius apdovanojimus visada pajuokauju, kad gal man reikia daugiau knygų skaityti ar kažką kito sugalvoti, kad būtų vertinami kiti dalykai. Iš dalies tai gal net glostė mano ego ir leido suprasti, kad aš nesu atitolęs nuo studentų, jeigu jiems patinka kaip aš atrodau. Sakyčiau, jog čia yra labai slidus dalykas. Kol tu paviršutiniškai galvoji apie tą nominaciją, tol viskas yra linksma, bet jeigu pradedi labai giliai žiūrėti, tai tikrai gali paskęsti į liūdesį. Aš stengiuosi į tokius iššūkius žiūrėti kūrybiškai, ir labai tikiuosi, kad šiais metais nepasikartos tokia mano sėkmė, būtent toje srityje, kurioje kol kas aš buvau labai pastebimas.

Vis užsimenate apie naują knygą, apie ką ji

bus?

Kaip jau sakiau- nenoriu būti vienodas, bet tuo pačiu labai mėgstu tęstinumą. Taigi, ir pavadinimas bus šiek tiek panašus į senosios knygos, ir formatas bus panašus, o knyga bus apie gyvenimą. Kaip ir rišamasis raktažodis yra „gyvenimas“, ir jei pirmoji jo dalis atskleidė įvairius išgyvenimus, susijusius su pozityviais jausmais ir meile, tai šioje knygoje bus daugiau realizmo, daugiau žemės pačiupinėjimo, daugiau ir pesimistinių minčių. Tai lyg tokio vadinamo „tikro gyvenimo“, nenuobodaus, kuriame yra tiek gero, tiek blogo. Tai trumpai atsakant - tema bus apie gyvenimą, o pavadinime šis raktažodis dominuos.

Kaip esas,

vyksta Jūsų kūrybos procar turit kokių nors ritualų?

Kaip ir minėjau, tai didžioji dauguma kūrybos gimsta tyloje ir tamsoje. Mano kūrybinis procesas iš šalies žmogui galbūt sukeltų klausimą, ar su manimi viskas gerai, nes aš sėdėdamas tamsoje ir tyloje kažką mąstau ir rašau. O gal priešingai, gal net mistiškai. Toks sėdintis ir nejudantis žmogus, kuris tiesiog tyli ir stengiasi atrasti ryšį su savimi. Taigi svarstau, kad jeigu Holivudas statytų filmą, tai aš neabejoju, kad jis nupieštų kaip kokių elektrinių, magnetinių laukų susiėjimą.

Pats kūrybinis procesas yra stengimasis laviruoti tarp būties ir nebūties. Kai būtis realiai esi tu, o ne aplinka, tuomet tiesiog stengiesi užmegzti tą kontaktą su savimi. Galų gale, pagavęs kažkokią mintį savyje, arba sukūrus kažkokį vaizdinį, yra tikimybė pertransformuoti tai į tekstą.

Ir pabaigai: kaip ekonomistas, gal galite įvertinti, ar kurti apsimoka?

Kaip klasikinis ekonomistas pasakyčiau, kad neapsimoka, nes finansinis atsipirkimas praktiškai neegzistuoja. Tu sudedi daug daugiau, išteklių, nei kad gauni naudos, tai yra finansinės naudos lyginant su kaštais. Bet kaip elgsenos, bihevioristinės ekonomikos atstovas, aš pasakyčiau, kad apsimoka. Kitaip tariant – sakyčiau ir taip, ir ne. Priklauso ir nuo to, iš kokios ekonomikos mokyklos žiūrėtum.

LIUDAS MAŽYLIS: LAIMINGU LAISVĖS LAIKOTARPIU ŽIVILĖ MASYTĖ

GYVENAME IR KŪRYBOS

Suderinti susitikimą su Liudu Mažyliu bandžiau gana ilgai. Ir tai visai nekeista, kai žinai, jog profesoriaus dienos suplanuotos valandų, o kartais ir minučių, tikslumu. Net sutarus tinkamą laiką ir man atėjus prie kabineto durų pastebiu, kad profesoriaus telefonas vis netyla, o mūsų pokalbio minutės negailestingai pasiglemžiamos žmogaus, kuris slepiasi už telefono ragelio. Iš pradžių nerimauju. Galbūt Liudas visai pamiršo apie mūsų susitikimą? Bet, vos pravėrus duris, pamatau šilta šypsena pasipuošusį vyriškį, kuris entuziastingai pasveikina atvykus. Nieko nelaukdami pradedame pokalbį.

Jeigu pradėtume kalbėti konkrečiai apie šią vietą, kurioje esame (red. pastaba – kalbamės Putvinskio gatvėje esančiame VDU daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre), tai pro šio pastato langus atsiveriantys vaizdai yra nepaprastai įspūdingi ir įkvepiantys – visas Kaunas lyg ant delno. Kartais slapta pagalvoju, kad paskata važiuoti ir nuolat kažko ieškoti mistiniu būdu yra susijusi būtent su šia vieta. Vis tik, tai juk gimtojo miesto, tarpukario sostinės vaizdai, kurie visuomet pozityviai nuteikia ir suteikia kažkokios energijos.

Na, o pats Vytauto Didžiojo universitetas, vaizdžiai tariant, man jau yra tapęs antraisiais namais. Tai jau pora dešimtmečių yra mano pagrindinė darbovietė, nors per daugelį metų vis tekdavo kraustytis iš vieno fakulteto į kitą. Šis universitetas – vientisa kūrybos erdvė. Būdamas jame niekada nejaučiu jokio priverstinio darbo, priešingai – tai laisvės išraiška. Sutikčiau su tais, kurie sako, kad VDU – ne vieta, o būsena.

Jums yra tekę darbuotis ne viename Lietuvos universitete, kuo VDU išsiskiria?

Aš pats esu Vilniaus universiteto absolventas.

Baigęs VU dirbau Medicinos instituto sistemoje, o savo disertaciją gyniausi Politechnikos institute – šiandieniniame KTU. Jeigu dabar peržvelgtumėme mano darbo sutartis, tai aš buvau įdarbintas ir Mykolo Riomerio universitete bei Karo akademijoje, kadangi ten pirmininkau-

davau baigiamųjų darbų gynimo taryboms.

Reikėtų gerai paskaičiuoti, kur tik aš nebuvau.

Lyginti universitetų nenorėčiau, nes kiekvienas jis turi savų, unikalių bruožų, kuriuos reikia puoselėti. Tuomet, kai buvo paskelbta valdžios iniciatyva vienyti universitetus per jėgą, aš visai nesutikau, tai man niekada neatrodė priimtina. Visada kartojau, kad Kaunas yra nusipelnęs turėti savo socialinių bei humanitarinių mokslų pakraipos universitetą. Kaip tik šios pakraipos studijos buvo užgniaužtos sovietų po Antrojo pasaulinio karo. VDU ilgai ir nuosekliai dirbo ir dabar jau du dešimtmečius, ar net truputėlį ilgiau, tą tradiciją tęsia.

Džiaugiuosi, kad ir aš galiu prie to prisidėti. Šiuo metu esate VDU Viešojo administravimo katedros profesorius. Didžiąją dalį savo laiko praleidžiate dėstydamas studentams. Kokį santykį su jais stengiatės palaikyti? Kaip manote, kas pačiame dėstymo procese yra svarbiausia?

Stengiuosi palaikyti kuo įmanoma lygiavertiškesnį santykį su savo studentais. Kai jie jau pradeda įsidėmėti paskaitose pateikiamą informaciją, nevengiu ir vieną kitą taiklų anekdotą papasakoti, to pilnai užtenka, kad santykis būtų vaizduojamas, kaip familiarus. Tačiau kartais nutinka taip, kad vietoj to, jog studentai įsidėmėtų per daugelį paskaitų mokomą medžiagą, jie įsimena mano anekdotus. Tada aš pykstu, nes juk mokymosi procesas ne anekdotais grįstas, o žiniomis, kurias gauni.

Nepaisant to, manau, kad santykis

22-27 įkvėpimas

Profesoriau, šiam pokalbiui susitinkame Jūsų darbo vietoje – Vytauto Didžiojo universitete. Papasakokite, ką jums reiškia ši vieta?

turi būti lygiavertis ir jokiu būdu ne diktatoriškas, kai dėstytojas kažką liepia, o studentas išsigandęs vykdo. To tikrai negali būti!

Koks jūs pats buvote studentas?

Aš buvau baikštus ir netiesiogiai atsakyčiau, kad reiklus. Aš mėgdavau priimti medžiagą, kuri būdavo teikiama sistemiškai. Mokiausi chemijos mokslus, o šioje srityje nepaprastai svarbus darbas laboratorijose, kuris man labai patiko, nes ten analizuodavau konkrečią medžiagą, ją tyrinėdavau. Tačiau, jeigu man reikėdavo kažką „iškalti“ atmintinai ir būtent taip ruoštis egzaminams, tai man labai nesisekdavo, keldavo didelį stresą. Per tas keletą dienų aš nelabai ką išmokdavau, tad pirmus porą metų universitete egzaminų sesijos man būdavo kažkas baisaus.

Tai, ką sužinodavau laboratorinių darbų metu, buvo mano pagrindas, kuris padėdavo egzamine gauti teigiamą balą. Būdavo sričių, kuriose vos stūmiausi su tuo minimaliu balu, bet buvo ir tokių, kur turėdavau maksimalų įvertinimą.

Esate minėjęs, kad jūsų biografija susiklostė „amerikietiškai“ dėl to, nes dažnai keitėte profesiją. Domėjotės muzika, chemija, politika, istorija. Iš kur tiek drąsos? Šiandien daugelis bijo taip rizikuoti.

Bijo ir labai teisingai daro. Tam, kad vis keistum savo veiklos sritis, reikalinga didžiulė drąsa ir aš net pats nesuprantu, iš kur jos buvo pas mane patį, juolab, kad mano aplinkoje visiškai niekas to neskatino. Priešingai – visi būdavo šalininkai to, kad jeigu pasirinkai vieną sritį, tai ir privalai joje dirbti, visai nesvarbu teikia ji tau džiaugsmo ar jau nebe. Tačiau labai daug kas priklauso nuo paties individo. Vienas žmogus daug svarsto, investuoja į vieną ir tą pačią veiklą, o laikui bėgant ja sėkmingai džiaugiasi, na, o kitas ryžtingai keičia savo veiklos kryptis, nes jam vis negana. Žinoma, jog niekada nebus taip, kad, pakeitęs savo sritį, kitą rytą nubusi ir būsi pats kūrybiškiausias, daugiausiai išmanantis toje sferoje. Visada būna didžiulė nuosmukio duobė, iš kurios tenka kapstytis.

Kai man buvo septyneri metai ir jau buvo laikas eiti į mokyklą, aš pasakiau, kad noriu eiti ne į paprastą, o į muzikos mokyklą. Praėjo penkeri metai joje ir persigalvojau – noriu į paprastą mokyklą. Laikui bėgant mano kelyje pasipainiojo chemijos mokslai, pradėjau tuo domėtis, mokytojos mane kryptingai stumtelėjo šia kryptimi. Nuo tada tapau chemiku ir niekuo daugiau. Atėjo sąjūdžio laikai ir tapau miesto tarybos deputatu, tada man pasirodė, kad atėjo puiki proga mestis į žurnalistinę veiklą.

O, kad tada aš būčiau suvokęs, koks sunkus ir varginantis yra žurnalisto gyvenimas. Aukoti savo sekmadienius, kad parašytum ilgesnius tekstus, kurių nespėji per likusias šešias dienas. Tikrai ne man. Na, tuomet sekė politikos mokslai, Lietuvos nepriklausomybės akto paieška. Visa tai neatsiejama nuo istorijos.

Dabar filmuojuosi dokumentinių apybraižų cikle. Išbandžiau ir visiškai naują veiklos sritį – knygos rašymą. Parašiau beletristinę knygą („99 metai po įvykio“), tai buvo ilgą laiką nerealizuota svajonė kada nors sublizgėti kaip rašytojui. Manau, kad kalbamės tokiu gana istoriniu laikotarpiu (juokiasi). Galiu pasigirti, kad per keturias Knygų mugės dienas padėjau apie porą tūkstančių parašų. Manau, kad tai galėtų pretenduoti į mugės rekordą. .

Veikloje jums maloniau – procesas ar galutinis rezultatas?

Labai svarbu yra aptikti patį proceso šabloną, kuris parodytų, kaip viskas yra daroma. Domiuosi procesu, tačiau iš kiekvieno veiksmo noriu išeiti su rezultatu. Pavyzdžiui, visiškai natūralu yra parašyti kelis knygos fragmentus, sudėti juos į socialinius tinklus ir leisti savo draugėms ar draugams skaityti. Kai kam to gali visiškai pakakti, nes tai yra procesas. Tačiau man sukilo ambicija ir aš norėjau parašyti knygą bei turėti apčiuopiamą rezultatą. Kuomet knyga nugula ant stalo, supranti, kad tai nebuvo tik procesas dėl proceso.

Man visada buvo svarbus rezultatas: chemijoje tai turėjo būti kažkokia nauja medžiaga ar neaprašyta struktūra, žurnalistikoje būda-

vo laikraščio numeriai, kurie laikui bėgant tapo visiškai nebeperkami. Labai liūdna, tačiau tai irgi rezultatas. Na, o dėstant didžiausias rezultatas – šimtai studentų, gavę diplomus, prie kurių turėjau galimybę prisidėti.

Jus galima pavadinti nepailstančiu ieškotoju, o ar esate kažką negrįžtamai pametęs?

Oi, čia labai skaudi tema. Šiuo metu mano gyvenime gana komplikuotas laikotarpis, kuomet veikla dengia veiklą. Pavyzdžiui, šiandien tai jau antrasis mano interviu, o štai po valandos turėsiu vesti paskaitą savo studentams, popiet eisiu rengti šaltinių, kurie pernai metų kovą Berlyne buvo sėkmingai surasti, leidinį. Kai tiek veiklų yra didelis pavojus kažką pamiršti. Stengiuosi visas veiklas susirašyti į savo darbo dienyną, bet tuomet įvyksta naujas paradoksas – susirašau, ką turiu nuveikti, bet kitą dieną net nespėju perskaityti, kas ten parašyta ir veikiu visai ne tai, ką planavau.

Tad dažniau nei pametu, aš kažką pamirštu.

Vis dėlto, kalbant apie kažką negrįžtamai pamesto, atsakysiu romantiškai ir filosofiškai.

Būna, kad pametame ryšį su žmogumi. Atrodo, kad užsimezga labai artimas ar net intymus ryšys, o po kurio laiko pajaučiame, kad jisai pamestas. Dėl to labai graudu ir liūdna. Būna, kad kažką pametu ir knygų puslapiuose. Knygų mugėje sakiau, kad pametimo jausmas knygų puslapiuose įsikūnija gana graudžiose trajektorijose: rašytojas valdo savo herojus, manipuliuoja jais labai atsainiai – jei jo reikia, jis atsiranda ir atlikęs kažkokį veiksmą dingsta visam laikui. Autorius nepasiteirauja jo, ką jis veiks rytoj, ką valgys pusryčiams, su kokiais žmonėmis bendraus ar kada nueis miegoti. Manau, kad čia yra tas praradimas, apie kurį klausiate.

Pabandykime grįžti prie linksmesnės temos. Dar viena jūsų gyvenimo aistra – kolekcionavimas. Ką kolekcionuojate?

Oh, tai ir nepataikėt, čia irgi labai liūdnas klausimas (šypsosi). Esu suplanavęs gyvenime, jeigu pavys, į privačią kolekciją surinkti visų dvidešimties Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signatarų autografus. Deja, šiuo metu turiu 13 iš 20, tai 7 dar trūksta. Per metus kartais aplanko vienas parašas. Kolekcionavimas – labai daug iššūkių reikalaujantis darbas, daugelis kitų kolekcionierių iš tokių, kaip mano, situacijų išsisuktų labai paprastai – pasakytų, kad surado viską, ką galėjo, o toliau rinks kažką kito. Na, o aš galvoju, kad jeigu dar mane aplankys tas keturioliktas parašas, tai būsiu labai patenkintas.

Be jokios abejonės esate tikras savo tėvynės patriotas. Įsivaizduokite, kad šiandien nubudote su galimybe savo šalies žmonėms pranešti kokią nors puikią žinią. Kokia ji būtų?

Pasakyčiau tai, ką sakiau jau daug kartų – mes gyvename labai laimingą laiką, kuomet galime susitelkti ir siekti to, jog nebereik-

tų karų ir skaudžių procesų, kurie vėl ir vėl pašaukdavo mūsų tautą. Kad siektume to, jog pasaulyje būtų tik kūryba ir laisvė rinktis. Kasdienių problemų visada bus, bet svarbu, kad mums nebereikėtų telktis lemtingoms kovoms, o dramatiška praeitis tik įkvėptų.

Siekime to, kad ir toliau mūsų valstybė savo gyvavimą skaičiuotų šimtmečiais. Pirmas šimtmetis jau baigėsi, mes – laisva ir demokratiška valstybė. Siekime, kad po šimto metų pamatytume tą patį. Turbūt jau ne jūs tai matysite ir tikrai ne aš, bet šią žinią visuomet galime skleisti.

Iš kur semiatės įkvėpimo savo veikloms?

Iš jaunų žmonių, jų žibančių akių, iš geriausių pasaulio tekstų ir nuostabiausių melodijų. Žinoma, iš savo aplinkos žmonių, savo penkių moterų: uošvės, žmonos, dukros, anūkės ir sesers. Esu apdovanotas ir tai yra mano įkvėpimas.

Esate labai užsiėmęs, tad ar lieka laiko poilsiui? Jei lieka, taip kaip ilsitės?

Būtinai randu laiko poilsiui! Geriausias jis būna vasarą, miške, netoli prie Druskininkų.

Ten važiuoju pailsėti jau penkis dešimtmečius ir neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip.

Ežeras, dviratis, grybavimas, uogavimas, saulė, vanduo, medžiai. Žiemą šiek tiek sudėtingiau, nes poilsis persidengia su darbu, bet ir tuomet privalu atsikvėpti. Dviračiu po Kauno šlaitus pasivažinėju ir jau jaučiuosi pailsėjęs.

Kokį iššūkį šiuo metu sau esate išsikėlęs?

Laimingai įplūsti į kūrybišką senatvę. Kad apvaizda dar suteiktų galimybę kurti toliau, o tų trajektorijų kūrybai per gyvenimą jau pribraižyta. Jeigu dar kasmet bent po knygą parašyti pavyktų, tai to ir pakaktų visiškai laimei. Šiuo metu rašau savo antrąją knygą, šiandien prirašiau nepilną puslapį.

Pavyksta kasdien atrasti laiko rašymui?

Niekada neužsibrėžiu kiek spaudos žen-

klų per dieną turiu parašyti. Manau, kad jeigu tai daryčiau, neparašyčiau visai nieko. Tam reikia sulaukti tinkamos nuotaikos.

Palinkėkite ką nors šį interviu skaitysiančiam studentui.

Negeras palinkėjimas perskaityti interviu iki galo (juokiasi). Šmaikštauju, žinoma. Viena žymi šalies humoristė kažkada pasakojo, kad išleido knygą ir tuomet gaudavo nemažai skaitytojų laiškų, viename jų buvo parašyta: „užėjau į knygyną, nusipirkau jūsų knygą, ją perskaičiau iki galo“. Tokiu šmaikščiu palinkėjimu ir baikime šį pokalbį. Tegul studentai perskaito iki galo, o jeigu dar kas nors patiks ir įsidėmės – labai džiaugsiuosi.

ŠVĘSKIME LAIMĘ KARTU!

RŪTA ŠERPYTYTĖ

Apie Kaune vyksiančią Laimės dieną pirmą kartą išgirdau paskaitoje, kurios metu mes – kūrybinių industrijų studentai – gavome užduotį sugalvoti iniciatyvą šiai šventei ir realiai ją įgyvendinti. Užduotis buvo labai paprasta: sukurti kažką, kas suteiktų laimę! Pasipylė idėjos: šuniukai, rankų darbo knygelės, burbulinė plėvelė, konfeti! Turiu pripažinti, kad tai tapo vienu tų retų kartų, kai namų darbus daryti tapo iš tiesų malonu! Tam, kad ir jūs sužinotumėte daugiau apie tai, kas laukia jau labai greit – kovo 20-ą ją – trumpam pokalbiui vos spėjau pagauti vieną Laimės dienos organizatorių – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komandos narę Irutę Tumaitę.

Negaliu taip drąsiai teigti, kad tai – pirmoji Laimės dienos šventė Lietuvoje, tačiau, kad pirmoji oficiali Laimės dienos šventė Kaune – tikrai!

Manau, kad tai bus tikrai pirmasis toks atvejis, kai kviečiami visi jungtis ir švęsti Laimės dieną kartu!

Tiek Kauno miesto savivaldybės, tiek Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 strateginiuose planuose vienas iš pagrindinių numatytų tikslų yra tai, kad Kaunas taptų laimingų žmonių miestu. Kadangi pati atstovauju „Dizainas laimei“ programą, mintis inicijuoti Laimės dienos šventimą kilo natūraliai. Mūsų programa skatina kurti laimės jausmą per aplinkos formavimą, aplinkos dizaino suvokimą ir dizaino kultūrą kasdieniame gyvenime. Todėl šiais metais nusprendėme, kad supažindinti su „Dizainas laimei“ programa galime būtent tokiu būdu – kviesti laimę kurti ir dalintis ja su kitais.

Daugiau nei prieš penkerius metus Jungtinės Tautos kovo 20-ąją paskelbė Tarptautine laimės diena, kuomet jos proga visas pasaulis kartu su Pharrell Williams šoko ir dainavo pagal dainą „Happy“. Nuo tos dienos kiekvienais metais laimės dienos skleidėjų ratas pildosi ir plečiasi, o šiais metais šį ratą papildė ir Kaunas.

Kaip miestiečiai reagavo į tokią iniciatyvą? Ar sunku buvo prikalbinti Kauno gyventojus ir verslo atstovus prisidėti?

Kadangi tai pirmoji Laimės diena, tikėjausi, kad bus tikrai sunkiau prikalbinti žmones jungtis prie šventės. Mane maloniai nustebino žmonių pozityvumas ir be galo didelis noras prisidėti!

Visi įsitraukia, kaip gali: vieni planuoja kepti pyragus kolegoms, kiti – kvies nemokamai aplankyti muziejus, treti dalins šypsenas ir apkabinimus mieste, o dar kiti koncertuos ir sportuos miesto centre. Visiems idėjos atėjo natūraliai, o tai džiugina labiausiai! Tikriausiai, mes tikrai pasiilgom to jausmo, kai jaučiamės

laimingais ir tokiais galim padaryti kitus.

Papasakok apie keletą pačių įdomiausių ar labiausiai džiuginančių šventės metu vyksiančių iniciatyvų. Šią dieną bus tikrai labai daug skirtingų ir viena kitą papildančių laimės iniciatyvų. Netradicinėse erdvėse, tokiose, kaip Kauno oro uostas, Geležinkelio stotis, vyks sporto treniruotės. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje senjorai šoks zumbą, įvairūs muziejai plačiai atvers duris, kavinėse miestiečių lauks specialūs Laimės dienos pasiūlymai.

Vienas pagrindinių dienos akcentų – Laimės eisena, kurios startas – Istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra, o finišas – šalia būsimo Kaunas 2022 komandos ofiso, kur visų žygiuotojų lauks Laimės dienos koncertas. Žygiuoti kartu kviečiame jungtis visus studentus, miestiečius ir miesto svečius.

Kaip dar į šventę gali įsijungti kiekvienas kaunietis ar miesto svečias? Šią dieną laimę tikrai gali kurti kiekvienas.

Prisiminkime ilgai nematytus draugus, giminaičius, pakvieskime juos išgerti arbatos, nupirkime ar iškepkime pyragą ir nuvažiuokime į senelių ar vaikų namus. Aplankykime šią dieną tuos, kurie dažnai jaučiasi užmiršti.

Dainuokime, šokime, klausykimės muzikos, sportuokime... O svarbiausia – nepamirškime šypsotis ir nebijokime užkalbinti vienas kitą, o galbūt net ir apkabinimą padovanoti. Darykime šią dieną viską, kas kelia mums šypseną ir verčia šypsotis kitus. Tik taip galėsime garsiai visiems pasakyti, kad šventėme Laimės dieną!

Norite prisijungti prie laimės dienos? Rašykite: irute@kaunas2022.eu arba ieškokite daugiau informacijos www.kaunas2022.eu.

28-29 iniciatyvos

Kovo 20 d. bus organizuojama pirmoji Lietuvoje Laimės dienos šventė. Kaip kilo idėja inicijuoti šį renginį? Kokios jo šaknys?

SERIALŲ REKOMENDACIJOS

Ne paslaptis, kad serialai šiandien jau tapę mūsų žalingu įpročiu. Nesvarbu darbų neturim ar turim jų kalnus – dažniausiai savo dienas leidžiam gana panašiai – įbedę akis į ekraną, kuriame – mūsų mėgstamas serialas. Būtent dėl to nusprendėme pasidalinti keliomis savo rekomendacijomis apie tai ką ir kodėl naudinga pažiūrėti. „Mad men“ („Reklamos vilkai“) Tai – 7 sezonų serialas apie septinto dešimtmečio Niujorko reklamos agentūros darbą. Jame pilna inspiracijų apie tai, kaip kurti, iš kur semtis idėjų ir išvis apie tai, kaip atrodo visiškas atsidavimas savo darbui!

Kiekvienas, kuris domisi reklama, planuoja dirbti ar dirba šioje srityje tiesiog privalo šį serialą pamatyti – tai tarsi vizualus vadovėlis.

Seriale puikiai išpildyti veikėjai, kiekvienas jų gyvena įdomų, pilną netikėtumų ir intrigų gyvenimą.

Jame tobulai atsispindi visi septinto dešimtmečio įpročiai, elgsenos, stereotipai, išvaizdos detalės.

Seriale veiksmas kiek lėtokas, bet, be jokios abejonės, iki galo išpildytas. Puikiai tinka tiems, kurie kiekvienoje serijoje laukia netikėtumo! „Big Little Lies“ („Nekaltas melas“) Įprastai visų serialų intro pažiūriu tik vieną kartą. Bet yra vienas, kurį visada varvindamą seilę žiūrėjau, o išgirdus teminę dainą ir dabar širdis virpteli. Iš tikrųjų, vieni labiausiai vertinamų prieš metus išleisto serialo „Big Little Lies“ („Nekaltas melas“) aspektų – garso takelis ir kvapą gniaužiančios lokacijos. Nors savo tema truputėlį primena visiems gerai pažįstamą serialą „Nusivylusios namų šeimininkės“, šio kūrinio (kitaip ir nesinori vadinti – tikras meno kūrinys!) herojės daug suktesnės, labiau nenuspėjamos, gyvena tobulesnius gyvenimus gražesniuose namuose ir slepia didesnes paslaptis. Siužeto linijos pinasi viena su kita neleisdamos atsikvėpti. Atskiro paminėjimo vertas ir aktorių darbas – Nicole Kidman ir Reese Witherspoon čia pamatysite visiškai kitaip. O svarbiausia – užsikabinus neprarandamas mėnuo iš gyvenimo – serialą sudaro vos vienas septynių serijų sezonas! „13 reasons why“ („13 priežasčių kodėl“) Apie patyčias kalbama gana dažnai, tačiau realybėje patiriamas psichologinis smurtas yra kur kas baisesnis, nei gali atrodyti. Kas nutinka tada, kai esi pažeminamas daug kartų ir niekuo nepasitiki? Į šį ir daug kitų klausimų atsakymus galima rasti kone kiekvienoje serijoje. Šis serialas parodo patyčių ,procesą iš tikrosios pusės ir iš visų pozicijų – ką jaučia patyčių aukos, jų artimieji, patys besityčiojantys jaunuoliai ir tie, kurie viską matė, tačiau nieko nedarė, kad padėtų sustabdyti psichologinį pragarą.

Tai kartu ir meilės istorija, kuri pasmerkta gyvuoti tik vaikino, praradusio mylėtą merginą, širdyje. Šis serialas privers susimąstyti apie kasdien ištariamus žodžius, kurie gali užgauti kito žmogaus

jautrią sielą, ir suprasti, kad tylėti ir nepadėti, yra kur kas blogiau. „Dingę“ („Lost“)

30-31 rekomenduojam

„Kažkiek mačiau vaikystėj per televizorių, bet tėvai nuvydavo miegoti, nes labai vėlai rodydavo...“ – toks sakinys pasigirsta, kai kieno nors paklausiu, ar jie yra matę Lost, nors aš, prisipažinsiu, vasario mėnesį visą serialą vėl pražiūrėjau jau trečią, jei ne ketvirtą kartą. O kad jų bus dar daugiau, net neabejoju. Lost – 2004–2010 metais ABC televizijoje rodytas draminis, šiek tiek mistinių elementų turintis serialas apie lėktuvo katastrofą išgyvenusius keleivius ir paslaptingąją Salą, kurioje jie atsidūrė. Pirmoji dviejų dalių serija Pilot kainavo daugiau nei 14 mln. JAV dolerių, o visas serialas laikomas vienu brangiausiu televizijos istorijoje. Suprantama, turint omenyje, kad visi šeši Lost sezonai filmuoti Havajuose, Oahu saloje. Tai pirmoji Lost sėkmės priežastis – net labiausiai nuvalkioto siužeto serialas pasidarytų bent truputį įdomesnis, jei jis vyktų egzotiškoje saloje, kur visus metus šviečia saulė, banguoja žydra jūra ir žaliuoja palmės. Gera žinia ta, kad Lost tikrai nėra toks atvejis.

Turbūt dauguma mačiusiųjų sutiktų, kad šis serialas yra stipriausias savo išvystytais veikėjais ir jų tarpusavio santykiais. Nenuostabu, kad ir patys aktoriai filmavimo aikštelėje tapo labai gerais draugais. Saloje susitinka neurochirurgas, policijos bėglė, britų roko muzikantas, šimto milijonų dolerių loterijos laimėtojas, du sutuoktiniai iš Pietų Korėjos, buvęs Irako Respublikos kankintojas, biologijos mokytojas... – veikėjai sukurti įdomūs ir išskirtiniai. Oceanic 815 skrydžio katastrofą išgyveno kiek daugiau nei 40 žmonių, tad natūralu, jog išryškėja labai daug skirtingų nuomonių dėl tam tikrų sprendimų, kyla konfliktų. Nepaisant to, jie po truputį išmoksta sugyventi kartu, o žiūrovai juos dar labiau pamilsta flashbacks dėka: kiekviena serija turi savo centrinį veikėją, apie kurį sukasi didžioji dalis veiksmo, supinta su nuotrupomis iš jų gyvenimo prieš katastrofą. Būtent šie trumpi praeities pasakojimai padeda suprasti tam tikrus veikėjų motyvus, padeda pateisinti jų klaidas ir lengviau įsijausti į visą istoriją. Be to, paaiškėja, kad visi veikėjai tarpusavyje buvo kažkuo susiję dar prieš skrydį, tad kyla klausimas – kodėl jie visi kartu atsidūrė šioje Saloje? Šiuo klausimu prieiname prie kitos svarbios Lost temos – paslaptys. Nuo pat pirmosios serijos tiek veikėjus, tiek žiūrovus intriguoja paprastai tropikų salai nebūdingi dalykai, pavyzdžiui, baltasis lokys viduryje džiunglių, ant skardžio krašto rastas prieš daugelį metų nukritęs heroino kontrabandos lėktuvas arba paslaptingieji vietiniai Salos gyventojai, vadinami The Others. Šie ir kiti klausimai pamažu išaiškėja tolimesniuose sezonuose, nors reikia pripažinti, kad šeštasis sezonas buvo pripakuotas detalių ir naujų veikėjų, dėl to susidaro įspūdis, kad serialo pabaiga kurta paskubomis. Na ir dar vienas minusas – koks gi amerikietiškas serialas be daugybės ginklų ir tokių klišių kaip: put your gun down, it‘s OK arba tos lemtingosios frazės: I promise you, po kurios neabejotinai laukia kažkas tikrai negero... Nepaisant to, drąsiai galiu sakyti, kad Lost yra geriausias mano matytas serialas, kuriame susipina įvairūs žmonių likimai, veiksmas, egzotika, paslaptys, mitologija ir nuostabus garso takelis. Kiekvienas jame gali rasti kažką sau artimo ir įdomaus, todėl tikriausiai visada rasiu progą pasiūlyti jį savo draugams (ir po šešiolikto siūlymo susiprasti, kad jau įkyrėjau), o kiekvieną kartą pažiūrėjus paskutinę seriją sau ištarsiu we have to go back, Kate...

VDU – TERPĖ, KURIOJE AUGA ASMENYBĖS

AGNĖ GRICIŪTĖ

Stefano M. Lanza – VDU italų kalbos dėstytojas, Lietuvoje gyvenantis jau dvidešimt metų. Jis itin spalvinga asmenybė, spinduliuojanti gera nuotaika ir pozityvumu. Dėstytojas teigia, jog visuomet stengiasi įkvėpti savo studentus nuotykiams ir savęs turtinimui. Stefano Lanza tiki, kad bet kokiuose santykiuose svarbiausia kažką duoti kitam. Kviečiu iš arčiau susipažinti!

Lietuvoje gyvenu jau dvidešimt metų, tai visai nemažai. Italijoje baigiau humanitarinius mokslus, tačiau ten rasti darbą susijusį su mano specialybe, sekėsi sunkiai. Man buvo dvidešimt treji ir laukiau nesulaukiau kuomet galėsiu išsivaduoti iš mokslo pančių, tapti savarankišku ir dirbti mėgstamą darbą. Deja, bet Italijoje rasti darbą pagal specialybę sekėsi sunkiai, o jo neturėdamas jaučiausi blogai, tad atsirado noras leistis į kokį nors nuotykį. Lietuva mano gyvenime pasitaikė atsitiktinai. Atostogavau čia, Vytauto Didžiojo universitete veikė organizacija, kuri rengė mainus, tad juose man teko sudalyvauti.

Lankiausi Lietuvoje vasaros metu, viskas buvo žalia, taip gražu. Tikriausiai, jūsų protėviams taip ir buvo, jog atvyko čia vasarą, apsistojo, pasistatė pirmas trobas ir džiaugėsi, jog viskas taip nuostabu aplinkui. Tačiau jie nesuprato, kad vasara trunka tik kelis mėnesius (juokiasi). Atėjo pirmoji mano žiema Lietuvoje, kažkaip ją išgyvenau kurią niekur iš čia nepasitraukęs. Šiaip jau esu baigęs lotynų kalbos studijas Italijoje, tačiau susipažinau su lietuvių kalba, radau čia darbą ir pasilikau.

Ilgą laiką dėstote Vytauto Didžiojo universitete. Kuo jums patinka šis universitetas?

Labai myliu šią vietą. Tai lyg meilė žmogui, kuomet nuolatos su juo būni, lieki ištikimas.

Kai kažką myli net tuomet, jei yra trūkumų. Šio universiteto neabejotinas privalumas – kūrybiškumo skatinimas, čia ne tik perteiki-

amos vadovėlinės žinios, bet ir studentams suteikiama terpė augti, reikštis ir kurti savo asmenybę. Manau, kad toks ugdymas galėtų prasidėti net nuo vidurinės mokyklos. Šiame universitete tikrai daug galimybių. Žinoma, dėstant tenka susidurti ir su iššūkiais, vienas jų – lietuviškas kuklumas. Man, kaip dėstytojui, atrodo, jog studentas turėtų išmokti išreikšti save, atrasti savo privalumus ir gebėti jais naudotis. Dažnai nutinka taip, kad paskaitoje studentai sėdi labai užsislėpę, bijo kalbėti apie save, garsiai džiaugtis savo išskirtinumais. Stengiuosi jiems padėti atsikratyti to, išlysti iš pilkos masės ir nebijoti rodyti savo asmenybės tokios, kokia ji yra, nesitapatinti su visais. Man svarbu, kad studentai mąstytų, kurtų, būtų pastabūs. Pastabumas – raktas į domėjimąsį, o kai žmogus kažkuo domisi, tuomet naudingai leidžia savo laiką, siekia kažkokio rezultato, dažnai jį ir pasiekia.

Kaip jums sekėsi mokytis lietuvių kalbos?

Kaip kalbininkas, aš esu susidomėjęs įvairomis kalbomis. Kaip ir minėjau, universitete mokiausi lotynų kalbos ir kažkada sumaniau, kad būtų įdomu palyginti lietuvių ir lotynų kalbas.

Pavyzdžiui, kad ir paimti šių kalbų sintaksę, linksnių vartojimą ir pažiūrėti, kaip viskas skiriasi.

Tai buvo vienas iš mano doktorantūros projektų.

Kita vertus, ketinau gyventi Lietuvoje, o šalyje, kurioje gyvenu pagrindinis veiksnys, kuris leidžia suprasti žmones ir jaustis pilnavertiškai – kalba.

32-35 pažintis

Esate italas dirbantis Lietuvoje. Kas jus čia atvedė?

Šeimoje bendraujate itališkai ar lietuviškai?

Lietuviškai!

Kokių turite patarimų užsienio kalbų besimokantiems studentams?

Visai neseniai vedžiau paskaitas šia tema. Visų pirma, norint išmokti bet kokios kalbos, reikia nebijoti kalbėti. Šiandien turime daugybę technologijų, kurios patį mokymosi procesą gali palengvinti daugybe kartų, svarbiausia noras. Aš pats, mokydamasis lietuvių kalbos, niekada nelankiau kažkokių kursų, net neturėjau paskaitų.

Mokiausi savarankiškai, o besimokant man visada kildavo daugybė klausimų, pavyzdžiui, kodėl yra ieškoti „ko“, o rasti „ką“, stengiausi išsiaiškinti visas taisykles nuosekliai ir atsakingai. Manau, kad besimokant kitos kalbos svarbu yra ją lyginti su sava kalba. Pažiūrėti ar tai, ką sakytum sava kalba, gali pasakyti ta,

kuria mokaisi. Mano mokymo metodai remiasi žodžiais ir gramatika. Visa informacija dažniausiai vizuali. Kalba besimokant turi būti jaučiama įvairiais būdais – garsiniais, vizualiais, gestais ir pan. Reikia pasitelkti kuo daugiau pojūčių.

Kokius pastebite bendravimo kultūros skirtumus Lietuvoje ir Italijoje?

Kai Italijoje žmonės važiuoja liftu, jie visada bendrauja, o Lietuvoje visi kažkaip to vengia. Žmogus yra gimęs bendrauti, todėl aš stengiuosi tai ir daryti visuomet, kai tik yra galimybė, raginu tai daryti ir kitus, labiau atsipalaiduoti.

Ką jums reiškia Lietuva?

Lietuva – mano gyvenimo meilė, jau galiu sakyti, kad namai. Šioje šalyje aš augu, kuriu, darau kažką naudingo. Čia sukūriau ir vis dar kuriu širdžiai mielus prisiminimus, čia ir mano žmona, ir mėlynakiai šviesiaplaukiai vaikai. Lietuva nukreipė mano gyvenimą, jį

sulipdė taip, kaip reikia. Tai šalis, kuriai jaučiuosi skolingas ir stengiuosi duoti kuo daugiau.

Ko palinkėtumėte skaitytojams?

Skaitytojams palinkėčiau puoselėti savo asmenybę, ją kurti. Rasti savyje atsakymą į klausimą, kas skiria tave nuo kitų. Būkite įdomūs, niekas nenori bendrauti su pilkais žmonėmis!

MADOS MYLĖTOJŲ SUSIBŪRIMAS LIETUVOJE

GERMANTĖ LOVČIKAITĖ

NUOTRAUKŲ AUTORĖ: AISTĖ KIRSNYTĖ.

Žiemą iš kiemo išvarėme, pavasario jau sulaukėme, šilti ir saulėti vėjai mus aplanko vis dažniau. O kokie vėjai artėjant pačiai vasarai švilpia Tavo galvoje ir rūbų spintoje? Kviečiame apsilankyti mados mugėje Fashion Bazaar, kuri vyks kovo 31 d. Kaune! Šis mados mylėtojų susibūrimas Lietuvoje šiemet švęs jau penktą jį gimtadienį. Kalbuosi su viena iš mugės organizatorių Greta: Kas yra Fashion Bazaar ir kam skirta ši mugė?

Fashion Bazaar yra mados mugė, kviečianti visus – ir studentus, ir šeimas. Įėjimas į renginį nemokamas. Muge stengiamės puoselėti lietuvių kūrybą: daugiausiai bus galima rasti lietuvių gamintojų aksesuarų ir drabužių. Žinoma, šiek tiek turėsime ir užsienio mados namų atstovų darbų, tačiau juos atrenkame tik pačius įdomiausius.

Tai jau penktoji mados mugė. Kas naujo laukia šiais metais?

srities žinovai, pavyzdžiui apie stilių pakalbėti šiemet pakvietėme Agnę Gilytę. Daugiau lektorių bus skelbiama internete. Taip pat numatomos įvairios veiklos visos šeimos užimtumui.

Kiek lankytojų sulaukia mugės?

Kadangi renginys nemokamas, labai sunku pasakyti, kiek tiksliai žmonių apsilanko. Paprastai sulaukiame apie 5-10 tūkst. lankytojų.

Pieši dizainus drabužiams? O galbūt ir pats mėgsti siūti? Mugės organizatoriai kviečia Šį kartą darome daug didesnį renginį nei anksčijaunus ir kūrybiškus žmones sudalyvauti au. Per penkerius veiklos metus Lietuvoje atsiFashion Bazaar mugėje Kaune ir parodyti rado daug panašaus pobūdžio mados renginių, tad lankytojus tenka pritraukti vis naujais bū- savo ekspoziciją, pasidalinti sava kūryba. dais. Šalia jau įprastos mugės bus rengiami ir Susidomėjus kreiptis el. paštu info@fashnemokami seminarai. Registracija į juos iš ank- ion-bazaar.eu. Daugiau informacijos apie sto nebūtina, bet į valandos trukmės paskaitas renginį rasite facebook.com/fashionbazaarlt

36-37 renginys

tilps tik apie 50 žmonių. Seminarus ves tos

IŠMANUSIS SELFIS TEATRO SCENOJE: „TI“ – PIRMASIS SPEKTAKLIS SU MOBILIĄJA APLIKACIJA Režisierius Antanas Gluskinas pristato interaktyviųjų technologijų integraciją į teatrą. Dalį 19-metės Tytės meilės istorijos, įkvėptos Justinos Stučinskaitės knygos „Ačiū, gyvenu gerai“, žiūrovai stebi savo išmaniuosiuose telefonuose. „Ačiū, gyvenu gerai“ knygą Justina Stučinskaitė parašė 2004 m., būdama devyniolikmetė antro kurso medicinos studentė. Taigi, visai ne profesionali rašytoja. Būtent todėl ir pagrindiniam vaidmeniui atrinkta mergina, neturinti nieko bendra su teatru. Pagrindinis Tytės vaidmuo specialaus kastingo metu, į kurį susirinko skirtingą sceninę patirtį turintys asmenys, atiteko kaunietei (kaip ir knygos herojai) abiturientei Ievai Daunoraitei. Kartu su ja scenoje vaidina ir VDU vaidybos programos studentai: Arnis Aleinikovas, Rugilė Tamošauskaitė, Rūta Kumpikaitė.

Specialiai šiam spektakliui sukurtą mobiliąją aplikaciją (apps‘ą) galima nemokamai atsisiųsti iš internetinės parduotuvės „Google Play“ ir įsidiegti savo išmaniuosiuose įrenginiuose. Jos pagalba žiūrovai patenka į virtualų Tytės vidinį pasaulį – mato jos vidinį monologą, prisiminimus, emocijas ir „emotikonais“ gali palaikyti ar paprieštarauti Tytei.

Laisva, mažai cenzūruota kalba su daug humoro ir saviironijos Tytė pasakoja apie savo gyvenimo etapą po išsiskyrimo su vaikinu. Čia netrūksta „snukis“, „šyza“ ir panašių žodelių. „Ačiū, gyvenu gerai“ knygoje aprašytos situacijos atkurtos realiose Kauno miesto vietose filmuotuose video klipuose, kurie pasirodo išmaniuosiuose telefonuose. Spektakliu metu skamba to meto radijo stočių hitai: SEL, Saulės kliošas ir kt.

Artimiausiu metu išmanusis selfis „Ti“ bus rodomas kovo 29 d. 15 val.

Kauno miesto kameriniame teatre (Kęstučio g. 74a).

Bilieto kaina – 8 Eur. Bilietus platina Tiketa.lt ir teatro kasa (kasdien 11-18 val.) kamerinisteatras.lt facebook.com/kamerinisteatras/

IŠMOKTAS TIKĖJIMAS DEIVIDAS SKAVIČIUS

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame greta mūsų egzistuoja šimtai, tūkstančiai savo išvaizda į mus panašių androidų. Ar lengvai atskirtumėte, su kuo bendraujate: su robotu ar tikru žmogumi? Į priekį judanti mokslo pažanga šiandien leidžia kurti mašinas, kurios sprendimų priėmimo mokosi pačios, iš savo patirties, kurdamos savo pačių algoritmus. Ir nors išvaizda į mus panašūs robotai dažno nebestebina, jie daugeliu atžvilgių vis dar nėra tapatūs žmonėms.

Tam, kad mašina suvoktų priimamą informaciją, paprastai ji privalo gauti apčiuopiamų įrodymų arba atlikti loginį patikrinimą (True or False). Žmogus taip elgiasi ne visada. Kartais jis tiesiog be jokios aiškios priežasties nusprendžia, kas jam yra tiesa. Kitaip sakant, pats pasirenka, kuo tikėti. Jeigu tikėjimo yra išmokstama, ar tikėti galime išmokyti ir mašiną?

Britų TV seriale „Humans“ būtent ir aptinkame

mano pradžioje paminėtą situaciją. Vienoje scenoje [spoiler alert!] pasenęs ir stringantis namų pagalbininkas vardu Odi, užeina į bažnyčioje esančią klausyklą, kur iš kunigo lūpų išgirsta, kad neverta sielotis dėl jam brangių žmonių netekties, mat jie dabar „geresnėje vietoje“. Odis mažumėlę suglumsta: „Tikrai? Ar jūs žinote tą vietą?“. Dvasininkas nusišypso ir atsako, kad jis atsidurs ten pačioje pabaigoje. Odis, to pats nesuvokdamas, sėkmingai išlaiko taip vadinamąjį

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Informatikos fakulteto profesorius Tomas Krilavičius mano, kad daliai žmonių, ypač šiandien kuriami humanoidiniai robotai nėra priimtini dėl ne iki galo išvystytos tobulos mimikos ir kitų psichologinių aspektų. „Dažniausiai mums nereikia kažkokio į žmogų panašaus roboto, kad jis padarytų mums būtinus darbus. Galbūt jis galėtų būti universalus, bet tada jis būtų labai sudėtingas ir brangus, o dabar mes tiesiog turime daugybę truputį išmanių įrenginių, kurie atlieka mums aktualius darbus. Ateityje juos valdanti programinė įranga bus kažkur debesyje, įrenginiai galės komunikuoti, kažkiek nuspėti jūsų poreikius“, – sako profesorius.

Panašu, kad sąmoningų robotų dar teks gerokai palūkėti, ir visai ne dėl to, kad didžiausius žmonijos protus ir futuristus gąsdintų neigiamų padarinių galimybė. „Humanoidiniai robotai yra tik viena iš daugelio tyrimų krypčių, daug mokslininkų sprendžia labai įvairias, sąlyginai nedideles problemas, tačiau, žinoma, siekiama sukurti metodus, kurie leistų kuo paprasčiau išspręsti sudėtingas problemas. Tačiau šiandien paprastų ir universalių sprendimų nėra, ir ne todėl, kad kažkas nenorėtų ar bijotų, o todėl, kad tai yra labai sudėtinga,“ – teigia prof. T. Krilavičius.

Išmokyti robotą pasikliauti ne griežta logika, o tikėjimu, vargu, ar apskritai yra įmanoma.

Pasak profesoriaus, tai tas pats, kas dalį kvadratinės lygties užpildyti tikėjimu. „Toks dirbtinis intelektas (DI), su kokiu dirbama dabar, t. y. jis tiriamas, taikomas praktikoje, tokių dalykų nėra. Tačiau reiktų turėti omenyje, kad šiandien pagrindiniai DI taikomi metodai yra statistiniai, o ne loginės taisyklės, t. y. ten yra erdvės netikslumams,“ – paaiškina jis.

O mums kasdienybėje dažnai tenka susidurti su krūva neaiškumų, kuriuos trokštame pašalinti.

Deja, tai pavyksta ne visada sėkmingai. Ieškodami atsakymų, neretai atsiremiame būtent į tikėjimą ir šią atramą gyvenime mes pasistatome

patys. Jei tiksliau, to mus išmoko kiti. VDU Psichologijos katedros docentas, daktaras Visvaldas Legkauskas sako, kad tikėjimas yra žmogaus socializacijos padarinys, o tikėti išmokstame iš artimųjų. Jis išskiria dvi pagrindines funkcijas, kurias atlieka religinis tikėjimas: a) sudaryti įspūdį, kad žmogus (pvz., maldomis) gali kontroliuoti tai, kas iš tikrųjų yra nekontroliuojama ir b) suteikti prasmę tam, kas prasmės neturi (kančia, gyvenimo baigtinumas ir pan.).

Ne vienam iš mūsų gali pasirodyti, kad tikėjimas nūdienos pasaulyje pamažu tampa antraeiliu dalyku, o gigantiškos šventovės kasmet pritraukia vis daugiau turistų, o ne pačių tikinčiųjų. Visgi kalbos apie bažnyčių tuštėjimo metą nėra visai pagrįstos. Tą, savo asmenine patirtimi ir pastebėjimais įvairių konfesijų ir religinių švenčių metu, konstatuoja ir VDU Katalikų teologijos fakulteto profesorius, habilituotas daktaras Alfonsas Motuzas. „Anksčiau visos kartos (vyresnioji, vidutinio amžiaus, jaunimas, vaikai) religinėse apeigose dalyvaudavo visi kartu, nes tuometinė valdžia, per šventes, išskyrus vienų ar dviejų pamaldų, neleido tikintiesiems švęsti. Šiandien švenčių metu jos yra išskirstytos į rytines, vaikų, jaunimo, Votyvines, Sumos ir vakarines. Tad pasirinkimas didelis ir jose jau dalyvauja tie, kam jos yra daugiau skirtos, nes juose praktikuojamos maldos ir giesmės yra artimos to amžiaus tarpsnio žmonėms,“ – sako A. Motuzas, universitete studentams dėstantis religijotyrą.

Jo teigimu, klaidingą įspūdį galime susidaryti, kai būname ne viename bendrame būryje. Visgi profesorius sutinka, kad vyksta kunigų pašaukimo Dievo tarnystei parengimo / studijų tuštėjimo metas. „Tai, matyt, pasaulio sekuliaraus laikmečio padarinys. Tam reikia naujų reformų – atitinkančių laikmečių poreikiams,“ – pripažįsta profesorius.

Keičiantis pasauliui, keičiamės ir mes patys, todėl atrodytų, kad mums natūraliai tenka permąstyti tai, kuo anksčiau tikėjome. Ar būtent todėl kai kurie žmonės

40-43 diskusija

Tiuringo testą, mat kunigas jį palaiko esant tikru žmogumi, o ne mašina. Visgi serialo pasaulis, ko gero, yra daug labiau nutolęs nuo mūsų dabarties.

nustoja lankytis pamaldose, tikėti, nes tai ima prieštarauti pakitusioms jų pačių vertybėms? „Žmonės nelabai turi tokio dalyko kaip „jų pačių vertybės“. Jokių savo vertybių mes neišrandame, jas paimame iš savo aplinkos socializacijos procese. – paaiškina prof. V. Legkauskas. – Religija yra viena iš pagrindinių vertybių kūrimo sistemų, todėl, jei žmogus išpažįsta tam tikrą religiją, tai savaime reiškia, kad ji tampa vienu iš pagrindinių jo vertybių šaltinių. Tai kaip ir nėra kam su kuo kirstis. Nebent kažkas iš tos religijos atstovų pradeda užsiimti, pvz., vaikų tvirtinimu, tačiau ir tokiu atveju nusigręžimas ar nenusigręžimas labiausiai priklausys nuo to, kiek žmogus tokį elgesį priskiria pačiai religijai, o ne tą elgesį įvykdžiusiems asmenims.“ Nusivylimas Bažnyčios institutu, šiandien suteikia progą būti labiau išgirstoms ir netradicinėms religinėms bendruomenėms. Tą, bendraudamas su įvairių religinių judėjimų (sektų) bendruomenių dvasininkais ir tikinčiaisiais, pastebi ir prof. habil. dr. A. Motuzas. „Žmonių nepasitenkinimas savo tradicinės religijos dvasininkais, jų tarnyste bei bendruomenėje santy-

kiais tarpusavyje nuveda juos į įvairius religinius judėjimus, jų praktikas. Tuo naudojasi netradicinės religinės bendruomenės, o kodėl jos tuo turėtų nesinaudoti – jei tam yra tokios aplinkybės ir situacijos,“ – teigia profesorius.

Dvasingumo siekiančių vakariečių akys šiandien vis dažniau nukrypsta į Rytų filosofiją ir jos religines praktikas. Galbūt šią situaciją galime pavadinti pseudodvasingumu? „Man pačiam keletą kartų būnant Varanasio šventykloje ir keletą kartų išsimaudžius Gango upėje teko sutikti daug europiečių, tarp jų ir lietuvių. Tarp jų daug lanko ten praktikuojamas induizmo ir budizmo įvairių kultūrinių ir filosofinių mokymų mokyklas. Tai buvo nuo kontreformacijos laikų, kai ten buvo įsileisti vienuoliai jėzuitai, tai trunka ir šiandien. Manau, kad tai vadinti pseudodvasingumu yra neteisinga. Kiekvienas iš mūsų yra laisvas, o kartu tai sako, kad jis yra ir savo tikėjimo kelio ieškojimuose laisvas,“ – sako prof. A. Motuzas.

Verta atkreipti dėmesį ir į islamo plėtrą pasaulyje. Dar pernai „Pew Research Center“ paskelbtame tyrime musulmonai yra įvardijama kaip sparčiausiai auganti religinė grupė, šio

amžiaus antroje pusėje galimai pralenksianti krikščionis. Ir nors tai, kas pastaraisiais metais vyksta musulmoniškame pasaulyje, turi šiokių tokių aliuzijų į tai, kas jau vyko anksčiau krikščioniškame, pasak VDU Katalikų teologijos fakulteto profesoriaus, nūdiena yra visai kita.

„Kita žmonių gyvensena, šiuolaikiškos komunikacijos ir pan. tiek islamą išpažįstantiems, tiek krikščionybę išpažįstantiems daugiau jau jungia nei skiria. Dirbdamas įvairiuose pasaulio universitetuose ir sutikdamas įvairias islamo pakraipas išpažįstančius studentus pastebiu, kad jų Alacho išpažinimo tikėjimo vienybėje glūdi stiprybė, kaip tuokart krikščionys yra susiskaldę ir būdami ne vienybėje leidžia musulmonams būti priekyje. Jei kurse iš 250 studentų yra bent trys islamą išpažįstantys studentai – jie vadovaus kurso gyvenime. Tai štai kokia nūdienos situacija ir ateitis, manau, nėra krikščionims gera,“ – teigia prof. A. Motuzas.

Kol vienos religinės grupės pasaulyje užleidžia savo pozicijas kitoms, nesustoja augti ir netikinčiųjų (ateistų) skaičius. Tiesa, vadinti juos netikinčiais galima tik iš dalies. Pasak A. Motuzo, tokio termino „netikiu“ religijotyros praktikoje nėra, mat netikintys tiki, kad netiki. „Religija yra ryšis su tuo, kuo tu tiki (tikėjimu, pasaulėžiūra ir t. t.), tai kelias į ten, kur tu eini, tai yra gyvenimas (alfa / omega). Įvairūs tikėjimai, religinės pasaulėžiūros, religijos yra betarpiškai susieti su žmogaus psichologija, jo dvasine būtimi. Kiekvienas iš mūsų yra individas ir kiekvienas renkasi tai, kas jam yra artima (mylima) ir teisinga. Taip pat kiekvienam iš mūsų gali daryti įtaką ir bendruomenės, kurioje esi ar papuoli į jos gyvenseną, jos religinė kultūra. Ir dar daug yra aspektų nusakančių žmogaus bendrystę su anapusiniu pasauliu,“ – tęsia profesorius.

Ar šiandien religija prasilenkia su mokslo pažanga? Prof. A. Motuzo manymu, jeigu studijų dalykas „Religijos psichologija“ yra priskiriamas prie mokslo – tai galima sakyti, kad neprasilenkia. Bet jei traktuotume tai kaip „narkotiką liaudžiai“ – prasilenktų ir taptų „materija“, skirta dvasinei būsenai. O tai, pasak religijotyros dės-

tytojo, jau ideologija. Tam tikrais atvejais tikėjimas gali ir trukdyti žmogui. Ir čia doc. dr. V. Legkauskas išskiria vieną jiems bendrą vardiklį: „visos religinės sistemos konstruoja tam tikrą socialinę realybę ir tampa bėda, kai ta sukonstruota realybė pradeda prasilenkti su fizine ar galingesnių jėgų sukonstruota socialine realybe.“ Juk ir patys puikiai suvokiame, kad ne visada, tai, ką matome ar girdime, yra tiesa. Galbūt ji yra tiesa kažkam kitam. Svarbiausia, kuo tikime mes patys, net jeigu ir esame niekingai maži, kaip tas blyškus mėlynas taškas iš kosminio zondo „Voyager 1“ padarytos fotografijos.