Ruduo 2017

Vytauto Didžiojo universiteto Studentų

atstovybės žurnalas

Stu dis.

2017 ruduo

Tiražas 800 ISSN-2029-5502

Mindaugas Norkevičius Rimvydas Valatka Ignas Gelžinis Lilas ir Innomine Indrė Mockutė Arnis Aleinikovas Cool Kids of Kaunas Martynas Vitkus

Redaktorės žodis

K Živilė Masytė Vyr. redaktorė

aip gera vadintis studentu ir pasibaigus vasarai ne ašaras lieti, o džiaugtis, kad pagaliau grįžti ten, kur visuomet jautiesi laukiamas ir nusiteikęs apturėti dar vienus nuostabius metus! Tam, kad jie tokie būtų, linkiu susirasti duris, kurias norisi atverti ir belstis į jas, kol kažkas atidarys. Tegul už jų slepiasi naujas nuotykis, svajonės išsipildymas, nauja pažintis ar vertinga pamoka. Bet kas, kas suteiktų gyvenimui naujų spalvų ir kviestų širdį dainuoti!

Su meile,

>

Zivile.

Redakcija Vyr. redaktorė Živilė Masytė Autoriai Marija Radišauskaitė Ignas Lokcikas Živilė Masytė Ieva Zinovičiūtė Audrė Gruodytė Deividas Skavičius Rūta Šerpytytė Kalbos redaktoriai Živilė Masytė Ignas Lokcikas Fotografai Adomas Kačerauskas Dainius Ščiuka http://sciuka.com/ Malcom Grffiths Mantas Repečka Dizainas Ignas Lokcikas Viršelio autorius Mantas Repečka

Kontaktai El. paštas studis@sa.vdu.lt Tel. nr. +37062423478 Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27-201 Kaunas Puslapis internete www.issu.com/studis www.facebook.com/studis Spausdino UAB „Regrafas“ Piliakalnio g. 3 Kaunas

06

Mindaugas Norkevičius

10

Verslo praktikų centras

14

Pažintis su Ispanija

18

YOLO

28

Ignas Gelžinis

TURINYS 34

Lilas ir Innomine

38

Rimvydas Valatka

44

Martynas Vitkus

48

Indrė Mockutė

52

Cool Kids of Kaunas

KAIP DŽENIFER LIETUVĄ VELNIOP SIUNTĖ Amerikoje gyventi labai įdomu. Negali sakyti, kad čia viskas kitaip, bet jaučiasi labai daug kultūrinių skirtumų, kurie dar kartais atima vieną kitą žadą.

Mums, jauniems europiečiams, kurie Ameriką matė per MTV, GTA ir Gossip girl, nėra itin sunku prisitaikyti prie aplinkos, bet pabandau įsivaizduoti, kaip mano dabartinė bendradarbė, trijų vaikų mama rožiniais nagais Dženifer jaustųsi ir elgtųsi Lietuvoje. Mintimis apgyvendinu ją savo daugiabutyje Kaune, Vilijampolėje ir suteikiu jai B2 lietuvių kalbos lygį.

Vos atsikėlusi ir išsivaliusi dantis, per daug negalvojusi ką apsirengti, Džen iškeliauja į centrą.

Išėjusi į laiptinę sugaišta gal 20 minučių, nes bando vieną po kito pakalbinti visus praeinančius kaimynus. Dienos pabaigoje ji jau žinos daugelio vardus ir kur gyvena jų seserys. Aš, tuo tarpu, nežinau nei vieno jų, anei jų šuniukų vardų. Įsėdusi į 37 autobusą Dženifer nustemba, koks nemandagus ir savo klientų negerbiantis vairuotojas pasitaikė, mat, nepasisveikino ir nepadėkojo, kai ji nuskenavo nuolatinį. Tuoj pat feistaimina su savo vyru ir papasakoja jam apie nemandagų vairuotoją taip garsiai, kad girdėtų visas autobusas ir pats įvykio kaltininkas. Kelionės pabaigoje visi keleiviai jau žino, ką valgė Dženės vaikai pusryčiams, kokia užknisanti viena jos vyro bendradarbė ir koks neblogas atsidarė naujas restoranas.

Einant Laisvės alėja Džen pastebi, kad žmonės (be abejo, daugiausiai moterys) palydi ją kritiškais žvilgsniais. Iš pradžių galvoja, kad jie skaito užrašus ant jos marškinėlių, bet susipranta, kad žvilgsniai krypsta į jos jau daug mačiusias šlaunis. Šiek tiek susinepatoginusi (kiek tai įmanoma drąsiai amerikietei) ji pastebi keistą dalyką – moterys gražios. Ji eina su nešukuotais plaukais ir akiniais nuo saulės per pusę veido, o tuo tarpu praeivės plaukia pro ją padažytom lūpom ir tobulai sutvarkytais plaukais. Bet sumišimas trunka akimirką, Dženifer pasitaiso savo numylėtus nutrintus džinsinius šortus ir draugiškai pasilabina su viena iš tų amazonių.

Mieste papusryčiavusi („ir jie tuos tris omleto kąsnius vadina pusryčiais??“) Dženifer užsuka į Maximą. Kai prie kasos pritrūksta vieno cento ji garsiai pajuokauja, kad turbūt reiks pačiai sėsti už kasos ir atidirbti. Pati garsiai nusijuokia, mirkteli pardavėjai ir atsisuka į už jos eilėje stovinčius žmones laukdama pritariančio juoko ar po juokelio sekančių juokelių, bet sulaukia tik akmeninių veidų, vieno mandagaus šypsnio ir pardavėjos „Gal tuomet turite du centus, aš jums vieną atiduosiu.“ Po šių ir dar kelių nesusipratimų Dženifer grįžta į butą Vilijampolėje ir garsiai pasiunčia Lietuvą velniop. O aš, nieko nelaukusi, mintyse gražinu ją čia ir daugiau neleidžiu į savo santūrią, gražią, jaukią ir mylimą tėvynę.

P.S. Amerika labai didelė, o Lietuva irgi ne penki žmonės ir, jei vienai Dženiferei Kaune nepatiko, nereiškia, kad ir kitai nepatiks.

P.P.S Labai geras filmas, parodantis Ameriką ir jos žmones iš visų įmanomų pusių yra American Honey. Ir man labai patinka jo teminė daina.

Daugiau istorijų rasite: rutaserpytyte.lt

TARP STUDENTO IR DĖSTYTOJO REIKALINGAS ABIPUSIS RYŠYS

IEVA ZINOVIČIŪTĖ

NUOTRAUKOS ADOMO KAČERAUSKO

indaugas Norkevičius – Vytauto Didžiojo universiteto studentų išrinktas metų dėstytoju, taip pat geriausiu Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto (PMDF) dėstytoju, metų inovatoriumi. Jis neabejoja, kad tvirti santykiai tarp dėstytojo ir studento – privalomi, siekiant aukštų rezultatų. Apie šį dėstytoją iš studentų lūpų netgi įvairios legendos sklando... Įdomu, kokios? Kviečiam susipažinti!

Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias universitete? Kaip išsirinkote ką studijuoti?

Rinktis bakalauro studijas buvo ganėtinai įdomu ir tuo pačiu spontaniška. Mano prioritetų sąrašas buvo platus, o jame dominavo visų sričių ekonomikos ir verslo administravimai. Tačiau netikėtai, paskutiniu momentu, susimąsčiau apie politikos mokslus, kuriuos ir pasirinkau kaip savo bakalauro studijas.

Vėliau, kai supratau, kad man tai tikrai įdomu, kad yra potencialo, nusprendžiau tęsti studijas diplomatijos ir tarptautinių santykių srityje.

Na, o jau perėjus į akademinę sferą, tęsiu tai politikos mokslų doktorantūros studijose.

Mano atveju tai gana tendencingas studijų pasirinkimas, bet net neabejoju, kad renkantis buvo tiesiog spontaniškas prioritetų pasirinkimas. Būnant 18 metų tiksliai suvokti kas tiksliai yra politikos mokslai – sudėtinga. Žinoma, dabar labai džiaugiuosi pasukęs šiuo keliu.

Tarp studentų sklando legendos, kad žinote visų savo studentų vardus. Ar tai tiesa? Šį pastebėjimą girdžiu jau daug metų. Studentai stebisi tuo, kad pas kai kuriuos dėstytojus jie turi po tris–keturis dėstomus dalykus per visas studijas ir kiti jų pavardžių ar vardų visai neatsimena. Aš stengiuosi įsiminti, nes tai ganėtinai svarbu, tai paskatina abipusio ryšio sukūrimą tarp studentų ir dėstytojo.

Vien tas faktas, kad aš žinau vardą, studentą padaro budresnį. Jis labiau įsilieja į paskaitos

procesą. Mano akimis, tai tik mažas niuansas, bet padaro poveikį ir tada jau atsiranda legendos.

Kokių įdomiausių atsiliepimų iš studentų esate girdėjęs apie save?

Atsiliepimų esu girdėjęs pačių įvairiausių.

Kartais jie man kelia šypseną, o kartais tenka ir susimąstyti, o gal tikrai studentai teisūs.

Labiausiai aptariamu dalyku studentų tarpe tampa ne tik mano amžiaus dilema, bet ir tai, kokios nežmoniškos atrankos vyksta, kuomet studentai pas mane nori rengti baigiamuosius bakalauro darbus. Semestro pradžioje studentai susidaro arogantiško dėstytojo įsivaizdavimą, o semestrą užbaigia jau su kitais įspūdžiais. Bet pasikeičiu ne aš, tiesiog studentai pamato skirtumus ir supranta, ko aš siekiu ugdymo procese.

Esate vienas iš labiausiai studentų vertinamų dėstytojų. Tai įrodo, kad ne kartą studentų buvote išrinktas geriausiu metų dėstytoju. Kaip manote, kas Jūsų paskaitose studentus taip sudomina, patraukia? Čia reikėtų išskirti keletą aspektų. Pirmas dalykas – bendravimas su studentais tolygiai, kaip ir su bet kuo kitu. Pas mane nėra skirtingų bendravimo formų. Ar bendrauju su studentais, ar su kolegomis žmogiškumas – svarbiausias dalykas. Svarbu yra ir komunikacijos ryšio sukūrimas. Tai galbūt yra didžiausias trikdis daugeliui kolegų, reikia nemažai pastangų, kad sukurtum abipusį ryšį tarp savęs ir studentų ne tik paskaitos metu, bet ir komunikuojant. To užtikrinimui reikia labai didelio paties dėstytojo noro. Dar vienas svarbus aspektas – atsakingas žiūrėjimas į patį studijų procesą. Aš manau, kad tą siekiu vykdyti ir vykdau su dideliu mano paties įsitraukimu, studentus tai taip pat inspiruoja. Žinau, kad gebu daryti tam tikrus ažiotažus įvairiose srityse ir dalykuose, kuriuos bedėstyčiau, bet vėlgi – viskas priklauso nuo požiūrio. Jeigu ateina dėstytojas, kuris nesiekia jokio tikslo, neturi siekio sudominti studentus, o tik perskaito in-

6-9 pokalbis

M

formaciją, tai nereikia stebėtis, jeigu studentai į tokias paskaitas užsuka vis rečiau.

Visada labai skatinate studentus mokytis užsienio kalbų, keliomis kalbate Jūs?

Reikėtų kalbėti apie skirtingais lygmenimis turimas mano užsienio kalbų kompetencijas. Anglų kalba, kuri buvo mano studijų kalba, o dabar ir dėstomų dalykų kalba. Ši kalba jau tampa tam tikra norma ir būtinybe.

Prancūzų – buvo mano specialybinė kalba diplomatijos studijoje. Ispanų – dėl didelio jos potencialo ir bendro poreikio pasaulyje.

Kitos dvi kalbos, kurios ypač svarbios man – lenkų ir rusų. Taip pat turiu italų bei čekų kalbų suvokimą. Taikau taisyklę, kad reikia gerai mokėti užsienio kalbų iš skirtingų blokų. Iš germaniškų kalbų šiuo atveju – anglų kalba, dar nemoku vokiečių kalbos, tačiau ji mano planuose. Romaniškos kalbos – ispanų, prancūzų, italų. Slaviškos – rusų ir lenkų. Kol kas toks yra mano užsienio kalbų paketas, bet žinoma su laiku tikiu, kad jis plėsis.

Esate sakęs, kad dažniausiai pirmakursiai yra labai entuziastingi, bet kažkur trečiame kurse tai išblėsta. Tačiau pažiūrėjus į daugybę veiklų, kuriomis pats šiuo metu užsiimate, atrodo, kad Jums entuziazmo tik daugėja. Kaip Jums taip pavyksta?

Ganėtinai svarbu – turėti tikslą. Tikslą turinčių pirmakursių ateina 99 proc., tuomet trečiame kurse įvyksta kažkoks sociologinis lūžis ir studentai pradeda mažiau telkti dėmesį į studijas, jų dėmesys labiau nukrypsta į kitas sritis. Aš savo tvirtą požiūrį ir koncentraciją bandžiau išlaikyti visų studijų laikotarpiu, bet turiu pripažinti, kad pirmame, antrame kurse dėmesio sutelkimo buvo mažiau. Mano didesnis įsitraukimas, skirtingai negu aš pasakoju apie savo studentų patirtis, buvo nuo trečio kur-

so. Tuomet jau tendencingai dėmesį išlaikiau ir magistro studijose, ir doktorantūroje.

O dabar tai, ką aš matau, atrodo taip, kad pirmame, antrame kurse studentai nori viską žinoti, visur dalyvauti ir po to tarsi jau viską sužino, pasidaro ne be taip įdomu. Bet gal metas būtų stengtis mums daryti taip, kad visi studijų metai būtų tokie, kaip pati studijų pradžia.

Kokio svarbiausio dalyko palinkėtumėte studentams ir dėstytojams?

Kiekvienas iš mūsų turime pasitikėti savimi, mūsų likimu, gyvenimu. Ir suprasti, kad tikėjimas savo jėgomis nuves mus prasmės

link. Neįmanoma šių aspektų sujungti vien žvelgiant į ateities perspektyvą. Tik po kurio laiko žvelgdami į nuveiktus darbus galėsime suprasti, kad kiekvienas iš mūsų turime sėkmės istoriją ir kiekvienas iš mūsų galės būti mūsų universiteto sėkmingų istorijų dalimi.

Kiekvienam palinkėčiau siekti savo užsibrėžto tikslo, nuolat tobulėti, išlikti kūrybiškais, nebijoti eiti pirmyn ir pasiekti savo norimų rezultatų.

KŪRYBIŠKUMO INJEKCIJA VDU VERSLO PRAKTIKŲ CENTRE

UGNĖ BAGUŠINSKAITĖ

NUOTRAUKOS JONO PETRONIO IR KITŲ

ienas žymiausių visų laikų genijų A. Einšteinas yra pasakęs: „Kūrybiškumas užkrečiamas – dalinkis juo!“. Šių metų gegužės mėnesį VDU Verslo praktikų centras išlydėjo jau trečią kūrybinėmis idėjomis užkrėstą „Verslumo akademijos“ studentų kartą, kurios dalyviai iki šiol džiaugiasi centre įgytais asmeninių ir profesinių įgūdžių pokyčiais.

„Kas čia tokio smagaus?“ – klausiame akademiją baigusių studentų „Čia yra pačių geriausių emocijų ir įspūdžių kupinas laikas! Patirtis, puiki praktika, galimybė ieškoti ir atrasti geriausius problemų sprendimo būdus. Įgytos kompetencijos, suteikusios daugiau pasitikėjimo savimi, sutikti nuostabūs žmonės, vertingos ir be galo naudingos paskaitos, diskusijos su daugybe patirties turinčiais žmonėmis atvėrė naujus kelius į visai kitokį gyvenimo suvokimą.

Esu laiminga, kad turėjau galimybę savo laiką praleisti būtent čia!“ – pasakoja trečio kurso kūrybinių industrijų studentė Audronė Žilionytė. „VPC – fantastiška organizacija, skirta ugdyti

savo asmenines savybes, įveikti slegiančias baimes, praplėsti akiratį, pažinčių ratą ar tiesiog gerai praleisti laiką. Per vienerių metų akademinės trukmės mokymus patyriau daug teigiamų emocijų, įgavau tiek teorinių, tiek praktinių žinių. Spręsdamas įmonės skirtas užduotis išmokau geriau dirbti grupėje, išklausyti kitų bei pats drąsiai reikšti savo nuomonę. Manau, kad verta dalyvauti šios organizacijos veikloje, nes čia ne tik išmokstama naujų mokymo bei darbo metodų, bet ir galima sudalyvauti įvairiausiuose renginiuose, kurių metu yra galimybė pabendrauti su bendraminčiais. Tai – turiningas laiko praleidimo būdas“, – sako pavasarį bakalauro studijas baigęs Paulius Vasylius.

Galbūt ir tu svajoji apie įsimintiną studijų patirtį bei profesinių ar asmeninių kompetencijų tobulinimą, kuomet stumtelėjęs save iš komforto zonos ribų gali pasiekti savo svajones?

Gal ieškai vietos, kurioje atskleistum savo potencialą ir bandai atrasti savybes ar talentus, apie kuriuos anksčiau nesusimąstei? O galbūt tiesiog nori sužinoti, kaip mąsto antrepreneriai ir kokių savybių reikia, norint vadintis versliu? Ai, o gal esi diplomų kolekcionierius

10-12 organizacija

V

ir nori gauti dar vieną pažymėjimą su įmonės atstovo rekomendacija?

O galbūt... jau panorėjai sužinoti, kur ir kaip rasti visus atsakymus į šiuos klausimus?

KUR? VDU Verslo praktikų centre. Čia organizuojamos idėjų laboratorijos, kuriose studentams suteikiama galimybė analizuoti realius verslumo iššūkius – case‘us (angl. atvejis) – ir dirbant skirtingų mokslo sričių komandose pateikti problemų sprendimo būdus tokio kalibro įmonėms, kaip: „Šiaulių bankas“, UAB „LIDL Lietuva“, UAB „Vičiūnai“, AB „Volfas Engelman“, UAB „Intermedix Lietuva“, AB „Telia Lietuva“ ir kt.

KAS VYKSTA? „Verslumo akademija“ susideda iš: • interaktyvaus kelių dienų mokymo ciklo – „Entreprenerio akademija“ su žymiais žmonėmis ir įvairiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis;

• išvažiuojamosios grupių formavimo stovyklos; • verslumo laboratorijų – iššūkių sprendimo, susitikimų su įmonių atstovais; • asmeninio tobulėjimo programos; • įvairių verslo, kultūros, pramogų srities specialistų paskaitų, ekspertų konsultacijų, padedančių spręsti pateiktą įmonės iššūkį; • pasaulyje gerai žinomų metodikų, tokių kaip: Lego Seriuos Play, Design Thinking, Strategyzer mokymų ir taikymo praktinėse veiklose; • neformalių, bendrauti skatinančių „Timeout“ renginių; • gretutinių studijų programos.

Viso šio proceso metu vykdoma ir asmeninio tobulėjimo programa, kurią sudaro asmeninė mentorystė ir konsultavimas, pildant dienoraštį ir naudojantis saviugdos metodikomis: grupinėmis koučingo sesijomis, taikant Points of You, Personal Business model, NLP, naratyvinės ir kognityvinės-elgesio terapijos metodikas.

„Verslumo akademiją“ sėkmingai baigę studentai gauna baigimo diplomus, patvirtinančius mokymų metu įgytas ar patobulintas kompetencijas ir užtikrina rekomendacijas, padedančias lengviau integruotis į darbo rinką.

KAIP ČIA PATEKTI? Nuo rugsėjo mėnesio pildyti registracijos anketą, praeiti atranką ir sekti naujienas www.

verslopraktikos.lt puslapyje arba VDU Verslo praktikų centro Facebook paskyroje. Žinoma, visuomet gali užsukti ir pasikalbėti su mumis asmeniškai!

Adresas: S. Daukanto g. 28, 206, 206.2 kab. (VDU centriniai rūmai), Kaunas.

PAŽINTIS SU ISPANIJA

MARIJA RADIŠAUSKAITĖ

spanija man paliko didelį įspūdį. Aplankiau tris nuostabius šios šalies miestus: Madridą, Toledą ir Segoviją. Kelionė truko savaitę, tačiau jos užteko aplankyti įsimintinas vietas, kuriomis ir norėčiau pasidalinti.

MADRIDAS • Palacio Real de Madrid arba Karaliaus rūmai – tai oficiali visų Ispanijos karalių rezidencija, išsidėsčiusi vakarinėje Madrido dalyje. Seniau čia stovėjo buvusi maurų tvirtovė.

Rūmus puošia žymių dailininkų: Karavadžio, Francisko Gojos, Džovanio Batisto Tiepolo, Diego Valaskeso ir daugelio kitų darbai. Taip pat rūmuose galima pamatyti seniausių ginklų ir unikalią Stradivarijaus smuikų kolekcijas! Įėjimas į šią vietą kainuoja 11 eurų, o nuo 18 val. – visisiškai nemokamai! Žinoma, su savimi būtina turėti asmens tapatybės kortelę.

• Museo Nacional del Prado arba Nacionalinis Prado muziejus. Šioje vietose puikuojasi didžiausi Ispanijos, Italijos, Olandijos, Flamandų kūrėjų šedevrai. Pirma Prado kolekcija savyje talpino kiek daugiau nei 300 paveikslų, o šiandien čia galima pamatyti virš 6 tūkstančių paveikslų ir daugiau nei 400 skulptūrų ir juvelyrikos kūrinių. Muziejuje nepajusite, kaip praėjo ir visa diena. Be to, čia yra ir puikių kavinių. Bilietas kainuoja 15 eurų, o po 18 val. įėjimas – vėlgi nemokamas!

• Museo Thyssen-Bornemisza arba Tiseno-Bornemisos muziejus – ši vieta išsidėsčiusi Triangulo del Arte arba Auksiniame meno trikampyje. Tai nedidelis rajonas, kuriame puikuojasi keletas didelių muziejų, tarp kurių ir žinomiausi Prado muziejai ar karalienės Sofijos muziejus. Čia pamatysite daug impresionistinių, vertingų viduramžių ir ankstyvojo renesanso darbų.

• Museo Nacional Centro de Arte Reina Sofia arba karalienės Sofijos muziejus – šiandien muziejaus kolekciją daugiausia sudaro XX amžiaus Ispanijos dalininkų kūriniai, o žinomiausiu eksponatu vadinamas Pablo Picasso paveikslas „Geurnica“.

• Plaza de la Cibeles & Fuente de Cibeles arba Sibelės aikštė – tai viena iš spalvingiausių vietų, kurias teko aplankyti. Ji itin pamėgta

miesto svečių. Aikštės viduryje įsikūręs Sibelės fontanas – XVII amžiaus kūrinys, kuris vaizduoja vaisingumo deivę Sibelę.

• Café Gijóntai – garsi kavinė, kurią galite rasti adresu Paseo de Recoletos, 21. Tūkstančiai intelektualaus poilsio mėgėjų stengiasi papulti į šią vietą. Savo laiku čia lankydavosi tokie žmonės, kaip Federikas Garsija Lorka, Ernestas Hemingvėjus ar Salvadoras Dali.

• Teatro Real arba Karaliaus operos teatras – tai pagrindinis operos teatras Madride ir vienas iš pačių žinomiausių bei populiariausių Ispanijoje. Tai pat tai yra vienas iš šio miesto simbolių.

TOLEDO Šis miestas – senoji Ispanijos sostinė ir vienas gražiausių miestų pasaulyje. Ne veltui pats El Greco šiame mieste tapė šimtus kartų.

Miestas savyje saugo įvairių epochų pėdsakus: akvedukas, pilių sienos ir Romos imperijų laikų arenos, mečetė Cristo de la Luz, didžiulė gotikinė bažnyčia ir pilis Alcazar.

• Alcazar de Toledo arba Alkazaro pilis – tai buvusi tvirtovė ir Karaliaus rezidencija. Dabar čia – ginklų muziejus bei viešoji biblioteka.

• Catedral Primada Santa Maria de Toledo arba Toledo katedra – čia kadais buvusi maurų šventovė.

• Museo del Greco arba El Greco muziejus – tai atkurtas senovinis namas, tačiau jame išties dailininkas El Greco negyveno. Muziejuje daug dailininko kūrinių ir neįprastų jo stiliui, Toledo panorama.

SEGOVIJA Tai nedidelis Ispanijos miestas, esantis vos 90 kilometrų atstumu nuo Madrido. Tai – vienas seniausių šalies miestų, kurį įkūrė romėnai. Kadangi miestas nedidelis, tai pats senamiestis atrodo lyg muziejus po atviru dangumi. Nenuostabu, kad 1985 metais Segovija buvo įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą (kaip ir To-

14-17 kelionės

I

ledo). Didžiausia miesto įžymybė – romėnų akvedukas, kuris buvo pastatytas prieš 3000 metų. Akveduko keliu galima nueiti iki Alkazaro tvirtovės, sekant ženklus ant grindinio.

Segovija – be galo graži, tačiau kaip ir minėjau, maža, tad norint būti užtikrintam, kad

turėsite nakvynę, vietas reikia rezervuoti iš anksto.

Smagių ir šiltų kelionių. Neapsistokite ties vienu miestu ar šalimi, pasaulis pilnas nuostabių dalykų, kuriuos verta pamatyti!

JEI MIRTUME RYTOJ – AR TIKRAI ŠIANDIEN JAU ESAME PADARĘ VISKĄ, KĄ NORĖJOM?

RŪTA ŠERPYTYTĖ / ŽIVILĖ MASYTĖ

NUOTRAUKOS ADOMO KAČERAUSKO

an atrodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje per daug negatyvo visur. Naujienų portaluose, socialiniuose tinkluose, žmonių galvose. Jaunas, besiformuojantis žmogus turi milijonus baimių. Jį spaudžia visuomenė, aiškina kaip turėtų ar neturėtų gyventi. Jaunas žmogus nuolat savęs ieško, nežino daugybės dalykų... bet jis nėra toks vienas. Todėl ir gimė vienos dalies šou – YOLO.“, – idėjos autorius, VDU Vaidybos studentas Arnis Aleinikovas.

Kodėl pasirinkai teatro formatą?

Atvilioti jauną žmogų į teatrą šiandien nėra lengva. O dalykai, kurie savyje turi kažką smagaus, padeda tai padaryti. Tad pasirinkau pramoginio teatro formatą, kur viskas labai fun. Tai priimtina jaunam žmogui, nes per tokį lengvą formatą jam gali duoti informacijos, kuri anaiptol nėra lengva. Tas kontrastas, kada viskas atrodo labai linksma – efektai, dūmai, šviesos – ir tau staiga pasakoja apie tai, kaip mokykloje dėl patirtų patyčių norėjo nusižudyti, manau, kad veikia.

Ar spektakliuose reikia kalbėti apie žmogžudystes ir savižudybes?

Na, mes visi žinom, kad Lietuva yra pirmaujanti šalis Europoje pagal savižudybių skaičių, ir tai labai liūdina. Tačiau kurtame šou labiau gilinausi ne į pačių savižudybių tematiką, man įdomiau buvo tas, kada mes iš tikrųjų pradedame daryti tai, ko norime. Ir man atrodo, kad tai nutinka tada, kai atsiduriama ant visiško kraštutinumo. Jeigu man dabar pasakytų, kad liko 2 valandos gyventi, tai aš tikrai čia nesėdėčiau, o eičiau daryti beleką, nes neturėčiau ko prarasti!

Atsidūręs ant gyvenimo ir mirties slenksčio žmogus pradeda daryti tai apie ką visada svajojo, bet kažkodėl nedrįso, pradeda būti tikruoju savimi. Ši tema labai įdomi, todėl ją ir gvildename savo šou.

Kuo skiriasi pramoginis teatras nuo pramoginio šou?

Teatras, nors ir pramoginis, turi kažkokius išgalvotus personažus. O šou formate viskas daugiau ar mažiau tikra. Ten nėra sukurtų personažų, ten yra viskas taip, kaip tikrame gyvenime. Šou, priešingai nei teatre, yra dau-

18-25 premjera

„M

giau laisvės improvizacijai. Nėra jokių normų, dramaturgija gali laisvai kisti. Pabaiga atsiranda pradžioje, pradžia – pabaigoje ir panašiai.

Kur yra riba tarp komercijos ir vertybių?

Tai priklauso nuo to, kas kuria. Jeigu aš kurčiau dėl to, kad norėčiau gauti pinigų, tada aš ne kūrėjas, o verslininkas. Kalbant apie YOLO, tai aš kūriau, nes norėjau priminti, kad mes labai dažnai pamirštam, jog gyvename tik kartą ir neprivalome daryti to, ką liepia visuomenė, jei patys nenorime.

Išties ta riba – labai slidi. Tiesą sakant, aš už šį šou negavau nė vieno euro.

Ar visos spektaklyje pasakojamos istorijos yra tikros?

Taip, visos 7 istorijos yra tikros. Tik šiek tiek modifikuotos, aptvarkytos, tam, kad būtų išlaikyta didesnė dramaturgija. Siekiame, kad šou visada būtų gyvas ir žiūrovas kas kartą gautų kažką naujo.

Visko atskleidimas žiūrovams – dažnas reiškinys šiuolaikiniuose spektakliuose?

Man atrodo, kad vis dažnėjantis, nes... ar pastebėjot, kad palaipsniui ir patys žmonės gatvėje tampa nuoširdesni ir tikresni?

O kodėl YOLO toks atviras? Jaunas žmogus yra užsisukęs savo problemų rate ir neretai galvoja, kad jis toks vienas. Tačiau mes niekada nesam vieni, nes visi žmonės gyvenime pereina daugiau ar mažiau tą patį, tik kitokiomis formomis. Nelaimingos meilės, nesėkmės, prasmės ieškojimas, susimąstymas ar verta toliau gyventi ir panašiai. O visiškas atvirumas leidžia žiūrovui susitapatinti su kitais, suprasti, kad jis ne vienas toks.

Aš tikiu, kad aktoriams nėra lengva nuoširdžiai kalbėti apie dalykus, kurių, galbūt niekas, net jų tėvai, nežino.

Bet tai – tarsi ir apsivalymas patiems.

AKTORIAI APIE YOLO Dominyka Budinavičiūtė Esu viena iš „esančių“ spektaklyje YOLO. Šio šou nepavadinčiau vaidyba, nes jos nelabai yra. Visa spektaklio esmė yra leisti žiūrovui ir pačiam aktoriui, bent kelioms valandoms, pasinerti į visiškai autentišką nuoširdumą.

Turiu pripažinti, kad statant šį spektaklį atradau naujų dalykų savyje. Galbūt tai skamba kaip klišė, bet, kai repeticijų metu turi pasinerti ne į vaidmenį, o į save, tai kitaip ir negali būti. Dalykai, kuriuos atrandu ne visada yra malonūs, bet visada nuoširdūs. Tiesa ne visada būna maloni. Taip pat repeticijų metu įsitikinau, kad kiekvienas mes be galo skirtingi.

Kiekvienas iš pasirodančių spektaklyje gauna galimybę paskutinį kartą pasisakyti, tačiau visi tai daro labai skirtingai. O tai leidžia žiūrovui save tapatinti su kažkieno kito asmenybe, atpažinti save. Man pačiai labai svarbi šio šou skleidžiama žinutė – ne viskas, kas populiaru, yra tiesa. Džiaugiuosi, galėdama prisidėti prie to ir be galo laukiu premjeros!

Kamilė Mileikytė Visas šis šou – savęs analizė. Man dar tik 20 metų ir vis dar nesuprantu, ko noriu iš gyvenimo. Šis šou leidžia man susimąstyti dėl ko aš gyvenu, kas aš esu ir ką verta branginti. Daugelis neretai paskęstame rutinoje ir nebepastebime mažų dalykų aplink. Čia – viskas tikra – kalbos, išgyvenimai ir visa kita, ką kiekvienas patiriame kasdien, tik bijome apie tai garsiai pasakyti. Mes stengiamės pozityviai parodyti, ko trūksta mūsų gyvenimuose: daugiau šypsotis, juoktis, mylėti. Svarbu suprasti, kad mes galime absoliučiai viską, bet kodėl sustojame ir pamirštame apie tai? YOLO – didelis motyvacijos užtaisas GYVENTI! Lukas Alsys YOLO savyje iš esmės turi mažai teatro. Tai – realybė. Galbūt vieniems tai – groteskas, kitiems – parodija, tretiems – komedija, bet pa-

tiems aktoriams tai yra didelis iššūkis – kalbėti apie tai, ko tu nedrįsti pasakyti artimiesiems prieš šimtus svetimų. Aš, kaip šio spektaklio aktorius, nereiškiu didelių ambicijų, kad mes sukūrėme įspūdingą reginį ir mes verti nacionalinio pripažinimo. Ne. Aš perlipau per save.

Ir jei bent vienas žiūrovas mano, kad mūsų visų darbe pamatė kažką, kas jam primena jo gyvenimą, vadinasi, aš pasiekiau tai, ko norėjau – pakviesti susimąstyti. Mūsų žinutė gana aiški: YOLO – You Only Live Once.

Dominykas Vaitiekūnas

Pasirodymai Kaune:

Visų pirma, YOLO nėra eilinis projektas, nėra eilinis spektaklis ar pasirodymas. Man, kaip labai jaunam aktoriui, tai viena iš įdomesnių patirčių. Repetuojant supratau, kad scenoje daug sunkiau būti savimi, negu kažkokiu išgalvotu personažu. Sunkiausia ir yra parodyti savo tikrąjį ,,aš”, dėl to nejaučiant jokios gėdos ar kažkokių kompleksų. Šis projektas man kaip asmenybei davė labai daug. Aš dabar labiau savimi pasitikiu. O tai jau daug.

spalio 15 d. 18 val. VDU Teatre lapkričio 19 d. 18 val. VDU Teatre gruodžio 7d. 19 val. Alytaus miesto teatre Idėjos autorius, režisierius / Arnis Aleinikovas Scenoje / L. Alsys, D. Budinavičiūtė, S. Grašytė, R. Lažaunykas, K. Mileikytė, K. Rutkaitė, R. Tamošauskaitė, D. Vaitiekūnas.

NEmeilėslam

Žinau, kad esi vienas iš tų, su kuriais man nelemta būti. Bet nemyšiu į batą, žinau, jog čia iliuzinė kliūtis. Realybėje mes nesutartumėm. Bet gyvenam mes juk kitur. Kur? Ten kur aš, gal ir tu. Paskirai, ne kartu. Tu lyg du. Tu ir ji. Aš ne ji. Aš ir tu. Fu. Dvelkia košmaru. Kažkaip neretas myli ne savo draugus, šeimą, ar antrąsias puses, o tuos, kitus, kurių niekada neturėjo, su kuriais niekada nesuėjo keliai, kažkieno kito draugai geriau nei manieji. Nei aš, nei ji, nei tu. Mes atskirai, ne kartu. Ryšys kartus. Ryšys nereikalingas, kartais žmonės karčiai nusiryja. Trukdo. Sprangina. Man angina. Nei tu nei aš nenorim būti kartu. O gal saldu. Skirtumas. Didelis skirtumas. Dūmai.

Be kaifo. Nusipirkai ratų , kvadratu ne kvadratų. Aš apsidžiaugiau, kad man nereiks daugiau matyti tavęs. Visos sąlygos įsimylėti. Močiutė sakė - naivumas kelia anginą. Kas mane prieš tave gina? O kas tau deda grimą? Daug kaukėtų bičiulių. Aktoriai pila džiną. Dėl žmonių, kurių neturės galimybės mylėti. Vis ieškoti naujų. Ten geriausia, kur nėra manęs. Visos sąlygos nemylėti. Be adatų. Šaldytuvo ir šiltnamio paralelė. Faktas, mylėti taip lengva, nemylėti dar lengviau. Mirti lengviausia, atrodo sunkiausia. Norėčiau galėti tave mylėti. Bet tu esi du. Aš ne ji. Jūs kartu. *** Idėja tavo galvoje. Mano galvoje tik šūdai. Prisikelti, prisikelti. Nežinau, ar išeina. Ar noriu. Nei savyje nei tavyje, nei laukiniam šunyje. Stauk nestaugęs, neišgirs. Ir vėl liaudis.Ta liaudis spjaudosi dažniau nei mąsto. Be išminties skrepliai. Juokingi žmonės. Absurdo žmonės. Kad ir ką pasirinksiu, numirsiu.

Nesuprantu. Jei neturėčiau tikslo, labiau jausčiau gyvenimą. Bet jei gyvenimą tai ir mirtį. S*****i bailiai. Ir gyvenimo ir mirties. Ir meilės ir vienišumo. Akimirka. Aklina. Lyja pelenais. Aš Vilniaus gete. Koncentracijos stovykloje. Sąjūdžio mitinge. Karste. Laukiniam šunyje. Prancūzijos gavrošo akyse. Šančių gavrošo sieloje. Vargdieniai. Naujojo amžiaus. Sekundė stoja. Sustoju. Neinu į nušiktą rytojų. Pelenai nudažė. Prisiminimus per gatves. Prisiminimai. Pamečiau. Save. Ar šuo, ar vilkas, ar žmogus. Vis dar žmogus žmogui vilkas. Aš sau vilkas. Ir čia. Pūkuotos letenos kraujo baloje. Kur čia? Sapne? Tik dabar ir čia. Bandau pasigauti akimirką. Ji pagauna tave. Ne mane. Nes tas vilkas baloje. Atsibusti, atsibusti. Aš žmogus, labiau nei žmogus. Tik mirtis. Tik žaidimas. Sapnas. Ir trokšta ir bijo to paties. Ne. Ne vilko savyje. O gyvenimo ir mirties kiekviename. Atsibusti. Sekundei. Be laiko. Kas tave sapne laiko?

Amžinybė. Netekęs mirties – neteksi gyvenimo. Kur prasidedu aš ir kur baigiasi mirtis. B**t, aš tikiuosi čia sapnas. Atsibusk.

Audrė Gruodytė

Ji sėdėjo lauke ant karstyklių. Buvo karšta gegužės diena. Valgė ledus, nusipirktus mokyklos valgykloje už 60 centų. Mokytoja paleido iš pamokos anksčiau, kad vaikai suspėtų pavalgyti, tad pertrauka dar truks ilgai.

Kieme tylu. Vaikų daug. Visi jie žaidžia. Klasės berniukai pasakojo, kad išėjo naujas žaidimas, kur reikia rinkti monetas. Galima užpulti kitus ir pagrobti jų turtą. Kietas žaidimas. Saulė valgė ledus ir juos stebėjo. Jai patinka taip. Sėdėti ir žiūrėti. Berniukų šiaip smegenys skirtos muštis, bet Saulė galvoja, kad jos skirtos telefonams. Jie visi tik ir žaidžia. Po to ir būna jie kuproti. Visi. Išskyrus vieną berniuką. Jis sėdėjo kitame karstyklių gale.

Vienas. Be telefono. Susikišęs rankas į džinsų kišenes, o galvą pakėlęs aukštai į dangų. Jis taip ilgai žiūrėjo į tą žydrą padangę, kad net ašaros ištryško. Bet žiūrėti jis nenustojo. Tėtis jam pasakojo, kad mergaitėms patinka rimti berniukai. Ir jis buvo pats rimčiausias klasės berniukas. Tačiau, ar Saulė buvo ne mergaitė, ar kitokia mergaitė, tas planas neišdegė. Ji, pamačiusi ašaras, tik garsiai pradėjo juoktis.

- Kodėl tu verki? – paklausė jo juokdamasi ir vos nepametė ledų.

- Aš neverkiu! – piktai atšovė jis. Nusivalė ašaras ir paaiškino. – Tu nesupranti. Visiškai nieko nesupranti. Aš noriu tavo ledų.

Susigriebęs, kokį netaktą padarė, jis staigiai nusisuko nuo jos. O Saulė prislinko prie jo ir padavė ledų porciją, kurią valgė pati. Rokas šito nesitikėjo.

Kaip? Juk tėtis yra sakęs, kad prie merginų turi atrodyti rimtas, kaip čempionas, nugalėtojas. Tik taip gali laimėti.

- Prašau, aš jau nebenoriu. Ir šiaip, aš net nemėgstu vanilinių ledų. – nusišypsojo jam.

- Ačiū. – vis dar sutrikęs paėmė juos. Bet paragauti nesugebėjo. – Aš myliu tave, Saule. O Tu mane myli?

Ignas Lokcikas

LENKTYNININKUI IGNUI GELŽINIUI POSAKIS „SVARBU DALYVAUTI“ NETINKA

DEIVIDAS SKAVIČIUS

NUOTRAUKA DAINIAUS ŠČIUKOS WWW.SCIUKA.COM

riskart „ENEOS 1006 km“ lenktynių Palangoje laimėtojas, Porsche Carrera Cup Great Britain Pro-Am1 kategorijos čempionas – tai vieni svarbiausių, bet ne vieninteliai ir tikrai ne paskutiniai sportininko Igno Gelžinio karjeros pasiekimai. Automobilių sportu gyvenantis lenktynininkas neseniai atrado dar vieną savo aistrą – didelės ištvermės reikalaujantį triatloną. Igno svajonės „neturi savaitgalių“, tačiau jis mielai rado laiko pakalbėti ne tik apie jas.

Labas, Ignai, papasakok apie save: kas esi, kuo šiuo metu užsiimi?

Esu žemės pilietis, kuris kažkam kažką bando įrodyti. Visų pirmiausia sau, o paskui tik kitiems. Šiaip esu lenktynininkas, kuris dabar smarkiai pasinėręs į triatloną (triatlonas – olimpinė sporto šaka, susidedanti iš plaukimo, dviračių lenktynių ir bėgimo; tarp rungčių pertraukos nedaromos, laimi mažiausiai sugaišęs laiko per visas tris rungtis; būna įvairių nuotolių, – red. past.).

Kas tave pastūmėjo eiti lenktynininko keliu?

NUOTRAUKA MALCOM GRIFFITHS

Savo gyvenimo pradžioje, kai buvau jaunas, tikrai negalvojau būti lenktynininku. Brolis su tėčiu buvo labai smarkiai tuo susidomėję ir užsiiminėjo, o aš tuo metu bandydavau krūvą kitokių sporto šakų. Stalo ir lauko tenisas, aviamodeliavimas, karatė, baseinas, šokiai ir panašiai, kol vieną lemtingą dieną neišbandžiau kartingų. Ilgai netrukau suprasti, kas iš visų išbandytų sporto šakų man kėlė didžiausia pasitenkinimą.

Pirmasis kartas už lenktyninio automobilio vairo. Koks jis buvo?

Sunkus. Tiesiai į žoles! Šiek tiek įsidrąsinęs pradėjau bandyti kažką įrodyti ir išlėkiau tiesiai į laukus. Ačiū Dievui, kad ten buvo vietos, kur nulėkti, nes, kitu atveju, perdėtas pasitikėjimas savimi būtų skaudžiai pakišęs koją.

Aukštų rezultatų siekiantis autosporto atstovas turi rodyti greitį varžybose.

Ar tenka susidurti su situacijomis, kuomet stipriau greičio pedalą paspaudi ir įprastame kelyje? Dažnai pastebi neatsakingų vairuotojų?

28-33 pažintis

T

Galėčiau meluoti ir sakyti, kad netenka, negražu, negalima, nusikaltimas. Bet manau, kad šiame pasaulyje, kur visi meluoja, atvirumas ir prisipažinimas yra didžiulė vertybė. Tikrai būna, kad tenka paskubėti. Bet velniškai stengiuosi to vengti ir tik super kritiniais atvejais skubėti labiau, nei leidžia kelių eismo taisyklės. O jei jau taip nutinka, kad tenka, tai stengiuosi koncentruotis į tai, ką darau.

Net ir 10 km/h viršytas greitis gali pridaryti labai skaudžių pasekmių. Vairavimas yra dar-

bas, toks pat kaip ir prie staklių. Negali vienu metu dirbti ir naršyti socialiniuose tinkluose, grožėtis šuns nuotrauka ar snapchat‘o vaizdeliu. Nors dažniausiai žmonės keliuose man priekaištauja, kad velkuosi kaip jų močiutės.

Kokia muzika dažniausiai skamba tavo automobilyje?

Nustebinsiu, bet neskamba. Šiuo metu mano automobilyje yra mažai patogumų, įskaitant ir radijolos nebuvimą.

rau, o rezultatas, velniai griebtų, neartėja.

KODĖL?! Bet tada išanalizuoju situaciją, suprantu, kad Roma per dieną nepasistatė. Nepasistatys ir karjera. Dirbi, kartais sukandęs dantis, kartais su džiaugsmu. Žinau, kad turi būti tęstinumas, pastovumas, tik tada bus ir rezultatas. Pailsiu, kaip ir visi žmonės, išsidrebiu ant sofos ir nesikeliu, tingiu tingėti. Bet po dienos tokio poilsio, mane ima graužti sąžinė, primenu sau, kad yra dar daug nenuveiktų dalykų, tad metas judėti tolyn.

Kokia lenktyninio proceso dalis tau pati maloniausia: technikos ruošimas, treniruotės, važiavimas varžybose, o galbūt jau trofėjaus laikymas rankose? Kodėl?

Kiekviena minėta stadija turi savo malonumus. Ruošdamas techniką užvedi save pergalei, treniruotėse jauti džiaugsmą, nes tobulėji, varžybose – adrenalinas, trofėjus – atpildas už sunkų darbą. Negalėčiau išskirti vieno proceso. Sako, kad, kai pasieki svajonę, supranti, jog ne ji, o kelias link jos buvo tai, kas tau patiko labiausiai.

Yra plačiai vartojamas posakis: svarbu ne laimėti, o dalyvauti. Vadovaujiesi juo vykdamas į lenktynes?

Visiškai ne! Negalima! Koks tikslas tada kažką daryti, jei neketini savęs matyti ten, kur svajoji būti? Juk nuėjęs į vonią, neprileidi jos tam, kad neįlipęs išleistum?

NUOTRAUKA MALCOM GRIFFITHS

Veiklos gyvenime tau tikrai netrūksta. Tai liudija ir tavo socialiniuose tinkluose dažnai naudojama grotažymė #SvajonesNeturiSavaitgaliu. Bet ar tikrai niekada nebūna taip, kad nuo visko pavargsti ir norisi dieną kitą tiesiog nieko neveikti?

Kaip pailsi nuo įtemto varžybų ir treniruočių grafiko?

Būna. Būna, kad norisi viską mesti, užpuola depresuojančios mintys, kad tiek visko da-

Pergalė yra viso sunkaus darbo įvertinimas, kurio atsisakyti būtų nelogiška. Dingtų motyvacija spausti save. O galų gale, jei netiki savimi, kam išvis pradėti kažko siekti?

Jau pusantrų metų tave galima išvysti ne tik sukantį ratus trasoje, bet ir dalyvaujantį triatlono varžybose. Kaip atradai šį sportą?

Netyčia. Tapau reklamos auka. Pakeliui į varžybas laikraštyje pamačiau „Ironman“.

Pradėjau domėtis, kas gi tai yra. Ir dabar jau esu tris kartus įveikęs pusės „Ironman“ dis-

tancijos varžybas („Ironman“ arba tiesiog klasikinį triatloną sudaro 3,8 km plaukimas, 180 km minimas dviračiu ir 42 km bėgimas.

Tai vienos iš sunkiausių vienadienių rungčių pasaulyje. Baigusieji 225,8 km trasą per mažiau kaip 17 valandų įgyja „Geležinio žmogaus“ titulą, – red. past.).

Triatlonas reikalauja ne tik greičio, bet ir ištvermės. Iš kur semiesi jėgų?

Tai neatsiranda per dieną ar mėnesį. Sunkiai dirbu jau metus laiko, kad įgaučiau reikiamų jėgų triatlonams įveikti. Daug domiuosi apie treniruotes, jų specifiką, kaip keliami greičiai, ištvermė. Labai padeda olimpietis Remigijus Kančys ir kolega Tautvydas Barstys (jaunesnysis), ir kiti žmonės, kurie kartais palaiko, kai sunku ir vien dėl jų daug besitikinčių veidų nepasiduodi.

Sportas yra neatsiejamas nuo disciplinos.

veda svajonių link. Pradžioje buvo sunku, bet dabar sunku būtų kitaip.

Koks yra geriausias patarimas, kurį esi gavęs?

Visas internetas skelbia, kad turi tikėti savimi.

Nieko kito neįtikinsi tau padėti, jei jie jaus, kad pats sunkiai savimi tiki. O kai tiki tuo, ką darai, tada ir jėgų, ir ištvermės, ir atsidavimo atsiranda, atrodo iš niekur.

Koks yra didžiausias tavo karjeros tikslas?

Sunku pasakyti. Planuoju pradėti naują projektą #Plan5, kuris pareikalaus begalės jėgų, atsidavimo ir užsispyrimo. Bus sunku, bet kol kas nieko dar nenoriu atskleisti.

Ko palinkėtum „Studžio“ skaitytojams?

Nepasiduoti, siekti ir tikėti tuo, ką daro. Mano manymu, tai vienintelis kelias į sėkmę.

NUOTRAUKA MALCOM GRIFFITHS

Kaip planuoji laiką?

Disciplina yra mano gyvenimas. Kiti sako, kaip įmanoma spėti tiek visko padaryti? Visų pirma, stengiuosi atsikratyti savo senos ligos scroll’inti facebook’e ir visur kitur. Tai atima begalės laiko. Antra, sėdėjimas prie kompo iki išnaktų. Geriau atsigulu anksčiau ir keliuosi anksčiau. Juk sako, kad rytas – protingesnis už vakarą? Lieka daugiau laiko dienoje, o ir poilsis tampa gerokai kokybiškesnis. Mane tai

LILAS IR INNOMINE: MUZIKOS ŽAVESYS YRA TAME, KAD JI NEPRIVALO NIEKO

IGNAS LOKCIKAS

NUOTRAUKOS MANTO REPEČKOS

„Į

rašai kasetiniai, numylėtiniai, dūmai mėtiniai / Ir ji čia, tokia sinteninė / Rytoj rezervuot – nedėkok / imk kaip radinį / Šypteli, susitiksim penktadienį“ – taip skamba vienos populiariausių jų dainos žodžiai. Jie yra pirmoji hiphopo grupė, įžengusi į didžiąsias šalies arenas. „Šou be šou“ bei „Nepadorus koncertas“ surinko pilnutėles sales klausytojų. Trečiasis „Leisk man šlykštėtis“ jau šį lapkritį vėl kvies gerbėjus išgirsti juos gyvai. Prieš keletą metų apdovanoti geriausia hiphopo grupės nominacija jie ir toliau nenuleidžia rankų kurdami dainas. Tačiau viešumoje jie pasirodo retai. Tad vis dėlto kas jie tokie – Lilas ir Innomine? Kalbiname grupės vokalistą Konstantiną Kiverį-Lilą.

grupėje: aš atsakingas už tekstus ir idėjas, Rolandas – už aranžuotes, tad visa romantiškoji kūrybinė pusė su naktinėjimais, surūkytom cigaretėm, minčių antplūdžiais ir nebūvimais vyksta atskirai. Bendra rutina būna jau tik kūrinio techninis įgyvendinimas, kur nieko įdomaus neprigalvosi – sėdi studijoj ir tiek.

Konstantinai, jūs gimėte Sankt Peterburge, Rusijoje. Kaip atkeliavote į Lietuvą ir persikėlėte gyventi čia?

Pritariu, Sindikatas jau tikrai pasiekė mūsų lygį, surengė ir solinį koncertą arenoje, šaunuoliai. Juokauju, žinoma. Paskutinius porą metų Sindikatas yra neišvengiama mūsų interviu tema, esu daug gero apie juos prikalbėjęs ir pozicijos nekeičiu. Ryšys yra draugiškas ir linkintis gero.

Kada susipažinote su Rolandu? Kaip susikirto jūsų keliai ir pradėjote kurti kartu?

Seniai seniai, kai dar pasaulis nebuvo tiek išprotėjęs dėl socialinių tinklų, o tautiečiai kiek mažiau verkšleno dėl politikos, mes atsitiktinių aplinkybių dėka išgėrėm po bokalą alaus. Prisiminus iš tikro keistoka, kiek gyvenime gali padaryti įtakos menkiausios smulkmenos.

Maždaug prieš šešerius metus internete pasirodė jūsų bendras įrašas. Kokių per tą laiką susikūrėte rutinų ar bendrų veiklų, padedančių kurti dainas? Viename interviu esate sakę, kad seniau važinėdavote naktimis ir klausydavotės naujų savo kūrinių?

Esame gan aiškiai pasidalinę vaidmenimis

O save vis dėlto laikote labiau hiphopo ar popmuzikos stiliaus atlikėjais? Žinoma hiphopo. Kita vertus, žanras yra viso labo įrankis, svarbiausia ne kokį įrankį turi, o ką su juo nuveiki. Reziumuojant pasakyčiau, kad apskritai visas undergroundas man visada bus artimiau nei pop scena, čia neabejotinai. Su sąlyga, jeigu undergroundas yra ne dėl kokybės ar kūrybiškumo stokos.

Pasiilgstate tų senų, nerūpestingų laikų, kai būdavo galima drąsiai maištauti?

Išsišokimai, keiksmažodžiai, garsiai reiškiama griežta pozicija – visa tai vaikšto labai siaura riba tarp maišto ir kvailumo. Jeigu atsigręžtume į jaunas dienas, kvailumo ten tikrai būta daugiau. Kartais iš to pavykdavo kažkas linksmo ir smagaus, bet tebūnie tai praeityje ir pasilieka.

Seniau kurtos dainos buvo pilnos agresijos, pykčio ir keiksmažodžių.

34-37 viršelis

Tuo metu dar nebuvau labai savarankiškas ir mano indėlio tame nedaug. Mama yra iš Sankt Peterburgo, tėtis – iš Suvalkijos, ir praėjus porai metų nuo mano atsiradimo visgi Suvalkijos trauka nugalėjo. Tikrai, kas tas Ermitažas ir Neva prieš Šešupę ir Paežerių dvarą...

Ilgą laiką Lietuvos visuomenei, atrodo, vienintelė hiphopo grupė buvo G&G Sindikatas. Dabar jūs koncertuojate tose pačiose didžiausiose Lietuvos scenose. Koks yra ryšys, bendravimas tarp skirtingų grupių – ar jaučiama kokia nors konkurencija dėl klausytojų, koncertų?

Dabar to – praktiškai nėra. Balsas skamba ramiau, bet taip pat tvirtai ir, atrodo, protestas vis dar išliko?

Natūralu, kad tai keičiasi. Kai pradėjau rašyti man buvo 13, pirmas albumas parašytas esant 16-19 metų, dabar ne tiek daug liko iki 30.

Jeigu tuo metu marozint atrodė visai krūta, tai šiuo metu kur kas krūčiau laiku ištarti „ačiū“.

Lygiai tas pats vyksta ir kūryboje. O protestas... Mes turim savas vertybes muzikoje, savo principus ir esu visiškai ramus, kad, nepaisant nieko, jų neišdavėm. Viena to sudedamųjų dalių ir yra protestas.

Tačiau internete kaskart galima atrasti komentarų, teigiančių, jog išdavėte tikrą, tą pogrindinį hiphopą, repą?

Jie yra velniškai teisūs. Jeigu pasaulyje apskritai egzistuoja teisybė – ji neabejotinai kalba komentatorių klaviatūromis.

Ar turite savo paties kurtą mėgstamiausią dainą? Kurioje yra daugiausiai jūsų paties – minčių, sielos ir įdėto darbo?

Nemėgstu vertinti savo darbų, bet visgi jeigu reikėtų turbūt pasirinkčiau „Tu privalai skambėt“. Joje girdžiu artimiausius žmones, šeimą, kas gali būti daugiau?

Kokia yra šios dainos atsiradimo istorija? Kiek yra žinoma, ji nebuvo sukurta Lietuvos tautinio olimpinio komiteto užsakymu?

Atsiradimo istorija tokia pat nuobodi kaip ir kitų dainų atsiradimo istorijos. Gimė mintis, sekė kita, vėliau daug prakaito, nervų, ginčų bei techninio darbo. Gimdymo procesas apskritai nėra žavus. Tiesa, LTOK jame nedalyvavo ir niekaip tam nepadarė įtakos. Dar viena atsitiktinių aplinkybių yra istorija. Jie tiesiog išgirdo šią dainą, paskambino, pasiūlė bendradarbiauti ir mes dar porą savaičių buvom laimingiausi žmonės Žirmūnuose.

Pasak vieno žymiausio vokiečių kom-

pozitoriaus Liudviko van Bethoveno „muzika privalo išskelti ugnį iš žmogaus sielos“. O, jūsų manymu, kokia yra muzikos misija?

Aš manau, kad muzikos žavesys yra tame, kad ji neprivalo nieko.

Kartą minėjote, kad praeitas jūsų albumas „Tu – naktis“ yra skirtas klausyti naktį, mašina riedant blankiai apšviestomis miesto gatvėmis. O koks bus naujasis al-

bumas – „Leisk man šlykštėtis“? Kam jis bus skirtas? „Tu – naktis“ albumą lydėjo nostalgija, melancholija, ramybė. Didelė dalis dainų buvo grojamos per radiją, buvo tinkamo formato. Tuo tarpu „Leisk man šlykštėtis“ bus grubesnis, sunkesnis, įvairesnis bei visapusiškai problematiškesnis. „Ji taip pavargo“ vizualizacijoje pasirodo mergina, paimanti iš jūsų balioną. Nau-

jausiame kūrinyje mergina taip pat yra.

Ar šie simboliai yra kaip nors susiję? Ar ta mergina lydės jus viso naujo albumo metu?

Taip, šiame personaže yra viena iš albumo idėjų ir ji šmėsčios nuo pirmos dainos iki paskutinio koncerto. Ten jos užduotis bus baigta.

Koncerto „Leisk man šlykštėtis“ datos: lapkričio 24d. „Žalgirio“ arenoje gruodžio 8d. „Siemens“ arenoje gruodžio 15d. “Švyturio“ arenoje

RIMVYDAS VALATKA: BET KOKIOS SRITIES SPECIALISTO RAKTAS Į SĖKMĘ – MYLĖTI SAVE

ŽIVILĖ MASYTĖ

NUOTRAUKA 15MIN.LT

R

imvydas Valatka žurnalistu dirba jau beveik 39 metus. Per šį laiką sukaupta patirtimi jis dalinasi Vytauto Didžiojo universitete dėstomų paskaitų metu. R. Valatka save ir savo studentus vadina tos pačios genties atstovais, kurie šiandien mokosi iš jo ir nebus keista, jeigu rytoj jis mokysis iš jų. Šį dėstytoją vadinu savo įkvėpimu ne tik dėl nuveiktų darbų, bet ir dėl įdomių minčių bei įžvalgų. Tad štai, kviečiu su jomis susipažinti!

riumi, dienraštyje „Lietuvos rytas“, internetinio portalo lrytas.lt vyriausiuoju redaktoriumi, 15min.lt portalo vyriausiuoju redaktoriumi, žurnalo „Veidas“ vyr. redaktoriumi... Tiek daug patirties. Šiandien tenka išgirsti, kad žurnalistu gali būti bet kas. Kaip reaguojate į tokius pasakymus?

Baigėte Vilniaus valstybinio instituto istorijos fakultetą, tačiau dirbate žurnalistinį darbą. Kaip ir kodėl jūsų gyvenime atsirado susidomėjimas žurnalistika?

Dar metus buvau TV3 pokalbių laidos „Detektorius“ vedėjas, dvejus metus vedžiau pokalbių laidą „Kitas kampas“, turiu asmeninę Žinių radijo laidą, „Lietuvos ryte“ įkūriau ir penkerius metus buvau ekonomikos priedo „Vartai“ redaktorius.

Aš nesirinkau žurnalistikos – žurnalistika mane pasirinko. Studijavau istoriją ir pedagogiką. Jau trečiame kurse buvau vedęs, žmona laukėsi dukros, tad reikėjo išlaikyti ne tik save, bet ir šeimą. Buvau įsidarbinęs parduotuvėje kroviku. Anksti rytais į parduotuvę atveždavo karvienos, reikėdavo ją iš transporto priemonės pernešti ant kupros į parduotuvę.

Keltis pusę penkių ryto, bent jau man yra katastrofa, o dar tampyti sušalusias karvių kojas... brrr.

O žurnalistu tikrai gali būti kiekvienas universiteto studentas ar universitetinį išsilavinimą turintis žmogus. Bet turi būti adrenalino vergas, kuriam viskas yra be galo įdomu, kuris kaišioja visur nosį, viską skaito – nuo indaplovės instrukcijų iki Nietzsches veikalų.

Turi mylėti gyvenimą ir žmones. Turi išlikti naivus, kaip vaikas. Nuolat siekti neįmanomo tobulumo – teksto, sakinio, pasažo. Kažkaip taip, bet nebūtinai taip. Frazės vergas. Amžinas.

Būtų tekę tai daryti, bet instituto koridoriuje sutikau veikėją, kuris pasakė, kad yra vieta už 80 rublių instituto laikraštuke. Sako, tu kiek atsimenu mokykloje eilėraščius rašei, pabandyk – gal priims. Nuėjau, pažiūrėjo senas redaktorius į mane, kaip į nevisprotį, bet priėmė, nes pats išgerti mėgdavo ir jį žiauriai traukė į trasą. Paaiškino per pusvalandį, kaip maketuoti, kiek mašinraščio eilutė duoda eilučių vienu ar kitų šriftu, kaip nustatyti nuotraukų matmenis. Ir išėjo žmogus šiek tiek praskalauti gerklės. Skalavo dvi savaites. Aš išleidau du laikraščio numerius. Buvo cool.

Kaip pasikeitė žurnalistika nuo to laiko, kai pradėjote joje dirbti?

Dirbote savaitraščio „Atgimimas“ redakto-

Šiandien žurnalistas rašo, kaip gera skalbimo mašina, nuolat užsukta ant skalavimo padalos.

Kartais laiko nelieka net permesti akimis tai, kas jau paskelbta. Dar dažniau rašome tiesiai į ekraną. Be algoritmo dabar nebeįmanoma rašyti. Taigi, dabar jau rašom kitaip nei rašytojai. Viskas pasikeitė. Bet ir niekas nepasikeitė. Žurnalistu vis tiek gali būti tik tas, kuriam viskas įdomu ir kuris labai daug skaito. Jau yra ir tokių, kurie neskaito, bet tie ilgai neišsilaiko.

38-43 įkvėpimas

Kadangi esu plevėsa ir avantiūristas, lygiai taip pat sėkmingai tą pačią dieną galėjau pasirinkti ir dešimtį kitų profesijų. Tik atsitiktinumas, kad pakely pasitaikė žmogus, kuris parodė, kad galima užsidirbti iš rašymo.

Jei trumpai, tai, kai aš pradėjau dirbti, žurnalistai rašė panašiai, kaip rašytojai – daug mąstydavo, lėtai rinkdavo medžiagą, kankindavosi draskydami popierių, kol kažką parašydavo ir dar ilgiau laukdavo, kol tai išspausdindavo.

Dirbote tiek prie spausdintinių leidinių gamybos, tiek prie naujienų kūrimo internetiniuose portaluose. Kaip skiriasi darbas ruošiant tekstus spausdinimui nuo jų ruošimo portalams?

Esminis skirtumas – spaudoje tekstas dailinamas iki begalybės tol, kol pasileidžia spausdinimo mašina. Portale – priešingai: sąmoningai reikia eiti į klaidą – pirmas, kuris padarė klaidą, pirmas iš jos ir išeis. Kitaip sakant, skiriasi perfekcionizmo laipsnis. Portale jis kone atvirkščiai proporcingas spaudai.

Kas labiausiai jums patinka žurnalistinėje veikloje?

Daug geriau nei būti žurnalistu yra būti manekenu, santechniku, dizaineriu, elektriku ar Karbauskio valstiečiu. Bet žurnalisto darbas turi vieną kitą privalumą – tu tuo pat metu ir prakaituoji, kaip valstietis, ir kaifuoji, kaip anglų lordas. Va, štai išgeneravai cool mintį ar sakinį sukurpei, kurio dar nė vienas lietuvis nebuvo parašęs – ir apima atradėjo džiaugsmas.

Rašymas yra toks sunkus darbas, kaip pjauti žolę dalgiu visą dieną. Rašydamas prakaituoji, lygiai taip pat, kaip žaisdamas krepšinį. O malonumo akimirka, kaip I. Mero romane, trunka tik akimirką, kai pabaigei ir paspaudei „send“ mygtuką.

Skaitant Jūsų įžvalgas nekyla abejonės, kad visuomet turite tvirtą ir aiškią nuomonę. Ar niekada nebūna taip, kad kažką pasakyti reikia, o minčių tiesiog nebūna?

Prieštarauju. Abejoti reikia viskuo. Aš esu silpnas, savimi abejojantis žmogus. Parašęs tezę dažniausiai pats pirmas jai randu antitezę. Rašymas ir tvirta nuomonė be abejonių, be savigraužos būtų tik tvirtas tokio rašančiojo bukumo ir pasipūtimo įrodymas. O dėl minčių skaičiaus, tai net kvailiausias žmogus turi minčių keliskart daugiau, nei jis gali jų užfiksuoti tokiu lėtu, palyginti su smegenimis,

padargu, kaip rankomis.

Toks žurnalistinio darbo matymo kampas, kai, štai, tu sėdi prie kompiuterio ir imi gimdyti „mintis“, švelniai tariant, ne į tą stepę. Jei rašai nuolat, o aš taip darau, tai reiškia, kad tu nuolat mąstai – net ir gerdamas su draugais vyną, net paryčiais, kai galva kiek sunkesnė, net kalbėdamasis su miela moterimi, vairuodamas, prausdamasis duše, valgydamas, pirmadienį ir sekmadienį, prieš užmigdamas

NUOTRAUKA VDU.LT

ir ką tik pabudęs. Tu nuolat pražaidi tūkstančius sakinių, išsireiškimų, pradžių ir pabaigų. O kai jau atsisėdi prie kompiuterio, tai lieka antras be galo sunkus šio proceso etapas – turiniui suteikti jam pritinkančią formą. Be geros formos niekas tavo minčių kratinio tiesiog nesugebėtų darniai paimti. O jei tiksliau, net nebandytų skaityti.

Būna, kad kažką pasakyti ar pasielgti kitaip žmonės prisibijo vien dėl to, ką pa-

galvos kiti. Ką patartumėte tokiu atveju?

Kaip atsikratyti baimių?

Būtina kuo dažniau pažvelgti į save iš šalies: ar tu toks, bijantis savo paties minčių, patinki sau?

Mano baimė visada su manimi. Žmogus, kuris teigtų nejaučiantis baimės – melagis arba toks bukas, kad ne tik kontempliuoti, bet net suprasti to, kad jis gyvena negali. Atsikratyti

NUOTRAUKA VDU.LT

baimės reiškia prarasti dalį savo tapatybės. Su baime reikia susigyventi lygiai taip pat, kaip ir su faktu, kad vieną dieną vis tiek mirsi. Kad ir koks idealus būtum kaimynas, kad ir niekada nieko nevamptelėjai prieš minios nuomonę – vis tiek kada nors mirsi. O jeigu žmogus ką nors bijo pasakyti dėl to, ką pagalvos kiti, tai jis yra didesnis ar mažesnis sukčius ir melagis, kuris meluoja tiek sau, tiek kitiems. Kaip kažkada popiežius Jonas Paulius II lenkams pasakė: „Nie boisia!“(lenk. „nebijok!“), taip aš į šį klausimą galėčiau atsakyti „nemeluok!“.

Pirmiausia sau, o tada teks pasakyti tai, ką galvoji ir kitiems, nes juk meluoti yra negražu, o apsimesti, kad tau tai nerūpi tuo metu, jeigu rūpi – apgavystė.

Filologijos, sociologijos, istorijos – bet tik daktarai.

Dėstote Vytauto Didžiojo universitete.

Kuo jums artima ši vieta?

O, geras. Jeigu taip žmonės mano, tai – įvertinimas. Mąstau taip: aš esu profesionalus žurnalistikas, o štai tie, kurie dabar manęs klausosi, rytoj bus profesionalai, dirbs tą patį darbą tose pat redakcijose. O rytoj gal aš jau mokysiuosi iš jų. Vadinasi, mes esam to paties kraujo, su tokiais pat limfmazgiais. Ta pati gentis.

Man smagu, kad mane, neturintį jokių akademinių cackų pakvietė čia dėstyti. VDU yra laisvas, sovietinių varžtų nesuvaržytas universitetas, nes kitos aukštosios mokyklos dar tiki, kad žurnalistikos, kuri nėra mokslas, o tik amatas, privalo mokyti mokslų daktarai.

Dar man VDU yra vieta, kurioje dėstė Alfredas Sennas, Algirdas Avižienis, Tadas Klimas ir kiti išeivijos šviesuoliai, Leonidas Donskis, Egidijus Aleksandravičius, Gintautas Mažeikis. Universitetas, kurio tarybos pirmininkas yra Prezidentas Valdas Adamkus.

Dalyvaujant jūsų paskaitose susidaro įspūdis, kad pirmiausia studentui stengiatės tapti draugu. Kaip manote, kaip turėtų atrodyti dėstytojo ir studento santykiai, siekiant kuo geresnės studijų kokybės ir produktyvumo paskaitų metu?

Ką aš galiu? Labai nedaug: parodyti kelius triukus, kuriuos atrasti pačiam užtrunka laiko, padėti susigaudyti, kaip svarbu žurnalistui pirmiausia pažinti save, savo būdą ir protą, jo greičių dėžę. Kaip tai panaudoti ateityje. Jeigu bent kartą per paskaitą pavyksta – jėga. Vadinasi, kažką pagavom bendrai per tą pusantros valandos.

įskaitant tėvus, iki manęs arė žemę, bet viską suplanuoti sutrukdo įgimta tinginystė ir laiko stoka. Tad dažniausiai leidžiuosi į nežinomybę, dėl ko po to save keikiu, nes visais tais atvejais prarandu labai daug žinomybės.

Aš esu skeptikas visose srityje, o dėstytojavimo – ypač didelis. Man mįslė, ką vienas žmogus gali pasakyti tokio kitam, kad reikėtų sėdėti pusantros valandos ir jo klausytis. Bet viskas priklauso nuo atmosferos, laisvės pojūčio, gebėjimo dėstyti mintis.

Reikia labai mylėti gyvenimą. Mylėti save.

Mylėk savo artimą taip, kaip pats save. Šito pagrindinio krikščionybės postulato lietuviai vis dar nėra perpratę. O juk jame viso mūsų buvimo žemėje esmė. Tik save mylėdamas gali mylėti kitus žmones. Nemylintis savęs ir kitų nekenčia. Jei nemylėsi kitų, net ir didžiausia sėkmė neteiks džiaugsmo.

Pabėkime nuo žurnalistikos. Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Esu tinginys. Jei leistų piniginė, tai mano gyvenimas būtų tik laisvalaikis. Tada tik skaityčiau. O dabar, kad išgyventum Lietuvoje oriai, ir dar būdamas kritišku valdžiai žurnalistu, turi dirbti keliuose darbuose, po darbo valandų, sekmadieniais, tad atostogoms laiko nelieka. Daugiausia savaitė per metus. O ir atostogų metu vis tiek privalu parašyti tai, ką rašai kas savaitę, įrašyti radijo laidą.

Bet darbas mane išlaisvina. Nuo minčių apie laisvalaikį – taip pat. Kita vertus, žurnalisto darbas labai panašus į hobį, tai negaliu labai skųstis – vienu metu ir sunku, bet ir malonu.

Užsiminėte apie keliones. Kur patartumėte nukeliauti? Žurnalistika suteikė man galimybę apsilankyti Taivane, Honkonge, Japonijoje, Kinijoje, JAV, Izraelyje ir dar daug kur kitur. Bet man mieliausia šalis – Vokietija. Net nežinau kodėl. Tiesiog gerai ten jaučiuosi. Kelionės yra tai, dėl ko apskritai verta gyventi.

O pats ar klausote patarimų, ar dažniau mėgstate leistis į nežinomybę ir viską patirti savo kailiu?

Esu racionalus žmogus. Visi mano protėviai,

Kaip manote, koks yra gero, bet kokios srities specialisto, raktas į sėkmę?

Na, atsitiktinumo gero dar būtinai reikia. Net talentingiausiam žmogui. O jei jau ir talentą, ir sėkmės gyvenimas pamėtėja, po to jau reikia labai daug dirbti ir nuolat tobulinti save. Kol mokaisi, tol gyveni ir kyli, net jei postų ar padėties netenki, vis tiek kyli. Nustojai mokytis – viskas, amen.

Palinkėkite ką nors, šį interviu skaitančiam studentui.

Mielas jaunasis drauge, jei įvyko toks stebuklas ir jūs perskaitėte viską, ką aš čia paisčiau iki šios vietos, jums nieko nebereikia linkėti – jūs ir taip toli eisite.

NEGALIA – NE STABDIS PILNAVERČIAM GYVENIMUI

DEIVIDAS SKAVIČIUS

NUOTRAUKOS ADOMO KAČERAUSKO

V

DU magistrantas Martynas Vitkus – be galo veiklus, užsispyręs ir drąsiai svajones pildantis studentas. Nors nuo pat vaikystės Martynas turi judėjimo ir regos negalią, tai jam netrukdo džiaugtis ir gyventi visiškai pilnavertį gyvenimą. Vaikinas į pagalbą sau pasitelkia naująsias technologijas ir griauna iškylančius barjerus, stato tiltus tarp neįgaliųjų ir visuomenės.

Martynai, ką šiuo metu veiki?

kokį nors darbą apsiėmiau, tai niekada jo nemesiu ir padarysiu iki galo. Manau, kad nesenkančiai motyvacijai įtakos turi ir mano negalios. Kai turi negalią, kažkokius dalykus atlikti yra sunkiau, tad ta valia ir noras būti tokiam kaip visi išsiugdė automatiškai. Kiekvieną dieną kažkur eiti, kažką veikti – mano gyvenimo būdas. Sėsliai gyventi aš nebemoku.

Koks esi žmogus?

Šiuo metu studijuoju VDU socialinio darbo magistro studijas. Be to, dirbu profesinės reabilitacijos įstaigoje, kur mokau žmones kompiuterinio raštingumo pagrindų. Turiu kelis motyvacinius projektus, važinėju po įvairias mokyklas, kur pasakoju savo istoriją ir taip bandau motyvuoti kitus. Visą vasarą savanoriavau vienoje stovykloje, buvau grupelės vadovas. Neseniai Kauno savivaldybė pakvietė mane prisidėti prie darbo grupės, kurios tikslas – kurti neįgaliųjų poreikiams labiau pritaikytą miesto atmosferą.

Ekstremalus. Labai mėgstu išbandyti visokius dar nebandytus dalykus, pavyzdžiui, dabar planuojuosi šuolį parašiutu. Daug keliauju, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Laisvalaikį dažniausiai leidžiu su draugais arba skaitau knygas. O IT technologijos ne tik mano hobis, bet jau ir darbas. Domėjimasis įvairiomis technologijomis tikriausiai įgimtas, nes mano abu tėvai susiję su IT.

Studijavai socialinio darbo bakalauro, o dabar magistro studijas VDU. Kodėl būtent jos tapo tavo pasirinkimu?

Tikrai taip. Technologijomis domiuosi jau labai seniai, dar prieš pasiimant gretutines studijas, dirbau su programavimu, internetinių puslapių kūrimu. Tuomet pagalvojau, kad noriu praplėsti jau turimas žinias ir pasiėmiau gretutines studijas. Tai labai pravertė ir suteikė galimybę prisidėti prie rimtesnių projektų. Bendradarbiaudami su „Kauno autobusais“ sukūrėme programėlę, kuri padeda nematančiam žmogui atėjus į stotelę, sužinoti, kokia transporto priemonė atvažiavo.

Viskas veikia tokiu principu: viešojo transporto priemonės turi daviklius, kurie Bluetooth ryšiu siunčia į švieslentes informaciją. Tarkim, atvažiuoja 3 numeriu pažymėtas autobusas, tai mūsų programėlė pagauna jo siunčiamą informaciją ir pasako, kad atvažiavo 3 autobusas, kuris vyksta ten ir ten.

Nors VDU labiausiai negalią turintiems studentams pritaikytas universitetas Lietuvoje, tačiau jį pasirinkau dėl suteikiamų galimybių tobulėti ir atrasti tai, kas patinka. Labai myliu šį universitetą, man ši vieta – namai.

Tavo veiklos ir aktyvumo galėtų pavydėti ne vienas. Kas kasdien tave motyvuoja?

Turbūt tai lemia mano charakterio savybės. Esu labai valingas ir užsispyręs žmogus. Jeigu jau

Akivaizdu, kad tau labai rūpi kiti žmonės.

Gini žmonių su negalia teises įvairiose organizacijose, kuri įvairias technologijas, o kaip sekasi?

Neblogai. Jau mano minėta programėlė, kuri šiek tiek palengvina gyvenimą ne tik regėjimo negalią turintiems, bet ir

44-47 soc’ai

Bakalaure studijavau ne tik socialinį darbą, bet turėjau ir gretutines informatikos studijas. Kai 2012 metais stojau į universitetą, LAMA BPO sistemoje buvo galima įrašyti 12 pageidavimų, kuriuos visus ir užpildžiau, man buvo įdomu viskas. Tačiau nutiko taip, kad įstojau į socialinio darbo studijas ir to visai nesigailiu.

Dabar jau tvirtai žinau ką noriu veikti – dirbti žmonių su negalia teisių srityje, prisidėti prie jų gerovės, kad kiekvienas jaustųsi patogiai.

Būtent dėl to ir pasirinkai bakalaure gretutines informatikos studijas?

visiems žmonėms. Yra daugelis smulkių darbų, ties kuriais dirbu. Su kolegomis galvojame net ir apie tokius dalykus, kaip aukštojo mokslo pritaikymas negalią turintiems žmonėms. Vedame įvairius mokymus, vežame žinias iš vienų universitetų į kitus. Teigiami pokyčiai greitai nevyksta, tačiau įdedame labai daug pastangų.

Kaip manai, koks iš esmės yra visuomenės požiūris į negalią turintį žmogų?

Galima pasidžiaugti, kad visuomenės požiūris kinta. Atsiranda vis daugiau tokių žmonių, kaip aš, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie teigiamo požiūrio formavimo. Mažėja tų visuomenės

narių, kurie eidami gatve žiūri kreivai. O jeigu kažkas ir nutinka, tai mano patirtis rodo, kad iš nežinojimo, kaip elgtis su negalią turinčiu žmogumi.

Kalbant apie kitus dalykus, daug kur trūksta tinkamos infrastruktūros. Aš jau jaučiuosi, kad esu pakankamai prisitaikęs, tačiau yra žmonių, kurie turi kitokias negalias, pavyzdžiui, sėdi rateliuose.

Jiems kyla nemažai sunkumų norint patekti į įvairias įstaigas vien dėl tam neparuoštos infrastruktūros. Tačiau situacija po truputį keičiasi į gerąją pusę. Aišku, ne taip greitai, kaip norėtųsi. Jeigu žiūrėtumėme į VDU, nuo to laiko, kai pats čia įstojau 2012 metais iki dabar, daug kas

mane pravesti įvairius mokymus apie elgesį su negalią turinčiais studentais, dėstytojų kompetencijomis, prašo rekomendacijų, kaip geriau pritaikyti aukštąsias mokyklas.

Stengiuosi motyvuoti ir kitus žmones, parodyti, kad, jeigu tik nori, visada yra išeitis ir galimybės.

Stengiuosi būti visur ir visada, kur manęs reikia.

Dalyvaudamas socialinėje akcijoje „Draugystė veža“ gavai progą išvykti į „Eurovizijos“ dainų konkursą. Papasakok, kokia šios socialinės akcijos esmė ir kaip pavyko tapti vienu iš laimingųjų, keliavusių į Kijevą?

Tai – nevyriausybinės organizacijos „Baltijos ugdymo centras“ jau antrus metus organizuojamas projektas, kuriuo siekiama mažinti socialinę atskirtį. Neįgalus žmogus su savo draugu, neturinčiu negalios, galėjo pildyti anketą, papasakoti savo draugystės istoriją ir laimėti kelionę.

Buvo atrinkta 20 anketų, filmuojami reportažai, kuriuos vėliau rodė per LRT laidą „Labas rytas, Lietuva“. Tuomet keletą savaičių žiūrovai galėjo balsuoti internetu ir išrinkti 5 poras draugų, kurie važiuos į Kijevą. Pasisekė ir man.

pasikeitė – pripirkta įvairios įrangos, atsisakyta pastatų, kurie kėlė keblumų ir panašiai.

Galima teigti, kad negalią turinčius žmones siekti aukštojo mokslo stabdo ne visur tinkamai sukurtos sąlygos?

Manau, kad čia vyrauja nemaža problema, nes ne visi universitetai pritaikyti neįgaliesiems.

Tokiu atveju nutinka taip, kad žmogus priverstas rinktis aukštąją mokyklą, o ne norimą studijų programą vien dėl patogumo, o būna ir tokių, kurie tada nusprendžia niekur nestoti.

Tačiau, kas viską pakeis, jeigu ne mes? Tad ir dirbu su valstybinių studijų fondu, kuris kviečia

Kijeve turėjome nepamirštamą laiką. Keliavome automobiliais, tad turėjome nemažai ekskursijų.

Jau „Eurovizijoje“ turėjome susitikimą su Lietuvos atstovais – grupe „Fusedmarc“. Įspūdžių be galo daug, bet svarbiausia šios kelionės dalis man buvo naujos pažintys.

Kas ir kodėl yra tavo pavyzdys?

Mano didžiausias pavyzdys gyvenime – aš pats.

Patys esame savo gyvenimo kalviai – kokį jį susikursime, tokį ir turėsim. Aišku, yra aplinkui daugybė motyvuojančių žmonių. Visi puikiai žino apie Niką Vujičičių, kuris turi kur kas sunkesnę negalią negu aš, bet yra sukūręs šeimą, turi vaikų, keliauja po pasaulį ir dalinasi savo patirtimi.

PRAKTIKOS DĖKA IŠPILDYTA GYVENIMO SVAJONĖ

ŽIVILĖ MASYTĖ

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ARCHYVO

ndrė Mockutė – VDU Kūrybinių industrijų ir marketingo vadybos studentė, taip pat šokanti KTU tautinio meno ansamblyje „Nemunas“. Šokio žingsniu ši mergina apkeliavo daugybę šalių: Vengriją, Italiją, Makedoniją, Ispaniją, Latviją, Estiją... O netrukus vyks koncertuoti į Meksiką. Indrė papasakojo apie išpildytą savo svajonę – pamatyti Pietų Ameriką. Ten ji nuvyko praktikos dėka ir praleido beveik pusę metų.

Indre, kaip susidomėjai tautiniais šokiais?

Tautiniai šokiai – mano gyvenimo dalis nuo pat pirmųjų dienų. Mano tėveliai – tautinių šokių kolektyvo vadovai, todėl galima sakyti, kad augau repeticijų salėje. Važiuodavau į kiekvieną tėvų repeticiją ir su kitais vaikais stengdavomės atkartoti jų daromus judesius, išmokti šokius. Taip ir gimė meilė šokiui.

Rimčiau šokti pradėjau sulaukusi septynerių, kai pradėjau lankyti Kretingos Meno mokyklą. Šoku jau 14 metų. Šokiai tave nunešė net iki tolimosios Pietų Amerikos. Papasakok, kaip radai galimybę atlikti praktiką šioje vietoje?

Tai buvo konkursas atlikti praktiką lituanis-

tinėse mokyklose, centruose ir lietuvių bendruomenėse, kurią buvo paskelbęs Švietimo mainų paramos fondas, tačiau aš šį pasiūlymą radau kiek neįprastu būdu. Šoku KTU tautinio meno ansamblyje „Nemunas“. Lietuvių savišalpos ir kultūros draugija, kurioje atlikau praktiką, Argentinoje taip pat pasivadinusi „Nemunu“. Atsitiko taip, jog mano praktikos vadovas Juan Ignacio Fourment Kalvelis buvo ir yra mano socialinio tinklo „Facebook“ draugų tarpe. Jis domėjosi nemuniečių gyvenimu Lietuvoje, o mane domino jų kolektyvo veikla Pietų Amerikoje.

Eilinį penktadienio rytą scroll‘indama Facebook‘e pamačiau savo būsimo praktikos vadovo įrašą apie galimybę atlikti praktiką Argentinoje. Susirašėme ir jau po 10 minučių bėgau tvarkytis visų reikiamų dokumentų.

Jau tada žinojau, kad esu laukiama ir didelės konkurencijos neturėsiu, nes jiems svarbiausias atrankos kriterijus buvo tautinis šokis. O aš to galėjau juos išmokyti.

Tikriausiai, Pietų Amerika nebuvo vienintelė vieta, kurioje buvo siūloma atlikti praktiką? Kokių dar buvo pasirinkimų ir kodėl pasirinkai Argentiną?

48-51 praktika

I

Pasirinkimas kur atlikti praktiką buvo tikrai platus. Buvo keli pasiūlymai ne tik Pietų, bet ir Šiaurės Amerikos žemyne, Australijoje, Europoje ir dar daugiau. Argentiną pasirinkau todėl, nes aplankyti Pietų Ameriką buvo mano didžiausia svajonė. Visada žavėjausi to krašto kultūra, muzika, gamta. Atsiradus galimybei mokyti argentiniečius lietuvių tautinio šokio ir užsiimti mylima veikla ilgai nedvejojau. Svajonės išsipildymas!

Koks jausmas apėmė sužinojus, kad turėsi galimybe išpildyti vieną didžiausių gyvenimo svajonių? Nebuvo baisu pusmečiui palikti įprastas veiklas, žmones ir keliauti į visai nepažįstamą vietą?

Neslėpsiu, kai sužinojau, kad tikrai skrendu į Argentiną, iš džiaugsmo nesitvėriau savame kailyje ir net džiaugsmo ašarą nubraukiau.

Gyvenime mėgstu iššūkius, mėgstu rizikuoti, todėl baimei liko nedaug vietos. Žinoma, buvo kiek neramu, nes nežinojau, kas manęs laukia, taip pat nemokėjau ispanų kalbos. Neramino ir daugybė kitų smulkmenų, tačiau pažvelgiau į tai, kaip iššūkį sau ir būdą greitai tobulėti ir išmokti naujų dalykų, patirti nuotykių.

Ką veikei savo praktikos laikotarpiu?

Praktikos laikotarpiu daugiausia laiko praleisdavau mokydama tautinių šokių. Teko ne tik tobulinti jau argentiniečių išmoktus šokius, bet ir statyti naujus, gerinti šokių techniką ar net mokyti visko nuo pat pagrindų. Teko mokyti lietuvių kalbos, dalyvauti koncertuose, draugijos veiklose ir renginiuose. Suorganizavau draugijos jubiliejinį koncertą ir prisidėdavau prie vietinio radijo veiklos.

Ne paslaptis, kad Pietų Amerikoje anglų kalba nėra pagrindinė. Kaip sekėsi perlipti kalbos barjerus?

Tiesa, tik atvažiavus į Argentiną, galėjau susikalbėti su keliais žmonėmis, kurie mokėjo angliškai ir lietuviškai. Kadangi visą laiką praleisdavau su vietiniais, aplinkybės privertė greitai išmokti ispanų kalbą. Jau po poros

mėnesių pradėjau neblogai suprasti šią kalbą ir pati pasakyti vieną kitą žodį. Maždaug po trijų mėnesių galėjau ne tik palaikyti pokalbį, bet ir vesti šokių pamokas ispanų kalba.

Kokie vietinės kultūros papročiai tau paliko didžiausią įspūdį?

Didžiausią ir šilčiausią įspūdį man paliko argentiniečių tarpusavio bendravimo kultūra.

Nepaprastai šilti ir mylintys žmonės. Vis žavėjausi tuo, kaip kasdien prie vieno stalo susirenka visa šeima ir kartu gamina, skanauja vakarienę. Žmonės ten kasdien vieni kitus kviečia į svečius prie vakarienės stalo ir šnekučiuojasi. Jokio televizoriaus, kompiuterio ar valgymo savo kambaryje, jokių negatyvių pokalbio temų, tik tikras, šiltas bendravimas.

Su kokiais sunkumais susidūrei praktikos metu?

Didžiausias iššūkis buvo išmokti vietinę kalbą.

Visa kita didelių sunkumų nesukėlė. Mėgstu karštą klimatą, naujas pažintis, patirtis – viskuo mėgavausi.

Nebuvo sunku derinti praktiką Argentinoje su studijomis, kurios liko Lietuvoje?

Mokslus derinti su praktika nebuvo sunku.

VDU dėstytojai supratingi ir palaikantys.

Daugelį darbų atsiskaičiau nuotoliniu būdu, na, o egzaminus ar koliokviumus parašiau grįžusi į Lietuvą.

Ką veikdavai laisvu nuo praktikos metu?

Visą savo laisvą laiką praleisdavau su vietiniais.

Kadangi tautinio šokio mokiau daugiausiai savo bendraamžius, tai greitai tapome draugais.

Važiuodavome maudytis, keliavome, gaminome ar tiesiog žiūrėdavome į mėnulį. Sunku būtų viską išvardinti. Gyvenau prie pat Buenos Airių, todėl sostinėje lankiausi dažnai.

Teko pakeliauti ne tik po Argentiną, bet porą kartų nuvykti ir į Braziliją, Urugvajų. Pamačiau

ne tik didžiausius ir įspūdingiausius miestus, kaip Buenos Airės, Rio de Jeneiro, San Paulas ir t.t., bet ir nepaprasto grožio gamtą, nuo aukščiausių, neįtikėtino grožio krioklių iki tropine drėgme alsuojančių džiunglių.

Kokia toji Pietų Amerika pasirodė ten pagyvenus? Tokia, kaip ir įsivaizdavai?

Dar nuostabesnė, nei įsivaizdavau! Ten gyvenantys žmonės, muzika, spalvos, kultūra... Dabar viskas atrodo taip sava ir nuostabu. Tik ten nuvykęs suvoki, kokio grožio yra Pietų Amerika, o tada norisi jos pamatyti vis daugiau.

Ką tau padėjo atrasti ši patirtis? Ši praktika padėjo susirasti ne tik nuostabių draugų, bet ir suvokti, kaip vertinu savo šeimą ir jau turimus draugus. Išmokus ispanų kalbą atsivėrė daugiau galimybių, taip pat patobulėjau šokio srityje ir pažadinau savyje dar didesnį norą keliauti, pažinti skirtingus kraš-

tus ir žmones.

Kaip manai, kodėl svarbu studijų metu įsitraukti į įvairias veiklas?

Nes būtent taip ir atrasi širdžiai artimiausią užsiėmimą. Tai padeda ne tik geriau jaustis, bet ir tobulėti, siekti savo svajonių. Kai myli tai, ką darai, pats gyvenimas tau duoda galimybes, belieka jomis naudotis.

Ką patartum tiems studentams, kurie vis dar nedrįsta peržengti savo komforto zonos?

Visada verta pagalvoti, kad gyveni tik vieną kartą. Jeigu yra galimybė, reikia ją griebti ir negalvoti. Toks yra mano metodas. Nors giliai širdyje ir bijau, vis tiek sakau TAIP, nes žinau, kad praleidusi galimybę vėliau gailėsiuosi.

Kas gi dar išpildys mūsų svajones, jei ne mes patys?

KAUNAS IS THE NEW COOL!

ŽIVILĖ MASYTĖ

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ARCHYVO

rojekto „Cool kids of Kaunas“ tikram kauniečiui gerai žinomas pavadinimas. Už jo slepiasi trys jaunuoliai, kuriuos vienija nemažai vienodų pomėgių ir, žinoma, meilė Kaunui. Būtent dėl to jie sukūrė projektą, kviečiantį kauniečius ir miesto svečius prisijaukinti miestą, kuris savyje slepia begales įdomių ir gražių dalykų.

Kaip gimė idėja susiburti ir pradėti projektą „Cool Kids of Kaunas“? Koks jo tikslas?

Socialinių tinklų paskyrose dalindamiesi savo kasdienybe Kauno mieste, norime parodyti kuo daugiau šio miesto veidų, ne tik klasikinius, kaip Laisvės alėją ar senamiestį, bet ir visas užslėptas gatveles, kuriose verda gyvenimas.

Dažniausiai tokios vietos ir turi daugiausiai žavesio.

Kodėl Jūsų pavadinime atsirado žodis „cool“, o ne kažkoks kitas būdvardis?

Projekto idėja gimė pastebėjus, kad kauniečiai nebesidomi savo miestu, nekreipia dėmesio į reklamas, plakatus ar skrajutes. Visi sulindę į telefonus. Todėl nusprendėme, kad norint sudominti didesnį žmonių skaičių, reikia ir mums atsirasti ten, kur yra jie – socialiniuose tinkluose. Žodis „cool“ – populiarus ir plačiai vartojamas būdvardis jaunimo tarpe, be to, jo reikšmę supranta ir angliškai nekalbantys

žmonės. Inspiracijų sėmėmės iš aktyvaus užsienio jaunimo, kuris užsiima panašia veikla.

Ką Jums reiškia Kaunas?

Visi bent kartą yra pagalvoję, kaip norėtų būti gimę svetur, kitame didesniame mieste ir panašiai. Mums atrodo, kad Kaunas nėra didelis, tačiau čia telpa tiek daug! Šis miestas mums yra tapęs tokiais namais, kuriuos vargu ar kur kitur galėtume atrasti. Natūralu, kad vietas reikia prisijaukinti ir pažinti jį visokį – jaukų, triukšmingą...

Nors siekiate parodyti, kad Kaunas – puikus miestas, tačiau sakoma, kad nieko nėra tobulo. Kaip manote, ko dar trūksta šiam miestui?

Pastaruoju metu Kaunas ypač progresuoja, net sunku visus pokyčius pastebėti. Norėtųsi, kad mieste sparčiai daugėtų ryškių, nebijančių išsiskirti iš minios, iniciatyvos besiimančių žmonių. Tokių, kurie būtų pasiruošę kažką keisti, o ne burbėti, kaip viskas blogai. „Cool kids of Kaunas“ grupę sudaro 4 žmonės. Kaip skirstotės darbais tarpusavyje? Šiuo metu esame trise, nes visai neseniai vienas mūsų paliko Kauną dėl savo svajonių studijų

52-55 Kaunas

P

svetur. Todėl kaip tik dairomės naujų veidų, kurie norėtų prisijungti prie mūsų veiklos ir galėtų šviežiomis, pozityviomis akimis pažvelgti į šio miesto gyvenimą. Visa mūsų veikla – labai spontaniška. Pamatę kažką, traukiančio akį nufotografuojame ir pasidaliname su visais.

Kilus kokiems klausimams, visada tariamės tarpusavyje ir bendradarbiaujame.

Iš kur semiatės kūrybinių idėjų? Panašu, kad iš arti pažįstate Kauną, kaip sugebate jame atrasti vis kažką naujo?

Kaip ir minėjome, manome, kad miestą reikia prisijaukinti. Mes Kaune gyvename visą gyvenimą, todėl puikiai jį pažįstame.

Ties kažkuriuo momentu nusibosta įprasti maršrutai ir kasdien matomos vietos, todėl natūraliai iškyla paieškos, noras tyrinėti – taip ir surandame kažką naujo. Kur dar nebuvome, ko dar nematėme, ko nežinome ar jau neprisimename? Galvodamas apie tai pradedi vaikščioti ne pagrindinėmis, o primirštomis gatvelėmis, mažiau važiuoji troleibusu, daugiau – eini pėsčiomis ar važiuoji dviračiu.

Smagu apsilankyti ir ten, kur paskutinį kartą lankeisi būdamas dar vaikas – muziejuose, galerijose, parkuose. Taip visas miesto vaizdas vis atsinaujina ir įgauna daugiau veidų.

Pavyzdžiui, visai neseniai buvome Žilinsko galerijoje ir vietoj to, kad eitumėme į tiesiai buvusią ekspoziciją ir parodą, pasukome ten, kur paskutinį kartą buvome kokioje 4-oje klasėje. Buvome visai pamiršę, kad ten net senovės Egipto ekspozicija ir tikra mumija stovi! Atradimai gali būti ne tik nauji dalykai, bet ir primiršti. Na, o šiaip miesto pažinimui – tokiam, kad nepasiklystum ne tik centre, bet ir tolimesniuose rajonuose ir žinotum, koks autobusas kur veža – prireiks kelių mėnesių ar pusės metų.

Savo ateitį matote Kaune ar pasvajojate pažinti ir kokio kito miesto gyvenimą?

Visi skirtingai. Manome, kad nėra nieko blogo palikti savo miestą ir praleisti kažkiek laiko svetur – svarbiausia, kad visada norėtųsi sugrįžti. O grįžus idėjas ir įkvėpimą padova-

noti Kaunui!

Jūsų akimis, kuo kauniečiai išsiskiria iš kitų miestų gyventojų?

Kauniečiai yra atsipalaidavę žmonės. Eidamas mieste, ypač vasarą, visur gali pastebėti ant suoliukų sėdinčius ir saulėje besišildančius senukus, besišnekučiuojančius draugus, kavą gurkšnojančias drauges ir parkuose žaidžiančius vaikus ir tėvus. Atrodo, kad kauniečiai moka džiaugtis tokiomis paprastomis akimirkomis – tai miestui suteikia daug šarmo.

Kokią didžiausią netiesą esate girdėję apie Kauną?

Kad Kaune nuobodu ir nėra ką veikti.

Kaip manote, koks šio miesto pasikeitimas per pastaruosius metus – pats ryškiausias?

Be tvarkomų gatvių, dviračių takų ir bendrai gyvėjančio miesto – tai, kad ne tik kauniečiai pradeda mylėti savo miestą, bet ir kitų miestų gyventojai.

Kiekvieną rudenį šis miestas pasipildo jaunais žmonėmis. Nuo ko patartumėte pradėti pažintį su šiuo miestu?

Naujiesiems gyventojams turime „Kauniečio atmintinę“. Pagal ją būtinai reiktų: 1. Apsilankyti legendinėje „Spurginėje“ ir išragauti visų skanėstų.

2. Pasiimti oranžinį miesto dviratuką ir praminti naujuoju dviračių taku.

3. Užsukti į M. Žilinsko galeriją ir nepamiršti nusifotografuoti prie garsiojo nuogaliaus (būtinai išskėstomis rankomis).

4. Pasisupti Vytauto parko atrakcionuose, žymiojoje „Orbitoje“.

5. Iš Laisvės alėjos bobulyčių nusipirkti gėlių.

6. Pasidaryti pikniką Nemuno saloje.

7. Užeiti į Kiemo galeriją.

8. Pasisupti Menininkų namų hamakuose.

9. Kultūroje išgerti šaltos kavos.

10. Akimirkas fiksuoti ir žymėti #coolniuojampokauną.

Kokie jūsų ateities planai?

Nemėgstame planuoti toli į ateitį, o gal ir nežinom. Vis tiek svarbiausia – jausmas. Tikimės, kad nepaisant to, kokie mieste ar šalyje gyvensime, jausmas bus toks geras kaip čia, Kaune.

Ko palinkėtumėte savo miestui?

Leisti naujokams save prisijaukinti ir parodyti kuo daugiau neatrastų vietų, tapti puikiais naujausiais namais. Toliau sparčiai keistis, spalvotis, ryškėti ir leisti kiekvienam apsilankiusiam patvirtinti, kad Kaunas is the new cool!