Studis • Pavasaris 2020

2020 pavasaris

Gintarė

KRUTINYTĖ-RUGPJŪTIS: „gyvenimas ir tevyksta, kai dalinamės“

Redaktorės žodis Po neįprastos žiemos ir mus supančio pilko kraštovaizdžio esame išsiilgę šviesių vakarų, maloniai odą glostančio šilto oro, džiuginančios skaisčios saulės ir ryškių spalvų. Rodos, užtenka tik pajusti pavasariu dvelkiantį orą ir nuotaika akimirksniu tampa kur kas geresnė!

Spalvų netrūksta ir šiame numeryje: iniciatyvos „Skirtingos spalvos“ sumanytojas Dalius Stankevičius pasakoja apie ligas simbolizuojančias spalvas, Inga Lukoševičiūtė dalijasi spalvų terapijos galia, o gamtos spalvinę gamą atskleidžia VDU Botanikos sodo fotografijos. Ir tai dar ne viskas!

Kaip pavasarį atgyja gamta, taip pabudinkime savySekite internete: studis.lt facebook.com/studis instagram.com/studis.vdu issuu.com/studis

Viktorija Rekstytė Vyr. redaktorė

je tūnantį sąmoningumą ne tik atsakingo vartojimo, kurį propaguoja iniciatyvos „Mainytuvės“ bendraįkūrėja Gintarė Krutinytė-Rugpjūtis, bet ir šių dienų aktualijų kontekste. „Studžio“ komanda linki stipraus imuniteto, atsakingumo ir pozityvios nuotaikos!

Linkėjimai!

Viktorija

Turinys Severina Šeštokaitė Kaip sutelkti dėmesį į vieną užduotį?

Skirtingos spalvos Kas naujo studentų pasaulyje?

Gintarė Rugpjūtis

4 10 14 20 24

VDU Botanikos sodas Studentiški memai Receptai, įkandami kiekvienam studentui Inga Lukoševičiūtė Poezija

30 36 38 42 48

Bendradarbiai Vyr. redaktorė Viktorija Rekstytė, el. paštas: viktorijarekstyte@gmail.com Vyr. kalbos redaktorė Aleksandra Ivanauskaitė Autoriai Germantė Lovčikaitė Orinta Jašinauskaitė Aleksandra Ivanauskaitė Ugnė Baliutavičiūtė Viktorija Rekstytė Tadas Juodgudis Greta Kondrataitė-Paleckienė Kalbos redaktoriai Sabina Baltrūnaitė Gabrielė Juodzevičiūtė Modesta Grigaitė Ugnė Baliutavičiūtė

Dizainas Donata Budreikaitė Audronė Baležentytė Modesta Grigaitė Gabrielė Juodzevičiūtė Vytautas Valaitis Fotografai Indrė Baltakytė Viktorija Zaveckaitė Viršelis Gintarė Rugpjūtis, Viktorijos Zaveckaitės nuotrauka Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27-201 Kaunas

SAVANORYSTĖ – TRAUKINYS, Į KURĮ ĮŠOKUS SUNKU SUSTOTI

GERMANTĖ LOVČIKAITĖ

Indrės Baltakytės nuotraukos

u Severina susipažinau prieš kelerius metus savanoriaudama šiuoS laikinio šokio festivalyje „AURA27“. Man tai buvo pirma savanorystė, tačiau paklaususi Severinos, ar ji čia pirmą kartą, sužinojau, kad savanorystė jai jau tada buvo ne svetima. Dabar kartu dainuojame VDU chore „Vivere Cantus“ ir stebiu ją iš šono: studijos, choras, viena po kitos pasitaikančios savanorystės, VDU renginiai ir dar bala žino kiek kitų veiklų, kurių iš karto nesimato – visa tai Severina suspėja per tas pačias 24 valandas per parą...

Kalbant apie kūrybines industrijas, kuri šios srities pusė tau artimesnė – menas ar užkulisiai?

Kūrybininkas yra tarpininkas, kurio niekas nemato, jis yra tarp menininko ir kliento, klausytojo, žiūrovo. Tai yra tarpininkas, kuris pats nenori būti menininku, tačiau nori būti šalia meno.

Savęs kaip menininkės aš nematau, bet kažkaip visada buvau šalia to. Ir dabar savanoriaudama stengiuosi būti šalia. Dauguma smulkmenų renginiuose lieka nepastebėtos, bet mums jos labai svarbios – smulkmenos ir sukuria visą renginį, pasirodymą.

Kokia buvai vaikystėje?

Mano vaikystė nebuvo linksma ir paprasta, joje buvo to, ko nelinkėčiau nė pikčiausiam priešui, tačiau vis tiek galėdavau žaisti, veikti kažką įdomaus, važinėdavau į mokyklą iš kaimo. Esu iš keturių vaikų šeimos, tad kaime mes keturi kartu ir leidome laiką, žaisdavome.

Mokykloje buvau tylenė, ta rami pilka pelytė po šluota. Nebuvau ta, kuri bėga, daro, organizuoja, galvoja, visur lenda – tikrai ne.

Tikrai, pastebiu, kad dažnai apsiverčia aukštyn kojomis tie vaidmenys mokykloje ir po to...

Taip, esu kalbėjusi su daug žmonių, kad galbūt tie, kurie mokykloje turi daug veiklų, po to universitete tiek nebedaro.

Aš mokykloje nebuvau aktyvi, tačiau atsigriebiu dabar. Galbūt yra tas laikotarpis, kai norime save išlieti, kai turime tos energijos ir norime pasireikšti, ir galbūt tai kada nors praeina. Galbūt kažkas tai patyrė mokykloje, galbūt po jos, o galbūt kažkas tai patirs visą gyvenimą, niekas nežino. Jeigu tai „pagauni“, bent kažkuriam laikui tai tampa gyvenimo būdu.

4-9 pažintis

Kaip mėgsti prisistatyti kitiems?

Paprastai pasakau savo vardą, tada visi giria, koks gražus ir koks retas vardas ir kad pirmą kartą jį girdi. Tuomet vietoje prisistatymo papasakoju savo vardo istoriją: tėvai atsikraustė į savo naujai nusipirktą namą kaime, jame rado seną kalendorių su plėšomais lapeliais, jį vartydami pamatė vardą Severinas ir pagalvojo, kad nori mane pavadint Severina. Taip pat pasakau, kad studijuoju kūrybines industrijas, pasidaro aiškiau, kad aš žmogus „prie meno“.

Gal atsimeni, kada ir kaip pirmą kartą atėjo mintis, kad nori išbandyti savanorystę?

Greičiausiai tai nutiko pirmame kurse.

Atvažiavusi į Kauną nusprendžiau atversti naują puslapį. Atėjau į verslumo akademiją, o paskui, man regis, ir prasidėjo mano savanorystės. Nepamenu, kokia buvo mano pirmoji savanorystė, bet viena rimtesnių buvo tarptautiniame „Auros“ šokio festivalyje 2017 m.

Nuo tada čia savanoriauju kiekvienais metais, o po to prasidėjo ir savanoriavimas VDU renginiuose. Esu savanoriavusi „Amber Cup ISU Junior Grand Prix of Figure Skating Kaunas 2018“, „Maximos“ gimtadienyje Žalgirio arenoje, jau du kartus „Aš dalis tavęs“, LIMA renginiuose, bet labiausiai patinka būti pirmakursių mentore.

Kuri savanorystė paliko geriausią

paklausia, kur esu savanoriavusi, žinau, kad daug visko buvo, bet viską atsiminti sunku, rodos, nebefiksuoji... Pas mane kambaryje ant lempos kabo daug kortelių iš savanorysčių, kažkada bandžiau rašydama savo CV įtraukti ir savanorystes, tai pasiėmiau visas akreditacijas ir pradėjau jas nurašinėti, nes tikrai neįmanoma jų visų atsiminti, niekaip...

Ar yra pasitaikę netikėtų, keistų užduočių, kurių galbūt nesitikėjai?

Sunkoka atsiminti. Pavyzdžiui, dailiojo čiuožimo čempionate reikėjo nukrapštyti prie ledo prilipintus žolės kilimėlius: su kuo tik nebandėme jų nuimti, ten buvo daug vargo. Ir „Auroje“ kažkada ant scenos buvo prilipdę specialią dangą su dvipuse lipnia juostele, o kad vėliau ją nugramdytume, iš namų teko nešti kempines, valiklius, net su kortelėmis bandėme gramdyti, karštą vandenį pylėme, kol galiausiai visi sėdėjome ir tiesiog juokėmės. Pasitaiko tokių juodų darbų, bet ir jie turi žavesio.

įspūdį?

Man visada patinka „Auros“ savanorystės, nes jos yra rimtesnės. Ten ne tik dirbi rūbinėje ar eini skrajutes nešioti, bet ir gauni šokio teatro trupę, už kurią būni atsakingas viso festivalio metu.

Taip susipažįsti su įdomiais žmonėmis.

Esu atlikusi praktiką įmonėje „Teatrola“, kurioje buvau atsakinga už atlikėjus, kad jie laiku būtų scenoje – taip iš arti pamačiau įvairių įžymybių. Kai manęs

Kokiais savanoriaujant įveiktais iššūkiais gali pasididžiuoti?

Susidraugavau su viešuoju kalbėjimu. Jei turi kalbėjimo baimę, yra sunku dirbti net rūbinėje ar dalinti lankstinukus, nes turi daug bendrauti, pats prieiti prie nepažįstamo žmogaus, pasisveikinti. Savanoriaujant galima išmokti net įžūlumo ar įkyrumo. Aš žinojau, kad turiu didelę kalbėjimo baimę. Savanoriaujant būna, kad reikia moderuoti pokalbius, tad jei tikrai nori tą baimę išvyti, progų yra.

Anksčiau būdavo, kad iš šono to nesimato, bet iš tikro net kojos drebėdavo iš to jaudulio. Ir dabar būna baisoka, bet jau tikrai labiau išugdžiau save. Anks-

čiau buvau intravertiškesnė, tad eiti prie žmonių ir klausti, lįsti į akis nebuvo labai priimtina, o dabar – drąsiai.

Kokia yra nematoma, sunkioji savanorystės pusė?

Laiko suplanavimas, susiderinimas. Jei savanoriauji tik keliose vietose, būna lengviau, bet jei papuoli į savanorysčių traukinį, tada jau dėliojiesi laiką, kad tik suspėtum. Būna ir tokių netikėtų savanorysčių, kai iš vakaro paskambina ir klausia: „žiūrėk, gal gali ateiti rytoj?“ ir atsakai teigiamai. Būtent taip išvažiavau į Litexpo studijų mugę su VDU. O daugiau... Aš įpuolusi į savanorysčių traukinį, todėl tų tamsiųjų pusių man tiesiog nėra.

Dabar gana plačiai kalbama apie perdegimo problemą. Ar tau kažkaip pavyksta išlaikyti tą vidinę pusiausvyrą, ar irgi būna momentų, kai norisi tiesiog viską mesti?

Manau, kad nuo šito nepabėgsi. Man būna taip, kad ryte išėjusi iš namų pareinu tik vakare, man namai yra tam, kad ten pernakvočiau. Visiems sakydavau – koks čia perdegimas, man tai tikrai negresia, bet buvo metas, kai aš tiesiog nenorėjau keltis iš lovos. Paprastai laiką bandau leisti produktyviai: autobuse skaitau knygą, jei „sėdžiu telefone“, tai „Pinterest“ ieškau idėjų renginiams, „Youtube“ ieškau tokių vaizdo įrašų, kurie man būtų kažkuo naudingi.

Visada stengiausi taip gyventi, kol vieną dieną įdomiausia veikla pasidarė tiesiog sėdėti ir žiūrėti į lubas, tačiau tai praėjo po kelių dienų, nes turiu žmonių, kuriems rūpiu. Kai nieko nedarau, atrodo, jaučiu kaltę – kaip čia taip neproduk-

tyviai leidžiamas laikas... Savanorystė man padeda gyvenime to duoto laiko nešvaistyti veltui, praleisti jį prasmingai, padaryti kažką gero. Bet kartais tikrai reikia sustoti ir apsiimti mažiau reikalų, nes nėra gerai tai, kiek aš jų užsikraunu.

Paminėjai, kad autobuse skaitai – gal gali skaitytojams parekomenduoti kokių nors knygų ar filmų?

Pastaruoju metu skaitau daug knygų apie kultūrą savo bakalauriniam darbui.

Kalbant apie filmus, man labai patiko „Ratas“ (angl. „The Circle“). Jis yra apie tai, kaip žmonės pradeda visą savo gyvenimą rodyti visam pasauliui. Mes irgi mažai ką pasiliekam sau, todėl nutraukiau savo „stories“ ir dabar mažai ką bekeliu. Dar įstrigo labai seniai matytas filmas „Taikos karys“ (angl. „A Peaceful Warrior“) – apie savo svajonės siekimą, bet kartu ir supratimą, kad gyvenime pasiekimai nėra svarbiausi. Nežinau, kaip jį matyčiau dabar, manau, kad kai kurių dalykų nebereikia pamatyti ar pakartoti antrą kartą, nes tai gali sumažinti gerą įspūdį ir prisiminimus. Todėl kai kurių filmų žiūrėti antrą kartą nesiryžtu.

O šiaip, paskaitykite M. Currey „Dienos ritualai“, padarysite dieną produktyvesnę.

Grįžtant prie savanorystės – kas be visų sunkiųjų pusių yra tai, kas tave laiko tame, kaip pavadinai, traukinyje?

Savanorystės yra labai naudingos norint užmegzti pažinčių. Antra – vadovaujuosi taisykle, kad niekuomet nežinai, kada ir kur gali pasitaikyti kokia nors proga. Savanoriaudama einu į renginius, taip supratau, kad noriu dirbti

renginių industrijoje, tad mąstau, kad galbūt būnant ten man gali atsirasti daugiau galimybių, o taip pat dalyvaudama renginiuose atradau daug draugų.

Be to, universitete į tave kitaip žiūri: pažįstu ir sveikinuosi su darbuotojais, galbūt atsiveria ir kitos galimybės, kurių negautų paprastas studentas. Kad ir į tą pačią studijų mugę tikrai ne bet kas patektų, o man pasisekė ten važiuoti jau antrus metus.

Kaip manai, kokios savanorystės sritys sulaukia per mažai dėmesio?

Manau, kad daugiau dėmesio turi būti skiriama moksleiviams ir jauniems žmonėms. Gal mes juos per greitai verčiame rinktis – jau 10 klasėje jie turi žinoti, ką norės veikti visą gyvenimą, o man tai neįtikėtina, nes labai mažai žmonių žino, ko jie nori. Gal didmiesčiuose paprasčiau, bet mažuose miesteliuose nėra tų savanorysčių, kur galėtum

save išbandyti, mokyklos tiek neveža į universitetus, kad pamatytum, išbandytum, pakalbėtum su studentais. Man norėtųsi, kad moksleiviams būtų parodoma daugiau pasaulio.

Kaip padrąsintum kitus imtis savanorystės?

Palinkėčiau žmonėms nebijoti savanoriauti. Suprantu, kad kai kuriems žmonėms tikrai reikia dirbti, bet net ir dirbant vertėtų atrasti laiko savanorystei, nes tai tikrai padeda atrasti savąjį kelią, pamatyti, ko nori, ko nenori, užmegzti pažinčių. Ir visiems įstojusiems kūrybininkams patariu savanoriauti, nes VDU tikrai suteikia tam galimybių.

Visgi ryšių mezgimas kūrybininkams ir yra svarbiausia. Visos tos pažintys gali praversti ir organizuojant renginius, ir kuriant laidas, ir paprasčiausiai darant namų darbų užduotis...

KAIP SUTELKTI DĖMESĮ Į VIENĄ UŽDUOTĮ?

ORINTA JAŠINAUSKAITĖ

aldyti kitų žmonių dėmesį – sakytume, savotiškai sudėtingas V menas, kurį vis tik įmanoma įvaldyti. O kaip yra su mūsų pačių dėmesiu? Juk veikiausiai visiems yra buvę, kad pasiėmę knygą, kurią svajojome perskaityti jau kelis mėnesius, vos po keleto minučių padedame į šalį, nes dėmesį patraukia įvairūs pašaliniai dirgikliai. Suvibruoja išmanusis telefonas, kažkur toli per daug triukšmingai važiuoja troleibusas, o antrame aukšte suloja kaimynų šuo. Kontroliuoti savo dėmesio koncentraciją tikrai įmanoma, tačiau norint pasiekti akivaizdžių rezultatų reikia nuolatos lavinti smegenis. Būtent todėl „Studis“ dalinasi patarimais, padėsiančiais gerinti dėmesio kontrolę!

Tinkamai paskirstyk savo laiką Šiam tikslui pasiekti idealiai tinka išankstinis darbų planas. Užrašinėje ar kitoje vietoje, kurią dažnai tikrini, užrašyk ir sunumeruok pagal svarbą darbus, kuriuos tądien turi atlikti. Ties konkrečia užduotimi būtų pravartu pasižymėti ir laiką, kurį gali skirti jos įgyvendinimui.

Kai žinosi, kokias užduotis turi atlik-

ti ir laiko intervalą, į kurį reikia tilpti, bus kur kas paprasčiau susikoncentruoti į vieną konkrečią užduotį tam tikru metu. Nors toli gražu ne visiems sekasi laikytis planų, kuriuos susidaro, tačiau pabandyti verta, nes tai – pirmas žingsnis tikslo link. Be to, planas ne tik primins apie būtinus darbus, bet ir padės laikytis disciplinos!

Sukurk tinkamą aplinką dirbti Vienus gali erzinti netvarka kambaryje, o kitiems trukdo susikaupti menkiausias krebždesys. Atrask aukso viduriuką. Pavyzdžiui, jei tau patinka mokytis namuose, bet erzina rašomasis stalas, nukrautas knygomis ir kavos puodeliais, tuomet susitvarkyk jį, taip pat gali išvėdinti kambarį. Jei namuose atrandi per daug priežasčių nukrypti nuo plano (tarkime, kyla pagunda įsijungti Netflix ir pažiūrėti filmą ar serialą) – išeik dirbti kitur. Visuomet turi galimybę apsilankyti skaitykloje – paprastai tokioje vietoje žmonės linkę geriau susikaupti, mat dirgiklių kiekis labai sumažėja. Taip pat gali nueiti į kavinukę, kurioje nebūna sausakimša ir negroja per garsi muzika. Patariame vengti triukšmingų vietų, ka-

10-13 rekomenduuojam

Venk daugiãveikos (angl. multitasking) Gyvename skaitmeniniame amžiuje, todėl nenuostabu, kad ir mūsų smegenys turi dirbti intensyviai. Susiklosčius aplinkybėms, kai smegenys yra priverstos imtis kelių darbų vienu metu, joms tai ima atrodyti kaip natūralus procesas, prie kurio reikia prisitaikyti. Veikiausiai dėl tos pačios priežasties mums atrodo natūralu tą pačią minutę skaityti akademinį straipsnį, maigyti atsakymą į draugo žinutę, o akies krašteliu žiūrėti televizorių. Ir išties, daugiaveika gali atrodyti kaip pranašumas, tačiau būtent tai ir yra vienas pagrindinių veiksnių, kenkiančių dėmesio kontrolei. Užsiimant daugiaveika jokia užduotis nebus atlikta efektyviai, nes žmogaus smegenys vienu metu geba susikoncentruoti tik į vieną užduotį.

dangi čia pašalinis triukšmas greičiausiai bus garsesnis už tavo mintis.

Atsijunk nuo socialinių medijų Psichologės R. Pališkienės teigimu, socialinės medijos šiuolaikiniam žmogui kelia priklausomybę, nes kasdien esame įpratę skirti nors šiek tiek dėmesio skaitmeniniams prietaisams. Be to, socialinės medijos savaime skatina mus užsiimti keliais veiksmais vienu metu, nes juk neretai mes ir tikriname, pavyzdžiui, Facebook, ir valgome. Iš esmės mes turime valdyti socialinius tinklus, o ne jie mus, tačiau šiandien ryškėja atvirkštinė tendencija. Būtent todėl atliekant konkrečią užduotį, patartina kuriam laikui atsiriboti nuo Facebook, Instagram, Snapchat ar kitų programėlių, kuriose dažnai lankomasi. Galima atsijungti nuo savo paskyrų arba nustatyti tam tikrą telefono režimą, kuris sustabdytų

naujienlaiškių srautą numatytam laikui.

Dar geriau būtų ir patį telefoną padėti į šalį ar įkišti giliai į kišenę. Dėl visa ko, kad nekiltų pagunda.

Pertraukos, pertraukos ir dar kartą pertraukos Tiek atliekant sunkų fizinį darbą, tiek užsiimant protine veikla pertraukos yra būtinos. Per didelis fizinės ar protinės veiklos krūvis vienu metu sukelia psichinį nuovargį, o tai lėtina smegenų veiklą ir mažina gebėjimą sutelkti dėmesį. Norint pasiekti teigiamų rezultatų svarbu daryti bent keleto sekundžių pertraukėles, kurių metu dėmesys sutelkiamas į kažką visiškai nesusijusio su tavo atliekama užduotimi. Kita vertus, jomis nederėtų piktnaudžiauti, nes netinkamo pobūdžio pertraukos gali tik dar labiau išblaškyti. Šiuo atveju derėtų vengti išmaniųjų telefonų. Nekaltai at-

rodantis trumpas panaršymas Instagram greičiausiai padarys daugiau žalos nei naudos, kadangi telefoną esame įpratę tikrinti, kai nuobodžiaujame.

Patarimų, kaip gerinti dėmesio kontrolę, yra be galo daug ir tai tik nedidelė jų dalis. Svarbu nepamiršti, kad mūsų įpročiai labai individualūs, todėl normalu, kad vieniems veiksmingi patarimai gali būti visiškai nepaveikūs kitiems. Taip pat kiekvienas mūsų gali turėti ir savitą metodiką, padėsiančią išlaikyti dėmesio kontrolę. Nebijok bandyti ir eksperimentuoti, kol atrasi savąją. Tiesa, prieš pradedant bandyti skirtingus būdus pirmiau derėtų išsiaiškinti, kurie veiksniai yra išties žalingi tavo dėmesio kontrolei, kadangi daugelis jų yra tapę kasdieniški, todėl sunkiau pastebimi. Aukščiau pateikti patarimai nėra labai sudėtingi ar reikalaujantys didelių pastangų – tai veikiau lyg įpročiai, kuriuos reikia palaipsniui įsisavinti. Linkime sėkmės!

Baigiant pateikiame įdomius faktus apie dėmesį ir jo koncentraciją: •Nacionalinis biotechnologijų informacijos centras nustatė, kad 2000 m.

vidutinė žmogaus dėmesio sutelkimo trukmė buvo 12 sekundžių, o 2013 m. jau tik 8 sekundės. Tuo tarpu auksinė žuvelė geba sukoncentruoti dėmesį 9 sekundes.

•Kad ir kaip neįtikėtinai tai skamba, tačiau net paišinėjimas negalvojant (angl. doodle) gali padėti pagerinti dėmesio sutelkimo kokybę. Taigi pirmyn marginti sąsiuvinių paraštes!

•Nors paprastai muzika yra laikoma dirgikliu, tačiau taip yra ne visada.

Prancūzijoje atliktas tyrimas parodė, kad klasikinė muzika mokymosi metu gali prislopinti pašalinį triukšmą, todėl ir informacija įsisavinama lengviau.

Tiesa, ši muzikos savybė priklauso nuo kiekvieno mūsų individualiai.

•Tinklalapis time.com skelbia, kad programėlė DeskTime parodė, jog idealiausia pertraukos trukmė yra 15–20 minučių. Per tiek laiko mūsų smegenys „atsijungia“, tačiau mes jaučiamės pailsėję ir neprarandame dėmesio kontrolės.

•Daugiausiai žmogus gali išlaikyti dėmesį apie septyniasdešimt minučių.

DALIUS STANKEVIČIUS: „KIEKVIENAS ŽMOGUS YRA ATVERSTA ARBA UŽVERSTA KNYGA“ ORINTA JAŠINAUSKAITĖ

Bernadetos Laurinaitytės ir Gabrielės Depšytės nuotraukos

aivorykštė turi 7 pagrindines spalvas, o kiek spalvų gali turėti V mūsų gyvenimas? Veikiausiai kiekvienas į šį klausimą atsakytume vis kitaip. Šiandien apie gyvenimą ir jo spalvas „Studis“ kalbina trečio kurso VDU kūrybinių industrijų studentą ir projekto „Skirtingos spalvos“ iniciatorių – Dalių Stankevičių.

O kas paskatino imtis iniciatyvos?

Aš jau metus sergu pirmo tipo cukriniu diabetu. Maždaug po pusmečio, kai buvau projekto „We are not ashamed“ koordinatorius Ukrainoje, kartu su vaikais, sergančiais cukriniu diabetu, pagalvojau, kad gal kažką reikėtų pačiam pradėti daryti. Aš matau, kaip dažnas žmogus gyvena tą pilką gyvenimą, visiškai be jokių spalvų, negatyviai, su blogomis emocijomis... Pagalvojau, kad reikėtų kažką pakeisti ir nors šią iniciatyvą sugalvojau sapne, bet apie ją mąsčiau ir anksčiau. Nebuvo taip, kad susapnavau tiesiog apie nieką negalvojęs, tai nebuvo fantazija. Sapnas buvo lyg paskatinimas kažką gero padaryti kitiems.

Kokią žinutę siekia perduoti ši iniciatyva?

Mano pagrindinė žinutė – kad gyvenime tikrai yra ne tik pilka ir juoda, yra daug šviesesnių ir ryškesnių spalvų. Pa-

grindinė žinutė ir yra nukreipta į tuos žmones, kurie savyje turi pilkos spalvos; šitomis istorijomis siekiu juos pripildyti įvairesnių spalvų.

Kodėl būtent „Skirtingos spalvos“?

Kas įkvėpė pasirinkti tokį pavadinimą?

Pavadinimo jau nesusapnavau, o pats sugalvojau. Tai kodėl „Skirtingos spalvos“? Skirtingos todėl, kad kiekvienas pašnekovas, kurį kalbiname, turi individualią istoriją ir ji yra visiškai unikali. Kiekvienas žmogus yra atversta arba užversta knyga, bet skirtinga. O spalvos todėl, kad kiekviena liga turi savo simbolį, o tas simbolis turi ir savo spalvą.

Taip ir gimė pavadinimas „Skirtingos spalvos“.

Imtis visiškai naujo projekto yra didelis iššūkis. Kas tau padeda tvarkytis su darbais?

Tai yra neapsakomai didelis iššūkis.

Ypač kai sugalvoji tai likus mėnesiui iki gruodžio 21 d. (tada išėjo pirmoji laida). Per mėnesį su savo komanda viską suruošėme. Tik jos dėka šis projektas gyvuoja, nes aš vienas tiek dalykų tikrai neapsiimčiau padaryti. Nebent tam būtų skirtas pusmetis ir turėčiau laiko, bet tada buvo likęs tik mėnesis. Mes su komanda esame neišskiriami, visi turime labai daug gerų ir individualių idėjų,

14-19 pažintis

Geros idėjos gimsta ne per vieną dieną. Ar ilgai užtruko pasirengti projekto įgyvendinimui?

Pati projekto idėja gimė ne gyvenant gyvenimą, o „miegant“. Iš tikrųjų aš susapnavau ją nuo A iki Z. Taip idėja ir gimė. Visas savo idėjas, ką gyvenime darau susijusio su kūrybiniais procesais, arba idealiai nuo pradžios iki pabaigos, arba bent iš dalies susapnuoju . Tada jas išpildau realybėje.

kuriomis pasidalijame vieni su kitais ir sukuriame kažką gražaus. Komandai vienareikšmiškai dėkoju labiausiai, jie yra mano didžiausias variklis.

Veikiausiai teko susidurti ir su tam tikrais sunkumais. Tai kas vis tik buvo sunkiausia?

Kol kas sunkiausia yra surasti istorijas.

Tas individualias istorijas, kurios nėra tiesiog aš sergu liga. Tai nėra istorija.

Istorija yra kitokia: kai tu kažką dėl to darai, kažką kuri, motyvuoji kitus, neslepi to savo socialiniuose tinkluose.

Tos istorijos kol kas buvo sunkiausia ir pagrindinė dalis, nes nuo to priklauso mūsų iniciatyvos turinys. Taip pat sudėtinga yra rėmėjų paieška. Nors nepasakyčiau, kad mes susidūrėme su dideliais sunkumais, nes rašėme pirmai buhal-

terinei įmonei „Imlitex“, kuri turi daug kitų dukterinių įmonių, ir VšĮ „Mums rūpi“ pirmieji skyrė 200 eurų. Sausio 13 d. suorganizavome pirmąjį renginį ir už tuos pinigus neseniai diabetu susirgusiems vaikams skyrėme po sensorių, kuris labai pagerina sergančiojo gyvenimo kokybę. Tau nereikia kasdien 6 kartus į dieną durtis piršto – tiesiog prilieti išmanųjį telefoną prie sensoriaus ir matai savo cukraus kiekį kraujyje. Mes džiaugiamės, kad ši įmonė mums padėjo ir leido naujus metus pradėti gerais darbais. Taigi, rėmėjai ir istorijos kol kas buvo didžiausias iššūkis.

Ar istorijas sunku rasti dėl to, kad žmonės nėra linkę apie tai garsiai kalbėti?

Tie, kurie tai daro – tie ir nori kalbė-

ti. Juos nėra sunku prikalbinti, bet yra sunku juos atrinkti, nes nėra taip, kad įvedus į paiešką, tarkim, vėžio istorija, tau ją tiesiog pateikia. Turi susipažinti su tuo žmogumi iš socialinių tinklų, pažiūrėti jo paskyras, ką jis su tuo daro, ką veikia, ir išrinkti iš daugumos tą vieną, kuris bus ne tiek naujas visuomenei, bet kuris bus toks žmogus, į kurį tu žiūri ir matai, kad iš jo sklinda gera energija.

Mūsų pirmos laidos pašnekovė buvo Sanna ir jos dukra Iva, kuri serga Dauno sindromu. Sanna buvo visiškai kitokia. Aš pirmą kartą gyvenime sutikau tokį žmogų, kuris tiek per ekranus, tiek gyvai savo energija tikrai visus užkrečia.

Tai yra istorija, kuri yra įdomi ir būtent tokių mes ieškome.

Pakalbėkime apie iniciatyvos mastą – ar siekiate atkreipti tik Lietuvos dėmesį, o galbūt planuojate kreiptis ir į užsienio auditoriją? Šiuo metu mūsų auditorija yra Lietuva, o ateityje... Kas žino? Jeigu išeis kažkas gražaus iš iniciatyvos visos Lietuvos mastu, tai galima bus plaukti ir į kitus vandenis. Dabar turime pasiūlymų bendradarbiauti su Norvegija. Yra lietuvių bendruomenė, kuriai labai patinka šita iniciatyva, jie nori mūsų interviu versti į norvegų kalbą ir talpinti įvairiuose socialiniuose tinkluose Norvegijoje. Taip pat laidos jau dabar yra verčiamos į anglų, vokiečių kalbas.

Mes norime pasiekti ne tik sergančiųjų, bet ir daugelio žmonių širdis. Mums rūpi ne tiek sergančiųjų ir jų artimųjų auditorija, bet labiau tų, kurie neserga ir neturi sergančių artimųjų, kad suprastų, kodėl reikia palaikyti tuos žmones.

Kokios pagrindinės šios iniciatyvos spalvos, kitaip tariant, su kokių ligų atvejais lig šiol teko susidurti?

Kol kas turime dvi laidas. Pirmoje laidoje kalbėjome apie cukrinį diabetą.

Tai mano paties istorija, mano vienerių metų gimtadienis, gruodžio 21 d., kai aš susirgau pirmo tipo diabetu. Toje laidoje pasakoju, kaip į tai reagavau, ką naujo įžvelgiau, ką gavau iš ligos, ką ji atėmė ir ką man pačiam reiškia „Skirtingos Spalvos“. Kitais metais, kai jau bus mano antrasis gimtadienis, padarysime visų per tuos metus praėjusių laidų apžvalgą ir parodysime visuomenei, ką nuveikėme.

Antroje laidoje kalbinome Sanną, kuri augina dukrą, sergančią Dauno sindromu. Sannos istorija yra mums visiems artima, nes ji paliečia šeimos aspektą ir bendruomenės požiūrį į šiuos žmones.

Galiu išduoti paslaptį, kad trečioji laida bus apie onkologines ligas ir šios istorijos herojų, kuris yra įkūręs didžiausią onkologinių ligų asociaciją Lietuvoje.

Kaip įvertintum dabartinį „Skirtingos spalvos“ rezultatą? Ar jis toks, kokio tikėjaisi?

Tokio gero rezultato net nesitikėjau.

Išvažiuoju pusmečiui į Portugaliją studijuoti, taigi visos mano mintys susigulės, turėsiu daugiau laiko dar labiau įsitraukti, pasimokyti iš klaidų. Net negalvojau, kad taip bus, nes per nepilną mėnesį turime jau beveik 700 „patinka“ socialiniuose tinkluose, palaikymą iš žinomų žmonių: Nomedos Marčėnaitės, Tomos Dambrauskės („Twinstory“), Karolinos Sla, VšĮ „Mums rūpi“, kuri mums skyrė lėšų – mus tikrai palaiko, bet visada norisi siekti dar geresnių re-

zultatų. Dar labai gera žinia yra tai, kad „15min“ nori tapti mūsų informaciniais partneriais, o Kauno klinikos mums ant delno duoda tikslinę auditoriją, t. y. sergančiuosius, kurie kartu su artimaisiais matys tas laidas laukdami vizito pas gydytoją.

Dar vienas labai svarbus klausimas.

Ką reikia daryti norint tapti iniciatyvos dalimi?

Ką gali padaryti visuomenė ir ko mums tikrai reikia, tai parašyti istorijas. Gal ką patys pažįsta arba gal jų artimieji serga. Tiesiog parašyti jų istoriją elektoniniu paštu skirtingosspalvos@gmail.com ir mes tikrai perskaitysime, nes istorijų ieškome kiekvieną dieną. Mums net įdomiau, kai istorijos yra visiškai negirdėtos Lietuvoje, visiškai naujos, kai dar niekas nėra apie jas rašęs. Tai yra įdomu.

O kaip tapti iniciatyvos dalimi komandos atžvilgiu? Kol kas apie savanorius nekalbame, nes tokio poreikio kaip ir nėra. Esame suformavę savo komandą, bet manau, kad savanoriai ateityje bus tikrai reikalingi, nes žadame surengti didžiulį renginį Kaune, kuris bus skirtas sergančiųjų palaikymui. Kaip tapti dalimi mūsų? Tikrai norėčiau kreiptis į įmones, nes jų parama mums labai reikalinga. Su finansine pagalba mes galime tikrai daug padaryti. Dar noriu paminėti mūsų marškinėlius. Nuo vasario 21 d. pardavinėjame marškinėlius, kurie turi unikalią mintį: kiekvieną istoriją ir laidą, kurią nufilmuojame, perteikiame piešiniu ant marškinėlių ir žmonės galės nusipirkti būtent tos ligos, to žmogaus istorijos marškinėlius. Jie kainuoja 30 eurų ir dalis pinigų bus skiriami labdarai, o juos įsigyti galite mūsų „Face-

book“ puslapyje. Taip pat yra „GoFundMe“ platforma, kurioje galite mus paremti finansiškai.

Kokį patarimą galėtum duoti žmogui, kuris nori imtis kokio nors projekto, tačiau nepasitiki savo jėgomis?

Pradėti. Nereikia bijoti – reikia pradėti, nes kiekvienas žmogus yra skirtinga istorija ir jo individuali mintis gali būti būtent tai, ko visuomenei trūksta. Visiems, kurie bijo kažką daryti, visada linkiu pradėti. Pradėk nuo kažko, daryk kažką, paklausk, kalbėk su tais, kurie turi patirties – jie visada tikrai geranoriškai atrašys. Taip pat gali parašyti man, aš irgi patarsiu, padėsiu, papasakosiu, su kokiais susidūriau sunkumais, ko pasimokiau, ką daryčiau kitaip. Svarbiausia

yra pradėti ir šnekėtis su kitais. Viskas prasideda nuo pokalbio ir žodžio. Įsivaizduokite, jeigu mes negalėtume kalbėti – nieko neįvyktų. Tas pats ir su mintimis – reikia kalbėti ir tos mintys kažkada išvys gražų rytojų. Šiandien „Skirtingos spalvos“, o kas rytoj? Ar ateityje planuoji imtis ir daugiau panašių projektų?

Kol kas mano didžiausias tikslas ir yra likti prie vieno projekto. Mano nuomone, kuo yra daugiau, tuo kokybės, greičiausiai, mažiau. Likčiau prie šito projekto, kuris man labai labai daug reiškia ir norėčiau, kad jis visu Lietuvos mastu būtų didžiausias ir žinomiausias.

Lietuvoje yra daug organizacijų, iniciatyvų, kurios nagrinėja vieną ligą. Kodėl

būtent noriu orientuotis ne į vieną ligą, o į daug? Daugelyje ligų yra problemų, tikrai ne vienoje. Todėl Lietuvoje „Skirtingos spalvos“ yra, mano nuomone, vienintelė iniciatyva, kuri aprėpia visas ligas ir papasakoja istorijas įvairiais aspektais. Bus ne tik vaikų istorijos, bet ir suaugusiųjų, mes nė vieno neišskiriame.

Taip pat norime nagrinėti ne tik fizines problemas, bet ir psichologines. Manau, psichologiniai dalykai irgi yra labai svarbūs ir apie juos reikia kalbėti, nes kiekvienas iš mūsų tikrai esame turėjęs, kad ir kokį mažą depresijos simptomą.

Norėčiau šią iniciatyvą užauginti.

Su iniciatyva susijusias naujienas galite sekti „Facebook“, „Instagram“ puslapiuose Skirtingos spalvos

KAS NAUJO STUDENTŲ PASAULYJE?

ALEKSANDRA IVANAUSKAITĖ

r kada susimąstei, kiek daug mes, studentai, suspėjame? Nuolat A skubėdami į paskaitas, ruošdamiesi seminarams taip pat dalyvaujame įvairiuose renginiuose, užsiimame savanoryste ar visuomenine

veikla, dar spėjame ir paskaityti knygą, pažiūrėti filmą ar kelias serialo serijas (na gerai, ne kelias). Todėl „Studis“, būdamas studentų leidiniu, stengiasi patenkinti visų poreikius ir aprėpti daugybę besimokančiam jaunam žmogui aktualių temų: psichologijos, ekologijos, kelionių, dalytis kitų studentų ar alumnų istorijomis, pasiūlyti būdų, kaip turiningai praleisti laisvalaikį, pateikti knygų, filmų ar serialų rekomendacijų. Pajutusi poreikį, „Studžio“ komanda nusprendė nuo šiol į žurnalą įtraukti ir trumpą apžvalgą, kokie aktualiausi dalykai per pastarąjį laiką įvyko studentų pasaulyje. Taigi jūsų dėmesiui – paskutinių kelių mėnesių aktualijos.

Lietuvos studentų sąjunga (LSS) atliko tyrimą „Akademinio sąžiningumo indeksas 2019“, kuris parodė, kad studentų sąžiningumas, palyginti su 2013–2017 m. rezultatais, išaugo beveik visose srityse. Kitų asmenų darbo ar ištraukos panaudojimas savo darbe nenurodant tikrojo autoriaus sumažėjo nuo 29 proc. iki 24 proc., rašto darbų pirkimas sumažėjo 4 proc., o papildomų priemonių (paruoštukių, konspektų, ir pan.) naudojimas per atsiskaitymus sumažėjo beveik perpus. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad įtakos nesąžiningam elgesiui siekiant aukštesnių įvertinimų turi studentų konkurencija, moraliniai studentų įsitikinimai. Deja, problema vis dar išlieka dėstytojų papirkinėjimas pinigais ar dovanomis siekiant teigiamo įvertinimo.

Universitetai neaprūpina studentų mokymuisi reikalingomis priemonėmis

LSS atliktas tyrimas „Studijas baigiančiųjų studentų pasitenkinimas studijomis“ parodė, kad 45 proc. studentų, kuriems studijų metu reikėjo papildomų priemonių ar medžiagų, aukštoji mokykla jų nesuteikė, reikalingas priemones studentai turėjo pirkti iš asmeninių lėšų, o išlaidos svyravo nuo kelių iki kelių tūkstančių eurų. Paaiškėjo, kad su didžiausiomis išlaidomis susiduria sveikatos ar biomedicinos mokslų ir menų studijų studentai. Jiems reikėjo įsigyti chalatus, batus, pirštines, stetoskopus, kosmetikos priemones, įrankius, įvairių kompiuterinių programų licenzijas, statybos, dailės, architektūros, siuvimo bei kitas medžiagas. Studentai atkreipė dėmesį ir į išlaidas, susijusias su baigiamojo darbo spausdinimu ir įrišimu, taip pat keli studentai įvardijo, kad aukštųjų mokyklų administracija prieš gynimus nurodė pirkti gėlių, saldainių, vandens, užkandžių viešojo gynimo komisijos nariams. LSS prezidentas Eigirdas Sarkanas teigia, kad papildomas

20-23 aktualijos

Studentai darosi sąžiningesni

studentų išlaidas turėtų padengti aukštosios mokyklos, nes visų studentų studijų krepšeliuose yra numatytos lėšos ne tik dėstytojų atlyginimui, stipendijoms, bet ir studijoms reikalingoms prekėms ar paslaugoms, tai nurodyta Mokslo ir studijų įstatymo 76-ame straipsnyje.

Naujame biudžete – papildomi 4 mln. eurų nemokamoms bakalauro studijoms 2019 m. gruodžio 17 d. LR Seimas patvirtino 2020 metų biudžetą. Jame numatyta papildomai skirti 4 milijonus eurų nemokamoms bakalauro studijoms. Tai nereiškia, kad nemokamai galės studijuoti visi norintieji, tačiau tokią galimybę turės daugiau studentų.

2018 metais buvo susidariusi situacija, kai, nepaisant skirtų papildomų lėšų aukštojo mokslo prieinamumui didinti, trečdalis valstybės finansuojamų (VF) studijų vietų buvo nepanaudotos, nors savo lėšomis studijuojančių studentų gerokai išaugo dėl to, kad šiuo metu VF studijų vietos pagal studijų kryptis yra skirstomos atsižvelgiant į valstybės ūkinius, socialinius ir kultūrinius poreikius, tačiau visiškai nepaisant abiturientų asmeninių norų ir lūkesčių. LSS prezidentas Eigirdas Sarkanas teigia, kad norėdami tobulinti aukštojo mokslo sistemą ir išvengti klaidų, padarytų 2018 metais, turime suteikti daugiau pasirinkimo laisvės bei atsakomybės abiturientams ir pasitikėti, kad bet kokie jų studijų pasirinkimai vienareikšmiškai kurs pridėtinę vertę mūsų valstybei. Į šauktinių sąrašus nuo šiol įtraukiami ir aukštųjų mokyklų studentai

2020 m. sausio 9 d. Krašto apsaugos ministerija sudarė 2020 m. šauktinių sąrašus. Šiais metais bus šaukiami 38 tūkst. 18–23 m. jaunuolių, į sąrašus nuo šiol bus įtraukiami ir aukštųjų mokyklų studentai. Studentai, patekę į šauktinių sąrašus galės: • sustabdyti studijas ir atlikti 9 mėnesių nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą; • nenutraukę studijų pasirinkti jaunesniųjų karininkų vadų mokymus, kurie vyksta 3 metus savaitgaliais; • studijuoti ir 3 metus tarnauti Krašto apsaugos savanorių pajėgose; • nepasirinkus nei vieno iš šių variantų, dėl studijų tarnyba bus atidedama, o šaukimas pratęsiamas iki jiems sukaks 26 metai, bet ne ilgiau nei vienus metus po studijų baigimo, o pabaigę studijas studentai turės galimybę vieną kartą patekti į šaukiamųjų sąrašus.

Karo prievolininkams už nurodymų nevykdymą gali būti taikoma administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

VDU aktualijos •

•

•

Šių metų pradžioje Katalikų teologijos, Menų, Gamtos mokslų bei Informatikos fakultetuose ir Žemės ūkio bei Muzikos akademijose įkurtos poilsio zonos su virtuvėlėmis.

Nuo šiol neįgaliems studentams suteikiama galimybė maketuoti baigiamuosius darbus savo katedros bibliotekose padedant bibliotekininkėms.

Tarptautinę socialinės nelygybės

• •

•

dieną įvykdytas socialinis eksperimentas, kurio metu neįgalusis vis „pamesdavo“ piniginę. Praeivių elgesys nudžiugino, nes dauguma jų buvo linkę padėti ir grąžinti piniginę neįgaliajam.

VDU krepšininkai 16-tą kartą tapo Lietuvos studentų krepšinio lygos nugalėtojais.

VDU Socialinių mokslų fakulteto bakalauro programos įvertintos kaip vienos iš geriausių šalyje. Pirmąsias vietas savo kryptyse užėmė VDU Psichologijos ir Socialinio darbo studijų programos.

Kovo 12 d. ataskaitinės-rinkiminės konferencijos metu Studentų parlamentas rinko Studentų atstovybės prezidentą. Antrai kadencijai perrinktas Biotechnologijų studijų programos ketvirtakursis Paulius Vaitiekus.

•

•

Nuo kovo 13 d. dėl koronaviruso VDU sustabdyti visi auditoriniai užsiėmimai, o visi tarpiniai atsiskaitymai nukelti dviem savaitėms, išskyrus atsiskaitymus, pritaikytus vykdyti nuotoliniu būdu. Paskaitos ir seminarai vykdomi nuotoliniu būdu arba paskiriant savarankiškas užduotis studentams. Visa aktuali informacija pateikiama „Moodle“.

Iki gegužės 15 d. atšaukti visi tarptautiniai ir vietiniai renginiai, užsiėmimai: konferencijos, seminarai, ekskursijos, VDU muziejų, parodų lankymas, projektų susitikimai, diskusijos, sporto varžybos, meniniai ir kultūriniai renginiai, Sporto centro veikla ir kt.

Šaltiniai: www.lss.lt, https://www. facebook.com/VduStudentuAtstovybe/, vdu.lt.

GINTARĖ KRUTINYTĖ-RUGPJŪTIS: „GYVENIMAS IR TEVYKSTA, KAI DALINAMĖS“

VIKTORIJA REKSTYTĖ

Viktorijos Zaveckaitės nuotraukos

P

asaulis gražėja nuo to, kai su juo dalinamės savo dovanomis, savo talentais“, – įsitikinusi savanorė ir viena iš iniciatyvos „Mainytu„ vės“ sumanytojų Gintarė Krutinytė-Rugpjūtis. Gintarė ne tik kalba apie greitosios mados žalą, bet ir sąmoningu pirkimu bei plastiko atsisakymu stengiasi prisidėti prie švaresnės Žemės kūrimo.

Rašyti ir pasilikti sau – viena, pasidalinti kūryba su žmonėmis – visai kas kita. Kaip išdrįsai dalintis su kitais?

Niekada neturėjau baimės dalintis. Galvoju, kad gyvenimas ir tevyksta, kai dalinamės. Mums reikia kitų žmonių, kad sužinotume ką nors naujo, kad augtume, kad jaustumės mylimi, kartais, kad turėtume jėgų ryte išlipti iš lovos, galiausiai, kad turėtume, kuo džiaugtis. Taip, kaip mums reikia kitų, kažkam reikia mūsų.

Todėl tikriausiai neteisinga save pasilikti tik sau. Pasaulis gražėja nuo to, kai su juo dalinamės savo dovanomis, savo talentais. Jie mumyse Dievo įdėti ne tam, kad pasiliktų savitiksliais. Įdėti tam, kad kartu kurtume pasaulį.

Stebint Tave socialiniuose tinkluose matosi, kad esi neabejinga tam,

kas vyksta aplink ir ieškai problemų sprendimų. Pripažinkime, kad ne dažnas taip elgiasi. Iš kur toks sąmoningumas ir drąsa veikti, sakyti?

Tikriausiai iš atsakomybės, kurią jaučiu prieš pasaulį, ir savęs, kaip pasaulio dalies, suvokimo. Jei jaunimas susispiečia į ratuką ir puola vieną kumščiais, manyje kažką suspaudžia ir rizika man nebeatrodo tokia didelė, kaip būtinybė prieiti ir su iš kažkur atsiradusiu tvirtumu sušukti, kad ramintųsi. Jei autobuse išgirstu ką nors negražiai kalbant apie Lietuvą arba moteris, vėl visa viduje sukaistu ir nebegaliu susilaikyti nieko nepasakiusi. Įtariu, kad esu alergiška neteisybei. Džekas Londonas sakė: „Jei tu nutyli tiesą, jei nuslepi ją, jei nepakyli iš vietos ir nepasisakai susirinkime, jei pasisakai susirinkime, tačiau nepasakai visos tiesos, – tu išsižadi tiesos“. Noriu kiek įmanoma labiau savo gyvenimu skelbti tiesą ir niekada nepagalvoti, kad tai kažkieno kito reikalas. Esame vienas kūnas.

Nuo ko pradėjai, kai panorai prisidėti prie švaresnės Žemės?

Kiek pamenu, pirmiausia pradėjau visur su savimi nešiotis medžiaginį maišelį. Tuomet nustojau parduotuvėse į plastikinius maišelius dėti vaisius ir daržoves. Vėliau – atėjus laikui keisti dantų šepe-

24-29 pažintis

Neseniai sukūrei internetinį puslapį rugpjūtis.lt ir rašei, kad šiam žingsniui paskatino Tavo tėtis. Kas dar be šeimos Tave motyvuoja įgyvendinti svajones?

Turbūt labiausiai supratimas, kad tai, ką darau, turi prasmę. Kad mano, kaip ir kiekvieno žmogaus, padarytas žingsnis, ištartas žodis, pasaulin paleista svajonė – svarbi ir tą pasaulį keičia. Dar vienas mano įkvėpimo šaltinis – savo laikinumo supratimas. Jis skatina mane nesnausti.

tėlį, nusipirkau bambukinį, supakuotą į popierinę pakuotę. O tada prasidėjo...

Daugkartinė gertuvė, kietasis šampūnas, muilas su aliejais vietoje dušo želės, dantų pasta stikliniuose indeliuose, kremai irgi tik stikliniuose indeliuose. Dar vėliau – „Mainytuvių“ organizavimas.

Tačiau manau, kad svarbiausias pokytis įvyko mano galvoje – dabar turiu vartojimo radarą ir prieš ką nors pirkdama

tai darau ne automatu, bet sustodama ir pagalvodama, kas, kur ir kaip gamino mano perkamą prekę ir kiek labai man jos iš tikrųjų reikia. Gyvenime esu įsigijusi labai daug emocinių pirkinių. Dažniausiai tai būdavo drabužiai. Dabar stengiuosi emocinių pirkinių išvengti. Šį vasarį „Mainytuvės“ vyko trečią kartą. Ką su kolegėmis pastebėjote

mūsų ir dėkoja už naujas, jų supratimą keičiančias žinias. Taip pat stebina, kiek daug dalyvių pasiryžta kelis mėnesius ar metus nepirkti nė vieno naujo drabužio, taip atsisakydami palaikyti greitosios mados kompanijas. Kitas dalykas, kuris glosto mūsų širdis – paskelbusios renginį, po kelių dienų turime stabdyti registraciją, nes paprasčiausiai negalime sutalpinti visų norinčių. Iš lūpų į lūpas sklinda žinia apie nuostabią atmosferą, kuri susikuria mums džiuginant savo spintą naujais drabužiais ir kartu nenuliūdinant gamtos!

per šį laiką? Ar žmonės sąmoningėja ir dažniau renkasi mainytis drabužiais?

Kai sukiesi savame rate ir savose mintyse, lengva pradėti galvoti, kad tau žinoma informacija yra savaime suprantama kiekvienam. Mes labai gražiai nustebome, kad „Mainytuvių“ metu vykstančios paskaitos apie greitosios mados žalą pasauliui vis atliepia kieno nors nežinojimą. Dalyviai prieina prie

Esi sakiusi, kad Tau irgi sunku pasakyti „stop“ naujai suknelei ar šortams.

Visgi kaip atsilaikai prieš vartotojiškumą?

Iš pradžių buvo labai sunku, nes pirkti drabužius man buvo įprotis. Naujas sezonas? Tai aišku, kad reikia naujų drabužių! Pavasaris? Atsinaujinkime! Liūdna? Nuotaikytę tikrai pataisys nauja suknelė! Mano galvoje buvo įstrigusios visos šios pirkimą skatinančios formuluotės. Dabar nepirkti vis lengviau. O jei ateina pagunda, grįžtu namo ir iš naujo peržiūrinėju savo jau turimus drabužius. Susisuka galva ir pripažįstu faktą, kad naujų drabužių man tikrai nereikia.

Jie tik apsunkina man gyvenimą: užima daug vietos, taip mažindami mano mobilumą, ir kiekvieną rytą paklaidina pasirinkimų įvairovėje, kuri vargina.

Pakalbėkime apie santykius. Tavo vaikinas užsienietis ir draugaujant natūralu, kad kyla pykčių. Ar atstumas nesukelia daugiau ginčų ir kaip elgiesi tokiose situacijose?

Nors savo gyvenimais vienas su kitu išsamiai dalinamės kasdien, draugavimas per atstumą santykiams atneša papildomų iššūkių. Daug laiko praleidžiant skirtinguose žemynuose stipriai apribojamas jausmų išreiškimas – tai gali padaryti tik žodžiais. Negali padėti galvos ant peties ir tyloje džiaugtis buvimu, negali apsikabinti, negali vienas kitam pagelbėti kasdienėse situacijose, negali pagaminti pietų, negali praleisti šeštadienio popietės vaikščiojant po mišką.

Todėl iš ilgesio kartais kyla įtampos ar liūdesio, bet dėl to nekaltinčiau vien atstumo – šie elementai kiekvienos poros santykių dalis. Todėl manau, kad svarbiausia jų neišsigąsti. O paskui – nuoširdžiai kalbėti apie savo jausmus ir atsakingai klausytis, kai apie juos kalba kitas. Santykiuose labai gerai išmokau, kad tiek man, tiek mano mylimam sunkiausia, kai mūsų jausmai, kad ir kokie jie būtų, nėra priimami. Kai ką nors įskaudiname, dažnai kyla pagunda teisintis ir sakyti, kad nėra tau dėl ko jaustis šitaip ar anaip. Bet aš jau jaučiuosi!

Kartais pakanka vien atsiprašyti. Vien priminti, kad tavo tikslas nebuvo kito nuliūdinti. Tokiais priminimais kuriamas saugumas.

Ko meilė tave moko?

Pasaulis mus moko mylėti save, klausytis, nepamiršti ir nepamesti savęs. Tai labai svarbu, bet galvoju, kad visas aš įgauna prasmę tik kito akivaizdoje. Ir nebūtinai romantinėje meilėje, bet meilėje apskritai. Meilėje, kuri mane moko visuomet turėti omenyje kitą. Atsigręžti, pastebėti ir išgirsti jį, būti dėl jo. Ne tik dėl savęs.

VDU BOTANIKOS SODAS PRO RAKTO SKYLUTĘ

UGNĖ BALIUTAVIČIŪTĖ

avasario pradžia asocijuojasi su su pražydusiais augalais, žaliuojanP čiais medžiais ir atgimstančia gamta, o kur geriau tuo pasigrožėti nei botanikos sode? Šiame numeryje kalbinome VDU Botanikos sodo

atstovę ryšiams su visuomene Indrę Sekevičienę, kuri mielai pasidalijo žiniomis apie sodo įkūrimą, jame vykstančius renginius ir lankytojų pamėgtas ekspozicijas.

Ar sodas turi kokių unikalių ir retų augalų? Ką patartumėte aplankyti?

VDU Botanikos sode išskirtinis dėmesys skiriamas ne tik moksliniams tyrimams, augalų introdukcijai (perkėlimui į naują vietą, kurioje anksčiau neaugo – red. past.), žinių apie augmenijos pasaulį kaupimui ir skleidimui, bet ir nykstančių augalų apsaugai. Sode auginamos net 93 Lietuvoje nykstančios augalų rūšys, o 230 augalų kolekcinių numerių yra priskiriami Augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams (ANGI). Floros sistematikos ekspozicijoje, kuri yra svarbiausia Botanikos sodo dalis, augalai susodinti taip, kaip yra suklasifikuota augalų karalystė. Be to, sode įrengta vienintelė Lietuvoje pievų augalijos ekspozicija.

VDU Botanikos sodas didžiuojasi ir sukauptomis didžiulėmis dekoratyvinių augalų kolekcijomis. Didžiausiame Lietuvos rožyne auginamos ir senųjų, ir šiuolaikinių veislių rožės bei rožių protėviai - erškėčiai.

Botanikos sode galima ne tik pasigrožėti gėlių žiedais, bet ir gėrėtis kasmet kintančiais originaliais gėlynais.

Sekdami Europos gėlių mada, kiekvieną vasarą lankytojus džiuginame naujais vienmečių gėlių deriniais. Botanikos sodo pasididžiavimas – čia sukurtos ir pasauliniuose registruose už-

30-35 pramogos

Kokia VDU botanikos sodo istorija?

Kokiais įdomiais faktais galėtumėte pasidalyti?

Kaune įkūrus Lietuvos (nuo 1930 m.

– Vytauto Didžiojo) universitetą, 1923 m. Aukštosios Fredos dvaro teritorijoje pradėtas kurti botanikos sodas. Jam vadovauti iš Tartu universiteto pakviestas šveicarų kilmės botanikas prof. Konstantinas Ragelis.

Botanikos sodas užėmė 74 ha plotą ir po įkūrimo praėjus keleriems metams turėjo net 5 000 augalų rūšių kolekciją.

Sodas tapo svarbiu botanikos mokslo centru ir biologijos, medicinos bei farmacijos studentų mokomąja baze. Vėliau sodas priklausė įvairioms institucijoms, o 1992 m. buvo prijungtas prie atkurto Vytauto Didžiojo universiteto. Šiandien VDU Botanikos sodui priklauso dalis Aukštosios Fredos dvaro sodybos pastatų, pritaikytų kultūros, mokslo renginiams ir edukacinėms veikloms. Ši sodyba su peizažiniu parku buvo suformuota XIX a. pradžioje. Unikalūs vandens telkiniai yra G ir J raidžių formos, tai – įkūrėjo Jozefo Godlevskio inicialai. Europos kraštovaizdžio architektūroje toks įsiamžinimo pavyzdys yra išskirtinis. Aukštosios Fredos dvaro sodyba – valstybės saugomas kultūros paminklas, menantis klasicizmo ir istorizmo laikus.

fiksuotos jurginų, bijūnų, vilkdalgių, snapučių veislės. Sode suformuotas išskirtinis rožynas, seniausias Lietuvoje arboretumas (sumedėjusių augalų kolekcija – red. past.), sukauptos gausios

sodo, vaistinių augalų, paprastojo apynio kolekcijos.

Lankytojų žvilgsnius traukia lauke žiemojančių kaktusų ekspozicija, ypač kai žiemos negaili sniego. Ši ekspozicija

yra įkurta prie didžiausios Lietuvoje oranžerijos, kurioje eksponuojami paatogrąžių, atogrąžų, dykumų ir pusdykumių augalai. Verta paminėti įdomius faktus – oranžerijoje auga daugiau kaip

150 metų amžiaus valgomasis kiaušvis, puošęs Oginskių dvarą Rietave, o vaisius nokina tikrasis bananas ir papajinis melionmedis. Taip pat čia galima išvysti 30 skirtingų rūšių palmių, iš kurių pal-

metinė sabalpalmė – aukščiausia Lietuvoje. Parko lankytojai turi retą galimybę pasigrožėti brandžiais egzotiniais medžiais: gelsvažiedžiais tulpmedžiais, japoniniais puošmedžiais, dviskiaučiais ginkmedžiais, tikrąja metasekvoja.

Kokias ekskursijas siūlote?

VDU Botanikos sode vyksta įvairios ekskursijos, o jų temas kviečiama derinti su ekskursijos vadovu. Ekskursijos gali priklausyti nuo įvairiausių poreikių, tad esame labai lankstūs. Lankytojai gali būti supažindinami su Aukštosios Fredos dvaro bei Botanikos sodo istorija, sužinoti apie seniausius, įdomiausius ir rečiausius medžius VDU Botanikos sodo parke, vykstant atogrąžų drugių parodai (spalio–gruodžio mėn.) išvysti čia gyvenančius drugius ir sužinoti įdomių jų elgsenos ir bendravimo ypatumų. Ekskursijos pritaikomos prie augalų žydėjimo, pasakojama apie tulpes, rožes, rododendrus, astilbes, bijūnus ar kitus tuo metu lankytojus žavinčius augalus. Visus metus lankytojai kviečiami į visad žaliuojančią, žydinčią ir egzotišką oranžeriją.

Ar tiesa, kad studentai gali atlikti praktiką sode? Ką galėtumėte plačiau apie tai papasakoti?

Botanikos sode mokomąją praktiką atlieka Kauno regiono profesinio rengimo centrų, kolegijų ir universitetų studentai. Praktikos laiką, datas galima derinti.

Norintieji savanoriauti gali atlikti įvairius sodininkystės darbus (augalų sodinimas ir priežiūra, augalų medžiagos, sėklų rinkimas ir tvarkymas), aplinkos tvarkymo darbus (šakų genėjimas ir rinkimas, parko takų ir aikštelių tvarky-

mas, oranžerijos langų plovimas, tvorų ar suoliukų dažymas, smulkūs staliaus darbai ir kt.), dirbti su bendruomene (studentų, moksleivių ir kitų talkų, akcijų organizavimas), padėti organizuojant renginius visuomenei (kultūriniai, sportiniai ir edukaciniai renginiai).

Ar pavasarį sode numatomi kokie nors renginiai?

Renginiai VDU Botanikos sode vyksta visus metus. Rengiame seminarus, kurių lankytojai įgyja naudingų žinių įvairiose srityse: nuo gėlynų kūrimo iki sodo

augalų genėjimo – temos pačios įvairiausios ir atliepiančios besidominčiųjų poreikius. Taip pat vyksta paskaitos, įvairiausios kūrybinės dirbtuvės, mugės, bendruomenės šventės, orientacinės varžybos, derliaus, viduržiemio šventė.

Yra erdvių po stogu, tad ką pasiūlyti lankytojams turime bet kokiu oru.

įspūdingiausio VDU Botanikos sodo renginio „Kvapų naktis“. Šiemet šis renginys vyks liepos 17–18 d. „Kvapų naktį“ įvairios sodo erdvės būna pripildytos kvapų, spalvų ir pačių geriausių emocijų: čia vyksta koncertai, mugė, paskaitos, edukacijos, poezijos skaitymai ir daugybė kitos įdomios veiklos.

Iš artėjančių renginių verta išskirti tarptautinį žavėjimosi augalais renginį – „Augalų žavadienį“. Jis šiais metais lankytojus sukvies gegužės 15 d. Be abejo, negalima nepaminėti ir didžiausio bei

Daugiau informacijos socialiniuose tinkluose „Facebook“ @VDUBotanikosSodasKaune ir „Instagram“ #vdubotanikossodas

S T U D E N T I

Å K I

M E M A I

ŠĮ PAVASARĮ PAMILKIME VIRTUVĘ!

RECEPTAI, ĮKANDAMI KIEKVIENAM STUDENTUI GERMANTĖ LOVČIKAITĖ

A

r dažnai aplanko tokios mintys: „pradėsiu sveikiau maitintis“, „dažniau gaminsiu namuose“, kurios stebuklingai laukia tos mitinės būtybės Pirmadienio, kuris iš naujo pradeda tobulą gyvenimą?

Norėdama jums padėti greičiau sulaukti to momento, kai sūrelius ar traškučių pakelį pakeis normalūs pietūs, dalijuosi keliais receptais, kurie mane gelbsti net didžiausios tinginystės metu. Visų jų svarbiausias ingredientas yra ankštinės daržovės: pupelės, lęšiai ir avinžirniai. Nesu tikra, kiek šie receptai gimė iš draugų patarimų, kiek iš improvizacijos, kai virtuvės spintelėse „nieko nėra“. Man receptai paprastai atlieka labiau patarimo nei instrukcijos funkciją, tad tikiuosi, kad ir jūs atrasite savo mėgstamiausias šių patiekalų versijas!

Indrės Baltakytės nuotraukos

Pupelių sriuba – kai norisi lengvo sotumo • 1 svogūnas; • 2–3 morkos; • 1 skardinė konservuotų raudonųjų pupelių; • prieskoniai: druska, pipirai, karis, kalendra, persiladas… bet kas!

(Ne)mėsainis su lęšių kepsneliais

Sriubą visada pradedu virti puode pakepindama supjaustytą svogūną, tada suberiu prieskonius ir smulkiais kubeliais supjaustytas morkas. Pakepinusi apie 5 minutes, supilu pupeles ir kelias stiklines vandens, jo kiekis priklauso nuo to, kokio tirštumo sriubos noriu. Verdu, kol viskas suminkštėja, jei paragavus trūksta skonio – papildau prieskoniais arba daržovių sultinio kubeliu. Sriubai išvirus, ją sutrinu trintuvu ir voila – turiu tirštą pupelių sriubą. Beje, prie jos labai tinka skrebutis. Skanaus!

Kepsneliui: • 1 svogūnas; • 2 morkos; • skardinė garuose ruoštų lęšių; • 3–5 šaukštai miltų (gali būti ir avižų ar grikių miltai); • 2 kiaušiniai; • prieskoniai: druska, pipirai, karis, prieskoniai mėsai – viskas, kas slepiasi spintelėje.

Jeigu ateisite pas mane į svečius ir aš norėsiu jus palepinti, galite tikėtis mėsainukų iš lęšių. Skoniu ir sotumu jie nenusileis paprastam mėsainiui, o jūsų kūnas padėkos už maisto raciono praplėtimą.

Sumuštiniui: • mėgstama duona mėsainiams (man labiausiai patinka duona su sėklomis);

• • • • •

avokadas; pakepinti svogūno žiedai; mėgstamas padažas (česnakinis, adžika, krienai, aš labai mėgstu garstyčių-medaus); gražgarstės; daržovės: agurkas, pomidoras, paprika.

Pirmiausia aliejuje pakepinu svogūną su druska, tada dedu sutarkuotas morkas; kelias minutes pakepinusi iš skardinės supilu lęšius. Po 5 minučių viską supilu į maišymui patogų indą, masei atvėsus, ją susmulkinu smulkintuvu (jeigu jo neturi, puiki proga susipažinti su kitais bendrabučio gyventojais, jeigu bendravimui ne ta nuotaika, galima pasmulkinti ir šakute). Tada į indą įmušu kiaušinius, suberiu prieskonius ir miltus. Čia prieskonių galima ir negailėti, kad paplotėlio skonis nenublanktų prieš visas mėsainyje esančias daržoves ir padažus.

Jei masė kiek per skysta, galima įdėti daugiau miltų. Turint visą šitą gėrį, darkart imu keptuvę ir šaukštas po šaukšto kepu paplotėlius. Neišsigąskite, jeigu pirmi blyneliai visai susimalė į košę, tokiu atveju galima įmušti dar vieną kiaušinį ir problema bus išspręsta. Iškepus paplotėliams, prasideda kūryba – viršuje parašiau, ką dažniausiai naudoju sutepdama mėsainį, tačiau tuo neapsiribokite, tiks viskas, ką mėgstate: padažai (nuo kečupo iki krienų), avokadas, agurkai, svogūnai, pomidorai, pakepti svogūnai ir pievagrybiai, salotos, gražgarstės…

Skanaus!

Humusas – geriausias žygių draugas • Skardinė avinžirnių; • šiek tiek alyvuogių aliejaus; • kelios česnako skiltelės; • šviežias bazilikas; • prieskoniai: saldžioji paprika, druska, kuminas, kalendra.

Visus ingredientus reikia susmulkinti smulkintuvu. Viskas! Iš tiesų humusas daromas su tahini, t.y. sezamo sėklų pasta, tačiau man asmeniškai ji per daug apkartina humusą, todėl jos nepasigendu… Taip pat naudoju savo pačios daigintus bazilikus, puošiančius palangę (pabandykit auginti prieskonius namuose, taip tikrai smagiau nei nusipirkus parduotuvėje). Paprastai humusą valgau su morkų ar salierų lazdelėmis, tačiau tinka ir užsitepti ant skrebučio, trapučio ar duoniuko. Beje, šis užkandis yra tikrai sotus – įsidėjus indelį į kelionę dviračiu tokie priešpiečiai tikrai neleis pilvui liūdėti.

Paskutiniai patarimai: visus šiuos receptus galima gaminti su vis kita pasirinkta ankštine daržove, t.y. visi trys patiekalai gali būti gaminami ir su lęšiais, ir su avinžirniais, ir su pupelėmis. Be to, lęšių paplotėliai, lęšius pakeitus cukinija, gali tapti skaniais daržovių blyneliais, o sriuba yra universalumo karalienė – vietoj pupelių gali būti ir baklažanas, brokolis, cukinija ar bet kokia kita daržovė!

GOOGLE JUMS GALI DUOTI 10 000 ATSAKYMŲ, O BIBLIOTEKININKAS – VIENĄ TEISINGĄ VIKTORIJA REKSTYTĖ

Indrės Baltakytės ir Viktorijos Zaveckaitės nuotraukos

eigu trūksta optimizmo, apsirenk ką nors oranžinio – visada pasiteiJdarbuotoja. sins“, – pataria Inga Lukoševičiūtė, Leonido Donskio bibliotekos Bibliotekininkė aplinkinių dėmesį patraukia ryškiaspalviais rūbais ir neslepia, kad spalvas derina tikslingai. Inga Lukoševičiūtė teigia, kad darbas bibliotekoje anaiptol nenuobodus ir joje pasitaiko keisčiausių situacijų.

Galbūt trūksta komunikacijos su stu-

dentais?

Galbūt trūksta komunikacijos, mokymų. Galvoju, kodėl ir jaunajai kartai, kuri pripratusi prie skaitmeninio pasaulio, ir apskritai mūsų visuomenei atėjimas į biblioteką asocijuojasi su senove.

Mes juk irgi keičiamės, kaip ir kitos įstaigos: paštas juk nebe karieta vežamas, o biblioteka vis dar įsivaizduojama kaip akmens amžiaus, lyg joje būtų sukrauti papiruso ritiniai. Gal studentai galvoja, kad Moodle ir Google Scholar jiems duos visus atsakymus, bet vienas rašytojas yra pasakęs: „Google jums gali duoti 10 000 atsakymų, o bibliotekininkas – vieną teisingą“.

Kartą teko kalbėti su bibliotekininke ir ji paminėjo, kad mitas, jog bibliotekininkės vien tik skaito, nes aplink daug knygų. Kaip yra iš tiesų?

Taip, su šiuo mitu susiduriame iki šiol ir netgi prieš savaitę mano kolegei skaitytojas užsiminė, kad „jums iš tiesų puiku tam darbe, skaitot sau“. Anksčiau vis girdėdavau, kad mes tik skaitom ir skaitom, ir tuo metu dar nebuvo tokios komunikacijos, studentai į mus žiūrėdavo kaip į tuos, kurie tik liepia sėdėti tyliai ir laiku grąžinti leidinius. Man trūko kantrybė, paėmiau ir ranka parašiau sutrumpintą bibliotekos istoriją

42-47 pažintis

Kas Jūsų darbe Jums yra įdomiausia?

Mano darbe įdomiausia yra santykis su žmonėmis. Aš manau, kad biblioteka yra ne vien tik saugykla. Be abejo, pirmoji jos paskirtis per amžius buvo saugoti rašto kūrinius, dokumentus, kad vėliau su jais galėtų susipažinti žmonės.

Bet, manau, paskutiniu metu bibliotekos paskirtis stipriai keičiasi ir bibliotekininkui įdomiausias yra atėjęs skaitytojas. Šiuo metu biblioteka yra ne vien tik uždara erdvė, į kurią ateini, pasiimi knygą ir padėkojęs išeini.

Aš dirbu akademinėje bibliotekoje, nors tai skamba labai rimtai, man patinka čia dirbti dėl nepaprastai inteligentiškų žmonių, labai protingų ir įdomių studentų, su kuriais apie viską galima pasišnekėti. Mūsų bendruomenė yra labai šilta, jauki, bendraujanti, bent kiek aš susidūriau. Akademinės bibliotekos tikslas pirmiausia yra eiti į tą bendruomenę ir komunikuoti su ja, perteikti tai, ką galime jai pasiūlyti. Tam tikra prasme reklamuojame savo paslaugas, bet tai yra dėmesys mokslo ir studijų poreikiams, be to, stengiamės užsakyti dabar reikalingą literatūrą. Gaila, kad studentai ne visada pasinaudoja duomenų bazėmis, kurios brangiai kainuoja. Mes galvojam, kodėl jie nepasinaudoja, juk tai yra taip naudinga.

nuo priešistorės iki dabarties, aprašiau savo darbo dieną.

O kokia Jūsų darbo diena?

Aš atsakinga už elektroninį komunikavimą, bibliotekos elektroninį paštą, kur atsiunčiami visi laiškai su klausimais dėl knygų pratęsimo, atsiskaitymų su biblioteka ir daug kitų atvejų. Paprastai rei-

kia įsigilinti į kiekvieną klausimą, kaip tik iki šio interviu atsakinėjau į laiškus.

Būna pačių įvairiausių ir netikėčiausių situacijų.

Kai baigiu tikrinti paštą, būna, atveža naujas knygas, turime jas sutvarkyti, perkelti į lentynas. Paprastai kažkas skambina ir kažko klausia. Dėstytojai arba studentai irgi ateina, laukia, kad

jiems padėtume surasti knygų. Arba būna trumpa konsultacija, per kurią tiesiog reikia parodyti, kaip naudotis bibliotekos lentynomis, katalogu, virtualia biblioteka, duomenų bazėmis. Kartais tai užtrunka 40, kartais tik 10 minučių.

Būna, kad kas nemoka atspausdinti, ir nors tai yra savitarnos aparatas, praktiškai 80 procentų atvejų mes einame kar-

tu ir mokom juo naudotis.

Kuo mes tik nedirbam. Būnam ir psichologais. Buvo ne vienas atvejis, kad vidury nakties man į namus paskambino pažįstamas studentas ir kalbėjo apie savižudybę. Panašiai ir kita mergina buvo atėjusi, kai dirbau sename pastate, dvi valandas kalbėjome. Paskui aš ją mačiau ir man taip atlėgo, kad ji yra, vaikšto. Ir ne tik man, mano kolegoms irgi yra buvę įvairių situacijų.

Koks atsiųstas studentų klausimas buvo pats netikėčiausias arba užsiliko atmintyje?

Neseniai buvo toks grynai iš šių dienų realijų. Studentas parašė, kad gavo mūsų laišką, perspėjimą apie knygų grąžinimą, tačiau negali išvykti iš Kinijos iki tam tikro mėnesio, nes ten šiuo metu padėtis yra labai rimta. Kadangi negali išvykti, negali atvežti ir knygų, todėl kreipėsi, kad pratęstume knygų išdavimo laikotarpį. Tai buvo susiję su koronavirusu. Studentas pirmiausia aprašė Kinijos realijas, o po to supratau, kad jis rašo dėl knygų pratęsimo.

Kitas studentas parašė visą litaniją, kad susidūrė su sudėtinga situacija šeimoje.

Pirmiausia pamaniau, kad prašo finansinės paramos, o pabaigoje pasirodė, kad irgi reikia pratęsti knygas.

Kartą klausė, ar neradome knygoje studento paliktų eurų, paskui klausė, ar neradome nuotraukų, taip pat yra pasigedę ausinukų.

Tai ar galime paneigti ir kitą mitą, kad bibliotekininkės ne tik neturi laiko skaityti, bet ir jų darbas nėra nuobodus, kaip gali pasirodyti iš šalies?

Visiškai nenuobodus, nes tenka bendrauti ir su pareigūnais, kaip buvo nutikę mano kolegoms. O mes su kolege esam sugavusios vagiančius studentus.

Ar visgi atrandate laiko ir į rankas paimate paskaityti knygą?

Paimam, knygos skaitymui laiko atsiranda pačiais netikėčiausiais būdais, pavyzdžiui, tikrindama, ar knygos tvarkingai sudėtos lentynose, atrandu sau įdomių knygų. Kadangi neturiu daug laiko skaityti, įpratau greitai skaitydama „pagauti“ tai, kas man vertinga.

Galima pastebėti, kad lietuviai rengiasi tamsesnių tonų rūbais. O Jūs priešingai – visuomet išsiskiriate ryškiais apdarais. Ar visą gyvenimą taip spalvingai rengiatės?

Manau, kad buvo pilkesnis laikotarpis, kai dėl tam tikrų įvykių gyvenime rengdavausi šiek tiek juodžiau, bet iš esmės visą gyvenimą, kiek save prisimenu, esu spalvų mėgėja. Gal įtaką padarė mama, nes ji mus su sese visada rengdavo labai spalvotai, mums numegzdavo spalvingų drabužių ir kai eidavom gatve, žmonės galvodavo, kad mes dvynukės, nors tarp mūsų dvejų metų skirtumas. Mama pati mėgo ir dabar mėgsta ryškias spalvas.

Aš atradau spalvas, nes galvojau, kodėl Lietuvoj mes taip pilkai rengiamės.

Galbūt dėl to, kad mūsų kraštas nėra labai ryškus, vyrauja žalia, ruda spalvos, tai ne Brazilija ir karnavalai ar Italija.

Manau, kad spalva yra kaip komunikacijos priemonė. Iš pradžių į tai nesigilinau, išėjo natūraliai – labai norėjau spalvų. Po to supratau, kad tai savotiškai padeda. Jeigu ryškiai apsirengiu, pati

geriau jaučiuosi, nes spalvos lyg suteikia energijos ir nuotaikos, o galbūt ir kitas pažiūrėjęs geriau pasijaučia. Vėliau spalvotai rengtis pradėjau tikslingai, nes tai kaip spalvų terapija. Pradėjau tuo domėtis, kodėl man ta spalva patinka. Iš domėjimosi kilo noras dar labiau derinti spalvas ar pasirinkti konkrečią spalvą.

Dabar vyrauja žalia spalva, buvo išvis žalias periodas, kai tik batai buvo juodi.

Ką simbolizuoja žalia spalva? Žalia spalva labai įvairiai interpretuojama. Bendrąja prasme tai yra širdies ir meilės spalva. Visi sako, kad raudona atitinka šią reikšmę, bet tai – aistros gyventi spalva. Kalbant apie budistines

tradicijas arba remiantis kitomis rytietiškomis metodikomis, raudona yra atsakinga už mūsų išgyvenimą, aistrą.

Ar rengiatės ir spalvas derinate pagal nuotaiką?

Taip, rengiuosi ir pagal nuotaiką. Kartais norisi raudonos spalvos, jeigu trūksta šilumos arba esu žaismingos nuotaikos. Jeigu trūksta optimizmo, apsirenk ką nors oranžinio – visada pasiteisins.

Nebūtinai reikia rengtis, galima šalia pasidėti apelsinų krūvelę. Geltona spalva padeda vidui, bet man pirmiausia tai saulės spalva, kuri visai nesisieja su geltonąja literatūra (bulvarine, pramogine – red. past.). Geltona spalva buvo

priskirta išsiskyrimui ir tai, galvoju, taip neteisinga. Jeigu žiūri į saulę, ar tu galvoji apie išsiskyrimą? Juk negalvoji apie tai, kad tave tuoj iškeps, nebent vasarą; saulė duoda gyvybę. Nepaisydama nieko, rengiuosi geltonai, kai tik galiu.

Spalva mūsų gyvenime yra svarbus dalykas, ji gali labai padėti ir iš tikrųjų gydyti.

Ar Jus asmeniškai gydo spalvos?

Tikrai taip, aišku, dar yra muzika, bet muzikos ne visada gali klausytis, ypač dirbant bibliotekoje. Aš norėčiau pasileisti muzikos, bet visų skirtingi skoniai, galiu kažką suerzinti, todėl renkuosi spalvas.

POEZIJA Pamoka Išmokau būti savim, Kai šešėliai šaukia Girdėti akim, Kai neviltin traukia, Įkvėpti žvilgsnius, Prasmės aklinos Be žodžių tamsos Gyvos ir tyros Akimirkos tos Vienos ir nepaprastos Kai lieti savimi, o ne pirštais Jaudulio kėblumo akimirkas Užkuri savo minčių...

Aitvarais.

It kristi puolęs Sugrįžti šiurpuliais Odos švelnios Keliaut takais Nubėga jausmas Randų takeliu Ir taip aš išmokau, Būt tuo, Ne kitu. *** Jūra Per Saulės glūdumas lietus Išbarsto spindulių purslus Ramiai banguoja, tyvuliuoja Dienos aštrėjantys jausmai

Lyg bangos tykšdamos širdin Apšlaksto debesis viltim O aš taip noriu bėgti įkandin Ir suptis, suptis tyliai...

Toli šviesos miražas stebi Man siluetą iš žaibų nutapo, Mėlyną grožį iš akių tavų Kuris net smėlio blaškomas išlieka Tikiuos, suprasi tu mane Nes palikti jau pėdsakai giliai Tas grožis, jį man atplukdei Nešiosiu jį suspaudęs stipriai Tadas Juodgudis Neegzistuojantis rojus Aš nutapysiu miestą Ant savo nuogo kūno Ir brauksiu teptukais Negailėdama dažų.

Aš pastatysiu miestą – Rašalo tvirtovę Ir tyliai maldausiu, Kad atsistotum, Jog pamatyčiau, Ką padariau Savom rankom – Tapiau daugiabučius Parkus Ir žmones.

Savo mintim

Gaudžiau paukščius Iš neegzistuojančio rojaus.

Aš pastatysiu miestą Prie tavo kojų Tam, kad išgirstum Mane tau sakant – Eime paieškoti Neegzistuojančio rojaus. *** Varnas Aš įkvėpsiu Kaip varnas skrisiu Kabinsiu nagais, Plaksiu sparnais Lėksiu per gyvenimą.

Atsispindės nuo saulės Blykstelės Juodos plunksnos – Atsivers stigmos...

Kranktelėsiu šaižiai Prašydama gyvenimo Sustoti – Aš nebepajėgiu skristi.

Makaluosiu sparnais Vėjyje besiblaškydama Atgimsiu aušrai Ir vėl pakilsiu. Žvitriomis akimis Seksiu nusidėjėlius ir melagius, Aštriu snapu Pradraskysiu Žmonių užkietėjusią sąžinę.

Galiausiai pavargsiu, Sustosiu minutei, Nusileisiu ant žemės.

Aš įkvėpsiu – Ir vėl lėksiu per gyvenimą.

Ugnė Baliutavičiūtė Kas mes tokie ​ Kas mes tokie kad išeiname Kas mes tokie kad paliekame Ir kas mes tokie jeigu tylime Tik dėl to kurį mylime Kiek kartų mes nepasakome O kiek tiesiog nutylime Begalybė plius vienas Štai mano atsakymas Išvados vienos *** Mylėti ​ Mylėti tave tartum orą ​Gerėtis tavim tartum saule Kaskart taip stipriai apkabinti tarsi naktis apkabina žemę O rytais vos patekant saulei Tarsi mažytei tavo šypsenai Pamerkti akį Ir taip kasdien vyksta mylimiausias mano ritualas Greta Kondrataitė-Paleckienė

Daugiau informacijos rasi Facebook paieĹĄkoje ÄŻvedus:

Pavasario Festivalis 2020