Studis • Žiema 2019

Vytauto Didžiojo universiteto Studentų

atstovybės žurnalas

Stu dis.

2019 žiema

ISSN-2029-5502

Žodis skaitytojui Labas!

Š

tai ir vėl pasitinkam naują studijų semestrą.

Dienos vis ilgesnės, o mintys vis dažniau nuklysta į mūsų taip išsiilgtą pavasarį. Juk, kad ir kaip bepatiktų žiemos pramogos, vis tiek cepelinų spalvos dangų tą pačią akimirką išmainytume į dangaus mėlynę. Ir širdis iškart suspurdėtų, išgirdus lauke cypaujant TĄ paukščiuką.

Nesvarbu, ar Tau šis semestras antras, ar jau paskutinis – sustok ir pasistenk išgirsti, ko trokšti ir kas esi iš tikro. Studentiškos dienos bėga greitai, todėl naudokis galimybėmis, nelauk „tinkamų“ progų. Geriau prisijaukink laiką ir galbūt pasiseks pajusti, kad 24 valandų paroje kartais visai pilnai užtenka.

Linkėjimai!

„ Studis “

Turinys erasmus

4

įdomu

33

aš+

10

organizacija

34

pažintis

14

veik

38

muzika

20

SA metai

40

alma mater

24

slemas

43

studentiška filosofija

30

VDU-nuolaidą imu

46

Bendradarbiai

Vyr. redaktorius

Dizainas

Autoriai

Viršelis

Deividas Skavičius El. paštas: deividas.skavicius@stud. vdu.lt Germantė Lovčikaitė Marija Radišauskaitė Viktorija Rekstytė Justina Jesevičiūtė Agnė Griciūtė Audrė Gruodytė Orinta Jašinauskaitė

Kalbos redaktoriai

Aleksandra Ivanauskaitė Gabrielė Juodzevičiūtė Ugnė Baliutavičiūtė Viktorija Kajokaitė

Donata Budreikaitė Rugilė Juciūtė Magdalena Simutytė Indrė Baltakytė

Išleido

Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27-201 Kaunas Sekite internete issu.com/studis facebook.com/studis instagram.com/studis.vdu magazinestudis.wordpress.com

KIPRAS – TAI DAUGIAU NEI ŽYDRAS VANDUO IR SMĖLĖTI KRANTAI

GERMANTĖ LOVČIKAITĖ

Asmeninio albumo nuotr.

P

irmą kartą gyvenime nemačiau namų ilgiau nei du mėnesius. Pirmą kartą pati nuo medžio nusiskyniau mandariną ir jį suvalgiau.

Pirmą kartą lapkričio paskutinėmis dienomis maudžiausi jūroje. Pamačiau palmes ir tai, kad šalyje gali būti daugiau kačių nei žmonių.

Nebesupratau, kuria kalba čia reikia ir galvoti. Pirmą kartą visai nepažįstamos vietos tapo kasdieniais namais, kai prieš akis išvydau Kiprą...

Išvažiuoti iš Lietuvos kažkodėl labai bijojau. Paklausiau jau buvusių „Erasmuse“ draugų, ar ir jiems taip buvo, o po jų atsakymo „oi ne, labai laukiau ir nieko nebijojau“ pasijusdavau nenormali ir pernelyg skysta. Nuvykusi į tą svetimą ir, švelniai tariant, kitokią šalį, pirmiausia pagalvojau „kas čia per dykuma“ ir „ko aš čia atsibeldžiau“. O kartais stipriau užgraužus namų ilgesiui svarsčiau, kodėl niekas nepasakoja apie tą tamsesnę ir liūdnesnę „Erasmuso“ pusę, negi čia man vienai taip? Tačiau beveik pasibaigus mainų laikotarpiui supranti, kad šeima ir draugai niekur nedingsta, o tu grįžti, rodos, ir tokia pati, ir visai kitokia.

Kipre mokiausi privačiame Nikosijos universitete (University of Nicosia).

Studijuoju kūrybines industrijas, mano specialybė aprėpia daug dalykų, tad kiekviename siūlomame universitete galima atrasti sau tinkamų disciplinų.

Kadangi į mainus išvažiavau jau antrame kurse, derinti dalykus nebuvo sunku: praktiką atlikau per vasarą, tad liko tik du specialybiniai programos dalykai, visa kita rinkausi pagal tai, kas man įdomu ir atitinka VDU A grupės dalykus, tad galimybės šiuo klausimu itin plačios. Prabėgus semestrui Nikosijoje dabar porą dalykų rinkčiausi kitaip, pavyzdžiui, kalbų mokymo kokybė, panašu, VDU yra geresnė. Nepaisant to, man ir mano grupiokei, su kuria čia atvažiavau kartu, specialybiniai dalykai buvo įdomūs, mums patiko juos mokytis. Tad jeigu ruošiatės vykti mokytis į užsienį, labai rekomenduoju nuoširdžiai ir atidžiai paskaityti dėstomų dalykų programas ir juos pasirinkti ne aklai – taip išvengsite nemalonių staigmenų, mokysitės su malonumu ir lengviau viską suderinsite su universitetu namuose.

Kipras, akivaizdu, lietuvio akiai yra labai egzotiška šalis – tiek savo peizažu, tiek žmonų gyvenimo būdu. Vietiniai ten atsipūtę ir niekada neskubantys, beveik

4-9 erasmus

Pasakodama savo įspūdžius apie „Erasmus+“ mainų patirtį labai norėčiau išvengti visų klišinių frazių, kurias dar prieš nepilnus metus pati rašiau motyvaciniame laiške atrankos metu. Prisipažinsiu, kad į konkursą pakliuvau „netyčia“, nes pabandyti susigriebiau likus vos savaitei iki paraiškų teikimo paskutinės dienos. Nors dar mokykloje tyliai pasvajodavau apie panašią patirtį, ji atrodė nereali ir per sunkiai pasiekiama. Pasakysiu paslaptį – žinokit, kad tuos dokumentus susitvarkyti nėra jau taip sunku, kaip gali atrodyti. Tebūnie tai pirma priežastis, kodėl rekomenduočiau pasinaudoti tokia mokymosi užsienyje galimybe.

visada su šypsena ir lietų dažniau iškeisiantys į pagulėjimą paplūdimyje.

Supratau, kad saulė žmonėms tikrai padaro magišką poveikį, nes atrodo, kad ir jie patys tada spinduliuoja šilumą ir paprastumą. Vienas iš labiausiai mane sužavėjusių dalykų buvo senoji karta: močiutės kalnų kaimelių senamiesčiuose parduoda savo pačių ruoštas uogienes, o senukai susėdę kavinėse su savo Cyprus coffee puodeliais taip aistringai žaidžia kortų žaidimus arba nardus, kad jau vien jų stebėjimas gali būti vadinamas pramoga. Kipro žmonės dažniausiai yra gana tingūs. Ilgesnį nei 3 minučių pasivaikščiojimą jie visada iškeis į kelionę automobiliu, tad pėstieji gatvėse, nemeluoju, dažnai tėra tie patys „Erasmuso“ studentai. Su jais daugiausiai ir teko bendrauti, nes gyvenau name, kur kartu kambarius nuomojosi kiti iš už-

sienio atvykę studentai, važiavau į keliones, kurias organizavo būtent į užsienio studentus orientuotos organizacijos. Tai padėjo iš naujo suvokti, koks margas yra pasaulis. Teoriškai visada tai žinojau, tačiau supratau tik pamačius ir bent kažkiek prisilietus prie tiek daug kultūrų vienu metu. Kai kurie stereotipai pasitvirtino, o kai kurie kaip tik išnyko.

Na, bet vienas dalykas vainikavo viską: mano kambariokė buvo iš Italijos, ji visą savo gyvenimą kasdien valgo makaronus, o bendraudama su tėvais kiekvieną vakarą telefonu ji išties ne kalba, o dainuoja, šokinėdama tarp intonacijų. Nuo šiol visi italai mano akyse bus būtent tokie, kol koks naujas pažįstamas neįrodys kitaip! Na ir štai, visgi neišvengiau jau nuzulintų frazių apie „pasaulio suvokimo ir akiračio praplėtimą“, bet tebūnie, nes nori ar nenori, tai yra tiesa.

Gyvenau Kipro sostinėje Nikosijoje, kuri, deja, man pasirodė gana nykus miestas. Mėgstantiems vakarėlius veikti tikrai yra ką, tačiau ir pati galėjau kiek daugiau pasidomėti mieste vykdomais kitokio pobūdžio renginiais visuomenei. Nepaisant to, mane labai domino kelionės, tad kiekvieną savaitgalį stengiausi išvažiuoti kur nors prie jūros arba į kalnus, tad drįsčiau sakyti, kad gana neblogai susipažinau su sala, o autobusų į kalnus grafikus žinau vos ne mintinai. Kipras – kultūriškai turtinga šalis.

Anksčiau salą kaip koloniją valdė britai, o dar prieš tai – Venecijos respublika, Osmanų imperija, visa tai liudija saugomi archeologiniai parkai. Šiandien pusė salos yra okupuota Turkijos, tačiau į šią salos dalį galima patekti tiesiog parodžius savo dokumentą. Būtent ten, drįs-

tu sakyti, mane pasitiko įspūdingiausia saloje matyta vieta – Kantaros pilis. Ji stūkso 800 m aukštyje prie pat jūros krantų, iki jos į kalną keliu lipome apie 12 km, tačiau atsiveriantis vaizdas vertas trigubai tiek, nes matosi tolyn besidriekiantis salos pusiasalis ir vanduo aplink jį. Taip pat daug kartų teko lankytis salos centre esančiuose Troodos kalnuose, kur yra bent keletas pėsčiųjų takų kiekvieno poreikiams – nuo 4 km iki 14 km, aukštai kalnuose ir žemai miškuose prie krioklių. Kalnai, nors ir neaukšti (Olimpo viršūnė siekia 1952 m virš jūros lygio), tapo mano mėgstamiausia vieta saloje, kur atsiveria beribiai kalnai ir salos pakrantės tolumoje. Kalnuose visada pasitinka tyla, ten ir vėjas skamba kitaip, o einant maršrutu keliauji ne tik fiziškai, o ir mintimis. Būtent ši patirtis

padėjo man suprasti, kad visą gyvenimą kalnai traukė ne veltui, ir dabar teks pildyti naujai gimstančias svajones. Na, bet netrūko ir nuotykių, nes vieną kartą kalnuose su kompanija netikėtai papuolėme į audrą su kruša ir viskas baigėsi tuo, kad peršlapę namo važiavome pro kitą salos pusę, nes kelią iš kalnų kaimelio į Nikosiją užgriuvo akmenys... Kipras ne veltui traukia turistus, nes saloje yra bent 5 kurortiniai miestai su sezono metu perpildytais paplūdimiais. Vanduo čia žydras ir skaidrus, uolos pajūrio krantuose ir bangos, skalaujančios jas, tikrai atrodo įspūdingai. Mėgstantiems vasaros džiaugsmus Kipras tikrai yra rojus žemėje, tad norintiems tai patirti rekomenduočiau čia vykti pavasario semestrą, kai oras ir vanduo tik šiltės.

Visada laikiau save patriote ir mylėjau Lietuvą. Pagyvenus kitoje šalyje ši mano nuomonė tik sutvirtėjo. Dabar laikykitės, laukia šiek tiek pro-lietuviškos propagandos arba keletas dalykų, kurių paprasčiausiai pasiilgau Lietuvoje. Visų pirma – geriamas vanduo iš krano. Geriamą vandenį Kipre parduoda specialiuose aparatuose, kur sumokėjus eurą namo parsitempti gali 20 litrų vandens.

Antra – žaluma. Tie, kas Kipre buvo po liūčių sezono, su manimi gali stipriai pasiginčyti, tačiau ir Kipro žaluma po lietaus neprilygs vešliems ir samanomis nuklotiems Lietuvos miškams. Trečia – ekologiškas gyvenimo būdas. Panašu, kad rūšiavimas kaip kasdienė būtinybė Kipre dar yra gana svetimas, o ir šiukšlių patvoriuose kartais pasimato daugiau nei Lietuvos didžiuosiuose miestuose.

Ketvirta – eismas dešine kelio puse.

Kadangi Kipras seniau buvo Anglijos

kolonija, šioje saloje eismas vyksta kaire kelio puse, daug ženklų turi ne tik graikiškus, bet ir angliškus užrašus. Pirmosiomis savaitėmis visas gyvenimas gatvėje atrodė per daug keistas, tačiau grįžus Lietuvoje vos nešūktelėjau vairuojančiam draugui, kai įvažiavo į žiedą iš dešinės pusės...

Apibendrindama galėčiau daug kalbėti apie „gyvenimo nuotykį“ ir „neįkainojamą patirtį“. Kad ir kokia tiesų tiesa tai būtų, nevarginsiu tais žodžiais šimtas pirmąjį kartą, geriau trumpai pasakysiu – važiuokit ir pamatysit patys!

„ZERO WASTE” ARBA KAIP IŠSAUGOTI MŪSŲ PLANETAI GYVYBĘ?

MARIJA RADIŠAUSKAITĖ

K

iekvienais metais žmonija vis labiau teršia aplinką. Šiukšlių kiekis pasaulyje kelia užterštumo lygį, plastikas atsiduria vandenynuose ir kenkia juose esančioms gyvybės formoms. Ar tam yra išeitis? Tikrai taip! Visų pirma turime pradėti nuo savęs, pradėkime naudoti sistemą „zero waste“, kuri populiarėja visame pasaulyje.

Tai taisyklių sistema arba gyvenimo būdas, kai stengiamės nieko neišmesti į šiukšlių dėžę. Pasirenkame iš atliekų tai, ką būtų galima naudoti kasdieniame gyvenime kaip įmanoma ilgiau, o likusią dalį dedame į perdirbimą arba kompostuojame. Ši sistema buvo sukurta tam, kad neimtume naujų resursų iš ekosistemos. Galima sakyti, kad „zero waste“ sistema imituoja mūsų gamtą, o gamtoje nėra šiukšlių. Žmogus kiekvieną dieną išmeta apie 2 kg šiukšlių. Mes gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kurioje nevertiname savo daiktų ir sunaudojame per daug išteklių. Daugelis išmetamų atliekų net nepatenka į sąvartyną. Vietoj to, jos teršia kelius ir plaukioja vandenyne. Plastikas ypač pavojingas vandenynui, jūros gyvybei ir mūsų sveikatai. Jau dabar 90 % geriamojo vandens turi plastiko mikrodalelių.

Ir net jei pradėtų dabar, žmonija negalėtų sunaikinti visų jau pagamintų šiukšlių. Jų tiesiog yra per daug, nes mes vartojame per daug. Kad ir kaip būtų, perdirbimas vis dėlto nėra idealus sprendimas atsikratyti šiukšlių, kadangi jis mažina ne mūsų priklausomybę nuo vartojimo, o vartojimo padarinius.

Jums nereikia viso to, net jei galvojate, jog reikia.

Sumažinus tai, ko mums reikia, mes su-

mažiname tai, ką galime išmesti.

Prieš pirkdami palaukite. Apsispręskite, ar jums tikrai to reikia. Kai apsisprendėte, jog norite apsipirkti, pirmiausia patikrinkite second-hand parduotuves ar internetinių parduotuvių siūlomas prekes.

Jums tikriausiai kyla kausimas, ar vienas žmogus gali kažką pakeisti.

TAIP! Kiekvieną dieną jūs turite galimybę teigiamai paveikti mūsų planetą.

Kokiu būdu važiuojate į darbą? Kokius produktus perkate? Ką ketinate valgyti?

Viskas yra tarpusavyje susiję. Kiekvienas jūsų įsigytas pirkinys yra pasirinkimas tokio pasaulio, kuriame norite gyventi.

Turiu 10 patarimų, kurie padės jums sumažinti susidariusių atliekų kiekį.

Pavyzdžiui, pasirinkite bent 5 iš jų ir įtraukite į savo kasdieninį gyvenimą (žinoma, nebūtina skubėti, galima viską daryti palaipsniui) ir pamatysite, kaip sumažėjo atliekų jūsų gyvenime: 1. Plastikinius butelius surūšiuokite.

Nusipirkite daugkartinį vandens butelį ir visada jį nešiokitės su savimi.

2. Eidami į parduotuvę neškitės savo krepšį, o dar geriau, jei jis medžiaginis.

Nepirkite plastikinių maišelių kasoje. Tai ne tik ekologiška, bet ir naudinga – sutaupysite.

3. Pirkite produktus iš perdirbtų medžiagų. Kai kurie prekės žen-

10-13 aš+

Tai kas gi tas „zero waste“?

klai gamina tualetinį popierių iš perdirbto pluošto, tai būna nurodyta ant pakuotės. Išvaizda ir kokybė yra niekuo ne prastesnė, nei pagaminto iš pirminės plaušienos. Tas pats galioja ir servetėlėms bei popieriniams rankšluosčiams.

4. Atsikratykite papildomų pakuočių.

Bananai atskirame maišelyje arba sūreliai ir jogurtai atskiroje pakuotėje? – that’s way too much!

5. Asmeninės priežiūros kosmetiką pirkite popierinėje pakuotėje arba be jos. Įprastą šampūną plastikiniame butelyje galima pakeisti sauso šampūno plytele.

Tai ne tik naudinga gamtai, bet ir jums – tokių šampūnų sudėtis yra natūralesnė ir saugesnė.

6. Keliaudami pėstute, dviračiu ar viešuoju transportu saugosime aplinką.

Atsisakykite savo asmeninio automobilio. Paprastas vaikščiojimas yra naudingas – norint būti sveikam pakanka vaikščioti 10 000 žingsnių per dieną.

7. Pradėkite rūšiuoti atliekas. Raskite jums artimiausią rūšiavimo tašką, namie paskirkite vietą atskiroms dėžėms su popieriumi, plastiku, stiklu, aliuminiu bei organinėmis atliekomis. Svarbu!!

Baterijų ir lempučių niekada nemeskite su buitinėmis atliekomis, kiekvienoje parduotuvėje yra joms skirtas išmetimo taškas!

8. Atsisakykite nereikalingų dovanų ir reklaminių lankstinukų. Jeigu jums nereikia guminės apyrankės, žaislų ar keptuvių, kurias galite įsigyti surinkę lipdukus, tada neimkite jų. Labiausiai

tikėtina, kad šie dalykai atsidurs šiukšliadėžėje, o jūs nusipirksite daugiau nei planavote.

9. Atkreipkite dėmesį į produktų ženklinimą. Visi parduotuvėje esantys produktai turi trikampį su numeriu, kuris nurodo, kokia medžiaga yra pakuotėje.

Jei tai PAP arba 21, tai yra popierius, jis gali būti perdirbamas. Pavyzdžiui, C/ PAP jau yra popierius su priemaišomis ir jo negalima perdirbti.

10. Nusipirkite daugkartinį kavos puodelį arba termosą. Lietuvoje dar nėra technologijų, leidžiančių perdirbti ir atrinkti vienkartinius puodelius. Todėl yra 100 % tikimybė, kad jie bus suversti į sąvartyną. Paprašykite, kad kavą įpiltų į jūsų puodelį – jums tikrai suteiks tokią galimybę, patikrinta. ;) Tikiuosi, kad šiuo straipsniu aš kažkaip sugebėjau paskatinti jus sumažinti šiukšlių kiekį, kurį mes patys gaminame. Nepamirškite, kad po poros metų jūs gailėsitės, jog nepradėjote keisti savo aplinkos jau šiandien!

ALGIRDAS AMŠIEJUS: „LABAI DAUG DĖSTYTOJŲ PAVARDŽIŲ UŽMIRŠAU, BET VISUS „KIRVIUS“ ATSIMENU.“

VIKTORIJA REKSTYTĖ

Aistės Bielevičiūtės nuotr.

A

nkstyvais šeštadienio rytais per televiziją galimą išgirsti humoro nestokojančio bitininko ir VDU Žemės ūkio akademijos dėstytojo Algirdo Amšiejaus skardų balsą. Televizijos laidose akademikas geba sudominti šmaikščiai perteikiamais patarimais apie sodininkystę ir daržininkystę, tačiau ne visi žino, kad tikroji jo profesinė aistra ‒ bitininkystė, apie kurią dėstytojas, regis, be atokvėpio galėtų kalbėti valandų valandas. Jūsų dėmesiui ‒ nuotaikingas pokalbis su savo srities profesionalu!

Aš norėjau būti dailininkas. Labai mėgau meną, dailę. Mano mamos brolis buvo dailininkas, bet pokariu sovietai surinko kaimo šviesuomenę, tarp jų ir dėdę, ir išvežė prie plento sušaudyti. Tai daryta tam, kad atgrasintų žmones nuo partizanavimo. Dėdės piešimo sąsiuvinius mama išsaugojo ir aš negalėdavau į juos atsižiūrėti. Sakė, kai buvau mažas ir labai nerimaudavau, man parodydavo tuos piešinius ir nurimdavau. Buvau nutaręs, kad būsiu dailininkas, nes ir aš taip noriu piešti, o piešiau gana neblogai. Atsimenu, dar aštuonmetėje mokykloje spektakliui dariau dekoracijas su dailininku, atvykusiu iš muzikinio teatro, jis mane dar labiau paskatino siekti savo tikslo. Bet kaimo vaikui atvažiuot į S. Žuko taikomosios dailės mokyklą ir įstoti, jeigu jis nebaigęs jokios meno mokyklėlės, buvo absoliučiai neįmanoma. Ten ir neįstojau.

Kaip nusprendėte pasirinkti visiškai kitą mokslą – agronomiją?

Turėjau vieną skelbimą, kad Kauno botanikos sode yra tokia mokykla ‒ Kauno Mičiurino tarybinis ūkis-technikumas.

Kai nuvažiavau į technikumą, pamačiau tą pačią dailę: gulbės plaukioja, tiltukai per vandenį nutiesti, augalai žydi, viskas

aplink kaip rojuj. Tai kodėl ne dailė?

Aišku, tada bitininkystės specialybės nebuvo, buvo tik sodininkystė ir daržininkystė. Man mokantis antram kurse, Lietuvoj labai trūko bitininkų, kadangi mūsų, sodininkų-daržininkų, buvo dvi grupės, studentams buvo pasiūlyta pereiti į bitininkystę. Na, ir antram kurse atėjo toks dėstytojas P. Karosas, kuris uždegė mane bitininkyste. Tai buvo 1974 metais, nuo tada pradėjau sirgt bitininkystės liga ir ja sergu iki šios dienos.

Kaip sakėte, bitininkyste susižavėjote studijuodamas. Ar vaikystėje, kai augote kaime, Jūs domėjotės šia sritimi?

Aš pirmą spiečių padėjau diedukui susemt, kai man buvo septyneri metai. Bites jau buvau pažinęs, tik, žinot, vaikui bitės ‒ skauda. Ir dabar skauda, bitininkas, kuris pasako: „oi, man bitė įgėlė, nieko nejaučiu“, ‒ meluoja susirietęs. Tai dviejų cheminių medžiagų, šarmo ir rūgšties, sprogimas, na, kaip neskaudės ‒ visąlaik skauda, bet čia nieko tokio. Bitės man buvo vienas iš įdomiausių dalykų. Aš kamanes gaudydavau, savo turėjau, nes kas mane, vaiką, prie bičių prileis.

Aš kamanių lizdukus, kurių turėjau septyniolika, parsinešdavau

14-19 pažintis

Kuo vaikystėje svajojote tapti užaugęs?

namo. Rudenį ateinu, jau kaimynas ima medų, ir aš einu prie savo bičių medaus, bet akutėse randu tokias dideles kirmėles. „Jėzus, užpuolė kirmėlės mano bites“, galvoju ir išmėtau tas kirmėles, o, pasirodo, tai buvo paskutinė kamanių karta, jos pačios reikalingiausios. Bet taip buvo tik vienais metais, paskui per žiemą mokiausi, studijavau. Bibliotekoj buvau pats rimčiausias lankytojas. Apie laukines bites, kamanes tiek domėjausi, tiek skaičiau, tai ir turėjau septyniolika aviliukų, kur gaudavau per šiaudelį iš dviejų akučių kamanių medaus. Jos negildavo, neatakuodavo. O bitininkystės specialybę pasirinkau technikume antram kurse.

Kokius tyrimus ar eksperimentus darote šiuo metu?

Dabar užsiimu bičių veisimo selekcija, tai yra viena iš įdomiausių bitininkystės sričių. Auginu bičių motinas, jas atrinkinėju. Kiekviena bičių rasė turi tam tikrus požymius.

Kažkada man mama sakė: „Vaikeli, nu kas ta bitininkystė? Nu galėjai būt agronomas.“

Ar kada nors dvejojote dėl savo profesijos? Ar gailitės, kad tapote bitininku?

Oi, ne ne. Apie tai reikia pamiršti. Ir šeima iš to gyvena, ir aš džiaugiuosi. Dabar žentas prisidėjo prie bitininkystės ir visi mano vaikai apie bites labai gerai nusimano. Dukra Kauno kolegijoj dėsto apie bičių produktus ir apiterapiją (gydymo ir profilaktikos metodai, kuriuose naudojami bičių gaminami ir surenkami produktai ‒ red. past.). Ji bičių produk-

tus kosmetikoje naudoja, visokiausius tepalus, kremus su bičių pieneliu daro, kad moterys jaunos ir gražios atrodytų.

Sūnui perleidau medelyną, senas aš jau.

Ar savo vaikus paskatinote, ar jie matydami Jūsų pavyzdį patys pradėjo imtis panašios veiklos?

Aš seno kirpimo žmogus ir, mano manymu, šeima turi dirbti visa. Aš turiu tris vaikus: dvi dukras ir sūnų, ir žmona taip pat bitininkystėje dirba, tą patį technikumą pabaigus, mes vienoj grupėj mokėmės. Jeigu vaikams reikėdavo pinigų, neduodavau, jie turėdavo užsidirbti. Nuo pat mažens visi dirbo. Jie užsidirbo automobilius, namus, butus.

Aš jiems suteikiau tokį patį darbą, kaip ir užsieny būtų gavę, išvažiavę kokiam norvegui braškių skint. O kodėl jie pas mane negali to paties dirbt, būdami namie su šeima? Jeigu tu žinai, ką daryt, ir turi idėjų, kurias turi su kuo realizuot, yes! Niekur važiuot nereikia. Čia puikiai galima gyvent. Aš juos ne skatinau, o kai kada net verčiau dirbti. Buvo darbai, kuriuos reikėdavo padaryt, aš nesuspėdavau, tada su vaikais susėsdavau ir jiems aiškindavau: ,,Va, vaikai, mes turim tokį daiktą, jeigu mes jį visi sustversim šeimoj, gausim labai gerą pridėtinę vertę.“ O jeigu aš ką nors samdysiu, nerasiu specialisto, užtruksiu, kol jį išmokysiu. Todėl mes patys dirbam ir problemų nėra.

Jūsų brolis irgi bitininkas, ar su juo pasidalijate patirtimi, ar labiau esate konkurentai?

Tikrai ne konkurentai, dalijamės patirtimi, jis yra mano mokinys.

Viename straipsnyje buvote paminėjęs, kad Lietuvoje bitininkų amžiaus vidurkis yra labai aukštas – 78 metai. Ar keičiasi padėtis ir kaip?

Tai vyriška lytinė ląstelė. Tą noriu pabrėžt, nes ten Dievulis sukūrė viską, kas išlaikytų gyvybę. Viskas subalansuota: riebalai, baltymai, vitaminai, mineralai.

Jeigu mes išmokom atimti žiedadulkę ir naudot sau kaip maisto priedą, tai kaip bitininkas negyvens ilgai?

Ką turite omenyje tai sakydamas?

Kaip atėjote į ASU kaip dėstytojas?

Nesikeičia, nes vieno dalyko niekas negali nusipirkti ‒ avilio kvapo.

Skleidžiamas avilio kvapas turi labai gerą poveikį žmogui. Mes dabar kuriam tokius avilius su tinklu, kad būtų galima ant jų gulėti. Tokius apiterapijos namukus. Ir visi bičių produktai – geresnių maisto papildų, ko gero, nėra.

Meduje vitaminų yra tiek, kiek yra ant žiedadulkių, kurias bitininkai išmoko atimt iš bičių. Bites šiek tiek skriaudžia, bet ne viską atima. Kas yra žiedadulkė?

Kai pabaigiau doktorantūrą, oficialiai nebuvau įdarbintas, bet pas mane ateidavo praktikantai. Aš visą laiką su jais bendravau, ruošiau studentų laboratoriniams darbams bites, bičių motinas. Su profesoriumi J. Straigiu gerai sutardavom, jis man padėdavo tyrimus daryt, bet vieną šeštadienį profesorius mirė. Jo mirtis visiems buvo kaip iš giedro dan-

gaus, niekas netikėjo. Jis varė mašiną techninei apžiūrai ir techninės pagalbos stoty numirė. Kadangi aš buvau pabaigęs doktorantūrą ir mane universitete žinojo, buvau pakviestas dėstyti. Man tai buvo nesvetima, kadangi aš jau technikume bitininkystę dėsčiau penkiolika metų, kol gyvavo ši specialybė ir pats technikumas. Taip pat buvau pabaigęs bitininkystės institutą Rusijoj, kur įgijau kvalifikaciją moksliniams darbams, tyrimams, todėl 2004 m. labai lengvai atėjau į ASU.

Televizijos laidose šmaikščiai aiškinate apie sodininkystės principus, ar taip pat dėstote ir studentams?

Vieni su kitais bendraujam nuoširdžiai. Šiomis dienomis labai daug pedagogų daro tokį dalyką: jeigu elektros nėra, tai paskaita neįvyks. Aš turiu kitokį principą. Man elektros gali visai nebūti net per visą mano kursą. Svarbu, kad lenta būtų. Bet rodau ir skaidres, turiu geros medžiagos, ko gero, didžiausią bitininkystės videoteką, tokią biblioteką, apie kurią universitetui tik pasvajoti, kadangi leidžiu daug pinigų naujausiai literatūrai. Taip pat su studentais kartais pasikeičiam vietom.

Esate atlaidus dėstytojas ar „dėstytojas-kirvis“?

Manau, aš dėstytojas, suprantamai pateikiantis medžiagą. Tokių dalykų kaip skolos pas mane nebūna, nes aš tada manau, kad kaltas dėstytojas. Nors pas mane nėra lengva mokytis. Įvertinu dviem pažymiais: vienas kaip atsako, o kitas ‒ kaip įvertinu. Kartais duodu ne testus, o, pavyzdžiui, tuščius lapus ir

liepiu patiems sudaryti testą. Vieni per pusę valandos tik penkis klausimus sukuria, o kitiems nespėji paduoti ir jau pilnas lapas. Studentas studentui nelygus.

Pernai buvau labai įdomiai pagerbtas – studentai mane išrinko geriausiu agronomijos fakulteto dėstytoju. Nemanau, kad studentai apie mane sakytų „kirvis“.

Nors neaišku, ar blogai būti „kirviu“.

Labai daug dėstytojų pavardžių užmiršau, bet visus „kirvius“ atsimenu.

3X10:

10 DAINŲ IŠ PRAĖJUSIŲ 10 METŲ, KURIOMS VERTA SUGRĮŽTI Į TOP10 JUSTINA JESEVIČIŪTĖ

S

akoma, jog muzika – universali kalba. Net nesuprasdamas dainos žodžių (arba atvejais, kai žodžių visai nėra), vis tiek gali pajausti skambesius, suprasti, kas įvairiomis dermėmis bandoma pasakyti.

Muzikos universalumą norėčiau praplėsti dar labiau ir kviečiu ja paskaičiuoti laiką. Pavyzdžiui – pastarąjį dešimtmetį. Tačiau reikia pastebėti – kasmet yra sukuriama dešimtys tūkstančių naujų muzikinių kūrinių ir tikrai ne visi jie patenka į garsiausių topų viršūnes. Tad apžvelgdami pastaruosius dešimt metų prisiminkime kūrinius, kurie sėkmingai apibūdina savąjį laikmetį ir galėjo patekti į viršūnes, tačiau to nepadarė.

La Roux – Armour love (2009)

2009-ieji – metai, šlovę atnešę Lady Gagai, tačiau atėmę iš mūsų Michael Jackson. Topų viršūnėse karaliavo Katy Perry, Black Eyed Peas, Britney Spears. Patyliukais vieną kitą pirmąją vietą nuskynė ir britė La Roux su kūriniais „Bulletproof“ ir „In for the kill“. Tačiau visos kitos tais pačiais metais išleistos albume „La Roux“ nugulusios dainos didelio populiarumo ir nesulaukė. O štai „Armour love“ tikrai galėjo tapti trečiuoju sėkmingu singlu – kūrinyje netrūksta aukštų atlikėjos natų, išskirtinio sintezatoriaus skambesio ir pasikartojančio melodijos motyvo.

My Chemical Romance – Sing (2010)

Jei prisimindami 2010-ųjų muziką nepradedate niūniuoti Kesha „Tik Tok“ arba Train „Hey soul sister“, turbūt neklausėte radijo stočių. Žinoma, nevalia pamiršti ir Rihannos kartu su Eminem įrašytos „Love the way you lie“ ar Katy Perry „California gurls“. Tačiau nereikėtų pamiršti ir tikrai sėkmingo grupės „My Chemical

Romance“ šūvio su stadioniniu himnu „Sing“. Roko kūrinys tik į vieno topo viršūnę ir teįsibrovė – 2011-ųjų pradžioje tapo Billboard perkamiausiu roko albumu Jungtinėse Valstijose. Tačiau daina pripažinimo nusipelnė daug daugiau, nes tai buvo paskutinis įvertinimo už nupirktas kopijas sulaukęs grupės singlas.

Linkin Park – Burning in the skies (2011)

Moterys visiškai uždominavo 2011-uosius. Adelė su albumu „21“ susišlavė visus įmanomus apdovanojimus, susipažinome su Jessie J, o Lady Gaga toliau kepa muziką ir drąsiai dainuoja apie buvimą savimi. Žemiau įsitaiso kiti atlikėjai, kuriantys įvairių žanrų muziką, o toliau savo gerbėjus naujais kūriniais džiugina ir muzikos dinozaurai „Linkin Park“. Tęsdami apokaliptines vaizdo klipų temas, pozityviai nenuteikia ir ketvirtojo studijinio albumo singlas „Burning in the skies“. Tačiau stipri žinutė ir širdis smelkiantis šviesaus atminimo grupės vokalisto Chester Bennington balsas tikrai turėjo įeiti į muzikos istoriją ir muzikos topus.

Solange – Losing you (2012)

Radijo stotys groja Gotye „Somebody that I used to know“, pasaulis aprauda Whitney Houston mirtį, Swedish House Mafia išsiskyrimą ir faktą, kad „Call me maybe“ yra viena iš 2012-ųjų metų muzikos industriją apibrėžiančių dainų. Tuo tarpu garsiosios muzikos karalienės Beyonce mažoji sesutė Solange jau dešimtmetį kuria muziką ir niekaip nepatenka į topų viršūnes. „Losing you“ – bene daugiausiai sėkmės sulaukęs atlikėjos kūrinys, turintis užkrečiantį ritmą, įsitringantį vokalinį motyvą. Tačiau to nepakanka, kad Solange nustelbtų savo seserį ir kitus garsius laikmečio atlikėjus.

Taip, tai metai, kai Miley Cyrus supasi ant geležinio rutulio („Wrecking ball“), Macklemore įrodo, jog „second-hand“ parduotuvės yra nuostabus dalykas („Thrift shop“), o „Blurred lines“ visi atpažįsta per pirmas tris sekundes. Taip pat privalome paminėti „Harlem shake“, „Gangnam style“ ir balsingosios Lorde „Royals“. To-

20-23 muzika

Disclosure – You and me (2013)

kių muzikinių žverių britų elektroninės muzikos duetas „Disclosure“ uždominuoti topuose niekaip negalėjo. Tačiau 2013-aisiais išleistas kūrinys „You and me“ buvo visai neblogai perkamas, papuolė į kelis muzikinius topus.

Nors didesnio populiarumo ir susilaukė vėliau išleista „Flume“ remiksuota kūrinio versija, originalus „You and me“ ritmas skamba nostalgiškai 2013-ųjų kontekste.

Nothing but Thieves – Wake up call (2014)

Muzikos topų viršūnėse tokie dinozaurai kaip Pharell („Happy“), Katy Perry („Dark Horse“) ir Taylor Swift („Shake it off“) kovoja su visiškais scenos naujokais Meghan Trainor („All about that bass“), Magic! („Rude“) ir Iggy Azalea („Fancy“). O tylomis pirmąją muziką leidžia ir britų alternatyvaus roko grupė „Nothing but thieves“.

Grupė pasaulinio pripažinimo nesulaukia ir šiomis dienomis, tačiau prieš penkerius metus nedrąsus penketuko bandymas muzikos pasauliui prakišti savo pirmąjį singlą „Wake up call“ buvo gana sėkmingas – rokeriai pradėjo pamažu augintis savo publiką. Iš kitų panašaus žanro grupių „Nothing but thieves“ išsiskiria vokalisto sugebėjimais – prie mikrofono stovi Conor Mason, dešimtmetį lavinęs operinį dainavimą. Tai grupės kūriniams suteikia gylio ir unikalaus skambumo.

The Neighbourhood – R.I.P. 2 my Youth (2015)

2015-ieji pratęsia viralinių dainų madas – topuose karaliauja „Trap Queen“ ir „Watch me (Whip/Nae Nae)“. Žinoma, savo vietą šlovės olimpe užsitvirtina ir Ed Sheeran („Thinking out loud“), The Weeknd („Earned it“, „The hills“) ir absoliučiai sužiba Bruno Mars ir Mark Ronson duetas („Uptown funk“). Toks dviejų legendų atgimimas turbūt užvedė ir amerikiečių grupę „The Neighbourhood“ – nepaprastai sėkmingus 2012-uosius turėję alternatyvios muzikos kūrėjai į pasaulį išleidžia naują albumą „Wiped out“ ir vienintelį singlą iš jo. Gilus tekstas, vis dar alternatyvūs garsai ir savitas skambesys – tai apibūdina „R.I.P. 2 my Youth“. Bet, deja, kūrinys klausytojų neužbūrė ir „Sweater weather“ šlovės pakartoti nepavyko.

Toulouse – So I know you care (2016)

Bėgant metams, naujiems vardams iškilti darosi vis sunkiau. Bet jie iškyla. Į topus šauna Shawn Mendes („Stitches“), The Chainsmokers („Closer“, „Don‘t let me down“), Lukas Graham („7 years“). Ir nors absoliutus topų lyderis per metus išsilaiko naujam gyvenimui atgimęs Justin Bieber („Love yourself“, „Sorry“), bet pasaulis pagauna žinutę – niekada negali žinoti, kada Tau nusišypsos sėkmė. Deja, bet tokios sėkmės vis dar laukia iš Nigerijos kilęs Toulouse. Į mano grojaraštį su eksperimentiniu ir bet kokias žanrines ribas ištrynusiu singlu „So I know you care“ pasibeldęs atlikėjas jame išliks dar ilgai.

Billie Eilish – Bellyache (2017)

Naujas žanrinis sprogimas – staiga visam pasauliui labai patinka repas ir hip hopas. Bet toks su elektronikos prieskoniu. Toks, kokį kuria Kendrick Lamar („Humble“), Migos („Bad and Boujee“), Cardi B („Bodak Yellow“), Post Malone („Congratulations“). Arba jiems patinka „Despacito“. Tarpinę stotelę melomanams surasti išties sunku – jie sutarė tik dėl Ed Sheeran („Shape of you). Sunku buvo ir nedrąsiai, tuomet dar tik 15-metei Billie Eilish, kuri nuotaikingame kurinyje dainavo apie žmogžudystę. Dabar ji – tikra muzikos pasaulio sensacija, tačiau „Bellyache“ savo laiku į topus taip ir nepapuolė.

Lauv – There‘s no way (ft. Julia Micheals) (2018)

Ir 2018-ųjų niekas nesuprato. Muzikos pasaulis neteko Mac Miller, Avicii, Aretha Franklin, topuose dėl aukščiausių vietų kovoja Drake („God‘s plan“, „In my feelings“), Ed Sheeran („Perfect“), Camila Cabello („Havana“) ir Post Malone („Rockstar“, „Psycho“), o suprasti, kas įtinka klausytojui – vis sunkiau. Tačiau įtikti pabando amerikietis Lauv, iškepdamas visą galybę singlų, iš kurių geriausiai pasiseka su tuometine mylimąja įrašytas „There‘s no way“. Tačiau pasiekimai – kuklūs ir toliau tik ištikimi atlikėjų klausytojai kūriniu dalijasi savo aplinkoje. Tačiau dar ne vėlu – dainos mėgsta sugrįžti į topus praėjus keliems mėnesiams po išleidimo, tad duetas dar turi šansą!

RASA DUOBAITĖ-BUMBULIENĖ: „TURIME SUKURTI TRADICIJĄ PAKILIAI MINĖTI VALSTYBĖS ŠVENTES“ AGNĖ GRICIŪTĖ

Asmeninio albumo nuotr.

N

ors ir sunku tuo patikėti, tačiau kalbant su šio straipsnio heroje Rasa Duobaite-Bumbuliene supranti, jog sėkminga karjera nebūtinai yra dideli pinigai, gražūs biurai ar skambūs pavadinimai vizitinėje kortelėje. Buvusios VDU studentės ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkės pavyzdys rodo, jog sėkmingas gyvenimas gali būti įkvepiantis, paskirtas kilniam tikslui ir geriems darbams. „Man labai svarbu gilesni dalykai ir prasmė to, ką darau“, – sako pašnekovė ir jos besiklausant supranti, ką iš tikrųjų reiškia būti patriotu ir tiesiog geru žmogumi.

Vytauto Didžiojo universitete baigiau lietuvių filologijos bakalauro studijas.

Ketinau toliau studijuoti literatūros magistrą, tačiau tuo metu nesusidarė norinčiųjų grupė, todėl studijų programa nebuvo vykdoma. Tad pasirinkau verslo vadybos ir administravimo magistrą, taip pat VDU, nes man labai patiko visa universiteto politika, požiūris į studentą, mokslą, studento ir dėstytojo bendravimą. Minčių keisti universitetą magistro studijoms net nekilo.

Studentė buvau tikriausiai tokia, kaip ir daugelis jaunų žmonių, skyriau dėmesio ir mokslams, ir susipažinimui su nauju miestu bei naujais draugais. Tai buvo labai gražūs ir įdomūs laikai, kuriuos prisiminus visada džiaugiuosi. Nebuvau iš tų, kurie tiktai studijuoja ir nemato nieko aplinkui, bet manau, kad iš šių studijų gavau labai daug ir pasiėmiau tiek, kiek man reikėjo.

Ar iškart po bakalauro studijų baigimo stojote į magistrą ir ar džiaugiatės tokiu savo pasirinkimu?

Stojau be jokios pertraukos. Dabar pa-

galvojus, ką kitaip daryčiau gyvenime, galbūt po bakalauro studijų rinkčiausi kelionę arba studijas užsienyje. Aš nebuvau jokioje mainų programoje, nors ir buvo pasiūlymas išvykti, tačiau tik paskutinį bakalauro studijų semestrą.

Man neblogai sekėsi latvių kalba, tad buvo pasiūlymas vykti studijuoti į Latviją. Tačiau tai buvo paskutinis kursas, tad šios galimybės atsisakiau. Dabar tikrai pasinaudočiau visomis galimybėmis, kurias tik siūlo gyvenimas ir tikrai vykčiau studijuoti į užsienį.

Kodėl pasirinkote būtent tokios krypties magistro studijas, kurios, beje, nemažai skiriasi nuo jūsų bakalauro krypties?

Mielai būčiau tęsus literatūros magistro studijas, tačiau nesusidarius grupei, pasirinkau kitą programą, kadangi nenorėjau daryti pertraukos. Vėliau dėl to labai džiaugiausi, nes gavosi puiki kombinacija – filologija bei verslo studijos.

Manau, jog tai yra puikus derinys dirbant versle. Baigęs verslo studijas moki parduoti, o baigęs filologiją moki savo parduodamą produktą ar paslaugą gražiai aprašyti ir įtikinti klientą jos reika-

24-29 alma mater

Papasakokite, ką studijavote ir kokia buvote studentė?

lingumu.

Tai galima sakyti, esate versli filologė?

Nežinau, ar mane galima vadinti labai verslia, jeigu tokia būčiau, tikriausiai pastaruosius dešimt metų nedirbčiau visuomeninėje organizacijoje. Tačiau manau, kad toks derinys visai neblogas ir kiekvienas žmogus šiuolaikiniame pasaulyje turėtų pasimokyti bent kažkiek verslo ir ekonomikos. Jei yra galimybė, tikrai verta pasimokyti bent kažkurį iš pasirenkamų dalykų, juolab, kad VDU šioje srityje dirba tikrai puikūs dėstytojai, kurių daugelį prisimenu labai maloniai. Yra tokių dėstytojų, kuriuos kiekvienas VDU verslo krypties studijų studentas prisimena, pavyzdžiui, dėstytojas A. Bakanauskas.

Kas dar jums įsiminė iš studijų laikų?

Man labiausiai įstrigo pati pradžia. Kai atvyksti iš mokyklos, kur viskas yra sudėliota, kur tavo nuomonės, bent jau tais laikais (aš mokyklą baigiau 2000-aisiais) nėra dažnai klausiama. Atvykus į universitetą, staiga gauni sąrašą dalykų ir turi susidėlioti tvarkaraštį. Kažkam įdomi tavo nuomonė, kažką gali pats pasirinkti – tai buvo kažkas tokio. Tai, manau, pati puikiausia savarankiškumo mokykla, tai ugdo gebėjimą planuotis, numatyti ateitį, dėliotis savo užimtumą.

Tai geras dalykas ne tiems žmonėms, kurie nori, kad už juos viskas būtų sudėliota, bet žmonėms, kurie nori patys kurti, planuotis ir patys atsakyti už savo ateitį.

Esate Lietuvos politinių kalinių

ir tremtinių sąjungos narė. Kaip sužinojote apie šią organizaciją ir kas paskatino prie jos prisidėti, puoselėti tremtinių vertybes bei atminimą?

Apie LPKTS žinojau jau seniai, kadangi mano seneliai buvo tremtiniai, o tėtis gimęs Sibire, tremtyje. Apie šį skaudų istorijos puslapį visada žinojau, apie tai buvo kalbama šeimoje ir man pačiai yra tekę būti Sibire, kai prieš dvylika metų keliavau ten su tėčiu į vietą, kurioje jis gimė. Artėjant vasarai viena darbuotoja iš šios organizacijos leidžiamo laikraščio norėjo išvykti į ilgesnes atostogas į užsienį ir ieškojo žmogaus, kuris savaitraštyje „Tremtinys“ galėtų atlikti kalbos korektoriaus darbą. Niekada nemėgau teksto redagavimo darbų, man visada labiau prie širdies buvo literatūra nei kalba, todėl šis darbas neatrodė labai įdomus, tačiau nusprendžiau pabandyti. Pabandžiau, bet įsitikinau, jog tai ne man. Vėliau susipažinau su visais čia dirbančiais žmonėmis ir mane labai sužavėjo jų tikras patriotizmas, meilė savo šaliai, tai ką jie daro, ir su kokiu užsidegimu, kaip jiems tai yra svarbu.

Kai grįžo kolegė, kurią aš pavadavau, baigiau darbą redakcijoje ir jau ketinau išeiti iš LPKTS, bet buvau paprašyta prisidėti prie didžiausio šios organizacijos renginio. O didžiausias renginys yra visos Lietuvos buvusių politinių kalinių, tremtinių ir, kaip mes sakome, tiesiog Lietuvą mylinčių žmonių sąskrydis „Su Lietuva širdy“, kuris vyksta Ariogaloje, kiekvienų metų rugpjūčio pirmą šeštadienį. Į jį susirenka apie 7000 žmonių.

Renginių organizavimo sritis man, žinoma, nebuvo nauja, bet pojūčiai po šio renginio buvo visiškai kitokie nei

dirbant su verslo įmonėmis. Aš negalėjau patikėti, kad po renginio, kuris savo dvasia pakylėja, dar maždaug pusę metų sutikti žmonės džiaugiasi ir dėkoja. Ta pakili dvasia mane taip sužavėjo, jog negalėjau patikėti. Su verslo įmonėmis yra truputį kitaip: jie yra užsakovai, o tu vykdytojas. O čia – visiškai kitas jausmas ir kitokia prasmė. Mane tai taip sužavėjo, kad likau organizacijoje.

Kaip manote, kodėl svarbu yra atsigręžti į savo praeitį, ištakas ir puoselėti visa tai?

Yra toks posakis, jog „tauta, nežinanti savo praeities, negali kurti ir ateities“. Jis toks paprastas, bet labai teisingas. Ir išties, mes turime žinoti savo tautos istoriją ir būtent tiems, kurie paaukojo savo gyvybes už laisvę, turime dėkoti ir tos padėkos niekada nebus per daug. Kita vertus, mes vis dar turime tą patį „piktą kaimyną“ šalia. Todėl visada turime būti pasiruošę gintis, o būtent tas istorijos

žinojimas ir gali uždegti jaunus žmones kovai. Partizanų prisiminimai, kuriuos galiu vadinti legendinėmis knygomis, pavyzdžiui, tokias kaip A. Ramanausko-Vanago „Daugel krito sūnų“ arba J. Lukšos-Daumanto „Partizanai“, ar L. Baliukevičiaus-Dzūko „Dienoraštis“, bene geriausiai atskleidžia, kodėl jauni žmonės tuomet pasirinko partizano kelią. Labai tikėkimės, kad mums tokios gynybos daugiau niekada neprireiks, bet jei taip nutiktų, jog turėtume žmonių, kuriems tai svarbu ir kurie būtų pasiryžę padaryti viską, jog mūsų tėvynė būtų laisva. Manau, kad šiuo metu situacija yra visai nebloga. Pažvelkite, po Rusijos veiksmų Ukrainoje, po Maidano įvykių, kiek jaunų žmonių įstojo į Šaulių sąjungą, kiek jų tapo savanoriais kariuomenėje ir išties džiugu, kad žmonėms tai rūpi. Manau, jog prie to daug prisidėjo ir LPKTS, visos pilietinės, patriotinės iniciatyvos, kurias mes vykdome 30 metų visoje Lietuvoje. Kiekvieną kartą

paskaičius apie naują kilusią iniciatyvą ar mintį visuomet džiaugiuosi, kad tai ir yra tas darbas, kurį šios organizacijos žmonės laikė svarbiausiu – jog žmonėms ta laisvės kova būtų svarbi, jog jie nepamirštų ir bandytų tai išsaugoti.

Manau, jog šiais laikais lygiai tokiu pačiu paminklu, kaip metalinis kryžius ar knyga, galima laikyti ir žygį, dainą, festivalį. Tai yra šiuolaikinės visuomenės paminklai laisvės kovoms ir aš tuo labai džiaugiuosi.

Panašu, jog norint užsiimti visuomenine veikla, žmogui turi tikrai patikti tai, ką jis daro, jog užtektų energijos ir motyvacijos.

Ar galėtumėte taip pasakyti apie save?

Bent jau šiuo gyvenimo etapu man darbe labai svarbu yra prasmė ir tai, kas yra kuriama. Mano nuomone, svarbus yra būtent šis etapas, kai daugelis buvusių partizanų ar laisvės kovų dalyvių jau iškeliauja ir būtent dabar turime paskutinę galimybę įamžinti jų prisiminimus, su jais pabendrauti, praleisti laiką, išklausyti jų istorijas, jas įprasminti ir

iš to pasisemti stiprybės sau, ateities kartoms. Aš tai puikiai suvokiu ir todėl man tai yra be galo svarbu. Nors žiūrint studento akimis jau nebesu labai jauna, tačiau manau, kad uždirbti ir padaryti karjerą mes dar spėsim. Dabar man labai svarbu yra dvasinis pasitenkinimas, prasmė ir esmė to, ką darau. Kiekvienas darbas yra geras, bet šiuo metu negalėčiau dirbti verslo įmonėje, tiesiog kažkuo prekiaujančioje ar teikiančioje paslaugas. Ne, man labai svarbu gilesni klodai ir prasmė to, ką darau.

Tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, jog esate patriotė. Kas jus įkvepia tokia būti, ypač dabar, kai tiek daug žmonių emigruoja ir kalba, kaip blogai Lietuvoje?

Tikriausiai galima pasakyti labai paprastai. Visa tai ateina iš šeimos, auklėjimo, skiepijamų vertybių. Žinoma, tai yra ugdomi dalykai. Man tai yra labai svarbu. Skambant himnui, klausantis istorijų man visada šiurpsta oda, aš be galo didžiuojuosi Lietuva, žmonėmis, kurie kovojo už Tėvynę ir ją myli. Man kartais keistos tos kalbos, kad „visi iš-

važiavo, Lietuva išsivaikščios, visi pamirš kalbą ir panašiai“. Jeigu žmones per prievartą išvežė į Sibirą ir pasakė, jog niekada negalės sugrįžti į tėvynę, jie sugebėjo nepamiršti nei kalbos, nei papročių, manau, kad ir dabar, jei tik bus noro, taip nenutiks. O ar tas noras bus, priklauso nuo auklėjimo. Jeigu kažkam mieliau kitos šalies papročiai, tai jų nesugrąžinsime. Aš labai džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie išvyksta, baigia mokslus užsienyje ir grįžta kurti į Lietuvą. Manau, kad viskas bus gerai su ta Lietuva. Ir tikrai bus gerai, nes auga nauja karta. Mane žavi dabartinis jaunimas. Tai yra protingi, išsilavinę, drąsūs žmonės. Man pačiai kažkaip niekada nekilo mintis išvykti į užsienį. Na, tas žodis truputį kartais tampa nuvalkiotas, bet manau, kad aš tikrai esu patriotė. Žinoma, jeigu atsirastų pasiūlymas terminuotam projektui užsienyje, galbūt sutikčiau, bet ilgesniam laikui išvykti nenorėčiau. Man čia yra be galo gražu, be galo miela, man svarbu nuolat girdėti lietuvių kalbą, matyti artimus žmones, tą mūsų gražų kraštą ir aš tuo džiaugiuosi kiekvieną dieną.

Kaip manote, ar įmanoma išmokyti žmogų, pavyzdžiui, vaiką mokykloje patriotiškumo ir pilietiškumo?

Žinoma, galima, bet tam tikslui turi dirbti ir šeima, ir mokytojai, ir visuomenė. Vaikas, jeigu jam niekas nesakys, to ir nesužinos. Jeigu jam nuolat bus apie tai primenama, pabrėžiama, kad tai yra svarbu, kad tai yra mūsų istorija, mūsų tėvynė, tikrai galima to išmokyti. Šioje vietoje, mano nuomone, situacija irgi gerėja, tačiau tai labai priklauso nuo

mokytojų, kurie su tuo dirba, bet mes visi turime dėl to stengtis. Daug mūsų organizacijos narių važinėja po mokyklas, skaito paskaitas, dalijasi prisiminimais. Taip pat organizuojame konferencijas istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojams, pristatome naujausius tyrimus, idėjas, kaip galima naujai ir įdomiai mokiniams pristatyti būtent šią laisvės kovų temą. Net neabejoju, jog tai yra įskiepijamas dalykas, tik reikia norėti tą daryti. Šeima, visuomenė ir mokykla – visas kompleksas tam, kad žmogus užaugtų patriotiškas ir kritiškai mąstantis.

Taigi į Lietuvos ateitį žiūrite tiktai pozityviai? Žinoma, jokių abejonių. Dabartinė karta sukurs klestinčią Lietuvą ir Kauną.

Ko palinkėtumėte skaitytojams?

Studentams palinkėčiau imti iš gyvenimo viską, ką jis siūlo. Išbandyti mainų programas, pasirinkti tam tikrus dalykus, kurie galbūt ir nėra visai pagal specialybę, tačiau yra jums įdomūs. Viskuo domėtis, dalyvauti visuomeninių organizacijų veikloje, būti pilietiškais, dalyvauti renginiuose, ypač kviečiu į visus valstybinių švenčių minėjimus. Vis tik turime sukurti tradiciją pakiliai minėti valstybės šventes, tą puikiai parodėme švenčiant valstybės šimtmetį. Na, o studijuojant, visų pirma, linkiu klausytis savo širdies – kas jums įdomu, priimtina, kas jus traukia ir kas teiks malonumą dirbant ateityje, nes nemylima specialybė, kad ir gerai apmokama, gali tiesiog nedžiuginti. Galbūt kartais geriau pasirinkti kažką, kas miela ir tame atrasti prasmę.

HAMLETAS NEATĖJO Į TŪSĄ

AUDRĖ GRUODYTĖ

Asmeninio albumo nuotr.

T

avo twenties yra sunkiausia gyvenimo dalis. Turiu omeny, visi nenustoja teigti, kaip sunku yra būti paaugliu, bet iš tiesų, man atrodo, yra žymiai sunkiau būti dvidešimt kelerių. Nes iš tavęs tikimasi, jog esi suaugęs, kad užsidirbsi pinigus pats, ir būsi sėkmingas, bet išties jautiesi vis dar kaip vaikas. na. Ir tada vėl grįžtam į smogo pritvinkusius kambarius, ir tą keistą susimąstymo akimirką penktą valandą ryto, po vakarėlio.

Kodėl esi linkęs išduoti savo idealus?

Kiek esi linkęs sau meluoti? Kad kažką myli, kad nemyli, kad tau baisiai svarbu, arba visiškai nerūpi? Atsiduri momente, supratęs, jog nebepasitiki savimi, nes sau labai daug meluoji, netyčia. Ne, pasąmonė tavęs nesaugo, tu ją nutildei.

Nutildei tam, kad pavadintum save geru žmogumi.

Bet pradėjai abejoti. Gal net būtum prisijungęs prie nacių gretų, jei būtum gimęs aštuoniasdešimtmečiu anksčiau.

Taip, sąvoka ,,geras žmogus“ yra subjektyvybė. Bet šioje visuomenėje užtenka tragiškai suklysti kartą, ir geru žmogum tu nebebūsi, ir labai abejotina, ar buvai.

Kaip vaikystėje traiškei tuziną sraigių ar plėšydavai sliekus per pusę, kaip įžeidei savo geriausią draugą, ar pakenkei broliui. Lyg myli... Bet iš lėto abejoji, ar meilė visada veikia kaip etinis dėsnis.

Jei reiktų rinktis, ar paaukoti draugą, ar mirti, kiek iš mūsų aukotųsi patys?

Tą suprasti keista, jog labiau realu, kad mirsim nuo savo artimiausiųjų žmonių rankos. Čia ne tragizmas, o statistika. Ir ji priverčia tave nustoti šokti tūso metu. Ji priverčia tave žiūrėti į tamsą ketvirtą valandą ryto. Ir melstis, net jei netiki,

30-32 studentiška filosofija

Žinai tą tokį keistą momentą, kai esi vakarėlyje, kokiam klube ar sugertuvėse... ir ta vakaro minutė, kai tu su grupe žmonių, kuri tūsinaisi visą naktį, staiga nutylat. Atrodo, kad visi kartu mąstot.

Gal net apie tuos pačius dalykus. Muzikos nutylimo ar perjungimo momentas, kai šokių aikštelėje atsitrauki, ir stebi, kaip visi kartu grupėje yra po vieną. Tas asocialus socialinio gyvenimo aspektas.

Guli kur nors po vakarėlio ir tylint žiūri kaip švinta rytas. Keisčiausia akimirka, kartoji sau, kad kaip norėtųsi tokiais išlikti visada.

Arba kai kokie penki iš tūso grupės klausosi tos pačios dainos vienam kambary, bet nesupranti, ar išgyvenat ją kartu, ar atskirai. Kai tave palaiko broliu ar sese visiškai nepažįstamas žmogaus.

Kai važiuodamas trūliku sugalvoji gyvenimo istorijas visiems jame sėdintiems žmonėms. Gerai, kad gyvenam kaime, nes išprotėtumėm nuo naratyvų kiekio savo smegeninėje.

Tai čia kalbu apie netyčinį priklausymą grupei. Ir didelį norą priklausyti sau. Bet tas ,,sau“ – labai greitai apsibrėžia kitais.

Atsikračius darvinizmo ir filosofijų, lieka tik klausimas: kam mums išvis reikia savęs? Ir kiek kartais savęs parduodam idant priklausytumėm. Neverta, pasakė visi knygų herojai, apie kuriuos skaitei paauglystėj. Bet čia ir iškyla tragedija.

Būti panašiu į knygos personažą vargi-

kad rinktis tarp savo ir draugo gyvybės tau niekada nereiks. Nes visiems aišku kaip dieną, mes pasirinktumėm save.

Ir gal išties gerais žmonėmis niekada ir nebuvom. Kebli savoka, apibrėžiama labai primityviai. Niekada nesuprasdavau, kaip mylintis tėvas gali būti žudikas.

Tikiuosi niekada to ir nesuprasti. Juk visi skaitėm Dostojevskį. Bet nereikia per drąsiai apeliuoti į etiką ir žmonijos humaniškumą. Gal to paprasčiausiai išmokstama, kaip ir matematikos. Bet kaip ir geru matematiku, būti humanišku, geba retas. Ir greičiausiai nei tu, nei aš, neįeinam į tą išrinktųjų kategoriją, kurie moka. Prisiminus Miligramo eksperimentą su elektros šoko srovėmis ir paklusnumo autoritetui klausimu.

Milgramo bandymų metu, 65 procentai bandomųjų (savanorių eksperimento dalyvių), eksperimentatoriaus nurodymu. pasiuntė aukai (kuri iš tiesų buvo aktorius) įsivaizduojamą 450 voltų elektros smūgį. Nė vienas dalyvis neatsisakė paleisti aukai 300 voltų įtampos.

Taigi, daugiau nei pusė paleido mirti-

ną įtampos srovę žmogui už sienos, nes klausė autoriteto nurodymų. Žmogaus, apsivilkusio baltu chalatu, kuris iš tiesų buvo aktorius.

Tad nežinai, kokioj barikadų pusėj būtum tu. Keista paradigma išeina, man atrodo, kad bet kuri karta, buvusi prieš mus, turėjo daugiau autoritetų nei mes.

Bet taip pat neturime ir savęs, nes apsibrėžiame save per grupę. Bet atsiradus etinei dilemai, greičiausiai nuspaustumėm gaiduką draugui, nei pasiaukotumėm patys.

Taigi gera užtikrinti, kad šiandien – ne karo metai, mes gyvename dvidešimt pirmojo amžiaus ištakose, kur mafija yra nelegali, kurioje matematika mokyklose svarbiau nei etika. Kur tikima humaniškumu kaip duotybe, ne mokslu.

Gal savo gerumu, kaip prigimtimi, mes per daug pasitikime? Įdomu, ar tragiškai neapsirikom. Įdomu, kuris kurį išduotų pirmas. O dar įdomiau, kuris pamiltų.

Tikėkimės, jog mums dar ne greitai sueis trisdešimt.

PINIGAI IR PRIPAŽINIMAS: KOKIA PROFESIJA YRA PELNINGIAUSIA? PARTNERIO TURINYS

Skaitome, kaip ir kodėl ši profesija tapo tokia reikalinga. Po 2018 metų Bendrojo asmens duomenų apsaugos reglamento įsigaliojimo duomenų saugos profesionalas/specialistas tapo ieškomiausia specialybe visame pasaulyje.

Teisės aktas privertė įmones rūpintis asmenų duomenų sauga, įmonės intelektine nuosavybe, darbuotojų duomenų apsauga ir kitais įmonėje esančiais duomenimis. Kad pasiektų šį tikslą, įmonės vadovas privalo konsultuotis su tai išmanančiu specialistu. Specialistui keliami aukšti reikalavimai prie kurių nurodoma ir išsilavinimo bei kalbų mokėjimo įrodymai: bakalauras IT, teisės, audito ar verslo srityje, puikios anglų ir (arba) prancūzų kalbos žinios ir tai įrodantis CIPP sertifikatas. Lietuvos darbdaviai kuklesni – reikalavimai surašyti iš reglamento, sertifikatas nėra būtinybė, bet ir algos ženkliai skiriasi.

Taigi, jeigu dar nežinai, ką tiksliai galėtum veikti po studijų ar paskutiniuose studijų kursuose, siūlome pasvarstyti, galbūt ši specializacija yra tai, ko ieškai?

Lietuvos „International Association of Privacy Professionals“ (IAPP) atstovas, galintis suteikti daugiau informacijos sertifikato klausimais: www.gdprleaders.com IAPP pateiktą informaciją apie kasdienę duomenų saugos specialisto veiklą galima rasti čia: www.iapp.org

33 įdomu

Pasaulis keičiasi, milžiniškais šuoliais bėga į priekį. Prie kasdienės skubos turime prisitaikyti ir karjeroje. Tarptautiniai leidiniai, tokie kaip „Forbes“, „Times“, kasmet sudaro reikalingiausių ir įtakingiausių profesijų sąrašus, pateikia duomenis, kokių profesijų atstovai yra itin ieškomi, kitaip tariant, kas šiuo metu susirenka degančius darbo pasiūlymus tiek įtakos, tiek gaunamo pelno prasme. Taigi – tam ta da daaaam!.. Šiuo metu bene daugiausiai uždirba duomenų saugos specialistai!

Pagal atliktus tyrimus tapo aišku, kad duomenų apsaugos profesijos pasirengimui reikia gana daug specifinių žinių, tokių kaip Europos ir trečiųjų šalių teisės aktų, IT sektoriaus, verslo sektoriaus ir marketingo srities kasdienio darbo subtilybių išmanymo. Aiškiname tam, kad negalvotumėte, jog 100 000 eurų alga per metus yra mokama vien už raides sertifikate. Šių specialybių atstovų poreikis pasaulyje nuo 2018 metų išaugo maždaug 70 procentų. Tai milžiniška paklausa! Algos šoktelėjo nežymiai (tai reiškia, kad tokia alga yra stabili), bet darbo vietų ir neviltyje esančių darbdavių padaugėjo dvigubai. Atlikome paiešką ir mes, kad įsitikintume, ar tai tiesa. Toli ieškoti nereikėjo. LinkedIn platformoje įvedėme Data protection officer ir Information Security Manager specialybių pavadinimus. Rodomi skelbimų skaičiai patvirtino faktą dėl laisvų darbo vietų skaičiaus, o siūlomos algos tik sudėliojo visus taškus ant i.

STUDENTAI ROMANTIKAI – „DECLAMATIONES“ KŪRYBINĖ GRUPĖ ORINTA JAŠINAUSKAITĖ

Monikos Mickevičiūtės nuotr.

K

albiname jau ketverius metus gyvuojančią VDU studentų kūrybinę grupę „Declamationes“ (kuratorė prof. Irena Buckley) ir kviečiame artimiau susipažinti ne tik su jų veikla, organizuojamais renginiais ir kelionėmis, bet ir kelių grupės narių asmeninėmis patirtimis. Džiugu, kad šią popietę mūsų pašnekesiui nesutrukdė net ir pats nepalankiausias oras, o į interviu atvykę su plačiomis šypsenomis veide Milda Gineikaitė (MF), Dovydas Beržinis (GMF) ir Jovaras Kelpšas (HMF) leido pradėti nepaprastai jaukų interviu.

Kaip apibūdintumėte „Declamationes“ veiklą?

Milda: Esame studentų kūrybinė grupė-studija, kurios veikla labai plati. Ren-

giame viešus pokalbius, susitinkame su moksleiviais ir įvairių Lietuvos miestelių bendruomenėmis; skaitome poeziją, dainuojame dainas, kas mokame, gro-

Kokia yra kūrybinės grupės bendruomenė, naujų ir senų narių kontaktai?

Jovaras: Declamationes narių gretas papildo žmonės ne tik iš humanitarinių mokslų fakulteto, bet ir iš informatikos, teisės, socialinių, menų ar gamtos mokslų. Mes renkamės tai daryti savo noru ir tai nėra kažkas priverstinio. Jau dvejus metus aktyviai prisidedu prie grupės veiklos ir sužinojus, kiek daug padarė ir patyrė senbuviai kolegos (Milda, Dovydas, Martynas, Justas), sukyla draugiškas pavydas ir noras darbuotis.

Dovydas: Jovaras turi su kuo palyginti, o mes su Milda nelabai turėjome, nes

buvome naujai kuriamos grupės dalis.

Buvome prieš tai girdėję, kad profesorė kažką darydavo, bet tada ji kurdavo labai rimtus spektalius, teatrinius pastatymus su dainomis, daug keliaudavo.

Aišku, gal tada ir kitoks požiūris buvo ir tas studentų noras didesnis būdavo.

Dabar, kai pasaulį valdo technologijos, daugelio požiūris būna: „O kam man čia reikia daryti, kai galiu nedaryti“. Atvykęs į Kauną studijuoti, pagalvojau, kad reikia „pasiimti“ maksimumą. Kol esi studentas viską reikia imti iki maksimumo. Aš jaučiu tą pareigą, kad turiu pilnai save atiduoti ir veikloms, ir universitetui, ir visur įdėti savęs kuo daugiau. Kai permąstom praėjusių metų renginius, tai kiek mes padarėm! Vien per rudens semestro porą mėnesių, įvyko net šeši renginiai – ciklas „Anava, ar tik ne Daukantas?“ Milda: Patį pirmą mūsų veiklos semestrą, kai buvau pirmame kurse, repetavome vieną renginį. Prisimenu profesorės žodžius apie tai, kad ateis laikas, kai turėsime daugiau patirties ir galėsime ruoštis ne vienam renginiui semestro metu. Antrame kurse dar kartą rašiau kitiems, teiravausi, ar mes vėl susibursime. Mūsų sumažėjo, bet susisiekėme su profesore ir keliese (aš, Dovydas ir Mindaugas) prisijungėme prie naujų narių, išklausiusių retorikos kursą (tai teorinis mūsų veiklos pagrindas).

O kaip apibūdintumėte grupės kuratorę prof. I. Buckley?

Dovydas: Nežinau, kas daugiau moka taip įkvėpti. Atrodo paprastai kalba, bet taip įkvepia.

Nereikia nei agitacijos, nei kaž-

34-37 organizacija

jame, repetuojame muzikinius kūrinius, taip pat statome spektaklius-poetines kompozicijas ir, žinoma, nepamirštame visko įamžinti, todėl vėliau kuriame filmus. Grupės veikla yra įvairi dėl to, kad kiekvienas galėtų atrasti tinkamą būdą išreikšti save. Rengdami kalbėjimo planą, rašydami tekstus, turime ir papildomai paskaityti, pasidomėti. Kartu atrandame ir būdą draugijiniam gyvenimui, praturtiname save ne tik žiniomis, bet ir įvairiomis patirtimis, kurių nebūtų vien tik lankant paskaitas. O kur dar mūsų neoficialūs pabuvimai, pasivaikščiojimai... Grupė savo bičiuliais laiko tiek lituanistikos, istorijos ir viešosios komunikacijos katedras, VDU Rektorių, tiek Maironio lietuvių literatūros muziejų, Kauno miesto muziejų, tiek ir Kaunas pilnas kultūros iniciatyvą. Buvimas šioje grupėje padeda susikurti ir tam tikrą studijų formą, būti tuo „artes liberales“, ką taip pat siūlo universitete ir dar vieni mūsų bičiuliai – individualios studijos „Academia cum Laude“.

kokių palyginimų – kažkaip savaime motyvuoja judėti pirmyn. Ir kas bebūtų, ji visada išgelbės – jei kas nors renginyje nevyksta taip, kaip norėtųsi, atsistoja ir viską pakreipia tinkama linkme. Profesorė turi didelį autoritetą. Mes atrandame kontaktą ir mums jos autoritetas tik auga, nes tokio gilaus, tiek daug žinančio žmogaus neteko matyti. Ir tas jaunatviškumas, ir visada gera nuotaika...

Jovaras: Būna, pasibaigia mūsų susitikimų laikas, aptariame visus scenarijus, parepetuojame ir tada, kai lydime dėstytoją namo kažkas dviese ar trise, užsimezga gana artimas pokalbis. Ji labai šiltai gilinasi ir rūpinasi žmogaus interesais. Dėstytoja yra nuostabus žmogus.

Padirbus kokias dvi valandas per savaitę, mūsų savaitė nesibaigia – būna, kad diskusijos tęsiasi katedroje arba paskambinus telefonu.

Kaip generuojamos idėjos, planuojami renginiai?

Jovaras: Viskas prasideda nuo to, kad turėdami konkrečią idėją, diskutuojame, ją plėtojame kol pasiekiamas kompromisas. Mes bendradarbiaujame, kartu kuriame idėjas, prof. I. Buckley pasiūlo idėjų iš savo pusės, pasiūlome ir mes.

Milda: Susirenkame ir galvojame, ką darome toliau. Žinoma, apie renginių viešinimą pradedame galvoti daug anksčiau, nes svarbu sukurti vizualiai patrauklų skelbimą, kuris padėtų mums pasiekti ir pritraukti auditoriją, o tai yra bene sunkiausia... Tačiau džiaugiamės ištikimais savo žiūrovais.

Dovydas: Mes čia tiek darome, bet niekas kitas to nežino, viešumoje pasirodo reikšmingiausia dalis to, ką norime parodyti. Buvo suorganizuotos 4 filmo „Piliakalnio papėdėje“ peržiūros, tradi-

ciniai moksleivių skaitovų konkursai pavasarį, skaityti publicistiniai fragmentai prof. L. Donskio vardo bibliotekos atidarymo ceremonijoje, minėtas J. Eretas ir Vydūnas, surengti dveji Literatūriniai pusryčiai, dar ne kartą planuojame rodyti publicistinį spektaklį „Romantikai“, o kur dar programos „Kaunas. Istorijos dabartis“ tęsinys... Daug idėjų ir sumanymų, kuriuos kol kas laikome paslaptyje.

Ar galėtumėte įvardinti, ko išmokote, ką pasiėmėte iš buvimo šioje grupėje?

Milda: Kurdama įvairų dizainą renginių skelbimams ir plakatams, ieškodama kontaktų, viešųjų ryšių ir kviesdama į mūsų organizuojamus renginius, įgavau patirties, kuri papildė mano studijas (Naujųjų medijų meno ir lietuvių filologijos ir leidybos). Jeigu galima taip pavadinti, užduočių, kurias darome paskaitų metu, pagilinimą atradau grupėje, todėl be jos nelabai įsivaizduočiau ir savo studijų.

Dovydas: Pasiėmiau jaukų buvimą kartu, tokį bendravimą, kai jauti, kad žmonės tuo domisi, kad nėra paviršutiniški ir kad galima gilesnėmis temomis pabendrauti. Tiesiog kartais labai to trūksta.

Manau, kad tai tokia erdvė, kurioje galiu susitikti, pabendrauti, pajuokauti. Atrodo, tarp mūsų ir profesorės yra didelis metų ir patirties skirtumas, bet jaučiame kontaktą, bendrystę.

Jovaras: Kadangi mes su profesore taip šiltai bendraujame, tai kartu su savimi pasiimame ir jos vertybių, mokomės kritiškai mąstyti, tampame ir labiau savikritiškesni. Įdėdami pastangų, semiamės vertybių, o tas, kurias turime, – auginame ir brandiname.

Naujų narių priėmimas. Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti studentas, norintis tapti grupės nariu?

Dovydas: Pirmiausia būsimasis narys turi turėti „meninę gyslelę“, todėl domėjimasis menu, literatūra, kultūrine veikla neturėtų būti kažkas svetimo.

Taip pat, jis neturi būti tas nolaiferis, kuris tik sėdi prie kompiuterio ir nieko neveikia. Būtent tokios veiklos visapusiškai mus praturtina.

Kokia „Declamationes“ veiklos vizija? Ko galėtumėte palinkėti sau? O galbūt Jūs būsite alumni?

Dovydas: Mes labai viliamės, kad taip bus ir kad Declamationes augs, o po kokių 5 metų mes galėsime pavydėti.

Norėčiau, kad būtų augimas, kad prisijungtų vis daugiau motyvuotų, norinčių kažką veikti, kurti, o ne orientuotų tik į sausas studijas, žmonių. Linkėčiau, kad jie jaustųsi atradę save. Tikimės, kad šalia studijų, tai išliks prasminga papildančia veikla.

Milda: Ir aš tikiuosi, kad ateityje „Declamationes“ sulauks dar didesnio studentų susidomėjimo. Prisimenu pro-

gramą „Piliakalnio papėdėje. Istorijos dabartis“ – ne tik projektą, bet kartu ir užduotį, kurią mums pavyko sėkmingai įgyvendinti. Užduoties esmė – kelionių po Lietuvos miestelius metu sukurti filmą, kuris ne tik taptų prisiminimų dalimi, bet ir atskleistų tai, kokia veikla užsiima grupėje esantys žmonės. Norėčiau, kad mūsų organizuojami renginių ciklai turėtų tęstinumą ir kad mes gebėtume pasakoti taip, kad auditorija mus suprastų, tegul ir nišinė, bet būtų girdinti.

Studentų kūrybinės grupės veikla apima labai platų spektrą, todėl apie praėjusius ir būsimus renginius, nuotykius bei kitus džiugius dalykus būtų galima kalbėti dar valandų valandas. Tačiau aišku viena – „Declamationes“, tai ne tik universali studentų kūrybinė grupė. Tai viena didelė šeima, kuri kartu kadaise ne tik M. K. Oginskio polonezo žingsnelius skaičiavo, bet ir tebeskaičiuoja aplankytą miestų ir miestelių gausybę, kartu išgyventas džiaugsmingas akimirkas, kurių tiek daug, jog neįmanoma išsirinkti vienos įsimintiniausios.

Sekti grupės naujienas galite „Facebook“: VDU studentų kūrybinė grupė Declamationes

#ATEIKĮATGAJĄ AUDRĖ GRUODYTĖ

„Atgaja man reiškia susitikimą su pačiu savimi. Nemeluosiu, susitikimai kartais būna skausmingi, kartais pati sau nepatinku, kartais pykstu, kartais jaučiuosi maža, tačiau tai tikra, tyra, nenusakoma žodžiais. Vis norisi vėl ir vėl atrasti save per kitus, per kūrybą, praeitį, išgirsti protėvių šnabždesį ir kaip pumpurui save brandinti, – sako buvusi Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos studentė, stovyklos vadovė Vaida. – Nuotrauka iš vieno keisto stovyklos vakaro, kuomet jau sumigdžius vaikus mes, vadovai, buvome pakviesti į salę. Gandai tyliai sklendė, kad senieji Atgajos vaikai yra paruošę mums slaptą „kažką“.

Buvome tyloje susodinti, o po to tas

„kažkas“ prasidėjo. Tas „kažkas“ buvo padėka, įprasminimas, giluma, dialogas, nežinau, kaip tai pavadinti, tik pamenu jaunų žmonių nuoširdžius žodžius, šokį, vaidybą ir savo ašaras, po to pamačiau ir kitų vadovų ašaras, vaikų ašaras. O tos ašaros buvo kažkas labai labai tikro, ko išreikšti žodžiais nemoku. Dar šiandien mano mintyse gyvi žodžiai „Kartą man buvo labai sunku, ačiū, kad tuomet su manimi pasikalbėjai“, o aš pamenu mažą verkiantį berniuką, jau nebepamenu nei dėl ko jis verkė, nei ką mes kalbėjome, tačiau prieš mane po bemaž keturių metų stovi beveik suaugęs žmogus ir mes abu vėl kalbamės, tik šį kartą verkiame abu ir esam vienas kitam

dėkingi. Per penkerius metus Atgajoje negavau nei vieno pinigėlio, tačiau gavau 11 vyrų ir žmonų, virš 100 vaikų, juoko priepuolių iki pilvo skausmo, iki kaulų persmelkiantį prasmės jausmą, pojūtį, kad galiu keliauti laiku, kūrybiškumą, drąsą, supratimą, kad galiu miegoti 3 valandas, supratimą, kad stebuklų būna, atradimą, kad žmogus ir gamta yra víena. Visa tai neįkainojama.“

drąsos būti savimi ir būti kitaip. Atgajoje to ir išmoksti – kurti ne tik vaidmenis, dienos programą, užsiėmimus ir pasirodymus, bet pažinti ir mylėti. Ir ne žmoniją, kaip dažnai sako poetai, bet kiekvieną žmogų atskirai. Pažinti kitokią tikrovę, kuri atrodo per daug poetiška, kad būtų tiesa. Ir toje nematytoje tikrovėje, pamatyti dar nepažintą save.

Visiems linkiu Atgajos, nes tai ne tik stovykla, tai judėjimas.

Ateikite į Atgajos stovyklos pristatymus Kaune, o paskui ir į naujų vadovų ruošimo seminarą!

Pristatymai Kaune: Senamiesčio vaikų dienos centre (M.Daukšos g.52/ Jonavos g. 14) Kovo 9 d., 13 val.; Kovo 20 d., 18 val. 30 min.

Registruokis: www.latgaja.lt

38-39 veik

Žinot, sako, kad žmonės bijo tiesos. Todėl ir meilės dažnai vengia, nuo savęs bėga, todėl labai vieniši jaučiasi. Arba, kai žiūri poetinius filmus apie gyvenimą ir galvoji, kad gal paauglystėje ir manei, kad gyvenimas gali taip atrodyti.

Bet tikrovė kitokia. Tai Atgajoje visa tai išnyksta, o jei tau pasiseka, tas pasaulis ir tas tavo variantas, kuris, atrodė, neegzistuoja, nes yra per daug gražus, virsta tikrove. Kurdamas santykį su vaikais, ir taip, tau gali būti aštuoniolika, devyniolika ar dvidešimt keli, ir tu būsi kažkieno mama arba tėtis, kuri dar neužmegztą santykį su savimi. Ir tai yra neįmanomas vaizduotei reiškinys, juk atrodo, kad save turėtume pažinoti geriausiai. Bet per meilę kitam, per drąsą nepatikti sau ar kitiems, per didelę drąsą mylėti ir mylėti taip tikrai ir lengvai, kaip kartais būna labai sunku mylėti kasdienybėje, per drąsą kurti magiją vaikams ir paaugliams, per dainas prie laužo, per gamtą, muziką, juoką, klaidas ir pamokas, tu išsineši prasmės jausmą. Tai buvo verta. Prisidėjau prie pasaulio keitimo.

Nes taip ir yra. Ta nuostabi atsakomybė, kai išgirsti, kad vaikui ar jaunuoliui pakeitei gyvenimą į gerą ar padėjai atrasti dėl pokalbio, dėl kurto santykio ar dėl

VDU SA PREZIDENTĖ APIE NAUJUS IŠŠŪKIUS: ATEITIES KARTOS TURĖS PASISTENGTI

DEIVIDAS SKAVIČIUS

N

ors mokslo metus skaičiuojame nuo rugsėjo lig rugsėjo, Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybės (VDU SA) metai įprastai prasideda ir baigiasi kovo viduryje vykstančia rinkimine-ataskaitine konferencija. Antrajai atstovybės prezidentės Gretos Šmaižytės kadencijai einant į pabaigą, pakalbinome Gretą apie praėjusius metus ir ateities iššūkius, su kuriais teks susidurti ir būsimajam prezidentui arba prezidentei.

Sakyčiau, įvairiapusiški. Pradėjome iš esmės peržiūrėti savo organizacijos vidų, diskutuoti su nariais, kaip organizacija turėtų veikti, kad geriausiai atlieptų pagrindinę savo funkciją – atstovauti studentų interesams. Taip pat buvo labai įtemptas laikotarpis visame konsolidacijos procese. Tai visiškai naujas etapas tiek Vytauto Didžiojo universitetui, tiek Studentų atstovybei.

Ką pavyko ir ko nepavyko įgyvendinti?

Negalėčiau kažkokių veiklų išskirti kaip pavykusių ar nepavykusių. Pradėjome keletą iniciatyvų, kurioms įgyvendinti reikia laiko. Taip pat vienas tęstinis darbas šiuo metu yra konsolidacija, tad jos irgi negalėčiau priskirti kažkuriai kategorijai, nes kol viskas susigulės dar praeis nemažai laiko ir ateities kartos turės pasistengti, kad viskas toliau vyktų sklandžiai.

Su kokiais naujais iššūkiais VDU SA pasitinka pavasario semestrą?

Toliau stengiamės kalbėti apie bibliotekų darbo laiką. Sunku, tačiau mažais žingsneliais judame į priekį. Taip pat stengiamės keistis patys bei efektyvinti

mūsų organizacijos veiklą, kad geriausiai išpildytume pagrindinę savo funkciją ir kokybiškai atstovautume studentams.

Įvykus VDU, LEU ir ASU konsolidacijai, VDU SA natūraliai išaugo atstovaujamų studentų skaičius. Ar atstovybė yra tam pasirengusi?

Be abejonės, iššūkių yra, tačiau kartu su šiais universitetais prisijungė ir ten veikusios studentų atstovybės, kurios taip pat suinteresuotos, kad jų studentai būtų atstovaujami. Žinoma, reikia laiko, kol pažinsime vieni kitus, pažinsime tvarkas, išmoksime bendrai dirbti, tačiau pradžią jau esame padarę, o ateityje, tikiu, viskas dar gerės.

Dėl ko studentai dažniausiai kreipiasi į SA? Kokie klausimai jiems kelia daugiausiai neaiškumų?

Situacijų būna labai įvairių. Nemaža dalis kreipiasi, kad suteiktume informacijos apie tam tikrus procesus, kai kažkas neaišku, tai atliekame tokią informavimo funkciją. Taip pat turime atvejų, kai studentai kreipiasi su konkrečiomis problemomis ir prašo ginti jų interesus,

40-42 SA metai

Kokie buvo praėjusieji metai VDU Studentų atstovybei?

tokių situacijų turime mažiau. Tačiau, kaip ir sakiau, dažniausiai studentams trūksta informacijos apie tam tikrus procesus.

Kuriomis studentų teisėmis yra dažniausiai pamirštama, pavėluojama pasinaudoti?

Mes aktyviai dalyvaujame fakultetuose vykstančiuose apeliacinių komisijų posėdžiuose, tačiau manau, kad studentai dažniau galėtų kreiptis ten. Apeliacinei komisijai studentai gali prašymą rašyti dėl dviejų priežasčių: pirma, dėl studijų rezultatų įvertinimų, antra, dėl atsiskaitymo procedūrų pažeidimų. Taip pat reikia nepamiršti, kad pateikti tokią apeliaciją reikia per penkias darbo dienas nuo rezultatų paskelbimo. Taip pat universitete veikia Etikos komisija bei Ginčų komisija, kuriomis taip pat raginu studentus pasinaudoti, jei mano, kad jų interesai yra pažeisti. Visose išvardytose komisijose turime studentų atstovų, kurie kartais po tokių posėdžių pamato, kur mūsų universiteto dokumentuose ar tvarkose yra spragų, kurias galime paraginti taisyti. Kaip tik šiuo metu ruošime keletą pasiūlymų pokyčiams.

Kaip manai, ar studentai vis drąsiau gina savo teises?

Manau, kad taip. Studentai vis drąsesni ir vis labiau argumentuotai reiškia savo nuomonę, o tai labai džiugina. Studentai vis atviresni diskusijai ir suvokia, kas juos tenkina, o kas ne ir drąsiai sako savo pastabas.

Slemo poezija prikimškite (savo) ausis gėlių žiedlapiais įsmeikite į (savo) akis po rožės spyglį užtepkite (sau) ant plaukų mėlynių uogienės o (savo) smegenis išplaukite lotoso lapais Ir galbūt tada (jūs) patikėsite kad esate taika išvėdinkite (tas pačias mano) smegenis virš Baltijos jūros sušukuokite (tuos pačius mano) plaukus Baltos Varnos nagais įlašinkite (man) į akis spalvoto pigmento nes iš tų rožinių akinių iškrito stiklas ir prikimškite gi pagaliau tas sušiktas ausis gėlių žiedlapiais Galbūt tada (aš) patikėsiu kad esu grožis įtaisykime (tau) vietoje dantų kulkas nutraukime (tau) dešinę ranką ir įmontuokime ten virtuvinį kombainą o

Galbūt tada (mes) patikėsime kad tu esi karas (Dėde Ikarai Tu buvai tik sušiktas Astronomas) parodysiu (jums) neurochemijos rojų ir įteikus šventąjį mėgintuvėlį palauksiu kol pripildysite jį savo prigimties nuodėme kurią vadinu „hormonais“ --tada (jūs) galėsite pamatyti kaip atrodo (jūsų) meilė Ir galbūt tada (jūs) patikėsite kad egzistuoja mokslas Ir iš vis Jėzau Kristau.

Tavęs niekas neprašė mirti už mūsų nuodėmes tai kodėl gi dabar kas rytą tu ateini prie mano namų ir tyli tokiu veidu

43-45 slemas

IR IŠVIS JĖZAU KRISTAU NU

vietoje plaučių implantuokime atominę bombą ir kai jau būsi cyborgas pridekime (tau) cigaretę

lyg būtum atėjęs išmušinėti skolų?

Ateik nors sykį pas mane tiesiog išgerti arbatos be jokių pretenzijų su cukrum.

Ir galbūt tada aš patikėsiu kad nesapnuoju ir kad tu po velnių egzistuoji Ugnė Makselytė

paniekinęs Dievą apsvaigęs kazachas išniekino savo seserį vidury Ramadano už tai ji broliui nuprausė kojas it jis būtų buvęs paniekintas Kristus paniekinęs Stalino veidą Chruščiovas užsipylė aliejumi košę ir nunarinęs galvą it senas buldogas tarė: „supraskit, vaikystėj mane tėvas spardė į nosį“ paniekinę gimtąją kalbą moksleiviai ėmėsi streiko,dabar, žmonės kalba,

PANIEKINTAS paniekinę dievą Perkūną apkvaitę nuo karo lakūnai įrašė savo nuodėmę į sovietinį diktofoną kad paniekinę laiką istorikai darbo turėtų paniekinę savo miegą chirurgai paliegę, galąskite skalpelius ir išpjovę mirtį iš mūsų kartotinių šmėklų pakartokite Žalgirio mūšį klonuodami Vytauto arklius paniekinęs vėžį stojo sergantis Paulius prieš nenugertą dar butelį it apynasrį deguonies kaukę nusmaukęs jis paniekino savo mirusios motinos įsčias

kad Vilniaus krantinė vietoj „Aš tave myliu“ sako „I luw you , u lil faggot“ Nu tikrai, kam ta lituanistika?

Paniekinę šventąją liepsną ugniagesiai pareigos čiurkšlėm apsiusiojo Šventaragio pagonišką slėnį kad po visų kryžiaus mūšių Sereikiškių parke atgimtų Rotondos kavinė.

Ugnė Makselytė

Kurti yra sunku. Sėdint autobuse mintys liejasi taip greitai, kad net nesinori jų stabdyti, išsitraukiant užrašų knygutę.

Taip atrodo, kad parašei geriausią kūrinį savo gyvenime. Bet kiekviena kelionė turi savo galutinę stotelę. Kiekvienas sakinys turi savo tašką. Kiekviena beribė mintis turi savo ribą.

su praplėštom širdim. O jūs, įkišę galvas, svarstot, skaičius keliat. O kas belieka, jei šiam pasauly viskas turi būti įvertinta skaičiais.

Kotryna Rajeckaitė

O kas, jei supras, o kas, jei patiks? O tada tai jau visam gyvenimui, pjausi širdį, pilsi ją ant popieriaus lapo, kol visi galės galvą įkišti ir svarstyti, patiko jam ar ne.

Seksas. Kodėl mes bijome žodžio seksas? Seksas, seksas, seksas. Kodėl merginos sijono ilgis nustato jos seksualinį troškulį? Seksas, seksas, seksas. Kodėl kalbėti prie stalo apie seksą yra nepadoru? Seksas, seksas, seksas. Juk jei nebūtų sekso, tai išvis nebūtų nei vieno žmogaus, sėdinčio prie to stalo. Kodėl mes dar vis egzistuojame po sovietmečio gaubtu, bijome gyventi, mylėti ir mylėtis. Nes pagal mano močiutę, sekso sovietiniais laikais išvis nebuvo. SEKSAS. SEKSAS. SEKSAS. O gal mes bijome ne žodžio seksas, o jo reikšmės? Gal mes bijome ne pokalbio, o prisilietimo.

Bijome nusirengti ne rūbus, o apnuoginti sielą. Gal sakydami, kad seksas yra tik malonumą suteikiantis kardio, mes iš tikrųjų norime pasakyti, kad dar neradome to žmogaus, kurio prisilietimas reikštų daugiau negu prasegta diržo sagtis. Bijome, kad apšviestame kambaryje pasimatys visi trūkumai, nelygumai, iškilimai. Seksas, seksas, seksas.

Nes mes jau pripratome užgesinti šviesą, apsikloti antklode ir gailėtis to, ko nesugebėjom padaryti. Seksas, seksas, seksas. Jau pripratom redaguoti nuotraukas, kurios toli gražu neatspindi realybės. Pripratome siųsti meilės žinutes vietoj meilės laiškų. Bet mes gyvename XXI-ame amžiuje, kur tinderis pakeičia nejaukius aklus pasimatymus, kur fizinį artumą pakeičia pornografija, kur seksas yra tik seksas.

Kurti yra sunku. Ir stovim mes čia, visi

Kotryna Rajeckaitė

Rūkant balkone, kai aplinkui ramu ir girdi tik degančios cigaretės čarškėjimą, apima įkvėpimas. Su kiekvienu dūmu ateina nauja mintis. Nenori išsklaidyti emocijų, jausmų ir nuostabios ritmo tėkmės. Atidarai duris, peržengi slenkstį ir supranti, kad mintys išnyko kartu su paskutiniu dūmu.

Faktas, kad tualete gimsta geriausios mintys. Bet vienu paspaudimu nusileidžia ne tik vakariene, bet ir tavo genialumas.

Kurti yra sunku, bet dar sunkiau yra savo kūrybą atskleisti. Tai, kas yra ant šio lapo, yra tik dalis, kas dedasi tavo širdyje.

Lengvai, drebančiom rankom prapjauni, stengies išpilti ne per daug ir ne per mažai. Tik kelis lašus, kad kiti suprastų.

O kaip dabar užsiūti? Niekaip. Pravėrei širdį, dabar ir gyvent su ta mintim, kad kažkas nesuprato, ką norėjai pasakyti.

Kitas suprato, bet jam nepatiko, o trečias išvis nesiklausė. Ir gyvena su tuo.