2020 ruduo
LINAS ADOMAITIS: „nebijokite, viskas bus gerai“
Redaktorės žodis Labas! Turbūt mažai kas nemėgsta romantiškojo rudens: aplink viskas nusidažo auksu, vis dažniau pasisveikina gaivus šaltukas, namuose jau tvyro cinamono ir obuolių kvapas, o Tavo mėgstamiausias vilnonis šalikas vėl džiaugiasi išvydęs dienos šviesą... Na, o jeigu visgi jau ima veikti lietus, pilkas dangus ir nusibosti spėjusios namų sienos, kviečiame pakeliauti kartu su „Studžio“ rudens numeriu!
Germantė Lovčikaitė Vyr. redaktorė
Šįkart kelionės maršrutas driekiasi per mūsų gražiąją Lietuvą, Lenkiją ir Sakartvelą, o kelionės metu įkvėps pokalbiai su pozityvo nestokojančiais žurnalo svečiais. Dienos tamsėja, o pasaulyje vėl ryškėja nežinomybės pėdsakai, todėl šiuo metu labai linkime, kad namuose netrūktų šilumos, supratimo ir jaukios ramybės. Linkėjimai „Studžio“ komanda
Turinys Nepažinti Lenkijos kampeliai Paulius Vaitiekus „Erasmus+“ Organizacijos karantine Linas Adomaitis
4 10 13 20 28
Camino Lituano Karolina Vitkutė Nuotolinis mokymasis Deividas Autukas Bulka Studentiški memes
34 40 46 52 58 60
Bendradarbiai Vyr. redaktorė Germantė Lovčikaitė Vyr. kalbos redaktorė Gabrielė Juodzevičiūtė Autoriai Evelina Baciuškaitė Justina Bogužaitė Adolfina Krivickaitė Greta Kondrataitė-Paleckienė Germantė Lovčikaitė Goda Ostrauskaitė Viktorija Rekstytė Gabrielė Šturmaitė Kalbos redaktorės Ugnė Baliutavičiūtė Modesta Grigaitė
Dizainas Donata Budreikaitė Audronė Baležentytė Evelina Baciuškaitė Viršelis Eglės Gendrėnaitės nuotrauka Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27-201 Kaunas
Sekite internete: studis.lt facebook.com/studis instagram.com/studis.vdu issuu.com/studis
NEPAŽINTI LENKIJOS KAMPELIAI
GODA OSTRAUSKAITĖ
iais keistais metais atėjus vasarai, su šeima nusprendėme niekur toli Š nevykti, o aplankyti arčiau esančią Lenkiją. Surengėme trumpą trijų dienų kelionę po mažiau žinomus kaimyninės Lenkijos kraštus, norėjome atrasti kažką naujo ir nematyto. Daugiausia dėmesio skyrėme vietoms, apie kurias nebuvome daug girdėję, tačiau buvo ne ką mažiau smalsu jas išvysti ir patyrinėti. Pirmąją mūsų trumpos kelionės dieną pradėjome anksti. Mūsų dienos tikslas buvo pasiekti Goldap miestelį Lenkijoje ir jame pernakvoti. Atvykę vakare dar radome šiek tiek laiko aplankyti bokštą, nuo kurio atsiveria visas miestelio ir apylinkių vaizdas. Pabuvoję viršuje, nusileidome ir nusprendėme aplankyti
STANČIKŲ VIADUKAI
Antrąją dieną pirmiausia aplankėme Stančikų viadukus, kurie yra Romintos girioje, visai netoli to paties Goldap miestelio. Šiems viadukams jau virš 100 metų. Pradžioje per juos ėjo geležinkelio linija, po Antrojo pasaulinio karo Raudonoji armija išmontavo bėgius ir konstrukcines medžiagas išsivežė kaip karo grobį. Saugodami Romintos girią lenkai priėmė gal ir nepopuliarų, ta-
miestelio centrą, kuriame galima išvysti nuostabaus grožio parką ir jaukias kavinukes. Po ilgo važiavimo galiausiai atsipalaidavome prie Goldap esančio ežero ir buvome maloniai nustebinti, kad vieta buvo gražiai sutvarkyta ir padaryta viskas, kad žmogus galėtų ramiai praleisti laiką ilsėdamasis.
čiau reikalingą sprendimą – neatstatyti visos geležinkelio linijos, tik atskirus fragmentus, todėl šiandien matome originalų viaduką. Dabar vaikščioti šiuo senu viaduku išties įspūdinga, nes galima jausti ne tik čia vykusią istorijos eigą, bet ir išvysti atsiveriantį nuostabų vaizdą. Paties viaduko aukštis – 40 m, ilgis – apie 200 m, tai yra vienas aukščiausių geležinkelio tiltų Lenkijoje.
4-9 kelionės
GOLDAP MIESTELIS
KRUKLIANKŲ TILTO GRIUVĖSIAI
Šis tiltas pastatytas dar 1908 metais. Antrojo pasaulinio karo metu, rytų frontui atsitraukiant, tiltas buvo susprogdintas, todėl dabar yra išlikę tik tilto likučiai. Po tiltu teka Sapinos upelis. Yra specialiai pastatyti laipteliai, kad
turistai galėtų užlipti ant pačių griuvėsių ir žvilgtelėti į jo nuotrupas atidžiau bei įsivaizduoti, kaip įspūdingai tiltas turėjo atrodyti anuomet. Deja, tiltas ir prieiga prie jo yra apleista, tačiau aplankyti ne ką mažiau verta.
SWIATA LIPKA Po viaduko ir tilto aplankėme Swiata Lipka miestelį (liet. Šventaliepė), kurioje yra puiki XVII a. barokinio stiliaus Palaimintosios Mergelės Marijos bažnyčia. Ši šventovė yra žinoma dėl savo neįprastų vargonų – jais grojant visos ant vargonų esančios figūrėlės juda. Šiuos vargonus sudaro apie 5000 mažų
vamzdžių bei šventųjų figūrėlės, vos tik užgrojus muzikai pamaldžiai linguojančios galvas. Vaizdas ir garsas išties įstabus. Šokančios šventųjų figūrėlės kelia šypseną, o muzika, sklindanti per visą bažnyčios erdvę, sukelia keistą, tačiau pasakišką atmosferą.
BOJENO FORTAS Po Swiata Lipka su šeima apsilankėme Gižycke esančioje Bojeno tvirtovėje, pastatytoje XIX amžiuje ir savo forma primenančioje netaisyklingą šešiakampę žvaigždę. Šis fortas pradėtas statyti 1844 m. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu šis fortas buvo naudojamas kaip slėptuvė ir štabas, tačiau 1945 m.
buvo smarkiai apgriautas. Šiomis dienomis tai yra vienas lankomiausių ir žinomiausių Lenkijos fortų, kuris žavi ne tik išlikusiais unikaliais statiniais, bet ir ekspozicijomis, kuriose galima išvysti patrankų, sviedinių, tankų bei kitų įdomybių. Bojeno tvirtovė tampa vis patrauklesne istorine vieta turistams.
RESZEL MIESTELIO PILIS Trečiąją ir paskutiniąją dieną pakankamai daug laiko skyrėme piliai, kuri yra Reszel miestelyje. Šioje pilyje galima išvysti keletą karo ir apgulties mašinų maketų. Išlikusi viduramžių karinė technika šiuolaikiniam žmogui palieka gilų įspūdį. Riterių salėje ekponuojama Europos riterių istorija, susijusi su ankstyvaisiais viduramžiais. Salėje galima pasigerėti įvairiomis retenybė-
mis, kartu ir ginklų ekspozicija, riterių drabužiais, ir kitais eksponatais. Šios pilies bokšte 1811 m. buvo kalinama ir kankinama paskutinė Europos ragana Barbora Zdunk, o dabar šiame bokšte jūs galite aplankyti įdomią ekspoziciją, kurioje demonstruojami žmogaus kankinimo įrankiai. Apsilankęs šioje pilyje, ne vienas susimąstys apie žmonijos gyvenimą dabartiniais laikais.
VDU SA PREZIDENTAS: „KIEKVIENU SPRENDIMU SIEKIAMA KUO DIDESNĖS NAUDOS STUDENTUI“ GERMANTĖ LOVČIKAITĖ
aulius Vaitiekus – magistrantūros pirmakursis, studijuojantis straP teginį organizacijų valdymą. Šį vaikiną pažįsta ne vienas universiteto studentas. Paulius – VDU Studentų atstovybės (SA) prezidentas. Studentiškame judėjime jis veikia beveik 5 metus ir tikina, kad teko susidurti su ne vienu iššūkiu, tačiau kiekvienas jų atvedė prie dar didesnių galimybių.
Tikrai nebuvo taip, kad antrame kurse atėjęs į atstovybę išsikėliau sau tokį tikslą. Tikriausiai apie tai pradėjau galvoti tapęs Projektų ir tarptautinių ryšių komiteto koordinatoriumi ir įsiliejęs į SA Biuro veiklą. Pasitikėjimas iš organizacijos narių irgi davė savo: įsitraukiau į daugiau veiklų, turėdavau, ką pasakyti ir jaučiau, kad žmonės aplink tiki, kad galėčiau vadovauti organizacijai.
Ar tavęs negąsdino stereotipai, kad atstovybė organizuoja tik vakarėlius ir pataikauja administracijai?
Manau, kad taip gali manyti tik tie, kurie visiškai nėra susipažinę su mūsų veikla. Jeigu organizuojame renginius, jie yra skirti turiningam studentų laisvalaikiui. O dėl administracijos, kaip atstovybė žinome, kokie yra mūsų tikslai ir ko siekiame. Tikrai nėra taip, kad diskusijose rėkiame vieni ant kitų. Tiesiog išdėstome savo pozicijas ir stengiamės rasti kompromisą. Apibendrinant, žinojau, kur einu, kokios yra organizacijos vertybės ir pasenę stereotipai tikrai negąsdino.
VDU SA vadovauji jau pusantrų metų, kaip vertini per šį laiką atliktus darbus?
Pirmi metai buvo gerokai sunkesni, nes trūko ir patirties, ir supratimo, kaip kas veikia. Teko susidurti su įvairiomis situacijomis, bet kiekvienu sprendimu buvo siekiama kuo didesnės naudos studentui. Džiaugiuosi, kad pavyko susitarti dėl visą parą veikiančios bibliotekos, paramos, nukentėjusiems nuo COVID-19, lengvatų karantino laikotarpiu bei nemokamų LSP pirmakursiams. Tokios būtų didesnės pergalės, tačiau yra ir kasdienės situacijos, kai studentai kreipiasi su savo problemomis ar klausimais ir norime, kad jie būtų išspręsti kuo greičiau. Bet iš esmės, manau, kad judame gera linkme ir per ateinančius pusę metų dar tikrai bus ką nuveikti.
Kokie tie ateities tikslai?
Kadangi gyvename nežinomybėje dėl COVID-19, vienas pagrindinių tikslų yra užtikrinti, kad ateinantį semestrą studijos būtų įgyvendinamos kokybiškai ir atlieptų studentų poreikius. Pavasario semestro metu matėme tiek gerų, tiek blogų pavyzdžių, todėl norisi, kad klaidos būtų ištaisytos ir studentai gautų tai, ko tikėjosi stodami į VDU.
10-12 pažintis
Pradėkime nuo pradžių: papasakok, kada supratai, kad nori siekti VDU SA prezidento pozicijos?
Sugrįžkime prie tavęs: kaip pats pasikeitei per tuos pusantrų metų?
Labai stipriai (juokiasi). Visų pirma, išmokau, kad susidūrus su situacijomis, kur, atrodo, išeities nėra, reikia ieškoti nestandartinių sprendimų. Atsirado platesnis mąstymas, gebėjimas įsiklausyti į kitų nuomonę ir ieškoti kompromisų.
Koks būna VDU SA prezidentas už atstovybės ribų?
Vis dar puoselėju savo meilę futbolui. Pats, deja, nebežaidžiu, bet stengiuosi stebėti rungtynes kaip įmanoma dažniau. Taip pat mėgstu dalyvauti protmūšiuose. Kadangi augau didelėje šeimoje, laisvalaikiu smagu susitikti su artimaisiais, ypač pabūti su sūnėnais ir dukterėčiomis ir kažko juos išmokyti. Na, arba jie mane kažko išmoko.
Ko palinkėtum studentams?
Kantrybės ir supratimo šiuo sudėtingu ir permainų kupinu laikotarpiu.
UŽSTRIGĘ SVETIMOJE ŠALYJE, BET VIS TIEK LAIMINGI
ADOLFINA KRIVICKAITĖ
Kai sugalvoju mainams vykti į Sakartvelą (Gruziją), paaiškėja, kad iš VDU dar niekas nėra ten buvęs. Tai ką, pagalvoju: varom patikrinti, kaip ten kas. Nusileidusi Kutaisi oro uoste prie pasų kontrolės gaunu buteliuką vyno. Neblogai, man čia patiks. Prasibrovusi pro taksistų minią perku autobuso bilietą į Batumi ir išėjusi laukan giliai įkvepiu – šviečia saulė, viskas bus gerai. Bevažiuodama autobusu stebiu, kaip oras bjursta ir netrukus pilki debesys pradeda drėbti milžiniškus kiekius sniego. Šalia manęs sėdintis lietuvis, gyvenantis Batumyje ketverius metus, sako, kad tokio oro čia
beveik nebūna. Vietiniai visiškai nepasiruošę – pro rasotus autobuso langus matome pakelėse stovinčius automobilius, keliskart vos nenuslystame nuo kelio, vairuotojas vis pavalo priekinį langą skudurėliu. Susirašau su savo Erasmus koordinatoriumi Beso, kuris turėtų mane pasitikti Batumyje. Sako, kad dėl sniego kažkur strigo, todėl manęs pasitikti pasiuntė savo brolį. Deja, bet užstrigau ir aš – patekome į spūstį. Išgeriu vyną. Prastovėję keletą valandų, sulaukiame galimybės važiuoti, tačiau autobusas nesugeba užkilti į kalną, todėl susirenkame šmutkes ir tranzuojame.
Šį semestrą į Batumi universitetą su mainų programomis atvyko labai nedaug studentų. Kartą tarptautinių ryšių biure susipažįstu su trijomis merginomis iš Olandijos – Dominika, Clementine ir Lili. Neslėpsiu, labai dėl to džiaugiuosi, nepaisant to, kad iš pirmo įspūdžio atrodo, jog nebūsime geromis draugėmis. Pirmą kartą visoms išėjus pasivaikščioti pajūriu vis galvoju, kad Dominika primena pasikėlusius personažus amerikiečių filmuose apie vidurinę mokyklą. Ta mergina, kuriai labiausiai už viską rūpi, kaip ji atrodo, ir moksliukams sako „you can’t sit with us“. Kaip gerai, kad nesu linkusi pasikliauti pirmuoju įspūdžiu. Įpusėjus kovo mėnesiui studijos perkeliamos online, šalis uždaro sienas ir įvedama komendanto valanda. Tai reiškia, kad nei draugai, nei mama pas mane nebeatskris, o dar ir kiekvieną dieną turiu būti namie 9 valandą. Jaučiuosi kiek apgailėtinai. Tai čia mano „Erasmus“? O kur tarptautinės pažintys, vakarėliai, kitą rytą pramiegotos paskaitos? Maždaug po mėnesio viruso plitimas aprimsta. Komendanto valanda atšaukiama ir aš vėl galiu leistis į keliones. Keletą kartų keliaujame autostopu. Šioje šalyje tai taip lengva, nes vietiniai labai stengiasi palikti kuo geresnį įspūdį apie savo šalį. Jie net turi posakį „guest comes from God“. Taigi, jei elgsiesi gerai su keliautoju, tau bus atlyginta pomirtiniame gyvenime. Kai kas nors nevykdavo pagal mano išankstinį planą minutėlei sutrikdavau – „how is that possible, I come from God“. Kartą tryse keliaujame po Adjaros kaimelius ir mums sustoja beveik pilna audinė. Joje
13-19 erasmus
Per kelias minutes sustoja geraširdis žmogus ir su visais lagaminais pagaliau važiuojame į miestą. Vis dar beprotiškai sninga. Gaunu žinutę, kad Beso brolis jau manęs nebelaukia, todėl išsikviečiu taksi ir važiuoju į studentų baraką. Važiuojame ilgaaaaaaaai, per visą miestą. Taip, Adolfina, gyvensi miesto pakraštyje. Ilgainiui suvokiu, kad patekau į šalį, kurioje galiu sau leisti nuomotis butą viena. Po poros savaičių iškeičiu tolimą baraką į studijinį butą 8 aukšte su (beveik) vaizdu į jūrą. Na ir geras gyvenimas, kai studijuoji.
– linksmi jauni vaikinai. Sužinoję, kad neturime jokio plano, pažada mums parodyti tai, kas šioje vietovėje geriausia. Mūsų draugas Dima sėda į bagažinę, aš ir Gosha susispaudžiame ant galinės sėdynės kartu su dar dviem bičeliais. Bandome kalbėtis įvairiomis kalbomis, įskaitant gestų, bet svarbiausia – vienas kitą suprantame. Vairuotojas visą kelią dainuoja ir vis per veidrodėlį žvilgčioja į mus gale: – How are you, friends? – Perfect! – Идеально! Dainorėlis mus nugabena prie įspūdingų Adjaros krioklių. Vėliau į senovinės pilies griuvėsius. Visur kaimuose pilna draugiškų benamių šunų. Pilna jų ir mieste, tačiau ten jie visi paskiepyti ir
ausyse segi plastmasinius žymeklius. Kaime šunys kiek liesesni, valgo net ir džiovintus obuolius, o miesto šunims nė neįsiūlysi khachapuri – nacionalinio Sakartvelo patiekalo iš duonos ir sūrio. Jie labai mėgsta žmonių kompaniją ir vos atkreipus dėmesį pradeda eiti kartu. Įsivaizduoji, koks jausmas eiti viduryje centro su keturių didelių gauruočių kompanija. Atrodo, jau niekas nėra baisu. Egzaminai išlaikyti, o siena vis dar uždaryta. Mano skrydžiai atšaukiami vienas po kito ir aš jau prarandu viltį šią vasarą dar spėti grįžti į gimtinę. Į gaivią Lietuvišką vasarą… O, kokia nostalgija kartais apima prisiminus ežerus ir miškus, gimtąjį miestą ir artimuosius. Man, kaip žmogui iš šiaurės, jau taip įgriso
+30° C kiekvieną dieną. Jau ir Juodoji jūra panosėje nebedžiugina. Sakartvele pasislėpti nuo karščio galima tik pakilus aukščiau. Tai yra – į kalnus. Netrukus randu bendramintį, norintį keliauti aplink šalį autostopu, miegoti palapinėje ar kur papuls ir leistis į žygius kalnuose. Iš miesto išvykstame maršrutiniu autobusiuku, kurį vietiniai vadina marshrutka. Leidžiamės į Bakhmaro kalnus, o ten, po daugiau nei mėnesio, pagaliau randu progą apsivilkti džemperį ir kelnes! Esame kaime, kuriame nė nėra elektros, tačiau žmonės ir čia labai svetingi. Vienas vyras, gyvenantis su mama, pasiūlo
pas juos pernakvoti, o mes nesivaržydami priimame jo pasiūlymą. Nesivaržom ir ryte, kai prie pusryčių stalo jis mums įpila 60 laipsnių chacha – spiritinio gėrimo iš vynuogių. Atgal į kelią pajudame jau kiek įkaušę, bet sotūs ir kupini energijos. Nors visą laiką nešame palapinę, ją panaudojame tik keletą kartų, nes vis apsistojame pas nepažįstamus žmones. Viena naktis palapinėje tampa tikrai įsimintina, mat netenka sudėti bluosto net pusvalandukui. Šalia palapinės vis kaukia šunys, taip saugodami mus nuo aplink tykančių „pavojų“. Naktį prabusdama girdžiu, kaip, versdamasis ant kito
šono, dūsauja mano bendrakeleivis. Aš pati irgi galvoju ne pačius gražiausius dalykus, tačiau ryte pradarau palapinę ir matau taikius keturkojus, vizginančius uodegas. Gerai, jūs tik gero norėjote, apsaugoti mus norėjote. Še, dešrelė. Taip keliaujame dvi savaites ir nežmoniškai pavargstame fiziškai, tačiau galva tarsi atsinaujina. Dabar tiksliai žinau, ką man reikia daryti. Paklausau universiteto patarimo pirkti brangesnius lėktuvo bilietus ir mane taip džiugina mintis, kad pagaliau pavyks grįžti namo! Ne dėl to, kad čia blogai leisčiau laiką, bet dėl tos magiškos lietuviškos vasaros. Pastebėjau, kad kuo daugiau keliauju,
tuo labiau vertinu savą kraštą. Sakartvelas turi kalnų, uolų, akmenuotų paplūdimių, skanaus ir pigaus maisto, svetingų žmonių. Bet jausmas, kai atvykusi į Rygos oro uostą išgirdau lietuviškai su vairuotoju plepančius keliautojus… Ir viską supratau! Aš pagaliau namie. Dabar galiu prisijungti į bet kokį pokalbį, maudytis ežere ir nejusti druskų ant odos, apkabinti mamą ir skanauti jos keptą kugelį. Gera grįžti namo.
KAIP KARANTINAS PAVEIKĖ VDU MENŲ IR SPORTO ORGANIZACIJŲ VEIKLĄ? EVELINA BACIUŠKAITĖ
Šių metų kovo 13-ąją dieną Vytauto Didžiojo universiteto studentus pasiekė pirmoji žinia apie studijų perkėlimą į internetinę erdvę dėl COVID-19 grėsmės. Staiga auditoriniai užsiėmimai buvo pakeisti nuotolinėmis paskaitomis, o savo dėstytojus studentai matė jau tik per mažytį langelį kompiuterio ekrane. Tačiau ne tik paskaitų įpročiai buvo pakeisti. Šalia atsirado ir VDU menų ir sporto organizacijos, kurių veikla tam tikrais būdais taip pat turėjo virsti nuotoline. Tik ar tai padaryti iš tiesų buvo lengva ar išvis įmanoma? Visgi, pasidomėjus jų veikla bei pakalbinus kelis skirtingų VDU menų ir sporto organizacijų atstovus, supratau, kad nors tai daryti jiems ir buvo sudėtinga, bet jie savo veiklą, nors ir nuotoliniu būdu, bandė tęsti ir netgi ieškojo kitų būdų, kaip ją papildyti įvairiausiais, su socialiniais tinklais susijusiais, užsiėmimais! Vytauto Didžiojo universiteto akademinio mišraus choro „Vivere Cantus“ narė, trečiojo kurso biotechnologijų studentė Rugilė Karklytė, jau dvejus metus
20-27 organizacijos
Kol pasaulis bandė suvokti, kaip susidoroti su naująja viruso grėsme, studentai bandė apsiprasti su kitokia paskaitų vieta. Tuo tarpu Vytauto Didžiojo universiteto menų centro kolektyvai ir sporto centro užsiėmimų studentai, kurie taip pat privalėjo sustabdyti realius užsiėmimus, stengėsi atrasti kitokių būdų toliau tęsti savo veiklą. Man iš tiesų pasirodė įdomu, kaip visa tai vyko? Ar sportuoti reikėjo per internetinę platformą „Zoom“, šokti žiūrint „YouTube“ vaizdelius? O galbūt dainuoti jiems teko jau tik karaokę vieniems, savo kambaryje?
yra šio choro dalis. Studentė be galo džiaugiasi, jog prieš kelis metus išgirdusi apie „Vivere Cantus“ nesuabejojo ir iš karto įsitraukė į jo gretas. Šiandien Rugilė teigia, jog tai tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Pakalbinta apie choro veiklą karantino metu, ji prisiminė tai, kaip visgi jų užsiėmimai buvo nutraukti. Tada, nors ir sudėtingomis sąlygomis, „Vivere Cantus“ nariai savo veiklą bandė tęsti pasinaudodami technologijomis. „Bandėme viską perkelti į internetinę erdvę: dalijomės kūriniais ir įrašytomis partijomis. Deja, tai ilgai netruko, nes choras daug daugiau nei
partijos ar tiesiog padainavimas“, – kalbėjo Rugilė. Paklausus apie vaizdo įrašą, atsiradusį akademinio mišraus choro „Vivere Cantus“ „Facebook“ puslapyje, kuriame choro nariai palygino, kaip gali atrodyti nuotoliniai užsiėmimai ir kaip jie iš tikrųjų atrodo, Rugilė Karklytė atsakė, jog šis vaizdo įrašas buvo skirtas ne tik tam, kad pralinksmintų visuomenę. Žaismingas vaizdo įrašas buvo tarsi perteikimas aplinkiniams to, kad dėl pašalinių veiksnių, pavyzdžiui, garso atsilikimo, nuotolinės repeticijos yra praktiškai neįmanomos. Būtent dėl to internetinė platforma „Zoom“ repeti-
cijoms nepasiteisino, tačiau choras šią erdvę panaudojo kitiems tikslams. Tam, kad ir toliau esantis šiltas ryšys tarp „Vivere Cantus“ narių nenutrūktų, „Zoom“ jiems tapo vieta retkarčiais vis pamatyti vienas kitą, tęsti nuoširdų jų bendravimą ar dalintis prisiminimais apie realius choro susitikimus. VDU tautinių šokių ansamblis „Žilvitis“ taip pat kuriam laikui turėjo palikti savo repeticijų erdvę. Nuo pat pirmojo kurso tautinių šokių žingsnius ansamblio gretose trypiantis viešosios komu-
nikacijos ketvirtakursis, „Žilvičio“ seniūnas Laimonas Žvirblis pasakoja, kad pusmetis be šokių išties buvo liūdnas ir ilgas. Dažnai internetinėje erdvėje apie savo veiklą, neretai vykstančius koncertus bei tuo, kas vyksta už repeticijų bei koncertinės veiklos ribų, besidalijantis „Žilvitis“, veiklą privalėjo pristabdyti. Laimonas teigia, jog, kad ir kaip gaila bebūtų, tačiau šokio perkelti į internetinę erdvę tiesiog nepavyko. Tačiau nors pagrindinis jų tautinių šokių ansamblio variklis buvo pristabdytas, patys nariai karantino metu sugalvojo apie save priminti socialiniuose tinkluose. Platformose „Instagram“ ir „Facebook“ jie
nusprendė prisijungti prie Vyriausybės raginimų šventiniu Velykų laikotarpiu likti namuose ir pasidalinti akimirkomis iš namų. „Esame iš įvairių Lietuvos kampelių, todėl pamąstėme, kaip gi mes vėl galėtume bent trumpam susitikti bei pasveikinti savo sekėjus su šia pavasario švente. Netrukus gimė idėja tai padaryti į pagalbą pasitelkiant savo socialinių tinklų erdves. Ant lapų parašėme
„#Velykos namuose“ ir padarėme mini nuotraukų koliažą, kurį paskelbėme kartu su šventiškai nuteikiančiu tekstu“, – smagia idėja dalijosi Laimonas. Ši „Žilvičio“ narių iniciatyva, tapo ne tik puikiu sveikinimu, tačiau ir svarbiu priminimu apie tai, kaip šiais metais turėjo atrodyti saugios Velykos. O ką daryti, kai šokti su komanda no-
risi kiekvieną dieną, o dabar tai tampa neįmanoma? Į šį ir panašius klausimus man atsakė Vytauto Didžiojo universiteto palaikymo šokėja, viešosios komunikacijos trečiojo kurso studentė Ieva Strautininkaitė. Ieva karantino laikotarpį prisimena su šiokiu tokiu nusivylimu, kadangi prieš paskelbiant realių užsiėmimų stabdymą buvo numatyta daug varžybų, o ir pačios šokėjos labai stengėsi tobulėti, kad tai, ką išmoko,
galėtų parodyti aikštelėje. Ieva sako: „Dažniausiai pasirodydavome LKL Prienų „CBet“ ir Kėdainių „Nevėžis“ namų rungtynėse, o, kaip žinome, paskelbus karantiną, buvo nutrauktas ir LKL čempionatas, todėl nebeteko pasirodyti varžybose pertraukėlių metu. Manau, nusivylimą jautė ne tik šokėjos, tačiau ir krepšinio komandos“. Visgi, merginos bandė treniruotes paversti skambučiais „Zoom“ platformoje. Kaip
teigia Ieva, tai daryti joms sekėsi tikrai neblogai, o šokį, kuriam sąlygos buvo prastos, jos pakeitė sporto ir tempimo pratimais, kad sustiprėtų fiziškai. Paklausus apie tai, kaip merginoms sekasi grįžti į rutiną po karantino, palaikymo šokėja Ieva atsakė, jog geram grįžimui padėjo ir darbas vasarą individualiai. Tačiau, nors šokti realiai jos ir vėl gali, turi laikytis tam tikrų apribojimų. „Apribojimų tikrai reikia laikytis tiek treniruočių metu, tiek ir per varžybas. Laikomės atstumo, dezinfekuojame rankas, kilimėlius, varžybų metu turime būti toliau nuo krepšininkų ir personalo, per varžybas turime dėvėti apsaugines kau-
kes, turime su jomis net šokti, kas yra tikras išbandymas!“, – sako Ieva. Mergina džiaugiasi, jog nors ir tokiomis sąlygomis, bet gali būti su savo komanda, kartu ruoštis ir pasirodyti varžybose. Na ir apie tai, kaip „sportuoti nuotoliniu būdu“, papasakojo VDU krepšinio komandos žaidėjas, ketvirtojo kurso Skandinavijos šalių kultūros ir kalbos studentas Simonas Kriaučiūnas. Paklaustas apie tai, ar sporto užsiėmimus pavyko pakeisti nuotoline veikla, Simonas atsakė, jog tai padaryti ne tik pavyko, bet ir sekėsi gan neblogai. „Iš tikrųjų, treneriai siuntė įvairiausias programas kūnui
stiprinti namuose ar lauke, taip sporto užsiėmimus tęsėme nuotoliniu būdu“, – teigė jis. Iš tiesų, VDU sporto centro „Facebook“ puslapyje buvo dalijamasi pratimų vaizdo įrašais, kuriuos atliko patys sporto centro treneriai. Užsiminus apie varžybas, krepšinio komandos žaidėjas Simonas apsidžiaugė, jog Studentų lygą spėjo pabaigti iki karantino bei tapti jos čempionais! „Užsienio turnyrai buvo atšaukti, RKL čempionatą sustabdė, nors buvo jau ketvirtfinalis. Bet net ir tame nieko blogo, nes sezono metu iškovojome daugiausiai pergalių ir būtent dėl to tapome neoficialiais čempionais bei persikėlėme į aukštesnę lygą“,
– sako vaikinas. Šiuo metu krepšinio komandos žaidėjai jau spėjo grįžti į aikštelę ir realiai. S. Kriaučiūnas pasakojo, jog jausmas sugrįžus buvo keistas, o šie jau spėjo sužaisti ir pirmąsias draugiškas rungtynes po karantino. Nors varžybose VDU krepšinio komandai ir nepasisekė, tačiau jis sako, jog su kiekvienomis varžybomis žaidėjai jaučiasi tik geriau!
LINAS ADOMAITIS: ,,NEBIJOKITE, VISKAS BUS GERAI‘‘
GRETA KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ
Irmos Adomaitienės ir Eglės Gendrėnaitės nuotraukos
arantinas ir pandeminė situacija mūsų šalyje dėl COVID-19 tikK riausiai pakoregavo ne vieno iš mūsų veiklas bei planus. Ne išimtis ir Linas Adomaitis – trys mėnesiai be koncertų užaugino didelį alkį. Ir nors visą vasarą Linas itin aktyviai ruošėsi muzikiniam turui „Saulės pėdomis“, kaip pats sako – situacija viešiems renginiams darosi nepalanki, todėl galvojame apie šio grandiozinio turo datos perkėlimą. Nežiūrint į tai, atlikėjas ir toliau visą perspektyvą regi pozityviai.
Ačiū, man sekasi labai gerai! Esu laimingas ir stengiuosi, kad šalia manęs esantys žmonės taip pat jaustųsi gerai.
Tikriausiai karantino laikotarpis ir visa situacija dėl COVID-19 šiek tiek pakoregavo Jūsų kaip atlikėjo planus?
Tiesa, tie trys mėnesiai, praleisti be koncertų, užaugino didelį alkį. Taigi, galima įžvelgti ir teigiamų pusių. Pavasario metu trukęs karantinas tik sustiprino muzikantų ir klausytojų ryšį. Tą gerai parodė visi mano vasaros koncertai, kurių bilietai buvo visiškai išparduoti. Galima drąsiai teigti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
O kaip pasikeitė šeimos gyvenimas? Juk tempas turbūt kiek sulėtėjo, tiesa?
Šeimos gyvenimas visiškai nepasikeitė. Nebuvo didžiulio skirtumo tarp praeities ir dabarties. Gyvenome šiek tiek uždaresnėje aplinkoje, gal kiek rečiau susitikinėjome su bičiuliais ir artimaisiais. Bet maršrutas kaip buvo tarp Kauno ir sodybos Višakio Rūdoje, taip ir liko. O tame pasaulio sulėtėjusiame tempe pastebėjau tikrų dalykų, nustojau bėgioti kaip voverė rate, susikoncentravau į vertingus momentus.
Beje, dar tik prasidedant virusui, su šeima buvote išvykę į Ispaniją. Kaip ten žmonės tuo metu žiūrėjo į šią pasaulį drebinančią pandemiją? Mes laiką jau nuo praėjusių metų spalio mėnesio iki šio kovo praleidome Ispanijoje. Retkarčiais aš vienas grįždavau pakoncertuoti. Bet prasidedant pandemijai didelio sujudimo nejautėme, nes tuo metu, kai viskas pasiekė piką, mes dar buvome Gran Kanarijoje, kurioje buvo užfiksuoti vos keli susirgimo atvejai. Tuomet stebėjome žinias ir nutarėme, kad namuose bus dar saugiau. Tad suskubome ir pačiu laiku grįžome į šiltus namučius Lietuvoje.
Tai nebuvo vienintelis iššūkis, su kuriuo susidūrėte keliaudami – juk teko išgyventi smėlio audrą, dėl jų net oro uostai buvo uždaryti. Kokias emocijas išgyvenote tuo metu? Pamenu, žiūrėjome į smėlio audrą labai smalsiai: juk tokio reiškinio dar niekada neteko matyti. Porą dienų teko sėdėti namuose ne tik uždarytais langais, bet ir langinėmis. Labai buvo smagu tada žiūrėti serialus, gaminti maistą ir pailsėti nuo paplūdimio.
28-33 pažintis
Linai, papasakokite, kaip Jums šiuo metu sekasi?
O kaip kelionė namo? Ar neteko patirti keliavimo apribojimų?
Kelionė praėjo labai sklandžiai. Jokių apribojimų tą dieną dar nebuvo, bet po kelių dienų jau iš Kauno stebėjome, kaip visas pasaulis užsidaro. Taigi, labai laiku viską padarėme ir laiku grįžome, o juk turėjome pasilikti iki kovo pabaigos. Dėkojame Dievui, kad taip saugiai pargrįžome namo.
Apskritai, kaip Jus paveikė ši situacija? Juk tikriausiai kaip ir dauguma muzikantų, aktorių bei menininkų neišvengėte finansi-
nių nuostolių?
Na, prisipažinsiu, jokių nuostolių nepajutau. Labiausiai jaudinausi dėl tų šalių, kurios patyrė didžiules krizes. Ypač buvo gaila Italijos žmonių. Taip pat jaudinausi dėl medikų, kurie taip aukojosi ir dirbo karštose zonose.
Ar skaičiavote, kiek koncertų bei renginių teko atšaukti?
Neteko atšaukti nei vieno renginio. Tiesa, poros koncertų datos pasikeitė, bet tai esmės nesudarė. Kelių koncertų net pats sąmoningai atsisakiau, nes kai tik vyriausybė davė žalią šviesą pasiūlymų
koncertuoti skaičius buvo perteklinis. Pats nesitikėjau, kad tas karantinas taip teigiamai paveiks mano koncertinę veiklą. Beje, visų virtualių koncertinių pasirodymų taip pat atsisakiau. Tokio formato rengėjams juokais sakiau, kad per stiklą nesibučiuosim, palauksim, kol vėl galėsime su klausytojais bendrauti gyvai. Ir neprašoviau. Reikia kartais pataupyti save tikrajai meilei ir neišsitaškyti bet kur, bet kaip.
Kokios veiklos karantino metu buvote pasiilgęs labiausiai?
Na, ko gero, susitikimų su draugais bu-
vau pasiilgęs labiausiai. Kai tik vėl pasidarė lengviau kvėpuoti, tai susitikę su artimaisiais ir bičiuliais linksėjome galvomis – kaip svarbu yra gyvai socialiai bendrauti. Juk karantino metu galėdavome susiskambinti vaizdo skambučiais, bet tai nėra TAI. Apsikabinimai ir nuoširdus gyvas juokas – svarbiausias ilgesio objektas.
Galbūt atradote kokių nors naujų hobių?
Žinote, kaip niekada gyvenime kibau į įvairiausius namų darbus: kieme persodinome žolę, pasidarėme jaukią terasą,
apgenėjome medelius, o sodyboje jau puikuojasi naujas lieptas, seno svirno pamatai palieti, visi akmeniniai takeliai išbetonuoti ir t. t. Žinoma, ne aš pats tai dariau, bet kruopščiai organizavau ir prižiūrėjau meistrų darbus.
Kuo užsiimate šiuo metu?
Šiuo metu dirbu prie savo kūrinių remix‘ų albumo. Visi remix‘ai tarsi briliantai, atliekami žymių Lietuvos ir tarptautinio pripažinimo pelniusių prodiuserių bei didžėjų. Tokio albumo mano karjeroje dar nebuvo. Su jauduliu laukiu galutinio rezultato, kuris netrukus nuguls į vinilinę plokštelę ir kompaktinį diską. Žinoma, bus galima klausytis ir virtualioje erdvėje.
Beje, gruodį gerbėjus planuojate nudžiuginti muzikiniu turu „Saulės pėdomis“, tačiau ar esant tokiai situacijai dėl kasdien didėjančio žmonių sergamumo nekyla minčių nukelti turo kitiems metams?
Visą vasarą kruopščiai ruošėmės šiam turui: rašėme aranžuotes, repetavome, darėme demonstracinius įrašus, kūrėme įvairius scenografijos elementus, filmavome medžiagą vizualizacijoms ir, žinoma, ruošėme įvairiausių staigmenų klausytojams. Panašu, kad situacija dėl karantino bus nepalanki – žinoma, jau turime planą B ir apie tai su turo organizatoriais pranešime netrukus. Svarbiausia nusiteikti drąsiai, pozityviai ir su meile. To ir noriu palinkėti visiems Jums. Nebijokite, viskas bus gerai! (šypsosi)
„CAMINO LITUANO“: NUTRINTOS PĖDOS, NAKVYNĖS DVARUOSE IR ATRASTAS LIETUVOS GROŽIS GABRIELĖ ŠTURMAITĖ
arantinui pakoregavus atostogų planus, daugelis ėmė ieškoti, ką K nuveikti Lietuvoje. Kai vieni rinkosi poilsį prie jūros ar ežerų, kiti ryžosi išbandyti savo jėgas žygiuose. Vienas iš populiariausių – Cami-
no Lituano. Tai 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Savo jėgas šioje kelionėje išbandė ir VDU studentai bei absolventai. Atstumas: apie 560 km Prisijungęs prie grupės „Camino Lituano network“, pradėjau skaityti žmonių istorijas šiame kelyje ir natūraliai pradėjo kirbėti mintis visa tai patirti pačiam, nes nueiti kelią taip pat – tiesiog neįmanoma. Taigi, pradėjau dėliotis planus ir leidausi į kelią pats. Kelionė buvo išskirtinė tiek išbandant save fiziškai, tiek psichologiškai. Visas atitrūkimas nuo kasdienybės labai išvalo mintis, leidžia atsipalaiduoti ir mėgautis tik šia akimirka. O kiek dar istorijų teko išklausyti, su kiek daug žmonių susipažinti ir suprasti, kad mes esame be galo nuoširdūs, linkę vieni kitiems padėti ir tokie paprasti bei žemiški. Vienas įsimintiniausių momentų buvo, kai likus gal 4–5 km iki nakvynės vietos, man labai pradėjo skaudėti batuose nutrintą pūslę. Mintys buvo tik apie tai, o skausmas atrodė vis didesnis ir didesnis. Eidamas prisiminiau kolegų piligrimų pasakytą juokelį apie tai, kad kartais jau vaikštome vienu žingsniu lyg eidami kariuomenėje ir skanduodami „Kaire, kaire, viens, du, trys!“. Labai natūraliai sau mintyse pradėjau tai kartoti ir supratau, kad mintys nebe apie skausmą, nors niekas lyg ir nepasikeitė. Tuomet, po visko, atėjo supratimas, kad dažnai
skausmas ar kiti dalykai yra tik mano galvoje. Svarbiausia viską mokėti valdyti ir su tuo dirbti. Tai buvo vienas iš kelionės atradimų, kuris vėliau mane privertė į viską žvelgti kiek kitu kampu. Vis dėlto, sunkiausia buvo pabaiga. Gal nuskambės kiek keistai, bet visa tai buvo sunku psichologiškai, o ne fiziškai. Paskutinėmis dienomis jau kirbėjo mintys, kad netrukus viskas baigsis, o kelionės pabaigos ir šios patirties „uždaryti“ dar nenoriu. Tačiau paskutinėmis dienomis visa tai mane paskatino džiaugtis ir branginti viską dar labiau, nes suvokiau, kad tai gali būti paskutinis užėjimas vandens, paskutinis pokalbis kelyje ar sutikti pusryčiai kartu su kitais piligrimais. 3 daiktai, be kurių neįsivaizduotum žygio: batai, batai ir dar kartą batai.
AUŠRINĖ KLAPATAUSKAITĖ Atstumas: 70 km Turėjome tris laisvas dienas, todėl nusprendėme išbandyti jėgas „Camino Lituano“. Ši kelionė buvo ypatinga, nes tai pirmasis ilgesnis žygis, kurį ėjau ne renginio ir didžiulės žmonių grupės apsuptyje – ėjome tik dviese. Sunkiausia buvo susiderinti jėgas, netgi einant dviese
34-39 kelionės
TOMAS DILIŪNAS
Indrės Baltakytės nuotraukos
vienas žmogus ankščiau už kitą išalksta, pavargsta arba kaip tik įgauna energijos antplūdį. Tad reikia nepamiršti, jog esi ne vienas, ir prisitaikyti vienam prie kito. 3 daiktai, be kurių neįsivaizduotum žygio: riešutų ir džiovintų vaisių mišinys, gelis nuo trynimo, maišas nuo lietaus.
DOMANTAS LUKAUSKAS Atstumas: 280 km Mėgstu žygius, norėjau labiau pažinti Lietuvą, be to, nusibodo banalios atostogos prie jūros ir norėjau patirti kažką naujo su antrąja puse, todėl nusprendžiau leistis į „Camino Lituano“. Nepasakyčiau, kad žygis man buvo ypatingas. Tiesiog įdomesnės atostogos nei visada. Labiausiai įsiminė daug skirtingų nakvynės vietų: nuo apleistos seno dvaro palėpės iki viešbučio su šiltu dušu. Taip pat maloniai nuteikė nakvynė Beinoraičių klėtelėje, kurios savininkai ne tik sočiai pamaitino, pagydė, bet ir pirtį užkūrė. Sunkiausios buvo dvi dienos, kai ėjau su nutrintomis pūslėmis, bet Pakruojo neįgaliųjų draugijos namuose mane pagydė tų namų šeimininkės šuo Moka ir kitą dieną ėjau nejausdamas skausmo. 3 daiktai, be kurių neįsivaizduotum žygio: vanduo, kuprinė, batai.
RŪTA ŠERPYTYTĖ Atstumas: apie 110 km
Sprendimas eiti šiuo keliu buvo gan spontaniškas, bet turbūt prie jo prisidėjo ir pandemija – nežinant, kaip bus su skrydžiais, reikėjo ieškoti alternatyvių kelionių Lietuvoje.
Man tai buvo pirmas toks žygis – jau vien tai ypatinga. Kitas dalykas – kai kas nors pasako žodį „kelionė“, mes iš karto įsivaizduojame užsienį, o čia buvo kelionė Dzūkijos laukais. Man buvo keis-
ta pagalvojus, kad jau buvau pakeliavusi JAV, Kuboje, Meksikoje, o Lietuvos dar visai nepažįstu. Ir dar pasijautė ypatingas jausmas tame paprastume – atrodo tiesiog eini, o tiek daug grožio pamatai,
kiek meilės Tėvynei suteikia! Vienas labiausiai įsiminusių dalykų – vieną rytą mažo miestelio klebonas pasikvietė atsigerti kavos jo terasoje. Man,
kaip ne itin aktyviai katalikų bažnyčios dalyvei, buvo labai keista ir įdomu išgirsti jo pasaulėžiūrą ir mintis. Kadangi nesu labai sportiškas žmogus, sunkiausi buvo fiziniai aspektai. Turbūt
organizmui buvo lengvas šokas, kai pirmą dieną reikėjo nueiti 30 km. Tik dėl tų skaudančių pėdų kartais ir sudvejodavome, ar pavyks nueiti susiplanuotą kelią.
3 daiktai, be kurių neįsivaizduotum žygio: telefonas, purškalas nuo vabzdžių, kepurė nuo saulės.
KAROLINA VITKUTĖ: ,,ESU NEATSIEJAMA VDU BENDRUOMENĖS DALIS“ GRETA KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ
arolina ir VDU bendruomenė yra tiesiog neatsiejami. VytauK to Didžiojo universitetą ir viešojo administravimo studijas ji pasirinko neatsitiktinai, nes jau pirmą kartą 9-oje klasėje apsilan-
kiusi aukštųjų mokyklų mugėje itin susižavėjo šiuo universitetu bei jo dėstytojais. Ji taip pat įsitraukė į ne vieną universiteto akademinę veiklą, daug laiko skyrė savanorystei bei pagalbai studentams.
iandien ją ir vėl sutinkame VDU koridoriuose, tik jau nebe kaip stuŠ dentę, o universiteto darbuotoją, tačiau net ir dabar ji išliko tokia pat nuoširdi, komunikabili ir aktyvi bendruomenės, į kurią įsitraukti Karolina kviečia kiekvieną, narė!
Tikrai daug žmonių patvirtintų, kad esu neatsiejama VDU bendruomenės dalis. Jau nuo mokyklos laikų jaučiausi laisva siekti savo svajonių. Buvau aktyvi mokinių tarybos narė ir pavyzdinga moksleivė. Visada stengdavausi gerai mokytis ir dalyvauti visuomeninėje veikloje bei realizuoti save savanoriaudama, todėl po pamokų padėdavau pradinukams, mokiau juos atsakingumo, ryžto, skatinau juos siekti savo svajonių, prisijungiau prie savanoriškų organizacijų, tokių, kaip liberalus jaunimas ir kt. Nuo tada supratau, kad noriu padėti, mokyti ir motyvuoti jaunus žmones. Augdama, daug kuo domėjausi ir kai pradėjau suprasti visuomenės problemas, dar labiau įsitikinau, jog noriu dirbti Valstybės tarnyboje, kad tikrai galėčiau dirbti Lietuvos žmonių labui ir taip užtikrinčiau geresnį Valstybės tarnybų darbą, funkcionavimą, mažinčiau visuomenės problemas.
Vytauto Didžiojo universitetą ir viešojo administravimo studijas pasirinkau, nes pirmą kartą 9 klasėje apsilankiau aukštųjų mokyklų mugėje ir šis universitetas man paliko neišdildomą įspūdį. Pabendravusi su VDU universiteto dėstytojais, supratau, kad savo tolimesnius mokslus noriu sieti tik su šiuo universitetu. Man labiausiai įsiminė VDU dėstytojai, kurie man plačiau papasakojo apie rūpimus viešojo administravimo studijų dalykus, pateikė pavyzdžių, papasakojo, kokios yra studijų galimybės universitete ir 2013 metais noras išsipildė – įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą ir, manau, kad tai yra pats geriausias mano gyvenimo pasirinkimas.
Beje, neapsiribojai vien bakalauro studijomis, pasirinkai ir magistrą, primink, kokią kryptį? Tik pradėjus studijuoti viešojo administravimo bakalaurą, jau žinojau, kad tikrai studijuosiu gretutines studijas ir paskui magistrantūros studijas, nes viešojo administravimo studijų kryptis man buvo aktualiausia, todėl ir toliau pasirinkau stu-
40-45 pažintis
Karolina, esi neatsiejama VDU bendruomenės dalis, bet visgi papasakok, kodėl sugalvojai pasirinkti viešojo administravimo studijas būtent čia?
dijuoti šioje studijų kryptyje – Europos Sąjungos viešosios politikos ir administravimo studijų programoje. Ir sąžiningai galiu teigti, kad šios magistrantūros studijos dar labiau praturtino mano turimų žinių bagažą viešojo administravimo srityje.
Taip pat nuo pirmo kurso įsitraukei ir į universiteto Akademinio politologų klubo veiklą, kokios patirties ten įgijai?
Nuo mokyklos laikų užsiėmiau savanoryste, todėl studijuodama VDU pamačiau daugiau galimybių, kurios mane sužavėjo ir pradėjau savanoriauti, prisijungiau prie savanoriškų organizacijų veiklos. Nuo pat pirmo kurso tapau Akademinio politologų klubo nare, Vytauto Didžiojo studentų atstovybės nare, paskui ir Studentų parlamento tarybos nare. Tik prasidėjus pirmo kurso studentų mentorių programai, viena iš pirmųjų tapau VDU PMDF pirmakursių mentore, o paskui ir koordinatore. Be savanorystės universitete neįsivaizduočiau savo gyvenimo, nes širdimi jaučiau, kad tai mano veikla, kuri man labai patinka. Pradėjusi savanoriauti VDU Studentų reikalų departamente, įgijau labai daug įvairios patirties tiek komunikacijos srityje, tiek raštvedybos ir kitose. Akademinio politologų klubo veikloje įgijau renginių organizavimo, projektų rašymo, komandos formavimo patirties, kuri man praverčia ir dabar. Taip pat sutikau daug įvairių žmonių, kurie iki dabar yra mano draugai. Ne tik universitete, bet ir už jo ribų aktyviai prisidėjau prie visuomeninės veiklos, organizacijų, klubų, kuriuose ir dabar
aktyviai dalyvauju, padedu bei mokau kitus.
Manau galiu drąsiai teigti, kad esi tas žmogus, kurį jeigu ne koridoriuose sutiksi tarp paskaitų padedantį studentams, tai būtinai kokiame nors renginyje savanoriaujant, iš kur tu turi tiek motyvacijos pagelbėti kitiems?
Pastaruosius 9 metus didelę dalį savo gyvenimo praleidžiu VDU, todėl universitete mane tikrai įmanoma dažnai sutikti. O motyvacija turbūt įgimta, nes manau, kad to tikrai neišmokstama, su tuo jau yra gimstama. Tėvai mane auklėjo būti geru ir doru žmogumi bei padėti kitiems, o pati savo gyvenime dar vadovaujuosi auksine taisykle – „Iš gyvenimo imti viską, ką jis Tau duoda“.
Ar kada skaičiavai, kiek valandų per metus savo laiko skiri savanorystei?
Pati tikrai neskaičiavau, bet žinau, kad buvo suskaičiuota, nes 2017 m. per Vytauto Didžiojo universiteto V2 apdovanojimus man buvo įteiktas metų savanorės apdovanojimas, kurio metu buvo pasakyta, kad per vienerius mokslo metus savanoriavimui skyriau apie 435 valandas. Man tai yra labai svarbus ir reikšmingas apdovanojimas, kuriuo nuoširdžiai didžiuojuosi. Taip pat vienas iš įsimintiniausių, netikėtų ir neapsakomai džiaugsmingų apdovanojimų buvo 2019 metais, kai už gerą mokymąsi, aktyvią mokslinę ir visuomeninę veiklą Vytauto Didžiojo universitete man buvo iš Lietuvių fondo (LF) JAV
administruojamo Broniaus Bieliuko stipendijų fondo ir Lietuvių išeivijos instituto skirta vardinė stipendija. Šitas apdovanojimas ir vardinė stipendija man buvo netikėti, tačiau kartu ir labai džiaugsmingi, nes visada yra malonu, kai tave įvertina už tavo pastangas.
Esi labai empatiška, tiesa?
Galbūt į šitą klausimą galėtų atsakyti mano aplinkos žmonės. Manau, kad visi gimstame tam, kad pagerintume šį pasaulį, o tai įvyksta tik gerų, besąlygiškai daromų darbų pagalba. Bet nežiūrint į nieką, visada geriau būti tikru žmogu-
mi, su visomis žmoniškumo išraiškomis – tai leidžia pasijusti savimi ir neapsimesti tuo, kuo nesame. Juk kai elgiamės žmoniškai – jaučiame džiaugsmą, o tai požymis, kad elgiamės teisingai ir dorai.
Šiuo metu ne tik mokaisi, bet ir dirbi Vytauto Didžiojo universitete, kokias pareigas užimi?
Magistrantūros studijas baigiau 2019 m. ir už gerą mokymąsi ir aktyvią veiklą Vytauto Didžiojo universitete man buvo įteikta vardinė padėka ir auksinis VDU Magistranto Alumni ženkliukas. Vytauto Didžiojo universitete esu
dirbusi ne viename padalinyje, bet šiuo metu dirbu VDU Vartotojų paslaugų skyriuje PMDF ir IF kuratore.
Kas tau labiausiai patinka dirbant universitete?
Vytauto Didžiojo universitete man patinka daug dalykų, visų pirma universiteto bendruomenė ir galimybė būti jos dalimi, širdžiai mielas darbas ir bendravimas su studentais ir dėstytojais, jauki ir maloni atmosfera, įvairios užduotys su kuriomis susiduriu savo darbe, puikus kolektyvas ir daug kitų dalykų, todėl vieno tikrai neišskirčiau, nes visa širdimi
jaučiu, kad VDU tai mano bendruomenė.
Na ir pabaigai, ką patartum ar palinkėtum pirmakursiams?
Visiems pirmakursiams palinkėčiau smalsumo, visuomeniškumo, klausyti savo širdies balso. Patariu nebijoti priimti iššūkių, jeigu tik yra galimybė, savanoriauti, bandyti realizuoti save visur, kur tik įmanoma, pasinaudoti visomis universiteto duodamomis galimybėmis ir tuo pačiu išlikti aktyviu mokslo ir studentų bendruomenės nariu.
NAUJI MOKSLO METAI: MIŠRAUS NUOTOLINIO MOKYMO PLIUSAI IR MINUSAI
JUSTINA BOGUŽAITĖ
u vis dar džiuginančia saule ir vasariška šiluma į mūsų duris pasiS beldė nauji mokslo metai. Miestą užplūdo pasimetę, tačiau žinių ištroškę pirmakursiai ir sugrįžę vyresnių kursų studentai. Dauguma šių neeilinių mokslo metų laukė su nerimu ir nežinomybe po pavasario semestro, kuris, persikėlęs į nuotolinę erdvę, sukėlė daug streso studentams bei patiems dėstytojams. Sumaištį sukėlusi pandemija kasdien verčia susimąstyti: o kaip bus šiandien, kitą dieną, kitą savaitę?
kantis nuotoliniu būdu, tačiau studentai netenka galimybės tobulėti praktiškai. Pavasario semestro patirtis parodė, kad nuotolinis mokymasis studentams kelia stresą. Viso to pasekmės gali būti itin liūdnos – didelis stresas ir nuovargis gali sukelti rimtų sveikatos problemų. Dėl to vis daugiau jaunuolių meta studijas arba pasiima akademines atostogas, nes nebegali pakelti krūvio. VU Filosofijos fakulteto 3 kurso sociologijos bakalauro studentai – Morta Vanagaitė, Inidė Jasnauskaitė, Daiva Pavilonytė, Matas Čičelis ir Guoda Gudelytė – pristato „Šeiminiai ryšiai ir intymūs gyvenimai“ studijų dalyko (prof. Irena Juozeliūnienė) metu atlikto atvejų tyrimo rezultatus. (Pilnas straipsnis: https://www.fsf.vu.lt/naujienos/fakulteto-ivykiai/2994-studentai-apie-studijas-ir-darba-covid-19-pandemijos-laikotarpiu) Siekdami įvaldyti vizualųjį koncentrinių apskritimų taikymo metodą, individualiam tyrimo projektui studentai pasirinko ne studijų dalykui įprastas partnerio paieškos, skyrybų / išsiskyrimo, draugystės temas, o prioritetų viršūnėje atsidūrusią temą, ar / kaip karantino laikotarpiu keičiasi studentų studijų ir darbinės veiklos prioritetai bei jų derinimas, ar / kaip
46-51 aktualijos
Didžioji dalis paskaitų šį semestrą vyksta nuotolinėje aplinkoje, tačiau studentai taip pat turi vykti ir į auditorinius užsiėmimus, laboratorijas. Tai jiems sukelia nepatogumų: tokių kaip, pvz., paskaita vyksta nuotoliniu būdu, tačiau seminaras – gyvai. Studentas turi planuotis, kaip atvyks į seminarą, kai tarp paskaitos ir jo nedidelis laiko tarpas. Be to, auditoriniai užsiėmimai studentams dažniausiai vyksta tik kartą per savaitę. Ne visi studentai šiuo metu turi galimybę atvykti į gyvus užsiėmimus arba neturi nuosavo transporto, o viešasis transportas – nemenka rizika. Rekomenduojama neatsipalaiduoti ir vengti didesnio socialinio kontakto. Nuotolinis mokymasis turi savo pliusų: gali įsitaisyti namuose, nereikia niekur eiti ir gali ramiai mokytis, klausyti paskaitų. Tačiau neigiamų pusių yra kur kas daugiau nei gerųjų: sunku susikaupti, kompiuterio ekranas dirgina akis, kelia galvos skausmą ir kt., galimas prastas ryšys, interneto nebuvimas ir kitos problemos, dėl kurių paskaitos gali neįvykti. Nukenčia studijų kokybė, sumažėja ryšys tarp dėstytojo ir studento, krinta motyvacija mokytis. Dėstytojams sunku bendrauti su studentais per kompiuterio ekraną, tam kliudo įvairūs techniniai nesklandumai, ryšio trūkumas. Tiesa, teorinę medžiagą galima išmokti mo-
persitvarko studentų asmeninių bendruomenių struktūra ir bendravimas su reikšmingais asmenimis, ar pandemijos padiktuotos sąlygos pakoreguoja asmens reikšmingumo sampratas. Atlikto tyrimo rezultatai gali parodyti tik tiek, kad koronaviruso COVID-19 pandemijai valdyti paskelbtos karantino sąlygos iš esmės pakeičia įprastas studijų ir darbo derinimo rutinas. Nauji iššūkiai mokymuisi ir užduočių atsiskaitymams, nesaugumas dėl pozicijos darbe dar labiau pagilina Z. Baumano (2007) aptartą socialinės erdvės kaitos, nenuspėjamumo ir žmonių ryšių trapumo situaciją, kurioje studijuojantys geba išlikti tik transformuodami įprastas praktikas. Kaip tai paveiks studentų gyvenimą po karantino, ar įvyks gyvenimo „normalizacija“, ar sugebėsime išlaikyti universitetinį bendruomeniškumą? Tai klausimai, į kuriuos
sociologai dar turės atsakyti ateityje. Šaltinis: https://www.fsf.vu.lt/naujienos/fakulteto-ivykiai/2994-studentai-apie-studijas-ir-darba-covid-19-pandemijos-laikotarpiu O kaip šiuo neeiliniu laikotarpiu jaučiasi VDU studentai? ,,Manau, kad VDU bendruomenė su nuotoliniu mokymu susitvarkė puikiai. Visgi nuotolinis mokymas sukelia ir daug nepatogumų. Vienas didžiausių trūkumų – techniniai nesklandumai paskaitų metu. Dauguma dėstytojų nenori įrašyti paskaitų, o dėl kilusių nesklandumų kartais nepavyksta jose dalyvauti. Taip pat sunkumų kelia ir trumpas laikas tarp paskaitos ir seminaro, kai studentams, kurie gyvena toliau, reikia daugiau laiko atvykimui, dėl
ko paskaitos yra klausomos viešajame transporte. Žinoma, negalime pakeisti susiklosčiusių aplinkybių, tačiau reikėtų ieškoti alternatyvų nepatogumams išspręsti.“ Dovilė Karečkaitė (II kursas, Socialinių mokslų fakultetas) „Mišrus nuotolinis mokymosi būdas gali tapti tikru iššūkiu studijoms. Dėl didelio studentų skaičiaus mano studijų grupėje beveik visos paskaitos vyksta nuotoliniu būdu. Taip nukenčia studijų kokybė: nebetenkama galimybės atlikti visų studijų medžiagos įsisavinimui svarbių užduočių, ypač tų, kurios reikalauja kontaktinio bendravimo su žmonėmis, atsiranda įvairių techninių problemų, kai neįmanoma prisijungti į paskaitas ar seminarus, todėl jos praleidžiamos, o nuotolinių atsiskaitymų metu, siekiant užtikrinti akademinį są-
žiningumą, skiriamas minimalus laiko tarpas atsakyti į klausimus, todėl kartais nebelieka laiko nei į juos įsigilinti, nei tinkamai atsakyti. Tačiau yra ir pliusų: didžiausias iš jų – sutaupytas laikas, nes jo nebereikia praleisti autobusuose vykstant į paskaitas. Taip pat dienoje galima susiplanuoti daugiau veiklos, nes, esant reikalui, paskaitos galima klausytis kelionėje viešuoju transportu, mieste ar kitose vietose be būtinybės vykti į fakultetą.“ Evelina Rimkutė (II kursas, Socialinių mokslų fakultetas) Pandemijos metu itin svarbi psichologinė būsena. VDU Psichologijos klinika dalinasi Vilniaus universiteto psichologų tyrimais grįstomis rekomendacijomis universitetams, studentams ir dėstytojams:
Prieiga per internetą: https://psichologijosklinika.vdu.lt/wp-content/uploads/2020/09/VU-rekomendacijos-studentams-ir-destytojams.pdf
vidinės būsenos ar susiklosčiusios gyvenimo situacijos sunku bendrauti ar mokytis, jei užplūsta slegiančios mintys, jei manote, kad nėra išeities.
Kur kreiptis psichologinės pagalbos? VDU Psichologijos klinika Jonavos g. 66 – 326/327 Tel.: 8-37-327-825 El. paštas: psichologijos.klinika@vdu.lt VDU Psichologijos klinika siūlo pagalbą VDU studentams, išgyvenantiems įvairius psichologinius sunkumus.
Visi VDU studentai turi galimybę nemokamai naudotis Psichologijos klinikos paslaugomis. Čia yra teikiamos įvairios psichologinės pagalbos formos: • psichologo konsultacijos (susitikus su psichologu, nuotoliniu būdu ar anonimiškai el. laiškais specialioje elektroninio konsultavimo sistemoje); • porų psichologinis konsultavimas; • asmenybės augimo grupės;
Neatidėliokite kreiptis pagalbos, jei dėl
• relaksacijos (atsipalaidavimo) mokymai; • internetinė asmeninių pokyčių programa ir kitos savigalbos priemonės; • mokymai ir seminarai. Klinikoje paslaugas teikia profesionalūs psichologai, turintys didelę praktinio darbo patirtį. Būtina išankstinė registracija el. paštu. Jaunimo linija Jaunimo linija – viena didžiausių Lietuvoje veikiančių nemokamos emocinės paramos telefonu ir internetu tarnyba.
Nuo 1991 metų veikiančioje tarnyboje dirba apie 350 savanorių (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Skuode). Jaunimo linija yra nevyriausybinė, ne pelno siekianti organizacija, veikianti privačių asmenų, verslo ir valstybės paramos dėka. https://www.jaunimolinija.lt/lt/ Telefono numeris: 8 800 28888 Taip pat galite kreiptis pagalbos elektroniniu paštu ir pokalbiu internetu jų puslapyje (https://www.jaunimolinija. lt/lt/)
„BUITEKAS“ – IŠŠŪKIS, VIRTĘS TINKLALAIDE VIKTORIJA REKSTYTĖ
Indrės Baltakytės nuotraukos
ei YouTube pamatysite tinklalaidę, kuri filmuota virtuvėje, galėčiau Jjo pabuvoti lažintis, kad tai Deivido Autuko „Buitekas“. Deivido virtuvėje spėtokie žinomi žmonės kaip Beata Tiškevič, komikai Henry Match ir Mantas Katleris. Deividas atvirai papasakojo, kodėl negali dirbti etatinio darbo, kaip ir kodėl sugalvojo kurti „Buiteką“.
Pradedant nuo pradžių, po mokyklos turėjau metų pertrauką ir dirbau Anglijoje, po to Dailės akademijoje pradėjau studijuoti fotografiją, kurią po pusės metų mečiau. Nepritapau ir pats nenorėjau prisitaikyti, pykau ant meno, nes studijos buvo labiau apie meną, o ne apie fotografiją. Grįžtant prie klausimo, ilgą laiką užsiimu video grafika. Mane domina storytelling‘as, o tai apima video kūrimą ir žurnalistiką, todėl norėjau studijuoti VDU Viešąją komunikaciją. Tuo metu mano gyvenime buvo nestabilus laikotarpis, kai buvo labai sunku apsispręsti, ko noriu. Turėjau studijuoti ir save išlaikyti. Gyvendamas Kaune gavau pasiūlymą dirbti vienoje medijų įmonėje, o įsivažiavimas į studijas pirmame kurse, asmeniškai man, buvo lėtas, ir aš buvau survival mode, todėl nusprendžiau nutraukti studijas.
Dabar kuri viešą turinį – tinklalaidę „Buitekas“, o tai atitinka nutrauktų studijų kryptį. Ar svarstai, kad reikėtų grįžti atgal ir mokytis toliau?
Tikrai neatmetu šitos galimybės. Tikiu
ta idėja, kad mokomės visą gyvenimą, kad ir skamba tai kaip klišė. Šiais metais norėjau stoti į vaizdo režisūrą, du kartus esu bandęs stoti į vaidybą. 2011 m. pradėjau kelti turinį į YouTube, darydavau vlogus. Iki šiol kanale yra kelionių video, istorijos, kaip aš kariauju su girtuokliaujančiais kaimynais, istorija apie Angliją. Tik gal jų nelabai kas matė ir girdėjo. Turbūt kas žino tinklalaidę, tas yra matęs pokalbius su žinomais žmonėmis: Mantu Katleriu, Beata Tiškevič ar Paul de Miko. Aš tikiu, kad kalbėti viešai, dėstyti mintis iš dalies yra išmokstama praktikuojantis, ką dabar ir darau, kurdamas tinklalaidę. Aš tai tiesiog sukūriau, niekas neprašė, paėmiau ir nusipirkau mikrofonus, iš pradžių garsą įrašinėjau su diktofonu. Net nesupratau, apie ką aš dariau, o dabar pradedu po truputį gryninti, kad noriu kalbėti su žmonėmis, keisti formatą į mažiau pramoginį, gal labiau gilesnį. Aš įsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti tikresni pokalbiai, ne apie klišinius dalykus. Jaučiu, kad trūksta teorijos, nors aukštasis mokslas man visada atrodė siurrealus dėl savo taisyklių, formatų, vidinės realybės, kai dėstytojai įsijautę į savo pasaulį ir nejaučia, kad už pastato yra kita realybė, kur gąsdinimai, susireikšminimai nieko nereiškia. Man labai patinka dėstytojai, kurie kokiame ketvirtame kurse
52-57 pažintis
Mes susipažinome prieš daugiau nei trejus metus VDU. Tuo metu studijavome Viešosios komunikacijos pirmame kurse, tačiau vėliau Tavo pavardės studentų sąraše neliko. Kodėl?
kartu išeina į barą, kurie neatsiskiria nuo žmogaus tapatybės, nes ta arogancija, filosofiškai žiūrint, yra beprasmė.
Kai Tavo virtuvėje svečiavosi Beata Tiškevič, kalbėjote apie vidinį kritiką. Prisiminėte, kad prieš kurį laiką Beata Tau rekomendavo knygą „Kūrėjo kelias“. Ar „Buitekas“ gimė perskaičius rekomenduotą knygą, ar kas nors kitas motyvavo jį sukurti?
„Buitekas“ nekilo po tos knygos perskaitymo, nes ją perskaičiau žymiai anksčiau. Dar kai prieš trejus metus studijavau VDU Kaune, gyvenau bute ir nuobodžiaudamas įsijungiau diktofoną ir su telefonu nufilmavau „Buiteko“ pirmą epizodą. Tąkart šnekėjau nesąmones, kvailiojau. Vėliau tai pamiršau, bet buvo likęs pavadinimas ir idėja. „Buitekas“ gimė po to, kai 2019 metų lapkričio mėnesį išdrįsau užlipti ant scenos „Open Mic“. Tai buvo vienas iš didžiausių mano laimėjimų per paskutinius ketverius metus, nes perlipau per save. Tada panorau ieškoti savęs, susigalvoti iššūkį. Supratau, kad reikia daryti kažką stabilaus. Nusprendžiau nuo naujų metų pradėti ir metus daryti tinklalaidę.
Tai tinklalaidė buvo tavo naujametinis iššūkis?
Taip, nes aš labai su savimi, tuo vidiniu kritiku, kovoju, kartais dėl vidinio kritiko pateisinu savo tingėjimą. Pradžioje buvo sunku pradėti, bet buvo labai įdomu. Kažką rašiausi, bet visiškai nesupratau, ką aš čia darau: ar aš noriu apie pop kultūrą, ar kas vyksta visuomenėje, ar savo, ar kitų žmonių istorijas pasako-
ti. Aš dariau nežinodamas, vieną kartą taip, kitą kartą anaip.
Kaip vyko tinklalaidės vystymas: atsižvelgiant į komentatorių išsakytas pastabas ar ir savirefleksuojant, ką reikėtų daryti kitaip?
Aš manau taip, atsižvelgiau ir į auditorijos nuomonę, ir į savo savirefleksijas, nors savirefleksuoju per stipriai. Dažnai savirefleksija persimaino su vidiniu kritiku ir, pavyzdžiui, dabar aš vėl dvi savaites neįrašinėjau tinklalaidės, nes jaučiausi visiškai down. Šią savaitę kitai savaitei beveik susiderinau su 4 žmonėmis įrašyti pokalbius. Vienas iš tų žmonių yra labai gerai žinomas žurnalistas.
Kaip į tinklalaidę prisikvieti žymius žmones?
Nesu tikras, bet kažkiek tikiu, kad gali būti susiję su pirmu svečiu „Buiteke“. Tai buvo komikas Henry Match. Aš dalyvavau „Open Mic“, kur su juo prasilenkdavau. Jis pradėjo šaipytis, kad „oo, buitekas buitekas“. Sakau: „tai ateik“. Aš jam vieną reklamą padėjau filmuoti ir vėl paskatinau ateiti, ir jis atėjo. Buvo ramus pokalbis, tačiau keistas ir nežinojau, ką kalbėti. Šis video peržiūrėtas apie 20 000 kartų.
Tada ir supratai, kad reikia kalbėti ne vienam, o su pašnekovais?
Taip, nes iš pradžių galvojau, kad tinklalaidę visą laiką darysiu vienas. Paskui supratau, kad jeigu darau vienas, turiu komentuoti, kas vyksta čia ir dabar Lietuvoje, o tai manęs nelabai domino.
Kaip Mantas Katleris atsirado tinklalaidėje?
Tai keista istorija. Buvo taip, kad Mantas Katleris paminėjo mano tinklalaidę savo tinklalaidėje ir truputį sukritikavo, kad ne prikolas filmuotis virtuvėje. Jis pamatė mano tinklalaidę su Henry Match, tai sakė, kad nesupranta, kaip aš Henry prisikviečiau. Pamatęs tą ištrauką, jam parašiau, kad jam užtenka arogancijos, kai yra tiek pasiekęs, kritikuoti bandančius kažką daryti žmones, kai
pats karjerą pradėjo vogdamas bajerius, o dabar komikai jam rašo arenų pasirodymų programą. Jis atrašė, šiek tiek save apgynė, bet ir pripažino, kad gal per kritiškai pakalbėjo. Besiaiškinant santykius pakviečiau į tinklalaidę. Netikėjau, kad Mantas Katleris atvarys į mano virtuvę. Prieš filmavimą susirašėme, kitą dieną jis atvažiavo su Vespa į kiemą ir dar netyčia sulaužiau jo šalmą.
Kaip Tavo santykis su Mantu Katleriu pasikeitė po tinklalaidės su juo?
Kai pakalbėjome tinklalaidės metu, jis paliko įspūdį. Aš buvau truputį išsimušęs, susijaudinęs, pakankamai nesilaikiau savo pozicijos ir truputį keistai pasirodžiau, dėl to gavau kritikos iš komentatorių. Ir Mantas Katleris turėjo savo tam tikrų pozicijų, nuomonių, su kuriomis aš iš tikrųjų visiškai nesutinku. Paskui iš šono žiūrint man pasirodė, kad jis yra pakankamai hipokritiškas, nes jis mane toje pačioje tinklalaidėje įkalbinėjo, kad neapsimoka kurti „Buiteko“, sketch‘ų irgi YouTube neapsimoka daryti, nes nėra rinkos. Lyg bandydamas nuteikti mane, kad aš nedaryčiau. Arba jeigu darau, daryčiau gerai. Bet tada toks sutapimas buvo, kad po kelių mėnesių jų kanale buvo patalpintas Marko ir Viktoro sketch‘as ir tinklalaidė. Aš tikrai ne tas žmogus, su kuriuo reikėtų konkuruoti. Nebent jis kažkokį potencialą matė, tačiau situacija pasirodė keista.
Pabaigai pakalbėkime apie freelancinimą. Dalindamasis savo patirtimi sakei, kad Tau nelipo darbai. Po kurio darbo pagalvojai, kad daugiau nebebandysi ir tik freelancinsi?
Aš labai daug darbų dirbau, kol pagaliau pribrendau ir supratau, jog nenaudinga blaškytis. Praėjusiais metais dar savaitę dirbau kavinėje, nes buvau bebaigiąs pinigus, bet tada vėl gavau užsakymą. Dirbdamas kavinėje pastebėjau, kad ten žmonės įsisukę savo realybėje, o aš visiškai negalėjau įsijausti į tą realybę. Man visada buvo sunku. Mažiausiai sunku buvo dirbant virtuvėje, gaminant mais-
tą. Londone kepiau makaronus „Wok“ ir grįžęs į Vilnių toliau juos kepiau. Čia buvo ilgiausias darbas, jeigu sudėjus kartu, beveik metus išdirbau, nes kitur tai daugiausia tris mėnesius pradirbdavau. Gaminant makaronus niekas nesikabinėjo, darai savo darbą, esi pilnai už jį atsakingas, dėl to man ir freelancinimas patinka. Visų pirma, kiek stengsies, tiek ir turėsi. Taip, esi atsakingas prieš
klientą, bet pats esi kaip įmonės direktoriukas, turi savo mažą įmonytę. Pasiūlai paslaugą, ją parduodi už tiek, kiek savo darbą įvertini ir jei žmogus sutinka tiek mokėti. Įgūdžiai yra įvertinti atitinkamai. Kartais tas nestabilumas verčia susimąstyti, bet man patinka laisvė, kai neturi eiti ir sėdėti darbe iki 18 val., nes toks formatas man netinka. Man labai gera atsikelti ir žinoti, kad diena
priklauso nuo manęs. Gal ne visada išnaudoju produktyviai, kaip norėčiau, bet tai yra laikas, per kurį galiu bandyti, mokytis. Nežeminu etatinių darbuotojų, tiesiog nemoku taip dirbti.
BULKA’S MEMOIRS FROM LOCKDOWN
ADOLFINA KRIVICKAITĖ
Hello, my name is Bulka. My home is the streets of Tbilisi, but usually you can find me near the restaurants in the
old town. Here I often get some tasty snacks and pets from strangers. Like all the street dogs I have my fa-
like you don’t care. I know what you are searching for. Look, I got it right here. Wait. Do I smell the blond guy? Stick almost fell out of my mouth. I run towards the smell and there he goes! Wearing some kind of strange muzzle on his face. But still my man. He approaches me and I notice my tail is wagging already. I feel so heroic bringing his stick to him. Hopefully his. He takes it! And throws it away?! What the hell Blondie? I just gave it to you. Nevermind that stick. I sit next to Blond and enjoy his company. He looks at one point somewhere forward and says: “World will never be like it was, Bulka. People are afraid. They are afraid even of you now.” What the hell is he talking about? Why should people be afraid of me? He keeps talking: “Humanity went too far. We caused so many awful tragedies to mother earth and now it takes a revenge on us,” he sighs and looks right into my eyes, “maybe it is time to do something unselfish. Do you want to see what my home looks like?” If you have snacks there – I’m up for that! He pats me on head and says: “We are going to shower you first.” What? Flower me first? I like flowers. While we walk I think about what he said and understand that I don’t understand anything. Sometimes people are so complicated. One I know – I am going home with my favorite human and can’t help myself wagging the tail all the time. Everything is going to be just fine.
58-59 kūryba
vorite people. I can smell them even from far and get ready to be a good girl. It isn’t hard to read humans. Especially one blond guy who passes the old town every day. He adores when I wag my tail and lower my ears. And I adore his hands and how elaborately he can use them to scratch my back, ears or belly. Ooof. Nevertheless, sometimes belly scratchers act in a strange, inexplicable way. Once in a while they find themselves some random wooden stick and throw it 10 meters asking “Where is the stick?” You really can’t see? “Go get me the stick!” Okay, weirdo. I was always amazed what a bad eyesight and logicality people have. Why throw something away if you need to search for it afterwards. And this far so It’s hard to see where it fell. It is a bliss that in such moments I am right there to help them. These days I feel blue ‘cause streets are almost empty. Everything around: shops, cafes, restaurants are not working. Humans just went somewhere! There is only one scenario I can think of – all of them are searching for their wooden sticks. If that’s true, without me they are lost ‘cause they’re too blind to find anything. My mission – find all the lost sticks and bring them to people. Problem is – I have only one mouth. So I’m gonna pick any stick and try to search for it’s owner on the street. Man, for such a sacrifice I deserve at least a slab of juicy meat. Okay. I found one. Let’s show it to somebody and get some pets! There, a human. Look what I got for you. Not yours? Oh well. What about you? Come on, take the damn stick. Walking
STUDENTIÅ
Å KI MEMAI
10 dalykų,
kuriuos privalai suspėti šį rudenį!
Apsilankyti Aleksoto apžvalgos aikštelėje. Apsilankyti universiteto bibliotekoje. Perskaityti bent vieną knygą. Išbandyti naują receptą. Pasivaikščioti naujai sutvarkytoje Vienybės aikštėje. Atsinaujinti savo muzikos grojaraštį. Suvalgyti obuolių pyrago. Išsiugdyti naują įprotį (gerą!). Pažadėti sau, kad puikiai įveiksi sesiją. Laikytis duoto pažado! :)