Žiema 2017

Vytauto Didžiojo universiteto Studentų

atstovybės žurnalas

Stu dis.

Tiražas 200 ISSN-2029-5502

2017 žiema

Tomas Juknevičius - „Juchna“ Vitalija Truskauskaitė VDU choras „Vivere Cantus“ Jaq Greenspon Edvinas Alimkinas Linas Jocas

Redaktorės žodis Labas!

Ž

iema visada asocijuojasi su sniegu, šventėmis, šalčiu ir jaukumu – jis visur! Tavo namuose, miesto gatvėse, mažose kavinukėse ir tikrai žmonių veiduose. Atrodė, kad jaukumą sukuria tokios detalės, kaip šilti kavos ar arbatos puodeliai, linksmos kojinės, pūkuoti megztiniai, knygos ir židinys.

Tačiau visa tai – ne kas kita, o tik pridedamoji vertė prie nesuvaidinto jaukumo, kuris pirmiausia gimsta mumyse. orisi palinkėsi, kad tokio tikro jaukumo kasdien ieškotumėte savyje, kad susikurtumėte vidinę ramybę ir jos niekada nepaleistumėte. Visada juokitės, perženkite ribas ir niekada nesusirkite abejingumo liga. i žiema – ilgai lauktiems, tikriems pokalbiams.

Savo ruožtu mes tokiais dalinamės su jumis!

L inkėjimai nuo „Studžio“ ko-

N Š

mandos!

Su meile,

>

Zivile.

Živilė Masytė Vyr. redaktorė

Komanda Vyr. redaktorė Živilė Masytė Autoriai Rūta Šerpytytė Živilė Masytė Deividas Skavičius Germantė Lovčikaitė Gabrielė Panavaitė Viktorija Rėkštytė Orinta Jašinauskaitė Ieva Zinovičiūtė Kalbos redaktoriai Linas Jocas Germantė Lovčikaitė Viktorija Rėkštytė Fotografai Adomas Kačerauskas Viktorija Kajokaitė Indrė Baltakytė Jomilė Kazlauskaitė Dovydas Beržinis Dizainas Donata Budreikaitė

Viršelio nuotrauka Tomas Juknevičius Adomas Kačerauskas Kontaktai El. paštas studis@sa.vdu.lt Tel. nr. +37062423478 Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27-201 Kaunas Sekite internete www.issu.com/studis www.facebook.com/studis www.instagram.com/studis.vdu Spausdino UAB „Regrafas“ Piliakalnio g. 3 Kaunas

TURINYS 06

Erasmus patirtis

10

VDU choras „Vivere Cantus“

14 Vitalija Truskauskaitė

18

„Socialiniai tinklai – žaidimas, kurį įdomu žaisti“

22

Tomas Juknevičius - „Juchna“

26

Rekomenduojame

28

Jaq Greenspon

32

Edvinas Alimkinas

36

„Miego vagys, demonai ir mes“

38

Mokymosi būdai

Kūryba Širdį pakeičiau narvu Kur glūdi strazdas Niekas jo nematot Bet jis naktį su manim šnabždas Bijau, kad jį išgirsit Kad pasakys jums tiesą Kad jį jūs pasiimsit Viską kas man taip miela Bandau jam pasakyt Kad tyliau čiulbėtų Kad pasislėptų Ir visai jo neišgirstų Bet naktį jis ištrūksta Ir mes kalbames, dainuojam Naiviai lyginames kuris Didesniam narve gyvuoja. * * * Aš suglumęs, kai siela su kūnu riejas Bandė mane stabdyt mama jūra Nesulaikė ir tėvas vėjas Išlaikyt mane kaip miestų mūrą Įsivaikino mane miškai Ir paguldė samanos Šliaužojo aplink mane vikšrai Čia geriau, nei betoniniuos miškuos Saugojo mane bangos, Kurioms aš taip patikau Čia siela mano rangos Kur ją ir palikau.

Mokiaus pasakų iš paukščių, Iš tų, kurie man švilpavo į ausį, Išmokė kvepuot iš visų plaučių Pasakė, kad mieste save tik bausi Galų gale norėjau laisvės Matyt mylimosios degančias akis Atsisakiau aš baimės Tik bijojau, kad viskas galimai pakis. * * * Bijau pažiūrėt tau į akis Nes galiu jose ir užsibūt Ir nesvarbu ką kiti sakys Jose galėčiau nors ir pražūt Bijau išgirst tavo balsą Nes širdis išgirdus uždainuos Už ausis pasiekusį garsą Atiduočiau viską, kad ir kiek tai bekainuos Bijau, kad tu mane paliesi Ir kūnas šiurpais nueis Bet tu manęs matomai neliesi O meilė, nuo manęs nueis Bijau tave sapnuot Nes matysiu tave krante Ir vandenys nenustos banguot Mano skęstančiam laive Matas Vaišvila

NESISLAPSTYK PO ŽODŽIAIS „NĖRA LAIKO IR PINIGŲ“!

ŽIVILĖ MASYTĖ

Linas Jocas – VDU ketvirtakursis, kuris visą savo studijų laikotarpį aktyviai įsitraukė į įvairias studentiškas veiklas ir pasinaudojo didžiausiomis galimybėmis išvykti svetur, pažinti naujas kultūras, žmones ir vietas. Tris vasaras iš eilės praleidęs Amerikoje su „Work and Travel“ programa, šiuo metu Linas – Erasmus studentas Varšuvos universitete. Mano pašnekovas neabejoja, kad slapstytis po tokiais žoždiais, kaip „neturiu laiko ir pinigų“ – beprasmiška, nes keliaudamas investuoji į save ir kaupi prisiminimus visam gyvenimui.

Sekasi tikrai puikiai! Prieš išvykstant studijuoti į kitą šalį jaučiau šiokią tokią baimę, nepasitikėjimą savimi. Atvykau čia visiškai vienas, nemokėdamas lenkų kalbos bei neturėdamas jokių pažįstamų. Tačiau gan greitai apsipratau, sutikau daug šaunių žmonių. Visos mano pasirinktos paskaitos vyksta anglų kalba, tad studijuojant didelių sunkumų neiškyla.

Kaip išvis sugalvojai, kad nori pasinaudoti Erasmus siūlamomis studijomis ir išvykti į kitą šalį pasimokyti?

Tokia mintis mano galvoje sukosi jau nuo pat pirmo kurso, tačiau vis galvodavau, kad „ai, bus dar tam laiko“. Sulaukęs ketvirto kurso supratau, kad laiko svarstyti apie šią galimybę jau nebėra, tad nusprendžiau pagaliau imti ja ir pasinaudoti.

Manau, kad Eramus studijos svetur yra labai puikus būdas pažinti skirtingus žmones, jų kultūras. Man teko galimybė pabendrauti su daugybe žmonių iš skirtingų Europos šalių, taip pat sutikau studentų iš Meksikos, Hondūro, Kinijos, Pietų Korėjos. Buvau va-

karėlyje, kur visi kalbėjo apie tai, jog Varšuvoje mokosi ir studentas iš Šiaurės Korėjos, tačiau, kol dar jo nesutikau, tol netikiu. Laiko išsiaiškinti ir susipažinti dar yra! Beje, Lenkijoje sutikti studentų iš Lietuvos dar neteko.

Kodėl tavo pasirinkimu tapo būtent Lenkija?

Turbūt didžiausią įtaką mano pasirinkimui padarė draugų, grįžusių iš Erasmus studijų Lenkijoje, rekomendacijos.

Mano nuomone, neabejotini Lenkijos pranašumai prieš kitas šalis – pigios kainos ir nedidelis atstumas nuo Lietuvos.

Pildant Erasmus paraišką turėjau galimybę rinktis tarp penkių universitetų ir surašyti juos prioritetine tvarka. Pirmas tris pozicijas užėmė būtent Lenkijos universitetai. Taip jau nutiko, kad studijuoti svetur rudens semestrui mane pakvietė Varšuvos universitete. Šioje aukštojoje mokykloje mokosi net apie 51000 studentų, kurie yra išsibarstę po 21 fakultetą visoje Varšuvoje. Vytauto Didžiojo universitete mokausi Kūrybines industrijas, tačiau tokios studijų programos Varšuvos universitete nėra, tad teko rankiotis dalykus iš skirtingų studijų programų.

6-9 erasmus

Linai, šiuo metu esi išvykęs su Erasmus mainais į Lenkiją. Kaip tau ten sekasi?

Lietuvoje vyrauja įvairūs stereotipai apie Lenkiją ir jos žmones. Kokia tau pasirodė ši šalis?

Praleidęs kiek daugiau nei du mėnesius Varšuvoje, galiu drąsiai pasakyti, kad pakeičiau savo nuomonę tiek apie šią šalį, tiek apie jos žmones. Varšuvos miestas – nepaprastai gražus – pilnas muziejų, parkų, istorinių palikimų. Žinoma, daugiausiai laiko praleidžiu miesto centre, nes būtent čia įsikūręs mano universitetas. Tačiau iš vietinių teko girdėti patarimų, kuriuose miesto rajonuose geriau nesilankyti, kokie naktiniai klubai nemėgsta atvykėlių iš kitų šalių ir panašiai.

Daug skirtumų tarp lietuvių ir lenkų dar neteko pastebėti, vis tik šios šalys yra artimos viena kitai. Tačiau vienas dalykas mane itin nustebino – čia lenkų studentai vengia kalbėti angliškai. Su tuo esu susidūręs ne kartą, ypač studijų pradžioje, kai buvau visiškai „žalias“ ir man reikėdavo vietinių pagalbos norint susirasti tam tikras vietas. Puikia anglų kalba ištarta frazė „I don‘t speak English“ sukelia daug klausimų.

Kokių įdomių patirčių tau jau teko gauti Lenkijoje?

Įsimintiniausias įvykis, atsitikęs Varšuvoje, ko gero buvo lapkričio 11 – Lenkijos Nepriklausomybės diena. Tai, ką teko pamatyti Varšuvoje, buvo visiška netikėta. Jau autobuse dėmesį atkreipė skustagalviai, apsivynioję kaklus Lenkijos vėliavos spalvų šalikais ir traukiantys dainas savo kalba. Nuvykus į miesto centrą mane pasitiko nenutylantys sprogimai, išvydau virš galvos skraidančius malūnsparnius, uždarytą centrinę gatvę ir didžiulę minią žmonių. Vėliau pasidomėjau, kad šią minią sudarė 60000 nacionalistų, atvykusių net iš kitų šalių, apsiginklavusių deglais, vėliavomis, sprogmenimis jie žygiavo miesto gatvėmis taip išreikšdami savo meilę Lenkijai.

Jie tai darė su tokiu pasididžiavimu, kad būti svetimšaliu tą dieną šioje šalyje buvo mažų mažiausiai nejauku. Miestas buvo paskendęs raudonos spalvos dūmuose. Eisenoje dalyvavo ir jauni, ir seni, net šeimos mažais vaikais!

Kokių įspūdį palikusių vietų jau spėjai atrasti / aplankyti? Pasidalink bent keliomis.

Varšuvoje atrasti kažką sau gali kiekvienas.

Labai sužavėjo Varšuvos Koperniko mokslo centras. Tai muziejus, kuriame 4 valandos prabėgo kaip akimirka ir nesijautė jokio nuovargio, tik geriausios emocijos. Šis centras – lyg muziejus, kuriame visi eksponatai

yra interaktyvūs ir be galo įdomūs. Jis idealus besidomintiems fizika, tačiau neabejoju, kad paliks neišdildomą įspūdį kiekvienam. Taip pat labai sužavėjo Varšuvos universiteto biblioteka, kuri veikia jau nuo 1816 metų. Įėjus į biblioteką pasijunti labai mažas, nes bibliotekos plotas ir aukštos lubos tikrai sukuria didingumo jausmą. O ant bibliotekos stogo yra įrengtas sodas, kurį kasdien lanko turistai iš įvairių šalių. Tai tobula vieta ramiam pasivaikščiojimui ar Varšuvos panoramos apžvalgai.

Daug keliauji, praėjusias kelias vasaras praleidai Amerikoje su „Work and Travel“ programa, apsilankei net egzotiškoje Kuboje! Ką tau reiškia kelionės? Kokia šiuo metu tavo svajonių šalis?

Keliauti pradėjau nuo 10-ies metų, o pima kelionė buvo į Paryžių, kur aplankiau Disneilendą. Už tai turiu padėkoti savo tetai, kuri kasmet mane pasikviesdavo kartu pamatyti vis skirtingą šalį. Nemėgstu sėdėti vienoje vietoje, tad kelionės yra puikiausias būdas to išvengti.

Net ir kelionė į kitą šalies miestą yra jaudi-

nanti, nes žinai, kad pamatysi kažką nežinomo, neatrasto ir turėsi galimybę pripildyti savo atsiminimų bagažą naujais potyriais bei vaizdiniais. Daugelį metų mano svajonių šalis buvo JAV. Kai įvykdžiau šią savo svajonę, tokios vienintelės šalies nebeliko. Tačiau labai norėčiau aplankyti Australiją, Naujają Zelandiją bei keletą tolimosios Azijos šalių.

Ką patartum studentams, norintiems išvykti su „Erasmus“ projektu ar tiesiog svajojantiems pakeliauti?

Nedvėjoti ir neatidėlioti. Nereikia slapstytis po žodžiais „nėra laiko“ ar „nėra pinigų“, nes kelionėse tu investuoji į save, patiri daug nuotykių, bei kolekcionuoji prisiminimus, kurie neabejotinai liks su tavimi visą gyvenimą. Galimybių keliauti kiekvienam studentui yra suteikiama be galo daug, tik reikia pasiryžti, nulipti nuo patogios sofos ir pasileisti į nuotykius.

MEILĖ MUZIKAI NESIRENKA SPECIALYBĖS!

GERMANTĖ LOVČIKAITĖ

Prieš šiek tiek daugiau nei dvejus metus VDU centriniuose rūmuose vakarais ėmė skambėti gyvi studentų balsai. Tai – VDU mišraus akademinio choro „Vivere Cantus“ muzikinio gyvenimo pradžia.

Kaip ši muzikinė šeima laikosi dabar? Kalbuosi su choro vadovu Rolandu Daugėla ir nuo pat pradžios chore dainuojančia Daina Nickute.

Kiek metų gyvuoja choras „Vivere Cantus“?

2015 metų balandžio 22 d. turėjome pirmąją repeticiją, tačiau tai jau buvo sezono pabaiga, tad tie metai dar nelabai skaitosi. Vis dėlto tą pavasarį jau turėjome savo bendrą nuotrauką, kur yra maždaug 25-30 žmonių.

Tad choras gyvuoja jau daugiau nei 2 metus.

Papasakokite apie šio choro įkūrimo istoriją

„Įkurti chorą“ - ne visai tikslus išsireiškimas. Šis choras yra atkurtas, o jo atkūrimas siejamas su 1920 metais jau buvusiu VDU choru, kuriam dirigavo Stasys Šimkus. Praėjus beveik 100 metų norėjosi, kad kaip ir kiekvienas universitetas, VDU turėtų mišrų chorą. Iš pradžių, 2011 metais, turėjome viltį, kad į Muzikos akademijos choro studiją ateis ir kitų fakultetų studentai ir bus gausus, geras mišrus choras, kuris galės būti naudingas ir Muzikos akademijos bendruomenei, ir visam universitetui. Visgi tai nepasiteisino ir negalėjo pasiteisinti, nes akademinis ir neakademinis kolektyvas turi skirtingus darbo laikus ir tikslus. Tad praėjus ketveriems metams nuo tų bandymų apsiėmiau atkurti ir vadovauti VDU mišriam chorui. Pasivadinome „Vivere Cantus“ tam, kad išsiskirtume nuo kitų universiteto chorų, o pavadinimą galima versti kaip „gyventi daina/giesme/muzikuojant.“ Kiek choras turi naujų narių?

Per du su puse metų per priėmimus yra atėję apie pusantro šimto žmonių, o dabar yra apie 30-35 narius.

Kaip stipriai per pastaruosius du metus pasikeitė choro bendruomenė?

Kiekvieną rugsėjį choras su vis nauju veidu, tačiau sugebėjome suburti labai šaunius studentus, kurie nuo pat pirmojo atėjimo, nuo pat pirmųjų valandų buvo su šiuo choru. Kai kurie nariai dabar nebegali lankyti repeticijų, bet jie geranoriškai suderina laiką ir kartais atvyksta kokiems nors renginiams. Tai reiškia, kad jiems šis choras visgi turi kažkokią svarbią vietą gyvenime tarp visų darbų, šeimų ir kitokių įvykių.

Ką spėjote nuveikti per šiuos metus?

Praeiti metai (2016-2017) buvo labai sėkmingi. Išvažiavome dainuoti į Lenkiją ir Bratislavą, kur sudalyvavę konkurse pelnėme aukso diplomą. Grįžę spėjome sudalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, universiteto renginiuose, buvome pastebėti ir net gavome nominacijų. Mums taip pat pavyko sudalyvauti visuose nuo mūsų įsikūrimo vykusiuose studentų festivaliuose, kurie vyksta skirtinguose Lietuvos miestuose. Taip pat esame priėmę žymią ir daug pasiekusią norvegų dirigentę, kuri mums vedė meistriškumo kursus. Stengiamės imti ir daryti tai, kas reikalinga jaunatviškam, moderniam, šiuolaikiškam kolektyvui.

Kokie planai ateičiai?

Parašėme projektą Lietuvos kultūros tarybai ir tikimės gauti finansavimą netolimoje ateityje keliauti į konkursą Italijoje.

Turim nemažai iškvietimų, reikėjo daug dirbti, kad juos gautume. Taip pat yra

10-13 organizacija

Rolandas Daugėla, choro vadovas.

numatyti meistriškumo kursai, galbūt egzotinė šalis... Viskas priklauso nuo mūsų pačių darbo.

Kokių sunkumų iškyla dirbant su studentais, kuriems muzika nėra pagrindinė specialybė?

Sunku derinti darbą, kai dalis choristų nepažįsta natų arba nežino, kaip formuoti vokalą. Labai nepaprasta juos suburti, kad dainuotų darniai, bet aš labai džiaugiuosi, kad mums tai dažnai pavyksta. Turime gražią kompaniją, stengiamės, todėl ir esam VDU laureatai. Kas kitiems įvyksta per kokius 10 metų, mums staigiai įvyko per 2. Dalis kontingento pasikeitė kelis kartus, dalis ir nusistovėjo. Visgi mes pastoviai susivienijame savo bendrume ir labai džiaugiuosi, kad čia dainuoja labai gražūs ir nuostabūs žmonės.

Daina Nickutė, choro narė, muzikos pedagogikos ketvirtakursė.

Kiek iš viso lankai chorų?

Dainuoju trijuose choruose, t. y. man privalomame Muzikos akademijos chore, „Vivere Cantus“ ir Vytauto Didžiojo Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnytiniame kameriniame chore „Cantate Domino“, kuriam taip pat vadovauja R. Daugėla. Taip pat

esu koncertmeisterė vaikų chore „Daina“.

Kodėl lankydama tiek chorų dar dainuoji ir „ Vivere Cantus“? Ar nepavargsti nuo to dainavimo?

Muzika yra mano gyvenimas, aš iš to jau truputį uždirbu duoną. Visų pirma, tai mano hobis, laisvalaikis, darbas, pramoga ir viskas, kas gali įeiti į visas žmogaus veiklas. Man labai patinka mūsų kolektyvas. Toks „kaifas“ pajausti, kad žmonės iš skirtingų specialybių susirenka po savo dienos darbų ir mokslų su skirtingais potyriais, ir juos visus sujungia muzika. Tai ypač ryškiai pasimato „Vivere Cantus“, nes kai kurie nariai net nepažįsta natų, tačiau mes visi susijungiame į vienybę, į stiprią jėgą, į muzikinę šeimą.

Koks tau smagiausias atsiminimas, susijęs su choru?

Pernykštis ruošimasis koncertui Bratislavoje.

Tuomet buvo mūsų ryškiausias vieningumo jausmas. Labai stipriai ruošėmės, buvom labai užsidegę, vadovas stipriai motyvavo ir spyrė pirmyn. Mes jautėm, kad galim kažką padaryti. Jei tik yra noro, chore galima nuversti tokius kalnus! O dar kai turim tokį nuostabų vadovą, tai galima nuversti daugiau nei kalnus.

Kaip sekasi sutarti su choro vadovu R. Daugėla?

R. Daugėla turi neįkainojamą patirtį, jis jos mums gali duoti labai daug, mums tereikia daugiau atsiverti ir tai priimti. Vadovo technika choruose tokia - jis labai stengiasi ne tik pagirti, bet ir paieškoti, ką galima tobulinti. Pagirti visada spėsi, o rasti, kaip kažką padaryti profesionaliau ir geriau, gali ne kiekvienas vadovas. Jis dažnai sako, kad mes čia nesam individualybės - reikia visumoje jausti atsakomybę už savo vietą chore, kitaip tariant – vienas už visus ir visi už vieną.

Kas chore tau svarbiausia?

Chore man svarbiausia ne tiek dainavimas, kiek vienybė ir nuoširdumas. Jau vėliau iš visų šitų dalykų ateina ir dainavimas, kokybė, profesionalumas. Man choras – tai geras vadovas ir labai nuoširdūs bei vieningi choro nariai.

Sekti choro naujienas galite „Facebook“: https://www.facebook.com/ viverecantus/ Nori dainuoti kartu? Rašyk asmeninę žinutę!

POZITYVUMO GALIMA IŠMOKTI

VIKTORIJA RĖKŠTYTĖ

Gerumo kupinas žvilgsnis, šypsena lūpose ir užkrečiantis juokas – tai tik keletas savybių, kurios ilgai išlieka atmintyje sutikus teatrologę ir VDU Menų fakulteto dėstytoją Vitaliją Truskauskaitę. „Katinėliais“ studentus vadinanti dėstytoja nestokoja pozityvumo ir paskaitose sukuria jaukią bei linksmą atmosferą.

Susipažinkit!

Suprantu, kad klausimas, kaip renkamės savo profesinės veiklos kelią, gali rūpėti ir jau būnant studentu. Savo gyvenimo naratyvą kuriame kasdien ir tikrai dažnai tenka permąstyti, kas lėmė vienokius ar kitokius pasirinkimus, ar jie buvo motyvuoti, prasmingi.

Mokykloje didžioji mano užklasinės veiklos dalis buvo susijusi su teatru ir literatūra. Stačiau spektaklius, vaidinau, net apsakymus rašiau.

Su draugais rengėme puikius gamtosauginius renginius, leidome laikraštėlį. Kitas savivokos etapas sietinas su vaidybos, bendruomeniškos kūrybos praktikomis už mokyklos ribų. Man labai pasisekė – lankiau puikų mėgėjų teatrą, kuris veikė dabartiniuose „Tautos namuose“ Kaune.

Kauno pantomimos teatro aktorius Giedrius Mackevičius dosniai dalinosi su mumis teatro, kultūros pažinimu. Spektaklių kūrybos procesas, plati ir originali edukacinė programa „Literatūriniame teatre“ ryžtingai atvėrė visiškai naują, kūrybos, tolerancijos, antologinių klausimų pasaulį, kuriame norėjau rasti ir savo vietą.

Vertingiausia šio etapo patirtis – suvokimas, kad teatras gali būti galinga savęs ir pasaulio pažinimo priemonė. Esu dėkinga už vaidybos džiaugsmą, tačiau mano profesinį pasirinkimą lėmė noras suprasti teatro pasaulį, kūrybiškumo galią, kuria užkrečia teatras. Tiesa sakant, net dabar, tiek laiko praleidus teatro pasaulyje, negaliu atsistebėti, kaip žmogaus atvirumas pasakojant „išgalvoto“ gyvenimo istoriją atveda į savęs pažinimą. Man patinka galvoti apie tai, kodėl kuriami skirtingi teatro mod-

eliai (ar gyvenimo simuliacinės sistemos) ir ką aš patiriu įtraukta į man nepažįstamą patirtį.

Studijavote Rusijoje ir Italijoje. Kokios emocijos užplūsta prisiminus studijų metus? Kokių nuotykių patyrėte?

Studijų metai gali būti labai įkvepiantys. Teatrologijos studijų Lietuvoje nebuvo. Teko rinktis studijas užsienyje. Tačiau be sunkumų, kuriuos patiri būdamas naujoje, tau nepažįstamoje kultūrinėje erdvėje, buvo ir tikro pažinimo džiaugsmo. Sovietmečio laikų studijų džiaugsmas man neatsiejamas nuo sistemos absurdiškumo suvokimo. Mokėmės iš keistų, cenzūruotų vadovėlių, tačiau per neapsižiūrėjimą keliose bibliotekose gavau leidimą skaityti „specialių fondų“ teatrologinę literatūrą anglų kalba.

Teatruose rodė marksistinius spektaklius, bet tokių režisierių kaip A. Efroso, B. Liubimovo spektakliai, kuriuose buvo atveriamas langas į demokratijos, humanizmo, nesuvaržyto pažinimo pasaulį, tapdavo laisvės pamokomis. Didmiesčio kultūrinis kontekstas buvo labai įvairus ir labai papildė teatrologijos studijų programą.

Klasikinio meno parodos iš Vakarų Europos, užsienio teatro gastrolės priminė, kad pasaulis nėra vienos politinės sistemos nuosavybė. Į studijas Italijoje išvykau jau Nepriklausomos Lietuvos laikais. Stipriausias jausmas, kurį patyriau Italijoje – nuostaba. Florencijos bibliotekos tapo mano namais. Florencijos gatvės – teatrinės improvizacijos pamokomis. Florencijos architektūra – vakarų civilizacijos tęstinių tradicijų veidrodžiu. Čia aš supratau, kad esu šalyje, kurioje lietuviai mokėsi nuo LDK laikų. Ital-

14-17 pokalbiai

Kodėl pasirinkote teatrologės gyvenimo kelią? Ar buvo skatinančių aplinkos veiksnių, ar tai Jūsų gerai apgalvotas pasirinkimas?

ija man grąžino pasididžiavimą savo Tėvyne.

Dėstėte tokiuose Europos universitetuose kaip Bergeno,Poznanės,Porto,Karabuk.Jūsų manymu, kuo šie universitetai yra unikalūs?

Pažintis su šiais universitetais man suteikė galimybę susipažinti su šių šalių nacionaline kultūra, edukacine sistema, nuostabiais teatro meno studentais. Didžiausią unikalumą aš atrandu žmonėse, kuriuos sutinku čia ir svetur, keliaudama, dėstydama, bendradarbiaudama.

Kokiomis aplinkybėmis pradėjote dėstyti VDU? Kuo Jums ypatingas Vytauto Didžiojo universitetas?

Dėstyti VDU pradėjau 1990 metais. Dauge-

lio žmonių pastangomis atkurtas universitetas gyveno atgimimo dvasia. Labai vertinu akademinę erdvę. Ji suteikia galimybę pažinti besikeičiantį pasaulį ir atnaujinti savo sampratas. Dėstyti VDU reiškia nuolat mokytis. Esu dėsčiusi ir sovietmečiu, tačiau tik atkurtame VDU supratau, kad man yra suteikta akademinė laisvė. Jaustis laisvai kūryboje (o pedagoginį procesą auditorijoje suprantu kaip kūrybinį procesą) – didelė laimė.

Per paskaitas kaip pavyzdžius minite įvairius spektaklius. Kokius spektaklius studentams rekomenduotumėte pamatyti? Kodėl?

Labai ilgas sąrašas spektaklių, kuriuos tikrai labai reikia pamatyti. Paskaitose bandau supažindinti su reikšmingiausiais teatro meno reiškiniais

ir atgaivinti studentų smalsumą teatrui. Gal pabandysiu apibendrinti rekomendacijas. Siūlau pasidomėti jaunųjų režisierių kūryba. Galima pradėti nuo Kauno kamerinio teatro, „Nerk į teatrą“ projekto Kauno nacionaliniame dramos teatre. Esate laukiami vyresniųjų režisierių naujuose spektakliuose. Labai įdomus gali būti režisieriaus Eimunto Nekrošiaus sugrįžimas į Jaunimo teatrą. Labai laukiu Gintaro Varno premjeros Kauno nacionaliniame dramos teatre.

Pagaliau Lietuvos teatro sceną pasieks pjesė „Natanas išmintingasis“, kurioje XVIII a. autorius E. G. Lessingas pristato labai aktualų požiūrį į religinius konfliktus. O jei nesate matę režisierių E. Nekrošiaus, O. Koršunovo ir V. Bareikio „Hamleto“ pastatymų, labai rekomenduočiau pamatyti. Teatras, kaip teigė V. Šekspyras, laikmečio veidrodis. Pasižiūrėkime, kokį veidrodį

sukūrė trijų skirtingų kartų Lietuvos režisieriai.

Ką manote apie šių laikų teatrą? Kokie Jūsų mėgiamiausi režisieriai? Kokios šalies teatras Jums artimiausias ir žaviausias?

Nenoriu priartėti prie sąrašų ir vietovardžių.

Atsakysiu labai paprastai – teatras, kuriame nesu dialogo dalyvė – manęs nebedomina. Tai nereiškia, kad renkuosi tik interaktyvius spektaklius. Dialogą suprantu kaip tikrą, prasmingą galimybę žmonėms susitikti ir pasinaudojant meninės kalbos galiomis pasikalbėti apie tai, kaip mes jaučiamės besikeičiančiame pasaulyje. Prisiminimai apie tokius susitikimus lydi visą gyvenimą. Toks teatras Lietuvoje yra. Yra ir svetur.

Kokia veikla užsiimate be dėstymo universitete? Kuo tai praturtina Jūsų kasdienybę?

Mėgstu keliauti. Kelionėje tarsi legalizuojamas laikas, kurį gali skirti savistabai, smalsavimui ir netikėtumui. Labai kūrybinga veikla.

Savo paskaitose studentus prajuokinate kone kas keletą minučių, trykštate pozityvumu. Ar ir gyvenime nestokojate humoro jausmo? Ir iš kur tiek gerumo, kai dažnas lietuvis niurzga dėl pliaupiančio lietaus?

Hm... Gal aš išmokau juoktis iš savo netobulumo? Labai norėčiau tikėti, kad taip ir yra. Kita vertus – turiu gerus mokytojus. Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug esu išmokusi iš studentų.

Net tada, kai mano manymu jau galima būtų dejuoti dėl kažko ar net visko, auditorijoje visada būna žmonių, kurie nepraranda sveiko proto ir net moka pasižiūrėti į situaciją iš kelių perspektyvų. Pozityvumo, man atrodo, galima išmokti.

Pasak studentų atsiliepimų, Jūs būtumėte puiki aktorė. Ar norėjote tapti aktore? Jei taip, kodėl netapote?

Dėkoju už komplimentą. Norėjau būti teatrologe. Tiesiog į galvą neatėjo mintis pasirinkti tokią puikią aktoriaus profesiją.

SOCIALINIAI TINKLAI – ŽAIDIMAS, KURĮ ĮDOMU ŽAISTI

ORINTA JAŠINAUSKAITĖ

www.forbes.com duomenimis net 37 % darbdavių nepasivargina peržiūrėti kandidatų socialinių tinklų paskyras. Vadinasi, šiandien turi būti pasirenkęs save tinkamai reprezentuoti ne tik viešojoje, bet ir socialinėje erdvėje. Tinkamai išnaudotas „Facebook“, „Instagram“, „LinkedIn“ ar bet kuris kitas profilis, gali tapti puikia vizitine kortele, tačiau priešingu atveju, netinkamas turinys gali sudaryti neigiamą nuomonę. Kad padėtume to išvengti, pakalbinome asmeninės kūrybinės veiklos valdymo dėstytojus – dr. Agnę Blažienę ir dr. Justiną Kisieliauską bei kūrybininkę Viktoriją Aprimaitę/kviepialietus, kurie plačiau pakomentuos socialinių tinklų profilių atliekamą vaidmenį šiandieninėje visuomenėje ir pasidalins keletu naudingų įžvalgų, į ką būtent derėtų atkreipti dėmesį juos administruojant.

Kodėl svarbi mūsų reprezentacija socialinių tinklų paskyrose?

Agnė Blažienė: Socialiniuose tinkluose pateikiama informacija sudaro tarsi gyvenimo aprašymą. Kitas asmuo, apsilankęs mano socialinių tinklų paskyroje, gali matyti mano pasidalin-

tas gyvenimiškas, renginių ar darbo nuotraukas, komentarus, dainas ar kitus įrašus. Toks tikslingai ir netikslingai mano paskyroje apsilankęs asmuo neturi progos paklausti, ar informacija dalinausi juokaudama, ar norėdama kuo pasididžiuoti, ar ką pajuokti. Ta informacija, kurią asmuo mato, sukuria įspūdį apie mane. Beje,

Justinas Kisieliauskas: Nes ji nemokamai gali palengvinti arba apsunkinti mūsų gyvenimus. Fundamentali socialinių tinklų funkcija – jungti bendrus interesus turinčius asmenis.

Nuostabu yra tai, kad ji tą gali daryti su iki tol jokių galimybių sutikti vienas kitą neturėjusiais asmenimis. Protingai valdoma paskyra nemokamai prisideda prie mūsų asmeninių tikslų siekimo, neapgalvotai – gali užtrenkti duris potencialioms galimybėms. Didžioji dauguma interesantų (pradedant darbdaviais, baigiant simpatijomis) pripažįsta pirmiausiai informacijos apie mus ieškantys socialiniuose tinkluose.

Gyvename “mažame pasaulyje”, kuriame vieni apie kitus viską sužinome kelių mygtukų paspaudimo greičiu. Tad mūsų paskyros yra ir tarsi pasauliniu mastu 24/7 veikiantys informaciniai magnetai, dėl tikslingai ar netikslingai viešinamos informacijos galintys pritraukti arba atstumti tokius pat ar priešingus interesus turinčius asmenis. Kai tai suprantame, imame jausti atsakomybę turinio, kurį skleidžiame kontekste. Tai nereiškia, kad privalome save sprausti į kažkokius rėmus ar stengtis kažkam patikti. Pirmiausiai patikti turime sau. Tada ir patys socialiniai tinklai ima tolti nuo banalaus ir beverčio maisto, pramogų ir daiktų katalogo bei artėti prie spalvingo gyvenimo būdo žurnalų, kurių centrinė figūra esame mes.

Viktorija Aprimaitė: Socialiniai tinklai užvaldė kasdienybę, o savęs reprezentavimas dažnai tampa perdėtas. Apsąla širdis, kaip nuo penkių plytelių šokolado iš karto. Reprezentuodami, žinoma, kad kuriame savo kaip asmens arba produkto/paslaugos įvaizdį, tačiau dažnai pamirštame, kad svarbu ne kiek, o kaip. Man tai lengvas žaidimas, kuris lygiai toks pat svarbus, kaip ir nesvarbus. Tikras žmogus yra realus žmogus, o žmogus socialiniuose tinkluose yra tik to žmogaus dalis.

Kokią įtaką gali turėti socialinėje erdvėje suformuotas asmeninis įvaizdis darb-

davių požiūriui į būsimąjį darbuotoją?

Justinas Kisieliauskas: Niekas taip patikimai nekalba apie įmonę, kaip jos darbuotojai.

Tą rodo naujausios vartotojų nuomonių apklausos. Kuo toliau, tuo dažniau pripažįstama, kad darbuotojo vaidmuo (net ir asmeninis gyvenimas) reprezentuojant įmonę yra kritinis.

Todėl formuojant ir valdant įmonės reputaciją, nuo kurios priklauso šios sėkmė, jos darbuotojų reputacija tampa neatskiriama įmonės reputacijos dedamąja. Greitai besikeičiančios informacijos pasaulyje dažnai pozityvių ar negatyvių įvykių kontekstuose nuskamba ne tik asmenų vardai ar pavardės, bet ir pareigos ar įmonės, kuriose jie dirba. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad potencialiam darbdaviui rūpi ne tik kaip būsimasis darbuotojas elgiasi darbo pokalbio metu, bet ir iki jo, o taip pat ir savaitgaliais ar atostogų metu. Žinoma, asmens reputacijos svarba įmonei gali skirtis paskiruose sektoriuose, tačiau jei ruošiatės darbintis įvaizdžiui jautraus sektoriaus įmonėje (pvz.: finansų ar teisės sritis), dar kartą peržiūrėkite savo socialinių tinklų profilį.

Viktorija Aprimaitė: Ne paslaptis, kad įdomu pašmirinėti kitus asmeniniuose profiliuose, tačiau kartais šis veiksmas būna labai apgaulingas. Asmeninė socialinė erdvė gali atskleisti ką veiki, kaip gyveni, kuo domiesi, tačiau lygiai taip pat gali ir nuslėpti tikriuosius tavo gabumus. Todėl visuomet galima domėtis ir pašniukštinėti, tačiau svarbu nepamiršti, kad socialiniuose tinkluose vaizduojama asmenybė ir tikras žmogus gali skirtis.

Kokias asmenines savybes turėtume atskleisti savo socialinių tinklų paskyrose, kad darbdavys susidarytų teigiamą nuomonę?

Agnė Blažienė: Darbdaviai teigia, kad jie beveik visada prieš skaitydami (ar perskaitę) gyvenimo aprašymą eina į socialinius tinklus, kad susidarytų tikrą nuomonę.

Todėl siūlyčiau dalintis įrašais, kuriuose atsispindėtų žingeidumas ir tikslų siekimas (veikla organizacijose, renginiuose,

18-21 aktualijos

įspūdį kuria ne tik socialiniuose tinkluose, bet apskritai internete esanti informacija apie mane – tereikia įvesti vardą ir pavardę į www.google.lt.

dalyvavimas įvairiuose seminaruose, paskaitose (galima pasidžiaugti x dėstytoju / x paskaita, pasidžiaugti (net kai nesinori džiaugtis) namų darbu, kuriame reikia sukurti verslo planą, atlikti x tyrimą, išmokti dirbti x programa), kantrybė ir užsispyrimas (bėgant, mokantis groti instrumentu, mokantis, pvz., kinų, kalbos, žaidžiant tenisą, tinklinį ir kt.), nekonfliktiškumas (nesiveliant į diskusijas, kuriuose aptariami politikos, tikėjimo, karo ir kt. temos).

Justinas Kisieliauskas: Logiška, kad geriausias, tas, kurias turime ir tas, kurių tikisi darbdavys. Bet be darbdavio reikia ištirti ir save. Nėra nieko blogesnio nei nesuvokiamas stengimasis įtikti daugumai ar komunikavimas dalykų, kurių nesuprantame. Geriau turėti nišą ir sakyti paprasčiausią „nežinau“ .

Viktorija Aprimaitė: Būti savimi. Kaip gyvenime, taip ir socialiniuose tinkluose.

Kaip geriausiai išnaudoti socialinių tinklų paskyras?

Agnė Blažienė: Socialiniai tinklai – puiki vieta dalintis savo kūryba: argumentuotais pasvarstymais x tema, juokingomis istorijomis, eilėraščiais, mintimis studijuojamo dalyko tema. Gal kas atras sau aktualios informacijos ir pakvies mus bendradarbiauti ar prisidėti prie kokios veiklos?

Justinas Kisieliauskas: Tikslingai ir suprantant kiekvieno socialinio tinklo specifiką. Taip, iš esmės mes visi neišvengiame kažkokių emocinių pliūpsnių su gražaus vaizdo iš pajūrio ar renginio nuotrauka, bet tam platformos ir ėmė siūlyti laikiną, po paros išnykstantį turinį. Tad jei kyla kausimas ar žinutė, kurią noriu perduoti tekstu, vaizdu ar kitu formatu, prisidės prie mano kaip asmenybės ar profesionalo įvaizdžio formavimo, veikiausiai ją reikėtų perduoti ne ant paskyros sienos, o laikinojo turinio pagalba. Taip pat reikia suprasti, kad socialiniai tinklai skirtingi,

tad ir elgsena juose skiriasi. Pavyzdžiui Linkedin galite girtis į valias. Ten puikiai tinka rimtas, analitinis turinys, žmonės ten nusiteikę konstruktyvioms diskusijoms ir jūsų kaip profesionalo įžvalgoms. Tuo tarpu Instagram yra vaizdų socialinis tinklas, tad nereikėtų pamiršti, kad čia nėra geriausia terpė rašyti ilgus tekstus, bet hobiai, maistas, vakarėliai, konferencijos, pavydą keliančios kelionės ir bet koks kitas estetiškas turinys lengvai atras savo auditoriją. Facebook galima jaustis laisviausiai, kadangi jame maišosi įvairus ir neįpareigojantis turinys. Niekas nenustebs jei kartais įkelsite maisto nuotrauką, asmenukę ar pažymėjimą iš konferencijos. Tačiau vėlgi primenu, kad tą daryti reikėtų tikslingai. Jei kuriate savo kaip maisto žinovo įvaizdį, krembriule nuotrauka nenustebins nieko, bet jei esate pamišęs dėl senovinių automobilių, apie maisto fotografavimą reikėtų susimąstyti.

Viktorija Aprimaitė: Mažiau yra daugiau. Ne-

persistengti. Kiekviena gyvenimo detalė tegul pasilieka tikrame gyvenime, tačiau dalintis darbais, kuriuos dirbi ir veikla, kuria užsiimi – kodėl gi ne!

Kokias klaidas dažniausiai daro jauni žmonės kurdami savo asmeninį įvaizdį socialiniuose tinkluose, ir kaip patartumėte šių klaidų išvengti?

Agnė Blažienė: Tikrai patarčiau ištrinti intymias, vakarėlių, festivalių nuotraukas, kuriose asmuo yra nekokios formos, elgiasi taip, kad prieštarautų etikos, moralės normoms. Tikrai patarčiau nustatymuose pažymėti, kad kiti asmenys, mums nepatvirtinus, negalėtų mūsų pažymėti įrašuose ar nuotraukose. Nors nėra taisyklių ar įstatymų, kurie reglamentuotų socialiniuose tinkluose vartojamą kalbą, patarčiau pagalvoti ne tik apie tai, ką rašyti, bet ir kaip rašyti. Neatsisakykite žaismingumo, kasdienio kalbėjimo stiliaus, nes socialinių tinklų paskyros būtent siejamos su neformaliu kalbėjimu rašant, tačiau stenkitės vartoti kiek įmanoma taisyklingą, rišlią, aiškią kalbą. Studentų atlikti tyrimai rodo, kad asmens vartojama kalba yra vienas pirmųjų veiksnių, lemiančių teigiamą ar neigiamą įspūdį. Netvarkinga rašyba, neaiški minčių seka, nerišlus tekstas sukuria neigiamą įspūdį ne tik apie asmenį, bet ir apie organizaciją, kurioje asmuo dirba.

Justinas Kisieliauskas: Neseniai rašiau apie atsakomybės socialiniuose tinkluose trūkumą.

Jos trūksta ne tik jauniems žmonėms. Dažnai komunikuojame turinį, dėl kurio vėliau gailimės, tad prieš darant bet ką – spaudžiant “like”, “share” ar keliant savą turinį, būtų gerai pagalvoti ne tik kaip dėl tokio turinio jausiuosi po metų, bet ir suprasti, kad viskas ką darome matoma visiems tiems šimtams mūsų draugų ir internete išlieka amžiams. Naudinga veiklą internete lyginti su tatuiruotėmis. Jei netyč sumąstėm jas darytis, veikiausiai apmąstome ne tik turinį, bet ir galimas pasekmes.

Viktorija Aprimaitė: Nepamiršti, kad socialiniai tinklai yra žaidimas, kurį malonu žaisti. Bet ne gyvenimas. To palinkėčiau ir sau. (šypsosi)

ATSITIKTINAI SĖKMINGOS PYNUTĖS ISTORIJA

ŽIVILĖ MASYTĖ

Apie Tomą ir jo „Juchnos pynutes“ žinojau jau gana seniai (kelias ir aš turiu!), bet vis kažkaip užtrukdavau, kol prisiruošiau jį pakalbinti. Laimei, ta diena atėjo! Visada mėgau nesuvaidintus žmones, o Tomą galėčiau apibūdinti būtent taip. Ketvirtakursis Verslo administravimo studentas prieš 5 metus visai netyčia atrado savo hobį – pynučių darymą, o šiandien šis pomėgis jau virto ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu. Tad štai, jūsų dėmesiui Juchnos pasakojimas apie tai, kaip mažas atsitiktinumas virto gyvenimo džiaugsmu!

Gyvenime dažniausiai šypsausi!

Papasakok, nuo ko prasidėjo tavo susidomėjimas pynučių darymu? Kiek laiko šia veika užsiimi?

Viskas prasidėjo labai paprastai – nuo noro.

Norėjau aprengti savąjį riešą, tačiau nežinojau į ką šiuo klausimu kreiptis. Parduotuvėje nusipirkau siūlų su nuolaida, susiradau Youtube ispanišką tutorial‘ą, kuriame buvo rodoma, kaip daryti pynutes. Ispanų kalbos nesupratau, tad stengiausi viską atkartoti iš to, ką matau.

Užtrukau žymiai daugiau nei reikia (gal kokias 6 valandas!), tačiau pirmąją pynutę susipyniau, o tai jau buvo daugiau nei prieš 5 metus! O kodėl tas video buvo ispaniškas – vis dar nežinau.

Pradėjęs daryti pynutes tikėjaisi susilaukti aplinkinių dėmesio ar tai buvo šiokia tokia staigmena?

Pirmiausia, pynutės buvo nedidelis projektas pačiam sau – nesitikėjau tiek aplinkinių dėmesio. Pamenu, buvo rasta laikotarpis ir aš labai norėjau su tuo susijusios apyrankės – pasidariau. Ją įkėliau į Facebook‘ą ir tada sulaukiau gal kokių 10 žmonių susidomėjimo. Padariau apyrankę vienam, kitam, žmonės tuo pradėjo dalintis. Atėjo momentas, kai mane į draugus pradėjo kviesti nepažįstami žmonės, o man tai ne itin patiko, tad nusprendžiau susikurti Facebook puslapį. Draugų paprašiau, kad padėtų sugalvoti jam pavadinimą – kažkas pasiūlė žodį „pynutės“,

o mane draugai vadino „Juchna“ (šiaip mano pavardė - Juknevičius). Taip gimė pavadinimas.

Augant pripažinimui tuo labiau stebėjausi ir vis dar stebiuosi. Ačiū, chebra!

Kas sekė po to, kai sulaukei žmonių susidomėjimo Juchnos pynutėmis?

Tobulėjimas! Svarbiausia yra neužsisėdėti vietoje, o ieškoti kažko, kas būtų nauja – spalvų kombinacijos, raštų, medžiagos, o gal net visai naujo gaminio. Šiuo metu darau ne tik apyrankes, bet ir karabinus, pakabukus ant kaklo, sapnų gaudykles, kepures, dabar procese yra atšvaitai (pats jau kurį laiką nešioju, tikrinu, kaip atlaiko lietuvišką orą ir kasdieninį švytėjimą) bei diržai / juostos fotoaparatams (dar žaidžiu su medžiagomis)!

Kiekvienas darbas turi savo monotoniją ir rutiną. Kaip tu kovoji su šiais reiškiniais?

Kadangi esu pats sau bosas (hihi) ir žinau gaminio kelią nuo A iki Ž, stengiuosi monitorizuoti darbą ir planuotis jį taip, kad jis reguliariai keistųsi. Užsisakius, procesas atrodo taip: leliakinimas, medžiagų paruošimas, gamyba (kiekvienas gaminys turi po kelias stadijas), pakuotės / lipdukų paruošimas (pats gaminu ne tik patį produktą, bet ir jo visą pateikimą), supakavimas, siuntimas / susitikimas akis į akį, jei kavenskas! Tad, kai pradedu jausti, kad darbas tampa monotonišku (nors taip nelabai būna) – paįvairinu jį užsiimdamas vis kita kelionės pakopa.

22-25 įkvėpimas

Tomai, ką veiki gyvenime?

Kas tau yra žaviausia veikloje, kuria užsiimi? Žmonės! Jie toks visai nieko sutvėrimas.

Mėgstu pinti ne tik pynutes, bet ir pokalbius, o tai, manau, palieka įspūdį ne tik klientui, bet ir man pačiam. Stengiuosi, kad žmogus iš manęs gautų ne tik kokybišką gaminį, bet ir gerą vaibą.

Koks tu žmogus? Tau svarbi kitų nuomonė?

Hah, geras klausimas, kai sužinosiu koks aš – pranešiu.

Kalbant apie nuomones, tai visuomet atsižvelgiu į tai, ką apie mano darbus mano kiti, bet dažniausiai klausau savo širdies.

Nemėgstu eiti pavėjui, labiau – prieš vėją, tačiau jei man brangūs draugai argumentuotai patars kažko nedaryti – paklausysiu jų.

Yra nemažai žmonių užsiimančių panašia veikla, kaip ir tu. Kaip manai, kas yra tavo unikalumas?

Neišsirenku tarp epitetų: lankstus, žmogiškas, individualus?.. Aš nevengiu žengti papildomo žingsnio – susibendrauti, išklausyti. Man

svarbu, kad klientas gautų ne tik išpildytus norus, bet prie viso to dar ir papildomą vertę.

Kas tau yra didžiausias įvertinimas?

Nuoširdi šypsena. Vienareikšmiškai! Juchnos pynutės pirmiausia buvo hobis, kuris tik vėliau virto darbu.

Kokių dar pomėgių turi, kurie nėra susiję su šia veikla?

Tai jau virsta net ir nebe darbu. Susipyniau taip, kad tai tampa gyvenimo būdu. Labai tuo džiaugiuosi, ne veltui yra sakoma: „Susirask mylimą darbą ir tau niekada nereikės dirbti“.

O šiaip... labai mėgstu valgyti, nesvarbu ką!

Verslo administravimo studijos slingas ėjimas link savo verslo mo ar pasirinkimas, kuris, adus susidomėjimu tavo įgavo prasmę? Kokie tavo ateities

– tikįkūriatsirveikla, planai?

Stojant į universitetą ir Verslo administravimo studijas, aš dar net nenutuokiau, jog taip įsiv-

elsiu į savo dabartinę veiklą. Jei atvirai – viskas taip gražiai susidėliojo visai netikėtai. Ketinau studijuoti kineziterapiją, tačiau viskas pasikeitė paskutinę minutę ir pasirinkau Verslo administravimo studijas. Visai to nesigailiu!

O dėl ateities, tai per daug nepinu galvos, džiaugiuosi šiandiena, jei nori – prisijunk FB bei IG: @juchnospynutes!

Kas yra didžiausia tavo motyvacija?

Stengiuosi mylėti gyvenimą, kurį gyvenu ir gyventi gyvenimą, kurį myliu!

Ko palinkėtum sau?

Išmokti visai nemiegoti. Sparčiai judu link tikslo – jau beveik pavyksta.

ĮKVĖPIMAI IŠ DEGTUKŲ DĖŽUTĖS

RŪTA ŠERPYTYTĖ

Pirmą kartą viena buvau kine. Buvo šiek tiek keista, gal truputį nejauku, bet tik iki tol, kol prasidėjo filmas. Šiai naujai mano patirčiai tiesiog nuostabiai tiko Amerikos nepriklausomo kino meistro Jimo Jarmuscho „Patersonas“.

Tai istorija apie autobuso vairuotojo Patersono (akt. Adam Driver) kuriančio poeziją kasdienybę. Filmas trunka lygiai savaitę jo iš pažiūros nuobodaus gyvenimo. Mane perspėjo, kad filmas bus lėtas, bet filmo tempas tiesiog puikiai tiko atsipalaidavimui. Lėtesnės scenos nesukėlė nuobodulio, priešingai – jaučiau, kad galiu neskubėdama pasimėgauti kiekviena detale. O jei paklausit, apie ką buvo šis filmas, atsakysiu – apie sutapimus, įkvėpimus ir jausmus.

Sutapimai. Jų čia buvo tiek daug, kad filmui įpusėjus jie jau nebestebina. Bet juk taip dažnai būna mūsų gyvenimuose. Kažką susapnuoji, perskaitai ar išgirsti, o paskui atrodo, kad tas „kažkas“ visur aplink ir kaip tu galėjai nežinoti apie tai. Filmo herojaus mergina susapnuoja dvynukus ir nuo to laiko visur tik dvyniai!

Arba, kiek šansų, kad prisėdus prie dešimtmetės mergaitės, paaiškės, kad ji, kaip ir tu, rašo eilėraščius ir dar padeklamuos vieną jų, kuris turi asociacijų su tavo mylimais kriokliais. Kaip ir minėjau, filmo eigoje sutapimai nebestebina, gal net pradedi jų tikėtis, bet kai filmo pabaigoje atsitinka dar vienas sutapimas, kuris toks svarbus Patersonui, mintyse iššoka nauja sąvo-

ka visiems tiems sutapimams apjungti – lemtis. Įkvėpimai. Perskaičiau keletą šio filmo recenzijų, dauguma jų kalbą apie rutiną. Nesutikčiau, jog šis filmas yra apie rutiną. Veikiau jau apie norą gyventi rutinoje, kurį vis sutrukdo netikėti įvykiai. Tikrai, žmonės, nemėgstantys savo rutinos pavydėtų Patersonui, kiek mažų nuotykių jam kasdien nutinka. O jis norėtų strigti rutinoje, nes būtent tai jį ir įkvepia rašyti. Nuo degtukų dėžutės ant pusryčių stalo iki nugirstų pokalbių autobuse. Turbūt esminis dalykas, ką išsineši iš filmo, tai noras atrasti stebuklų savo kasdienybėje.

Jausmai. Patersonas ir jo mylimoji Laura (akt.

Golshifteh Farahani) iš pažiūros atrodo visiškai nesuderinami: jis – santūrus, drovus autobuso vairuotojas, ji – ekspresyvi, ambicinga, aistra gyvenimui deganti menininkė. (Pastarosios kiek perdėtas personažas pradžioje labai erzino ir nežinau, ar čia kalta aktorės vaidyba, ar toks buvo režisieriaus sumanymas). Tačiau filmo eigoje jie tampa tobula pora, iš kurių galima tik pasimokyti didžiulio palaikymo, supratimo ir postūmio svajonių link. Rodos, kad Patersonas ir Laura turi pavydėtiną ryšį, kuris jų skirtumus paverčia klijais, tvirtai laikančiais jų santykius.

Dar vienas dalykas, kuriuo labai mėgavausi filmo metu, tai nuostabus humoro jausmas. Toks

neperdėtas, ironiškas, subtilus humoras, kurio taip pasigendu holivudiniuose filmuose. Toks, kai šypseną sukelia tam tikras žodis, žvilgsnis ar net kūno gestas. Tikrai, kartais norėjosi pašokti iš kėdės ir apsižvalgyti, ar visi suprato juoką.

Būtent dėl humoro jausmo su Patersonu pa-

jutau tokį artimą ryšį, kad norėjosi sumušti su juo delnais, apsikabinti ar tiesiog pasikalbėti.

Vienžo, filmas tikrai paliko didžiulį įspūdį ir labai rekomenduoju visiems, o ypač tiems, kurie nori pasimokyti, kur ir kaip atrasti įkvėpimų.

ISTORIJA APIE NERIBOTĄ DŽIAUGSMINGUMĄ

ŽIVILĖ MASYTĖ

Žiūrėjau nuostabų filmą, kuris visiškai sukratė jausmus ir mintis! „lopas adamsas“ (patch adams) – 1998 metų filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka (vienas mylimiausių mano aktorių) Robinas Wiliamsas. Tikrai neatskleisiu visiškai nenuspėjamų ir intriguojančių siužeto vingių, bet šiek tiek pakalbėsiu apie pagrindinę filmo mintį – neribotą džiaugsmingumą.

Pagrindinis filmo veikėjas – lopas adamsas – žmogus, kuris norėjo nusižudyti, o tam, kad šias mintis įveiktų trumpam apsigyvena psichiatrinėje ligoninėje. Ten jis išmoksta, kad norint pamiršti savo problemas reikia padėti kitam įveikti jo bėdas.

Vėliau jis įstoja į universitetą, medicinos studi-

jas, ir pradeda lankytis ligoninėje, kur ima savarankiškai gydyti ligonius. spėkit kaip? Ogi, priversdamas juoktis! Pasak adamso, gydytojas yra tas žmogus, kuris turi gydyti ne ligas, o žmones.

Savo kelyje adamsui tenka iškęsti daugybę netikėtų vingių, jis sutinka daugybę nuostabių žmonių, bet tuo pačiu ir tokių, kurie jam trukdo ir netiki idėja, kad juokas – geriausias vaistas nuo visų ligų. Kad ir kaip banaliai skambėtų, ši istorija mane įtikino, kad nu tikrai, geriau net nepasakysi! Šis filmas paliečia labai daug svarbių dalykų – džiaugsmą, tikėjimą, draugystę, tikslo siekimą. Tai tarsi širdies pasakojimas, o kas geriausia – jis paremtas tikrais faktais. taigi, mano pačios didžiausios rekomendacijos!

Kas benutiktų – juoktis, juoktis ir juoktis!

Visada pažvelgti už įprastų standartų ir ribų. Gyventi neribotame džiaugsmingume ir niekada nesusirgti ’abejingumo liga’!

Neabejotinai šį filmą įtraukiu į geriausių matytų filmų penketuką! gero žiūrėjimo!

26-27 rekomenduojame

Juokas, turbūt, yra mano skiriamasis ženklas. labai mėgstu juoktis ir dažniausiai nekontroliuoju savęs kur, kada ir kaip turėčiau tai padaryti. Nemeluosiu, kartais tenka sulaukti veriančių žvilgsnių, nes juk juokas kažkam galėjo pasirodyti ’specialiu bandymu’ sutrukdyti tylą arba nebrandumo požymis. Bet iš tiesų, labai retai pagalvojame apie tai, kiek daug šis reiškinys gali.

FEAR IS NOT AN EXCUSE FOR NOT DOING SOMETHING

GABRIELĖ PANAVAITĖ / ŽIVILĖ MASYTĖ

Always in a good mood and few years in a row chosen as the students’ most beloved foreign lecturer - Jaq Greenspon. Why Lithuania and not America? How to avoid the monotony in a lecturer’s work? How to always stay positive? This and much more in a short interview!

You had lived in Las Vegas, USA, for a long and the teacher does nothing to change that, time. How did You find out about Lithuania? that becomes a hostile learning environment.

I first heard about Lithuania back in 2001 or 2002 when I was writing for a TV show which filmed here called The New Adventures of Robin Hood. I didn’t get to visit though until 2008 when I was backpacking across Europe and passed through LT on my way to Finland. Because of that trip, when a Lithuanian came to Las Vegas and we ended up meeting randomly, we could have a conversation about her country. We became friends and eventually she convinced me I should move here. In fact, her mother helped me find my job at VDU.

What are the biggest challenges in teaching?

Here at VDU, the policy is that students are not required to come to lectures, which I think is rather silly. Because of that, I have students who never show up and don’t learn anything and then expect to pass the class at the end of the semester.

So my challenge is trying to reach my students so they will show up and be able to learn things.

For a couple of years in a row You were nominated by students as the best foreign teacher.

What does this appreciation mean to You?

28-31 svečias

You have been teaching in Vytautas Magnus University for six years now. What Obviously, it’s a great honour. It means seems to be special about this institution? that I’m getting through to students and they’re enjoying the lessons – ideFrom my understanding it is the most liberal uni- ally, they’re learning something as well. versity in Lithuania, which is great. For a while, I was able to teach some pretty cool subjects, like It may seem that teaching is very mofilm history, science fiction and creative writing. notonous work, to give the same information just for different people. How do You are known for free and friendly comYou try to avoid monotony at Your job? munication between You and your students.

According to You, what kind of connection My basic attitude is that if I’m having fun and should be held between a teacher and a stu- excited about what I’m doing, then hopefuldent? ly I can transfer that fun and enthusiasm to you. And as I’ve said before, it’s easier to learn For me, the communication should be if you’re excited and having fun. So if I’m getfree-flowing and two-way. I think I can learn ting monotonous I find ways to get myquite a bit from my students just as they are self excited – I learn new things, I try learning from me. Additionally, I find if stu- different approaches, I come up with dents are happy and interested, it makes learn- more fun exercises and homework’s. ing easier and more fun. If you walk into a classOne of the subjects that You teach is room and are frustrated before you even start

History of Movies. What kind of movies do You prefer and would recommend for students?

Unfortunately, that course is no longer being offered. We’re trying to get it back so we’ll see what happens. That said, I would never presume to recommend films without knowing someone. I could recommend a great horror film, say something like Cabin in the Woods but if you’re not a horror fan it wouldn’t be for you. So, like I do everything, really, I would try to personalize it. If a student really wanted my recommendation on a movie it would be great to have a conversation, find out what they like and don’t like and go from there. As my students will tell you, I’m not shy about my personal opinions of things I like and don’t like, but that doesn’t affect what you may like or not like. In my film discussions it’s all about why you like or don’t like something, not whether you do or not. As for what I prefer, I’m a superhero guy so obviously I’m all about the big comic book movies. I also like science fiction and good adventure films.

Not only in American movies but in real life as well it is noticeable that Americans seem to be more relaxed, free and brave. In Your opinion, what are the biggest differences between Americans and Lithuanians?

Americans smile more. They have more self-confidence.Lithuanians,on the other hand,have more comfort with international ideas and concepts.

Was it difficult to find Your place in Lithuania: to fall in love with places, food, people, culture, etc.?

mind to come back to Your homeland? And how often do You go to America for a visit?

It took a while, certainly, but I try to be open to new ideas and experiences, to enjoy new things. There are still things I miss over here, certainly, like Mexican food, but after a while you get more comfortable with your surroundings and environment.

Sure, it crosses my mind, but I like living in Europe. I like the history and culture and the ability to travel and learn more about other people and places less expensively than it would be able to do from the States. I go back every year and a half to two years, usually when I have to for some sort of social engagement or family function.

Even though You are now living and working in Lithuania, does it ever cross Your

Good mood and positive vibes are radiating from You. Do You consider

Yourself a realist or an optimist in life?

Can I be a realistic optimist? I always try to find the positive in things, while still remembering that bad things happen and sometimes things don’t work out the way you wish they would.

What is Your life motto?

Fear is not an excuse for not doing something.

What would You wish the students that are reading this interview?

That they would be happy and constantly inquisitive. As I often say, it’s okay to not know things, there’s lots of things I don’t know, but not wanting to learn things, that’s a problem.

ARTISTAS SPORTO PASAULYJE

RŪTA ŠERPYTYTĖ

Edvino treniruojamų vaikučių nuoširdžius pasisakymus galite pamatyti „Studžio“ Facebook paskyroje, o čia – pokalbis su pačiu treneriu.

Apie Edviną Alimkiną Studentų atstovybėje sužinojome, kai jis kreipėsi pagalbos, nes niekaip nepavyko atkreipti Vytauto Didžiojo universiteto administracijos dėmesio į futbolo komandą. Nudžiugome, kad Edvinui su savo komanda pavyko iškovoti ne tik jau ne vieną pergalę Lietuvos studentų futbolo lygoje, bet ir „laimėti“ komandai šiltas aprangas.

O pokalbiui susitikome po jo vedamos penkiamečių futbolininkų treniruotės. Pasirodė, kad treneriui svarbu ne tik išmokyti berniukus, kaip apgaulingai judėti ar taisyklingai spirti kamuolį, bet ir ugdyti komandos dvasią, draugiškai priimti naujokus ir būtinai apkabinti komandos draugus po kiekvieno įvarčio!

Net nežinau, turbūt geriausiai mane apibūdinantis žodis – artistas. Nesu nei profesionalus futbolininkas, nei treneris, tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau. Mėgaujuosi gyvenimu.

Kada ir kaip prasidėjo tavo kelionė futbolo pasaulyje?

Iš tiesų, tai esu išbandęs ne vieną sporto šaką: kelis metus lankiau krepšinį, plaukimą, vandensvydį, lengvąją atletiką. Bet pirmiausia buvo dziudo. Dar būdamas pirmoje klasėje su vyresniu broliu tamsiais žiemos vakarais iš Aleksoto važinėdavau į dziudo treniruotes Noreikiškėse. Nors ir visiškai nesupratau, ką ten reikia daryti, bet buvo smagu. Lygiagrečiai su dziudo atsirado ir futbolas, pamėgom jį kieme, su juo augau. Kad ir ką bedaryčiau, futbolas liko numeris vienas mano gyvenime.

Jei žadėjai sieti savo karjerą su futbolu, kodėl pasirinkai Vytauto Didžiojo universitetą, o ne, pavyzdžiui Lietuvos Sporto universitetą?

Iš tikrųjų, buvo daug dvejonių. Dar aštuntoje klasėje buvau įsitikinęs, kad baigęs mokyklą studijuosiu treniravimo sistemas, kažką susijusio su sportu ar net medicina. Bet niekada

manęs ramybėje nepalikdavo menai, pavyzdžiui, aktorystė. Daug kas pastebėdavo, kad turiu savyje kažkiek artisto, mokytojai negalėdavo į mane be šypsenos žiūrėti, turbūt asocijuodavausi jiems su linksmais dalykais. Net nežinau, kada buvo tas lemiamas sprendimas rinktis menus, o ne sportą. (Gailiesi?) Ne, nesigailiu. Kaip minėjau, netapau profesionaliu futbolininku, tai nemačiau savęs per daug tenai.

Esi kūrybinių industrijų ketvirtakursis.

Kaip tavo studijos siejasi su tavo veikla?

Kūrybines industrijas daugelis priskiria prie menų, bet aš manau, kad jos yra labai svarbi dalis absoliučiai visose srityse. Ir dabar, būdamas futbolo pasaulyje, puikiai pritaikau savo kūrybinių industrijų žinias. Pats sukūriau savo komandą, kuriai reikėjo viso prekės ženklo: logotipo, socialinių tinklų ir dar daug daug kitų dalykų.

Komunikacijos žinios čia buvo labai svarbios.

VDU futbolo komandą ilgai užgožė kitos VDU sporto komandos, ne paslaptis, kad ypač dažnai girdime apie krepšininkus. Kaip manai, ar dėl to buvo kaltas gerų futbolo žaidėjų nebuvimas VDU, ar administracijos susikoncentravimas vien ties mūsų krepšinio komandomis?

Lietuvos studentų futbolo lygos komandose gali būti registruoti keturi mok-

32-36 pažintis

Labas, Edvinai. Ką atsakai, kai žmonės paklausia, kas tu? Futbolininkas, keliautojas, studentas, treneris?

sleiviai, tai VDU futbolo komandoje buvau dar nuo mokyklos laikų. Tuomet dar važinėdavom į rungtynes tiesiog, kad pažaisti, pralaimėdavom labai dideliais skirtumais. Jei atvirai, man ši komanda tada nebuvo prioritetas, nejaučiau jai didelių jausmų. Kai įstojau į šį universitetą, jaučiausi pilnavertiškiau ir man buvo čia jaukiau, nei kitiems pirmakursiams. O grįžtant prie klausimo, tai manau, kad čia viskas susideda. Žinoma, ši komanda nebuvo, o gal ir dabar nebūtų svarbi universitetui be dabartinių žaidėjų, tame tarpe ir mano, indėlio. Antrame kurse, kai tapau komandos kapitonu, pasidarė nebeįdomu nuolat pralaimėti, veltui eikvoti savo energiją, sveikatą, tad pradėjau daug dirbti su gerų žaidėjų pritraukimu. Pernai tik per plauką nelaimėjome medalių, šiemet irgi neblogai sekasi. Žinau, kad pats buvai tas žmogus, kuris iš administracijos „išsikovojo“ šiltą sportinę aprangą komandai, kad galėtumėte apšilinėti lauke prieš varžybas. Kodėl tai buvo taip svarbu?

Nesmagu, kai važiuoji į rungtynes ir atrodai kaip turgaus komanda. Kitos komandos atvyksta jau atrodantys kaip profesionalai: apran-

gos tvarkingos, treningai šilti. Mes, būdavo, arba išeidavom lauke žaisti pusnuogiai, kas atsiliepdavo mūsų sveikatai, arba visi su skirtingais treningais. Taip iš karto krenta žaidėjų moralė, dar nepradėję žaisti jaučiasi prastesniais.

Panašūs dalykai svarbūs komandos narių motyvacijai išlaikyti. Universitete vis dar yra daug gabių žaidėjų, kurie tiesiog nenori žaisti už savo universitetą, nes nėra pakankamai motyvuoti. Žaisti futbolą pačiam – viena, bet treniruoti vaikus – reikalauja jau visai kitokių įgūdžių, edukacinių ar net psichologinių!

Kaip nusprendei imtis trenerio darbo?

Darbą su vaikais man pasiūlė visiškai atsitiktinai, tiesiog, gerai sekėsi vadovauti savo sukurtai komandai ir vieną dieną gavau skambutį su pasiūlymu. Gyvenime beveik niekada nesakau „ne“, todėl sutikau. Kai atvykau čia pirmą kartą, buvau visiškai „žalias“, neturėjau jokio treniruotės plano. Paklausiau direktoriaus, ką man reikia daryti, kaip treniruoti tuos vaikus. Jo atsakymas nebuvo labai išsamus: „Tai tu čia kokių žaidimų ar kažką, kad įdomu būtų jiems.“ Tada supratau, kad prasidės improvizacija. Bet visai neblogai pasisekė, jei jau esu čia. Tai jau antra

mano treniruojama laida, visuomet treniruoju pačius mažiausius – penkiamečius. Jie manęs klauso, aš juos suprantu, randam bendrą kalbą.

Kita tavo aistra – kelionės? Kur toliausiai esi nukeliavęs ir kur dar svajoji nukeliauti?

Pirma atsakysiu, kur dar norėčiau – visur! O toliausiai buvau visai neseniai nukeliavęs į Islandiją – seniai svajojau apie šią šalį. Šiaip, niekur toliau Europos nesu išvykęs, toliausiai į rytus nukeliavau iki Maskvos, visą vidurio Europą pamačiau. Nei viena iš mano kelionių nėra poilsinė, nežinau ką reiškia kur nors nuvykus gyventi penkių žvaigždučių viešbutyje kurorte.

Dažniausiai tenka keliauti autostopu. Aišku, būna, kad staiga atsiranda laiko ir pinigų, tuomet sėdi su draugais į automobilį ir važiuoji bet kur.

Vieni sako, kad studentavimo laikai yra nuostabus etapas išsibandyti save darbo rinkoje ir kaupti patirtį, kiti galvoja, kad dabar – pats metas kelionėms, o karjera palauks. Kaip manai tu?

Aš tikrai nepasakyčiau, kad darbas yra svarbiausia studentavimo metu. Nei viena iš mano

veiklų man neneša jokios finansinės naudos, tai mano hobiai. Žinoma, tai šiek tiek trukdo man būti finansiškai stabiliam, bet nežinau, ar susiradęs nuolatinį darbą ir neturėdamas laiko kelionėms būčiau toks laimingas, koks esu dabar.

Teko būti emigrantu, šiek tiek gyvenau ir dirbau Anglijoje, bet ten laimės neradau ir grįžau čia.

Tavo treniruojamų berniukų klausėme, kuo jie nori būti užaugę. O kuo tu norėtum būti ateityje?

Geru tėčiu. (Juk jau praktikuojiesi tam!) Būtent. (šypsosi) Žinai, neįsivaizduoju. Šiuo metu keliu savo kvalifikaciją treniravime, bet nesistebėčiau, jei viskas gyvenime kardinaliai pasikeistų. Noriu pabaigti mokslus, o tada žiūrėsim.

Ko palinkėtum „Studžio“ skaitytojams, kurie nori imtis kažkokios veiklos šalia studijų, bet neatranda?

Paskaitos savaime tikrai neneša jokios naudos. Palinkėčiau save išbandyti visur, kur tik įmanoma, o galiausiai kažkur tikrai pasiseks ir galbūt hobis taps karjera!

MIEGO VAGYS, DEMONAI IR MES

DEIVIDAS SKAVIČIUS

Valgyk, miegok, kartok – šis paprastas ciklas palaiko mūsų gyvybę kiekvieną gyvenimo dieną. Tikriausiai retas kuris iš mūsų iškeistų bent valandą nepertraukiamo miego į ką nors kita. Ypač tada, kai ant nosies krūva įvairiausių atsiskaitymų, kuriuos būtinai pasilikome paskutinei dienai. Juk miego niekada nebus per daug. Bet ar tikrai? Skaičiuojama, kad žmogus pramiega kone trečdalį savo gyvenimo. Visgi be jo – miego – mes ne iš vietos.

Miego metu pailsi ne tik visi mūsų kūno organai, atstatomos organizmo funkcijos, gaminami mums būtini hormonai, bet ir vyksta visos per dieną gautos informacijos perdirbimas, atranka ir išsaugojimas. Mūsų sukaupta trumpalaikė atmintis miego metu perkeliama į ilgalaikę atmintį. Štai kodėl, norėdami įsiminti naują informaciją, pvz.: knygose perskaitytą teoriją egzaminui, privalome gerai išsimiegoti.

Kiek miego reikia tau?

Nesvarbu, ar naktinėji iki pat vėlumos, ar keliesi su saule, rekomenduojama miegui skirti nemažiau 7 ir ne daugiau 9 valandų per parą.

Miegas, netrunkantis 6 valandų arba besitęsiantis ilgiau kaip 11 valandų, specialistų teigimu,

organizmui neduos reikiamos naudos. Iš esmės, valandų skaičius tiesiogiai priklauso nuo amžiaus, pvz.: naujagimiams ideali miego trukmė – 14–17 valandų, o dažnas senjoras jausis pailsėjęs ir po 5 valandų kokybiško miego.

Visgi, kiekvieno organizmas yra individualus, todėl tiksliai pasakyti, kiek reikia miegoti yra sunku. Gali pabandyti savęs paklausti, ar jautiesi pailsėjęs ir produktyvus po 7 valandų miego, o galbūt žvaliausias rytas prasideda išmiegojus visas 9 valandas? Verta atkreipti dėmesį į turimas sveikatos problemas, o ypač į miego sutrikimus.

Ar dienos metu būni pavargęs, jeigu negauni kofeino dozės? O gal jautiesi mieguistas vairuodamas / važiuodamas viešuoju transportu? Tai klausimai, į kuriuos turi atsakyti, prieš nuspręsdamas, kiek savo laiko skirsi miegui.

Miegas turi atsirasti tavo dienotvarkėje kaip ir bet kuri kita veikla. Svarbiausia, kad jo neatidėliotum. Neleisk, kad miegas sektų tik po to, kai jau viską, ką norėjai, padarei. Neaukok jo, kitų veiklų sąskaita. Tegu miegas būna tavo prioritetu. Kelias iki geresnio miego, o kartu ir geresnės savijautos pirmiausia prasideda nuo kasdienių įpročių keitimo. Stebėk, kaip tavo organizmas reaguoja į skirtingą miego trukmę. Atkreipk dėmesį į savo nuotaiką, energiją, kai prabundi neišsimiegojęs ir tuomet, kai atsikeli žvalus. Laikykis miego tvarkaraščio ir nedaryk išimčių savaitgaliais. Kasdien atrask laiko mankštai ar kitai sportinei veiklai.

Kritiškai įvertink savo miegamąjį, kad užtikrintum reikiamą kambario temperatūrą, pašalintum erzinančius triukšmo ir šviesos šaltinius.

Galbūt pats laikas įsigyti naują čiužinį ar pagalvę? Prieš eidamas miegoti, išjunk visus elektroninius įrenginius bei venk kitų dirgiklių.

Kodėl prabundame naktį?

Visgi, kartais pasitaiko prabusti ir vidury nakties.

Priežasčių gali būti daugybė, pvz.: netinkama miego higiena. Gilų miegą gali sutrikdyti vakare išgerti kofeino turintys gėrimai, o taip pat ir alkoholis. Nuo jo gal ir užmiegama greičiau, bet jis dažnai sukelia prabudimus naktį dėl to, kad organizmui tenka jį skaidyti. Pertraukiamam miegui įtakos taip pat gali turėti nepakankamai užtemdytas, triukšmingas ar per daug prišildytas kambarys. Ką jau bekalbėti apie chronišką stresą, nuolatos kamuojantį nerimą ar kitus medicininius sutrikimus. Prabudęs vidurį nakties, stenkis atsispirti pagundai griebti į rankas išmanųjį ar planšetę, kurių skleidžiama mėlyna šviesa gali pernelyg sužadinti tavo organizmą ir sutrukdyti jam sugrįžti į miegą. Geriau pabandyk giliai pakvėpuoti, pamedituoti ir pamažu sugrįžti į ramybės būseną. Ir jeigu praėjus 20 minučių vis dar nepajėgi užmigti, geriau pakilk iš lovos, ką nors paskaityk ar paklausyk ramios muzikos.

Kai žadina demonai Tačiau kartais tokie naktiniai prabudimai gali ne juokais išgąsdinti, ypač tada, kai atmerkęs akis

negali pajudėti iš vietos. Jausmas toks lyg kokia esybė būtų prisispaudusi tau prie krūtinės. Žinoma, jokio demono ant jos nėra. Iš tikrųjų, tai yra ne kas kita, kaip miego paralyžius. Ir jei manai, kad taip nutinka tik išimtiniais atvejais, klysti.

Pensilvanijos universiteto ( JAV) profesorių Brian A. Sharpless ir Jacques P. Barber 2011 metais atliktas tyrimas atskleidė, kad šią būklę išgyvena 7,8 procento visos mūsų populiacijos ir net 28,3 procento studentų bent kartą ją yra patyrę. Kai užmiegame, mūsų kūnas pasiruošia neramaus miego fazei, dar žinomai kaip REM, per kurią mes sapnuojame. O tam, kad nesusižalotume fiziškai atkartodami tuos judesius, kuriuos atliekame sapnuose, mūsų raumenys yra „išjungiami“. Jeigu žmogaus smegenys prabunda būtent REM fazės metu, mūsų kūnas vis dar išlieka paralyžiuotas. Šis smegenų ir kūno sinchronizavimo sutrikimas gali tęstis nuo kelių sekundžių iki keleto minučių ir įvaryti nemažai baimės.

Kalbant apie priežastis – nieko naujo. Nereguliarus miego tvarkaraštis, stresas, nerimas ir... ...per didelis susidomėjimas miego paralyžiumi. „Dar 5 minutes...“ Vidutiniškai užtrunkame 15 minučių, kol užmiegame. Jeigu užmiegi greičiau arba lėčiau – metas susirūpinti. Geras nakties miegas susideda iš 5–6 pilnų miego ciklų, susidedančių iš lengvo, gilaus ir REM miego fazių, kurie trunka 90 minučių. Tam, kad atsikeltum visiškai pailsėjęs, reikia pasistengti nubusti tarp ciklų. Šiam reikalui verta išbandyti miego skaičiuoklę (sleep calculator), kurią nesunkiai gali rasti internete.

Pagal jos duomenis nusistatęs savąjį žadintuvą, turėtum nubusti žvalesnis ir geriau pailsėjęs.

Pavyzdžiui, jeigu nori atsikelti 9 valandą ryto, rekomenduojama atsigulti į lovą 23:45 arba 1:15, o jeigu atsikelti norėtum 8 valandą – miegoti eik 22:45 ar 0:15 ir pan. Visgi, jei nuskambus žadintuvo signalui, esi linkęs jį atidėti dėl dar 5 minučių snaudulio, vargu, ar nuo jų kas reikšmingai pasikeis, veikiau tik apgausi pats save. Tad ar jau žinai, kada nubusi ryt?

36-37 įdomu

Tegu miegas tampa prioritetu

MOKYMOSI BŪDAI

IEVA ZINOVIČIŪTĖ

Rašto darbai, koliokviumai ir egzaminai asocijuojasi su daugybe knygų bei popierių, kavos ar arbatos puodelių nukrautu stalu? Bemiegėmis naktimis ir į galvą nesutalpinamos informacijos kiekiu? Balso nuo kairiojo peties paskatintas ant lapelio pradedi rašyti špargalkę, nes kaip gi kitaip viską parašysi? Tai nėra išeitis! Dalinamės keletu patarimų, kurie padės jums lengviau įsiminti mokymosi medžiagą ir puikiai pasiruošti atsiskaitymams.

Ruoškis po truputį „Ai, dar daug laiko, tikrai spėsiu pasiruošti“ – kiek kartų kiekvienas sau taip sakėme prieš artėjantį atsiskaitymą? Nespėję net mirktelėti suprantame, kad to laiko jau ir nebėra.

Pirmasis patarimas – pradėk ruoštis iš anksto, po truputį. Pasiskirstyk medžiagą į mažesnius skirsnius ir reguliariai kasdien ar bent jau kas savaitę perskaityk reikalingą informaciją. Per naktį visko įsiminti tiesiog neįmanoma, tačiau tą pačią informaciją paskirsčius dalimis medžiagą kur kas geriau įsisavinsi.

Pasirink tinkamą vietą Labai didelę svarbą turi tinkamai pasirinkta mokymosi vieta. Mokymasis namie, apsikrovus knygomis, kartais nėra pats geriausias variantas, nes dažnai dėmesį blaško netoliese stovintis šaldytuvas, netvarkyta spintelė ar kitos smulkmenos, kurios tampa kur kas įdomesnės, nei medžiagos skaitymas. Pabandykite susirasti kitą vietą sau – jauki kavinukė, biblioteka, šiltuoju metų laiku tinka parkai ir pan.

Mokykis esminę informaciją Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dėstytojas Mindaugas Norkevičius pataria mokytis esminę informaciją. „Dažniausiai gaunamos informacijos kiekis – labai didelis. Siūlau mokytis esminę in-

formaciją, nes natūralu, kad žinant pačią esmę galima nesunkiai išmąstyti kitus, su tema susijusius, dalykus. Tai paskatins kritinį ir kūrybinį mąstymą“, – teigia dėstytojas.

Mokomės tam, kad vėliau galėtumėme savo žinias pritaikyti praktiškai, tad sausas, milžiniško kiekio, teorijos iškalimas – tik trumpalaikis informacijos įsiminimo būdas.

Muzika + mokslas Muzikos klausymasis organizme išskiria laimės hormoną dopominą. Mokymasis dažnai nėra pats maloniausias dalykas, tačiau klausantis tam tikros muzikos situacija gali šiek tiek pasikeisti. Vienas iš būdų geriau įsiminti turimą medžiagą – skaitant klausyti klasikinę muziką. Teigiama, kad klasikinė muzika susilpnina kraujo spaudimą ir nuima stresą, kurį jaučia studentai ruošdamiesi svarbiems atsiskaitymams.

Jeigu ikos, geras

nemėgstate klasikinės muzrinkitės tokią, kuri kelią jums emocijas, padeda susikaupti.

Naudokis apps‘ais Telefonas jau seniai tapo mūsų geriausiu draugu komunikuojant, tačiau tai puikus pagalbininkas ir mokantis! Yra nemažai programėlių, kurias galima parsisiųsti į telefoną ir pagilinti savo žinias mokantis užsienio kalbų (pvz.: Dualingo, Dictionary.com, Anki, Memrise ir kt.).

w

Naudok pomodoro techniką Tikriausiai esate girdėję faktą, kad žmogaus smegenys negali ilgam sukoncentruoti dėmesio į vieną dalyką. Tad dar vienas patarimas – pertraukėlės mokantis. Pomodoro technika siūlo užsistatyti laikmatį ir intensyviai mokytis 25 minutes, o tada daryti 5 minučių pertrauką. Tai vienas iš pasiūlymų, tačiau jeigu jaučiate, kad savo dėmesį galite išlaikyti ilgiau nei 25 minutes, tai nusistatykite savo laiką.

Jeigu per tam tikrą, nusistatytą laiką, neišeina susikaupti ir vis kažkas blaško dėmesį, tai galite ant lapo užsirašyti visus jus blaškančius dalykus, susirašius paanalizuoti situaciją, o tada ieškoti kitos vietos arba tiesiog paslėpti tuos daiktus.

Mokykis su draugais Visi turime draugų, kurie informaciją likus

5 minutės iki atsiskaitymo į galvą įdeda daug greičiau, nei po pusės nakties skaitymo. Tad dar vienas puikus mokymosi metodas – draugai.

Susitikite ir mokykitės, aiškinkite vienas kitam dalykus visiškai paprastai. Be to, kiekvienas turime savo aiškinimo būdą, tad galėsite išsirinkti kurio draugo aiškinimas priimtiniausias, greičiau įsiminsite, o dar ir linksmai praleisite laiką.

Motyvacija ir cukrus Yra tekę girdėti, kad mokant vaikus skaityti į knygos puslapius tėvai berdavo cukrų, kad mokymasis būtų „saldus“ ir asocijuotųsi su geromis emocijomis bei motyvuotų vaikus. Šis metodas labai veiksmingas ne tik mokant vaikus skaityti, bet ir ruošiantis rimtesniems atsiskaitymams universitete.

Pavyzdžiui, reikia atsakyti į dėstytojo užduotus klausimus, bet jums visai nėra motyvacijos to daryti. Užsibrėžkite tikslą, kad kai atsakysite iki tam tikro klausimo galėsite suvalgyti kokį nors savo mėgstamą skanėstą.

Na ką gi, belieka išsirinkti sau tinkamiausią mokymosi būdą ir sužibėti per atsiskaitymus!

38-39 naudinga

Yra programėlių (pvz.: BYJU’S- The learning App, Coursera: Online courses, Khan Achademy kt.), kurios leidžia užsistatyti klausimus, kurie iššoka atsitiktine tvarka tada, kai bandote įeiti į savo mėgstamą puslapį internete – to negalėsite padaryti neatsakę į klausimą.

Toks metodas itin parankus tiems, kurie mėgsta dažnai tikrinti savo socialinių tinklų anketas ir taip gaišta mokymuisi skirtą laiką.