Studis • Žiema 2019–2020

2019–2020 žiema

S

Saulėtas planuoklis Podcast’ai Mantas Bertulis Studentiški memai

Redaktorės žodis Štai ir nejučia sulaukėme žiemos! Mandarinų kvapas, kalėdinės dainos ir dekoracijų kalnai žmonių sausakimšuose prekybos centruose praneša apie artėjančias neabejotinai gražiausias metų šventes.

Puošdami namus susimąstykime, kaip šventiniu džiaugsmu ir nesibaigiančiu gerumu papuošti savo vidų, juk tai ir yra tikroji šių švenčių prasmė. Šiame numeryje Jums patariame, kaip kalėdinėms dovanoms išleisti mažiau ir pradžiuginti artimuosius ir draugus. Be to, norime paskatinti Jus susimąstyti apie greito gyvenimo tempo pasekmes, apžvelgti meditacijos potyrius ir žiemos sporto teiSekite internete: studis.lt facebook.com/studis instagram.com/studis.vdu issuu.com/studis

Viktorija Rekstytė Vyr. redaktorė

kiamus privalumus, sužinoti, kaip atsikratyti slogios nuotaikos po švenčių maratono ar atrasti įdomių, dar neklausytų podcast’ų. „Studžio“ redakcija linki, kad šilumos netrūktų ne tik Jūsų namuose, bet ir širdyse!

Linkėjimai!

Viktorija

Turinys Podcast’ai Kalėdų dovanos Saulėtas planuoklis Kaip neužmigti giliu žiemos miegu Mantas Bertulis Studentiški memai Greitas gyvenimo tempas

4 7 10 16 20 28 30

Pošventinis liūdesys Daugkartinio naudojimo daiktai Meditacija Jordanija Darbas pagal specialybę Kuo pakeisti bomžpakius?

Poezija

34 38 41 44 52 56 60

Bendradarbiai Vyr. redaktorė Viktorija Rekstytė, el. paštas: viktorijarekstyte@gmail.com Vyr. kalbos redaktorė Aleksandra Ivanauskaitė Autoriai Germantė Lovčikaitė Orinta Jašinauskaitė Modesta Grigaitė Sabina Baltrūnaitė Adolfina Krivickaitė Tadas Juodgudis Deividas Skavičius Silvija Pročkytė Raminta Paukšytė Austėja Ramuckytė Ugnė Baliutavičiūtė Vytautas Valaitis

Kalbos redaktoriai Modesta Grigaitė Gabrielė Juodzevičiūtė Rugilė Bosaitė Dizainas Donata Budreikaitė Audronė Baležentytė Vytautas Valaitis Viršelis Mantas Bertulis, asmeninio archyvo nuotrauka Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27-201 Kaunas

PODCAST‘Ų TOP 5

GERMANTĖ LOVČIKAITĖ, SABINA BALTRŪNAITĖ, VYTAUTAS VALAITIS

K

nygos, filmai, serialai... Laikas podcast‘ų rekomendacijoms! Ši platforma, atsiradusi prieš bene 15 metų, šiuo metu yra „ant bangos“.

Pateikiame penkis įdomiausius į mūsų akiratį patekusius podcast‘us, tarp kurių, tikimės, atrasite sau aktualių.

Nanook – „NYLA“

Patys podcast‘o kūrėjai teigia, kad „NYLA“ – tai podcast‘as, ieškantiems atsakymų moderniame pasaulyje. Kiekvieną antradienį išleidžiantys po naują epizodą Nanook žurnalistai gliaudo temas, svarbias kiekvienam XXI amžiaus žmogui: klimato kaita, Lietuvos ir pasaulio politika, psichologinis perdegimas, mokslo aktualijos, tautinių mažumų gyvenimas Lietuvoje ir dar daugybė kitų... Podcast‘uose dažnai pateikiamos tikros žmonių istorijos, kalbinami tiek mokslininkai, tiek mažų bendruomenių gyventojai. Kartais podcast‘o epizodu tampa realiai vykusi diskusija renginio metu.

Dėl temų gausos kiekviena serija gali paliesti, priversti susimąstyti ir kelti klausimus – koks mano santykis su šia tema? Ką galiu padaryti aš pats, kad situacija visuomenėje bent kažkiek pakryptų geryn? Kūrėjų darbą norisi apibūdinti kaip nuoširdų ir atsidavusį. Jie siekia šviesti Lietuvos visuomenę, pateikti neiškraipytą ir sensacijomis neišpūstą, tačiau kiekvienam svarbų turinį.

„Greito gyvenimo lėti pokalbiai“

Pasaulyje, kuriame dabar tiek daug kalbama apie perdegimą ir darboholizmą, šis podcast‘as padeda trumpam sustoti, įkvėpti ir paklausti – kas aš esu ir kur einu? Podcast‘o kūrėja Urtė Karalaitė – rašytoja, diskusijų moderatorė, reguliariai kalbinanti įvairius žmones atviruose ir ne visuomet patogiuose pokalbiuose, kuriuos galima išgirsti šiame podcast‘e. Aplinkoje karaliaujant

informacijos pertekliui, kartais gera klausytis pokalbių ne tiek dėl žinių, kiek dėl įkvėpimo ir noro tyrinėti vidinį žmogaus pasaulį, kelti etikos, moralės, žmogiškumą liečiančius klausimus. Šiame podcast‘e galima išgirsti įvarius pašnekovus: nuo verslininkų iki psichoterapeutų, fotožurnalistų, filosofų ir muzikantų. Tai kiekvieną pokalbį praturtina skirtinga žmogiškąja patirtimi, atnešančia ir skirtingas gyvenimo filosofijas – taip kiekvienas klausytojas gali pokalbiuose rasti dalelę savęs, tačiau tuo pačiu gauti progų naujiems apmąstymams.

„Išpakuota“

Beveik kasdien vienur ar kitur girdime tokius žodžius, kaip „ekologija“, „zero-waste“ ir „klimato kaita“. Viena vertus, būtų galima sakyti, kad kalbėti apie ekologiją dabar yra tiesiog madinga, tačiau dėl to šios temos aktualumas tikrai nesumažėja. Podcast‘o „Išpakuota“ kūrėjai aptaria įvairias aplinkosaugą liečiančias temas, kurios mūsų gyvenimuose turi svarbią vietą: šiukšlių rūšiavimas, gyvenimas paliekant mažiau atliekų, kelionės lėktuvais, vegetarizmas, mados industrija... Šios problemos paliečiamos paprastai ir nesistengiant moralizuoti, ieškoma būdų, kaip moderni visuomenė gali gyventi tiek pažangiai, tiek tausojant planetą, kurioje gyvename. Šis podcast‘as puikiai tiks ne tik smalsaujantiems, bet ir tiems, kurie norėtų mažais žingsneliais prisidėti prie švaresnio gyvenimo būdo.

Tai, ko gero, pats geriausias podcast‘as, orientuotas į būtent studentišką auditoriją. Vedėjai Thomas ir Martin, nors jau baigę koledžą, yra pasiryžę padėti studentams maksimaliai išnaudoti studijų metus ir pasisemti iš stu-

#rekomenduojam

Thomas Frank, Martin Boehme „The College Info Geek Podcast”

dentiško gyvenimo viską, ką jis siūlo.

Be abejo, studentiškas gyvenimas nėra vien rožėmis klotas, todėl podcast‘e aptariamos įvairiausios studentams aktualios temos: nuo produktyvumo ir pasiruošimo egzaminams iki rūpinimosi savo sveikata, karjeros planavimo bei patarimų, kaip paskirstyti biudžetą, kad neslėgtų skolos. Vaikinai neapriboja podcast‘o vienu formatu – kartais jie

„Pralaužk

Vieną

Šaltą“

„Pralaužk Vieną Šaltą“ (toliau – PVS) – tai lietuviškas podcast‘as, kurio vedėjai yra Airidas Jankus bei Mantas Grimalis. Veiklą pradėję prieš vos mažiau nei du metus „SoundCloud“ platformoje, vėliau persikėlė į „YouTube“ (podcast‘ai lygiagrečiai įkeliami ir į „Spotify“ bei „Apple Music“). Per ganėtinai trumpą laiko tarpą podcast‘as vaizdo įrašų platformoje „YouTube“ subūrė nemažą auditoriją – virš 17 tūkstančių prenumeratorių ir arti dviejų milijonų peržiūrų, todėl nenuostabu, kad socialinių tinklų atradimų festivalyje „Social Media Fest 2019“ PVS

kalbina svečią, kartais aptaria neseniai skaitytą knygą, kartais atsako į klausytojų klausimus, tačiau visada dalijasi asmenine patirtimi, prisimindami laikus, kai patys buvo studentai. Podcast‘ą pristatydami vedėjai teigia, kad niekada nevėlu tapti geresniu studentu, o mokytis tokiu būti galima net plaunant indus ar pėdinant iki parduotuvės.

buvo apdovanoti „Metų tinklalaidės“ apdovanojimu. Podcast‘e kalbinamas platus žmonių spektras, diskutuojama įvairiomis temomis – nuo linksmų pasakojimų ar istorijų iki visuomenei svarbių ir aktualių temų (pavyzdžiui, karas Ukrainoje), nors, kaip juokauja patys laidos vedėjai, žmonės, kurie klauso PVS dėl informacijos, turėtų podcast‘ą išjungti. PVS dažnai kalba apie komediją tarpusavyje arba su kitais Lietuvos komikais (dabar šiems pokalbiams skirtos atskiros serijos), nes vedėjai taip pat yra stand-up komikai bei humoro klubo „Com.Unija“ nariai.

KALĖDŲ DOVANOS, DRAUGIŠKOS PINIGINEI

AUSTĖJA RAMUCKYTĖ

ražiausios metų šventės visuomet užklumpa žaibiškai, o dovanų G ruošimas tampa prieššventiniu iššūkiu. Deja, bet prieš kalėdinį laikotarpį nepraturtėjame. Netgi priešingai, atrodo, kad būtent tuo

metu, kada pinigų reikia labiausiai, jų turime dar mažiau nei įprastai.

Esant tokiai situacijai, ne vienam kyla klausimas, kaip pasiruošti žiemos šventėms ir nustebinti artimuosius, kai kišenėje švilpauja vėjai.

Sudominau? Skaityk toliau.

Jei nori parodyti meilę ir rūpestį savo artimam žmogui, nebūtina dovanoms išleisti pusę stipendijos. Galbūt turi savo ir artimojo gražių prisiminimų, įamžintų nuotraukose? Jei taip, tai gali šias nuotraukas atspausdinti, prie kiekvienos parašyti po trumpą linkėjimą,

ar įvykį, kurį ši nuotrauka tau primena, ir įrėminti arba, jei nuotraukų daugiau, gali sudėti jas į albumą. Tikiu, kad apgalvota ir šilta dovana tikrai privers mylimą žmogų nusišypsoti.

2. Į širdį – per skrandį

Daugelis iš mūsų švenčių lai-

#rekomenduojam

1. Prisimink, kad ne dovana, o mintis yra svarbiausia

kotarpio laukia dėl gausaus maisto ir saldumynų kiekio namuose, todėl valgoma dovana tikrai nenuvils. Net jei virtuvėje ir nesi Gordonas Ramzis, artimam žmogui tavo iškepti sausainiai bus patys skaniausi, be to, keli ingredientai, būtini skanėstui iškepti, piniginės tikrai nepaplonins.

3. Laikas ≠ pinigai

Laikas, praleistais kartu su artimu, dažnai pradžiugina labiau nei brangi dovana. Suplanuok mažą pasimatymą: filmų peržiūrą, pokalbį prie kakavos (kurią, žinoma, tu pats išvirsi), pasivaikščiojimą po kalėdinį miestą ar tiesiog pietus kavinėje. Juk daug svarbiau ryšys, siejantis žmones, o ne dovanos ar jų kaina.

„Padaryk pats“

Galbūt tu puikiai moki siūti, velti, lipdyti iš molio ar piešti ant puodelių?

O gal kiti rankdarbiai sekasi? Jei taip, rankų darbo gaminys gali tapti puikia dovana! Daugeliui širdį daug labiau sušildytų rankų darbo, o ne nupirkta dovana. Jei vis dėlto tau nesiseka rankdarbiai, tiesiog nusipirk baltą puodelį, specialų žymiklį keramikai, užrašyk ant puodelio gražų palinkėjimą ir štai – puiki dovana mylimam žmogui pagaminta!

Advento kalendorius

Puikiai žinome, kad su gruodžio pirmąja prasideda susikaupimo ir rim-

ties laikotarpis, kurį, būdami vaikai, pažymėdavome advento kalendoriuje.

O jei prisimintum vaikystę ir pats pagamintum advento kalendorių, tai gali tapti puikia dovana artimajam. Smagiausia tai, kad kalendoriaus formatas gali būti bet koks. Gali parašyti 24 laiškus – po vieną kiekvienai dienai. Gali kiekvienai dienai sugalvoti po užduotį, užrašyti ją ant lapuko, suvynioti ir sudėti į dėžutę.

Tik nepamiršk prie kiekvienos dienos palikti po saldainį! Fantazijai ribų nėra, o žmogus, kuriam dovanosi advento kalendorių, dovana džiaugsis net 24 dienas.

Tai tik keletas įdėjų, kurios ne tik nenuskriaus tavo piniginės, bet ir privers žmogų, kuriam dovanojai, nusišypsoti, o gal net išspausti ir džiaugsmo ašarą. Jei bijai apsirikti dėl dovanos ar jos kainos,

pakalbėk su draugu, su kuriuo keisiesi dovanomis. Sutarkite kainų limitą arba pasiūlyk šiais metais dovanoti rankų darbo dovanas. Taip ir sutaupysite, ir šventės bus prasmingesnės. Be to, juk išties būtų smagu pamatyti, ką draugas tau pagamino, tiesa? Prisimink, kad Šventos Kalėdos neturėtų būti materialios. Tai laikotarpis, kurio metu stengiamės suartėti su savo šeima, artimais ir mylimais žmonėmis, o dovanos yra tik antraeilis dalykas.

SAULĖTAS PLANUOKLIS: „TAI, KAS UŽRAŠYTA, TAMPA PAŽADU SAU“ SABINA BALTRŪNAITĖ

ilvija ir Paulina – po Instagram paskyros Saulėtas planuoklis slapyS vardžiu pasislėpusios merginos, vienos pirmųjų, o gal net ir pirmosios, užsieny populiarią bullet journal planavimo sistemą pristačiusios

lietuviškai auditorijai. Susitikusios sekmadienio popietę nuoširdžiai pasikalbėjome – ir apie ryto rutiną, ir apie būdą pabėgti nuo degančių darbų gaisro, ir dar daugiau. Kviečiu pasidaryti puodelį arbatos ir geriau susipažinti su merginomis, kurioms saulė šviečia ne tik tarp užrašinės puslapių, bet ir iš besišypsančių veidų.

Kas jūs esate, ne kaip Saulėto planuoklio administratorės, bet kaip Silvija ir Paulina?

Silvija: Čia tas klausimas, kuris būna per visus renginius, ir kiekvieną kartą apsidairau ir galvoju, ką šie žmonės nori apie mane išgirsti. Nežinau, kas

aš dabar esu. Studijuoju kūrybines industrijas, taigi vis dar esu studentė, nors jau artėju prie pabaigos – esu antrame magistro kurse. Seniau turėdavau labai daug vaidmenų: buvau ir sportininkė, ir kitus dalykus veikdavau, bet dabar tiek daug laiko užima mokslai, kad, atrodo, tik studentauju.

Kaip jūs susipažinote?

Silvija: Mes susipažinome prieš dvylika metų ir visą tą laiką sugalvodavom įvairiausių veiklų kartu. Saulėtas planuoklis tikrai yra sėkmingiausias mūsų veikimo kartu rezultatas. Kaip mes susipažinom? Mus supažindino bendra draugė. Nėra ypatingos istorijos, nebent tai, kad laukė mūsų valandą, nes labai vėlavom.

Paulina: Aš laukiau valandą, nes Silvija visą laiką visur vėluoja. Turėjau su savim čipsų, o joms buvo treniruotė ar varžybos, po to ėjom kartu apsipirkt.

Tada man buvo kažkokie namų areštai, atėmė telefoną, aš mokėjau jos, Silvijos, telefono numerį mintinai ir... Čia tokie paaugliški dalykai. Taigi, susipažinom per bendrą draugę ir užaugom abi.

O jūs vieversiai ar pelėdos?

Paulina: Aš labai mokausi būti tuo vadinamuoju vieversiu, nes ilgą laiką buvau pelėda. O dabar nežinau,

kas esu iš tiesų. Mėgstu nueiti anksti miegoti, bet taip pat man patinka išsimiegoti ir ryte.

Paulina, tu netgi turi Instagram paskyrą apie ryto ritualus (oh_mornings). Kada nusprendei, kad kelsiesi pusę šešių ryte?

Paulina: Aš kėliausi taip mėnesį laiko, o dabar negaliu atsikelti net šeštą, visada atsikeliu pusę septynių ir aštuntą jau būnu pradėjusi darbus.

Silvija: Štai ką reiškia būti studentei, kai nėra paskaitų nuo aštuonių, o tik nuo vienuolikos – galiu miegoti kaip žmogus iki devynių. Aš miegalė, va kas aš esu. Tiek, kiek aš, miega tik tinginiai studentai.

O ką jūs veikiate ryte, kaip prasideda eilinė jūsų diena?

Paulina: Visada būna pusryčiai, dažniausiai būna ryto puslapiai (kartais jų nerašau), kavos puodelis. Jeigu atsikeliu suirzusi, ilgiau rašau ryto puslapius (ryto puslapiai – tai minčių užrašymas iškart atsikėlus ryte, – red. past.). Pastaruoju metu stengiuosi ilgiau pasėdėti tyloje, tada nusiraminu ir galiu eiti iš namų.

Užsiminei apie ryto puslapius, ar juos rašai į savo planuoklį?

Paulina: Ne, turiu atskirą knygelę, ryto puslapiai užima per daug vietos. Bet labai smagu atsiversti tuos ryto puslapius, pažiūrėti, ką rašei vien tik ryte. O planuoklis skirtas tokiems daly-

#pažintys

Net ne studentauju, o studijuoju. Dar teliką žiūriu.

Paulina: Aš nebe studentė, bet ir nenorėčiau grįžti į studijų laikus. Dirbu, esu komunikacijos specialistė – rašau tekstus, karpau nuotraukas, galvoju, kaip ką nors išpromotint, visą dieną sėdžiu prie kompo, kartais pasvajoju, kad norėčiau parašyti knygą, tada pradedu ką nors rašyti, bet nustumiu į šoną ir kokius metus vėl neprisėdu. Aš žinau, kad esu sesė, kad esu geriausia draugė, kad esu mergina ir kad kartais būnu tiesiog knygų žiurkė.

kams, kurie mane įkvepia, kuriuos noriu suplanuoti, padaryti, darbams, bet ne savianalizei ir ne ryto puslapiams.

O jūs planuojate savo laisvalaikį, ar tiktai darbus?

Silvija: Aš tai viską planuoju. Man atrodo, kad laisvalaikį planuoti net smagiau nei darbus. Kai susirašau darbus planuoklyje, jaučiu pareigą padaryti juos visus, dėl to jis yra tarsi toks produktyvumo įrankis, bet tuo pačiu turiu sąrašų, kur noriu nuvykti, ką noriu nuveikti ir panašiai. Kai būnu visai be idėjų, bet noriu kažką padaryti, tai tiesiog atsiverčiu tuos puslapius, pažiūriu, kas gero. Pavyzdžiui, gal kokį filmą norėčiau pažiūrėti ar knygą perskaityti. Atrodo, kad darbų planavimas yra toks labiau kasdienis dalykas, o laisvalaikio planavimas – ne kada, o ką galima veikti.

Kaip jaučiatės, jei viskas klostosi ne pagal planą?

Paulina: Visada būna, kad kažkas neveikia, kažko nespėji, kažkur pramazinai kokį deadline‘ą, bet mokaisi priimti tai, kaip yra, jeigu neišeina šiandien, išeis rytoj. Jeigu matai, kad neišeina visai ir nustumi tą darbą savaitę, antrą ir taip toliau, tai gal jis nėra svarbus ir gal jo net nereikia daryti. Kai aš planuoju, turiu atskirus puslapius, vienas yra tam, ką turiu darbe pasidaryti, o kitas – ką šiaip tą dieną turiu padaryti.

Silvija: Man turbūt dažniau būna, kad viskas einasi ne pagal planą negu kad pagal planą. Tomis dienomis, kai padarau viską, ką buvau susiplanavusi,

jaučiuosi tokia produktyvi, net jei ten buvo trys maži dalykėliai. Jaučiuosi taip gerai, kad noriu sau ploti.

Kaip planuoklis atsirado jūsų gyvenime? Dėl ko jis pasiliko, prigijo?

Paulina: Man atrodo, kad pirmą kartą jį pamačiau naršydama Tumblr. Pradėjau daryti kažką panašaus, susirašyti random mintis. Tada mečiau. O po to Silvija kažką pasakė ir pagalvojau – turiu belekiek užrašinių, reikia nors vieną pabaigti.

Silvija: Aš naršiau YouTube ir man prie rekomenduojamų vaizdo įrašų išmetė kažką apie bullet journal. Tai buvo prieš trejus metus, gruodį. 2017 metų sausį pradėjau. Man tai pasirodė tokia protinga sistema, nes turėjau kalną pradėtų ir nepabaigtų pildyti knygelių, planavausi kasdienius darbus į darbo knygą, bet man vis kažkas netikdavo.

Ji atrodo lyg koks užrašų lapelis, o ne planavimosi įrankis.

Paulina: Darbo knygos spaudžia į rėmus. Tarsi suplanuota už tave, tau tereikia sugalvoti, ką tą valandą veiksi.

Silvija: Taigi norėjau pasidaryti asmeninį dalyką. Ir aš šiaip visą laiką mėgau sistemas, vis galvodavau, kaip čia įsivesti kokią naują sistemą. Planuokly galėjau tai padaryti. Kai kurie planuokliai buvo labai baisūs, bet man taip patiko ta planavimosi sistema ir išvis ta knygelė, kad nusprendžiau prie darbo knygų nebegrįžti.

Jei tik dabar pradėtumėte savo patį pirmąjį planuoklį, ar ką nors darytumėte kitaip?

Silvija: Viską kitaip. Gerai, ne visai

viską. Iš tikrųjų pirmame planuoklyje aš ganėtinai daug eksperimentavau ir būtent dėl tų eksperimentų radau tai, kas dabar veikia. Manau, kad viskas taip ir turėjo būti.

Paulina: Aš vis dar eksperimentuoju.

Išbandau daug dalykų, vis dar nežinau, ko norėčiau.

Dabar pakalbėkime apie pačią Saulėto planuoklio paskyrą. Papasakokit, kodėl jūsų planuoklis saulėtas ir ką ši paskyra jums reiškia.

Silvija: Pavadinimas gimė tikriausiai nuo vardo, nes aš – Silvija Saulė. Aš pradėjau šią paskyrą be Paulos, pirmus metus dirbau viena, bet trūko žmogaus, kuris padėtų su vizualine dalimi.

Kai yra žmogus, su kuriuo dirbu, jaučiuosi labiau atskaitinga. Ta paskyra buvo sukurta kaip mano bookstagram, vadinosi „Saulė skaito“. Galvojau, kad niekam neįdomu, ką aš skaitau, nes, kitaip nei kitos bookstagram paskyros, pristatau klasiką arba fantastinę literatūrą. Taigi pradėjau kelti savo planuoklio nuotraukas. Pakeičiau pavadinimą, iš pradžių rašiau angliškai, tačiau nusprendžiau, kad noriu pasakoti apie šią sistemą lietuviškai, supažindinti su ja lietuvius. Iš pradžių buvo sunku, nes niekas nesuprato to žodžio, reikėjo visiems papasakoti, kas išvis tas planuoklis yra.

Tikrai, iki jūsų paskyros nemačiau, kad kas nors Lietuvoje būtų kalbėję apie planuoklius. Ko gero, sulaukėte daug klausimų. Ko žmonės teiraujasi dažniausiai?

Silvija: Kur ir kokią užrašų knygelę pirkti. Kai aš, prisižiūrėjusi vaizdo įrašų, pradėjau savo planuoklį, man net nekilo tokių klausimų. Juk esmė sistemoje. Todėl nustebau, kodėl tiek dėmesio skiriama knygelei, juk svarbiausia, kaip ją užpildai. Bet kai žmonės ateina į dirbtuves, dažniausiai klausia, ką čia rašyti.

Silvija, užsiminei apie dirbtuves. Ką veikiate jų metu?

Silvija: Kol kas organizuojame tokias dirbtuves, kurios vyksta mėnesio pabaigoje, kad susiplanuotume mėnesį kartu, nes taip smagiau.

Paulina: Aha, su kitais žymiai smagiau, gauni daug idėjų iš kitų.

Silvija: Daugiausia ateina žmonės, kurie dar nėra pradėję planuoklio, taigi mes papasakojame viską: kokios yra būtinos dalys, kaip jas pasidaryti, parodome pavyzdžių, kaip tai gali atrodyti. Kartais atsinešame labai daug priemonių.

Paulina: Smagu būti tarp žmonių, kurie irgi pamišę dėl užrašų knygelių.

Kalbant apie planavimo sistemą, juk neužtenka tik susirašyti darbus ant popieriaus, kad jie būtų įgyvendinti.

Kas padeda iš tiesų imtis veiksmų?

Paulina: Geras klausimas. Tikriausiai priklauso nuo to, ką planuoji ir kiek tas dalykas dega. Jei planuoji laisvalaikį, tai kam yra nuotaika, tą ir darai. Jei planuoji darbus, yra kažkoks deadline‘as.

Tarkim, jei planuoju šios dienos darbus, tai šiandien juos ir darysiu, o jei rašau mėnesio darbus, tai reikia regu-

liariai juos peržiūrinėti, kad nieko nepramazinčiau. Ir rasti priežastį, kodėl turiu tai padaryti.

Silvija: Aš pastebėjau, kad kai pasiplanuoju, ką šiandien veiksiu, ir tuos darbus padarau, kitą dieną lengviau pasidaro vėl daryti kitus darbus. Tarsi įgauni pagreitį. Po kurio laiko tai tampa pažadu sau. Ta pati knygelė, jei darai tai, ką esi užsirašęs, sudaro asociaciją galvoje – jei užsirašiau, vadinasi, padarysiu. Ir kai kelias dienas nerašau, iš naujo prisėdus reikia iš naujo įgauti pagreitį, motyvacija būna sumažėjusi.

Tikriausiai esmė asociacijose – jei pasirašiau, padariau, tai ir kitą dieną pasirašysiu ir padarysiu.

Paulina: Ir svarbu pasiskirstyti tas užduotis. Jei matai, kad turi belekokį kiekį darbų ir jie visi dega, vis tiek juos reikia skirstyti per kelias dienas arba, jei per dieną, nepamiršti daryti pertraukų. Kai prisirašau daug darbų, ypač pirmadieniais ir trečiadieniais, labai erzina juos perkėlinėt į kitą dieną. Nepadaryti jie tarsi pradeda vilktis. Labai svarbu pažiūrėti, kiek kuris darbas užims laiko, kiek turi jam laiko, kiek turi motyvacijos ir kiek tas darbas svarbus tuo metu.

Gal kažką gali palikti ketvirtadieniui, o pirmadienį pasidaryti labiausiai degančius darbus? Reikia planuoti ir laiką, ir savo energiją, kiek kam jos gali skirti.

Silvija: Studijose darbai dažniausiai yra dideli, ir kai įsirašai į sąrašą tokį dalyką, kaip, pavyzdžiui, parašyti 10 puslapių, tai – atrodo neįmanoma.

Tokias užduotis reikia padalinti kuo mažesnėmis dalelėmis. Kai man viskas jau dega, kai stogas važiuoja nuo darbų kiekio, aš atsisėdu, žiūriu į tuos darbus ir galvoju: koks mažiausias žingsnelis, kurį galėčiau žengti link tavęs? Tas žingsnelis dažniausiai toks mažas, kad galvoju: gerai, tai tikrai įgyvendinama.

Ir tokiais žingsneliais paimu ir padarau.

Paulina: Motyvuoja ir kai išsikeli tikslą, susijusį su užduotimi. Kai planuoji užduotis ir galvoji apie tikslą, kai matai progresą, kiek jau padarei ir kiek nedaug liko, galvoji: ai, tai įveiksiu.

Kokių dar klaidų patartumėte vengti pradedantiems savo planuoklius?

Paulina: Susiplanuoti kelias savaites ar mėnesius į priekį, nes lieka tušti puslapiai. Juk kartais vieną mėnesį turi daugiau darbų, daugiau krūvio ir veiklų, o kitą – nieko nerašai. Aš planuodama darbus turiu kelias skiltis: vieną su užrašyta data, o kitą – be datos. Jei susirašai viską iškart, tai tampa priežastimi mesti knygelę į šoną, juk pilna tuščių tarpų.

Silvija: Toks visiškas susiplanavimas į priekį – tas pats, kas pirkti darbo knygą. Geriausia planuoti, kai ateina tam

laikas. Tačiau iš tikrųjų pati didžiausia daroma klaida yra tai, kad žmonės nori viską padaryti per gražiai ir, jei tik tai neišeina, nustoja naudoti planuoklį.

Labai sunku nelyginti savęs su socialiniais tinklais?

Silvija: Mes esame tie žmonės, kurie rodo planuoklius socialiniuose tinkluose. Atrodo, turime rodyti, kad galima padaryti gražiai, jei stengiesi. Lyg ir esame pavyzdžiai, bet kartu dėl to žmonėms kyla asociacijos, kad planuoklis gali būti tik gražus, o jei jis negražus, tai jis – ne planuoklis. Tačiau juk svarbiausia yra funkcija, o ne grožis. Nuolat stengiamės tai priminti.

Paulina: Tu gali klysti, braukyti, prireikus gali išplėšti puslapį, kartais to reikia. Vakar štai penkis išplėšiau.

Kokį geriausią patarimą gyvenime esate gavusios?

Silvija: Mano mantra – better done than perfect. Nežinau, kur išgirdau, tačiau tinka visur – ir planuoklyje, ir moksluose, ir darbe. Nebūtina visko padaryti tobulai, svarbu apskritai padaryti.

Paulina: Svarbiausia yra kalbėti. Nelaikyti viduje, nes dėl to mes prisikuriame visokių scenarijų net nežinodami, kaip bus. Ir jei kažkas negerai, reikia kalbėti. Viduje laikoma problema pati neišsispręs.

Sekite socialiniuose tinkluose: Instagram: sauletas_planuoklis, oh_mornings Facebook: Saulėtas planuoklis

KAIP NEUŽMIGTI GILIU ŽIEMOS MIEGU?

MODESTA GRIGAITĖ

Kai už lango elegantiškai sninga ir vėjas sukdamasis aplink mus praneša apie savo žvarbumą, žinome, kad atėjo ji – žiema. Šiuo laikotarpiu ne vienam iš mūsų norisi kuo greičiau grįžti iš paskaitų ir, rankoje laikant karštą arbatos puodelį, susisukti į šiltą pledą jaučiant, kad jau tuoj tuoj ant stalo garuos gardi vakarienė. Tačiau reikia prisiminti, kad toks jaukumas negali užsitęsti per ilgai, nes žmogaus kūnui reikia palaikyti aktyvumą net ir esant žemai oro temperatūrai. Todėl šiame straipsnyje aptariame, kaip šaltasis metų periodas veikia mūsų organizmą, ir dalijamės patarimais, kaip šį laiką išnaudoti prasmingai.

Žiemos metu yra didesnė galimybė peršalti, bet turėtų būti aiškus vienas dalykas – vien todėl, kad išeisite į lauką, iš karto nebūsite „apdovanoti“ gripu.

Tačiau, kaip rodo Jeilio universitete atliktas tyrimas, kūnas yra mažiau pajėgus kovoti su virusu, jeigu jo temperatūra yra keliais laipsniais žemesnė. Taip pat esant šaltam orui žmonės dažniausiai pasilieka namuose kartu su savo artimaisiais. Dėl to susidaro tinkama terpė plisti virusui ir juo užsikrėsti.

Kai žmogus jaučia skausmą sąnarių ir raumenų srityse, kraujagyslės susispaudžia ir dėl to kraujas tinkamai nepatenka į raumenis. Tai mažina lankstumą ir atsiranda rizika pasitempti raumenis.

Be to, šaltas oras gamina skystį aplink storesnius sąnarius, kas gali būti viena iš priežasčių, kodėl artritu (sąnario uždegimu) sergantys asmenys šaltuoju periodu dažniau pastebi šios ligos simptomus.

Taip pat, kai esame vėsioje aplinkoje, kraujagyslės siaurėja, kad išlaikytų kraują kuo šiltesnį centrinėje kūno dalyje. Tai padeda gyvybiškai svarbiems organams funkcionuoti ir kraujui pasišalinant nuo odos paviršiaus prarasti mažiau šilumos. Tačiau tai reiškia, kad kraujas nepatenka į galūnes. Dėl to rankų ir kojų pirštai būna baltos spalvos, kas yra žinoma kaip Reino liga. Nuo to apsisaugoti galima mūvint pirštines ir šiltas kojines.

Kūnas šaltuoju periodu degina kalorijas ir pasižymi tuo, kad turi du riebalų tipus. Vienas iš jų – baltieji riebalai, suteikiantys

#rekomenduojam 6-9 žaidimas

Visų pirma, tikriausiai daugeliui yra žinoma, kad atėjus šaltiems orams žmogus jaučia drebulį. Tai nutinka net tada, kai kūno temperatūra nukrenta vos vienu laipsniu žemiau. Dėl to smegenų dalis, vadinama pogumburiu, leidžia raumenims žinoti, kad jie turėtų pradėti generuoti šilumą. Taip pat į drebulį panašūs šiurpuliukai atlieka gynybinio mechanizmo funkciją, kuri vystėsi tūkstančius metų tam, kad kūnas galėtų apsisaugoti nuo šalčio. Kai tai patiriame, ant kojų ir rankų esantys plaukeliai atsistoja. Tačiau šis reiškinys nelabai padeda dabartiniams žmonėms, kurie turi žymiai plonesnius plaukelius nei anksčiau gyvenę mūsų protėviai.

izoliaciją kūnui ir apsauginę pagalvėlę organams. Taip pat egzistuoja ir rudieji riebalai, kurie vien tik generuoja šilumą.

Baltuosius riebalus galima paversti rudaisiais sportuojant.

Galiausiai, dėl šalto oro yra paveikiama smegenų chemija. Dauguma iš mūsų būname nusivylę, kai žiemą pradeda temti anksti, vos pasibaigus darbo dienai. Taip nutinka dėl melatonino ir serotonino. Melatoninas yra gaminamas smegenų kankorėžinės liaukos tam, kad paruoštų žmogų miegui. Priešingai nei pastarasis, serotoninas yra smegenyse esantis neuromediatorius, susijęs su pagerėjusia nuotaika ir padidėjusiu budrumu. Kai sutemsta, serotonino gamyba mažėja ir dėl to jaučiamės ne tokios geros nuotaikos, labiau norime miego.

Kaip buvo galima suprasti, kūnas tikrai stipriai reaguoja į šaltą orą, todėl reikėtų per ilgai nebūti lauke kai termometras rodo žemiau nulio. Tačiau taip pat yra svarbu neužmigti giliu žiemos miegu ir kasdien praleisti nors šiek tiek kokybiško laiko lauke. Būtent dėl to siūlome penkis užsiėmimus, nereikalaujančius didelių išlaidų, tačiau suteikiančius daug teigiamų emocijų.

• Ilgais žiemos vakarais ir nuo mokslų laisvomis dienomis puiki proga pasivaikščioti sniegu apklotomis gatvėmis ir parkų takais. Kad baltojoje karalystėje laikas neprailgtų ir nebūtų taip nuobodu, kartu siūlome pasikviesti ne tik savo keturkojį draugą, bet ir seniai matytą bičiulį. Juk tokioje aplinkoje papasako-

tos istorijos būna kur kas įdomesnės!

• Ar prisimenate tuos laikus, kai iš sniego statydavote senius besmegenius, o po to darydavote sniego angelus? O galbūt tai darote iki šiol? Jeigu visgi ne, žiemos metas yra puikiai tinkamas visa tai prisiminti kartu su šeima ar draugais. Užsiimdami tokia, galbūt, neįprasta veikla ne tik smagiai leisite laiką, bet ir skatinsite savo kūną judėti. Tik nepamirškite pirštinių!

• Mūsų šalis Lietuva pasižymi ne tik lygumomis, bet ir puikiai tinkamomis čiuožinėti kalvomis, tad kodėl nepasiėmus čiuožynių ir to neišbandžius šią žiemą? O jeigu jūsų aplinkoje yra tokių vietų, kurios tinkamos slidinėjimui, tą patį galite padaryti ir su slidėmis.

• Kaip prieš tai buvo minėta, šaltas oras ir greitai besileidžianti saulė sukelia nemažai neigiamų emocijų. Todėl svarbu mankštinti ne tik savo kūną, bet ir protą bei sielą. Kadangi vakarais kiemus ir gatves anksti apgaubia tamsa, tačiau miegoti dar nesinori, kartu su artimaisiais galite kuo puikiausiai praleisti laiką gerdami karštą šokoladą, rengdami protmūšius mėgstamiausių serialų, filmų ar kitomis jums įdomiomis temomis.

• Aktyvia veikla galima užsiimti ne tik lauke, bet ir namuose. Savo kūną įmanoma stiprinti ir mankštinti įvairiausiais sporto ar jogos pratimais, tačiau neprivalote to daryti vieni, visada galite pasikviesti savo draugus ar šeimos narius. Smagios žiemos!

MANTAS BERTULIS: „M. KATLERIS DENGIA VIENĄ LIETUVĄ, R. ZEMKAUSKAS ‒ KITĄ.“

VIKTORIJA REKSTYTĖ

Lapkričio pradžioje populiarios internetinės laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ prodiuseris Mantas Bertulis buvo apdovanotas specialiu Youtube prizu už pasiektą 100 000 projekto kanalo prenumeratorių ribą.

Prodiuseris teigia, kad tai didelis skaičius Lietuvos atžvilgiu, tačiau pripažįsta, jog buvo abejonių, ar toliau kurti laidą, kai projektą paliko J. Jankevičius. Jūsų dėmesiui „Kitokių pasikalbėjimų“ užkulisiai, kelionių istorijos ir patirtys.

Laidos muzikinės pertraukos metu pasirodo daug jaunų talentingų atlikėjų. Kaip pertraukos metu atsirado grupė ,,Balius“?

Kadangi tai buvo vasaros uždarymas ir metinių proga, kai Mantas Katleris vedė šitą projektą, pakeitėme vedėją, be to, visi bilietai buvo parduoti, kaip ir nereikėjo tos grupės išreklamuoti, tai pagalvojome, kad reikia priimti kokį nors neįprastą sprendimą. Kadangi su kolega Vytautu Mikaičiu visai mėgstame tokią muziką, jis pasiūlė pakviesti

„Balių“. Parašiau, jie sutiko ir buvo labai smagu. Svarbiausia sukurti žmonėms netikėtumo faktorių, na, juk tikrai niekas nesitikėjo „Baliaus“. Manau, pavyko nustebinti.

Ar galvoji pasikviesti daugiau gerai žinomų lietuvių atlikėjų pasirodyti per muzikinę pertrauką?

Jei kviesime kiekvieną kartą arba dažnai, tokie sprendimai nublanks, todėl gal atrasime kokią nors progą tokiems atlikėjams pasirodyti. Iš kai kurių grupių gali tyčiotis, bet, pavyzdžiui, „Balius“ tikrai gerai užveda ir atidirba savo darbą, tačiau tokių grupių nėra labai daug. Taip pat mes puoselėjame tikslą parodyti visuomenei jaunas, underground‘ines grupes. Šito siekio irgi nenorime paleisti, todėl bandysime daryti miksuotę. Be to, laidą vedant R. Zemkauskui, tokio tipo grupės netiktų.

Ką tu veiki užkulisiuose, kai vyksta pasikalbėjimai? Kuo rūpiniesi?

Per patį renginį prodiuserio darbas yra sustatyti į vietas viską nuo A iki Z: kad filmavimo komanda būtų pasiruošusi, scena paruošta, kad svečias būtų laimingas ir nieko jam netrūktų, kad vedėjas žinotų scenarijų. Taip pat kad bilietuotojai žinotų, kada išeiti, fotogra-

6-9 žaidimas #pažintys

Apie ,,Kitokius pasikalbėjimus“ kalbėta daug, bet to išvengti sunku. Žiūrovams šis projektas suteikė daug juoko ir gerų emocijų, o ko jis suteikė Tau? Kadangi projektą kuriu jau penkerius metus su puse, kiekvieną kartą sunku atrasti kažką naujo. Vis dėlto man labiausiai patinka grįžtamasis ryšys. Pavyzdžiui, jeigu kurčiau televizijos laidą, būtų labai sunku tai pajusti. Dabar kai turinys talpinamas internete ir matau, kiek žmonių ateina į renginį, jaučiu feedback‘ą. Man suteikia laimės, kai po renginio matau komentarus „o, kaip fainiai, labai ačiū už renginį“. Aišku, tai dažniausiai turbūt yra svečių nuopelnas, bet vis tiek kiekvieną kartą prieš renginį man stresas, o po jo ‒ euforija.

fai – ką fotkinti, kada muzikantams lipti ant scenos, kiek jie turi laiko, transliacijos režisieriui nurodyti dainų eiliškumą, kad paruoštų animacijas. Darbo yra tikrai daug, bet tokio smulkaus ir knowhow. Dar neradau, kam jį perduoti, bet iš tikrųjų tai man visai patinka. Jeigu reikėtų pasakyti trumpai, koks mano darbas renginio metu, tai suvaldyti visą tą chaosą.

Kokių keisčiausių atsikalbinėjimų ateiti į laidą esi gavęs?

Jau tris savaites bandome pakviesti Alytaus merą. Aš puikiai suprantu, kad po kilusio gaisro jis gavo žiniasklaidos dėmesio sočiai, gal net per daug ir turbūt renkasi, kur eiti. Bet kol aš negaunu užtikrinto „ne“, vis bandau kviesti. Nors jei ir gaučiau, turbūt vėl bandyčiau. Kai kurie žmonės nuleistų rankas po pirmo, antro atsisakymo, o aš net gavau iš Alytaus mero žinutę „žaviuosi Jūsų aktyvumu prikviesti mane į pokalbį“. Taip pat Džordana Butkutė niekaip nesutinka, Šarūną Jasikevičių esu kalbinęs netgi bare, bet jis neina ten, kur dalykai nėra susiję su krepšiniu.

Rytis Zemkauskas buvo tavo dėstytojas. Kaip jautiesi būdamas jo darbdaviu?

Labai labai keistai. R. Zemkauskas nori, kad aš pasakyčiau kažkokios kritikos, bet žmonių, kurie gali jį pakritikuoti, nėra daug. Kas, jeigu ne aš, gali pakritikuoti R. Zemkauską, nes matau viską iš šono: skaičius ir komentarus. Kadangi jis dėsto Interviu meno ir praktikos kursą, o aš net nebaigiau to semestro, ir Viešosios komunikacijos programos, man neišeina apversti liežuvio ir jam sakyti, kad

jis kažką daro blogai. Bet jis sako, kad turiu netylėti, jeigu matau, kad kažkas negerai. Būna, kad persiverčiu per save ir pasakau jam kritikos. Bet nieko tokio, su juo labai lengva dirbti. Nors matau, žmonės komentaruose rašo, kad „blemba, čia nesiruošta, atrodo labai toks paviršutiniškas pokalbis“, bet iš tikrųjų R. Zemkauskas labai ruošiasi pokalbiams: pasirašo visą planą, padaro gerą svečio apžvalgą, ieško dar neatrastų jo pusių, parašo kai kuriems pašnekovo artimiesiems. Žodžiu, tai yra aukščiausias lygis.

Ar R. Zemkauskas pasikalbėjimui ruošiasi vienas, be komikų pagalbos?

Taip, jis ruošiasi vienas.

Ar ilgai jį įkalbinėjote prisijungti?

Ne, nebuvo sunku jį prikalbinti. Mes susitikome, nupasakojau situaciją ir jis pasakė, kad būtų visai įdomu prisijungti.

Aišku, jis labai užimtas žmogus. Be to, artėja „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“, jis tikrai turi veiklos tame projekte, bet kažkaip susideriname, randame bendrų taškų. Jis labai ilgai buvo toje filosofinėje erdvėje, todėl kažkiek nori pakeisti žanrą, kryptį. Jam pačiam tai įdomu ir man jis reikalingas, nes domina kitą Lietuvos pusę, kitą auditoriją nei M. Katlerio, o mūsų šalyje tikrai yra dvi Lietuvos pusės: M. Katleris dengia vieną Lietuvą, R. Zemkauskas – kitą.

Aplankei apie 60 užsienio šalių, bet, kaip galima suprasti iš įrašo Instagrame, planuoji nuvykti į iš viso 196 valstybes. Kodėl nusistatei tokį limitą?

Noriu apkeliauti visą pasaulį. Vaikystėje skaitydavau knygas ir man labai patikdavo nuotykinė literatūra, pavyzdžiui,

„Aplink pasaulį per 80 dienų“, domėjausi E. Hemingvėjaus ir Ž. Verno kūryba. Jeigu nėra interneto, aš galiu žiūrėti į pasaulio žemėlapį ir analizuoti šalis, kur norėčiau nuvažiuoti. Kol dar turiu jėgų, kol dar jaunas, tai važiuoju ten, kur nesu buvęs. Nėra taip, kad aš nuvažiuoju užsidėti varnelę ar tik pabūti, kartais renkamės tokias vietas, kurios yra žiauriai įdomios, bet priklauso jau aplankytoms šalims, tarkim, Danijai. Pavyzdžiui, dabar galvojome varyti į Grenlandiją. Tai nėra nauja šalis, bet Grenlandija yra kažkoks kosmosas – žiauriai įdomu, bet žiauriai brangu.

Viename interviu sakei, kad Europoje ir vienam keliauti yra saugu. Ar buvo tokių atvejų, kai visgi netikėjai, kad baigsis gerai ir „saugiai išneši kailį“?

Nejaukių situacijų yra buvę Kazachsta-

ne, kai vienas keliavau dvi savaites. Vieną kartą nuvykau į Aralską, galvojau, kad ten rasiu Aralo jūrą. Atvažiuoju ir klausinėju žmonių, kur ji yra. Tie sako „nu tu juokauji, ta Aralo jūra yra už 40–60 kilometrų. Prieš 10–15 metų gal ir buvo čia, bet išseko ir nebėra.“ Tai ką, traukinys po 8 valandų, reikia pasitrinti po tą kaimą. Aš ten turbūt vienintelis turistas, vaikštau su savo didžiule kuprine ir matau, kad iš kitos gatvės pusės apie 10 vaikinukų ateina. O jie apsirengę sportinėm kelnėm kaip iš Vilijampolės rajono, galvoju, kad tik neateitų prie manęs. Žiūriu, jau kerta gatvę ir eina link manęs, o aš su fotiku, vandens buteliu ir kuprine.

Prieina prie manęs ir vos ne iškart: „gal gali duot atsigert?“ Galvoju, eina sau, to ir betrūko, kad prisikabintų. Negi sakysiu, kad negaliu duoti atsigerti? Daviau

atsigerti, paskui pamatė mano fotiką. O čia tai jau ir prasidės problema. Sako, gal gali mus nufotkinti? Aš juos pafotkinau, paskui mes nusifotkinom kartu. Daviau kažkokiam nepažįstamam vaikinui savo fotiką į rankas, kad mus nufotkintų, juk jis būtų galėjęs pabėgti ir viskas. Bet nieko, kažkaip draugiškai priėmė, nors atrodė grėsmingai.

Kitą kartą buvau hostelyje Nur Sultane, buvusioje Astanoje. Išvarėme su hostelio administratoriumi į barą ir paskui sutikome baro savininką, jis pradėjo nešti vaišes ant stalo. Sėdime, aš vienas užsienietis, rusiškai suprantu ir truputį šneku, bet ne visai laisvai. O jų pirmas klausimas: „Ar tau patinka Putinas?“ Eik tu sau, va dabar čia klysiu, nes aš nežinau, kokia jų pozicija, ar ten jį mėgsta, ar nemėgsta. Sakau „ne“, nors būtų logiška sakyti, kad neturiu nuomonės – saugiai išneščiau kailį. Jie susižvalgė ir parodė pirštu į duris, tipo „eik iš čia“. Galvoju, va čia dabar bus šakės, bet jie sako: „eik tu, juokaujam gi, ko tu čia parinies“.

Kai vienas keliavau Šri Lankoje irgi buvo nutikimas. Užkopiau į kalną pamatyti saulėlydį, o kol nulipau žemyn, jau sutemo. Aš toks principingas: žmonės siūlo pavežėti, o aš sakau ne, atėjau pėsčias, pėsčiom ir pareisiu, nors kelio buvo gal trys kilometrai. Einu ir žmonės žiūri į mane. Visų pirma, baltaodis, o paskui viena moteris sustojo ir sako: „tu čia nevaikščiok, nes žiauriai pavojinga“.

Sakau: „kas čia tokio, kad tamsu?“ O ji sako: „ne, čia drambliai migruoja naktį“.

Gerai, galvoju, žmonės kartais hiperbolizuoja, bet paskui sustoja mocas, klausia, kur einu, aš paaiškinu. Sako: „neik ten, pavojinga.“ Kai antras žmogus pasakė, pasidarė neramu, o kai išgirsti tokius

dalykus, klausa taip suaštrėja ir suintensyvėja, kad girdi kiekvieną šnabždesį. Atrodo jaučiu, kad kažkas ateina link manęs, pažiūriu – mažas šuniukas, o kaip aš išsigandau. Paskui einu toliau, sustoja trečias mocas. Sako: „čia nevaikščiok“. Tada pamatau ženklus, vaizduojančius dramblius. Eidamas į priekį mačiau juos, bet nesupratau, ką tai reiškia.

Po to man paaiškino, kad kiekvienais metais tikrai žūsta kažkiek turistų, kurie nepaisė ženklų ir juos sutrypė tie drambliai. Paskui užmačiau ženklą, kad ir krokodilų gali būti. O Jėzus... Galiausiai viena pana mane parvežė, sako: „neleisiu aš čia tau vaikščioti“.

Ar kelionėse sutinki daug žmonių, kurie geraširdiškai tau padeda ir pataria?

Visada. Gal tik Maroke buvo patys nemaloniausi žmonės. Labai daug iš ko tai girdžiu, pavyzdžiui, J. Jarutis ir V. Mikaitis tą yra sakę. Maroke labai blogai su kultūra, nes ten kaip Afrika. Kadangi atvyksta daug turistų, vietiniai išnaglėję, iš visų prašo pinigų. Tai va, ten man labai nepatiko žmonės, bet šiaip visur, kur tik esu buvęs, apie vietinius – patys geriausi žodžiai. Na, dar Indonezijoje buvo kilę truputį konfliktų, kadangi ten yra taksistai, vadinamieji dušmanai ir yra vietinės pavežėjimo platformos, tokios kaip Bolt‘ai, Uber‘iai ir panašiai. Aišku, yra ženklai, kur negalima sustoti pavežėjams, aš išsikviečiau taksi ir vairuotojas turi žinoti, kur galima stovėti, o kur ne. Sustojo ten, kur negalima ir pamatėme, kad mus kažkas seka. Tai įsėdome į mašiną, priėjo, pradėjo aiškinti, kad išliptume iš mašinos. Bet kitur daugiau mažiau yra gerai.

O kaip jautiesi geriau: keliaudamas vienas ar su kompanija?

Jau labai seniai keliavau vienas, gal prieš maždaug pusantrų metų. Esu keliavęs ir su tokiais žmonėmis, kurie nori anksti atsibusti, viską pamatyti ir aplakstyti, o aš esu visiška pelėda, galiu miegoti net iki tryliktos valandos. Galbūt jau nemažai esu matęs pasaulyje, dėl to nelabai parinuosi, kad kažko nepamatysiu.

Pastaruoju metu keliavau su drauge ir V. Mikaičiu, jie yra iš tų žmonių, su kuriais faina keliauti, nes jeigu nori pailsėti – ilsiesi, jeigu nori kažką pamatyti – važiuoji. Nepervargsti, bet tuo pat metu spėji ir pasimėgauti, nes jei nuolat lakstai iš vienos vietos į kitą, nežinau, ar tai yra kelionės. Man dar patinka, kad su jais nebūtina visko iš karto susiplanuoti, jeigu matome, kad šitoje šalyje labiau

patinka, galime keisti planą ir pasilikti ilgiau. Japonijoje esu keliavęs su grupe, buvau netgi tos grupės vadovas. Vykome iš taško A į tašką B ir nespėjau viskuo pasimėgauti, nes reikėjo taikytis prie grupės. Kai esi vienas pats savo kelionės plano kalvis, gali daryti, ką nori.

Ar dar apima kultūrinis šokas, ar jį lengviau suvaldyti?

Ne, šoko man nebėra niekur, visiškai.

Man patinka kuo didesnis skirtumas.

Pavyzdžiui, po Europą jau beveik nebekeliauju ne dėl to, kad esu išlepęs, bet dėl to, kad viskas per daug panašu. Po Afrikos manęs niekas nebenustebins. Aš šiek tiek pavydžiai žiūriu į savo draugę, kuri pradėjo keliauti, galima sakyti, tik su manimi, ir jai vis dar viskas įdomu.

Pavyzdžiui, jei ji pamato spausdintus

bilietus oro uoste arba, kad, tarkime, afrikietės kažką neša ant galvos, jai yra wow, o man jau įprasta. Man labai faina stebėti, kai žmonės dar sugeba džiaugtis tokiais dalykais, bet kuo daugiau keliauji, tuo viskas tampa įprasčiau. Man labai patinka Afrika, ten yra absoliučiai protu nepaaiškinamų dalykų. Pavyzdžiui, kodėl kai kur žmonės neskuba, kai galėtų uždirbti daugiau pinigų? Jiems ir taip yra gerai. Į kokią aplankytą šalį, kuri nepatiko, nenorėtum sugrįžti?

Gal ne dėlto, kad nepatiko, bet kad nebėra, ką ten daugiau pamatyti. Turbūt tokios, kurios mažiausiai lankomos: San Tomė ir Prinsipė, Komorai. Tai mažos šalys, be to, toks trečiasis pasaulis, kad nebėra ko ten grįžti antrą kartą. Šalių, kurios nepatiko, nelabai yra. Man netgi ten, kur nėra, ką pamatyti, įdomu, nebūtinai turi būti atrakcijos ar nuotykiai.

Man patinka stebėti ir kasdienį gyvenimą. Negrįšiu ir šiaip į ten, kur esu buvęs,

dėl to kad pasaulis yra per daug didelis.

Nesuprantu, kodėl žmonės varo į tas turkijas, egiptus penktą kartą. Nesakau, kad tai yra blogai, bet yra daug kitų šalių, kur irgi gali gauti all-inclusive (viskas įskaičiuota, ‒ red. pas.) atostogas, pavyzdžiui, Graikija, Ispanija, Portugalija ir kitos, bet jiems vis tiek Turkija ir Egiptas yra viskas. Tai neįtikėtina.

Daug kalbama apie Tavo keliones ir internetinę laidą, o apie Tave patį – mažiau. Ko Tau reikia, kad jaustumeisi laimingas?

Tai labai sudėtingas klausimas, į kurį dar turbūt pats neatsakiau. Visų pirma daug miego. O iš tikrųjų man svarbiausia yra laisvė, kuri tuo pačiu ir neramina, kadangi freelancer‘io darbas pavojingas, nežinai, kada ta laisvė baigsis, bet šiuo metu jau kokius trečius metus aš gyvenu visiškai laisvai. Aišku, esu dirbęs darbą nuo 9 iki 18 valandos, bet dabar bijau, kad jei užsirištų koks nors projektas, ir reikėtų grįžti į pastovų grafiką, to nesu-

gebėčiau. Kad jausčiausi laimingas, man būtina laisvė. Bet galima sakyti, kad kartais tuo prieštarauju pats sau, nes kai išvykstu į kelionę, galvoju, kiek visokių projektų liko Kaune arba šiaip Lietuvoje, kuriuos galėčiau daryti, bet dabar kažkas kitas tai daro arba juda į priekį, o aš keliauju.

Ar planuoji ateitį, ar leidi gyvenimui eiti savo vaga?

Turiu planą arba viziją gal pusmečiui, bet kad kažkam taupyčiau ar planuočiau tolesnei ateičiai, tikrai nėra. Suprantu, kaip greit gyvenime viskas keičiasi.

Pavyzdžiui, prieš pusantrų metų net nebūčiau pagalvojęs, kad laidos vedėju gali tapti M. Katleris. Kai išėjo J. Jankevičius, galvojau išvis uždaryti projektą.

Bet gyvenimas yra nenuspėjamas, todėl planuoti beprasmiška.

Esi sakęs, kad kelionės Tau padeda pamiršti rūpesčius. O kaip atsipalaiduoji, kai esi namie?

Mėgstu kompiuterinius žaidimus tada, kai turiu labai daug darbų, įsijungiu taip „ai, tebūnie“. Iš tikrųjų nemoku atsipalaiduoti. Čia yra mano didžiausia problema, visada galvoju, kad kažko nepadariau, kažkam neatrašiau, galėjau padaryti daugiau, jeigu nebūčiau tingėjęs, nes esu didžiulis tinginys. Galvoje yra daug visokių vizijų, projektų. Kai dirbau Kauno savivaldybėje nuo 9 iki 18 valandos, žinodavau savo pareigas, o darbo valandoms pasibaigus, viską pamiršdavau ir atsipalaiduodavau. Dabar, kai suprantu, kad esu savo ateities ir finansų kalvis, yra labai sunku atsipalaiduoti. Mano darbo dieną sudaro neribotas valandų skaičius, mėgstu ilgai

pamiegoti, bet žinau, kad jeigu parašysiu po 17 valandos, man niekas neatrašys, todėl negalėsiu kažko suderinti. Bet kol kas kitaip neįsivaizduoju savo gyvenimo.

2014 m. mūsų žurnalo gruodžio numeryje pasakojai apie per metus nuveiktus darbus, kai buvai dar tik pradėjęs kurti ,,Kitokius pasikalbėjimus“. Kaip apibūdintum 2019 m., praėjus lygiai 5 metams ir projektui išpopuliarėjus?

2019-ieji buvo labai neįtikėtini metai, kurie leido man truputį atsipalaiduoti, daryti, ką noriu. Neseniai gavau Youtube apdovanojimą už pasiektą 100 000 kanalo subscriber‘ių skaičių, kas Lietuvoje yra labai daug. Taip pat nebuvau tikras dėl projekto pokyčių, o dabar esu visiškai įsitikinęs, kad jie pasiteisino ir judame gera linkme, taip pat planuojame plėsti laidų tinklelį. Tiek M. Katleris apsiprato savo vietoje, tiek R. Zemkauskas jaučiasi tvirčiau.

Tai absoliučiai buvo kelionių metai, nes praleidau turbūt daugiausiai dienų užsienyje per metus negu kada nors anksčiau. Turėjau apie 60 skrydžių, aplankiau apie 13–15 naujų šalių. Man patinka keliautojo, renginių organizatoriaus Mariaus Luckos mintis, kad „reikia dirbti kuo mažiau, bet gyventi kuo daugiau“. Visų pinigų gyvenime neuždirbsi, visų darbų nepadarysi, todėl aš manau, kad metus pragyventi taip, kaip norisi, negalvojant apie nieką, yra geriau, negu pragyventi penkerius metus priklausant nuo kažko, atostogaujant tiek, kiek tau leidžia, dirbant tai, ką tau duoda. Džiaugiuosi, kad turėjau visišką laisvę praleisti metus taip, kaip noriu.

StudentiĹĄki memai

GREITAS GYVENIMO TEMPAS – SAVINAIKOS PRIKLAUSOMYBĖ?

ORINTA JAŠINAUSKAITĖ

e paslaptis, kad gyvename kasdien modernėjančiame pasaulyje, N kuriame klišė „laikas – pinigai“ išties save realizuoja. Tačiau ar kada susimąstėte, kas būtų, jei vieną dieną para pailgėtų papildoma valanda? Galbūt skirtumėte ją grožio miegui? O galbūt pagaliau sutiktumėte su draugų pasiūlymu nueiti į kiną? Nors atsakymai į šį klausimą gali būti labai įvairūs, tenka grįžti į realybę, kurioje para trunka viso labo 24 valandas. Žmonėms belieka prisitaikyti prie gyvenimo, kuriame kiekviena minutė yra nenumaldoma.

Gyvenimo tempo spartos pokyčiai pastebėti jau prieš 30 metų. Kitaip tariant, pradėti fiksuoti kartu su technologinių inovacijų įžengimu į mūsų gyvenimus.

Greta modernių technologijų sustiprėjo ir nieko nebestebinančios priklausomybės pinigams, garbei ir šlovei. Tą patvirtina ir vos prieš kelerius metus Pakistane vykdyto tyrimo, kuriuo buvo siekiama ištirti, ar greitas gyvenimo tempas daro įtaką sveikatai, rezultatai. Didelė dalis respondentų patvirtino, kad tokį tempą jie renkasi dėl išaugusios konkurencijos ir pasikeitusių prioritetų. Be to, dauguma teigė norintys sustabdyti tokį tempą, tačiau negalintys to padaryti, nes yra

bejėgiai pasipriešinti.

Vis tik didesnė dalis tyrimo dalyvių, pripažinusių save nukentėjusiais nuo greito gyvenimo tempo, priklausė 21– 35 metų grupei, t. y. pačio darbingiausio amžiaus žmonės. Tarp vyresnio amžiaus žmonių procentas buvo kiek mažesnis.

Apibendrinus rezultatus paaiškėjo, kad ypač didelė respondentų dalis teigė jaučiantys pokyčius fiziniame, psichologiniame ir dvasiniame gyvenime. Net apie 92 procentus atsakiusiųjų teigė, kad toks tempas sukelia jiems stresą ir depresiją, taip pat skatina miego pokyčių atsiradimą, veikia santykius su šeima ir draugais.

Vienas problemiškiausių faktorių, kuriuos sukelia greitas gyvenimo tempas, yra stresas. Prieš daugiau nei šimtmetį mokslininkai tikėjo, kad tai nėra neigiamą įtaką darantis veiksnys. Anksčiau buvo manoma, kad tai – natūrali reakcija, kurią žmogus įgijo per daugelį metų, susidurdamas su kitais grėsmę keliančiais veiksniais. Šiandien mokslininkų nuomonės kiek kitokios.

Tiek psichologai, tiek biologai šiuo klausimu vis dažniau įžvelgia neigiamą streso pusę, kadangi lėtinis streso hormono kiekis or-

#psichologijos kampas

Akivaizdu, kad šių dienų visuomenėje greitas gyvenimo tempas pamažu praranda fenomeno statusą. Pirmiausia todėl, kad daugeliui tai įprasta kasdienybė.

Gerai pagalvojus, kiek iš mūsų visgi sunerimsta pamiršę papietauti arba miegoję keletą valandų mažiau nei įprastai?

Veikiausiai tik nedaugelis tame įžvelgia realią grėsmę ir pristabdo savo tempą.

Amerikiečių psichologė Stefani Braun tokį prisitaikymą aiškina teigdama, kad visuomenė yra praradusi savikontrolę, o tai, kas vyksta su mūsų gyvenimais, ji vadina „savinaikos priklausomybe“, t. y. mes priprantame prie to, kas kenkia.

ganizme gali padaryti neatitaisomą žalą.

Patiriant stresą organizmas išskiria hormoną kortizolį, kurio skaidymas labai svarbus fiziniams procesams. Per didelis šio hormono kiekis gali turėti įtakos širdies ir kraujagyslių darbui, metabolinei, imuninei, smegenų ir centrinės nervų sistemos veiklai.

Miego trūkumas gali pasirodyti kaip nepakankamai rimta priežastis sunerimti, tačiau 2016 m. LSMU atliktas miego kokybės tyrimas tarp 20–30 metų žmonių grupės parodė, kad mažesnė nei septynių valandų miego trukmė gali sukelti rimtas sveikatos problemas. Padidėja rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu, gali atsirasti nutukimas, endokrininės, imuninės ir nervų sistemos ligos. Miego sutrikimai turi nepaneigiamą įtaką mūsų organizmui ir jo kognityviniams procesams. Esant miego trūkumui sutrinka dėmesys ir atidumas,

todėl mąstymo ir išmokimo procesai nėra tokie efektyvūs; tuo pačiu nukenčia ir mūsų atmintis. Dar vienas miego trūkumo požymis kone visiems iki skausmo pažįstamas – tai tamsūs ratilai po akimis ir žvilgesį praradusi oda. Retkarčiais susiduriant su miego trūkumu, ši problema pernelyg nevargina, tačiau lėtinis miego stygius skatina spartesnį odos senėjimo procesą, o kartais gali būti ir depresijos priežastis.

Mokslininkai iš Pakistano atkreipia dėmesį, kad esant tokios greitaeigės visuomenės dalimi, labai svarbu rasti laiko šeimai ir draugams bei tarpusavio ryšių puoselėjimui. Tai padaryti galima, pavyzdžiui, leidžiantis į bendras keliones su artimaisiais, kurių metu atskirtis sumažėja. Interneto svetainė verywellfamily.com skatina nebijoti kurti naujų šeimos tradicijų, aktyviai dalyvauti šeimos susitikimuose ir, svarbiausia,

esant progai kartu pavalgyti. Gerų tarpusavio santykių palaikymas gali turėti teigiamos įtakos mūsų psichologiniams procesams ir nuteikti pozityvesniam gyvenimui, o pozityvus gyvenimas reiškia pozityvią sielą!

Sunku nuspėti, kas mūsų laukia rytoj, todėl nuspėti koks gyvenimo būdas mūsų laukia po keleto metų – dar sunkiau. Šiandien esame įsprausti į greito gyvenimo rėmus ir gyvename pasaulyje, kuriame esame pasiekiami 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Tačiau net ir tokiu atveju neturėtume pasiduoti. Einate gatve ir pamatote dailų gatvės meno šedevrą? Nebijokite sustoti ir grožėtis! Nebijokite grožėtis dabartimi ir

jos trapumu, nes žengus žingsnį į priekį, ji tampa praeitimi, kurios pirminio žavesio nebepakartosite. Nepamirškite, kad tik jūs galite pasirinkti savo žingsnių spartą.

POŠVENTINIS LIŪDESYS

SABINA BALTRŪNAITĖ

irgančios lemputės nukabintos, eglutė seniai išvežta ir pabirę M spygliai sušluoti, dovanos išpakuotos, iš vaišių belikę trupiniai, su Naujaisiais metais pasveikinti visi giminaičiai... O kas dabar? Jei praūžus švenčių maratonui tave slegia prieštaringi jausmai: ilgesys, neviltis, motyvacijos stoka, irzlumas, galbūt esi vienas iš daugelio žmonių, išgyvenančių pošventinį liūdesį.

Netrukus po švenčių užklupusią slogią nuotaiką apibendrintai galima vadinti pošventiniu liūdesiu, nors jį žmonės išgyvena skirtingai (vieniems gali pasireikšti fiziniu nuovargiu, kitiems – sunkios depresijos simptomais). Pošventinis liūdesys (angl. post-holiday arba post-vacation blues) nėra mokslinis teriminas ar pripažinta psichologinės būklės diagnozė, vis dėlto tai reiškinys, apsunkinantis ne vieno žmogaus pirmąsias naujų metų dienas. Tokia būsena juntama ne tik po švenčių, bet ir po atostogų arba grįžus iš kelionių. Ir švenčių, ir atostogų, ir kelionių metu patirtų įspūdžių visai nepalyginsi su kasdieniais darbais – pavyzdžiui, pamatyti tolimus giminaičius, gyvenančius užsienyje ir

sutinkamus tik kartą per metus, ar nardyti Ramiajame vandenyne su delfinais kur kas maloniau nei plauti indus ar šluostyti dulkes.

Ilgėtis nekasdienių veiklų ir džiaugsmingų emocijų normalu, tačiau, anot psichologės Linos Bagdonaitės, jei šventės mus pakylėja nuo kasdienybės, joms pasibaigus mes turime natūraliai į tą kasdienybę sugrįžti. Šią adaptaciją – sugrįžimą kasdienybėn – neretai lydi diskomfortas arba pošventinis liūdesys, tačiau nereikia manyti, kad po švenčių esi pasmerktas vaikščioti nukabinęs nosį ir nėra nieko, ką galėtum padaryti.

Kaip išvengti pošventinio liūdesio?

Visų pirma, jei šventės dar neatėjo, gali itin sumažinti pošventinio liūdesio riziką, apmąstydamas, ko iš tų švenčių ar atostogų tikiesi. Ar laukei visus metus, lyg jos būtų vienintelis geras dalykas tavo gyvenime, o visa kita tapo tarsi nustumta į antrą planą? Jei taip, vertėtų dar kartą gerai susimąstyti ir paklausti savęs, ar tikrai šiuo gyvenimo laikotarpiu be švenčių nėra nieko, kuo galėtum pasidžiaugti? Gyvenimas yra kur kas daugiau nei kelios dienos per metus, todėl nereikėtų manyti, kad konkreti kalendorinė data padarys tave laimingą. Perfrazuojant psichi-

#psichologijos kampas

Prieš šventinį laikotarpį viešojoje erdvėje vis prabylama apie tai, kaip išvengti streso per šventes, bet neretai emocinės problemos iškyla ne per šventes, o po jų.

Slogią nuotaiką, entuziazmo praradimą ir nenorą grįžti į įprastą rutiną gali lemti nemažai veiksnių: galbūt per dideli šventiniai lūkesčiai liko nepateisinti, galbūt prie vaišių stalo pasigedai draugų ar šeimos narių, galbūt prieš šventes tiek daug plušai, jog visai neliko laiko atsikvėpti, o ką jau kalbėti apie nuotaikos tikrai nepakeliantį žvarbų orą, ilgus tvarkymosi darbus ir pustuštę banko sąskaitą nupirkus visiems dovanas.

atrijos profesoriaus Charles Samenow žodžius, mes neturėtume tikėtis, kad grįšime po atostogų ar švenčių tarsi visiškai nauji žmonės, pasiryžę per vieną dieną nuversti kalnus. Ir atostogos, ir šventės yra nuostabus dalykas, tačiau jos – ne burtų lazdelė, akimirksniu išsprendžianti visas problemas. Jei suprasi, kad nuo vienų švenčių, atostogų ir išvykų iki kitų yra daug laiko, kurį gali praleisti prasmingai, gyventi čia ir dabar, palengva numesi sunkią lūkesčių naštą ir nežvelgsi į šventes kaip į vienintelį laimės šaltinį.

Bet jeigu šventės jau praėjo, slegia liūdesys ir nesinori niekur eiti iš namų, štai svarbiausios psichologų rekomendacijos.

1. Pasirūpink savo sveikata. Šventiniu laikotarpiu sveikatą dažnai nustumiame į šoną, nuspręsdami nuo sausio pirmos sveikiau maitintis ar pradėti sportuoti, o iki tol valgome daugiau nei reikia, suvartojame kur kas didesnį cukraus kiekį nei rekomenduotina, vandenį išmainome į saldžiuosius gėrimus, o miego valandos svyruoja nuo dešimties iki poros valandų snūstelėjimo. Be abejo, organizmui šventinis laikotarpis kelia stresą – nėra jokio balanso, tai veikia ir emocinę būseną. Pasistenk pasirūpinti savo mityba, miegu bei sportine veikla, taip padėsi savo kūnui atgauti fizinę energiją, o galbūt tiek ir tereikės, kad pasijaustum geriau.

2. Skirk laiko emociniam poilsiui.

Po švenčių gali būti jaučiamas ne tik fizinis nuovargis, bet ir emocinis iš-

sekimas. Galbūt šiuo laikotarpiu itin skubėjai, daug kam rodei dėmesį, negalėjai pabūti vienas, stengeisi pasirūpinti visais reikalais, bet visai nebuvo kada pasirūpinti savimi, todėl dabar – puikus metas apmąstyti, kaip gali sulėtinti savo gyvenimo tempą ir kokia raminančia veikla užsiimti. Knygų skaitymas, malda, pasivaikščiojimas, muzikos klausymas, ramus buvimas vienumoje – kasdien skirk laiko veiklai, kuri „pakrautų“ tave iš vidaus.

3. Į ateities planus įtrauk malonių veiklų.

Tam, kad pasijaustume geriau, nėra būtina vis iš naujo švęsti Kalėdas ir išpakuoti dovanas, vykti į tolimą šalį ar stebėti fejerverkų šou danguje. Kartais pakanka nuveikti ką nors tokio, ko įprastai nedarome kasdien, todėl gali nuspręsti kartą į savaitę užsiimti tokia veikla, o kokia konkrečiai – priklauso nuo tavęs. Galbūt po švenčių labiausiai pasiilgsti bendravimo su šeimos nariais, tokiu atveju gali suplanuoti kelis susitikimus ar numatyti, kuriomis dienomis susiskambinsite. Gal ilgiesi skanaus maisto – išmėgink naujų receptų, paįvairink pabodusius patiekalus ar nueik pavakarieniauti į mylimą restoraną.

Apsilankyk muziejuose, parodose ar koncertuose, užsiimk savanoryste, rask naują hobį, suplanuok filmų vakarą su draugais – tokios veiklos ne tik pagražins kasdienybę, bet ir padės suprasti, jog tereikia tik šiek tiek pastangų, kad galėtum gyventi ne nuo švenčių iki švenčių, tačiau lyg šventė būtų kiekviena diena.

Dar keli maži patarimai: • įamžink malonius prisiminimus – užrašyk dienoraštyje, sukurk filmuką ar nuotraukų albumą; • praleisk daugiau laiko gryname ore – vitamino D trūkumas ypač juntamas žiemą, todėl stenkis dažniau išeiti pasivaikščioti šviesiu paros metu; • kaip nors pakeisk kambario interjerą – kad kambaryje nebūtų taip nyku nukabinus mirgančias girliandas, gali perstumdyti baldus ar papuošti sienas paveikslais; • išsikelk realistiškų tikslų ir naujiems metams, ir naujam semestrui – nereikalauk iš savęs daugiau nei gali pasiekti, kad neliktum nusivylęs, tačiau įvertink savo galimybes ir, kai turėsi apčiuopia-

mą tikslą, sukurk planą, kaip gali šiandien nors per žingsnį priartėti prie jo įgyvendinimo.

Atmink, kad pošventinis liūdesys – laikina būsena, kurią jausti visiškai normalu. Tačiau jei bloga nuotaika slegia ilgiau nei tris savaites po švenčių ar atostogų (arba tokia būsena vargino ir prieš šventes, ir per jas, ir po jų), jei niekas nepadeda, būtinai kreipkis pagalbos į psichologą.

DAUGKARTINIO NAUDOJIMO DAIKTAI – KEISK ĮPROČIUS IR TAUPYK PINIGUS!

AUSTĖJA RAMUCKYTĖ

lobalinis atšilimas – turbūt viena didžiausių šiuo metu pasaulyje G keliamų problemų, apie kurią kalbama beveik visoje žiniasklaidoje. Nėra žmonių, kurie nebūtų girdėję apie klimato kaitą, bet, kad ir

kaip būtų gaila, yra tų, kurie ja iki šiol nesirūpina. Bet aš tikiu, kad Tu esi socialiai atsakingas millenial‘sas ir esi iš tiesų susirūpinęs šia grėsme mūsų Žemei. Galvoji, kad nieko pakeisti negali? Dar ir kaip gali. Žinoma, kalnų nenuversi, bet bent jau žinosi, kad savo pilietinę ir socialinę pareigą atlieki kažkiek prisidėdamas prie švaresnės ir vėsesnės Žemės.

Mūsų vandenynai, jūros, ežerai ir kiti vandens telkiniai nėra švarūs. Tiksliau, yra labai nešvarūs. Net 85 % šiukšlių vandenynuose sudaro plastikas ir jo gaminiai. Ir Tu dar naudoji vienkartinius plastiko gaminius? Kaip Greta Thunberg

Tau pasakytų: „Kaip drįsti?“. Beje, kad ir kaip nenorėtum keisti savo įpročių, nuo 2021 metų vienkartinių plastiko gaminių, tokių kaip lėkštučių, puodelių, šiaudelių, nebeliks. Visai neseniai Europos Parlamente buvo priimtas naujas įstaty-

mas, draudžiantis vienkartinių plastiko pakuočių gamybą ir vartojimą; jis įsigalios būtent nuo 2021 metų. Taigi jau dabar pradėk keisti savo įpročius, kartu taupydamas pinigus, kas, manau, Tau, kaip studentui, yra tikrai aktualu. Beje, alternatyvų plastikui yra tikrai nemažai.

MAIŠELIAI Plastikiniai maišeliai su plastikiniais šiaudeliais turbūt dalijasi pirmą vietą labiausiai aplinką teršiančių produktų top‘e. Dabar paklausyk – visame pasaulyje kiekvieną minutę sunaudojami du milijonai plastikinių vienkartinių maišelių. Du milijonai kas minutę.

Nuo tada, kai perskaitei šio straipsnio pirmą sakinį, jau buvo sunaudota apie 4–6 milijonus plastikinių maišelių. Taigi susimąstyk, ar Tau tikrai reikia to maišelio bananams? Jei reikia – pasiimk medžiaginį maišelį iš namų. Juk nerei-

kia dviračio išradinėti, galima naudoti tuos pačius maišelius, tik pagamintus iš kitokių medžiagų. Medžiaginis maišelis ne tik tarnaus ilgiau, bet ir pakabintas ant peties atrodys stilingiau. Kadangi daugkartinio naudojimo produktai populiarėja, dabar galima rasti įvairiausių dizainų, dydžių ir medžiagų maišelių. O jie taip pat nekainuoja daug. Žinoma, priklauso nuo to, kokį perki. Tikiu, jog dizainerių vardiniai maišeliai kainuoja daug, tačiau paprastą lininį ar medvilninį maišelį galima rasti ir už kelis eurus.

AUSŲ KRAPŠTUKAI Ausų krapštukai nėra visiškai plastikinis produktas, tačiau jų taip pat sunaudojama labai daug, o tai mūsų kaistančiai Žemei tikrai nepadeda. Bet, žinoma, yra alternatyvų ir tam. Šiuo metu populiariausi yra silikoniniai ausų krapštukai, kurie yra lengvai nuplaunami ir gali būti naudojami ne vienerius metus. Skirtingų tiekėjų ir prekių ženklų kainos svyruoja ir skiriasi keliais eurais, bet silikoninių ausų krapštukų rinkinį galima rasti ir už kelis eurus.

#ekologija

ŠIAUDELIAI Plastikinius šiaudelius gali keisti į beveik bet ką. Gali jų apskritai nenaudoti, tačiau, jei nenori atsisakyti šio patogumo, gali rinktis iš stiklinių, bambukinių, metalinių, silikoninių arba kietojo plastiko šiaudelių. Parduodantis daugkartinio naudojimo šiaudelius tiekėjas nori, kad jie tau tarnautų išties ilgai, todėl siūloma pirkti rinkinį, į kurį dažniausiai įeina kelių skirtingų formų ir dydžių šiaudeliai, dėkliukas, šepetėlis valymui ir panašūs priedai. Ir jei manai, kad už tokią prabangą reikės atiduoti pusę stipendijos, labai klysti.

Daugkartinio naudojimo šiaudeliai ar jų rinkiniai dažniausiai kainuoja nuo 5 iki 10 eurų. Taigi tikrai nereikės inksto parduoti, kad išsaugotum žemę.

HIGIENOS PRIEMONĖS Ši skiltis aktualesnė merginoms ir moterims, bet juk apsišviesti naudinga visiems, ar ne? Kiekvieną mėnesį merginos higieniniams paketams, tamponams ir kitokioms higienos priemonėms išleidžia nemažai pinigų. Kartais kainos neatrodo didelės, tačiau per kelis mėnesius ar metus šios išlaidos sudaro nemenką sumą. Vienkartinės higienos priemonės plonina mūsų pinigines ir pildo atliekų sąvartynus. Prasidėjus menstruacijoms, moterys per dieną sunaudoja ne vieną ir ne du higieninius paketus ar tamponus, per savaitę – netgi ne vieną dešimtį. Tačiau higienos priemonių industrija sparčiai kinta – įprastus tamponus, įklotus ar paketus keičia daugkartinio naudojimo gaminiai. Viena tokių prekių, išpopuliarėjusių visai neseniai, nors parduotuvių lentynas

buvo pasiekusi jau 2003 metais – menstruacinė taurelė. Tai silikoninė, taurelės formą primenanti higienos priemonė, kuri gali būti išplaunama ir naudojama ne vieną kartą. Vidutinė tokios taurelės kaina – apie 20 eurų, o vienos taurelės užtenka ilgam. Taigi vietoje daug išlaidų ir atliekų savo higienai išleistume daug mažiau ir būtume ekologiškesnės.

Taigi visi argumentai, kad ekologiškos ir daugkartinio naudojimo priemonės esą prabanga ar sunkiai prieinamos, yra nesąmonė ir jokių pasiteisinimų prisidedant prie mūsų pačių gerovės neturėtų būti. Keisk įpročius, taupyk pinigus ir būk žalias!

MEDITACIJA – NEMOKAMI SIELOS VAISTAI

GERMANTĖ LOVČIKAITĖ

editacija man dažnai asocijuodavosi su kažkuo, kas yra labai M didinga ir neįmanoma. Bent dešimt minučių išsėdėti atsipalaidavus ir „nieko nemąstant“? Baikit juokus... Iki šio rudens man nie-

Pirmasis susidūrimas su būsena, panašia į meditaciją, aplankė man besimokant gimnazijoje. Metus ar dvejus teko lankyti jogos treniruotes, kurių pabaigoje visuomet laukdavo atsipalaidavimo pratimas tamsoje. Natūralu, kad kūnui

pavargus tas atsipalaidavimas būdavo ilgai lauktas ir nunešantis į įdomią būseną – tikrai nemiegi, tačiau ir nebejauti, kad gulėtum vaikų darželio salėje ant grindų (treniruotės vykdavo mano vai-

#patirtys

kuomet neteko bandyti sąmoningai medituoti, tokį dalyką labai lengva atidėti „kada nors vėliau“, nes dažniausiai tam „nebūna laiko“.

kystės darželyje, kokia nostalgija buvo ten sugrįžti ir pamatyti visokius vaikų darbelius ant palangių!) Antroji, tačiau kiek kitokia meditacijai artima būsena, kurią teko patirti, buvo darbas kavinėje zavalo metu. Kai 10 valandų be perstojo eilėje laukia bent keli klientai, taip užsisuki su visais puodeliais ir espresso shot‘ais, kad tam tikro lūžio metu galva išsijungia ir lieki tik tu ir tai, ką veikia tavo rankos, o visa kita į pasaulį grįž-

ta tik pabaigus darbą. Nežinau, kiek teisinga yra tai lyginti su meditacija, bet turiu pasakyti, kad poveikis galvai man asmeniškai būdavo tikrai panašus. Šio spalio pradžioje mano sesė pasiūlė sudalyvauti 21 dienos meditacijos programoje: kiekvieną dieną iš ryto atsiunčiama dienos užduotis ir meditacija. Iš karto pasidžiaugsiu – pavyko be jokių išimčių kiekvieną dieną klausytis meditacijos! (Užskaitykime ir tuos ke-

lis kartus jau po vidurnakčio prieš pat miegą.) Meditacijos įrašas neilgas – iki 15 minučių, o jo pradžioje užsiėmimo vedėjas pasidalina mintimis ir samprotavimais tam tikra tema (naudojausi Deepak Chopra programa, kuri yra patalpinta youtube, tačiau galima rasti ir kitokių sau priimtinų variantų). Visas dienas vienija viena tema: gausa gyvenime tiek kalbant apie materialinę, tiek apie dvasinę gerovę. Iš pirmo žvilgsnio

girdimi tekstai nepasako nieko naujo: viskas pasaulyje yra susiję, kiekvienas žmogus savyje turi neišmatuojamą galią kūrybai ir meilei, visi mes esame savo likimo kalviai... Kita vertus, užsisukus kasdienybėje labai lengva visus tuos dalykus pamiršti ir mintimis užsiliūliuoti rūpesčiuose, darbų sąrašuose ir gyvenimo trūkumuose. Manau, kad kartais tokius dalykus išgirsti yra naudinga, jie primena pasistengti į įvairius dalykus žvelgti paprasčiau, lengviau ir pozityviau bei pastebėti, kiek daug gausos mus supa kiekvieną dieną..Atlikusi 21 dienos meditacijos iššūkį galiu pasakyti, kad ši patirtis man padėjo. Visų pirma, medituojant rytais tai tampa puikiu būdu mintimis pasiruošti artėjančiai dienai: prabudus ne iš karto šokti prie kažkokios veiklos, o leisti sau pasvajoti, atsipalaiduoti ir atsiverti laukiančioms dienos patirtims. Antra – įsitikinau, kad meditacija nėra lengvas reikalas. Pirmąsias dienas atrodė, kad ausyse skambant ramiai muzikai galvoje smegenys mintimis kažkaip vis tiek sugebėdavo rengti trankesnius festivalius nei Granatos ar Open‘er (tebūnie pasirinkimas pagal skaitytojo skonį). Net nespėdavau suvokti, kaip jau mąstau ne apie savo kvėpavimą, o apie tai, kad šiandien reikės nusipirkti cukinijų pietums. Tokie pabandymai valdyti minčių tėkmę verčia susimąstyti, kaip retai (bent jau man) pavyksta pačiai valdyti minčių srautus, ir koks stiprus tai įrankis norint mažais žingsneliais kreipti savo gyvenimą viena ar kita vaga.

TODAY THINK TODAY, TOMORROW THINK TOMORROW ADOLFINA KRIVICKAITÄ–

idury vasaros sugalvoju, kad rugpjūtį norėčiau bent trumpam kur V nors pakeliauti. Ilgai nesvarsčiusi atsidarau „Ryanair“ puslapį ir randu ten pigius bilietus į Amaną, Jordaniją. Kadangi dar nesu buvusi už

Europos ribų, mane šiek tiek baugina ši kultūriškai svetima šalis. Ieškau, kas vyktų kartu su manimi. Mama ir draugės atsisako. Praradusi viltį pasiguodžiu kolegei Ingai, kurią pažįstu vos mėnesį. Ji nedrąsiai priduria, kad visai norėtų aplankyti Jordaniją, jei tik būtų su kuo… BINGO. patiki, kad esam sąžiningos žioplės, ir sėda prie vairo.

Autobusui sustojus, mus pasitinka kultūrinis šokas – durims dar nė neatsidarius, prie jų jau būriuojasi apie 10 taksistų, „medžiojančių“ išlipančius turistus. Akimirką atrodo, kad paims ir nuneš į savo taksi, tačiau mes greitai prasispraudžiame pro juos ir bandome kviesti „Uber“. Tuo metu ratus aplink mus vis suka vienas taksistas, o sustojęs įkyriai klausinėja, kur norime važiuoti.

Inga jam atrėžia, kad laukia savo vyro ir toliau nesėkmingai kviečia „Uber“.

Po 10 minučių pasiduodame ir einame prie tų pačių stoties taksistų derėtis dėl kainos.

Atvykusios į miesto centrą, susiprantame nupirkti host’ui lauktuvių. Namų šeimininkas vokietis, todėl paimame alaus, kurį vėliau, jau atvykusios į laikinuosius namus, atsidarome užlipusios ant namo stogo. Čia matosi dviaukščių namų ir gatvių šviesos. Nors šviesų daug, tačiau vaizdelis kiek niūrokas ir visai neprimena sostinės.

Kitą rytą keliamės 5 val. ir taksi važiuojame į autobusų stotį. Rytinis miesto peizažas atrodo gan skurdžiai: kur ne kur išsimėtę gyvenamieji namai, labiau primenantys kvadratines dėžutes su langeliais, už jų didingai stovi moderniai atrodantys

#keliomės

Likus mėnesiui iki skrydžio, kyla nemažai abejonių. Vis svarstau, ar gera idėja pirmą kartą svetur keliauti su vos pažįstamu žmogumi. Ieškodama informacijos apie saugumą Jordanijoje, pamatau merginoms skirtus patarimus, skatinančius kuo labiau prisidengti, kad nesulauktų nemandagaus vietinių dėmesio.

Inga net randa straipsnį, kuriame parašyta, kad be vyrų keliaujančios moterys Jordanijoje laikomos laisvo elgesio merginomis, todėl pakuodama daiktus nė nežiūriu į šortus ar maikes su petnešėlėmis, nors rugpjūtis ten yra karščiausias mėnuo.

Atskrendame ganėtinai vėlai. Kol praeiname kontrolės punktus, lauke jau beveik sutemę, o mes pavargusios ir alkanos. Nusiperkame vietinę SIM kortelę ir 5 GB interneto. Aš šiek tiek jaudinuosi, ar spėsime į autobusą, vežantį iš oro uosto į miestą, o pardavėjas tai pastebi ir iškart siūlo pagalbą: I can drive you where you want with my car. Susižvalgom su Inga („prasideda“).

Nusipirkusios bilietus sėdame į perpildytą autobusą. Inga bando įsidėti SIM kortelę, kad greičiau galėtume parašyti savo pirmam host’ui iš „Couchsurfing“.

Tą pačią akimirką vairuotojas ateina patikrinti bilietų. Mes pradedame krapštyti tašių skyrelius, tačiau bilietai kažkur dingo. Laimei, vairuotojas supratingas,

stikliniai dangoraižiai, o visa tai jungia sausa žemė ir dulkės. Šiandienos tikslas – Petra – vienas iš naujųjų septynių pasaulio stebuklų.

Petros archeologinis miestelis sunkiai apibūdinamas žodžiais. Eidama taku tarp kelis kilometrus besidriekiančių kanjonų, suprantu, kodėl ši vieta įtraukta į naujųjų pasaulio stebuklų sąrašą. Čia nabatėjai (senosios valstybės – Nabatėjos – dabartinėje Jordanijos teritorijos gyventojai, – red. pas.) prieš 2 tūkstančius metų išrado hidraulinę sistemą, padėjusią surinkti kiekvieną lietaus lašelį ir jį panaudoti ne tik būtiniems žmogaus poreikiams, bet ir pramogai – baseinams ir sodams. Tuometiniai vietiniai gyveno urvuose ir buvo tikri uolų raižymo asai.

Netrukus prieiname vieną įspūdingiausių vietų Petroje – Treasury. Tai didžiulė uola, kurios viduje slypi nedidelė salė, kadaise naudota laidoti karališkosios šeimos narius. Iš išorės Treasury preciziškai išraižyta iki pat uolos viršaus, o įėjimą puošia antikos stiliaus kolonos.

Pasibaigus siauram tarpekliui, dingsta šešėlis, todėl dabar esame priverstos eiti saulės atokaitoje, o aš pradedu gailėtis, kad vienintelis mano apavas šioje kelionėje yra kedai. Pro šalį vis prajoja koks arabas, siūlantis tikslą pasiekti greičiau pasikinkius jo asilą. Kai kurie vietiniai nuomoja arklius ar net kupranugarius.

Vargšai, saulėje perkaitę gyvūnai yra priversti kiaurą dieną nešioti turistus pirmyn ir atgal. Kita vertus, vietiniams tai puikus būdas užsidirbti, nes daug turistų naudojasi šia prabanga. Petroje taip pat neišvengiame turgaus pardavėjų, kurie, tik žvilgtelėjus jų pusėn, užkalbina turistus klausimu where you from?,

o tada siūlo įsigyti suvenyrų.

Petros miestelį paliekame jau vakarop, todėl Inga iškart susirašo su antru mūsų landlord’u, kurį rekomendavo viena draugė. Netrukus atvažiuoja dulkėtas pikapas, o iš jo išlipa piratą Jack‘ą Sparrow primenantis vyriškis su nuaugusiais dredais ir skarele. Kiek išsigąstu, bet to neparodau ir šypsodamasi sušunku: good afternoon! It’s so nice to meet you, finally.

Jack‘as taip pat nusišypso ir draugiškai pasisveikina. Sėdame į pikapą ir važiuojame. Prieš nuveždamas mus namo, vairuotojas pasiūlo aprodyti apylinkes.

Riedam kalnais per siaurus, nepravažiuojamus žvyrkelius, besidriekiančius ant šlaitų, ir grožimės saulėlydžiu. Atvykus į vietą paaiškėja, kad Jack‘as turi visą atskirą namą svečiams. Namas iš išorės atrodo kaip mūrinė būdelė, tačiau viduje tikrai jauku ir yra visko, ko reikia. Netrukus Jack‘as patiekia vakarienę – keptą vištieną su ryžiais, bulvėmis ir salotomis, o pats išeina į terasą gerti arbatos. Prie stalo sėdame kartu su prancūzais iš gretimo kambario, kurie šią vietą surado per „Airbnb“. Po vakarienės kartu su Inga nutariame prisijungti prie Jack‘o terasoje. Pokalbio metu paaiškėja, kad jo tikrasis vardas Ghassab ir jis yra alternatyvios medicinos gydytojas, gimęs ir augęs urve. Taip, Jordanijoj vis dar yra nemaža dalis žmonių, gyvenančių urvuose ar dykumoje. Ghassab pasakoja, kad du pavojingiausi gyviai dykumoje yra gyvatė ir skorpionas, todėl jo mama, jam dar būnant kūdikiui, su pienu sugirdė skorpiono ir gyvatės pelenų. Taip jis, esą, įgijęs imunitetą šių gyvių nuodams.

Nors Ghassab ir turi namus kaimelyje, jis nemažai laiko praleidžia urvuose, ten

dažnai apgyvendina tikros beduinų patirties ištroškusius turistus.

Begerdamos jau ketvirtą žolelių arbatos puodelį, pasidaliname nerimu dėl rytojaus. Mat rytoj reikia kažkaip nusigauti į WadiRum dykumą, kurioje apsistosime pas beduinus. Ghassab ramina, kad mumis bus pasirūpinta, ir pataria Jordanijoje per daug negalvoti apie rytojų:

Today think today, tomorrow think tomorrow, – linksmai ištaria jis. Netrukus įsitikinsime, kad ši frazė yra daugelio jordaniečių gyvenimo kredo.

Kitą rytą nubundame be žadintuvo.

Saulė jau aukštai pakilusi, o kambaryje skraido kelios įkyrios musės. Išėjusios į valgomąjį randame patiektus arabiškus pusryčius – humusą, chalvą, sūrį, arabiš-

kos duonos ir dar kažkokių tyrių, kurių neatpažįstu.

Lauke oras įkaitęs iki +40°C, tačiau karščio kęsti ilgai netenka. Sėdame į Ghassab draugo kondicionuojamą taksi ir leidžiamės į kelionę. Taksistas atrodo atsipalaidavęs: vairuoja viena ranka, o kitą laiko ore lyg tuo pat metu diriguotų automobilio mechanizmams. Vėliau įjungia europietiškos muzikos radijo stotį, bet aš iškart paprašau, kad įjungtų tai, kas jam patinka, because I want to feel the spirit. Ir iš tikrųjų pajaučiu Jordanijos dvasią. Pro langą matau bekraštes dykumas, kur ne kur vaikštančius pavienius žmones su gyvuliais, uolas ir kupranugarius, ramiai stovinčius prie kelio, o fone groja žvanganti arabiška

muzika. Ir ji čia taip tinka! Atrodo, imsiu ir pati judėti į taktą, bet tik pažvelgiu į Ingą ir mes pradedame juoktis. Ar tai iš tikrųjų vyksta?

Po kelių valandų mus paleidžia prie WadiRum dykumos įvažiavimo. Ten turime parodyti vizas, pasus ir susitikti su savo gidu Abdu. Maloniai nustembame pamačiusios, kad Abdu ganėtinai simpatiškas jaunuolis. Kelionėse užsienyje smagiausia tai, kad su draugu laisvai gali kalbėtis lietuviškai apie ką nori ir kada nori, nes niekas aplink nesupras.

Todėl mes su Inga nesivaržydamos iškart aptariame Abdu išvaizdą: ilgą, baltą apdarą, rudas basanoškes ir melsvą skarą ant galvos. Aplink esantys vietiniai taip pat kažką nesuprantamai kalba

žiūrėdami į mus. Taigi, lygu lygu. Nors suradome Abdu per „Couchsurfing“, nesitikime, kad šį kartą pavyks išsisukti visiškai nemokamai, todėl pasitarusios nusprendžiam, kad 50 dinarų už abi bus kaip tik. Abdu ilgai nesipriešina tik paprašo kitiems stovykloje būsiantiems keliautojams sakyti, jog mokame 120.

Nė nemanėm, kad susitarimo išbandymas ateis taip greit, nes kaimelyje sutinkame Abdu pusbrolį, kurio džipe sėdi europiečių porelė ir tepasi veidus kremu nuo saulės. Netrukus jis prieina ir, sužinojęs iš kur esame, pasiūlo sėsti į jo džipą kartu su „jo turistais“, mat jie irgi lietuviai. Kelionei per dykumą pasirenkame sėsti į džipo galą, nuklotą užtiesalais ir vandens buteliais. Tik pradėjus važiuoti porelė iškart pasidomi, kiek mokėjome. Mes, žinoma, negadiname jiems nuotaikos ir meluojame. Jie pasiguodžia, kad nemėgsta derėtis ir aš pagalvoju, kad, atvykusi į šią šalį, atradau savo naują pomėgį. Mane čia pagavo toks azartas, kad deruosi visur: turguje, parduotuvėje, pirkdama autobuso bilietus, mokėdama už nakvynę. Kur dar Europoje turėčiau progą nuėjusi į parduotuvę pasiimti porą bandelių ir prie kasos prašyti pardavėjos, kad sumažintų kainą? O Jordanijos parduotuvėse, net ir sostinėje, nerasi kainos nei ant vieno produkto, nes jie jas iš oro traukia! Į skaičiuotuvą įveda bet kokį skaičių ir mokėk. Arba derėkis.

Per visą dieną aplankome daug įspūdingų vietų, tačiau apie jas daug neišsiplėsiu – Jordanijos gamtos išskirtinumas pakeri, tačiau man kelionėse didžiausią įspūdį palieka sutikti žmonės. Juk jie yra kultūros kūrėjai, tik dėka jų sve-

timame krašte gali jaustis laukiamas arba atvirkščiai – tarsi neprašytas svečias. Mus vietiniai privertė jaustis kaip princeses. Nuo pat atvykimo sulaukėme daug pagalbos, rūpesčio, buvo pildomas kiekvienas mūsų noras ir nepatyrėme beveik jokio streso. O ar įmanoma jaudintis, kai aplink visi tokie atsipalaidavę?

Dykumoje, prie kiekvienos ekskursijos stotelės, įkurtos palapinės, kuriose vaišinama arabiška arbata ir pardavinėjama vietinė produkcija (daugiausiai skaros).

Abdu, mus atvežęs į reikiamą vietą, eina drybsoti pavėsyje ir kalbasi su palapinės pardavėjais, kurie vienaip ar kitaip susiję su juo giminystės ryšiais. Pasirodo, mūsų gido giminė įkūrusi savo stovyklavietes visoje dykumoje, o jis pats turi per 20 brolių ir sesių, jau nekalbu apie pusseseres ir pusbrolius, dėdes ir tetas… Tokią giminę galėtų sudaryti ir 200 žmonių. Lankydamiesi paskutinėje ekskursijos vietoje, padedame telefonus į šoną ir, prisėdę ant akmenų, grožimės panorama. Abdu lyg niekur nieko užsimena, kad naktį miegos po atviru dangumi. Vėliau trise važiuojame stebėti saulėlydžio. Važiuojant Abdu pasiūlo mums užlipti ant džipo stogo, nes nuo ten labai gražiai viskas matosi. Aš pabijau, o Inga iškart sutinka. Po akimirkos krykštaudamos lekiame per smėlį ant stogo. Manau, kad šioje kelionėje smagiausia ir yra tai, kad čia žmonės nebijo peržengti ribų, o gal jų išvis nėra. Juk būnant vidury dykumos, neatvažiuos policija ir neišrašys baudos už važiavimą ant mašinos stogo.

Grįžtame į stovyklavietę kaip tik pačiu laiku, nes tuojau bus patiekta vakarie-

nė. Didelis puodas (su kepta vištiena ir bulvėmis) ištraukiamas iš po smėlio. Nors tamsu, tačiau matyti aplink palapinę šmirinėjančios lapės. Pavalgiusios nusiprausiame po dušu ir nusprendžiame, kad važiuosime su Abdu miegoti po atviru dangumi. Gal kiek ir rizikinga, tačiau gyvename tik kartą, be to, Abdu nepanašus į iškrypėlį, todėl nuotykių troškimas nugali. Prigriebiam kaljaną ir įvairiausių apklotų. Prie mūsų prisijungia ir minėtas pusbrolis. Važiuodami matome laukinių kupranugarių karavaną, kuris, anot Abdu, kursuoja tuo pačiu maršrutu kiekvieną naktį.

Atvažiuojame į special place, kur aplink nėra šviesų ir puikiai matyti žvaigždės.

Abdu įsitaiso ant džipo stogo ir, atrodo, nelabai į mus kreipia dėmesio. Aš, Inga ir pusbrolis gulime ant patiesalo. Kartu su Inga gurkšnojame vyną ir žiūrime į žvaigždes. Dar niekada nemačiau jų tiek daug. Klausiu Abdu ir pusbrolio, ar jie kur nors keliauja, šie atsako, kad jiems nereikia keliauti, nes jie čia turi viską.

Be to, žmonės iš viso pasaulio atkeliauja pas juos ir dalijasi savo kultūra. Jie nelabai mėgsta alkoholį, tačiau pripažįsta, kad kartais išgeria, nors religija ir diktuoja „sausą įstatymą“.

Prieš užmerkdama akis, pagaunu keletą krentančių žvaigždžių, tačiau nesugebu sugalvoti noro, nes šią akimirką turiu viską, ko man reikia.

Kitą rytą stovykloje susitinkame su ta pačia lietuvių porele. Paaiškėja, kad jie važiuoja mūsų kryptimi ir sutinka mus pavėžėti. Šiandienos tikslas – Aqaba – kurortinis miestelis prie Raudonosios jūros. Aqaba yra piečiausias Jordanijos miestas, besidalinantis mažą Raudo-

nosios jūros gabalėlį kartu su Izraeliu.

Tik atvykusios nusiperkame vandens ir einame ieškoti švaraus pliažo, tačiau nesėkmingai. Pagrindinis, nemokamas pliažas pilnas musulmonių moterų su vaikais, kurios, tik pamačiusios mūsų nuogas bambas, apmėtytų mus akmenimis. Be to, ten labai daug šiukšlių ir prie pat driekiasi gatvė. Kadangi jau rytoj keliaujame namo, nusprendžiame nebetaupyti ir nusiperkame bilietus į privatų pliažą, esantį viešbučio teritorijoje. Pardavėjus pastebime tiesiog gatvėje, nors teisingiau būtų sakyti, kad jie mus rado, nes pamatę dvi besiblaškančias baltaodes, iškart suprato, ko ieškome. Šiandien pirma kelionės diena, kai iš tikrųjų ilsimės: visą dieną drybsome ant gultų, pliuškenamės jūroje ir valgome ledus. Prie viešbučio baseinų su maudymosi kostiumėliais net nesiartinam, nes ten karaliauja musulmonės ir jų vaikai, tačiau visa, maždaug 30 metrų ilgio pakrantė, priklauso mums – paplūdimyje esame tik mes.

Paskutinė diena Jordanijoje baigėsi.

Aqaboje nakvoti neliekame ir sėdame į paskutinį autobusą, vežantį į sostinę, iš kurios skrisime namo. Autobusu važiuojame išilgai per visą šalį, todėl kelionė trunka 5–6 valandas. Į oro uostą atvykstame per anksti, tad einame į lauką ir, suradusios gražų žolės lopinėlį su palmėmis, pasitiesiame skaras, nusistatome žadintuvus ir gulame pokaituko. Žemė ankstų rytmetį dar kiek drėgna, aplink zuja automobiliai, o ir oro uosto darbuotojas, sėdintis būdelėje, kreivai į mus žiūri. Bet ei, koks skirtumas? Čia, po palme, dar geriau pasnausim nei ant kietų kėdžių oro uoste. Svarbiausia, kad

neapvogtų.

Nors kelionė truko tik penkias dienas, įspūdžių dozė viršijo bet kokius lūkesčius. Grįžusi į Lietuvą vis atsidarau nuotraukų galeriją ir dūsauju prisimindama Jordanijos gamtos grožį, žmonių paprastumą ir taisyklių neegzistavimą.

Belieka sau pažadėti kada nors sugrįžti ir nufilmuoti dokumentinį filmą apie nepaprastai svetingus XXI amžiaus žmones, kuriems visai nereikalinga civilizacija, nes jie turi viską, ko jiems reikia.

IŠSILAVINIMAS – NE TIK DIPLOMAS

alime lažintis, kad daugelis iš mūsų svajoja apie mėgsG tamą darbą, malonų bendradarbių kolektyvą ir tobulėjimą dominančioje srityje. Žinoma, pabaigus studijas svajo-

ti nepakanka, reikia imtis konkrečių veiksmų. Nors diplomas negarantuoja darbo, susijusio su specialybe, tokių atvejų tikrai yra.

Dirbdami profesinį darbą žinias gilina ir VDU absolventai: Silvija Pročkytė, Deividas Skavičius ir Raminta Paukštytė. Jie sutiko paatvirauti apie savo išgyvenimus pabaigus studijas ir darbą pagal specialybę.

Silvija Pročkytė VDU baigiau Muzikos pedagogikos bakalauro ir Dirigavimo magistro studijas, o dabar dirbu koncertmeistere LSMU chore „Neris“. Per studijas įgytos žinios padėjo pamatą tolesniam darbui, nes turėjome daug praktinių užduočių.

Visgi to pamato neužteko, nes dirbame su tikrais žmonėmis, vyrauja kitokie

faktoriai nei diriguojant dviems fortepijonams ir akompaniatorei. Teko mokytis ir bendravimo, ir „klouno“ vaidmens subtilybių, tobulintis įvairiuose profesiniuose kursuose. Darbdaviai į mane žiūri palankiai, nes šiuo metu labai trūksta jaunų specialistų, kurie norėtų ir galėtų kažkam dirbti. Nors ir teko šiek tiek dirbti dar besimokant, tikros atsakomybės prasidėjo tik pabaigus studijas.

Deividas Skavičius Viešosios komunikacijos katedros duris teko užverti šių metų birželį. Ketveri metai, praleisti Vytauto Didžiojo universitete, pavirto į komunikacijos bakalaurą mano rankose. Kai studijavome, mūsų klausdavo: „kuria kryptimi – žurnalistikos ar viešųjų ryšių – pasuksite?“. Šį klausimą užduodavau ir sau, bet viską į vietas sudėliojo pažintinė praktika, po kurios likau dirbti viešųjų ryšių specia-

listu. Galiu sakyti, kad man iš tiesų pasisekė – baigus studijas neteko sukti galvos svarstant, „o kur gi toliau?“, ieškoti patrauklių karjeros pasiūlymų ar bandyti „parduoti save“ per eilinį darbo pokalbį.

Prisimenu, vos tik pradėjęs dirbti pagal specialybę, labai save spaudžiau. Bijodavau susimauti, padaryti kokią nors klaidą, o gautą kūrybinę laisvę priėmiau atsargiai. Vis pagaudavau save galvojantį, ar sugebėsiu, ar užteks žinių, tačiau laikui bėgant atėjo suvokimas, kad reikia tiesiog nebijoti bandyti ir drąsiai imtis kiekvieno iššūkio. Taip visos klaidos virto pamokomis, o kartu augo ir pasitikėjimas savimi.

Dirbant komunikacijos srityje, kiekviena diena būna skirtinga ir

#patirtys

Darbas realybėje, žinoma, yra kitoks.

Daugiau nusivylimų, nepateisintų lūkesčių, blogų dienų, bet taip pat ši veikla yra pilna teigiamų potyrių, pasiektų rezultatų, pasiteisinusių darbo metodų.

savaip įdomi. Kartais gali būti numatęs tris žingsnius į priekį ir vis tiek kas nors netikėto įvyksta. Visgi tai tikra ir neprilygsta jokiems teorijos vadovėliams ar situacijų analizėms auditorijose. Universitetas duoda daug, bet dar daugiau gauni iš to, ką veiki greta jo. Šiandien turime būti lankstūs, mokėti greitai pri-

sitaikyti, todėl kiekvienas papildomas įgūdis, manau, tik į naudą. Nors šiuo metu nestudijuoju, atrodo, kad kasdien mokausi – vis atrandu kažką naujo, pamatau, ką būtų galima padaryti kitaip ar geriau. Ir tai mane veda pirmyn.

Raminta Paukštytė VDU baigiau Vaidybos studijų programą ir dabar dirbu aktore bei komerciniu modeliu. Vaidyba yra ne ta sritis, kur darbdaviai keistai žiūri į žmogų dėl to, kad jis ką tik baigė studijas. Svarbiausia yra darbinė patirtis, sukurti vaidmenys, o ne tai, ar baigei studijas vakar, ar prieš dešimt metų. Džiaugiuosi, kad ir jaunieji aktoriai turi galimybių būti pastebėti ir įvertinti. Mano baigiamasis vaidybos darbas – spektaklis „Dabar aš esu“ rado savo namus Vilniuje – jį į savo repertuarą įtraukė „Menų spaustuvė“.

Po studijų baigimo būna akimirkų, kai jautiesi niekam neįdomus ir nereikalingas, bet stengiesi tam nepasiduoti ir tiek. Aktorių rinka Lietuvoje nėra didelė ir darbų yra nedaug, užtat tai labai konkurencinga sfera, kurioje niekada nežinai, ar tau pasiseks prasimušti, t. y.

gauti TĄ vaidmenį, suvaidinti pas TĄ režisierių, sužavėti visus per TĄ atranką.

Seniai žinojau, kad niekas nieko man ant lėkštutės nepadės ir buvau tam pasiruošusi. Dar studijuodama pati inicijuodavau įvairias profesines galimybes ir patirtis, nes mano profesijoje labai svarbi praktika. Antrame kurse atlikau praktiką Miltinio dramos teatre ir kūriau vaidmenį naujai statomame spektaklyje, trečiame kurse mėnesį repetavau poezijos spektaklyje, o ketvirtame – fokusavausi į diplominius spektaklius ir į savo diplominio vaidmens kūrimą.

Jei studijų metu su viena medžiaga galime dirbti net dvejus metus, tai profesionaliame teatre spektaklis pastatomas vos per mėnesį ar du. Būdamas didelę patirtį turinčių aktorių, režisierių apsuptyje gali daug ko išmokti: atsakomybės, profesionalumo, savidisciplinos.

KUO PAKEISTI BOMŽPAKIUS?

UGNĖ BALIUTAVIČIŪTĖ

urbūt ne paslaptis, kad tikrai ne vienas studentas po savaitgaT lio namuose atgal į studijas grįžta su maišu mamos naminio maisto. Ir čia ne jokia gėda, o kaip tik, manau, studentui bėgančiam

ir vos spėjančiam grįžti iš paskaitų namo, norisi tik kuo greičiau pavalgyti, numalšinti tą vidų griaužiantį kirminą. O kuo geriau jį nuraminti, jei ne mamos kvepiančiais kotletukais ar šildančia sriuba?

Pasišildyti užtrunki vos 10 minučių, o nauda neįkainojama, be to nieko nėra nuostabiau, kai gali nemąstyti, ką valgyti. Bet tada, aišku, ateina diena, kai mamos maistas pasibaigia ir reikia ieškoti alternatyvų. Ir vadinamieji bomžpakiai ne visada geriausias pasirinkimas. Pateiksiu keletą skanių ir lengvai pagaminamų patiekalų, kurie bus ne tik naudingi, bet ir suteiks daug daugiau jėgų nei bomžpakiai.

Variantas sotiems pusryčiams!

Duonos skrebutis su kiaušiniu ir avokadu Reikės: • 50 g (1 riekės) juodos duonos su sėklomis ir grūdais; • 1 kiaušinio; • gabaliuko sviesto (tinka ir aliejus); • 1 šaukšto vandens arba pieno; • druskos, pipirų; • pusės avokado; • aitriosios paprikos (tinka skiedrelės arba malta paprika), jei mėgstate aštriai.

įkaitus supilame plaktą kiaušinį ir maišome mentele, kol iškeps. Užtruksite maždaug 1 minutę. Ant duonos riekės dedame keptą kiaušinį, avokado juosteles ir pagardiname druska, pipirais bei aitriosiomis paprikomis. Skanaus!

Eiga: duoną paskrudiname orkaitėje (arba „tosteryje“). Kiaušinį išplakame su druska ir šaukštu vandens (arba pieno).

Avokadą perpjauname pusiau, išimame sėklą, išskobiame minkštimą ir supjaustome riekelėmis arba sutriname. Į keptuvę dedame sviesto (arba aliejaus), jam receptai ir nuotraukos: beatosvirtuve.lt

Vegetarų pietūs Daržoviški lietiniai Reikės: • 2 vidutinio dydžio morkų; • pusės vidutinio dydžio cukinijos; • saujos petražolių ir krapų; • 3 kiaušinių; • 300–350 ml kefyro; • 200 g viso grūdo kvietinių miltų; • žiupsnelio druskos; • 1 šaukštelio cukraus; • aliejaus kepimui.

Eiga: morkas nuskutame. Jei norite, cukiniją taip pat nulupkite. Šias daržoves sutarkuojame smulkiais šiaudeliais.

Susmulkiname prieskonines žoleles.

Kiaušinius gerai išplakame su kefyru ir druska. Kiaušinių plakinį sumaišome su daržovėmis ir žalumynais. Suberiame miltus ir išmaišome. Tešla bus skysta, kad keptuvėje galėtume išlieti didelį blyną. Įkaitiname keptuvę. Popieriniu rankšluosčiu patepame ją aliejumi ir pilame 2–3 šaukštus tešlos. Vartydami keptuvę kuo plačiau paskirstome tešlą.

#rekomenduojam

Idėjos įdarui: tepamoji varškė, sumaišyta su rūkyta lašiša ir daug krapų. Tokius suktinukus gardinkite ant viršaus užlašindami kelis citrinų sulčių lašelius.

Kepkite mažus blynukus, ant jų dėkite po šaukštelį grietinės ir smulkiai supjaustytų daržovių (agurkų ir pomidorų, avokadų ir pomidorų arba lašišos ir ridikėlių).

Idėja pietums!

Vištienos filė su mocarela

Eiga: įkaitiname orkaitę iki 180 °C. Džiovintus pomidorus smulkiai Reikės: supjaustome. Mocarelos rutuliuką • 4 gabaliukų vištienos filė po 100 g; perpjauname pusiau ir kiekvieną • 100 g mocarelos; puselę supjaustome riekelėmis.

• 4–6 džiovintų pomidorų puselių; Vištienos filė įpjauname iš šono taip, kad galėtume mėsą atvers• 4 šaukštų pesto padažo; • 4 šakelių šviežių čiobrelių; ti kaip knygą. Patepame paviršių pesto padažu, pabarstome džio• aliejaus; vintais pomidorais, dedame mo• druskos, juodųjų pipirų. carelos gabaliukus. Užverčiame, kad įdaras liktų viduje, ir susegame dantų krapštukais. Skardą išklojame kepimo popieriumi, sudedame kepsnius, pasūdome, pabarstome pipirais ir uždedame čiobrelių šakeles. Pašlakstome aliejumi, iš viršaus uždengiame kepimo popieriaus lakštu, užspaudžiame kraštelius ir šauname į orkaitę 30 minučių. Patiekiame su mėgstamomis daržovėmis.

Skaniai vakarienei!

Makaronai su pomidorais, mocarela ir bazilikais Reikės: • 400 g makaronų (farfalle ar fusilli formos); • 250 g vyšninių pomidorų; • 120–150 g mocarelos rutuliukų; • 100 g smulkiai tarkuoto kietojo sūrio; • 2 česnako skiltelių; • saujos šviežių bazilikų; • druskos, pipirų; • 2 šaukštų alyvuogių aliejaus.

Eiga: užverdame puodą su pasūdytu vandeniu. Suberiame makaronus ir verdame pagal ant pakuotės pateiktas instrukcijas. Stebime, kad makaronai nepervirtų.

Pomidoriukus perpjauname pusiau (jei neturite vyšninių, puikiai išsisuksite ir su slyviniais). Česnaką sutarkuojame

arba susmulkiname spaudykle, smulkiai supjaustome bazilikus. Mocarelą suplėšome vidutinio dydžio gabaliukais.

Keptuvėje ant nedidelės ugnies įkaitiname 2 šaukštus alyvuogių aliejaus, į jį suberiame smulkintus česnakus. Maždaug po 2– 3 minučių suberiame pjaustytus pomidorus ir juos vos vos pakepiname. Dabar išjungiame ugnį arba ją labai sumažiname – svarbu, kad pomidorai išlaikytų savo formą, nesutežtų.

Išvirusius makaronus nukošiame, bet apie pusę stiklinės nuoviro pasiliekame. Dabar makaronams laikas keliauti į keptuvę su pomidorais. Ten pat dedame smulkintą mocarelą ir bazilikus, viską pagardiname pipirais ir druska. Pamaišome – mocarela nuo karščio pradės lydytis. Jei atrodo, kad makaronai sausoki, įpilame kelis šaukštus likusio nuoviro ir išmaišome. Pabaigoje pabarstome tarkuotu kietuoju fermentiniu sūriu.

POEZIJA Metų laikai Galiu pamilti aš, Stipriausią kaitrą vakarų trumpų, Švelniausiais gūsiais blaškančią mane, Nukreipti dėmesį nuo spindinčių salų.

Galiu pamilt balas ir vėją, Spalvotą kelią suregztą tolyn, Kai nepatenkinti veidai žingsniuoja, Matyt, kaip žemė šoka jiems aplink.

Taip pat, galiu pamilt ir šaltį, Žandus kutenantį su meno kūriniais, Balčiausią audeklą, kalvas užklojusį, Skaidrias žvakes, kurių uždegt nereiks.

Pamilsiu aš ir žalumą, Kutenančią man nosį ir akis, Linguojančius laukus, į vieną taktą, It jūros supamus laivus.

Aš visą savo laiką taip galiu pamilt, Kuris manęs dar laukia ar praėjo Aš su tavim galiu pamilti viską, Ir nesvarbu, šalčius, karščius ar vėją.

*** Alkoholis Kai tu teki krauju, vėl į mane, Užlieja pasakiškos mintys, Taip liejasi, tyliai sniegu Išmėtytos į pusnį viltys It brėkštanti tylos euforija, Tai žvilgsnis nešantis į amžinybę Plaukai vėjy tau draikos, Šviesa, ten mirga į esybę Ir kvapas, aiktelėti verčia, Užgimt iš naujo su lėtu šokiu Kur skausmas nebeturi galios Nes tu laikai jį savo grakštumu Bet viskas stoja it miražas Negali būt, taip gera, nuostabu Kaip ir aušra, kasdien nušviečia Taip ir naktis ateina, vėl tylu.

*** Įkvėpimas Nes galiu girdėt, kaip žolė auga Nes galiu matyt, kaip Mėnulio šviesa, trapi ir paprasta tarp žvaigždžių bėgioja Nes galiu suprast daugiau, su tamsa kalbėtis, su šviesa būt nubudęs, su šalčiu galinėtis Nes tai yra dalykai, kurie neliečiami, bet išlieka, neišsenkantys, bet vertę turintys Kas turi būt Ko nereikia Kam tai Įžvelgt ir prieit Nes tai ypatinga, Todėl ir reikia Kitaip suprast, pažvelgt iš vidaus, neleisti prarast Nes tai kas žmogus, Tik vienetas toks, kiti nepakeis, tavęs nepavogs

*** Stiprybė Uždegu tuos įžadus tylos, Pamatau aš atspindį ten savo, Ilgai rymosiu šiuo žvilgsniu, Aš taip džiaugiuosi, net liūdžiu...

Man liūdna, kad šios laimės šitiek daug, Kad ašaros jau kauptis stoja.

Galvoju ir nesuprantu jau visiškai, „Kodėl aš liūdesy matau tvirtovę?“ Kai baigsis liūdesys, neliks manęs, Aš būsiu kitas, bet tas pats.

Artėja ši lemtis manęs jau pasiimt, Aš ją su šypsena sutiksiu meiliai Džiaugiuosi taip, kad net liūdžiu, Liūdžiu, lyg nieko ir nebūtų buvę Man nebereikia nieko slėpt Aš išlikau savim, užgesinau ugnelę Tadas Juodgudis

Ką nuveikti žiemą?

• Padaryti sniego angelų;

• pačiuožinėti ant ledo; • išsimaudyti sniege; • šiemet nežiūrėti filmo „Vienas namuose“; • išsivirti sriubos (naminės, ne užpilamos); • grįžus namo per Kalėdų atostogas padaryti tėvams vakarienę; • nepirkti, o pačiam pasigaminti kūčiukų; • nuvalyti sniegą nuo kaimyno mašinos; • išmokti nusimegzti šaliką; • iškepti imbierinių sausainių; • per atostogas aplankyti senelius ar kitus seniai matytus giminaičius; • susitaikyti su tais, su kuriais susipykai; • paaukoti maisto gyvūnų prieglaudai; • perskaityti bent vieną knygą; • paaukoti kraujo; • pamaitinti antis; • priglausti benamį kačiuką ar šuniuką.