Studis • Vasara 2018

Vytauto Didžiojo universiteto Studentų

atstovybės žurnalas

Stu dis.

2018 vasara

Tiražas 500 ISSN-2029-5502

Žodis skaitytojui Labas!

N

esvarbu, kad ir kur šiuo metu bebūtum, džiugu, kad dalelę savo brangaus laiko nusprendei atiduoti mums.

Tikiuosi, egzaminų sesija nespėjo labai išvarginti, o jeigu ir išvargino – surasi būdų, kaip pailsinti ne tik kūną, bet ir mintis. Galbūt „Studis“ galėtų būti vienu iš jų?

T

egu šią vasarą netrūksta ryškios saulės ir atgaivinančio lietaus, kai jo labiausiai norisi. Kolekcionuok pačias gražiausias akimirkas, sutiktus žmones, naujus įspūdžius ir patirtis. Tam visai nereikia kelioninio lagamino – užtenka tik tavęs, atviro visam pasauliui. Atsiverk!

Linkėjimai,

Deividas

Deividas Skavičius Vyr. redaktorius

Komanda Vyr. redaktorius Deividas Skavičius

Dizainas Donata Budreikaitė

Autoriai Viktorija Rekstytė Agnė Griciūtė Germantė Lovčikaitė Džiuljeta Griškutė Živilė Masytė Audrė Gruodytė Zakarija Muhamadovič Julija Bajoraitė Justina Jesevičiūtė

Viršelio nuotrauka Viktorija Kajokaitė

Kalbos redaktoriai Linas Jocas Viktorija Rekstytė Viktorija Kajokaitė Aleksandra Ivanauskaitė Fotografai Dovydas Beržinis Viktorija Kajokaitė Jonas Petronis Vidmantas Balkūnas Vika Paškelytė

Kontaktai El. paštas: studis@sa.vdu.lt Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27-201 Kaunas Sekite internete www.issu.com/studis www.facebook.com/Studis www.instagram.com/studis.vdu https://magazinestudis.wordpress.com/

TURINYS 06

Ledo ir ugnies giesmė: Erasmus istorijos

12

Daiva Pundziuvienė

16

Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubas

18

Studento iš užsienio patirtis

20

O ką vasarą?

22 Filmai, kuriuos turi pamatyti

24

Ieva Želvytė

28

Jauno žurnalisto psichologija

32 Donatas Paulauskas

36

Pasiruošk stresui

41

Kūryba

POEZIJA išrask iš naujo laiką; sukūriau savąjį, kai miego trūkumą pavargo skaičiuoti lašai ir skardinė palangė.

Tu išradai sau, o jis tiksėjo lėktuvo sparnų mostais ir augančia žodžių rida.

Ir abu kažkaip pamiršom, kad mano laikas nėra toks pats, kaip tavo laikas.

Dabar išrask tą naują laiką, žinodamas, jog bendro laiko tarp mūsų nėra. * * * VISAI KAIP VAIKYSTĖJE: padėjus ragelį turiu milijoną ant liežuvio pakibusių žodžių; dangus vakarėjantis bet kokiam liūdesiui prideda tiek pat grožio; šaipaus, kad valgai ryžius, nors pati tik grikius ir teverdu; laukiu svajonių išsipildymo ir svajodama dienom užsimerkiu.

NE KAIP VAIKYSTĖJE: nebėra namų darbų – yra arba namai, arba darbas; supykus ir šaukiant dažniausiai žinau, kas ir dėl ko kaltas; kiemas – ne atstumas. Atstumas – laiko juostos ir jūros; rašau kitom temom – šiek tiek daugiau avarijų ir šiek tiek mažiau kultūros.

Justina Jesevičiūtė

ATŠIAURIOJI SUOMIJA AR SAULĖTOJI ISPANIJA – KUR NORĖTUMĖTE PRALEISTI KITĄ SEMESTRĄ?

AGNĖ GRICIŪTĖ

Vytauto Didžiojo universiteto studentai Indrė Puzinaitė ir Aistis Karpavičius, iškeitę savo komfortišką ir pažįstamą aplinką, išvyko į užsienį, kur pusę metų mokėsi. Sugrįžę namo jie apie įgytą patirtį kalba su ugnelėmis akyse ir šypsena lūpose, o apie savo laikinus namus atsiliepia šilčiausiais žodžiais ir rekomenduoja kitiems leistis į unikalų Erasmus nuotykį.

NUOTR. IŠ A. KARPAVIČIAUS IR I. PUZINAITĖS ASMENINIŲ ALBUMŲ

Indrė: Pagrindinė priežastis buvo ta, kad buvau pradėjusi mokytis ispanų kalbos ir norėjau ją kažkaip panaudoti, pagilinti žinias, nes tarp to, ką mokaisi paskaitose ir išvažiuoji bei turi tą kalbą praktiškai naudoti, yra skirtumas.

Aistis: Pasirinkau Suomiją dėl labai paprastos priežasties – dėl man tinkamų studijų dalykų. Rinkausi tai, ką norėjau studijuoti, o ne šalį ar klimatą. Turėjau pasirinkimą tarp Suomijos ir Škotijos, bet galiausiai pasirinkau pirmąją, galbūt dėl to, kad ji yra arčiau Lietuvos, taip pat viena mergina, kurios specialybė tokia pati kaip ir mano, patarė rinktis Suomiją, nes ji jau buvo ten studijavusi.

Kaip vyksta patekimo į Erasmus procedūra? Ar sunku patekti į mainus? Kokią atranką reikia pereiti?

Indrė: Procedūra, kaip man pasirodė, nebuvo labai lengva. Pats patekimas, konkursas, suteikia gana geras galimybes išvykti, tereikia jomis pasinaudoti. Atrankos kriterijai buvo praeito semestro pažymiai ir motyvacinis laiškas. Toliau viskas yra daug sudėtingiau, nes prasideda dalykų ieškojimas pačiam universitete: reikia susirasti, susiderinti dalykus, kad atitiktų programą. Šiame etape buvo šiek tiek sunkumų, nes ieškotis teko puslapiuose ispanų kalba, todėl suprasti, koks tų dalykų turinys ir, ar jie atitinka mano studijų programą, buvo gana sunku. Tuomet reikėjo nueiti į savo studijų dalyko katedrą, gauti patvirtinimą, jog mano surasti dalykai atitinka, patvirtinti sutartis. Visi šie administraciniai reikalai, žinoma, šiek tiek užtrunka.

Aistis: Kiek prisimenu, pati procedūra yra gana paprasta, tik reikia ją atlikti laiku.

Reikia užsiregistruoti į Erasmus mainus, kad gautum stipendiją. Nuo to viskas ir prasideda. Visi, kurie vyksta į Erasmus mainus pirmą kartą, gauna pirmenybę prieš kitus

kandidatus. Patekti į pačius mainus nėra sunku, sunkiausia yra pats planavimas ir tas „popierizmas“, kas užtrunka labai daug laiko, nes turi subalansuoti savo studijas.

Kaip atrodė vieta, kurioje gyvenote, jos aplinka, jūsų gyvenamasis namas/bendrabutis?

Indrė: Mano universitetas buvo ne pačiame miesto centre, jis buvo šiek tiek už miesto, ką vietiniai vadina miesteliais, tačiau nežinau, ar taip būtų galima pavadinti, nes pas mus, Lietuvoje, tai būtų maži miestai, tarsi priemiestis. Iš tiesų, ten bendrabučių kaip ir nėra, jeigu gyveni centre, yra tam tikri namai, jie yra nuomojami specialiai studentams ir juose gyvena ištisos studentų bendruomenės. Ten, kur gyvenau aš, pavieniai žmonės nuomoja butus ir galima juos susirasti per įvairias platformas arba per pažįstamus. Tačiau pats universitetas gyvenamosios vietos nesuteikia. Įvyko toks atsitiktinumas, jog aš gyvenau pas lietuvę moterį, daugiaaukščiame privačiame name, viename bute su šeimininke. Kitame kambaryje gyveno viena ispanė studentė iš kito miesto.

Aistis: Gyvenau trečiame pagal dydį Suomijos mieste Turku. Jo aplinka – kalvota ir miškinga. Miesto pastatai centre yra labiau suglausti, arčiau vienas kito, o išorėje, užmiestyje, stovi jau toliau vienas nuo kito. Aš gyvenau ant kalvos, studentų bendrabutyje. Kambaryje, kuriame gyvenau, galėjau matyti arba kitą to paties pastato sparną arba medžius. Tai buvo viskas, ką galėjau matyti pro langus.

Su kokiais sunkumais susidūrėte integruodamiesi šalyje, universitete?

Indrė: Pagrindinis sunkumas, su kuriuo susidūriau, buvo kalba. Nors kažkiek ir mokėjau jos ten nuvažiavus, tačiau bendrauti buvo sunku, nes vietiniai turi kitą dialektą, vartoja frazeologizmų. Ispanų kalboje apskritai yra daug frazeologizmų, žodžių junginių, kurių pažodžiui niekaip neišversi, tad

6-11 erasmus

Papasakokit, kodėl pasirinkote būtent tą šalį, į kurią išvykote. Kokie buvo jūsų pasirinkimo motyvai?

kartais būdavo sunku suprasti, ką jie turi omeny, be to, pati ispanų kalbėsena labai greita, tad buvo sunkoka bendrauti. O jei sunkoka bendrauti, tai sunku ir visa kita daryti, pavyzdžiui, palaikyti pokalbį ar bendrauti su kažkuo gatvėje. Visa kita buvo gana paprasta, o vietiniai užsieniečius priima svetingai.

Aistis: Vienas iš didžiausių sunkumų buvo darbo laikas, kuriuo dirbama Suomijoje. Jis žymiai trumpesnis negu čia, Lietuvoje, todėl reikia skubėti, jeigu norisi kažką pasidaryti. Antras sunkumas buvo kalbos barjeras, nes jų raidynas yra šiek tiek kitoks nei mūsų.

Pavyzdžiui, Suomijoje „y“ raidė yra tas pats kaip pas mus „ū“, tad surasti kabinetą ar auditoriją su tuo raidynu yra gana sudėtinga. Dėl šios priežasties pačias pirmas paskaitas aš praleidau, kadangi negalėjau rasti, kur jos vyko.

Su kokiu kalbos žinių bagažu išvykote į mainus ir kiek jis pasikeitė jų metu? Su kokiais iššūkiais susidūrėte dėl kalbos barjero?

Indrė: Kai išvykau, mano ispanų kalbos lygis buvo B1, tad manau, jog gana neblogai galėjau suprasti paprastus tekstus, kalbą. Mano gramatikos lygis buvo gana primityvus, tačiau vis tiek galėjau rašyti. Kadangi studijos vyko ispanų kalba ir turėjau rašyti daug tekstų, referatų, straipsnių, labai prasiplėtė žody-

nas. Kasdien turėjau skaityti, verstis, suprasti įvairius sakinius, tad savaime perpratau jų struktūrą ir mano kalbos žinios labai pagerėjo. O dėl šnekamosios kalbos, kažkiek patobulėjau, bet tikrai nesijaučiau labai laisvai kalbėdama su vietiniais žmonėmis. Visgi tą pasikeitimą tikrai jaučiu, nes nuvykusi į kažkokį ispanišką renginį ar klausydama radijo laidos, viską puikiai suprantu. Kad ir kaip bebūtų keista, universitete su profesoriais buvo lengviau susikalbėti nei su kursiokais, nes dėstytojai, žinodami, jog esu iš užsienio, kalbėjo bendrine kalba, tai ir aš juos supratau, ir jie mane. Kursiokai kalbėdavo greitai ir ne visada suprasdavo mane, o aš jų tuo labiau.

Aistis: Viskas mano studijose Suomijoje vyko anglų kalba, o mano anglų kalbos lygis yra gana aukštas, tad man tai buvo labai paranku. Išvykau su anglų kalbos žiniomis, o grįžau su šiek tiek stipresne anglų kalba ir iškalbingumu. Universitete turėjome labai trumpą suomių kalbos kursą, kuris išmokė šiek tiek frazių ir žodžių, jis vadinosi „Finnish survival course for foreigners“. Jis man šiek tiek padėjo, suteikė šiokį tokį pagrindą, tačiau nepasakyčiau, kad mano suomių kalbos lygis yra bent A1. Dėl kalbos barjero su didesniais sunkumais nesusidūriau, kadangi, kaip ir sakiau, mano studijos vyko anglų kalba.

Kaip manote, ar universitetas pakankamai

stengiasi integruoti Erasmus studentus į bendruomenę? Kas galėtų būti padaryta geriau?

Indrė: Kadangi universitetas, kuriame studijavau, yra privatus, jis, kaip ir mūsiškis, pasižymi tarptautiškumu ir ten tikrai yra labai daug užsieniečių iš įvairių šalių, pavyzdžiui, Italijos, Vokietijos, Prancūzijos gana daug, iš kitų pačių įvairiausių taip pat yra, tik šiek tiek mažiau. Universitete veikė įvairūs klubai, vyko renginiai, į kuriuos visada kviečiami įsitraukti ir užsienio studentai, būrėsi įvairios sporto komandos. Aš šiose veiklose dalyvavau šiek tiek mažiau, kadangi pritrūkdavo laiko arba pasirinkdavau laisvu laiku kažkur pakeliauti ar pasivaikščioti ir mažiau laiko praleisdavau universitete po paskaitų. Apibendrinus, manau, kad tikrai yra daug galimybių studentams įsitraukti į bendruomenę. Dėl to, kas galėtų būti geriau, tai pastebėjau, jog mano universitete nebuvo jokių mentorių. Anksčiau diskutavome su kitais užsienio studentais ir bendrai nutarėme, jog būtų labai smagu, jei jie irgi tokius turėtų ir galbūt kažkada mentoriai ten ir atsiras.

Aistis: Sakyčiau, jog netgi labai stengiasi.

Pačioje studijų metų pradžioje vyksta universitetinės dienos, per kurias supažindinama su universiteto tvarka, pristatomos universitete esančios bendruomenės ir studentų

organizacijos, prie kurių gali prisijungti visi norintys. Aš pats prisijungiau prie vienos studentų grupės, kuri vadinosi „Academic Nintendo club“, joje buvo žaidžiami „Nintendo“ žaidimai. Nors pats nesu šių žaidimų fanas, tačiau į ją buvo kviečiami tiesiog visi mėgstantys žaisti kompiuterinius žaidimus, kas man ir patiko. Kaip tik tais metais, kai studijavau Suomijoje, šis klubas šventė savo dešimties metų sukaktį, kurioje man irgi teko sudalyvauti, nors ir nesupratau nieko, ką jie ten kalbėjo (šypsosi). O taip pat, visiems užsienio studentams buvo priskirti mentoriai, į kuriuos galėjai kreiptis visais klausimais. Kartu su manim tą patį mentorių turėjo ir dvi studentės iš Hongkongo ir Jungtinių Amerikos Valstijų.

Kokius skirtumus pastebėjote tarp jūsų studijų programos Lietuvoje ir užsienyje?

Indrė: Iš karto pasijautė, kad dirbama mažesnėse grupėse ‒ jei kursas didesnis, tuomet studentai skirstomi į srautus. Dirbame mažesnėse grupėse, tad būna daugiau bendravimo su dėstytoju ir daugiau skatinamos diskusijos. Būna, jog net studentai vienas per kitą kalba, ne taip kaip pas mus Lietuvoje, kur tik vienas kitas išdrįsta ką nors pasakyti. Dar pasijautė, kad yra daug daugiau seminarų ir visokių praktinių darbų.

Aistis: Pagrindinis skirtumas yra tas, kad ten

nėra tokio dalyko kaip kolokviumas, yra tik egzaminas. Prie to didelio darbo, tai yra egzamino, reikia dirbti visą laiką. Pats egzaminas buvo ne teorinis, o produkto sukūrimas, pavyzdžiui, žaidimo arba tam tikrų algoritmų. Palyginus su mūsų universitetu, teorijos tenais mažoka, daugiau buvo praktikos.

Galbūt sulaužėte kokių nors stereotipų apie tą šalį, jei tokių turėjote?

Indrė: Apie pačius ispanus esu girdėjusi, nes tai visada akcentuojama, kad jie visur vėluoja, tai man šitas stereotipas visiškai nepasiteisino, kadangi dėstytojai netgi pykdavo, kai studentai vėluodavo. Daug dalykų ir pasiteisino, pavyzdžiui, kad jie tokie šiltesni žmonės, laisvesni, linkę bendrauti, gatvėje žmonės vieni kitiems šypsosi ir apskritai daug dažniau susitinka žmonių žvilgsniai, žmonės daug paprasčiau bendrauja, nėra jokių suvaržymų. Ispanijoje prie tavęs gali prieiti visiškai nepažįstamas žmogus ir kažką pasakyti ir tai bus visiškai normalu.

Aistis: Prieš išvykstant neturėjau jokių stereotipų apie Suomiją, bet supratau, jog suomiai yra vienišiai, kaip ir kiti šiauriečiai, jie mėgsta laikytis atstumo, galbūt kažkiek vengia kontakto.

Kas jums labiausiai patiko apie Suomiją/

Ispaniją, jos žmones?

Indrė: Oras, jis ten visai kitoks. Aš Ispanijoje buvau nuo rugsėjo iki vasario, ten žiemos kaip ir visai nebuvo, buvo tik visiška vasara ir vėliau šiek tiek lietuviško pavasario. Mieste, kuriame aš studijavau, tai yra Valensijoje, išvis niekada nebūna minusinės temperatūros, kas labai patiko tai. Pačiame Valensijos centre man labai patiko architektūra. Buvau dar keliuose Ispanijos miestuose, tokiuose, kaip Madride, Barselonoje, Saragosoje. Labiausiai man patiko Valensija, visur vaikščiodavau išplėstomis akimis ir norėdavau viską fotografuoti.

Aistis: Patiko tai, kad suomiai malonūs žmonės, su jais malonu bendrauti. Pardavėjai Suomijoje visados pasisveikina ir atsisveikina, padėkoja. Manau, kad Lietuvoje tokių reta.

Koks įsimintiniausias jūsų prisiminimas, akimirka?

Indrė: Ten, kur gyvenau, labai maža tikimybė surasti lietuvių ir buvau tikrai nustebusi, kai per dvi dienas suradau dvi lietuves, kurios, galima sakyti, mane išgelbėjo. Pradžioje savo studijų užsienyje buvau užsirezervavusi kambarį, kuriame turėjau gyventi, tačiau nuvykus paaiškėjo, kad jo netekau, nes įvyko nesusipratimas: jie manė, jog ketinu jame gyventi vi-

sus metus, o aš turėjau gyventi tik pusę metų, o tokiam laikotarpiui nuomoti jie nesutiko.

Nutiko toks atsitiktinumas, jog tame pačiame bute gyveno lietuvė mergina, kuri leido man pas ją pernakvoti. Kitą dieną ieškojau nuomos visokiuose skelbimuose ir galiausiai viena moteris sutiko mane priimti, pakvietė atvažiuoti ir apžiūrėti kambarį. Nuvykau, pradėjome kalbėtis ir ji paklausė manęs iš kur aš esu, atsakiau, kad iš Lietuvos, pradėjau aiškinti, kur ta Lietuva, nes ispanai nelabai tai žino ir ji man atsakė: „tai tuomet kalbamės lietuviškai“. Tą akimirką supratau, kad ta moteris iš Lietuvos, o aš visąlaik kalbėjau su ja ispaniškai, manydama, kad ji ispanė (juokiasi). Taip ir tapau jos nuomininke. Ir apskritai buvo smagu, jog visą tą studijų laikotarpį užsienyje aš turėjau su kuo pasikalbėti lietuviškai.

Aistis: Vieną dieną Lietuvos ambasada Suomijoje pakvietė mane į muziejų Helsinkyje. Ruošdamasis kelionei, turėjau nusipirkti bilietą važiuoti autobusu, bandžiau tai padaryti internetu, tačiau man nenuskaitė kortelės. Autobuse paklausiau vairuotojo, kiek kainuoja bilietas ir sužinojau, kad jis ten kainuoja dvigubai brangiau, nei būtų kainavęs internetu. Nuvykęs apžiūrėjau patį Helsinkį, o tada aplankiau minėtą muziejų. Po jo sužinojau, kad paskutinis autobusas, kuris man tiko, turėjo būti už dvidešimties minučių, tad teko bėgti iki pat stoties. Į ją atvykti spėjau, bet autobuso susirasti laiku – ne. Teko laukti kito.

Bet tai dar ne viskas. Įėjus į bendrabutį, pasigirdo garsi muzika. Pagalvojau: „tikiuosi, jog vakarėlis vyksta ne mano aukšte“. Išlipus iš lifto pamačiau, kad visgi vyko manajame.

Buvau nemaloniai nustebintas, kad jis vyko būtent tą dieną, kai buvau labai pavargęs.

Ką naujo išmokote apie šalies kultūrą? O galbūt atradote kokį nors naują patiekalą?

Indrė: Tradicinio maisto ne tiek ir daug ragavau, nepasakyčiau, kad esu visiška ispanų maisto fanė, bet buvo įdomu jo paragauti, patiko jų tradicinis plovas. Patiko, jog visada būdavo daug šviežių vaisių ir daržovių, nes tenais nuolatos kažkas auga. Pastebėjau, jog žmonės

Ispanijoje labai mėgsta sėdėti baruose ir lauko kavinukėse, gerti alų. Taip pat teko pamatyti, kaip vyksta tradiciniai ispanų šeimos pietūs, per kuriuos būna keli patiekalai. Jie taip pat labai mėgsta vyną, bet kaip ir minėjau, nustebino tai, jog lauko kavinėse visur mačiau geriant alų, o ne vyną, kaip įprasta manyti. Taip pat ispanai labai mėgsta jūros gėrybes, baltą duoną, ją valgo beveik prie visko.

Aistis: Sužinojau, jog suomiai yra gana mėgstantys atsiskirti nuo kitų žmonių. Ir apskritai, kuo šiauriau, tuo labiau visi gyvena atsiskyrę.

Taip pat suomiai labai mėgsta įvairią atributiką su troliais Mumiais. Kalbant apie maistą, teko ragauti suomiško deserto, kuris atrodo kaip ruda košė. Tai velykinis desertas, kuris buvo stebinančiai skanus. Dar ragavau šokoladinių pyragėlių, kuriuos pagamino mūsų mentorė.

Ar rekomenduotumėte studijuoti šioje šalyje kitiems?

Indrė: Tikrai rekomenduočiau, ypač jei patinka kalba, nori ją išmokti arba patinka šalis, šilti orai, šiltesni žmonės ir jei norite pajusti skirtumą tarp žmonių ir kultūrų. Mano pačios patirtis šiek tiek skiriasi nuo kitų Erasmus mainų programos dalyvių, su kuriais bendravau, kadangi aš studijavau universitete, kuriame viskas vyko ispanų kalba. Žinoma, Ispanijoje ir Valensijoje yra ir universitetų, kuriuose Erasmus mainų dalyviai gali studijuoti ir anglų kalba, tačiau tuose universitetuose ispanų kalbos studentai neišmoksta, bet tokia galimybė gali būti patraukli tiems, kurie nelabai moka kalbos ir neketina jos mokytis. Bet kokiu atveju, jeigu kažkuo traukia ta šalis, tikrai verta, čia yra didelės galimybės ir dalyvauti, ir pažinti Ispaniją, ir mokytis.

Aistis: Taip, labai patarčiau tai ne tik VDU, bet ir kitų universitetų studentams. Galbūt tenai nieko pernelyg įdomaus ir nėra, tačiau širdy jaučiu, kad man po šių studijų tikrai išliko kažkokia vertė. Galbūt ir kiti studentai ją atras.

DAIVA PUNDZIUVIENĖ: „KALBOS MOKYMAS NEĮSIVAIZDUOJAMAS BE TARPUSAVIO RYŠIO UŽMEZGIMO“ VIKTORIJA REKSTYTĖ

DOVYDO BERŽINIO NUOTRAUKA

VDU gali didžiuotis atsakingais, darbščiais ir sumaniais dėstytojais. Viena iš jų ‒ VDU anglų kalbos skyriaus vedėja ir lektorė Daiva Pundziuvienė. Dėstytoja, jau greit švęsianti darbo VDU dvidešimtmetį, teigia, kad nepritrūksta motyvacijos, nes jos suteikia studentai.

Dirbti anglų kalbos dėstytoja pradėjau iškart po studijų prieš 19 metų. Pabandyti paskatino mano baigiamojo darbo vadovė, tuometinė Anglų filologijos katedros vedėja ir profesorė Milda Danytė, kuriai aš esu be galo dėkinga už tai, kad manimi patikėjo ir padrąsino. Kitais metais švęsiu darbo VDU 20-ąjį jubiliejų. Man pasisekė, kad iš karto atradau mielą širdžiai veiklą, kuri mane pačią labai daug ko išmokė ir dėl kurios prasmingumo nė karto nesuabejojau.

Pasikeitė labai daug kas: dabar kalbų mokymas neatsiejamas nuo technologijų, daugiakalbės ir daugiakultūrės aplinkos, mokymosi mokytis, atrandant tinkamiausią mokymosi stilių ir kalbų mokymosi strategijas. Kalbų paskaitų metu dažnai siekiu padėti studentams tobulinti vadinamuosius „minkštuosius“ gebėjimus (soft skills), tokius kaip viešasis kalbėjimas, kritinis mąstymas, kūrybiškumas, problemų sprendimas, akademinės kultūros išmanymas.

Visada stengiuosi akcentuoti ir žmogiškuosius dalykus, tokius kaip gebėjimas bendradarbiauti komandoje, nežeminant kitų studentų, įtraukiant į veiklas tuos, kurie nepasitiki savimi, ir rodant pagarbą kitoms kultūroms. Manau, kad šiandieninis kalbų mokymas lengviau pritaikomas realiame gyvenime, specialybės studijose, studentų mainų veiklose ir karjeroje.

Studentų atsiliepimai apie Jus yra labai geri.

Kaip pavyksta ne tik įdomiai perteikti mokomąją medžiagą, bet ir palaikyti gerus studentų tarpusavio ryšius?

Visada pagalvoju, ar mano suplanuota paskaita būtų įdomi man pačiai, ir jeigu suabejoju viską keičiu iš esmės. Kartais paklausiu savo paauglių sūnų nuomonės, nes reikia pripažinti, kad kartų mokymosi stiliai keičiasi ir prie jų tenka prisitaikyti. Taip pat stengiuosi prisiderinti prie konkrečios studentų grupės poreikių, todėl tą pačią temą beveik visada pristatau skirtingai.

Užmegzti ryšį su studentais kartais labai paprasta, o kartais be galo sudėtinga. Kai pajaučiu, kad to ryšio nėra, organizuoju įvairias veiklas, kurių metu studentai supranta, kad už kalbos paskaitos kokybę ir gero emocinio klimato kūrimą atsakingi abu – dėstytojas ir studentas.

Pastebėjau, kad studentai mielai dalyvauja realiose, su jais susijusiose veiklose. Pavyzdžiui, neseniai su studentais aptarėme tyrimą, atliktą viename Anglijos universitete, kurio metu studentai nurodė priežastis, dėl kurių jie praleidžia paskaitas. Visi kartu nusprendėme, kad ir VDU tai ‒ didžiulė problema, daranti įtaką mokymo ir mokymosi kokybei. Kartu ieškojome sprendimų, kuriuos pažadėjau aptarti su UKI (red. past. Užsienio kalbų institutas) direktore. Tokios diskusijos anglų kalba suteikia galimybę studentams tobulinti ir kalbą, ir mokymosi kokybę.

Kruopštus pasiruošimas paskaitoms tikriausiai užtrunka ilgai... Iš kur semiatės kantrybės ir motyvacijos?

Iš studentų. Negerbčiau savęs, jeigu į paskaitą nueičiau nepasiruošusi ir nuvilčiau studentus. Dėstytojo darbas ypatingas tuo, kad kartais gauni daug daugiau, nei duodi. O duoti, manau, reikia tikrai daug: ne tik žinias ir gebėjimus, bet ir emocinį

12-15 pažintis

Kaip prasidėjo Jūsų kelias VDU? Kas pasikeitė per šį laikotarpį?

palaikymą tiems, kurie turi kalbėjimo baimę, negeba komunikuoti gimtąja kalba, tuo labiau – užsienio, vengia bendrauti su mainų programų studentais, kurie irgi dažniausiai patiria kultūrinį šoką. Žinome, kad buvusios neigiamos mokymosi patirtys lemia dabartinį mokymąsi ir gali stipriai paveikti savivertę. Turint prasmingų tikslų, atsiranda ir kantrybė, ir motyvacija.

Koks Jūsų dėstytojo idealas?

Tai ne konkretus žmogus, o dėstytojo bruožų visuma – savo srities profesionalas, norintis augti ir tobulėti visą gyvenimą, mokantis girdėti, ne tik kalbėti, sugebantis sudominti bet kokia tema. Reiklus ne tik sau, bet ir stu-

dentams; draugiškas, bet ne familiarus; asmeninio gyvenimo problemas pasiliekantis sau, o studentams spinduliuojantis šypseną.

V2 apdovanojimuose buvote nominuota „Metų užsienio“ nominacijoje ir ją laimėjote.

Ar anksčiau teko laimėti ką nors panašaus, ar tai pirmas studentų įvertinimas?

V2 apdovanojimuose nominuota buvau pirmą kartą ir iš karto laimėjau. Esu gavusi VDU Rektoriaus padėką kaip viena iš geriausių 2014 m. universiteto dėstytojų VDU „Kokybės savaitės“ renginyje. Šiais metais buvau paminėta tarp geriausių dėstytojų pagal VDU studentų apklausą.

Papasakokite apie savo pomėgius. Kokia veikla Jums mieliausia už universiteto ribų?

Viskas, kas susiję su mano šeima ir vaikais.

Džiaugiuosi, kai pavyksta tiesiog būti kartu, sportuoti ar sirgti už savo vaikus krepšinio varžybose. Kelionės – viena didžiausių mano aistrų, nes esu pasaulio pilietė, kuri jau studijų metais mainų programos metu JAV pamilo kitas kultūras, įvairių šalių virtuves ir daugiakalbę aplinką, kuri dabar mane supa kiekvieną dieną Užsienio kalbų institute.

Ar sutinkate su požiūriu, kad dabartinis jaunimas yra išlepintas ir besiskundžiantis savo

pareigomis ir atsakomybėmis?

Pastaraisiais metais ypač aiškiai pajutau, kad dabartinis jaunimas yra kitoks, nei buvo anksčiau. Visų pirma – drąsesnis ir labiau pasitikintis savimi. Kalbos mokymas neįsivaizduojamas be diskusijų, atviravimų, problemų sprendimo, tarpusavio ryšio užmezgimo. Kartais nustembu, kad studentai išdrįsta atvirai kalbėti apie tokius skaudžius ir asmeniškus dalykus, kaip smurtas jų šeimoje ar nugalėta anoreksija. Nustembu ir didžiuojuosi jais, kai jie pasakoja, kaip tai įveikė ir kad yra pasiryžę padėti kitiems. Tokie studentai man padeda kalbos paskaitą pakylėti visai į kitą lygmenį. Tačiau yra ir tokių studentų, kurių aš visai nesuprantu: jų niekuo nesudominsi, jiems nieko nereikia, na, nebent galimybės atsiskaityti praėjus terminui. Toks jaunimas galbūt nėra išlepintas, o tiesiog atsidūręs ne savo vietoje, ten, kur jie nenori būti.

Ko palinkėtumėte studentams?

Išnaudoti galimybes, kurias studentai turi universitete – pasirinkimo laisvę rinktis dalykus, kurie tikrai domina, mokytis įvairių kalbų – ne tik išmokti puikiai kalbėti anglų kalba, bet įvaldyti akademinę ir specialybinę kalbą. Dalyvauti neformaliose universiteto veiklose, kurios gal ir neatneš finansinės naudos, bet suteiks didžiulę patirtį ir moralinį pasitenkinimą. Pasitikėti savimi, turėti savo nuomonę, žiūrėti į pasaulį be išankstinio neigiamo nusistatymo, juk ir UKI šūkis skelbia – „Atsiverk pasauliui!“

PAJUSK ISPANIJOS DVASIĄ KAUNE! GERMANTĖ LOVČIKAITĖ

Sakot, čia Lietuva, čia vien lietūs lyja? Galbūt pavasariai, vasaros, pas mus ir neskuba ateiti kartu su kalendoriaus lapeliais, tačiau lietuvių kraujyje netrūksta saulėtos šilumos. Tikriausiai dauguma 90‘s kartos atstovų užaugo su meksikiečių telenovelėmis, kurias rodydavo per TV3, iškart grįžus namo po pamokų. Kaune netrūksta žmonių, neabejingų ispaniškai kultūrai, tad nenuostabu, kad būtent šiame mieste 2011 metais įsikūrusi pati ispaniškiausia Lietuvoje organizacija – Miguelio de Cervanteso ispanų klubas.

JONO PETRONIO NUOTRAUKA

Kalbuosi su ilgamete Miguelio de Cervanteso klubo nare Egle Janušauskaite, kuri sutiko pasidalinti savo patirtimi.

Nuvalkiotas klausimas, bet be jo tikriausiai neįmanoma – kaip sužinojai apie šį ispanų klubą ir nuo ko prasidėjo Tavo veikla jame?

Apie klubą sužinojau dar būdama mokykloje, per VDU studijų muges, skirtas moksleiviams.

Tuo metu buvau labai susidomėjus Ispanija, ypač futbolu, tad nuo to viskas ir prasidėjo. Norėjau išmokti ispanų kalbą, sužinoti daugiau apie kultūrą. Prisidėjau prie klubo pavasarį, kuomet daugiausiai dėmesio buvo skiriama „Primaveros“ organizavimui, rimčiau klube veiklą pradėjau tuomet, kai prasidėjo pats festivalis, fotografavau daug renginių. Turbūt pirmasis festivalis ir buvo tas, kurio renginių praleidau mažiausiai.

Kokie renginiai ir nuotykiai labiausiai įstrigo?

Sunku pasakyti, nes visko buvo tikrai labai daug, kiekvienas renginys savotiškai įsimintinas ir smagus. Ypač įsimena „Primaveros“ ir jų uždarymai, nes kiekvienas turi savų sentimentų.

Pirmosios savo „Primaveros“ metais (2014 m.) po uždarymo tapau oficialia klubo nare. Tais metais kūrėme telenovelę, kurią ir dabar juokinga prisiminti. 2015 metų festivalio uždaryme koncertavo Martynas Kavaliauskas, buvo didelė fiesta, o dar prieš festivalį filmavome vaizdo klipą. Dar kitais metais festivalio metu ėmiausi klubo facebook paskyros administravimo. Kiekvienas pavasaris švenčiamas su vis naujais veidais, prisidedančiais prie gyvavimo.

Kodėl verta prisidėti prie šios organizacijos, ką geriausio ji Tau davė?

Prisijungti prie bet kokios organizacijos, nebūtinai šios, siūlyčiau todėl, kad tai labai padeda, norint atrasti save. Tai yra galimybė geriau susipažinti su kitais studentais, su pačia universiteto organizacija, leidžia daryti tai, ką mėgsti: ar būtų organizuoti ir vesti renginius, fotografuoti, maketuoti, ar rašyti straipsnius. Žinoma, įgauni ir nemažai patirties, užmezgi naudingus ryšius, sužinai daug naujos informacijos, gauni gyvenimiškų patarimų. Tarp visko, ką išvardinau, man svarbiausias klubo buvimo rezultatas - draugai. Yra žmonių, kurie jau nebedalyvauja klubo veiklose, tačiau mes vis dar bendraujame. Gal ir susitinkame retai, bet žinau, kad galėčiau paprašyti pagalbos ir susitikus tikrai būtų smagu.

Visi, kurie domisi Ispanija, jos kalba, kultūra, klubo veikla, kviečiami sekti informaciją socialiniuose tinkluose, o vykstant renginiams – prisidėti prie entuziastingos ir šiltos komandos! ¡Hasta pronto! https://www.facebook.com/ispanuklubas/ http://ispanuklubas.lt/ https://www.instagram.com/ispanuklubas/

16-17 organizacija

Šį pavasarį klubas atšventė savo aštuntąjį gimtadienį. Per šiuos metus stipriai keitėsi narių veidai ir veiklos, bet vienas dalykas išliko nuo pat pradžios: klubo narių organizuojamas festivalis „Primavera en español“. Nors jis į Lietuvos padanges Saulę atneša tik balandžio mėnesį, pasiruošimas paprastai prasideda dar žiemą. Šiais metais aštuntasis festivalis buvo balandžio 9 – 19 dienomis, o per šias dešimt dienų vyko įvairaus pobūdžio renginiai: muzikos vakaras, ispaniški pokalbiai su Lietuvoje gyvenančiais ispanakalbiais (iš kurių patriotiškumo galėtų pasimokyti net lietuviai!), mokinių olimpiada, meksikietiškų telenovelių apžvalga ir talentų konkursas, kurio pagrindinis prizas – skrydis į Ispaniją. Be „Primaveros“ vyksta ir pavieniai renginiai: pokalbiai apie Erasmus+ studijas ir praktikas Ispanijoje, kiekvienais metais minima Fiesta Nacional de España, organizuojamas Foro, šiemet vyko susitikimas su ispanų autoriais, dalyvavusiais Vilniaus knygų mugėje. Dėl aktyvios veiklos, per visus šiuos metus, klubas du kartus laimėjo „V2“ apdovanojimą nominacijoje „Metų studentiška organizacija“. Aktyvūs nariai taip pat turi galimybę pretenduoti į B. Ciplijauskaitės vardinę stipendiją, kuri vienam ispanų kalbos besimokančiam VDU studentui suteikia galimybę nemokamai išvykti į Ispaniją ir pagilinti savo turimas ispanų kalbos žinias. Tad veikti čia tikrai yra ką!

HOW IS IT BEING AN INTERNATIONAL STUDENT IN LITHUANIA? ZAKARIJA MUHAMADOVIČ

Many people choose to study in different destinations abroad until recently it was uncommon to see students from foreign countries in Lithuania, the international student population was estimated at 4652 in 2015 (according to www.lietuva.lt).

Now, what makes Lithuania so unique for international students? Firstly, compared to many other countries, Lithuania is one of the few countries in the world, where you can study well and get excellent grades while partying and having fun all the year round. It gives the chance to balance studies and social life. It is difficult, if not impossible, to study and have fun in other countries. You either study or have a party and fail your studies. Secondly, Lithuanian people are more friendly than other Europeans. It’s easy to make friends in Lithuania. Lithuanian people are always smiling and laughing especially during early autumn, spring and summer you feel the joy and positive vibes. Thirdly, Lithuanian culture is so rich and unique, the language has only one sister, and it is considered the oldest Indo-European language. Lithuanian folklore and tales are diverse and fascinating, and the food is very delicious.

To conclude, Lithuania is one of the best destinations in the world for anyone looking for good quality education, fun, rich culture and international environment.

18-19 VMU

What attracts students from abroad to choose Lithuania? There are four categories. Very inquisitive students belong to the first category. They generally don’t know anything about Lithuania, so they want to have an adventure in an unknown country that might be exotic. When they see the list of partner universities with their home university, they choose Lithuania. This category also includes people who think that cost of living there is cheap, so they choose it over expensive popular destinations. To the second category belong students who get recommendations to go there from their friends, relatives or acquaintances who were previously enjoyed their experience in Lithuania or even those who met Lithuanians in their home university. The third category, those who their field of studies includes Lithuanian philology or culture, and generally they come from neighboring countries (especially Poland and Latvia), but now there are Georgian students from this category.

The last one, which I’m part of it, are those who Lithuania as a country attracted them just from their own research. Some of them have never been to Lithuania or meet any Lithuanian, but still what they read or watch about Lithuania attracted them to go there.

VASARA. KAS TOLIAU?

DŽIULJETA GRIŠKUTĖ

Saulė, karšti čeburekai, šaltas vanduo ir gera nuotaika pagaliau atlaikius sesiją – atėjo ilgai laukta vasara. Tai trys mėnesiai laisvės, kada galima pamiršti visus mokslus ir planuoti, daryti tiesiog bet ką. Taigi, ką veikti dabar?

Geriausias būdas prasmingai praleisti atostogas – keliauti. Ne paslaptis, kad dabar lėktuvo, traukinio ar autobuso bilietus į kitą šalį galima rasti už itin mažą kainą – tai ypač aktualu mums, taupantiems studentams. Kartais nukeliauti į kitą šalį kainuoja pigiau, nei nuvykti iš vieno miesto į kitą Lietuvoje. O jau įsigijus bilietus tereikia rasti vietą nakvynei.

O kur keliauti? Tai tavo laisvė rinkits! Jei patinka triukšminga aplinka, rinkis Vokietiją, Belgiją ar Prancūziją. Balkanų šalys – ramesnės, nepamirškite ir įspūdingos Italijos.

Juk gyvename žemyne, kuriame yra tiek daug ko pamatyti, o ir pasas keliaujant nėra būtinas. Būtinai pasiimk kartu bendraminčių ir nerk į naujus potyrius! Nes vasara yra geriausias metas pamatyti tai, ko dar nematei.

Ilsėkis.

Daugeliui studijuojant yra tekę patirti bemieges naktis, kad tik spėtų laiku užbaigti ir išsiųsti rašto darbą. O kur dar mokytis medžiagą, kuri tau atrodo visiškai nenaudinga ir nereikalinga... Per vasaros atostogas gali pamiršti studijas ir tiesiog ramiai ilsėtis.

Kai pro tavo langus didžiąją dalį dienos šviečia saulė, sunku likti namie. Žinoma, nebūtina toli keliauti norint pailsėti – tam puikiai tinka ir pasivaikščiojimas parke ar gera knyga rankose. O galbūt per šį ilgą pavasario semestrą nerasdavai laiko savo mėgstamiausiems serialams? Dabar puiki galimybė juos peržiūrėti!

Nestabdomi „Filmų maratonai“ taip pat padės greitai atsigauti, o ypač filmai, tapę klasika.

O kad būtų nuo ko pradėti... Siūlau pamatyti: „Pabėgimas iš Šoušenko“, „Pianistas“, „Šindlerio sąrašas“, „Skrydis virš gegutės lizdo“.

Dirbk.

Dažnai studentai per vasaros atostogas susiranda nuolatinį darbą – tokiu metu daug lengviau įsidarbinti. Neslegiant jokiems referatams, egzaminams, tu per šį laikotarpį gali daug užsidirbti ir grįžus rudenį į studijas susiderinti tvarkaraštį taip, kad galėtum dirbti ir toliau. Žinoma, galima dirbti įvairiuose fabrikuose, parduotuvėse, kavinėse, kurie mielai įdarbina studentus, tačiau yra ir alternatyvų – per vasaros atostogas gali visą savo energiją skirti ir savanoriškai veiklai.

Vis daugiau studentų renkasi neatlygintiną darbą įvairiose ne pelno siekiančiose įmonėse ar organizacijose, nes tai puiki galimybė įgyti neįkainojamos patirties, kuri dažnam praverčia ir baigus studijas. „Lietuvos Caritas“, „Maisto Bankas“, Kauno dienos centras, Kauno gyvūnų prieglaudos ir panašios vietos nuolat ieško savanorių, todėl tai galimybė išbandyti save – galbūt atrasi savyje tai, ko niekad nemanei turint.

Dalyvauk. Šis punktas puikiai tinka visiems tiems, kurie ir dirba, ir nori puikiai praleisti laiką. Atostogų laiką prasmingai galima išnaudoti ir dalykams, kurie trunka ne ilgiau nei savaitgalį. Tam puikiai tinka įvairūs renginiai ar seminarai, o ypač festivaliai. Festivalis „Karklė“, „Granatos“ Rumšiškėse, „Galapagai“ Zarasuose, garsus festivalis Latvijoje „Positivus“, „Weekend“, vykstantis Estijoje, ir daugelis kitų. Kiekvienas gali rasti festivalį ar renginį pagal savo skonį. O ir kainos stipriai nesikandžioja. Reikia nepamiršti ir tokių renginių kaip Joninių šventė Kernavėje. Tiek daug pasirinkimų, tad kodėl neaplankius jų visų, kai turi tiek daug laiko?

Ir tai tik keletas vasaros praleidimo būdų.

Esi jaunas, nepriklausomas žmogus, turi laisvę daryti tai, ką nori. Svarbiausia praleisti šį laiką taip, kad būtų pačiam ką prisiminti, o galbūt ir papasakoti kitiems.

20-21 vasara

Keliauk.

„STUDIS“ REKOMENDUOJA: 3 JŪSŲ DĖMESIO VERTI FILMAI VIKTORIJA REKSTYTĖ

Vasara jau čia, universiteto durys užvertos, taigi ‒ laisvo laiko kur kas daugiau. Po nuostabių kelionių ar sunkios darbo dienos neturite ką veikti? Štai jums išeitis ‒ keletas filmų, kuriuos pažiūrėję tikrai nepasigailėsite!

„Wonder“ („Gerumo stebuklas“) Įsivaizduokite, kad iškentėte daugybę veido operacijų, tačiau vis dėlto, esate kitoks, nei visi.

Po šalmu slepiate veidą, nes jums gėda, kai praeiviai negali atitraukti akių ir aplenkia jus ratu. Kaip jaustumėtės, jei tuo pačiu būtumėte ir vaikas, neturintis draugų? Būtent tokioje padėtyje atsidūrė pagrindinis filmo veikėjas Ogis, penktą klasę turintis lankyti berniukas. Ogis niekada iki šiol nėjo į mokyklą, nes namuose jį mokė rūpestinga mama, kuri, norėdama apsaugoti sūnų nuo skaudžių bendraamžių replikų ir patyčių, paaukojo savo karjerą ir laiką. Tačiau vieną dieną viskas pasikeičia ‒ Ogio tėvai nusprendžia, kad sūnui atėjo laikas pradėti lankyti mokyklą...

Ogio sesuo Vija, nuo pat brolio gimimo likusi užmarštyje, taip pat patiria sunkumų. Mergina išgyvena vienatvę, nes geriausia draugė staiga nutraukia draugystę. Kita vertus, ne viskas taip

blogai - nuėjusi į dramos būrelį,ji sutinka žmogų, kuris priverčia juoktis ir džiaugtis gyvenimu.

Kaip Ogiui seksis mokykloje? Ar jis susiras draugų? Kodėl pasikeitė Vijos draugės elgesys, ir kas laukia buvusių draugių? Į šiuos ir kitus klausimus, atsakymus sužinosite pažiūrėję šį nuostabų ir pamokantį filmą! „The Host“ („Sielonešė“) Žemėje prasidėjo kolonizacija, kurią vykdo keistos būtybės, užgrobiančios žmonių kūnus ir pavergiančios jų sielas bei protus. Daugybė žmonių tapo sielonešiais, o likę gyvi slėpėsi nuo invazijos.

Melani su jaunesniuoju broliu Džeimiu pavyko išvengti pirmosios kolonizacijos bangos. Po ilgo slapstymosi Ieškotojai galiausiai sugavo Melani, o jos kūną užvaldė Klajoklės siela. Tačiau šįkart Klajoklei nepasisekė, nes Melani buvo stipresnė nei kiti žmonės ‒

„Before I Fall“ („Prieš man mirštant“) Samanta, dar kitaip vadinama Sem, patiria tikrą košmarą ‒ savo paskutinę dieną mergina išgyvena daugybę kartų. Ta pati diena, žadintuvo skambutis, Šv. Valentino dienos šventė mokykloje, vakarėlis pas bendraklasį ir tragiška avarija ‒ beveik viskas kartojasi, o pa-

sikeičia vos keli dalykai. Samanta nesupranta, kodėl ji atsidūrė užburtame rate, kol pradeda suvokti, jog elgiasi neteisingai. Mergina su draugėmis juokiasi ir užgaulioja mokyklos vienišę Džiuljetą, nežinodamos, kad gėdingi gandai apie merginą nėra tiesa. Draugės tyčiojasi ir iš homoseksualios merginos, vien dėl to, kad jai patinka tos pačios lyties asmenys. Pati Sem šiurkščiai elgiasi su artimaisiais ir ją įsimylėjusiu vaikinu. Sem suvokia, kaip nori praleisti ir elgtis paskutinę gyvenimo dieną, tačiau ar tai padės išvengti katastrofiškos avarijos ir išgyventi lemtingą minutę?

Tai įtraukianti ir jausminga istorija, įrodanti, kad turime džiaugtis kiekviena gyvenimo sekunde, vertinti, apkabinti artimuosius, bei pasakyti, kaip juos mylime. Neturime teisės suteikti kitiems žmonėms liūdesio ir skausmo, nes nežinia, kada išauš paskutinis rytas ir ištaisyti klaidas galimybės jau nebebus.

22-23 rekomendacijos

merginos nepavyko užgožti ir jos balsas skambėjo Klajoklės mintyse. O ką jau kalbėti apie jautrius ir gražius Melani prisiminimus, kurie stipriai palietė Klajoklės sielą. Jos laukia sunkus išbandymas ‒ padėti Melani artimiesiems ir draugams apsisaugoti nuo invazijos, ar likti ištikimai Ieškotojams, kurie siekia surasti likusius gyvus žmones ir į juos įkūnyti sielas.

Filmas pastatytas pagal amerikiečių rašytojos ir „Saulėlydžio“ sagos autorės Stephenie Meyer stulbinančio populiarumo sulaukusią knygą „Sielonešė“.

IEVA ŽELVYTĖ: „KOVOTI UŽ SAVO ŠALĮ YRA LABAI PRESTIŽINIS REIKALAS“

JULIJA BAJORAITĖ

VIDMANTO BALKŪNO NUOTRAUKA

Ar esate lenktyniavę purvynuose? O grūmęsi aliejuje? Tai, ir dar daugiau yra išbandžiusi Vytauto Didžiojo universiteto istorijos trečiakursė Ieva Želvytė. Perspektyvi sportininkė, šiuolaikinės penkiakovės atstovė, krašto apsaugos pajėgų savanorė ir nuotykių ieškotoja sutiko mums papasakoti, kaip atrodo jos diena ir kaip viską suspėja.

Mane nuo mažens labai žavėjo arkliukai.

Manau, kaip ir daugumą merginų. Tada tai atrodė labai nepasiekiama svajonė ir aš pradėjau lankyti baseiną, į kurį ėjau aštuonerius metus. Tai buvo kaip mano užklasinė veikla. Tada mane pradėjo žavėti ir bėgimas. Pabandžiau dalyvauti keliuose masiniuose bėgimuose ir netikėtai gavau pasiūlymą išbandyti šiuolaikinę penkiakovę. Buvau labai laiminga, nes žinojau, kad ten yra arkliukų. Pabandžiau žirgų sportą, taip pat fechtavimą, šaudymą. Visos šios sporto šakos man tiko, patiko. Tai nebuvo monotoniškas sportas, nes kiekvieną dieną vis turėjau skirtingos sporto šakos treniruotes.

Turbūt dėl to pasirinkau būtent penkiakovę.

Kuri rungtis sunkiausia?

Man sunkiausia ir labiausiai nepatinkanti rungtis yra fechtavimas. Ten reikia labiausiai naudoti savo fizinę ištvermę ir išsilaikyti psichologiškai.

Būna, fechtavimas tęsiasi iki penkių valandų, tai jau pabaigoje išeini į takelį ir galvoji, kaip greičiau rungtį pabaigti, o taip neturėtų būti.

Dalyvauji maratonuose. Ar skaičiuoji, keliuose jau esi buvusi?

Ne, neskaičiuoju, bet esu užsibrėžusi tikslą, kad kiekvienais metais turiu sudalyvauti visuose didžiuosiuose Lietuvoje organizuojamuose maratonuose. O kituose, būna, kas nors pasiūlo, pasako ir atsiduri ten.

Ką tokia smulki mergina veikia su krašto ap-

saugos uniforma? Kaip ten atsidūrei?

Krašto apsaugoje atsidūriau taip pat per penkiakovę. Kadangi kiekvienais metais vyksta pasaulio šiuolaikinės penkiakovės kariškių čempionatas, mane su kolege treneris išsiuntė į savanorius, sakė, jog tai ugdys mus kaip asmenybes ir prisidės prie mūsų sportinės karjeros. Dar, žinoma, buvo ir idėjinė priežastis, nes nuo mažens man patiko istorija, meilė tėvynei. Bet iki tol savęs kariuomenėje tikrai neįsivaizdavau. Visada atrodė, vau, moteris kariuomenėje? Tikrai ne.

Prakalbai apie meilę tėvynei. Kaip tik norėjau klausti, studijuoji istoriją, savanoriauji krašto apsaugoje – iš kur tas patriotizmas?

Tas patriotizmas greičiausiai iš senelių atėjo. Kai buvau mažytė, labai mėgau visokias istorijas, klausinėdavau tiek, kad net seneliai norėdavo mane išvaryti. Man istorija atrodė kažkas labai romantiško, nors jie patys nelabai norėdavo apie tai šnekėti. Viena močiutė slėpė partizanus, tai mane labai įkvėpė. Kita močiutė buvo Sibire, pasakodavo, kaip norėdavo grįžti į Lietuvą. Taip pat žiūrėjau labai daug filmų.

Man nebuvo svarbu, ar ten žmonės už Lietuvą, Lenkiją ar Prancūziją kovojo. Man tiesiog atrodo, kad kovoti už savo šalį yra labai prestižinis reikalas, tai daugiausiai, ką gali padaryti.

Kaip atrodo tavo diena? Įprastą dieną dažniausiai būna treniruotės.

6.45 val. būnu baseine, po plaukimo bėgimas, šaudymas. Apie 11 valandą viskas baigiasi, tada nusiprausiu ir greičiausiai bėgu į paskaitas, kurios prasideda 11.15 val. Dažniausiai įlekiu pavėlavusi ir

24-27 pokalbis

Pakalbėkime apie penkiakovę. Kodėl pasirinkai šitą sporto rungtį?

atkreipiu visų dėmesį. Yra ir paploję, kad atėjau. (juokiasi) Po paskaitų grįžtu namo, snūsteliu, ir tada vakare būna fechtavimas ir bėgimas.

O grįžus einu miegoti ir laukiu kito ryto.

Esi tikra nuotykių mėgėja. Šokai su parašiutu, dalyvavai rungtyse purvynuose, važinėjai motociklu. Ką drąstiškiausio esi nuveikus?

Drąsos turbūt labiausiai pareikalavo, kai praėjusiais metais su drauge nuvykom į Baikerių naktis. Vienoj rungty labai trūko dalyvių ir mes nusprendėm tiesiog eiti į kovas... aliejuje.

Aliejuje?

O kas dar tavo planuose artimiausiu metu?

Artimiausiu metu viena skrisiu į Daniją, ten vyks ekstremalus bėgimas. Nežinau, kaip ten kas bus.

O ar turi baimių? Jei taip, kokių?

Visada labai jaudinuosi prieš varžybas. Dieną prieš jas su manimi geriau net nešnekėti. Būnu ne kiek pikta, kiek užsidariusi. Nors nežinau, ar čia yra baimė.

Sekant tavo Instagram paskyrą, atrodo, kad niekada nesėdi vietoje, vis ką nors veiki. Ar tau užtenka per parą 24 valandų?

Taip, aliejuje. Buvo toks kaip ir ringas, kur panelės grūmėsi.

Užtenka, aš kažkaip neskaičiuoju tų parų, tik žinau, kad laikas slenka, slenka...

Čia kaip ankščiau būdavo panelių imtynės meduje?

O kaip tu ilsiesi? Kas padeda atsipalaiduoti?

Taip taip, labai panašiai. Bet aš pralaimėjau pirmą kovą, net į pusfinalį nepatekau.

Užtat sakė, tai buvo geriausia kova.

Mėgstu viena kur nors išvažiuoti. Kad ir su motociklu. Pasiimu ausinukus, išvažiuoju, nieko negirdžiu, nieko nematau. Grįžtu, kad ir nusikalusi, bet savyje pailsėjusi. Dar vienas toks keistesnis atsipalaidavimo būdas, tai apsipirkinėjimas sen-

daikčių mugėse. Galiu tiesiog kokias keturiasdešimt minučių vienoje dėžėje ieškoti to stebuklingo porcelianinio puodelio už trisdešimt centų.

Visiems dažniausiai įdomu išgirsti apie sunkumus. Ar tau būna, kad netenkina rezultatai, nėra nuotaikos, motyvacijos. Atrodo, kad tuoj viską mesi ir pabėgsi kažkur?

Fechtavime yra buvę ne kartą, bet man tai duoda labiau motyvacijos. Nepasiseka ir galvoji, kad va, dabar dar daugiau treniruosiuos, jog kitą kartą pasisektų. Treneris kartais liepia pasikabinti virš lovos savo rezultatus, kad atsikeltum ryte, susinervintum ir eitum į treniruotę.

Tau nesvetima ir sveika mityba, taip?

Na taip.

Tai prie kebabinės tavęs nesutiktume?

Kodėl, sutiktumėt. Aš paprašau, kad man tik padažo nepiltų. Dar reikės pabandyt ir be mėsos užsakyt. (juokiasi)

studijuosi toliau?

Ne, baigusi universitetą studijuoti toliau neplanuoju. Gal ir banaliai nuskambės, bet norėčiau per porą metų pabandyti atrasti save. Daugiau sportuoti ir dalyvauti tarptautiniame renginyje vykstančiose varžybose, ne tik Lietuvoje. Pamatyti savo lygį tarp tarptautinių sportininkių. O toliau gyventi iš sporto neplanuoju, galbūt tuomet stosiu į magistro studijas, bandysiu kurti savo verslą. Labai norėčiau antikvarinės parduotuvėlės kartu sujungtos su kavinuke. Mane labai žavi ta senovinė estetika, daiktai, maistas.

Pabaigai paskutinis klausimas. Iš kur tiek pozityvo gyvenime?

Labai panašaus klausimo manęs jau klausė Alytaus krašto savanoriai: „Ieva, kodėl tau karinė penkiakovė teikia tiek daug laimės?

Tokia laiminga čia vaikštai“. Tai galbūt man laimę teikia bendravimas su žmonėmis, bet tikrai ne ta pati karinė penkiakovė.

Daugiau akimirkų iš Ievos gyvenimo rasite užsukę į jos Instagram paskyrą: Kaip manai, ką veiksi po trejų metų? Ar ieva_athlete.

JAUNO ŽURNALISTO PSICHOLOGIJA: AR SAVIREALIZACIJA PATEISINA PRIEMONES?

JUSTINA JESEVIČIŪTĖ

Poreikis žinoti, kokios karjeros sieksi, pabaigęs mokyklą. Artimųjų (ypač tėvų) spaudimas ir jų lūkesčiai, spaudžiantys į konformizmo rėmus, renkantis išsilavinimą. Pasikeitusi aplinka ir tarpasmeninių santykių krizės. Išaugę atsakomybės mastai ir visas nesėkmes hiperbolizuojantis savirealizacijos poreikis... Gali pasirodyti, jog vardinu tragiško romano veikėjo gyvenimo liniją, tačiau pripažinkime – tai standartinis jauno žmogaus profilis.

Psichologai sutinka, jog savirealizacija tampa jauno žmogaus pagrindine varomąja jėga. Šia tema teko kalbėti su Kauno klinikų vaikų ir paauglių psichiatru doc. dr. Dariumi Leskausku. Specialistas atkreipė dėmesį, jog mokyklą baigusiems ir pirmuosius nepriklausomo gyvenimo žingsnius žengiantiems jaunuoliams savirealizacijos poreikis įgyja ypatingą

reikšmę todėl, kad šiame amžiuje asmenybės vystymesi svarbu įtvirtinti savarankiškumą, susiformuoti savo individualų tapatumą.

Būtent šio bazinio poreikio ir moralės bei žurnalistinės etikos susikirtimo dilemą atspindi 2003 metais pasaulį išvydęs, tikrais faktais paremtas filmas „Shattered Glass“ (liet. „Gla-

NUOTRAUKŲ AUTORĖ: AISTĖ KIRSNYTĖ.

so saulėlydis“). Dėmesio centre – neįtikėtino populiarumo sulaukęs jaunas žurnalistas Stefanas Glasas (org. Stephen Glass). Ypač pripažinimo kartelė šoktelėjo vaikinui įsidarbinus „The New Republic“ – politinių ir kultūros aktualijų žurnale. Darbas aukšto lygio leidinyje, atrodytų, kiekvieno jauno karjeristo svajonė, tačiau kartu su pareigomis, užsitraukiama ir didelė atsakomybė ir būtent čia moralė bei etika pradeda kirstis su savirealizacijos ir pripažinimo poreikiais.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į žurnalisto atrastą sociologinę darbo specifikos spragą. Tiek minėtoje istorijoje, tiek realioje darbo praktikoje, publikacijos, ruošiamos spausdinamiems leidiniams (pvz. laikraščiams ar žurnalams) pereina ilgą kelią. Autoriui parašius publikaciją, ši yra redaguojama redaktorių, vyksta faktų tikrinimas, vėliau straipsnis su korekcijomis grįžta autoriui. Po šio atliktų korekcijų, dar kartą vykdomas redagavimas ir tik tada leidinys yra maketuojamas ir paruošiamas spaudai. Taigi, nors publikacijai dažnu atveju priskiriama tik vieno žmogaus autorystė, išspausdinta istorija būna perskaityta nemenko būrio žmonių.

Daugelis jaunų žmonių yra visiški maksimalistai, siekiantys iš savęs ir visų gyvenimo duodamų išbandymų išspausti kiek įmanoma daugiau. Tikslai visiškai priklauso nuo asmenybės – nėra vienos ir visiems tinkančios sėkmės ir laimės formulės. Tikslas labai svarbus ir pradedantiesiems žurnalistams. Mano nuomone, didžioji dalis šios specialybės atstovų pradeda dirbti vedami žurnalistinio idealo – noro informuoti visuomenę, rašyti apie skaudžias socialines patirtis ir, idealiu atveju, formuoti viešąją nuomonę ir tapti pozityvių pokyčių varikliu.

Tačiau dažnu atveju, idealus, susidūrus su realiomis darbo sąlygomis, tenka pamiršti – spartus gyvenimo ir darbo tempas reikalauja greito darbo, kuriame nelieka vietos kūrybai. Žiniasklaidos komercializavimas koreguoja leidinių turinį, o pripažinimo tenka laukti ištisus metus.

S. Glasas tai žinojo ir puikiai suvokė. Nuo pat įsidarbinimo leidinyje, jis siekė palaikyti labai stiprius socialinius ryšius su kolegomis. Jų pripažinimas buvo vienas iš stipriausių motyvatorių ir puikiai tenkino jo savirealizacijos norą. Tuometinis leidinio redaktorius Čarlzas Leinas (org. Charles Lane) puikiai tai pastebėjo. „Mes galvojome, jog Glasas domisi mūsų asmeniniais gyvenimais bei rūpesčiais, susijusiais su darbu, todėl, kad mes jam rūpėjome.

Iš tiesų viskas buvo tik jo plano dalis, siekiant surasti mūsų pažeidžiamiausias vietas. Tai, ką mes matėme kaip rūpestį, buvo tiesiog jo panieka,“ – viename interviu pasakojo redaktorius.

Šioje situacijoje ir atrandame minėtąją dilemą, kurioje žurnalistas turi apsispręsti, ar likti ištikimam moralei ir specialybės etikai bei tyliai laukti savo šlovės minutės ir džiaugtis mažomis pergalėmis, ar pasiduoti sensacingų naujienų

28-31 požiūrio taškas

Stefano Glaso istorijos – skaitomos ir mėgiamos, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, falsifikuotos.

Tyrimo metu atskleista, jog mažiausiai 27 iš 41 leidinyje „The New Republic“ išspausdintų istorijų buvo iš dalies neatitinkančios realybės arba visiškai išgalvotos. Koks stiprus turėjo būti pripažinimo troškimas, jog be didelės sąžinės graužaties jaunuolis galėjo mindyti žurnalistinę etiką ir vieną svarbiausių žurnalisto pareigų – objektyviai informuoti visuomenę apie įvykius? Ar tikrai neklydo italų politikas Nikolas Makiavelis sakydamas, jog „tikslas pateisina priemones“?

rašymo manijai, parsiduodant reitingams?

Būtent pastarasis sprendimas pasirodė priimtinesnis istorijos herojui S. Glasui – pajutęs, kad tik sensacingos naujienos patraukia dėmesį, savirealizacijos norą jis pradėjo tenkinti ne mažais žurnalistiniais darbais, tačiau iškreiptais faktais ir sensacijomis, patraukusiomis dėmesį.

Ir tai daryti jis pradėjo bet kokia kaina.

Priartėjęs prie kolegų, žurnalistas galėjo jais laisvai manipuliuoti – priversti jaustis kaltais, jeigu šie jo nepalaikydavo arba nukreipti dėmesį nuo abejotinų faktų, kad galėtų išlošti laiko jų suklastojimui. O faktų klastojimas pareikalaudavo tiek pat darbo, kiek, tikėtina, būtų reikalavęs ir nuoširdus bei etiškas darbas – S. Glasas kartais tik meluodavo apie šaltinius

ir paaštrindavo egzistuojančių istorijų detales, tačiau buvo ir publikacijų, kurios buvo visiškai išgalvotos, o savo argumentų validumui pagrįsti jis kurdavo netikras vizitines korteles, interneto portalus, net įmonių balso atsakiklius. Kadangi „The New Republic“ kolektyvas tikėjo jauno žurnalisto gebėjimais ir talentu, to jiems visiškai užtekdavo, o ir pats S. Glasas jautėsi saugus ir žurnalistinė etika nublankdavo prieš augantį ego.

Tačiau vieną dieną to neužteko ir viena jautriausių filmo ir visos istorijos dalių, dar labiau privertė susimąstyti apie psichologinį istorijos ir darbo specifikos aspektą. Minėtas leidinio redaktorius Č. Leinas po ilgų įtarinėjimų ir bandymų įspeisti S. Glasą į kampą išsiaiškina, jog viena skandalingiausių istorijų buvo visiškas melas ir atleidžia žurnalistą. Jo manipuliacijos nebeveikia ir istorijos herojų ištinka visiška asmenybės krizė – žmonės, kurių pasitikėjimą buvo pelnęs, nusigręžia nuo jo, darbas, kuris jaunam žmogui buvo viskas, staiga yra pelnytai atimamas. Ir nors S. Glasas suvokė, kad to nusipelnė, pirminė reakcija asmenybei yra visiškai žlugdanti. Tik patyręs fiasko, žurnalistas pradėjo savęs klausti, ar toks jo tikslas tikrai gali pateisinti panaudotas priemones – su

taip stipriai sieta savo gyvenimo dalimi S. Glasui teko atsisveikinti ir pasukti kitais keliais.

Grįžkime prie nūdienos realijų. Pati šiuo metu dirbu naujienų portale ir tikėtina, kad neturėdama žurnalistinio darbo patirties, situaciją vertinčiau visiškai kitaip – pateikčiau tai kaip nedovanotiną redakcijos aplaidumo pavyzdį ir smerktiną žurnalisto poelgį. Tačiau turima darbo patirtis pateikia kitokią situacijos pusę – aš suprantu tą pripažinimo siekiantį jaunuolį. Aš suprantu ir reitingų bei jaunatviškos charizmos užkerėtą redakciją. Pati tai galiu matyti savo darbo aplinkoje – kartais tavo sukurtas turinys nebėra toks svarbus, jeigu jis nesulaukia pakankamai reakcijų, nepritraukia skaitytojų. O už sensacingą naujieną, kurios antraštėje galbūt šiek tiek „persūdai“, kaip žurnalistas esi paglostomas redakcijos gerų žodžių. Tai, mano nuomone, yra kita manipuliacijos pusė – jei S. Glasas manipuliavo redakcijos pasitikėjimu savo tikslų patenkinimui, spaudimas, kurio sulaukia žurnalistai (ypač pradedantieji), yra redakcijos manipuliacijos dalis. Taigi, atsiduriame situacijoje, kur psichologinė manipuliacija tampa savotišku specialybės bruožu. Ar tai keičia mano požiūrį į žurnalistiką? Žinoma.

Tačiau su besikeičiančiu požiūriu ateina ir dar platesnis suvokimas apie pačią darbo specifiką.

Jaunatviškas maksimalizmas ir savirealizacija į radikalių sprendimų labirintus gali įstumti bet kokį specialistą. Tačiau ypač tai svarbu kūrybiniu darbu užsiimantiems jauniems žmonėms, kurių idealai gali subliūkšti susidūrus su realybe.

O kur dar visi psichologiniai aspektai, su kuriais tenka tvarkytis šiame darbe. Tačiau žurnalistika tokia yra – ji pilna sunkiai suderinamos realybės ir jaunatviškų tikslų, kurie koreguoja mūsų sprendimus ir elgesio motyvus. Tai ir yra svarbiausia pamoka, kurią iš S. Glaso istorijos turėtų pasiimti kiekvienas žurnalistas – taip, šiame darbe bus sunku atskleisti savo kūrybinę asmenybę ir idealistiniai lūkesčiai turbūt neatitiks realybės. Ir taip, gal teks iškentėti kreivus redaktorių žvilgsnius, kai parašytos publikacijos nesulauks sensacingų reakcijų bei palaukti dienų, kol tavo kaip žurnalisto nuomonė bus besąlygiškai vertinama. Tačiau privalu prisiminti, jog tik su moralės ir etikos principais nesikertanti darbo specifika garantuos ilgalaikį pasitenkinimą ir

galimybę pilnavertiškai atskleisti save. Tik tuomet vakare padėjęs galvą ant pagalvės galėsi būti ramus – rytą atsikėlus neteks slapstyti vakarykščių melų ir gyventi tik sensacingame šlovės blyksnyje, nes nauja diena atneš ir naujas, dėmesio vertas istorijas, ir užtarnaujamą pripažinimą.

DONATAS PAULAUSKAS: „SUDĖTINGA IŠ GALVOS IŠGYVENDINTI STEREOTIPUS, KURIUOS APLINKA TIEK LAIKO STENGĖSI ĮKALTI“

ŽIVILĖ MASYTĖ

VIKOS PAŠKELYTĖS NUOTRAUKA

Pastaruoju metu daug domiuosi feminizmu, įvairiais jo procesais, rūšimis ir įtaka. Knygynuose pasirodžius Donato Paulausko knygai „F* žodis, kurio negalima minėti“ ją kaip mat nusipirkau, perskaičiau ir tikrai likau nustebinta to, kaip apie tokius sunkius, didelius ir svarbius feministinio judėjimo įvykius galima papasakoti taip paprastai, visiems suprantama kalba. Kažkaip panoro Donatui padėkoti, o tuo pačiu ir keletą klausimų užduoti.

Šitai supratau pakankamai anksti, dar mokydamasis mokykloje. Tiesiog jaučiau, kad žmogaus teisių, lygiavertiškumo mintis man yra labai artima, todėl ja domėjausi vis giliau. Vėliau nusprendžiau, kad reikia užsiimti konkrečiais darbais, o ne tik nebyliai palaikyti žmogaus teisių idėją. Pradėjau savanoriauti šioje srityje dirbančiose nevyriausybinėse organizacijose, rašyti naujienų portaluose. Taip ir atėjau į visuomeninę veiklą.

Praėjusiais metais išleidote knygą „F* žodis, kurio negalima minėti“. Kodėl gi žodis „feminizmas“ šiandieninėje visuomenėje vis dar yra labai menkai minimas? Žodis „feminizmas“ sukelia neigiamas asociacijas, todėl retas kuris drąsiai nori tapatintis su juo. Visuomenėje sklando daug feminizmo esmę iškraipančių mitų, kurie paverčia jį karikatūra.

Todėl jau pats feminizmo temos iškėlimas daugumai atrodo įtartinas, o ką jau kalbėti apie tapatybės „feministas“ ar „feministė“ prisiėmimą.

Pats knygos rašymo procesas – koks jis buvo?

Rašymo procesas buvo visoks: kartais lengvas, kartais varginantis, kartais stringantis. Sunkiausia buvo sudėtingas idėjas išdėstyti paprastai. Dar prieš pradėdamas rašyti knygą buvau išsikėlęs sau užduotį apie feminizmą rašyti aiškiai ir suprantamai, kad knyga būtų prieinama visiems. Supratau, kad prie vienos paprastos idė-

jos ar sakinio kartais galima prasėdėti visą dieną.

Vienoje radijo laidoje minėjote, kad jau rašote ir antrąją savo knygą. Apie ką ji bus?

Antroji mano knyga bus apie tradicinį vyriškumą. Stengiuosi jį atpažinti savo ir kitų gyvenimuose, perprasti jo charakterį, bruožus. Daugiausia rašau apie gyvenimiškas situacijas, kuriose atrandu ir komiškumo, ir absurdo, ir tragizmo.

Rašote ir kalbate apie stereotipus, kurie priskiriami moteriškai ir vyriškai lyčiai.

Ar pačiam būna taip, kad vienoje ar kitoje situacijoje elgiatės stereotipiškai?

Tikrai būna ir todėl yra labai svarbu tai pripažinti pačiam sau, nors ir norisi būti geriausiam, teisingiausiam ir labiau už kitus kažką išmanančiam. Dažnai stereotipai pasireiškia automatiškai, dar tau net nespėjus apie juos pagalvoti, jų kritiškai permąstyti. Visi augome toje kultūrinėje aplinkoje, kurioje lyčių nelygybė ar seksistinis požiūris į moterį buvo kasdienybė. Sudėtinga išgyvendinti iš savo galvos tai, ką tiek laiko aplinka stengėsi įkalti.

Esate lyčių lygybės dėstytojas. Kokį ryšį su savo studentais stengiatės palaikyti, siekdamas išlaikyti jų susidomėjimą dėstoma tema?

Stengiuosi išlaikyti tą žmogišką dimensiją, žmogišką priėjimą prie dėstomų temų. Juk lyčių studijos iš esmės yra apie mūsų gyvenimus. Tereikia tą atskleisti ir parodyti, tada temos

32-35 įkvėpimas

Donatai, esate žmogaus teisių aktyvistas.

Kada ir kaip supratote, kad ši sritis jums įdomi?

įgauna

aktualumą

ir

pritraukia

dėmesį.

Be to, kad rašote, esate dėstytojas, taip pat dirbate ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje. Veiklos tikrai netrūksta. Iš kur semiatės įkvėpimo visoms toms veikloms įgyvendinti? Įkvėpimas dažniausiai ateina tada, kai jam nėra laiko. Nors kartais tyliai pasvajoju apie kokį mėnesį gryno rašymo, bet jaučiu, kad tas kasdienis ritmas ir užimtumas labai reikalingas įkvėpimui. Be jo būtų sunku kažką daryti. Visos veiklos tarsi užveda smegenis ir vaizduotę, o tada jau tereikia tinkamu laiku po ranka turėti tušinuką. Šiuo metu taip ir rašau – mažais gabaliukais, trumpais prisėdimais. Jokios romantikos.

Kokių turite autoritetų?

Turiu labai daug moterų herojų, iš kurių mokiausi ir mokausi feminizmo, laisvės, emancipacijos, talento kalbėti, rašyti. Bijau ką nors praleisti, tad susilaikysiu nuo sąrašo.

Kas jums yra didžiausias įvertinimas?

Tie momentai, kai suprantu, jog kažką padariau prasmingai, nors ir patį mažiausią darbą. Būtent tas vidinis savęs įvertinimas. Kai kiti įvertina – malonu, bet kai pats nuoširdžiai supranti ir pripažįsti sau, kad padarei prasmingą darbą – supurto ir trenkia į galvą. Gerąja prasme.

Ko palinkėtumėte kitam?

Dažniau

pagalvoti

apie

kitus

žmones.

Daugiau akimirkų iš Donato Paulausko gyvenimo rasite jo Instagram paskyroje: donataspa.

Laipiojimo centras "Miegantys drambliai"

ATRASK LAIPIOJIMA! ,

MS A T DEN U T S TIK r.! u e 5,60

www.laipiojimocentras.lt V.Krėvės pr. 49

VIRŠ GALVOS KAUPIASI DEBESYS? PASIRUOŠK TAM!

DEIVIDAS SKAVIČIUS

Tikriausiai dažnas iš mūsų pagalvoja apie tas nerūpestingas dienas, kai laikas lėtai slenka savo vaga ir niekur nereikia skubėti. Deja, tokia idilė pasiekiama tikrai ne kasdien. Mūsų gyvenime nestinga nerimo ir streso, jie mus lydi tarsi kamuoliniai debesys, iš kurių, regis, tuoj neišvengiamai prapliups lietus. Tačiau skėtis čia nepadės – pats metas sustoti ir pradėti rūpintis savo emocine sveikata. Ar kada susimąstei apie tai?

Visos mūsų universiteto akademinės bendruomenės psichologine gerove rūpinasi VDU Psichologijos klinika. Ji ne tik teikia profesionalią psichologinę pagalbą įvairiomis formomis, bet ir vykdo psichologinį švietimą. Šiuo metu klinikai vadovaujanti Psichologijos katedros lektorė dr. Kristina Kovalčikienė sako,

kad rūpintis savo emocine sveikata yra labai svarbu, tačiau tai supranta dar tikrai ne visi. „Vis greitėjantis gyvenimo tempas, dideli reikalavimai, daug įsipareigojimų ir atsakomybių, nuolatinis pasiekiamumas verčia mus labiau rūpintis darbiniais ar studijų reikalais nei emo-

Jau beveik 20 metų šioje klinikoje dirbantis psichologas, profesorius Aidas Perminas pastebi, kad bene geriausiai emocinės sveikatos reikšmę vertina psichologijos studentai.

Jie yra vieni tų, kurie dažniausiai savo vidines problemas patiki padėti išspręsti specialistams. „Labiausiai motyvuoti ir daugiausiai kreipiasi būtent tie, kurie studijuoja psichologiją. Jie žino, kada reikia, kaip reikia ir mažiausiai bijo tai daryti. Psichologijos studentams tai yra gyvenimo dalis. Bendravimas su psichologu vis labiau tampa normalaus gyvenimo dalimi. Kalbant apie kitus studentus, sunku pasakyti. Ko gero, Lietuvos visuomenėje tai nebėra kažkoks išskirtinis dalykas, kurio reikėtų bijoti“, – mano profesorius.

Visgi jis teigia, kad tie, kurie ateina į kliniką konsultuotis, nebūtinai turi klausimą, tiesiogiai susijusį su jų emocine sveikata, pavyzdžiui, žmogus kartais kreipiasi, kai negali dėl ko nors apsispręsti. „Mes tokius klausimus vadiname problemomis. Turime problemą, kuriai išspręsti reikia kito žmogaus pagalbos. Paprastai kreipiamės į draugus, artimuosius – tuos natūralius psichoterapeutus savo gyvenime, bet būna atvejų, kai tai daryti nepatogu. Kartais reikalingas nešališkas požiūris žmogaus, kuris tuo užsiima, yra profesionalas ir apie tuos dalykus išmano daugiau“, – sako prof. A. Perminas.

Profesorius pripažįsta, kad ne visada tas, kuris kreipiasi pagalbos, tiksliai žino, kokią problemą jis nori išspręsti. Tokiu atveju jam padeda Psichologijos klinikos konsultantai. „Dažniausiai žmogus yra kažkuo nepatenkintas.

Tokių sričių jo gyvenime yra daugybė. Kartais

netgi pačiam sunku suprasti, kas negerai. Tai tinka visiems atvejams, kuriuos aptariame konsultavimo kambaryje. Kad galėtume suvokti, kokia yra problema, reikia bandyti suprasti, kas manęs netenkina, kas vyksta mano gyvenime. Problema gali keistis. Žmogui iš pradžių atrodo, kad negerai vienoje srityje, o galų gale paaiškėja, kad iš tikrųjų – visai kitoje. Tik retais atvejais problema būna labai konkreti, kai norima išspręsti tik ją, dažniausiai ji yra platesniame kontekste.

Kalbame apie viską, ne tik apie tą vieną tašką“, – darbo patirtimi dalijasi prof. A. Perminas.

Pasak klinikos vadovės, per metus VDU Psichologijos klinikos paslaugomis pasinaudoja tiek universiteto studentų, kiek ir kitų šalių universitetuose. Taigi, nesame išsiskiriantys, konsultuojame tiek, kiek ir kolegos užsienyje. Šiuo metu Psichologijos klinikoje dirba 5 psichologai, 3 psichologai-savanoriai ir referentė.

Vis dėlto prof. A. Perminas tiki, kad didžioji dalis problemų žmogaus gyvenime sprendžiamos be psichologo pagalbos. Tą padaro arba pats žmogus, arba jam padeda artimieji, o kartais netgi nelabai artimi žmonės.

Profesoriui antrina ir dr. K. Kovalčikienė: „Daugeliu atvejų žmonės yra patys pajėgūs įveikti savo sunkumus ir rasti išeitis, o psichologo pagalba reikalinga tuomet, kai žmogus negali pats susitvarkyti su savo vidiniais išgyvenimais. Be to, problemų slegiamas žmogus ne visuomet pats ieško pagalbos, tad artimieji ir aplinkiniai (kolegos studentai, kambariokai, dėstytojai) taip pat turėtų nenusisukti ir tokią pagalbą korektiškai pasiūlyti“.

Nors kiekviena artėjanti egzaminų sesija mus ir vėl priverčia jaudintis dėl savo rezultatų, stresą ir nerimą patiriame ne tik jos metu. Tai neatsiejama kasdienybės dalis, su kuria reikia susitaikyti. „Žodis „stresas“ reiškia prisitaikomąją organizmo reakciją prie pokyčių.

Stresas – homeostazės (pastovios organizmo vidinės terpės, – red. past.)

36-40 aš+

ciniais. Tačiau džiaugiamės, kad studentai vis aktyviau dalyvauja mūsų siūlomose kitose, ne psichologinio konsultavimo, veiklose – asmenybės augimo grupėse, relaksacinių technikų ir streso valdymo mokymuose, asmeninių pokyčių internetinėje pagalbos sau programoje ir kitur“, – pasakoja Psichologijos klinikos vadovė.

palaikymo mechanizmas. Jei jo nebūtų, mes turėtume mažiau galimybių prisitaikyti. Stresas padeda gyventi, siekti tikslų, laikyti egzaminus, mokytis. Jeigu nebūtų streso, mes būtume neproduktyvūs, galėtume viską atidėlioti iki begalybės. Jis mus motyvuoja. Stresas pradeda trukdyti tada, kai jo yra per daug. Tada jis sukelia didelę įtampą, nerimą, tampa sunku mokytis“, – pasakoja prof. A. Perminas.

Profesorius sutinka, kad šiais laikais streso yra daug. Viena to priežasčių – vis greitėjantis gyvenimo tempas – šiuolaikinė civilizacijos problema.

Tampa sunku gyventi savo malonumui. Tarp akademinės bendruomenės streso ir „perdegimų“ bene visada pagausėja pavasario sesijos pabaigoje. „Streso daugėja tiek studentams, tiek ir dėstytojams, nes ateina atsiskaitymai, magistro, bakalauro, kursiniai darbai. Dėstytojams – įvairūs pabaigimai, ataskaitos. Pavasarį darbų itin padaugėja. Ta įtampa tampa užkrečiama. Įsitempę studentai užkrečia dėstytojus, kurie, irgi įsitempę, užkrečia dar kitus studentus ir tokia įtampa tiesiog tvyro ore“, – savo pastebėjimais dalijasi profesorius.

Ir visgi ne visada žmogus gali tiksliai pasakyti, kas jam neduoda ramybės, ar dėl ko taip stipriai jaudinasi. Kartais tikrosios nerimo priežastys slypi kur kas giliau nei mums patiems atrodo. „Baimė yra tada, kai aiškiai žinai, kad kažkas įvyks. Tada bijai. Nerimas yra tada, kai tai, kas įvyks, gali įvykti arba ne. Pavyzdžiui, eini į egzaminą ir subjektyviai galvoji, kad gali ir neišlaikyti. Gali išlaikyti, gali neišlaikyti. Jeigu žinotum, kad neišlaikysi, tada būtų baimė. Tada galbūt ir neitum. Ko gero, nerimas yra tai, kad tas pavojus turi galimybę įvykti. Na, yra ir tokių teorijų, kurios kalba, kad galima ir nežinoti tikrosios nerimo priežasties. Pavyzdžiui, psichodinaminės teorijos, susijusios su Z. Froidu, teigia, kad tikroji nerimo priežastis glūdi pasąmonėje ir mes galime tiktai racionalizuoti, ko mes bijom arba dėl ko jaučiam nerimą. Racionalizuoti, t. y. susikurti priežastis dėl ko jaučiame nerimą, nors iš tikrųjų mūsų viduje slypi

kažkas gilesnio“, – paaiškina prof. A. Perminas.

Turbūt jau supratai, kad nei streso, nei nerimo iš savo gyvenimo visiškai išguiti nepavyks, tačiau galima pasistengti, kad jis netaptų neįveikiama kliūtimi tavo kelyje. „Norint geriau valdyti stresą, reikia tuo užsiimti kiekvieną dieną. Galbūt taip netgi pradėti daryti dar tada, kai streso nelabai ir yra. Be darbo nieko nebus. Mokymasis valdyti stresą irgi yra mokymasis. Jeigu mokaisi egzaminui, tu mokaisi, kad įgytum įgūdžių. Tam, kad suvaldytum stresą, taip pat reikalingi įgūdžiai. Jeigu motyvacija mažinti stresą pakyla tiktai sesijos metu, paprasčiausiai nėra įgūdžių. Juos reikia įsisavinti iš anksto – arba dalyvauti mokymuose, arba susirasti gerą knygą ir nuosekliai elgtis pagal tai, kaip ten yra surašyta“, – sako profesorius.

Visi VDU studentai turi galimybę nemokamai naudotis VDU Psichologijos klinikos paslaugomis. Čia yra teikiamos įvairios psichologinės pagalbos formos: psichologinis konsultavimas (susitikus su psichologu, el. laiškais, „Skype“); asmenybės augimo grupės; grupiniai relaksacijos mokymai; internetinė asmeninių pokyčių programa. Lietuvių ir anglų kalbomis konsultuoja profesionalūs psichologai – VDU Psichologijos katedros dėstytojai, turintys praktinio darbo patirties psichologinio konsultavimo srityje. Įgyvendindama VDU akademinės bendruomenės psichologinės gerovės ir jai reikšmingų veiksnių stebėseną, Psichologijos klinika parengė studentų psichologinės gerovės stebėsenos sistemą, kuri leis įvertinti studentų psichologinę gerovę ir sunkumus, jų kitimą. Pasak dr. K. Kovalčikienės, visi VDU studentai bus aktyviai kviečiami dalyvauti apklausoje, kuri leis pamatyti bendras tendencijas, identifikuoti tikslines studentų grupes, kurioms labiausiai reikalinga psichologinė pagalba ir tikslingai pasiūlyti būtent tokią pagalbą, kokios reikia. Nėra pamirštami ir universiteto dėstytojai bei jų psichologinė gerovė. „Siūlome jiems asmenybės augimo grupes,

grupinius relaksacijos mokymus. Artimiausiu metu, kartu su kolegomis iš Psichologijos katedros planuojame atlikti dėstytojų psichologinės gerovės tyrimą. Yra parengtas ir netrukus bus išleistas lankstinukas VDU dėstytojams ir administracijai, kaip atpažinti ir padėti tiems studentams, kuriems reikia psichologo pagalbos“, – planais dalijasi klinikos vadovė.

Tiesa, ne visada streso reikia bijoti. Prof. A. Perminas turi keletą patarimų, kaip jį galima panaudoti gerai savijautai ir motyvacijai: „Kiekvieną rytą palįsti po šaltu dušu. Ne lediniu, bet vėsiu. Organizmui fiziologiniame lygyje tai irgi bus stresas, gerasis stresas – eustresas. Toks žmogus visą dieną bus darbingesnis, nes tas eustresas mobilizuos fiziologiškai – organizmas bus darbingesnis, žvalesnis, laimingesnis ir sveikata bus geresnė. Kitas patarimas – mankštintis. Ryte, kai dar būna vėsu, pabėgioti lauke. Tai irgi fiziologiniame lygyje bus stresas ir visą dieną jausiesi gerai.“

Stresą galima mažinti ir kitais būdais, pavyzdžiui, darant pertraukas. O jų metu yra pravartu užsiimti kokia nors relaksacija. „Viena iš tokių populiarių relaksacijų yra progresuojanti raumenų relaksacija. Jos principas – įtempti raumenį, jį atpalaiduoti ir taip pereiti per visas raumenų grupes. Bet vėlgi tam yra reikalingi arba mokymai, arba knyga“, – sako profesorius.

Mūsų vaizduotė gali taip pat neblogai pagelbėti mažinant nervinę įtampą. Prof. A. Perminas pataria naudoti vaizdinius – užmerkti akis kelioms minutėms ir įsivaizduoti kokią nors tau asmeniškai malonią vietą, kuri neprivalo būtinai egzistuoti. „Pavyzdžiui, užsimerkti ir pamatyti save lėtai vaikštantį po baltą, žydintį sodą. Jeigu tai yra malonu. Kai kurie žmonės yra alergiški žiedadulkėm, tuomet šis būdas netinka, reikia įsivaizduoti kažką kita. Pavyzdžiui, kad sėdi kalno viršūnėj, bet vėlgi, jeigu nebijai aukščio, ir panašiai“, – pataria jis.

Kartais užsitęsusi niūri nuotaika priverčia žmogų susimąstyti – gal jam depresija? Visgi, šį žodį reikėtų vartoti atsargiai, nes jis tinka tikrai ne visiems atvejams. „Depresiją diagnozuoja psichiatras. Ji turi atitikti kriterijus pagal TLK (Tarptautinę ligų klasifikaciją, – red. past.). Todėl pablogėjusios nuotaikos nederėtų maišyti su depresija.

Jeigu norisi išsiaiškinti, ar tai depresija, reiktų kreiptis į psichiatrą. Ar svarbu tai sužinoti?

Galbūt bloga nuotaika yra rizikinga tada, kai atsiranda minčių apie savižudybę, kai visiškai nebesinori daryti to, kas anksčiau buvo malonu, kai tampi visiškai apatiškas ir tai trunka apie dvi savaites. Tada reikia ieškoti tiek psichologo, tiek psichiatro pagalbos. Visais kitais atvejais tai – liūdesys. Būtų keista, jeigu mes visą laiką būtume linksmi ir laimingi. Kartais atsitinka liūdnų dalykų, kartais tiesiog pasidaro liūdna.

Galima sakyti, kad ta ne per gera nuotaika yra susikaupimo būsena. Būtent toje susikaupimo būsenoje daugiausiai visko ir padaroma. Tai galbūt netgi kūrybiška būsena, nes jeigu yra labai gera ir linksma, paprasčiausiai išbarstai save, netgi susikaupti negali. Tokioje rudeniškoje melancholijoje esi galbūt netgi darbingiausias, nes susiimi ir savyje kažką atrandi. Nereiktų bijoti tokios būsenos“, – teigia prof. A. Perminas.

Jis taip pat pastebi, kad šiandien stereotipas, jog pas psichologus vaikšto tik tie, kam „su galva negerai“, nors ir po truputį, bet vis labiau nyksta. „Ne, priešingai, pas psichologus vaikšto tie, kuriems su galva viskas labai gerai. Tie, kuriems negerai, neina pas psichologus. Problema, kokia ji bebūtų, gyvenimiška ar psichologinės sveikatos problema yra gyvenimo dalis. Kai susergi gripu, gydaisi. Taip ir čia. Jeigu turi kokią nors problemą, nebūtinai tai turi būti psichikos liga, bet kokią, jeigu tau reikalingas kitas žmogus su kuriuo pravartu pasitarti, tai tu eini ir tariesi.

Labai racionalus gyvenimas“, – sako profesorius.

Tikiu, kad kalbėti apie savo jausmus mums kartais dar yra sunku, tačiau dėl to neturėtų

būti gėda. Nereikia bijoti jausmų ir tylėti tada, kai skauda. Yra žmonių, kurie pasirengę Tau padėti. O ar Tu esi tam pasiruošęs?

KŪRYBA NAKTĮ SUSISUKO ŠARATAI Ir ta vilkų gauja nepaleidžia. Nes jei išeini, tai gėda, tai nusivylimas. Aš tavęs neprašiau susišnioti visus tuos pelenus perskaitytų knygų, ar tų knygų, kurias vaidinai perskaitęs. Aš tiesiog noriu pradėti. Noriu pradėti. Nes atrodo, jog stoviu. Aš čia, aš vis dar čia, aš tik čia. Aš nebenoriu būti čia. Ir šiukšlynuose paskęst nenoriu. Ir būti princese nenoriu. Ir mūza nenoriu. Ir Koperniku nenoriu. Ar galiu būti. Bet aš ir būti nenoriu. Net kalbėti nenoriu, kodėl tada išvis rašyti. Bet juk mąstyti nesustoji. Ar mąstai vaizdiniais. Ar tūliko cigaretėse uždusęs dar prisimeni, kad filosofija buvo pirma pasakyta, o tik vėliau užrašyta. Man nesvarbu, ar numirsiu, ar prisikelsiu, man svarbu keltis. Ir man sunku, nes aš nebeturiu jėgų keltis. Man dvidešimt ir aš niekada nesijaučiau tokia pavargus. Mano genai išmokė mane, trankydami su liniuote per pirštus, jie mane išmokė… jog džiaugsmas yra kančia. Bet aš pakeisiu Žemės sukimosi trajektoriją. Ir makiaveliškai prieštarausiu. Aš neatkeršysiu savo priešams taip, jog jie nepajėgtų keršyti man. Ir aš nekursiu naujo pasaulio naikindama tai, ko neapkenčiu senajame, bet išsaugodama tai, ką myliu. Ir akimirkomis, kuriose pamirštu, ką myliu, ir kad myliu. Aš prisiminsiu. Save, kokia noriu būti. Mokysiu save svajoti, vis iš naujo; ir stipriai, ir begaliniai. Ir dienos aš nebijosiu dėl pasivijusių nakties košmarų. Nes mano svajones pildysis. Ir aš augsiu taip, kaip visada norėjau. Ir neklyksiu nuo tilto upei dėl to, jog pasaulis man nėra teisingas. Nes nei jis yra pasaulis, nei teisingas, nei yra. Nes ne dėl egzistavimo renkiesi būti; o būti vardan esamybės. Ir aš nesapalioju niekų, jei kas yra susidūręs su dilema būti. Aš jaučiu, kad pasaulyje esu; Jaučiu, bet pamirštu; ir man nepavyksta prisiminti. Todėl skendėju raudonųjų žibintų šviesoje. Žiūrėdama į pusnuogės keturiolikmetes veidą, aš užsimanau rūkyti. Bet ji užsirūko savo „Lucky Strike“; Ir aš čia, kaip veidrodyje. Ir jai reikia mano pritarimo. Aš pridegu tą cigaretę. Mano pasiteisinimas toks pats, kaip ir jos. O kodėl gi ne. Ir laužydama kažkieno kito taisykles aš pamiršau, jog turiu savąsias. O gal reiktų prisiminti. Kaip mirusius brolius ir seses. Visas pasaulis turi ryšį. Žmonės miršta, ir pamiršta. Ir pamirštu tai, jog man dvidešimt. Aš klube. Ir visos neonų šviesos, aptemdžiusios man akis, apšviečia protą.

Audrė Gruodytė