teatro žurnalas | 12-13 by Teatro žurnalas

Nr. 12–13 kaina 3,99 €

Vyriausioji redaktorė Ramunė Balevičiūtė Redaktorė Vlada Kalpokaitė Dizaineris Vilmantas Žumbys Redagavo UAB Kalbos ir komunikacijų centras Išleido VšĮ „Teatro gatvė“ www.teatrogatve.lt Tiražas 800 egz. Už galimybę spausdinti nuotraukas dėkojame teatrams ir nuotraukų autoriams. Spausdino UAB „Petro ofsetas“ Naujoji Riovonių g. 25C, Vilnius www.petroofsetas.lt Leidinio vykdomą projektą „Lietuvos ir pasaulio teatras žurnale „Teatro žurnalas“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (6 tūkst. eurų).

ISSN 2424-4430

Redakcijos skiltis

Šis „Teatro žurnalo“ numeris skirtas įkvėpimui. Jis apie žmones, turinčius savo teatro idėją. Nuosekliai ją įgyvendinančius arba dar tik ieškančius kelių tai daryti. Apie savitus, originalių idėjų inspiruotus meno reiškinius. Apie tuos, kurie jau prašosi būti įvertinti iš laiko perspektyvos, ir apie tuos, kuriuos dar tik norisi pastebėti, susilaikant nuo kategoriškesnių vertinimų. Šio numerio akiratyje – turiningi pokalbiai su tarpdisciplininės Kubos meno grupės „Omni Zona Franca“ nariais, slovėnų teatro režisieriumi Tomi

Janežičiumi, Poznanės „Teatr Nowy“ režisiere, scenografe ir dramaturge Agata Duda-Gracz, dviejų režisierių – Yanos Ross ir Susanne Kennedy – dialogas, žvilgsniai į Valentino Masalskio teatrą, „Meno ir mokslo laboratorijos“ veiklą, scenografo Jono Arčikausko kūrybą bei Vegos Vaičiūnaitės „Miraklio“ eksperimentus. „Teatro žurnalo“ anketų skirsnis suteikia galimybę artimiau susipažinti su jaunųjų lietuvių režisierių bei teatro vaikams kūrėjų idėjomis. Neapeiname ir teatro kritikos, kuri taip pat turi savo idėją ir profesinės veiklos viziją.

Ilgėdamiesi kolegės ir bičiulės Viktorijos Ivanovos (1988‒2018), publikuojame jai skirtus dramaturgų tekstus. Numeryje daug asmeninių istorijų, daug emocijų. Prasmingo laiko su „Teatro žurnalu“!

Rimantas Ribačiauskas Pokyčių technikos kasdienybės teatre. Įspūdžiai iš Kubos ir pokalbis su „Omni Zona Franca“

Ramunė Balevičiūtė Tomi Janežičius: „Psichopatologija neskatina gero meno“

Akvilė Melkūnaitė Agata Duda-Gracz: „Nėra tokių, kurie nesileistų mylimi“

Yana Ross kalbina Suzanne Kennedy „Iš pradžių net neturėjau kalbos, kuria galėčiau kalbėti su aktoriais“

Rimgailė Renevytė Aktorius, priverstas būti personažu. Valentino Masalskio teatras

Kristina Steiblytė Kaip menas pamilo mokslą. Apie „Mokslo ir meno laboratoriją“

„Teatro žurnalo“ anketos

46 62 74 80 86 90

Rimgailė Renevytė 10 klausimų režisieriui

Ramunė Balevičiūtė Teatro vaikams kūrėjai – apie idėjas, vizijas ir problemas

Daiva Šabasevičienė Jono Arčikausko prasmių vizijos

Aušra Gudavičiūtė Vegos Vaičiūnaitės „Miraklio“ vilnietiškoji postdrama

Aušra Kaminskaitė Kur slypi kritikų asmenybės?

Už užnugarį, kirčius, spyrius ir sprigtus. Ką mes prisimename apie Viktoriją I.

Pokyčių technikos kasdienybės teatre Įspūdžiai iš Kubos ir pokalbis su „Omni Zona Franca“ Rimantas Ribačiauskas

„O apie Kubą norėčiau kada daugiau išgirst, skamba visiškai gerai.“ (iš feisbuko pokalbio 2018-05-16) Nespėjau papasakoti, todėl skiriu Viktorijai.

„Omni Zona Franca“ – tarpdisciplininė Kubos meno grupė, susikūrusi 1997 m. ir iki šiol gyvuojanti – tik jau ne visa buvusia jėga – Havanos priemiestyje Alamare. Grupę sudaro aktoriai, poetai, skulptoriai, dainininkai, kitų sričių menininkai, pasisakantys už demokratinę santvarką ir žodžio laisvę. Daugelis buvusių narių dabar gyvena egzilyje, daugiausia – Majamyje. Kuboje liko keli, tarp jų – „Omni Zona Franca“ įkūrėjas Amaury Pacheco ir ilgametė narė Iris Cruiz. Jie vedę ir Alamare augina šešetą vaikų. Atrodo, Kuboje praleistos dienos tikslingai atvedė į šį susitikimą. Kalbėjomės priešpaskutinę vizito dieną, tad pokalbis apibendrino, užpildė spragas, sudėliojo akcentus. Bet ką apibendrino, kurias spragas užpildė ir kokie tie akcentai?

Penkios vakaro. Saulės svilinama senoji Mėnesio viename mieste, net ir tokiame Havana. Einame trise – aš, Borisas Areneaprėpiamame kaip Havana, pakanka, nas ir Laura. Borisas su legendiniu Kukad galėtum pasakyti ne „aš buvau“, o bos rašytoju Reinaldo Arenas dalijasi „aš gyvenau“. Dabar, viską prisimenant, ne giminyste, o tik pavarde ir energija – peržiūrint nuotraukas ir vaizdo įrašus, 42 metų žurnalistas, istorikas, vienas galima tuo pasidžiaugti. Bet pirmomis aktyviausių Kubos opozicionierių apie dienomis, regis, išeisi iš proto nuo tautų, Kubą kalba taip pat karštai ir kandžiai, muzikos, kvapų, spalvų, transporto ir kaip rašė Reinaldo. 21-erių Laura studivaliutų maišalynės, nuo dyzelio kvapo javo dramaturgiją, bet metė. „Aš – tikra ir įkyriai lendančių cigarų pardavėjų. socializmo mergaitė“, – sakė, kai susiKo aš čia važiavau? Nekalbu ispaniškai, pažinome. Ironija kovoti su apatija Kunemėgstu regatono ir salsos, dūstu nuo bos jaunimui įprasta. Pastatai centricigarų, ne ką teišmanau apie regiono is- nėse miesto gatvėse nepriekaištingai toriją... „Gyvenimas Kuboje – kaip ko- renovuoti, valdžia seniai supratusi, ko va“, – vėliau sakys Amaury. Tai jaučia- reikia turistams. Pastarųjų čia – pilna si. Bet po truputį priprantu ir mėginu kaip pupelių kubietiškuose ryžiuose, įgyvendinti kelionės tikslą – susipažinti bet tik pagrindinėse arterijose. Įžengiasu Havanos teatro ir performanso scena. me į mažesnes gatveles ir ieškodami tikslo trumpam pasiklystame tarp griūvančios kolonijinės architektūros, pir-

Delfinariumas Autoriaus nuotr.

muose aukštuose įrengtų skurdžių kirpyklų, sulčių barų, mėsinių bei vaisių parduotuvių. Kelis kartus paklausę kelio, netrukus randame, ko ieškojome, – niekuo neišsiskiriantį, neaukštą namą lentomis užkaltais langais. Prie atvirų durų užrašas: „2 + 2 = 5“. Šalia – senas, tiuninguotas, kruopščiai prižiūrėtas rusiškas sunkvežimis nikeliuotais ratlankiais. Turėti tokį Kuboje – didelė vertybė, daiktų ir keleivių (taip, keleiviai kartais irgi vežami sunkvežimiais) gabenimas – garantuotos pajamos. Gerai nesuprantu, kur atėjau, bet lyg ir neturėčiau čia būti. Į Kubą mane pakvietusi režisierė atsisakė eiti kartu. Į renginį kartu pasiėmęs Borisas padrąsino: „Nesirūpink, jei bus pavojinga, pasuksim atgal.“ Pavojinga? Lauke šalia pastato būriuojasi dvidešimt ar trisdešimt žmonių. Kambaryje – grafičiais išmargintos ir rudu pakavimo popieriumi apmuštos sienos. Įjungtas projektorius, groja kubietiška muzika. Ant staliuko – trys dideli „Havanos“ buteliai, pigus apelsinų

gėrimas ir ledukai. Susimaišau kokteilį ir einu į lauką istorijų. Dvidešimt kelių metų paskutinio kurso Menų universiteto vizualiųjų menų studentė pasakoja, kaip niekada nebuvo išvažiavusi iš šalies ir kaip niekada nenaudojo feisbuko: „Gal kada nors, kad galėčiau savo darbus pareklamuoti.“ Internetas šalyje ribojamas ir prieinamas tik specialiuose parkuose už gana didelį mokestį. Kubos valdžios manymu, su tokiais studentais bendrauti neturėčiau. Kai po kelių dienų bandau patekti į Menų universiteto teritoriją, esu sustabdomas prie vartų budinčio apsaugos darbuotojo. Panašaus amžiaus režisierius Adonis Milánas dalijasi įspūdžiais apie vieną paskutinių savo pastatymų – Sarah’os Kane „4.48 psichozę“ – kuri taip ir nesusitiko su publika: aktoriams ir auditorijai policija neleido įeiti į pastatą. Gyvenant diktatūros sąlygomis, Kubos meno pasaulyje egzistuoja tiek moralinių pozicijų, kiek egzistuoja menininkų. Tačiau visas jas galima suskirstyti į dvi kategorijas. Arba esi „su valdžia“, kas apima tiek

pritarimą esamai politikai (tiesa, tokių žmonių nesutikau), tiek buvimą apolitiškam, tylėjimą, sutikimą su tavo kūrybos cenzūra, galbūt net subtilią kritiką Ezopo kalba. Tokiu atveju (o tokių atvejų daugiausia) esi sistemos dalis – tau atviri teatrai, galerijos, leidyklos. Arba esi prieš, garsiai pasakai: „Man tai netinka.“ Tuomet visos durys užsidaro, lieki be platformų, be auditorijos ir tau netgi trukdoma – kaip šiam režisieriui. Tokie visada buvo ir „Omni Zona Franca“. Čia Borisas mane pirmą kartą supažindina su Iris Ruiz. „Pamačiau prie durų besisukiojantį kažkokį nepažįstamą tipą. Įtariau, kad užsimaskavęs pareigūnas, pasakiau, kad renginys jau baigtas.“ Akcija (isp. acción – terminas, kuriuo kubiečiai apibūdina tokius renginius) tuoj prasidės, tad su Iris pasikeičiame numeriais ir sutariame susitikti kitą dieną. Visi sueiname į kambarį. Ankšta, tvanku. Kas vyksta, suprantu tik iš protarpiais Boriso man į ausį šnabždamo vertimo. Baltu kostiumu vilkintis menininkas Reinier Leyva Novo pardavė Kubos

meno muziejui savo darbą už 3 800 dolerių. Šie pinigai perduodami nepriklausomai Havanos „00 bienalei“. Perduodami „oficialiai“, kaip per bet kokį kasdien TV žiniose matomą politinį susitarimą – pasirašant sutartį ir paspaudžiant ranką pagrindiniam bienalės organizatoriui Luisui Manueliui Otero Alcantarai. Štai ir visa akcija, po kurios dar seka diskusija. Kas čia ypatinga, atrodo. Ypatinga, kai žinai kontekstą. Vidutinis atlyginimas Kuboje – 20 dolerių, tad tokios sumos iš valstybės gautų pinigų perleidimas nepriklausomam opozicijos meno renginiui – ne tik įspūdinga auka, bet ir didžiulė finansinė parama. Be to, sprendimą priėmusiam menininkui ji tikriausiai paskutinė – antro tokio užsakymo ir valstybinių institucijų jis niekada nesulauks. Nebent pasikeistų valdžia. Išeinu, nesutikęs jokių pavojų. Dabar, ieškodamas informacijos šiam straipsniui, netikėtai atrandu, kad apgriuvęs pastatas, kuriame vyko renginys, turi ir „oficialų“ pavadinimą – Kubos rezistencijos muziejus.

Su į Kubą mane pakvietusia dramaturge ir poete Alessandra Santiesteban keliaujame į Atominį miestą Sjenfuegoso provincijoje. Miestas buvo bendras Kubos ir Sovietų Sąjungos projektas. Visoje saloje turėjo išdygti trys modernios atominės elektrinės. Pirmosios statyba buvo priartėjusi prie pabaigos, tačiau, Sąjungai žlugus, taip ir nebaigta. Norėdamas parašyti laišką kuriam nors iš miesto gyventojų (jų likę apie 5 000), ir šiandien adreso pabaigoje rašai: „Ciudad nuclear“ (isp. „Atominis miestas“). Nors elektrinės reaktorius niekada nebuvo pripildytas urano, atominė energetika miesto gyventojų sąmonę užpildė ilgam. Galėčiau miestą pavadinti Visagino broliuku – šalia nebeveikiančios atominės stovi panašūs sovietiniai dau-

giabučiai, bet... liežuvis neapsiverčia. Aktyviausia miesto dalis – pagrindinė sankryža, kuria retsykiais pravažiuoja automobilis, dažniau – sulysusio arklio tempiamas vežimas (žlugus elektrinės projektui, kitur darbus radusius inžinierius pakeitė fermeriai). Šalia sankryžos – gėrimų kioskas, pora daržovių ir vaisių vežimėlių, bariukas. Anksti ryte ir apie šeštą vakaro mėlyni autobusai iš čia išveža ir čia parveža regiono fabrikuose ir valstybinėse įmonėse dirbančius žmones – daugiausia inžinierius ir statybininkus, stačiusius elektrinę ir turėjusius joje dirbti, tačiau to nesulaukusius. Gatvėse daug šiukšlių, benamių šunų ir kačių. Vaikščiodamas dažnai atkreipiu gyventojų dėmesį – „Money!“ (angl. „Pinigai!“) šaukia mane pamatę vaikai. Kalbuosi su vietiniais. Į užsienietį čia žiūri įtariai, tačiau po truputį pavyksta įgyti pasitikėjimą – vienas žmogus rekomenduoja kitą. Surandu Nataliją, studijavusią klasikinį dainavimą Peterburge ir atvykusią čia su kubiečiu vyru, netrukus ją palikusiu. Niną, inžinierę, pametusią kontaktą su Ignalinos atominėje elektrinėje dirbančia giminaite. Alejandro, studijavusį atominę energetiką Sovietų Sąjungoje ir iki dabar neblogai kalbantį rusiškai. Visi šie žmonės užfiksuoti puikiame režisieriaus Carloso Quintelos filme „Amžiaus projektas“ (isp. „La obra del siglo“, 2015), kuriame į išgalvotą Atominiame mieste įstrigusios šeimos istoriją įpinama archyvinė miesto statybų medžiaga ir tikrų jo gyventojų portretai. Mes irgi esame mieste dėl filmo. Alessandra kartu su ką tik studijas baigusiu teatro ir kino režisieriumi Ricardo Ramirezu praleido bendruomenėje kelis mėnesius ir išmaniaisiais telefonais nufilmavo 20 minučių trukmės shortą, pavadintą „Įlanka“. Tai jau antrasis Ricardo filmas, nufilmuotas mobiliaisiais. Klausiu, ar žino Seaną Bakerį („Tange-

rine“, „Floridos projektas“). Sako, kad taip – tai vienas jo įkvėpėjų. Filmas jau baigtas, atvažiavome pristatyti jo miesto bendruomenei. Pristatymo akcija – ne slapta, kaip buvo Rezistencijos muziejuje. Tik atvykusi Alessandra keliauja pas Sjenfuegoso Kultūros skyriaus viršininką parodyti jam filmo. Išvažiuoja sunerimusi: „O jeigu nepraleis?“, grįžta laiminga ir su leidimu rankoje: „Ačiū Dievui, supratingas žmogus.“ Veiksmas ir vėl vyksta bute – viename iš paskutinių aukščiausio miesto pastato aukštų. Alessandra ir Ricardo visus pasitinka apačioje, prie įėjimo į laiptinę. Pirmą dieną susirenka gal dešimt vietinių. Kodėl taip mažai? „Žmonėms čia nereikia meno. Net į mūsų spektaklius vietiniai retai ateina“, – pasakoja Atilio, poetas, įkūręs Atominiame mieste teatro grupę. Antroji diena skirta delegacijai iš Havanos – Vokietijos ambasados, Scenos menų tarybos atstovams, kūrėjų kolegoms ir draugams. Lėti panoraminiai kadrai – miesto ir jūros peizažai, griūvantys elektrinės pastatai, gėlo vandens tvenkinyje šalia elektrinės besimaudanti vietinė miesto gyventoja – primena telefonines Abbaso Kiarostami „24 kadrų“ arba vengrų režisieriaus Bence Fliegaufo ambient kino versijas. Filmo pasakotojas – pats režisierius, tačiau pasakojama ne balsu, o titrais. „Ten centras, o ten – siena. Už jų – tuščia erdvė, o toliau už jos – vandenynas. Tame vandenyne – badaujančios žuvys.“ Iš pradžių nesuprantu, kur viskas veda, kol filmo pabaigoje pasirodo užrašas: „Pastatai, turėję tapti atomine elektrine, šiuo metu transformuojami į Nacionalinę pavojingų atliekų saugyklą.“ Projektas jau patvirtintas, darbai lėtai vyksta. Filmo peržiūra papildyta performatyviais, publiką įtraukiančiais elementais – pradžioje kiekvienas žiūrovas

Atominis miestas Autoriaus nuotr.

turi prisistatyti ir pasakyti, ką labiausiai mėgsta („Mi nombre es Rimas y me gustan mucho los mangos“); pabaigoje visi vorele išvedami į namo laiptinėje esantį viešą balkoną, nuo kurio toli horizonte matyti elektrinės kupolas. Čia vyksta neformalus filmo aptarimas. Mikroautobuse, vežančiame visus atgal į Havaną, galvoju, kad tiek filmas, tiek veiksmas aplink jį pasirodė kiek naivoki. Tačiau šių menininkų pasirinktas kelias visiškai priešingas tam, kurį renkasi opozicija. Filmo autoriai ne politizuoja estetiką (netrukus apie tai kalbėsime su „Omni Zona Franca“), bet suestetina politiką tiek, kad ši tampa vos pastebima, tačiau sėkmingai pramuša cenzūros sienas. Ekologinės valstybės politikos kritika nekliūna kultūros skyrių viršininkams, bet pasiekia žiūrovus. Tik gaila, kad žiūrovų tiek mažai.

Vykstame į Miramarą – rajoną, kuriame iki revoliucijos gyveno turtingi kubiečiai kapitalistai. Plačios gatvės nusėtos prabangiomis vilomis, kai kurios subyrėjusios, visai kaip šalies laisvoji rinka. Dabar čia įsikūrusios dauguma užsienio šalių ambasadų. Įspūdingiausia – Rusijos, atidaryta 1987 m., taigi dar kaip Sovietų Sąjungos, ir tai aiškiai atsispindi grandiozinėje brutalistinėje architektūroje. „Vieniems pastatas primena kardą, kitiems – švirkštą“, – rašoma Wikipedijoje. Geresnių palyginimų net neieškosiu. Ambasados pastatas grėsmingai stūkso tiesiai prieš Nacionalinį Kubos jūrų muziejų. Jame, o tiksliau – čia įsikūrusio delfinariumo patalpose, ir vyks Ricardo performansas, pavadintas „Akvariumu“. Laukdamas apžiūriu žuvis akvariumuose ir ruonius bei jūrų vėžlius baseinuose. Vaizdas nykus, kaip bet kuriame zookalėjime, bet gyvūnai Grįžęs į Havaną, apsilankau dar viena- neatrodo neprižiūrėti ar išbadėję. Prime Ricardo performanse. Šįkart tai – simenu vienos pažįstamos kubietės – baigiamasis jo darbas Menų universi- radijo žurnalistės, uždirbančios Kubos „standartą“, juokelį: „Mano katinas valtete.

go geriau nei aš.“ Panašu, tas pats galioja ir ruoniams. Susirenka apie 40 žmonių, kai kuriuos jau pažįstu iš akcijos Atominiame mieste. Sueiname į delfinariumo restoraną – stačiakampę sodriai mėlyna spalva dažytą patalpą. Vienoje ilgesnėje sienoje – didžiulis akvariumas. Statmenai jam išrikiuotos kelios eilės pailgų stalų, prie jų ir susėdame. Pastebiu, kad už stiklo didžiule jėga vandenį retsykiais praskrodžia delfinas. Prie akvariumo pasirodo Ricardo. Iš lapų skaito tekstą, kurio, nemokėdamas ispaniškai, galiu suprasti tik nuotrupas: „kiekvieną savaitgalį tėvas veždavosi prie jūros“, „norėjau tapti jūrų biologu“). Perskaitytus teksto lapus po vieną klijuoja prie kambario viduryje pastatyto tirpstančio ledo luito (ekologinių pavojų, apie kuriuos kalbėta ir „Įlankoje“, metafora?). Vėliau, sėdėdama prie stalo kartu su žiūrovais, kalba pagyvenusi moteris – pasirodo, Ricardo močiutė. Vyksta pokalbis skaipu su jos sūnum, Ricardo tėčiu, gyvenančiu Majamyje. Kažkuriuo metu restorano personalas kiekvienam

Atominis miestas Autoriaus nuotr.

žiūrovui patiekia lėkštę cukruotų blynų – tai populiarus kubietiškas namų valgis, jį močiutė dažnai ruošdavo savo šeimai. Kartais žiūrovų paklausiama kokio nors klausimo, vėliau prašoma įrašyti po sakinį kompiuteryje, kurio vaizdas projektuojamas ant šoninės kambario sienos. Į priekį išeina čia dirbanti delfinų trenerė. Brėžiamos paralelės tarp akvariume įkalintų delfinų ir Kubą palikti trokštančių, bet negalinčių žmonių. Pasakojama, kokios strategijos naudojamos, kad delfinai geriau jaustųsi uždaroje erdvėje, iliustruojant jų atliekamais triukais ir žaidimais vandenyje. Suprantu, kad visus monologus jungia viena tema – emigracija. Kuba jau dabar nusipelno savo „Išvarymo“, nes žmonės, pasitaikius galimybei, masiškai bėga iš skurstančios šalies. „Noriu palikti Kubą“; „jau bandžiau išvažiuoti, bet negavau vizos“; „išvažiuočiau, jei tik galėčiau“; „noriu studijuoti kostiumų dizainą Madride“; „aš čia ne gyvenu, tik egzistuoju“. Tai – tik kelios mano užrašytos citatos iš pokalbių su vietiniais.

Nors negaliu išsamiai suprasti monologų turinio, o akcija labiau primena ne spektaklį, o performatyvią paskaitą, veiksmas žavi savo paprastumu, jau ne kartą matytomis, bet auditoriją įtraukiančiomis priemonėmis, įdomia konceptualiai parinkta erdve. Svarbiausia kūrėjams – buvimas kartu, čia ir dabar, visiškas ribos tarp auditorijos ir atlikėjo, tarp atlikėjo ir režisieriaus trynimas, bendros patirties kūrimas ir absoliutus pasitikėjimas publika. Tas pats galioja ir kitoms mano matytoms akcijoms.

Didysis Havanos teatras labiausiai garsėja jame reziduojančia nacionaline baleto trupe. Po 2016 m. pasibaigusios renovacijos teatro pavadinimas netgi papildytas legendinės Kubos prima balerinos Alicijos Alonso vardu, taigi: Gran Teatro de La Habana Alicia Alonso. Anot kubiečių, baleto spektakliai – labai populiarūs, bilietai į juos išperkami akimirksniu ir beveik neįkandami vietiniams. Deja, mano vizito metu baletas ilsisi.

Tačiau aplankyti teatrą galiu – po mandagaus ir formalaus pokalbio su Scenos menų tarybos tarptautinių ryšių koordinatore gaunu kvietimą į Imre Kálmáno operetę „Čardašo karalienė“. Gerai ją atsimenu – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kūrinys ilgai rodytas pavadinimu „Silva“. Apsidžiaugiu, kad galėsiu grįžti į vaikystę, nes Kuboje ir šiaip dažnai jaučiuosi kaip vaikas, pasimetęs kryžkelėse arba bandantis susitvarkyti su dviem valiutomis: dešinėje kelnių kišenėje – vietinė, kairėje – turistinė (o gal atvirkščiai). Neobarokinis, pačiame miesto centre šalia Kapitolijaus įsikūrusio teatro fasadas ir ištaiginga García Lorcos vardu pavadinta pagrindinė salė – neįtikėtinas kontrastas butams ir delfinariumams. Salė talpina pusantro tūkstančio žiūrovų, tačiau apsidairęs pastebiu, kad parteryje jų gal 100, o balkonai apskritai uždaryti. Kodėl?! Atsakymas pasiekia ausis vos prasidėjus uvertiūrai – iš dviejų nedidelių scenos šonuose įtaisytų garsiakalbių

Didysis Havanos teatras Autoriaus nuotr.

atsklinda pigi midi aranžuotė. Rūmus bet viskas vyksta. Nėra reklamos, tačiau vaizduojančios galinės scenos užuolai- visi sužino. Spektakliai baigiasi, bet tędos fone stebiu prastai sinchronizuo- siasi krantinėje. tus „Mergytės mažytės“ traukiančių choristų judesius. Viskas, kas vyksta scenoje, vyksta kažkaip tingiai, atbula koja ir iš- Su Iris sutariame susitikti name, kuriavirkščiu balsu. Palieku salę po 20 minu- me nuomoju kambarį. Kuboje nuomos čių, lydimas piktų darbuotojų žvilgsnių. užsieniečiams rinka griežtai kontroliuojama – reikalingas valstybės leidimas, apie svečių atvykimą ir išvykimą praGiesmės, sveikinančios jorubiškas dei- nešama telefonu specialiai tarnybai. Be ves. Poezija, skaitoma senuoju afrokubie- to, nuomojami ne bet kokie, o tvarkintišku dialektu. Dailininkas, tapęs aktyvis- gi, suremontuoti būstai. Tai reiškia, kad tu, kuriančiu „nepriklausomą“ internetą. didžioji dalis nuomotojų gyvena toli graVakarai raudonose „Charlie Chaplin“ ki- žu ne iš vidutinio atlyginimo ir, tikėtina, no teatro kėdėse stebint jaunąjį Kubos yra arba buvo susiję su valdžia. Maniškio kiną. Daugiau kaip tūkstančio ranka su- buto šeimininkas kažkada dirbo Kubos rašytų angliškų idiomų knygutė, parody- ambasadoriumi Meksikoje. Nuomos reita nepažįstamojo slepiantis nuo lietaus. kalus tvarko ir su klientais bendrauja jo Šokis, tiksliau – mėginimas šokti, su Ku- žentas, energingas trisdešimtmetis tatuibos estrados legenda Beatriz Márquez... ruotas vaikinas, gerai įvaldęs anglų kalViską čia norisi aprašyti, nes viskas atro- bos gatvės žargoną. Viena iš pagrindinių do tinkama. Bet juk tekstas – „Teatro taisyklių, kaip ir daugumoje nuomojamų žurnalui“. Bėda, nors gal laimė, kad Ku- būstų Kuboje, – jokių svečių be šeimininboje sunku įžiūrėti ribą tarp scenos ir gat- ko leidimo. – Ar galėtų pas mane užsukti pažįstavės, poezijos ir pokalbio, performanso ir gyvenimo. Niekas nevyksta pagal grafiką, ma aktorė valandai pasikalbėti?

– Jokiu būdu ne. Ji turi savo namus, ten ir susitikinėkite. Taigi, į duris paskambinus Iris, tenka atsiprašyti. Nusprendžiame važiuoti į jos namus Havanos priemiestyje Alamare. 40 minučių taksi neprailgsta – kalbamės apie jos praeitį, apie menininkų situaciją Kuboje, tik diktofonas dar neįjungtas. Daug kas vėliau pasikartos interviu metu. Suprantu, kad pokalbis nebus lengvas – Iris angliškai kalba lėtai, vis neranda tinkamų žodžių, painioja gramatiką. Dabar, iššifravęs interviu, manau, kad taip net geriau. Išmanyti užsienio kalbą tiek, kad gebėtum sukonstruoti elementarius sakinius, vartodamas su tavo profesija ir interesais susijusius daiktavardžius – taip bendrauti sunku, nes užtrunki, pavargsti ir, regis, negali savęs iki galo išreikšti. Bet kažką ir išloši, ypač jei esi „Omni“ poetas – kai negali tuščiažodžiauti, lieki prie esmės. Versdamas interviu, stengiausi kuo mažiau nukrypti nuo originalaus pokalbio, kad tos esmės nepamesčiau. Įvažiuojame į Alamarą. Apie unikalią šios vietos istoriją tuoj papasakos

Iris Nuotr. iš asmeninio archyvo

pašnekovai. Iris kartu su vyru ir šešiais O režisierius: „Gerai, dabar padaryk tą, vaikais gyvena pirmame penkiaaukščio dabar – aną.“ Scenoje jis – Kasijus. Leinamo aukšte. Gyvena skurdžiai. Svetai- tenantas. Su uniforma: „O, senjorita!“ nėje tuščia, tik stalas ir kelios metalinės Galvoju: „Kodėl?! Ką mes čia veikiame? kėdės. Kitame kambaryje – čiužiniai, ten Ką ir dėl ko?!“ Publika: „O!“ (ploja), „A!“ tikriausiai miega visa šeima. Ateina suly- (ploja). Ir aš galvoju: „Kam tai darau? susi, bet labai meili juoda katė. Gaunu Juk ne dėl to mokiausi... Ne dėl to baistiklinę vandens, įjungiu diktofoną. giau teatro studijas. Teatras man nėra tai.“ Ir ką? Sakau: „Viskas. Stabdom. Man RR: Taksi pasakojote, kad spektaklis jau baigėsi.“ pradėjote dirbti aktore „tradiciniame“ teatre. Kada RR: Sustabdėt veiksmą vidury tai buvo? Po universiteto? spektaklio?

IR: Taip, taip. Nors tai nebuvo teatro grupė. Tai – meno bendruomenė, meno grupė. Bet jie įkvėpė mane kurti kitaip. RR: Kada tiksliai jie susikūrė? IR: 1997-aisiais. O aš prisijungiau 2004-aisiais. Iš pradžių pavieniuose projektuose kaip kelių spektaklių režisierė. RR: Tai grupė buvo sukurta čia, Alamare?

IR: Taip. Iškart baigus universitetą, IR: Taip, taip, taip! Priešais publiką! O IR: Taip, Alamare. Čia buvo mūsų kūry2004-aisiais. Mes vaidinome „Otelą“ Dieve! Pasakiau: „Aš-daugiau-to-neda- bine erdvė. Taigi „Omni“, nes visi darė ir – gal dėl to, kad buvau pavargusi ga- rysiu.“ Ir nebegrįžau. Štai taip. viską. Viskas pynėsi... minti teatrą kaip fabrike, kiekvieną dieRR: Ar tuo metu buvo RR: Visi darė įvairius dalykus, ną, nemąstant – scenoje patyriau krizę. teatro grupių – Kuboje ar tai priklausė nuo projekto? Pamačiau publiką ir kitus aktorius karkitur – kurios jus įkvėpė? tu su manimi. Pamačiau save su suknele Tokių, kurios dirbo panašiai, ir grimu, sakančią tekstą... Ir... „O Dieve! IR: Taip, žinoma. Labai svarbu ir tai, kaip norėjote dirbti jūs? Ką aš darau? Ką aš čia darau?! Kam?“ Ir kad grupės centre buvo poezija. Poezitas aktorius šalia – aš mačiau žmogų... ja buvo grupės siela, apartir de la poesía. IR: Taip, taip, žinoma. Tada jau buvau RR: ... ne personažą? sutikusi „Omni Zona Franca“. RR: ... išeities taškas? IR: ... ne personažą. Tas žmogus kiekvieną dieną atvažiuoja į teatrą dviračiu.

RR: Tai jie jau buvo susikūrę?

IR: Taip, visada. Viskas yra poezija. Muzika, teatras... Bet staliaus ar mecha-

niko darbas – irgi poezija, irgi menas. Taip mąstė „Omni Zona Franca“. Ir toks menas mane įkvėpė. Teatras, bet kitoks teatras.

mas Kubos meno mokyklose. Vienintelis. Taigi, žinoma, „tradicinis“ teatras – tai tokio tipo teatras. Tekstas, pjesė, visada svarbiausia. Šiek tiek atviresnio, eksperimentinio teatro irgi būta. RR: O kodėl įkvėpė? Tačiau patys kubiečiai labai toli nuo teatro. „Teatras?“ – paklausite. „Ne, ne, ne, IR: Nes Kubos meno mokyklos ir teatro aš nevaikštau į teatrą.“ Į teatrą eina tebei meno institucijos yra labai toli... atralų šeimos, teatro studentai ir teatro Toli nuo žmonių, nuo realybės, nuo kritikai. Viskas. visuomenės... Menas tapęs mechanizRR: Ar „Omni Zona Franca“ mu, kuris neskatina žmonių mąstyti, visada buvo politiška? išreikšti save. Įsivaizduokit, aš esu publika, soy un público, taip? Ir aš einu į teatrą žiūrėti spektaklio. Baigiu žiūrė- IR: Kai turi nuomonę, svajonę, kai nori ti ir sakau: „O, kaip buvo gerai! Koks kažką daryti ir daryti gerai, tu visada geras režisierius! Ir scenografija kokia, esi politiškas, atlieki politinį veiksmą. Dieve! O aktoriai – Dieve, kokie jie geri! Taigi, taip, „Omni Zona Franca“ visada Kaip gražu!“ (ploja). Ir tikrai – estetiškai ieškojo politiškų meno raiškos priemogražu, bet išeinu iš teatro ir, pasirodo, nių kalbėti apie laisvę. Bet, kaip sakiau, ta patirtis tebuvo estetinis malonu- grupės centre visada buvo poezija. Ir mas. Tik jis. Žinoma, manau, kad Ku- spiritualizmas. boje žmonės neturi saviraiškos laisvės. RR: Spiritualizmas, pagrįstas Taigi, telieka tik estetinis malonumas. Kubos tradicijomis? Grožis... Gražu! Viskas taip gražu! Toli nuo manęs, toli nuo visuomenės, toli nuo mano šeimos.... Bet gražu... Gro- IR: Ne. Mes meditavome. Visa grupė. žis – gyvenimas! Toks suvokimas. Ta- Prieš priimdami bet kokį sprendimą, čiau iš tikrųjų komunikacija užblo - prieš bet kokią akciją – visada meditakuota. Teatro struktūrose negali kurti vome. teatro. Negali megzti komunikacijos RR: Juk meditacija – Azijos su žmonėmis, su realybe. Jokiu būdu. tradicija? Kubiečiai meditacija Visų Kubos teatro institucijų, Havanos tradiciškai neužsiima?.. teatro festivalio, Kamagvėjaus teatro festivalio ataskaitose rašoma: „Mūsų scenos menas tobulėja, nes turime tiek IR: Ne, Kubos tradicijos – tai afrikietiškų skirtingai dirbančių teatrų! Štai eksperi- ir katalikiškų tradicijų mišinys. mentinių formų grupė, štai – pantomiRR: Bet jūs vadovavotės joga ar ma, štai – tradicinis teatras, štai…“. Iš budistine tradicija? tikrųjų yra daugybė skirtingų estetinių formų, bet niekas nekalba su Kubos žmonėmis. Tai draudžiama. IR: Taip. Amaury praktikuoja jogą. Dvasinis aspektas grupės veikloje buvo laRR: Kad šiek tiek geriau bai svarbus. Centrinis, kaip ir poezija. suprasčiau kontekstą – kas Ir šis dvasingumas buvo labai gerai, nes Kuboje yra „tradicinis“ teatras? mintys [praktikuojant meditaciją] – viStanislavskis? sai kitokios. Jos išsivalo ir keičiasi. Realybė, net politinė realybė, atrodo visai IR: (garsiai juokiasi) Stanislavskio me- kitokia. Nėra taip, kad sakytum: „Štai todas yra vienintelis metodas, dėsto- dabar aš esu politiškas individas.“ Tu

tiesiog esi. Ir kūno pH [organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyra] pasikeičia, kai medituoji ir praktikuoji vegetarizmą. RR: Kaip suprantu, grupė visada turėjo daug bėdų su valdžia? IR: Taip, taip. RR: Kada tai prasidėjo? Nuo pat pradžių ar vėliau? IR: 2009-aisiais, dvyliktais gyvavimo metais. RR: Kodėl? Kas atsitiko? IR: Per visus tuos metus grupė augo, kaip ir festivalis „Poesía sin fin“. RR: Festivalis, kurį jūs organizavote – „Poezija be pabaigos“? IR: Taip, labai svarbus poezijos festivalis. Sukurtas ne kokios nors institucijos, o bendruomenės. Tai buvo nacionalinės reikšmės renginys, visi svarbiausi Kubos poetai į jį suvažiuodavo, tačiau jis vis tiek buvo alternatyvus. Bet tais metais... Kai kurių grupės narių veikla buvo susijusi su opozicija, o festivalis vis labiau sujungė įvairius menininkus, jie ateidavo ir prisidėdavo. Tais metais tuo pačiu laiku vyko Nacionaliniai literatūros ir teatro apdovanojimai ir mūsų festivalis. Ir visi susirinko pas mus, Alamare. Tada valdžia tarė: „Palaukit minutėlę.“ Jie nenorėjo, kad opozicija jungtųsi su meno žmonėmis. Žinote, opozicionieriai juk – demonai. Ir kai idėjos susijungia per žmones, per projektus, per menininkus, mes nustojame bijoti, mums nebelieka, dėl ko bijoti. RR: Taigi, ką jie darė 2009-aisiais? Mėgino trukdyti? Uždarė festivalį? IR: Uždarė?! Ne! Jie negalėjo jo uždaryti, nes tai ne jų festivalis! Tai – mūsų

Amaury Asmeninio archyvo nuotr.

festivalis! Bet jie sukliudė, taip. Kai festivalis buvo beprasidedantis, policija, valdžios žmonės, net civiliais apsirengę kareiviai – visi jie atėjo į festivalio erdvę ir ją apsupo... Tuo metu erdvėje buvo 12 žmonių. Festivalio organizatoriai su dviem vaikais... Viena moteris buvo nėščia... O festivalis prasideda rytoj... RR: Visa tai vyksta prieš pat festivalį? Jūs esate erdvėje, kur jis vyks, kalbatės apie organizacinius reikalus ir...

druomenėje, organizuojame festivalį jau 11 metų, prie šiųmetinio festivalio praleidome šešis mėnesius. Jis negali tiesiog ateiti ir sakyti: „Festivalis uždarytas.“ Ne! Nes tai ne jo festivalis, net ne Amaury festivalis, tai mūsų festivalis. Taigi, nutariame: jis turi ateiti ir kalbėtis su mumis visais. Turi būti diskusija. Ir visi liekame erdvėje. O ryte atsibudę, matome – policija... Dieve, ką mes darome?! RR: Jie buvo apsupę pastatą ir tiesiog laukė? Nieko nedarė?

IR: Teisingai, viska vyksta likus dienai. Ir ateina kultūros viceministras... Jis atei- IR: Laukė, taip. Ir [Alamaro] Kultūros na pasimatyti su Amaury ir sako: „Jūs skyriaus vadovė ateina pas mus ir negalite tęsti, nebenorime su jumis tu- sako: „Turite iš čia nešdintis.“ Mes: rėti jokių reikalų. Turite palikti erdvę.“ „Ne, vakar čia buvo kultūros viceminisAmaury jam atsako: „Festivalis – ne jū- tras. Mes norime dar kartą jį pamatysų, o mūsų, jūs negalite nei jo uždary- ti ir padiskutuoti. Niekur neisime.“ Ji ti, nei į jį kištis.“ Po šio pokalbio, kuris išeina suirzusi, bet viceministras atvyko vėlai vakare, mes visi pasitariame eina ir pareiškia: „Duotas įsakymas.“ O ir nusprendžiame: dirbame šioje ben- mes: „Įsakymas?! Čia kas – meno festi-

valis ar kariuomenė?“ Ne ir dar kartą ne! Nusprendžiame, kad prieš priimdami sprendimą turime medituoti. Uždarome duris ir medituojame. Po to nutariame: vieta juk nėra festivalis. Vieta nėra grupės dvasia ar festivalio dvasia, vieta išvis nieko nereiškia. Tad jeigu jie nori vietos, kuri, tiesą sakant, jiems ir priklauso – gerai, mes galime pasitraukti. Pasitraukiame taikiai. Jokių problemų. Bet festivalį vis tiek tęsime. Taigi, visi išeiname, apsirengę marškinėlius su užrašu „Poesía sin fin“, nusifotografuojame sode prie erdvės. Kaip ir kiekvienais metais, turėjome šūkį. Tais metais šūkis buvo: „La poesía será hecha por todos!“ („Poezija bus kuriama visų!“). Ir visiems. Taip ir pasakėme: tegu poezija būna skirta visiems. Išėjome į miestą su plakatais. Ir nusprendėme, kad festivalis nuo šiol vyks privačiuose būstuose. Persikėlėme į namus. Visi ėmė sakyti: „Mano namuose, mano bute, darykim festivalį pas mane.“ Ir... (garsiai suploja rankomis)

Iris ir Amaury Asmeninio archyvo nuotr.

RR: Festivalis išsprogo?..

kad nejaučiu baimės ir nemoku pykti, aš galvoju: taip, kaip yra dabar, nėra gerai. IR: Išsprogo! Ir tai buvo taip gera! Nes Ir žmonės su manimi elgiasi netinkamai. sugebėjome išlikti, pasipriešinti. O na- Aš noriu kovoti, nes situacija turi keistis. mų, erdvių vis daugėjo... Tačiau kai aš – ar bet kuris kitas žmogus – valdant tokiai valdžiai peržengia RR: Ar festivalis tebevyksta iki liniją, tada tampama priešu. Aš žinau, šiol? kad esu priešas. Nesu, bet esu. Tačiau... IR: Taip, kiekvieną gruodį. Ir nuo tada valdžia mus stebi, seka grupės narius, kai kuriuos atleido iš darbo. Aš dirbau Pedagogikos universitete, dėsčiau menus, iš ten mane išmetė kartu su keliais kitais. RR: Ar jūs ir jūsų vyras esate pavojingiausi valdžiai menininkai Kuboje? IR: Ne patys pavojingiausi, bet vieni pavojingiausių, taip. Dabar – taip. RR: Ar jums ši mintis patinka?

RR: ... tai nėra jūsų tikslas? Tiesiog neturite kito pasirinkimo? IR: Taip. Aš sutinku, kad septintajame dešimtmetyje žmonės smarkiai aukojosi dėl revoliucijos, kad įvyktų permainos. Bet pati neturiu jokios politinės programos. Nesu jokios partijos narė. Esu menininkė, aktorė, mama, duktė, civilė. Kaip bet kas kitas. Bet šita visuomenė turi pabusti, pasikeisti... RR: Tačiau pasikeisti į ką?

IR: „Liberalesnė“? Ne! Nes ji apskritai nėra liberali, „labiau“ čia netinka. RR: Tiesiog tapti liberali? IR: Taip, taip! Viskas turi pasikeisti. Teisingumo sistema... Turi atsirasti atjauta. Bet viskas – per dialogą. Aš nenoriu karo. RR: Ar matote kokių nors vilčių permainoms? IR: Dabar – ne. Tačiau mes patys turime tų permainų pasiekti. Aš nežinau kaip, bet mes turime rasti būdų. Ir ne „vėliau“, ne kokiais 2021-aisiais ar kažkada, o dabar, būtent dabar. Turime rasti būdų, drąsos, ginklų, strategiją ir visa kita. Privalome. RR: Ar manote, kad valdžia dabar žino, jog esame kartu?

IR: Pasikeisti iš esmės! Taip! Pakeisti IR: Taip, žinoma. Ant sienų (rodo į laupolitiką, ekonomiką. Sistemą, nes ši sis- ką) yra kameros. Ir žmonės... Kai kurie IR: Taip, žinoma! (juokiasi) Kažkuria tema tiesiog neveikia. Neveikia! žmonės (rodo į lauką, vaizduoja žmoprasme, bet... Aš nenoriu būti niekam nes su žiūronais). Galbūt jie nežino, kas RR: Šalis turėtų tapti atviresnė, pavojinga. Niekam šioje žemėje. Aš nojūs esate ar kodėl čia esate, bet žino, liberalesnė? riu būti su visais draugiška. Nepaisant to, kad vyras, blondinas, užsienietis.

Atominis miestas Asmeninio archyvo nuotr.

RR: Kaip jūs dėl to jaučiatės? Ar nesunku? Ar nebaisu?

Franca“ emigravo į Majamį, nes nepa- jos, Čilės, Salvadoro, kitų šalių. Daugybė kėlė šito spaudimo. Bet mes norime čia partizanų kovotojų... likti. Ir padedame kitiems, ypač – jauIR: Kai Kuba pradėjo „eksportuoti“ IR: Sunku, žinoma. Bet nebijau, nes ne- niems menininkams, organizuoti festi- revoliucijas... darau niekam nieko bloga. Tiesiog no- valius, renginius. RR: Eksportuoti revoliucijas? riu, kad būtų geriau. Iš pradžių, kai valRR: Kaip, pavyzdžiui, Havanos „00 džia pasakė, kad nebenori turėtų su mubienalę“? mis reikalų, sakiau draugams: „KlausyAP: Taip, Che Guevara mirė Bolivijoj kit, atsargiai, aš pavojinga, mes negali[bandydamas organizuoti ten revoliume kalbėtis, nes esame stebimi.“ Vėliau Taip, dirbame kartu su organizatoriais, ciją]; Meksika, Kolumbija [kur irgi mėginėmiau galvoti: „Kam to reikia? Ne! Esu nes turime šioje srityje daug patirties. ta organizuoti revoliucijas]... Jie čia tresu tais žmonėmis, esu Kubos visuomeniravosi (imituoja šaudymo garsą). Į namus grįžta Amaury. Alamaras – vieta, kur visi šie žmonės nės dalis. Kodėl turėčiau tylėti?“ Be to, Susirūpinęs, kad bus sunku jeigu jie skelbiasi esą socialistinė valdžia, gyveno. bendrauti anglų kalba, jis vis humanistai, žmogaus teisių lopšys – jeidėlto prisijungia prie pokalbio. RR: Kiek žmonių čia gyvena gu taip, tai kodėl laikote mane savo dabar? priešu... RR: Iris pasakojo, kad jūs įkūrėte grupę 1997-aisiais. Viskas RR: ... jeigu esate tokie pat, kaip aš? AP: Pusantro šimto tūkstančių. Didelis prasidėjo čia, Alamare? miestas. Ir miesto centras labai svarbus IR: Taip! Kodėl tada taip sakote? Ogi karui. Pats Fidelis Castro atvažiuodavo todėl, kad esate melagiai. Melagiai, me- AP: Si. Alamaras – mūsų miestas. Revo- čia kasdien pažiūrėti, kaip vyksta statylagiai. Nes jeigu gyvenu socialistinėje liucijos miestas. Daugybė žmonių čia at- bos. Be to, Alamaras buvo alternatyšalyje, vadinasi, galiu kalbėti. Galiu vyko po revoliucijos. Miestas pradėtas vios kultūros miestas, ypač hiphopo ir turėti nuomonę, galiu būti laisva mo- statyti aštuntajame dešimtmetyje. Čia ir performanso. teris, nes juk sakėte: „Moterys čia yra dabar gyvena žmonės iš visos Kubos ir RR: O dabar? apsaugotos.“ Daug kas iš „Omni Zona kitų pasaulio vietų – Amerikos, Kolumbi-

Bienalė Asmeninio archyvo nuotr.

tiesa? Organizuojate festivalį, AP: Dabar – nebe. Dėl valdžios. 1997 m. dirbate su kitais menininkais. Ar pradėjo veikti „Omni Zona Franca“, pravis dar rengiate performansus? sidėjo ir hiphopo judėjimas. Įvyko hiphopo festivalis. Tačiau valdžia, kai tik galėjo, jį nukirto ir vietoje jo įkūrė Ku- IR: Taip, žinoma! AP: Kai gavome šį butą, jis tapo mūbos repo agentūrą. sų performansu. Apie tai, kaip mes jį gaRR: Centre mačiau agentūros vome, jo istoriją... pastatą. Tai iš tikrųjų nacionalinė repo muzikos RR: O kas nutiko? Papasakokite. agentūra? Maniau, kad gal „rap“ ispaniškai reiškia ką kita. IR: Prieš septynerius metus neturėjoKokia jų funkcija? Ką jie daro? me kur gyventi. Buvome benamiai, šeima augo, o Dieve! Kuboje jau 1959 m. IR: Kontroliuoja repo muziką, nes tai prasidėjo „Occupy“ judėjimas. Prasidėsvarbu. Ir organizuoja festivalį Havanoje, jo su revoliucija, nes revoliucionieriai bet ne Alamare. Tas pat nutiko su elek- užgrobė gamyklas, elektrines... El protroninės muzikos festivaliu „Rotilla“. O ceso de nacionalización, žinote. Šeimos po trejų metų – mūsiškiu „Poesía sin fin“. iš kitų miestų kėlėsi į Havaną dirbti, bet AP. Jie sakė, kad mums moka CŽV. neturėjo kur gyventi, todėl okupuodaIR: CŽV, taip! Ir viską nutraukė – vi- vo namus kubiečių, išvykusių į Jungtisas grupes, festivalius ir alternatyvius nes Valstijas. Jie juos okupuodavo, o projektus, viską. Dabar Alamaras – kaip revoliucija sakydavo: „Gerai, leidžiame.“ dykuma. Taip buvo iš pradžių, bet žmonės vis važiavo ir važiavo... Tada valdžia vieRR: Tai jūs dabar save matote niems pradėjo sakyti, kad nešdintųsi, labiau kaip organizatorius, o kitiems sakė, kad viskas gerai.

RR: Ar tai vyksta ir dabar? IR: Taip, taip, ir dabar. RR: Tai valdžia nori, kad paliktumėte šį butą? IR: Taip. Nors Konstitucijos 9 straipsnis sako, kad Kubos valdžia dirba kiekvienai Kubos šeimai, kad kiekviena šeima turėtų namus. Taip parašyta Konstitucijoje. Mes paėmėme Konstituciją ir sakėme: „Tai ką, išmesit mus? Ne. Tai – jūsų Konstitucija.“ Ir pradėjome kovą teismuose ir žiniasklaidoje. Ir jau septynerius metus esame čia. AP: Tai – mūsų performansas. Rinkome viską, kas susiję su šio buto istorija – apeliacinius skundus ir atsakymus į juos, kopijas ir originalus... Mūsų vaikai kasdien piešia gyvenimą bute. IR: Nes turime viską paruošti Havanos bienalei. Kūrinys vadinsis: „Namai, kurie neegzistuoja“. RR: Ir performansas vyks čia, šiame bute?

Rezistencijos muziejus Autoriaus nuotr.

IR: Taip. Parodysime, kaip gyveno prieš tai buvę savininkai, 2004-aisiais išvykę į Jungtines Valstijas. Šis namas buvo tuščias aštuonerius metus, o tai yra nelegalu. Nes yra toks įstatymas: jei kas išvyksta į Jungtines Valstijas, jų namai turi tapti socialiniu būstu. Bet jie jo nesilaiko. AP: Tyrinėjame įvairius būdus, kaip Kuboje žmonės gauna namus, kaip juos užgrobia. Surinkome įvairių dokumentų. Kuboje šis judėjimas – ne tas pats, kas „Occupy the World“, bet mes sujungiame kubietišką judėjimą su pasauliniu. Net parašėme manifestą. IR: Dar valdžia mums pasakė: „Šis būstas yra teisiniame limbo.“ O mes: „Oho, limbo! Mes gyvename ne Kuboje, o limbo! O čia yra limbo ambasada!“ (juokiasi). AP: Visa tai kuriame pagal Poética operativa, operatyvinės poezijos, principą. Kai tarnavau kariuomenėje, mokiausi strategijos ir taktikos. Kai galvo-

ju apie gyvenimą Kubos miestuose, man atrodo, kad visuomenė čia gyvena nesibaigiančioje kovoje. Operatyvinė poezija – būdas suteikti poezijai funkciją, socialinę funkciją. La función social de la poesia. RR: Turite omenyje – panaudoti poeziją socialiniams pokyčiams? AP: Taip. Ir lygiai taip pat – operatyvinis teatras, teatro de la operación. Visa tai – apie simbolius ir energiją. Simbolinės energijos yra visur. Mes siekiame tą simbolinę energiją sužadinti socialiniame gyvenime. Tam pasitelkiame poeziją. Norime paskatinti žmones paimti gyvenimą į savo rankas, suprasti, kad jie gali keisti aplinką, keisti realybę. Manau, poezija pajėgi keisti gyvenimą. Poezija – kaip veiksmas... Aš galiu rašyti laikraščiui, parašyti poezijos knygą. Ir tai labai gerai. Bet knyga... Žinoma, tai svarbu, bet poezija kasdieniame gyvenime – svarbiau.

RR: Susidaro įspūdis, kad jūs visiškai neatskiriate kūrybos nuo asmeninio gyvenimo. Jie labai susipynę. AP: Si. Pagalvokim apie tai, kaip prasidėjo poezija – pirmas vyras, pirma moteris ir žodis. Primityviais laikais žodis turėjo didelę galią. Dabar tos galios neliko. Dabar žmonijos protą ir širdis valdo technologijos. O anksčiau žmonės pasitelkdavo poeziją kūnui gydyti. Poezija – himnai, dainos – įkvėpdavo kovoti. Jeigu reikėjo lietaus, dainuodavo, kad imtų lyti. Žodžiai buvo galingi. Mes taip elgiamės – naudojame tą simbolių energiją, kad poezija taptų funkcija, galingu instrumentu pokyčiams. Lesama Lima, svarbus Kubos poetas, rašė: „Vaizdinys (angl. image) – tai istorijos variklis.“ RR: Turite omeny vaizduotę (angl. imagination)?

Rezistencijos muziejus Autoriaus nuotr.

AP: Ne, vaizdinį. Kai aš sakau kažką, kas man labai svarbu, perkeliu tai į realybę. Taip ateina pokyčiai. Bet kai ką nors kuriu, sakau: esu kaip batsiuvys. Batsiuvys! Man patinka mano poezija knygose, kartais ištraukiu kokią knygą ir paskaitau draugui ar šiaip kam nors, dvasiškai tai – labai gerai. Bet sakau: ne, aš esu batsiuvys. Batsiuvys yra labai svarbus bendruomenei, jis taiso batus, o bendruomenei tai būtina. Tai keičia gyvenimą. Menas tampa technika. Technika pokyčiams. Jeigu naudoji meną, poeziją kaip techniką, gali inspiruoti pokyčius. Taip poezija tampa gyvenimu. Pradedame žiūrėti „Omni Zona Franca“ darbų nuotraukas. Matau, kad pašnekovai pavargę. Netrukus pro langą kažkas pašaukia. Taksi vairuotojas, kurio paprašiau sugrįžti po trijų valandų.

Grįžęs į Lietuvą, stengiuosi sekti įvykius Kuboje. Išrinktas naujas prezidentas Miguelis Diazas-Canelis, tačiau, anot kubiečių, tai – tik formalumas. Iš tikrųjų šalį toliau valdo Raúlio Castro vadovaujama Komunistų partija. Nors tam tikrų permainų yra – Konstitucijoje atsiranda privačios nuosavybės sąvoka, prezidentas žada didinti interneto prieinamumą. „00 bienalė“ įvyko, tačiau dalis į renginį iš užsienio atvykusių menininkų buvo sulaikyti oro uoste ir neįleisti į šalį, o Kubos menininkų ir rašytojų asociacija oficialiai pareiškė, kad nepritaria bienalei, nes vienintelis jos tikslas – diskredituoti valdžią. Rašant šį straipsnį, Boris Arenas pagrobtas prie savo namų laiptinės civiliais rūbais apsirengusių žmonių. Paleistas po paros. Tai – įprasta valdžios bauginimo taktika.

Iris Ruiz, Amaury Pacheco ir bienalės organizatorius Luisas Manueisl Otero Alcantara irgi kuriam laikui įkalinti dėl protesto prieš Konstitucijos pataisas, susijusias su menininkais. Nuolat sulaikoma, tardoma, bauginama ir daugiau menininkų bei opozicionierių. Panašu, kad poreikis kurti naujas pokyčių technikas artimiausiu metu niekur nedings.

Teksto autorius dėkoja Lietuvos kultūros tarybai už stipendiją vizitui į Kubą ir Gailei Butvilaitei už pagalbą atliekant vertimus.

Tomi Janežičius: „Psichopatologija neskatina gero meno“

Ramunė Balevičiūtė

2015 m. teatro festivalyje Rumunijoje pamatytas spektaklis „Žuvėdra“ sujaudino visų pirma dėl ypatingos aktorių vaidybos, kuri, akivaizdu, buvo savito režisieriaus darbo su aktoriais rezultatas. Domėjimasis slovėnų režisieriaus Tomi Janežičiaus kūryba ir pedagogika 2018 m. liepą atvedė į Neapolį, kur jis vedė savaitės trukmės seminarus tarptautinėms aktorių grupėms. Vaidybos įgūdžius Janežičius ugdo pasitelkdamas psichodramos metodą. Seminarui įsibėgėjus, apie tai ir kalbamės. Ramunė Balevičiūtė: Kaip supratote, kad psichodrama – tinkamiausias darbo su aktoriais metodas? Tomi Janežičius: Nemanau, kad tai yra tinkamiausias būdas dirbti su aktoriais. Man atrodo, kad ir aktoriai jo tokiu nelaiko. Aš juos mokiau įvairiais būdais. Man buvo labai smalsu. Tiesą sakant, vaidyba susidomėjau dar prieš pradėdamas studijuoti. Man buvo įdomu, kas vyksta su aktoriumi ir kaip užmegzti ryšį, kaip sėkmingai bendrauti su juo ar ja. Studijuojant buvo susidaręs įspūdis, kad aktoriai ir režisieriai buvome kone du atskiri pasauliai ir kad šiedu pasauliai kažkodėl ne itin gerai bendravo. Taigi pradėjau dėstyti. Daug metų dėsčiau skir-

tingus metodus: mokiau studentus Lee Strasbergo ir Michailo Čechovo metodų. Po to išvykau į užsienį, o vėliau įkūrėme studiją. Pradėjome kviestis užsienio mokytojus į Liublianą. Iš pradžių mane labai žavėjo visi vaizduotę naudojantys metodai. Taigi domėjausi „butoh“ teatru. Taip pat buvome pasikvietę mokytoją iš Rusijos, Genadijų Bogdanovą, jis atvyko dėstyti Vsevolodo Mejerholdo metodo, vadinamo biomechanika. Jis buvo Mejerholdo mokinys ir bendražygis, tad jo patirtį perėmėme labai tiesiogiai. Taip pat mokiausi pas vienintelę dar tebegyvą Michailo Čechovo mokinę Joanną Merlin iš Niujorko. Taip pat domėjausi indų bei japonų teatru, J. Vachtangovo, J. Grotowskio fizinėmis treniruotėmis ir kt. Manau, kad ieškojau meistriškumo. Žiūrėdamas teatro spektaklius jaučiau, kad kažko trūksta. Labai retai pasitaikydavo akimirkų, kai pajusdavau – taip, dabar kažkas iš tiesų vyksta. Tikrai labai retai. Dauguma teatro kūrinių, kuriuos matydavau, buvo tokie... Kartais negalėdavau suprasti, ką gi žmonės čia randa vertinga. Ilgainiui pradėjau suvokti, kas žmonėms juose patiko, bet taip pat supratau, kad žmonėms gali patikti ir tai, kas apskritai neturi meistriškumo. Arba kad kai kurie sudėtingi dalykai gali pasirodyti esą labai paprasti. Ir atvirkš-

čiai – labai paprasti dalykai gali pasirodyti esą didingi. Galėčiau pasakyti, kad buvau gana didelis fanatikas. Maniau, kad, norint būti geru režisieriumi, būtų gerai atsidurti aktoriaus kailyje, suprasti, ką aktorius patiria. Ir štai taip po kelerių metų atradau psichodramą. Pasikvietėme psichodramos dėstytoją, kad surengtų mums seminarą. Tai buvo Edas Covensas, vienas iš Strasbergo bendradarbių. Beje, prieš 20 metų, kad pamatytum Grotowskio darbą, tekdavo nuvykti į Pontederą. Esu suradęs devintajame dešimtmetyje Grotowskio Romoje skaitytų paskaitų konspektus. Man pasisekė gauti tuos užrašus, jie man buvo kaip Biblija. Grotowskis buvo vienas iš tų retų žmonių, kurie galėjo suformuluoti ar artikuliuoti dalykus, kurie antraip buvo apgaubti paslaptingumo. Man nepatiko, kad teatre viskas buvo supaprastinama. Viena vertus, supaprastinama, kita vertus, mistifikuojama. Skaitydamas Grotowskio tekstus, pajutau: šis vyrukas apie tuos dalykus kalba aiškiai, turiu labai daug ko iš jo pasimokyti. Taip pat buvau nuvykęs į Minu Tanakos seminarus. Jis retai rengė seminarus, tačiau Serbijoje buvo tokia vieta, kur vykdavo jo seminarai. Dalyvaudamas skirtinguose mokymuose jutau, kad man daug įdomiau

Tomi Janežičius Žigos Koritniko nuotr.

būtų suprasti, kokie yra šių skirtingų traktuočių pagrindai, o ne būti vienos tam tikros krypties pasekėju. Jaučiau, kad čia yra stipraus priklausymo jausmo. Žinote, kai mokaisi seminare, tampi bendruomenės dalimi. Atskirais laikotarpiais iš tiesų priklausiau tam tikroms bendruomenėms. Bet pajutau, kad ten yra ir apribojimų. Taip, buvau susižavėjęs psichodrama, nes joje daug autentiškų emocijų. Bet ir tada jaučiau, kad yra dalykų, kurių nesuprantu. Jie buvo susiję su kūnu. Kartais užtenka tam tikros kūno padėties, kuri kažką suaktyvina, arba pačioje erdvėje yra kokius nors jausmus sukeliančių dalykų. Man buvo įdomu, kodėl viskas vyksta tokiu būdu. Galvojau sau: aha, jei yra su šiais dalykais susijusių mokymų, noriu apie juos sužinoti daugiau. Supratau, kad

tai veikia: dalyvaudamas kai kuriose psichodramose, jaučiau, kad visi yra įsitraukę. Tam tikra prasme buvau estetiškai sužavėtas. Tada pabaigiau mokslus. O tada vyko tarptautiniai psichodramos mokymai, kur dauguma dalyvių buvo psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai. Psichodrama taip pat yra terapija ir su ja susiję mokymai tęsiasi labai ilgai. Mano atveju jie truko beveik šešerius metus. Tai mokymai, kurių metu vyksta terapija, įgyjama teorinių žinių, vykdomas stebėjimas vadovaujant specialistams, reikia sukurti savo praktiką. Pradėjęs mokytis maniau, kad mano motyvacija buvo labiau meninė, estetinė. O tada pasijutau visiškai priešingai: tai, kas mane pradėjo dominti labiausiai, buvo terapija, terapinis po-

veikis. Prieš tai turėjau išankstinį įsitikinimą, kad terapiją turime atidėti į šalį. Tiesą sakant, iš esmės kartojau tai, ką buvau girdėjęs iš kitų mokytojų: kad menas yra menas, o terapija yra terapija, iškelkite savo asmeninius dalykus už jos ribų ir t. t. Tada susivokiau, kad tikriausiai būtent mano poreikis patirti terapiją mane ir atvedė į šiuos mokymus. Vienas svarbiausių dalykų, kurių išmokau, buvo darbas su grupe. Mes visą laiką dirbame grupėmis, bet studijuodamas akademijoje neįgijau jokių žinių apie grupes: kas jose vyksta, kaip pradeda veikti grupinis procesas, kas yra grupės dinamika... ničnieko. Mums buvo įprasta visą laiką leisti kartu ir nekildavo klausimų, kodėl tam tikra grupė mus paveikia, o kita grupė yra neveiksminga, kaip padaryti taip, kad ta ar kita

Scena iš spektaklio „Dar be pavadinimo“ Žigos Koritniko nuotr.

grupė būtų veiksminga. Jutau, kad čia yra kažkas labai naudingo ne tik terapiniam darbui, bet ir mokymui, meniniam darbui. Laikui bėgant, mane vis mažiau domino, kaip visa tai panaudosiu, ką būtent iš to panaudosiu, nes dalyvavau savo asmeniniame terapiniame procese ir mokiausi viso teorijų pasaulio, apie kurį anksčiau neturėjau žalio supratimo. Ir palaipsniui pradėjau retrospektyviai peržiūrėti savo paties darbus teatre. Vėliau padariau teatrinės veiklos pertrauką. Kai vėl grįžau į teatrą, jaučiausi žvalus, tarsi pradėjęs rašyti naują pastraipą. O gal net ir visą naują knygą. Žinojau keletą dalykų: tarkim, žinojau, ko nenoriu, man tai buvo labai aišku. Turėjau sukaupęs labai geros, labai teigiamos kūrybinės patirties, taip pat ir iš anksčiau, kai dirbau su aktoriais. Tiesiog man trūko sąmoningumo apie tai, kas vyksta. Pirmas procesas, kurį pasiūliau po šios pauzės, buvo ilgalaikis darbas su Antono Čechovo „Žuvėdra“. Jame atsispindėjo tai, kas vyksta grupėje ir kas vyksta aktoriui kuriant vaidmenį. Mes visi buvome įsijautę į tą istoriją ir samprotaudavome apie tai, kas su mumis

vyksta, tada panaudodavome tai kūrybiškai. Galėjau pradėti tai daryti, pritaikyti kūrybiškais būdais, nes grupėje buvo aktorių ar mokinių, su kuriais buvau dirbęs anksčiau, taigi jau turėjome tam tikrą foną, jautėme didelį pasitikėjimą. Taip pat ir todėl, kad prieš keletą metų buvau pradėjęs taikyti tuos dalykus dirbdamas su studentais. Sakyčiau, palengvinau patį mokymosi procesą. Pradėjau struktūrinti, kas yra mokymosi procesas ir kas yra kūrybinis procesas, kada ką darome, kokius vaidmenis ir kaip kuriame. Studentams tas metodas pasirodė labai naudingas. Tokia struktūra jų neįrėmino, neužgniaužė, bet suteikė spontaniškumo. Taigi jie galėjo būti žaismingi ir spontaniški, nes žinojo ribas, žinojo struktūrą. Jie žinojo, kada kas vyksta, žinojo, kokią problemą turi vaidmuo, ką jie turi išspręsti. Jie taip pat pradėjo suprasti, kad grupę reikia naudoti kaip priemonę. Dirbdami tokiu būdu pasiekėme neįtikėtinai kūrybiškų rezultatų. Studentai pradėjo veikti savarankiškai, buvo labai nepriklausomi. Jie buvo kūrybingi, tačiau tobulėjo savo pačių kryptimis, o aš, ži-

noma, juos skatinau tai daryti. Vaidmenų teorija ir kai kurie psichodramos elementai tapo platforma, kurioje galėjau taikyti kitus metodus ir suprasti šiuos metodus praktiškai. Siekiau, kad aktoriai susivoktų: gerai, aš supratau, tai labai paprasta perprasti, nes galiu tai išaiškinti. Sakydamas „išaiškinti“, neturiu galvoje kažkokių dalykų, kurie yra labai racionalūs. Tačiau gali tam tikrą techniką patirti labiau tiesioginiu būdu, paprastesniu, drastiškesniu, suprantamesniu būdu. Tuo pačiu ir išgyveni patyrimą, ir laikai jį per atstumą, ir supranti, ką čia darai. Kitame žingsnyje labai paprasta įvesti kitų metodų. Taip dirbant susiformuoja aiškus ryšys su vaidmeniu, tiesioginis ryšys su darbu, kuris yra susijęs su erdve, su fiziškumu, su gestu. Taigi su kitomis vaidybos technikomis susiduriama iš tiesų spontaniškai. Ir jei žinote, kokios yra tos kitos technikos, labai lengva jas susieti: pavyzdžiui, kas nors spontaniškai daro gestą, o tu sakai – gerai, kas čia dabar vyksta? Gali tas technikas pristatyti, visi jas įsisąmonina. Bet, žinoma, nėra taip, kad sakytum: „Štai ji yra

1 Spektaklis „Doppler“, sukurtas norvegų rašytojo ir scenaristo Erlendo Loe romano motyvais.

čia ir aš turėčiau išmokti, kaip tai padaryti, ir yra vienas geras, teisingas būdas tai padaryti.“ Ne, tai yra kažkas, su kuo jau turite patirties. Jūs tai suprantate, o tada pradedate ją nagrinėti. Kad studentai galėtų išmokti, kur naudoti senesnes technikas, aš juos skatinu dirbti ir daugybe kitų technikų, su kiek įmanoma daugiau mokytojų. Kita vertus, jie taip pat turi ir tam tikrą stuburą, nes man atrodė, kad jie turėtų vystytis ir horizontaliai – nepaisydami išankstinių nusistatymų, išmokdami įvairių metodų, skleistis, kaitaliodami visas tas skirtingas perspektyvas, tačiau taip, kad nepasimestų, kad nebūtų kaip turistai, kurie vis vaikštinėja aplinkui. Man visada buvo įdomu, kas yra tas stuburas, kas yra tas dalykas, kurį gali turėti ir kuris tavęs neapriboja tavo mene, bet veikia tave priešingai. Taigi, jaučiau, kad šis dalykas veikė gerai, tačiau studentai neplėtojo savo stiliaus ar savito būdo dirbti. Jie galėjo būti atviri labai skirtingiems metodams ir viso to pagrindas, esmė buvo kūrybiškumas. Žinoma, prieš tai reikia pasirūpinti savimi. Man pačiam šis naujas darbo būdas viską pakeitė: pasikeitė mano gyvenimas, mano būdas suprasti meną. Pradėjau suprasti teatrą nauju būdu. Man patinka sujungti dalykus, kurie paprastai suprantami kaip prieštaravimai: pavyzdžiui, kur toje pačioje erdvėje sueina Brechtas ir Stanislavskis. Jei tik perpranti psichodramos idėją, čia apskritai nėra priešpriešos. Pradėjau naujai suprasti teatro režisieriaus vaidmenį, aktorių vaidmenis, o tada kiekvieną dieną mokytis to, kas mane tikrai domina. Vis dėlto visada esi įdėtas į dė-

žutę. Tam tikru laikotarpiu buvau įkištas į tam tikrą dėžutę, po to – į kitą, o kai yra psichodrama, esi įdėtas į jos dėžutę. Bet aš niekada nėjau į teatrą su mintimi, kad kursiu psichodramą. Tiesą sakant, įvykdžiau daugybę projektų, kuriuose psichodramos visai nepraktikavome. Kaip dirbate, kai nenaudojate psichodramos? Ir tokiais atvejais aš mąstau psichodramos baruose, tačiau aktoriai nebūtinai turi apie ją galvoti. Tarkime, pastačiau spektaklį Norvegijoje, kuris sulaukė tikrai didelės sėkmės. Repeticijoms turėjome trumpą laikotarpį. Tai buvo tokia medžiaga, kurios neturėjome poreikio tyrinėti per psichodramą.1 Pagrindinė spektaklio ašis aiškiai rėmėsi vaidmenimis, o aktoriai galėjo šiuos vaidmenis suvokti intuityviai. Yra paprastų būdų vaidinti neįveliant psichodramos sampratos. Bet būna ir tokių projektų, kuriuose matai, kad jos reikia, arba kur medžiaga to reikalauja, arba kai aktorių trupėje iškyla poreikis traktuoti medžiagą tokiu būdu. Jei kas nors yra įstrigęs ir jaučia poreikį tai ištirti, o kito kelio nėra, tada gerai – pabandykime ištirti, skirkime šiek tiek laiko ir dėmesio tiems poreikiams. Tačiau mūsų tikslas nėra kurti psichodramą, tikslas – būti kūrybingiems. Mane domina tas procesas – kokiais būdais asmeniški dalykai tampa spektaklio ar personažo turinio dalimi. Užsiėmimų metu kalbate apie būtinybę išlaikyti atstumą. Taip pat apie tai, kad

jus domina ne asmeniniai aktorių dalykai, bet veikiau pats pasakojimas arba istorija. Koks yra tas procesas? Kaip šie iš tikrųjų labai asmeniški dalykai virsta spektaklio turiniu? Visų pirma, tai priklauso nuo spektaklio. Esu pastatęs keletą spektaklių, kuriuose buvo tikrai asmeniškų istorijų, kaip, pavyzdžiui, „Žuvėdroje“. Bet taip pat būna, kad medžiaga gali tapti labai asmeniška. Esu pastatęs spektaklių, kuriuose panaudotos ir asmeninės aktorių, ir dramaturgų parašytos istorijos. Iš esmės istorija yra istorija, nesvarbu, ar tai yra jūsų asmeniška, ar kažkieno kito istorija. Kai žiūriu į tai publikos akimis, man visai nesvarbu. Tai galėtų būti asmeniškas pasakojimas, kurio aš nesuvokiu kaip asmeninės istorijos, arba gali būti kažkas, kas nėra asmeniška, bet aš tai suvokiu kaip asmenišką dalyką. Kai esame teatre, čia jis yra visiškai naujas. Esu pastatęs spektaklį, kuriame naudojome asmenines istorijas, bet jas sujungėme su istorijomis, apie kurias mums kilo asociacijų žiūrint tas istorijas. Aktoriai iš tikrųjų vaidino savo pačių pasakojimus, jie buvo labai įsitraukę, bet tada kalbėjo kai kuriuos dalykus, kuriuos buvo galima atpažinti iš tų pasakojimų. Labai aiškiai patyriau, kad, pažvelgus į pasakojimą teisingu būdu, jis savaime tampa universaliu pasakojimu, jis nebėra jūsų. Kai suvoki savo asmeninę istoriją kaip „Aš ten buvau tam, kad suprasčiau, kaip išgyventi tokią istoriją“, gali sakyti: „Aš esu prityręs specialistas to, koks jausmas yra išbūti tokiomis aplinkybėmis.“ Tai reiškia, kad

„teatras“ ir „sveikata“. Panašu, kūrybiški, nebūtini. Psichopatologija nekad Vakarų tradicijoje šiedu skatina gero meno. Tikiu, kad įmanoma dalykai dažnai suvokiami kaip kurti sveiku būdu. Bet aš visada pabrėpriešingybės. žiu, kad tai nereiškia „pozityvaus mąstymo“ ar panašių „New Age“ nesąmonių. Manau, kad aktoriai, rinkdamiesi sveiką- Taip. Man atrodo, čia slypi pačios meno jį kelią, gali prisiimti didesnę riziką, jie ištakos, pačios šaknys. Toks požiūris sugali eiti giliau ir toliau, gali būti daug teikia paguodą, padeda išgyventi. Kaldrąsesni, veržlesni. Taigi čia nėra nie- bėdamas apie pakeitimą, dažnai nauko, kas juos ribotų, dėl ko jiems tektų doju šį įvaizdį: įsivaizduoju urvinį žmogų, užsiimti tradiciniais, įprastiniais daly- kuris, mirus kitam žmogui, jo vietoje kais. padėjo didžiulį akmenį. Tai mane sujaudina, nes čia yra toks gestas, veiksBet vis dar egzistuoja požiūris, mas, kuriuo nieko neimituojama, nekad aktoriai turėtų kentėti meno apsimetama. Čia kažkas įvyksta: aš palabui, o jei esi genijus, tai iš dėjau šį akmenį ir kažką darau su tuo tų savo kančių sukursi kažką akmeniu, kad jis man pakeistų tą pasiypatinga. gendamą žmogų. Mano akimis, čia esama kažko nepaprastai stipraus. Šis veiksAš netikiu tuo mitu, nes pats dėl jo buvau mas, kuris yra pirmasis istorijoje žinogerokai priartėjęs prie mirties slenksčio. mas Homo sapiens kūrybinis aktas, buJis mane kone sunaikino. Išgyvenau tą vo atkartojamas tūkstančius metų. Tai mitą apie menininką, kuris kentėdamas tikrai užtruko. Tai yra kažkas, kas mus dėl teatro viską sušika, sugriauna savo paliečia savo tiesa. Galbūt menas ir yra santykius, praranda artimuosius. Gyve- tam, kad atstotų kokį nors dalyką ar nau vien dėl teatro ir tai atvedė mane į žmogų, – ne imituotų, neatrodytų esąs tuštumą, į vakuumą. Tai atvedė mane kažkas... nežinau, kas. Tarp kitko, jūs esate mačiusi „Žuvėdprie to, kad po sėkmingos premjeros ar spektaklio pristatymo jausdavausi rą“, o „Žuvėdra“ man ir buvo toks gyvevisiškai tuščias, visiškai nereikšmingas. nimą pakeičiantis spektaklis, nes tuo laiJausdavau, kad mano gyvenimas yra kotarpiu jis ir atsirado kaip gestas, kaip beprasmis. Iš tikrųjų taip mąstydamas pareiškimas. Nuo to laiko mėginau kurAr sakydamas „labiau buvau priėjęs liepto galą: ar tikrai noriu ti spektaklius. Ne visada man tai sekėpsichologiškai struktūruotas“, paaukoti savo gyvenimą ant šio mito si, bet stengiausi iš visų jėgų, o kartais turite omenyje psichologiškai altoriaus? pavykdavo spektakliai, kurie veikė kaip sveiką, stabilų žmogų? galingas grupinis procesas, kurį mes visi Buvau labai sužavėta kartu liudydavome kaip gestą. sužinojusi, kad vienoje iš Rytų Taip! Manau, kad daugybė dalykų, kukalbų yra toks hieroglifas, Kaip pasirenkate medžiagą, su riuos aktoriai prisiverčia daryti arba kukuris tuo pačiu metu reiškia kuria ketinate dirbti? riuos jie patiria, yra neproduktyvūs, negali kažką pasakyti apie tai, kaip ją išbūti. Taigi čia apie tai, kas susiję su pasakojimais. Dabar dėl aktoriaus požiūrio. Pirmiausia, aktorius ar aktorė turi santykį su pačiu ar pačia savimi. Ir jei tame santykyje iškyla problemų, jam ar jai labai sunku įsitraukti į kokius nors kitus pasaulius. Tarkime, jei jaučiatės šūdinai, jei nenorite būti scenoje, bet tuo pačiu metu turite vaidinti personažą ar dar kažką, yra didelė tikimybė, kad bandant vaidinti vyks didžiulis asmeninis procesas, kuris neturės nieko bendra su kūrybiškumu. Ir taip nutinka labai dažnai. Bet pamažu mokiniai suvokia, kad tada, kai jiems gera su savimi, kai jie įsiklauso į savo poreikius, tuomet labai lengva pasijusti personažo kailyje. Prieš lipdamas į sceną, turi išsispręsti savo vidinius prieštaravimus. Jei to nepadarysi, jie sugadins visą spektaklį. Psichodrama labai padeda išspręsti šiuos prieštaravimus. Kai tau gera, tu nebijai, jautiesi nevaržomas – tada gali aiškiai mąstyti, gali įsivaizduoti ir įsijausti, matyti skirtumus, gali persikūnyti. Psichologiškai labiau struktūruoti aktoriai gali sukurti labai skirtingus vaidmenis, jie labai žaismingi, spontaniški ir kūrybingi.

Ko gero, intuityviai. Sakyčiau, kad geriausia medžiaga, kurią esu pasirinkęs, kuri geriausiai paveikė, buvo mano pasirinkta intuityviai. Ir tik tą padaręs susivokiau, kad ją pasirinkau dėl tam tikrų savo ketinimų. Arba jau vėliau, per laiko atstumą, man paaiškėdavo: taip, žinoma, pasirinkau būtent šią medžiagą, bet tuo metu, kai tai dariau, man tas nebuvo taip aišku. Bet būna taip, kad tau ką nors įsiūlo. Tarkime, koks nors meno vadovas labai tave mėgsta, todėl turi su tavimi tam tikrų planų. Tu nepastebimai – tai yra labai subtilus dalykas – tampi jų istorijos dalimi. Bet tai nėra tavo istorija. Iš pradžių tai gali priimti kaip iššūkį, tačiau vėliau supranti, kad tai buvo klaidinga motyvacija. Per visus tuos metus kurdamas vis labiau ir labiau jaučiu, kad yra nepaprastai svarbu dirbant turėti tam tikrą vientisumą. Nes jei tai nėra mano atspirties taškas, tada aš tuo užsiimsiu, atliksiu savo darbą, pastatysiu spektaklį, galbūt jis bus geras, galbūt pelnys tarptautinių apdovanojimų, bet iš tikrųjų bus kažkas tokio, ką turėsiu spręsti dar ir dar kartą. Aš vilksiu paskui save tą dalyką – tai bus labai nelengva. Dabar, kai jau esu suvokęs, kad teatras gali teikti džiaugsmo... Aš neapsimetinėju, naiviai manydamas, kad dabar turime visą laiką džiūgauti arba kad kurti teatrą yra vien tik džiaugsmas. Bet tokia yra mano patirtis ir aš ja džiaugiuosi. Prieš daugelį metų nebūčiau galėjęs

taip teigti. Dabar galiu pasakyti, kad kū- Vėliau jie pradėjo naują tyrimą, siekdarybinis darbas gali teikti džiaugsmo, pami sužinoti, kas įvyksta, kodėl rašymas, sitenkinimo, gali būti prasmingas. nemalonių dalykų artikuliavimas, teikia tiek naudos. Vienas iš naujausių tyriMan atrodo, kad vis dar išlieka mų parodė, kad tai susiję su kalba ir žokeletas iššūkių: kas kartą džiais, kurie vadinami funkciniais – tosusidurdamas su kita grupe, kiais kaip įvardžiai, kurie nieko nereiškia. susiduriate ir su asmeninėmis Tyrėjai išsiaiškino, kad kuo daugiau funkžmonių istorijomis, kartais cinių žodžių buvo tuose rašinėliuose, labai skaudžiomis. Iš to, ką tuo geresni buvo rezultatai, nes įvardžiai mačiau seminare, man susidarė yra susiję su ryšiais, socialiniais santyįspūdis, kad pirmiausia dirbate kiais, bendravimu. Tai susiję su mano psichoterapeutu, pagydote minėtu įvykiu – su labai seniai įvykusiu aktorius ir tik tada kuriate... procesu, nuo kurio prasidėjo menas. Kadangi menas prasidėjo jau po to, kai atPraėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio sirado kalba, prieš jai atsirandant jokio pradžioje buvo atliktas eksperimentas, meno nebuvo. kuris tikrai atvėrė naujų dalykų mediciPapasakokite apie naujausią noje, susiejant traumą su pasakojimu. savo darbą, kurį šiuo metu Vienas profesorius Teksaso valstijoje repetuojate Liublianos padarė eksperimentą, kurio padarin„Mladinsko“ teatre, – spektaklį ių net negalėjo numanyti. Jis pasiūlė „Don Žuanas“. grupei, rodos, tris kartus per savaitę po 15 minučių rašyti apie kurį nors savo skausmingą patyrimą – atsiminimą, Iš tiesų jis nesivadins „Don Žuanas“, jis kuris tikrai padarė įtakos tam, kas jie galbūt vadinsis „Don Džiovani“. Vadinsis yra. Ir buvo dar bandomoji grupė, kuri taip pat, kaip ir pjesė, kurią sukūrė šiuorašė apie kažką, kas nesukėlė jiems jo- laikinė dramaturgė Simona Semenič. kių emocijų. Tie žmonės, kurie rašė apie 2 Tai labai įdomi, sakyčiau, net unikakažką skausminga ar nemalonaus, jau- li, o kartais provokuojanti dramaturgė. tėsi daug geriau, jie rečiau lankydavosi Neseniai ji laimėjo keletą svarbių appas gydytojus, net jų imuninė sistema dovanojimų. Šio spektaklio pavadinimo pasikeitė: jie netgi buvo atsparūs tam dar nėra, tačiau atspirties taškas jam tikriems virusams, geriau reagavo į skie- atsirasti buvo mitas apie Don Žuaną. Espus ir panašiai. ama šiokio tokio konteksto, kodėl jį pa-

sirinkau. Visų pirma, buvau pakviestas dirbti į šį teatrą, kuriame anksčiau dirbau beveik septynerius metus. Aš ten pastačiau keturių spektaklių ciklą, serijas, mes su jais gastroliavome... Su to teatro trupe dirbau prieš 20 metų. „Mladinsko“ teatre praėjo labai svarbus laikotarpis, ten esu nudirbęs svarbių darbų. Tuo metu jame realizavau savo kūrybines idėjas. Man atrodė, kad dirbti tame teatre – prestižas. Todėl grįžau dirbti į šį teatrą, o daugelis aktorių buvo suinteresuoti prisijungti prie naujojo kūrybinio proceso. Pamaniau, kad būtų negerai iš pradžių atlikti aktorių atranką. Geriau būtų pradėti kokią nors laboratoriją ar dirbtuves, pasiūlyti jiems kažką tokio, ką būtų verta tyrinėti ilgiau nei metus. Juk yra tokių pjesių, kurių visai nereikia nagrinėti. Tačiau yra tokių dalykų kaip Don Žuano mitas – turime šimtus pjesių, kurias verta išnagrinėti. Parašiau laišką ir didelė trupės dalis man atsakė teigiamai. Po pirmojo seminaro pajutau, kad reikia atlikti atranką. Pasirinkau jaunesnę grupės dalį. Jaučiau, kad būtent su tais žmonėmis galime persvarstyti Don Žuano mitą. Man buvo įdomu, kodėl jis toks svarbus, ko gero, vienas svarbiausių mitų Vakarų kultūroje. Tai susiję su pačiu personažu: kartais jis yra, sakyčiau, kaip Kalėdų Senelis, viskas suprojektuojama į jį. Man įdomu, kodėl tiek daug menininkų – kone visi žinomi rašytojai, poetai, dramaturgai, fi-

losofai, kompozitoriai – manė, kad turi sukurti savitą to pasakojimo versiją. Tai neįtikėtina. Pagalvojau, kad XXI a. turime turėti naują požiūrį į tą pasakojimą. Mane taip pat domino, ar tas mitas yra tik apie vyrus? Ar turi savyje kažko, kas susiję su lytimi? Pajutau, kad XX a. su tuo mitu buvo padaryta kažkas, kas man nepatinka. Paimkime Molièreʼo pjesę: iš esmės tas kūrinys apgaubtas paslaptingumo. Dauguma mito versijų turi mįslingumo. Molièreʼo kūriniuose vyksta daugybė nesuprantamų dalykų, pavyzdžiui, pjesėje „Akmeninis svečias“. Tai susiję su anapusybe. Pajutau, kad teatre įvyksta stebuklų, bet dėl realistinio ir materialistinio XX a. mąstymo tos pjesės dalys buvo atmestos. „Don Žuanas“ buvo statomas daugybę kartų, bet jame nebuvo likę jokio paslaptingumo. Pagalvojau, kodėl neparodžius pragaro? Pamaniau sau: būtų puiku spektaklyje turėti pragarą. Juk visi šie dalykai dėl prietarų šimtus metų buvo tiesiog „iškerpami“. Man pasirodė, kad būtų puiku juos pavaizduoti, juose yra kažko linksmo, juokingo. Pažvelgiau į Molièreʼo pjesę visiškai naujomis akimis: savo laiku ji turėjo būti neįtikėtinai juokinga. Ji buvo provokuojanti. Ir ne tik dėl to, kad pats dramaturgas buvo laikomas laisvamaniu ar dar kažkuo. Ji buvo kažkuo keistai pavojinga. Supratau, kad XX a. požiūris į šią pjesę yra neįtikėtinai konservatyvus ir labai sukrikščionintas. Pamaniau, kokį katarsį

turbūt sukeldavo ta scena, kai pasirodo Akmeninis svečias ir sako: na, ar kvietei mane? Dabar jūs juokiatės – žiūrovai, ko gero, juokdavosi kaip pašėlę, ir tai buvo pavojinga religijai, katalikų bažnyčiai. Nes jei žmonės juokėsi, tai skambėjo beveik kaip anekdotas. Ar jūs irgi turite tą pasakymą apie perkūną? Beveik visose kalbose yra posakis „trenk tave perkūnas“. Ar galite įsivaizduoti, kad kažkas skaldo juokelius apie perkūną, o perkūnas ima ir pasirodo? Manau, tai turėjo būti beprotiška. Tai skambėjo beveik kaip pokštas, kai kažkas juokauja: „Cha, cha, cha, perkūnas, perkūnas“, – ir nugriaudi perkūnas. Būtent ten buvo padėta pradžia „Monthy Python“. Kai pjesę pamačiau iš šios perspektyvos, pamaniau – puiku, man tai labai patinka. Galėjai justi kažkokį katarsį ir išlaisvinimą, žvelgdamas į ją kaip į komediją, iš komiškos perspektyvos vertindamas pagrindinį veikėją, jo narciziškumą. Pamaniau, kad galbūt narciziškumas ir buvo ta priežastis, dėl kurios XX a. į šią pjesę ir jos personažą buvo žiūrima taip rimtai. Narciziškumas susijęs su vartojimu ir, tiesą sakant, su visu kapitalizmu kaip tokiu. To vartotojiškumo visur tiek daug, kad apie tai negalime juokauti... Tokia buvo mano susidomėjimo šia medžiaga pradžia, po to įsižiūrėjau į ją dar giliau. Sakyčiau, vienas iš dalykų, kuris man sukėlė gana didelę nuostabą, yra tai, kad pradinis mitas neturi nieko

2 Spektaklis, kurio premjera įvyko 2018 m. spalio 6 d., vadinosi „Dar be pavadinimo“.

Scena iš spektaklio „Žuvėdra“ Nuotr. iš criticalstages.org

bendra su seksualumu. Don Žuanas nėra pasileidėlis. Iš tikrųjų toje istorijoje kalbama tik apie santykį su mirtimi. Iš esmės tai yra santykis su anuo pasauliu. Taigi jis reiškia ir santykį su pasąmoningais dalykais, su Hadu. Su šiuo santykiu visi susiduriame. Mes visi, ar būtume ateistai, ar ne, esame šiek tiek prietaringi: juk žinote, kai kas nors yra miręs, mes nesileidžiame į kalbas apie tai, elgiamės pagarbiai. Ką mes gerbiame? Mes tai gerbiame. Mes to neįvardijame. Don Žuanas leidžiasi anapus ir provokuoja mirtį. Tai atrodo jaudinanti tema, bent jau man. Tiriant šio mito versijas, nutiko kažkas labai kūrybingo, aktoriai tiesiog spontaniškai kūrė dalykus ir intuityviai atkreipė dėmesį į kai kurias labai svarbias temas. Kūrybinio proceso metu jie leidosi vis giliau ir giliau, tapo vis įdomiau. Man pačiam labai įdomu stebėti, kas vyksta su grupe, kaip ją keičia pasirinktos temos.

Dėkoju už pokalbį, linkiu kūrybingų repeticijų ir sėkmingos premjeros. Kelionę parėmė Scenos meno kritikų asociacija.

Tomi Janežičius yra ne tik režisierius, bet ir Liublianos teatro, radijo ir televizijos akademijos profesorius bei profesionalus psichodramos psichoterapeutas, taip pat Vaidybos meno tyrimų studijos Slovėnijoje vienas iš įkūrėjų ir meno vadovas. Janežičius kuria spektaklius ir skaito paskaitas Italijoje, Norvegijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Rusijoje ir kitose šalyse, o jo spektakliai gastroliuoja po visą pasaulį, vaidinami

didžiausiuose Europos teatro festivaliuose („Wiener Festwochen“, Avinjono, „Kunstenfestivaldesarts“, MESS ir kt.). Režisierius yra pelnęs ne vieną tarptautinį teatro apdovanojimą, tarp jų – tarptautinio BITEF teatro festivalio, „Auksinės kaukės“ ir kt. Tarp jo pastatymų yra Antono Čechovo „Žuvėdra“, Michailo Bulgakovo „Moljeras“, Bertolto Brechto „Trijų grašių opera“, Platono „Apologija“, Williamo Shakespeareʼo „Karalius Lyras“ ir kt. Janežičius naudoja individualią darbo su aktoriais metodiką, leidžiančią sukurti išskirtinius vaidmenis. Režisierius sako, kad jam neįdomu tiesiog sukurti spektaklį. Svarbiausia – pažinti žmones, užmegzti ryšius, kurie peržengia spektaklį. Janežičiaus teigimu, nėra vieno ir galutinio vaidybos apibrėžimo. Todėl jis dirba kūrybinės laboratorijos principu, iš pradžių siekia pažinti aktorius, o tik paskui formuluoja jiems užduotis.

„Nėra tokių, kurie nesileistų mylimi“ Pokalbis su režisiere Agata Duda-Gracz

Akvilė Melkūnaitė

2018 m. birželį tarptautiniame teatro fes- Agata Duda-Gracz – viena svarbiausių moji „Aš, Piotras Riviera, jau greitai užtivalyje „TheATRIUM“ viešėjo Poznanės dabartinės Lenkijos režisierių, kultinio kaposiu kirviu savo motiną, savo tėvą, „Teatr Nowy“ režisierė, scenografė, dra- dailininko Jerzy Duda-Gracz (1941–2004) savo seseris, savo brolį ir visus savo kaimaturgė Agata Duda-Gracz (g. 1974) su dukra. Pati rašo tekstus savo spektak- mynus“, pastatyta Vroclavo teatre „Caspektakliu „Ponia bus patenkinta, arba liams, kuria jiems scenografiją ir kos- pitol“, buvo apie liguistą teisingumo jausVeikalas apie paskutines vestuves Ka- tiumus. Pastaraisiais metais A. Dudos- mą. Apdovanojimais apipiltas „Kumermyko kaime“. Gracz Lenkijoje statomi spektakliai pel- nis, arba Apie tai, kaip šventai panelei Sunku apibūdinti spektaklio žanrą: no pagrindinius prizus. Už spektaklį „Po- barzda užaugo“ (Gdynės muzikinis teatjis juokingas kaip komedija, šiurpus kaip nia bus patenkinta, arba Veikalas apie ras) – apie beatodairišką meilės poreikį. tragedija, kandus kaip farsas ir lyriškas paskutines vestuves Kamyko kaime“ vie- Paskutinis trilogijos spektaklis – apie kaip melodrama. Viskas viename – vis- name svarbiausių Lenkijos tarptautinių blogio prigimtį. kas apie mus, žmones, gyvenančius sa- teatro festivalių „Boska Komedia“ 2017 m. Spektaklio pagrindu tapo Lenkijoje vo juokingus, šiurpius, lyriškus gyveni- Agata pelnė geriausios režisierės titu- nutikusi šiurpi istorija: 1976 m. Zremmus. Klaipėdoje buvo išeinančių per lą. Šiemet jai įteikta prestižinė Lenki- bino kaime grupelė vyrų užmušė tris pertrauką, o buvo ir tokių, kurie pasibai- jos tarptautinės teatro kritikų draugi- žmones, tarp kurių buvo vaikas ir nėščia gus spektakliui – aktoriai lieka scenoje, jos įsteigta Tadeuszo Żelenskio-Bojaus moteris. Kaip vėliau paaiškėjo, skerdykol salėje yra nors vienas žiūrovas ir pa- premija, tarp kurios laureatų ir drama- nės prasidėjo nuo to, kad kažkas pavogė sitraukia tik jam išėjus – nenorėjo skirs- turgas Sławomiras Mrożekas, kino reži- dvi vestuvėms nupirktas dešros rinkes. tytis ir praėjus penkiolikai minučių po sierius Andrzejus Wajda. Įvykį abejingai stebėję vietiniai gyventopaskutinių aplodismentų. Buvo verkian„Ponia bus patenkinta, arba Veika- jai teisme prisiekė nieko nematę ir net čių, besijuokiančių, regis, pasitelkus kli- las apie paskutines vestuves Kamyko bandė dangstyti žudikus. šę, kuri čia tinka kaip kičas kaimo vestu- kaime“ – paskutinioji neoficialios A. DuPrieš spektaklį kalbėjomės su reživėse, „neliko abejingų“. dos-Gracz spektaklių trilogijos dalis. Pir- siere, atitrūkusia nuo pasiruošimo: nau-

Režisierė Agata Duda-Gracz Asmeninio archyvo nuotr.

joje erdvėje, Klaipėdos dramos teatro ti. Kai kalbėjau apie šiltnaminį jaunifojė, su aktoriais ruošėsi sutikti žiūro- mą ir sakiau, kad nemėgstu šiuolaikivus – vestuvių svečius. nės dramaturgijos, tai buvo labai jauno žmogaus pasisakymas: smarkiai maišAr teisingai supratau iš taujančio, įpykusio, ką tik po studijų. internete skelbtų jūsų interviu: Toks dalykas išaugamas. Negaliu sakynemėgstate šiuolaikinės ti, kad nemėgstu viso reiškinio. Tai budramaturgijos? Išskyrus nebent vo negailestingas pareiškimas, kokie Jeaną Genêt, Tankredą būdingi jaunystei. Dabar po juo nebeDorstą ar... pasirašyčiau. Vėliau pamažu gilinausi į ShakespeaArba Shakespeareʼą (juokiasi). reʼą, Genêt, Ghelderodę ir supratau, kad man norisi atverti ir rašyti savo dalyKodėl taip? Interviu sakėte, kad kus. Mano darbai tarsi taip pat „įsirašo“ į dabartinis jaunimas šiltnaminis šiuolaikinę dramaturgiją, bet tai jau yra ir nepakelia egzistencinių mano pačios dalykas, jis visiškai mano. klausimų. Ar tebemanote, kad Skaitau labai daug šiuolaikinės dramaShakespeareʼui, klasikams turgijos, randu daug fantastiškų dalykų, moderni dramaturgija bet noriu išsakyti savo. Yra temų, apie neprilygsta? kurias mes ilgų ilgiausiai sukamės. Tai laikinumo, mirties, tikėjimo ir netikėjiKai pirmąsyk apie tai kalbėjau, buvau mo, laidotuvių, aistros, gyvųjų susitailabai jauna, tuo metu tik pradėjau dirb- kymo su artimųjų išėjimu, meilės tema,

motinystės tema, tos meilės išnykimo tema... Su tuo kovojam, to bijom. Dabar galiu tai parašyti, o anksčiau dariau baisų dalyką – prirašydavau kitų kūriniuose tai, ką pati manau. Suvokiau, kad taip elgiuosi, kai stačiau Shakespeareʼą. Jei statėt „Otelą“ – prirašydavot apie Otelą... Taip. Tai buvo tiesiog mano bailumas. Dabar arba statau Shakespeareʼą, arba rašau savo kūrinį. Taip ir parašiau „Kamyką“. Atrodo, beveik visada jūsų spektakliuose yra mirtis. Ir „Kamyke...“ – daug mirčių. Ar jums ši tema tokia svarbi kaip senovės teatre? Taip stipriai ėmiausi šios temos nuo tos akimirkos, kai mirė mano tėvas. Kaip tik

Spektaklis „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ Algirdo Kubaičio nuotr.

tuo metu stačiau spektaklį. Tame spektaklyje mirtis pasirodė pirmą kartą, nuo tada nuolat prie tos temos grįžtu. Kaip gražiai pasakė Gaetano de Gaetanas, kai menas minta gyvenimu, tada gyvenimas tampa menu. Faktiškai taip ir yra. Aš negaliu statyti spektaklio nei rašyti teksto atsitraukusi nuo to, kas man atsitinka. Ne kasdienybės smulkmenos, bet tai, kas svarbu – kaip mylimųjų mirtis, tų žmonių, be kurių gyvenimas atrodo neįmanomas. Tai prasidėjo nuo tėčio, kuris man buvo labai svarbus asmuo. Tapytojas. Bet svarbu ir atsisveikinant su kitais, todėl savo spektakliuose dažnai rodau žmonių, kurie lieka, problemas – kalbu ne apie tuos, kurie išeina. Jie lieka našlaičiai. Mirtis šalia visą laiką – pasakysiu, kas akivaizdu: mes veikiame joje ir už jos, veikiame, kad ją įveiktume, esame po kokio nors artimo žmogaus mirties arba artimo žmogaus mirties prieigose, ji yra su mumis visą laiką. At-

rodo neįmanoma scenoje papasakoti kerais, su rimtumu. Su tikėjimo netekijokios istorijos be jos. Ji yra pačios bai- mu, mylėjimu, ligomis, su nerimu, baisiausios aplinkybės, kuriose mes esame me, aistromis, su viskuo. Nesižaviu deknuolat. Jos priežastis yra ypatingai svar- laratyviu teatru, nesižaviu ir tokiu, kuriabi: kokia ji yra, kas iki jos palydėjo, ar atė- me vien kalbama. Emocija ir viskas, kas jo pati. Ar Dievas ją atsiuntė, ar žmogus. yra žmoguje, atrodo stipriausias ir svarEsame jos slegiami, taip jos apsupti, kad biausias dalykas, nes iš tikrųjų mus tai negalime be jos papasakoti jokios istori- valdo. Todėl noriu sujaudinti žmones, jos. Jei stengiamės likti tiesoje. prajuokinti, nuliūdinti, sukelti įniršį. Man teatre svarbu dialogas, pokalbis. NetuGal teatras padeda būti riu monopolio į protą. Nenoriu būti proakistatoje su mirtimi ir tingesnė, negu esu. Nenoriu niekam sagyvenimu? Kokia čia teatro kyti, ką turėtų daryti, ko nedaryti. funkcija? Kaip jis veikia žiūrintį? Tai katarsis yra? Svarbiausia yra pasakoti istoriją, ir yra nuostabu, kai ji kažką žmonėms duo- Žinoma! da. Man teatras yra labai emocionalus. Lietuvoje populiarus Noriu, kad toks būtų – nenoriu, kad būtų dokumentinis teatras objektyvus. Noriu, kad būtų visiškai sub(mocumentary). Žiūriu ir manęs jektyvus. Galbūt net perdėtas, bet žmonesujaudina. Galvoju, gal aš giškas. Su viskuo, ką turime viduje: su senamadiška. tikėjimu ir prietarais, su raganavimu ir

Spektaklis „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ Algirdo Kubaičio nuotr.

Ir aš senamadiška. Man labai patiko jūsų spektaklių pavadinimai. Jie ilgi ir skamba kaip pasakų pavadinimai. Pavyzdžiui, „Kumernis, arba Kaip šventai panelei barzda užaugo“.

pavadinimas yra kaip pusė žmogaus arba vienas pirštas. Mane intrigavo pavadinimas, kur paminėta barzdota panelė. Tai jūsų sukurta istorija?

aplinkoje: jauna mergina, nusivylusi meile savo mylimajam, nusprendžia tapti šventąja ir renkasi Jėzų. Kokie teatro režisieriai jus domina? Ar vaikštote į teatrą?

Taip. Tai pasakojimas pagal šventosios Labai mėgstu eiti į teatrą, žiūriu labai gyvenimo istoriją: apie šventąją, ku- daug spektaklių, nes esu ištikima, alŠitas dar trumpas. Ilgiausias mano pa- rios vardas buvo Kumernis arba Wilge- kana ir smalsi. Garbinu Nekrošių. Garbivadinimas: „Aš, Piotras Riviera, jau grei- fortis (iš lotyniško Virgo Fortis – drąsi nu, gerbiu. Labai džiaugiuosi, kad dalytai užkaposiu kirviu savo motiną, savo mergelė), ji gyveno prie Baltijos jūros, vauju festivalyje, kuriame rodomas jo tėvą, savo seseris, savo brolį ir visus savo mūsų kraštuose. Ta mergina nusprendė spektaklis („Kalės vaikai“). Garbinu Korkaimynus.“ (Juokiasi) Man patinka ilgi paaukoti gyvenimą Jėzui, jos tėvui tai šunovą. Taip pat didis režisierius. Esu išpavadinimai. labai nepatiko, tad pamėgino prievar- tikima Krystiano Lupos gerbėja. Garbita ją ištekinti. Tada ji paprašė Jėzaus nu T. Ostermeierį. Suprantama, WarliAr tai iš vaikystės? Iš literatūros? pagalbos, o Jėzus padarė taip, kad jai kowskį. Yra toks, gal jums negirdėtas, Ar tiesiog jūsų rašymo stilius? išdygtų barzda. Kai išdygo barzda, tė- lenkų režisierius Marius Grzegorzekas. Ar norite, kad skambėtų panašiai tis taip baisiai išsigando, kad ji galų ga- Neįtikėtinas, nuostabus. Mėgstu lenkų kaip pasakos pavadinimas? le buvo nukryžiuota, prikalta prie kry- režisierę Moniką Strzępką. Visada stenžiaus. Aš nesugalvojau šios istorijos, tik giuosi pažiūrėti, kai atsiranda kas naujo, Tai kažkas panašaus. Aš apskritai per jos pagrindu parašiau savo, atskirą, kur manau, kad režisieriui reikia tai žinoti – daug kalbu, visąlaik. Be to... trumpas veiksmas vyksta mūsų laikais ir mūsų negali nežinoti, negali nebūti smalsus,

Spektaklis „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ Algirdo Kubaičio nuotr.

atviras tam, ką daro kiti. Labai mėgstu komponavimo būdas – kuriu taip, kaip lėlių teatrą, žiūriu daug pasakų ir teatro būna pasakojami šventųjų gyvenimai. vaikams. Einu kartu su vaikais, prisigre- Pavyzdžiui, šiame spektaklyje yra daug tinusi voros gale arba apsimetu moky- Boscho ir Breugelio. Kartais įkvepia toja. Bet kiekviena teatro apraiška, kuri šventi paveikslai, kartais piešiniai, karnėra gudravimas, manau, yra puiki. tais atsinešu piešinių, kurie yra variacijos spektaklio tema. Bet pagrindiAr kine yra kas nors, ką labai nis įkvėpimo šaltinis man yra vaizdas. mėgstate? Nemėgstu semtis įkvėpimo iš jau baigto kūrinio – filmo ar spektaklio, kur Mėgstu kino fantaziją. Labiausiai mėgs- viskas jau perėję režisieriaus mąstytu Federico Fellini. Man tai didžiausias mą. Tai gali būti tik atspirtis. Filmai iš režisierių. Bet mane labiausiai įkve- apie gyvūnus, visi filmai apie gamtą, ispia tapyba. Pradedant nuo tėčio. Tė- torinės knygos (ne filmai, tik knygos). vas yra kiekviename mano spektaklyje. Tai pagrindiniai dalykai, kurie mane Pavyzdžiui, labai mėgstu F. Baconą, jo įkvepia, kai statau spektaklį. O paskui... motyvų yra paskutiniame mano spek- susikuriu tokią aplinką. Be to... esu taklyje. Esu meno istorikė – tai mano įsimylėjusi žmones. Dievinu žiūrėti į pirmos studijos, medievistė bizanto- žmones. Ir imu įkvėpimą iš visko, iš logė. Ikonos, Bizantijos menas – tai yra kiekvienos situacijos. Tarsi ir negražu pagrindas. Kiekviename mano darbe spoksoti, bet stebiu. Labai daug važiyra ikonų ir jų interpretacija, yra ženklų, nėju po pasaulį: apžiūriu istorinį pasimbolių, gestų reikšmių, visko, pats veldą ir muziejus, labai mėgstu tyrinėti

žmones. Jų skirtumus, įvairovę, žiūriu daug kartų, kad įsiminčiau kokį nors gestą. Taip gaunate informacijos apie žmogų... Suprantama. Bet tai nuostabu, nes visa tai yra gražu. Ar jūs tikinti? Jei nebūčiau, nedrįsčiau kalbėti apie Dievą. Nesijaučiu esanti katalikė, ypač Lenkijoje, nesu praktikuojanti katalikė. Lenkijoje sudėtinga padėtis? Baisu, todėl gėda. Mes esame talibai. Deja, vis labiau daromės tokie. Sudėtinga dirbti teatre tokiame kontekste?

Spektaklis „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ Algirdo Kubaičio nuotr.

Taip, bet dėl to mes žinome, su kuo būti, gebėjimas suprasti. Man tai svarbiausi aplink ką burtis, kas mus vienija. Nes yra dalykai. Kitaip sakant, įvairūs žmogaus tokia daugybė „anti-“: antisemitizmo, gebėjimai. homofobijos, anti… kaimynų, anti… visKas jums yra drąsa? ko. Lenkiškumo stiprinimas labai smarkiai plinta per Bažnyčią. Tokioje situacijoje mūsų darbas, spektakliai įgauna Tiesos sakymas. Sakyti taip, kaip yra. papildomos reikšmės, nes turim apie O teatre? tai kalbėti, turim išgyventi. Tai nereiškia, kad privalome kurti politinius spektaklius apie valdančią partiją. Turime ginti Taip pat. Teatre kaip gyvenime. Teatras žmogų, jo laisves. yra gyvenimas. Tiesa neturi būti tiesioginė, bet perdirbta, tai yra menas, o ne Kita tema: kas vertingiausia, dokumentinė programa. Tačiau turi būti svarbiausia žmoguje? Žmonėse, tiesa. Net jei ji tik mano, net jei subjektysu kuriais dirbate. Aktoriuose. vi, bet turi būti tiesa. Ji negali būti išprotauta, pritaikyta publikai, mados dvelksKūrybingumas. Gebėjimas kurti. Kalbė- mui. Turi kilti iš gilaus poreikio. jimas taip pat yra kūryba. Mokėjimas Ar yra viltis? įvardyti gyvenimą. Mokėjimas tai perkelti į išorines raiškos priemones: rašymas, dainavimas, pasakojimas, buvi- Žinoma, yra. Meilė yra viltis. Teatras – vilmas, gyvenimas. Mokėjimas mylėti. Ir tis. Dievas – viltis. Žmonės. Viskas!

Kai kuriate spektaklį, ar iš pradžių mintyse regite vaizdą, kaip jis atrodys? Ar kuriate pasakojimą? Pats pirmas dalykas – būtinybė. Poreikis papasakoti istoriją, imtis temos. O santykyje su tuo prasideda erdvės statyba. Paskui svarbiausias yra aktorius. Aš rašau konkretiems žmonėms: kiekvienas vaidmuo parašytas tam vienam aktoriui. Todėl kai atsiduriu naujoje vietoje, kaip buvo ir Poznanėje, kur dar nepažįstu žmonių, stebiu juos bendrai: kaip geriausia apie juos sužinoti, pažiūriu jų vaidmenis. Paskui rašau vadinamuosius laiškus apie spektaklio veikėjus. Vėliau juos dedame į mūsų teatro programėles. Kiekvienam asmeniui, aktoriui, rašau laišką, kaip kurti veikėją, kaip įsivaizduoti charakterį – lyg jo bruožų aprašymą. Darau tai, kai prasideda spektaklio kūrimas, nes aktoriaus įsivaizdavimas gali

Spektaklis „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ Algirdo Kubaičio nuotr.

keistis. Ateinu į pirmą repeticiją su paruošta scenografijos idėja, be kostiumų. Kostiumams sukurti reikia kelių repeticijų. Atsinešu ne mažiau kaip ketvirtadalį parašyto pjesės teksto. Aš žinau, kaip istorija baigsis, galvoje jau turiu visumą, bet rašau tęsinį vykstant darbui. Iš anksto parašytas būna ketvirtadalis, kartais trečdalis, labai retai pusė. Viskas turi likti atvira, bet jau eskizuoti visi konfliktai, kiekvienas nuo pradžios turi žinoti apie savo veikėją: kokiame gyvenimo momente jis yra ir į ką eina, kokiame etape, ir labai gerai žinoti, kas jis toks. Taip dirbame kokią savaitę, neprisiliesdami prie teksto, visą laiką tiesiog statome tą pasaulį, kuriame santykius, kiekvieną dalykėlį, kol jie pažįsta savo namus, žino kiekvienos – ir darbo, ir šventinės – dienos tvarką, taip sukuriame aplinką. Jie žino, iš ko jų širdis – iš mėsos, iš šilko, ugnies ar iš smėlio.

Kas jų skrandžiuose, kokiomis ligomis sirgo, kokie jų santykiai su tėvais. Vėliau atskiriam tai, ką žino veikėjas, o ką – aktorius. Yra dalykų, kuriuos aktorius žino apie personažą, o pats personažas nežino. Pavyzdžiui, koks nors tikas: personažas jį paveldėjo iš tėvo. Personažas to nežino, o žino aktorius, personažas ir lieka nežinantis. Kiekviena smulkmena reikšminga. Svarbu, kaip personažas valgo, miega, kaip kalba, ar mėgsta sukti ant piršto plaukų sruogą. Ar mėgsta veikti; kokias knygas skaitė, kokios muzikos klausėsi. Viskas svarbu, kad susidarytume vaizdą. Dar nežinom, ar kada gyvenime susitiksim. Niekada nebuvom susitikę. Kiekvienas žmogus yra nugyvenęs šimtus dienų, turi tūkstančius patirčių. Ir dėl visų tų dalykų būtent čia dabar sėdim, būtent taip kalbamės, o taip kalbamės su savimi, kažko gėdijamės, drovimės, kažko nemokam, el-

giamės kvailai arba ne... Ir kiekvienas spektaklio personažas turi visa tai. Matome tik dalelę, o turime sukurti visą gyvenimą kiekvienam veikėjui. Paskui galima ko nors neprisiminti, bet aktorius žinos, kas buvo. Aktorius visa tai turi žinoti ir laikytis to, tai įgalins jį improvizuoti. Tada priartėsim prie spektaklio pradžios. Mes matome keturias gyvenimo valandas, o jie turi būti susikūrę 30, 40, 50 metų su visomis smulkmenomis. Kurdami aktoriai turi atsirinkti, kurie prisiminimai išplauks į paviršių, bus svarbūs. Prirašau ištisus sąsiuvinius vidinių monologų. Svarstau, ar perduoti mintis veiksmu, ar jo nupasakojimu. Kurie veikėjų pojūčiai stipresni – ar geriau jaučia uosle, skoniu, klausa, lytėjimu. Visa tai turėdami einame prie pirmos teksto dalies, kurią atnešu. Kai jau einame į sceną, aš žinau, ką rašysiu toliau. Ateinu į repeticiją su

Spektaklis „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ Algirdo Kubaičio nuotr.

viso pasakojimo griaučiais, bet galiu prirašyti įvairių dalykų, kurie išlieka arba atkrinta – jų neprimesi. Pirmą dieną sėdime repeticijoje prie stalo, imame po egzempliorių. Mūsų personažai neturi pasirinkimo, per kiekvieną repeticiją pamažu artėja prie mūsų. Aktorius pasirinkimo neturi, o personažas yra pačiame jėgų, galimybių išsiskleidime, scenoje. Esu priešininkė tos nuostatos, kad scenoje reikia būti asmenybe, kad vaidyba – tai asmeninis reikalas. Reikia, kad tai būtų visiškai, preciziškai, skausmingai emocinga, formali, tikra kūryba. Tai užima daugiausia laiko ir į tai dedu daugiausia energijos. Tai dažniausiai pakreipia ir tekstą. Pavyzdžiui, žinau... toks personažas taip nesielgtų. Taip parašyta, bet... tas personažas taip nesielgtų, ir mes esam tuo tikri. Būna, kad iš pradžių suplanuoju ir parašau, kas ką myli, bet darbo metu visi pamatome,

kad nėra tokios galimybės – tada pakeičiame ir panašiai. Tai kuriate pasaulį.

Taip ir buvo.

Dar paklausiu, ar turite draugų tarp aktorių.

Taip, tai turi būti pasaulis. Todėl niekada mano spektakliuose nebūna vieno Taip, žinoma. Mylime vieni kitus, juk vispagrindinio veikėjo. Visi yra veikėjai. Pa- kas laikosi ant meilės. Dirbdami kartu saulis yra veikėjas, bendruomenė – vei- susidraugaujam, vieni kitus įsimylim. kėjas. Niekas iš mūsų nėra atskirtas nuo Susidraugavimas nereiškia, kad nėra šalia esančių, nuo tų, kuriuos nešame pagarbos arba kad jie neklausys, ko ant pečių. Ant tavo pečių tavo mama, prašau. Žinau, kad galiu suklysti, bet tėvas, vyras, mylimasis, vaikai, draugai... žinau, kad galiu jais visiškai pasitikėti, o visi jie čia. O kaipgi mes be jų? Mūsų jie manim. Kai kris, kiekvieną sugausiu. nėra. Taip pat ir su personažu – vienas Kiekvienu iš jų pasitikiu kaip žmogumi – jis būtų luošas. tai visų pirma, o paskui jau vaidmeniu ir aktoriumi. Visų pirma – žmogus, tada Agata pataria per spektaklį jis kalba, atsiveria, tada jis mylimas. Yra stengtis atsisėsti kuo arčiau, nes aktorių, kuriuos mylėti labai sunku, bet jie visi – labai gražūs, nuostabūs. nėra tokių, kurie nesileistų mylimi. Sako „nenueik toli“. Nes aktoriai yra stebinantys („cudownie“). Ačiū, Agata. Man buvo garbė.

„Iš pradžių net neturėjau kalbos, kuria galėčiau kalbėti su aktoriais“ Yana Ross kalbina Suzanne Kennedy Laura Šimkutė

„Iš pradžių, kai esi jaunas režisierius, ypač ‒ jei esi moteris, žmonėms sunku į tave rimtai žiūrėti“, – pasakoja vokiečių režisierė Susanne Kennedy, prisimindama savo debiutą Miuncheno „Kammerspiele“ teatre 2013 metais. Dabar režisierės, 2017 m. pelniusios „Naujosios teatro realybės“ premiją, darbai „Jaunosios savižudės“ ir „Moterų vargas“ rodomi Berlyno „Volksbühne“ teatre. Kodėl svarbu eksperimentuoti? Kaip atrasti savo teatrinę kalbą? Kur ir kaip išmokstama būti menininku? Su kokiais iššūkiais susiduria jaunas režisierius? Šie klausimai turbūt kamuoja ne vieną jauną kūrėją. Rugsėjo 17 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre Yana Ross kalbino Sussane Kennedy, kuri, dalydamasi savo pačios asmenine patirtimi, bandė pateikti atsakymus į pradedančiajam kūrėjui aktualius klausimus.

Teatro mokykla ir mokytojai Galvodama apie savo studijas, pirmiausia keliu klausimą: kaip galima išmokti būti menininku? Į jį sunku atsakyti. Nemanau, kad mokykla mane daug ko

išmokė, išskyrus tai, kad sau tvirtai pasakiau, jog noriu būti režisiere. Tai suteikė savotiškus rėmus, kadangi prieš tai gilinausi į teorinę teatro dalį ir nežinojau, kuria kryptimi noriu eiti. Buvau užgožta užduočių ir dėstytojų brukamų teatro modelių. Būdama studente tik žinojau, ko nenoriu daryti. Tai irgi naudinga, tačiau tam reikia daug laiko. Man asmeniškai studijos nesuteikė labai stipraus pagrindo. Neturėjau kada pasižiūrėti į save ir išsiaiškinti, ko tiksliai noriu, tad laikas po studijų buvo labai naudingas ir reikalingas. Nepradėjau iš karto dirbti. Bet, manau, kad mokyklos man reikėjo tam, kad atsidurčiau ten, kur dabar esu. Mokiausi labai stipriame kurse. Jame buvo įdomių asmenybių, turinčių labai stiprią nuomonę. Mes nuolatos vieni kitiems aiškindavome. Tokioje aplinkoje reikia elgtis labai atsargiai, nes tai buvo gyvatynas, kurio dalimi buvau ir pati. Bet kartu tai motyvavo, kadangi tokioje konkurencingoje aplinkoje visada norėdavosi būti žaidimo lydere, net ir nežinant, kokios žaidimo taisyklės. Kurse vieni kitus stūmėm į priekį, skatinom veržtis pirmyn, turbūt net labiau negu mūsų dėstytojai.

Pirmosios repeticijos Aš mokiausi Olandijoje, ten ir pradėjau dirbti. Olandai bendrauja labai tiesmukai. Aktoriai su publika bendrauja kasdieniškai, nenaudoja plačių gestų, pakeltų balsų, kitaip tariant, nėra didelio teatralizavimo. Vokietijoje priešingai – gestai ir balsai ypač svarbūs. Grįžus iš Olandijos, iš pradžių buvo labai sunku dirbti su aktoriais – jie apsimetinėjo. Apsimetinėjo, kad kalba, apsimetinėjo, kad yra čia, netgi apsimetinėjo, kad eina. Labai įdomi pati idėja, kad galima apsimesti, jog eini, o ne iš tiesų eiti. Aktoriai bijojo tiesiog būti čia ir dabar, atsiduoti vyksmui, šitaip jie yra mokomi. Pastebėjau, kad net neturiu kalbos, kuria galėčiau su aktoriais kalbėti, kadangi iš pradžių tarp mūsų vyravo įtampa, jie tuoj pat susierzindavo, sakydavo, kad iš jų atimu viską. Galbūt iš dalies jie teisūs. Aš siekiau priversti juos nusiimti šarvus, už kurių slėpėsi. Bet, žinoma, kadangi buvau jauna režisierė, jiems tai labai nepatiko. Nežinojau, kaip repetuoti. Buvau repeticijų patalpose ir girdėjau garsus iš kitų kabinetų: žmonės juokėsi, rėkė. Pirmaisiais metais dirbau su žinomais aktoriais, kurie vieni kitus pažino-

jo ir puikiai sutarė. Repeticijų metu jie pradėdavo aptarinėti teatro paskalas ir aš nežinodavau, kaip juos sustabdyti ir pradėti repeticiją. Užimti autoriteto poziciją man buvo keista. Ypač tada, kai dar nežinojau, kaip savo mintis bei idėjas paversti regimomis. Galbūt kai kurie tam turi natūralų talentą. Reikia labai gerai žinoti, ką ir kodėl nori pasakyti. Jeigu pradedi apsimetinėti, aktoriai tuoj pat supranta. Atlikau praktiką pas režisierių, kuris labai dažnai sakydavo „nežinau“ ir nevengdavo ilgų pauzių. Pasirodo, repetuoti galima taip, kaip tik norisi. Pradėjau atrasti savo kalbą, kuri žengė už įprastinės verbalinės kalbos ribų. Jaučiau, kad noriu kažko specifiško. Iš pradžių, kai esi jaunas režisierius, ypač ‒ jei esi moteris, žmonėms sunku į tave rimtai žiūrėti. Tačiau kai tiksliai žinai, ko nori, ir turi viziją, dalykai keičiasi.

įrašų studiją, aktoriai įrašė savo tekstus ir pradėjome repetuoti. Nuėjome į rūsį. Viršuje buvo teatro vadovybė. Pasakėme jai, kad mums nereikės suflerio. Ji nesuprato ir labai susirūpino. Visi sako, kad jauni režisieriai turi eksperimentuoti ir būti radikalūs, bet kai padarai kažką tokio kaip aš... Tai buvo pirmas kartas, kai pasirodžiau didžiojoje scenoje. Premjera buvo didžiulė. Pabaigoje yra malda. Aktoriai ją puikiai suvaidino ir žiūrovai nežinojo, kad tekstas – garso įrašas. Tai sukuria labai keistą pojūtį: suvoki, kad kažkas yra ne taip, bet smegenys negali suprasti, kas. Žmonės pasidarė labai pikti, agresyvūs, išeidinėdami rėkė, trankė duris. Kai atėjau į sceną nusilenkti, minia mane nušvilpė. Nesupratau, kaip taip gali būti, taigi čia Vokietija, publika mačiusi visko, kaip ji gali būti tokia jautri. Aktorius rinkausi pati, stengdamasi atsiriboti nuo divų. Ieškojau žmonių, kurie būtų atviri idėjoms, ne patys paPirmasis pasirodymas grindiniai trupės aktoriai. Visi suprato, kur veliasi. Mus pastebėjo, sklido kalbos, didžiojoje scenoje kad ši jauna režisierė užsiima ekspeLabai svarbus spektaklis buvo „Skaistyk- rimentais. Tapau savo pačios firminiu la Ingolštate“ („Fegefeuer in Ingolstadt“, ženklu. Tikrai įdomu pamatyti, kokios 2013) Miuncheno „Kammerspiele“ tea- yra to, kas leidžiama teatre, ribos. tre. Bandžiau naudoti techniką, kurios esmė ta, kad aktoriai sakydami tekstą transliuotų visai kitą potekstę. Tai yra Spektaklis „Jaunosios savotiška provokacija, žaidimas su pub- savižudės“ („The Virgin lika. Nenorėjau žiūrovams leisti tiesiog Suicides“, 2017) pasyviai stebėti. Nuolatos ieškojau tinkamos tonacijos, tam prireikė daug lai- Turbūt žinote Sofios Cappollos režisuotą ko ir diskusijų. Surepetavome sceną, ku- filmą „Jaunosios savižudės“ („The Virgin rioje naudojome garso įrašą, ir staiga Suicides“, 1999). Yra ir knyga. Mane labai kilo mintis: kodėl gi tokiu principu ne- sužavėjo idėja, kad vyrai pasakoja issukūrus viso spektaklio? Nuvykome į toriją apie jau seniai mirusias merginas,

vis dar tebėra priblokšti fakto, nesugeba paleisti merginų. Taigi įsivaizdavau šventyklą, kurioje yra vyrai, pasislėpę po kaukėmis. Jie prieš publikos akis tampa šventikais, vyksta nuolatinė kaita. Vienos aktorės balsas įgarsina visus scenoje esančius aktorius. Sukūrėme avatarą, kuris kalba Timothy Leary balsu. Jis – žmogus iš septintojo dešimtmečio, bandęs įrodyti, kad LSD yra puikus dalykas, bandė paversti jį prieinamu visuomenei ir šitaip ją keisti. Žinoma, tai neįvyko. Taip pat naudojau „Tibeto mirusiųjų knygą“, norėdama apibūdinti „kelionę“ (angl. trip), kuri yra kažkuo panaši į mirtį. Avataras mums nuolatos kartoja, kad paleistume. Man patinka, kai publika pasineria į savotišką transą, kurio metu paleidžia išankstinius įsitikinimus, nuomones, koks turėtų būti teatras, kaip turėtų atrodyti aktoriai, kaip turėtų atrodyti gyvenimas, noriu nuvesti juos į transo būseną ganėtinai naiviu būdu. Svarsčiau, ar tai galima, kadangi tai ezoteriška, o žmonės to teatre nemėgsta. Tai buvo savotiškas eksperimentas, norint pamatyti, kiek publika geba pasiduoti tokioms teatro taisyklėms ir kiek jas priima. Norėjau sukurti teatrinį ritualą, bandydama kelti klausimą, kodėl teatras vis dar svarbus šiuo laiku? Kodėl mes vis dar į jį einame? Tai kažkas ypatingo. Žmonės ateina ir sėdi tamsoje keletą valandų, koncentruoja savo dėmesį, o aktoriai scenoje yra lyg šamanai. Jeigu tam atsiduodi, tai tave kažkur nuneša. Norėjau grįžti prie šaknų, bet labai šiuolaikiniu būdu, susidurti su ateitimi, grįžtančia prie archajiškų formų. Man teatras yra paieškos ir atradimai, ieškojimai. Tai tuo pačiu

Režisierė Susanne Kennedy Nuotr. iš Volksbuehne.berlin.de

mus paliečia, priverčia mąstyti apie tai, ką reiškia būti žmogumi, ką reiškia būti gyvam ar mirti. Tai labai svarbūs, esminiai klausimai, kurių mes negalime tiesiog palikti nuošalyje, mes vis prie jų sugrįžtame. Teatras yra ta vieta, kurioje drąsiai juos galime nagrinėti. Aš tai darau galbūt kitokia maniera, kuriu tokį teatrą, kokį pati norėčiau matyti. Nesu spontaniška. Repeticijų metu galiu sukurti situacijas, kuriose galiu tokia tapti. Kai žengiu į repeticijų salę, niekada nesakau: nagi, parodykit kažką. Bandau sukurti atskirą repeticijos pasaulį, kuriame jau būtų atmosfera, į kurią aktoriams bereiktų įžengti. Sunku, nes reikia viską įsivaizduoti. Tai lyg sakyti dailininkui: tu dar negali naudoti šios spalvos, turi ieškoti jai pakaitalo. Mes pradedame kurti nuo pat pirmos dienos. Naudojame daug technikos, kiekviena sekundė turi būti apgalvota. Kaip filme turi būti sudėliota kiekvienos sekundės choreografija. Tai suteikia aktoriams daug laisvės, kadangi jie įžengia į jau kažką, ką sukūrėme su komanda iki tol.

Esu iš jų girdėjusi, kad kaukė padeda atitrūkti nuo taško, kuriame manai, kad privalai kažką rodyti ir įrodyti.

Teatrinės kalbos specifika Sulaukusi dvidešimties, nežinojau, kur esu. Labai svarbu menininkui, ypač – režisieriui, suvokti, kad tavo idėjos, tavo menas yra išreiškiamas per kito žmogaus kūną. Šviesos, garsas, scenografija – viskas. Tu nedirbi su savo amatu tiesiogiai kaip dailininkas ar skulptorius – tai turi pereiti per kitus žmones ir, kitaip negu kine, tu negali to kontroliuoti. Teatre yra visiškai kitokia kontrolė. Reikia atrasti, kaip gali savo viziją paversti įmanoma per kitą. Tam reikalinga labai tiksli komunikacija ir didžiulis pasiruošimas. Aš eksperimentuoju, norėdama pažiūrėti, kaip toli galima nueiti, bandant iš vieno tapti kitu, ir kas yra tarpinėje srityje. Spektaklyje „Baisios moterys“ („Hideous (Wo)men“, 2013) dirbau su

viena atlikėja, kuri, atrodo, gali padaryti bet ką. Ji gali nuostabiai suvaidinti vyrą. Paprastai, kai vyrai vaidina moteris arba moterys vaidina vyrus, viskas atrodo labai dirbtina, netikra, tai neveikia. Pasiduodama klišėms, todėl labai sunku atrasti tai, ką sugeba padaryti ta atlikėja. Ji buvo tokia įtikinanti, kad norėjau šią sritį ir toliau tyrinėti. Aktoriai, kurie dirba su manimi, dabar jau puikiai žino, į ką veliasi. Vaidinant su kauke, reikalinga visiškai kita technika, nebelieka psichologinės vaidybos, vyksta kitoks darbas su kūnu. Lyčių klausimas čia turbūt lieka mažiausiai svarbus. Be to, mano teatrinėje vizijoje įžengiama į teritoriją, kurioje tekstas jau yra – naudojame garso įrašus. Paspaudus mygtuką repeticija prasideda ir tekstą reikia įkūnyti – įjungiu mašiną, kuri sako, ką daryti. Tekstas tiesiog eina ir turi su tuo žaisti, jį apipavidalinti kūnu. Įrašams ieškau įvairių balsų. Tai gali būti režisieriaus asistentas, dramaturgas, tėvai, atsitiktiniai žmonės. Neno-

Režisierė Yana Ross Nuotr. iš wikipedia.org

riu profesionalų. Žmonės ateina į įrašų studiją ir nevaidina, jie tiesiog skaito tekstą, tai suteikia savotišką distanciją, kurią galima įkūnyti scenoje. Labai keistas disonansas, kuriantis įtampą. Kaukės kuriamos repeticijų metu. Dažnai turime ir repeticijų kaukes. Spektaklyje „Baisios moterys“ naudojome jau egzistuojančias kaukes, kurias galima užsisakyti internetu – seno vyro, jaunos merginos, klišinių veikėjų. „Jaunųjų savižudžių“ kaukės buvo sukurtos dirbtuvių metu, gamintos pagal aktorių veidus. Kai pamačiau kaukes, pagalvojau, kodėl? Reikia savęs klausti. Esu kilusi iš pietinės Vokietijos, kurioje išlikusi karnavalų tradicija. Tai mane labai žavėjo. Faktas, kad kažkas slepiasi už kaukės, kad negaliu aprėpti to žmogaus... Tai nuostabu. Tai, kas gąsdina,

kelia susižavėjimą, susiję ne su asmens tapatybės, o pačios paslapties klausimu. Kaukės, žinoma, yra labai seniai teatre naudojamas dalykas. Verta prisiminti antikos laikų teatrą. Dauguma kultūrų dirba su kaukėmis. Žmonės pyksta, kad aš naudoju kaukes, bet pamiršta faktą, kad susirašinėdami telefono ekrane jie naudoja tas pačias kaukes, kurios dabar vadinamos emoji, norėdami pažymėti savo emocijas.

įsiklausyti į savo vidų: ar man vis dar tai įdomu, ar vis dar noriu tai tyrinėti, o gal jau darosi nuobodu? Reikia būti labai atviram su pačiu savimi. Ir priimti tik tuos komentarus ir kritiką, kurie rezonuoja su tavimi, atskirti balsus, kurie padeda, nuo tų, kurie traukia žemyn. Senieji herojai jau tokie nebėra. Frankas Castorfas vienu metu buvo labai įdomus ir įspūdingas. Dabar, žiūrėdama jo darbus suvokiu, kad tai jau praėjęs laikas ir manęs nebeįkvepia. Nuolatinis šviežio kraujo ieškojiPasitikėjimas nuomonėmis mas yra tai, kas padeda mokytis, kelti klausimus. Tam reikia kitų žmonių, kuVisada yra žmonių, kurie sako, kad da- rie sugeba išjudinti tavo vidų. Ne tų bartinė forma yra gera, bet kur toliau su žmonių, kurie pamaitina tavo ego ar ja nueisiu? Kai esi jaunas, daug žmonių priverčia tave tiesiog gerai jaustis, bet bando tau pasakyti, kaip tu kažką turi tų, kurie kaip tik to nedaro. Tai sudėtindaryti. Yra labai daug triukšmo. Reikia ga, bet labai svarbu.

Aktorius, priverstas būti personažu Valentino Masalskio teatras Rimgailė Renevytė

Rašyti apie Valentiną Masalskį ypatingai sunku. Galbūt todėl, jog Masalskio asmenybė nebetelpa į aktoriaus ar režisieriaus profesijos rėmus. Žinoma, mes sakome – Masalskio teatras – ir ši frazė jau turi tam tikrų apibrėžimų, apibūdinimų ar bent jau intuityvių nuojautų teatrinėje erdvėje. Tačiau Masalskio asmenybė čia nereiškia vien personifikuoto meno, o ir Masalskio teatras vis dar paiso ne aktoriaus-režisieriaus hierarchijos, o kūrybos dėsnių. Tiesa, šiandien tampa banalu kalbėti apie kūrybą. Šiandien esame pasiruošę aklai paklusti teatro mechanizmui, kuriame kūrybą nugalėjo darbas, o meno kūrinį – asmenybė. Sakytume, kad ir paties Valentino Masalskio asmenybė galinti lengvai užgožti meno kūrinį. Tačiau skirtumas tas, jog ją subrandino aktorinė patirtis – Kaligula, Popryščinas, Atsiskyrėlis-Gustavas-Konradas, Migelis Manjara – o per vaidmenis išsikristalizavo tam tikras idealizmas teatrui, kurį Masalskis puoselėja ir dabar. Perėjimas į režisūrą buvo

nuspėjamas ir galbūt net laukiamas aktoriaus žingsnis. O galbūt ir režisieriai nebepasiūlė to, kam atiduoti save dar pats to nežinodamas nusprendė aktorius: „[p]ajutau, kad dažnai statytojams būna svarbesni jie patys, o ne temos, kurias pasirenka nagrinėti. Tokiems statytojams tampa svarbios raidės, padriki skiemenys, bet nesvarbu, ką tuo norima pasakyti: kaip iš tų raidžių dėlioti žodį, sujungti su kitu žodžiu, kad išeitų sakinys. Menininko esmė yra ta, jog kiekvienas susidaro savo raidyną, o paskui iš to raidyno dėlioja skiemenis. O genijui išeina pasakyti netgi sakinį, kuris turi mintį.“ 1 Žinoma, Masalskio pasiryžimas nebuvo tik bandymas surasti savo vietą teatre, kaip ir režisūra nebuvo vien tik siekis ištrūkti iš hierarchinės teatro sistemos ar idėjų realizavimo būdas. Ir aktoriniam, ir režisūriniam Masalskio teatrui svarbiu dėmeniu tampa tema. Tačiau tema nebeapsiriboja vien turinio perteikimu ir spektaklio klausimu „apie ką?“. Manyčiau, jog šiuo atveju tema su-

vokiama kaip aktorinė erdvė ar atmosfera bei praplečia ir paties teatro supratimą – tema leidžia kūrėjui asmeniškai kalbėti ir klausti, pasitelkiant ir dramaturgiją, ir personažą, ir spektaklį, ir, žinoma, savo asmeninį požiūrį. Režisieriaus vaidmuo ir Masalskiui leido užduoti asmeniškus klausimus, kurie galbūt jau nebetilpo į vaidmenis. Suprasdamas esminius aktoriaus ir režisieriaus amato skirtumus, Masalskis ne tik rodė aktoriams, kur eiti, bet ir pats ėjo kartu su jais, vaidindamas savo režisuojamuose spektakliuose. Savirežisūra tapo saviraiškos (prisiimant ir teigiamas, ir neigiamas šio žodžio konotacijas) būdu, kuris tuo metu labiausiai ir išpildė aktoriaus keliamus reikalavimus teatrui. Be abejo, Masalskio teatras, visų pirma – aktoriaus teatras, kuriame kaip pagrindiniai teatro elementai išryškėjo dramaturgija ir gyvas žmogus scenoje. Daugiau nei dvi dešimtys paties režisuotų spektaklių leido iš lentynų ištraukti ir literatūros paraštėse likusius

1 Daiva Šabasevičienė. Valentinas Masalskis: Ieškant teatro. Vilnius: Tyto alba, 2010, p. 85.

Valentinas Masalskis spektaklyje „Didis blogis“, rež. Árpád Schilling Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

klasikos kūrinius. Vienas jų – Fiodoro Dostojevskio apsakymas „Nuolankioji“. Perkėlus „Nuolankiąją“ į sceną (2002), tarsi pati literatūra padiktavo, kad pasilikti beveik akis į akį su žiūrovu ir išpažinti žmonos savižudybę pergyvenusio vyro gyvenimą turėtų pats Masalskis. Kamerinė erdvė, sąlygiška dekoracija, ketvirtoji siena ir gyvas žmogus scenoje įprasmino aktoriaus teatrą, kuris ir paskatino Masalskį imtis režisūros. „Nuolankioji“ – svarbus išbandymas režisuoti tik save. Nors spektaklyje vaidina ir Diana Anevičiūtė, tačiau „Nuolankiąją“ įvardinčiau monospektakliu, o tai jau visai kitas spektaklio tipas, priverčiantis vaidmenį išplėsti iki vientiso sceninio kūrinio. Atrodytų, jog čia užtenka surežisuoti tik vaidmens dramaturgiją, kad spektaklis taptų vientisu kūriniu, tačiau viso spektaklio kūnu tampantis Masalskio personažas pareikalauja ne tik psichologinės vaidmens partitūros nuoseklumo. Priešingai – Vyro pasakojimas spektaklyje virsta pamišėliška iš-

pažintimi, kurią kontroliuoti gali tik režisierius, žvelgdamas iš šalies. Tačiau kaip žvelgti iš šalies, kai pats esi viduje? Galbūt profesinė patirtis ir režisūrinis žvilgsnis leidžia Masalskiui „susidvejinti“ ir matyti save kaip visumą. Tačiau žingsnis link aktoriaus teatro, kurį Masalskis žengė „Nuolankiojoje“, priartino jį prie savo teatro idėjos ir kaip aktorių, ir kaip režisierių. Monospektaklį „Kontrabosas“ pagal debiutinę Patricko Süskindo pjesę Masalskis pastatė 2005 m. su aktoriumi Šarūnu Puidoku. Tačiau visuomet buvo smalsu, kodėl režisierius pats nepasiryžo vaidinti tragikomedijos apie kitų orkestro instrumentų fone liekantį kontrabosisto gyvenimą. Neabejoju, kad Masalskio santykis su Süskindo pjese galėjo kiek labiau pakreipti ją į asmenišką patirtį, tuomet ši jautri ir komiška dramaturgija būtų perskaityta lyg savotiškas aktoriaus manifestas. Tiesa, prie „Kontraboso“ Masalskis sugrįžo, tačiau šis sugrįžimas (2016) buvo skirtas

pradedančio aktoriaus Donato Želvio debiutui, o ne režisieriaus savianalizei. Ir, deja, šis personažo pasakojimas buvo toks režisūriškai „suveržtas“, kad tik dar labiau nutolo nuo teatro idėjų ar asmeniškos paties aktoriaus patirties. Veikiausiai vienas svarbesniųjų spektaklių, o gal ir pats svarbiausias kaip Masalskio teatro idėją galutinai suformuojantis – Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler „Aš, Fojerbachas“ (2006). Būtent jame įvyko tai, ko iš dalies jau tikėtasi „Kontrabose“ – subtilios, tačiau negailestingos paties teatro kritikos. Užmiršto aktoriaus Fojerbacho bandymas grįžti į tą teatrą, kurio šiandien niekam nebereikia, kurio galbūt šiandien jau net ir nebėra. Per Fojerbachą Masalskis kalba apie teatro mechaniškumą, aktoriaus ir režisieriaus santykius, besąlygišką, tačiau jau niekam nebesuprantamą atsidavimą kūrybai. Arba paties Fojerbacho žodžiais tariant: „Režisierius reikalavo, kad palypėčiau laipteliais tris pakopas [...] Tačiau aš pasilipau ne tik tas tris pa-

Valentinas Masalskis spektaklyje „Didvyrių aikštė“, rež. Krystian Lupa Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

kopas, bet ir ketvirtą, ir penktą, aukštyn per visą laiptų karkasą! Jūs juk žinote, kuo baigiasi laiptai teatre, – niekuo! Tai tik pastoliai, tariami laiptai. Visi ėmė šaukti: sustok! Sustok!“ 2 Dorsto ir Ehler užrašytas Fojerbacho ir režisieriaus asistento pokalbis leidžia įvykti kartų ir pažiūrų konfliktui, tačiau forma, kurioje vyksta šis pokalbis, priklauso požiūriui, kurį palaiko Masalskis – idealistiškam, nebemadingam senojo (bet ar pasenusio?) teatro požiūriui. Spektaklio pabaigoje Fojerbachas-Masalskis pats supranta, kad turi nulipti nuo scenos, nes režisierius teatre (ir spektaklyje) net nepasirodo. Tačiau Fojerbachas-Masalskis į sceną sugrįžo spektaklyje „Didvyrių aikštė“ (2015), kuriame sukūrė profesoriaus Roberto Šusterio vaidmenį. „Didvyrių aikštėje“ susitiko daug skirtingų mokyklų, o tiksliau – į skirtingų režisierių įtakas patekusių aktorių. Ko gero, būtų tiek pat įdomu kalbėti apie kiekvieno „Didvyrių aikštės“ aktoriaus santykį su režisieriu-

mi, individualią personažo sampratą ar pajautą, tačiau, atrodytų, jog Valentino Masalskio ir Krystiano Lupos susitikimas išprovokavo ne tik aktorinį, bet ir (savi)režisūrinį Masalskio virsmą. Kitaip tariant, tema, kurią Masalskis įvardijo kaip pagrindinę (savo) teatro sąlygą, „Didvyrių aikštės“ kūrybiniame procese padėjo atrasti kitokį sceninės dramaturgijos kūrimo ir išgyvenimo būdą. „Lupa mums, aktoriams, priminė vaidmens esmę“ 3 – taip apie darbą su režisieriumi atsiliepė Masalskis. Režisieriaus Krystiano Lupos santykis su aktoriumi primena energijų apsikeitimą, kai būnant kartu ir bandoma įkvėpti arba apsėsti aktorių personažu. Ignoruodamas fiksuotą charakterį ir persikūnijimą į personažą, Lupa palieka erdvės vaidmens peizažui – aktoriaus susikurtam vaizdiniui, pažadinančiam personažo reakcijas. 4 Todėl atrodo, kad aktorius, kurdamas personažą, neturi aiškios ribos tarp išorinio ir vidinio pasaulio, o psichologinės sąvokos vaidmeniui apibū-

dinti tampa nebetinkamos. Tačiau žvelgiant iš žiūrovo perspektyvos, Masalskio kuriamas Robertas Šusteris išsiskiria iš bendro „Didvyrių aikštės“ paveikslo savo personažo racionalumu ir kritišku santykiu. Tad galima svarstyti, ar toks buvo paties Lupos sumanymas, ar jųdviejų bendrai surastas vaidmens peizažas, tačiau norisi bent jau retoriškai paklausti – ar Masalskio asmenybė nesutrukdė Roberto Šusterio personažui? Be abejo, susitikimas su Lupa „Didvyrių aikštėje“ nusmailino teatrinės patirties (ir aktorinės, ir režisūrinės) briaunas: „Dar iki Roberto vaidmens pats stačiau Bernhado literatūrą, vaidinau jo personažus. Tačiau dirbdamas su Lupa suvokiau, kad interpretavau klaidingai. Aš darydavau plakatišką Bernhardą, Robertas man irgi atrodė plakatiškas personažas, per kurį kritiškai parodomos negatyvios žmogaus savybės, iš esmės viena savybė. Bet, pasirodo, tai netiesa. [...] Lupa išmokė mane jį sužmoginti. [...] Lupa man parodė kelią, kaip komplek-

2 Tankred Dorst, Ursula Ehler. Aš, Fojerbachas. Vertė Antanas A. Jonynas (teatro egzempliorius) 3 Daiva Šabasevičienė. Lupos Sindromas. Krantai, 2015, Nr. 2, p. 68. 4 Audronis Liuga. Kelionė į „Didvyrių aikštė“. Kultūros barai, 2016, p. 14. 5 Ten pat., p. 136.

Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“, rež. Árpád Schilling Lauros Vansevičienės nuotr. iš Valstybinio jaunimo teatro archyvo

siškai kurti vaidmenį, nepaverčiant jo schematišku, atrandant įvairių spalvų.“ 5 Nepraėjus nei pusmečiui prasidėjo spektaklio „Didis blogis“ (2015) repeticijos. Schillingo spektakliuose forma gimsta iš turinio, kitaip tariant, spektaklio tema ir kontekstas (todėl dažnai dramaturgija kuriama kartu su aktoriais) pasiūlo režisūrinius sprendimus. Tad ir „Didžiame blogyje“ Árpádas Schillingas ieškojo tinkamo sceninės išraiškos karo temai, kuri pavirto grotesko, teatrinio melo ir dokumentikos bei provokacijų kontrastais. „Didžiame blogyje“ Schillingas rado erdvės sukeisti esminius teatro elementus: ne tik leido aktoriams nevaidinti, bet ir privertė vaidinti žiūrovus. Sceninį veiksmą supaprastinus iki akis badančio melo, režisieriui vis dėlto pavyksta žiūrovą išprovokuoti abejonei, ar tai, kas vyksta scenoje ir salėje, yra tikra, ar vis dėlto surežisuota? Supindami fikciją su tikrove, aktoriai scenoje (ir salėje) veikia savo vardais,

tačiau jų kuriami personažai tėra tam tikras požiūrio taškas, abstrakti pozicija arba konkreti spalva spektaklio paletėje. Taigi, aktoriniu požiūriu, „Didžiame blogyje“ įdomūs ne patys personažai, o aktoriaus santykis su personažu kaip tam tikra „tuščia“ savo asmenybės tapatybe. Šis teatrinis principas išlieka ir „Autonomijoje“ (2018), tačiau iš dalies pasikeičia jo prasmė. „Didžiame blogyje“ neslepiamai manipuliuojama aktoriumi kaip asmenybe norint išsakyti personažo, t. y. fiktyviai, pozicijai, o „Autonomijoje“ aktorių vardais pavadintos „tuščios“ tapatybės nebėra tiek susijusios su konkretaus aktoriaus asmenybe. Kitaip tariant, nors abiejuose spektakliuose „tuščia“ aktoriaus tapatybė išlieka kaip personažas, o ne paties aktoriaus pozicija, režisūrinis „Didžio blogio“ keliasluoksniškumas neleidžia žiūrovui visapusiškai pasitikėti teatru, t. y. nei aktoriumi, nei personažu (kurio tarsi net nėra), nei spektakliu. Tiesa, „Au-

tonomijoje“ mažiau dramaturginių žaidimų ir daugiau paties teatro. Valentino Masalskio vaidmenys-pozicijos šiuose spektakliuose ganėtinai panašūs, tačiau aktorinė patirtis „Didžiame blogyje“ ir „Autonomijoje“, tikiu, praplėtė kūrybinę amplitudę, pasiūlydama kitokio buvimo scenoje galimybę, netikėtą santykį su spektaklio medžiaga ir, be abejo, teatro kaip spektaklio temos pavyzdį. Tačiau vienareikšmiškai teigti, jog po kūrybinio bendradarbiavimo su Krystianu Lupa ir Árpádu Schillingu pasikeitė paties Masalskio teatro suvokimas, vis dėlto nedrįsčiau. Norėčiau bent suabejoti, ar jis išliko toks pat. Ir nors Valentino Masalskio, Krystiano Lupos ar Árpádo Schillingo asmenybės, kaip ir jų teatro sampratos, skirtingos, tačiau jas vienijanti tema, net jeigu sukuriama skirtingomis priemonėmis, iš dalies juk priklauso tam pačiam peizažui – aktoriaus teatrui. O kas dar svarbiau už gyvą ir mirtingą žmogų scenoje?

Kaip menas pamilo mokslą Apie „Mokslo ir meno laboratoriją“

Kristina Steiblytė

Mokslas menui visais laikais darė didelę rovų suvokimu. Tačiau ir čia mokslas įtaką. Tačiau tik ganėtinai neseniai jis gali būti įkvėpimo šaltinis: apie mokslą tapo ne tik priemone kurti, bet ir kūry- ir mokslininkus rašomos pjesės, jie tambos įkvėpimu. Tad meno ir mokslo san- pa scenos meno veikėjais, įkvėpėjais, o tykis nuo fiziškai kūrinių vaizdą keitusių kartais ir konsultantais. Tiesa, dabartichemijos, inžinerijos, optikos išradimų nės mokslo pažangos greitis nuo mėgipasikeitė į mokslo pasiekimų poveikio nimo suprasti neretai atgraso ne tik nevaizdavimą. O šis taip pat vis įvairėjo. specialistus, bet ir tais atradimais poNuo kintančių statybos technologijų tencialiai pasinaudoti galinčius kūrėjus. fiksavimo miestų peizažuose, traukinio Kad menininkams būtų drąsiau doJosepho Mallordo Williamo Turnerio mėtis mokslu ir kad susidomėjimas nepaveiksle „Lietus, garas ir greitis – Didysis liktų vien pasiskaitymu savo malonumui, Vakarų geležinkelis“, bandymo fiksuoti Vilniuje veikia mokslo ir meno jungtis greitį ir judėjimą futuristų darbuose iki skatinanti organizacija „Mokslo ir meno genetinių modifikacijų apmąstymo Lynn laboratorija“. Kol kas Rusnės KregždaiHershman-Leeson darbe „Begalybės va- tės ir Lorianos Kilaitės įsteigta organizariklis“ (angl. „Infinity Engine“) šiųmetėje cija dirba su scenos menais ir edukaciRygos bienalėje. ja, o visus „Mokslo ir meno laboratoriScenos menams mokslas, mokslo jos“ pristatytus spektaklius režisavo tas atradimai dažniausiai dovanoja tobu- pats režisierius Paulius Markevičius, dirlesnę scenos įrangą, daugiau galimybių bantis su ganėtinai pastovia komanda. kurti tikrovės iliuziją ar manipuliuoti žiū- Bet vos kelerius metus veikianti organi-

zacija nuolat ieško naujų kūrybinių kelių ir jau yra išsikovojusi žiūrovų bei kritikų dėmesį. „Mokslo ir meno laboratorija“ kaip juridinis asmuo atsirado 2014-aisiais. Jau kitais metais laimėjo pirmą finansavimą kultūrinei veiklai ir 2016 m. pristatė pirmąjį Pauliaus Markevičiaus režisuotą spektaklį „Dalykai“. Pati organizacija kilo iš būrelio entuziastų, rengusių ir teberengiančių Jaunųjų astronomų sąskrydį, idėjos menininkams pasiūlyti mokslą kaip įkvėpimo šaltinį. Eimunto Nekrošiaus vaidybos kurso studentus pažinojusi, su jų trupe „Theaomai“ dirbusi Rusnė Kregždaitė apie idėją papasakojo Pauliui Markevičiui, jis susidomėjo ir taip prasidėjo produktyvus bendradarbiavimas. Pirmasis „Mokslo ir meno laboratorijos“ darbas „Dalykai“ galėjo būti visai kitoks, nei jį pamatė žiūrovai. Pasiūliusi

Nielsas Boras (Paulius Markevičius) spektaklyje „Dalykai“ rež. Paulius Markevičius, 2016 m. Romo Davidonio nuotr.

1 Rimgailė Renevytė. Genijų, bepročių reikalai. 7 meno dienos, 2017 m. birželio 23 d., Nr. 25 (1219). Prieiga per internetą: [https:// www.7md.lt/ teatras/2017-06-23/ Geniju-beprociureikalai].

Pauliui pamėginti fizikos dėsnius interpretuoti scenoje, Rusnė manė, kad jis imsis, pavyzdžiui, parodyti, kaip žmonių santykiuose atsiskleidžia Newtono dėsniai. Tačiau Pauliui Markevičiui pasirodė kur kas įdomiau tyrinėti kvantinę fiziką. Spektaklio kūrimas prasidėjo nuo komandos sudarymo. Buvo surengta vieša aktorių atranka, kurios metu visų pirma pristatyta idėja ir kviesti dalyvauti tik tie, kuriems įdomi kvantinė fizika. Ir tik tada iš parodžiusiųjų susidomėjimą atsirinkti aktoriai. Su pirmajam spektakliui kurti pakviestais Simonu Dovidausku, Greta Grinevičiūte, Vygandu Vadeiša ir Gabrieliumi Zapalskiu darbas prasidėjo nuo paskaitų ciklo. Jas skaičiusiam Vyteniui Pranculiui (fizikos mokslų daktarui, tapusiam nuolatiniu „Mokslo ir meno laboratorijos“ bendradarbiu) teko ne tik pristatyti, kas yra kvantinė fizika, bet ir

susidurti su mokslininkų rečiau tyrinėjamais klausimais, kuriuos kėlė kvantinę fiziką ir jos veikimą pasaulyje suprasti mėginantys aktoriai. Jauno mokslininko ir jaunų menininkų bendradarbiavimas pagimdė spektaklį, kuriame galima ne tik susitikti su garsiais mokslininkais, bet ir pamatyti, kaip atgyja, įgyja formą kai kurie mokslo faktai. Vis dėlto mažiau išmanantiems fiziką – ir juo labiau kvantinę – šis spektaklis liko tolimas, sunkiai suprantamas ir keliantis labiau irzulį nei atpažinimo malonumą. Tad nenuostabu, kad ir spektaklio recenzijose buvo abejojama „Dalykų“ gebėjimu komunikuoti su žiūrovais. Jaunų menininkų ieškojimų kryptis, pasirodymo tarpdiscipliniškumas įspraustas į tradicinę teatrinę erdvę, mokslo gebėjimas atsakyti į esminius žmogaus gyvenimo prasmės klausimus – visa tai kėlė ir tebekalia abejonių tiems,

kurie spektaklyje negali mėgautis mokslo dėsnių atpažinimo džiaugsmu. Nors „Dalykai“ turi savo gerbėjų ir žiūrovų, puikiai suprantančių, kas scenoje vykta, galimas daiktas, kad būtent eksperimentinio spektaklio pobūdžio atbaidytų žiūrovai ir kritikų abejonės „Mokslo ir meno laboratoriją“ paskatino kitą darbą kurti pagal pjesę. Ir nebeeksperimentuoti bandant suteikti formą abstrakčioms teorinės fizikos idėjoms. „Reikalai“ buvo kuriami pagal Frydricho Dürrenmatto komediją „Fizikai“. Čia atsirado ir siužetas, ir personažai, ir labai konkrečiai turinyje aptariamas mokslas. Nors formos prasme bandymų siūlyti kažką naujo, netikėto buvo ir čia. Vienas iš formos eksperimentus paskatinusių sprendimų buvo komandos sudarymas. Nors dalis aktorių liko tie patys kaip „Dalykuose“, apsispręsta pasikviesti daugiau aktorių, studijas bai-

Scena iš spektaklio „Reikalai“ rež. Paulius Markevičius, 2017 m. Romo Davidonio nuotr.

gusių pas labai skirtingoms teatro kryptims atstovaujančius režisierius. Šio spektaklio metu scenoje vienu metu veikia Eimunto Nekrošiaus, Aido Giniočio ir Oskaro Koršunovo mokiniai. Tad skirtingai kurdami vaidmenis, skirtingai bendraudami su scenos partneriais ir žiūrovais, aktoriai kuria psichiatrinėje ligoninėje dirbančius ir gyvenančius personažus. „Reikaluose“ veiksmo vieta, nors ir įvardijama, kur konkrečiai veiksmas vyksta, yra ir klubas, ir savotiški kultūros bei slaugos namai. Taip pabrėžiamas ne tik meno, bet ir mokslo vaidmuo visuomenėje. Jis linksmina (nesvarbu, kad nebūtinai suprantame, kaip veikia), šviečia ir, žinoma, gydo. Bet visais atvejais, tiek kalbant apie mokslą, tiek ir apie meną, galioja įvairiausi „bet“. Nes labai lengva peržengti ribą tarp kokybės ir banalybės,

tarp supaprastinimo, kad suprastų, ir paprastinimo, kad nereikėtų stengtis, tarp eksperimento turint tikslą ir eksperimento vien iš smalsumo, žaidžiant Dievą. „Reikalai“ atskleidė, kiek daug dėmesio Paulius Markevičius skiria aktoriams. Tai nė kiek nestebina – visi režisuojantys aktoriai, bent jau iš pradžių, daugiausia dėmesio savo spektakliuose skiria būtent vaidybai. Gal dėl to, kad kitomis teatro dedamosiomis mažiau pasitiki. O gal todėl, kad mažiau pasitiki savo galiomis jas suvaldyti. Bet net ir vaidyba nebūtinai pasiduoda suvaldoma. Recenzuodama „Reikalus“ būtent į tai atkreipė dėmesį Rimgailė Renevytė. 1 Šio teksto rašymo metu naujausias „Mokslo ir meno laboratorijos“ darbas yra „Signalai“. Įdomus jis tuo, kad čia vaidybos iš viso nėra. Ir tai, ką žiūrovai gau-

na šiame kūrinyje, vargu ar apskritai galima pavadinti teatru. Tiksliausia, regis, tai būtų įvardyti žvaigždžių stebėjimu klausant pjesės skaitymo. Susirinkusiai publikai, sugulusiai ant žolės, leidžiamas dramaturgės Birutės Kapustinskaitės teksto garso įrašas, režisuotas Pauliaus Markevičiaus, ir kviečiama žvilgsnį kelti žalio lazerio rodoma kryptimi. Šis darbas dar toliau nutolęs nuo abstrakčių mokslo idėjų įkūnijimo nei „Reikalai“. Ir ne tik dėl aiškaus turinio, bet ir kuriant įkvėpimui pasirinkto mokslo, su kuriuo dauguma susipažįsta dar mokykloje, astronomijos pamokose arba keliaudami į planetariumą ar observatoriją. „Signaluose“ pasakojimai apie dangaus kūnus iliustruoja tarp tų pasakojimų įsiterpiančią poros santykių istoriją. Taip priartindami astronomiją prie žmonių gyveni-

Herbertas Georgas Boitleris (Vygandas Vadeiša), Johanas Vilhelmas Mebijus (Gediminas Rimeika) ir Ernstas Heinrichas Ernestis (Simonas Dovidauskas) spektaklyje „Reikalai“ rež. Paulius Markevičius, 2017 m. Romo Davidonio nuotr.

mo, teatrą prie edukacijos ir nutolindami „Mokslo ir meno laboratoriją“ nuo kūrybinių eksperimentų. „Signalai“ kurti turint menką biudžetą ir labai konkretų tikslą – išmėginti, ar domina spektaklio-ekskursijos formatas žiūrovus. Panašu, kad tikrai domina. Juo labiau kad reikalavimai turiniui gavus galimybę pagulėti spoksant į dangų gerokai sumenksta. Tad nenuostabu, kad „Signalai“ – vienas populiariausių, daugiausia lankytojų reakcijų sulaukiantis „Mokslo ir meno laboratorijos“ darbų. Visi trys pasirodymai kurti skirtingais principais, dirbant su vis kintančiomis komandomis (kad ir nebūtinai stipriai) ir vis kitokia medžiaga. Jie atspindi ir tris skirtingas galimas meno prieigas prie mokslo: interpretuoti dėsnius, verčiant

mokslo kalbą meno kalba ir jų sandūroje atrandant naujų galimybių; pasakoti apie mokslo kūrėjus ir mokslo problemas; naudoti lengvai suprantamas mokslo idėjas žmonių santykiams iliustruoti. Ganėtinai keista, kad Paulius Markevičius „Mokslo ir meno laboratorijoje“ pirmiausia ėmėsi sunkiausios užduoties ir perėjo prie lengviausios. Tarsi iš pradžių drąsiai pamėginęs eksperimentuoti būtų kartu su vadybininke, prodiusere Rusne Kregždaite kiek išsigandęs, kad eksperimentiniai darbai nepritraukia publikos. Ar tikrai taip nutiko, nežinau. Bet tikra tiesa, kad eksperimentinis teatras nėra pats populiariausias. Tačiau ir mokslas, ypač šiuolaikinis, gerokai atitrūkęs nuo žmonių kasdienybės ir vis mažiau suprantamai taikomas, nėra artimas daugumai. Tad tikėtis, kad

laboratoriniai mokslo ir meno jungimo eksperimentai turės didelę auditoriją, neverta. O ir vertingiausias „Mokslo ir meno laboratorijos“ aspektas yra visai ne mokslo populiarinimas. Pasiūliusi mokslą kaip įkvėpimo šaltinį, organizacija atveria galimybes menininkams ir mokslininkams megzti ryšius, priartinti tiksliuosius mokslus prie dažiausiai teatre besilankančių humanitarų ir įtraukti mokslinių, mokslo problemų aptarimą į kultūros diskusijų lauką. Kuriami nauji darbai, „Mokslo ir meno laboratorijos“ ateities planai ne tik plėtoti edukacinę veiklą, bet ir įtraukti daugiau kūrėjų bei mokslo sričių, kursto viltis, kad bus einama ne paprastinimo, populiarinimo, o gilesnių paieškų, mažiau pramintais turinio ir estetikos keliais.

10 klausimų režisieriui Rimgailė Renevytė

„Kodėl mums rūpi menas? – savo straipsnyje (1965 m.) klausia lenkų režisierius Jerzy Grotowskis ir tuoj pat formuluoja atsakymą: – [K]ad galėtume peržengti savo ribas, pranokti savo galimybes, užpildyti savo tuštumą – realizuotis. [...] Per šias grumtynes su nuosava tiesa, per pastangas nusiplėšti gyvenimo kaukę teatras su jo visakūniu imlumu man nuolatos atrodė iššūkio vieta.“ Ar teatro režisieriaus darbas vis dar toks tebėra? Sukurti tai, kas neegzistuoja, savo idėja užkrėsti visą minią žmonių ir leisti gyvenimui spręstis mažoje juodoje (nors kartais ir nebūtinai) scenos dėžutėje. Ši „Teatro žurnalo“ anketa skirta jauniems režisieriams – jų teatro vizijai, pažadui, laikui ir atsakomybei ne tik žiūrovui, bet ir sau. Į anketos klausimus atsako Gildas Aleksa, Artūras Areima, Kirilas Glušajevas, Greta Gudelytė, Kamilė Gudmonaitė, Paulius Ignatavičius, Eglė Kazickaitė, Giedrė Kriaučionytė, Gabrielė Tuminaitė.

Režisuoti spektakliai 2018 m. Amos Oz „Vėjo prigimtis“ (Kauno miesto kamerinis teatras) 2018 m. „Kitų žmonių gyvenimas yra kitų žmonių gyvenimas“ (Alytaus miesto teatras) 2018 m. Williamo Shakespeare’o „Otelas“ („Teatronas“) 2017 m. „Karo muziejus: nauja pradžia“ (Kauno menininkų namai, „Teatronas“, Vytauto Didžiojo karo muziejus) 2017 m. Johno Updike’o „Teroristas“ (teatras „Atviras ratas“) 2017 m. „Balandis“ pagal Patricko Süskindo romaną („Teatronas“)

Gildas Aleksa 2016 m. „Heraklis“ (Keistuolių teatras) Baigtos studijos 2015 m. „Marti“ pagal Žemaitės kūrybą („Teatronas“) 2015 m. Janio Rainio „Aukso žirgas“ (Latvijos kultūros akademija)

Kurso vadovas Aidas Giniotis

Kažkaip nuo vaikystės žinojau, kad noriu režisuoti. Keistas potraukis buvo. O tada pamatęs teatrą (gana vėlai, šešiolikos metų) supratau, kad noriu pamatyti jį kitokį. Nuo to laiko (dar toli nuo bet kokių studijų) pradėjau kurti tokį teatrą, kokį norėčiau matyti. 2. Kokia savybė, Jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui? Kažkada į šį klausimą atsakiau žodžiu „meilė“. Jos tikrai reikia, be jos labai sunku dirbti su grupe jautrių, apsiskaičiusių ir ne visada patenkintų žmonių. Bet tai tik gražus atsakymas... Reikia ir erdvinio matymo, semiotikos, išprusimo, savikritikos, mokėjimo atsisakyti minties ir priimti kito žmogaus mintį... Čia tiek savybių reikia ir kiekviena yra svarbi.

2017 m. „Pasimetimas“ („Teatronas“) 2016 m. „Megztinis“ pagal Donaldą Bissetą (Kauno miesto kamerinis teatras)

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2014 m. bakalauras, 2016 m. magistras

1. Kaip atsidūrėte teatre?

2015 m. „Kas prieš karą pasiduokit“ („Teatronas“)

3. Kas Jums svarbiausia teatre, kurį kuriate? Kūrybinė komanda. Jei ne visi yra užsidegę mintimi sukurti spektaklį, jis jau yra žlugęs. Kai matai, kad visi prisideda prie spektaklio savo profesine ir asmenine patirtimi – domisi ir tobulina save dėl šio spektaklio, kai ilgose repeticijose sėdi ir scenografas, ir kompozitorius, kai dėl dešimties žiūrovų šeši menininkai paaukoja visą dieną ir sveikatą, tokiame teatre tu supranti, kad nuovargis ir kūrybinės kančios atsiperka, o ir pasiduoti nesinori, kai kiti laikosi.

Gildas Aleksa Asmeninio archyvo nuotr.

4. Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu? Finansų ir išprusimo stoka. Kadangi dažniausiai iš spektaklių neuždirbama tiek, kad tarp jų galėtum tik skaityti, tai ir spektakliai paskui išeina tokie, už kuriuos nesinori mokėti tiek, kad tarpuose spėtum paskaityti. 5. Kokia Jūsų teatro kryptis, idėja? Viską, ką kuriame, kuriame kartu. Nėra hierarchijos, tik skirtingi žmonės atlieka skirtingas funkcijas, tačiau spektaklio autoriai yra visi. Spektaklių turinys būna įvairus, tačiau visada jis bus apie socialines problemas, supančias mūsų kartą. Apie ne savo kartą kalbėti neturiu teisės (niekada iki galo nesuprasiu vyresniųjų ir jau jaunesniųjų pasaulio. Galiu kurti jiems, bet apie juos nedrįstu). Socialinių problemų, viena vertus, atsiranda dėl kultūros stokos, tad kultūros renginiais jas būtų tikslingiausia spręsti, kita vertus, kurti „tiesiog meno“ nei moku, nei įtikinčiau kitus savo komandos narius tai daryti, nes jie tiesiog nematytų tikslo. 6. Kokios temos Jus domina kūryboje?

Kadangi kiekviename spektaklyje giliniesi į temą, todėl su kiekvienu jos labai skiriasi. Jau žiūrint į savo pastaruosius darbus ir artėjančius, jų temos yra: smurtas artimoje aplinkoje, vyriškumo sampratos ir kartų skirtumo dekonstravimas, kylantis rasizmas Europoje ir tada jau bus apie mūsų kartos privalėjimą dirbti po kelis darbus ir optimizmo mirtį kaip pasekmę. Tad jungiasi tik tuo, kad visas temas galima būtų įvardyti socialinėmis. Bet teatras savaime yra socialinė vieta, socialinis menas. Gal dar minėčiau, kad labai dirbame su erdvėmis. Kai kas rodoma butuose, kai kas muziejuose, kai kas bus rodoma visur: lauke ir viduje. Net kai rodome scenoje, erdvė bent kiek pakeičiama. 7. Ar Jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas? Tikriausiai vienintelis skirtumas tarp menininko ir aktyvisto yra tas, kad aktyvistas sulaukia daugiau dėmesio, tačiau jo pavadinimas sukelia daugiau neigiamų reakcijų nei menininko. Jautresni aplinkai menininkai negali nekalbėti, kai aplink vyksta tai, kas vyksta. Ypač kai dėl visko kalta ne tik valdžia. Tačiau tai ir didžiulė atsakomybė – teat-

ras nuo seno buvo labai cenzūruojamas, nes turi tiesioginę prieigą prie didelės masės žmonių vienu metu. Tad būtų gerai žinoti, ar ir ką teigia aktoriai, prisidengę režisieriaus vardu. Ir nepamiršti, kad mūsų kova su socialinėmis ir politinėmis problemomis sudaro kultūros lauką. Man labai sunku kalbėti, nes nieko nesu statęs dideliuose šalies teatruose ir dažniausiai renku mažas žiūrovų sales. Bet gal dėl to jaučiu atsakomybę už kiekvieno atėjusiojo požiūrį į teatrą apskritai (juk ne visiems rūpi, kas čia pastatė ir kas čia vaidina) ir į problemų lauką. 8. Kaip vertinate Lietuvos teatrą? Prieš keletą metų teko atsakyti į klausimą, ko linkėčiau Lietuvos teatrui. Atsakiau, kad įvairumo. Ir labai smagu, kad tai nutiko – tada labai norėjosi įvairovės ir šiandien tikrai Lietuvos teatras yra įvairus, yra daugiau nei keturi vardai režisierių kategorijose ir pagaliau moterų režisierių. Tad situacija tikrai įdomi ir įvairi. Aišku, didžioji dalis viso to įdomumo yra Vilniuje, bet ten ir tarptautinių festivalių, išjudinančių senus Lietuvos teatro griaučius iš pamatų, didžiausia koncentracija.

Artūras Areima Asmeninio archyvo nuotr.

9. Ką Jums reiškia žiūrovas?

Artūras Areima Baigtos studijos

Aš dažnai repetuodamas vis pazyziu, kad repetuočiau ir repetuočiau, kam čia rodyti. Bet tik su žiūrovais, kad ir uždaroje peržiūroje, supranti, ką sudėliojai ne taip arba ką praleidai. Be žiūrovo juk teatras neįmanomas. Jis yra ta vieta, kur prasideda ir baigiasi kurtis reikšmės, visi kiti tik daro viską, kad jas atskleistų. Jau nekalbu apie tai, kad dažniausiai režisuodamas apsitariu su scenografu, kaip judės, sėdės, vaikščios, patirs žiūrovas, t. y. tenka režisuoti ir juos. 10. Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl? Skaudus klausimas. Reikia. Nes mums reikia kurti. Jei tiesiog apie žmogaus teises kalbame, tai aš turiu teisę kurti teatrą tokį, kokį įsivaizduoju, bet kuriu ne savo kūnu, o kitų kūnais. Ši nuomonė yra labai egoistiška, net negalvojant apie spektaklio kokybę. Žinoma, režisieriaus pozicija suprantama labai skirtingai: kai kam tai patariantis draugas, profesionalus žiūrovas, kai kam tai diktatorius ar priekabiautojas. Galbūt reikėtų klausti, kokio režisieriaus reikia, bet ir tuomet aš atsakyčiau, turėdamas tik save galvoje.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2008 m. Kurso vadovas Neturėjau. Arba kitaip jį būtų galima pavadinti „psichologine trauma“, kurią turėjome visi įveikti (manau, dar ne visi įveikė). Pagrindinė jo frazė, moto buvo: „Jeigu nueisi į dar nors vieną Oskaro Koršunovo spektaklį ar „Sirenų“ festivalio spektaklį – išmesiu.“ Ir po tokių moto turi gimti šiuolaikinis aktorius arba šiuolaikinis režisierius. Režisuoti spektakliai AAT | Artūro Areimos teatre: 2018 m. Heinerio Müllerio „Hamletmachine“ (AAT | Artūro Areimos teatras)

2017 m. Virginijos Rimkaitės „Virimo temperatūra 5425“ (AAT | Artūro Areimos teatras) 2017 m. „Klamo karas: pradžia“ (AAT | Artūro Areimos teatras) 2017 m. „Antikristas“ (AAT | Artūro Areimos teatras) 2016 m. Kai Henselio „Klamo karas“ (AAT | Artūro Areimos teatras) 2016 m. „Medėjos kambarys“ (AAT | Artūro Areimos teatras) 2015 m. Falko Richterio „Po ledu“ (koprodukcija su OKT / Vilniaus miesto teatru) 2015 m. „Nevykėlis“ pagal Eduardą Limonovą (AAT | Artūro Areimos teatras) 2014 m. „Ričardas II: post factum“ pagal Williamą Shakespeare’ą (koprodukcija su teatru „Mens Publica“ ir VDU teatru) Kituose teatruose:

2018 m. Jose Saramago, Maurice’o Maeterlincko „Aklieji“ (koprodukcija su Juozo Miltinio dramos teatru)

2018 m. Antano Škėmos „Pabudimas“ (Juozo Miltinio dramos teatras)

2017 m. Michalo Walczako „Kasykla“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras) 2016 m. Friedricho Schillerio „Marija Stiuart“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras) 2015 m. Mathiaso Malzieu „Mechaninė širdis“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras)

2009 m. „Laimingi“ pagal Friedricho Schillerio „Klasta ir meilė“ (Kauno valstybinis dramos teatras) 2009 m. Bernardo-Marie Koltèso „Sugrįžimas į dykumą“ (Kauno valstybinis dramos teatras) 2008 m. Jimo Cartwrighto „Kelias“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2014 m. „Kartu“ pagal Serhijaus Žadano romaną „Depeche Mode“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras)

2008 m. Michalo Walczako „Kelionė į kambario vidų“ („Menų spaustuvė“)

2013 m. Antono Čechovo „Vyšnių sodas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras)

Visų pirma – atsitiktinumas, nes tokios meno šakos kaip teatras nemėgau. Nemėgau dėl tokių pastatymų kaip Nacionalinio Lietuvos dramos teatro „Žaldokynė“, į kurį, nežinau, kokiais tikslais, veždavo vaikus (kad atbaidytų nuo teatro greičiausiai ir jų tikslas asmeniškai su manimi pavyko), o ir Šiaulių dramos teatro spektakliai prieš 17–20 metų niekuo nesiskyrė nuo „Žaldokynės“. Atsiradus vaizdo kasečių nuomos punktams, kinas puikiausiai užpildė teatro nebuvimo spragą. Atsitiktinumas lėmė, kad atsidūriau teatre. Stoti norėjau į interjero dizainą, nes savo ateitį siejau su dailės amatu, bet interjero dizaino kursą rinkdavo kas antrus metus, o netikėdamas armija ir priverstine tarnyste, į kurią būčiau pakviestas, jei nebūčiau niekur stojęs, turėjau kažką rinktis. Palaikydamas bendraklasei draugiją, stojau į režisūrą. Įstojau, baigiau LMTA, trečiame kurse pastačiau spektaklį „Atviroje erdvėje“ („Menų spaustuvėje“), buvau pastebėtas, įvertintas ir štai taip atsidūriau teatre. Ten, kur esu, ir galėčiau paaukoti savo sielą ir širdį. Ačiū tam atsitiktinumui.

2013 m. „Intymumas“ pagal JeanąPaulį Sartre’ą (teatras „Mens Publica“, VDU teatras) 2013 m. Johanno Wolfgango von Goethe’s „Faustas“ (Baltijos kamerinis operos teatras) 2012 m. Williamo Shakespeare’o „Julijus Cezaris“ (OKT / Vilniaus miesto teatras) 2012 m. „Plėšikai“ pagal Friedrichą Schillerį (Kauno valstybinis dramos teatras) 2011 m. Yukio Mishimos „Markizė de Sad“ (Kauno valstybinis dramos teatras) 2011 m. Peterio Hackso „Amfitrionas“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras) 2010 m. „Prakeiktieji“ pagal Eugene’o O’Neillo „Gedulas tinka Elektrai“ (OKT / Vilniaus miesto teatras) 2010 m. Henriko Ibseno „Šmėklos“ (Kauno valstybinis dramos teatras) 2010 m. Augusto Stindbergo „Freken Julija“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

1. Kaip atsidūrėte teatre?

pramintais keliais, nesimaivyti ir nepozicionuoti. Nepasiduoti ir nuolat ieškoti savo santykio su kitu, su savimi, su pasauliu. Dar kartą pasikartosiu – sąžiningai ir sąmoningai. Net jei ir meluoji sau, teatre galima šia savybe dalintis atvirai. Tuo ir žavus teatras. Jame esi nuogas. Kuo daugiau apsirengsi, tuo kvailiau atrodysi. 3. Kas Jums svarbiausia teatre, kurį kuriate? Nuoširdumas, jautrumas, sąmoningumas, pagarba. Nekenčiu sudievinimo ir susidievinimo. Svarbiausia nepailstamai ieškoti teatro, to, kuris šimtu procentų jaudintų mane asmeniškai, šimtu procentų užburtų kartu su manimi kuriančius žmones. Ieškoti teatro, kuris būtų prisigėręs šiandienos ir skleistųsi sproginėjančiomis mintimis tarsi spragėsiai žiūrovo smegenyse. Dar vienas man svarbus elementas – nesustoti, neapsiriboti jau atrastomis formomis, nuolat jas nepaliaujamai dauginti, kad kelionė teatre keltų vis naujų iššūkių ir kad tiek savyje, tiek kitame galėčiau atrasti netikėtumų. 4. Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu? Kiekvienas spektaklis yra labai individualus. Jame susitinka skirtingi žmonės, skirtinga dramaturgija, skirtingi išsikelti uždaviniai, skirtingos koncepcijos, savaime suprantama, ir skirtingi iššūkiai. 5. Kokia Jūsų teatro kryptis, idėja?

Mūsų teatras turi pažeisti nusistovėjusią tipinio teatro laikyseną, griauti stereotipus, bėgti nuo žinomų ir nežinomų teatrinių klišių, atitraukti nuo žinojimo. 2. Kokia savybė, Jūsų manymu, Turime veržtis su teatru į gyvenimą (soreikalingiausia režisieriui? ciumą), siekti, kad teatras vyktų ne tik teatrinėse erdvėse „juodose dėžutėse“, Turėti sielą. Būti tikram arba bent jau bet gyvenimiškoje aplinkoje: laiptinėse, ieškoti tikrumo sąžiningai. Ieškoti savo kapinėse, muziejuose ir t. t. Scenografitikrumo lauko, asmeninio lauko, nesek- ja turi virsti duotybės erdve, o pati aplinti iš paskos autoritetams, nevaikščioti jų ka atstovauti scenografijai.

Šis teatras neapsiriboja vien draminio teksto išsakymu. Spektakliai turėtų būti lengvi, laisvi, ironiški. Sceninio veiksmo izoliacija nuolatos naikinama. Spektaklis turi priminti eskizą, o ne užbaigtą paveikslą, kad žiūrovas galėtų pajusti savo buvimą, laisvai mąstyti, atsisakyti prievartinio spaudimo. Bus siekiama nuosekliai mažinti įtampą, kad žiūrovas dar labiau koncentruotųsi į aktorių buvimą scenoje ir jų fizinius veiksmus, konceptualias nuorodas, o ne į tariamą, apsimestinę, teatrinių klišių primestą vaidybą. Šio teatro žiūrovas neturėtų iš karto perdirbti to, ką pamatė, o kaupti įspūdžius ir išlaikyti laisvai sklandantį dėmesį. Mums svarbu, kad vykstantį spektaklį ar sceninį veiksmą matytų ne tik tikslinis žiūrovas (kuris įsigijo bilietą), bet ir į teatrinio veiksmo spąstus pakliuvęs atsitiktinis praeivis, kuris net nenutuokia apie teatrą ar šį vykstantį vyksmą. AAT | Artūro Areimos teatro pagrindinis tikslas ir uždavinys – kontrkultūrinis judėjimas, kad kūriniai būtų atviri, provokuojantys. Svarbiausia, kad jie priverstų ieškoti tiesos, suabejoti dogmomis ir užduoti nepatogius klausimus. Mums svarbu, kad galėtume padėti vartotojišku gyvenimo būdu nusivylusiam jaunimui kurti naują kultūrą, kuri atsisakytų cenzų bei normatyvų ir taptų laisva, autonomine zona. 6. Kokios temos Jus domina kūryboje? Sąmoningumas, žmogus iš esmės ir jo patirtis, jo susidūrimai su sistema, religija, menu, laisve, egzistencija, totalitarizmu; ksenofobiškumas, prievarta, Dievo klausimas, humanizmas, artimo meilė, teisingumas, Žemės planeta pavojuje. 7. Ar Jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas? Be abejo. Tai mūsų kasdienybės fonas. Juk nėra tokios dienos, kad nesusidurtume su šiomis nuolat fone esančiomis problemomis. Kartais atrodo, kad visa

tai jau virsta tam tikru noise’u (liet. „triukšmas“). Triukšmu, kurio jau nebegirdime, bet žinome, kad jis yra.

noje kaip gyvą organizmą. Šios dvi sandūros yra kaip vyro ir moters, arba dviejų žmonių, santuoka, kurią galime pavadinti šeima. Man šeimos sąvoka teatre 8. Kaip vertinate Lietuvos teatrą? yra labai svarbi, kitaip tariant, svarbi yra trupė. Ypač šiandien – tokiame chaoNevertinu taip teigiamai, kaip daugu- tiškame, išsibarsčiusiame laike be verma kolegų. Manau turime keletą tikrai tybių. Dabar atrodo, kad net kelių žmonių stiprių, garsių kūrėjų, ant kurių laikosi trupė gali būti ir sąmoningai, ir jausmiškai mūsų teatras, bet ir jų galvos jau žilsta ir atvira sau, todėl tos trupės pasidalintas plinka, o jaunas teatras labai nedrąsus. kūrinys stebėtojui arba žiūrovui gali virsti Bijantis būti savotiškas, bijantis kelti jo gyvenimo atvirumo leitmotyvu. savo asmenines, savo laikų problemas, bijantis būti pavojingas mūsų teatrų stabams ar nubaustas mūsų kritikų olimpo. Todėl nesusidaro teatro vandenynas. Kirilas Glušajevas Turime tik ramią, ramiai tekančią Vilnelę, kurios išsiliejimas dabar nesukeltų Baigtos studijos jokios katastrofos. Viliuosi, kad tapsime Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Atlantu. 2008 m. 9. Ką Jums reiškia žiūrovas? Kurso vadovas Žiūrovas reiškia žiūrovą, kuris žiūri, klauso ir ieško, bando praplėsti savo sąmo- Rimas Tuminas ningumo lauką. O tas, kuris ateina, žiūri Režisuoti spektakliai ir ieško teatro, kuris jam paliudytų jo žinojimo lauką, toks žiūrovas yra „miręs“ ir jam nereikalingas joks teatras. Tam 2018 m. Duncano Macmillano „Nuostabūs dalykai“ (improvizacijos skirti kryžiažodžiai. teatras „Kitas kampas“) 10. Ar teatrui vis dar reikia 2017 m. Denos Blizzard „Urvinė mama“ režisieriaus? Kodėl? („Idioteatras“) Lietuvos teatrui tikrai taip, nes mūsų teatre nėra arba yra labai mažai sąmonin- 2017 m. Ingmaro Bergmano „Dvasiniai gų aktorių, kurie gebėtų konstruktyviai reikalai“ (Valstybinis Vilniaus mažasis mąstyti, turėtų aiškią kūrybinę viziją, mo- teatras) kėtų įkvėpti savo kolegas ir vesti juos į tinkamą lauką. Man yra gražios ir labai 2017 m. „Improvizacijos kovos“ skirtingos šios dvi profesijos: režisūra ir (improvizacijos teatras „Kitas kampas“) aktorystė, nes režisierius mato panoraminį vaizdą, turi prisiimti visą atsako- 2017 m. Birutės Kapustinskaitės mybę, net ir už aktoriaus padarytas klai- „Terapijos“ (OKT / Vilniaus miesto das, nes jis jį pasirinko vesti tuo keliu, teatras) o aktorius yra atviras, lankstus lakmuso lapas, kuris gali sugerti ir perfiltruo- 2011 m. Maksimo Gorkio „Motina ti per save norimas kūrybines idėjas. (Vasa Železnova)“ (Valstybinis Vilniaus Todėl yra nuostabu, jeigu režisierius su- mažasis teatras) geba išlikti daugmaž blaivaus panoraminio mąstymo, o aktorius gali būti šim- 2010 m. Pavelo Pryažko „Trusы“ tu procentų paniręs į emocines erdves (eskizas) (teatro debiutų festivalis ir visą save atiduoti bei paaukoti sce- „Tylos!“)

Kirilas Glušajevas Nuotr. iš Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvo

2010 m. Simono Stephenso „Pornografija“ (kartu su Gabriele Tuminaite, Viliumi Malinausku, Pauliumi Ignatavičiumi, Neli Ivančik, teatro debiutų festivalis „Tylos!“) 2009 m. Simono Stephenso „Pornografija“ (pjesės skaitymas kartu su Gabriele Tuminaite, Viliumi Malinausku, Pauliumi Ignatavičiumi, Neli Ivančik, „Naujosios dramos akcija“ 2008 m. Ivano Vyrypajevo „Sapnai“ (Kauno valstybinis dramos teatras) 2008 m. Aleksejaus Slapovskio „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu...“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras) 1. Kaip atsidūrėte teatre?

Būdamas vaikas daug sirgau, pasveikęs grįždavau pas draugus arba į mokyklą praleidęs svarbius dalykus, jaučiausi atsilikęs, pavėlavęs į gyvenimą, išdavęs laiką. Todėl nuo tam tikro momento, sirgdamas ir skaitydamas knygas, pradėjau vaidinti tai, kas parašyta, atkurti, konstruoti. Tai vykdavo vaizduotėje, vėliau ant lovos atsirasdavo scenografija, dar vėliau visas kambarys atstodavo džiungles, laivo denius, kiemus ir visas vietas, apie kurias skaičiau: nuo Rudyardo Kiplingo iki Mikhailo Zoshchenko, nuo Astridos Lindgren iki Marko Twaino ir Jameso Fenimore’o Cooperio. Pasveikęs grįždavau į draugų žaidimus ir mokyklą praturtėjęs, iniciatyvus, pilnatviškas, gyvas, laisvas. Į teatrą atėjau, nes tai gyvybiškai svarbu. 2. Kokia savybė, Jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui?

Iš profesinių savybių – strateginis mąstymas ir konkurencija, t. y. mokėjimas vienam tikslui panaudoti visus reikiamus mechanizmus ir išteklius. O kaip asmenybės visi XX a. gimę aukšto lygio profesionalai buvo ir yra altruistai. Kokį idėjų realizavimo modelį jie pasirinkdavo, tai situacijos ir konteksto reikalas – nuo autorinės iki kolektyvinės kūrybos, tačiau, kaip ir kitose aukštų atsakomybių srityse, kongruencija ir strategavimas neįmanomi be tikslo, kuris būtų svar bus bendruomenei. Kiekvienu atveju tai atskira istorija, bet jei atidžiai stebėsi, įžvelgsi pasikartojančius veiksmus: jie mąsto apie aplink esantį pasaulį ir yra lydimi vidinio klausimo: ką AŠ galiu jam duoti? 3. Kas Jums svarbiausia teatre, kurį kuriate?

Greta Gudelytė Domo Rimeikos nuotr.

Šiandien aš suprantu, kad darbas su vie- Taip. Klausimas „kaip?“. Nori būti nuobonatvės pojūčiu yra tai, kam aš skiriu dau- dus – pasakyk viską iš karto. giausia vidinio dėmesio. 8. Kaip vertinate Lietuvos teatrą? 4. Su kokiais iššūkiais Nevertinu. susiduriate spektaklio kūrimo metu? 9. Ką Jums reiškia žiūrovas? Pagrindinis iššūkis yra atsirandančios haliucinacijos apie tikrovę ir save. Mūsų smegenys pasilengvindamos gyvenimą dažniausiai daro tris dalykus: dalį 5. Kokia Jūsų teatro kryptis, informacijos praleidžia, dalį informaciidėja? jos iškraipo ir apibendrina. Apibendriname sakydami: VISI, VISADA, NIEKADA, Pažinti, suprasti, priartėti. NIEKAS, taip pat apibendriname sakydami: LENKAI, LIETUVIAI, ŽYDAI, AKTO6. Kokios temos Jus domina RIAI, TEATRAS, ŽIŪROVAI. Per tuos apikūryboje? bendrinimus smegenyse susikuria tam tikros vidinės tikrovės. Viena iš tų tikrovių Permainų amžinybė. yra lingvistinė tikrovė, atskirianti toje pačioje erdvėje, toje pačioje laiko atkarpo7. Ar Jums svarbu scenoje je esančius žmones – tai aktoriaus, žiūrokalbėti apie socialines, politines vo, kritiko, režisieriaus tikrovė. Bet ji egproblemas? zistuoja tik kalbos lygmeniu.

Kai Maskvoje įvyko tragedija miuziklo NORD OST metu, nebeliko aktorių ir žiūrovų, visi buvo viename mirties katile. Kai prasidėjo šturmas, nebuvo agresorių ir aukų – buvo gyvi ir nebegyvi. Aš negalvoju apie tuos, su kuriais esu laiko atkarpa toje pačioje Žemės vietoje įvardindamas juos: ŽIŪROVAI, KINAI, LENKAI, VILNIEČIAI, NAUJOSIOS KIRSNOS GYVENTOJAI. TAU. „Šiandien, šią valandą, aš ir tu esame čia. Aš jaučiuosi vienišas tam tikrose gyvenimo momentuose ir, kai susitinkame, mes pasitikriname, aš klausiu tavęs, ar tau taip pat yra, aš tikiu tavimi – mes galime įveikti sunkumus kartu, tu žinai apie teatrą daugiau negu aš, tu taip pat domiesi teatru, tu nesidomi teatru, nes tavo tikrovė yra šykšti laiko, tad aš šiandien taip pat nieko nežinosiu apie teatrą, bet turėsiu savo šykščią laiko tikrovę omeny, tu mėgsti teatrą ir mes gali-

me kartu nugyventi šias valandas, ne mažiau gyvas negu gatvių gyvybė, tu teatro nemėgsti ir todėl aš tavęs nemokysiu jo mylėti, nes jis daug kuo tikrai nevertas pagarbos, bet aš darysiu viską šią akimirką, kad iliuzija, į kurią tu patekai, būtų verta gyvenimo. Aš matau TAVE, girdžiu TAVE, jaučiu TAVE, užuodžiu TAVE, skanauju TAVE. Noriu žinoti tavo vardą, bet jei tu nepasakysi, įsivaizduosiu jį. Nuo tavo vardo ir akių priklauso, kaip su tavimi kalbėsiu. TAU. DĖL TAVĘS. SU TAVIMI. TAU... Gal ryt kartu atsidursime apkasuose ir vakare aš atvažiuosiu į ligoninę vaidinti TAU po mūšio (taip būdavo per Antrąjį pasaulinį karą, Sarajevo metraščiai pasakoja tokias istorijas), vakare aš TAU kalbėjau, o šiandien tu mane operuoji po infarkto ir aš pasitikėdamas vėl žiūriu į akis TAU... Kai TU ateini į erdvę ir laiką, mes kartu kuriame iliuziją. Iliuziją realaus gyvenimo sąskaita. Tegul ta iliuzija būna verta realaus gyvenimo. Kokios bus MŪSŲ iliuzijos, toks ir bus MŪSŲ gyvenimas tame laike, toje erdvėje. GYVENIMAS KARTU. Juk tai tik įrašas apie mobiliuosius telefonus, tai tik tekstas – performatyvas, kuris suskaido į autorius ir žiūrovus MUS. „GERBIAMI ŽIŪROVAI... PRAŠOME ir t. t.“ Tai tik performatyvas. Tikroje tikrovėje to nėra. Tikroje tikrovėje: erdvė, kūnai, judesiai, balsai, akys, kojos, pilvai, krūtinės kvėpuoja, kraujas teka, šilta, žemės trauka spaudžia į kėdę kūną – GYVENAM. Esu aš. Esi TU. TAU.“ Va taip aš galvoju per spektaklius, prieš spektaklius, kai skaitau ir kai gyvenu. Trumpiau neišeina pasakyti. Čia gi apie mus šioje atkarpoje, šioje planetoje, todėl sunku kalbėti atskiriant. 10. Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl? Vienas nuostabiausių dalykų, kuriais gali naudotis žmonės, yra teatras. Jie daro tai jau ilgą laiką ir įdomi, stebinanti,

spalvinga teatro istorija (o tokią ją gavau iš Ramunės Marcinkevičiūtes, Audronės Girdzijauskaitės, Irenos Aleksaitės) bei teatro teorija (kuri šiandien kaip niekad yra daugiainstrumentė ir kūrybiška) leidžia mums matyti kūrybinius reiškinius įvairiais kampais ir įvairaus stambumo planais. Kūrybinės istorijos turi savo centrines figūras arba komandas, autorius arba arteles. Tad, nenorėdamas apriboti skaitytojų įsivaizduoti teatrą tik be režisieriaus arba tik su režisieriumi, neatsakysiu. Kai mokiausi Anglijoje, gavau pasirinkimo laisvės injekciją. Pasirinkimas suprantamas taip, kad gali rinktis bent iš trijų variantų.

2016 m.„Žinduolių perėja“ (Apeirono teatras) 2015 m. „Antišou. Likučiai po Dievo“ (spektaklis režisuotas kartu su Egle Kazickaite, Apeirono teatras) 2015 m. „Ištikimieji“ (Apeirono teatras) „Fliuchšteino moterys“ (Apeirono teatras) 2012 m. „Didieji arkanai“ 1. Kaip atsidūrėte teatre? Sukūrėme savo teatrą. Apeirono teatrą.

Greta Gudelytė

2. Kokia savybė, Jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui?

Baigtos studijos Klaipėdos universiteto Menų fakultete, 2012 m. teatro magistras Kurso vadovas Gytis Padegimas Režisuoti spektakliai 2018 m. „See no evil. Hear no evil. Speak no evil“ (spektaklis režisuotaskartu su Egle Kazickaite, Apeirono teatras) 2018 m. „ „Delyras“ (Apeirono teatras) 2017 m. „Kultas“ (Apeirono teatras) 2016 m. „Nekrozė“ (spektaklis režisuotas kartu su Egle Kazickaite, Apeirono teatras) 2016 m. „Psiche“ (spektaklis režisuotas kartu su Egle Kazickaite) 2016 m.„Apeironas seka Šiurpes“ (teatralizuoti skaitymai režisuoti kartu su Egle Kazickaite, Apeirono teatras)

Viena savybė – tai tarsi neįgalumas. Tarsi viena ranka ar vienas plautis. Komplektas savybių, kurios papildo vienos kitas daugiafunkciame režisieriaus darbe, padeda sukurti tikrai gerą spektaklį. Nes tikrai gerą spektaklį sudaro harmoninga visuma: dramaturgija, aktorinis meistriškumas, sprendimai, scenografija, įvaizdis, interpretacija ir kt. 3. Kas Jums svarbiausia teatre, kurį kuriate? Tobulėjimo galimybė, nenutrūkstanti diskusija ir tragikomiška meilė gyvenimui. 4. Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu? Savo pačios ir aktorių ego (-izmu), nuklydimu nuo vizijos ieškant kompromisų, pačios valia, jėgų rezervu siekiant įkvėpti ir vienyti komandą, motyvacijos dirbti pagrindimu nesant oraus finansavimo, vertybinių ir kiekybinių vardiklių subalansavimu ir kt. 5. Kokia Jūsų teatro kryptis, idėja?

Kamilė Gudmonaitė Asmeninio archyvo nuotr.

Akademiniai apibrėžimai – vengiančiųjų gilintis į detales apibendrinimai. Mus priskiria postmodernistinio teatro krypčiai. Aš nepriskiriu, nes esu linkusi dairytis įvairiomis kryptimis, be to, nejaučiu poreikio apibendrinti. Idėja: nepriklausomo, ieškančio teatro laikysena. 6. Kokios temos Jus domina kūryboje? Gimimas, individas, mirtis. Ir tai, kas įsiterpia tarp šių segmentų, arba tai, kas juos jungia. 7. Ar Jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas? Taip. 8. Kaip vertinate Lietuvos teatrą? Visko jame yra, bet šiaip jis, kaip ir valdžia su savo lyderiais, yra daugumos atspindys. 9. Ką Jums reiškia žiūrovas? Žiūrovas man stichija. Stichija, kurioje daugybė individų virsta vieniu ir mes iki kraštutinės ekstazės arba tragedijos gal-

ime svaidytis, mainytis energija, kuri kaip 2016 m. Williamo Shakespeare’o „Timonas“ (Lietuvos nacionalinis kraujo perpylimas mus suartina. dramos teatras) 10. Ar teatrui vis dar reikia 2015 m. Falko Richterio „Dievas yra DJ“ režisieriaus? Kodėl? (Oskaro Koršunovo teatras) Žinoma, reikia. Nes žvilgsnis iš šalies – tai matymas ne taip, kaip nori matyti, o 2014 m. „Sapnas“ (Augusto Strindbergo pjesės „Sapnas“ taip, kaip yra. motyvais, Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

Kamilė Gudmonaitė Baigtos studijos

1. Kaip atsidūrėte teatre?

Teatre atsidūriau būdama ketverių, kai su geriausia drauge apsikeitėme viena Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kitos drabužiais. Išėjome į kiemą ir įsi2018 m. teatro režisūros magistras vaizdavome, kad persikūnijome viena į kitą – rodos, visą pasaulį tą akimirką Kurso vadovas mačiau jos akimis. Vėliau, septyniolikos, po vieno spektaklio premjeros slapčia Gintaras Varnas nuėjau į tamsią, užgesintą sceną, apgraibomis suradusi kėdes, atsisėdau Režisuoti spektakliai žiūrovų salėje ir žiūrėjau į tamsą. Tada man atrodė – štai matau patį geriausią 2018 m. Joëlio Pommerat „Dvi Korėjos“ spektaklį. Ir dabar man taip atrodo. Dar (Klaipėdos jaunimo teatras) vėliau, devyniolikos, išgirdau, kad teatro režisierių kursą renka Gintaras Var2018 m. „Keturi“ (pagal Viktoro Pelevino nas. Įstojau. Tą akimirką, kai antrame romano „Čiapajevas ir Pustota“ ištraukurse pirmą kartą rodėme „Sapną“ „Kabkas, Nacionalinis Kauno dramos teatras) lyje“ ir į salę vos tilpo žiūrovai, štai tada, užuodžiant tą retėjantį iškvėpuotą 2017 m. „Trans Trans Trance“ (Oskaro orą salėje, teatras mane negrįžtamai Koršunovo teatras) pasiėmė, pasisavino.

Paulius Ignatavičius Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

2. Kokia savybė, Jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui? Nuolatinė savistaba ir savianalizė. 3. Kas Jums svarbiausia teatre, kurį kuriate? Man svarbiausia, kad teatras ne tik kalbėtų, bet ir kviestų kalbėti žiūrovus. 4. Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu? Kiekvienas spektaklis yra iššūkis, nes į kiekvieną medžiagą ir temą norisi pažiūrėti naujai, atrasti man pačiai nežinomų teritorijų. Tai kyla todėl, nes aš pati keičiuosi kas akimirką, todėl kiekvieną kartą tenka kurti iš naujo. Teatras – labai nesaugi erdvė, bet jei jau kuri jį, pasirašai nematomą paktą, kad rasi jėgų į tą erdvę leistis. 5. Kokia Jūsų teatro kryptis, idėja?

stumtam ar diskriminuojamam. Tai toks Žiūrovas man yra lygiavertis diskusijos teatras, kuris jungia marginalus ir į pari- partneris, užduodantis klausimus, į juos bius nustumtas bendruomenes, išreiškia atsakinėjantis, abejojantis ir nuolat kinpriėmimą ir rezistenciją vienu metu. tantis. Žiūrovai yra terpė, kurioje įvyksta spektaklis. Jis įvyksta ne scenoje. 6. Kokios temos Jus domina kūryboje? 10. Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl? Mane domina visos laisvės ir represijos formos: fizinės ir dvasinės. Mane domi- Nors pamažu keičiasi režisūros formos, na išsivadavimo koncepcija. Išsivadavi- įgaudamos vis daugiau lankstumo ir mo nuo įvairių socialinių prievartų, ga- lengvumo, tačiau režisieriaus teatrui lios visuomenės primetamų stereotipų reikia. Jei komanda geba dirbti be režibei konstruktų ir, be abejo, išsivadavimo sieriaus – puiku. Tačiau mano praktikonuo savęs paties: savo baimių bei pri- je netgi tobuliausia bendruomenė, pasirišimų, iliuzinio savęs suvokimo, idėja. siskirstydama tam tikras funkcijas, išrenka vieną asmenį tam, kad jis priimtų pasku7. Ar Jums svarbu scenoje kalbėti tinį sprendimą. Aš pasitikiu aktoriais ir jų apie socialines, politines problemas? gebėjimu kurti, tačiau esu spektaklio procese tam, kad padėčiau jiems atrasti savyTaip. Teatras yra erdvė, kuri turėtų atsiver- je dar nežinomų teritorijų, į kurias mes ti įvairioms socialinėms bei politinėms paprastai esame linkę neiti. Ir pagaliau problemoms ir jas spręsti. režisierius sukuria idėjas bei konceptus ir visame procese yra už juos atsakingas. 8. Kaip vertinate Lietuvos teatrą?

Man šiandien įdomus teatras, kuris gali įsiveržti į tikrovę ir netgi ją perkeisti. Tai Jaučiu, kad Lietuvos teatras pragyveno socialinis, aktyvus teatras, peržengiantis vieną ilgą ir gražų gyvenimą, numirė, patį teatro fenomeną. Mums nebeįdomu buvo palaidotas ir dabar laukia atgimti eiti žiūrėti spektaklio, spektaklis turi tap- bei nugyventi naują, visiškai kitą. ti tam tikra socialine erdve laisvei bei dis9. Ką Jums reiškia kusijai ir leisti žmogui jaustis tokiam, koks žiūrovas? jis yra, be baimės būti nesuprastam, at-

Paulius Ignatavičius Baigtos studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2008 m. bakalauras, 2010 m. magistras, 2018 m. antras meno doktorantūros kursas

Kurso vadovas Rimas Tuminas

2014 m. dramos spektaklis „Kruvinos vestuvės“ pagal Federico García Lorcą (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

Šiaip teatras patraukė po Oskaro Koršunovo ir Tumino spektaklių, kurie man paauglystėje padarė didžiulį įspūdį. Ypač po „Meistro ir Margaritos“.

Režisuoti spektakliai 2018 m. absurdo komedija „The Perfect Match, arba Su Naujais Metais, Ionesco!“ pagal Eugène’o Ionesco pjesę „Kliedesiai dviem“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras)

2013 m. dramos spektaklis „Stirna“ pagal Eugenijų Ignatavičių („Laboratorium“, LTS) 2013 m. dramos spektaklis „Ežiukas rūke“ pagal Sergejų Kozlovą (Valstybinis Šiaulių dramos teatras)

2017 m. edukacinis spektaklis pagal Justino Marcinkevičiaus pjesę „Mindaugas“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras)

2013 m. dramos spektaklis „Hamletas mirė. Nėra gravitacijos“ pagal Ewaldą Palmetshoferį (Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

2017 m. drama „Skulptūra“ pagal Mariuso von Mayengurgo pjesę (Valstybinis Šiaulių dramos teatras)

2013 m. dramos spektaklis „Dostojevskis vaikams“ pagal Fiodoro Dostojevskio kūrybą (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2016 m. drama „Europiečiai“ pagal Aischilo dramą „Maldautojos“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras) 2016 m. drama „Nerūkas“ pagal Mindaugo Nastaravičiaus pjesę (Pabradės „Žeimenos“ gimnazija) 2015 m. drama „Meilė po guobomis“ pagal Eugene’o O’Neillo pjesę (Valstybinis Šiaulių dramos teatras) 2015 m. ironiška utopija „Ledas“ pagal to paties pavadinimo Vladimiro Sorokino romaną (Klaipėdos jaunimo teatras) 2015 m. juodoji komedija „Hefecas, arba Visi nori gyventi“ pagal Hanocho Levino pjesę „Hefecas“ (Juozo Miltinio dramos teatras) 2014 m. dramos spektaklis „Žaidimo pabaiga“ pagal Samuelį Beckettą (Valstybinis Šiaulių dramos teatras) 2014 m. dramos spektaklis „Demokratija“ pagal Mindaugą Nastaravičių (Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

2012 m. Dramos spektaklis pagal Franzo Kafkos kūrybą „Nuosprendis – metamorfozė“ (OKT / Vilniaus miesto teatras) 2012 m. dramos spektaklis pagal Wolfgango Borcherto pjesę „Lauke už durų“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) 2010 m. spektaklis koncertas „Kur aš tai girdėjau“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras) 2009 m. dramos spektaklis pagal Franzo Kafkos kūrybą „Kova“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras)

2. Kokia savybė, Jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui? Drąsa ir vaizduotė. Pasakyti ką nors protingo visi gali. Bet atnešti į sceną savo sielą kur kas sunkiau. 3. Kas Jums svarbiausia teatre, kurį kuriate? Žaidimas, ironija, juokas, nesąmonės, iracionalumas, nevienareikšmiškumas, nesuvokimas, nežinojimas. Čia dabar. Po pastatymo Šiauliuose pagal Eugène’o Ionesco pjesę. Kitam pastatymui bus svarbūs kiti dalykai. Anksčiau, pavyzdžiui, buvo kitaip. Daug buvo sureikšminimo. Jis nereikalingas. Gyvenime nėra nieko reikšmingo, jei į jį pasižiūri iš šalies. Nebent Ramūnas Karbauskis. Jis šiandien itin reikšmingas. O jeigu rimtai, tai labai daug skaudžių dalykų pasaulyje. Apie juos ir bandai kalbėti. Kartais tai būna juokinga. 4. Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu? Su savo ribotumu ir pasąmonės žaidimais. Vaizduotė vedžioja klystkeliais. Bet tik jie yra teisingiausi. Sunkiausia būna išgirsti, ko nori tavo širdis. Čia ne tik teatre. Na, ir dar su visais kitais kūrėjais būna kartais sunku, bet kitaip ir nebus. 5. Kokia Jūsų teatro kryptis, idėja?

2007 m. muzikinis spektaklis vaikams pagal Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras) 1. Kaip atsidūrėte teatre? Niekas nevertė. Pats norėjau. Nesureikšminau to, ką veikiu gyvenime, norėjau nuo vienuoliktos klasės būti arba kine, arba teatre. Ir atsidūriau po trijų dienų fizikos paskaitų Rimo Tumino kurse.

Na, kryptį leiskime įvardyti tiems, kurie tuo užsiima. Mano spektakliai labai įvairūs. Dabar stengiuosi sugriauti tai, ką jau žinau, ir kurti visiškai iš naujo. Sugriauti teatrą tam, kad jis gyvuotų. Manau, tai būtų ir kryptis, ir idėja, ir viršuždavinys. Bet čia tik žodžiai, beletristika. Kai kuri spektaklį, visa filosofija pasirodo tokia menka. O iš idėjos gimsta ideologija. Aš prieš ją. Idėja atsiranda, realizuojasi spektaklyje ir išnyksta žiūrovų reakci-

Eglė Kazickaitė Domo Rimeikos nuotr.

9. Ką Jums reiškia jose. Ateina naujas spektaklis su nauja tas komandos, yra demokratiškesnis, žiūrovas? idėja. Kam kurti vienos krypties speknes dauguma yra neva teisesnė. Bet, taklius? Nebent dėl viešųjų ryšių. Tai aš kaip sakė Krystianas Lupa, o kas jei gal ir neapsimetinėsiu. Kol kas. Gal po Mano sielos draugas ir priešas. Lygia- dauguma neteisi. Aš sakau, kurkime, metų kalbėsiu kitaip. vertis partneris. kurkime, kas kaip galime ir norime. Kad tik teatras būtų gyvas. 6. Kokios temos Jus domina 10. Ar teatrui vis dar reikia kūryboje? režisieriaus? Kodėl? Gyvenimas yra labai įvairus ir įdomus. Nežinau, ar galima kalbėti apskritai Kūryba kartais būna tikresnė už gyveni- tokiomis frazėmis. Teatrui reikia to ar mą. Tad surašyti mane dominančioms ano. Teatro nėra be žmonių. Teatras, temoms reikėtų daug vietos, bet neži- kaip asmuo, neegzistuoja. Tad nustonau, ar skaitytojas nuo to praturtėtų. Iš kime mistifikuoti ir kalbėti apie teatrą tiesų tai žmogaus ribotumas, jo norų, kaip apie asmenį, kuriam kažko reikia, vaizduotės ir realybės sankirta. kuris neva tai merdi ar žydi. Žmonės žydi. Žmonės kuria teatrą. Jeigu yra 7. Ar Jums svarbu scenoje kokia moteris ar vyras, kurie nori kurkalbėti apie socialines, politines ti, tai niekas jiems nepaaiškins, kad problemas? neva šiandien teatrui nebereikia režisieriaus. Jie vis tiek kurs. Jeigu atsiras Taip, labai svarbu. Teatras šiandien ne- kažkokia kūrybinė komanda be režibėra tik teatras. sieriaus, kuri bus užsidegusi savo idėja, tai jai irgi niekas nepaaiškins, kad neva 8. Kaip vertinate Lietuvos teatrą? teatrui visgi reikia vieno režisieriaus. Žmonėms reikia teatro, o koks jis bus, Labai gerai. Linkiu jam neišnykti, nes sis- gali nuspręsti tik tas, kas jį kuria. Ar tai tema visada bus prieš teatrą, o teatras vienas žmogus, ar grupė... koks skirbus prieš sistemą. Na, ne visas. Yra kon- tumas. Čia jau prasideda „man patinformistų. Bet teatras, einantis išvien su ka ar nepatinka“ sritis. Daug kas kalba, sistema, jau ideologija, o ten aš kelti ko- kad režisūrinis teatras nyksta. Ir galbūt jos nenoriu. kažkas pasakys, kad spektaklis, sukur-

Eglė Kazickaitė Baigtos studijos Klaipėdos universiteto Menų fakultete, 2012 m. teatro bakalauras, 2014 m. teatro magistras Kurso vadovas Bakalauro kursas buvo eksperimentinis be vadovo, magistro – Valentinas Masalskis Režisuoti spektakliai 2018 m. „Stabat Mater“ pagal Augusto Strindbergo „Pelikaną“ (Apeirono teatras) 2018 m. „See no evil. Hear no evil. Speak no evil“ (kartu su Greta Gudelyte, Apeirono teatras)

Giedrė Kriaučionytė Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

2017 m. „Palikuonis“ (Apeirono teatras) 2016 m. „Nekrozė“ (kartu su Greta Gudelyte, Apeirono teatras) 2016 m. „Psiche“ (kartu su Greta Gudelyte) 2016 m. teatralizuoti skaitymai „Apeironas seka Šiurpes“ (kartu su Greta Gudelyte, Apeirono teatras) 2015 m. „Antišou. Likučiai po Dievo“ (kartu su Greta Gudelyte, Apeirono teatras) 2015 m. „Tyla kiaušinyje“ (Apeirono teatras) 2014 m. „Likučiai po Dievo“ (kartu su Greta Gudelyte, Apeirono teatras) 2013 m. „Uroboras“ (Apeirono teatras) 2012 m. „Įkalinti“ pagal Eugene’o O’Neillo „Elektrai skirta gedėti“ 1. Kaip atsidūrėte teatre? Su kolege Greta Gudelyte nujautėme, kad niekaip teatre neatsidursime po

studijų, o laukti nenorėjome, tad nu- ti, jis kaip kolorado vabalas ant bulvės. tarėme įkurti teatrą. Vaikystėje labai mėgau rinkti koloradus. Juos rinkdavome ir dėdavome į butelį, o 2. Kokia savybė, Jūsų po to stiklo kalėjimo jų laukė dar žiaumanymu, reikalingiausia resnė baigtis. Ko gero, atgimsiu kolorarežisieriui? do vabalu. Būtų teisinga. Bet tai geriau nei atgimti žodžiu. Gebėjimas įžvelgti tarpusavio ryšius tarp 6. Kokios temos Jus domina skirtingų dalykų, kartais iš pažiūros tarkūryboje? pusavyje nesusijusių. 3. Kas Jums svarbiausia teatre, kurį kuriate? Tikėjimas. 4. Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu? Stoka. Tikėjimo, laiko, finansų, tiesos stoka. Žodžių pertekliumi. 5. Kokia Jūsų teatro kryptis, idėja? Viskas nuolat kinta. Kartais sunku spėti ne tik paskui pasaulį, bet ir paskui save. Šiuo metu man įdomu kovoti su žodžiu, nes jis man atrodo visiškai nereikalingas, neesminis, net klaidinantis ir atitraukiantis nuo esmės. Jį sunku nugalė-

Šiuo metu mane domina, kaip ir kodėl žmogus tampa toks, koks jis nėra. 7. Ar Jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas? Manau, jau baigėsi etapas, kai kūryboje tai buvo pirmame plane. Tai tapo kažkaip sintetiška, todėl pradėjo tolti. Tolti nereiškia išnykti. Teatras turi būti aktualus, artimas, atpažįstamas, bet kartais daug įdomiau tai laikyti ir atskleisti kontekste. Įdomu žaisti kontekstais. Nemanau, kad meno esmė – baksnoti pirštu į apterliotą sieną, kol pirštas pradeda ją terlioti krauju. Jau pradėjau tikėti kitais būdais. O tikėjimas – svarbiausia. 8. Kaip vertinate Lietuvos teatrą?

Čia tas pats, kaip paprašyti kruopos iš- 2015 m. „Moteris“ (Keistuolių teatras) lipti iš sriubos ir parašyti apie sriubą. Aš esu dalyvė, stebėtoja, bet ne vertintoja. 2014 m. „Vientavė.1991“ („Bad Rabbits“) 9. Ką Jums reiškia 2014 m. „Šiuolaikinis tolerancijos žiūrovas? centras“ („Bad Rabbits“) Viską. Žiūrovas yra mano akys, ausys, širdis ir protas. Be viso to, mano veikla 2014 m. „Šaltos nuotraukos“ („Atviras ratas“) neturi jokios prasmės. 10. Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl? Jei kažkam negražiai skamba žodis, galima vadinti kaip nors kitaip. Bet dvejojimas pačia funkcija man atrodo keistokas. Neteko girdėti tokio klausimo: „Ar kinui reikia režisieriaus?“ Vis tiek yra žmogus, kuris turi viską susintetinti, sujungti į vienį, įvertinti, atsitolinus nuo paties vyksmo aikštelėje. Kažkas tą būrelį bendraminčių žmonių turi vesti ir prižiūrėti, kad visi judėtų viena kryptimi. Jei tai daro kompozitorius ar aktorius – valio, koks skirtumas, bet mano galva, jis atlieka režisieriaus funkciją.

Giedrė Kriaučionytė Baigtos studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2014 m. Kurso vadovas Aidas Giniotis Režisuoti spektakliai 2018 m. „Trijulis aukštyn kojom“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) 2017 m. „Acis ir Galatėja“ (Valdovų rūmai) 2017 m. „X tavyje“ (Meno ir mokslo laboratorija) 2016 m. „Bestuburiada“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

2012 m. „Čipolinas“ (Lietuvos nacionalinė filharmonija) 1. Kaip atsidūrėte teatre? Nuo vaikystės svajojau būti fortepijono mokytoja ir, kai baigus muzikos mokyklą reikėjo apsispręsti, ar tęsti studijas Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, mama labai priešinosi, mat pati baigusi fortepijono specialybę. Pasiūlė pamėginti Mažąją teatro akademiją. Sakyčiau, bėgo nuo vilko, užšoko ant meškos. Teatrą aš priėmiau kaip iššūkį, tačiau, matyt, labiausiai pririšo juo gyvenantys žmonės, su kuriais susipažinau tada ir tarp kurių dirbu dabar. 2. Kokia savybė, Jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui?

man labai įdomus gebėjimas teatre yra pinti žiūrovui kylančias mintis ir jomis manipuliuoti. 4. Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu? Kas kartą vis kitokiais. Tačiau iš tiesų labai svarbu laiku surasti, kaip konkretus kūrinys, tema ar mintis suskambės, išsiskleis ir užpildys visumą. Ir nebijoti atmesti atsineštų idėjų. Žinoma, tikras iššūkis žiūrėti savo spektaklius. Ypač senesnius, po pauzės. Labai žaviuosi Krystianu Lupa, kuris, nesvarbu, ar po premjeros prabėga metai, ar keleri, geba kaskart pats lyg prieš premjerą užsidegti, atrasti naujų minčių, temų ir įkvėpti aktorius spektakliui, ypač kuris rodomas po ilgesnės pertraukos. Tai labai naudinga savybė režisieriui. Man tikrai atrodo, kad po tam tikro laiko aš savo spektaklius žiūriu lyg paprastas žiūrovas. 5. Kokia Jūsų teatro kryptis, idėja? Nemanau, kad tai yra laikas įsivardinti ar apsibrėžti. Kartą su vienu režisieriumi apie tai kalbėjome, dar studijų metais. Pasak jo, svarbu, kad tavo asmeninis braižas jaustųsi kiekviename spektaklyje. Taip tave atpažins. Vis aiškiau suprantu, kad man svarbiau atrasti, kaip pjesė, tema, mintis skamba geriausiai. Mane vis labiau traukia opera. Man labai įdomus interaktyvusis teatras. Tai visiškai priešingi organizmai.

Asistavau labai skirtingiems režisieriams, kurie yra sulaukę tarptautinės sėkmės. Galvodama apie juos, galiu pasakyti tik tiek, kad reikia daryti tai, kas tau patinka, tokiu būdu, kuris tau patinka, ir ju6. Kokios temos Jus domina dėti ten, kur veda aistra. Skamba itin kūryboje? paprastai, tačiau nėra taip paprasta išsaugoti savo autentiškumą ir aistringai ieškoti visą gyvenimą. Vis dėlto režisie- Tapatumo, savęs priėmimo ir atpažiniriai, mano manymu, bręsta su laiku. mo. Labai iš toli žvelgiant, viskas vis sukasi: kas aš esu, kas esi tu? 3. Kas Jums svarbiausia teatre, kurį kuriate? 7. Ar Jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas? Vienareikšmiškai asmeninis temos aktualumas ir komanda, su kuria dirbu. Mane pagauna tema, kartais nebūtinai Ne, neignoruoju ir domiuosi socialiniu įvardinta ar apibrėžta, o išsirinkęs opo- teatru, tačiau visiškai nejaučiu tam nentus bei bendraminčius jau leidiesi į aistros. Spektaklis, lygiai kaip ir kinas, paieškas. Taip pat neįvaldytas, tačiau yra lėtas procesas, todėl socialinis bei

politinis teatras man yra nuolat pavė- 2017 m. Alfredo de Musset „Fantazijus“ (Valstybinis Vilniaus lavęs teatras. mažasis teatras) 8. Kaip vertinate Lietuvos 2016 m. „Tartiufas“ (Tbilisis) teatrą? Tiesą pasakius, manau, kad teatras Lietuvoje išgyvena savo sunkmetį. Nesakau, kad nėra gerų spektaklių, įdomių kūrėjų ar menininkų. Tačiau jaučiu, kaip dramos teatrui stinga žiūrovų, kurie ne atsitiktinai užsuka į teatrą kultūringai praleisti laiko, o eina nuolat, gyvena teatru ir juo alsuoja. Ir ypač kalbu apie jaunus žmones. Kartais atrodo, kad net kitų meno sričių atstovai į dramos teatrą užsuka vis rečiau. Kinas dabar smarkiai madingesnis nei teatras. Žinoma, ir politinis klimatas Lietuvoje kultūrai yra labai nepalankus. 9. Ką Jums reiškia žiūrovas? Jaudulį. Žiūrovas dažniausiai atliepia, patvirtina arba paneigia man kilusias mintis. Galbūt tai savotiškas diskusijos partneris.

2015 m. Paulinos Pukytės „Bedalis ir labdarys“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras) 2014 m. Nikolajaus Erdmano „Savižudis“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras) 2013 m. Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras) 2012 m. Gottholdo Ephraimo Lessingo „Emilija Galoti“ (Maskvos teatras „Sovremenik“)

niaus universiteto kultūros istorijos ir antropologijos studijas. Glaustai tariant, šios studijos moko nagrinėti praeities bei dabarties visuomenės ir kultūros reiškinius, juos atpažinti ir suprasti visuomenę. Studijuodama supratau, kad noriu panaudoti savo įgytas žinias kino arba teatro režisūros srityje. Tuo metu Rimas Tuminas, o aš esu jo dukra, rinko režisūros kursą. Pasirinkau teatro režisūrą kaip tarpinę stotelę. Kol kas joje ir esu. 2. Kokia savybė, Jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui? Geras humoro jausmas ir išsilavinimas, kantrybė ir organizuotumas bei polėkis. 3. Kas Jums svarbiausia teatre, kurį kuriate?

2012 m. Teklės Kavtaradzės „Namisėda“ Medžiaga. Repeticijos. Aktorius. Muzi(Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ka. Šviesos. 2011 m. spektaklis pagal Czesławo Miłoszo kūrybą (Mažoji teatro akademija)

4. Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu? Su savimi.

10. Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl?

2010 m. Carlo Goldoni „Mirandolina, arba Šiandien vaidiname Goldonį“ (Klaipėdos dramos teatras)

Labiausiai teatrui reikia žiūrovo. O jau kokiu būdu mes norime kurti, tai kiek- 2009 m. Simono Stephenso „Pornografija“ (pjesės skaitymas vienos bendruomenės reikalas. kartu su Gabriele Tuminaite, Viliumi Malinausku, Pauliumi Ignatavičiumi, Neli Ivančik, „Naujosios dramos akcija“) Gabrielė Tuminaitė Baigtos studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2008 m. Kurso vadovas Rimas Tuminas Režisuoti spektakliai 2018 m. Žemaitės „Marti“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2009 m. Prospero Mérimée „Atsitiktinumas“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras) 2008 m. projektas „Nuogas karalius – MC Battle“ (kartu su Neli Ivančik, Viliumi Malinausku, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras) 1. Kaip atsidūrėte teatre? Mokydamasi mokykloje, norėjau studijuoti kino režisūrą, bet pasirinkau Vil-

5. Kokia Jūsų teatro kryptis, idėja? Nelengvas klausimas. Šiandien man svarbu, kad teatras būtų tikras. Tikras susitikimas žmonių su žmonėmis. Kaip niekad jaučiu, kad reikia kuo sąmoningiau ir daugiau dirbti, išlaikyti kritinį ir kuo savitesnį žvilgsnį į medžiagą, į savo jausmus. Suvokti, kad tik teatras dabar yra atsvara ir užuovėja nuo socialinių tinklų, „fake“ gyvenimo mokytojų ir žiniasklaidos šizofrenijų. Yra viena teatro formulė, kuri šiandien man yra labai svarbi: žmogus – per žmogų – apie žmogų. Teatras visada buvo unikali žmonių bendravimo forma, o ypač šiandien ji tampa labai reikalinga ir prasminga. Todėl pritariu Juozo Miltinio griežtam pasisakymui apie „saviraišką“ teatre. Niekas neprašė ir niekam neįdomu, kad tu nori „pasireikšti“. Teatras yra ritualas ir labai rimtas, turi mokė-

Gabrielė Tuminaitė Asmeninio archyvo nuotr.

ti ir išmanyti, kaip jį vesti, ar būtum aktorius, ar šviesų technikas. Net lengviausia forma pateiktas veikalas turi turėti filosofinį turinį ir priežastį, skatinančią mąstyti. Teatras privalo atiduoti savo duoklę – būti socialiai aktyvus, kalbu ne apie raiškos būdus ar šūkius spektakliuose, bet apie teatrą kaip socialinį reiškinį. Jis turi būti prieinamas kuo platesnei visuomenei, periferijoms, prisiimti edukacines funkcijas. Apeliuoti į nuskriaustuosius, turiu omeny, ne tik imituoti nuskriaustuosius scenoje, žiūrint elitinei publikai. Jis privalo įsilieti į mūsų, labai nedidelės šalies, socialinę kraujotaką. Teatras turi tapti vėl patikimas. Taip man atrodo šiandien. 6. Kokios temos Jus domina kūryboje? Vienatvė. Absurdas. Mirties, meilės, žmogaus paslaptis. Baimės. 7. Ar Jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas? Taip, svarbu ir labai svarbu pasirinkti, kaip kalbėti. Pats teatras jau savaime yra socialinis reiškinys. Nori ar

nenori, kiekviena medžiaga apima panašius siužetus, amžinus žmonijos santykių mode lius. Nesutikau dar nė vienos medžiagos, kurios atsiradimo istorija nebūtų paveikta socialinių, politinių reiškinių. Labiausiai užkabinanti „nervą“ medžiaga ir būna pasirinkta būsimam darbui. Socialinį, politinį medžiagos užtaisą laikau kaip duotybę, todėl vengiu tiesioginių interpretacijų, nes tai uždaro asociacijų lauką. Repetuodami nuolat vedame paraleles su šiandienos tipažais, reiškiniais. Taip siekiama sukurti unikalią istoriją, nelikti tik žiniasklaidos mimikrijos ribose. 8. Kaip vertinate Lietuvos teatrą? Gerai. Labai pykstu, kad Lietuvos politika ir Kultūros ministerija visiškai negali suvokti, kokį potencialą turi savo nykštukinėje valstybėje. 9. Ką Jums reiškia žiūrovas? Su pirmu žiūrovu spektaklis gimsta ir įvyksta. Jis neatsiejama spektaklio dalis.

10. Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl? Kol kas dar reikia. Nemanau, kad kas nors pasikeitė iš esmės mūsų gebėjimuose ir mechanizmuose kurti iliuzijas, idėjas, formas, pasakojimus. Taip vyksta nuo žmogaus atsiradimo pradžios. Jeigu pavadinimas „režisierius“ ir išnyktų, tai primityviausia forma ir funkcija vis vien išliktų, nes tai nesugalvota profesija. Atmetus visus viršuždavinius ir romantiką, režisūra yra ir primityvi socialinė funkcija. Girdėjau paprastą pasakojimą „Kaip atsirado režisierius“. Du aktoriai repetavo scenoje ir vienas paprašė, kad kolega pažiūrėtų iš šalies, ar jis gerai atrodo ant scenos. Kolega nulipo į žiūrovų salę, davė vieną kitą patarimą, paskui trečią ir taip įsitraukė, kad galų gale nebeužlipo atgal ant scenos, liko stebėti ir vadovauti procesui iš žiūrovų pozicijos. Gal besikeičiant technologijoms kis pats repetavimo procesas ir režisieriaus darbas gali kisti, bet šios profesijos potencialas kaip tik stiprės. Įsivaizduojant robotišką ir holograminę ateitį bei dabartines teatro tendencijas, didesnė rizika yra aktoriaus profesijai. Tam tikruose spektakliuose aktoriai jau yra ne daugiau nei techninė funkcija ir tai truputį šiurpu.

Teatro vaikams kūrėjai – apie idėjas, vizijas ir problemas Ramunė Balevičiūtė

Jau vien tai, kad šiandien Lietuvoje galime kalbėti apie teatro vaikams viziją, idealų jo modelį, liudija teigiamus pokyčius šioje meno srityje. Į „Teatro žurnalo“ anketos klausimus paprašėme atsakyti skirtingų sričių scenos menininkų, kryptingai ir nuosekliai kuriančių vaikams. Požiūrių ir sampratų įvairovė, tikimės, padės susidaryti įspūdį apie kryptis, kuriomis šiandien plėtojasi scenos menas vaikams ir jaunajai auditorijai, ir galbūt atvers naujų raidos perspektyvų.

Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas: „Teatras vaikams savaime yra edukacija“ Kada ir kodėl pasirinkote teatro vaikams kryptį? Kokią matote prasmę? Žilvinas: Būti vaiku ir dūkti su vaikais visuomet patiko. Vaidinimas vaikams yra prasmingas, nes jis ugdo. Tiek vaikus, tiek aktorius. Studijavome Vilniaus universitete aktoriaus ir filologo specialybę, mus „rinko“ „Keistuolių teatras“, tad teatro vaikams kryptis buvo kaip ir suprogramuota. Dalia: Mane sužavėjo teatro vaikams žaismė. Teatras vaikams turi savo šviesą ir savo ateitį. Tuo tvirtai tikiu. Vaidindamas vaikams negali mąstyti tik apie savo,

kaip menininko, ego. Turi mąstyti apie tik su tobulais dalykais – greitai ištiktų tai, ką vaikas iš to gaus, kaip jis tai supras, psichologinė katastrofa. kam to reikia. Užtat spektakliai vaikams Kaip bandote derinti savo, turi griežtą amžiaus apibrėžimą. Kiekviekaip menininkų, saviraišką ir nai amžiaus grupei tam tikra trukmė, konkrečios auditorijos grupės tam tikros temos... To išmokome kurdaporeikių tenkinimą? mi vaikams dvidešimt metų. Kaip renkatės spektakliams temas, raiškos priemones? Kaip vertinate „aktualijų teatrą“ vaikams?

Dalia: Aš tai suprantu kaip savęs dedikavimą tam tikrai publikai ir temai. Tiesiog žinai, ką darai, ir darai tai maksimaliai atsidavęs. Aišku, patirtis labai padeda. Padeda ir kolegos, gelbėja ir tai, Dažniausiai „užkimbame“ ant kokio li- kad temos ir raiškos priemonės yra arteratūros kabliuko – buvome susižavė- timos. ję Gianni Rodari, Juozo Erlicko, MartyKaip vertinate teatro vaikams no Vainilaičio, Violetos Palčinskaitės, ir jaunajai auditorijai padėtį Ramutės Skučaitės kūryba. Tada mąsLietuvoje? Kokias įžvelgtumėte tome, kaip patiems patinkančią literasvarbiausias problemas? Ar tūrą perteikti vaikams. Juk dramaturgų, pastebite kokių nors pokyčių ypač – rašančių vaikams, Lietuvoje lašioje srityje? bai trūksta. Tad dažnai patys dėliojame scenarijų arba renkamės tokį stilių, kuris leistų kūrinį sudėlioti kaip mozaiką Dalia: Nesame teatro kritikai, bet, mūsų iš žaidimų ir mūsų mėgstamų raiškos nuomone, padėtis yra labai dinamiška, priemonių – muzikos, tiesioginio ben- visko yra, bet visko galėtų būti dar daudravimo su publika, pasakojimo, kar- giau. Stengiamės dalyvauti užsienio festais vizualių sprendimų, žaidimų. Bet tivaliuose, bendrauti su kolegomis kitose svarbiausia mums teatre – normalus ir šalyse, matome, kad pas mus yra daug žmogiškas santykis, bendravimas, ko- gerų dalykų, bet nereikia riesti nosies – munikavimas visomis ląstelėmis. „Ak- kai kurių labai paprastų dalykų mums tualijų“ žanras ir kiti žanrai puikūs, nes labai sveika pasimokyti. Tarkime, benvaikas mokosi iš visko. Net iš nieko ne- dravimo su kolegomis kultūros, nesuveikimo. Net iš nepavykusio spektaklio. sireikšminimo. Būtų sveika būti savimi Būtų labai blogai, jeigu vaikai susidurtų ir tuo džiaugtis.

Žilvinas Ramanauskas ir Dalia Mikoliūnaitė spektaklyje „Žalia gyva“ „Teatriuko“ archyvo nuotr.

Ar bendradarbiaujate su ugdymo įstaigomis? Jei taip, kokiu būdu? Nuolat bendraujame. Ruošiame ir įgyvendiname projektus (2018 m. šimtmečio proga Vilniaus miesto savivaldybė finansavo 46 spektaklius „Žalia gyva“ Vilniaus vaikams. Tai didelis mūsų darbo įvertinimas ir atsakomybė). Dažnai mus kviečia mokyklų bibliotekos regionuose. Taip pat nuo 2015 m. organizuodami tarptautinį festivalį „LABAS!“ patiems mažiausiems, bendradarbiaujame su keliolika tarptautinių, privačių ir valstybinių ugdymo įstaigų – organizuojame užsienio menininkų kūrybines laboratorijas, rodome spektaklius mokyklose, bibliotekose. Kasmet įtraukiame į programą ir įvairių sutrikimų vaikus ugdančias mokyklas (Vilniaus „Vilties“ spec. mokykla, specialiojo ugdymo centras „Aidas“, Lietuvos kurčiųjų ugdymo centras, Vilniaus kūdikių namai ir pan.). Vedame kūrybines laboratorijas tautinių bendrijų ir tautinių ma-

žumų vaikams – bendradarbiaujame su Romų visuomenės centru Vilniuje, Ruklos pabėgėlių priėmimo centru – ten gyvenantiems vaikams kasmet vežame aktualias programas, įtraukiame į projektus. Jau penkerius metus veikia „Teatriuko“ vasaros stovykla, kurią lanko kaimo vaikai iš Molėtų rajono mokyklų, su kuriomis glaudžiai bendradarbiaujame. Regiono mokyklose dirba daug puikių pedagogų, yra aktyvių bendruomenės žmonių, kartais taip gaila, kad jų darbas mažai įvertinamas. Norime, kad kaimo vaikai pamatytų, jog menas yra nuostabi, kūrybinga veikla, kad galima pragyventi ir iš šios profesijos, kad visi turime talentų ir esame unikalūs. Kaime kitokie vaikai susiduria su sunkumais, norime padėti jiems atsiskleisti, kviečiame į stovyklą kasmet. Matome, kaip vaikai auga, labiau pasitiki savimi. Kurios užsienio šalies patirtį laikytumėte sektinu pavyzdžiu teatro vaikams ir jaunimui srityje?

Kadangi daug bendradarbiaujame, šiek tiek geriau žinau Airijos ir Danijos šalių teatrą vaikams. Danijoje dėl „April“ festivalių, kurie visiškai „užveža“ savo geografija, temų bei žanrų įvairove ir visa organizacine struktūra. Airijoje žavi „inclusivity“ idėja – ten viskas žmogui, jo saviraiškai. Yra daugybė teatrų, kur dirba sutrikimų turintys žmonės, taip pat įvairių tautybių žmonės. Manau, kad ne veltui daug lietuvių emigravo į Airiją, nes ten tikrai kiekvienas gali rasti sau saviraiškos būdą ir erdvę. Kaip manote, ar spektaklis vaikams jau savaime yra kultūrinė edukacija, ar vis dėlto egzistuoja „edukacinio spektaklio“ modelis? Dalia: Man atrodo, kad teatras vaikams savaime yra edukacija. Teatre nereikia nieko mokyti specialiai – vaikas mokosi bendravimo. Santykio. Pajunta atmosferą, jam sukeliamos emocijos, mintys, nebūtinai teigiamos. Vaikas išsineš savo

Kokia yra jūsų teatro vaikams emociją ir nebūtinai tokią, kokios tikėjoir jaunimui vizija? Kaip si kūrėjai. Tai stebuklas. Mėgstame prie įsivaizduotumėte idealų spektaklį spektaklio rengti trumpus „feedback“ vaikams? arba šalia spektaklio – kūrybines veiklas. Labai įdomu stebėti, kas vaikui aktualu, ką tame kūrinyje „pamatė“ vaikai. Žilvinas: Idealas yra kelias, o idealaus spektaklio nėra. Kokius savo darbus paminėtumėte Dalia: Mes vertiname ir mėgaujamės kaip labiausiai pavykusius ir kodėl? laiku kartu su publika ir bendravimu. Dalijamės savo talentu ir mokomės vieni iš Pats pirmasis studijų laikotarpio dar- kitų. Gerbiame savo žiūrovą ir žinome, bas „Piemenių išdaigos“ (režisūra – vi- kad jis – ateities kūrėjas. Mes tik susisos kūrybinės grupės, ačiū ilgamečiam tikome, kad išmoktume vieno dalyko: kolegai Vaidui Lengvinui) – dėl gyvybin- būti čia ir dabar, nes „ir šitai praeis...“. gumo. „Kad būtų linksma“ (rež. Žilvinas Šiemet netekome mūsų kurso vadovės, Ramanauskas, dėkojame už indėlį ak- aktorės Nijolės Gelžinytės. Nijolė teatrą toriui Arturui Varnui ) – dėl poezijos tea- „Teatriukas“ visuomet palaikė nuo pat tre. „Pasaka“ (rež. Žilvinas Ramanauskas, įkūrimo. Ačiū jai už pamokas ir skrydžio muzikos aranžuočių autorius Gedimi- siekimą. Ir už meilę savo profesijai. nas Žilys) – dėl „eko-folk“ kampo teatre. „Žalia gyva“ (rež. Agnė Sunklodaitė, scenografė Giedrė Brazytė) – dėl aktualumo ir šiek tiek labiau tiesioginės edukacijos Saulė Degutytė: „Idealiam Lietuvos istorijos tema. Beje, šis spektak- spektakliui sukurti vien teatro lis rugsėjo ir spalio mėnesiais keliavo po nepakanka“ JAV ir Kanadą – buvo suvaidinta 12 spektaklių lietuvių bendruomenėse ir mokykKada ir kodėl pasirinkote teatro vaikams kryptį? Kokią matote lose. „Arbatinukai“ (rež. Karolina Žernyprasmę? tė) – dėl sensorinio bendravimo su mums nauja publika – kūdikiais. Kūrybiniai darbai teatre „Teatriukas“ – tik pusė darbo. „Stalo teatras“ susikūrė 2004 m. rudenį. Lygiai tokie pat svarbūs meniniai projek- Spalio 20 d. jam sukako 14 metų – pati tai, organizacija. Esame viešoji įstaiga. paauglystė. Kodėl teatras vaikams? Gal Išsilaikėme dvidešimt metų – susidūrėme todėl, kad kai teatras kūrėsi, augo mūsų su nemažai sunkumų, mokėmės, kelia- vaikai. Buvo aktuali kasdienybė – juos vome ir nenusivylėme savo pašaukimu, kuo nors užimti, sudominti. Paduodavai kolegomis, situacija Lietuvoje. Tai mums medinį šaukštą, puodo dangtį, lentelę. labai svarbu. Vaikas žaisdavo, uosdavo, čiuopdavo formas, medžiagas. Pati esu senų laiKokie pagrindiniai iššūkiai ir kų auklėjimo: mano vaikystė nežibėjo sunkumai, kuriant vaikams ir žaislų gausa ar spalvomis – gal tik svajaunimui? jonėse. Todėl susikurdavome su seserimi pačios įvairių žaislų, žaidimų, žaislų Iššūkis – pačiam išlikti jaunam, nepa- trūkumas mums nebuvo kliūtis. Šokdasenti, net kai mažųjų žiūrovų tėvai sako: vome su žirklėmis kaip balerinomis, žais„Mes patys užaugome su jūsų dainomis.“ davome su šachmatų figūrėlėmis rūmus, Tikėti savimi, nors ir neturi pasikabinęs jo- šaudydavome su šaukštais, pindavome kio kryžiaus. Bandyti daug kartų iš įvairių iš „dieninių“ užuolaidų ilgas kasas ir t. t. tribūnų pasakyti, kad teatras vaikams yra Kaime pas senelius praleistų vasarų žailabai svarbus dalykas kultūrai, visuome- dimai su akmenimis, moliu ir visomis nei, ateičiai. Didelis iššūkis kiekvienam žemės ir natūralios gamtos teikiamoseptynerių metų etapui surasti naują mis gėrybėmis paliko gilų įspaudą mano kryptį, naujų temų ir žmonių. kūryboje. Paaugus vaikams, pradėjau

dirbti LVJC teatro mokytoja ir supratau, kad šiuolaikiniams vaikams reikėtų „atverti“ akis, supažindinti juos su paprastais kasdieniais daiktais ir teatriniais žaidimais su jais. Prasmė, matyt, glūdi tame minimalizme – su vienu daiktu sukurti daugelį variantų. Tai ugdo fantaziją, kūrybiškumą, padeda kūrybiškai išsisukti iš keblių gyvenimo situacijų. Kaip renkatės spektakliams temas, raiškos priemones? Kaip vertinate „aktualijų teatrą“ vaikams? Spektakliams temas „padiktuoja“ vaikų aktualijos, dominantys literatūros kūriniai, šiuolaikinio meno tendencijos, man pačiai įdomios, nenagrinėtos temos. Spektaklio kūryba – vienas iš pasaulio pažinimo būdų. Tai man pats įdomiausias, svajingiausias, labiausiai užburiantis kelias. Vaikų aktualijos priklauso nuo jų amžiaus grupės. Kuo jaunesni žiūrovai, tuo jų aktualijos paprastesnės: mama, amam, lialia ir t. t. Vyresnius sudominti sudėtingiau, čia jau reikalinga ir tėvų, auklėtojų, mokytojų pagalba. Nors pamatinės aktualijos išlieka tos pačios per visus amžius. Keičiasi „mados“, tačiau tai išoriniai veiksniai, kurie akistatos akimirkoje netenka jokios reikšmės. Čia turbūt ir būtų pagrindinis teatro uždavinys – padėti suprasti, kas svarbu, o kas ne. Kaip bandote derinti savo, kaip menininkės, saviraišką ir konkrečios auditorijos grupės poreikių tenkinimą? Žodis „tenkinti“ turi vartojimo spalvą. Tai, manau, netinka menui. Geri meno kūriniai kaip geras oras – turėtų būti skirti visiems. Aišku, gal jaunesnis žiūrovas ir nesupras kokio gero tapybos darbo ar muzikos kūrinio taip, kaip supranta suaugęs. Tačiau jis bus jį matęs, o tai jau yra daug! Teatre kiek kitaip: nesėdės kultūringai vaikučiai nieko nesuprasdami – netrukus garsiai pareikš savo nuomonę apie tai. Bet nemanau, kad reikėtų bijoti klausinėjimo spektaklio metu

Saulė Degutytė spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ Nuotr. iš „Stalo teatro“ archyvo

tėvelių ar mokytojų. Paprastai po spektaklių skiriame laiko pokalbiams: klausiame, kas neaišku, atsakome į žiūrovų klausimus. Visai mažiems vaikams skirti spektakliai yra labai specifiniai. Jų sukūrėme porą. Tai tikrai jautriausias žiūrovas. Rodos, kažkokiomis „antenulėmis“ pagauna net slapčiausias mintis. Turi būti švarus kaip krištolas, jeigu nori, kad spektaklis pavyktų. Dar pastebėjau, kad jeigu su vaikų auditorija vienaip ar kitaip dirbama iki atvedimo į teatrą – vaikai visai kitaip žiūri spektaklį. Turėjome didelį malonumą vaidinti vyriausiųjų klasių moksleiviams spektaklį „Dvi sesutės per lieptelį“ po to, kai su jais teatro mokytoja išnagrinėjo pasakas, pagal kurias sukurtas spektaklis. Tada kiekvienas surado sau artimų dalykų. Vaidindami jautėme, kad veiksmą tiesiog „ryte ryja“. Tai pavyzdys, kad kultūrinis jaunų žmonių ugdymas negali apsiriboti vienu spektakliu ar paroda. Tai turi vykti nuolat ir su dideliu valstybės dėmesiu. Tam dabar jau ir mėginama sukurti sąlygas „Kultūros paso“ projektu. Kaip vertinate teatro vaikams ir jaunajai auditorijai padėtį Lietuvoje? Kokias įžvelgtumėte svarbiausias problemas? Ar pastebite kokių nors pokyčių šioje srityje?

Teatras vaikams Lietuvoje po truputį atsigauna. Sukurta daug gerų, aktualių ir įvairių spektaklių. Galėtų vykti daugiau profesionalių teatrų vaikams festivalių įvairiuose miestuose – šiuo metu, rodos, vyksta tik keletas. Puiku, kad kai kurie didieji ne sostinėje vykstantieji profesionalių teatrų festivaliai nesibodi parodyti ir spektaklių vaikams. Mano žiniomis, šiuo metu trūksta spektaklių ar kokių teatru sudominančių „veiksmų“ paaugliams. Kol kas neįsivaizduoju paauglių, sau patiems perkančių bilietų į teatrą (nors kitką perkančius įsivaizduoju). Ir vėl kartosiuosi: be valstybinio mąstymo apie kultūrinį jaunų žmonių auklėjimą pasikeitimo rezultatų laukti teks ilgai.

Išsamiai su konkrečiomis užsienio šalių patirtimis nesu susipažinusi. Esame dalyvavę Danijos karalystės finansuotame projekte Farerų salų vaikams. Jo metu į salų mokyklas atvykdavo menininkų, muzikantų, teatralų iš visos Europos ar net pasaulio. Mes vežėme muzikinį etnologinį veiksmą „Gandro dovana“, po spektaklio surengėme kūrybines gandrų dirbtuvėles. Tai sektinas pavyzdys, kaip šalis suvokia kultūrinio švietimo svarbą, ypač jaunai auditorijai. Dar girdėjau pasakojimų apie Švedijoje vykdomas programas, kurių metu valstybės nupirktus spektaklius prabangiai gali žiūrėti minimalus žiūrovų kiekis. Tai, manau, geriausias dalykas, kuris gali nutikti teatre vaikams – mažai žiūrovų. Tuomet gali kiekvienam į akis pasižiūrėAr bendradarbiaujate su ugdymo ti, pajausti, pamatyti, ar tave išgirdo, suįstaigomis? Jei taip, kokiu būdu? prato. Štai Latvijoje jau antri metai veikia projektas, panašus į mūsų šalyje daUgdymo įstaigoje pati dirbu, tad turiu bar bandomą „Kultūros paso“ projektą. tiesioginį ryšį su jaunąja auditorija. Kar- Kalbėjau su vienu nevalstybiniu teatru: tais pas mus į teatrą pasižiūrėti spektak- džiaugiasi, kad spektaklių keliems mėlio atvyksta darželiai, mokyklos, buvo nesiams į priekį priplanuota. net iš Kretingos! Mes taip pat vykstame Kaip manote, ar spektaklis su spektakliais, kūrybinėmis dirbtuvėvaikams jau savaime mis, edukaciniais užsiėmimais. yra kultūrinė edukacija, ar vis dėlto egzistuoja Kurios užsienio šalies patirtį „edukacinio spektaklio“ laikytumėte sektinu pavyzdžiu modelis? teatro vaikams ir jaunimui srityje?

Teatras vaikams „Pradžia“ Lauros Vansevičienės nuotr. iš teatro archyvo

Taip, manau, kiekvienas spektaklis turi turėti edukacinį aspektą. Nelygu, kokią temą nagrinėja. Juk žmogaus smegenys formuojasi iki 24 metų. Vadinasi, iki to laiko jaunas žmogus nuolat mokosi, o mūsų uždavinys – padėti jam praplėsti akiratį, emocijų skalę. Po apsilankymų kai kuriuose Lietuvos rajonuose supranti, kad vien atėjimas į spektaklį – jau savaime kultūrinė edukacija. Kokius savo darbus paminėtumėte kaip labiausiai pavykusius ir kodėl? Man visi mano teatro darbai vienaip ar kitaip brangūs – ypač tie, kur mažiau pavykę. Jaučiuosi jiems skolinga. O ir „sėkmės“ apibrėžimas yra labai daugiareikšmis. „Tarmių stalas“ buvo labiausiai išgirtas teatro bendruomenės, tačiau paprasti žiūrovai kažkodėl juo nesidomėdavo ir bilietų neišpirkdavo. Su spektakliu „Pasaka apie karalius“ buvo atvirkščiai: bilietus išpirkdavo tučtuojau, o teatralai nelabai net lankydavosi ir privengdavo. „Tarmės“ žiūrovus, matyt, gąsdina savo liaudiškomis priemonėmis, o „Karaliuose“ visi žiūrovai dalyvauja veiksme. Šiuolaikiniams žiūrovams tai labai svarbu! Kažkur per vi-

durį „Vėjų Motė“, nes visus vilioja spektaklio kvapai, „Avinėlio kelionė“, „Gandro dovana“, „Stebuklingas sodas“. Geriausiu spektakliu meno ir poveikio prasme galbūt įvardyčiau mūsų pirmąjį spektaklį pagal senovės lietuvių mitą „Eglė žalčių karalienė“. Šį spektaklį vaidinu iki šiol ir, kaip juokaujame su kompozitore ir atlikėja Snieguole Dikčiūte, galėsime vaidinti, kai jau būsime senos močiutės. Kokie pagrindiniai iššūkiai ir sunkumai, kuriant vaikams ir jaunimui? Iššūkiai – sudominti publiką. Bet taip, kad tavęs „nesuvartotų“, o kad būtum spektaklio vyksmo bendraautorė, kūrėja. Kad jaunasis žiūrovas išeitų kuo nors praturtėjęs, ką nors naują pajautęs. Sunkumai – dažnai vaikų silpnas dėmesio valdymas, persisotinimas įspūdžių, elgesio rėmų nebuvimas.

dojant teatro priemones. Tarpusavio pasitikėjimas, susikaupimas, akių kontaktas. Tokius matau vaizdus, kai galvoju apie idealų spektaklį vaikams. Spektakliui aktoriai oriai ruošiasi visą dieną, nes nereikia lakstyti per keletą darbų, kad užsidirbtų duonos kąsniui. Žiūrovai ateina jau žinodami, apie ką bus spektaklis, nes mokytojai su jais apie tai kalbėjosi. Prieš ar po spektaklio vyksta kūrybinės dirbtuvės to spektaklio tema. Idealiam spektakliui sukurti vien teatro nepakanka.

Ieva Jackevičiūtė: „Judesio teatro kalba prieinama kiekvienam žiūrovui“ Kada ir kodėl pasirinkote teatro vaikams kryptį? Kokią matote prasmę?

Prieš šešerius metus susilaukusi pirmojo vaiko, pirmiausia susidomėjau teatro vaikams edukaciniu aspektu. Aplankiau visas Vilniuje esamas meninio ugdymo studijas kūdikiams ir pasigedau į teatro Idealus spektaklis vaikams – dialogas raišką orientuotų veiklų mamoms su tarp spektaklio kūrėjų ir žiūrovų, nau- kūdikiais ir vaikais iki šešerių metų. KaKokia yra jūsų teatro vaikams ir jaunimui vizija? Kaip įsivaizduotumėte idealų spektaklį vaikams?

dangi pati esu teatro edukologė, parengiau ankstyvojo teatro, o vėliau ir meno pažinimo programą tokiai auditorijai. Nuolat susitikdavau užsiėmimuose su vaikais ir jų mamomis, įsiklausiau į poreikį spektaklių, atitinkančių pačios jauniausios auditorijos raidą. Taip gimė noras savo, kaip mamos, teatro edukologės bei kūrėjos, patirtis sutelkti į teatro kūdikiams ir vaikams iki šešerių metų kūrimą.

studijas baigsiantys menininkai: Greta Norisi pasidžiaugti, kad jau keleri meŠepliakovaitė, Saulė Sakalauskaitė, Ma- tai Lietuvoje vyksta tarptautinis fesrius Gotbergas, Raimondas Klezys. Pe- tivalis vaikams „Kitoks“. Tai puiki galidagoginis aspektas, spektaklio gimimo mybė tiek vaikams, tiek kūrėjams paprocesas man yra neatsiejama kūrybinio simėgauti kitokia kūryba ir pasisemti rezultato dalis. Matau prasmę dirbdama įkvėpimo iš kolegų, kuriančių vaikams su būsimąja aktorių karta. Kūrimas vaikų kitose šalyse. auditorijai dažnai netraukia jauno artisAr bendradarbiaujate su ugdymo to. Tačiau forma, žanras, meninio proceįstaigomis? Jei taip, kokiu būdu? so kitoniškumas užkrėtė ir suviliojo šiuos žmones kurti vaikams. Nuolat juntamas Kaip renkatės spektakliams pozityvus grįžtamasis ryšys spektaklių Teatro „Pradžia“, kuriame rodome savo temas, raiškos priemones? metu ir po jų įkvepia visus toliau ieškoti spektaklius, direktorė Aušra Paukštytė Kaip vertinate „aktualijų teatrą“ raiškos šiame žanre. nuolat bendradarbiauja su ikimokyklivaikams? nio ir priešmokyklinio ugdymo įstaiKaip vertinate teatro vaikams ir gomis. Porą kartų per mėnesį darbo jaunajai auditorijai padėtį Lietuvoje? dienomis rytais salė prisipildo mažųDidžiąją dalį savo kūrybinio kelio esu Kokias įžvelgtumėte svarbiausias paskyrusi šokiui. Pradėjusi režisuoti vaijų žiūrovų, kurie turi galimybę ne šiaip problemas? Ar pastebite kokių nors kams, prioritetus atiduodu neverbalinės pamatyti spektaklį savo darželio salėpokyčių šioje srityje? raiškos, judesio teatrui. Judesio teatro je, o patirti teatro magiją, atvykdami į jį. kalba prieinama kiekvienam žiūrovui. Tinkamai parinktu fiziniu veiksmu sceno- Lietuvoje atsiranda vis daugiau puikių, Kurios užsienio šalies patirtį je galima apeliuoti į vaikų kinestetinio in- šiuolaikiškų, atitinkančių vaikų amžiaus laikytumėte sektinu pavyzdžiu telekto ugdymą, o tai yra labai svarbus raidą spektaklių. Paminėčiau tokius kūteatro vaikams ir jaunimui srityje? teatro paskirties ir prasmės aspektas. rėjus kaip Birutę Banevičiūtę, Agniją ŠeiSpektaklyje labai svarbi ir muzika. Keli- ko, Paulių Tamolę, Laurą Gerasčenko ir uose mūsų spektakliuose skamba pačių kt. Jų darbus pati mielai žiūriu po keletą Italija turi ilgesnę kaip trisdešimties meaktorių kurta ir gyvai atliekama muzika. kartų su savo vaikais ir rekomenduoju tų teatro kūdikiams ir vaikams iki šešerių Temos spektakliams ateina iš aplin- draugams. Kad ir kaip būtų keista, visi metų patirtį. Jie turi užaugintą ne vieną kos, kurioje nuolat yra vaikų. Reikia pa- šie kūrėjai yra atėję iš šiuolaikinio šokio kartą ir mato realų ankstyvojo teatro vaižinti auditoriją, su kuria kalbamasi me- erdvės. Šio žanro kūrėjai, nevaržomi sie- kams poveikį. Jie rengia įvairiausius monine raiška. Reikia jausti naujos kartos nų dėl meninės kalbos tarptautišku- kymus kūrėjams, organizuoja festivalius prigimtinį ir raidos kitoniškumą, tačiau mo, turi galimybių išvežti savo darbus į ir seminarus. Pati labai norėčiau kada stengtis įtikti, patraukiant dėmesį šian- tarptautinius festivalius ir pamatyti, kuo nuvykti pasistažuoti ten ir pagilinti savo dien populiariais dalykais, – tikrai ne. gyvena pasaulio teatrai vaikams. Manau, žinias. būtent dėl šios priežasties jaučiamas Kaip manote, ar spektaklis Kaip bandote derinti savo, didelis atotrūkis tarp judesio teatro ir vaikams jau savaime yra kaip menininkės, saviraišką ir draminio žanro kūrėjų darbų, kuriuose kultūrinė edukacija, ar vis konkrečios auditorijos grupės vis dar prioritetai skiriami margaspaldėlto egzistuoja „edukacinio poreikių tenkinimą? viams kostiumams, ryškioms dekoracispektaklio“ modelis? joms, infantilioms aktorių intonacijoms, Į kūrybą vaikams žiūriu kaip į ypatingai prisirišimui prie literatūrinės medžiagos šiuolaikiško meno kūrimą. Vaikas yra inscenizavimo ir spektaklių auditorijos Kurdami vaikams su savo aktorių kotas žiūrovas, kuris pagal pasaulio suvo- amžiaus grupės nediferencijavimui. manda, kurie, beje, visi yra ne tik aktokimą visada bus šiuolaikiškesnis nei Pastarasis aspektas ypatingai svar- riai, bet ir pedagogai, pagrindinius akmes, suaugusieji. Galimybė per meną bus. Vis dar nemažai pasitaiko spektak- centus dėliojame būtent edukaciniams rasti bendravimo formą su tokia audi- lių, kur randame prierašą, jog jis yra skir- aspektams. Kadangi auditorija, su kuria torija yra nemenkas iššūkis kūrėjams. Tai tas visai šeimai. Bet juk vaiko amžiaus bendraujame, yra labai jauna, tai spekvisiškai patenkina mano, kaip šiuolaiki- raidos tarpsnių psichologija labai skiria- taklio „moralas“, paprastai reikalingas vynio meno šalininkės, poreikius. si. Vienokia raiška reikalinga vaikams resnio amžiaus vaikams skirtoje kūryboKalbėdama apie savo kūrybą, negaliu iki dvejų metų, dar kitokia vaikams iki je, šiai amžiaus grupei nėra svarbus. Jie nepaminėti aktorių, su kuriais kuriame. šešerių. Dešimtmečiui jau nebeaktuali dar nemanipuliuoja kritinio mąstymo Tai jauni, šiais metais LMTA vaidybos šešiamečiui skirta meninė kalba. galiomis. Tačiau pagrindinis edukacinis

aspektas, į ką orientuojamės, yra kūry- Tai tikrai nemenkas iššūkis ir man kaip binio mąstymo puoselėjimas. režisierei, ir aktoriams kaip atlikėjams. Nežinau, ar egzistuoja koks nors vieKokia yra jūsų teatro vaikams nas „edukacinio spektaklio“ modelis. ir jaunimui vizija? Kaip Norėčiau manyti, kad teatras plačiąja įsivaizduotumėte idealų spektaklį prasme jau savaime yra kultūrinė eduvaikams? kacija. Susiruošimas, vykimas į jį, tam tikras kitoniškas elgesio modelis teatre nei namie savaime vaikui praplečia Kurdama vaikams koncentruojuosi ne į akiratį ir tampa tam tikra prasme kul- istorijos papasakojimą, o į paieškas, kaip tūrinės edukacijos forma. žiūrovą panardinti į tam tikrą būseną, į galimybes sukurti nekasdienišką, tik teKokius savo darbus paminėtumėte atre prieinamą išgyventi patirtį tiek vaikaip labiausiai pavykusius ir kodėl? kams, tiek jų tėvams. Kai laimingi vaikai – laimingi tėvai, ir atvirkščiai: kai laimingi Esu visai naujokė šioje srityje. Tesu su- tėvai – laimingi vaikai. Patirtas džiaugskūrus vos tris darbus – muzikinį judesio mas visada grįžta atgal kūrėjams su kauspektaklį „Tuku tuku“ ir koncertą „Aštun- pu. Štai tokia laimės karuselė ir būtų tadienis“ 3–6 metų vaikams bei šokio pagrindinė siekiamybė žaidžiant teatrą spektaklį „Upė“ vaikams nuo šešių mė- vaikams. nesių iki trejų metų amžiaus. Visi jie labai skirtingi ir tuo pačiu panašūs savo braižu. Kurdami vaikams, vengiame ver- Birutė Banevičiūtė: „Netikiu bališkai pasakojamos siužetinės linijos. teatru visai šeimai“ Naratyvas, nuoseklūs loginiai įvykiai, personažų kūrimas – nėra prioritetas mūsų Kada ir kodėl pasirinkote teatro spektakliuose. Čia aktoriai prisistato savaikams kryptį? Kokią matote prasmę? vo tikrais vardais ir pasitinka ateinančius vaikus tarsi svečius savo namuose. Taip užmezgamas kontaktas su kiekvienu vai- 2006 m., po to, kai tuometė Švedijos kulku asmeniškai ir jau paskui kviečiama ke- tūros atašė Chris Schanlaer supažindiliauti drauge su viena ar kita pasakoja- no su šokio spektaklių vaikams kultūra. ma istorija. Iki tol dirbau su vaikais, kūriau su jais šokio ir muzikinius judesio spektaklius Kokie pagrindiniai iššūkiai ir vaikų meninėje studijoje „Diemedis“ ir sunkumai, kuriant vaikams Šiuolaikinės mokyklos centre. Šokėjų ir jaunimui? amžius buvo nuo 2 iki 20 metų, scenoje dalyvaudavo apie 100 vaikų. Tuo pat Pagrindinė užduotis, kuriant vaikams – metu kūriau šokio spektaklius ir suaugerai išsianalizuoti vaikų, kuriems skir- gusiesiems, juose dalyvaudavo profetas spektaklis, amžiaus poreikius. Taip sionalūs šiuolaikinio šokio šokėjai. Kai pat labai svarbu atitinkamai pareng- susidūriau su idėja, kad suaugusieji šoti aktorius susitikimui su vaikais spek- ka mažiems vaikams, supratau, kad tai taklių metu. Tarkim, mūsų spektaklyje galimybė sujungti mano pedagoginę „Upė“, skirtame vaikams iki trejų metų, ir meninę patirtis naujame kontekste. mažieji žiūrovai didžiąją laiko dalį veikia 2009 m. sukūriau pirmą savo šokio spekdrauge su aktoriais. Tad aktoriai spek- taklį vaikams „Bala žino“. Nuo to laiko taklio metu turi veikti ir kaip režisieriai, esu sukūrusi septynis šokio spektaklius ir kaip choreografai. Čia reikia dabar pat įvairaus amžiaus vaikams, trys iš jų skirpagal vaikų siūlomas aplinkybes kurti ti kūdikiams iki trejų metų. Buvau pirmosceninį veiksmą, žaidimą, meninį komu- ji Lietuvoje, sukūrusi šokio spektaklį vainikavimą su visais dalyviais. Tam nepa- kams iki trejų metų – „Mozaika“ (2012). kanka tik gerai išmanyti savo vaidmenį. Šokio spektakliai vaikams man asme-

niškai – tai naujas iššūkis, kuriame savo menines ambicijas turiu suderinti su siekiu susikalbėti su mažaisiais žiūrovais. Prasmę vaikų atžvilgiu matau tokią, kad jiems suteikiama galimybė patirti kitokius išgyvenimus nebuitinėje aplinkoje. Būdami kitokioje aplinkoje, jie ir reiškiasi kitaip, skatinama jų vaizduotė, kuriasi meninės patirtys, kurios vėliau padeda susiformuoti meno poreikiui. Kaip renkatės spektakliams temas, raiškos priemones? Kaip vertinate „aktualijų teatrą“ vaikams? Skaitau psichologinę ir meninę literatūrą, analizuoju, kuo kokio amžiaus vaikai domisi, kaip reiškia savo mintis, tuo pačiu keliu jiems iššūkius ir pateikiu idėjas, kurios skatintų mąstymą. Spektaklių metu stebiu jų reakcijas ir pagal tai kyla idėjų naujiems spektakliams. Pavyzdžiui, sukūriau „Mozaiką“ ir pastebėjau, kad nors spektaklyje ir buvo vietų, kur vaikai galėjo judėti, bet jie judėjo būdami savo – žiūrovų – vietose, mačiau, kad jiems to neužtenka, kad jie nori smarkiau išreikšti savo emocijas, kilusias stebint spektaklį. Todėl kilo mintis sukurti interaktyvų spektaklį „Spalvoti žaidimai“, kur vaikai galėjo išeiti į sceną ir kartu su šokėja atlikti judesius. Tačiau vėl pastebėjau, kad kai kuriems vaikams ilgiau užtrunka susivokti ir nuspręsti, ar jie nori eiti į sceną, todėl sugalvojau spektaklį „Šviesiukai“, kuriame vaikai gali įeiti ir išeiti iš scenos, kada jie nori, ir dalyvauti veiksme tiek, kiek jie nori. Mažiems vaikams iki trejų metų sunku išlaukti daugiau nei 7–10 minučių tam, kad išreikštų savo emocijas, kilusias stebint spektaklį, todėl svarbu į tai atsižvelgti kuriant spektaklius tokio amžiaus vaikams. Žinoma, spektakliuose tokiems mažiems žiūrovams pagrindinės raiškos priemonės – judesys, spalvos, formos ir garsai. Kitaip sakant, tai, ką jie atpažįsta, net jei ir nežino jų pavadinimų. Tokiame amžiuje visiškai netinka perkeltinės, t. y. metaforinės, prasmės. Tai tiks po trejų metų. Atsižvelgdama į šiuos ypatumus, ir kuriu spektaklius.

Spektaklis „Spalvoti žaidimai“ Nuotr. iš šokio teatro „Dansema“ archyvo

Kaip bandote derinti savo, kaip menininkės, saviraišką ir konkrečios auditorijos grupės poreikių tenkinimą? Man tai lengva, jei tikrai noriu susikalbėti su žiūrovais. Nuo pat pradžių tą supratau ir vadovavausi. Labiausiai man nepriimtina, kai menininkai ima specialiai juokinti vaikus, taip tikėdamiesi patraukti jų dėmesį. Manau, tai nesąžininga vaikų atžvilgiu ir neprofesionalu meniniu požiūriu. Kaip vertinate teatro vaikams ir jaunajai auditorijai padėtį Lietuvoje? Kokias įžvelgtumėte svarbiausias problemas? Ar pastebite kokių nors pokyčių šioje srityje? Teatro vaikams padėtį man sunku vertinti, daugiau domiuosi šokio spektakliais vaikams. Jų nėra daug, „Dansema“ kol kas vienintelė kryptingai dirba šioje srityje, matau kitų choreografų bandymų kurti vaikams, bet manau, kad jiems dar trūksta įsigilinimo į vaikų, kuriems kuria, amžiaus psichologinius ypatumus, kad spektaklis tikrai būtų vaikui, o ne jo tėvams. Netikiu teatru visai šei-

mai, nemačiau Lietuvoje tikrai gero mai stebėti spektaklių, kartu kuriame spektaklio visai šeimai. Mačiau spek- spektaklius su vaikais, vedame kūrybines taklių tėvams su nedideliais intarpais šokio pamokas. vaikams. Bet negaliu kalbėti apie visus spektaklius Lietuvoje, nes visų neKurios užsienio šalies patirtį mačiau, kalbu apie tuos, kuriuos teko laikytumėte sektinu pavyzdžiu pamatyti. Vienas iš pavyzdžių: vaikams teatro vaikams ir jaunimui srityje? iki metų rodomas žalias kamuolys, pridėtas aktorei prie pilvo, taip vaizduojamas gimdymas. Metų amžiaus vaikas Manau, skandinavų, ypač – teatro patikrai nesuvokia, kad kamuolys, pridėtas augliams srityje. Jie atvirai ir drąsiai nagprie pilvo, yra vaikas, augantis mamos rinėja įvairias socialines problemas, net pilve. Tai man rodo kūrėjų neprofesio- politines. nalumą, nes tas spektaklis nėra skirtas Kaip manote, ar spektaklis vienų metų amžiaus vaikams, kaip devaikams jau savaime yra klaruojama. Apstu ir kitų pavyzdžių. Aš kultūrinė edukacija, ar vis tikiu teatru vaikams ir labai aiškiai madėlto egzistuoja „edukacinio tau, kada kūrėjai tikrai įsigilinę ir suvospektaklio“ modelis? kia mažųjų žiūrovų interesus ir galimybes. Manau, kad bet koks meno kūrinys veiAr bendradarbiaujate su ugdymo kia žmogų, kad ir kokio amžiaus jis būtų. įstaigomis? Jei taip, kokiu būdu? Susidūrimas su menu keičia žmogaus vidines patirtis, tokiu būdu jis auga, t. y. Bendradarbiaujame su vaikų, kūdikių na- edukuojasi (nuo lotyniško žodžio „edumais, Vilniaus specialiojo ugdymo cen- care“ – semtis, augti). Man bet koks metru „Aidas“, Vilniaus „Šilo“ mokykla, kur nas yra edukacija plačiąja, emocinės mokosi vaikai su įvairiomis negalėmis. patirties auginimo prasme. Edukacinių Bendraujame su asociacija „Lietaus vai- spektaklių – siaura, pamokomąja praskai“, kuri vienija šeimas, turinčias vaikų me – nekuriu, nes, kaip minėjau, tikiu su autizmu. Kviečiame juos nemoka- žmogų keičiančiąja meno galia.

Ar pastebite kokių nors pokyčių dėmesio pritrūksta. Pamatęs nišą, ryšioje srityje? žausi ją išbandyti. Kaip tėvas, natūraliai ėmiau savęs klausti, kokio teatro norėčiau savo vaikui, kur su juo mielai nuei- Matau tik gerus pokyčius. Turime spekVisus savo spektaklius kūdikiams laikau čiau. Radęs atsakymus, juos ėmiausi taklių visoms amžiaus grupėms nuo kūdikių iki 99 metų vaikų. Turime festivalį pavykusiais, nes suradau būdą, kaip realizuoti scenoje. kalbėtis su vaikais, kurie dar nemoka Prasmės, manau, yra ir labai daug vaikams. Gal kiek trūksta drąsių ir nokalbėti. Iš jų reakcijų suprantu, kad jie tame, ką darau. Neformuodami įpročio vatoriškų sprendimų patiems spektakmane supranta ir tuo pačiu keičiasi, ty- nuo mažumės eiti į teatrą ir domėtis liams, kad drąsiau imtumėmės eksperinėja, patiria, auga dvasiškai, stiprė- menu, po dvidešimties metų galėsime rimentuoti, kad nebijotume savo vaija fiziškai. tik guostis, kad teatre nebeliko žiūrovų. kams duoti tai, ko jie mažiausiai tikisi. Didžiausias iššūkis – tai teatras paaugKokie pagrindiniai iššūkiai ir Kaip renkatės spektakliams liams. Tokio amžiaus žiūrovas – gana sunkumai, kuriant vaikams ir temas, raiškos priemones? įnoringas, nors, kita vertus, jį prisikviesjaunimui? Kaip vertinate „aktualijų teatrą“ ti į teatrą yra labai sunki užduotis. vaikams? Rasti būdą, kaip su jais kalbėtis nepaAr bendradarbiaujate su ugdymo tampant jais, o būnant su jais, ne veb- Visos temos ateina iš mano patirties, įstaigomis? Jei taip, kokiu būdu? lenant jiems plonais balseliais ir bana- iš mano aplinkos, iš to, kas man svarliais tekstais (čia ir apie choreografiją bu, kas mane jaudina, dėl ko neramu, kalbu perkeltine prasme), o pateikiant kuo noriu pasidalyti su kitais. Visada Bendradarbiauju labai įvairiomis forjiems profesionaliai sustruktūruotą me- prieš leisdamasis į kūrybinį procesą at- momis. Porą valandų per savaitę dirbu no formą, kuri žadina jų išgyvenimus, lieku tam tikrą tiriamąjį darbą – susitin- Vilniaus licėjuje, turiu progą susitikti su jausmus, skatina mąstyti ir savaip in- ku su būsimu žiūrovu. Dažnai į kūrybinę jaunimu ir pasidalyti savo įžvalgomis terpretuoti. komandą pasikviečiu psichologų arba apie teatrą – ten labai daug jaunimo, konkrečios temos ekspertų, kad jie be- mylinčio teatrą. Esu dirbęs „Kūrybinių Kokia yra jūsų teatro vaikams tarpiškai supažindintų kolegas kūrėjus partnerysčių“ projekte, kuris leido apir jaunimui vizija? Kaip su temos problematika. lankyti ne vieną Lietuvos mokyklą. Dabar įsivaizduotumėte idealų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektaklį vaikams? Kaip bandote derinti savo, rengiame edukacines veiklas ir užsiėmikaip menininko, saviraišką ir mus moksleiviams „Drąsi klasė“, „Lietukonkrečios auditorijos grupės vos vizija 2118“ ir pan. Man idealus spektaklis vaikams toks, poreikių tenkinimą? kuris sukelia jų emocijas ir leidžia tas Kurios užsienio šalies patirtį emocijas reikšti tada, kai jos kyla, o ne Mažiausiai galvoju apie save ir savo polaikytumėte sektinu pavyzdžiu po spektaklio. teatro vaikams ir jaunimui srityje? reikius, man svarbu, kad kolegos aktoriai, kompozitoriai, scenografai jaustųsi spektaklio bendraautoriai ir kūrėjai. Kiekvienoje šalyje, manau, galima rasPaulius Tamolė: „Svarbu Man labai svarbi auditorija, kuri žiūrės ti gerųjų pavyzdžių, kuriuos galima parspektaklį, jų lūkesčiai. Man svarbu ne- sivežti ir taikyti mūsų šalyje. Iš Didžiosios neįžeisti, neatstumti, įžeisti, neatstumti, nesityčioti iš savo Britanijos pasisemčiau patirties istorijų nesityčioti iš savo žiūrovo“ žiūrovo, kad ir kokio amžiaus jis būtų: pasakojimo (storytelling) metodo taikyKada ir kodėl pasirinkote teatro penkerių ar penkiasdešimt penkerių mo įvairiausiose veiklose. Švedijoje yra vaikams kryptį? Kokią matote metų. Jeigu derini – viskas susiderina. puikiai išplėtotas teatro prieinamumas prasmę? Tarp scenos ir žiūrovo, mano manymu, ir meninis švietimas. Vokietijoje teko turi būti ne ketvirta siena, o bendra te- dalyvauti studentų organizuotame tePirmasis mano darbas, spektaklis „Rau- ma, apie ką mes kalbame spektaklyje atro festivalyje. Visa atsakomybė buvo donkepurė“ (2016), pasirodė, kai mano arba apie ką norime padiskutuoti. jų rankose, jie patys organizavo teatro dukrai buvo penkeri. Ji mano mūza ir šventę. Iki tokio sąmoningumo mums Kaip vertinate teatro vaikams įkvėpėja. Tik tapęs tėvu, pajutau vaikišdar toli, bet viskas savo laiku. ir jaunajai auditorijai padėtį kų spektaklių stygių. Dažnas Lietuvos Lietuvoje? Kokias įžvelgtumėte Kaip manote, ar spektaklis kūrėjas orientuojasi į suaugusį žiūrovą, svarbiausias problemas? vaikams jau savaime yra o mažiesiems mūsų teatro žiūrovams Kokius savo darbus paminėtumėte kaip labiausiai pavykusius ir kodėl?

Spektaklis „Raudonkepurė“ Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

kultūrinė edukacija, ar vis dėlto egzistuoja „edukacinio spektaklio“ modelis? Esu įsitikinęs, kad mes žiūrėdami spektaklį tam tikra prasme šviečiamės ir lavinamės. Bet vis dėlto aš būčiau linkęs atskirti tuos dalykus: yra spektaklis, gali būti edukacinis spektaklis, kai mes tampame spektaklio dalyviais, ir yra edukacinės teatro veiklos. Kokius savo darbus paminėtumėte kaip labiausiai pavykusius ir kodėl? Tas kitas, kuris dar bus, bus labiausiai vykęs ir pasisekęs. O dabar vis dar mokausi iš savo klaidų ir iš asmeninės patirties. Kokie pagrindiniai iššūkiai ir sunkumai, kuriant vaikams ir jaunimui? Mūsų visų požiūris į „vaikiškus“ spektaklius yra pats didžiausias iššūkis. Biudžetai dažnai būna „vaikiškam“ spektakliui, o reikalavimai patys aukščiausi. Taip pat turime labai daug eksperčių mamų,

koks turėtų būti spektaklis jos vaikui ir pa bent truputį laimingesni dėl to, ką kas jam patinka. Dažnai tenka galvoti, pamatė, ką išgyveno. Tai turėtų būti dikaip padaryti, kad visi liktų laimingi – ir desnė ar mažesnė šventė jų gyvenime, vaikai, ir jų tėvai. Yra tokių patirčių, kad kuri įvyksta teatre ir į jį norisi grįžti dar spektaklis skirtas vaikams ir jiems spek- ir dar kartą. taklis patinka, bet nepatinka tėvams. Ir tada kūrėjai yra blogi. Kalbant apie jaunimą, kaip ir minė- Olga Lapina: „Teatras jau anksčiau, sunkiausia jį apskritai pri- vaikams – kelias į profesinį sikviesti į teatrą. Kai ateina, tada lieka nuolankumą ir sąžiningumą“ sudominimo klausimas. Šiandien tarsi teatras yra verčiamas konkuruoti ir su Kada ir kodėl pasirinkote teatro vaikams kryptį? Kokią matote televizija, ir su filmų efektais, ir kompiuprasmę? teriniais žaidimais ir „Youtube“ kanalu. Manau, kad turėtume atrasti savo stiprybes, misiją ir tvirtai to laikytis. Kitaip Yra du pagrindiniai aspektai, kurie lėtariant, turime savęs klausti, ką teatras mė susidomėjimą teatru vaikams ir iki šiandien gali duoti jaunam žmogui? Gy- šiol lemia šio darbo reikšmingumą mavą emociją! no profesinėje praktikoje. Pirmas dalykas: teatro vaikams specifika priverčia Kokia yra jūsų teatro vaikams nuolat treniruoti pagrindinius profesiir jaunimui vizija? Kaip nius įgūdžius, susijusius su kompoziciįsivaizduotumėte idealų jos valdymu, naratyvo konstravimu, forspektaklį vaikams? mos išradingumu, įvairių atlikimo technikų ir meno formų derinimu. Antra, teVisada stengiuosi pakviesti žiūrovą į pa- atras vaikams, kaip galbūt joks kitas, čią kūrybos pradžią ir drauge tapti kūri- iškelia etinį profesijos aspektą, kuris nio bendraautoriais. O idealus spektak- įgyja itin didelę reikšmę šiuolaikiniame lis yra tas, po kurio vaikai ir tėvai tam- teatre. Teatro sričiai būdingos tenden-

Spektaklis „Apie baimes“ Lauros Vansevičienės nuotr. iš Valstybinio jaunimo teatro archyvo

cijos, susijusios su asmeninių ir meni- neįmanomų temų ar raiškos priemonių ambicijų dialektika, patiria svarbią nių. Kūrybinis procesas bet kokiu atvemodifikaciją, jeigu yra kuriama vaikams: ju paklūsta įprastiems profesiniams dėsjiems visiškai nerūpi kūrėjų vardai ir ap- niams ir menine prasme arba tampa dovanojimai, jie nežino teatro rinkos svarbiu šiuolaikinio teatro reiškiniu, arspecifikos, jie yra laisvi nuo išankstinių ba ne. Apskritai geras spektaklis vainuostatų, šia prasme jų žvilgsnis yra ob- kams yra tiesiog geras spektaklis, ir atjektyviausias. Kūrėjui tai galbūt nėra ke- virkščiai. Jeigu kalbėsime apie aktualilias į šlovę, bet tai yra kelias į taip retai jų teatrą vaikams, manau, kad galioja tie šiandien pasitaikantį profesinį nuolan- patys dėsniai, kaip ir bet kokių aštrių ir kumą ir sąžiningumą. karštų aktualijų atnešimas į sceną: jeigu tai daroma dėl pačių aktualijų, išliekaKaip renkatės spektakliams mosios meninės vertės tokiuose spektemas, raiškos priemones? takliuose būna mažai. Kaip vertinate „aktualijų teatrą“ vaikams? Kaip bandote derinti savo, kaip menininkės, saviraišką ir konkrečios auditorijos grupės Temos teatre vaikams turi gana aiškias poreikių tenkinimą? amžiaus nulemtas gaires. Kurdamas spektaklį, visada turi atsižvelgti tiek į teatro meno, tiek į profesionalios pe- Nemanau, kad kūrybiniame procese vardagogikos principus. Tačiau nemanau, toju terminus „saviraiška“ ir „poreikių kad teatre vaikams gali būti apskritai tenkinimas“. Tačiau, kaip minėjau, ma-

tau didelę prasmę atsižvelgti į vaikų pedagogikos, psichologijos ypatumus. Jeigu į kūrybinį procesą žvelgsime labiau kaip į meninį tyrimą negu į meninę saviraišką, pastebėsime, kaip specifinės pedagoginės, socialinės, antropologinės žinios praturtina meninius sumanymus. Kaip vertinate teatro vaikams ir jaunajai auditorijai padėtį Lietuvoje? Kokias įžvelgtumėte svarbiausias problemas? Ar pastebite kokių nors pokyčių šioje srityje? Tradiciškai į Lietuvos teatrą vaikams vyrauja pesimistinis žvilgsnis, tai liūdna. Nepaisant to, kūrėjams, dirbantiems šioje srityje nuosekliai ir sąžiningai, jaučiu didelę pagarbą, nes žinau, kad tai liudija tam tikrą sąmoningai užimamą meninę ir pilietinę poziciją. Rūpi ne tiek

tai, kad gerų spektaklių vaikams trūks- bendras lavinimas, pasaulio pažinimas, ta, kiek susiklosčiusi paradigma, kad meninis ugdymas ir apskritai vaiko poteatras vaikams yra dėkinga erdvė grei- reikių suvokimas susijungia į bendrą, tai, meniniu požiūriu beprasmiškai ir holistinę visumą. Ši sritis turi ir dosnius primityviai teatro produkcijai. Ne viena- finansavimo mechanizmus, ir didelį kieme valstybiniame teatre susiduriu su kį specialistų bei ekspertų. Tačiau didenuostata „spektakliai vaikams nėra tik- lis teatro vaikams produkcijos kiekis ras teatras, bet vaikai mus maitina“, su- toli gražu ne visada atitinka reikšmingą prask: repertuare turi būti spektaklių vai- meninį lygį. Nesifokusuodama į kokią kams, nes jie visada surinks salę, nes jų nors išskirtinę šalį, matau, kad įdomiautrūksta, nes taip yra, nors ir formaliai, si rezultatai pasiekiami įvairiose tarpatliekama teatro garbinga švietimo ir disciplininėse praktikose, kur teatro dėsugdymo funkcija. O kodėl ir kaip kur- niai susijungia su kitais performatyviais ti vaikams ir kaip taip susiję su bendra menais, socialiniais projektais, mokslu, menine teatro vizija, dažniausiai nėra technologijomis. aptariama. Problemą įžvelgiu ten, kur Kaip manote, ar spektaklis teatras vaikams tampa marginalizuovaikams jau savaime yra tu reiškiniu, o ne visaverte šiuolaikinio kultūrinė edukacija, ar vis teatro su visais jam būdingais profesiodėlto egzistuoja „edukacinio naliais kriterijais dalimi. spektaklio“ modelis? Ar bendradarbiaujate su ugdymo įstaigomis? Jei taip, Manau, kad edukacinė sudedamoji kokiu būdu? spektaklyje laimi, kai yra puoselėjama sąmoningai, tačiau nemanau, kad egNors kol kas neturiu vaisingos tokio zistuoja tik vienas edukacinio spektakpobūdžio bendradarbiavimo patirties, lio modelis. Kaip tradicinės režisūros įžvelgiu čia didelį potencialą. Viena ver- mokyklos atstovė manyčiau, kad net latus, tai priklauso nuo ugdymo įstaigų bai į edukaciją orientuotam teatro įvydarbuotojų pasiruošimo leistis į sudė- kiui vis tiek galioja visų pirma profesiotingesnius, bet menine prasme įdomes- nalaus teatro meno kriterijai. nius bendradarbiavimo su kūrėjais proKokius savo darbus cesus, neapsiribojant tik būtinu kultūpaminėtumėte kaip labiausiai rinių renginių minimumu. Ne paslaptis, pavykusius ir kodėl? kad dažniausiai iš tų kultūrinių renginių laukiama nuspėjamo, pusiau pramoginio, pusiau didaktinio teatro. Kita ver- Iš tradiciškiausių pastatymų galbūt vertus, tai priklauso nuo profesionalių te- ta paminėti spektaklį „Žodžių fabrikas“ atrų pastangų kurti reikšmingus ir efek- Maskvos akademiniame V. Majakovskio tyvius bendradarbiavimo su mokyto- teatre, nes kūrybinis procesas įtraukė jais ir vaikais formatus, kurie galėtų tap- sudėtingus atlikimo technikos metodus, ti tiek konkretaus teatro spektaklio dali- raiškios, labai nevaikiškos estetikos mi, tiek didesnės meninės ir edukacinės paieškas ir žaidybinio teatro modelio vizijos principu. analizės bei kūrimo principų tyrimą. Iš tarpdisciplininių kūrinių norėčiau paKurios užsienio šalies patirtį minėti spektaklį „Apie baimes“ Valstylaikytumėte sektinu pavyzdžiu biniame jaunimo teatre. Jame pavyteatro vaikams ir jaunimui ko persvarstyti įtraukimo ir dalyvavimo srityje? teatro dėsnius, patyrinėti nebūdingus teatrui vaikams aktoriaus buvimo ir isLabai didelį autoritetą teatre ir apskri- torijos konstravimo principus. Labai tai mene vaikams turi Skandinavijos ša- svarbiais pasiekimais šiuose ir kituose lys. Ten gausu pavyzdžių, kai švietimas, spektakliuose laikau mano į kūrybinę

komandą pakviestų kolegų, kurie įprastai nekuria vaikams, darbą. Tam tikri teatro vaikams siūlomi kūrybiniai apribojimai ir laisvės leidžia aukščiausio lygio teatro profesionalams atrasti naujų kūrybos būdų. Kokie pagrindiniai iššūkiai ir sunkumai, kuriant vaikams ir jaunimui? Pragmatine prasme – menkas finansavimas, vangus požiūris į teatro vaikams reikšmę ir įdomesnių bendradarbiavimo tarp teatrų ir vaikų ugdymo profesionalų formatų stoka. Teatro etikos prasme – kūrimas jaunesnei, labiau pažeidžiamai auditorijai reikalauja ypatingo atsakingumo ir atsargumo. Teatro kūrėjai yra priversti žengti į labai specifinių žinių apie vaiką teritoriją, nepasikliauti beatodairiškai vien tik savo paties vaikystės ar tėvystės patirtimi. Teatras vaikams su visu jo garbingu vaidmeniu visuomenėje ir neribotomis meninėmis galimybėmis turi daug pavojų tapti supaprastintu, didaktiniu ir naiviu meniniu reiškiniu. Kokia yra jūsų teatro vaikams ir jaunimui vizija? Kaip įsivaizduotumėte idealų spektaklį vaikams? Atsakymas į šį klausimą būtų labai panašus į atsakymą apie teatro vaikams sunkumus, nes matau poreikį keisti nusistovėjusius finansavimo mechanizmus ir teatro bei ugdymo srities profesionalų požiūrį į šio teatro praktiką. Manau, kad didelės įtakos turėtų ir gausesnis dramaturgijos vaikams atsiradimas. Nežinau, ar gali būti idealus ir universalus spektaklis vaikams, tačiau tikiu, kad teatro praktikoje kartais nuostabiuoju būdu sutampa tema, priemonės, sumanymas, žiūrovo percepcijos mechanizmai, socialinė ir istorinė paradigma, planetų išdėstymas ir kosmoso dėsniai. Tada įvyksta teatro meno revoliucija. Tačiau man tai – ne fanfarų ir šūksnių, o tylos ir gilios ramybės apsuptas įvykis. Idealus spektaklis – ramus spektaklis.

Jono Arčikausko prasmių vizijos Daiva Šabasevičienė

Dailininkas Jonas Arčikauskas net keliose kūrybos srityse gali konkuruoti su daugeliu menininkų. Jo skulptūriniai objektai, žibintai-fontanai „Laivas“, „Skruzdėlynas“, „Driežas“, „Varnas“, „Ožiaragis“, „Dagys“, „Laumė“ puošia Druskininkų pagrindinę – Vilniaus – alėją, Palangos kurortą ir kt. Arčikauskas taip pat yra vienas įdomiausių ir kūrybingiausių Lietuvos scenografų. Be jo neįmanoma įsivaizduoti pastarųjų dešimtmečių Lietuvos teatro dailės ir paties teatro, daugelio valstybinės svarbos viešųjų renginių, kuriems dailininkas kuria dekoracijas, o kartais ir režisuoja, rašo libretus, pjeses. Dailininko meninis braižas individualus, o spektakliai, kuriems jis kuria scenografiją ir kostiumus, išsiskiria ryškiu teatrališkumu ir vaizdingumu. Per keturiasdešimt itin intensyvios kūrybos metų jis įgyvendino apie šimtą scenografijos bei kostiumų projektų dramos bei operos spektakliams, dirbo ir dirba su režisieriais Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Rolandu Atkočiūnu, Valentinu Masalskiu ir kitais. Dar besimokydamas Kauno Stepo Žuko dailės technikume, Arčikauskas

pradėjo dirbti Kauno dramos teatre. O kiek vėliau, 1983 m., dar studijuodamas Lietuvos valstybiniame dailės institute, jis sukūrė scenovaizdį Gyčio Padegimo režisuotam spektakliui – Thorntono Wilderio „Mūsų miestelis“. Po to kasmet – po spektaklį, po du. Ypatingo dėmesio XX a. paskutiniojo dešimtmečio kultūroje sulaukė Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“, Rimanto Šavelio ir Felikso Bajoro „Dievo avinėlis“, Antoníno Dvořáko „Requiem“, Augusto Strindbergo „Sapnas“ – jų scenografiją ir kostiumus sukūrė Jonas Arčikauskas. Dailininko neįtikėtiną kūrybingumą, kūrybos autentiškumą iškalbingai apibūdina scenografija ir kostiumai spektakliams Williamo Shakespeareʼo „Tuščios meilės pastangos“ (rež. G. Padegimas, Kauno dramos teatras), Henriko Ibseno „Lėlių namai“ (rež. J. Vaitkus, Jaunimo teatras), Vidmanto Bartulio, Eugeno Ionesco „Pamoka“, Johano Wolfgago Goetheʼs „Fausto tema“ (rež. V. Masalskis, Kauno „Menų sambūris“), Oskaro Milašiaus „Migelis Manjara“ (rež. J. Vaitkus, Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras) ir daugelis kitų.

Ryškūs Arčikausko darbai, pastaraisiais metais sukurti Lietuvos Rusų dramos teatre – Aleksandro Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus“ (2012), Annos Jablonskajos „Stabmeldžiai“ (2013) – tapo „kasiniais“ spektakliais. Dailininko darbas už unikalų scenografijos ir kostiumų sprendimą spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“ buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Nepriklausomybės šauklys Kai Lietuva kovojo dėl savo Nepriklausomybės, Jonas Arčikauskas, dirbdamas vyriausiu dailininku tuomečiame Lietuvos akademiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre, buvo vienas iš tautos budintojų: jis teatre, dar aukštesnėms institucijoms nepritarus, plėšė rusiškus užrašus, keitė, lietuvino pagrindinio šalies teatro įvaizdį. 1989 m. pastatytą Antano Škėmos „Pabudimą“ sekė „Vėlinės“, sumanytos dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimą, kurios Varšuvoje ir Krokuvoje tūkstantinėse žiūrovų salėse buvo priimtos su didžiulėmis

Jonas Arčikauskas Gintaro Zinkevičiaus nuotr. ovacijomis. „Vėlinių“ gastrolių metu Arčikauskas organizavo eitynes Krokuvos gatvėmis su Nepriklausomybę atsikovojusios Lietuvos vėliavomis. Jis buvo vienas iš Laisvės gynėjų dienos – 1991 m. sausio 13-osios – metinių minėjimo iniciatorių, sukūręs iki šių dienų nepamirštamą ir širdį veriančią instaliaciją „Juodo šilko kolonos“. Juodu šilku aptraukęs Arkikatedros kolonas, dailininkas išreiškė ne tik savo, bet ir visos tautos tuomet skaudžiai išgyvenamą netektį ir kartu tam tikrą įtampą, nes Nepriklausomybė tuomet buvo dar labai trapi. Žvelgiant ne tik į praeitį, bet ir į pastaruosius metus, visi pagrindiniai šalies įvykiai, ir ypač tie, kurie susiję su mūsų tautos šviesiausiomis asmenybėmis, neapsieina be Arčikausko rankos. Ir niekada neteko matyti nė vieno atsainiai sukurto scenovaizdžio ar kostiumų. Kiekvieną kartą šie renginiai dailininko dėka virsta unikaliais spektakliais. Jis nėra tas dailininkas, kurio kūrinius lengva atrasti, pamatyti, „pakabinti ant sienos“ ar „padėti į stalčių“. Jis tarytum šaknimis įaugęs į Lietuvos kultūrą, užpildęs ją aistringos savo kūrybos krauju.

Jonas Arčikauskas sukūrė daugelio minėjimų, koncertų, skirtų istorinėms asmenybėms, vaizdinius pavidalus: „...iš pagarbos MKČ“ (minėjimas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-osioms mirties metinėms; Šv. Kotrynos bažnyčia), Czesławo Miłoszo 100-osioms gimimo metinėms skirta literatūrinė svetainė (Tarptautinė Vilniaus knygų mugė), Antano Vaičiulaičio 100 metų sukakties minėjimas (Senasis Arsenalas), Salomėjos Nėries 100-ųjų gimimo metinių vakaras (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), Lauryno Gucevičiaus 250-ųjų gimimo metinių jubiliejinis vakaras (Vilniaus rotušė), iškilmingas minėjimas „Lietuviškai Biblijai – 400 metų“, Jono Bretkūno mirties 400 metų jubiliejinis minėjimas, Jono Basanavičiaus 150-ies metų sukakties minėjimas, Oskaro Milašiaus 125-ųjų metų sukakties minėjimas, Petro Vileišio 150-ųjų metų sukakties minėjimas ir daugelį kitų. Prie Lietuvos televizijos bokšto vyko ir vyksta daug renginių, svarbių Lietuvos nepriklausomybės istorijai; daugelį jų įvaizdino Arčikauskas, sukūręs instaliacijas „Tremties žemėlapis“, „Laužai ir bulviniai tankai“ (2013), „Tėviškėlės me-

dis“, „Laiveliu namo“, „Martinaičio Pegasas“ (2014); šie renginiai buvo tiesiogiai transliuojami per LRT. 2015 m. Gedulo ir vilties dienai Arčikauskas sukūrė įspūdingą instaliaciją „Ledo paukščiai“. 2016 m. Lietuvos laisvės gynėjų dienos minėjimui dailininkas sukūrė instaliaciją „Gyvasties šaltinis“, 2017 m. vizualizavo Lietuvos laisvės gynėjų dienos minėjimą ir sukūrė instaliaciją „Upė“, kuri buvo skirta literatūros ir muzikos valandai „Nerimo mintys“ (TV bokštas, tiesioginė transliacija per LRT). Arčikauskas sukūrė ir kitų mūsų šaliai svarbių datų vaizdinius pavidalus: buvo unikalaus muzikinio tilto „Baltic Wave“, sujungusio tris žemynus ir skirto Juodojo kaspino dienai, dailininkas, sukūrė ne tik scenografiją, bet ir vaizdo instaliacijas (2017, Lietuvos Respublikos Seimas). Naujausias ir ypatingas dailininko darbas – šiemet, 2018-aisiais, vykusios Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos...“ Teatro dienos „Sau, tautai, žmonijai“ scenografija. Arčikauskas Katedros aikštėje pastatė savo rankomis išskaptuotą medinį stulpą, greičiau skulptūrą – medį, suveržtą metalu, su ertmėmis, į kurias 100 kolektyvų sukalė savo

Aleksandro Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus“, rež. Jonas Vaitkus. Lietuvos rusų dramos teatras, 2012 Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LRDT archyvo

atsivežtus įvairaus dydžio žalvarines ar geležines vinis. Šventės pabaigoje stulpas priminė Tautos kančių kryžių. Šventės metu Vilnelės ir Nėries santakoje įvyko iškilmingas Vydūno Arfos – muzikinės šventės simbolio – paleidimas Nerimi. Arčikauskas šiuos įvaizdžius įgyvendino pats, nes tai yra ne vien idėjos, bet ir atskiri skulptūriniai objektai, kuriems reikia individualaus prisilietimo. Šventei taip pat buvo sukurti vaikų kostiumai – kuprinės-knygos (dailininkas jas pagamino iš aplankų), į kurias jis sudėjo įvairių teatrinių tekstų apie anapilin iškeliavusius lietuvių garsiausius teatro kūrėjus. Arčikauskui buvo svarbu, kad už nugaros stovintis dalyvis mažų pertraukėlių metu savo dėmesį galėtų sukoncentruoti į Lietuvai svarbius istorinius ženklus.

Zalcburgo miesto teatre „Elisabethbühne“. 1995 m. Arčikausko darbai buvo eksponuoti Tarptautinėje Prahos scenografijos ir teatro architektūros kvadrienalėje, kur sulaukė itin palankaus įvertinimo bei žurnalistų dėmesio. Tai buvo pirmasis scenografo pasirodymas atgavus Nepriklausomybę garbingiausioje pasaulio scenografų parodoje. Arčikausko „Vėlinių“ kryžius, kuris taip pat buvo eksponuojamas parodoje, buvo išspausdintas Čekijos teatro žurnalo, kuriame buvo pristatoma paroda, viršelyje. Arčikausko sukurti kostiumai buvo eksponuoti ir 2003 m. vykusioje Prahos scenografijos kvadrienalėje. Prieš penkiolika metų dailininkas sukūrė scenovaizdį bei keliolikos kostiumų ansamblį Sankt Peterburgo teatre „Baltijskij Dom“ Jono Vaitkaus režisuotai Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ inscenizacijai. SpekTarptautinis pripažinimas taklis sėkmingai rodomas ir šiandien, recenzijos byloja, kad vaizdinis sprenDailininkas dirba ne tik Lietuvoje, bet dimas yra vienas iš šios sėkmės garantų. ir užsienyje – dar 1989 m. jis drauge su Dekoracijas ir kostiumus Jonas ArčiGyčiu Padegimu buvo pakviestas kur- kauskas yra kūręs Danijos, Norvegijos, ti Albertʼo Camus spektaklį „Kaligula“ Švedijos, Latvijos scenose. Vienas iš su-

dėtingesnių jo darbų įgyvendintas Tokijo teatre „Dora“ (Japonija), kur drauge su Jonu Vaitkumi jis sukūrė spektaklį „Sakura“ Japonijos ir Lietuvos istorijos bei kultūros ryšių motyvais.

Jonai, kada į Tavo gyvenimą „atėjo“ teatras? Jeigu nelipdau kurį laiką, pastebėjau, blogai jaučiuosi. Tai į mane įaugo ir tai yra mano buvimas. Taip yra su keramika, taip yra, kad ir kaip būtų keista, ir su teatru. Mama, būdama mokytoja, su savo vaikais, su savo mokiniais tarytum žaidė teatrą. Aš tai atsimenu. Atsimenu ir tai, kaip mes su broliu mamos spektaklyje vaidinom žirafą. Aš buvau subinė, o brolis, kadangi didesnis, – ta priekinė dalis. Pamenu, kaip gaminomės kaukę. Gerai atsimenu staltiesę – labai gražaus šilko, geltona, su baltomis rožėmis staltiesė. Ir ji būdavo „proginiai“, ne kasdieniai užtiesiama ant apvalaus stalo virtuvė-

Augusto Strindbergo „Sapnas“, rež. Jonas Vaitkus. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, 1995 Gintaro Zinkevičiaus nuotr. iš LNDT archyvo

je. Tai buvo kaip sakralus audinys, nes tuo metu nebuvo staltiesių pasirinkimo. Ir kai tik šventė, – ant stalo ta staltiesė. Ir staiga – reikia daryti žirafą. Mama be jokių paaiškinimų, be jokių diskusijų ima tą staltiesę, kerpa ir daro žirafos kūną. Man tai išliko iki šiandien, tai užfiksavau visam laikui. Bet ir Tu toks esi, ir Tavo namai visą laiką kažkokiame kūrybos judėjime. Tai neatsiejama, tai – tam tikras kodas. Yra daiktų altoriaus „vaidmeny“, bet atsiranda kitas pareikalavimas ir prasideda teatras: tie daiktai persipina, jie vaikšto, keičiasi savo užduotimis. Kaip žmogus, taip ir daiktas. Man šiandieną to entuziazmo ir trūksta. Ir aplinkoje aš jo nematau. Mama apie jokį užmokestį, materialinę naudą negalvojo. Su mokiniais kūrė spektaklius (buvo kaip užklasinė veikla) ir keliaudavo į kitas mokyklas. Ten suvaidindavo, pernakvodavo ir ryte grįždavo. Tai buvo šventi dalykai.

Kokį Tu teatrą radai, kai statei pirmąjį savo spektaklį „Mūsų miestelis“? Koks tuomet buvo teatras apskritai? Aš tą laikotarpį ypač gerai atsimenu. Aš tikrai pakliuvau į tikrą teatrą. Iki to pastatymo teatre aš dirbau ir butaforininku, ir scenos darbininku. Kauno teatre visų pirma buvo žmonės: nekalbant apie aktorius – Leonardą Zelčių, Algimantą Masiulį, Viktorą Šinkariuką, Kęstutį Genį, Danutę Juronytę ir daug kitų nuostabių, atsidavusių, pasiaukojusių žmonių, bet noriu priminti, kad to paties lygmens buvo ir scenos darbininkai, ir rūbininkai, ir siuvėjai, ir netgi staliai, šaltkalviai. Jie buvo tikri teatro žmonės. Pavyzdžiui, tuo metu Kauno dramos teatre buvo žmogus, kuris iš metalo galėjo „išlipdyti“ ir trapiausią daiktą, ir stambų dalyką. Jis valdė tą medžiagą. Mane šiandien ir stebina, ir liūdina požiūris, kad esą teatrui nereikia nei butaforininkų, nei šaltkalvių, nei stalių, nes visa tai galima užsakyti firmai ar kam. Juokinga, jeigu nebūtų liūdna. Teatro šaltkalvis ar stalius – visai ki-

toks šaltkalvis ar stalius. Ne geresnis, ne blogesnis – bet jis yra būtent teatro stalius. Tai yra specifika, nes jis kuria tam tikrus pavidalus. Jeigu jis daro taburetę, tai yra ne virtuvės daiktas, tai yra scenos atributas, visai kitas objektas. Manau, niekada neleistum, kad Tau kuriant scenovaizdį kostiumų dailininkas ateis iš pašalies, nes Tau labai svarbi spektaklio visuma, bendras vaizdas. Be abejonės. Batų „šniūrelis“ ar rūbo sagelė yra visumos dalis. Tai nėra aukščiausios mados „klyksmas“, tai yra to momento, to organizmo, to kūrinio elementai. Tiek batai, tiek marškiniai... Ar spinta, ar taburetė... Tai yra tas laukas, kurį mes išduodame žiūrovui. Ir grimui visą gyvenimą skyrei ypatingą dėmesį. Taip, nes man tai yra labai įdomu. Grimas visą laiką yra tam tikroje pulsacijoje. Kai jis įgauna tam tikrus pavidalus,

Keramikos kompozicija „Duobė“ Privatus interjeras. 3.30 x 52 x 74. Jono Arčikausko nuotr. tuomet pradeda veikti kaip kūrybos priemonė. O dažnai grimas nueina į patenkinimo „zoną“, pavyzdžiui, sakoma: „Moteris visas gražias padarome.“ Aš mėgstu gražias moteris, bet tai yra visai kas kita. Buvo net sakoma: „Jonas kuria naują spektaklį, vėl bus namelis ant galvos.“ Dažnai manęs aktoriai prašo „gražiai aprengti“. Tai yra komiška. Teatro grimas nėra kosmetika: šešėliukų ar lūpyčių padažymas. Tai yra kalba, kuri turi kalbėti visoje sistemoje. Tarkim, grimas ir šviesa. Jie yra broliai dvyniai. Taip pat ir garsas. Šių dalykų sąveikavimas yra labai svarbus. Dėl to man kartais tenka ir parežisuoti, nes labai svarbu, kad šie dalykai jungtųsi. Aš to noriu, aš to siekiu – kaip žmogus, kaip dailininkas, kaip menininkas. Tie dalykai turi sąveikauti. Ačiū Dievui, nėra galutinio recepto, kaip visa tai turi būti, ko-

kios reikalingos proporcijos. Kiekvieną kartą – skirtingai, priklauso nuo to, kokia idėjų reziumė, ką mes turime pasakyti. Ir čia, deja, ne visada tų „fronto draugų“ atsiranda. Šiandien teatras nori viską išvalyti, nužeminti, sudokumentinti... Viską matau. Ir šie procesai vyksta ne be teoretikų pagalbos: tas procesas „aktualizuojamas“, viešinamas... Tai, kas vyksta dabar, yra savaime motyvacija, nes tai vyksta. Ką Tau reiškia aktorius? Visų pirma tai yra instrumentas, kuris įgarsina tam tikras mintis, idėjas. Paskelbia „teismui“, „parapijonims“ – žmonėms. Jeigu aktorius save styguoja, jeigu save paruošia sakraliam aktui, vadinasi, mes kartu. Aš tą patį darau, tik kita forma. Man reikia, kad zuikis

kalbėtų, kad taburetė kalbėtų, bet jie gali nesuveikti, nes jų „kalba“ slėpiningesnė. Aktorius kalba „parapijonių“ kalba. Tai jis ir sujungia šiuos „daiktus“: ir grimą, ir šviesą, ir rūbo klostę, ir dekoraciją. Aktorius visa tai įprasmina. Tik čia nereikia susireikšminti – tokia darbo specifika.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje spalio 19 d. atidaryta Jono Arčikausko kūrybos paroda „Kėslai ir ketinimai“ (kuratorė – Aušra Endriukaitienė), kurioje eksponuojami muziejaus įsigyti Jono Arčikausko scenovaizdžių ir kostiumų eskizai, taip pat specialiai į parodą atgabenti monumentalūs scenovaizdžių objektai (tarp jų – žirgai iš Broniaus Kutavičiaus operos „Ugnis ir tikėjimas“), o muziejaus kieme – Pasaulio lietuvių dainų šventės „Vardan tos...“ Teatro dienai „Sau, tautai, žmonijai“ sukurta interaktyvi instaliacija – stulpas.

Carlo Gozzi „Varnas“, rež. Jurij Popov Lietuvos rusų dramos teatras, 2003 Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LRDT archyvo Arčikauskas moka maksimaliai suvaldyti sceninę erdvę, jo scenografinių sprendimų masteliai, tūriai naikina viename ar kitame teatre taip lengvai prigyjančius vaizdinių, proporcijų stereotipus. Dailininko sugebėjimas rekonstruoti esamoje epochoje galiojančias suvokimo koncepcijas sukuria skirtingų istorinių epochų estetikos derinius. Remdamasis autentiškais įvaizdžiais ir sąvokomis (akmuo, kryžius, trikampis, kvadratas, spyglys), Arčikauskas sumodeliuoja amžiną, nuolat besikartojantį istorinį grožį. Jį galima skaityti kaip metaforą arba kaip nerealų, bet labai šiuolaikišką pasaulio matymą. Dailininkas tarytum sukuria vaizdinių kvintesenciją, kuri prasiskverbia iki pasąmoninių atminties klodų. Kurdamas autentišką, tik jo pasauliui pavaldų vaizdinių pasaulį, jis sugeba pasiekti istoriškai susiformavusias meninių kriterijų aukštumas. Jo kuriamą vaizdinių teatrą galima sulyginti su religiniu menu, kur siužetai identifikuojami, tačiau

kiekviena freska, mozaika ar altorinis paveikslas teturi tik jam vienam būdingų savybių. Atpažįstamas Jono Arčikausko pasaulio laukas gali būti suvoktas kaip visiška abstrakcija ar kosmosas. Ir tai nebus klaidinga. Toks suvokimas gali būti nepriimtinas, nes yra labai aktyvus, bet teatras gimsta tik tada, kai vaizdinys suvaldo emociją. Arčikauskas nežaidžia medžiaga. Jis įveda tiek personažus, tiek žiūrovus į jau egzistuojantį griežtą pasaulį, kur viskas tarytum tirpsta, skyla, mąžta, trupa. Jo žmonės – kaukėtos, kostiumuotos būtybės – veiksmo metu lyg prieš altorių grynėja, kol lieka visiškai natūralūs balti aktorių veidai. Arčikausko reikšmių pasaulis diktuoja savo taisykles. Ženklų reikšmės atveria galimybę kartu su tekstu atrasti teigiamas ir skleidžiamas tiesas. Jono Arčikausko scenos menas – savarankiškas reikšmės nešėjas, ne vien kalbamais tekstais atskleidžiamos pasaulėžiūros dokumentas. Arčikausko kūrinių vaiz-

dinę išraišką aprašyti galima tik siejant ją su turinio analize. Ta pati raiškos substancija artikuliuojama pagal skirtingus principus, dėl to galima skirtingai ją perskaityti. Į tapybinę fikciją žiūrovas reaguoja kaip į vizualiai suvokiamą pasaulį ir nutapytą plokštumą vadina erdvės, daiktų, gyvūnų ir žmonių atvaizdu. Didžiuosiuose savo spektakliuose dailininkas naudoja daug tapybinių elementų, kurie praplėsdami įprastus dramos teatro rėmus ypač intensyviai veikia žiūrovų asociacijų lauką. „Menininkui nereikėtų stengtis būti populiariam – visuomenė turėtų pasistengti būti meniška“, – šią Oscaro Wildo mintį Jonas Arčikauskas garsiai ištaria kiekviename savo spektaklyje. Jono Arčikausko kūryba – reikšmingas, unikalią menininko pasaulėjautą atspindintis šiuolaikinės Lietuvos kultūros dėmuo, suteikiantis plastinio ir konceptualaus savitumo, vizionieriškumo ir scenografijai, ir visai Lietuvos kultūrai.

Vegos Vaičiūnaitės „Miraklio“ vilnietiškoji postdrama Aušra Gudavičiūtė

Vegos Vaičiūnaitės teatrą „Miraklis“, gyvavusį 1995–2001 m., neabejotinai galėtume vadinti viena iš Vilniaus legendų, be abejo, prisimindami ir vieną iš šio teatro spektaklių, pavadintą „Vilniaus legendos“ (libreto autorius Liudvikas Jakimavičius). Sulaukęs nemažai dėmesio Lietuvoje ir užsienyje kaip novatoriškas posovietinės erdvės teatro reiškinys, kaip Vakaruose jau gerokai anksčiau (turint omenyje pirmiausia R. Schechnerio „Performance group“ JAV, įkurtą 1968 m., ir jo veikalą „Environmental theatre“, išleistą 1973 m.) susiformavusio aplinkos teatro (angl. environmental theatre, site-specific theatre) lietuviškasis atitikmuo, kaip atgimusi senojo gatvės, aikščių teatro, viduramžiškųjų miraklių šiuolaikinė versija, šis reiškinys šmėkščioja buvusiųjų žiūrovų, teatro kritikų, teatrologų sąmonėse ir tekstuose kaip kažkas kadaise gyvavusio ir negrįžtamai dingusio, turi mitinį, vaiduoklišką krūvį kaip užgimusi, nutrūkusi, bet besiilgima tradicija. Tiksliai įvardydamas „Miraklio“ reginių performatyvų pobūdį, trikdantį galimybę juos „analizuoti“, interpretuoti ar net

suprasti, Vaidas Jauniškis rašė: „Ištikima aplinkos teatro principams trupė „Miraklis“ savąją „Audrą“ taip pat atsisako laikyti priežasties-pasekmės drama. Koncentruojamasi į vaizdinę jos pusę – realios aplinkos santykį su spektaklio fonu. Vien todėl spektaklį sunku aprašyti, nes juo reikia (tenka) žavėtis.“ 1 Tenka prisipažinti, kad šio straipsnio autorė taip pat yra veikiama bendro emocinio fono, susijusio su mirakliškąja nostalgija, savų įspūdžių stebint šio teatro spektaklius, dabar atgaivinamų peržiūrint vaizdo įrašus, tapusių veikiau emocinio įsitraukimo nei atsiribojusio stebėjimo patirtimi. Vega Vaičiūnaitė į teatrą atėjo pirmiausia kaip scenografė: bendradarbiavo su Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu, kūrė lėlės lauko kalėdiniams spektakliams. Jos darbas Gintaro Varno „Šėpos“ teatre jau galėtų būti laikomas posūkiu netradicinio, įprastoje scenos „dėžutėje“ neišsitenkančio teatro link. „Miraklis“ kaip savitas reiškinys atsirado iš idėjos surengti „akciją instaliaciją“ gatvės reginių festivaliui. 2 Lietuviškojo reginių teatro ištakos, be abejo, sietinos su sep-

tintajame dešimtmetyje įvykusiu Vakarų kultūros performatyviuoju lūžiu, akcijos ir performanso meno atsiradimu, įtraukusio visas meno sritis – ir dailę, ir literatūrą, ir teatrą. Iš vaizduojamųjų menų į teatrą atėjo ir savitas vizijas sukūrė (paminint vos keletą) Tadeuszas Kantoras, Robertas Wilsonas, Stasys Eidrigevičius. Tai, kad „Miraklis“ buvo kviečiamas ir dalyvaudavo tarptautiniuose teatro festivaliuose, kuriuose, be lietuvių, pasirodydavo ir kitų šalių netradicinio teatro trupės, liudija, kad jis buvo savalaikis reiškinys, po Nepriklausomybės atkūrimo įtraukęs Lietuvą į Vakarų Europos teatro kontekstą. Reflektuodama savąjį teatrą, V. Vaičiūnaitė nesyk yra pabrėžusi jo netradiciškumą (negalėjimą kurti įprastoje scenos dėžutėje), efemeriškumą ir būtinybę tai išlaikyti kaip esminį bruožą: „Užimti kokias nors patalpas noras kyla. Visiems norisi turėti ką nors pastovaus. Nes tai, kaip mes dirbame, normaliam žmogui atrodytų nenormalu. (…) Tad kažkaip laikomės, bet man vidinis balsas sako: jei iš to pradėsi kurti įprastą teatrą, jis iškart išnyks.“ 3 Efemeriškumas

1 Vaidas Jauniškis. Vegos knygos: „Audra“ ir Užupis“. Vegos Vaičiūnaitės „Miraklis“. Sud. Austėja Merkevičiūtė. Vilnius: Kultūros barai, 2013, p. 48. 2 Ridas Viskauskas kalbina Vegą Vaičiūnaitę. Kiekvienas spektaklis – kaip stebuklas. Vegos Vaičiūnaitės „Miraklis“. Sud. Austėja Merkevičiūtė. Vilnius: Kultūros barai, 2013, p. 107. 3 Vaidas Jauniškis kalbina Vegą Vaičiūnaitę. Angelai, saugantys miestą. Vegos Vaičiūnaitės „Miraklis“. Sud. Austėja Merkevičiūtė. Vilnius: Kultūros barai, 2013, p. 99.

4 Krystyna Marczyk kalbina Vegą Vaičiūnaitę prieš jos tapybos parodos atidarymą Kauno galerijoje „Langas“. Stebuklo palaiminimas. Vegos Vaičiūnaitės „Miraklis“. Sud. Austėja Merkevičiūtė. Vilnius: Kultūros barai, 2013, p. 105.

(laikinumas), kaip ir hierarchinių santykių atsisakymas, yra performatyviojo meno nuostatos. Vis dėlto Vaičiūnaitė yra įvardijusi ir „Miraklio“ pokytį iš performanso, akcijos prie teatro: „Tarp Vilniaus sienų jį vertinau šiek tiek kaip akciją, performansą. Dabar, žvelgdama per atstumą, supratau, kad esame teatras. Turbūt esame.“ 4 Nors pastebima akivaizdi „Miraklio“ 5 Hans-Thies reginių, kaip buvo vadinami spektakLehmann. liai, sąsaja su postdraminio teatro speciPostdraminis fika, tačiau nuoseklesnio tyrimo, analiteatras. Vilnius: zuojančio „Miraklį“ postdraminio teatro Menų spaustuvė, teorijos kontekste, nėra. Viena iš post2010, p. 226. draminį teatrą apibūdinančių kategorijų – jo specifinė erdvė. Remdamiesi Han6 Edgaras Klivis. su-Thiesu Lehmannu, postdraminę er„Perrašomos dvę galėtume nusakyti kaip priešingą vietos : topografija, „vidutinei“ draminio teatro erdvei: „Draidentitetas ir politika mai pavojingos tiek milžiniškos, tiek lašiuolaikiniame bai intymios erdvės. Jos kelia grėsmę atLietuvos teatre. spindėjimo struktūrai. Juk scenos erdvė Meno istorija ir veikia kaip veidrodis, kuriame homokritika. 2008, geninis žiūrovo pasaulis atpažįsta save 4. p. 172. tokiame pat nuosekliame dramos pasaulyje.“ 5 7 Vigmantas „Miraklio“ reginiai nuo pat teatro gyButkus. Literatūros vavimo pradžios vyko atvirose Vilniaus topografija: (poli) erdvėse: apleistame šv. Stepono gatmetodologinės vės name, Užupyje, aikštėse, Bazilijotrajektorijos. nų vienuolyno kieme ir t. t. Teatrologas (Teoriniai apmatai E. Klivis teigia: „Mes neišvengiamai ieštopografinės kome spektaklyje reikšmių, kurios detapatybės ir rėtų su aplinka, todėl vieta lemia spektopografinės taklio interpretaciją, suteikia supratimo vaizduotės ribas dar prieš prasidedant kūriniui.“ 6 studijoms lietuvių Apžvelgdamas Lietuvos teatro netradiliteratūroje) cinėse erdvėse poslinkius, E. Klivis varColloquia 21. toja perrašomos vietos konceptą, įvardyp. 26–27. damas spektaklio poveikį tam tikros

vietos supratimui: „Simbolinės, legendinės, ritualizuotos vietos yra atrandamos (...) ir kartu yra perrašomos, pakeičiant jų reikšmę, siūlant perskaityti jas kitaip nei įprasta.“ Taigi ne tik spektaklį, bet ir jo vyksmo vietą galime traktuoti kaip tekstą. Vegos Vaičiūnaitės spektakliuose, nors pačių kūrėjų ir vadintuose „muzikiniais reginiais“, naudoti ir literatūros tekstai, todėl, atrodytų, visai pagrįsta pasitelkti ir literatūros topografijoje vartojamas „topografinės tapatybės“ ir „topografinės vaizduotės“ sąvokas. Kaip teigia literatūrologas Vigmantas Butkus: „(...) svarbiausia literatūros topografijos tyrimų ašis yra konkretaus teksto (konkrečių tekstų), konkrečios vietos (konkrečių vietų) ir su jais susijusio subjekto (susijusių subjektų) santykis.“ 7 Literatūros topografija apima ne tik konkrečios erdvės vaizdavimą literatūroje, bet ir literatūrą konkrečioje erdvėje. Tad šiame straipsnyje panagrinėsiu Vaičiūnaitės spektakliuose naudoto literatūros teksto ir spektaklio vyksmui pasirinktos erdvės santykį ir pamėginsiu užsiminti, kaip iš jo rasdavosi postdraminis tekstas, daręs poveikį vilniečių topografinei tapatybei ir vaizduotei. Pateiksiu pavyzdžių iš trijų Vegos Vaičiūnaitės spektaklių: „Saulės kelionė“, pirmąkart parodyto per 1995 m. Kalėdas Vilniaus Rotušės aikštėje, 1997 m. sukurto reginio „Audra“ pagal W. Shakespeareʼą ir A. Mickevičiaus „Vėlinių“ (premjera 1998 m.). Reginys „Saulės kelionė“ prasidėjo dar lėlėms ir aktoriams bei kitiems atlikėjams nepasiekus scenos. Vaizdo įraše užfiksuotas aktorių su lėlėmis ėji-

mas per Vilniaus senamiestį, nešant iškėlus Saulę, Aviną, Dvynius, Skorpioną ir kitus personažus, kaip ir vaikščiojimas tarp žiūrovų reginio metu išplėtė spektaklio erdvę, kuria tapo Vilniaus senamiesčio aikštės ir gatvės. Reginiui „Saulės kelionė“ pasitelktas Vegos tetos Juditos Vaičiūnaitės poetinis tekstas apėmė etnokosmologinę erdvę, kurioje vyko Saulės dialogas su Dangumi, Zodiako žvaigždynais, tarpininkaujant chorui. Choras klausytojus ir žiūrovus „įvedė“ į šią kosminę erdvę ir laiką, nužymėdamas būsimą įvykį – Saulės sugrįžimą, ir tekstu taip pat susiejo reginio erdvę su žiūrovų erdve: Vieną akimirksnį kosminė pauzė – kad Saulė galėtų pakilti, temstant įžiebiam kalėdinę žvakę, lyg mažą negęstančią viltį. Taigi tai, kas vyksta mieste, ir tai, kas rodoma scenoje, yra bendras ritualas: turime uždegti žvakę, kad padėtume Saulei pakilti, tai Saulės sugrįžtuvių šventė. Toliau spektaklio dialogas buvo konstruojamas kaip retrospektyvus Saulės pasakojimas, atsakinėjant į Dangaus klausimus, apie kelionę per dvylika mėnesių ir dvylika žvaigždynų. Nors etnokosmologinė tematika diktavo jai būdingus įvaizdžius, visgi tekste atpažįstamas Juditos Vaičiūnaitės poezijos vilnietiškasis kodas: laikrodžiai, šešėliai, žibintai, gatvės, miesto bokštai... Verbalinėmis ir neverbalinėmis priemonėmis centrinė Vilniaus miesto aikštė buvo paversta Visatos centru, sakraline šventės erdve, kurioje sprendžiamos kosminio lygio problemos.

Atsigręžus atgal, Balto balandžio žodžiai „Aš tik slaptas, aš tik laikinas vaizdas, išniręs kaip sapnas“ nuskamba kaip paties teatro „Miraklis“ laikinumo manifestas, o Saulės finalinė ištarmė „Aš nenoriu šviesti tiktai sau, /Aš visam pasauliui priklausau“ galėtų būti interpretuojama ir kaip Vilniaus, vilniečių priesakas, pratęsiantis šlovingo, visam pasaulyje žinomo miesto (plg. Gedimino sapno) mitą. Esama ir kitų nuorodų į vilnietiškąją temą: pavyzdžiui, Šaulys režisierės ir dailininkės Vegos Vaičiūnaitės valia yra senas žilabarzdis ir primena šv. Kristoforą iš Vilniaus herbo. Reginyje pagal W. Shakespeareʼo „Audrą“ Vaičiūnaitė, atsispirdama nuo teksto padiktuoto gamtos stichijos kodo, pasitelkė per sostinę tekančią Vilnios upę. Shakespeare’o vertimų į lietuvių kalbą tyrinėtoja Deimantė Veličkienė rašo: „Audros“ veiksmas vyksta bevardėje fikcinėje saloje. Topografinės nuorodos tarsi nukelia salą kažkur tarp Milano ir Tuniso, tačiau nesusieja su realaus pasaulio geografija. Dramos erdvę galima traktuoti kaip mitinę terpę, o italų kelionėje atpažinti ieškojimo mitą. Italams keliautojams, patekusiems į Prospero salą, šioji atrodo tarsi velnių buveinė arba dykvietė. (...) Prospero sala italams tampa laikinu prieglobsčiu, apsivalymo, savęs pažinimo ir pasikeitimo vieta.“ 8 Į Užupį, Vilnelės upėje įrengtas aikšteles-„saleles“ perkeltas, taip pat pačioje upėje sukoncentruotas Shakespeareʼo dramos veiksmas prikėlė Vilniaus kaip sakralaus, dvasią perkeičiančio miesto (plg. Lietuvos Jeruzalės) mitą. Miesto specifika „Miraklio“ „Audroje“ atskleista pasitelkiant ir kalbines priemones, pavyzdžiui, Shakespeare’o personažas Stefanas kalbėdavo vilnietišku „tuteišiš-

ku“ akcentu, vartodamas daug rusicizmų. Tad dramos mitopoetinė erdvė atgaivino konkretaus miesto poetinę tapatybę, o pastaroji veikė atliekamą draminį tekstą, suteikdama jam naujų interpretacijų. Verbalusis tekstas Vaičiūnaitės „Audroje“ praradęs naratyvines funkcijas: iškupiūravus didžiumą tiek Prospero priešistorę prieš patenkant į salą, tiek saloje atsidūrusių personažų tarpusavio santykius dialogais atskleidžiančių dramos scenų, paliktos tik tos, kurios leido susitelkti į situaciją, o jungiamos jos dažnai nepaisant Shakespeare’o dramoje užfiksuotų loginių perėjimų. Šie teksto lygmenyje atsiradę „nelogiškumai“, properšos užpildyti reginio atmosferos: gyvos ir nesurežisuotos aplinkos, upės tekėjimo, Martyno Bialobžeskio muzikos, lėlių judėjimo, pirotechnikos ir kitų efektų. Dialogai taip pat ne tiek plėtojo personažų santykius ar perteikė informaciją, ne tiek vedė į priekį draminį veiksmą, kiek padėjo kurti aplinkos atmosferą ir jos banguojančią dinamiką. Shakespeare’o „Audra“ interpretuojama kaip stichijų šėlsmas, perkeltas į miesto ir jo stichijos erdvę. Spektaklio verbalusis tekstas su monologais apie laisvę, skambančiais XX a. paskutiniojo dešimtmečio Vilniuje – valstybės, neseniai išsilaisvinusios iš okupacijos, sostinėje, pavertė V. Vaičiūnaitės „Audrą“ šio laikotarpio postdrama. A. Mickevičiaus „Vėlinėms“ Vaičiūnaitė pasirinko Bazilijonų vienuolyno kiemą. Vietos pasirinkimą padiktavo pati literatūrinė medžiaga: poemoje „Vėlinės“ minima „Konrado celė“, kurioje 1823–1824 m. kalinti Vilniaus universiteto studentai, Filaretų organizacijos nariai, tarp jų ir Adomas Mickevičius.

Iš keturių dalių poemos, sudarytos iš įvairiažanrių epizodų, jungiamų pagoniškų apeigų ritualo, romantinio herojaus metamorfozių ir kitų meninio pasaulio sąrangos principų (A. Kalėda), Vaičiūnaitė nuosekliausiai panaudojo tik II dalies tekstą, bet tolesni poemos motyvai perkelti į neverbalinį spektaklio lygmenį. Draminės siužetinės linijos, kuri, nors ir trūkinėjanti, punktyrinė, bet „Vėlinėse“ yra, „Miraklio“ režisierė atsisakė, leisdama byloti lėlių pantomimai, vaizdinėms metaforoms ir simboliams, vaizdo ir garso efektams. Vis dėlto tekstas dainų, giesmių, apeiginių leitmotyvų pavidalu esmingai prisidėjo prie mirakliškos atmosferos kūrimo. Įžanginė scena, pagal Mickevičių vykstanti koplyčioje, Vaičiūnaitės režisuojama chorui susibūrus prie kieme augančio medžio, su ugnies deglais rankose, taip sustiprinant pagoniškų apeigų įspūdį ir į tikrovę perkeliant poemos tekstą: „Skaistyklos vėlelės! /Ar toli jūs, ar šalia, / Ar dervos gal katile, / Ar šaltam dugne upelės, / Ar gal medžio šakoje / Ne viena iš jūsų rauda, / Kai ugnis apninka ją, / Kai ne medžiui – vėlei skauda (...)“. Katalikiško vienuolyno apsuptis, Švč. Trejybės bažnyčia suaktyvino krikščionišką „Vėlinių“ vaizdiniją. Autentiška kūrinio radimosi laikotarpio aplinka (vakaro tamsoje susibūręs choras su deglais kelia ir asociacijų su slaptąja filomatų draugija), ekrane rodomas poeto apdainuoto Svitiazio ežero vanduo, Naugarduko pilies griuvėsiai, Naugarduko šiandiena – paprastos moterėlės, vaikai, šuo, – Vilniaus erdvė išplėsta iki bajoriškosios Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos ar netgi dar ankstesnių laikų LDK teritorijos, prikeltas Vilniaus kaip daugiataučio, daugiakultūrio

8 Deimantė Veličkienė. Prasmės perkėlimas Williamo Shakespeare’o „Audros“ lietuviškuosiuose vertimuose. Žmogus ir žodis, Vol 15, 2013, Nr. 2, p. 40.

Vega Vaičiūnaitė Remigijaus Pačėsos nuotr.

miesto mitas (pradžioje ir pabaigoje Mickevičius buvo skaitomas lenkiškai, ekrane pasirodydavo Dovydo žvaigždė). Be kitų lėlių, vaizduojančių vėles, pasirodydavo ir lėlė A. Mickevičius, tad visą reginio pradžią galima interpretuoti kaip spiritizmo seansą, skirtą iškviesti A. Mickevičiaus vėlę, kad į šį Bazilijonų vienuolyno kiemą, poeto jaunystės aistrų ir kančių vietą, sugrįžtų didžiojo poeto siela, primenant, kad Vilnius – ir didžiojo romantiko, pasaulinio garso klasiko miestas. Taip suaktyvinta žiūrovų topografinė vaizduotė. Šmėklos, menininko, romantinio herojaus temą

į šiuos laikus perkėlė kai kurios spek- iš spektaklio scenų nužymi teksto fragtaklyje dalyvaujančios gyvosios Vilniaus mentacija – sakinių, žodžių ištrupėjisenamiesčio legendos, pavyzdžiui, Niko- mas, išsiskaidymas, kol galų gale lieka demas Suokalbinis, kiti senamiestyje nebeaiški jo prasmė (tam antrina lėlių dažnai matomi veidai. Vaičiūnaitės „Vė- kūno dalių išskaidymas, išnešiojimas, linės“ atkartojo poemos įvairiažanriš- jų kova tarpusavyje). Mirakliškosios „Vėkumą, tik šiuolaikiškai – romantinę sim- linės“ ne tik reminiscuoja erdvės poeboliką papildė įvairiausių pasaulio tiką, remdamosi kūrinio simbolika, jo kultūrų simboliai, pavyzdžiui, da Vinci sukūrimo kontekstu, bet ir kuria nauantropocentinis žmogus virsdavo dau- ją erdvės mitologiją. Kaip vieną iš togiarankio indų dievo figūra, pagoniški kios naujosios Vilniaus mitologijos akužkalbėjimai buvo tariami budistų vie- centų galima paminėti V. Vaičiūnaitės nuolių giesmių intonacijomis ir t. t. Teks- angelus, kone visų jos spektaklių dalyto kaip draminio teatro pagrindinio vius. Šiandien Vilnius pavadinamas anrišančiojo komponento likimą vienoje gelų miestu, tik ši legenda prasidėjo ne

Spektaklio „Saulės kelionė“ scena. Šaulys. Mildos Juknevičiūtės nuotr.

nuo Vaido Ramoškos skulptūrų, o nuo Vegos Vaičiūnaitės spektaklių. Šiame straipsnyje aptartuose spektakliuose-reginiuose, įtraukusiuose Juditos Vaičiūnaitės poemą „Saulės kelionė“, W. Shakespereʼo dramą „Audra“, A. Mickevičiaus poemą „Vėlinės“, teksto dramaturgiją (draminę intrigą, veiksmo plėtotę, fikcinio pasaulio personažų, erdvės ir laiko santykius ir kt.) keitė erdvės dramaturgija, sudėtinga konkrečios spektaklio vietos, laiko, reginio sudedamųjų dalių – muzikos, lėlių pantomimos, garso, šviesų ir pirotechnikos efektų – ir dalyvaujančiųjų subjektų sąveika. Postdraminiu Vaičiūnaitės teatrą galėtume pavadinti ne tik dėl jo

perkėlimo iš įprastinės dramos pastatymo erdvės – tradicinės teatro scenos – į gatvę, aikštę, miestą, ne tik dėl dramos kaip pagrindinio spektaklio dėmens atsisakymo, bet ir turėdami omenyje antropologo Victoro Turnerio socialinės dramos apibrėžtį. Turneris teigė, jog visų socialinių dramų struktūroje atsikartoja keletas etapų: pirmiausia, pažeidžiama nusistovėjusi norma (atskyrimas), įvyksta pažeidimas (veiksmas arba situacija, kuri sukrečia socialinį vienetą – šeimą, bendruomenę, visuomenę); toliau eina pažeidimo sąlygojama krizė, o tada aktyvuojami krizės sprendimo mechanizmai. Pastarieji etapai yra patys dramatiškiausi, jiems ten-

ka didžiausias ritualinių vaidinimų ir simbolinių spektaklių kiekis. Paskutinis etapas – reintegracija, krizė arba išsprendžiama, pažeidimas panaikinamas ir taip patobulinamas socialinės tvarkos modelis, arba pripažįstama, jog įtrūkis (krizė) nepataisomas, ir įvyksta dar gilesnis skilimas. 9 Vaičiūnaitės spektakliai tarsi skirti simboliškai reintegruoti miestą ir jo erdvę į normalų būvį po 9 Jurgita visų XX amžiuje Vilnių sukrėtusių krizių Staniškytė. (dramų), režisierės žodžiais – „atkerėti“. Performatyvumo Nors verbalusis tekstas arba drama teorija ir teatras: (kaip W. Shakespeareʼo „Audra“) spek- sąveikos ir taklyje pertvarkomas, išskaidomas, su- takoskyros. trumpinamas, pajungiamas erdvės dra- Menotyra. 2012, T. maturgijai, tačiau spektaklio semanti- 19, Nr. 2, p. 135.

Spektaklio „Vėlinės“ scena. Poetas. Eugenijaus Onaičio nuotr.

10 Ridas Viskauskas kalbina Vegą Vaičiūnaitę. Kiekvienas spektaklis – kaip stebuklas. Vegos Vaičiūnaitės „Miraklis“. Sud. Austėja Merkevičiūtė. Vilnius: Kultūros barai, 2013, p. 112.

koje jis vaidina svarbų vaidmenį. Prin- naitės, kaip ir R. Wilsono, teatrą galė- pjesėje „Niekada nežinai“, nurodant, cipą, kuriuo Vaičiūnaitės spektakliuo- tume pavadinti neomitiniu. Naujasis kad spektaklis turi ir vykti kavinėje, bense panaudojamas literatūrinis tekstas, „Miraklio“ mitiškumas nėra pajungtas dras R. Kmitos, M. Rodunerio ir A. Glusbūtų galima įvardyti H. T. Lehmanno loginei ženklų ir reikšmių hierarchijai, kino darbas pagal Pedro Lenzo roma„teksto peizažo“ sąvoka (prisimenant o vaizdais plevena miesto erdvėse kaip ną „Čia aš varatarius“), įtraukiamas tikir Gertrude Stein „peizažo pjesę“, land- efemeriška iliuzija ar sapnas: „Viskas rovės matmuo, kuriamas spektaklis-tyscape play), sujungiančia literatūros ir staiga susijungia toj erdvėj tą akimirką rimas, pjesė kuriama glaudžiai bendraaplinkos, kraštovaizdžio sritis. Postdra- ir... išnyksta. Kaip vaiduoklystė. Net ne- darbiaujant su aktoriais ir režisieriumi minis „garso / teksto peizažas“ nevaiz- žinau, ar kitais metais būsime, nors (B. Kapustinskaitės „Terapijos“), pateiduoja tikrovės, neatlieka mimetinės būti labai norisi...“ 10 kiant tam tikros temos jungiamus fragfunkcijos, bet kuria asociacijų erdvę žiūTai, kaip Vaičiūnaitė savo reginiuose mentus be nuoseklaus siužeto, panaurovo sąmonėje. Vilniaus kaip kosmo- komponavo tekstą, gali padėti suprasti, dojant daugiakalbystės principą (Magoninės, pagoniškųjų, krikščioniškųjų, kokiais principais vadovaujantis kuria- riaus Ivaškevičiaus „Didis blogis“) ir t. t. politinių transformacijų erdvės sakra- mi naujieji postdraminiai tekstai teatrui, lizavimas atgaivino senuosius ir kūrė kuriuose pjesės tema padiktuoja speknaujus mitus, steigusius XX a. pabaigos taklio atlikimo erdvę (pavyzdžiui, ka- Nuotraukas parinko ir konsultavo vilniečių topografinę tapatybę. Vaičiū- vinė, kaip kad Birutės Kapustinskaitės Austėja Merkevičiūtė

Kur slypi kritikų asmenybės? Aušra Kaminskaitė

Kai teatro kritikos kontekste kas nors užsimena apie asmenybes, pirmiausia į galvą ateina šviesaus atminimo profesorė Irena Aleksaitė. Tai buvo žmogus, kuris, regis, nė kiek savimi neabejodavo, labai mylėjo savo darbą ir norėjo, kad visi kiti lygiai taip pat jį mylėtų. Ne visada norėjosi pritarti profesorės komentarams apie spektaklius ir teatro žmones, tačiau kad ir koks būtų ginčas, jį visuomet laimėdavo milžiniška Aleksaitės charizma. Ir būtent tai ją išskyrė terpėje, kurioje asmenybių atrasi visur. Dėl charizmos stygiaus tarp kritikų (teatleidžia man kolegos, tačiau tikrai esame linkę ją slėpti) gali susidaryti įspūdis, kad neturime ir išskirtinių asmenybių. Bet juk kritiko profesija yra itin palanki asmenybėms tarpti – individualus darbas, teisė garsiai išsakyti savo svarstymus, galimybė tapti nuomonės formuotoju ir amžinas dėmesys (būtų tai nuolatiniai prašymai pasakyti, į kuriuos spektaklius verta eiti, teatrų kvietimai ar menininkų susidomėjimas, kaip

vertini jų pačių ir kolegų spektaklius). Lietuvos kritikų asmenybių įvairovę įrodo ir tai, kad atliekant kritikų apklausas du atsakymo variantus turinčiuose klausimuose rezultatai pasidalija beveik per pusę, o daugiau atsakymų turinčiuose – dažniausias pasirinkimas neviršija dvidešimties procentų. Trumpai tariant – šioje terpėje neegzistuoja tendencijos. Žinoma, čia asmenybės sąvoka vartojama kiek ironiškai, be to, į vieną vietą suplaktos skirtingos sąvokos reikšmės. Įdomu, kad lietuviškasis terminų žodynas pirmąja žodžio asmenybė reikšme siūlo „žmogų su ryškiais (paprastai teigiamais) vidiniais bruožais“, o antrąja – „atskirą žmogų, individą“. O štai „Oxford English Dictionary“ pirmiausia asmenybę įvardija kaip sąvoką, apibūdinančią charakterių ir savybių visumą bei individo išskirtinumą, ir tik tada kalba apie žymaus žmogaus sinonimą ar net tai, kas žmogų atskiria nuo gyvūno (paklauskite naminių gyvūnų šeimininkų, ar jų augintiniai išties nėra asmenybės).

Šįkart asmenybės sąvoką traktuosiu būtent kaip savybių visumą, apibūdinančią šiandieninį kritiką. Tai nėra nuosprendis kritiko paveikslui – tekstas paremtas mano pačios pasvarstymais ir pokalbiais su kolegomis, kuriuose atsispindėjo profesinio lauko vertinimas (o per jį neišvengiamai ir savianalizė). Kritiko asmenybė čia pasirodys problemiška (kitaip būtų neverta apie ją kalbėti), nes kolegoms užduodami klausimai pirmiausia ragino vertinti būtent problemas. Pirmoji ir vienatinė tiesa – kritikas yra individualistas. Apie spektaklius kritikas rašo vienumoje, jam svarbu įsiklausyti pačiam į save ir asmeniškai įvertinti matytą darbą. Tokiomis darbo sąlygomis minėta charizma 1 atrodo visiškai nereikalingas atributas – aplinkoje nėra žmonių, kuriuos norėtųsi pritraukti, o įtaką kritikas linkęs susikurti ne charakterio savybėmis, o loginiu, kritiniu mąstymu ir įdomiomis asmeninėmis įžvalgomis. Kritikui svarbu išreikšti savo

1 Pagal „Oxford English Dictionary“ pirmąjį paaiškinimą: charizma – įtaigus patrauklumas ar žavesys, įkvepiantis aplinkinių atsidavimą.

mintis, kurias jis privalo laikyti ne mažiau svarbiomis už kitų mintis – kitu atveju tekstų pabaigose atsiranda „tai tik mano nuomonė“ stiliaus pasiteisinimai, kuriuose rašantieji diskredituoja patys save. Pasiteisinimai dažnai prasideda dėl nesaugumo jausmo – natūralu, kad viską kvestionuoti pripratęs žmogus itin kritiškai žiūri į savo darbą ir netvirtai jaučiasi prisiimdamas geriau žinančiojo poziciją. Problemos prasideda, kai geriau žinantieji aiškina dalykus kitiems geriau žinantiems – taip susikuria įtampos laukas ir dėl individualizmo kenčia visas kritikos reiškinys. Vis dėlto keičiantis teatrui drauge keičiasi ir kritikai, šiandien nebeturintys konkuruoti, kuris geriausiai supras režisieriaus idėją. Vertybe tampa skirtingos interpretacijos ir tai padeda sugyventi patiems kritikams, nes skirtingiems individualizmams nebereikia konkuruoti tarpusavyje. Kritikas atlieka ne darbą, o misiją. Kritiko – kaip, tiesą sakant, ir kūrėjo – profesija iki šiol sudvasinama, priski-

riant jai aukštesnį tikslą nei bet kuriai eilinei profesijai. Neužtenka parašyti kokybišką recenziją – svarbu, kad tai, ką sukūrei, turėtų išskirtinę vertę ir darytų įtaką visuomenei ar bent siauresnei bendruomenei. Toks mąstymas gali trukdyti priimti kritiką, nes skaudu suvokti, jog tavo misija sulaukia pasipriešinimo. Čia atsiranda kritiko-kankinio motyvas, kurį ironiškai ir tiksliai apibūdino Andrius Jevsejevas: „Kritikas išliejo savo sielą ir nebuvo įvertinta žmogaus kančia.“ Ir nors didžioji dalis teatro žmonių kalba, jog teatras – tai ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas, dažniau susidaro įspūdis, kad tai – visų pirma gyvenimo būdas ir tik kai kuriais, rečiau pasitaikančiais, atvejais tiesiog darbas. Darbas, kurį turi atlikti maksimaliai kokybiškai ir atsakingai, be to, dirbti jį ne tik tada, kai pačiam norisi. Gali būti, kad toks požiūris į profesiją pakeltų kritikų savivertę ir įneštų daugiau sveiko proto tiek į kritikos lauką, tiek į kritikų ir menininkų bendravimą.

Kritika nėra geriausias kritiko draugas. Visų pirma – kai jos labiausiai reikia, ji ne visuomet būna šalia. Patirtys liudija, kad iš spektaklių, kuriuos aprašo kritikas, autorių tikėtis konstruktyvesnio žvilgsnio į recenzijas galima tik išskirtiniais atvejais. Kolegų kritika dažnai taip pat nepageidaujama – galbūt dėl minėto individualizmo, kai asmenybė fiziškai atmeta kažkieno bandymą paaiškinti, jog žino geriau už tave, o gal dėl to, kad gyvai kritikuodami kolegas kritikai paprastai leidžia sau daugiau nei menininkų atžvilgiu. Bet vis dažniau pasigirsta svarstymų, kad kritikui būtų lengviausia priimti neutralaus žmogaus – teatro žiūrovo, kitos srities profesionalo – kritiką, nes tai vienintelė galimybė išgirsti komentarus apie patį tekstą be asmeniškumų turinio atžvilgiu. Tiesa, kai kurie kolegos tokiems svarstymams nepritartų teigdami, kad dar studijų laikais kritikai pripranta būti pakišami po didinamuoju stiklu, vertinami bei kritikuojami, tad jų draugystė su kritika nėra

Asociatyvi nuotr.

tokia komplikuota. Tie patys žmonės pripažįsta, kad kartais priimti kritiką užtrunka pora dienų, kol susiguli emocijos, užleisdamos vietą konstruktyviam mąstymui. Kritikui jautri profesionalumo tema. Svarbiausias dalykas, kurio kritikas reikalauja iš menininko – profesionalus požiūris į savo darbą. Didžioji dalis kritikų turbūt pritartų, kad labiausiai erzinantis dalykas profesionalioje scenoje – darbo atlikimas „puse kojos“. Tai galioja ir savo paties atžvilgiu, nes rašydamas apie spektaklį kritikas suvokia atsakomybę per savaitę įsigilinti į temą, į kurią spektaklio autoriai gilinosi mėnesius. Prevencijos tikslais kritikai gali domėtis absoliučiai viskuo, mažindami tikimybę spektaklyje susidurti su tema, kurios visiškai neišmano. Betgi tai, žinoma, nepasiekiamas tikslas. Gairės profesionaliam vertinimui ir gebėjimui pasiruošti įvairiausių formų bei tematikų scenos

darbų analizei galėtų būti nubrėžiamos aukštojoje mokykloje, konkrečiai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar Vytauto Didžiojo universitete. Panašu, kad dauguma kritikų tiki, jog taip ir įvyksta, todėl itin nenoriai į savo profesionalų būrį priima žmones, kurie nėra studijavę kritikos minėtose mokyklose ar – jei kalbėsime apie laikotarpį iki Nepriklausomybės – Rusijos mokyklose. Unikalus išlieka Vaido Jauniškio atvejis – nė vienoje iš išvardytų įstaigų nestudijavęs kritikas savarankiškai specializavosi į dominančią sritį ir buvo priimtas į kitų kritikų terpę, o šiandien jo nuomonė jauniems kūrėjams, regis, kur kas autoritetingesnė nei bet kurio specializuotas studijas baigusio teatrologo. Vis dėlto kritikų poziciją kartais galima pateisinti – menininkams besidžiaugiant kitų sričių profesionalų įvertinimais, į sritį įsigilinusiam žmogui skauda skaitant visažinio tonu pateiktas klaidingas faktų interpretacijas.

Kritikas – visų sričių diletantas. Tai kontraversiškas teiginys – kaip ir pati kritiko situacija žinių kaupimo klausimu. Įvairiuose kontekstuose svarstoma, kas geriau – keletą temų išmanyti nuodugniai ar žinoti apie viską po truputį. Kritikas pageidautų žinoti apie viską ir giliai. Tai kelia daug streso ir drauge nepasitenkinimą visuomene bei profesine bendruomene, kurioje (neoficialiai) egzistuoja bent dvi stovyklos – nepatenkinti dėl to, kad žmonės nebevertina gilios analizės, ir nepatenkinti dėl to, kad pradėję gilintis į vieną temą kritikai nebemato poreikio išmanyti ir kitas profesinio lauko sritis. Kritiką sunku nustebinti ar sudominti. Nieko čia netikėto – bet kuris žmogus, kurio profesijos pagrindą sudaro nuolatinė savišvieta, vis rečiau susiduria su nepažįstamais reiškiniais. Todėl nėra ko pykti ant kritiko, jei jis nesižavi idėja taip, kaip tikėtųsi ją ką tik atradęs

Šokio kritikai Ingrida Gerbutavičiūtė ir Audronis Imbrasas Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš Šokio informacijos centro archyvo

kūrėjas. Problematiška tai, kad dingstant nuostabai ir susidomėjimui nyksta ir noras rašyti – kam gaišti laiką kalbant apie tai, jog spektaklis nesukėlė jokių idėjų? O idėjų kritikams sukelia ne vien aukštos meninės vertės darbai, bet pirmiausia kad ir vietiniam (nebūtinai žemyno/pasaulio) kontekstui nebūdingi pasirinkimai bei sprendimai. Ir čia ryškėja dar vienas kritikų ir menininkų bendrumas – noras iš „opozicijos“ gauti akstiną mąstyti bei diskutuoti. Aišku, tai būtų tik pirmas žingsnis, nes tam, kad iš akstino išsivystytų diskusija, reikia išmokti atskirti darbą/kūrinį nuo asmenybės. Kritikas – tyliai savo darbą dirbantis žmogus. Rašančiam žmogui kalbėti viešai ne visuomet taip paprasta – jis pratęs pagrįsti kiekvieną savo žodį, o spontanišką kalbą retai lydi nuoseklūs argumentai, nes visų pirma nežinai, kuria linkme kalbą pakreips oponentas.

Tikėtina, kad tai – viena priežasčių, dėl kurių ne kiekvienas kritikas turi noro ir jėgų po spektaklio dalytis įspūdžiais ir dar mažiau entuziazmo įsitraukti į atviras diskusijas su spektaklių kūrėjais. Kalbėti čia ir dabar gali būti ir pavojinga, nes viskas, ką pasakysi, bus panaudota prieš tave – ar maža pavyzdžių, kai vėliau kritikui pakeitus nuomonę kažkas staiga atsimena, jog anksčiau jis kalbėjo kitaip? Dėl savo profesijos suvokdami, kaip gimsta kritikuotini objektai, kritikai patys gali saugotis, kad tokie netaptų. Tai neįdomu, tačiau saugu. Kritiko darbe būtina empatija. Ir ne tik tam, kad vertinimas netaptų patyčiomis ar kūrėjų pažeminimu. Nors recenzijose pirmiausia atsispindi paties rašančiojo pozicija, tačiau spektaklio stebėjimas ir analizė reikalauja gebėjimo nuslopinti savo pageidavimus bei režisūrinius polinkius ir, įsivardijus kū-

rėjų parinktas priemones, svarstyti, kaip jos veikia žiūrovą. Tai nėra lengva ir kas nors pasakytų, kad pirmas pastraipos sakinys turėjo skambėti „kritikui trūksta empatijos“, tačiau pastaruoju metu kalbant su jaunosios kartos kolegomis apie spektaklius vis dažniau tenka išgirsti susimąstymą: „O gal kūrėjams to ir reikėjo?..“ Tai liudija bandymą išlįsti iš savo burbulo ir norą ne tik gilintis į savo patirtis, bet pirmiausia išgirsti ir suprasti kitą. Štai taip paprieštaravau pati sau ir pabandžiau atrasti tendencijas ten, kur jų nėra. Vis dėlto kalbant su kritikais asmeniškai paaiškėja, kad, nepaisant asmenybių skirtumų, daugelį svarbiausių dalykų žmonės mato panašiai. Dėkoti reikėtų visiems, bet šiandien už mintis ir įkvėpimą didžiausias žodis „Ačiū“ keliauja Ramunei Balevičiūtei, Vaidui Jauniškiui, Kristinai Steiblytei, Andriui Jevsejevui ir Godai Dapšytei.

Už užnugarį, kirčius, spyrius ir sprigtus Ką mes prisimename apie Viktoriją I.

Pirmadienį kalbėjomės telefonu. Viktorija uždavė kelis klausimus. Sutarėme, kad atsakymus sugalvosiu iki penktadienio. Tada susiskambinsime ir pasikalbėsime dar kartą. Trečiadienį perskaičiau maždaug penkerių metų susirašinėjimą feisbuke – teatras, pjesės, smulkmenos. Kartą ji labai nustebo (bent jau taip parašė), kad esu skaitęs jos prozos knygą „Girgždantis žvirgždas“. Iš tiesų ją skaičiau gal prieš dešimt metų, nes Viktorija yra laimėjusi „Pirmosios knygos“ konkursą, kurį kažkada sureikšminau iki svarbiausio gyvenimo įvykio. „Man tai buvo gyvybės ir mirties klausimas“, – rašau Viktorijai 2014 m. kovo 6 dieną. „“,– atsako ji ir temą baigiame. Vėliau dar ne sykį kalbėsimės apie rašymą, Viktorija užsimins dirbanti „prie prozos“. Gyvybės ir mirties klausimas. Gyvybės ir mirties klausimas. Galvoju, kuris iš klasikų yra rašęs, kaip keršija mums žodžiai, ne vietoje, ne laiku, netiks-

liai pavartoti. Galvoju, o koks yra tas mirties klausimas – ir ką mums mirtis atsako? Viktorija turbūt parašytų – : realistė, nemėgstanti gražbyliavimo, turinti subtilų, kartais kandų humoro jausmą. Įsiminė keli pasisėdėjimai, įsiminė, kad niekas kitas nemokėdavo taip koncentruotai oponuoti Andriui – mačiau, kaip jie vienas kitą vertina, kaip dviese sukuria diskusijų įtampą, kurios krūvio pakakdavo ir mūsų staliukui, ir gretimiems. Mačiau Andrių, skėsčiojantį rankomis ketvirtadienį po mišių. Keliskart esame susidūrę Santariškėse. Skyriuje, kuriame gyvybės ir mirties klausimai iš tiesų sulaukia atsakymų. Nežinau, ką Viktorija ten veikė – aš atlydėjau tėvą. Gal po metų, kai tėvo nebuvo, Santariškėse susitikome darkart. Pėdinau į visai kitą skyrių. Iš Viktorijos žvilgsnio supratau, kad dabar turime apsimesti vienas kito nematantys, nepažįstantys – kam tie girgždantys klausimai, vardan ko tas atsakymų žvirgždas.

Viktorija, labas. Tarėmės penktadienį susiskambinti, tai ir skambinu. Žinai, pagalvojau, kad turbūt nelabai. Visko ir taip per daug. Nespėju. Bet gal kada nors ateity. Susitikę apie viską pasikalbėsime plačiau. O dabar – nieko neklausiu. Todėl nieko neatsakyk. Mindaugas Nastaravičius

Nežinau, ar galima lyginti žmones su knygomis, bet Viktorija man asociuojasi su Davido Lyncho knyga „Pagauti didžiąją žuvį“. Prieš daugiau nei metus Viktorija socialiniame tinkle paskelbė, kad išpardavinėja savo biblioteką – gal ruošėsi kelionei, gal tiesiog perėjo į kitą etapą, kuriame tam tikri tekstai nebereikalingi. Ir susitikome ne dėl puodelio kavos, o dėl knygos – tai vienai knygai juodu medžiaginiu viršeliu perduoti. Aišku, susitikimų būta daugiau, kaip ir puodelių kavos. Bet užstrigo visai ne tai. Užstrigo

Viktorija Ivanova Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Viktorijos pasaulio stebėjimas – viena užmigai ir tave pasiėmė? pasikvietė? vertus, paslaptingas lyg už aksominės užmigai užuolaidos, antra vertus – skaidrus lyg pro vandens stiklą. Užstrigo ramybė, gal iš ten dar gražiau geležinis romumas, žvilgantis išmin- galėsi mus vesti ties pelekas. Užstrigo reali ir paprasta mano sū- kad bent kiek priartėtume nėno frazė, pagavus pirmąją žuvį: o prie tos vietos, kurią tu pasiekei anksčiau, nei dauguma dabar ją paleidžiam? Kaskart, atsivertusi „Pagauti didžią- mūsų gali pasiekti ją žuvį“, nusišypsau būtent Tau, Viktolabai rami gatvė rija. su labai ramiais žibintais, Ir paleidžiu. Iki kito karto. mieste, kur atsiradai, Kitoje realybės pusėje. mieste, kur prasidėjai Gabrielė Labanauskaitė labai ramiai išėjai

labai rami gatvė labai ramiai išėjai

užmigai ir išėjai užmigai ir išėjai užmigai ir nuėjai:

užmigai ir išėjai užmigai ir išėjai,

kur gali būti tik dar geriau, nors ir atrodė, kad tai

jau neįmanoma labai ramiai myliu nors apie gyvenimą kalbėjomės tik du kartus labai ramiai ačiū užmigai ir nuėjai nuėjai, atėjai šypsaisi mums, nesakai nieko, nes viską jau pasakei dabar mūsų eilė Tik dabar supratau, kad Viktorija lydėjo pirmus mano / kai kurių mūsų profesinius žingsnius ir buvo kažkur netoliese, užnugary ir pašonėj, jau ilgą laiką. Nuo pirmų rimtesnių profesinių bandymų iki pat paskutinių dienų. Žinau,

Vytautė Brazdylytė ir Viktorija Ivanova Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

kad skirtingais būdais ji prisidėjo ir darė visi užsiėmę vėl suveikė kaip stuktelė- tikrai tie tekstai gerai būtų vertinami ir įtaką ne vienam mūsų – ne tik konkrečiu jimas į petį ar spyris į šikną, kvietimas tarptautiniame kontekste? Ne tik lietu„Versmių“ kuravimu ir planavimu, bet ir nesusireikšminti. Aišku, pirmiausia su- viškame? tam tikru specifiniu palaikymo, tikėjimo, erzino. Kad per vėlai kreipiasi, kad norLabai gerai prisimenu, kaip tą klaukritiškumo ir skatinimo tobulėti būdu malu būti užsiėmusiam ir taip toliau, ir simą, be jokių abejonių, priėmiau kaip ji padarė daugiau, nei mes ir galbūt ji panašiai. O galiausiai išliko kaip frazė, jos pačios komentarą ir kritišką ar skeppati galėjo suprasti. Nors ji, greičiausiai, apie kurią pagalvoju kol kas turbūt kas- tišką nuomonę į tais metais pristatytus suprato. Šiuo metu tikrai atrodo, kad ji dien. Kuo, kaip ir kodėl aš esu užsiėmu- tekstus, tarp jų – ir maniškį. Regis, į tą žinojo daugiau nei dauguma mūsų. Ir si ir ką man tai reiškia. Viena jos frazė ir klausimą ir nebuvo atsakyta, jis nebuvo net visas šitas išėjimas tą kažką dau- motoras užsikuria. Ji varydavo kirčiais. išvystytas, tačiau man jis išliko kaip pirŠiaip jau aš jos truputį prisibijojau. masis rimtas kirtis, išjudinęs abejones. giau mums palieka. Man atrodo, kad ji turėjo tam tikrą Labai gerai prisimenu vieną jos klauDar dabar prisimenu, kaip einu te„savaime suprantamumo“ požiūrį – kad simą po pirmųjų „Versmių“, kuriose da- atro koridoriais švęsti pirmojo savo įverreikia daryti ir dirbti taip, kad būtų ge- lyvavau. Po visų skaitymų vyko aptari- tinimo, tuo metu niršdama ir abejodarai, kad būtų verta, kad atspindėtum mas, kurio metu buvo teigiamai (forma- ma tiek įvertinimu, tiek apskritai suvosave, savo veiklą, savo šalį, meną ir te- liai besidžiaugiant) pristatomos tais me- kimu, kas yra profesionalu, talentinga, atrą tokius, kokiais tiki. Neišsidirbinėti, tais dalyvavusios, „laimėjusios“ pjesės. įdomu, kas – ne. Koks tas – lietuviškas netingėti, neburbėti, o imtis veiksmo. Dar dabar prisimenu, kaip, beveik bai- kontekstas? Ir koks – tarptautinis? Tai, Žvilgsnis, replika, tyla – viskas kažką by- giantis klausimams, nuo dešiniųjų laip- kad mane tai paveikė, rodė, kad jau talojo ir buvo reikšminga. Paskutinio su- tų Mažojoje Dramos teatro salėje Viktori- da jos nuomonė rūpėjo ir šį tą reiškė. sirašymo metu atsiųsta frazė kokie jūs ja uždavė klausimą – tarsi tarp kitko – ar Tas vienas klausimas iš esmės prisidė-

jo prie savikritiškesnio žvilgsnio ir atsargesnio savos ir kitų kūrybos vertinimo. Dar jautriau, prisiminus tą pradžios laiką, suprasti, kiek daug pasikeitė per tuos metus, kaip prisibijojimas kritikos išaugo į lygiavertišką kolegiškumą ir pasitikėjimą, palaikymą ir stūmimą į priekį. Įvairios tarptautinės dirbtuvės ir susitikimai, į kuriuos, jei ne Viktorija, greičiausiai nė nebūtume nuvykę, atrodo mažiausiai svarbi dalis, bet iš tiesų yra daugiau nei svarbi, nes už to slypi ryšiai, žmonės, kūriniai, idėjos ir bendras tinklo ir kitokio teatro kūrimo pažinimas. Kas – dabar tik dar akivaizdžiau – ir buvo jos esaties centras. Visa kita yra tiesiog žmogiškumo, šilumos dalis, kuri – kaip dovana – atsiskleidė ilgainiui, vėliau atsivėrė panašių patirčių, tinkamų aplinkybių kontekste ir visai kitaip papildė bendrą jos portretą. Apie tą dalį galvoti yra jautriausia, tad tegul ji dar kažkur pabūna, kol viskas vienaip ar kitaip nurims ir stos į savo naujas vietas. Kur jos kūno vaizdas, poza, veidas, balsas kaip šešėlis, kaip prisiminimas, pajautimas – tvirtas ir stabilus, savaime suprantamai esantis kažkur šalia, kažkur užnugary, kažkur pašonėj, atras savo naują formą, naują vietą. Teklė Kavtaradzė

Niekada nėra tekę atsisveikinti su jaunu žmogumi. Neišvengiamas neteisybės jausmas, neišvengiamas nerimo, kad visi esame neapsaugoti, jausmas, o drauge ir neišvengiama ramybė – kad vis dėlto nieko negali kontroliuoti, nieko nežinai ir nežinosi, gali tik būti ir judėti tolyn. Susirašinėdama su Viktorija dėl vieno iš „Versmės“ tekstų, gavau iš jos atsakymą, jos išvadą, kilusią perskaičius pjesę: kokia įdomi mintis – „kai nežinai – tada žmogus“. Priėmimas nežinomybės ir joje telpančių baimių, žaidimo, ieškojimo – visa tai, atrodė, visada tilpo po jos ramia išraiška: visuomet globėjiškai nusiteikusi, visuomet laukianti, visuomet pasitinkanti, visuomet mokanti priimti ir atvira. Būna, nebendrauji su žmogumi pusę metų, o tada jis atsiranda – iš kažkur, vėl. Teklės minėtas Viktorijos siūlytas projektas neaplenkė mūsų visų. Ir visi mes buvome „tokie užsiėmę“. Visuomet būna sunku pasakyti „ne“, išgirsti save, suprasti savo ribas. Viktorijos atsakas ir man įsirėš kaip pamoka: labai džiaugiuosi, kad moki pasakyti „ne“ – sveika ir sveikintina. Net ir laidotuvių ceremonija karštą liepos dieną tarsi pakibo, įstrigusi Klaipėdos automobilių spūstyje, dar kartą

primindama apie mūsų dažnai taip ir nepasakomus „ne“, apie mūsų nenubrėžiamas ribas, neįsiklausymą į save, apie mūsų laiko „neturėjimą“; primindama kartais tiesiog priimti visus nežinomuosius kaip dalį savo gyvenimo, nebandant nieko paskubinti. Nes tik tada, kai nežinai, – tu žmogus. Ačiū už tai, kad buvai, kad visuomet buvo ramu, jog kažkas teatre stovi kartu su dramaturgais, ir kad kažkam iš tikrųjų rūpi. Mes judame toliau, Viktorija. Birutė Kapustinskaitė

Gruodžio 31 d., įsijungusi naujametį koncertą, pjoviau dešrą naminei olivje. Kaip tik tą akimirką sulaukiau skambučio – mirė mūsų bendras draugas Algis. Draugai skambino draugams, tie – dar kitiems draugams: su Algiu atsisveikinti nepavyks, mirė Anglijoje. Įsipyliau čerką degtinės, dzin, galvoju, svečiai supras, kodėl butelis atidarytas. Juk mirė mano draugas. Gaila, skaudu ir fejerverkai už lango. Pagalvojau, kad metai prasideda labai neteisingai ir kad tai – turbūt baisiausias įvykis du septynioliktaisiais. Tačiau po kelių mėnesių triskart nevykusiai miriau pati. Kiaurai perėjusi stiklinę vitriną, paskendau savo pačios kraujyje. „Nelaimingas atsitikimas

buityje“, kaip parašė medicinos išraše. Medikai mane išgelbėjo, susiuvo ir paleido namo. Nežinau, ar kalta kovo aštuntoji, ar ne, tačiau kažką jie padarė ne taip. Taigi kitą mėnesį prasitęsė mano kelionė Dantės pragaro ratais – su kraujo balomis, reanimacijomis, pilna narkoze ir donorų kraujo perpylimais. Atkentėjau už visus, tiesiog Marija. Ne gyvenimas, o malda, – galvojau gulėdama ligoninėje trečią mėnesį iš eilės. Blogiau jau tikrai nebebus, ar ne? Liepos mėnesį, atostogaudama prie jūros su bintais ir langetėmis, žiūrėdama į besimaudančius vaikus, prisiminiau visas savo ašaras, apatijas ir depresijas. Galvojau apie tai, kad gyvenimas vis tiek gražus, net jeigu tau uždrausta maudytis jūroje, nes koja dar neklauso ir žaizdos tebegyja. Atsidariau feisbuką ir pamačiau Dimos darytą tavo nuotrauką. Nepatikėjau. Nes negali taip būti, nes gyvenimas gi gražus ir tu dar jauna, Vika, girdi? Nes aš dar gyvenu, turėjai ir tu... Žinau, niekada nebendravome, nors ir pažįstamos labai seniai. Klaipėdietės. Susipažinome, regis, kai visa meninė Klaipėda šventė mano ir Stepo bohemiškas vestuves Turgaus gatvėje, mūsų draugo Algio bute. Algio, kurio jau nebėra. Man tada buvo 19. Atėjai ir tu. Bendra kompanija ir t. t. O po kurio laiko susipykome – jau net nepamenu, dėl ko. Ir kompanija išnyko.

Kai sulaukiau skambučio iš „Versmės“ organizatorių, išgirdau: „Jevgenija, čia Viktorija Ivanova. Ar dalyvausi dirbtuvėse? Tave atrinko.“ Pagalvojau, kaip oficialiai, – kiekgi metų prabėgo? Septyneri! Tiesą pasakius, šiek tiek bijojau dirbti su žmogumi, su kuriuo jungę tiltai visi sudegė. Žinau, nesąmonė, visko pasitaiko, bet buvo nejauku. O paskui diskutavome ir aptarinėjome idėjas, ir vyną gėrėme, ir visai truputį prisiminėme praeitį. Ir buvo gera ir labai prasminga. Man „Versmė“ – pirmas kartas gyvenime, kai kažkas patikėjo, kad galiu rašyti. Tai buvo pirmi mano žingsniai. Ir aš labai džiaugiuosi, kad tu padėjai man juos žengti. Žinojau, kad galiu bet kada paprašyti tavęs įvertinimo ir patarimo – tu tai padarysi sąžiningai ir profesionaliai. Kaip ir tada, kai pasakei man eiti pas Parulskį: „Tau su juo pasiseks, tik mokėk apsiginti.“ Jevgenija Karpikova

Mano gyvenime kažkodėl mirties, ir būtent tokios – jaunos – mirties, labai daug. Tėvas yra man sakęs – žinai, mano toks amžius, vieną po kito draugus laidoju. Nes yra įprasta, kad žmonės miršta kiek pagyvenę, o ne tik įžengę į šitą balą ir sušlapę pirmuosius sijonus. Nes numir-

ti, kai tau yra trisdešimt, vadinasi, niekad nesušlapti iki kaklo, taip, kad kojos imtų dumblėti. O man, tėvai, irgi vis bendraamžių laidotuvės. Viktorija – ketvirtoji per pastaruosius dvejus metus. Visa tai kaskart lyg makabriškas priminimas – gyvenk, žmogau. Gyvenk, Viktorija, netoli mūsų ir toliau. Gyvenk retu, fragmentišku, ramiu, bet visada švariu, aiškiu, tiksliu buvimu šalia. Turbūt visi versmiečiai galėtų pasakyti tą patį – tai buvo tikra mūsų globėja, tikra vienmetė mama mums, šluos tydavusi liūdną prakaitą nuo blakstienų ir viktoriškai stumdama iš nugaros tolyn, kai imdavome trypčioti vietoj. Kiek turiu Jos laiškų, kuriuose Ji vis guodžia, gydo, vis bando padėti išnešti sveiką kailį iš nusivylimo savimi. Kaskart nustebdavau, kiek daug laiko Ji paskirdavo apmąstyti eilinei kūrybinei krizei, ir kiek daug eilučių – išrašyti palaikymui, paskatinimui, ir vis pabaigoj – rašyk, bendraujam; dalinkis, netylėk; gal kavos? – Viktorija. Kaip šiandien pamenu ir vieną ne reikalams, o gyvenimui aptarti skirtą Jos skambutį, – nes Ji žinojo, kada reikia paskambinti tiems versmės prausiamiems varliukams, kurie niekaip neperšoka ant kito akmens. O po Jos parašymų / paskambinimų peršokdavai. Nesgi Viktorija taip sakė. Ir visa tai ne todėl, kad būtume buvusios geros draugės, – Viktorijai tie-

Agnė Pulokaitė, Viktorija Ivanova Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

siog rūpėjo kuriantis žmogus, nes, pati būdama Kūrėja, labai gerai Jį suprato. Ji gyveno ne tik tam, kad išneštų į šviesą savo kūrybą, bet – ir ypač – tam, kad padėtų kitiems išsinešti save. Kad sujungtų vieną kuriantį su kitu, kad surištų žmogų su žmogumi, tekstą su scena, scenos šviesą su salės tamsa. Likus penkioms dienoms iki Jos išėjimo, vasarojau kaime ir netikėtai radau Viktorijos laiškelį, kvietimą dirbti drauge. Mes pradėjome tartis, aš – kaip simboliška – skaičiavau, kiek nedaug turiu laiko, ir kad man neužteks, ir kad jau tuoj ruduo. O iš tiesų laiko nebedaug turėjau ne aš. Viktorija, būki toliau – kitoj materijoj – kitoj erdvėj – kitokioje šviesoje – būki kiek gali ir kaip gali. Ačiū. Dovilė Statkevičienė

Paskutinę savaitę kovojau su savo prokrastinacija. Tikriausiai su ja susiduriu ne aš vienas, bet tiems, kas yra itin šaunūs ir nežino, kas tai, pateiksiu tikslų psichologų paaiškinimą: prokrastinacija – tai polinkis atidėti svarbų darbą vėlesniam laikui, vietoj jo imantis mažiau svarbių ar nereikšmingų užduočių. Taigi, praėjusią savaitę niekaip negalėjau susikaupti ir tęsti savo naujausios pjesės. Pasidariau įvairiausių darbų, bet tik ne tai, kas tuo metu buvo svarbiausia. Nesirašė. Ir štai savaitės pabaigoje manęs paklausė, ar nenorėčiau parašyti vienos kitos pastraipos Viktorijai. Aš, žinoma, sutikau ir tuoj pat ėmiau neregėtai greitai, kūrybingai ir produktyviai rašyti... tą savo pjesę, nes dabar ji netikėtai patapo nereikšminga užduotimi. Nes dabar atsirado kai kas daug, daug svarbesnio.

Tokiu keistu būdu tu dar sykį mane stumtelėjai rašyti. Eilinį kartą, Viktorija. Ar paskutinį? Pažįstant tave, būtų naivu tai tvirtinti užtikrintai. Kai galiausiai šiaip ne taip prisiverčiau atsitraukti nuo dramaturgijos ir nurimti susitikimui su tavimi, atsisėdau prie kompiuterio ir bene pusę vakaro scrollinau mūsų senus susirašinėjimus. Ir net neverta stebėtis tuo, ką juose atradau. Taigi, atleisk, bet akivaizdu, kad buvai man tikra rakštis: Aleksandrai, kada atsiųsi naują teksto versiją? Aleksandrai, ar jau pradėjai repetuoti su aktoriais? Aleksandrai, ar tikrai nenori pamėginti sudalyvauti? ir t. t. Kartais pagalvodavau, kad pavargstu nuo tų skatinimų, bet dabar bandau įsivaizduoti, kaip tikriausiai nuo visų prokrastinuojančių ir stabdančių aleksandrų pavargdavai tu... Bet vis atrasdavai

Viktorija Ivanova Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

jėgų ir žodžių – ne tik paskatinti, bet ir nuraminti ar tiesiog duoti gerą sprigtą į kietą mano kaktą, kai ji imdavo pernelyg saugoti smegenis nuo blaivaus mąstymo. Na, štai. Ką tik mano rašymą pristabdė supypsėjęs feisbuko notification‘as. Žiūriu – priminimas apie renginį. Atsidarau – „Sirenos“. Pakvietė: Viktorija Ivanova. Nusišypsau. Spaudžiu „Dalyvausiu“. Dabar gi jau man nepavyks, kaip anksčiau, tau paaiškinti, kad nespėju, kad neturiu laiko. Turiu jau baigti – ką tik gavau T. K. paskatinimą greičiau parašyti ir išsiųsti šį tekstą. O dar visai neseniai tokias žinutes ji pati gaudavo iš tavęs. Matai, vadinasi, vis dėlto pamažu iš tavęs šio bei to išmokstame. Beje, taip, aš žinau, kad rašydamas tekstą rimtam leidiniui, turėčiau vengti tokių žodžių kaip notification‘ai ir scrollinimai, betgi tąsyk, kai rašiau „Babelį“, tik tu man ir leidai sugrąžinti atgal į pjesę šitokią leksiką po to, kai prie mano teksto prisilietė redaktoriai ir jų valia pjesėje buvęs žodis laptopas tapo skreitiniu kompiuteriu, o smailas – šypsenėle. Taigi, su tavo palaiminimu dabar rašau kur kas drąsiau.

O ir šiaip pirmą sykį gyvenime rašau tekstą tokiam rimtam leidiniui, kuriam rašyti iš tiesų turėtum tu, o ne aš. Išeina, kad su tuo ir vėl esi susijusi tu. Kiek daug tokių tavo stumtelėjimų, Viktorija... „Sirenos“, „Versmės“, spektakliai, dirbtuvės, užsiėmimai, dialogai, o kartais – ir atvirkščiai: tavo pristabdymai. Tikiuosi, nepyksti, kad dalinuosi tuo su kitais. Dedu čia tašką. Šiandien viskas – leisiu sau nedaryti nieko. O rytoj pailsėjęs grįšiu prie savo pjesės. Ir pažadu – jokių prokrastinacijų, bet taip pat ir jokių perkrovų bei perdegimų. Darysiu ne viską, o tai, kas man atrodys geriausia. Nes nujaučiu, kad priešingu atveju kaip nors ir vėl rasi būdą duoti man pamokantį sprigtą. Tad gal aš kaip nors pats. Nenoriu tavęs varginti. Tu jau ir taip dėl manęs tiek daug padarei... Ačiū, Viktorija. Ramiai –

ką tokia proga pasakyti. Jūs nušvietėte mano dangų, tariau, buvo apsiniaukę, o dabar šviečia saulė. Tai buvo patetiška nesąmonė, mes abi tai žinojome, ji nusijuokė santūriai, aš – kaip visada. Viktorija mokėjo priimti. Man ji visada atrodė savo esaties centre. Harmoningoje ramybėje su savimi ir kitu. Kaip ta dama, iš celofaninio maišo berianti lesalą balandžiams. Viktorija matė žmones. Jai buvo svarbu juos matyti, ir ji mokėjo tai parodyti. Ji turėjo kalnus darbų. Ir kalnus žmonių. Bet visada jaučiau, kad ji nuoširdžiai džiaugiasi gavusi mano žinutę ar laišką. Ir tikiu, kad ne aš viena taip. Visų pirma, ne „jūs“, o „tu“, pasakė ji man, kai susitikome. Likę pažadai ir mes, likusieji. Ilgainiui vis labiau negalintys pasakyti nė žodžio, apimti keistos bejėgystės, su girgždančio žvirgždo sauja galugerkAleksandras Špilevojus ly, vis atsisakantys patikėti; nenorintys nieko pasakoti, niekuo dalytis. Nes brangu. Taip brangu. Viktorija, žadinsime. Nebūtinai ryPrieš daugiau nei dvejus metus Viktori- tais, bet ką nors gražaus. ja man paskambino ir pranešė apie Virginija Rimkaitė laimėtą „Versmės“ konkursą. Neturėjau

9 772424 443008