teatro žurnalas | 23 by Teatro žurnalas

žurnalasteatroNr.23kaina3,99€

Vyriausioji redaktorė Ramunė Balevičiūtė Redaktorė Vlada Kalpokaitė Dizaineris Vilmantas Žumbys Redagavo UAB Kalbos ir komunikacijų centras Išleido VšĮ „Teatro gatvė“ www.teatrogatve.lt Už galimybę spausdinti nuotraukas dėkojame teatrams ir nuotraukų autoriams Spausdino UAB „Petro ofsetas“ Tiražas 400 egz. Popierius Serixo 100, 250 g/m2 Šriftai Suisse Int’l, SangBleu Kingdom Leidinio vykdomą projektą „Lietuvos ir pasaulio teatras“ žurnale „Teatro žurnalas“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (8 tūkst. eurų) ISSN 2424-4430

AUŠRA KAMINSKAITĖ NEREGIONINIO LYGIO REGIONINIAI TEATRAI: AMBICIJOS, SĄLYGOS, REALYBĖ 4 GODA DAPŠYTĖ PATIRTI MIESTĄ.ŠOKIO EKSKURSIJOS UOSTAMIESTYJE 14 RAMUNĖ BALEVIČIŪTĖ KLAIPĖDOS JAUNIMO TEATRO „ĮSTRIGĘ“:TARP „NIEKUR“ IR „DABAR ČIA“ KRISTINA23STEIBLYTĖ STIPRIAI ĮKVĖPTI. DISKUSIJA APIE FESTIVALĮ„MATERIA MAGICA“ IR LIETUVOS LĖLIŲ TEATRĄ 30 RAIMONDA AGNĖ MEDEIŠIENĖ TAIKOMASIS TEATRAS: TARP LINKSMYBIŲ IRNORO IŠGELBĖTI PASAULĮ 42 VAIDAS JAUNIŠKIS DEŠIMT DALYKŲ, KURIŲ JŪS NEŽINOJOTE APIE ESTŲ TEATRĄ 49 RAMUNĖ BALEVIČIŪTĖ, AGNĖ JURGAITYTĖ-AVIŽINIENĖ KUO PABĖGIMAS IŠ MIESTO NAUDINGAS TEATRO MENININKAMS? 56 ŠARŪNĖ TRINKŪNAITĖ PARYŽIUS PANEVĖŽY: JUOZO MILTINIO FENOMENAS 59 MONIKA BARANAUSKAITĖ NUTIKIMAI EKOLOGINIAM ŪKY

REDAKCIJOSSKILTIS

išsamiai analizuoja choreografės Agnijos Šeiko spektaklius-ekskursijas: „Jos spektakliuose-eks kursijose miestas – ne vaizdas, į kurį įsiremia eks kursijos dalyvių akys, o pagrindinis objektas, ne meninio veiksmo fonas, o priežastis. A. Šeiko šo kio spektakliai-ekskursijos „Keliaujančios baž nyčios. Klaipėda tranzit Memel“ (2015 m.), „Lucky Lucie“ (2016 m.), „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“ (2018 m.) ir „Užpustyti“ (2019 m.) gyvai pasakoja apie praėjusį laiką vietose, kuriose čia ir dabar stovi ekskursijos dalyviai.“ „Teatro žurnalo“ redaktorė Ramunė Bale vičiūtė straipsnyje „Klaipėdos jaunimo teatro „Įstrigę“: tarp „niekur“ ir „dabar čia“ kalbina vasarą Kulių kultūros centre pristatyto Árpádo Schillingo spektaklio aktores Laimą Akstinaitę, Justiną Bu rakaitę, Ievą Pakštytę ir Mariją Žemaitytę. Teatro logė domėjosi ne tik spektaklio kūrimo procesu, bet ir jo dalyvių požiūriu į atskirtį tarp centro ir pakraščių, tarp didelio miesto ir nuošalių mies telių. Teatrologė Kristina Steiblytė „Teatro žurnalo“ skaitytojus supažindina su diskusija apie lėlių tea trą, inicijuota Klaipėdoje vykusio tarptautinio lėlių teatro festivalio „Materia Magica“. O taikomojo te atro tyrėja ir praktikė Agnė Raimonda Medeišienė pristato regionuose aktyviai veikiančią taikomojo teatro trupę „4 ŽvilgsnisRooms“.įužsienio teatrą ne sostinėje –tai Vaido Jauniškio Estijos teatrų festivalio „Dra ama“ kritinė refleksija. Šmaikščiame ir analitiškai aštriame straipsnyje teatro kritikas įvardija „De šimt dalykų, kurių jūs nežinojote apie estų teatrą“.

Šis „Teatro žurnalo“ numeris skirtas scenos me nams ne sostinėje. Atsisakę centro ir periferijos opozicijos, nusprendėme įsiklausyti į ne Vilniuje kuriančių menininkų ir organizacijų balsus. Kiek ir kaip vieta lemia scenos meno įstaigos veikimo principus, misijos bei tikslų suvokimą ir, žinoma, pačią kūrybą?AušraKaminskaitė, rengdama straipsnį „Neregioninio lygio regioniniai teatrai: ambicijos, sąlygos, realybė“, pakalbino Alytaus, Panevėžio, Klaipėdos ir Šiaulių teatrų vadovus. Teatrologė domėjosi teatrų finansavimu, jų stiprybėmis ir tobulintinomis sritimis, repertuaro tikslais, gali mybėmis kviestis režisierius iš užsienio, taip pat šių teatrų požiūriu į savo publiką. Pasirinkus teatro ne sostinėje temą, dau giausia dėmesio teko Klaipėdai. Ir tai nestebina: šiuo metu uostamiesčio kultūrinis gyvenimas kaip niekada anksčiau aktyvus ir įvairus. Klaipėdos dramos teatrui jau pieš kurį laiką pavyko įgyven dinti modernaus, atviro ir dinamiško kultūros bei meno centro viziją. Ryškiai miesto kultūros žemė lapyje matomi ir kiti teatrai: Valentino Masalskio mokinių įkurti Klaipėdos jaunimo ir „Taško“ tea trai, Šeiko šokio teatras, Klaipėdos lėlių teatras, taip pat šiuo metu kiek rečiau matomas Apeirono teatras. Į kai kuriuos Klaipėdos scenos meno reiškinius įsižiūrėjome įdėmiau. Teatro ir šokio kritikė Goda Dapšytė patyrinėjo originalią sce nos meno formą – šokio ekskursijas. Straipsnyje „Patirti miestą. Šokio ekskursijos uostamiesty je“ aptarusi ekskursijos formos ypatybes, autorė

O numerio temą savaip apibendrina dviejų skirtin gų sričių tyrėjų – teatrologės Ramunės Balevičiūtės ir psichologės Agnės Jurgaitytės-Avižinienės –pokalbis apie miesto ir ne-miesto aplinkos įtaką teatro menininkų kūrybiškumui. Apibendrindamos atlikto tyrimo rezultatus, straipsnio autorės teigia, kad abi aplinkos savitai stimuliuoja kūrybiškumą: miestas – per siūlomą gausą, kontaktus, tempą, konkurenciją, o ne-miestas – per susitelkimą, pasi nėrimą, įsigilinimą. Šių dviejų kūrybiškumo sąlygų balansas leidžia palaikyti optimalią, teatro pasau liui tinkamą energijos ir idėjų apykaitą. Įsiliedama į teminį numerio kontekstą, ne tikėtą požiūrį į legendinę Lietuvos teatro asme nybę – režisierių Juozą Miltinį – atskleidžia teatro istorikė Šarūnė Trinkūnaitė. „J. Miltinis apie save kūrė legendą – tam tikra prasme influencino. Ir bu vo tikras šios srities meistras. J. Miltinio influence šleifas galingai driekėsi palei Panevėžio dramos teatrą per visą jo buvimo jame laiką ir dar ilgai po to – savaip pridengdamas opias vietas ir palaikydamas švytinčią Paryžiaus aureolę“, – straipsnyje „Paryžius Panevėžy: Juozo Miltinio fenomenas“ rašo autorė.Kartu su numeriu publikuojamą Marijos Baranauskaitės komediją „Nutikimai ekologiniam ūky“ galima skaityti ir kaip ironišką repliką „pabė gimo iš miesto“ temai. Ši pjesė, pašiepianti šian dien daugelį žmonių apėmusią pseudodvasin gumo paieškų maniją, buvo pristatyta 2021 m. Vilniaus mažojo teatro organizuotame festivaly je „DramaFest“ – ištrauką režisavo Eglė Kižaitė. Pasak kūrinio autorės M. Baranauskaitės: „Pjesė pasakoja apie jauną žmogų, bandantį gyventi šia me pasaulyje, pasitelkiant įvairiausias populia rias saviugdos priemones, ieškoti savęs, laimės. Pagrindinis herojus Julius bėga nuo praeities pro blemų, neigia, kad jų turi, ir nusprendžia kardi naliai pakeisti savo gyvenimą, pradėti jį iš naujo. Jis vienas persikelia į seną, iš močiutės pavel dėtą sodybą, kur ketina kurti ekologinį ūkį, nors apie ūkininkavimą nieko neišmano. Tačiau visos jo praeities problemos į sodybą atseka paskui jį. Ir nori ar ne Juliui tenka tas problemas vienaip ar kitaip spręsti.“Kaipvisada konceptualus žurnalo viršelio dizainas. „Šįkart viršelio iliustracijoje vaizduoja mas nuolat kintantis bei sunkiai apibrėžiamas centrų (-o?) ir regionų teatro santykis. Iš pirmo žvilgsnio aišku tik viena – jie yra vienas nuo kito priklausomi. Kadangi iliustracija keičia prasmes žvelgiant į ją iš skirtingų pusių, skaitytojas yra kviečiamas surasti savo žiūros kampą ir stebėti, kaip jis kinta skaitant šiame numeryje publikuojamus straipsnius“, – idėją atskleidžia „Teatro žur nalo“ dizaineris Vilmantas Žumbys. Įdomių įžvalgų ir atradimų su „Teatro žurnalu“!

NEREGIONINIO LYGIO REGIONINIAI TEATRAI: AMBICIJOS,REALYBĖSĄLYGOS, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija yra dvidešimties teatrų ir koncertinių įstaigų stei gėja. Aštuoni jų – dramos teatrai, tarp kurių – du nacionaliniai. Iš šešių likusių trys įsikūrę Vilniuje, po vieną – Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Būtent jie atsidūrė šio „Teatro žurnalo“, pasirin kusio teatro regionuose temą, dėmesio cen tre. Šiek tiek nelygiomis sąlygomis prijungtas ir Alytaus miesto teatras, įsteigtas ir išlaikomas ne valstybės, bet miesto savivaldybės biudže to lėšomis. Tai ne vienintelis šio teatro išskirti numas – valstybinės įstaigos kūrybines veiklas finansuoja Kultūros ministerijos skirstomomis Nacionalinės programos lėšomis, o savivaldy bės įstaiga gali pretenduoti į Lietuvos kultūros tarybosĮžangojekonkursus.paminėti biurokratinius statusus ir finansavimo modelius svarbu tam, kad apsi brėžtume, kurį Lietuvos teatro segmentą ketina me pristatyti. Tai – nuo sostinės nutolę, iš biudžeto išlaikomi, tačiau nacionalinio statuso neturintys teatrai, veikiantys vidutinio dydžio miestuose, kurių gyventojų (vadinasi, ir potencialių žiūrovų) skaičius nuo sostinės skiriasi 5–10 kartų. Šiuo atžvilgiu negalime išskirti Klaipėdos, kuri, kaip ir Kaunas, pastaruoju metu atliktuose kultūros tyrimuose dažniau priskiriama didiesiems mies tams neiTyrimųregionams.šiatema nėra, tačiau galima nu manyti, kad daug sostinės gyventojų regionais laiko viską, kas vyksta už sostinės ribų. Panašiai įvaizdį kuria kultūros politiką formuojančios įstai gos, kai kuriuose konkursuose ar dokumentuo se teikdamos prioritetą regionuose vykdomoms veikloms. Pirmasis šios pastraipos sakinys paaiš kina antrąjį, tiksliau nurodo vieną priežasčių, ko dėl svarbu dirbtinai skatinti didmiesčių ir regionų teatrų lygybę. Plačiau apie tai ir apie kiekvieno „nepatogiai“ nuo sostinės nutolusio biudžetinio teatro situaciją kalbėjomės su Alytaus miesto teatro direktore Inesa Pilvelyte, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovu Antanu Venckumi ir meno vadovu Aleksandru Špilevojumi, Klaipėdos dramos teatro vadovu Tomu Juočiu ir Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovu Aurimu Žviniu.

ALYTAUS MIESTO TEATRAS Direktorė – Inesa Pilvelytė Kokio dydžio finansavimą miestas skiria Alytaus teatro reikmėms ir kokias išlaidas jis padengia? Kiek etatinių darbuotojų galite sau leisti administracijoje ir kūrybinėje grandyje? Kiek papildomų biudžeto lėšų pritraukiate iš kitų programų? Alytaus teatrui iš miesto savivaldybės skiriama metinė dotacija padengia 40 etatinių darbuotojų (14 kūrybinės grandies, 6 teatro rinkodaros ir va dybos sričių, 15 pastatymų dalies, techninio aprū pinimo bei žiūrovų aptarnavimo skyrių ir 5 admi nistracijos ir finansų padalinių) darbo užmokestį ir iš dalies kompensuoja didžiulio, apie 7 tūkst. kv. metrų ploto, pastato išlaikymo (šildymo ir pusės elektros išlaidų) sąnaudas. Kūrybinei teatro vei klai šiemet miesto biudžeto pinigų nebuvo skirta, o projektinio finansavimo konkurse „Tau, Alytau“

AUŠRA KAMINSKAITĖ

PilvelytėInesa

Viena stipriųjų – esame vienintelis profesionalų dramos teatras Dzūkijos regione, nedaug nuto lęs nuo Kauno ir Vilniaus. Turime drąsių socialinių paaugliams skirtų spektaklių, kokių vis dar stinga visoje Lietuvoje. Organizuojame tarptautinį teatrų festivalį „Com•media“, kuris yra vienas svarbiau sių kultūros įvykių Pietų Lietuvoje. Jaučiamas aki vaizdus teatro indėlis į miesto kultūrinį gyvenimą, stiprus ryšys su Alytaus bendruomene, nuosekli auditorijos plėtra. Prie silpnųjų aspektų pirmiausia priskir čiau nestabilų finansavimą – nuolat patiriame ri ziką negauti lėšų meninėms veikloms. Taip pat nuotr.archyvoteatromiestoAlytaus

mums dalyvauti draudžia konkurso nuostatai, eli minuojantys iš jo biudžetines įstaigas. Todėl džiaugiamės, kad vis dažniau finan suojami projektai, kuriuos teikiame Lietuvos kul tūros tarybai (ir regioninėms kultūros taryboms) –būtent čia gauname finansavimą spektakliams ir festivaliams. Taip pat esame laimėję ir įgyvendi name du Europos Sąjungos programų projektus –tai svarbi parama teatro kūrybinei veiklai, dar buotojų kompetencijai kelti, infrastruktūrai gerinti. Kokias dabartines stipriąsias ir silpnąsias Alytaus miesto teatro ypatybes įvardytumėte?

PANEVĖŽIO JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS Vadovas – Antanas Venckus Meno vadovas – Aleksandras Špilevojus Kokio dydžio biudžetinis finansavimas skiriamas jūsų teatro reikmėms? Kokias išlaidas jis padengia? Kiek etatinių darbuotojų galite sau leisti adminis tracijoje ir kūrybinėje grandyje? Kiek papildomų biudžeto lėšų pritraukiate iš Nacionalinės programos? A.V.: Nenorėčiau kalbėti apie konkrečius skaičius, kad neprasidėtų palyginimai ir klausimai, kodėl šitie gavo tiek, o mes tiek?.. Pavyzdžiui, šįmet ga vome šiek tiek papildomų lėšų pastato remon tui ir pandemijos pasekmėms padengti. Įprastai iš valstybės biudžeto gaunami pinigai padengia darbuotojų darbo užmokestį, socialinį draudi mą, komunalines ir ryšių išlaidas. Teatre turime 99 pareigybes: 7 darbuotojus administracijoje, 53 kūrybinius darbuotojus. Visi kiti – su spekta kliais dirbantis techninis personalas ir ūkio dalies darbuotojai.IšNacionalinės programos šiemet gavo me 100 tūkst. eurų. Tai nemaža ir labai reikalinga suma. Tačiau apmaudu, kad nebuvo finansuo tos su svarbiais repertuaro planais susijusios veiklos – pavyzdžiui, pasiruošimas žymaus nor vegų choreografo Jo Strømgreno spektakliui ar jaunųjų režisierių laboratorija, kuri svarbi, žvel giant į visos Lietuvos teatro ateitį. Džiaugdamiesi gautais pinigais, drauge jaučiame nerimą, nes nesuprantame, kodėl dalis veiklų nefinansuota,

6 senstančią trupę – nors į veiklą vis įsitraukia jaunų žmonių, juos labai sunku išlaikyti, kad dirbtų pe riferijoje už nedidelį darbo užmokestį. Kai kurias grandis silpnina per didelė priklausomybė nuo politikų, nes su jais privalome derinti kiekvieną kainų pokytį (todėl turime nelanksčią rinkodarą), nuo jų valios priklauso ir taip nedidelis teatro biu džetas. Taip pat yra kur tobulėti viešinimo srityje –tam reikalingas nuoseklus darbas su kritikais, o jų pasikviesti į periferiją labai nelengva. Kokius repertuaro tikslus esate išsikė lusi ir kokiais principais jį formuojate? Kiek juos pavyksta įgyvendinti ir kokių tikslų negalite išsikelti arba įvykdyti dėl finansinių, infrastruktūros, darbuotojų stygiaus, kitų problemų? Regiono teatro repertuarą norėtųsi subalansuoti taip, kad būtų patenkinta kuo daugiau žiūrovų po reikių. Tačiau miesto meras nori daugiau komedi jų, mokytojai prašo paaugliams patrauklių spekta klių, mamos – teatro kūdikiams, senjorai – kūrinių pagal lietuvišką dramaturgiją ar klasikų pjeses... O patys norime eksperimentuoti. Neseniai vieno teatro vadovė mane pavadino drąsuole, nes leidau Andrai Kavaliauskaitei statyti sociali nį meninį triptiką: spektaklius „Seen“, „Ki(t)okia“ ir „9/18“. Ir štai rizika pasiteisino: „Seen“ yra iki šiol daugiausia kartų parodytas mūsų teatro spekta klis, nuolat kviečiamas į kitus Lietuvos miestus. Žinoma, repertuarą riboja tiek finansinių, tiek žmogiškųjų išteklių stygius, taip pat – pande mija. Vis dėlto pamažu einame į priekį, bandome pasikviesti įdomių režisierių. Manau, tai yra pa grindinis repertuaro formavimo principas. Esu tikra, kad geras režisierius nepasiūlys lėkštos te mos, prastos medžiagos. Be abejo, aptardami būsimą pastatymą kalbamės apie tai, kas įdomu teatrui, ko trūksta jo repertuare. Ar jaučiatės turinti pakankamai galimybių kviesti režisierius, kurių darbus pageidaujate matyti savo teatre? Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių, su kuo (ne)pavyko susitarti? Galimybių tikrai nėra pakankamai. Viena priežas čių – išankstinė kai kurių Lietuvos režisierių nuo monė, kad Alytaus teatras yra regioninė įstaiga, nepasiekianti valstybinių teatrų lygio. Tad įdomu stebėti, kaip šios nuostatos kinta tiems režisie riams pamačius mūsų spektaklius ar surengus aktoriams kūrybines dirbtuves. Paradoksalu, kad mums lengviau prisi kviesti ryškiausių, nacionaliniuose teatruose sta tančių režisierių, žymių pedagogų iš užsienio nei vidutinio lygio Lietuvos kūrėjų. Pavyzdžiui, Alytaus teatre jau režisavo Stasas Žirkovas – talentin gas jaunas režisierius iš Ukrainos, vadovaujan tis jau antram valstybiniam Kijevo teatrui, dirbęs Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos teatruose. Kaip apibūdintumėte Alytaus teatro santykį su krašto publika – tiek esamais, tiek potencialiais teatro lankytojais? Anksčiau sakydavau, kad Alytaus teatras įsikūrė teatrinėje dykvietėje, beveik neturinčioje teatro tradicijų. Kartais jame spektaklius rodydavo vals tybiniai teatrai – juose lankydavosi miesto inteli gentai ir išėję toliau dūsaudami mandagiai laukė, kada į Alytų vėl atvyks kuris nors teatras, privalan tis tai padaryti pagal Kultūros ministerijos nustaty tą gastrolių sąrašą. Neturėjome ir teatro vaikams, vadinasi, neauginome publikos. Tačiau pamažu tai keičiasi. Manau, kad di delės įtakos turėjo ne tik naujų žmonių formuo jamas teatro repertuaras, bet ir Alytaus teatro rengiamos teatrinės akcijos. Į spektaklius už sukti kartais sugalvoja ir miestelėnai, pirmą kar tą mus pamatę ir susižavėję mūsų organizuoja mose miesto šventėse. Galbūt Lietuvoje esame vienintelis teatras, inicijavęs paraišką su pasiū lymu jo miestą paskelbti metų Lietuvos kultūros sostine? Mūsų teatro santykį su publika apibūdina ir noras auginti kitokį teatro modelį: tapti gyva ir atvira daugiafunkce sociokultūrine organizacija, ne tik kuriančia sceninius įvykius įvairiose erdvėse, bet ir kviečiančia į įvairiausio formato susitikimus, provokatyvias diskusijas, edukacines konferenci jas bei kitas parateatrines veiklas.

7 kodėl nesuteikiamos galimybės vykdyti svarbias repertuaro užduotis. Kokiais principais formuojate repertuarą ir kokius tikslus į jį atsižvelgdami esate išsikėlę? Kiek juos pavyksta įgyvendinti? A. Š.: Kadangi esame valstybinis teatras, siekia me, kad mūsų repertuaras būtų įvairus, spekta kliai pritaikyti skirtingoms socialinėms grupėms, įvairaus amžiaus publikai ir t. t. Pagrindinė sąly ga visiems spektakliams – jie privalo būti aukšto profesinioSiekiame,lygio. kad repertuare nuolat būtų: lietuvių autorių dramaturgijos (klasi kinės ir šiuolaikinės) – apie 40 proc.; Lietuvos ir užsienio autorių šiuolaikinės dramaturgijos – apie 40 proc.; spektaklių vaikams – apie 20 proc.; spektaklių, tinkančių paaugliams ir jau nimui – apie 40 proc.; ne draminio tipo spektaklių –apie 20 proc. Sudėję gauname daugiau nei 100 proc., nes kai kurie spektakliai patenka į kelias kategorijas. Pavyzdžiui, kūrinys gali būti tinkantis paaugliams ir pastatytas pagal šiuolaikinę lietuvių autoriaus dramaturgiją. Tuomet jis pateks į tris kategori jas. Tokia repertuaro formavimo strategija leidžia mums ne tik rūpintis žiūrovų poreikiais, bet ir plės ti aktorių bei kitų teatro darbuotojų akiratį ir pro fesinius įgūdžius. Norime, kad jie pažintų įvairią dramaturgiją, jos atlikimo formas, taip pat kad išbandytų teatrą, kurio pagrindas nėra parašyta pjesė: įvietintą teatrą, dokumentinį teatrą, šiuolai kinio šokio teatrą, pojūčių teatrą ir kitus.

Ar jaučiatės turintys pakankamai galimybių kviesti režisierius, kurių darbus pageidaujate matyti savo teatre? Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių, su kuo (ne)pavyko susitarti? A. V.: Režisierių atvykimas į teatrą statyti spek taklio visuomet yra derybų klausimas – bet ku riame teatre susėdama ir kalbamasi apie abiejų šalių pageidavimus ir galimybes. Nemanau, kad yra teatrų, visada pajėgių kviesti, ką tik nori. Mes norėtume pakviesti Europos žvaigždžių ir įvertinti savo trupės pajėgumą, tačiau kol kas finansinė situacija beveik neleidžia to padaryti. Pinigų visuomet trūks. Saviškius stengia mės paskirstyti, atsižvelgdami į prioritetus. Vienas jų – kviesti asmenybių, visuomet reikalingų teatrui. Žinoma, nuo finansinių galimybių priklauso tai, kokio lygio asmenybių galime pritraukti. Žymesni vardai padėtų ieškant rėmėjų. Kita vertus, pandemija – sunkus metas verslui, tad verslininkai, patys būdami neapibrėžtoje situacijoje, atsargiau žiūri į teatroTačiaurėmimą.asmenybių atranką, žinoma, atlie kame ir džiaugiamės, kad režisieriai nori dirbti mūsų teatre, kad turi, ką pasiūlyti. Kokias dabartines stipriąsias ir silpnąsias savo teatro ypatybes įvardytumėte? A.Š.: Stiprybės: darnus kolektyvas, turintis bendrą meninę viziją ir kryptingai link jos judantis, tvar kinga ir suderinta vidinė bei išorinė komunikacija, teatro žmonių atvirumas naujoms iniciatyvoms, pasitikėjimas ir aktyvus įsitraukimas. Taip pat

VenckusAntanas

nuotr.archyvoteatrodramosMiltinioJuozoPanevėžio

ŠpilevojusAleksandras nuotr.archyvoAsmeninio

8 džiugina stiprios skirtingų cechų komandos (ir jiems sukuriamos darbo sąlygos), o ypač švie sos ir garso technikai, kurie ne tik nuolat auga ir tobulėja, bet ir patys imasi savarankiškų meninių projektų, inicijuoja prasmingas veiklas, prisideda prie spektaklių sukūrimo. Apie silpnąsias ypatybes geriausia kalbėti ir spręsti teatro viduje, o ne viešumoje. Bet galiu paminėti, kad šiuo metu aktorių trupėje juntamas kai kurių amžiaus grupių atstovų stygius. Taip pat norėčiau turėti daugiau glaudžių ryšių su stipriais užsienio partneriais – teatrais, festivalių organi zatoriais ir kt. Tai leistų mums dar sparčiau augti ir per asmeninę patirtį pažinti skirtingas sceninio meno formas bei taikomas išraiškos priemones. Kaip apibūdintumėte savo krašto publiką – tiek einančią į teatrą, tiek potencialią? A. Š.: Drįstu teigti, kad teatrą aktyviai lankanti pu blika yra užauginta J. Miltinio ir jo mokinių, todėl yra atsidavusi, pastovi, turi tam tikrą išpuoselė tą skonį. Žinoma, didesnė jos dalis yra vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau atrodo, kad jie perduo da teatrines tradicijas jaunesniajai kartai, nes mažiau konvenciniuose teatro renginiuose (pa vyzdžiui, naktimis vykusiuose performansuose

9 „Sergėjimai“) lankydavosi labai daug įvairaus am žiaus panevėžiečių. Tiesa, mieste nėra daug stu dentų, tad natūraliai ir jaunos auditorijos turime mažiau nei didmiesčiai. Pastebiu ir džiaugiuosi žmonėmis, po studijų grįžtančiais į Panevėžį ir aktyviai įsitraukiančiais į meninį, socialinį miesto gyvenimą. Šie žiūrovai yra atviresni šiuolaikinio meno formoms, jie palaiko eksperimentines te atro iniciatyvas. Matau, kad čia publikos ir teatro ryšys glaudesnis nei, pavyzdžiui, sostinėje, kurioje teatrų ir festivalių daug, tad žiūrovai savęs nelaiko kurio nors iš jų dalimi. KLAIPĖDOS DRAMOS TEATRAS Vadovas – Tomas Juočys Klaipėda yra trečias pagal dydį Lietuvos miestas. Pastaraisiais metais Klaipėdos dramos teatre (KDT) statė puikiai žinomi Lietuvos ir užsienio režisieriai. Ar tokiame kontekste vadinate save regioniniu teatru? Ką reiškia būti regioniniu teatru? Kažkada Lietuvą pradėta aktyviai skirstyti į regionus, nurodant, kurios įstaigos kurį kraštą turėtų aptarnauti. Aš tam labai priešinuosi, nes nematau prasmės –vadinasi, turėtume kurti vienam regionui ir vengti kituose gyvenančios publikos?.. Lietuvos plotas mažas, visi miestai yra palyginti arti sostinės. Tad man neatrodo būtina skirstyti šalį į regionus. Juolab Lietuvos Respublikos kultūros ministerija yra įsteigusi apie 60 įstaigų – manau, kad tokiu skaičiumi įmanoma pasirūpinti lygiavertiškai, ne skirstant į vykdančias regioninę ir neregioninę politiką.Kita vertus, Žemaitijos regione KDT turi vieną geriausių infrastruktūrų (turbūt geriausią, kol nepastatytas Klaipėdos valstybinis muziki nis teatras). Todėl jaučiamės įsipareigoję dalintis patalpomis su kitais, kreipti dėmesį į viešąjį sek torių. Pavyzdžiui, 2019 m., kol dar nebuvo įves tas karantinas, teatre turėjome daugiau nei 300 renginių, tarp kurių buvo 170–180 mūsų spekta klių. Valstybė mums perdavė savo infrastruktū rą ir rūpinamės, kad joje būtų galima pamatyti absoliučiaiNesikratauviską. regioninio teatro pavadinimo, jis nežeidžia. Tačiau nematau KDT kaip vieną re gioną aptarnaujančio ir atspindinčio teatro – sten giamės prisiimti atviro teatro poziciją, svarstome apie visos Lietuvos žiūrovus. Tad kokiai publikai kuriate? Kaip stengiatės pritraukti naujų potencialių žiūrovų? Tai sudėtingiausia valstybinio teatro užduotis. Kai pradėjome organizuoti festivalį „TheATRIUM“, mū sų klausdavo, kam jums to reikia? Atsakydavome, kad norime suvokti, kaip giliai į pasaulinio lygio teatrą galime nerti kartu su savo žiūrovais, kiek galime formuoti jų skonį. Tyrimai rodo, kad vidutinė mūsų teatro žiūrovė – maždaug keturiasdešimties metų mo teris, uždirbanti vidutines pajamas. Šiuo metu JuočysTomas nuotr.archyvoteatrodramosKlaipėdos

10 orientuojamės į jaunesnę auditoriją ir tam sutel kėme papildomų paslaugų: atidarėme skaityklą, visą dieną veikia kavinė, kurioje galima pasėdėti su draugais ir dirbti – čia yra belaidis internetas. 2019 m. nejautėme poreikio papildomai dirbti, kad pritrauktume žmonių, nes užpildydavo me 96 proc. žiūrovų vietų. Pandemijos sąlygomis parduoti bilietus kur kas sunkiau – turime vykdyti daug tiesioginių pardavimų, siūlyti spektaklius įstaigoms (įdomu, kad iš visų aukštųjų Klaipėdos mokyklų, į kurias kreipėmės, aktyviausiai bilietus pirko Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos atstovai). Kiek etatų turite teatre? KDT pagal įstatymą gali turėti ne daugiau nei 119 etatų. Teatre šiuo metu dirba 112 žmonių, iš kurių 36 sudaro aktorių trupę. Kasmet ją papildome pora jaunųTurimežmonių.devynis dekoracijų montuotojus, vadinasi, negalime suformuoti dviejų pamainų. Nuolat jaučiame įtampą, nes ne tik trūksta etatų, bet ir mūsų atlygiai begėdiškai maži. Rasti gerų, patikimų darbuotojų, kurie neišeitų, gavę bran gesnį pasiūlymą kitur, beveik neįmanoma. Keturi žmonės dirba apšvietimo skyriuje. Trijų turimų už garsą atsakingų darbuotojų nebepakanka, nes spektakliai techniškai sudėtingėja. Už projektus Klaipėdoje ir Lietuvoje, reper tuarą, gastroles šalyje atsakingas vienas projektų vadybininkas. Yra viena tarptautinių ryšių vadybi ninkė, vienas žmogus rūpinasi pardavimais. Yra penkios salių administratorės – jų trūkumą kom pensuoja teatro Pastatymųsavanoriai.dalyjedirba vedėjas, dailininkė, stalius, siuvėjai. Tačiau kad patys galėtume ga minti dekoracijas, mums trūksta 10–15 žmonių. Dar yra trys Administracijojekostiumininkės.dirba mažiau nei dešimt žmonių. Ar susiduriate su problemo mis, bandydami pritraukti jaunų aktorių į etatinį darbą Klaipėdoje? Tai pavyksta natūraliai – iš pradžių jie gauna vai dmenį, taip viena koja iškart įžengdami į tea trą. Tuomet gauna antrą, trečią ir mes, pamatę, kad susikalbame, pasiūlome etatą. Šįmet iš kart po studijų priimta Digna Kulionytė ir Jonas Golubovskis yra išimtys, tačiau ir jie atėjo tiesiai į vaidmenis.Galbūt ne Vilniuje esantiems teatrams sunkiau pritraukti jaunų žmonių, sostinėje ma tančių daugiau galimybių užsidirbti papildomai. Tačiau jei Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys siūlo dar bą su puikiais režisieriais – kodėl ne? Ar jaučiatės turintys pakanka mai galimybių pasikviesti tuos režisierius, kurių norisi? Nemanau, kad vieniems teatrams tai padaryti lengviau, o kitiems sunkiau. Visur veikia žmogiš kasis faktorius – reikia važiuoti, bendrauti, rodyti susidomėjimą. Kartais reikalinga kantrybė, nes galbūt pasiūlymą pateikiame sunkiu, intensy viu metu, kai menininkai susirūpinę visai kitais dalykais. Kokio dydžio finansavimą iš biudžeto gauna KDT? Darkart atsispirkime nuo pavyzdinių 2019 m., kai gavome 1,4 mln. eurų. Šių pinigų mums užteko padengti 2–3 mėnesių pastato išlaikymo ir maž daug dešimties mėnesių darbuotojų atlyginimų išlaidas. Problemų nematėme, nes pagal anks tesnes tendencijas prognozavome pajamas – iš veiklų užsidirbome apie 800 tūkst. eurų. Susidarė 2,2 mln. eurų suma, kurios pakako pagrindinėms išlaidomsTačiaupadengti.šiandien turime problemų, nes dėl pandemijos netekom galimybių užsidirbti tiek, kiek anksčiau. Ar pagrindinės kūrybinei veiklai reika lingos lėšos atkeliauja iš Nacionalinės programos? Galbūt turite kitų šaltinių? Šie metai buvo gana sudėtingi – iš Nacionalinės programos gavome 200 tūkst. eurų, už kuriuos turėjome pastatyti Agatos Dudos-Gracz spektaklį, Pauliaus Tamolės „Sniego karalienę“ ir sureng ti tarptautinį festivalį „TheATRIUM“. Kita vertus, šiemet mums neblogai sekėsi rasti rėmėjų, kurių lėšos padėjo finansuoti daugumą festivalio vei klų, leido perskirstyti Nacionalinės programos sumas. Todėl buvome pajėgūs pasikviesti Janą Klatą, kurio spektakliui pastatyti iš valstybės pi nigų negavome. Ar jūsų paremtasrepertuarasasmenybių kūryba, ar formuojate jį ir kitokiais pagrindais? Yra ir kitokių pagrindų. Tačiau esame nudegę ban dydami pritraukti režisierių, kurių interesai sutaptų su mūsų (pasirinkome pjesę ir kvietėme staty ti būtent ją), procesas buvo nenatūralus. Dabar kviečiame režisierių ir kalbamės su jais, ieško dami sąlyčio taškų. Mūsų teatras visuomet turi pasiruošęs medžiagų, nuolat galvojame, kokie režisieriai ga lėtų jas paversti spektakliu. Tačiau niekada neži nome, koks bus galutinis rezultatas. Su J. Klata prie „Boriso Godunovo“ priėjome per kelis mė nesius. A. Dudos-Gracz pirma idėja buvo kurti spektaklį apie šventuosius ir tik vėliau atsirado Michelangelo Caravaggio. Kokias KDT stipriąsias ir ypatybes puses įvardytumėte? Manau, stiprybė yra čia dirbantys žmonės, o sil pnybė – jų trūkumas. Kaip vadovas labai džiau giuosi ir aktorių trupe, kurią giria režisieriai, ir ki tais teatro darbuotojais. Dirbame labai daug, ne mažiau nei verslo srityje dirbantys žmonės, turi me didelių ambicijų. Tačiau kad jas įvykdytume, reikia dar daugiau žmogiškųjų išteklių, nes su dabartiniais pajėgumais žmonės nuolat rizikuo ja perdegti.

11 VALSTYBINIS ŠIAULIŲ DRAMOS TEATRAS Vadovas – Aurimas Žvinys Kokio dydžio finansavimą iš valstybės biudžeto Valstybiniam Šiaulių dramos teatrui (VŠDT) skiria Lietuvos Respublikos kultūros ministerija? Kokias išlaidas jis padengia? Galima sakyti, esame iš valstybės biudžeto išlai komas teatras. Taip pat yra papildomos rėmėjų lėšos, uždirbtos pajamos, 1,2 proc. parama, gau name projektinę paramą iš Šiaulių miesto savi valdybės. Tačiau tai – lašas jūroje, palyginti su tuo, kiek kainuojame ir kiek išleidžiame. Liūto dalis atitenka atlyginimams. Mes, kaip ir dauguma valstybinių dramos teatrų, jiems ski riame apie du trečdalius biudžetinio finansavimo. Šiuo atžvilgiu svarbi komercinė teatro sėkmė –uždirbti pinigai gali keliauti į atlyginimų krepšelį ir motyvuoti darbuotojus. Manau, kad kviesdama pačius teatrus uždirbti daugiau ir gyventi geriau valstybė būtent tai ir turi omenyje. Komerciškai sėkmingesni teatrai gali pasiūlyti didesnius at lyginimus ir pritraukti geresnių bet kurios teatre reikalingos srities specialistų. Šįmet VŠDT skirta 1,378 mln. eurų. Palyginti su panašios kategorijos teatrais – Vilniaus ma žuoju teatru (VMT), Valstybiniu jaunimo teatru, Lietuvos rusų dramos teatru, Klaipėdos dramos teatru ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatru –mes gauname mažiausią sumą. ŽvinysAurimas nuotr.archyvoteatrodramosŠiauliųValstybinio

Ar susiduriate su problemo mis, kviesdami į VŠDT statyti norimus režisierius? Kadangi iš Nacionalinės programos gauname mažiau lėšų nei kiti teatrai, ir pastatymams gali me skirti mažesnes sumas. Vadinasi, dažnai turime riboti režisierių užmojus, todėl kviesdami menininkus visuomet į tai atsižvelgiame. Tarkim, jei norėtume įgyvendinti ambicingesnį garsaus režisieriaus projektą, greičiausia turėtume tam paaukoti beveik visus tiems metams skirtus Nacionalinės programos pinigus. Kol kas tokiam žingsniuiDaugumanesiryžome.pradedančiųjų režisierių nėra įnoringi, nekelia nerealių reikalavimų, nors galiu drąsiai sakyti, kad stengiamės jiems sudaryti to kias pat sąlygas kaip ir labiau patyrusiems kole goms. Stengiamės išpildyti visus norus, išskyrus atvejus, kai jaunieji kūrėjai pageidauja mums per sudėtingų technologinių dalykų, tiesioginių trans liacijų, lazerių ar pan. Tuomet tenka paaiškinti, kokios yra galimybės. Mūsų techninė bazė tikrai nėra bloga, vertinčiau 7 iš 10 balų. Per šešerius mano darbo VŠDT metus pa statyti 25 spektakliai, kurių 17 sukūrė čia anksčiau nedirbę režisieriai. Per tą laiką tik du jauni režisie riai atsakė, kad į Šiaulius tikrai nevažiuos. Patyrę režisieriai mūsų nesibodi – čia statė Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, Aidas Giniotis, Agnius Jankevičius. Problemų atsiranda tik dėliojant gra fikus, nes dauguma kūrėjų yra labai užsiėmę, o Šiaulių geografinė padėtis yra tokia, kad reikia nuolat judėti iš periferijos į centrą ir atgal. Ne vi siems kelis projektus vienu metu vykdantiems režisieriams tai patrauklu. Kartais problema tampa didelis režisierių prisirišimas prie savų aktorių – jie sutinka staty ti, jei įtrauksime kviestinius aktorius. Tai nesun kiai įvykdoma, tačiau patys aktoriai ne visuomet sutinka vykti į Šiaulius – jie gauna tą patį atlygį, tačiau sugaišta daugiau laiko važinėdami į kitą miestą, nakvodami ne namuose. O ir mums kvies tiniai aktoriai kainuoja gerokai daugiau nei savi. Kartais problema išryškėja jau pastačius spek taklį: jei etato mūsų teatre neturintis aktorius tą pačią dieną turi pasiūlymą vaidinti Kaune ir pas mus, jis paprastai rinksis sau artimesnį variantą. Su šia problema jau esame susitaikę, priimame ją kaip neišvengiamą dalyką ir randame būdų, kaip ją Galimaspręsti.kalbėti ir apie visose srityse regio nams būdingą problemą – specialistų trūkumą. Rasti gerų šviesų dailininkų, rekvizito gamintojų ir kt. čia kur kas sunkiau nei Vilniuje. Tad susita rus su režisieriumi kartais iškyla klausimas, kas dirbs su spektakliu? Ar mūsų komanda būtent šiam pastatymui yra pakankamai kompetentinga, ar turime visų reikalingų specialistų? Vidinė emigracija Šiauliuose juntama labai stipriai. Žmonės čia užauga, baigia mokyklas, o tada patraukia į jiems patrauklesnį Vilnių. Jei pa siūlome tą patį atlyginimą kaip Vilniuje, jie vis tiek renkasi Vilnių, nes ten – didesnė teatrų, kultūros ir pramogų koncentracija. Be to, ten paprastai fil muojami filmai, serialai, reklamos, tad yra daugiau būdų papildomai užsidirbti. Vadinasi, kviesdamas jaunus žmones, turiu sudaryti jiems atitinkamas sąlygas: leisti nuolat važinėti į kitus miestus arba mokėti didesnį atlygį. Manau, tai – išimtinai regio nų teatrams būdingi niuansai, su kuriais didesni miestai nesusiduria. Kokiais kriterijais remiatės formuodami VŠDT repertuarą? Kitaip nei valstybiniai teatrai kituose miestuose, esame vienintelis profesionalus teatras Šiau liuose. Be to, esame įsikūrę nedideliame mies te, vadinasi, ir žiūrovų skaičius proporcingai yra mažesnis. Jei mieste gyvena apie pusė milijo no žmonių, tai net nišinį repertuarą formuojantis teatras greičiausiai sulauks tam tikro skaičiaus publikos. Mieste, kuriame gyvena apie 100 tūkst. žmonių, to tikėtis negalime. Todėl stengiamės turėti kuo platesnį repertuarą: pastatymus pagal klasikinius, šiuolaikinius kūrinius, eksperimen tinius darbus, kviečiame dirbti ir pradedančius kūrėjus, ir puikiai žinomas asmenybes. Žinoma, mūsų pajėgumai nėra beribiai – kasmet galime pastatyti 3–4 spektaklius. Stengiamės, kad tarp jų būtų spektaklis vaikams, spektaklis plačiai au ditorijai, alternatyvus kūrinys. Kokia yra Šiauliuose teatrą lankanti ir kokia potencialių žiūrovų publika? Manau, kad Šiaulių publika nuo bet kurio kito miesto skiriasi nebent tik skaičiumi. Poreikių ten dencijos panašios: miestuose teatru daugiau ar mažiau domisi apie pusė gyventojų, iš kurių apie 10 proc. mėgsta šokį, 15 proc. domina novatoriš ki darbai, 40 proc. nori klasikinių, nuosaikesnių darbų, gal 7 proc. mėgsta drąsesnes menines provokacijas. Repertuaro formavimo galimybės priklauso nuo to, kokio dydžio mieste taikome šį modelį. 7 proc. Šiauliuose nėra lygu 7 proc. Vilniuje, tad turime labai gerai pasverti, ką, už kiek ir kokiai publikai statome. Šios aplinkybės lemia pastangas formuoti įvairius skonius ten kinantį repertuarą.

Taip pat turime vieną mažiausių leidžiamų etatų skaičių – 87. Mažiau, 82, iš mano minėtų teatrų turi tik VMT. Tad natūralu, kad išnaudojame viską, ką turime: turime 52 kūrybinius darbuotojus (30 iš jų – aktoriai) ir 35 kitus – tai šaltkalviai, valytojai, vairuotojai, techninis personalas ir kt. Tokia mūsų padėtis išmokė labai atsakingai skirstyti atsako mybes ir dirbti kaip galima optimalesniu režimu. Kiek vidutiniškai lėšų pritraukiate iš Nacionalinės programos? Kasmet gauname panašią sumą – apie 100 tūkst. eurų. Šios sumos užtenka maždaug trims spekta kliams – keliems vidutinio masto arba vienam di deliam ir dviem mažesniems (pavyzdžiui, spekta kliui vaikams ir jauno režisieriaus eksperimentui).

Pandemijos metu žiūrovai tapo reiklesni, paju tome poreikį užtikrinti, kad į teatrą atėję žiūro vai gautų kokybišką, juos tenkinantį produktą. Anksčiau pakankamai publikos surinkdavome į vi sus spektaklius, o šiandien alternatyvesni darbai gali nesurinkti nė pusės salės. Žiūrovams negai la pinigų, dabar jie tiesiog linkę mažiau rizikuoti. Panašiai yra su spektaklių gastrolėmis – anksčiau lengvai surinkdavome pilnas sales, o dabar tai padaryti sunkiau. Be to, teatre reikalingas gali mybių pasas, kurį turi ne visi. Svarbu ir tai, kad per pastaruosius kelerius metus Šiauliuose praradome didelę dalį jaunos, išsilavinusios, inovacijas mėgstančios auditori jos. Anksčiau Šiaulių universitete buvo vykdomos menų studijos, kurių nebeliko po universitetų re formos. Be to, pastaruoju metu žmonės pagei dauja mokytis nuotoliniu būdu, tad į Šiaulius re čiau nei anksčiau atsikelia studentų ir dėstytojų iš kitų miestų ir Svarstome,miestelių.kadgalbūt šiuo metu alternatyvesnio, įvairesnio teatro poreikį galėtų paten kinti gastrolės. Kokias silpnąsias ir stipriąsias VŠDT ypatybes įvardytumėte? Mums nelengva suformuoti kolektyvą, tačiau pa vykus tai padaryti, turime nuostabią komandą. Stiprus, kvalifikuotų darbuotojų kolektyvas, mano galva, yra VŠDT stiprybė. Silpnybė – didesnės komandos trūkumas. Nors VŠDT keliami tie patys veiklos reikalavimai kaip ir kitiems valstybiniams teatrams, turime ma žiau visų sričių specialistų etatų. Nuolat veikia me minimaliomis sąlygomis – įdarbiname tik tiek, kiek reikia būtiniausioms reikmėms. Stinga žmo nių vadybos, rinkodaros srityse – tų, kurių prieš porą dešimtmečių dar visai nereikėjo, o šiandien jie yra būtinybė. Norime megzti tarptautinius ry šius, vykti į užsienį. Tam taip pat reikia papildomų žmogiškųjų išteklių. Todėl esame silpnesni už daugelį teatrų, o priimti naujų darbuotojų netu rime galimybės.Kitaiptariant, turime ambicijų ir gražių norų, tačiau jiems įgyvendinti šiuo metu tiesiog tragiškai trūksta rankų. Atsiranda begalė kitų pro blemų: neturėdami specialistų, negalime sėkmingai vykdyti tarptautinės veiklos, neturėdami dviejų scenos darbininkų pamainų, negalime aktyviau gastroliuoti ir t. t.

prodiuse rinės kompanijos „Aphids“ projektas – audiovizu alinė paukščių stebėjimo kelionė mieste „Flyway“ GODA DAPŠYTĖ PATIRTI MIESTĄ.ŠOKIOUOSTAMIESTYJEEKSKURSIJOS Mėmelyje“LuizėPrūsijai.„Šachas archyvoteatro“šokio„Šeikoišnuotr.PetrikoVytauto ↗Mėmelyje“LuizėPrūsijai.„Šachasarchyvoteatro“šokio„Šeikoišnuotr.PetrikoVytauto

Ekskursija – iškyla, kurios metu pažintiniais tiks lais lankomi įdomūs objektai. Tai dažnas, greitas, gana patogus būdas pažinti naują miestą, mate rialųjį kultūros paveldą ar gamtos stebuklus, susipažinti su muziejinėmis vertybėmis. Dažniausiai ekskursijos mus (audio)gido balsu vedasi iš esa mojo į būtąjį kartinį ar dažninį laiką. Ir tada, kai ta praeitis tolima, ir kai artima, beveik visada eks kursijos mums siūlo įsivaizduoti praeitį, nesvarbu, ar tai būtų Prahos senamiestis, Didysis kanjonas, Pūčkorių atodanga, Anykščių šilelis, sovietinių gamyklų ir bunkerių griuvėsiai, Lukiškių kalėji mas arba Nidos kopos. Dažniausiai ją siūloma patirti per žodį, pasakojimą – iš anksto parengtą, įrašytą ar čia pat generuojamą profesionalaus gido. Tobulėjant technologijoms, gidai neberėkia iškėlę skėtį saulėtą dieną viduryje miesto aikštės, dabar jie ginkluoti mikrofonais, tad istorinių datų kaskadas gali berti kur kas ramiau, o ausinėse jų balsą girdintys turistai ar šiaip ekskursantai gali ramiai apsižvalgyti aplink, nebijodami praleisti kokį skaičių ar didiko pavardę. Į teatrą ekskursijos atėjo ne taip seniai (tu riu omenyje ne tariamai edukacinius pasivaikš čiojimus po teatrų užkulisius, bet ekskursiją kaip dar vieną spektaklio formą). Su tomis pačiomis ausinėmis, iš anksto parengtu pasakojimu, eks kursantais ir miestu aplink juos. Kaip ir daugelis šiuolaikinių naujovių pirmiausia spektakliai-eks kursijos mus pasiekė importo formatu. Bene pir masis buvo Vilniaus tarptautiniame teatro festiva lyje pristatytas grupės „Rimini Protokoll“ darbas „Remote Vilnius“ (2015 m.). Po jo „Operomanijos“ festivalyje buvo pristatytas Australijos

rankomis perkeltas uostamiesčio šventoves (tekstas Sondros Simanaitienės, istorinis siuže tas – archeologės Raimondos Nabažaitės, gar so režisierius Kristijonas Lučinskas). Senajam, jau neegzistuojančiam miestui atgyti, o praeičiai priartėti padeda gausi, įvairaus amžiaus šo kėjų trupė. Taigi nuo anksčiau trumpai aptartų spektaklių-ekskursijų „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“, kaip ir vėlesni šios kryp ties A. Šeiko darbai, skiriasi gyvais jų dalyviais –atlikėjais. Šeiko šokio teatro šokėjai ir šio teatro studijos auklėtiniai atlieka ir praeivių, miesto gy ventojų, ir dvasių vaidmenis, padeda kurti žiū rovų-dalyvių pojūčius. Vienas ryškiausių jų – kai besibraudami ir šiek tiek besistumdydami tarp ekskursantų jie sukuria tiesiog fizinį minios pojūtį, miesto istoriją gaivinančio pasakojimo ausinėse fone. Įraše skambančius miestelėnų vaikystės atsiminimus iliustruoja vaikų scenos. Nors vaikų dalyvavimas profesionaliuose scenos meno kū riniuose dažniausiai kelia abejonių ir balansuoja ties estetikai pavojinga riba, šiuo atveju jų gyvi žaidimai ar atliekamos choreografinės kompo zicijos sukuria praėjusio laiko vizijos pojūtį. Šventovių, apie kurias pasakoja „Keliau jančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“, ne bėra. Tačiau gyvuoja miestas, kuriose jos stovėjo. Jas mena ne tik istorijos kronikos, bet ir žmonių pasakojimai, gatvės, aikštės ir skverai. Taigi pri sėdus ant visą ekskursiją su savimi besinešio jamo suolelio ten, kur kadaise stovėjo Šv. Jono bažnyčia, ne taip ir sunku įsivaizduoti virš galvos kylančius jos skliautus ar vargonų gaudesį. Gali ir nebesuprasti, ar jie skamba įraše, ar vaizduotė je. Taip įtraukia miesto garsus, muziką, istorinius faktus, atsiminimus ir liudijimus derinantis garso takelio, šimtmečiais kitusio, bet tebestovinčio miesto ir ano laiko gyventojų šešėlius įkūnijančių šokėjų junginys. Jis suteikia galimybę viduryje skubančio uostamiesčio, minant seno grindinio

↗ Memel“tranzitKlaipėdabažnyčios.„Keliaujančios archyvoFish“DAPI„PADIišnuotr.PetrikoVytauto

Mėmelyje“LuizėPrūsijai.„Šachas archyvoteatro“šokio„Šeikoišnuotr.PetrikoVytauto

17 (2015 m.). O šiemet „Sirenos“ ir vėl pakvietė paty rinėti Vilnių, tik šįkart ne pėsčiomis, o su dviračiais, dalyvaujant grupės „Blast Theory“ iš Jungtinės Karalystės pristatytame pasivažinėjime „Ir tarė dviratininkas“.Visasminėtas sostinėje vykusias „importi nes“ ekskursijas vienija tai, kad jos visos skamba ekskursantų galvose be jokių ar su minimaliais kūrėjų įsikišimais. Tai yra beveik visais atvejais (išskyrus „Flyway“) tik ekskursantai yra tie, kurie atlieka vienokius ar kitokius veiksmus, pasiūlytus balso jų ausinėse. O ir laikas – gana subjektyvus, matuojamas trumpomis distancijomis, vis vedan čiomis į čia ir dabar. Šios ekskursijos taip pat sėkmingai gali vykti, o ir vyksta, įvairiausiuose pasaulio miestuose. Ir kiekviename jų gali pasa koti (beveik) tą pačią istoriją, kurti panašią patirtį. Nes miestai čia – labiau scenografija, papildoma aplinkybė,Visiškaifonas.kitą prieigą pasirinko choreografė Agnija Šeiko, nuo tų pačių 2015 m. pajūryje ku rianti spektaklius-istorines (ir ne tik) ekskursijas po uostamiestį (ir ne tik). Jos spektakliuose-eks kursijose miestas – ne vaizdas, į kurį įsiremia eks kursijos dalyvių akys, o pagrindinis objektas, ne meninio veiksmo fonas, o priežastis. A. Šeiko šo kio spektakliai-ekskursijos „Keliaujančios bažny čios. Klaipėda tranzit Memel“ (2015 m.), „Lucky Lucie“ (2016 m.), „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“ (2018 m.) ir „Užpustyti“ (2019 m.) gyvai pasakoja apie praėjusį laiką vietose, kuriose čia ir dabar stovi ekskursijos dalyviai. Žinoma, į miesto istoriją čia kiekvienas panyra tiek, kiek nori ar leidžiasi, bet vis dėlto įdomiausia čia – patirti miestą, pa justi jame gyvenusiųjų ir jį kūrusiųjų dvasią tuo pat metu matant gyvenančiuosius dabar. „Keliaujančių bažnyčių. Klaipėda tranzit Memel“ garso įraše skleidžiasi ir pinasi įvairiau si pasakojimai apie čia stovėjusį miestą, jo gy ventojus ir jų statytas, lankytas ir net savomis

↗

Mėmelyje“LuizėPrūsijai.„Šachas archyvoteatro“šokio„Šeikoišnuotr.PetrikoVytauto

Taigi ši kelionė miesto erdvėmis ir žmonių atsi minimais artimiausia esamajam laikui, su lengvu ne tokios senos, praėjusio amžiaus antros pusės prieskoniu.Klaipėdos geležinkelio stotyje prasidėjęs spektaklis drauge su žiūrovais keliauja per ke lias skirtingas, kiek atokias uostamiesčio erdves. A. Šeiko ir A. Ostwald čia tarsi pakeleivės, jos kaip Memel“tranzitKlaipėdabažnyčios.„KeliaujančiosarchyvoFish“DAPI„PADIišnuotr.RiaukosMindaugo

18 akmenis, akimirkai pasiklysti laike ir išvysti miestą, kurio nebėra – su bažnyčių bokštais. Kiek kitokį, gal kiek mažiau kasdienį, mies tą siūlo prisiminti ir patirti pasivaikščiojimas su karaliene, ar tiksliau – jų būriu. Tai „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“. Šį kartą sekama ne šventovių, o karalienės Luizės ir Prūsijos karališkojo dvaro pėdsakais, ekskursija keliauja Klaipėdos vieto mis, kuriomis prieš 200 metų bėgdami iš Berlyno nuo Napoleono kariuomenės vaikščiojo karališ kosios šeimos nariai ir dvariškiai, praleidę čia visus metus.Atsiriboti nuo šiuolaikinio miesto bruzde sio žiūrovams padeda ne tik lyriškas istorinis pasakojimas, papildytas karalienės ir dvariškių laiškais (tekstų ir scenarijaus autorė Sondra Si manaitienė), bet ir tuometės muzikos interpre tacijos, anuometį miesto veiksmą iliustruojančių garsų pynės (garso režisierius Kristijonas Lučins kas). O į praeitį vedasi ir skirtingus karalienės bruožus įkūnija penkios Šeiko šokio teatro šokėjos, apsuptos būrelio šio teatro šokio studijos auklėtinių.„Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“ spek taklis-ekskursija vingiuoja ne tik uostamiesčio gatvėmis, bet ir per tą laiką karalienės išgyven tais jausmais ir potyriais, neapeidama politinių ir istorinių niuansų. Taip istorija tampa žmogiš ka, miestas – kupinas pasakojimų, o žmonių liki mai įgauna bendrumo. Istorinė pasakojimo dalis atskleidžia, koks daugiakultūris ir daugiakalbis anuomet buvo dabar jau mūsų uostamiestis, o tais laikais – šiauriausias Prūsijos karalystės uos tas. Sekant karališkais pėdsakais, skleidžiasi vi sai kita, nepažinta, negirdėta ir nematyta istorija, kartkartėmis primenanti pasaką. Ausinėse vis suskamba žinia, kad jūros vartuose buvo pagautas delfinas, ir ji skamba pa našiai neįtikėtinai, kaip ir karalienė Mėmelyje. Gal net penkioms šokėjoms. Taip išvengiama neįma nomos užduoties – atkurti istorinę asmenybę ir kartu atskleisti skirtingas karalienės savybes bei išgyvenimus. Pavyzdžiui, Aušra Krasauskaitė ją įkūnija stojiškai ir elegantiškai, Inga Kuznecova perteikia aštriai skausmingą nerimą, o Gintarė Marija Ščavinskaitė nestokoja elegantiškai su valdytoSkirtingaivaliūkiškumo.nei „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“ čia koncentruojamasi į trumpą konkretų laikotarpį, kai Klaipėda gyveno su ypatingais svečiais, istorinių pokyčių sūkury je. Tad čia aprašomas ir kuriamas vaizdas daug smulkesnis, detalesnis, ir nors pats maršrutas mieste lyg ir paprastesnis, vis dėlto leidžia su sikurti savą ano miesto versiją. Meniniais intar pais papildytas istorinis pasakojimas ausinėse, šokėjų suknelių šnaresys ir jausmingas šokis pa deda suvokti grindinio senumą ir besikeičiančių žmonių kartų bei jų gyvenamų epochų kaitą toje pačioje erdvėje – pavadinimus keitusiame, bet nuolat jūros skalaujamame mieste. Visiškai kitas uostamiesčio vaizdas atsi skleidžia 2016 m. tarptautinės komandos sukur tame „Lucky Lucy“. Nors šio spektaklio metu ir judama per skirtingas miesto erdves, vis dėlto koncentruojamasi ties vidinės, o ne išorinės ke lionės įspūdžiais. Čia nėra istorinių faktų, tik prisi minimai apie juos. Ausinėse girdėti daugiau mu zikos nei pasakojimo, o choreografių ir atlikėjų A. Šeiko ir Annikos Ostwald (Norvegija) duetas labiau įkūnija būsenas, nei iliustruoja ar pasakoja.

Memel“tranzitKlaipėdabažnyčios.„Keliaujančios archyvoFish“DAPI„PADIišnuotr.RiaukosMindaugo

21 ir žiūrovai dėvi ausines ir reaguoja į jose skam bantį foną. Šokio čia mažai, bet jis koncentruotas, tikslus, judesiai ramūs, pauzės ilgos. Dvi pakelei vės, partnerės ir šiek tiek sąmokslininkės palaiko, seka, atremia viena kitą kūnu ir žvilgsniu. Klaipėdos miesto triukšmą keičia muzika, o pastarąją nutraukia nugirstų pokalbių nuotru pos ir pavieniai pasakojimai. Ausinėmis nuo re alaus pasaulio atribotiems ekskursantams (gar so ir techninio parengimo autorius Magnusas Bugge’as iš Norvegijos) kūrėjos leidžia iš lėto įsi jausti į kiekvieną urbanistinės erdvės fragmentą, kurį pasirinko kaip stotelę savo pasakojimui. Nuo istorinių spektaklių-ekskursijų „Lucky Lucy“ itin skiriasi savo maršrutu, atskleidžiančiu visai kitą – naująją – miesto dalį. Stotis, skveras, plati gatvė, pėsčiųjų tiltas virš geležinkelio, dau giabučių kiemas, kelionė maršrutiniu autobusu su pro jo langus lekiančiomis parduotuvėmis, biurų pastatais, daugiabučių kvartalais. Sustojus daugiabučio kieme ir pakėlus akis, galima prie lango išvysti apkūnų vyriškį ir patikėti, kad tai jis Petro Lisausko balsu tuo metu pasakoja apie pamestą piniginę. Ir medžiai šalia geležinkelio stoties, ir daugiabučių gyventojai, ir maršrutinio autobuso vairuotojas bei keleiviai tampa „Lucky Lucy“ dalyviais ir personažais. Pagrindinis dra maturgės Vaivos Grainytės iš visos serijos šiam spektakliui sukurtų monologų skamba nuo pės čiųjų tilto žvelgiant į bėgius, atrodo, nusidrieku sius į begalybę. Balsas ausinėse pasakoja apie anuos, sovietinius, ir šiuos, jau kitokius laikus, apie perėjimą vienos santvarkos į kitą, iš vieno pasaulio į visiškai kitą, iš tada į dabar, apie defici tą, apie rabarbarus vietoj deserto, apie keliones –tarpžemynines ir vidines. Tam tikra prasme apie tranzitą tik jau ne į/iš Mėmelio, o tarp santvarkų, būklių, būsenų. ↗ Lucy“„Lucky archyvoFish“DAPI„PADIišnuotr.PetrikoVytauto

Lucy“„Lucky archyvoFish“DAPI„PADIišnuotr.PetrikoVytauto

mūsų amžiuje vystosi ir sen sta neįtikėtinais tempais. Panašiai technologinės naujovės veikia ir teatre. Praėjusių metų tenden cija kitais metais jau atrodo nuvalkiota ir pabodu si. Užsienio grupių pasirodymais į mūsų scenos menus atėję spektakliai-ekskursijos per pastarąjį penkmetį tapo daugiau ar mažiau įprasta, nors ir ne tokia populiaria forma. Ir nors (post)pande miniu periodu, ieškant naujų, epidemiologiškai saugių teatro formų, gali pasirodyti, kad tokie darbai kaip prieš beveik dešimtmetį sukurtas „Rimini Protokoll“ „Remote X“ ar dar kiek seniau pasirodęs „Blast Theory“ darbas „Ir tarė dvirati ninkas“ suskamba visai kitaip – staiga skaudžiai suaktualėja. Jei įsivaizduojame vienišą dviratinin ką, riedantį ištuštėjusiomis Vilniaus ar Londono gatvėmis karantino metu. Tačiau čia pat verta prisiminti ir kitus pasikeitimus, kuriuos atnešė užsidarymas namuose ar savo miestuose. Todėl šiandieniame kontekste šokiu, judesiu ir choreografija praturtintos ekskursijos, leidžian čios ne tik pažinti, bet ir patirti savą ar svetimą miestą, atrasti ir pamėginti suprasti praėjusių, panašius ir kiek kitokius užsidarymus ne kartą patyrusių jo praeities gyventojų laiką ir patirtis, atrodo dar aktualiau nei aptartų spektaklių prem jerų dienomis. Jungiamąja grandimi tarp dabar ties ir praeities miesto čia tampa šokis, judesys. Būtent šokėjai, jų kuriami personažai, įkūnijama laiko atmosfera ar net žiūrovams sukeliami fi ziniai pojūčiai leidžia persikelti į laiką, apie kurį pasakoja balsai ausinėse. Jungtį su miestu, ku rios nesunku pasigesti bet kurioje tradicinėje ekskursijoje, išskaidančioje jį į įsimintinas vietas, paminklus, pastatus ir bareljefus, Šeiko šokio teatro spektakliuose-ekskursijose kuria šokėjai, suteikdami istoriniams (ir ne tik) pasakojimams žmogišką, nors kartais ir gana abstrakčią išraiš ką. Būtent šokėjų figūros leidžia vaizduotės ku riamiems išnykusio miesto vaizdams įsiremti į grindinį ir patikėti, kad juo kadaise žengė kara lienė, arba paskęsti urbanistinėje uostamiesčio priemiesčių meditacijoje kartu su nebyliais pa lydovais patiriant jų miestą.

archyvoFish“DAPI„PADIišnuotr.PetrikoVytauto

„Lucky Lucy“ baigiasi atlikėjoms ir ekskursantams išlipus iš autobuso. Šis nuvažiuoja drauge su li kusiais keleiviais, o ekskursantai, pridavę ausi nes, pasklinda kas kur šiuolaikiniame, skuban čiame mieste, kurį patirti kasdienybėje neretai pamirštame.Technologijos

Lucy“„Lucky

23 2021 m. vasarą Sofijos festivalio teatrinėje programoje Klaipėdos jaunimo teatras pristatė uni kalų projektą – lietuviams gerai žinomo vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklį „Įstrigę“. Ir festivalis, ir spektaklis ypatingi savo orientacija į periferiją: Sofijos festivalis nuo 2017 m. kasmet rengiamas Kuliuose – mažame miestelyje neto li Klaipėdos, o „Įstrigę“ įvairiais pjūviais svarsto centro ir pakraščių temą ir su ja susijusius galios bei tapatybės klausimus. Apie spektaklį, jo kūry bos procesą ir vaidinimą mažuose miesteliuose kalbamės su keturiomis Klaipėdos jaunimo teatro aktorėmis – Laima Akstinaite, Justina Burakaite, Ieva Pakštyte ir Marija Žemaityte. Vasarą pristatėte spektaklį „Įstrigę“, kurį režisavo vengrų režisierius Á. Schillingas. Pirminis spektaklio pavadinimas – „Nowhere“. Viena iš spektaklio temų – buvimas ne ten, kur norisi būti. Iškalbingas ir sprendimas spektaklį vaidinti mažų miestelių kultūros namuose. Kaip manote, kiek šiandien aktuali skirtis tarp centro ir pakraščių, tarp didelio miesto ir nuošalių miestelių? I. Pakštytė: Manau, kad Lietuvoje reikšminga ne tik skirtis tarp centro ir pakraščių ar tarp miesto ir kaimo, tačiau visa tarp mūsų susidariusi atskirtis: pripažįstančių skirtingas vertybes, turinčių skir tingą išsilavinimą ir taip toliau. Burbulai, kuriuo se gyvename, susiaurina mūsų matymo lauką ir reikia įdėti sąmoningų pastangų, kad suprastum kitą žmogų ar bent jau galėtum pripažinti, kad jo nesupranti.Kaistatėme „Įstrigusius“, pati atsidūriau situacijoje, kuri privertė išgyventi atskirtį: įsibė gėjus pirmam kūrybinio darbo etapui, susirgau COVID-19 ir vienintelė iš kūrybinės grupės turė jau pasitraukti iš proceso. Stebėdama repeti cijas per nuotolį, jaučiausi taip, lyg stengčiausi RAMUNĖ BALEVIČIŪTĖ

KLAIPĖDOS JAUNIMO TEATRO „ĮSTRIGĘ“:TARP „NIEKUR“ IR „DABAR ČIA“ „Delčia“ archyvoteatrojaunimoKlaipėdosišnuotr.SabaliauskaitėsEglės

archyvoteatrojaunimoKlaipėdosišnuotr.SabaliauskaitėsEglės „Įstrigę“

archyvoteatrojaunimoKlaipėdosišnuotr.SabaliauskaitėsEglės

24 būti ten, kur manęs nėra ir būti negali. Nors ši situacija labai buitiška, be to, pasveikusi prisi jungiau prie kūrybinės komandos, suprantu, kad atskirtis gali būti labai skausminga ir savivertę menkinantiGalbūtbūsena.mažinti atskirtį visų pirma turėtume ne bandydami sulyginti miesto ir kaimo gyven tojų pragyvenimo ar išsilavinimo lygį, o keldami vienų savivertę ir ugdydami kitų pagarbą šalia esančiam. „Įstrigę“ šiomis temomis kalba tarp eilučių. Vaidindama drįstu tikėtis, kad šias mintis perskaito tiek didmiesčio, tiek periferijos žiūrovai. M. Žemaitytė: Pirminis spektaklio pavadi nimas – „Nowhere“ – gali reikšti ir „nowhere“ („nie kur“) arba „now here“ („dabar čia“). Pastarojo laiko nuotaikoms tinka abi šio pavadinimo prasmės. Manau, kad ši atskirtis (tarp centro ir pa kraščių, tarp didelio miesto ir nuošalių miestelių) yra viena opiausių atskirčių, esančių mūsų šalyje. Kol visi gyvens savo socialiniuose, intelektuali niuose, vertybiniuose burbuluose, nematydami ar nenorėdami matyti, kas dedasi už jiems pa togių ribų, tol neigsime, kad milžiniška atskirtis egzistuoja.Užtenka pavažiuoti autobusu tarp mažes nių Lietuvos miestelių ir iškart supranti, kaip skir tingai žmonės galvoja ir gyvena. Nėra geresnių ar prastesnių. Toks jausmas, kad visi gyvena ir maitinasi iš juos supančių šaltinių, kurie yra labai labai skirtingi. Net ir pats, atrodo, esi gi męs laisvoje Lietuvoje, apsuptas išsilavinusių ir kuriančių bendraminčių, bet vis tiek retkarčiais save nustebini kur buvusiu, kur nebuvusiu, bet vis išlendančiu vidiniu „homosovietiku“. Ir kaip tą vis didėjantį atstumą sumažinti? Kartais atro do, kad didesnė atskirtis yra ne dėl amžiaus ar kartų skirtumų, o dėl skirtingų rajonų ir žiūrimo turinio per ekranus. ↗„Įstrigę“

„Įstrigę“

archyvoteatrojaunimoKlaipėdosišnuotr.SabaliauskaitėsEglės

„Įstrigę“

archyvoteatrojaunimoKlaipėdosišnuotr.SabaliauskaitėsEglės

27 Papasakokite apie spektaklio kūrimo procesą. Kaip manote, kokios įtakos procesui ir galutiniam rezultatui turėjo repeticijų vieta? M. Žemaitytė: Árpádas yra unikalus ir labai drąsus menininkas. Nuo pirmų susitikimų su juo buvo aišku, kad jis net neplanuoja rinktis pra minto ir saugaus kelio. Šiame darbe viskas tu rėjo įtakos procesui ir galutiniam variantui. Tas žodis „viskas“ skamba labai abstrakčiai, tačiau tai yra tiesa. Mūsų darbas prasidėjo nuo nulio, jokios pjesės ar temos, erdvės. Pirmąją mūsų susitikimo dieną režisierius uždavė klausimą: „Kokia jūsų asmeninė problema?“ Jeigu nėra pro blemos, anot jo, teatras nereikalingas. Nuo as meninių problemų perėjome prie Lietuvos ir pa saulio problemų.Kuliųkultūros centras buvo viena iš pa siūlytų vietų, būtent ji labiausiai tiko režisieriui. Žinoma, ši erdvė jau pati savaime turi labai stip rią aurą ir specifiką. Tai darė didelę įtaką mūsų darbui – kaip ir kiekvieno iš mūsų asmeninės patirtys ar aplink matomos problemos. Labai svarbu paminėti, kad Árpádas kuria iš to, ką turi aplink, kviečia aktorius nenutolti nuo savęs, nuo savo vidinių temų, taip pat yra ir su erdve ar joje esančiais daiktais. L. Akstinaitė: Repeticijų vieta, manau, pa darė didelę įtaką. Árpádui buvo parodytas Kulių kultūros centras ir jis iš karto priėmė sprendi mą spektaklį kurti šioje erdvėje. Taigi pradėjome ten repetuoti. Kiekvieną rytą keliais ekipažais važiuodavome iš Klaipėdos repetuoti į Kulius (apie 40 kilometrų) ir ten praleisdavome visą die ną. Pamenu, kad nesistengėme prisijaukinti er dvės, keisti jos pagal save. Kaip tik stengėmės, kad erdvė mus priimtų, stebėjome, kiek patys jos veikiami keičiamės. Spektaklyje galima justi ↗ „Įstrigę“

29 dvejopą santykį su erdve – kokia ji, kai esi atėjū nas, ir kokia – kai senbuvis, jos gyventojas. Apskritai erdvė tapo sumanymo dalimi, ga lima sakyti, net ašimi, kuri galų gale virto pagrin diniu kūrinio veikėju. Tas kvapas, šaltis, mastelis, apdaila, tuštuma, sienų istorijos, rūsys, drėgmė... Spektaklio kūrimas buvo labai įdomus pro cesas. Pirmąkart susitikę visi susipažinome. Tai nebuvo vien prisistatymas. Režisierius iš karto paprašė įvardyti savo didžiausią asmeninę pro blemą, su kuria šiuo metu susiduriame, kas šiuo metu labiausiai trukdo judėti, kas neduoda ramy bės. Vyko labai įdomus bendras pokalbis ir rami kiekvieno išpažintis naujoje kūrybinėje koman doje. Árpádas sugeba sukurti nuoširdumo ir pa sitikėjimo atmosferą, o tai leidžia kurti ir keliauti drauge be didelių vidinių blokų ar įprastos kriti nės savistabos. Jį taip pat labai domino mūsų požiūris į mūsų pačių tėvynę – Lietuvą. Režisierius stengėsi suprasti, kaip jaučiamės čia gyvendami, kokių problemų matome šalyje, kaip siūlytume jas spręsti. Supratome ir tai, kad prieš atvykdamas pas mus režisierius nemažai gilinosi ir į Lietuvos istoriją, ir į šiuolaikines aktualijas. Árpádas kilęs iš Vengrijos – šalies, kuri taip pat yra išgyvenusi priespaudą ir okupaciją. Todėl režisierius dažnai primindavo, kad mūsų istorija panaši. Jį domino postsovietinis žmogus, jo pasaulėžiūra, kultūra, įpročiai, prisitaikymas prie kintančio laiko. Svarbu buvo ir tai, kad kūry biniame procese dalyvavome mes – gimę Nepri klausomybės metais ar po jos. Režisierių domino, kaip mūsų karta mato tą postsovietinį žmogų ir kiek jo turime savyje, kaip tai mumyse pasireiškia. Suskirstyti grupėmis, kurdavome etiudus jo duotomis temomis, stebėdavome juos, paskui detaliai analizuodavome. Iš režisieriaus niekuo met nesulaukdavome kritikos be siūlymo, kaip vieną ar kitą situaciją ar detalę būtų galima pa keisti dėl įtaigesnio ar tiesiog temai naudingesnio rezultato. Šios repeticijos, kurias net pavadinčiau kūrybinėmis dirbtuvėmis, buvo labai dinamiškos, daugiasluoksnės – buvo ir dramatiškų scenų, ir labai daug humoro. Gaila, kad dalies jų reikėjo atsisakyti, tačiau taip yra visada. Repetuodami jutome, kad režisierius vi suomet yra pasiruošęs. Jis jau atvykęs pas mus turėjo idėją, istorijos fabulą ir jos viziją. Tai suteikė pasitikėjimo keliauti mums nežinomu keliu, prie kurio vingių vėliau ir patys prisidėjome. Pavyzdžiui, trečiasis spektaklio veiksmas buvo perrašytas ke letą kartų, ieškant geriausio būdo sujungti tai, kas buvo anksčiau sugalvota, ir tai, kas gimė mums visiems kartu dirbant.

↗ „Įstrigę“

archyvoteatrojaunimoKlaipėdosišnuotr.SabaliauskaitėsEglės

Ar repetuodami su Árpádu kalbėjote, kas bus jūsų spektaklio adresatas? Ar rengėte susitikimus su publika? Jei taip, kas jus labiausiai nustebino? L. Akstinaitė: Nesitaikėme į konkrečią auditoriją. Darbas skirtas žmogui, nesvarbu, kas jis. Svarbu, kad rastų ką nors, su kuo galėtų tapatintis, kas jam būtų atpažįstama, o kaip jis sujungs turinio taškus ir kokią kelionę pasirinks, priklausys nuo jo paties. Kūrybinė komanda jam gali tik pasiūlyti vieną iš žemėlapyje esančių krypčių, tačiau galutinį sprendimą jis vis dėlto turi priimti pats. Pamenu, svarstėme, ar žiūrovai supras laiko šuolius istorijoje, todėl buvome sugalvoję papildomų nuorodų, kurių vėliau atsisakėme. Po pirmojo spektaklio sulaukę atsiliepimų, supra tome, kad jokių papildinių nereikia – veiksmo, sceninio įvaizdžio ar tekstinės nuorodos leidžia nepasiklysti.Specialių susitikimų su žiūrovais nerengė me, tačiau maloniai nustebino tai, kad daugeliui neprailgo spektaklio trukmė, nors tai iš pradžių šiek tiek kėlė nerimą, turint omenyje šiandieninį mūsų skubėjimą ir negebėjimą išlikti susikoncen travusiam ilgesnį laiką. Apskritai sulaukėme labai įdomių ir įvairių atsiliepimų. Kadangi spektaklio turinys gana platus, aprėpiantis daug temų, tad asociacijoms erdvė taip pat plati, žmonės savaip interpretuoja, atsispirdami nuo vis kitų dalykų. Kitą savo spektaklį „Delčia“ vasa rą taip pat rodėte ne Klaipėdoje, o Palangoje. Kuo jums svarbi ši patirtis ir apskritai, ar kuo nors skiriasi vaidinimas mažesnių miestų publikai? J. Burakaitė: Spektaklis „Delčia“ yra patirtinis spektaklis, jo žiūrovai tampa viso vyksmo dalimi ir gali aktyviai įsitraukti į kelionę kartu su kūrė jais. Ši patirtis svarbi tuo, kad esi arčiau žiūrovų ir mūsų neatskiria vadinamoji „ketvirtoji siena“. Tai, kad spektaklis vyko ne Klaipėdoje, o Palangoje, buvo įdomus iššūkis. Reikėjo prisitaikyti prie naujos erdvės ir prisikviesti žiūrovą į netradici nę erdvę. Ir žiūrovai buvo skirtingi: ateidavo ir Palangos gyventojų, ir iš didmiesčių atvykusių atostogautojų.Jeiguieškotume skirtumų tarp vaidinimo mažesnių ir didesnių miestų publikai, galbūt at kreipčiau dėmesį, kad mažesnių miestų publika būna santūresnė ir susikaupusi, ji tyliau reaguoja, bet visada šiltai priima. Be to, tie, kas nusipirko bilietą į spektaklį (ar sostinėje, ar mažame mies telyje), turi vieną panašumą: jie visi pasirenka savo laiką skirti teatrui. O mums svarbiausia, kad žiūrovas ateitų.

Tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ šiuo metu Lietuvoje – vienintelis toks. Orga nizuojamas Klaipėdos lėlių teatre dirbančios, eks perimentams atviros komandos, šis festivalis įdo mus ne tik kaip retai Lietuvoje vykstantis tarptau tinis profesionalus lėlininkų renginys, bet ir kaip įkvėpimo šaltinis Lietuvos lėlininkams, teatro kū rėjams, kritikams. Įkvėpimo šaltiniu šis festivalis tampa visų pirma dėl jame pristatomos lėlių ir objektų teatro įvairovės bei galimybių išnaudoti įvairiausias išraiškos priemones gausos. Spek takliuose, lėlinės animacijos filmuose, dirbtuvėse galima stebėti pirštinines, stalines ir kitokias lėles greta atgyjančių virvių, elektronikos šiukšlių, su aktoriumi scenoje veikiančio roboto ar žmogaus pasakojamą istoriją papildančios animacijos. Jau trečią dešimtį skaičiuojantis festiva lis ne tik džiugina, bet ir gali didžiuotis kas dve jus metus Klaipėdoje pasklindančia materijos magija, nuolatine tapusios publikos dėmesio ir Lietuvos lėlininkų sukuriama švente. Tačiau, ste bint Lietuvos ir užsienio lėlių teatro kūrėjus, lygi nant jų darbus, kyla ir nerimo dėl profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje ateities. Šių metų rugpjūčio 5–8 d. vykusio festivalio metu Scenos meno kri tikų asociacija kartu su Lietuvos UNIMA surengė dirbtuves teatro kritikams, kurių paskutinis rengi nys buvo diskusija. Nors planuota kalbėtis apie lėlių teatro kritiką ir galimybes ją aktyvinti, įvykęs pokalbis, be profesionalios lėlių teatro kritikos problemų, atskleidė ir kur kas daugiau lėlininkų bendruomenei aktualių temų. Pavyzdžiui – profe sionalus rengiančios mokyklos trūkumą bei lėlių gamybos ir jų mechanizmų kūrimo amatą išma nančių meistrų, kurių nėra kuo pakeisti, praradimą. Diskusijos moderatorė teatrologė Ramunė Balevičiūtė: Iš kolegų, kurie lankydavosi šiame festivalyje, nuolat girdėdavau, kokia tai nepapras ta patirtis ir reikšmingas kultūros įvykis. Į tokius

KRISTINA STEIBLYTĖ

STIPRIAI ĮKVĖPTI.

DISKUSIJA APIE FESTIVALĮ „MATERIA MAGICA“ IR LIETUVOS LĖLIŲ TEATRĄ

komentarus reaguodavau skeptiškai. Turiu prisi pažinti, kad, stebėdama festivalį, jaučiuosi labai įkvėpta. Tad noriu pakviesti čia susirinkusiuosius pasidalyti mintimis apie festivalį, pasikalbėti apie lūkesčius, jų išsipildymą, festivalio įtaką Klaipėdos ir visos Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Klaipėdos lėlių teatro vadovė ir festivalio „Materia Magica“ direktorė Aušra Juknevičienė: Mums, dabartiniams festivalio organizatoriams, viskas prasidėjo, kaip dažnai nutinka, nuo mokyto jos: lėlių teatru mus užkrėtė Jūratė Januškevičiū tė. Festivalis „Karakumų asilėlis“, 2017 m. perva dintas „Materia Magica“, organizuoti pradėtas jau 1997 metais. Mūsų su Gintare Radvilavičiūte diplominis renginys buvo antrojo festivalio orga nizavimas 2003 metais. Bet apie pačią pradžią, jo gimimą daugiau papasakoti galėtų kas nors iš teatro įkūrėjų. Pavyzdžiui, Salomėja Burneikaitė, kuri visą laiką buvo šalia. Teatrologė Salomėja Burneikaitė: Klai pėdos lėlių teatras kaip reiškinys išgyveno įvairias stadijas, lyg drugelis. Pirmiausia, susibūrusi en tuziastų kompanija su J. Januškevičiūte priešaky įkūrė teatrą „Pupa“. Po to buvo ilgai dirbama, sie kiant surinkti studentų lėlininkų kursą Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje, kurios jau nebėra. Ne visi iš šį kursą baigusių dešimties lėlininkų toliau kuria Klaipėdos lėlių teatrą ir festivalį, bet dalis šio kurso narių jau aštuoniolika metų nuosekliai puoselėja ir augi na lėlių teatrą. Režisierius Rimas Driežis: Aušra pradėjo kalbėti apie mokytoją, Salomėja – apie mokyklą. Tikra tiesa, kad buvo pradėjusi formuotis gili, į nieką nepanaši lėlininkų ruošimo bazė Klaipėdos universitete. Viskas baigėsi didžiausiu pakilimu, kai 2016 m. „Auksinį scenos kryžių“ lėlių teatro srityje laimėjo teatrinė instaliacija „Meile, don't stop“. Studentų lėlininkų iš Klaipėdos spektaklis

31 pasirodė esantis geriausias sezono darbas. Tai atskleidė ir mokyklos lygį. Po „Auksinio scenos kryžiaus“ iškart buvo padėtas tikras kryžius pro gramai, optimizavus universitetus. Tai didelis praradimas. Yra įvairių ateities planų – Gintaras Varnas savo studentus supažindina su lėlių teatro principais, animavimu, bet tai tik asmeninė inici atyva, sporadiški reiškiniai, niekaip neatperkan tys barbariškai sugriauto įsivažiavusio proceso. Nepamirškime, kad ir Kaune vykdavo pui kių festivalių. Net jei ir atsigautų festivaliai Kaune, „Materia Magica“ vis tiek liks ypatingas renginys jau vien dėl teatrinės išminties demonstravimo kaip atsvara valstybinių teatrų išlepimo konteks te įvykstantiems barokiškai pertekliniams sprendimams. R. Balevičiūtė: Užčiuopėte ne vieną ak tualią temą. Siūlyčiau apsistoti prie edukacijos ir mokyklos klausimo. Festivalio metu man pa klausus, kokių įgūdžių reikėtų lėlių teatro kūrėjui, lėlininkė Aušra Bakanaitė sakė, kad visų pirma svarbi meilė šiai teatro rūšiai. Be meilės, entu ziazmo, net altruizmo – nieko nebūtų. Greta to svarbus ir amatas, profesionalumas. Kaip jums atrodo, kuo lietuvių lėlininkai yra stiprūs, o ko rei kėtų pasimokyti? Režisierė Karolina Jurkštaitė: Kursas, ku riame mokėsi Aušra, buvo paskutinis Klaipėdoje parengtas lėlininkų kursas. Į studijų kokybę inves tavome kiek galėjome, dažnai net ir asmeninių resursų. Dėstėme pagal J. Januškevičiūtės su kurtą programą. Ir pačios studijavome pagal tą pačią programą, tik nežinojome, kad ji yra unikali, Jūratės sukurta. Mokėmės daug įvairių disciplinų, pavyzdžiui, vizualaus meno. Tuo pat metu Jūratė mums atvėrė kur kas platesnį, nei galėjome įsi vaizduoti, lėlių teatro pasaulį. Taip pat įdiegė, kad privalome išmanyti visas lėlių teatro disciplinas. Tokioms studijoms, žinoma, reikia daug resursų: lėlių gamybai, lėlių technikai, siuvimui, skulptū rai... Įsivaizduokite, kiek žmonių reikia samdyti. Prijungus ir naujausias technologijas, lėlių teat ro studijos turėtų apimti dar daugiau disciplinų. Manau, ir dabar reikia apie tokias studijas kalbėti, ypač šiuo metu, kai visur viskas taupoma, atsisa koma rankų darbo ir lėlininko amatas, profesiona lumas menksta. Daug senųjų meistrų, išmanančių lėlių gamybos techniką, išeina. Mokyklos ir nuo latinio tobulinimosi poreikis tikrai didelis. Manau, visi pritars, kad jau reikia pradėti ruošti ir naująją kartą. Mano nuomone, pats lėlių valdymo menas yra vertas atskiros diskusijos. Ar tikrai užtenka abs traktaus lėlės patampymo scenoje? Kada įvyksta lėlės atgaivinimo stebuklas? R. Balevičiūtė: Iš tiesų, kaip sakote, lėlių teatras yra pati tarpdiscipliniškiausia teatro rūšis. Nors esame įpratę lėlių teatrą sieti su vizualiuoju menu, festivalyje matyti pavyzdžiai liudija, kad lėlių teatras yra atviras ir šokiui, ir cirkui, ir naujosioms medijoms. Tad ir lėlininko išsilavinimas privalo būti kompleksiškas. O tai yra nemenkas iššūkis. R. Driežis: Gerai, kad kalbant apie lėlininkų mo kyklą Lietuvoje nereikia visko pradėti nuo nulio. Klaipėdos universitete, konkrečių ugdymo proce se dalyvavusių žmonių sukaupta vertinga patirtis ir jų įgyvendinta programa yra verta dėmesio. Ją tiesiog reikėtų papildyti naujausiomis lėlių teatro aktualijomis. Svarbu nepradėti visko kurti nuo nu lio, tarsi nieko nebūtų buvę. Rezultatai rodo, kad reikia branginti tai, kas buvo sukurta. Įdomu, kad nors Lietuvoje turime lėlių te atro „dievą“ Vitalijų Mazūrą, jo įtakos spinduliai ties mažąja Lietuva prigesdavo. Čia atsirado ki tas švyturys – J. Januškevičiūtė, kuri savo kame riškumu, lėlių animavimo subtilumu sugebėjo oponuoti Lietuvos lėlininkų „viešpačiui“. Ji yra tas grūdas, iš kurio sudygo Klaipėdos krašto lėlių te atro ir lėlininkų originalumas ir, žinoma, mokykla. R. Balevičiūtė: Nenuneigdami Lietuvos lėlių teatro meistrų įtakos ir autoriteto, vis dėlto matome, kad šiuolaikinis lėlių teatras yra atviras įvairesnėms įtakoms. Lėlių teatras bei jo atvirumas eksperimentams daro įtaką ir visam scenos meno laukui. Kokiam taške Lietuvoje ir pasaulyje yra lėlių teatras ir kaip manote, kur link jis juda? Teatrologas, Vilniaus teatro „Lėlė“ vadovas Vilmantas Juškėnas: Manau, kad lėlių tea tras dabar juda pačiomis įvairiausiomis krypti mis ir formos, ir turinio prasme. Žinau, kad yra nusivylusių, stebinčių lėlininko profesijos menki mą. Bet vyksta įvairiausių procesų – ir nuviliančių, ir intriguojančių.Priešporą metų Talino „Nuku“ teatro or ganizuojamame festivalyje „Treff“ susibūrėme su slovėnų ir škotų lėlių teatrų atstovais ir pradėjo me kalbėti apie galimybes bendradarbiauti. Iš to ir gimė dabar vykdomas tarptautinis lėlių teatro projektas „Šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platfor ma“, kuriame dalyvauja ir Vilniaus teatras „Lėlė“. Nors šį projektą galima matyti ir kaip priemonę stebėti Lietuvos lėlių teatrą platesniame konteks te, vienas mus labiausiai suvienijusių skaudulių buvo profesionalios lėlių teatro refleksijos trūku mas. Tad šiuo projektu siekiame ir populiarinti patį lėlių teatrą, ir skatinti jaunus žmones rašyti, ir dalytis gerosiomis patirtimis. Teatrologas Andrius Jevsejevas: Apie pa saulines tendencijas kalbėti nedrįsčiau. Žinoma, lėlių teatras, kaip ir kiti teatrai, nebūtinai savo noru išgyvena skaitmenizacijos procesus ar bando su jais kovoti. Čia lėlių teatras, turėdamas dau giau galimybių veikti dvimatėje erdvėje, praranda mažiau negu erdvinis menas, perkeltas į ekraną. Apskritai man atrodo, šis metas nėra tinkamas apibendrinimams.Kurkaslabiau norėčiau kalbėti apie kriti kos problemas, apie kurias užsiminė Vilmantas. Visų pirma, nemanau, kad Lietuvoje prasminga skirti lėlių teatro, dramos teatro ar šokio kritiką, nes apie viską rašo tie patys keli žmonės. Kai 2007 m. pradėjau teatrologijos magistro studi jas, apie teatrą rašė daug įdomių autorių. Dabar

32 apie teatrą – o iš tikrųjų apie visas scenos meno rūšis – nuolat rašo vos keli kritikai. Kaip tais ke liais žmonėmis pasidalyti dramos teatrui, cirkui, šokiui, lėlių teatrui? Joks surinktas kritikų kursas to neišsprendė ir neišspręs. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje renkant teatrologų ir kinoty rininkų kursą daugumą studentų pavilioja kinas. Net aktyviai apie teatrą pradėję rašyti kolegos kartais savo dėmesį perfokusuoja į kiną.

Taip pat nemanau, kad kritikos problemas išspręsti gali patys kritikai, lėlininkai ar dramos teatro kūrėjai. Kita vertus, kritika, kad ir kaip žiū rėsi, yra priklausoma nuo scenos menų prakti kos. Kiek praktikams reikės kritikų – tiek jų ir bus. Pastaruoju metu jaučiu, kad kritikos reikia kuo mažiau arba tik tada, kai kritikai gali būti naudingi rašydami, pavyzdžiui, rekomendacijas.

R. Driežis: Bet juk ne lėlininkai dėl to kalti.

A. Jevsejevas: Žinoma, ne. Čia juk viso lauko problema. Apskritai yra labai mažai žmonių, kurie vis dar rašo apie teatrą. Todėl suprantu, kad lėli ninkams trūksta dėmesio ir su tuo šimtu procentų sutinku. Tačiau dėmesio trūksta visiems. Jo ne pasidarys daugiau, jeigu vieni kitiems nepadėsim.

R. Balevičiūtė: Mano žvilgsniu, situacija neatrodo labai gera, bet neatrodo ji ir tokia dra matiška. Taip, rašančių žmonių yra mažai. Bet ir šalis yra nedidelė, ir kūryba yra aprėpiama. Tie siog kritika yra tokia sritis, kur viską lemia asme ninis susidomėjimas. Pavyzdžiui, Aušra Kamins kaitė susidomėjo cirku ir pavertė rašymą apie šiuolaikinį cirką normalia, savaime suprantama praktika, lygiaverte su kitų scenos menų recen zavimu. Režisierius Jonas Tertelis: Man atrodo, kad kalbant apie kritiką galioja tas pats, kas kalbant apie praktiką – reikia eiti ir daryti, o ne laukti, kol kas nors kitas ką nors suorganizuos. Manau, kri tika tikrai turi iššūkių. Bet ir pačiam ne visada len gva prisiruošti skaityti recenzijas, ne visada aišku, kaip jas skaityti, kaip neįsižeisti už kritišką žodį, kaip pasiimti iš to atsiliepimo pamoką. Festivalis „Materia Magica“ man yra lėlių teatro pasaulis. Visada džiaugiuosi čia atsiradęs, nes šis festivalis nustebina ir išmoko kažko naujo. Dramos teatre taip nutinka retai. Kitas aspektas, kuo šis festivalis ir lėlių teatras apskritai yra išskir tinis, yra tai, kad jame yra daug rankų meistrystės, kurią, kaip jau minėjote, reikia saugoti.

R. Driežis: Profesionali recenzija teatrui yra būtinybė. O rekomendacijos, kurios privalo būti pozityvios, sumenkina kritiką iki labai utilita rios veiklos. Kritikos misija juk didesnė. A. Jevsejevas: Lengva kalbėti apie misiją, turint etatinį darbą ir finansinį saugumą.

R. Balevičiūtė: Iš tiesų, buvimas festivaly je tikrai turi poveikį ir gali stipriai įkvėpti. Tačiau kalbai pakrypus į labiau buitinius rūpesčius, man norisi grįžti prie kūrybos. Nuostabu, kad festiva lyje dalyvauja lietuvių menininkų darbai, sukurti kaimyninėse šalyse: G. Radvilavičiūtės „Virginija Wolf“, sukurta Balstogės lėlių teatre, ir K. Jurkštai tės „Aš ir mano mama“, režisuota Liepojos lėlių teatre. Įdomu būtų išgirsti apie jūsų patirtis, dir bant užsienyje. Režisierė Gintarė Radvilavičiūtė: Dirbant Lenkijoje buvo įdomu pamatyti stiprią lėlininkų mokyklą. Kaip sistemiškai jie dirba ir mokosi kla sikinių lėlių teatro technikų. Mes studijų metu daugiau ieškojome, eksperimentavome patys bū dami dailininkai, režisieriai ir aktoriai. Balstogės mokykloje visų pirma yra paruošta bazė, tad visi studijuojantieji gali dirbti su lėlėmis ir tobulinti techniką. Šią mokyklą baigusiems atlikėjams ne bereikia aiškinti, kaip dirbti su lėle, sakyti elemen tarių pastabų – jie tiesiog ima lėlę ir daro. Kita vertus, ten pamačiau, kad ir mūsų mokykla turi privalumų: mes drąsiau eksperimentuojame, ne bijomeKūrybinisklysti. procesas ten turėjo vykti labai greitai. Buvo suteiktos visos techninės galimybės ir, jei tik ko prireikdavo, iškart viskas būdavo parūpinama. Ir meistrai teatre dirba. Tai, ką galėjau padaryti Balstogėje ar Vilniaus „Lėlėje“, Klaipėdos lėlių teatre tampa labai sudėtinga, nes čia viską turime pasidaryti patys. Kadangi šioje srityje ne nusimanome, viską turime atrasti. Apskritai lėlių teatre yra labai daug ieškojimų. Pavyzdžiui, lėlės išleidimas į sceną – ilgas procesas, kuriame daž nai yra ir nesėkmių. R. Driežis: Kurdami dramos teatro spek taklį, režisieriai su aktoriais daug repetuoja. Ne tam, kad sakinius išmoktų ar iš anksto sugalvota mizanscena įsirėžtų į atmintį taip, kad kitur jau net kojos nepastatytų. Jie ieško scenos sprendimų: tą patį suvaidina ir linksmiau, ir graudžiau, ir lėčiau, ir greičiau, kol randa tinkamiausią variantą. Lėlių te atre tokia pat repeticija reikalinga su materija. Ar, tarkim, šis audinys tiks, ar reikia lengvesnio tam konkrečiam veiksmui? Tokie ieškojimai, repetavi mas su medžiaga lėlių teatre būtini. Žinoma, dir bant su tradicinėmis lėlėmis, kurių mechanizmai aiškūs, yra truputėlį paprasčiau. Bet dažniausiai vaisingiausius kūrybinius rezultatus duoda bū tent tie ieškojimai. Todėl natūralu, kad materijos repetavimas užima papildomai laiko. Iš čia kyla lėlininko profesijos ir sudėtingumas, ir žavesys. S. Burneikaitė: Ir sąnaudos: kas netiko, metei ir imi Daugybękitą...temų apėmusią diskusiją nutrau kė intensyvi festivalio programa. Tačiau prieš išsi skirstydami Lietuvos lėlininkai ir į festivalį atvykę kritikai pasižadėjo vieni kitiems padėti, kurdami galimybes aktyvesniam, intensyvesniam bendra darbiavimui. Diskusijos moderatorė R. Balevičiūtė pokalbį reziumavo optimistiškai, pabrėždama aki vaizdų žanrų ir formų ribų plėtimąsi: „Būtų galima manyti, kad taip iškyla grėsmė amatui ar kai ku riems specifiniams lėlių teatro elementams, bet man taip neatrodo: lėlių teatro įtaka didėja, jo vis daugiau atsirandant kitų teatro rūšių darbuose. Esu įsitikinusi, kad ši tendencija tik stiprės.“

SUAUGUSIESIEMSIRVAIKAMSSPEKTAKLIAILĖLIŲ–MAGICA“„MATERIA(Lietuva),„Lėlė“teatrasVilniaustulpė“,irMirtis„Antis, (Lietuva),TrimakaitėJūratė–autorėscenarijausRežisierė, (Prancūzija)GuyonCerise–dailininkė archyvoorganizatoriųišnuotr.MatvejevoDmitrijaus (Prancūzija)l’Entrouvert“de„ThéâtreTrupė„Traversées“, VigneronÉlise–scenografėRežisierė, archyvoorganizatoriųišnuotr.LoiseauChristophe'o (Izraelis)Ensemble“„Itim(Lietuva),teatraslėliųKlaipėdossprogimas“,„Didysis scenografė,(Izraelis),„PuppetCinema“Sahar,Zvi–režisieriusirautoriusIdėjos (Lietuva)BakanaitėAušra–bendraautorėspektaklioasistentė,režisieriaus archyvoorganizatoriųišnuotr.BielkauskoDonato

PečiukonytėŠarūnė–dailininkė nuotr.archyvoteatro“„Pojūčių

(Lietuva)teatras“„Pojūčių„Padarėliai“, Pečiukonytė,ŠarūnėJančiūtė,AistėŽernytė,Karolinagrupė:Kūrybinė

(Vokietija)teatraskinematografinisKrauss“&„Meinhardtmeilė“,keista„Eliza: KraussMichael–scenografasMeinhardt,Iris–Režisierė archyvoorganizatoriųišnuotr.KraussoMichaelo

SUAUGUSIESIEMSIRVAIKAMSSPEKTAKLIAILĖLIŲ–MAGICA“„MATERIA

(Latvija)teatraslėliųLiepojosmama“,manoir„Aš (Lietuva),JurkštaitėKarolina–autorėidėjosirRežisierė (Lietuva)Furmaniuk-SavickienėAngelina–scenografė archyvoorganizatoriųišnuotr.LučinskoKristijono

↗(Izraelis)Ensemble“„Itim(Lietuva),teatraslėliųKlaipėdossprogimas“,„Didysisscenografė,(Izraelis),„PuppetCinema“Sahar,Zvi–režisieriusirautoriusIdėjos(Lietuva)BakanaitėAušra–bendraautorėspektaklioasistentė,režisieriausarchyvoorganizatoriųišnuotr.BielkauskoDonato

SodeikaitėBirutė–dailininkė

archyvoorganizatoriųišnuotr.LučinskoKristijono

Babnik,KahrimanovićAsjaGrabnar,TinŠorak,NinaDobovšek,ZalaAutoriai: MedvedMatija–dailininkasDobovšek,Zala–dramaturgėGrabnar,Tin–režisierius

SUAUGUSIESIEMSIRVAIKAMSSPEKTAKLIAILĖLIŲ–MAGICA“„MATERIA(Lietuva)teatras“„Psilikonosielą“,„Išplėšk PetrulisDariusPetrulienė,AuksėRežisieriai: archyvoorganizatoriųišnuotr.PetrulioDariaus (Lietuva)teatras“„Stalomeilė“,Burbuliukoopera:„Muilo Degutytė,Saulė–Režisierė BabilaitėIeva–dailininkėkostiumųscenografė, nuotr.archyvoteatro“„Stalo (Slovėnija)teatraslėliųLiublianoskitur“,„Kažkur

archyvoorganizatoriųišnuotr.VarmužJaka (Lietuva)teatraslėliųKlaipėdosDangaus“,irŽemės„Tarp

Jurkštaitė,Karolina–režisierėirautorėIdėjos

↗

(Lenkija)teatraslėliųBalstogėsWolf“,„Virginia

KraussMichael–scenografasMeinhardt,Iris–Režisierėarchyvoorganizatoriųišnuotr.KraussoMichaelio

SUAUGUSIESIEMSIRVAIKAMSSPEKTAKLIAILĖLIŲ–MAGICA“„MATERIA

↗

RimkaitėVirginija–dramaturgė(Lietuva),RadvilavičiūtėGintarė–Režisierė (Lietuva)BrazytėGiedrėRadvilavičiūtė,Gintarėscenografės:(Lietuva), nuotr.archyvoteatrolėliųBalstogės (Lietuva)teatraslėliųKaunokalnas“,„Užburtas Žiurauskas,Andrius–režisieriusirAutorius BrazytėGiedrė–dailininkė nuotr.archyvoteatrolėliųvalstybinioKauno (Slovėnija)teatraslėliųLiublianoskitur“,„Kažkur AsjaGrabnar,TinŠorak,NinaDobovšek,ZalaAutoriai: Grabnar,Tin–režisieriusBabnik,Kahrimanović MedvedMatija–dailininkasDobovšek,Zala–dramaturgė archyvoorganizatoriųišnuotr.VarmužJaka (Vokietija)teatraskinematografinisKrauss“&„Meinhardtmeilė“,keista„Eliza:

Valstijos)AmerikosJungtinės(Kinija,SongSiqi archyvoorganizatoriųiškadrasfilmoAnimacinio

VAIKAMSANIMACIJAKINOLĖLINĖ–MAGICA“„MATERIA

40 banga“„Karščio Britanija)(DidžiojiXenosFokion archyvoorganizatoriųiškadrasfilmoAnimacinio galva“atsarginėir„Matilda (Lietuva)MeilūnasIgnas archyvoorganizatoriųiškadrasfilmoAnimacinio „Sesutė“

41 SUAUGUSIESIEMSANIMACIJAKINOLĖLINĖ–MAGICA“„MATERIApabėgimas“Vertikalusarba„Raimonda, (Prancūzija)BoomDenVanSarah archyvoorganizatoriųiškadrasfilmoAnimacinio šokti“nenoriuaš„Ne, Britanija)(DidžiojiVinciguerraAndrea archyvoorganizatoriųiškadrasfilmoAnimacinio „Įrėmintas“ (Italija)JemoloMarco archyvoorganizatoriųiškadrasfilmoAnimacinio

LINKSMYBIŲ

PASAULĮIŠGELBĖTI

„Kaip roko žvaigždė turiu du instinktus: noriu links mintis ir pakeisti pasaulį“, – teigia Bono, viena įta kingiausių muzikos žvaigždžių ir vienintelis žmo gus, nominuotas Oskarui“, „Grammy“, „Auksiniam gaubliui“ bei Nobelio taikos premijai. Mums, veikiantiems taikomojo teatro sri tyje, Bono gyvenimo filosofija šimtu procentų pri imtina.

drama iš esmės etimologiškai ar timesnis aptariamai metodikai nusakyti. Allanas

terminais buvo įvardijamos visos teatrinės veiklos, egzistuojančios už profesionalaus teatro ribų ir tiesiogiai naudingos individui, bendruomenei ar visuomenei Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Brazilijoje ir Suomijoje (Kirk kopelto, 2008; Pässilä, Oikarinen, 2014; Owens, Barber,Žodis2003).

RAIMONDA AGNĖ MEDEIŠIENĖ

TAIKOMASIS TEATRAS: TARPIR NORO

Owensas ir Keithas Barberas (2006) atkreipia dė mesį į žodžių drama ir teatras etimologinę kilmę. Žodžio drama šaknis yra graikų kalbos žodis drao, kuris reiškia „atliktą, padarytą dalyką“ (t. y. veiks mą); žodžio teatras šaknis kilusi iš žodžio theas tai, kuris reiškia „matyti“ ir apibrėžia ne aplinkos regėjimo būdą, bet susirinkusios žiūrovų grupės matomą vaizdą (t. y. stebėjimą). Tačiau lietuvių kalboje žodis drama asocijuojamas su literatūros rūšimi, t. y. kūriniu, skirtu vaidinti teatro scenoje. Dėl šios priežasties, taip pat tam, kad būtų pa brėžti svarbūs šios veiklos elementai, atskirtas profesionalusis teatras bei teatro spektakliai ar performansai, kuriems reikalinga scena, Lietuvos kontekstui priimtinesnis terminas yra taikoma sis teatras (TT) ir taikomieji teatro metodai (TTM). TTM ištakos Jungtinėje Karalystėje „sieti nos su H. C. Cooko veikla 1917-aisiais ir H. F. John son – 1923-aisiais. Kaip mokymo dalykas <…> jis fiksuojamas nuo 1945-ųjų“ (Owens, Barber, 2006). JAV šie metodai siejami su sociologės Nevos L. Boyd Čikagoje įkurta „Hull House“ rekreacijos mokykla, kurioje 1927–1941 m. buvo dėstomas

TRUPUTIS TERMINŲ IR TRUPUTIS ISTORIJOS Taikomasis teatras, sako Timas Prentki (2015), yra visų pirma transformuojantis; „tikrasis, grynasis“ teatras patvirtina tam tikros socialinės tvarkos „status quo“ įprasta propaganda ar netiesioginiu būdu, t. y. kviesdamas teatre auditoriją pabėgti nuo savo gyvenimo įtampų į trumpą fantazijos epizodą, magiškai perteiktą mediumo-tarpinin ko. Taikomasis teatras yra interaktyvus, auditoriją įtraukiantis ir paverčiantis ją lygiaverčiu pašne kovu. Tai – mąstymą ir pokyčius skatinantis bei tokiu būdu visuomenę transformuojantis teatras. Taikomasis teatras susijęs su socialiai orientuo to bendruomeninio, edukacinio ir pilietinio teat ro tradicijomis, kurios XX a. pradžioje atsirado kaip profesionalaus teatro sektoriaus dalis ir al ternatyva.Helen Nicholson (2005) mini, jog terminus taikomoji drama, taikomasis teatras Jungtinės Karalystės akademikai pradėjo vartoti maždaug dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Juos vėliau perėmė praktikai ir švietimo politikai. Minėtais

43 Nr. Metodas Įkūrėjai, pagrindėjai 1 Atkūrimo teatras J. Foxas, J. Salas 2 Bendruomenės teatras; socialinė drama U. Garde, M. Mumfordas 3 Improteatras K. Johnstone’as, V. Spolin 4 Debatų formos. K. R. Poperio debatai K. R. Popperis 5 Diskusijos teatras G. Lindas 6 Engiamųjų teatras A. Boalas 7 Forumo teatras A. Boalas 8 Įstatymų leidybos teatras A. Boalas 9 Laikraščių teatras A. Boalas 10 Proceso drama H. Nickolson, A. Owensas 11 Psichodrama J. L. Moreno 12 Nematomas teatras A. Boalas 13 Nesmurtinė komunikacija vaidmenimis M. Rosenbergas

14 Troškimų vaivorykštė A. Boalas jos kuruojamas vienų metų į socialinių problemų sprendimą orientuotas tarpdisciplininis kursas. Dalis šio kurso buvo teatriniai žaidimai ir improvi zacijos. Jos mokinė Viola Spolin sukūrė metodiką, kaip improvizacinį teatrą pritaikyti asmenybės vystymuisi (Spolin, 1999). Grįždami į šiandieninį laikotarpio, vietos ir mūsų veiklos kontekstą, TTM apibrėžiame taip: tai iš teatrinės aplinkos pasiskolinti įrankiai (pvz., aktorių trenažas, teatro schema: scena –žiūrovas – duotosios aplinkybės – protagonis tas – konfliktas – atomazga), išvystyti pasitelkiant kitų mokslo ar meno sričių (pvz., psichologijos, literatūros, muzikos, medijų ir kt.) elementus ir taikomi dirbant su grupe. Tai patyriminio moky mosi procesas, kurį sudaro vaidmenų kūrimas, istorijų pasakojimas, situacijų vaidinimas, jų vys tymas, analizavimas ir perkonstravimas. Grupė įsitraukia į mokymosi veiklą, nes aptariami as meniniam ir profesiniam tobulėjimui aktualūs klausimai (Medeišienė, 2015). Skiriamieji taikomojo teatro (TT) ar teatro, dirbančio taikomaisiais teatro metodais (TTM), bruožai: kiekvienas gali prisijungti prie veiks mo vyksmo; dalyviai-žiūrovai (terminą pasiūlė Augusto Boalas, angl. spect-actor) skatinami stebėti, mąstyti ir veikti. Svarbus vaidmuo ten ka vadovui / mediatoriui / dirigentui (čia vėlgi ter minų paletė plati, mums priimtiniausias – TTM praktikas), kuris, bendradarbiaudamas su daly viais, padeda atskleisti pasirinktą temą. Kartais TTM praktikas dirba tik su grupe (pvz., proceso drama, psichodrama, improteatras, dilemos te atras), kartais – ir su grupe, ir su aktoriais, pri statančiais vaidybines situacijas (pvz., foru mo teatras, atkūrimo (angl. playback) teatras). Bendradarbiaujant su grupe, situacijos trans formuojamos (forumo teatras, įstatymų leidy bos teatras, engiamųjų teatras, laikraščių teatras).

TAIKOMŲJŲ TEATRO METODŲ KLASIFIKACIJA

Kiekviena TTM forma suteikia galimybę žiūrovui kritiškai mąstyti, tapti aktyviu dalyviu, komunikuo ti. Edukacinis šios taikomosios dramos formos potencialas glūdi pokyčiuose. Nuo asmeninio iki platesnio, veikiančio socialinėje erdvėje. Taip ir gelbstimas pasaulis. Linksmai. TT ir TTM jungia improteatrą (pradinin kai V. Spolin, Keith’as Johnstone’as), engiamųjų teatrą ir artimus jam forumo bei įstatymų leidy bos teatrą, laikraščių teatrą, troškimų vaivorykš tę (įkūrėjas, metodų pagrindėjas – A. Boalas); atkūrimo teatrą (įkūrėjai – Jonathanas Foxas ir Jo Salas), proceso dramą (įkūrėjai, praktikai, me todo pagrindėjai – H. Nickolson ir A. Owensas), psichodramą (Jacobas L. Moreno), diskusijos te atrą (Georgas Lindas), nesmurtinę komunikaciją vaidmenimis (Marshallas Rosenbergas), įvairias debatų formas, kuriose prisiimami vaidmenys (Karlas R. Popperis).

Aplinkosaugospareigūnais.projekte

44 Sąrašas sudarytas abėcėlės tvarka ir nėra baig tinis. Lentelėje pateikiami pagrindiniai šiuo metu įvardijami metodai. Jie gali susijungti (pvz., ben druomenės teatras gali būti tapatinamas su en giamųjų teatru, vaidmenų žaidimai gali būti visų čia paminėtų veiklų sudedamoji dalis). Kartais TTM veikia kaip socialinė provokacija, aplinki niams net neįtariant, kad tai – suplanuotas teat rinis vyksmas (pvz., nematomas teatras, įstatymų leidybos teatras). Psichodrama yra vienintelis me todas, save pozicionuojantis kaip terapiją, todėl jos sesijoms keliami specifiniai reikalavimai. Vis dėlto psichodrama įtraukiama į šią klasifikaciją dėl veiklos priemonių ir metodų panašumo.

„Būti ar nebūti? Jei būti, tai kaip?“ bendradarbiaujame su dar naus vystymosi eksperte Audrone AlijošiutePaulauskiene.

Vizualiai iki šiol įspūdingiausia – kai Joris apsiavė

Audronė nebesuskaičiuotų nei perskaitytų paskaitų apie darnų vystymąsi, nei moderuotų tarptautinių diskusijų šiuo klausimu, todėl yra įsitikinusi: emocijų nepaliečianti infor macija – tik dar vienas faktų rinkinys, nusėdantis nežinia kur. Dažniausiai – į stalčius ir ataskaitas. O mes tas emocijas užkabiname sukūrę personažus dviem situacijoms. Vienoje jų susiduria trys skirtingi požiūriai: radikaliu elgesiu aplinki nius provokuojantis, į „Friday for Future“ judėji mą įsitraukęs gabus gimnazistas Joris, jo tėvas Tautrimas, verslus žmogus, visomis išgalėmis besistengiantis padėti gimnazijai, ir gimnazijos direktorė, kuriai tenka nuolat valdyti sudėtingas konfliktines situacijas vis stuburo neatrandančio je švietimoKitojesistemoje.pristatomoje situacijoje aptariama verslo socialinė atsakomybė. Teisinė sistema nu stato tam tikras elgesio taisykles įmonėms, tačiau pavyzdžiai liudija, kad jų laikomasi ne visada. Tik maža dalis įmonių, saugodamos aplinką, elgia si proaktyviai. Daug dažniau įmonės deklaruoja esančios atsakingos, tačiau jų pagrindinis vari klis – pelno ir augimo siekimas. Įsivaizduokite situaciją: į kolektyvą ateina jaunas profesiona las, kurio žinios bei gebėjimai šiuo metu įmonei labai reikalingi. Jis, Z kartos atstovas, rimtai žiūri į įmonių socialinę atsakomybę, todėl savo „ne patogiais“ klausimais drumsčia nusistovėjusią rutiną. Dauguma įmonės darbuotojų patenkinti esama rutina („svarbu gauti atlyginimą laiku“) ir neplanuoja sunkinti sau gyvenimo papildomomis veiklomis, įsipareigojimais, diskusijomis. Jaunasis profesionalas pasirengęs keisti darbo vietą, jei įmonė liks prie savo pasenusių nuostatų. Su au ditorija modeliuojame, kaip šioje situacijoje rea guoja vadovai, kokios reakcijos, sprendimų, po kalbių idealiu atveju Auditorija įsitraukianorėtųsi.įpasiūlytas žaidimo taisykles, plėtoja siužetą, o jis kaskart įvairuo ja, tad natūralu, kad visos pabaigos skirtingos.

TRUPUTIS PATIRTIES: „4 ROOMS“ Mes – tai „4 Rooms“, taikomojo teatro trupė. Ak tyvią pastarųjų metų savo veiklą vadiname edu tainment (angl. education + entertainment). Mes patys daug ko mokomės, ir kaskart naujų dalykų, nes kiekviena auditorija kitokia, kinta jai rūpimi klausimai. Tikimės, kad mūsų žiūrovai-dalyviai taip pat mokosi. Ir, nepaisant ištinkančių gyveni mo sudėtingumų, susitikimų metu visada daug juokiamasi, o ir mes patys linksminamės. Ar galima mus pamatyti teatre? Ne. Mūsų susitikimai su auditorija būna labiau tiksliniai, kar tais uždari. Mums nebūtina, o ir dažniau nesinori būti ant sceninės pakylos. Mums įdomu kurti sce narijaus rėmus ir personažus konkrečiai temai. Šiuo metu dirbame su aplinkosaugos ir pabėgėlių integracijos temomis. Dvejus prieškarantininius metus dirbome su nuteistaisiais kalėjimuose ir juos prižiūrinčiais

↗

centrekultūrosMažeikiųRooms“„4 archyvoRooms“„4išnuotr.UikioAlbino inkubatoriujeversloŠiauliųRooms“„4archyvoRooms“„4išnuotr.AlijošiutėsAudronės

Dažnai girdimas naratyvas – pradėkime šviesti nuo darželio, taip nuosekliai užsiauginsime kitaip besielgiančią ir kitaip mąstančią kartą. Vyresnioji karta turi natūraliuoju būdu pasitraukti, t. y. numirti, o tada pasaulis ir sužydės. Klasikinė šio naratyvo spraga: pamiršta ma, kas augina priaugančiąją kartą. Tėveliai ir ma mytės, visų lygių edukatoriai, kartais dar seneliai. Įsivaizduokite: senelis yra didelis autoritetas augančiam vaikaičiui. Jei senelis bus skeptiškas dėl elementaus atliekų rūšiavimo, o tai šiandien turi būti toks pat įprotis, kaip valytis vakare dan tis (kur jau ten rimtesni įsipareigojimai aplinkos apsaugai), nesunku nuspėti, kieno elgesys bus kopijuojamas – senelio ar per televiziją matomo bevardžio protagonisto, raginančio neteršti van denynų. Todėl tėvai, seneliai, švietimo darbuoto jai turi labai aiškiai suprasti savo atsakomybes. Leisti vyresnei kartai numirti nepakeitus požiūrio „ po manęs nors ir tvanas“ yra blogas sprendimas. Labai blogas.

PIRMAS PradėkimeSTEREOTIPAS. nuomažiausiųjų.

ANTRAS STEREOTIPAS. Jaunimas iš principo progresyvesnis. Norėtųsi, tačiau taip teigti nedrįstume. Štai Tau ragės senjorų klubo narės komentaras: „Kai miš ko takeliais vaikštome su šiaurietiškomis lazdo mis, renkame šiukšles. Daugiausia randame greitojo maisto restoranų pakuočių, o tai įrodo, kad ne vyresnioji karta yra didžioji miškų šiukšlin toja.“ Vyresnės kartos paslankumą liudija ir Velžio gimnazijoje išgirstas komentaras: „Esu geogra fijos mokytoja ir norėčiau, kad tokių iniciatyvių mokinių kaip Joris būtų daugiau. Tegul jis kiek radikalus, bet tik tokie vaikai gali ką nors pakeis ti.“ Mūsų nuostabai, Z kartos atstovai, su kuriais mums iki šiol teko susitikti, nepametėjo persona žui tvirtesnių sprendimų. Tai liudytų, kad į darbo rinką įsiliejančiai kartai stinga sisteminių žinių. Mažesnių miestelių savivaldos atstovai, smulkaus ir vidutinio verslo darbuotojai yra pasiūlę realių žingsnių situacijai keisti. TREČIAS STEREOTIPAS. Naujai išsilavinusiai kartai reikia duoti laiko. Mūsų protagonistui Joriui siūloma: jaunuoli, baik mokslus, eik dirbti į Aplinkos ministeriją, būk poli tikas ir versk viską iš pagrindų. Vadinasi, auditorija sutinka, kad veikimui reikia žinių („eik mokytis“) ir kad dabartinė situacija nėra gera („versk viską iš pagrindų“). Paskaičiuokime: mūsų persona žas, dabar paskutinės klasės gimnazistas, rea liai pradės daryti įtaką po dešimties metų. Tiek laiko, gerbiamieji, mes neturime. Antrosios situ acijos atveju – Z kartos atstovas su reikiamomis žiniomis ir užsienine patirtimi dažniausiai įkalina mas aplinkos tradicinių veikimo būdų, kur įvairių formų žaliasis smegenų plovimas (angl. green washing) suprantamas kaip pirmasis ir būtinas veiksmas. Sunkiai sekasi suvokti, kad visi mes atsakingi už klimato kaitos pokyčius, nepaisant amžiaus ir žinių trūkumo. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.Jauturėjome dešimt susitikimų su verslo ir įvairių bendruomenių grupėmis, artimiausiu metu suplanuotos dar penkios. Kaip minėjome, dvejus prieškarantininius metus, gaudami Kultūros tarybos dalinį rėmimą, dirbome su nuteistaisiais kalėjimuose ir juos prižiūrinčiaisKodėlpareigūnais.taidarėme? Dėl bendro gėrio. 2019 m. duomenimis, Lietuvoje buvo apie 7 000 įkalintų asmenų ir 3 500 probuojamųjų. Probacijos tarny ba dirba su beveik 16 000 asmenų; be jau minė tųjų, į šį skaičių patenka 6 500 asmenys, kuriems paskirti viešieji darbai, laisvės apribojimas, bau džiamojo ar auklėjimo poveikio priemonės, taip pat 6 000 vairuotojų, kurie bausti už vairavimą išgėrus. Pridėkime jų šeimas, draugus ir artimuo sius. Paprasta aritmetika patvirtina – nėra „jų“ ir „mūsų“. Esame mes, gyvenantys vienoje šalyje, prasilenkiantys toje pačioje gatvėje, vaikus ve dantys į tas pačias mokyklas ar būrelius. Bausmė viena pati nepakeis žmogaus. Meno formos gali.

Pirmą kartą savanorystės pagrindais kartu su įkalintaisiais praleidę dvi kokybiškas valandas, pasijutome paralelinėje realybėje. Realybėje, ku rios neįtarėme esant ir iš kurios išėjus neužtenka poros valandų persijungti į „normalias“ bangas. Vėliau per dvejus metus sukūrėme du TTM modulius (iš viso įvyko šeši menininkų ir įkalintųjų susitikimai), kuriuos esame pasirengę perkelti į kitas įkalinimo įstaigas. Tiek įkalinimo įstaigo se, tiek dirbant su probuojamaisiais asmenimis trūksta paveikių edukacinių programų; negau sios esamos ar pagalba iš šalies yra išskirtinai religinio pobūdžio. Tokių programų-modulių rei kia ir minėtose įstaigose dirbantiems pareigū nams. Šie teiginiai grįsti taikomojo teatro trupės „4Rooms“ įkalinimo įstaigose vykdyta veikla – pro jektu „Ne–tobuli“ (2019 m., iš dalies finansuoto Kultūros tarybos), kuris buvo nominuotas LRT „Metų apdovanojimų“ kategorijoje „Metų lygybė“ už lygiateisiškumo ir tolerancijos pavyzdį, už pa stangas skleistis saviraiškos laisvei. Visgi atidirbę dvejus metus, sukūrę produ ktą, pristatę jo rezultatus Kalėjimų departamen tui (įstaiga mūsų veiklą vertino kaip pozityviai novatyvią) ir vienoje tarptautinėje konferencijoje

↗bendruomeneimiestopristatymotemaaplinkosaugosteatroforumopoTauragėjeRooms“„4Krulikovskis,ValentinasirGraikšasLaurynasaktoriaikairės:iškomandaRooms“„4JankutėIrenaaktorėirMedeišienėAgnėRaimondavadovėkūrybosarchyvoRooms“„4išnuotr.AlijošiutėsAudronės

46 direktorės aukštakulnius. Ir ne, čia ne ta jums pir ma kilusi mintis – mes nekeitėme aplinkosaugos temos į kitą aktualiją – LGBTQ teises. Tąkart įgy vendinome pasiūlymą apsikeisti batais su mo kyklos direktore (angl. to step into someone’s shoes).Diskusija po kartu su auditorija plėtoto siu žeto sukasi apie kartų požiūrius, padėties visuo menėje vaidmenis bei apie tam tikrus stereotipus, kuriuos būtina dekonstruoti.

6. Owens, A., Barber, K. (2006). Proceso dra ma: dramos darbai. Pirma knyga. Vilnius, Kronta.

7. Pässilä, A., Oikarinen, T. (2014). Research-based Theatre as a Facilitator of Organizational Learning. In Learning Organizations (p. 203–221). Springer,

9. Spolin, V. (1999). Improvisation for the Theater: A handbook of Teaching and Directing Techn iques. Northwestern University Press. pradedant nuo asmeninio pokyčio TTM yra ver tingas ir patikimas įrankis menu grįstiems tyri mams (MGT), padedantis vystyti platų koncep tualų pagrindą ir tyrimus, „kuriuose naudojami menai plačiąja prasme: tyrinėti, suprasti, repre zentuoti ir netgi mesti iššūkį žmogaus veiksmams ir patirčiai“ (Baden, Wimpenny, 2014, p. 1). Esame tikri – tik laiko klausimas, kai šitas mūsų noras įsigyvendins Lietuvoje ir ne tik. Popandeminiu laikotarpiu, kuriant naują ją realybę, kyla daugybė asmeninių ir institucinių įtampų. O kokios esminės pamokos išmoktos po tokio išskirtinio sukrėtimo? Ar gali šis laikas tapti lūžio tašku visiems persiprogramuoti ir iš esmės keisti veiklos strategiją daugiau negu rimtos kli mato kaitos situacijos fone? Kokia meno srities žmonių atsakomybė? Manoma, kad mes galime prisidėti prie aktyviai dirbančiųjų skirtingose sri tyse ir padėti kurti kritinę masę esminiams bū tiniems ir trokštamiems pokyčiams įgyvendinti. Viena „4 Rooms“ darbinė kelionė vedė pro įstabius Sudargo piliakalnius. Stabtelėjome prie paminklo J. D. Salingerio romanui „Rugiuose prie bedugnės“. Žinote, tokia sąsaja su mūsų veiklo mis: mes visi rugiuose prie bedugnės. Mes slepiamės rugiuose. Mes labai arti bedugnės. Bet vis dar linksmai.

8.Dordrecht.Prentki, T. (2015). Applied Theatre: Develop ment. Bloomsbury Publishing.

LITERATŪRA

5. Owens, A., Barber, K. (2003). Mapping Drama Carell Press Ltd.

1. Baden, M. S., Wimpenny, K. (2014). A Practical Guide to Arts-Related Research. Springer. 2. Kirkkopelto, E. (2008). New Start: Artistic Research at the Finnish Theatre Academy. Nordic Theatre Studies, 20, p. 17–27.

PERSPEKTYVOSTRUPUTIS

3. Medeišienė, R. A. (2015). Taikomųjų teatro me todų galimybės tobulinant organizacijų etiką. In R. Pučėtaitė, A. Novelskaitė, A. ir R. Pušinaitė Or ganizacijų etika, novatoriškumas ir darnio sios inovacijos: mokslo monografija (p. 208–232). Vil nius: Akademinė leidyba.

48 (klausytojai reagavo taip: turime daug klausimų, bet nuo ko pradėti – neaišku, o tam skirtos pen kios minutės nepakankamos), nebesikreipėme paramos į Kultūros tarybą. Pirma, tai – ne Kultūros ministerijos prioritetas. Antra, Kalėjimų departa mentas žadėjo diskutuoti su Teisingumo ministe rija dėl tokios programos finansavimo. Faktas, vertas paminėti: po darbo patai sos namuose „4 Rooms“ trupė turėjo grupinę psichoterapiją su profesionaliu psichoterapeutu patirtims aptarti. Jos net labai nepaprastos. Iki šiol nepamirštos.

Taikomasis teatras tikrai yra transformuojantis ir leidžia sau apsisunkinti „pasaulio įtampomis ir neaiškumais, esančiais už kontroliuojamos for malios teatro erdvės aplinkos“ (Prentki, 2015, p. 8). Kokias perspektyvas matome? Matome save bendradarbiaujančius su muziejais. Jų erdvėse puikiai suskambėtų tiek forumo teatro, tiek atkūrimo teatro susitikimai bei diskusijos su auditorija.Koks būtų kitas žingsnis? Dirbti su meno ar socialinės srities tyrėjais. „4 Rooms“ ištreniravę raumenį ir prikaupę idėjų menu grįstiems tyri mams. Dėl savo galių transformuoti visuomenę

4. Nicholson, H. (2005). Applied Drama: The Gift of the Theatre. Hampshire: Palgrave Macmillan.

– nuo subtitrų per televiziją rodomuose užsienio filmuose iki kokybiško šeimų laisvalaikio. Talinas yra sostinė, kurioje visko turi būti daug ir visiems, na, o Tartu aristokratiškai leidžia sau imtis kele to krypčių ir kultūra, švietimas yra tarp pirmųjų. Regis, net atsisako spręsti investicijų klausimą, pirmiausia galvodami apie vietinius gyventojus. Kaip rašė čia dirbęs Tartu-Maskvos semiotikos mokyklos kūrėjas Jurijus Lotmanas, tai idealus miestas jam mąstyti ir kurti. Paminint Tartu muziejus, daug kam pir miausia iškyla prieš akis turistiniuose leidiniuose minimas Nacionalinis Estijos muziejus, tik prieš penketą metų pastatytas ant karinio oro uosto tako. Bet pačiame miesto centre, tarp apgriautos Livonijos katedros sienų, įkurtas Tartu universiteto muziejus – ne tik kur kas įdomesnis, bet ir kuriantis mokslo, praeities, magijos bei humoro atmosferą.

„Ar literati ir mokslininkai pakankamai apmokami Rusijos imperijos? Neįmanoma išauginti ateities kartų negerbiant profesorių. Universitetui būtina suteikti teises ir ypatingas privilegijas, palyginti su kitomis valstybinėmis institucijomis.“ Tai Georgo Friedricho Parroto, pirmojo Imperatoriškojo Dorpato universiteto rektoriaus, frazė, iškalta len telėje ant suoliuko prieš pat įėjimą į Tartu univer siteto muziejų.Tartuiruniversitetas yra aiškus tandemas, išduodantis ne vien mokslinę, semiotikos ar filo logijos tyrinėjimų, bet ir aiškią kultūrinę ašį: uni versiteto meno kolekcijoje – per 45 tūkst. darbų, rinktų nuo pat jo įkūrimo. Tarp jų: ir Rembrandto, Hogartho, Dürerio graviūros, ir šiuolaikinė estų tapyba. Universitetas žymi ir miesto raidą – kai, regis, nieko čia nebuvo, žmones ėmė traukti stu dijos Academia Gustaviana (nors pradžia buvo ne Švedijos karaliaus, o Stepono Batoro įsakai steigti jėzuitų gimnaziją, vos vėlesni už Vilniaus akademijos). Švietimas žymimas kaip strateginė šalies kryptis, šiandien apimanti įvairias sferas

Turbūt šiandien jau būtų sunku įsivaizduoti muziejų, kuris nekviestų liesti daiktų, spręsti už duotis, kitaip „interaktyvintis“. Muziejus, virstan tis atrakcionų parku – tai Tartu mokslo centras

VAIDAS JAUNIŠKIS

DEŠIMT DALYKŲ,KURIŲ JŪS NEŽINOJOTE APIE ESTŲ TEATRĄ

POSTDRAMA1. PAMIRŠTA Būtų naivu tikėtis festivalyje, pavadinimu „Dra ama“, išvysti dramos paneigimą, bet postdramos apraiškų čia iš tikrųjų nebuvo. Tačiau dar naiviau būtų galvoti, kad postdraminis teatras pas es tus nebuvo užsukęs – tai paneigtų aibės teatro NO99 ir kitų trupių darbų. Net ir šiame festivalyje buvo keletas pristačiusių performanso meną –tiesa, pakankamai skystą, o, vos atlikėjas pra byla – be jokios ironijos neriantį į grafomanijos gelmes. Tai – Talino scenos menų centro „Kanuti Gildi saal“ produkcija. Performansas kaip sritis prieš keletą metų buvo jau įrašyta į metinių sce nos meno apdovanojimų kategorijas. Kadangi kūrėjas Artiomas Astrovas gavo apdovanojimą ir suprato, kad gali toliau eiti šiuo keliu, tai... Žiūri ir su kiekviena minute vis labiau įsitikini, kad me nininką nuo nemenininko skiria tik drąsa. 2. ŽODŽIŲ CUNAMIAI Įvairiapusę statistiką renkanti ir skaičiuojanti Estijos teatro agentūra nepateikė vieno parametro: kokia vidutinė estų pjesės apimtis? 80 puslapių? 100? Svetimkalbio įspūdis, kad spektaklius žiūri nuolatos skaitydamas – arba tau į ausis beldžia nenutrūkstantį tekstą. Retais atvejais ši logorėja virsta siekiama forma: tik Lauris Lagle, spektaklio „Šiandiena gražesnė už rytojų“ autorius ir režisierius („Von Krahl“ teatras), verčia savo veikėjus-aktorius (skirtumo beveik nėra) skaityti poeziją, diskutuoti nereikšmingais klausimais – užkalbėti realybę. Ir, nors skamba gerų, garsių poetų eilės (Octavio Pazas, Knutas Skujeniekas, Charlesas Bukowskis, Fernando Pessoa ir daug estų), jos beriamos au tomatiškai, nesusimąstant, nekontempliuojant: poezija valgoma kaip informacija ir tai atitinka vei kėjų – modernių viskas-ok hipsterių – pasaulį. Kol galiausiai išsprogsta jausmų užtvankos ir išsilieja tikros dramos cunamiai. „Raštininką Bartlbį“ (taip pat „Von Krahl“) režisie rius Juhanas Ulfsakas perrašė šiandienai, taip dar sykį padaugindamas paties kritikuojamas kopijų kopijas, pridėdamas dabarties filosofijų, tik šios skamba itin naiviai, bandydamos susilyginti su chrestomatine Walterio Benjamino studija „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epocho je“). Aktoriai užsibrėžė siekti brechtiško atsiriboji mo, bet geriau būna, kai publika atvirai juokiasi iš planuojamo Talino–Helsinkio tunelio ir kitų šiandie nos politikos šūkių, – tuomet atsiranda trokštamas kabareto prieskonis. Tačiau aktoriai apsigręžę ir vėl kuria iliuziją, stoja ant įprastų jiems bėgių. Blogas Stanislavskis dar nereiškia gero Brechto. 3. TEMŲ KLAUSTUKAI Iš tiesų – kodėl buvę NO99 vadovai Ene-Liis Sem per ir Tiitas Ojasoo Estijos dramos teatre pastatė Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“? Ką jie no rėjo pasakyti šiandienos žiūrovams, nors sceno je – treninginiai, milicija iš XX a. 10 dešimtmečio Rusijos, daug stilistiško trešo ir nestilingų šiukšlių? Kūrėjai lygiai tą patį spektaklį pirmiausia pastatė 2019 m. Liucernos teatre, Talinui pateikta kopija. Bet Šveicarijoje, regis, aktoriai labiau mokėjo sly dinėti per stilius. Tik tema liko mįsle. NO įkūrėjus į dramos teatrą po NO99 žlu gimo pakvietė naujas jaunas vadovas – režisie rius Hendrikas Toompere Jr. O pats šiame teatre pastatė Stefano Massini pjesę-epopėją „Lehman Brothers“ – apie garsių verslo magnatų iškilimą ir... Bet be „ir“ – 2007 m. krizė čia net neminima. Išaukštinamas piniginių milijonų kaupimas, bet pamirštami namų ir santaupų netekę milijonai žmonių. Kodėl pasirinkta ši pjesė, beje, neseniai estiškai išleista ir knygos formatu ir prilygstanti laukinio kapitalizmo vadovėliui? Pernu miesto Endlos teatre Ivaras Põllu parašo ir pastato „Anne palieka Annelinn“, ir, ste bėdamas skyrybų procesą, gūžčioji, kodėl tiek pjesėje, tiek pastatyme dvelkte dvelkia 8-ojo de šimtmečio stilistika? Atsakymo nėra. Tartu naujajame teatre Elise Metsanurk ir Janas Ehrenbergas pateikia visiškai konceptua lų spektaklį, t. y. vengia bet kokio siužeto ir kon centruojasi tik į idėją. „Žaidimo grožis“ prasideda nuo dviejų pusių debatų ir tęsia juos per kvadra to žaidimą, tenisą, vyro ir moters santykius, kol nukeliauja iki žaidimo / varžybų gyvūnų pasauly je. Beveik regi iliustracijas Richardo Shechnerio paskaitoms apie performansą ir ritualus, Einaro Schleefo ir Elfriede’ės Jelinek „Sportinės pjesės“ komentarą, bet priežasties nagrinėti šią temą taip ir nesumedžioji.

50 „AHHAA“, į kurį eina ir šeimos, ir vežamos klasės –net iš Lietuvos. Nacionaliniame muziejuje taip pat kviečiama dalyvauti, spaudyti, klausytis, esi ap suptas daugelio ekranų, gali fotografuotis, kurti muziką pagal audinių raštus. Todėl, kai viskas taip performatyvu ir in teraktyvu, ką daryti teatrams, kuo jiems išsiskir ti? Paradoksas, bet per Estijos teatrų festivalį „Draama“ viso šito buvo mažiausiai. Ar galima tvirtinti, kad tai atsitiktinumas? Festivalio rengė jai, Estijos teatro agentūros atstovai, patvirtino: per 16 spektaklių pamatėme viso estų teatro pa noramą. Todėl, nors ši apžvalga neišvengiamai bus subjektyvus žvilgsnis, galbūt jis atspindės ir objektyvią realybę.

grožis“„ŽaidimoMetsanurkEliseteatrasTartuNaujasisAadel,AndreasRež.archyvoorganizatoriųišnuotr.LiivamägiGabrielos

POPKULTŪROS4. BANGA Stebėtina, kad iš tų 16 parodytų spektaklių bent keturi buvo drąsiai pristatantys populiariąją kul tūrą, sukurti plačioms auditorijoms – festiva liuose tai reta. Minėtas Hendrikas Toompere Jr. žengė į didžiąją sceną su Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo“ inscenizacija Estijos dramos teatre, tad ir „Lehman Brothers“ eina tuo pačiu keliu, ↗

PAKLUSNUS8. ŽIŪROVAS Vos tik tapo įmanoma eiti į teatrus, žiūrovai į juos plūstelėjo – su galimybių pasais ir be kaukių. Per karantiną 2020 m. teatrai apskritai neveikė tik du mėnesius, kitu metu buvo taikomi įvairūs apribo jimai (turi baigtis iki 22 val.), ir tik kai kurių regionų salės neveikė ilgiau, tad žiūrovai nespėjo atprasti nuo scenos meno ir persėsti prie interneto. Nors reikėtų statistinių duomenų, atrodo, kad teatras Estijoje suvokiamas kaip būtinas kultūrinis lais valaikis, savotiška asmens higiena. Spektakliai trečiadienį 14 val.? Šeštadienį 14, 17, 21 val.? Ir sa lės pilnos! Žiūrovai stebi veiksmą tyliai, paklusniai, kartais net nepaisydami jo kokybės. Jie gerbia kūrėjus, bando gilintis į režisūros logiką – ir nesi stoja po spektaklio, o tiesiog mandagiai ploja trims nusilenkimams (po trečio visi nutyla). Klausimas kitai, scenos pusei – ar gerbia žiūrovus teatrai, vis dėlto siūlydami daug ir ne itin geros produk cijos (pasikartosiu – 222 spektakliai 2019 m.)? Pačių estų dramaturgų pjesės ir inscenizacijos sudaro apie 45 proc. dramos teatro repertuaro, –Lietuvoje tokia kokybė dažnai neleistų peržengti

burdamas keliašimtines auditorijas (vienintelis spektaklis, po kurio žiūrovai plojo stovėdami). Bet tai buvo tikrai aukšto lygio trijų aktorių ir trijų mu zikantų bendradarbiavimas skandinaviškai san tūriame ir tuo pačiu itin vizualiame scenovaizdyje. Užtat Endlos teatras pasirinko Kanados ir JAV filmo „Sniego tortas“ (angl. Snow Cake) scenarijų. Bet spektaklis „Nuostabu“ yra toks var ganas holivudas apsnigtoje šiaurės Estijoje, kad humaniškus polėkius (autizmas ir kaltė) nukerta melodramatiška vaidyba skurdžiame interjere. Kamerinę šeimos dramą „Per.trūkiai“ (Katk.Est. Used), kurią visi veikėjai pradeda pusėtinai, o bai gia laimingai, Rakverėje pastatė jos jaunas auto rius Karlas Koppelmaa. Ir, regis, čia buvo svarbiau paties režisieriaus atėjimas į didžiąją sceną, pa siteisinęs pamaldžia žiūrovų tyla ir atodūsiais –kaip tik ten, kur reikia. Gražu ir pritaikyta visoms amžiausEstųgrupėms.kritikai patvirtino, kad ši tendencija festivalyje nėra atsitiktinė – vis daugiau atsiranda meinstryminių spektaklių, tai gerokai didina ir teat rų lankomumą. Juk 2019 m. teatrus aplankė dau giau žmonių nei gyvena Estijoje – 1,2 mln., o pande miniais 2020 m. – per 700 tūkstančių. Vidutiniškai spektaklyje sėdi 184 žiūrovai, bet daugiausia jų suburia Operos ir baleto teatras bei miuziklai. PO5.NO Iš tiesų – laikotarpis po NO99. Kas liko iširus šiai trupei? Keletas aktorių nuėjo į Talino „Von Krahl“ teatrą ir šiandien savotišku NO įpėdiniu laikomas jau paminėtas Lauris Lagle, dirbantis tokiu pačiu kolektyvinės kūrybos metodu. Dramaturgas Eero Epneris taip pat dirba „Von Krahl“ ir kituose teat ruose, rašo scenarijų TV serialui „Pank“. Gal būtų netikslu daryti išvadas po kelioli kos spektaklių panoramos, bet vis dėlto drįsčiau teigti, kad gerokai sumažėjusios teatrų meninės ir socialinės ambicijos. Neabejotinai prisidėjo ir pandemija, per kurią išryškėjo nuotolinių priemo nių svarba. Pusiau fizinė, pusiau virtuali platforma „eˉlektron“ gausiai eksperimentuoja, bet kurda ma nuotolinius projektus labiau rūpinasi teatrinių duomenų perdavimu, o ne pačių „duomenų“ –pjesių – kokybe. Spektaklis internetu „Skaitytoja“ iš esmės taip ir neprasidėjo, nes per pusvalandį parašyti ekrane keli sakiniai nesukūrė net fabulos pradžios iliuzijos.

APŠVIETIMAS7. Pastarasis Toompere’ės spektaklis ir Laurio Lag les „Šiandiena gražesnė už rytojų“ išduoda dar vieną scenos meno rengimo aspektą: į teatrus ateina nauja apšvietėjų karta. Ar bent jau kitoks mąstymas. Lagles spektaklyje nuotaiką kuria skir tingomis spalvomis apšviečiamas ekranas, fonas už susėdusių prie stalo veikėjų, sukuriantis japo niškos miniatiūros vaizdą ir išryškinantis aktorių gestus, pozas (tai man priminė seną, dar LIFE-e rodytą Ingmaro Bergmano „Markizę de Sad“). „Lehman Brothers“ santūrūs, bet tikslūs šviesos pluoštai, derinami su vaizdo projekcijomis, suku ria nuosaikią, bet prabangią estetiką, tiek imituo jančią nebyliojo kino laikus, tiek leidžiančią pajusti, kad sklaidai istorinius dokumentus. Įtaigiausiuose spektakliuose apšvietimas nėra (tik) prožektoriai į aktorius ir ne roko muzikos koncerto šviesų sa liutai – ieškoma „natūralumo“, skirtingų šviesos šaltinių už scenos langų, durų, ir drauge nepamir štama, kad teatras yra ir estetikos mokykla. Beje, scenos apšvietėjus drauge su Tartu universitetu rengia Viljandžio kultūros akademija. Tikra švietimo decentralizacija.

↗ Brothers“„LehmanMassiniStefano

6. JAUNAS TEATRAS Stebint daugumą spektaklių apimdavo jausmas, kad žiūri studentiškus darbus. Entuziastingus, spinduliuojančius noru pasirodyti. Bet išduodavo režisūros standartai, klišės, o dar labiau – aktorys tė. Atlikėjai atrodė lyg būtų įstrigę tarp vaidybos ir nevaidybos, tačiau pastaroji dažniau būdavo netyčinė, nevalinga, o ne tikrasis aktoriaus bu vimas scenoje. Greičiau – nudavimas, kad esi toks ar kitoks personažas, bet lyg ir kažko drovu ar nemoki. Klausimas, ar tai – taip pat NO teatro palikimas, mada kurti kolektyviai ir medžiagą pa teikti atsiribojus, ar neišmoktos studijų pamokos, ar tiesiog kita, dar mano neperprasta mokykla? Bet kai į sceną išeina ilgametė estų teatro ir kino žvaigždė Guido Kanguras su kitais Lehmano bro liais – regi, kaip senoji mokykla leidžia ir persikū nyti, ir suvaidinti farsą, ir viską papasakoti grynu storytelling metodu.

teatrasdramosEstijosJr.,ToompereHendrikRež. archyvoorganizatoriųišnuotr.LeisHeikki

55 pradedančiųjų konkurso ribos (bet gal mes per nelyg orientuoti į šedevrus?). Ką teatras teikia mai nais žiūrovų aukojamam laikui? Retoriniai klausi mai, į kuriuos reikėtų ne vien statistinių duomenų.

MIESTAS10. Mažame mieste viskas labiau pastebima. Su galvojo festivalį, sukalė dideles trimates raides #DRAAMA, pastatė šlaite prie Vanemuinės teat ro – ir visi mato, kad tai vyksta. Kaip ir žino, kad raidės #TARTU24 prie rotušės reiškia, jog 2024 m. miestas taps Europos kultūros sostine. Nežinia, kas tuomet bus, tačiau šio titulo miestas tikrai nu sipelnė, iš esmės jis jau toks yra. Keliolika muziejų, koncertų salės, keturi teatrai, kelios stacionarios scenos muziejuose ar kitose įstaigose, dvi šiuo laikinio šokio studijos ir šokio akademija, pastatai, atviri įvairioms iniciatyvoms, parkai ir viešosios erdvės, kuriose dabar realiai diskutuoja partijų atstovai su gyventojais pieš rinkimus – tarpais atrodo, kad žvelgi į savotišką atvirą miesto teatrą. Tą madingą, imersinį, į kurį įsitraukia vis daugiau miestiečių – tik turisto žvilgsnis neleidžia pajusti visų dramos posūkių.

9. ESTIJOS TEATRO AGENTŪRA Joje dirba penki etatiniai žmonės. Ją 2007 m. įkū rė Estijos teatro sąjunga su Estijos scenos menų įstaigų asociacija. Ją finansuoja Kultūros minis terija, bet ketvirtadalį ar penktadalį lėšų agentūra prisideda iš tarpininkavimo – agentūra rūpinasi dramaturgų autorinėmis teisėmis. Ir ji renka sta tistiką apie Estijos teatrus, spektaklius, skleidžia informaciją, dalinasi patirtimi ir t. t. – t. y. atlieka tai, kas svarbu ir pačiai agentūrai, tiriančiai šią meno sritį, ir ministerijai, kuri planuoja progra mas, finansus – ir čia pat gali kreiptis į tokius solidžius konsultantus. Tikrasis public-private partnership.

↗ rytojų“užgražesnė.„Šiandiena Krahl“„VonteatrasLagle,LauriRež.

archyvoorganizatoriųišnuotr.LabiHerkko

garantą, bet ir kaip į ribojančią konvenciją. Jau pirmieji režisieriai reformatoriai ėmė eksperi mentuoti ne tik su scenos erdve, bet ir su teatri nėmis vietomis. Retkarčiais kai kurie kūrėjai „pa bėgdavo“ iš teatro ir kurdavo gamtoje arba kaime, atokiai nuo miesto. Jacques’o Copeau, Jerzy Grotowskio, Eugenio Barba’os, Peterio Brooko kūrybos epizodai liudija atsitraukimo nuo mies to kultūros efektyvumą. Tad nusprendėme, de rindamos teatrologijos ir psichologijos mokslų prieigas, patyrinėti, kokią įtaką teatro menininkų kūrybai turi miesto ir ne-miesto aplinka, kas at sitinka, kai kūrėjas atsitraukia iš įprastos miesto aplinkos. Pirmajam tyrimo etapui pasitelkėme atvejo analizę ir kalbinome du skirtingų kartų teatro režisierius. Pristačius tyrimo rezultatus mokslo straipsniuose, mintys apie aplinkos ir kūrybiškumo ryšius vis dar nepalieka mūsų. Tad kalbamės, šįkart jau gyvai, apie atliktą tyrimą ir tai, kas į jį „netilpo“. Agnė Jurgaitytė Avižinienė: Kūrybiškumas –psichologijoje nemažai tyrinėta tema, vis dėlto prie jos vis grįžtama, nes jaučiama, kad iki galo šis reiškinys dar nepaaiškintas. XX a. pradžioje, kai psichologija ėmė domėtis žmonių produkty vumu ir pasiekimais, didžiausias dėmesys buvo skiriamas intelektui. Aukšti IQ rodikliai taip pat buvo siejami su produktyvia menine veikla, talen tais. Tik 1950 m. Amerikos psichologų kongrese Joy’us Paulas Guilfordas pasiūlė atsižvelgti į naują veiksnį – kūrybiškumą. Kūrybiškumas nebuvo tie siogiai siejamas su intelektu, pastebėta, kad gali būti net priešingai. Didelis dėmesys imtas kreipti į divergentinį mąstymą, kuriam būdingas ne vienas aiškus siūlymas, kaip spręsti problemą, o būtent sprendimų gausa, gebėjimas pažvelgti į proble mą iš skirtingų perspektyvų. Divergentiniam mąs tymui būdingas originalumas, gausa, detalumas ir lankstumas. Nelieka vieno teisingo sprendi mo. Šiuos Guilfordo pastebėjimus lydėjo naujų

NAUDINGAS TEATRO MENININKAMS?

RAMUNĖ BALEVIČIŪTĖ, AGNĖ JURGAITYTĖ-AVIŽINIENĖ KUO PABĖGIMAS IŠ

Tada, po kelių sekmadieninių susitikimų, lyg ko kiai užtvankai sugriuvus, ėmėme kalbėti viena per kitą, vardydamos mums žinomus faktus, paste bėjimus ir nuojautas apie miesto ir teatro ryšius. Išryškėjo akivaizdi tiesa: Vakaruose teatras nuo pat savo atsiradimo Atėnų polyje visada buvo glaudžiai susijęs su miesto kultūra ir urbaniza cijos procesais. Ir vėliau, nors greta egzistavo ir klajojančių teatro trupių tradicija, teatro gyveni mas telkėsi didesniuose miestuose. Teatro vieta formavo tam tikras ir kūrybos proceso, ir spekta klio suvokimo konvencijas, kūrybinio ir žiūrovinio elgesio modelius. Tačiau XIX a. pabaigoje atsi radus režisūrai, į teatro vietą ir erdvę imta žiūrėti ne tik kaip į sklandžios sceninės komunikacijos

MIESTO

Miesto ir kūrybiškumo tema mus pagavo labai netikėtai. 2021-ųjų pavasarį, per karantiną, kai palaikyti ryšį leido tik virtualios bendravimo plat formos, kad visai nepaskęstume buityje, pradėjo me tradiciją sekmadienio rytais dalytis įvairiomis įžvalgomis ir idėjomis. Esame skirtingų specialy bių – teatrologijos ir psichologijos – atstovės, abi besidominčios kūrybiškumu. Dėmesį patraukė reiškinys, kai vis dažniau teatro menininkai palie ka sostinę, kad kurį laiką kurtų kokioje nors kitoje vietoje. Be abejo, tam įtakos turi ir kultūros politi ka, įvairios finansuojamos mobilumo programos, tačiau už šio reiškinio slypi daugiau nei meno kūrėjų noras keliauti ir įgyti naujos patirties. Vis stiprėjo nuojauta, kad kūrybos mieste ir už jo ribų dinamika turi tiesioginį ryšį su teatro menininkų kūrybiškumu ir apskritai su scenos meno raida. Užplūdo įvairūs prisiminimai, susiję su skaityto mis knygomis, istorinėmis žiniomis, atliktais ty rimais. Štai kad ir vienas iš intriguojančių faktų. Pasirodo, egzistuoja sąsaja tarp miesto dydžio ir gyventojų vaikščiojimo tempo: kuo didesnis miestas, tuo greičiau vaikšto jo gyventojai. Be to, didesniame mieste gyvenantys žmonės sukuria ir nuveikia daugiau nei mažesnio miesto gyventojai.

57 kūrybiškumo tyrimų proveržis. Išryškėjo trys ty rimų kryptys: kūrybiška asmenybė, pats kūrybos procesas ir unikalus kūrybos produktas. Bet ilgai niui pastebėta, kad toks tyrimo krypčių išsišako jimas iki galo nepaaiškina kūrybiškumo fenome no, tad natūraliai tyrimai ėmė krypti holistiškumo link. Atsirado naujų požiūrių. Pavyzdžiui, ypatin gas dėmesys imtas kreipti ne į individą, o į grupę. Arba pastebėta, kad kūrybiškumas yra tik viena iš gabių ar genialių asmenybių savybių. Juk kūry biškumas skleidžiasi ne vakuume, o konkrečioje aplinkoje – kultūrinėje, socialinėje, ekologinėje, vidinėje. Mane nustebino, kad tyrinėdami ir kū rybos procesą, ir produktus, psichologai dažnai remiasi dailininkų, muzikantų, poetų kūryba, o pastaruoju metu – ir mokslininkų veikla, į kurią irgi žiūrima kaip į kūrybos procesą. Tuo metu teatrinė kūryba retai atsiduria psichologijos tyrimų centre. Daugiausia tyrinėti pavieniai asmenys – aktoriai, režisieriai, jų genialumo apraiškos. Ramunė Balevičiūtė: Kūrybiškumo sam prata glaudžiai siejasi su talento sąvoka. Genijaus fenomenas mene – tai XIX a. palikimas. Iš esmės XIX a. teatro istorija – tai aktorių-genijų istorija. Atsiradus režisūriniam teatrui, dėmesys nukrypo į genijus-režisierius. Žodžiu, ilgą laiką visuomenės ir tyrėjų dėmesio centre buvo išskirtinės asmeny bės. Beje, ir menininkų ugdymas, nors pasitaiky davo ir išimčių, buvo nukreiptas į ypatingu talentu apdovanotų kūrėjų „gamybą“. O štai pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie kolektyvinę kū rybą, apie bendros kūrybos metodus kaip kūry biškumo šaltinį. A. Jurgaitytė Avižinienė: Psichologai šio je srityje yra atlikę labai įdomių tyrimų. Pavyzdžiui, 2014 m. atlikta studija patvirtino, kad žmonės in tuityviai labiau vertina individų, o ne grupės su kurtus kūrinius. R. Balevičiūtė: Įdomu, kad ir mūsų tyri mas atskleidė, jog pabėgimai iš miesto verčia persvarstyti hierarchinius grupės santykius ir pa čią grupės struktūrą. Tyrimo rezultatai parodė, kad, palikę įprastą kūrybos vietą su visomis jos konvencijomis, rutina ir nusistovėjusia kūrybinės grupės hierarchija, dažniausiai grįsta režisieriaus autoritetu, menininkai yra linkę labiau taikyti gru pinės, kolektyvinės kūrybos metodus. Be to, te atras iš prigimties yra kolektyvinis menas, bet,

nuotr.archyvoAsmeninio

Jurgaitytė-AvižinienėAgnėirBalevičiūtėRamunė

R. Balevičiūtė: Apskritai pasitraukimas iš įprastos kūrybos aplinkos dažniausiai susijęs su naujos teatro kalbos paieškomis, su siekiu už čiuopti esmę, pačią teatro kūrybos šerdį (o šis po reikis dažnai kyla ir iš egzistencinių krizių). Teatro istorijoje yra buvę, kai nusprendę atsitraukti kū rėjai nebegrįžo atgal. Geriausiai turbūt žinomas J. Grotowskio atvejis. Šis lenkų režisierius, nusi vylęs teatro „teatriškumu“, pasinėrė į dvasingumo studijas, ėmė ieškoti „tikrojo“, giluminio ryšio tarp žmonių, jo projektai, kurių jau nepavadinsi teatro spektakliais, įgavo psichoterapijos ar dvasinės praktikos dimensiją. Eksperimentuodamas gamtos apsuptyje ir tolimų kelionių metu megzdamas ryšius su vietinėmis gentimis, Grotowskis pasi nėrė į ritualų tyrinėjimą tam, kad kiek įmanoma sustiprintų ryšį su natūralia aplinka. Šiuos savo tyrinėjimus jis pavadino „Šaltinio teatru“. Įdomu, jog vienas mūsų tyrimo dalyvis pasitraukimą iš miesto irgi grindė kūrybos šaltinio paieškomis. Tačiau tuo pat metu jis pabrėžė, kad labai svar bu sugrįžti į miestą. „Kai turiu ką atiduoti – va žiuoju į miestą“, – sako jis. Vertinga ta atskirtis, kai pasiekiama būsena, kai gali „įkristi“ į savo kūrybos pasaulį ir iš jos išsinešti naują meninio kūrinio tikrovę. A. Jurgaitytė Avižinienė: Reziumuojant galima sakyti, kad abi aplinkos savitai stimuliuoja kūrybiškumą: miestas – per siūlomą gausą, kon taktus, tempą, konkurenciją, o ne-miestas – per susitelkimą, pasinėrimą, įsigilinimą. Šių dviejų kūrybiškumo sąlygų balansas leidžia palaikyti optimalią, teatro pasauliui tinkamą energijos ir idėjų apykaitą.

R. Balevičiūtė: Man buvo įdomiausia, kad mūsų iškeltas klausimas apie miesto ir ne-miesto aplinkos įtaką menininkų kūrybai suteikė impul sų apsvarstyti ir permąstyti fundamentaliuosius su kūrybos procesu susijusius klausimus. Mūsų tyrimas atskleidė, kad miesto ir ne-miesto įtakos poveikis teatro menininkų kūrybiškumui iš tiesų yra labai kompleksinis klausimas, kurį tyrinėti pa ranku derinant menotyros ir psichologijos meto dus bei įžvalgas.

58 įprastą kūrybos vietą iškeitus į kitą, dažniausiai esančią ne mieste, ryšiai tarp kūrybinės koman dos narių įgauna kitą vertę. Svarbu ne tik tai, kad susikuria naujos konsteliacijos grupėje, žmonės apsikeičia arba prisiima naujus vaidmenis, bet ir labiau imamas vertinti kiekvieno indėlis, viskas, kas vyksta, suvokiama kaip labiau reikšminga, prasminga. Tai lyg ritualas ar šventė, iš kasdie nybės išplėštas laikas. A. Jurgaitytė Avižinienė: Taip, ištrūkus iš blaškančios ir daugybės ryšių prisotintos aplin kos, susikuria unikali galimybė su žmonėmis už megzti artimesnį ryšį, o tai iš karto pakeičia ir savijautą, ir santykius, ir perspektyvą. Tokiu būdu atsiranda naujų idėjų. Jos gali nebūti labai di delės, tačiau nuskamba svariau ir prasmingiau. Mane labiausiai nustebino, kiek daug yra skirtingų būdų savo patirčiai sustiprinti. Man labai patiko, kai mums besikalbant spontaniškai paminėjai Gilles’o Deleuze’o ir Félixo Guattari rizominio bū vio sampratą ir šakninės bei rizominės tapatybės priešpriešą. Iš tikrųjų į šiuos fenomenus žiūrima nevienareikšmiškai: kartais šakninis būvis nu vertinamas kaip pernelyg siauras ir ribojantis, o kartais – kaip vertingas, suteikiantis stabilumą ir leidžiantis pasiekti gelmę. Taip ir su rizominiu būviu: viena vertus, jis šlovinamas dėl atveriamų galimybių įvairovės, kita vertus – jam prikišamas paviršutiniškumas. Bet svarbu, ne kuri šaknis yra geriausia, bet kada kurią pasirinkti. R. Balevičiūtė: Susidūrėme su įdomiu pa radoksu: miestas siejamas su veiklumu, įvairia lypėmis galimybėmis, kaita, dinamika ir pan. Atrodytų, visi šie veiksniai turėtų skatinti kūrybiš kumą, juolab kad yra ir nemažai tai patvirtinan čių įvairių sričių tyrimų. Tačiau, nepaisant visų stimulų, miestas taip pat vargina, siurbia ener giją, blaško, skatina konkurenciją, verčia nuolat būti budriam, pasirengusiam. Kaip sakė vienas mūsų tyrimo dalyvis, miestas – puiki terpė vidu tinybei. Pavyzdžiui, vidutinių gebėjimų meninin ko kelias yra važinėti tarp miestų ir iš naujo kur ti naują įspūdį, o kad išliktum viename mieste, turi būti stiprus. Miestas – tai įspūdžio kultūra. Be to, mieste nėra laiko „įsišaknyti“. O štai kai mo arba gamtos aplinka prislopina konkurenciją, atsiskyrus pavyksta pasiekti kitokią, emociškai palankesnę ir ne tokią įtemptą, net žaismingą atmosferą tarp žmonių, kuri yra ne tik produk tyvi, bet ir teikianti pasitenkinimą. Mieste meni ninkai dažniausiai susiduria su keletu dėmesio objektų vienu metu (tai tarsi rizominis būvis), tuo metu patekimas į ne-miesto aplinką dėmesį su fokusuoja į vieną dalyką, leidžia išsigryninti svar biausius dalykus, permąstyti profesinę tapatybę. Tačiau tikrasis atsitraukimo vertingumas išryškėja tik grįžus į miesto aplinką. A. Jurgaitytė Avižinienė: O gali būti taip, kad menininkas nenorėtų grįžti į įprastą aplinką ir parvežti į savo miestą naujų įžvalgų?

Per vieną iš savo lietuvių teatro istorijos paskaitų nuostabioji profesorė Irena Aleksaitė yra pasako jusi – o, tiksliau sakant, talentingai suvaidinusi –gan smagią istoriją apie nedidelį incidentą, įvy kusį tarp jos ir režisieriaus Juozo Miltinio. Štai ji: „Kartą, viešint Panevėžio dramos teatre, J. Miltinis pasikvietė mane į svečius. Jaučiausi labai pama loninta ir, žinoma, sutikau. Nors nesvietiškai bijo jau – J. Miltinis, visi žinojom, nebuvo lengvas... Tad užėjau į J. Miltinio butą, viduj visa drebėdama... Jis mane sutiko draugiškai, pasodino, nuėjo virti kavos. Netrukus grįžo su dviem tokiais tiesiog ne įmanomai mažais kavos puodeliais: vieną padėjo man, kitą – sau. Atsisėdo priešais mane ir pradėjo kažką kalbėti, filosofuoti – apie teatrą, apie gyve nimą, apie pasaulį... Sėdėjau sutrikusi ir žiūrėjau į tą savo puodelį; absoliučiai nežinojau, kaip su juo elgtis – tokio mažo dar nebuvau mačiusi... Aišku, nieko negirdėjau, ką J. Miltinis kalbėjo – nors atė jau pasiklausyti būtent tų jo monologų, kuriais jis garsėjo tiek pat, kiek ir spektakliais... Po ilgų vidinių diskusijų paėmiau savo puodelį ir išgė riau. J. Miltinis staiga nutilo ir nebyliai žiūrėjo į mane kažkokiu pašaipiai priekaištingu žvilgsniu. Nuleidusi akis sėdėjau ir tylėjau: supratau, kad kažką padariau ne taip... Po ilgos nejaukios pau zės J. Miltinis prabilo: „Drauge kritike, o Jūs gi

PARYŽIUS PANEVĖŽY: JUOZO

net kavos gerti žmoniškai nemokate. Nežinote štai, kad kavą reikia ne maukti, o gurkšnoti – pa sigardžiuojant, iš lėto, kokią valandą... o... Jūs gi, ko gero, net Paryžiuj nebuvot...“ 1 . Ši istorija neabejotinai yra iš 7-ojo dešim tmečio, iš laikų, kai J. Miltinis galėjo sau leisti kur kas daugiau nei kuris nors kitas – kai galėjo daugmaž drąsiai minėti Paryžių, demonstruoti savo pranašumą, savo klausytojus ar klausytojas versti jaustis nejaukiai, nepatogiai, etc. Tam tikra prasme visiškai suprantama: tuo laiku J. Miltinis buvo savo šlovės zenite – reikšmingiausia, įtakin giausia, autoritetingiausia lietuvių teatro – tiesą sakant, ir visos lietuvių kultūros – figūra – žmogus, tik savo ir savo išaugintų aktorių trupės jėgomis sukūręs Panevėžio dramos teatro fenomeną ir atkampų Panevėžį pavertęs ne tik Lietuvos, bet ir viena iš visos Sovietų Sąjungos teatro sostinių.

FENOMENASMILTINIO

Tai, kad J. Miltinis sugebėjo užimti tokią poziciją, – šitai, tiesą sakant, buvo nuostabu, be veik neįtikėtina. Juk iki tol net du kartus jis buvo be jokių ceremonijų išmestas už teatro durų – iš stumtas,Pirmąatstumtas...kartątai įvyko 1937 m., kai, grįžęs į Kauną po studijų Paryžiuje pas Charlie’į Dulliną, J. Miltinis pasisiūlė Valstybės teatrui, bet tas jo ne įsileido – turbūt bijojo (prieš išvykdamas į Paryžių, 1 Šiuos kavos puode lius galima MiltinioPanevėžyje,pamatytiJuozopalikimostudijųcentre.

ŠARŪNĖ TRINKŪNAITĖ

3 Žr.: Tomas Saka lauskas. „Scena“,apologija.Miltinio–Vilnius:1999,p.130.

Netrukus J. Miltinio reikalai įgavo naują kryptį. 1940 m. jis buvo paskirtas kuriamo Panevėžio dramos teatro režisieriumi ir su savo Darbo rūmų scenos mėgėjų trupe persikėlė į Panevėžį –miestą, kuris 5-ojo dešimtmečio pradžioje, sakoma, buvo garsus tik savo spirito fabriku... Iš pradžių ten viskas ėjosi gana neblogai. J. Miltinis toliau stropiai dirbo: ugdė, brandino savo akto rius, statė spektaklius, o juos pastebėjo ir pa lankiai įvertino kritika. J. Miltinis sulaukė ir oficia laus pripažinimo: 1948 m. jam buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio artisto vardas... Tačiau visai netrukus vėjai kardinaliai pasikeitė. J. Miltinį darsyk buvo pabandyta su tramdyti – išstumti iš teatro. Ir šis antras kar tas buvo gerokai pavojingesnis... Viskas pra sidėjo, reikia pasakyti, ne be kritikų – tiksliau sakant, kritikų-valdžios pakalikų – pagalbos. O būtent: po 1953 m. Vilniuje įvykusių Panevėžio dramos teatro gastrolių jie, matyt, gavę nuro dymą iš aukščiau, be jokių skrupulų užsipuo lė J. Miltinį (plačiausiai siautėjo toks Nikiforas Sykčinas – iš Maskvos į Vilnių atsiųstas teatro logas). „Formalizmas“, „formalizmo atgyvenos“, –rėkė jie, – J. Miltinis „paviršutiniškai supranta pje ses“, savo spektakliuose naudoja „nereikalingas“ ir „pasenusias teatralizacijos ir išorinio suįdomi nimo priemones“ – tokias, kaip „šviesos efektai“ ir visokie kiti „pagalbiniai spektaklio elementai“4, t. y. nedovanotinai prasilenkia su socrealizmo estetika... Grįžęs į Panevėžį, J. Miltinis kaip nie kur nieko ėmėsi Antono Čechovo „Žuvėdros“... Bet premjeros, aišku, nebesulaukė: 1954 m. va sario 16 d. LTSR kultūros ministro Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus įsakymu „už netinkamą vadovavimą“ jis buvo atleistas iš Panevėžio dra mos teatro „direktoriaus ir vyr. režisieriaus parei gų“ ir „ištremtas“ į Vilnių – perkeltas į Lietuvos kino studiją, „į Lietuvos TSR kino dubliažo reži sieriaus pareigas“5 Petkevičaitės-BitėsGabrielėsapskritiesPanevėžio nuotr.archyvobibliotekosviešosios 2 Juozas vasarioRomuva,MakbetasMiltinis.//Naujoji1939m.12d.,nr.6(420),p.139.

5 Cit. iš: MiltinioSakalauskas.Tomasapologija,p.189.

jis jau buvo spėjęs pagarsėti savo nenuolan kumu: turėjo skandalisto šlovę). J. Miltinis, aiš ku, atsikeršijo: pasitraukė į kritiką ir, reikia pa sakyti, buvo toks kritikas, kokio teatras (o vėliau, beje, ir jis pats) labiau už viską nenorėjo, – be baimis, priekabus, jokių autoritetų nepaisantis ir nepaprastai stropus. Štai, pavyzdžiui, 1939 m. ruošdamasis recenzuoti, tiksliau iškoneveikti Boriso Dauguviečio, pirmojo savo teatro mo kytojo, „Makbetą“, jį pažiūrėjo du kartus, antrąjį kartą – su Williamo Shakespeare’o tragedijos originalu rankose; rašė: „sėdėjau partery ir an trojo spektaklio metu, su mažyte elektros lem pute apsišviesdamas, lyginau [Felikso Breimerio] vertimą su originalu, nes po premjeros man kilo įtarimas; man atrodė kitas Makbetas. Ir iš tikrųjų, veikalas ne išverstas, o tik atpasakotas vertėjo, be to, per daug išpjaustytas (iškupiūruotas) ir dėl to nukenčia jo originali forma bei stiliaus ekspre sija“2... Tokio ir panašaus stropumo neapsikentęs, Valstybės teatras netgi kuriam laikui buvo sustab dęs „Naujosios Romuvos“, su kuria daugiausia bendradarbiavo J. Miltinis, teatro abonementą... Kita vertus, turbūt pirmiausia kritiką J. Mil tinis suvokė kaip būsimo savo teatro treniruo tę ar repeticiją – kaip puikią galimybę teoriškai išsigryninti ir susidėlioti režisūrines savo nuos tatas. Būtent to jis norėjo – savo teatro. Todėl 1938 m. pabaigoje gauto pasiūlymo vadovauti Darbo rūmų Kauno kultūros klubo scenos mėgė jų kuopelei, iš kurios buvo planuojama išauginti naują Darbininkų teatrą, nepriėmė kaip pažemini mo. Išdidusis Ch. Dullino auklėtinis – tas, kuriam ranką, kaip pats anuomet mėgo girtis, „du kartus buvo spaudęs Pablo Picasso“3, – ne tik neatsi sakė dirbti su žaliais jaunuoliais, atėjusiais pas jį iš Kauno amatų mokyklų, įmonių ar fabrikų, bet ir nėrė į tą darbą su neįtikėtinu užsidegimu bei atkaklumu – matyt, suvokdamas, kad pradėti nuo visiško nulio yra geriausia, kas jam galėjo nutikti.

4 Markas Petuchaus kas. „Mintis“,1940–1956.tarybinisteatrasPanevėžio//Lietuviųteatras–Vilnius:1979,p.179.

MiltinisJuozas

Vis dėlto susidoroti su J. Miltiniu nepavyko ir šįkart. Veikiau priešingai: ištrėmus J. Miltinį, prasidėjo, ko gero, gražiausias, pakiliausias bei romantiškiau sias Panevėžio dramos teatro, o turbūt ir viso lietu vių teatro istorijos etapas. Mat J.Miltinio išvarymas ne tik neišgąsdino ir nesuskaidė, bet – neįtikėtina –sutelkė, suvienijo jo trupę ir jo aktoriuose išjudino nežabotos drąsos resursus. Panevėžiečiai vienin gai pakilo į maištą: rašė laiškus į Kultūros ministe riją, varstė visų įmanomų įstaigų duris, ignoravo visus iš eilės buvusio režisieriaus vieton valdžios sodinamus vyrus ir, nepaisydami jokių valdžios grasinimų, repetavo su J. Miltiniu – slapčia, nak timis. Žinoma, anuomet šitaip niekas nesielgda vo. Štai keleriais metais anksčiau, 1946-aisiais, iš Vilniaus dramos teatro nusprendus išvaryti jo vadovą Romualdą Juknevičių, aktoriai nuolankiai pritarė tokiam nuosprendžiui ir jam įteisinti su kviestame trupės susirinkime dėkojo partijai už šį „principingą žingsnį“6... Už bebaimį, veik beprotišką, panevėžiečių atkaklumą galiausiai buvo atlyginta: 1959 m. J. Miltinis oficialiai sugrįžo namo – į Panevėžio dramos teatrą. Nors viskas tikriausiai baigėsi bū tent šitaip ne tik dėl pavydėtino J. Miltinio akto rių nenuolankumo, bet ir dėl laimingo atsitiktinu mo – laimingai iškritusios kortos. I. Aleksaitė, anuo metu dirbusi LTSR Kultūros ministerijos reper tuarinėje-redakcinėje kolegijoje, apie J. Miltinio sugrąžinimą į Panevėžį pasakoja taip: „1958 m. pirmą sykį į SSSR atvyko įžymaus prancūzų teatro TNP trupė, dirbanti Avinjone, ir jos vadovas Jeanas Vilaras [J. Miltinio teatro studijų pas Ch. Dulliną draugas]. [Anuometis Lietuvos TSR kultūros mi nistras] Juozas Banaitis [viename privačiame pokalbyje] pasakojo, kad po gastrolių Maskvoje J. Vilarą priėmė tuometė SSSR kultūros ministrė Jekaterina Furceva. J. Vilaras pasiteiravo minis trės, ar nebūtų galima pasimatyti su lietuvių re žisieriumi (...) J. Miltiniu. Tuo laikotarpiu užsienio svečiai negalėjo laisvai važinėti po SSSR. Ministrė šį pageidavimą žaibiškai įvykdė: J. Furcevos nuro dymu, J. Banaitis J. Miltinį skubiai komandiravo į Maskvą. Tuomet ministrė ir pasakiusi J. Banaičiui, kad nuo šiol visi J. Miltinio [reikalai, taip pat ir] re pertuaro klausimai bus tvarkomi tiesiogiai per ją. J. Miltiniui buvo plačiai atidaryti vartai [ne tik į Panevėžio dramos teatrą, bet ir] į uždraustųjų užsienio kūrinių repertuarą“7 Kitaip sakant, į Panevėžį J. Miltinis sugrįžo visiškai reabilituotas ir triumfuodamas: įtakingas, su stipriu užnugariu, o, svarbiausia, – bent jau šiek tiek laisvom rankom. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo: jam sugrįžus, prasidėjo tai, ką jau ne trukus buvo galima garsiai vadinti Panevėžio dra mos teatro šlovės epocha. Ją savaip pranašavo dar oficialaus J. Miltinio sugrįžimo „išvakarėse“ rampos šviesą išvydę ir teatrinės visuomenės dėmesį atkreipę du (oficialiai Vaclovo Blėdžio, bet iš tikrųjų – visi žinojo – J. Miltinio naktimis reži suoti) spektakliai – Henriko Ibseno „Heda Gabler“ (1957) ir ypač – Arthuro Millerio „Komivojažerio mirtis“ (1958). Gana greitai paaiškėjo, kad ši pra našystė buvo visiškai teisinga: 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-ojo pradžioje pasirodę J. Miltinio didieji – visų pirma, A. Čechovo „Ivanovas“ (1960), W. Shakespeare’o „Makbetas“ (1961), Wolfgango Borcherto „Lauke, už durų“ (1966), Friedricho Dürrenmatto „Fizikai“ (1967) bei „Frankas V“ (1969) ir Augusto Strindbergo „Mirties šokis“ (1973) – ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje įtvir tino nepaabejojamą Panevėžio dramos teatro, kaip išskirtinio – elitinės literatūros, intelektua lios režisūros ir ypatingo aktorinio meno – teat ro renomée Žinoma, Panevėžys tapo galingu traukos centru. Iš Lietuvos, iš kitų Baltijos šalių, taip pat ir iš visos Sovietų Sąjungos į jį vis dažniau ėmė važiuoti teatralų delegacijos; galiausiai patiems panevėžiečiams teatras tapo beveik deficitine preke: jie, sakoma, vis pasiskųsdavo, kad nebe gali gauti bilietų – viskas iš anksto būna užsakyta svečiams... Šitai, aišku, neišvengiamai ir iš pagrindų keitė visą Panevėžio peizažą. Teatro šlovės metais Panevėžys nė iš tolo nebepriminė miesto, vos prieš porą dešimtmečių garsėjusio tik spirito fabriku: viena paskui kitą čia kūrėsi kavi nės ir restoranai, statėsi viešbučiai, 1967 m. iškilo naujas modernus teatro pastatas. Kitaip sakant, J. Miltinis sukūrė ne tik Panevėžio dramos teatrą, bet tam tikra prasme – ir Panevėžį... J. Miltinis, žinoma, atsidūrė visuotinio dė mesio centre. Apie jį plačiai kalbėjo, jį kalbino. 1965 m. jis tapo Respublikinės valstybinės premi jos laureatu – už „Makbetą“ ir Michailo Šolochovo „Pakeltą velėną“ (1964). Maža to, jau 7-ajame de šimtmetyje J. Miltinio kūryba tapo specialių teat rologinių ir literatūrologinių monografijų objektu: 1964 m. pasirodė puiki Dovydo Judelevičiaus stu dija „Gyvasis Šekspyras“, kuri įžvalgiai įvertino J. Miltinio „Makbetą“ teatro šekspyrologijos kon tekste (įdomu, kad šią savo knygą D. Judelevičius pavadino, tarsi įkvėptas J. Miltinio: „gyvas Šekspy ras“ – būtent toks buvo 1962 m. jo parašytos „Makbeto“ recenzijos pavadinimas); 1966 m. iš ėjo Vitaliaus Zabarausko knyga „Panevėžio dra mos teatras“, tiesa, šiek tiek pakilokai, pablizgin tai, pagal anuomečius reikalavimus, bet gana išsamiai apžvelgusi ankstyvąjį šio teatro istori jos etapą; šiek tiek vėliau, 1970 m., pasirodė ne didelė, tačiau konceptuali Marko Petuchausko monografija „Donatas Banionis“; 1976 m. išėjo Algio Samulionio sudaryta Juozui Grušui skirta studija „Neramios šviesos pasauliai: knyga apie dramaturgą Juozą Grušą“, kurioje buvo nemažai prisiliesta ir prie J. Miltinio – žinoma, tiek, kiek jis susijęs su J. Grušu; dar vėliau, 1981 m., Tomas Sakalauskas išleido savo „Monologus: Miltinio gyvenimą“ (1987 m. jie buvo išversti į rusų kalbą), o 1999 m. juos praplėtė į „Miltinio apologiją“, kuri iki šiol yra plačiausia J. Miltinio asmenybės, gy venimo ir kūrybos apžvalga. iš: Irena Alek saitė.

6 Cit.

„Baltosvičius.RomualdasRežisieriusJukne–Vilnius:lankos“,1998,p.205–206. 7 Irena JuozoAleksaitė.Miltiniotremtiesistorija(1954–1959m.)//Kultūrologija15.Asmenybė:menas,istorija,dabartis.–Vilnius:Kultūros,filosofijosirmenoinstitutas,2007,p.374.

62 Juozas PanevėžioMiltinisapskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Vis tik ši nepaprastai gausi J. Miltinio kūrybos re cepcija – turbūt nė vienas lietuvių teatro režisie rius nėra taip išsamiai aprašytas, kaip jis – turėjo spragų. Ko gero, didžiausia jų – kad ir kaip para doksaliai tai skambėtų – buvo susijusi su didžiai siais J. Miltinio spektakliais. Jie, atrodo, tarsi už čiaupė teatro kritiką: priešingai, nei buvo galima tikėtis, recenzijos nepasipylė viena paskui kitą, o tos kelios, kurios pasirodė, neturėjo didelės isto rinės vertės. Keista, bet 1987 m. išėjusioje 7-ojo dešimtmečio lietuvių teatro istorijoje „Lietuvių tarybinis dramos teatras 1957–1970“ Marijana Malcienė, apžvelgdama šio laikotarpio Panevėžio dramos teatro gyvenimą, didžiuosius J. Miltinio spektaklius turėjo rekonstruoti remdamasi vien savo ir savo kolegų atmintimi – necituodama nė vienos recenzijos, tarsi jų nė nebūtų buvę... Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad teat ro kritika neįvertino J. Miltinio. Ko gero, priešingai: tai reiškia, kad ji labai gerai suprato – J. Miltinio didieji įkūnija tai, kam sunku rasti tinkamus žodžius, kas ne visai dera, ne visai įsikomponuoja į sovietinės kultūros peizažą. Turbūt taip: jie at rodė it tie puodeliai iš I. Aleksaitės kavos gėrimo istorijos – kaustė dėmesį, trikdė ir kėlė klausi mą, kaip su jais elgtis... Juk didžiuosiuose savo spektakliuose J. Miltinis drąsiai apnuogino – ne lyg aštriu skalpeliu atvėrė – traumuotą, sulaužytą, suskilusią XX a. vidurio Europos žmogaus sąmo nę. Pačiame sovietmečio karštymety į sceną jis atvedė eilę herojų-savižudžių – visi jie buvo sa vižudžiai: Heda Gabler (Eugenija Šulgaitė), Vilis Lomenas (Donatas Banionis), Ivanovas (Stasys Petronaitis), Bekmanas (D. Banionis), Makbetas (S. Petronaitis), visi jie kalbėjo apie nesibaigiančią žmogaus vienatvę ir svetimumą pasaulyje; visi jie buvo savotiški „prarastosios kartos“ atstovai – tie, kurie per anksti paseno, per anksti nusivylė, per anksti sužinojo, kad viskas beprasmiška – kad, cituojant J. Miltinio labai mėgtą ir dažnai cituo tą Makbeto monologą, „rytoj – ir vėl rytoj – ir vėl rytoj...“. Tikriausiai, galima sakyti, kad šiais savo spektakliais Panevėžyje J. Miltinis tarsi pravėrė langą į Paryžių, o tiksliau – į vakarietiškąjį egzis tencializmą ir jo absurdo filosofiją. Neatsitiktinai, matyt, D. Judelevičius gerokai vėliau, 2008 m., prisimindamas „Makbetą“, pavadino J. Miltinį ti kru Jano Kotto – W. Shakespeare’o, kaip egzis tencialistų ir absurdistų amžininko koncepcijos autoriaus, – sąjungininku8... Aišku, 7-ajame de šimtmetyje kalbėti tokiomis sąvokomis buvo pa vojinga, tiesiog neįmanoma – jos paprasčiausiai neegzistavo. O sąvokos, kurios egzistavo ir ku rias galėjo vartoti kritika tais retais atvejais, kai stabteldavo prie J. Miltinio didžiųjų, buvo gerokai iškreipiančios jų prasmę: „Komivojažerio mirtis“ ir „Ivanovas“, – rašė V. Zabarauskas, – demaska vo „supuvusią buržuazinės miesčionijos mora lę“9; „Makbetas“, – teigė D. Judelevičius, – atvėrė „dvasinę krizę“, kuri iš esmės „yra renesansiška, kaip ir nieko nebojančios aistros“10; spektaklyje „Lauke, už durų“, – formulavo M. Malcienė, – išryš kėjo „moralinių vertybių devalvacija kapitalisti nėje visuomenėje ir tragiškas tiesos ieškotojo kelias“11; etc Žinoma, J. Miltinis kuo puikiausiai suvo kė, kad šitais savo spektakliais tampo liūtą už ūso. Dėl to tarpuose tarp jų vis įsileisdavo į flirtą su pačiais galingiausiais – nelyg užpildavo jiems akis: „Makbetą“ pasekęs spektaklis buvo nega bi, lėkšta įtakingo sovietų ideologo A. GudaičioGuzevičiaus – to paties, kuris 1954 m. pasirašė nutarimą atleisti J. Miltinį iš teatro, – pjesė „Dvi kova“ (1962), pasakojusi apie politinį kino sce naristo sąmonėjimą grobuoniškame kapita listinės pramonės pasaulyje; vėliau Panevėžio dramos teatre kartkartėmis rodėsi LKP CK na rio ir „Tiesos“ redaktoriaus Alberto Laurinčiuko, LKP veikėjo Vytauto Petkevičiaus ir pan. kūry ba, kurią inscenizuodamas, kaip po „Dvikovos“ „Literatūroje ir mene“ rašė Zakarijus Grigoraitis, J. Miltinis „visa jėga agitavo už socializmo ideologijos grynumą“12... Tik ta J. Miltinio agitacija buvo labai savotiška. Kaip pasakoja nuoširdus jo moki nys, o paskui – neretas bendradarbis dailininkas Vytautas Kalinauskas, J. Miltinis „statė spektaklius tų, kurie galėjo jį lengva ranka sudoroti. Jis darė jiems savotišką reveransą: „Prašom, turėkit“, o paskui tyliai juokėsi“13... Spektakliuose, skirtuose pamaloninti atsakingus partijos vyrus, J. Miltinis „nesicackino“; tikriausiai tyčia juos statė atsai niai – išryškindamas tos dramaturgijos bukumą, perspausdamas, nuduodamas gelmę ir pan. Toks buvo J. Miltinio maištas... Kitaip sakant, Paryžius Panevėžyje turėjo savo „dugną“ – išvirkščiąją pusę, gluminančią visišku savo nedvasingumu. J. Miltinis, žinoma, dėl to nejuto jokio sąžinės graužimo ir nesimu šė į krūtinę atgailaudamas. Veikiau priešingai: įsitraukė į savotišką žaidimą ir turbūt iš širdies mėgavosi. Vieną istoriją apie tai, kaip išradingai jis mokėjo žaisti, yra papasakojusi I. Aleksaitė: „Vyko Panevėžio dramos teatro gastrolės Vilniuje. Aišku, visi tiesiog veržėmės ten – juk J. Miltinis!.. Nebepamenu, koks veikalas tąsyk buvo rodomas, bet puikiai prisimenu: buvo tiesiog neįmanoma. Mūsų, kritikų, grupelė po pirmo veiksmo nutarėm nedelsdami dingti. Baugščiai dairydamiesi, sėli nom prie durų: buvo baisu, kad mūsų, bėgančių, nepamatytų Miltinis – neduok dieve, jį užrūstinti... Laimingai pasiekę teatro duris, pergalingai šyp sojomės vienas kitam... Bet va: teatro durys buvo užrakintos! J. Miltinis pergudravo mus, iš anksto pasiruošė mūsų pabėgimui ir dabar tikriausiai kažkur iš už kampo žiūrėdamas į mus, sutriku sius ir nusiminusius, pašaipiai šypsojosi ir linkėjo ištvermės sulaukti spektaklio galo“... Vis dėlto tiksliau būtų sakyti: J. Miltinis ne tiek žaidė, kiek nepaprastai stropiai saugojo pažei džiamiausias savo teatro vietas nuo kiekvieno drą sesnio išpuolio – neleido sakyti tiesos. I. Aleksaitė yra papasakojusi istoriją ir apie tai, kaip J. Miltinis

13 AudronėGirdzijauskaitė.IšpaskutiniopokalbiosuVytautuKalinausku//Kultūrosbarai,2001m.,nr.7(440),p.26.

12 Cit. iš: teatras,PanevėžioMalcienė.Marijanadramosp.273.

10 Dovydas Jude levičius. „Vaga“,Šekspyras.Gyvasis–Vilnius:1964. 9 „Mintis“,Zabarauskas.VitaliusPanevėžiodramosteatras.–Vilnius:1966.

8 Žr.: JuozasJudelevičius.DovydasMiltinis stato Shakespeare’ą // Menininkas ir as menybė „VersusJuozoskirtoskonferencijos,(mokslinėsrežisieriausMiltinio100-osiomsgimimometinėmspaminėti,medžiaga).–Vilnius:Aureus“,2008,p.75.

11 Marijana „Vaga“,1957–1970.tarybinisteatrasPanevėžioMalcienė.dramos//Lietuviųteatras.–Vilnius:1987,p.266.

64 15 Iš Angelės Mikelin skaitės „80+“,„KultūriniopranešimoirtautiniotapatumoraiškaJuozoMiltinioasmeninėsbibliotekosknygųįrašuose“,skaityto2021m.rugsėjo16d.JuozoMiltiniodramosteatrevykusiojekonferencijojeskirtoješioteatro80-mečiui. 14 Cit. iš: TrečiojiJudelevičius.DovydasPanevėžiodramosteatras//Lietuviųteatroistorija.knyga.1970–1980.–Vilnius:Kultūros,filosofijosirmenoinstitutas,2006,p.267. elgėsi su tais, kurie pabandydavo išdrįsti: „Po vie no J. Miltinio šedevro vyko aptarimas. Susėdom visi: J. Miltinis, aktoriai, grupė kritikų. J. Miltinis pasakė prakalbą, tada kreipėsi į kritikus: dabar kalbėkit jūs... Visi sėdėjom nuleidę galvas, išrau dę nuo įtampos: nieko gero pasakyti negalėjom, o bloga sakyti bijojom. Bet štai atsistojo vienas drąsuolis ir pradėjo: gal čia truputį to trūksta, o štai čia – ne visai pagrįstai... J. Miltinis prisimerkė ir įdėmiai klausėsi... Po kurio laiko įpykęs atsistojo ir nevyniojo į vatą: „O dabar, drauge kritike, von iš mano teatro... o..., ir kuo greičiau, ir be teisės su grįžti!.. o...“ Arba štai vėl: 1972 m. Panevėžio dramos teatre pasirodė J. Miltinio režisuota Afanasijaus Salynskio pjesė „Marija“, kuri vaizdavo konfliktą tarp didžiulės elektrinės Sibire statybų vadovo ir rajono komiteto partijos sekretorės Marijos, gam tai ir žmonėms jautrios moters; kai kritika šiek tiek pakritikavo šį spektaklį, J. Miltinis „Literatūroje ir mene“ išspausdino atsaką „Kritiko požiūris“, kuria me savo spektaklį iškėlė iki antikinės tragedijos lygio, o kritiką apkaltino neįžvalgumu: „Pjesės herojė ieško santykio su žmonėmis konfliktuodama su savimi (tai graikiškas, beveik edipiškas konflik tas). (...) Ji vis eina į priekį, ir net iškyla klausimas: „Kada ji sustos? Ar tai šventoji?“ (...) „Marijoje“ yra ta problematika, kurios niekas iš mūsų kritikų ne atskleidė“14... J. Miltinis buvo pirmasis, pradėjęs kritikuoti – taisyti – kritiką (ir šia prasme, ko gero, iki šiol yra Šitaipnepranoktas)...J.Miltinisapie save kūrė legendą –tam tikra prasme influencino. Ir buvo tikras šios srities meistras. J. Miltinio influence šleifas ga lingai driekėsi palei Panevėžio dramos teatrą per visą jo buvimo jame laiką ir dar ilgai po to – savaip pridengdamas opias vietas ir palaikydamas švy tinčią Paryžiaus aureolę. Iš esmės jis tebesidrie kia ir šiandien: kalbėti apie Panevėžio dramos te atrą vis dar reiškia ir turbūt dar ilgai, o gal ir visada reikš kalbėti, visų pirma, apie J. Miltinio fenomeną. Gerai parašė J. Miltinio bičiulis J. Grušas, dedikuo damas jam vieną iš savo knygų: „J. Miltinis yra pusė Dievo ir pusė žvėries. Tokio balasto kaip žmogus jame nėra“15

9 772424 443008