ĮVADAS Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie tai, kad vaikų kalba pastebimai skurdėja, o jos įsisavinimas lėtėja. Kasmet nuosekliai didėja ikimokykliniame ugdyme dalyvaujančių vaikų, kuriems nustatomi specialieji ugdymosi poreikiai, skaičius (nuo 15 % tarp visų ugdytinių 2015 m. iki 19,9 % 2018 m.) (ŠMSM 2019, 22), o didžiąją dalį tarp specialiųjų ugdymosi poreikių sudaro kalbėjimo ir kalbos sutrikimai. Nors naujesni duomenys nepateikiami, žinoma, kad 2016 m. net 84,3 % ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, turėjo kalbėjimo ir kalbos sutrikimų (ŠMM 2017, 22). Ikimokykliniame amžiuje ypač dažnai diagnozuojamas fonetinis kalbėjimo sutrikimas. Užsienio šalyse, turinčiose ilgametę kalbos sutrikimų tyrimų patirtį, jau seniai diskutuojama apie kalbos sutrikimų sąsajas. Kai kurių mokslininkų nuomone, kalbos sutrikimus galima skirstyti į atskirus modulius (Friedmann, Novogrodsky 2008), tačiau vis dažniau kalbama apie kalbos sutrikimų kompleksiškumą ir vieno sutrikimo poveikį kitam (Kornev 2006). Būtent šia nuomone remiamasi šioje studijoje siekiant ištirti vaikų gebėjimą tarti fonotaktines (esančias morfemoje, pvz., miest-as) ir morfonotaktines (egzistuojančias morfemų sandūroje ir atliekančias gramatinę morfemų ribų žymėjimo funkciją, pvz., kas-ti) priebalsių samplaikas. Tiriamasis objektas – garsai morfemų sandūroje – priklauso morfonotaktikos tyrimų sričiai. Morfonotaktika apibrėžiama kaip morfonologijos šaka, tirianti morfotaktikos ir fonotaktikos santykį (Dressler, Dziubalska-Koła czyk 2006; Dressler, Dziubalska-Kołaczyk, Pestal 2010; Dressler, Kononenko-Szoszkiewicz 2020). Tai – nauja sritis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, pradėta plėtoti šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį, atkreipus dėmesį į tai, kad vaikai anksčiau ir lengviau įsisavina priebalsių samplaikas, esančias morfemų sandūroje. Pasak morfonotaktikos teorijos pradininkų, morfonotaktines priebalsių samplaikas vaikams lengviau ištarti nei tokias pat fonotaktines samplaikas, nes
5
