Prof. Danutë GAILIENË Prof. Danutë GAILIENË

Prof. Danutë GAILIENË

2000–2003 m. Vilniaus universiteto Klinikinës psichologijos katedra kartu su Li etuvos gyventojø genocido ir reo ir rezist encijos tyrimo cen tru tyrë politiniø represijø psicho socialinius padarinius . Taip pat atliktas t yrimas si ekiant ávertinti vyrø, 1979–1989 met ais atliku siø prival omàjà karo tar nybà sovietinëj e kariuo menëje ir kari avu siø Afganistan e, tra uminá pauminá patyrimà ir jimà ir j o pa darinius .

Politiniø represijø patirtis

XX a. viduryje Lietuvos nepriklausoma valstybë þlugo. Per penkiasdeðimt metø, nuo 1940 iki 1990 m., Lietuva patyrë vienà po kitos sovietø, naciø ir antràjà sovietø okupacijà bei aneksijà. 1940–1953 m. daugiau nei milijonas, t. y. apie 30 proc. Lietuvos gyventojø buvo nuþudyta, iðtremta, ákalinta, priversta emigruoti (Anuðauskas, 1996). Kraðte plito pasyvumas ir savidestruktyvi elgsena (alkoholizmas, saviþudybës).

Politinës represijos buvo nukreiptos pirmiausia prieð socialiai, politiðkai ir ekonomiðkai aktyviausius visuomenës narius ir jø ðeimas.

Represuotieji – politiniai kaliniai ir tremtiniai – patyrë daug smurto ir kanèiø, neteko namø, ðeimø. Net pasibaigus ákalinimo ar tremties laikui, likusieji gyvi

Ar lietuviø tauta labai traumuota?

daþniausiai buvo ir toliau persekiojami (tuo sovietiniø represijø aukos skiriasi nuo naciø aukø, kuriuos persekioti nustota pasibaigus karui). Okupacinë valdþia suprato, kad laisvai màstantys þmonës ir toliau kelia grësmæ reþimui, todël daugeliui politiniø kaliniø ir tremtiniø gráþti á Lietuvà buvo uþdrausta. Jie bûdavo priversti apsigyventi Rusijoje arba stengdavosi atsidurti kuo arèiau Lietuvos – Latvijoje, Kaliningrado srityje. Net ir gráþæ á Lietuvà, daugelis negalëjo susirasti darbo ir nuolatinës gyvenamosios vietos, nes buvo laikomi „liaudies prieðais“ ir „banditais“. Jie buvo priversti slëpti savo praeitá, nes bûdavo persekiojami ne tik jie patys, bet ir jø vaikai (pvz., jiems neleisdavo studijuoti).

Mes, gráþæ ið lageriø, ir toliau gyvenom kaip kokiam suspaustam slëgy, suspaustoj kameroj, ir taip – dvi trys kartos. Visas mûsø traumø bagaþas, tolimesnio gyvenimo ir prisitaikymo problemos sunkiai slëgë ir mûsø artimuosius. (Stasiðkis, 2002)

Dabar Lietuvoje gyvena apie 53 tûkstanèiai þmoniø, oficialiai pripaþintø nukentëjusiaisiais pagal Lietuvos Respublikos asmenø, nukentëjusiø nuo 1939–1990 metø okupacijø, teisinio statuso ástatymà.

Politiniø represijø poveikis aukø sveikatai

2000–2003 m. Vilniaus universiteto Klinikinës psichologijos katedra kartu su Lietuvos gyventojø genocido ir rezistencijos tyrimo centru tyrë politiniø represijø psichosocialinius padarinius (Gailienë, Kazlauskas, 2004). Ið viso tyrime dalyvavo apie 1500 represuotø asmenø. Kontrolinæ grupæ sudarë to paties amþiaus represijø nepatyræ þmonës. Ádomu, kad apklausoje sutiko dalyvauti net 80 proc. pakviestø represuotøjø. Tai rodo, kad jie nori kalbëti apie savo patirtá, svarbià iki ðiol.

Nors kontrolinæ grupæ sudarë taip pat sovietiná reþimà kentæ asmenys, tyrimo rezultatai rodo, kad tiesiogiai patyræ politines represijas yra daug labiau traumuoti þmonës. Jø trauminë patirtis þymiai sunkesnë nei kontrolinës grupës: 1 pav. Politiniø kaliniø ir kontrolinës grupës asmenø patirtys

jie iðgyveno kur kas daugiau kankinimø, grasinimø, paþeminimø, gyvybei grësmingø situacijø. Pavyzdþiui, kankinimus patyrë beveik 74 proc. politiniø kaliniø ir tik 5 proc. kontrolinës grupës asmenø, persekiojimus – atitinkamai 59,8 proc. ir 7,6 proc. (1 pav.)

Net pasibaigus oficialiam ákalinimo ir tremties laikui represuotieji deðimtmeèius negalëjo gráþti á Lietuvà, o gráþæ buvo priimami labai prastai (ið jø tik 7 proc. prisitaikë palyginti gerai). Represijos sutrukdë jiems siekti numatytø profesiniø ir mokslo tikslø (83 proc.), pakenkë jø sveikatai (87 proc.), dauguma per represijas neteko savo artimøjø (55 proc.). Gulago lagerius ir tremtá iðgyvenæ þmonës yra prastesnës sveikatos nei represijø nepatyræ asmenys. Palyginti su to paties amþiaus represijø nepatyrusiais asmenimis, jie daþniau patiria trauminiø prisiminimø proverþius, sapnuoja koðmarus, daþniau iðgyvena liûdesá, vieniðumà, nuolatinæ átampà. Dël patirtø sunkiø traumø dalis nukentëjusiøjø yra labiau nepasitikintys, jautresni, jauèiasi paþeminti. Daugiau jø yra mëginæ þudytis. Bendraujant su represuotais asmenimis reikëtø turëti daug kantrybës ir takto. Ypaè reikðmingas jiems yra pagarbus jø kanèiø pripaþinimas.

Stiprybës ðaltiniai

Taèiau negalima sakyti, kad visi nukentëjusieji bûtinai yra ligoti, sutrikæ þmonës. Dauguma represuotøjø, net ir patyræ sunkiausias traumas, gyvena visavertá gyvenimà, sukûrë ðeimas, uþaugino vaikus, yra ðviesûs ir tvirti þmonës. Beje, ðeima kai kuriems ið jø yra ypaè svarbi – politiniø kaliniø grupëje iðtuokø skaièius beveik tris kartus maþesnis nei kontrolinëje.

Mûsø tyrimas parodë, kad tikëjimas Dievà, dvasinës vertybës, tarpusavio solidarumas, kanèios áprasminimas represuotiems þmonëms buvo labai svarbûs veiksniai, padedantys iðtverti sunkumus. Buvæ politiniai kaliniai ir tremtiniai labai daþnai pasakoja, kad kalëjimuose ir tremtyje juos palaikë tikëjimas Lietuvos iðsilaisvinimu ir tikëjimas savo moraliniu pranaðumu prieð okupantus. Politinis aktyvumas ir politiniai ásitikinimai, bendravimas su kitais nukentëjusiaisiais jiems ir ðiandien yra svarbus stiprybës ðaltinis.

„Tyrimas parodë, kad tikëjimas Dievà, dvasinës vertybës, tarpusavio solidarumas, kanèios áprasminimas represuotiems þmonëms buvo labai svarbûs veiksniai, padedantys iðtverti sunkumus.“

Afganistano karo veteranai ir po daugelio metø sapnuoja koðmarus

Dar viena ypatingus sunkumus patyrusiø þmoniø grupë Lietuvoje – vadinamieji „afganai“. 1979–1989 metais Afganistane vyko karas tarp mudþahedø (musulmonø partizanø) ir Afganistano prosovietinës vyriausybës, kuriai „padëjo“ Sovietø Sàjungos kariuomenë. Lietuvos Afganistano karo veteranø organizacijos duomenimis, ðiame kare buvo priversti dalyvauti ir apie 5 tûkst. Lietuvos vyrø. Visi jie tuomet atliko privalomàjà karo tarnybà ir dauguma á Afganistanà vyko ne savo noru. Karas Afganistane truko deðimtá metø, nusineðë daugelio jaunø vyrø gyvybes, daugelá suluoðino ir baigësi pralaimëjimu. Sovietiniais metais jis buvo slepiamas. Nepriklausomybæ atkûrusioje Lietuvoje ðio karo veteranai taip pat buvo ilgai ignoruojami (Lukðys, 2004).

Atlikome tyrimà, siekdami ávertinti „afganø“ trauminá patyrimà ir jo padarinius (Domanskaitë-Gota ir kt., 2004). Tyrime dalyvavo 268 vyrai, 1979–1989 metais atlikæ privalomàjà karo tarnybà sovietinëje kariuomenëje. Jie sudarë dvi grupes: 174 vyrai, tarnavæ Afganistane per karà, ir kontrolinë grupë – 94 asmenys, karo tarnybà atlikæ SSRS teritorijoje. Tyrimo dalyviø grupës buvo reprezentatyvios, tolygiai pasiskirsèiusios pagal amþiø (vidurkis 40 metø), gyvenamàjà vietà ir kitus kintamuosius. Tyrimas atliktas praëjus vidutiniðkai 17 metø po vyrø sugráþimo ið Afganistano karo ir 18 metø – ið tarnybos Sovietø Sàjungos kariuomenëje. Tyrimas patvirtino, kad „afganø“ patyrimas yra daug sunkesnis nei kare nedalyvavusiø vyrø. Pavyzdþiui, net 94 proc. Afganistano kare tarnavusiø vyrø yra dalyvavæ ávairiose karinëse operacijose, tuo tarpu 99 proc. kontrolinës grupës vyrø nëra dalyvavæ jokiuose karo veiksmuose.

Tyrimas parodë, kad net ir praëjus vidutiniðkai septyniolikai metø, 30 proc. Lietuvos „afganø“ turi potrauminio streso sutrikimà (karo nepatyrusiø, nors ir kariuomenëje tarnavusiø kontrolinës grupës vyrø – tik 2 proc.). „Afganai“ taip pat daþniau patiria depresijos ir nerimo simptomus, jiems daþniau kyla bendravimo sunkumø, miego sutrikimø (pavyzdþiui, naktiniø koðmarø), agresijos proverþiø.

Bet þinot, kas baisiausia, kad sugráþus niekas nesibaigë... Að ðaukdavau naktimis – beveik kiekvienà naktá, vaistai nepadëjo. Tai, kà ten iðgyvenau, nepaliko manæs ir èia – naktá að klajodavau tomis paèiomis vietomis, kur liko mano draugai, girdëdavau sprogimø garsus, þmoniø vaitojimus. Dienà taip pat bûdavo sunku, net vaiko riksmas sugràþindavo á mûðio laukà. Koðmarai nesibaigë... Pradëjau gerti, tapau agresyvus... Daug metø praëjo, o að negaliu pamirðti – ðaudai þmones, nekaltus... jûs nesuprasit, kaip galima ðaudyti á nekaltus.... moteris, vaikus... o kà tu gali padaryti? Kitam to net ir nepapasakosi, kuris ten nebuvo... Gyvenom kaip kaþkokiam kitam iðmatavime: atrodë, dar truputis – ir pabusim ið to koðmaro, viskas taip baisu, kad negali bûti realu, tai negali bûti þmoniø pasaulis... Ne, negaliu að apie tai kalbëti... galvojau kad jau galiu, bet negaliu...

(ið „afgano“ pasakojimo)

Okupacijos padariniai visuomenës dvasinei sveikatai

Taigi atlikti tyrimai ðá tà mums pasako apie kai kurias mûsø visuomenës grupes, kentëjusias daugiausia. Ir apie tai, kad trauminiai iðgyvenimai ið tikro paveikia þmoniø psichosocialinæ bûklæ ne vieniems metams. Bet dar daug ko neþinome. Kaip paveikti represuotøjø vaikai, kurie irgi buvo persekiojami, spaudþiami? Kaip mus veikë ir veikia tai, kad okupuotame kraðte ilgus metus visi gyvenome dviguboje realybëje? Komunizmas nepripaþintas nusikalstama ideologija – nei pasaulyje, nei Lietuvoje. Komunistiniø represijø psichologiniai padariniai labai maþai tyrinëjami. Sovietinis reþimas sukûrë natûralias sàlygas formuotis iðmokto bejëgiðkumo sindromui (Draguns, 1998), naikino þmoniø iniciatyvumà, atsparumà psichosocialiniam stresui ir gebëji-

2 pav. Saviþudybiø rodikliai (ðimtui tûkst. gyventojø) Lietuvoje ir Lenkijoje 1930–1950 ir 2002 m.

mà áveikti visuomeniniø pokyèiø keliamus iððûkius. Todël radikalios reformos atkûrus Nepriklausomybæ kai kuriems þmonëms buvo nepakeliamas stresas ir turëjo labai skaudþiø padariniø, kuriuos jauèiame iki ðiol.

Daugelis visuomenës psichinæ, dvasinæ sveikatà liudijanèiø rodikliø (saviþudybiø paplitimas, alkoholio suvartojimas, „sovietinis“ mirtingumo modelis (Jasilionis, 2003) Lietuvoje labai blogi. Pavyzdþiui, saviþudybiø rodiklis nuo 1996 m. yra aukðèiausias pasaulyje. Beje, lygindami Lietuvos ir Lenkijos saviþudybiø rodiklius XX a. viduryje ir dabar (2 pav.), akivaizdþiai matome, kad Sovietø Sàjungos neuþimtai Lenkijai komunistinio reþimo padariniai buvo menkesni nei Lietuvai.

Pavojus –„aukos sindromas“

Betgi ðitaip galima ir pradëti perdëtai savæs gailëtis. Bûtent tai ir turëjome galvoje knygos „Sunkiø traumø psichologija: politiniø represijø padariniai“ moto pasirinkdami profesoriaus Vytauto Kubiliaus mintá:

Ar neatëjo metas analitinei ir kritiðkai istorinei refleksijai – kas mes buvome ir kas esame? Gal turime þengtelëti toliau ið uþdaro lituanocentristinio apskritimo (kur mes patys svarbiausi) ir pamatyti save viso regiono ir visos Europos istorijos proceso verpetuose... Iðraðykime kuo autentiðkiau viskà, kà patyrëme Sibiro lageriuose ir partizanø bunkeriuose, bet nemanykime, kad buvome vienintelë XX a. totalitarizmo auka. Pasaulinë revoliucija ir imperinis didþiavalstybingumas varë ir tebevaro daugybæ tautø Golgotos keliu. Kanèios visuotinumas suteiktø lietuviðkam „kraujo laðeliui“ universalumo prasmæ, jei sugebëtumëm pamatyti savo kruvinas pëdas Sibiro sniege kaip nesibaigiantá istorijos koðmarà (V. Kubilius, Apie istorinæ savimonæ, Knygø aidai, 2003, 1–2, p.4)

Taigi sàþiningai ávertinti savo istorijà ir jos padarinius turime patys.

Nuotraukos ið Genocido aukø muziejaus archyvo

Is the Lithuanian Nation Very Traumatized?

Prof. Danute Gailiene

In the middle of the 20 th century the independent State of Lithuania fell. In the course of 50 years, in the period 1940 -1990 Lithuania suffered from Soviet, Nazi and again Soviet occupation and was subsequently annexed. In the period 1940-1953 more than a million, i. e. approx. 30 percent of the inhabitants of Lithuania were murdered, exiled, imprisoned, or forced to emigrate. The repressed ones, political prisoners or exiles, went through considerable violence and suffering, lost their homes and families. Even after the completion of their imprisonment or exile sentences, the survivors would continue to be persecuted. It is this that distinguishes the victims of the Soviet repressions from those of the Nazi regime, since the persecution of the latter was over with the end of the war. The victims were treated as “enemies of the nation” and “bandits”, they had to keep silent about their past, as the repressions would extend onto their children as well.

The Department of Clinical Psychology of Vilnius University, together with the Research Centre of the Genocide and Resistance Movement of the Citizens of Lithuania has carried out research in relation to some highly traumatized groups of individuals: political prisoners and exiled persons, as well as participants of war in Afghanistan. Though the focus groups included people who had endured the Soviet regime, the findings proved that the persons under ob- servation were much more traumatized and that they were still coping with the psychosocial consequences of the traumas. In comparison with the persons who had not experienced repressions, those individuals would experience outbreaks of traumatic memories, nightmares, and states of depression, alienation, or continuous tension. Because of the heavy traumas some of the victims are less confident, more sensitive, they feel humiliated. 30 percent of Lithuanian “Afghans” have a post-traumatic stress disorder, while in the group of ex-servicemen who didn’t serve at war the disorder is registered at as low as 2 percent. The factors that have helped the victims to survive through the hardships are: trust in God, spiritual values, mutual solidarity and finding value in suffering. In general, the psychological consequences of Communist repressions are investigated on a small scale, as Communism has not been recognized as a criminal ideology either internationally or in Lithuania. It is obvious, however, that the spiritual health of society is still recovering from the impact of the regime. Its present status is reflected in the highest numbers of suicides in the world, very high rates of alcohol abuse, spread of violence, etc. Further investigation should be carried out, for instance, on what effects the repressions have had on families and children; the society should engage in more profound reflection on the impacts of recent historical traumas.

sveikata Audiniø bankas –

Jau kelerius metus VU Onkologijos instituto specialistai dirba ES ðaliø tyrëjø grupëse, kurios atlieka antrosios ir treèiosios fazës klinikinius tyrimus gydant vietiðkai iðplitusá plauèiø vëþá. Viena ið pagrindiniø prielaidø ðiems tyrimams vykdyti – navikø audiniø banko sukûrimas. Apie ðià biomedicinos naujovæ pasakoja VU Onkologijos instituto Vëþio biologijos laboratorijos vedëjas dr. Kæstutis SUÞIEDËLIS.

Vëþys – ne tik medicinos problema

Jau seniai ásivyravusi nuomonë, kad vëþys nëra vien tik medicinos problema, o kartu ir biologijos. Apie vëþá labai daug þinome ið molekuliniø tyrimø. Deja, net ir turint daug þiniø apie molekulines prieþastis, sukelianèias vëþá, ði liga iki ðiol neáveikta. Þinoti, suprasti, kaip iðsivysto vëþys, ir pasiûlyti, kaip já iðgydyti, pasirodë visai ne tas pats.

Ilgà laikà molekuliniai tyrimai buvo nukreipti á prieþastis, kodël atsiranda vëþys. Vëliau, deja, paaiðkëjo, kad tø prieþasèiø iðsiaiðkinimas dar neatskleidþia, kaip padëti pacientui. Laimë, ðiuo metu mes gyvename pogenominëje eroje. Genomø iððifravimas leido sukurti naujas technologijas

Genomas – þmogaus gyvybës informacija, uþkoduota kiekvienoje làstelëje. Iððifravus visà genomà paaiðkëjo, kad jame yra apie 30 tûkst. genø. Jie lemia làsteliø funkcionavimà. Skirtingose làstelëse veikia tik dalis genø, esanèiø genome. Todël, nepaisant to, kad visø làsteliø genomai vienodi, mes turime skirtingas làsteles: smegenø, odos, kaulø ir kt. Taip pat „perskaièius“ þmogaus ge

þingsnis vëþio iðgydymo link

nomà ir palyginus já su kitø gyvø organizmø genomais nustatyta, kad bûtent genø funkcionavimas, o ne genø struktûra lemia làsteliø ypatybes, tarp jø ir þmogaus. Atrodo, bûtø logiðka „perskaièius“ genomø sekas teigti, kad gyvename pogenominëje eroje.

Vis dëlto svarbiausia prieþastis, kodël galime kalbëti apie pogenominæ erà, yra ta, kad genomø iððifravimas leido sukurti naujas technologijas, kurios labai paspartino ir atvërë naujus kelius biologijoje, medicinos moksluose, taip pat ir vëþio tyrimuose, davë pagrindà naujoms viltims iðgydyti vëþá.

Audiniø bankas – á pagalbà tyrëjams

Naujos technologijos leidþia planuojant tyrimà tyrëjams nesirinkti, kokià làstelës dalá, kuriuos genus tirti, o tirti visà làstelæ ið karto, neabejojant, ar jis teisingai pasirinko objektà. Anksèiau neteisingai pasirinkus objektà tyrëjas suþinodavo, kad hipotezë buvo klaidinga, tik atlikæs tyrimà, o pakartoti jo negalëdavo, kadangi bûdavo sunaudota ið paciento organizmo paimta tiriamoji medþiaga. Tyrimui pakartoti reikëdavo laukti, kol gamta pasiûlys naujà tokià galimybæ. Pogenominës eros technologijos leidþia tirti ið karto visà làstelæ ir stebëti bei po tyrimo nustatyti, kokia gi làstelës dalis yra atsakinga uþ vienoká ar kitoká gydymo efektà ir kokia làstelës dalis yra atsakinga uþ vëþio atsiradimà.

Vëþinëse làstelëse kai kuriø genø funkcijos, arba genø raiðka, yra kitokia negu normaliose làstelëse. Tyrëjai tà jau þinojo. Ðiandieniniø moksliniø tyrimø rezultatø dëka jau galime ðiek tiek individualizuoti pacientø gydymà. Pvz., nustaèius, kad paciento HER-2 raiðka pa

didëjusi, galima tikëtis, kad gydymas herceptinu tokiam pacientui bus labai efektyvus. Deja, labai efektyviai gydomi herceptinu tiktai 50–25 proc. pacientø, pasiþyminèiø padidëjusia HER-2 raiðka. Kodël taip yra? Á ðá klausimà galëtume atsakyti atlikæ viso genomo arba globalius genomo raiðkos tyrimus. Neabejojame, kad dël kitø genø raiðkos skirtumø vienam pacientui gydymas herceptinu yra efektyvus, o kitam neveiksmingas.

Turëdami pogenomines technologijas mes galime siekti ne tik atsakyti, kodël skirtingai reaguojama á gydymà, bet ir siûlyti, kaip pakeisti, modifikuoti gydymà pacientui, kuris gijo prasèiau. Sukûrus naujas technologijas tyrëjams nereikia spëlioti, kuris genas galëtø bûti atsakingas uþ vienà ar kità vëþinës làstelës savybæ. Jiems paprasèiausiai reikia tirti visà genomà, visus genus, ir tyrimo rezultatai atsakys, kuris genas lemia vëþines làstelës savybes.

Taigi ðiandien, turint pacientus, kurie gyja skirtingai, nors jiems taikomas vienodas gydymas, mums nereikia spræsti, kas uþ tai atsakingas.

Tereikia imti navikines làsteles, tirti ir palyginti, kuo jos skiriasi. Kai pacientas pradedamas gydyti, mes dar neþinome, kokia bus jo làsteliø reakcija á gydymà. Jeigu navikas bus iðoperuotas ir neturësime pasilikæ naviko medþiagos, tai, suþinojæ, kad vienas pacientas gijo geriau uþ kità, mes neturësime kà tirti. Ko reikia tokiems tyrimams, kai jau sukurtos pogenominës technologijos? Audiniø banko.

Tyrimams naudojant pogenomines technologijas reikia turëti paciento audiniø (piktybinio naviko) medþiagà. Ðtai kaip viskas vyksta. Pacientai ateina á klinikà, jiems, jeigu ámanoma, skiriamas chirurginis gydymas, navikai iðoperuojami, o gydymo rezultatus, kaip minëta, mes suþinosime po pusës metø, o dar labiau tikëtina, kad po metø. Tik tuomet mes galësime tirti ir logiðkai aiðkinti, kà reiðkia vieno ar kito paciento genø raiðka, koká gydymo rezultatà lëmë vieno ar kito paciento genø raiðka. Kitaip tariant, neþinodami, koks yra gydymo efektas, mes tirtume iðoperuotus navikus neefektyviai, kadangi iðtyræ jø genø raiðkà neþinotume, kà reiðkia ðis rezultatas gydymui.

Taigi, kaip minëjau, po metø mums reikëtø sugráþti ir tirti pacientø navikus. Navikinë medþiaga iki ðiol buvo saugoma Valstybiniame patologijos centre –parafino blokuose formaline fiksuoti audiniai. Deja, ðie audiniai netinkami pogenominiø technologijø tyrimams. Pogenominiø technologijø tyrimams reikalingi uþðaldyti navikiniai audiniai. Kitaip sakant, turi bûti sukurtas tokiø audiniø bankas. Tikimasi, kad bus kaupiami visi navikai

Ðaldytø navikiniø audiniø bankas yra labai þemos temperatûros (–80 0 C) ðaldytuvas. Uþðaldymui reikalingas skystas azotas, nes navikinius audinius reikia uþðaldyti dar þemesnëje temperatûroje: –180 0 C. Vëliau uþðaldyti audiniai perkeliami saugoti –80 0 C temperatûroje. Prieð uþðaldymà bûtina iðtirti, kiek vëþiniø làsteliø yra naviko audinyje, kuris uþðaldomas. Tam bûtinas bendradarbiavimas su Valstybiniu patologijos centru. Taigi ðiuo metu bendradarbiaujant dviem ástaigoms – VU Onkologijos institutui ir Valstybiniam patologijos centrui – kaupiami audiniai, kurie tinkami pogenominiø technologijø tyrimams.

Pradëjome kaupti plauèiø, ðlapimo pûslës ir krûties navikø pavyzdþius. Ið mûsø kolegø uþsienyje patirties þinome, kad plauèiø navikus kaupti ypaè sudëtinga. Buvo pastebëta, kad plauèiø navikus reikia uþðaldyti ypaè greitai. Jeigu uþtrunkama ilgiau, uþðaldyti plauèiø navikai yra nebetinkami tyrimams.

Taigi nuo plauèiø navikø mes ir pradëjome todël, kad norëjome sukurti metodà, kuris mums

E. Paukðtës nuotr.

VU Onkologijos instituto Vëþio biologijos laboratorijos vedëjas dr. Kæstutis Suþiedëlis (kairëje) ir Valstybinio patologijos centro gydytojas Raimundas Meðkauskas prie navikiniø audiniø ðaldiklio leistø kaupti visus navikus (artimiausiu metu ketiname kaupti ir gimdos kaklelio, tiesiosios þarnos navikus). Þinodami, kad sugebame uþðaldyti tinkamus pogenominiams tyrimams plauèiø navikus, mes esame ásitikinæ, kad galësime kaupti bet kuriuos navikus.

Europos Sàjungos parama leis sustiprinti tyrimø bazæ

Ðiuo metu Onkologijos institutas vykdo net tris Europos Sàjungos struktûriniø fondø paramos projektus, kurie leis labai sustiprinti instituto tyrimø bazæ. Du projektai skirti bûtent pogenominiø technologijø infrastruktûrai kurti. Tai su Biochemijos institutu vykdomas proteominiø (visø làstelës baltymø) tyrimø infrastruktûros kûrimas ir su Vilniaus universitetu vykdomas projektas, kuris leis mums sukurti DNR mikrogardeliø tyrimø technologijos infrastruktûrà. Ði infrastruktûra leis tirti genø raiðkos pokyèius ne baltymø, bet RNR lygiu.

Infrastruktûrà sudaro áranga tyrimui atlikti (DNR mikrogardelës gamybai –þmogaus genø fragmentø sukaupimo ant stiklo plokðtelës, mikrogardelës sàveikai su vëþiniø làsteliø komponentais) ir gautiems rezultatams analizuoti. Proteominës infrastruktûros projekto kûrimo metu Onkologijos institute bus sukurtas terminalas, kuriame bus paruoðti mëginiai baltymø analizei masiø spektrometru.

Sukaupti pogenominëms technologijoms reikalingus ðaldytus audinius, susikurti infrastruktûrà mûsø institute, kuri leistø vykdyti pogenomines technologijas, mes tikimës jau 2007 metais. Todël dabar ir pradëtas kaupti ðaldytø audiniø bankas, tad turësime ne tik sukauptus audinius, bet ir klinikinæ informacijà apie pacientø gydymà. Vykdydami Europos Sàjungos paramos projektus, sukûræ tyrimø infrastruktûras, bûsime pasirengæ atlikti pogenominës eros tyrimus mûsø institute. Na, o jeigu jø ir nepavyks ið karto efektyviai atlikti, ðaldytø audiniø bankas mums leis veiksmingai bendradarbiauti su kolegomis uþsienyje, kurie jau naudoja pogenominio tyrimo technologijas, ir, bendradarbiaudami su kolegomis, ir patys iðmoksime naudoti ðias technologijas.

Parengta pagal Vilniaus universiteto Onkologijos instituto laikraðtá „Onkologo puslapiai“