FOTOGRAFIJA

◄ H.Grantas čia beveik neatpažįstamas. Daugelio jis prisimenamas vaidinantis mergišius, intelektualius romantikus arba aukštuomenės vyrus. „Džentelmenuose“ jis neįtikėtinai įžūlus žurnalistas tyrėjas, manipuliuojantis savo surinkta informacija ir bet kokia kaina siekiantis piniginės naudos. Vienas įsimintiniausių šiame filme – epizodinis C.Farrello bokso trenerio vaidmuo. Aktoriui pavyko per labai trumpą laiką linksmai perteikti globėjišką, bokso klubo auklėtiniais besirūpinantį personažą – tokį pagaulų, kad net norėtųsi atskiro filmo vien su juo.

Pretenzingas kičas?

Scenarijus iš pradžių gali atrodyti painus, su begale veikėjų. Nuo pat filmo pradžios žiūrovams užkraunama daugybė informacijos, kuriai „suvirškinti“ reikia atidumo. Tačiau veiksmui įsivažiavus, jis nebepaleidžia ir išlaiko dėmesį iki pat pabaigos.

Filmas kupinas dvigubų, o kartais ir trigubų išdavysčių, netikėtų posūkių ir sprogstamo smurto. Istorija didžiąją laiko dalį pasakojama iš H.Granto vaidinamo žurnalisto perspektyvos. Nuolat šokinėjama laiku pirmyn ir atgal. Istorijos detalės keičiamos ir papildomos daugybę kartų.

Dėl sudėtingos pasakojimo manieros filmas gali atrodyti intelektualesnis, nei yra iš tikrųjų, tačiau įmantrus stilius nenustelbia turinio. Apibendrinant: G.Ritchie’o sugrįžimas prie ištakų yra įsimintinas, ir „Džentelmenai“ bus vienas geresnių filmų jo karjeroje. Tai stilingai nufilmuota intensyvi istorija su daug humoro ir emocijų.

Teko skaityti nepalankių atsiliepimų apie šį filmą. Juose režisierius kaltinamas, kad kuria pretenzingą kičą atgyvenusiame žanre. Tikiu, kad net kai kurie filmo gerbėjai iš dalies sutiks su šiuo teiginiu, bet tai nereiškia, kad filmas prastas. Daugelis jų net sakytų: „O, taip! Duokite mums daugiau pretenzingo kičo!“ Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad šis filmas yra tik smagi pramoga ir nieko daugiau. Tad ir filmo recenzija negali būti gilesnė nei pats filmas.

Rekomenduojama, jei domitės kinu nuo Emilio Vėlyvio iki Quentino Tarantino filmų ir viskuo, kas yra tarp jų. O labiausiai tiems, kurie kadaise save laikė G.Ritchie’o gerbėjais. Jiems veikiausiai tai bus tas pats, kaip nueiti į po 20 metų atsikūrusios mėgstamos grupės koncertą.

Kvėpavimas. Švelnus oras

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje vasario 18 – kovo 15 dienomis veikia Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Kvėpavimas. Švelnus oras“. Naujausioje Lietuvoje gerai žinomo medijų menininko ir kritiko, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. R.Venckaus eksperimentinėje fotografijų parodoje pristatomi per 2013–2019 m. vykusias keliones įamžinti vaizdai.

R.Venckus. Kvėpavimas 14. 2019.

Kvėpavimas. Švelnus oras

Remigijus VENCKUS

Visuomet maniau, kad keliavimas kalnais yra pavojingas ir tikrai ne man skirtas užsiėmimas. Tikriausiai dėl šios priežasties iki trisdešimtojo gimtadienio niekada nesilankiau kalnuose ir po juos nevaikštinėjau. Šiandien galiu drąsiai teigti, kad kalnai manęs laukė iki tol, kol 2013 m. apsilankiau Slovakijoje. Pasiekęs Aukštųjų Tatrų viršukalnes suvokiau, kad dangų remiančios uolienos – tai lyg mūsų planetos sukurti šedevrai.

Nuo pat pirmosios kelionės vis trokštu aplankyti vietoves, į kurias man dar nėra tekę įžengti. Trokštu, kad mano kojos liestų nepažintą žemę, kad galėčiau įkvėpti giliau nei kasdienėje aplinkoje ir jausti plaučiais varinėjamą orą.

2018 m. lankiausi Gruzijos kalnų urvuose. Patekęs į vidų, iš karto patyriau kvėpavimo sulėtėjimą, kurį lydėjo garsą išbarstantis aidas. Buvau lyg žmogus, pamažu atran

Kvėpavimas 2. 2019.

dantis save dar nepažintoje galaktikoje. Atrodo, akimirksniu išnyko laikas ir erdvė, o įprastas erdvėlaikio žymėjimas tapo bereikšmiu procesu. Supratau, kad esu nė kiek neypatingas, mano darbas neturi prasmės, mano mama, stovinti už manęs, taip pat tąkart tapo nė kiek nesvarbi. Argumentais besispjaudantis vidinis balsas blaškėsi ir bandė atrasti bet kokį daiktų tvarkos paaiškinimą. Žmogiškoji logika visiškai neaktuali, buvimo svarba, atrodė, priklausė tik nuo gamtos ir nuo Dievo... ►

Viziti nė kort elė

Prof. dr. Remigijus Venckus (gim. 1981 m.) yra medijų meno ir kultūros tyrinėtojas, medijų menininkas. 2014 m. Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos kultūros tyrimų institute apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Šiuo metu R.Venckus yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius. Anksčiau dėstė Vytauto Didžiojo, Vilniaus, Kazimiero Simonavičiaus, Šiaulių universitetuose ir Vilniaus dailės akademijoje. Yra 18-os mokslo straipsnių, penkių mokslinių pranešimų, skaitytų tarptautinėse konfe-rencijose ir 20-ies – respublikinėse mokslo konferencijose, autorius. R.Venckaus meninių fotografijų temos – atmintis, laikas ir individuali patirtis bei vyriško kūno ir seksualumo interpretacijos. 2010 m. jis atstovavo Lietuvai tarptautinėje erotinio vizualiojo meno parodoje Lenkijoje. Surengė 50 autorinių parodų Lietuvoje ir keturias – užsienyje. Lietuvoje menininkas žinomas kaip medijų kultūros ir meno kritikas, recenzuojantis šiuolaikinio meno parodas, rašantis apie tapybą, fotografiją ir medijas. Jo recenzijose pristatomos parodos, vykstančios ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, JAV ir kitose šalyse. R.Venckus yra 358 kritinių straipsnių apie meną ir kultūrą autorius.