GINTARO LAŠAI

GINTARO LAŠAI V.Čepas: rašydamas pateisinu savo buvimą

Psichologas, politikas, visuomenės veikėjas, rašytojas Vytautas Čepas pastaruoju metu vis labiau stengiasi pateisinti savo kaip Rašytojų sąjungos nario vardą. Neseniai pasinėręs į visiškai naują jam sritį – rašymą apie tikrus kriminalinius nusikaltimus, jų tyrimą ir didžiąją su tuo susijusią neteisybę – dokumentinio romano autorius vis dar gyvena nepamiršdamas savo herojų likimo. Kartu jis jau sėdo prie žaismingos formos ir lengvo siužeto romano. Kūryba, pasak 71-erių V.Čepo, dabar yra vienas prasmingiausių jo darbų.

Daiva JANAUSKAITĖ

Mokytoja knygų nebenori

– Ar pamenate, kada pajutote nenumaldomą norą rašyti? – Man atrodo, kad aš jo ir dabar nejaučiu, bet mokykloje jau kai ką rašydavau. Vėliau norėjau rasti tuos savo rašinius, bet per ne vieną kraustymąsi jie kažkur nusimetė. Mano lietuvių kalbos mokytojai dabar jau 90 metų. Mokytoja pripažino, kad mintis

dėsčiau sklandžiai. Po to, kai bendramokslės nuvežė jai mano romaną „Po saule keičiasi tik laikas“, ji su manimi nebenori kalbėtis. Jei jau kantrioji mano žmona rėkdavo: „ Durniau, ką čia prirašei!“, jis tikrai šokiruojantis. Grįžtant prie mokytojos – ji prisiminė Čepų Vytautą, bet draugės sakė, kad kitų mano knygų jai nebeveš.

– Vadinasi, buvote pašėlęs, bet gabus mokinys? – Mokykloje rašydavome atpasakojimus, dažniausiai už turinį gaudavau penketą, o už gramatiką, geriausiu atveju, – trejetą, bet dažniau dvejetą. Mano kūrinių rašybą iki šiol taiso korektorė, o kablelius sudeda žmona. ►

V.Čepas prisipažino, kad prie rašomojo stalo išgyvena ne tik kūrybos kančias ir džiaugsmus. Kartą, kai buvo įsijautęs į aprašomą nusikaltėlių pasaulį, už lango sušlamėjęs klevas privertė jį pašokti iš išgąsčio.

vena ne tik kūrybos kančias ir džiaugsmus. Kartą, kai buvo įsijautęs į aprašomą nusikaltėlių pasaulį, už lango sušlamėjęs klevas privertė jį pašokti iš išgąsčio.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

◄ Esu klaikus antigramatikas. Net rusiškai tai daryti sekėsi. Pamenu, mano rusų kalbos rašinys kabojo mokyklos stende. Nors esu kilęs iš Biržų ir rusiškai beveik nemokėjau, mane paėmė į laivyną, kalbą išmokau per savaitę. Pirmoji mano pravardė kariuomenėje buvo vokietis, jiems visi ne rusai buvo vokiečiai. Paskui jie nutarė, kad aš – fašistas, galiausiai ėmė vadinti nerusu. Tai buvo pirmos gyvenimo pamokos, kaip išsisukti iš nemalonių situacijų.

Mokėsi iš žurnalisto

– Kas pastūmėjo jus imtis plunksnos? – Rimtai pradėjau norėti kažką parašyti, kai, būdamas miesto tarybos pirmininku, turėjau apsiginti nuo „Jedinstvos“ puolimo, vėliau reikėjo gintis nuo savų. Rašydavau apie biudžeto formavimą, socialines problemas, tuos mano rašinius noriai spausdino „Klaipėda“. Pamenu, rašiau apie liesą biudžetą ir rašinį pavadinau „Bergždžios karvės metas“. Nors esu kilęs iš kaimo, pagalvojau, kad bergždžia karvė ta, kuri neduoda pieno. Tada vienas bičiulis mane sukvailino – ne pieno ji neduoda, o veršiuko neatsiveda. Taip skambus pavadinimas buvo nuvainikuotas. Laikraštyje gal trejus metus turėjau skiltį, rašydavau tos savaitės aktualia tema. Tai buvo dar iki knygų gimimo.

Esu klaikus antigramatikas.

– Jūsų kūrybiniame gyvenime buvo dar vienas etapas, apie kurį paprastai nekalbate, – kai „Klaipėdoje“ būdavo spausdinami trumpi, bet labai juokingi ir taiklūs rašinėliai, skirtingu metu vadinti skirtingais pavadinimais. – Jų oficialus autorius – mano bičiulis, puikus žodžio meistras, žurnalistas Aldas Vabuolas. Tada jau buvau banko valdytoju, pirmadieniais jis ateidavo pas mane į darbą. Aš pamėtėdavau idėjų, Aldas parašydavo. Tai buvo savotiškai bendra kūryba. Tų rašinių populiarumas buvo neišmatuojamas. Visa miesto taryba jų laukdavo, su virpesiu skubėdavo perskaityti, kiekvienas nesunkiai atpažindavo save, nors tikrųjų vardų nerašydavome, kiekvienam suteikdavome

pravardę. Jaučiuosi pridėjęs ranką prie tų rašinių, bet man tai buvo daugiau kūrybinė mokykla. Kiek tuose tekstuose būdavo ironijos, kartais net artimos patyčioms... Taip bendraudamas su A.Vabuolu, pats išmokau iš jo daugybės smagių žodžių, ėmiau vertinti kalbos įvairovę, matydavau, ką po mūsų pokalbių jis parašydavo, kaip išgrynindavo tekstą. Tai buvo labai geros pamokos.

Neturėjo ką veikti

Man labai priimtina Sauliaus Šaltenio mintis, kad ironija yra skaudus mąstymas. Vienas ironiškiausių ir net vertas Nobelio premijos yra Balio Sruogos „Dievų miškas“. Istorija baisi, bet parašyta lengvai, su šypsena. Tačiau tuomet Rašytojų sąjunga sukritikavo autorių kaip beprotį. Jis mirė neišvydęs savo knygos išleistos. Didžiulis menas parašyti taip apie skaudžius dalykus. S.Šaltenio „Riešutų duona“, „Kairių elektros linija“, „Duokiškis“, mano akimis, yra šedevrai. Man prie širdies toks rašymo būdas ir mąstymas, nes taip utriruodamas ištrauki daugiau nei matyti.

– Romanas – visai kas kita nei straipsniai laikraštyje. Kaip gimė tokia mintis? – Pirmą knygą sugalvojau rašyti, kai patekau į Seimą. Apie 17 ar 18 valandą grįždavau namo. Po tradicinės Seimo nario vakarienės – „sasiskų“ daugiau nebūdavo ką veikti. Jei dar kas nors pakviesdavo kur pasikalbėti, prie taurelės pokalbiai užsitęsdavo. Nenorėjau grįžti į Klaipėdą mėlyna nosimi. Romanas gimė iš neturėjimo ką veikti. Tada man jau buvo kilusi mintis parašyti romaną „Po saule keičiasi tik laikas“. Užtrukau pusantrų metų. Po darbo apsivilkdavau tokį arabišką rūbą, sėsdavau prie stalo ir iki trečios nakties rašydavau. Prieš tai buvau išleidęs dvi esė knygas „Grumingas: nuo aušros iki sutemų“ ir „Ružavo vilko ilgesys“, į kurias sudėjau savo tekstus, spausdintus dienraštyje „Klaipėda“. Taip mane, trijų knygų autorių, priėmė į Rašytojų sąjungą. Stoti į ją paragino šviesaus atminimo Rimantas Černiauskas. Ragino ir mano bendrakursis Liutauras Degėsys.

– Kodėl romaną norėjosi rašyti būtent tada ir būtent apie tai? – Psichologijoje yra tokia Kurto Lewino teorija, kuri teigia, kad neužbaigtas darbas maždaug 70 kartų įsimena geriau nei užbaigtas. Taip yra ir su kūryba. Kai pradedi ir sustoji, vidinis balsas verčia rašyti toliau. Dėl stiliaus neprisiimsiu sau svetimų laurų. Mano galva, stipriausias romanas, kurį esu skaitęs, yra Gabrielio Garcia Marquezo „Šimtas metų vienatvės“. Jo paveiktas visą romano siužetą sudėjau į vieną dieną, nors joje sutilpo 15-os metų įvykiai. Į tai vėliau atkreipė dėmesį vertėjas Jeronimas Brazaitis, išvertęs Jameso Joyce’o „Ulisą“. Gavau jo laišką, kuriame vertėjas atkreipė dėmesį į mano romano struktūrą, pagyrė kompoziciją ir ironišką rašymo stilių. Jaučiausi labai pamalonintas. – Kaip jūs rašote? Pradedate nuo detalaus būsimo kūrinio plano? – Aš tik pabaigoje sudarau planą, kaip užbaigti romaną, bet tai būna paskutinių 45 ar 50 puslapių planas. Pradėdamas rašyti neturiu viso kūrinio siužeto ir struktūros. Dabar rašau romaną „Teatro aikštė“, susidėliojau tik stambius skyrius. Kiekvienas rašytojas dirba skirtingai. Kažin, ar G.G.Marquezas rašydavo planą. Manau, ne. Pylė, kol parašė. Arba Jackas Kerouacas – jis gi pats prisipažino, kad nepataisė nė žodžio. Aš taisau, kartais kambario grindys būna nuklotos popieriais. Kartais tiesiog kažkuri scena nepasiduoda rašymui.

Pasmerktos vienišumui

– Kokius epizodus jums sunkiausia aprašinėti? – Man ypač sunku kurti erotines scenas. Tiesiog neturiu tiek patirties, kiek turiu vaizduotės. Labai pavojinga aprašyti tokius vaizdus. Kartais pats pamatau, kad jau šlykštu, per riebu. Todėl mane žmona ir keikia: „ Durniau, ką parašei! Kaip aš į gatvę išeisiu!“ Tenka aiškinti, kad tai išmislas. Mano žmona Ramutė labai kukli. Nors ji penkerius metus buvo pirmoji miesto ponia, per tą laiką gal tik porą kartų su manimi buvo baliuje. Eidavo tik tada, jei būdavo labai oficialu. Kai matau, kaip dabar moterys mušasi dėl noro būti viešumoje, suprantu, kad būdamas valdžioje turėjau gerą žmoną. Kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi ja, suprantu, kad be jos pražūčiau.

– Ar po pirmojo romano „Po saule keičiasi tik laikas“ nepajutote palengvėjimo? Gal tada galvojote, kad tuo jūsų grožinė kūryba ir bus baigta?

– Turiu prisipažinti, man ta knyga pasisekė. Pasirodė bene šešios teigiamos recenzijos, nors aš jų rašyti nieko neprašiau. Tik Laimonas Tapinas per televiziją šaipėsi ir vadino mane erotinio romano rašytoju. Ir po antrojo romano „Vienišų moterų meilė“ daugelis kritikų ir skaitytojų nepastebėjo, kad tai – knygos apie moterų vienatvę. Moterys visada vienišos. Net kai yra su draugėmis ar vyrais, jos vis tiek vienišos. Tik tada, kai turi vaikų, jos nebėra tokios. Tokia yra moterų prigimtis. Be to, ką pačios išnešioja ir pagimdo, joms atrodo, kad nieko neturi, yra nieko vertos. O tos, kurios bando paneigti šį dėsnį, tampa panašios į kai kurias mūsų estrados žvaigždes, kurios lekia per svietą, keičia vyrus kaip kojines ir į šuns vardą panašias pavardes ir skundžiasi, kad gyvenimas nepasisekė. Savo romanais ir norėjau parodyti moterų vienišumą, kad jas reikia mylėti, kad ir kokios jos būtų, ir žinoti, kad vyrai jų iš to vienatvės jausmo nepajėgūs ištraukti. Gaila, kad skaitytojai susikoncentravo į erotiką mano romanuose, o ne į esmę.

– Ar jums nėra skaudu, kai skaitytojai supranta kūrinį kitaip, nei jūs norėjote? – Visiškai visiems knyga negali patikti. Kodėl moteris yra tokia, kaip kai kurie skaitytojai vadina, kurva? Romane bandau pažiūrėti į tą žmogų iš kito kampo. Ne vieną kartą, išeidamas iš savo namų senamiestyje, esu sutikęs piktas pagyvenusias moteris, kurios užsipuldavo, rėkdavo, kad perskaitė mano romaną ir išmetė į šiukšlių konteinerį. Įdomu, kad nė vienas vyras nepasakė nieko blogo. Gal neskaitė, bet buvo ir tokių, kurie gyrė. Manau, kad rašytojo misija ištraukti skaitytojų galvas iš futliarų, kad jie pabandytų į pasaulį pažvelgti kitomis akimis. Visokios literatūros reikia. Vieniems patinka ezoterinė literatūra, kitiems – detektyvai. Aš juos irgi mėgstu skaityti prieš miegą. Dar kiti mėgsta istorinius romanus. Turime puikiausią jų autorę Kristiną Sabaliauskaitę. Ji tikrai verta nacionalinės premijos. Jos be galo vaizdinga kalba, labai kruopščiai surinkta istorinė medžiaga, „Petro imperatorėje“ ji pateikta seniai pamiršta vidinio monologo forma. Aš rašau paprastai, pasakodamas siužetą.

Išvadino gyvuliu

– Ar rašydamas mintyse matote skaitytojus, o gal rašote sau? – Dažniausiai rašau pačiam sau. Kartais pagalvoju, kaip kažkoks žmogus reaguos paskaitęs, ką parašiau, ir nenoriu duoti pernelyg ryškios nuorodos į konkrečius žmones. Mat kitąsyk personažą paimu iš tikrovės ir nenoriu žmogaus įžeisti. Skaitytojų reakcijos kartais būna pačios netikėčiausios. Sūnaus uošvė nešė į biblioteką pirmąjį mano romaną ir sutiko draugę. Ta išvadino mane gyvuliu ir pareiškė, kad nieko šlykštesnio nei mano romanas nėra skaičiusi. Įdomiausia, kad ji perskaitė visą knygą, nenumetė jos vos įpusėjusi.

– O pats ar esate patenkintas savo kūriniais? – Prieš atiduodamas spausdinti, paprastai knygą perskaitau gal penkis kartus. Po to jos ilgai nesinori imti į rankas. Kartą gal po poros metų prisiverčiau perskaityti savo romaną. Skaičiau lyg ne savo kūrinį, siužetas buvo jau pasimiršęs ir man patiko. Jei reikėtų rengti naują leidimą, erotikos pamažinčiau ar sušvelninčiau kai kurias scenas. Lesbietiškos meilės sceną pakartojau antrajame romane ir labai nustebau, kad tokios aršios priešpriešos nebesulaukiau. Vadinasi, visuomenė labai greitai progresuoja. Erotikoje labai greitai vyksta pokyčiai. Jei jie būtų tokie spartūs demokratijoje, dabar gyventume Dievo ausy.

– Paminėkite, prašau, kitas savo knygas. Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl jūsų kūryba – tokia nevienalytė. – Romanai kol kas – trys. Dabar rašau romaną „Teatro aikštė“, tai bus trečioji trilogijos dalis, visi šie romanai yra panašaus stiliaus. Bet tarp jų įsiterpė dokumentinis romanas „Siena“. Šis kūrinys atsirado ne mano iniciatyva. Esu parašęs kelias esė knygas, knygą apie nacionalinį saugumą. Jei kas nors nagrinėtų mano kūrybą, pasakytų, kad imuosi skirtingų žanrų, temų ir skirtingos stilistikos kūrinių rašymo.

Laukia reakcijos

– Paskutinio jūsų kūrinio – dokumentinio romano „Siena“ pristatymo metu jūsų bičiulis advokatas Egidijus Bičkauskas atviravo, kad rašyti apie tris iki gyvos galvos įkalintus vyrus jis siūlė ne jums vienam, bet kiti šio darbo atsisakė. Ar jūsų neužgavo toks atvirumas? – Ne. Man čia viskas labai suprantama. Laima Lavastė gyvena netoli Egidijaus, bet ji panašiu metu rašė kitą knygą. O Lietuvos mafiją išnarpliojęs ir aprašęs Dailius Dargis buvo įnikęs į savo temą. Į mane E.Bičkauskas kreipėsi ne tik kaip į seną draugą, o dar ir todėl, kad esu Rašytojų sąjungos narys. Galbūt tai svarbu leidėjams.

Numarinti savo kūrinio personažą yra labai skausminga.

– Kada pajutote pirmąją skaitytojų reakciją į šį romaną? – Leidyklos „Tyto alba“ direktorė nustebo, kai knygos pristatymo metu Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje žmonės netilpo salėje. Pasirodo, tai labai retas atvejis. Aš ir pats nesupratau, kodėl toks antplūdis. Ar tema, ar E.Bičkauskas, ar mūsų duetas tiek žmonių sutraukė? Įdomiausia, kad mes asmeniškai nekvietėme nė vieno. Atėjo tie, su kuriais kartu dirbau Seime, buvo nemažai teisėjų, prokurorų. Pristatant knygą Klaipėdoje, taip pat pritrūko kėdžių salėje. Matyt, skaitytojams tema buvo įdomi. Juk tokių, kaip mano aprašyta, istorijų dažnai neatsitinka. Knygoje aprašyta situacija tiesiog absurdiška. Absurde labai patogu gyventi – sukis, džiaukis, juk tai labai įdomu. O kai patenki ten, kur viskas sudėliota į lentynėles, stalčiukus ir dėžutes, tampa nuobodu.

– Iš kur pažįstate E.Bičkauską? – Esame pažįstami daugybę metų, dar iš tų laikų, kai abu važiavome į Maskvą kaip TSRS liaudies deputatai. Jis yra labai uždaras, vienišius, santūrus.

– Ko jūs tikėjotės parašęs romaną „Siena“? Ar pajutote moralinį pasitenkinimą, kaip kūrinio autorius, įsigilinęs į sudėtingą situaciją ir ją pateikęs skaitytojams? – Ko gero, šita knyga man suteikė didžiausią moralinę satisfakciją. Aš ją rašiau ne tautai, ne Tėvynei, ne kažkokiems anoniminiams skaitytojams. Rašiau ją dėl tų trijų vyrų, kurie toli gražu nėra dorovės ir moralės įsikūnijimas. Sakykime tiesiai šviesiai, jie buvo plėšikai, neklausę savo mamų, augę linkdami į nusikaltimus. ►

◄ Visuomenei, ko gero, geriau, kad jie izoliuoti, bet tai, kaip su jais pasielgė teisėsaugos mėsmalė, yra didžiulė neteisybė. Kai pradėjau rašyti, man buvo be galo sunku neparodyti niekšais tyrėjų, teisėjų. Stengiausi detaliai laikytis to, kas parašyta byloje. Įkalinimo įstaigose aplankiau tuos tris knygos veikėjus ir kalbėjausi su jais, sakiau, kad nevaizduosiu jų teigiamais, kad jie knygoje vis tiek bus banditai, bet jie neprieštaravo. Visi trys sutiko, kad rašyčiau tikruosius jų vardus. Tuos vyrus teisė 12 metų, o kai pareigūnai patys pamatė, kad teisė neteisingai, laiko atsukti atgal nebegalėjo. Byla buvo aplipusi daugybe įvykių ir asmenų.

– Jūsų aprašyti vyrai kaltinami labai skirtingais nusikaltimais. – Pradžioje buvo Palangos kurhauzo byla ir tokio telšiškio Sasnausko nužudymas. Paskui prie šių įvykių prilipo bankininkų reketas, neteisėtas sienos perėjimas, ginklų sandėliai, architekto sumušimas ir daugybė kitų epizodų. Vien figūrantų buvo 12, o liudininkų – be skaičiaus.

– Ar vylėtės, kad kažkaip pasikeis jūsų aprašytų herojų likimai? – Žinau, kad knygą išpirks, bet laukiu kitos reakcijos. E.Bičkauskas su laišku šią knygą nunešė Prezidentui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir generaliniam prokurorui. Visame pasaulyje po tokių dalykų, kaip paaiškėjus apie nuslėptus DNR tyrimų rezultatus ar dokumentus, bylos grąžinamos tirti iš naujo. Dabar laukiame reakcijos. Planuojame imtis tam tikrų priemonių, kad ta byla būtų peržiūrėta. Jeigu būtų dar kartą nuspręsta, kad galima nuteisti žmones, nors ant žmogžudystės įrankio yra visai kitų žmonių pirštų atspaudai, tada žinosime, kad jau tikrai nieko negalima padaryti. Liko vienintelis kelias – Prezidento malonė. Žinau, kad E.Bičkauskas dar turi kažkokį planą, bet man nesako. Aš savo darbą padariau ir, manau, padariau labai gerai.

Gavo padėkos laišką

– Kuo jums patinka rašytojo darbas? – Rašydamas tarsi vienu metu gyvenu kelis gyvenimus. Sukurtą personažą galiu padaryti didvyriu, girtuokliu, paleistuviu, o galiu tiesiog numarinti. Nors numarinti savo kūrinio personažą yra labai skausminga. Rašydamas jį pamilsti. Man taip buvo su Marta, kurią sukūriau „Vienišų moterų meilėje“. Tai buvo miela, graži šišioniškė moteris, bet siužetas reikalavo ją numarinti, nes jį plėtojant reikėjo, kad atsilaisvintų kiti herojai. Ji mano romane susirgo legionierių liga ir mirė. Po to dvi naktis neramiai miegojau, vis sukau galvą, gal išeitų kaip nors

kitaip. Jaučiausi lyg pats ją būčiau ta liga užkrėtęs. Žinoma, suvokiu – tai tik iliuzija, kaip alkoholis, iš kurio tikiesi pagalbos vaduodamasis nuo problemų, o iš tiesų tik porą valandų jautiesi visagalis, o ryte viskas atrodo dar skaudžiau.

– Ar rašydamas apie neteisingai nuteistus žmones pats netapote savotiška Stokholmo sindromo auka? – Labai tikslus pastebėjimas. Savotiškai buvau jų pusėje. Dažnai panašiai jaučiamės žiūrėdami detektyvinį filmą, pereiname į klaidą padariusio žmogaus pusę. Vyrai, apie kuriuos rašiau, būdami jaunesni nei 21-erių, buvo kaip ir nepilnamečiai. Negalima taip žiauriai elgtis su žmonėmis – jie sėdės kalėjime iki gyvos galvos, nors jų kaltės įrodymų nėra. Vienas jų parašė man laišką, labai padėkojo. Tikino, kad knyga tapo didžiule psichologine parama. Ypač jis dėkojo už epilogą. Jį susiejau su F.Rabelais „Gargantiua ir Pantagriueliu“, kur Gargantiua nuvažiuoja į teismą ir kaltina teisėją priėmus neteisingą sprendimą. Toliau pratęsiu tą siužetą su savo herojais. Pats džiaugiuosi šia vieta.

– Kaip gimė dokumentinio romano pavadinimas? – E.Bičkauskas siūlė knygą pavadinti „DNR“, tai reiškia – dezoksiribonukleininė rūgštis. Mano galva, taip gali būti pavadintas tik vienas skyrius. Kadangi aš rašau, aš ir pavadinimą pasirinkau. Siena šiuo atveju – neįveikiama kliūtis. Prašymai, kuriuose kaltinamieji atsisako savo ankstesnių parodymų, nuslepiami, DNR tyrimų rezultatai nematomi, viskas falsifikuojama, pirmiausia tie vyrai raginami prisipažinti, o paskui juos nuteisia iki gyvos galvos. Pavadinimas primena pasakymą „mušasi kaip į sieną“. Pasmerkimo siena teisėjui, kurio karjera sužlugo todėl, kad jį nutvėrė girtą darbe. O juk tai buvo geras žmogus, ištiktas labai sunkių likimo smūgių: jis tragiškomis aplinkybėmis neteko sūnaus ir labai sunkiai tai išgyveno. Išvakarėse jis buvo kažkokio draugo laidotuvėse, matyt, atgimė žaizda dėl sūnaus praradimo ir išgėrė, o ryte pagirioms pakartojo, lyg tyčia pas jį į kabinetą atėjo tas keistas žmogus, pravardžiuojamas Batmenu... Prisiminkime, Lietuvos teisėjai suskubo kolegą viešai pasmerkti, nes atsilaisvino viena gera vieta, ir visas būrys teisininkų įgavo šansą pakilti karjeros laiptais. O kai kitas tos pačios teisėjų kolegijos narys įkliuvo su 10 tūkst. litų kyšiu, nebuvo jokios teisėjų reakcijos, jokio pasmerkimo.

Pasipylė pasiūlymai

– Ar po šio romano nekilo mintis imtis kokios nors kitos tragiškos kriminalinės istorijos? – Neslėpsiu, kitą rytą po „Sienos“ pristatymo Vilniuje man paskambino Aloyzas Sakalas ir pasiūlė parašyti apie Vytautą Landsbergį. Ką jau ten apie seną žmogų rašyti. Be to, pats A.Sakalas raštingas, pasiūliau jam pačiam tai padaryti. Jis ėmė atsikalbinėti, kad taip, kaip aš, nemoka, kad man geriau išeis. Juk buvo laikas, kai aš, tada būdamas Seimo nariu, buvau įpareigotas tirti kaltinimus, esą profesorius buvo KGB agentas. Vėliau buvau kaltinamas apšmeižęs V.Landsbergį. Po pusmečio visokių valkiojimų man paskambino iš prokuratūros ir pranešė, kad V.Landsbergis – ne KGB agentas, o aš nesu jo šmeižikas. Tai prisiminęs sakiau A.Sakalui, kad tada, kai buvau puolamas, jis mane paliko, nors vykdžiau savo pareigą. Gavome dokumentus ir aš juos ištyriau. Tuo metu, kai visi kiti bijojo. Aš nebijojau, todėl iki šiol neturiu jokių apdovanojimų, jokių vardų, tik į Lietuvos rašytojų sąjungą priėmė.

Kiekviena karta susikuria sau kuprą, kurią neša.

Skambino dar kažkokia moteris, ragino parašyti apie Garliavos istoriją. Trečias pasiūlymas – parašyti apie tai, kaip mano geras prietelius, buvęs ministras Leonas Vaidotas Ašmantas iki šiol negali atgauti savo tėvų žemės. Žmogus patyrė daug patyčių. Aš perskaičiau visą jo atsiųstą medžiagą, bet atsisakiau rašyti, nes nelabai susigaudau. Gal kada nors. Romane „Po saule keičiasi tik laikas“ yra daug kriminalinių istorijų: spirito kontrabandos varymas per sieną, manipuliacijos valiuta.

– Vadinasi, rašyti dar vieną romaną kriminaline tema kol kas noro neturite? – Man labiau patinka moterų tema. Jų vidinis pasaulis daug įdomesnis. Apie tai, kaip įdūrė, papjovė, pavogė, rašyti primityvu. Nors kriminaliniai siužetai – populiariausi. Gal todėl nebesinori, kad tema buvo labai sunki. Juk aš pusę metų negalėjau susigaudyti, kas ir kur ten vyko. Turėjau įsigilinti iki kruopelytės. Sėdėdavau prie tų popierių po 12–14 valandų. Žmona daug kartų ragino mesti, nesinervinti. Aš mėgstu padaryti darbą iki galo. Galbūt ne iš karto, bet iki galo.

Siužetai – iš gyvenimo

– Iš kur toks jūsų bruožas? – Čia, matyt, iš mamos. Skirtumas tik tas, kad jai reikėdavo viską padaryti iškart. Pamenu, kartą iš žvejybos grįžau su maišu žuvų. Žmona išgrūdo lauk. Negi mesi lauk, vidurnaktį nunešiau mamai. Iki paryčių skrodė, valė, dėjo į maišelius, kol sutvarkė. Tuo požiūriu esu panašus į ją, nors iš esmės esu gana tingus. Jeigu galima nedaryti, aš ir nedarysiu. Pamenu, su broliu dar vaikai duodavomės po laukus, pareidavome vos gyvi, kaip stati į lovą nugriūdavome. Mama pareina, randa jau įmigusius, pakeldavo, liepdavo praustis. Alpdami iš noro miegoti plaudavome kojas šaltu vandeniu. Labai reikalavo laikytis švaros, taip ir pripratino, iki šiol turiu tą bruožą. Tiesa, žmona sako, kad aš tingus. Bet kaip tu nebūsi tingus prie darbščios žmonos. Taip ir su rašymu.

– Kiek turi praeiti laiko, kad išleidęs knygą sėstumėte rašyti kitą? – Grįžau prie „Teatro aikštės“, bet pradžioje ilgokai negalėjau imtis, praėjo gal pusmetis. Vis mintimis grįždavau prie „Sienos“. Dabar jau vėl ėmiausi rašymo, tikiuosi, rudenį knygą užbaigti. O tada pradėsiu rašyti eilėraščius. Juokauju. Tiesiog apie tai negalvoju. Atostogavau kaime, kai atėjo banderolė su knyga „Po saule keičiasi tik laikas“. Išvyniojau spaustuvės dažais kvepiančią knygą, pasidėjau ant stalo, paėmiau lapą popieriaus ir pradėjau rašyti naują romaną. Prirašiau du puslapius, paskui jie kažkur nusimetė. Vėliau pradėjo plaukti mintys apie tas moteris.

– Pats prisipažįstate, kad savo romanuose gvildenate žmonių santykius. Ar tam turėjo įtakos, kad esate psichologas? – Be abejo, juk kaip psichologas gaunu mokslininko rentą. Daugiau nei 20 metų dirbau psichologu: psichiatrijos ligoninėje, Respublikinės ligoninės Neurologijos skyriuje, šeiminių santykių kabinete. Darbas man padovanojo nemažai siužetų. Ateidavo moterys ir pasakodavo visokias istorijas, atsiverdavo. Supratau, kad negalima remtis pirmu įspūdžiu, jis yra neteisingas. Jei iš pirmo įspūdžio susidarai apie žmogų nuomonę, esi žlugęs kaip psichologas ir kaip rašytojas. Žmogus atsiskleidžia ne per minutę, tam reikia laiko.

Paskutiniame mano romane „Siena“ labai daug didaktikos. Tie visi trys aprašyti nuteistieji augo be tėvo, kiemo vaikai. Jie pradėjo nusikalsti iš silpnesnių atiminėdami pinigines, telefonus. Paskui ėmė plėšikauti, patį pirmą kartą negavo per nagus. Paskui ėmė laužtis į spaudos kioskus, vėliau – į kontoras, butus. Taip tapo patogu jiems pripaišyti žmogžudystes, tik kad nebuvo įrodymų. Juk nereikia būti psichologu, kad suprastum absurdą – 20-mečiai pacanai negalėjo nušauti Kauno mafijos vado pačiame šio miesto centre.

Save atpažino knygoje

– Suprantama, kaip gimė „Sienos“ siužetas ir personažai. Aprašėte tikrus faktus. Bet kaip gimsta tokios knygos ir tokie veikėjai, kokius aprašėte pirmuosiuose romanuose? – Tiesiog imu galvoti apie veikėją. Sakykime, tai yra labai aukšta moteris, akivaizdu, kad ją genetiškai traukia prie mažo ūgio vyruko, nes ji pasąmoningai nori vidutinio ūgio vaikų. Taip gimsta istorija apie kone dvimetrinę moterį ir labai mažą vyrą, o juos sieja seksas. Rutulioji siužetą: ji didelė ir aktyvi, o jis nepatyręs. Taip prasideda žaidimas erotika ir kitais dalykais. Moteriai pripaišiau keistą savybę – ji kalba žargonu, lieja sakinius, kurių be žodyno nesuprasi. Dėlioju kaip figūras veikėjus. Skaitytojai manęs klausia, ar taip iš tiesų yra buvę. Visaip yra buvę. Aprašiau kaip girtas traktorininkas lipo per langą pas paną, bet pataikė pas jos bobutę, kuri laukė mirties, ir ją pamylėjo. Tokios istorijos nesugalvosi. Aukštaitijoje, kažkur apie Skaistgirį, toks atvejis tikrai buvo. Vietos kaimo pasakoriai apipynė tą istoriją pikantiškomis detalėmis. Panašiai buvo ir su ta meška, kurią atvežė medžioti atvažiavusiems užsieniečiams. Taip pasakojimas ir susiklijuoja.

– Ar buvusios jūsų pacientės nereiškė pretenzijų, kad jas aprašėte? ►

◄ – Tokių dalykų, kuriuos išgirdau iš jų, negaliu pasakoti ir nepasakoju. Žinau ribas, į jokias konkretybes nesileidžiu. Bet buvo žmonių, kurie save atpažino knygoje. Buvęs saugumo viršininkas Algirdas Grublys buvo užpykęs, nes pažino save tokiame personaže, kurio pavardė buvo Gabrys. Mano romane jis gaudė muzikos mokytoją, kuri išpersdavo himnus. Užtat jo kolega Praleika buvo patenkintas pavadintas Raimondu Leika, iki šiol dėkingas.

– Ar išgirstas istorijas užsirašote, kad vėliau jas panaudotumėte kūryboje? – Niekada nieko nesistengiu įsiminti, bet daug kas savaime užsifiksuoja, kartais tuo net pats stebiuosi. Pavyzdžiui, Turkmėnistano prezidentas – Garbenguly Berdimuhamedovas arba teroristų vadas – Abu Bakras al Bagdadis, vardas lyg iš arabų pasakos. Tokie dalykai kažkodėl iš pasąmonės išplaukia visai be pastangų. Net pats tuo stebiuosi. Labai džiaugiuosi, kad mano atmintis fiksuoja visokius įdomius momentus. Esu prirašęs visokių popierių su pastebėjimais, bet nemoku jų panaudoti. Kartais paskaitau, atrodo, galėčiau kažką iš jų paimti, bet nepaimu.

Filosofuoja trumpai

– Ar jūsų paties patirtų nuotykių romanuose nėra? – Mano ne, bet iš mano patirties aišku, kad yra, be to neišsisuksi. Jei rašyčiau fantastiką, gal neprireiktų, o aš rašau apie gyvenimą, taigi nenuostabu, kad mano patirties labai daug. Viską traukiu iš atminties, nieko neįsirašinėju. Mano telefone yra tik skambinimo ir žinučių funkcija. Man baisu žiūrėti, kaip dabar žmonės sulindę į virtualią realybę. Kai einu pro kavinę prie Biržos tilto, stebiu siaubingą vaizdą, kaip porelės sėdi apsikabinusios, bet net tokioje situacijoje jauni žmonės nežiūrėdami vienas į kitą „minko“ telefonus. Man nuoširdžiai jų gaila. Kiekviena karta susikuria sau kuprą, kurią neša. Daugelį dalykų stebiu iš šono. Kad ir moteris. Šalia būdamas nelabai

Kai matau, kaip dabar moterys mušasi dėl noro būti viešumoje, suprantu, kad būdamas valdžioje turėjau gerą žmoną.

pastebiu, o kai iš toliau, nuostabių dalykų pamatau. Dabar man apie tai lengva kalbėti, nes kai jau 70 metų, moterys nebelabai ir rūpi. Bet labai smagu, kad jos tokios ypatingos, ir gaila tų vyrų, kurie, užuot žiūrėję į moteris, bukai stebeilija į ekraną ir taip praranda pusę savo gyvenimo malonumo.

– Dar nepaminėjote savo knygos „Plepalai“. – Kita vertus, visokių aforizmų ir pastebėjimų skaitymas turtina kalbą ir kūrybą. Esu prisipirkęs daug tokių knygų. Taip kilo mintis parašyti tokią knygą. Turėjau tikslą aktualiomis temomis pasisakyti vos keliais sakiniais. Knygą sudaro 400 puslapių su trumpais tekstais apie globalizmą, meilę, neoliberalizmą, šlovę ir daugybę kitų dalykų. Pavyzdžiui, apie šlovę parašiau kažką tokio: „Oscaras Wilde’as mirė Paryžiaus viešbučio kambaryje. Į kapines jį palydėjo tik viešbučio savininkas. Jis ant rašytojo kapo padėjo vainiką su užrašu „Mano klientui“. Jo niekas daugiau nelaukė, tik šlovė.“

– Kaip rašėte šią knygą? – Nemaniau jos rašyti, tiesiog kildavo kokia nors mintis, ją užrašydavau. Kartą po „Poezijos pavasario“ į mano namus susirinko keli rašytojai pratęsti to pavasario. Kažkuris svečias ant darbo stalo rado sąsiuvinį, pavartė, paskaitinėjo ir labai susidomėjo. Net užrašė pavadinimą: „Receptai“ ir ėmė raginti išleisti knygą. Nusiunčiau į leidyklą ir sulaukiau didelio pritarimo.

– Kodėl ją pavadinote taip proziškai – „Plepalai“? – Buvo siūlymų pavadinti ją mandrai, filosofiškai. Mano galva, nieko čia filosofiško nėra. Manau, prie tokio, kokį sugalvojau aš, pavadinimo niekas neprikibs. Beje, išpirko ją labai greitai. Rašydamas tą knygą kartu parašiau dar vieną.

Rimtas plevėsa

ir gyvas, jei Alzheimeris nepradės graužti. Ne visus gi ir graužia. Rašant labai sunku netapti politiniu įrankiu. Kitąsyk labai norisi aprašyti kokį nors politinį veikėją ir pasityčioti iš jo. Bet paskui pagalvoju, kad jis taip mąstė, tokie buvo jo įsitikinimai, ir susivaldau.

– Ar esate iš tų žmonių, kurie negali nerašyti? – Galiu. Nesu iš tų, kurie ko nors negalėtų nedaryti. Kai žmonės sako, kad negali nerašyti ar palikti visuomenės, tautos, man atrodo, jie pretenduoja į genialumą. Aš žinau, kad būtų geriau, jei nerašyčiau. Rašau todėl, kad kažkam patinka, kad kažkas domisi. Dabar rašau, nes neturėčiau daugiau ką veikti. Į darbą eiti nereikia, žolės pjauti nereikia, pomidorų laistyti nereikia. Rašymas pateisina mano buvimą.

Günteris Grassas apie savo romaną „Svogūno lupimas“ rašė, kad negalėjo nerašyti. Robertas Musilis, parašęs trilogiją „Daiktai be savybių“, prisipažino, kad kūrė labai sunkiai, vargo, pyko, bet vis tiek rašė. Marcelis Proustas dirbo užsidaręs langus, pylė iš pasiutimo, parašė tik „Prarasto laiko beieškant“. Honoré de Balzacas rašė labai lengvai.

Man kartais sunku rašyti, o kartais labai lengva. Kai jau pradeda sektis, pabudęs rytą skubu praustis, gerti kavą ir greičiau sėsti prie stalo. Tada jaučiu malonumą, bet taip būna ne visada. Aš, ko gero, pirmą kartą netrukus turėčiau gauti honorarą. Anksčiau negaudavau pinigų, leidybą paremdavo Klaipėdos verslininkai. Taigi rašymas man materialinės naudos neatnešė.

– O baimių? Juk jau yra ženklų, kad dėl „Sienos“ teks bylinėtis. – Nebijau. Teisingiau, nebijau to, kuris labiausiai grasina teismais. Gali duoti į teismą. Tik neramu, kad prasidėjus procesui bus sugaišta labai daug laiko. Žinau, jog kiekvieną kartą, kai teks eiti į posėdžius, teks nervintis. Labiau nerimauju dėl aprašytų teisėjų, bet rašydamas apie juos konsultavausi su teisininkais. Manau, jie – protingi žmonės.

– Ar rašytojas gali sau ir skaitytojams pažadėti, kad daugiau neberašys? – Manęs dažnai klausia, kas bus po „Teatro aikštės“. Dabar man atrodo, kad po to neberašysiu. Kita vertus, galvoju, o ką aš veiksiu. Sėdėsiu savo kaimo sodybos balkone ir žiūrėsiu į upę? Gersiu? Kas žino, jei atsiras geras siužetas, gal vėl sėsiu prie stalo, jei būsiu sveikas – Jeigu tektų ilgokai bendrauti su nepažįstamu žmogumi ir jis norėtų jus geriau pažinti, kurią iš savo knygų jam patartumėte perskaityti? – Tai būtų „Po saule keičiasi tik laikas“ ir „Plepalai“. Pirmąją skaitydamas žmogus pamanytų, kad ją parašė plevėsa, iš esmės toks ir esu, o antroji rodo rimtą mano mąstymą. Jas perskaičius galima imtis ir kitų.