TEATRAS

TEATRAS „Who the f**k is Alice“: panardintos emocijos ir išnirusios mintys

Šeiko šokio teatras baigiantis 2019-iesiems pastatė netradicinį, suaugusiesiems skirtą interaktyvų spektaklį-pasaką „Who the f**k is Alice“. Drąsi, neįprasto formato premjera pagal legendinį Lewiso Carrollio kūrinį „Alisa stebuklų šalyje“ vyko net keliose patalpose ir žiūrovus ragino menininkų sukurtą siurrealistinį pasaulį pamatyti Alisos akimis.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Klasikinė istorija tapo spektaklio parafraze

Šiuolaikinis teatras, ieškodamas naujų išraiškos formų, vis labiau tolsta nuo tradicinio aristoteliško teatro modelio. Spektakliai dažnai tarpdiscipliniški, lygiomis dalimis jungiantys įvairias meno sritis – šokį, muziką, dailę, performansą ir kt. Pastaruoju metu ryškėja ir dar viena tendencija. Teatras siekia tapti vis labiau patyriminis, kai žiūrovai turi galimybę ne tik stebėti spektaklį, bet ir aktyviai jame dalyvauti tiesiogine šio žodžio prasme. Radikaliai keičiasi ir aktorių bei žiūrovų santykiai. Publika praranda saugią stebėtojos poziciją ir neretai atsiduria įvykių epicentre, tapdama pagrindiniu spektaklio personažu. Aktoriai ar kiti atlikėjai tik padeda jam susiorientuoti, pajausti, patirti, išgyventi, kartais net užuosti, paragauti, pačiupinėti, apčiuopti ir pan. Šiuolaikiniame postdraminiame teatre iš dalies kinta ir pati teatro samprata. Nuo tradicinės estetinės trajektorijos, nukreiptos į vidų, gylį, esmę, mąstymą, pasukama prie daugiau išorinių dalykų – efektų, pločio, pramogos ar grynai asmeninio pobūdžio potyrių.

Būtent tokį eksperimentinį imersinio teatro modelį savo naujame pastatyme „Who the f**k is Alice “ pristatė Šeiko šokio teatro kūrybinė grupė. Spektaklį režisavo Monika Klimaitė, choreografiją kūrė Agnija Šeiko, scenarijaus autorė – Gabrielė Labanauskaitė, scenografė, kostiumų dailininkė – Giedrė Brazytė. Kaip anotacijoje rašė spektaklio kūrėjai, tai fizinio teatro, judesio ir žodžio

TEATRAS is Alice“: panardintos emocijos ir išnirusios mintys

spektaklis, sukurtas inscenizuojant originalią L.Carrollio kūrinio versiją, pritaikant ją makabriškam ir sykiu šiuolaikiniam, žiūrovus įtraukiančiam reginiui. Taip klasikinė L.Carollio istorija „Alisa stebuklų šalyje“ tapo šio spektaklio parafraze, kurią savo vaizduote bei aktyviu fiziniu dalyvavimu išplėtoja, sukuria ir galiausiai užbaigia patys žiūrovai-dalyviai.

Kitoje iškreiptų veidrodžių karalystės pusėje

Pagrindinės veikėjos Alisos nėra, tačiau kiekvienas žiūrovas, nepaisant jo amžiaus ir lyties, spektaklio pabaigoje ja tampa, klaidžiodamas po dramos teatro patalpas ir sceną tarsi Alisa iškreiptų veidrodžių karalystėje. Sukuriama vizuali siurrea- listinės pasakos atmosfera, o Klaipėdos dramos teatro didžiosios scenos techninės galimybės panaudojamos maksimaliai, ir tai daro nemažą įspūdį. Sodria žalia, tikrą žolę imituojančia dirbtine danga išklotos scenos grindys kyla ir leidžiasi, todėl aktoriai, šokėjai ir žiūrovai per kelias akimirkas atsiduria vis kitoje vietoje ir pozicijoje – sėdi, guli, stovi, kyla, lipa, leidžiasi, sukasi ir pan.

Neretai ryškūs išoriniai, pramoginį reginį primenantys efektai ir nuolatinis „masės “ judėjimas iš vienos vietos į kitą nustelbia pačią mintį, istoriją. Tada dramaturginis audinys ima skilinėti ir aižėti, pritrūksta jungiamųjų grandžių ir prasmės. Forma stebina, džiugina, tačiau apčiuopti turinio esmę nėra paprasta. Retsykiais užsimiršęs mintimis išplauki kažkur toli, galbūt į savo pasąmonės užkaborius, o kartais pajunti, kad jau imi nuobodžiauti, galvodamas visai ne apie tai, kas vyksta čia ir dabar. Geras sprendimas pakviesti dramos teatro aktorius, kurie įtaigia vaidyba ir verbaline raiška gražiai papildo choreografinį spektaklio reljefą. Šį kartą šokėjai kiškučiai ryškiai žaliais kostiumais atliko labiau pagalbinę funkciją (vedė, nukreipė, pagelbėjo žiūrovams susiorientuoti ir pan.), o aktoriai Jonas Baranauskas ir Nijolė Sabulytė vedė siužetinę liniją, bandydami sudėlioti prasminius spektaklio akcentus. Kai spektaklio pabaigoje Karalienė, tarsi viso šio fantasmagoriško reginio režisierė, brutaliai išbara ir išvaiko nuo scenos nevykusius šio pasirodymo dalyvius, supranti, kad pagrindiniai aktoriai – Alisos asmenyje stovi scenoje, o juos įtariai ir su ironija stebi jau žiūrovų salėje tarp kėdžių judantys žalieji šokėjai, atsidūrę kitoje iškreiptų veidrodžių karalystės pusėje. Tarsi stebėdamas save veidrodžio atspindyje, kiekvienas žiūrovas gali su nuostaba tarti: „Ir aš buvau Alisa ? “ ►

◄ Spektaklį „Who the f**k is Alice“ stebėjo teatrologė dr. Nomeda Šatkauskienė iš Šiaulių ir grupelė Klaipėdos universitete studijuojančių teatrologijos magistrantūros studentų (Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė, Greta Šimkutė ir Daiva Plikšnienė ir kt.), kurie išsakė savo pirmuosius įspūdžius ir pastebėjimus. Studenčių komentarai išsikristalizavo į šiuolaikiniam postdraminiam teatrui ir šiam spektakliui būdingus bruožus: interaktyvumas, išėjimas iš komforto zonos, netradicinės erdvės panaudojimas, vaidybos ir choreografijos dermė, fragmentiška, nelinijinė dramaturgija, tarpdiscipliniškumas, rizika ir kt.

Apie žiūrovų saugumą, žaidimo taisykles ir batus

Violeta: Spektaklis mane prigavo. Liepė nusiauti batus. O kai žmogus basas, iš jo atimta nemaža dalis pajėgumo. Suprastėja judėjimo galimybės ir jis jaučiasi lyg apnuogintas. Nesaugus. Todėl turi ieškoti atramos. Ir atrama tampa šalia esantys tokie pat bėduliai basuliai. Ir eini petys į petį su nepažįstamais likimo broliais į nežinomybę, vis užmesdamas akį į išlindusį didelį kojos nagą iš kaimyno kojinės. Saugumo jausmas pradingsta. Nežinai žaidimo taisyklių. Judėjimui vadovauja kosminiai žaliaspalviai zuikiai, kurių nei veidų, nei akių nematai. Tai reiškia, kad nematai nieko, kas tau suteiktų informacijos, kaip elgtis. Daiva: Gal paprastas teatras prasideda nuo rūbinėje nusivelkamų paltų ir kailinių. A.Šeiko teatre publikai nuauna ir batus. Mes žengsime į šventovę – nebyliai sako. Kasdienio purvo užuominas palikime už durų – sako... Mūsų laukia wonderland’as. Dabar įvyks stebuklas – sako. Ir jis įvyksta. Violeta: Žiūrovų minia margaspalvė, ir tokios žaidimo taisyklės iškart leidžia atsiskleisti, kas yra kas. Vieni nori dalyvauti veiksme, kiti ieško, kur pasislėpti ir likti stebėtojais. Tik svarbiausia – laikytis kartu. Taip saugiau. O saugumas būtinas. Nes pamažu pradedi suprasti, kad Alisa neateis. Ji jau atėjo. Ir yra šalia tavęs. Net tavyje. Todėl atsimindamas tikrąją L.Carollio istoriją supranti, kad visa tai būtent tau reikės patirti. Padidėti, sumažėti, nugriūti, pakilti, prasmegti ir galų gale pradingti. Sau. Kartais kitiems. Ir niekas tau nepadės, nes esi ten, kur pasaulis neturi taisyklių, kur tu nesaugus.

Greta: Daugybė įvairiausių elementų jungia spektaklio kompoziciją į visumą. Čia turime diskoteką, į kurią žiūrovai patenka padedami wonderland’o zuikučių, tuomet persikelia į pievą arba, kitaip tariant, iškreiptą pasaulį, kuriame žemė nėra stabili, galiausiai – į sceną, kurioje žiūrovai jau supranta esantys neva aktoriai ant pakylos. Ir tai tik erdvės sinkretiškumas. Perėjimai buvo be krypties, fragmentiški, kiekvieną akimirką verčiantys galvoti: „O kodėl dabar taip? “, „O kaip šis perėjimas rezonuoja su kitu?“, ir galiausiai minčių vainikas ima suktis ties „Nelabai suprantu, ką bendro turi šie perėjimai“. Tačiau, kaip minėjau, visa tai man buvo panašu į žaidimą, o visi šie elementai byloja apie spektaklio postdramatiškumą, atitolimą nuo Aristotelio idėjų ir priartėjimą prie Lehmanno.

Apie netradicinę erdvę ir... kas ta Alisa?

Violeta: Tik šiame spektaklyje pirmą kartą supratau, kodėl vertėjo taip ilgai laukti Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcijos. Nes kitaip ir nebūčiau sužinojusi, kokios neaprėpiamos teatro scenos galimybės. Atsiduri neaiškioje patalpoje, kurioje viskas transformuojasi. Erdvės keičia savo trajektorijas ir visada turi stebėti, kur tu stovi, kur sėdi ir kur guli. Pabuvau spektaklyje, kuriame gal pirmą kartą supratau, ką pajuto Alisa, atsidūrusi ten, kur nėra jokių taisyklių, atstumo, laiko ir erdvės pojūčių. Kur nėra tiesos, netiesos ir yra taip, kaip yra. Kur esi mažas trupinėlis ant valdovų stalo ir nežinai, kaip su tavim pasielgs. Arba nušluos, arba... nušluos...

Pamažu pradedi suprasti, kad Alisa neateis. Ji jau atėjo. Ir yra šalia tavęs. Net tavyje.

Greta: Buvo labai įdomu stebėti besikeičiančias erdves ir jose dalyvauti veiksme. Scenos judėjimo dinamika sukėlė teigiamą emocinę reakciją ir keisto pasaulio nuojautą. Tačiau man norėjosi drąsesnių erdvės pasikeitimų. Besileisdama mačiau, jog apačioje yra tamsus rūsys, ir man labai norėjosi ten patekti. ►

◄ Tačiau lūkesčiai nebuvo pateisinti, viskas atsirėmė į ,,saugumo“ rėmus. Norėjosi patirti aštresnių pojūčių. Spektaklis buvo interaktyvus, tačiau žiūrovai galėjo iš anksto intuityviai nujausti, kas su juo bus toliau. Pavyzdžiui, kad spektaklio pabaigoje prasiskleidus užuolaidoms jis atsidurs avanscenoje. Taip ir įvyko. Tuomet aplanko nusivylimo jausmas, po kurio ateina mintis, kad aš taip ir galvojau. Daiva: Rūkas, blyksinčios šviesos, kurtinantis ritmas, labirintai. Iš jaukios teatro fojė – į triušio urvą, kur žalia žolė ir kur triušiai gano piemenis – žiūrovus, jų įsakmi choreografija valdo, sluoksniuoja minią, kaip kokią anglių krūvą milijonus kartų pagreitintai išgrynina iki deimanto ir artišimtis pavirsta vienu – Alisa.

Apie šokio ir dramos sintezę

Greta: Vyravo šokio ir dramos sintezė. Buvo įdomu stebėti tiek šokėjus, tiek dramos teatro aktorius viename spektaklyje. Bendradarbiavimas yra labai sveikintina iniciatyva, tačiau spektaklyje norėjau matyti daugiau šokio, juolab kad šokėjų galimybės ir jų kūno plastika (ypač Katino personažo) buvo atimantys žadą. Zuikučių galimybės galėjo būti labiau išplėtotos, nes jie buvo spektaklio scenografijos dalis, o ir erdvės transformacijos leido labiau atsiskleisti jų plastinei raiškai. Kalbant apie dramos aktorius, atvirkščiai, norėjosi mažiau žodinės raiškos. Iliustruojantis pavyzdys būtų arbatėlės scena. Viduryje – stalas, iš šonų ir stalo centre – šokėjai, prie stalo – aktoriai. Deja, tačiau atsimenu tik patį išdėstymą, o žodžių – ne. Neįstrigo nė viena frazė, pasakyta arbatėlės scenoje, nors personažai – labai įdomūs. Todėl čia norėjosi daugiau žaidimo, kuris leistų šokiu išreikšti verbalinę spektaklio reikšmę. Taip pat norėjosi daugiau žaismingumo ir prisitaikymų su pačiais puodeliais. Violeta: Supratau, kad į šokėją – Nielsą Claesą (Katinas) aš galėčiau žiūrėti amžinai. Kaip į degančią ugnį ar bėgantį vandenį. Nes tai – kaip plastikos stebuklas. Žmogus savo judesiu piešiantis ore. Aktorės N.Sabulytės Karalienė – lyg visos šiandieninės informacijos, ateinančios nesustojančiu srautu iš ten, kur mums vadovauja absurdiškais įstatymais, koncentratas. Klausai ir supranti, kad nieko nesupranti. Nors ir labai

nori. Ir bijai to baisaus riksmo, nes ir vėl nepateisinai jos vilčių. Didžiausias džiaugsmas matyti amžinai žaidžiantį J.Baranauską. Aktorių, kuris žino vaikystės žaidimų taisykles: nemeluoti, būti savimi ir tuo priversti patikėti tuos, kurie jį mato. Nustebino A.Šeiko choreografija ir jos gebėjimas taip unikaliai įvesti į spektaklį šokį, kuris neatrodo kaip šokis. Veiksmo, žodžio ir judesio vienovė, lyg moters kasa, supinta taip tolygiai, kad negalėtum atsakyti, kuri sruoga svarbesnė. Dažnai teko kitur matyti, kaip šokis naudojamas lyg spektaklio iliustracija ir jo buvimas nubrėžia ryškią liniją tarp veiksmo ir judesio. O čia toks gražus sąskambis, kad kartais buvo net baisu, jog kažką praleisi ir nepamatysi.

Apie dramaturgiją ir modernistinį šuolį

Greta: Stokojo konflikto ir pabaigos. Taip, tai yra klasikinis dramos braižas. Tačiau, kai nebuvo patenkinti mano, kaip žiūrovo, lūkesčiai bei pasiliekama prie saugaus patogumo, ieškojau paveikumo ne erdvėse, o pačioje dramoje. Čia teko nusivilti, nes pabaiga buvo labai paviršutiniška. Sumanymas yra puikus – kiekvienam asmeniškai patirti savąją Alisos kelionę į savo pasaulį, tačiau kelionė nebuvo tiek paveiki, kiek galėjo būti, ir nors pabaigoje aiškiai skambėjo spektaklio tema, jog mūsų pasaulis yra kaip veidrodžių karalystė ir viena didelė repeticija, o mes visi – alisos, aš ja patikėjau protu, bet ne širdimi, ir tai sukėlė sklandymo paviršiumi būseną. Violeta: G.Labanauskaitės, kaip scenarijaus autorės, atliktas darbas vertas didžiausių aplodismentų. Žinoma istorija pateikta naujai, atidaužant į šonus nereikalingus niuansus ir paliekant esmę. Taip visa tai, ką žinojai, iškart pamiršti ir bandai suvokti visai naują minties giją. Greta: Spektaklyje buvo atsisakyta klasikinio dramos modelio – nuoseklumo, kryptingumo, užbaigtumo, aiškumo, erdvėlaikių, grynumo. Tai nebuvo vientisa kompozicija, turinti aiškią pradžią ir pabaigą, konfliktą (klasikinis dramos modelis). Tai buvo kompozicijos destrukcija, modernistinis šuolis, kitaip tariant, ėjimas koja kojon su pasauliu. Siužetas (pasaka ,,Alisa stebuklų šalyje“) buvo tik kompozicijos elementas, kitaip tariant, rėmai, kuriuose buvo galima žaisti teatrinį žaidimą tiek aktoriams, kūrėjams, tiek žiūrovams. Daiva: Paveikus, gramzdinantis spektaklio veiksmas atsakymų šykštėjo. Buvo aišku, kad reiks juos rasti patiems. Tobula. Personažai įtikinamai kūrė anapusinę veidrodžio karalystę, o lyg jūra banguojanti – vis skirtingais lygmenimis kartu su žiūrovais kylanti, besileidžianti scena svaigino, stebuklą priartino vos per sprindį ir... Atidengta uždanga. Karalienė buitiškai ir paprastai nuplėšė visiems kaukes, pamelavo, kad rytoj visi žiūrovai susitiks repeticijoje ir pabaigą užraukė kaip kokį subtilų, ilgai kurtą mezginį, šiurkščiai patraukusi paskutinį

Komentaras

Nomeda ŠATKAUSKIENĖ Teatrologė

Lietuvos teatrų publika pastaraisiais metais turėtų išgyventi išties smagų ieškojimų ir atradimų laikotarpį. Dauguma teatrų, ypač naujovėms atviresni privatūs, mažesnieji, publikai vis dažniau siūlo išmėginti įvairesnius teatro formatus – naujas hibridines formas, erdves, komunikacijas, dramaturgijos, vaidybos galimybes. Šeiko šokio teatras, manau, yra neginčijamas lyderis, supažindinantis Lietuvos publiką su šiuolaikinėmis ne tik šokio, bet apskritai atliekamųjų menų tendencijomis. Šį kartą žiūrovams siūloma išmėginti imersinio, t. y. įtraukiančio, dalyvaujančio teatro skonį. Paprastai publika labai mėgsta tokius spektaklius, neišlepusią mūsų auditoriją džiugina tokiame teatre atsirandanti galimybė pasijusti spektaklio dalyve, o ką jau sakyti apie pasitenkinimą, kai netikėtai supranti, kad gavai pagrindinį – Alisos – vaidmenį. Tokiame teatre nėra kada nuobodžiauti, čia esi nuolat atakuojamas garsų, tekstų, vaizdinių, erdvės kaitos. Tikrąja tų žodžių prasme niekada nežinai, kada prarasi pagrindą po kojomis (įspūdžio negali nedaryti modernios Klaipėdos dramos teatro scenos galimybės). Pirmasis įspūdis – pritrenkiantis, netikėtumo efektas – garantuotas, atmosfera įkaitinta, publika pasirengusi „pasinerti”. Publika šypsosi, šoka, žvalgosi, gulasi, stojasi, dairosi, klausosi. Įsidrąsina, imasi iniciatyvos. Publika

siūlą... Ne tokios pabaigos tikėjausi. Norėjau išsinešti stebuklą su savimi. Bet aš buvau tik viena iš daugelio alisų. Kas, velniai griebtų, aš tokia, kad Lewisas ir Šeiko pataikautų mano lūkesčiams?.. Violeta: Išėjau iš spektaklio kaip ta Alisa, kuri atsikando grybuko iš neaišku kurio šono. Ir tik pabaigoje supratau, kad iš to šono, kurio atsikandusi padidėju. Visomis to žodžio prasmėmis. Norėsiu sugrįžti. Vien tam, kad jo dar atsikąsčiau, nes noriu sužinoti. Sužinoti, kas atsitinka, kai sumažėji, kad galėtum įsigilinti į save. Taigi pareisiu atgal, kad sužinočiau – „Who the f**k is Alice “?

dalyvauja. Publika sudirginta – emociškai, fiziškai. Publika, kuri galbūt teatre jau nebesitiki nieko tikro, staiga tai gauna. Toks ir turi būti imersinio teatro poveikis. Daliai žiūrovų, manau, to visiškai pakanka. Juos džiugina pati „panirimo” akimirka. Bet yra ir tokių, kurie „panardinti” tikisi dar ir gilesnių potyrių. „Išnirę” tokie žiūrovai pamažu atsitokėja ir bando atsakyti ne tik į klausimą, kas yra Alisa (atsakymą juk gauname dar spektaklio pradžioje), bet ir kodėl ji f...? Kodėl pasirinktas būtent toks pavadinimas? Ką tai galėtų reikšti? O gal tiesiog jis patrauklus, iškart vedantis senos geros „Smokie” dainos link. I don’t know why she’s leaving or where she’s gonna go I guess she’s got her reasons but I just don’t wanna know’Cause for twenty-four years I’ve been living next door to Alice Alice? Who the f**k is Alice? Šiandien tokie ir panašūs intertekstualūs, imersiniai, postdraminiai žaidimai labai madingi ir reikalingi tiek žiūrovams, tiek pačiam teatrui, bandančiam pritraukti daugiau įvairesnės publikos į teatrų sales. Tokios publikos, kuri eitų į teatrą ne tik iš snobizmo ar iš reikalo „pasikultūrinti”, bet eitų ir dėl smalsumo, dėl dalyvavimo džiaugsmo, dėl įvykio, nuotykio. O šis netikėtas teatrinis nuotykis, pavadintas „Who the f**k is Alice”, būtent tai ir siūlo: atsipalaiduoti, užmiršti kasdienybės racionalumą. Jis leidžia bent vieną valandą pabūti pagrindiniu herojumi. Prisipažinkime, šiandien tai – ne taip jau mažai. Išnirus atmintyje dar ilgai išlieka spektaklio įvaizdžiai: efektingi kostiumai, žalias Karalienės perukas, metalu spindinčios kiškių ausys, čaiži, bet nė kiek neerzinanti muzika, standžios žolės (nors ir netikros) pojūtis po kojomis, įspūdinga Juodojo katino plastika ir, žinoma, tobula spektaklio choreografija (jos norėjosi daugiau, daug daugiau!). Bet kažkodėl visiškai neatsimenu spektaklio tekstų, tik vienintelį klausimą: „Tu kas esi?” Gal to ir pakanka. Kodėl gi ne?