Irma STASIULIENĖ. Tarp ten ir čia: apie T.Šlimaitės nežemiškų vaikų pasaulius

◄ O gal nuo Dievo, įsikūnijusio gamtoje?.. Tą kartą mūsų gyvenimai visatos akivaizdoje atsivėrė kaip trunkantys tik kelias milisekundes.

Akistata su gamta man leidžia suvokti tai, kad mano gyvenimą supanti aplinka yra trumpalaikė, neįžvelgiama ir net neapčiuopiama; vienu metu pozityvios emocijos manyje tiesiog šoka, o vidinis balsas ramina. Aštriems gyvenimo triukšmams pasitraukus iš mano juslių lauko, tapau ne tik ramus, bet ir abejingas svarstymams apie tai, ko turiu tikėtis iš savo gyvenimo ir į nugarą alsuojančios ateities. Aš save aptikau sustojusiame laike ir gilaus kvėpavimo malonume. Mano laimė atsivėrė esanti paprasta ir artima tai laimei, kurią patiria budistų vienuoliai...

2018 m. keliaudamas Juodkalnijos kanjonais stebėjau besikeičiantį kraštovaizdį. Išlipęs iš autobuso regėjau, kaip kanjono fone didelė transporto priemonė akimirksniu tapo labai maža. Mačiau mamos nustebusias akis ir girdėjau jos šauksmą, raginantį greičiau fotografuoti kraštovaizdį ir kiek įmanoma daugiau atvaizdų pargabenti namo. Dar niekados nemačiau jos (mamos) tokios laimingos... Nepaprastos laimės jausmas mus aplankė ne tik tuo metu, kai patyrėme akistatą su gamtos grožiu, bet ir tuomet, kai susitikome su savo vidine visata...

Visą savo menininko fotografo karjerą ieškau ir siekiu išrasti nuosavą meninę kalbą. Vis dar bandau pabėgti nuo įprastų kelioninių vaizdų ir nekurti pažodinės iliustracijos. Kiekvienas nusigręžimas nuo paprasto ir lengvai suvokiamo atvaizdo abstrakcijos link yra gana didelis iššūkis. Šis kūrybinis gestas – tai specifinis realybės paviršiaus skrodimas, leidžiantis atskleisti daiktų tvarką, parodyti jų mechanikos grožį ir atrasti save naujuose atvaizduose, kuriais ir noriu su jumis pasidalyti...

Šis kūrybinis gestas – tai specifinis realybės paviršiaus skrodimas, leidžiantis atskleisti daiktų tvarką, parodyti jų mechanikos grožį ir atrasti save naujuose atvaizduose.

Tarp ten ir čia:

apie T.Šlimaitės nežemiškų vaikų pasaulius

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose sausio 24 – vasario 23 dienomis veikė klaipėdietės grafikės Tomos Šlimaitės kūrybos paroda „Nežemiški vaikai“. Parodoje eksponuotus koliažų ciklus – „Vaikai iš Marso ar...“ ir „Šimtmečio vaikai“, sukurtus 2015–2019 m., vienija vaikų ir praeities leitmotyvai.

Irma STASIULIENĖ

Vaikystės tema menininkės kūryboje išnyra nuolat: pradedant jos magistriniu darbu – ciklu „Di“, kuriame T.Šlimaitė panaudojo savo vaikiškus piešinius, baigiant naujausiais kūriniais, eksponuotais parodoje „Nežemiški vaikai“ – pastarojoje vaikų tema atsiskleidė visa jėga.

Ir dar menininkei visada buvo labai svarbu sukurti savąsias istorijas – mistiškus, neapčiuopiamus, paslaptingus pasaulius su užkoduota paslaptimi. Juos kuria pasitelkdama istorines nuotraukas, iškarpas iš senų knygų bei skirtingas raiškos priemones, nulemtas paties gyvenimo. ►

Tarp ten ir čia:

nežemiškų vaikų pasaulius

T.Šlimaitės parodą pristatė KKKC direktorius, menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

T.Šlimaitė. Iš ciklo „Šimtmečio vaikai“.

36 Vernisažo akimirka.

Istorinės nuotraukos – ciklo „Šimtmečio vaikai“ prototipai.

Iš ciklo „Šimtmečio vaikai“.

monochrominiai, o „Šimtmečio vaikai“ tarsi sproginėja spalvų pliūpsniais. Iš kur tokios permainos?

– Skirtinga kūryba plaukia iš mano būsenų – kartais norisi ramybės, bet šiaip esu Avinas – ugnies ženklas, tad būna kūrybinių proveržių. Vis dėlto menininkui didelę įtaką daro aplinka. Atvirai kalbant, daug dėmesio spalvoms skyriau iki Klaipėdos – taškydavausi jomis, ir ne tik ant popieriaus – emaliniais dažais apliedavau objektus. Bet mano kūrybai didelę įtaką padarė pajūris su savo melancholiška nuotaika.

– „Vaikus iš Marso ar...“ įkvėpė motinystė? – Taip. Auginau vaikus ir negalėjau užsiimti grafika dėl kenksmingų medžiagų: acetono, rūgščių ir t. t. Tada pradėjau kurti koliažus ant autorine technika dažyto popieriaus. Mane įkvėpė pirmagimė dukra – pradėjau ciklą besilaukdama ir su pertraukomis kūriau gana ilgai, apie trejus metus.

Paslaptingieji vaikai

T.Šlimaitės parodoje „Nežemiški vaikai“. Nerijaus Jankausko nuotr.

Dėmesys spalvai

◄ – Vienoje iš ankstyvųjų parodų eksponavote kūrinius iš Dailės akademijos baigiamojo magistro studijų darbo. Tuose grafikos lakštuose panaudojote spalvingus savo vaikystės piešinius. Vadinasi, nuo pat pradžių rinkotės ne tradicinę nespalvotą grafiką? – Magistro baigiamieji darbai buvo sukurti mišria technika, naudojant ofortą, šilkografiją ir emalinius dažus. Tokiu būdu kovojau prieš akademizmą, jo specifiką, šablonus – visokius modelius, kaulų struktūras, gipsinius torsus. Studijų metais visa tai taip nusibodo, kad pradėjau taškytis emaliniais dažais. Spalva man visą laiką buvo labai svarbi, ir bakalauro darbas buvo spalvotas ofortas. Nebuvau iš tų, kurie kuria nespalvotą grafiką. Mano tapybos dėstytojas Mindaugas Skudutis net sakydavo: „Tau Dievas drėbtelėjo spalvos, galėjai būti tapytoja“ (juokiasi).

– Tačiau parodoje eksponuoti ciklai spalviniu požiūriu labai skirtingi. „Vaikai iš Marso ar...“, galima sakyti, be spalvų,

– Kažkuriame interviu esate sakiusi, kad vaikai yra tarsi kitokie nei suaugę žmonės. Kaip apibūdintumėte tą kitoniškumą? – Kai gimsta kūdikis, kai paimi jį į rankas, kai jį gauni, mįslingas žvilgsnis tarsi sako, kad jis atėjo į šią žemę atsinešdamas kažkokią paslaptį, tai, ko mes nežinome. Augdami jie irgi būna kitokie – kitaip mąsto, kitaip elgiasi. Esu dirbusi mokytoja, dėsčiau ir mažesniems vaikams, ir paaugliams, bet man labiau patiko dirbti su mažaisiais, nes jie dar nesugadinti, jų mintys savitos. Tas jų nekaltumas, nuoširdumas, atvirumas... Nors kartu jie gali būti ir žiaurūs...

– O iš kur vaikų nuotraukos cikle „Vaikai iš Marso ar...“? – Iš senų knygų. Nuo studijų laikų mėgstu vaikščioti po antikvariatus ir ieškoti senų knygų su nuotraukomis ar piešiniais. Man labai patinka senos istorijos. Kartu kuriu ir savąsias – mistišką, neapčiuopiamą, paslaptingą pasaulį. Vaikai šiuose koliažuose tarsi sujungia čia ir anapus, tai, ką jie atsineša iš kito pasaulio. O aš įkurdinu juos ant popieriaus lapo, užfiksuoju ir palieku – naujam gyvenimui meno kūrinyje. Ir išeinu. Jie lieka ten, kur ir turi būti, ir tampa mūsų stebėtojais.

– Kas lėmė, kad ėmėtės kito ciklo? – Norėjosi išmėginti ką nors naujo. Tuomet prisiminiau kažkada savo atrastą schematinį braižymą spalvotais pieštukais ir flomasteriais. Panaudojau tai kurdama ciklą „Šimtmečio vaikai“, įpynusi istorijos potekstę bei pagrindinius veikėjus – vaikus. Laikui bėgant nuolat grįžtu prie kažkurios kūrybinės technikos ir net ją patobulinu.

Herojai iš šeimos albumo

– „Šimtmečio vaikų“ nuotraukos – istorinės. Kas jose užfiksuota? – Įvairiai. Seniausia nuotrauka – 1958 metų, tai yra mano senelio krikštaduktė. Kitos nuotraukos – iki 1988 metų, jos iš mūsų šeimos albumo – sesės, broliai, tėvai, giminaičiai. Kai kas klausė, kodėl prie nuotraukų nurodyti Sankt Peterburgas, Krymas. Todėl, kad viena mano mamos sesuo ištekėjo už ukrainiečio, kita – už ruso, kai kurių savo pusbrolių net nesu mačiusi. Bet panaudojau jų nuotraukas savo koliažuose. Tiesa, gavusi visų leidimus. Yra nuotraukų ir iš mano vyro bei jo tėvų albumų, todėl kai kuriuose darbuose – ir jų vaikystė. Savo dukros nuotraukų davė kaimynė. Parodoje rodyto filmo autorius – mano vyro senelis.

Man labai patinka senos istorijos... Kartu kuriu ir savąsias – mistišką, neapčiuopiamą, paslaptingą pasaulį.

– Eksponavote ir originalias nuotraukas. Kodėl? – Kad būtų galima palyginti, nes savo koliažuose sukuriu visai kitą siužetą, nei buvo istorinėse nuotraukose. Pavyzdžiui, gatvėje nufotografuota mergaitė su šunimi mano kūrinyje virto tarsi ledo karaliene.

– Tie jūsų kuriami siužetai – gana netikėti, papildyti gamtos motyvais ar keistomis detalėmis.

T.Šlimaitė. Iš ciklo „Vaikai iš Marso ar...“

T.Šlimaitės parodoje „Nežemiški vaikai“. Domo Rimeikos nuotr.

– Kiekviename darbe yra kažkas užkoduota, tik reikia tą kodą perskaityti. Pavyzdžiui, koliaže berniukas (tai mano tėčio nuotrauka) rankose laiko seną elementorių „Saulutė“, o man rugsėjis asocijuojasi su paukščiais – jie tuomet išskrenda. Todėl koliaže atsirado paukščiai. Tačiau jaučiama ir tragedija: vienas paukštis prie vaiko kojų – negyvas. Juk taip ir būna – šalia visada yra mirtis. Skirtingi motyvai darbuose – kaip ir pats gyvenimas: jis būna labai įvairus, tarsi savotiškas koliažas. Augau kaime, gal todėl mano darbuose labai daug augalų, gamtos motyvų, kurie padeda sukurti tam tikrą nuotaiką. Visada jaučiu labai artimą ryšį su gamta, ten pasikraunu.

– Jums svarbu, kad kūryba paliestų žmonių širdis? – Man svarbu, kad ji užmegztų kontaktą su žiūrovais, bet ne mažiau svarbu, kad darbai turėtų gilumos, gilesnės prasmės. Kad žiūrovai kažkur nukeliautų ar pasinertų...

– Ką dar užkodavote savo darbuose? – Parodoje eksponuotuose cikluose, nors paslėptai, yra ir vienišumo tema, sociumo konfliktas tarp minios ir vienatvės. ►

Iš ciklo „Vaikai iš Marso ar...“ 2017. Koliažas.

T.Šlimaitės parodos „Nežemiški vaikai“ ekspozicijos fragmentas.

jose atradau istoriją apie pasipriešinimo kovų dalyvius – Lietuvoje tai būtų partizanų atitikmuo. Sukūriau apie juos istorinį ciklą „Fidains“.

– O Lietuvoje neanalizavote istorinių temų? – Esu sukūrusi ciklą „Mirties akivaizdoje“ Antrojo pasaulinio karo tema. Mane inspiravo „Memel Nord“ baterija Giruliuose. Tai taip pat buvo koliažai, bet jie buvo kiek šmaikštesni, daugiau per absurdiškumą, parodiją. Turėjau idėją eksponuoti juos pačiame bunkeryje, bet nepavyko įgyvendinti. Darbai buvo rodyti „Vartų“ galerijoje Vilniuje.

Su dvyne seserimi prie koliažo „Dvynukės iš Žlibinų“. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

Karpymo meditacija

◄ – Tai jūsų pirmieji ciklai, sukurti koliažo technika? – Ne, ne pirmieji, bet šie – didžiausio formato, kokius esu dariusi. Koliažai mano kūryboje visada yra šalia grafikos, kartais dominuoja, kartais nueina į antrąjį planą. Bet jie yra svarbi mano kūrybos dalis. Koliažus

pradėjau kurti prieš dešimtmetį, kai, baigusi grafikos studijas, nusprendžiau pasavanoriauti ir išvažiavau pusei metų į Armėniją. Kadangi ten nebuvo grafikos staklių, o noras kurti nedavė ramybės, pradėjau daryti nedidelius koliažus. Jie net buvo eksponuoti 2011 m. 15-ajame alternatyvaus meno festivalyje Jerevano šiuolaikinio meno centre.

– Kokia tema kūrėte Armėnijoje? – Kai ten gyvenau, pirkau senas knygas ir

Vaikai šiuose koliažuose tarsi sujungia čia ir anapus, tai, ką jie atsineša iš kito pasaulio.

– Kuo jus taip sužavėjo koliažo technika? – Ir pati esu apie tai galvojusi – kodėl tas koliažas mane taip veža? Gal dėl to, kad man labai patinka rinkti, kaupti kaip tai voverytei, karpyti, tai lyg tam tikra meditacija. Kažkur perskaičiau, kad karpymo veiksmas suteikia žmogui saugumo jausmo. Koliažo dėliojimas jau išveda iš komforto zonos, bet karpymas tikrai suteikia ramybės.

Iš ciklo „Fidains“. 2011. Koliažas.

– Pastebėjau, kad jūsų kūryba dažniau jungiama į ciklus. Pavienių darbų nekuriate? – Yra kažkiek ir pavienių. Bet ciklai turi daugiau jėgos, stiprybės, kai vienas darbas papildo kitą, leidžia plačiau atskleisti temą.

Kūrybiška vaikystė

– Į parodos atidarymą susirinko visa jūsų giminė, buvo jaučiamas labai stiprus palaikymas. Jūsų šeima visada tokia draugiška? – Dar ne visi susirinko! Mūsų šeimoje – šeši vaikai, pusė iš jų – menininkai. Turiu dvynę sesę, kartu su ja Vilniaus dailės akademijoje baigėme grafiką, kita sesuo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo operinį dainavimą. Turiu idėją ateityje sujungti visas menininkes seses bendroje parodoje su koncertu. Šeimoje visada buvo labai stiprus ryšys, geras santykis ir su tėvais, ir su broliais, sesėmis.

– O iš kur jūsų šeimoje potraukis menui? – Nežinau. Mano mama – matematikos mokytoja, bet turi polinkį menui. Vaikystėje kaime su dvyne sese labai mėgdavome piešti. Kažkada peržiūrėjau savo vaikystės piešinius ir net nustebau, kad 6–7 metų vaikas taip sugebėjo! Tos princesės, jų suknelės, daugybė detalių – matyt, jau tada pasireiškė potraukis grafikai. Anksčiau vaikai turėdavo daugiau laisvės ir galimybių ugdyti

kūrybiškumą. O dabar, nors turi krūvas žaislų, jų gyvenimas labai apribotas – viskas padaryta, pakišta. Kartu apribojama ir vaiko asmenybė bei jo kūrybingumas.

– Ir jūs dėstėte vaikams, vedate edukacinius užsiėmimus. Patinka bendrauti? – Taip, man patinka bendrauti, esu komunikabilus žmogus, matyt, paveldėjau iš mamos. Bet reikia pabūti ir vienai. Ypač kai kuriu. Tuomet nieko negali būti šalia.

– Nesigailite pasirinkusi menininko kelią? – Nuo vaikystės, kai mokytoja duodavo užduotį nupiešti, kuo būsiu užaugusi, visada save vaizduodavau prie molberto su berete (juokiasi). Taip ir įvyko. Aišku, nėra lengvas tas menininko kelias. Nedaug mano bendrakursių iki šiol kuria. Nes tam, kad kurtum, šiais laikais turi būti labai stiprus žmogus, stipri asmenybė. Ypač kai renkiesi profesionalųjį meną.

– Paskutinis klausimas – banaliai tradiciškas: kokie artimiausi planai? – Tęsiu „Vaikų iš Marso ar...“ liniją, bet šį sykį vaikų figūras išraižau ir spausdinu ant dažyto popieriaus oforto technika. Penki ciklo darbai jau atrinkti dalyvauti Vilniuje kovo mėnesį vyksiančioje Tarptautinėje mažosios grafikos trienalėje.

– Kaip vadinasi šis ciklas? – „Pajūrio vaikai“. Grįžtu iš Marso į Žemę (juokiasi).

Iš ciklo „Šimtmečio vaikai“. 2019. Koliažas.

Vizitinė kortelė

Toma Šlimaitė gimė 1985 m. 2004 m. baigė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. 2008 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos bakalauro studijas. Pagal Europos studijų mainų programą „Erasmus“ studijavo Accademia di Belle Arti di Urbino Italijoje. 2010 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos magistro studijas. 2010 m. stažavosi Helnaes Hojskole meno studijoje Danijoje. 2018 m. gavo Lietuvos kultūros tarybos stipendiją. Nuo 2006 m. dalyvauja parodose. Menininkė surengė dešimt personalinių parodų, dalyvavo daugelyje jungtinių parodų, jos darbai buvo eksponuojami tarptautinėse parodose Italijoje („Arte dell‘ Incisione“, diplomas, Milanas), Prancūzijoje (Šiuolaikinės Europos grafikos trienalė, 2013, Tulūza), Vokietijoje („Luftlinie“, Arenshopas), Lenkijoje, Danijoje, Armėnijoje (15-asis alternatyvaus meno festivalis, Armėnijos šiuolaikinio meno centras, Jerevanas), tarptautiniuose meniniuose projektuose Lietuvoje („American Vision“, diplomas, Vilnius) ir Italijoje. 2013 m. kuravo jaunųjų grafikių parodą „Vaizdų archyvai“ KKK C Parodų rūmuose Klaipėdoje. Nuo 2018 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje.