10 minute read

Algis KUKLYS. Gimimo diena. Paskutinis rudens šeštadienis

Next Article
GINTARO LAŠAI

GINTARO LAŠAI

Algis KUKLYS Gimimo diena

Prieš metus mirė Elvyros dešimties metų sūnus Vytukas, iškeliavo Anapilin tada, kai velionis po dviejų dienų būtų sulaukęs gimimo dienos su vienuolika degančių žvakučių. Ta proga Elvyra pakvietė savo artimuosius prie puošnaus stalo pietų, kad šitaip būtų paminėta Vytuko gimimo diena.

Advertisement

Pirmasis svetainėje pasirodė Elvyros brolis Adomas – stambus, pečiuitas vyras, orus ir mažai kalbantis. Anksčiau jis dirbo vadovu stambioje statybos įmonėje, paskui išėjo į pensiją, todėl turėjo daugybę laisvo laiko: lankė draugus ir gimines, o kartais nuvažiuodavo su žmona iki Palangos arba Druskininkų.

O kur tavo Teresėlė, pasiteiravo Elvyra. Truputį apsirgo, todėl pasiliko namuose, numykė Adomas, tarsi tai būtų nereikšmingas atvejis.

Ką padarysi, atsiduso ji ir dar kartą nužvelgė stalą, apkrautą įvairiais valgiais.

Netrukus pasirodė besišypsanti Elvyros pusseserė Magdutė ryškiomis raudonomis lūpomis ir spalvingais rūbais. Ji be perstojo tarškėjo apie tai, ką matė mieste, su kuo susitiko ir taip toliau, bandė kalbinti ir Adomą, bet šis, į ją dėbtelėjęs tarsi į įkyrią musę, išėjo į balkoną parūkyti. Čia jam kompaniją palaikė Elvyros vyras Zigmas, buvęs statybininkas, kurį, galima sakyti, kažkada supiršo su Elvyra. Jie tuoj prisiminė anuos laikus, kai viskas regėjosi kitaip, kai, būdami jauni, mažiau sirgo ir neblogai uždirbdavo.

Ar šiandien neatvažiuos sūnus Rokas iš Vilniaus, susidomėjo Adomas.

Tikriausiai jo nebus, nes sakė, kad turi daug darbo, todėl pasirodys šeštadienį, susimąstęs atsakė Zigmas, kurio liūdnas balsas Adomo nenustebino.

Juk ir pats turėjo sūnų Valių, inžinierių, kuris beveik užmiršo tėvo namus.

Ką padarysi, tokie dabar laikai, išpūtė dūmus Adomas, einam, išlenksime keletą stikliukų. Gaila man tavo Vytuko, labai gaila...

Jis vos neišsižiojo, kad Elvyrai atnešė nuotrauką, bet ją įteiks, kai pasibaigs šventiniai pietūs, nes nežinosi, kokia gali būti jos reakcija. Juk nesuprasi tų moterų.

Ak, jūs vyrai vyrai, ėmė moralizuoti Magdutė, juk rūkymas žalingas sveikatai. Ar pasiilgote daktarų?

Po to ilgai tęsė savo minorinį pasakojimą apie onkologines ligas, kurias sukelia tabakas. Girdi, kodėl vyrus traukia visokios kvarabos, visokia velniava? Jai tuojau pritarė ir Elvyra, tačiau, žinodama Magdutės polinkį nuolatos plepėti, staiga nutilo. Girdi, tegu reiškiasi, o ji iš virtuvės atneš atsigerti skanaus kompoto ir keptos žuvies lėkštę, kuriai šiaip ne taip surado vietos, nes stalo viduryje pūpsojo tortas, kelių rūšių mišrainės ir lėkštelės su šakutėmis ir peiliais. Kai Adomas su Zigmu paragavo degtinės iš mažų stikliukų, netikėtai apsilankė Elvyros kaimynas Aleksandras iš gretimo buto – simpatiškas, barzdotas vyras, panašus

į gydytoją. Jis atsinešė brendžiuko butelį, o Elvyra jį pasodino šalia Adomo. Dabar smalsios ir žvitrios Magdutės akys įsmigo į Aleksandrą, todėl, atrodė, nieko daugiau nematė, tik šitą išvaizdų vyrą. Ji dūsavo, koketavo, tarsi būtų aštuoniolikos metų, ir stengėsi sužavėti, kaip nors įsiteikti. Elvyra, tai pastebėjusi, neišmanė, ką daryti: ji ragino svečius vaišintis, vėliau kažkam iš vyrų teks užgesinti torto žvakutes. Tačiau visi suprato, kad prie stalo nereikia šnekėti apie Vytuką, kad neskaudintų jo motinos. Net ir Magdutė prikando liežuvį, kad netyčia neišlėktų netinkamas žodis. Kaip sakoma: amžiną atilsį, duok jam, Viešpatie... Juolab kad visi sulauksime paskutinės akimirkos.

Adomas, išlenkęs ne vieną stikliuką, kažkodėl neapsvaigo, nes to neleido niūrios mintys, kurios sukosi jo galvoje kaip įsiutusios vapsvos. Ne geriau jautėsi ir Elvyros vyras, kuris sustingusį žvilgsnį nukreipė į geltoną tortą, papuoštą braškėmis. Kai buvo mažas, tokių gardėsių, kokie yra dabar, net nesapnavo, nes jų tiesiog nebuvo. Parduotuvių lentynos sovietmečiu atrodė kraupiai. Tiesa, tuomet nesimėtė modifikuoti maisto produktai, bet... Bet dešimties metų sūnelis Vytukas netikėtai paliko tėvus ir mokyklą, kurioje mokėsi labai gerais pažymiais, todėl nežinia, kas iš jo būtų buvę. Tomis juodomis dienomis Elvyra alpo, gėrė raminamuosius vaistus, tačiau tėvų skausmo jokie vaistai neapmalšins. Vėliau jis užsakė vienam meistrui, kad šis iš balto marmuro padarytų patrauklų paminklą kapinėse. Štai ir viskas... Jeigu ne Magdutės tarškėjimas, šventinės vaišės būtų visiems apkartusios, o šitos skystos kalbos ir visokie gandai nejučiomis nukreipdavo į šoną Elvyros mintis, nes visos moterys mėgsta gandelius.

Gal šiais metais sulauksime tavo sūnaus vestuvių, šypsojosi Magdutė klausdama Elvyros.

Norėtume sulaukti, pakviesime ir tave, atsakė Elvyra ir, paėmusi degtukus, uždegė vienuolika į tortą įsmeigtų žvakučių. Oi, kaip gražu, kaip gražu, aikčiojo Magdutė ir, išsitraukusi mobilųjį telefoną, nufotografavo visą šventinį stalą su visais oriai sėdinčiais prie jo.

O kas užpūs žvakutes, tyliai paklausė Elvyra, po to padėjo dešinę ranką ant susimąsčiusio vyro peties, girdi, čia tavo darbas. Jis tai padarė nenoromis, paskui atsisėdo ir su Adomu pakėlė stikliukus.

Elvyra dėl to jiems nepriekaištavo, juk ne maži vaikai, o tokiam kresnam Adomui keli maži stikliukai – vienas juokas. Bepigu tiems vyrams: jie liūdesį paskandina alkoholyje, pagalvojo Elvyra, kai lėtai supjaustė tortą ir jo gabaliukus sudėliojo į lėkštutes. O koks čia keistas garsas, susimąstė ji, kai vėjas brūkštelėjo per lango stiklą. Susimąstė, tačiau nieko nesakė vyrui. Turbūt aš pavargau. Ne kitaip... Tuo metu prie stalo įvairiausias istorijas Magdutė porino Elvyros kaimynui. Nežinia, ką jis apie ją galvojo, bet šypsojosi ir nuolatos jai pritardavo, tarsi būtų geriausias bičiulis. O tai labai patiko Magdutei, kuri tarsi nieko aplinkui nematė, tik šitą simpatišką šviesiaplaukį vyrą. Regėjosi, kad Magdutė žinojo visas miesto pikantiškas naujienas apie savivaldybės merą ir jo meilužę, apie viršininkų ir policininkų pirteles. Nors Elvyrai šitos kalbos pakyrėjo, ji kantriai tylėjo, žvelgdama į lango užuolaidas.

Staiga vėl kažkas brūkštelėjo per lango stiklą, tačiau niekas, išskyrus ją, šito neišgirdo. Rytoj užpirksiu Mišias, pagalvojo Elvyra ir tuojau prisiminė dieną, kai Adomas, ryžtingas jaunuolis, išgelbėjo jos gyvybę, nes grybaujant gyvatė įkando į koją. O juk motina juos perspėjo, kad sekmadienį neitų į mišką, kitaip atsitiks nelaimė. Deja, Adomas neišgelbėjo Vytuko, tam reikalui reikėjo gero gydytojo, o tokie medikai nesimėto, tyliai svarstė ji, nenorėdama nei valgyti, nei šnekėti.

Adomas pažvelgė į pablyškusį Elvyros veidą ir suabejojo, ar verta jai palikti Vytuko nuotrauką, kurią, įdėjęs į voką, laikė vidinėje švarko kišenėje. Sūnėną jis nufotografavo prieš mėnesį iki jo netikėtos mirties. Tąsyk berniukas ką tik sugrįžo iš mokyklos ir atsistojo prie namo sienos, ant kurios krito didelis, keistas šešėlis, tarsi tai būtų koks nesuvokiamas padaras. Adomas su Vytuku bandė juokauti, tačiau berniuko akys atrodė didelės ir liūdnos. Tokias akis turėjo Elvyra. Kai galop visi atsistojo nuo kėdžių dėkodami šeimininkei ir jos vyrui už vaišes, dar kiek lukterėjęs, ištraukė baltą vokelį su nuotrauka, bet prieš tai apkabino seserį ir pabučiavo į skruostą.

Kas tai, sutrikusi paklausė Elvyra. Pamatysi, šypsojosi Adomas, o paskui pasuko prie durų.

Tačiau netrukus išgirdo širdį veriantį sesers verksmą, todėl sutrikęs keikė save, girdi, kam jis atnešė tą nuotrauką, lyg būtų koks kvailys. Paskutinis rudens šeštadienis

Kiekvieną šeštadienį vakarop praveriu jaukios kavinės duris ir visada atsisėdu prie mėgstamo staliuko, stovinčio kampe. Bet aną kartą mano vietoje sėdėjo vyras juodu kostiumu ir baltomis pirštinėmis, todėl į jį nukrypdavo visų žvilgsniai. Tikriausiai koks masonas, tuojau pagalvojau, nes anksčiau skaičiau knygą apie jų ritualus, kuriuose dėvimos baltos pirštinės. Gal jis laukė kito masono? O gal tai koks miesto keistuolis, kurių čia netrūksta, nes provincijoje niekas taip nekvailioja, išskyrus pasigėrusius vyrus.

Vėliau, kai susitiko mūsų akys, pasijaučiau nejaukiai. Taip tikriausiai žiūri galvažudžiai, nes to vyro žvilgsnis atrodė slegiantis. Nuo jo sklido šaltis, tarsi būtų ne šio pasaulio būtybė. Net norėjau atsisėsti prie kito staliuko, tačiau nugalėjo smalsumas: vis dėlto įdomu, kas bus toliau, ar ilgai ten riogsos, ar kas nors prie jo prisiartins. ►

◄ Žvilgtelėjau į laikrodį. Praslinko valanda, bet niekas nepasikeitė: vyras juodu kostiumu ir baltomis pirštinėmis neskubėdamas gurkšnojo alų iš to paties bokalo. Taip geria ne kiekvienas vyras, o toks, kuris neskuba ir turi geležinę kantrybę. Tai – aukštasis pilotažas, jeigu taip galima pasakyti. Tąsyk prisiminiau bičiulį, mokėjusį gerti, bet nepasigerti. Deja, bus jau daug metų, kai jis guli už kapinių tvoros. Ir tuomet pirmą kartą nejaukiai susimąsčiau, kad jau dešimtys draugų ir bičiulių guli po Lietuvos žeme. Tiesiog kiekvienais metais atsisveikinu su vienu arba kitu...

Pagaliau atsistojau ir išslinkau iš kavinės, nes namuose laukė vakarienė. X Netrukus sapne išvydau tą patį vyriškį, kuris žengė gatve išdidžiai nešdamas didelę raudoną vėliavą. Jam iš paskos sekė neblaivios moterys. Sustok, toks ir anoks, šaukė jos, tačiau vyras, akylai žvelgdamas į priekį, nė akimirkai nestabtelėjo, pamažu tolo gatve, kol visai išnyko tolumoje.

Kai pabudau, norėjau nusispjauti, tačiau juk nespjausi ant švarių grindų. Tuomet nuslinkau iki tualeto ir ten akimirką pasirodė, kad tas pats vyras sėdi ant unitazo. Trauk velniai tokį bjaurų sapną, reikės ko nors išgerti, bet prieš tai nusiprausiu šaltu vandeniu.

Kiekvieną rytą atlieku įprastą ritualą: nusiprausiu, pavalgau pusryčius, atsisveikinu su smalsia žmona ir skuodžiu į savo darbą, kuriame manęs laukia samdomi darbuotojai – jauni vyrukai ir protinga mergina, tvarkanti įmonės finansus. Dažnai Dianai sakau, kad yra pagerbta tarp vyrų, ir tie žodžiai jai labai patinka.

Direktoriau, štai raštas, sustingusiu veidu pasakė Diana, o aš, paėmęs popierių, iš karto atsisėdau ant kėdės. Rupūže velnių, mus dabar čiupinės kita inspekcija, niūriai pagalvojau ir tuojau dingtelėjo mintis, kad čia neapsieita be skundų, kuriuos kurpia buvusi mūsų finansininkė. Prieš pusmetį ji išmovė iš darbo, nes, girdi, per mažas atlyginimas. Kaip sakoma, senmergė yra senmergė. Įspėjau darbuotojus, jog turėsime „svečių“, o pats išslinkau į lauką parūkyti, kad nusiraminčiau. Bet kur tu, žmogau, nusiraminsi, jeigu verslą žlugdo visokios inspekcijos ir skundai. Tuomet atrodo, kad plauki jūroje be gelbėjimo liemenės, o aplinkui plaukioja rykliai.

Kitą dieną apsilankė kontrolierė, kurios veidą bjaurojo plati burna ir stambūs

dantys. Neįtikėtinas panašumas į grobuonį. O kai sugrįžau į namus, jaučiausi taip, lyg būčiau pėsčiomis numaknojęs iki Vilniaus. Žmona, dėbtelėjusi į mane, atsiduso: „Dieve brangus. Darbas tave pribaigs...“ X Ta velnio boba iš inspekcijos vis dėlto sugebėjo prisikabinti, todėl teko sumokėti baudą: nors ji nedidelė, bet jaučiausi taip, lyg man būtų numovę kelnes darbuotojų akyse. Deja, kito pasirinkimo neturėjau. Nemaloniausia, kad tai atsitiko artėjant Naujųjų metų šventei, todėl kolegoms neišmokėjau premijų. Tuomet pirmą kartą susimąsčiau apie žmogaus gyvenimo absurdiškumą. Gerai, kad niekas iš darbuotojų man nepriekaištavo negavę premijų, bet vėliau jiems atlyginau už kantrybę.

Nors žmona atkakliai įkalbinėjo, kad pasiimčiau atostogas, jai atsakiau, kad nemokėsiu atostogauti, vis tiek galvosiu apie darbą ir skambinėsiu įmonės finansininkei. Klausyk, jeigu nepailsėsi, tai anksčiau ar vėliau tave išveš į Švėkšną arba į Vilnių... Geriau būtų į Vilnių, bet ji mano juodo humoro nesuprato.

Girdėjau, kad menininkai sako – menas reikalauja aukų. Aš manau, kad verslas taip pat reikalauja aukų.

Šį kartą žmona tylėjo, tik giliai atsidususi nuėjo į virtuvę paruošti pusryčių. Ji, žinoma, buvo teisi, nes reikia mokėti ne tik dirbti, bet ir pailsėti. Deja, neįsivaizdavau, kaip būtų galima tai padaryti, nebent padedant alkoholiui, tačiau pagirios visada būdavo sunkios. Vienintelis mažas poilsis – tai šuns vedžiojimas už pasaitėlio mūsų rajono nuošaliomis vietomis. Tuomet regėjosi, jog ciucis supranta mane, o aš – jį. Todėl kiekvieną dieną mes atlikdavome šitą ritualą, išskyrus rudens dienas, kai vėjas ir lietus šokdavo pasiutpolkę. Todėl, kai po poros metų staiga netekau šuns, iš pradžių jaučiausi taip, lyg būčiau netekęs rankos. Nori nenori teko ieškoti kito keturkojo draugo. Su juo šeštadienį net eidavau į tą pačią kavinę, bet ciucį pririšdavau lauke prie laiptų turėklų.

Na, o tas paskutinis rudens šeštadienis, kaip reta, atrodė saulėtas ir nešaltas, tarsi būtų rugsėjis. Į kavinę atėjome dviese – aš ir mano klasės draugas, abu truputį pražilę, patyrę įvairių gyvenimo nuoskaudų, todėl kalbėjomės atvirai, tarsi broliai.

Nors neturiu pinigų maišo, bet aš tau truputį paskolinsiu. Būtų gerai, jei šiais metais grąžintum skolą, kalbėjau taip, kad aplinkui sėdintieji negirdėtų.

Suprantu, Jonai. Stengsiuosi tavęs neapvilti, atsakė jis ir ant staliuko padėjo lapelį, kuriame buvo užrašęs savo sąskaitą, kad galėčiau pervesti pinigus.

Aš paėmiau lapelį, o paskui, pasukęs veidą, išvydau tą patį vyrą juodu kostiumu ir baltomis pirštinėmis, nes kavinėje jis pasirodė vėliau. Prie staliuko sėdėjo vienas, laukdamas oficianto.

Tuomet bičiulio pasiteiravau, ką jis žino apie masonus.

Tai kad nieko nežinau... O kodėl tu klausi, nustebo jis.

Supranti, čia sėdi toks vienas juodu kostiumu. Dešinėje pusėje...

O kodėl tu manai, kad tai masonas? Jis dėvi baltas šilkines pirštines, sukuždėjau nuleidęs galvą. Jeigu nori, užsakysiu alaus.

Negaliu, Jonai. Teks sėsti prie mašinos vairo.

Ir kaip tu gyveni, paklausiau po ilgos pauzės, nes man paskambino finansininkė, mat šeštadienį ji sėdėjo prie popierių, nors aš jos neverčiau to daryti.

Sudėtingai. Jeigu būtų kitaip, tuomet iš tavęs nesiskolinčiau pinigų, atsakė nuleidęs akis, tarsi ant stalo būtų kažką pastebėjęs.

O aš viena akimi dirsčiojau į vyrą juodu kostiumu. Jis vėl užsisakė alaus, tačiau ne tiek gėrė, kiek žiopsojo pro langą.

Mano gyvenimas taip pat ne saldainis. Kartais atrodo, kad išprotėsiu. Juk „ariu“ be atostogų. Mano brolis Juozas kartą pasakė, girdi, kurių velnių ėmiausi verslo, jis gi be jokios garantijos. Juk mūsų šalyje tik stambus verslas turi visas privilegijas, o kitiems – katino ašaros.

Ir aš taip manau. Abu prarasime sveikatą ir kažin, ar sulauksime ramios pensijos. Kol kas apie pensiją net nesvarstau. Atleisk, kad čia ilgai nesėdėsiu, nes užsuksiu į savo kontorą.

Jis nieko neatsakė, o aš nuslinkau prie baro užmokėti už kavą. Ten barmeno paklausiau, ar jis nežino, kas yra tas vyras baltomis pirštinėmis.

Tai buvęs kalėjimo budelis. Kai panaikino mirties bausmę, jis neteko darbo, abejingai burbtelėjo, o aš kurį laiką sustingęs stovėjau rankoje laikydamas piniginę. Paskui padėkojau ir sprukau iš kavinės.

Lauke stovėjo bičiulis, žiūrėdamas į mano šunelį rudomis tarsi kaštonai akimis.

This article is from: