MUZIKA

MUZIKA Dešimt vasario dienų

Vasario pradžia audringai praūžė su muzika. G.Gershwino operos „Porgis ir Besė“ transliacija iš Niujorko „Metropolitan Opera“, Liepojos simfoninio orkestro bei Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninio dueto koncertai Klaipėdos koncertų salėje, taip pat S.Prokofjevo „Lošėjo“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pažėrė glėbį įspūdžių.

Laima SUGINTIENĖ

Vasario 4-oji. Bilietų nebuvo

„Summertime“ – šią melodiją gali paniūniuoti daugelis muzikos mėgėjų. Tačiau ne visi žino, kad taip prasideda pirmoji, garsiausia ir viena iš mėgstamiausių Amerikos operų – G.Gershwino (beje, turinčio lietuviškų šaknų) „Porgis ir Besė“ („Porgy and Bess“). Naujas G.Gershwino „Porgis ir Besė“ pastatymas, kuriame pagrindinius vaidmenis dainuoja bosas baritonas Ericas Owensas ir fantastiškas 36-erių sopranas Angel Blue, 2019 m. rugsėjo 23 d. atidarė 135-ąjį Niujorko „Metropolitan Opera“ (MET) sezoną. Tai koprodukcija su Anglijos ir Nyderlandų nacionalinėmis operomis. Pastatymo premjera Londone buvo triumfas. „Jeigu statote Gershwino operą, darykite šitaip“, – džiūgavo „The Guardian“ laikraštis, kai premjera buvo parodyta Londone 2018 m. ►

Dešimt vasario dienų

be vargo sudainuotomis (ir begalinėmis) viršutinėmis natomis, ar jos džiaugsmingas buvimas scenoje, ar jos aktoriniai niuansai, kuriant prieštaringą Besės, kaip vakarėlių merginos, priklausomos nuo narkotikų, ar Porgiui ištikimo žmogaus, priglaudusio mirusios Klaros kūdikį, paveikslą. Efektingas soprano Goldos Schultz debiutas Met Klaros vaidmeniu; išraiškingas, itin plastiškas Frederickas Ballentine’as (narkotikų platintojas „Sportin’Life“); įtikinama vaidyba ir vokalu grėsmę ir žiaurumą spinduliavo Alfredas Walkeris.

Tas autentiškumas, atmosfera, vien juodaodžiai atlikėjai, scenoje ne vaidinę, o tiesiog gyvenę, ir padarė didžiausią įspūdį. Jau vien tai, kaip jie juda!

◄ Jei neklystu, prieš tai šio kultinio veikalo premjera Niujorke buvo tik 1985 m., taigi opera pastatyta pirmą kartą per pastaruosius 30 metų. Daug renginių lydėjo šį išskirtinį kultūros reiškinį, vienas jų – vyko nemokama tiesioginė atidarymo nakties spektaklio transliacija į „Times Square“. O vasario 1-osios spektaklis buvo tiesiogiai transliuojamas visame pasaulyje kaip „The Met: Live in HD“ serijos dalis. Klaipėdiečiai matė transliacijos kartojimą po kelių dienų.

Šiaip jau šiame spektaklyje nieko naujo, viskas kaip ir ankstesniuose matytuose Met pastatymuose. Viskas, absoliučiai viskas fantastiška. Gal net kiek labiau nei įprastai. Švenčiant operos istorinį sugrįžimą į MET sceną, „MET įkūrėjų salėje“ surengta speciali paroda „Black Voices at the Met “. Joje atskleidžiamas nepaprastas juodaodžių menininkų indėlis į Met istoriją per pastarąjį šimtmetį. Būtent dėl juodaodžių gyvenimo vaizdavimo ir juodaodžių atlikėjų šios operos kelias į sceną buvo sudėtingas. Operos muzikinė kalba labai įtikinama, ne be reikalo kompozitorius, siekdamas autentiškai pavaizduoti gyventojų buitį, kelis mėnesius gyveno juodaodžių aplinkoje, dainavo jų choruose, įsiklausė į afroamerikiečių kalbos ypatumus. Be to, „Porgis ir Besė“ pasirodė scenoje, kai visose Jungtinėse Valstijose vis dar plačiai buvo praktikuojama rasinė segregacija, o kritikai manė, kad opera, parodanti priklausomybių turinčius žmones, tik sustiprins neigiamus stereotipus.

Šįkart tas autentiškumas, atmosfera, vien juodaodžiai atlikėjai, scenoje ne vaidinę, o tiesiog gyvenę, ir padarė didžiausią įspūdį. Jau vien tai, kaip jie juda!

Anksčiau tik užkulisiuose dalijęs interviu, pats Met vadas Peteris Gelbas tarė įžanginį žodį, tuo dar labiau pabrėždamas momento svarbą.

Nuostabūs VISI atlikėjai. Kompozitorius, iki smulkmenų išstudijavęs juodaodžių kalbos ypatumus, kruopščiai sukūrė operos herojams charakteringus ryškius, individualizuotus numerius. E.Owensas (Porgis), iš pradžių nenorėjęs dainuoti šioje operoje, jau dešimtmetį yra vienas svarbiausių šio vaidmens atlikėjų įvairiuose teatruose, buvo sutiktas ypatingomis ovacijomis. Tiesa, jo atžvilgiu teko skaityti ir kritiškų atsiliepimų dėl menko kontakto su scenos partnere. A.Blue (Besė) buvo nepriekaištinga. Neįmanoma nuspręsti, kuris atlikimo aspektas buvo žaviausias: ar jos spinduliuojantis balsas su iš pažiūros Operos pagrindas – dialogų scenos. Spiričiuelis tampa vienu svarbiausių žanrų šioje operoje. Labai didele sėkme laikyčiau režisieriaus Jameso Robinsono įtaigiai sukurtą Catfish Row bendruomenės vaizdą. Dainininkai ir šokėjai čia yra nuolat užimti, „įveikinti “. Tai ir stilingo choreografės Camille’ės A.Brownas (debiutas Met scenoje) darbo nuopelnas.

Diriguojamas Davido Robertsono, visas atlikėjų ansamblis buvo labai dinamiškas. Tiesiog mėgavomės hitais „It Ain’t Necessarily So “, „Bess, You Is My Woman Now“, „I Got Plenty o’ Nuttin “, „My Man’s Gone Now “ ir kt. Pabaigai. Tai istorinis įvykis ne tik Met, bet ir Klaipėdai. Bilietų nebuvo, net paskelbtas papildomas spektaklis. O juk vos prieš trejus metus buvo iškilusi grėsmė, kad Klaipėda liks be šių transliacijų. Iš tuomečio „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovo Dainiaus Beržinio atsakymo: „Keturi sezonai, 40 transliacijų, su kiekviena transliacija vidutiniškai patiriant po 360 JAV dolerių nuostolių, sukaupė net 14 000 JAV dolerių nuostolingų finansinių išlaidų, kai vidutiniškai buvo tik po 60 žiūrovų vienoje operos transliacijoje Klaipėdos salėje.“ Prieš trejus metus teko įrodinėti, kad mums to reikia. Perpildyta salė iškalbingai byloja – reik ia! ►

S.Prokofjevo „Lošėjas“ (dirig. M.Pitrėnas, rež. V.Barchatovas) Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Vasario 5-oji. Mozartas ir džiazas

◄ Šį koncertą pasirinkti ir kitiems rekomenduoti paskatino trys dalykai: Latvija, simfoninis orkestras, Mozartas ir džiazas. Latvijos atlikėjai retkarčiais pasirodo mūsų scenoje, pamėgti jų saksofonininkai, dažnai prie mūsiškio kamerinio orkestro prisijungia jų puikūs pūtikai. Tačiau, jei gerai pamenu, nepaisant tik 100 km atstumo, Liepojos simfoninis orkestras, įkurtas dar 1881 m., kurio meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas jau porą metų yra Gintaras Rinkevičius, Klaipėdoje lankėsi senokai. Tačiau, atsižvelgiant į programą (aš, akivaizdu, neatsižvelgiau), šį kartą atvyko tik dalis orkestro, kamerinė grupė be pučiamųjų. Pati kalta, namų darbų neatlikau. Pirmasis nusivylimas.

Antrasis ištiko jau po W.A.Mozarto Kontradansų ir populiariojo Divertismento styginiams F-Dur K138 trijų dalių (trijų dalių! Allegro, Andante, Presto! Vėl aidėjo plojimai. Nors „LRT Plius“ jau turi net laidą „Tarp dalių neplojama“. Nepadeda.). Nestilinga, šiurkštoka, mažai kontrastų. Mes, lietuviai, be abejo, kokybiško Mozarto atlikimo išlepinti dar nuo šviesaus atminimo prof. Sauliaus Sondeckio laikų, kai Lietuvos kamerinio orkestro Mozarto interpretacijos visoje Europoje buvo laikomos etaloninėmis.

Dar mažiau jų, kontrastų, o ir spalvų E.Griego siuitoje „Iš Holbergo laikų “. Monotoniška ir nuobodu.

Visos viltys – antroji koncerto dalis, kurioje žadėtas džiazas: E.Sauterio „Focus “ džiazo trio ir styginiams. Prie stygininkų prisijungė tikrai neprasti latvių solistai: Gintis Paberzis (saksofonas), Edvinas Ozolas (bosinė gitara) ir Artis Orubas (mušamieji). Tačiau tai koncerto neišgelbėjo. Septynių dalių kūrinys (dalys: I’m Late, I’m Late, Her, Pan, I Remember When, Once Upon a Time, A Summer Afternoon, Night Rider) prailgo, nes skambėjo vienodokai. Dirigentas Guntis Kuzma akivaizdžiai neįkvėpė atlikėjų, nepasiūlė įtaigesnių ir ryškesnių interpretacijų. Vien iš šio koncerto daryti didelius apibendrinimus būtų neatsakinga, tačiau užklysta mintys, kad teko girdėti ir solidesnių šio kolektyvo pasirodymų tuomet, kai jam dar vadovavo Imantas Resnis ar Atvaras Lakstigala. Pamenu pavydą, kad Liepoja, dukart už Klaipėdą mažesnis miestas, turi (jau vien tai, kad turi) ir dar tokio aukšto lygio simfoninį orkestrą. O vasario 5-osios vakarą pavydu nebuvo.

Beje, įdomus šio orkestro veiklos aspektas, kad jis taip pat organizuoja klasikinės muzikos festivalį „Liepojos vasara“ ir Liepojos žvaigždžių festivalį. Šiuo metu pastarasis, jau 28-asis, intensyviai reklamuojamas ir Klaipėdos gatvių stenduose.

Vasario 7-oji. Šokiai dviem fortepijonams

Tą penktadienį beveik visi Klaipėdos pianistai buvo Klaipėdos koncertų salėje. Pavydėtinas profesinis solidarumas. Juos

Prieš trejus metus teko įrodinėti, kad mums to reikia. Perpildyta salė iškalbingai byloja – reikia!

sukvietė nepaprasta proga – R.Rikterės ir Z.Ibelhaupto fortepijoninis duetas čia šventė kūrybinės veiklos 30-metį. Šventė pakiliai, su užmoju. Programa patraukli įvairaus skonio klausytojams: plati geografiškai (Lietuva, Norvegija, Ispanija, Argentina), įvairi žanrų požiūriu (šokis ir romansas, sonata ir variacijos), gana kontrastinga, tačiau ne eklektiška. Atlikta tarsi vienu ypu, „paskaninta“ Rimvydo Savicko klarneto tembru (B.Kutavičiaus Sonata dviem fortepijonams ir klarnetui „Gervių šokiai“). Ir nors jų pianizmas kiek skirtingas (R.Rikterė studijavo J.Karnavičiaus klasėje), ilgametis darbas nugludino šiuos kampus. Fortepijoninis duetas – ne itin populiarus žanras Lietuvoje. Pasitaiko pavienių, pramoginio pobūdžio pamuzikavimų – į tokį peraugo Romualdo Lukošiaus ir Rimanto Jurkonio ansamblis. Tačiau ilgiausiai ir kryptingiausiai garsindami šį žanrą dirbo prof. Kęstutis Grybauskas su žmona Liuda Grybauskiene. Tai jie, S.Vainiūno klasės absolventai, 1961 m. įkūrė pirmąjį Lietuvoje koncertuojantį fortepijoninį duetą, tai jie buvo ne vieno kūrinio pirmieji atlikėjai, tai jie ne vieną kūrinį ir inspiravo. Su L.Grybauskienės netektimi po ketvirčio amžiaus dueto veikla nutrūko. Man gražu ir prasminga, kad Z.Ibelhauptas – K.Grybausko studentas – jau tris dešimtmečius su nuolatine scenos partnere atkakliai tęsia savo profesoriaus pradėtą darbą šiuose baruose. Tęsia, nepaisant atsakingų dar ir administracinių ar akademinių pareigų (Z.Ibelhauptas yra LMTA rektorius, R.Rikterė yra šios aukštosios mokyklos profesorė). Ilgų kūrybiškų metų!

LNOBT nuotr.

Vasario 14-oji. Grįžo su trenksmu

Iš šono žiūrint – po „Salomėjos“ triumfo Zalcburge dainininkė miegoti nuėjo kaip Asmik Grigorian, o atsibudo kaip megažvaigždė. O tai reiškia – šviesmečiais nutolusi, nebepasiekiama. Viename interviu pati dainininkė kalbėjo, kad Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) seniai ją kviečia, tačiau solistės darbo grafikas toks įtemptas, kad nesą galimybės į jį įsprausti dar ir Vilnių. „O jei manęs nori, tegu ima visą produktą – Vasilijaus Barchatovo (dainininkės sutuoktinis) su jo nuolatine komanda prieš porą metų Bazelio teatre Šveicarijoje pastatytą S.Prokofjevo pagal F.Dostojevskio romaną parašytą operą „Lošėjas “, – kalbėjo geriausias pasaulio sopranas. Šioje operoje pagrindines partijas dainavo A.Grigorian ir rusų tenoras Dmitrijus Golovninas, o pastatymo muzikos vadovas buvo Modestas Pitrėnas. Visi trys ir atkeliavo į vilniškį pastatymą. ►

Koncertas „Šokiai dviem fortepijonams“ Klaipėdos koncertų salėje: R.Rikterės ir Z.Ibelhaupto fortepijoninis duetas, R.Savickas (klarnetas).

Vytauto Petriko nuotr.

◄ Išvakarėse už vokalinį meistriškumą ir įspūdingą artistinę įtaigą iš Prezidento rankų priėmusi apdovanojimą – Lietuvos nacionalinę premiją (dėkui Dievui, į prezidentūrą ją įleido, nes Viktorijos Kuodytės istorija spektaklio pertraukos metu buvo pagrindinė pokalbių tema. O šiaip jau labiau džiaugčiausi, jei A.Grigorian pirma būtų įvertinta Lietuvoje, o ne po to, kai jau ją pasaulio geriausia pripažino visokie „International Opera“ awardai ir opernweltai), Šv. Valentino dieną sausakimšoje LNOBT salėje, nė karto Lietuvoje nestatytoje rusų klasikinio modernizmo operoje ji dainavo Poliną. Visas politinis, diplomatinis ir verslo elitas atvyko pasiklausyti pasaulinės žvaigždės. Jau vėsūs plojimai po pertraukos sufleravo, kad elitinė (neapsisprendžiu: gal rašyti kabutėse?) publika neįvertino dirigento ir orkestro indėlio. (Net nesmagu, bet aš ir vėl apie plojimus: operoje prieš paskutinį veiksmą plojama dirigentui ir orkestrui). Jausmas maždaug toks, kai krepšininkas, įveikęs daugybę užtvarų, iš itin nepatogios padėties įmeta fantastišką tritaškį, o niekas nešvilpia ir nerėkia. Elitas išėjo sutrikęs. Akivaizdu, neatlikti namų darbai.

Mat, kaip 1916 m. teigė pats kompozitorius, „visa opera parašyta deklamaciniu stiliumi “, o tai reiškia, kad šioje operoje nebus bel canto (gražaus dainavimo) stiliaus arijų. Be to, šioje operoje Polinos vaidmuo nėra pats svarbiausias, taigi atlikėja, kurios dauguma ir atėjo pasiklausyti, nedaug turėjo progų pademonstruoti vokalinį meistriškumą ar / ir įspūdingą artistinę įtaigą. Tačiau, nors ir dozuotai, buvo ir viena, ir kita. O to vakaro žvaigždėmis man po ilgo laikotarpio tapo Vladimiras Prudnikovas (Generolas), Inesa Linaburgytė (Bobulytė, Generolo teta) ir, be abejo, pirmą kartą Vilniaus scenoje pasirodęs D.Golovninas (Aleksejus). Puikus ir visos V.Barchatovo kompanijos darbas, ypač išskirčiau scenografo Zinovijaus Margolino sprendimą.

Nesuskubusieji šį spektaklį galės pamatyti tik po metų.