IN MEMORIAM

In memoriam Būti ir dėtis Kompozitoriui J.Domarkui (1934–2020) atminti

Juozas ŠIKŠNELIS

Rodos, šios dvi definicijos – būti ir dėtis – turėtų būti perdėm aiškios, bet prisipažinsiu, jog skirtumus tarp jų suvokiau kiek vėliau, susipažinęs ir susidraugavęs su ką tik (sausio 26 d.) mus ir šį pasaulį palikusiu kompozitoriumi, tautodailininku Jonu Domarku.

Be abejo, suvokimas nebūtų manęs aplankęs, jei Jonas būtų vienas iš daugelio gyvenime sutiktųjų, kurie dedasi esantys geri, draugiški, išmintingi, gražūs, dosnūs, dorovingi, tikintys, galintys ir norintys padėti ir taip toliau – visa puokštė dorybių su angelo sparnais.

Bet ne, J.Domarkas, atsiradęs mano gyvenimo kelyje, nesidėjo nei angelu, nei šventesniu už Romos popiežių, jis tiesiog BUVO. Jis buvo ir išmintingas, ir draugiškas, ir gražus, ir dorovingas, ir dosnus, ir pirmas skubąs į pagalbą, tik dar vienas esminis skirtumas nuo kitų: visa tai nesiveržė per kraštus, o spindėjo iš vidaus ir nerėžė nei akių, nei klausos.

Tai ir paskatino mano suvokimą apie dviejų definicijų skirtumą. Apie tokius žmones kaip J.Domarkas negali sakyti „buvo savo vietoje“, nes jis niekada nesiskverbė į pirmąsias gretas, nestumdė kitų alkūnėmis, bet pagal nuveiktus darbus ir aukščiausiojo jam duotus ir drėbtelėtus talentus privalėjo būti pirmuose planuose. Sakydamas, jog buvo kuklus, – nieko nepasakysi, nes jo santūrumas buvo aukštos vidinės kultūros išraiška.

Jis visą laiką tarsi buvo pakilęs virš kasdienybės šurmulio su vienadieniais blizgučiais, netikrais dievais ir pranašais. Gamta jam buvo dievas, kuriuo tikėjo ir kurį garbino. Gamtos sukurtas formas išryškino ir pabrėžė medžio darbuose, garsus – muzikoje. Jo gyvenimas buvo užpildytas kūrybos – prie fortepijono su natų sąsiuviniu ir rašikliu rankoje bei prie varstoto su kaltu ir plaktuku.

O kas nesižavėjo jo santūriu humoru? Būdavo, paskambini penktadienį ir pakvieti kavos. Atsakymas: ačiū, šią savaitę jau gėriau kavos. Prieš sakydamas kokį nors teiginį ar naujieną J.Domarkas pateikdavo puošnaus barokinio stiliaus preambulę. Jautėsi be galo laimingas penkių mūzų apsuptyje: žmona Vida, dukros

J.Domarkas rašė muziką ir drožė skulptūras iš medžio – jo gyvenimas buvo pripildytas kūrybos.

Petro Šmito nuotr.

Rūta ir Marija bei muzika ir skulptūra. Neteko girdėti nė vieno skundo, kaip įprasta skųstis mums – valdžia, sveikata, o jei nėra kuo, tai blogu oru ar „Neptūno“ pralaimėjimu.

Pastaraisiais metais nedaug bendraudavome, tik oficialiuose renginiuose ir tai prabėgomis. Praeityje liko kūrybinės stovyklos su „Gubojos“ vėliava Kartenoje ir Rusnėje, savaitgalio žygiai pajūriu maršrutu Melnragė–Karklė, renkant juodojo ąžuolo gabalus, kuriuos jūra gausiai išmesdavo mudviem žinomoje vietoje, gurkšnojant vyną ar ką nors labiau šildantį Jono dirbtuvėse. Dažnai yra sakoma: vyrai nustoja gerti, baigiasi ir draugystė. Nesutikčiau su tokiu tiesmuku tvirtinimu. Be abejo. bendrauti, kai stalas gausiai nukrautas, yra paprasta ir lengva, bet tvirtinti, jog vynas yra vienintelis ryšys, jungiantis du žmones, irgi neteisybė. Nes du žmones jungia kur kas subtilesni dalykai nei alkoholio garai. Beviltiškas užsiėmimas tą ryšį nusakyti žodžiais.

Man ir gausiam J.Domarko bičiulių būriui trūks Tavo skaidraus tikrumo, kurio netemdė anei šešėlis apsimetinėjimo, vaidinimo, dėjimosi, nes Tu, mielas drauge, niekada ir niekuo nesidėjai, o BUVAI. Ir BŪSI mūsų atmintyje. Keletas nuogų enciklopedinių faktų: J.Domarkas gimė Liepgiriuose (dabar Plungės rajonas), baigęs Aleksandravo pradžios mokyklą, 1942–1949 m. mokėsi Kartenos progimnazijoje, 1949–1953 m. – Klaipėdos muzikos mokykloje. 1958 m. baigė Lietuvos konservatorijos muzikos teorijos, 1970 m. – kompozicijos klases. Eduardo Balsio mokinys. 1958–1959 m. buvo Šiaulių muzikos mokyklos, 1958–1971 m. – Šiaulių pedagoginio instituto, 1971–1975 m. – Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakulteto, 1975–1995 m. – Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojas, nuo 1993 m. – docentas. Nuo 1995 m. – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedros docentas. 1972 m. priimtas į Lietuvos kompozitorių sąjungą. Nuo 1991 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. J.Domarkas sukūrė chorinių dainų, bet jo kūryboje vyravo instrumentiniai ir simfoniniai kūriniai, kurie atliekami Lietuvoje ir užsienio šalyse – Lenkijoje, Ukrainoje, JAV ir kitur. Yra surengęs savo drožinių parodų, dalyvavęs kolektyvinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.