FOTOGRAFIJA
◄ O gal nuo Dievo, įsikūnijusio gamtoje?.. Tą kartą mūsų gyvenimai visatos akivaizdoje atsivėrė kaip trunkantys tik kelias milisekundes. Akistata su gamta man leidžia suvokti tai, kad mano gyvenimą supanti aplinka yra trumpalaikė, neįžvelgiama ir net neapčiuopiama; vienu metu pozityvios emocijos manyje tiesiog šoka, o vidinis balsas ramina. Aštriems gyvenimo triukšmams pasitraukus iš mano juslių lauko, tapau ne tik ramus, bet ir abejingas svarstymams apie tai, ko turiu tikėtis iš savo gyvenimo ir į nugarą alsuojančios ateities. Aš save aptikau sustojusiame laike ir gilaus kvėpavimo malonume. Mano laimė atsivėrė esanti paprasta ir artima tai laimei, kurią patiria budistų vienuoliai... 2018 m. keliaudamas Juodkalnijos kanjonais stebėjau besikeičiantį kraštovaizdį. Išlipęs iš autobuso regėjau, kaip kanjono fone didelė transporto priemonė akimirksniu tapo labai maža. Mačiau mamos nustebusias akis ir girdėjau jos šauksmą, raginantį greičiau fotografuoti kraštovaizdį ir kiek įmanoma daugiau atvaizdų pargabenti namo. Dar niekados nemačiau jos (mamos) tokios laimingos... Nepaprastos laimės jausmas mus aplankė ne tik tuo metu, kai patyrėme akistatą su gamtos grožiu, bet ir tuomet, kai susitikome su savo vidine visata... Visą savo menininko fotografo karjerą ieškau ir siekiu išrasti nuosavą meninę kalbą. Vis dar bandau pabėgti nuo įprastų kelioninių vaizdų ir nekurti pažodinės iliustracijos. Kiekvienas nusigręžimas nuo paprasto ir lengvai suvokiamo atvaizdo abstrakcijos link yra gana didelis iššūkis. Šis kūrybinis gestas – tai specifinis realybės paviršiaus skrodimas, leidžiantis atskleisti daiktų tvarką, parodyti jų mechanikos grožį ir atrasti save naujuose atvaizduose, kuriais ir noriu su jumis pasidalyti...
Šis kūrybinis gestas – tai specifinis realybės paviršiaus skrodimas, leidžiantis atskleisti daiktų tvarką, parodyti jų mechanikos grožį ir atrasti save naujuose atvaizduose.
34
Tarp ten i
apie T.Šlimaitės ne ž Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose sausio 24 – vasario 23 dienomis veikė klaipėdietės grafikės Tomos Šlimaitės kūrybos paroda „Nežemiški vaikai“. Parodoje eksponuotus koliažų ciklus – „Vaikai iš Marso ar...“ ir „Šimtmečio vaikai“, sukurtus 2015–2019 m., vienija vaikų ir praeities leitmotyvai.
Irma STASIULIENĖ
Vaikystės tema menininkės kūryboje išnyra nuolat: pradedant jos magistriniu darbu – ciklu „Di“, kuriame T.Šlimaitė panaudojo savo vaikiškus piešinius, baigiant naujausiais kūriniais, eksponuotais parodoje „Nežemiški vaikai“ – pastarojoje vaikų tema atsiskleidė visa jėga. Ir dar menininkei visada buvo labai svarbu sukurti savąsias istorijas – mistiškus, neapčiuopiamus, paslaptingus pasaulius su užkoduota paslaptimi. Juos kuria pasitelkdama istorines nuotraukas, iškarpas iš senų knygų bei skirtingas raiškos priemones, nulemtas paties gyvenimo. ►
