Durys 2020 02

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2020 VASARIS / Nr. 2(74)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2020 vasaris / Nr. 2(74) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2020 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2020 2 psl. – 6-ojo Klaipėdos šviesų festivalio akimirkos. Vytauto Liaudanskio nuotr.

4 psl. – Domo Rimeikos nuotr.

TURINYS MUZIKA Laima SUGINTIENĖ. Dešimt vasario dienų

4

Ieva BUDRIŪNAITĖ. Dirigentas E.Kaveckas: tik nušlifuoti deimantai šviečia skaisčiausiai

11

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. „Who the f**k is Alice“: panardintos emocijos ir išnirusios mintys

16

SVEČIAS Kristina SADAUSKIENĖ. Legendinės P.Bausch šokėjas statys spektaklį Lietuvos pajūryje

22

IN MEMORIAM Juozas ŠIKŠNELIS. Būti ir dėtis. Kompozitoriui J.Domarkui (1934–2020) atminti

29

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. „Džentelmenai“: įsimintinas kultinio režisieriaus sugrįžimas

30

FOTOGRAFIJA Remigijus VENCKUS. Kvėpavimas. Švelnus oras

32

DAILĖ Irma STASIULIENĖ. Tarp ten ir čia: apie T.Šlimaitės nežemiškų vaikų pasaulius

34

Rita BOČIULYTĖ. „Iš namų“: Zitos ir Romualdo Inčirauskų meninės kūrybos pėdomis

42

GINTARO LAŠAI ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2020 m.“ SRTRF skyrė 38 tūkst. eurų finansinę paramą

Daiva JANAUSKAITĖ. V.Čepas: rašydamas pateisinu savo buvimą

46

Dainius SOBECKIS. Eilėraščiai

53

Algis KUKLYS. Gimimo diena. Paskutinis rudens šeštadienis

56

JAUNŲJŲ KŪRYBA Ieva KADŽIULYTĖ. Eilėraščiai

59

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Iš Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios praeities (2)

60 3

Dešimt vasa r MUZIKA

Vasario pradžia audringai praūžė su muzika.

G.Gershwino operos „Porgis ir Besė“ transliacija iš Niujorko „Metropolitan Opera“, Liepojos simfoninio orkestro bei Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninio dueto koncertai Klaipėdos koncertų salėje, taip pat S.Prokofjevo „Lošėjo“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pažėrė glėbį įspūdžių.

4

Laima SUGINTIENĖ

Vasario 4-oji.

Bilietų nebuvo „Summertime“ – šią melodiją gali paniūniuoti daugelis muzikos mėgėjų. Tačiau ne visi žino, kad taip prasideda pirmoji, garsiausia ir viena iš mėgstamiausių Amerikos operų – G.Gershwino (beje, turinčio lietuviškų šaknų) „Porgis ir Besė“ („Porgy and Bess“). Naujas G.Gershwino „Porgis ir Besė“ pastatymas, kuriame pagrindinius vaidmenis dainuoja bosas baritonas Ericas Owensas ir fantastiškas 36-erių sopranas Angel Blue, 2019 m. rugsėjo 23 d. atidarė 135-ąjį Niujorko „Metropolitan Opera“ (MET) sezoną. Tai koprodukcija su Anglijos ir Nyderlandų nacionalinėmis operomis. Pastatymo premjera Londone buvo triumfas. „Jeigu statote Gershwino operą, darykite šitaip“, – džiūgavo „The Guardian“ laikraštis, kai premjera buvo parodyta Londone 2018 m. ►

Scenos iš G.Gershwino operos „Porgis ir Besė” (dirig. D.R

a rio dienų

rig. D.Robertsonas, rež. J.Robinsonas) pastatymo Niujorko „Metropolitan Opera“.

MUZIKA

MET nuotr.

5

MUZIKA

Koncertas „Mozartas ir džiazas“ Klaipėdos koncertų salėje: Liepojos simfoninis orkestras, dirigentas G.Kuzma, solistai – G.Paberzis (saksofonas), E.Ozolas (bosinė gitara), A.Orubas (mušamieji).

Vytauto Petriko nuotr.

6

MUZIKA

be vargo sudainuotomis (ir begalinėmis) viršutinėmis natomis, ar jos džiaugsmingas buvimas scenoje, ar jos aktoriniai niuansai, kuriant prieštaringą Besės, kaip vakarėlių merginos, priklausomos nuo narkotikų, ar Porgiui ištikimo žmogaus, priglaudusio mirusios Klaros kūdikį, paveikslą. Efektingas soprano Goldos Schultz debiutas Met Klaros vaidmeniu; išraiškingas, itin plastiškas Frederickas Ballentine’as (narkotikų platintojas „Sportin’Life“); įtikinama vaidyba ir vokalu grėsmę ir žiaurumą spinduliavo Alfredas Walkeris.

Tas autentiškumas, atmosfera, vien juodaodžiai atlikėjai, scenoje ne vaidinę, o tiesiog gyvenę, ir padarė didžiausią įspūdį. Jau vien tai, kaip jie juda!

◄ Jei neklystu, prieš tai šio kultinio vei-

kalo premjera Niujorke buvo tik 1985 m., taigi opera pastatyta pirmą kartą per pastaruosius 30 metų. Daug renginių lydėjo šį išskirtinį kultūros reiškinį, vienas jų – vyko nemokama tiesioginė atidarymo nakties spektaklio transliacija į „Times Square“. O vasario 1-osios spektaklis buvo tiesiogiai transliuojamas visame pasaulyje kaip „The Met: Live in HD“ serijos dalis. Klaipėdiečiai matė transliacijos kartojimą po kelių dienų. Šiaip jau šiame spektaklyje nieko naujo, viskas kaip ir ankstesniuose matytuose Met pastatymuose. Viskas, absoliučiai viskas fantastiška. Gal net kiek labiau nei įprastai. Švenčiant operos istorinį sugrįžimą į MET sceną, „MET įkūrėjų salėje“ surengta speciali paroda „Black Voices at the Met “. Joje atskleidžiamas nepaprastas juodaodžių menininkų indėlis į Met istoriją per pastarąjį šimtmetį. Būtent dėl juodaodžių gyvenimo vaizdavimo ir juodaodžių atlikėjų šios operos kelias į sceną buvo sudėtingas. Operos muzikinė kalba labai įtikinama, ne be reikalo kompozitorius, siekdamas autentiškai pavaizduoti gyventojų buitį, kelis mėnesius gyveno juodaodžių aplinkoje, dainavo jų choruose, įsiklausė į afroamerikiečių

kalbos ypatumus. Be to, „Porgis ir Besė“ pasirodė scenoje, kai visose Jungtinėse Valstijose vis dar plačiai buvo praktikuojama rasinė segregacija, o kritikai manė, kad opera, parodanti priklausomybių turinčius žmones, tik sustiprins neigiamus stereotipus. Šįkart tas autentiškumas, atmosfera, vien juodaodžiai atlikėjai, scenoje ne vaidinę, o tiesiog gyvenę, ir padarė didžiausią įspūdį.

Jau vien tai, kaip jie juda!

Anksčiau tik užkulisiuose dalijęs interviu, pats Met vadas Peteris Gelbas tarė įžanginį žodį, tuo dar labiau pabrėždamas momento svarbą.

Nuostabūs VISI atlikėjai. Kompozitorius, iki smulkmenų išstudijavęs juodaodžių kalbos ypatumus, kruopščiai sukūrė operos herojams charakteringus ryškius, individualizuotus numerius. E.Owensas (Porgis), iš pradžių nenorėjęs dainuoti šioje operoje, jau dešimtmetį yra vienas svarbiausių šio vaidmens atlikėjų įvairiuose teatruose, buvo sutiktas ypatingomis ovacijomis. Tiesa, jo atžvilgiu teko skaityti ir kritiškų atsiliepimų dėl menko kontakto su scenos partnere. A.Blue (Besė) buvo nepriekaištinga. Neįmanoma nuspręsti, kuris atlikimo aspektas buvo žaviausias: ar jos spinduliuojantis balsas su iš pažiūros

Operos pagrindas – dialogų scenos.

Spiričiuelis tampa vienu svarbiausių žanrų šioje operoje. Labai didele sėkme laikyčiau režisieriaus Jameso Robinsono įtaigiai sukurtą Catfish Row bendruomenės vaizdą.

Dainininkai ir šokėjai čia yra nuolat užimti, „įveikinti“. Tai ir stilingo choreografės Camille’ės A.Brownas (debiutas Met scenoje) darbo nuopelnas.

Diriguojamas Davido Robertsono, visas atlikėjų ansamblis buvo labai dinamiškas.

Tiesiog mėgavomės hitais „It Ain’t Necessarily So“, „Bess, You Is My Woman Now“, „I Got Plenty o’ Nuttin“, „My Man’s Gone Now“ ir kt.

Pabaigai. Tai istorinis įvykis ne tik Met, bet ir Klaipėdai. Bilietų nebuvo, net paskelbtas papildomas spektaklis. O juk vos prieš trejus metus buvo iškilusi grėsmė, kad Klaipėda liks be šių transliacijų. Iš tuomečio „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovo Dainiaus Beržinio atsakymo: „Keturi sezonai, 40 transliacijų, su kiekviena transliacija vidutiniškai patiriant po 360 JAV dolerių nuostolių, sukaupė net 14 000 JAV dolerių nuostolingų finansinių išlaidų, kai vidutiniškai buvo tik po 60 žiūrovų vienoje operos transliacijoje Klaipėdos salėje.“ Prieš trejus metus teko įrodinėti, kad mums to reikia. Perpildyta salė iškalbingai byloja – reikia! ► 7

MUZIKA

S.Prokofjevo „Lošėjas“ (dirig. M.Pitrėnas, rež. V.Barchatovas) Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Vasario 5-oji.

Mozartas ir džiazas ◄ Šį koncertą pasirinkti ir kitiems rekomenduoti paskatino trys dalykai: Latvija, simfoninis orkestras, Mozartas ir džiazas.

Latvijos atlikėjai retkarčiais pasirodo mūsų scenoje, pamėgti jų saksofonininkai, dažnai prie mūsiškio kamerinio orkestro prisijungia jų puikūs pūtikai. Tačiau, jei gerai pamenu, nepaisant tik 100 km atstumo, Liepojos simfoninis orkestras, įkurtas dar 1881 m., kurio meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas jau porą metų yra Gintaras Rinkevičius, Klaipėdoje lankėsi senokai.

Tačiau, atsižvelgiant į programą (aš, akivaizdu, neatsižvelgiau), šį kartą atvyko tik dalis orkestro, kamerinė grupė be pučiamųjų.

Pati kalta, namų darbų neatlikau. Pirmasis nusivylimas.

Antrasis ištiko jau po W.A.Mozarto Kontradansų ir populiariojo Divertismento styginiams F-Dur K138 trijų dalių (trijų dalių! Allegro, Andante, Presto! Vėl aidėjo 8

plojimai. Nors „LRT Plius“ jau turi net laidą „Tarp dalių neplojama“. Nepadeda.).

Nestilinga, šiurkštoka, mažai kontrastų.

Mes, lietuviai, be abejo, kokybiško Mozarto atlikimo išlepinti dar nuo šviesaus atminimo prof. Sauliaus Sondeckio laikų, kai Lietuvos kamerinio orkestro Mozarto interpretacijos visoje Europoje buvo laikomos etaloninėmis.

Dar mažiau jų, kontrastų, o ir spalvų E.Griego siuitoje „Iš Holbergo laikų“. Monotoniška ir nuobodu.

Visos viltys – antroji koncerto dalis, kurioje žadėtas džiazas: E.Sauterio „Focus“ džiazo trio ir styginiams. Prie stygininkų prisijungė tikrai neprasti latvių solistai: Gintis Paberzis (saksofonas), Edvinas Ozolas (bosinė gitara) ir Artis Orubas (mušamieji).

Tačiau tai koncerto neišgelbėjo. Septynių dalių kūrinys (dalys: I’m Late, I’m Late, Her, Pan, I Remember When, Once Upon a Time, A Summer Afternoon, Night Rider) prailgo, nes skambėjo vienodokai. Dirigentas Guntis Kuzma akivaizdžiai neįkvėpė atlikėjų, nepasiūlė įtaigesnių ir ryškesnių interpretacijų.

Vien iš šio koncerto daryti didelius apibendrinimus būtų neatsakinga, tačiau užklysta mintys, kad teko girdėti ir solidesnių šio kolektyvo pasirodymų tuomet, kai jam dar vadovavo Imantas Resnis ar Atvaras Lakstigala. Pamenu pavydą, kad Liepoja, dukart už Klaipėdą mažesnis miestas, turi (jau vien tai, kad turi) ir dar tokio aukšto lygio simfoninį orkestrą. O vasario 5-osios vakarą pavydu nebuvo.

Beje, įdomus šio orkestro veiklos aspektas, kad jis taip pat organizuoja klasikinės muzikos festivalį „Liepojos vasara“ ir Liepojos žvaigždžių festivalį. Šiuo metu pastarasis, jau 28-asis, intensyviai reklamuojamas ir Klaipėdos gatvių stenduose.

Vasario 7-oji. Šokiai dviem fortepijonams Tą penktadienį beveik visi Klaipėdos pianistai buvo Klaipėdos koncertų salėje.

Pavydėtinas profesinis solidarumas. Juos

MUZIKA

LNOBT nuotr.

Prieš trejus metus teko įrodinėti, kad mums to reikia. Perpildyta salė iškalbingai byloja – reikia! sukvietė nepaprasta proga – R.Rikterės ir Z.Ibelhaupto fortepijoninis duetas čia šventė kūrybinės veiklos 30-metį. Šventė pakiliai, su užmoju. Programa patraukli įvairaus skonio klausytojams: plati geografiškai (Lietuva, Norvegija, Ispanija, Argentina), įvairi žanrų požiūriu (šokis ir romansas, sonata ir variacijos), gana kontrastinga, tačiau ne eklektiška. Atlikta tarsi vienu ypu, „paskaninta“ Rimvydo Savicko klarneto tembru (B.Kutavičiaus Sonata dviem fortepijonams ir klarnetui „Gervių šokiai“). Ir nors jų pianizmas kiek skirtingas (R.Rikterė studijavo J.Karnavičiaus klasėje), ilgametis darbas nugludino šiuos kampus.

Fortepijoninis duetas – ne itin populiarus žanras Lietuvoje. Pasitaiko pavienių, pramoginio pobūdžio pamuzikavimų – į tokį peraugo Romualdo Lukošiaus ir Rimanto Jurkonio ansamblis. Tačiau ilgiausiai ir kryptingiausiai garsindami šį žanrą dirbo prof. Kęstutis Grybauskas su žmona Liuda Grybauskiene. Tai jie, S.Vainiūno klasės absolventai, 1961 m. įkūrė pirmąjį Lietuvoje koncertuojantį fortepijoninį duetą, tai jie buvo ne vieno kūrinio pirmieji atlikėjai, tai jie ne vieną kūrinį ir inspiravo.

Su L.Grybauskienės netektimi po ketvirčio amžiaus dueto veikla nutrūko. Man gražu ir prasminga, kad Z.Ibelhauptas – K.Grybausko studentas – jau tris dešimtmečius su nuolatine scenos partnere atkakliai tęsia savo profesoriaus pradėtą darbą šiuose baruose. Tęsia, nepaisant atsakingų dar ir administracinių ar akademinių pareigų (Z.Ibelhauptas yra LMTA rektorius, R.Rikterė yra šios aukštosios mokyklos profesorė). Ilgų kūrybiškų metų!

Vasario 14-oji.

Grįžo su trenksmu Iš šono žiūrint – po „Salomėjos“ triumfo Zalcburge dainininkė miegoti nuėjo kaip Asmik Grigorian, o atsibudo kaip megažvaigždė. O tai reiškia – šviesmečiais nutolusi, nebepasiekiama. Viename interviu pati dainininkė kalbėjo, kad Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) seniai ją kviečia, tačiau solistės darbo grafikas toks įtemptas, kad nesą galimybės į jį įsprausti dar ir Vilnių. „O jei manęs nori, tegu ima visą produktą – Vasilijaus Barchatovo (dainininkės sutuoktinis) su jo nuolatine komanda prieš porą metų Bazelio teatre Šveicarijoje pastatytą S.Prokofjevo pagal F.Dostojevskio romaną parašytą operą „Lošėjas“, – kalbėjo geriausias pasaulio sopranas. Šioje operoje pagrindines partijas dainavo A.Grigorian ir rusų tenoras Dmitrijus Golovninas, o pastatymo muzikos vadovas buvo Modestas Pitrėnas. Visi trys ir atkeliavo į vilniškį pastatymą. ► 9

MUZIKA

Koncertas „Šokiai dviem fortepijonams“ Klaipėdos koncertų salėje: R.Rikterės ir Z.Ibelhaupto fortepijoninis duetas, R.Savickas (klarnetas).

Vytauto Petriko nuotr. ◄ Išvakarėse už vokalinį meistriškumą ir įspūdingą artistinę įtaigą iš Prezidento rankų priėmusi apdovanojimą – Lietuvos nacionalinę premiją (dėkui Dievui, į prezidentūrą ją įleido, nes Viktorijos Kuodytės istorija spektaklio pertraukos metu buvo pagrindinė pokalbių tema. O šiaip jau labiau džiaugčiausi, jei A.Grigorian pirma būtų įvertinta Lietuvoje, o ne po to, kai jau ją pasaulio geriausia pripažino visokie „International Opera“ awardai ir opernweltai), Šv. Valentino dieną sausakimšoje LNOBT salėje, nė karto Lietuvoje nestatytoje rusų klasikinio modernizmo operoje ji dainavo Poliną.

Visas politinis, diplomatinis ir verslo elitas atvyko pasiklausyti pasaulinės 10

žvaigždės. Jau vėsūs plojimai po pertraukos sufleravo, kad elitinė (neapsisprendžiu: gal rašyti kabutėse?) publika neįvertino dirigento ir orkestro indėlio.

(Net nesmagu, bet aš ir vėl apie plojimus: operoje prieš paskutinį veiksmą plojama dirigentui ir orkestrui). Jausmas maždaug toks, kai krepšininkas, įveikęs daugybę užtvarų, iš itin nepatogios padėties įmeta fantastišką tritaškį, o niekas nešvilpia ir nerėkia. Elitas išėjo sutrikęs. Akivaizdu, neatlikti namų darbai.

Mat, kaip 1916 m. teigė pats kompozitorius, „visa opera parašyta deklamaciniu stiliumi“, o tai reiškia, kad šioje operoje nebus bel canto (gražaus dainavimo) stiliaus arijų.

Be to, šioje operoje Polinos vaidmuo nėra pats svarbiausias, taigi atlikėja, kurios dauguma ir atėjo pasiklausyti, nedaug turėjo progų pademonstruoti vokalinį meistriškumą ar / ir įspūdingą artistinę įtaigą. Tačiau, nors ir dozuotai, buvo ir viena, ir kita. O to vakaro žvaigždėmis man po ilgo laikotarpio tapo Vladimiras Prudnikovas (Generolas), Inesa Linaburgytė (Bobulytė, Generolo teta) ir, be abejo, pirmą kartą Vilniaus scenoje pasirodęs D.Golovninas (Aleksejus). Puikus ir visos V.Barchatovo kompanijos darbas, ypač išskirčiau scenografo Zinovijaus Margolino sprendimą.

Nesuskubusieji šį spektaklį galės pamatyti tik po metų.

MUZIKA

Dirigentas E.Kaveckas: tik nušlifuoti deimantai šviečia skaisčiausiai Kokia yra mokslų Klaipėdoje paslaptis, kad iš mažesnių miestelių atvykę talentai būna įkvėpti tęsti profesionalaus muziko kelią? Tai suprasti padės vienas žinomiausių ir profesionaliausių lietuvių jaunosios kartos dirigentų Egidijus Kaveckas, ryžtą muzikuoti atradęs dar vaikystėje.

Smalsu sužinoti ir įdomių užkulisinių detalių, apie kurias atėjęs į koncertą net nenutuoki.

Tikėtina, kad E.Kavecką, vadovaujantį intriguojantiems muzikos projektams, matysime vis dažniau. Pavadinime minimi deimantai – tai muzikos kūriniai, už kurių atlikimo kokybę yra atsakingas pašnekovas.

Ne kartą jis juos šlifavo ir Klaipėdoje, tačiau apie tai leiskime papasakoti jam pačiam. ►

Jaunosios kartos dirigentas E.Kaveckas – komunikabilus žmogus, ypač repetuodamas ir darydamas tai, ką mėgsta ir išmano.

Manto Headshooterio nuotr.

11

MUZIKA

Ieva BUDRIŪNAITĖ

Mokytis pradėjo vėlai ◄ – Kur esate gimęs ir kaip prasidėjo jūsų kelias į muziką?

– Esu kilęs iš mažo Papilės miestelio, esančio Akmenės rajone. Miestelis niekuo lyg ir nežymus, ramiai įsitaisęs prie Ventos upės vingio. Vis dėlto jame gyveno, kūrė ir yra palaidotas rašytojas, istorikas bei švietėjas Simonas Daukantas; čia taip pat išaugo kažkada buvusi šešiolikakamienė liepa (dabar kamienų jau sumažėjo). Matyt, yra ir daugiau kokių nors įdomybių ir žymesnių žmonių. Taigi ten prasidėjo ir mano gyvenimas.

Mokytis muzikos pradėjau palyginti labai vėlai, būdamas penktokas nuėjau į miestelio muzikos mokyklą, niekieno neskatintas ar nepriverstas užsiregistravau mokslams ir taip pradėjau eiti profesionalaus muziko profesijos link. Tuo metu dar nenutuokiau, kur mane visa tai nuves, tačiau jutau didžiulį norą muzikuoti. Tiesa, pasiryžimo būta pakankamai, nes po vidurinės mokyklos pamokų eidavau tiesiai į muzikos mokyklą.

Iš jos dar pėsčias pareidavau apie du kilometrus iki namų. Ir taip buvo trejus metus, kiekvieną savaitės darbo dieną.

Devintos klasės Papilės vidurinėje mokykloje jau nebepradėjau, nes atsirado galimybė stoti į aukštesniąsias muzikos mokyklas baigus aštuonias vidurinės mokyklos klases (man tada buvo 15 metų).

2001-aisiais įstojau į Klaipėdos Stasio Šim-

E.Kaveckas 12 metų dainavo chore „Jauna muzika“.

kaus konservatoriją, chorinio dirigavimo specialybę. Mokiausi pas puikią mokytoją Audronę Purlienę.

Muzika ir tyla – Papasakokite apie laikotarpį Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje. Kokių išliko prisiminimų?

– Studijų metai S.Šimkaus konservatorijoje buvo mano aktyvaus mokymosi ir kitų „vijimosi“ muzikos srityje laikas. Dauguma mano bendraklasių jau buvo baigę septynias muzikos mokyklos klases, o aš – tik

tris. Tačiau muzika taip įtraukė, kad net nepajutau, kaip prabėgo paauglystė. Konservatoriją atsimenu su didžiule meile ir sentimentais. Nuo ankstyvo ryto (5.50 val.) iki pat jos uždarymo valandos didžioji dalis laiko per tuos ketverius metus praleista ten grojant, mokantis. Konservatorija, palyginti su vidurine mokykla Papilėje, man imponavo tuo, kad ten buvo ramu. Niekas per pertraukas nerėkavo, netriukšmavo, koridoriuose girdėjosi nebent muzika arba viešpatavo tyla. Konservatorija tuo metu dar buvo su savo senosiomis, neremontuotomis sienomis, tačiau visa persismelkusi kažkokia nepaaiškinama muzikine dvasia.

Tos sienos, tokia konservatorija ir liks mano atmintyje visada.

B.Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ Klaipėdos koncertų salėje. Dirigentas – E.Kaveckas.

12

Vytauto Petriko nuotr.

Vytauto Petriko nuotr.

MUZIKA

– Esate sukaupęs didelę darbo patirtį su pripažintais Lietuvos chorais, orkestrais.

Ką manote apie Klaipėdoje kuriančius profesionalių atlikėjų kolektyvus?

– Kiekvieni gyvenimo metai atneša vis kitas patirtis, formuoja muzikinę brandą.

Klaipėdoje man teko dirbti tik su keliais profesionaliais kolektyvais – tai Klaipėdos kamerinis orkestras ir choras „Aukuras“.

Abu jie tikrai puikūs. Svarbu, kad tik būtų pakankamai klausytojų šių atlikėjų koncertuose.

Įtraukia ir stimuliuoja – Kuo jums skiriasi dirigavimas chorui nuo dirigavimo orkestrui?

– Pats dirigavimas tiek chorui, tiek orkestrui nesiskiria niekuo. Skiriasi tik apimtys ir masteliai – tiek sudėties klausimu, tiek atliekamų kūrinių formomis. Abu ansambliai – choras ar orkestras – nepaisant to, kad aš pagal išsilavinimą esu choro dirigentas, man labai įdomūs ir intriguojantys savo spalvomis, energetika, iššūkiais.

Abu be galo įdomūs, charakteringi ir spalvingi.

Muzika taip įtraukė, kad net nepajutau, kaip prabėgo paauglystė.

– Vis dažniau galime jus pamatyti ir operų pastatymų komandose. Papasakokite apie šias patirtis. Kuo jos ypatingos?

– Opera mano gyvenime nėra labai dažnas reiškinys, gal pastaraisiais metais taip sutapo, kad teko prisiliesti šiek tiek daugiau prie šio žanro. Tiesa, ir dabar statome naujai parašytą mano kolegos kompozitoriaus Jono Jurkūno koliažinę operą „Mažvydas“, bet, kaip sakiau, šiuo metu toks sutapimas arba toks mano gyvenimo periodas. Man asmeniškai tai labai įdomus žanras. Mane įtraukia ir stimuliuoja tai, kad yra siužetinė linija, drama, kur susipina daug dalykų ir ne taip statiška, kaip įprastame choro muzikos koncerte. Žinoma, dirigentui operoje yra žymiai daugiau atsakomybės, tačiau ir rezultatas teikia didesnę satisfakciją. ►

Klaipėdos koncertų salėje pastatyta B.Kutavičiaus opera vaikams ir visai šeimai „Kaulo senis ant geležinio kalno“. Diriguoja E.Kaveckas.

Vytauto Petriko nuotr.

13

MUZIKA

Su šeima. ◄ – Kokios dirigento savybės yra svar-

biausios?

– Mano kolega dirigentas Linas Balandis savo „Facebook“ paskyroje pasidalijo karikatūra, kuri iliustruoja dirigentą su jį slegiančiomis pareigybių ir reikiamų dirigentui savybių skrybėlėmis (mokytojas, motyvatorius, administratorius, dizaineris, vadybininkas, mechanikas, terapeutas, aranžuotojas ir dar 30 kitų pareigybių – aut. past.). Matyt, jų visų ir reikia. Sunku išskirti svarbiausias, tačiau, be abejo, dirigentas pirmiausia turi būti profesionalas ir muzikantas, visa kita – po to.

Profesiniai iššūkiai – Su kokiais iššūkiais savo profesijoje susiduriate dažniausiai? Kaip juos įveikiate?

14

Evelinos Mackevičiūtės-Szalas nuotr.

– Didžiausi iššūkiai atsiranda tada, kai dėl kūrinių atlikimo kokybės tenka aukoti gerus santykius su savo kolektyvo nariais. Aš esu tas žmogus ir dirigentas, kuriam labai svarbios detalės, jų tikslumas ir kruopštumas. Tikiu, kad tik nušlifuoti deimantai šviečia skaisčiausiai. Ne visiems pakanka kantrybės laukti ir siekti to nugludinto deimanto. Iš to kartais kyla konfliktai ir atlikėjų nepasitenkinimas. Esu kantrus, bet dėl savo įsivaizduojamo tikslo kartais priimu ir „nepopuliarius“ sprendimus, tiek dirbdamas su profesionalais, tiek su mėgėjais.

– Kasdien stojate prieš didelius atlikėjų kolektyvus. Ar laikote save lyderiu? Ar nuo pat vaikystės buvote linkęs vadovauti?

– Koks vadovas buvau vaikystėje, nebeprisimenu, tačiau šiandien tikrai nebijau stoti prieš didelį chorą ar orkestrą. Dirigentas, kuris nėra lyderis, negali būti dirigentu, arba tiksliau – dirigentu, kurį lydi sėkmė.

Kiek įsigilini į kompozitoriaus muziką, tiek ji tau ir atsiveria.

– Kaip įkvėpiate „užmigusį“ kolektyvą?

– Manau, kad specialių receptų ar vaistų tam neturiu. Esu gana komunikabilus žmogus, ypač repetuodamas ir darydamas tai, ką mėgstu ir išmanau. Priklausomai nuo situacijos ir kolektyvo, „prabudinu“ arba jį patraukiu į savo pusę dar labiau sudomindamas pačiu kūriniu, kontekstu, atlikimo niuansais ar pasitelkdamas pajuokavimą, pokštą, išdaigą.

– Ar turite autoritetų profesinėje srityje?

Kas jie?

– Žinoma, kad turiu. Manau, kad autoritetai kinta. Vienų autoritetų įtaka tam tikru pe-

MUZIKA

riodu sustiprėja, kitų atsitraukia į nuošalę, priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, kontekstų ir iššūkių.

Tikslas – atlikti – Kokie yra jūsų mėgstamiausi kompozitoriai?

– Visi kompozitoriai yra savotiškai įdomūs.

Svarbiausia, kiek skiri laiko autoriaus supratimui, jo kūriniui, tiek ir atsiskleidžia jo esybė, siela. Mane labai žavi šiuolaikinių – Erico Whitacre’o, Sveno-Davido Sandströmo, Davido Lango, Johno Tavenerio, Arvo Pärto, Ola’os Gjeilo ir daugelio kitų – kompozitorių muzika. Taip pat imponuoja ir kitų stilistinių epochų muzika. Kaip minėjau, svarbiausia, kiek įsigilini į kompozitoriaus muziką, tiek ji tau ir atsiveria. Mane lydi ir motyvuoja viena iš maestro Gintaro Rinkevičiaus išgirsta mintis: „Mėgstu visų kompozitorių muziką. O su ta, kurią ruošiuosi diriguoti artimiausiu metu, susigyvenu labiausiai.“ Tiesa, neturiu jokio išankstinio nusistatymo prieš mūsų šalies autorius, jų kūrybą, tačiau kol kas taip gyvenimas sudėlioja, kad mano repertuare dominuoja užsienio šalių kompozitorių muzika.

– Ar pats esate prisilietęs prie muzikinės kūrybos?

– S.Šimkaus konservatorijos laikais teko sukurti kelias pjeses (lankiau kompozicijos pamokas pas Loretą Narvilaitę), tačiau savęs nesieju su kompozitoriaus darbu, na, tik tiek, kiek reikia daryti kokias nors kitų sukurtos kompozicijos korektūras. Manau, tiek daug visko sukurta ir tiek daug įdomių, puikių partitūrų, kad mano tikslas – kuo daugiau tos muzikos atlikti.

Magiškas, gilus kūrinys – Klaipėdos koncertų salės festivaliuose jau dirigavote kelis Broniaus Kutavičiaus kūrinius, tarp jų ir oratoriją „Paskutinės pagonių apeigos“, kurios rengimas jus vėl suvedė su S.Šimkaus konservatorija.

Koks jūsų santykis su šio kompozitoriaus muzika?

– Manau, kad šio autoriaus muzikos, palyginti su kitų lietuvių kompozitorių kūriniais, esu dirigavęs ir atlikęs daugiausia.

Visai neseniai su choru „Bel Canto“ koncertuose ir konkursuose atlikome jo miniatiūrą chorui a capella „Kaimo kapinaitės“. Kūrinys, atrodo, nesudėtingas, minimalistinis, tačiau labai gilus. Po koncertų klausytojai visada jį įvardydavo kaip vieną įsimintiniausių.

Dar ankstesnė pažintis su kompozitoriaus muzika įvyko atliekant jo vieną žinomiausių oratorijų „Paskutinės pagonių apeigos“. Šį veikalą pirmiausia atlikau su Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“ Tytuvėnų vasaros festivalyje 2017 m., o šiek tiek vėliau partitūrą vėl atverčiau su S.Šimkaus konservatorijos mokiniais. Sukviesti buvusius ir esamus „šimkiukus“ Tarptautinei muzikos dienai skirtam koncertui buvo graži L.Narvilaitės (Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai – aut. past.) idėja. Mokiniams ir man tai buvo labai įdomi muzikinė patirtis ir pažintis. Oratorija sukomponuota iš paprastų motyvų, minimalių struktūrų, tačiau autoriaus genialumas suaudė tikrai magišką kūrinį, kuris atliekamas tampa įvykiu, o ne šiaip sau koncertu.

Dovana šalies kultūrai – Praėjusiais metais kartu su klaipėdiečiais pastatėte B.Kutavičiaus operą vaikams ir visai šeimai „Kaulo senis ant geležinio kalno“, kuri šiemet bus parodyta ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje. Kokie buvo įspūdžiai po premjeros?

– Premjera įvyko sklandžiai. Tiesa, operos muzika nesudėtinga, kaip ir būdinga autoriui, parašyta minimalistiniu stiliumi. Tačiau ji turi užkoduotą tikrai gilią ir stiprią žinutę, aktualią ne tik jos sukūrimo laikotarpiu (1976 m.), bet ir mums kaip valstybei, mums – Lietuvos piliečiams, žinantiems, išmanantiems ir gerbiantiems savo istoriją.

Manau, kad operos parodymas, įsiterpęs tarp svarbiausių mūsų valstybinių švenčių, tampa tarsi dovana šalies kultūrai.

Man tas pastatymo laikas Klaipėdoje kelia tik šilčiausius prisiminimus, tad su

nekantrumu laukiu, kada vėl operą pakartosime. Taip pat prisimenu, kaip su kompozitoriumi po premjeros 2019 m. balandį grįždami iš Klaipėdos į Vilnių kalbėjomės apie operą, jos atlikimą, kompozitoriaus kūrybą. Tos kelios valandos su maestro, matyt, visada išliks atmintyje.

Vizitinė kortelė Dirigentas Egidijus Kaveckas gimė 1986 m.

Choro dirigento kelią pasirinko mokydamasis Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2009 m. baigė bakalauro studijas, 2011 m. įgijo chorinio dirigavimo magistro laipsnį, nuo 2012 m. – doktorantas, apsigynė daktaro disertaciją.

Tobulinosi pas garsius Vokietijos, Austrijos, Švedijos chorinės muzikos ir dirigavimo profesionalus, pelnė prizų tarptautiniuose konkursuose.

2005 –2016 m. dainavo chore „Jauna muzika“, buvo jo chormeisteris ir antrasis dirigentas.

2006 m. įkūrė ansamblį „Balsai“ ir iki 2014 m. jam vadovavo, taip pat kelerius metus buvo Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas.

Nuo 2011 m. – valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ orkestro dirigentas.

Nuo 2017 m. – choro „Bel Canto“ meno vadovas.

Apie operą Beveik po metų pertraukos į Klaipėdos koncertų salės sceną grįš B.Kutavičiaus opera vaikams ir visai šeimai „Kaulo senis ant geležinio kalno“. Tai pagal poeto Sigito Gedos libretą parašyta stilizuota pasaka, kurios partitūra buvo skirta atlikti vaikams, tačiau šiame pastatyme ją atlieka profesionalūs kolektyvai – Klaipėdos kamerinis orkestras ir mišrus choras „Aukuras“, solistai Evelina Šimelionė, Rasa Ulteravičiūtė ir Gytis Šimelionis. Operoje dalyvauja Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokinių vokalinis ansamblis. Spektaklio kūrybinė komanda: dirigentas E.Kaveckas, režisierė Birutė Mar, dailininkė-scenografė Indrė Pačėsaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Karolis Bratkauskas. Ši opera Klaipėdos koncertų salėje bus parodyta vasario 28 d., Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje – kovo 1 d.

15

TEATRAS

„Who the f**k is A

panardintos emocijos i Šeiko šokio teatras baigiantis Jūratė GRIGAITIENĖ 2019-iesiems pastatė netradicinį, suaugusiesiems skirtą interaktyvų spektaklį-pasaką „Who the f**k is Alice“. Drąsi, Klasikinė istorija tapo spektaklio parafraze neįprasto formato premjera pagal legendinį Lewiso CarŠiuolaikinis teatras, ieškodamas naujų išraiškos formų, vis labiau tolsta nuo tradicinio rollio kūrinį „Alisa stebuklų aristoteliško teatro modelio. Spektakliai šalyje“ vyko net keliose padažnai tarpdiscipliniški, lygiomis dalimis talpose ir žiūrovus ragino jungiantys įvairias meno sritis – šokį, muziką, dailę, performansą ir kt. Pastaruoju metu menininkų sukurtą siurrearyškėja ir dar viena tendencija. Teatras siekia listinį pasaulį pamatyti Alisos tapti vis labiau patyriminis, kai žiūrovai turi galimybę ne tik stebėti spektaklį, bet ir akimis. aktyviai jame dalyvauti tiesiogine šio žodžio prasme. Radikaliai keičiasi ir aktorių bei žiūrovų santykiai. Publika praranda saugią

Šeiko šokio teatro spektaklio „Who the f**k is Alice” (rež. M.Klimaitė, choreogr. A.Šeiko) akimirkos.

16

stebėtojos poziciją ir neretai atsiduria įvykių epicentre, tapdama pagrindiniu spektaklio personažu. Aktoriai ar kiti atlikėjai tik padeda jam susiorientuoti, pajausti, patirti, išgyventi, kartais net užuosti, paragauti, pačiupinėti, apčiuopti ir pan. Šiuolaikiniame postdraminiame teatre iš dalies kinta ir pati teatro samprata. Nuo tradicinės estetinės trajektorijos, nukreiptos į vidų, gylį, esmę, mąstymą, pasukama prie daugiau išorinių dalykų – efektų, pločio, pramogos ar grynai asmeninio pobūdžio potyrių.

Būtent tokį eksperimentinį imersinio teatro modelį savo naujame pastatyme „Who the f**k is Alice“ pristatė Šeiko šokio teatro kūrybinė grupė. Spektaklį režisavo Monika Klimaitė, choreografiją kūrė Agnija Šeiko, scenarijaus autorė – Gabrielė Labanauskaitė, scenografė, kostiumų dailininkė – Giedrė Brazytė. Kaip anotacijoje rašė spektaklio kūrėjai, tai fizinio teatro, judesio ir žodžio

s Alice“:

TEATRAS

s ir išnirusios mintys spektaklis, sukurtas inscenizuojant originalią L.Carrollio kūrinio versiją, pritaikant ją makabriškam ir sykiu šiuolaikiniam, žiūrovus įtraukiančiam reginiui. Taip klasikinė L.Carollio istorija „Alisa stebuklų šalyje“ tapo šio spektaklio parafraze, kurią savo vaizduote bei aktyviu fiziniu dalyvavimu išplėtoja, sukuria ir galiausiai užbaigia patys žiūrovai-dalyviai.

Kitoje iškreiptų veidrodžių karalystės pusėje Pagrindinės veikėjos Alisos nėra, tačiau kiekvienas žiūrovas, nepaisant jo amžiaus ir lyties, spektaklio pabaigoje ja tampa, klaidžiodamas po dramos teatro patalpas ir sceną tarsi Alisa iškreiptų veidrodžių karalystėje. Sukuriama vizuali siurrea-

listinės pasakos atmosfera, o Klaipėdos dramos teatro didžiosios scenos techninės galimybės panaudojamos maksimaliai, ir tai daro nemažą įspūdį. Sodria žalia, tikrą žolę imituojančia dirbtine danga išklotos scenos grindys kyla ir leidžiasi, todėl aktoriai, šokėjai ir žiūrovai per kelias akimirkas atsiduria vis kitoje vietoje ir pozicijoje – sėdi, guli, stovi, kyla, lipa, leidžiasi, sukasi ir pan.

Neretai ryškūs išoriniai, pramoginį reginį primenantys efektai ir nuolatinis „masės“ judėjimas iš vienos vietos į kitą nustelbia pačią mintį, istoriją. Tada dramaturginis audinys ima skilinėti ir aižėti, pritrūksta jungiamųjų grandžių ir prasmės. Forma stebina, džiugina, tačiau apčiuopti turinio esmę nėra paprasta. Retsykiais užsimiršęs mintimis išplauki kažkur toli, galbūt į savo pasąmonės užkaborius, o kartais pajunti, kad jau imi nuobodžiauti, galvodamas visai ne apie tai, kas vyksta čia ir dabar.

Geras sprendimas pakviesti dramos teatro aktorius, kurie įtaigia vaidyba ir verbaline raiška gražiai papildo choreografinį spektaklio reljefą. Šį kartą šokėjai kiškučiai ryškiai žaliais kostiumais atliko labiau pagalbinę funkciją (vedė, nukreipė, pagelbėjo žiūrovams susiorientuoti ir pan.), o aktoriai Jonas Baranauskas ir Nijolė Sabulytė vedė siužetinę liniją, bandydami sudėlioti prasminius spektaklio akcentus. Kai spektaklio pabaigoje Karalienė, tarsi viso šio fantasmagoriško reginio režisierė, brutaliai išbara ir išvaiko nuo scenos nevykusius šio pasirodymo dalyvius, supranti, kad pagrindiniai aktoriai – Alisos asmenyje stovi scenoje, o juos įtariai ir su ironija stebi jau žiūrovų salėje tarp kėdžių judantys žalieji šokėjai, atsidūrę kitoje iškreiptų veidrodžių karalystės pusėje. Tarsi stebėdamas save veidrodžio atspindyje, kiekvienas žiūrovas gali su nuostaba tarti: „Ir aš buvau Alisa ?“ ►

Kemel photography nuotr.

17

TEATRAS

◄ Spektaklį „Who the f**k is Alice“ stebėjo

teatrologė dr. Nomeda Šatkauskienė iš Šiaulių ir grupelė Klaipėdos universitete studijuojančių teatrologijos magistrantūros studentų (Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė, Greta Šimkutė ir Daiva Plikšnienė ir kt.), kurie išsakė savo pirmuosius įspūdžius ir pastebėjimus. Studenčių komentarai išsikristalizavo į šiuolaikiniam postdraminiam teatrui ir šiam spektakliui būdingus bruožus: interaktyvumas, išėjimas iš komforto zonos, netradicinės erdvės panaudojimas, vaidybos ir choreografijos dermė, fragmentiška, nelinijinė dramaturgija, tarpdiscipliniškumas, rizika ir kt.

Apie žiūrovų saugumą, žaidimo taisykles ir batus Violeta: Spektaklis mane prigavo. Liepė nusiauti batus. O kai žmogus basas, iš jo atimta nemaža dalis pajėgumo. Suprastėja judėjimo galimybės ir jis jaučiasi lyg apnuogintas. Nesaugus. Todėl turi ieškoti atramos. Ir atrama tampa šalia esantys tokie pat bėduliai basuliai. Ir eini petys į petį su nepažįstamais likimo broliais į nežinomybę, vis užmesdamas akį į išlindusį didelį kojos nagą iš kaimyno kojinės. Saugumo jausmas pradingsta. Nežinai žaidimo taisyklių.

Judėjimui vadovauja kosminiai žaliaspalviai zuikiai, kurių nei veidų, nei akių nematai.

Tai reiškia, kad nematai nieko, kas tau suteiktų informacijos, kaip elgtis.

Daiva: Gal paprastas teatras prasideda nuo rūbinėje nusivelkamų paltų ir kailinių.

A.Šeiko teatre publikai nuauna ir batus.

Mes žengsime į šventovę – nebyliai sako.

Kasdienio purvo užuominas palikime už durų – sako... Mūsų laukia wonderland’as.

Dabar įvyks stebuklas – sako. Ir jis įvyksta.

Violeta: Žiūrovų minia margaspalvė, ir tokios žaidimo taisyklės iškart leidžia atsiskleisti, kas yra kas. Vieni nori dalyvauti veiksme, kiti ieško, kur pasislėpti ir likti stebėtojais. Tik svarbiausia – laikytis kartu.

Taip saugiau. O saugumas būtinas. Nes pamažu pradedi suprasti, kad Alisa neateis.

Ji jau atėjo. Ir yra šalia tavęs. Net tavyje.

Todėl atsimindamas tikrąją L.Carollio istoriją supranti, kad visa tai būtent tau reikės patirti. Padidėti, sumažėti, nugriūti, pakilti, prasmegti ir galų gale pradingti. Sau. Kartais kitiems. Ir niekas tau nepadės, nes esi ten, kur pasaulis neturi taisyklių, kur tu nesaugus.

18

Greta: Daugybė įvairiausių elementų jungia spektaklio kompoziciją į visumą. Čia turime diskoteką, į kurią žiūrovai patenka padedami wonderland’o zuikučių, tuomet persikelia į pievą arba, kitaip tariant, iškreiptą pasaulį, kuriame žemė nėra stabili, galiausiai – į sceną, kurioje žiūrovai jau supranta esantys neva aktoriai ant pakylos.

Ir tai tik erdvės sinkretiškumas. Perėjimai buvo be krypties, fragmentiški, kiekvieną akimirką verčiantys galvoti: „O kodėl dabar taip?“, „O kaip šis perėjimas rezonuoja su kitu?“, ir galiausiai minčių vainikas ima suktis ties „Nelabai suprantu, ką bendro turi šie perėjimai“. Tačiau, kaip minėjau, visa tai man buvo panašu į žaidimą, o visi šie elementai byloja apie spektaklio postdramatiškumą, atitolimą nuo Aristotelio idėjų ir priartėjimą prie Lehmanno.

Apie netradicinę erdvę ir... kas ta Alisa?

Violeta: Tik šiame spektaklyje pirmą kartą supratau, kodėl vertėjo taip ilgai laukti Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcijos.

Nes kitaip ir nebūčiau sužinojusi, kokios neaprėpiamos teatro scenos galimybės.

Atsiduri neaiškioje patalpoje, kurioje viskas transformuojasi. Erdvės keičia savo trajektorijas ir visada turi stebėti, kur tu stovi, kur sėdi ir kur guli. Pabuvau spektaklyje, kuriame gal pirmą kartą supratau, ką pajuto Alisa, atsidūrusi ten, kur nėra jokių taisyklių, atstumo, laiko ir erdvės pojūčių.

Kur nėra tiesos, netiesos ir yra taip, kaip yra. Kur esi mažas trupinėlis ant valdovų stalo ir nežinai, kaip su tavim pasielgs. Arba nušluos, arba... nušluos...

Pamažu pradedi suprasti, kad Alisa neateis. Ji jau atėjo. Ir yra šalia tavęs. Net tavyje.

Greta: Buvo labai įdomu stebėti besikeičiančias erdves ir jose dalyvauti veiksme. Scenos judėjimo dinamika sukėlė teigiamą emocinę reakciją ir keisto pasaulio nuojautą. Tačiau man norėjosi drąsesnių erdvės pasikeitimų.

Besileisdama mačiau, jog apačioje yra tamsus rūsys, ir man labai norėjosi ten patekti. ►

TEATRAS

19

TEATRAS

◄ Tačiau lūkesčiai nebuvo pateisinti, viskas atsirėmė į ,,saugumo“ rėmus. Norėjosi patirti aštresnių pojūčių. Spektaklis buvo interaktyvus, tačiau žiūrovai galėjo iš anksto intuityviai nujausti, kas su juo bus toliau. Pavyzdžiui, kad spektaklio pabaigoje prasiskleidus užuolaidoms jis atsidurs avanscenoje. Taip ir įvyko.

Tuomet aplanko nusivylimo jausmas, po kurio ateina mintis, kad aš taip ir galvojau.

Daiva: Rūkas, blyksinčios šviesos, kurtinantis ritmas, labirintai. Iš jaukios teatro fojė – į triušio urvą, kur žalia žolė ir kur triušiai gano piemenis – žiūrovus, jų įsakmi choreografija valdo, sluoksniuoja minią, kaip kokią anglių krūvą milijonus kartų pagreitintai išgrynina iki deimanto ir artišimtis pavirsta vienu – Alisa.

Apie šokio ir dramos sintezę Greta: Vyravo šokio ir dramos sintezė.

Buvo įdomu stebėti tiek šokėjus, tiek dramos teatro aktorius viename spektaklyje.

Bendradarbiavimas yra labai sveikintina iniciatyva, tačiau spektaklyje norėjau matyti daugiau šokio, juolab kad šokėjų galimybės ir jų kūno plastika (ypač Katino personažo) buvo atimantys žadą. Zuikučių galimybės galėjo būti labiau išplėtotos, nes jie buvo spektaklio scenografijos dalis, o ir erdvės transformacijos leido labiau atsiskleisti jų plastinei raiškai. Kalbant apie dramos aktorius, atvirkščiai, norėjosi mažiau žodinės raiškos. Iliustruojantis pavyzdys būtų arbatėlės scena. Viduryje – stalas, iš šonų ir stalo centre – šokėjai, prie stalo – aktoriai. Deja, tačiau atsimenu tik patį išdėstymą, o žodžių – ne. Neįstrigo nė viena frazė, pasakyta arbatėlės scenoje, nors personažai – labai įdomūs. Todėl čia norėjosi daugiau žaidimo, kuris leistų šokiu išreikšti verbalinę spektaklio reikšmę. Taip pat norėjosi daugiau žaismingumo ir prisitaikymų su pačiais puodeliais.

Violeta: Supratau, kad į šokėją – Nielsą Claesą (Katinas) aš galėčiau žiūrėti amžinai.

Kaip į degančią ugnį ar bėgantį vandenį.

Nes tai – kaip plastikos stebuklas. Žmogus savo judesiu piešiantis ore. Aktorės N.Sabulytės Karalienė – lyg visos šiandieninės informacijos, ateinančios nesustojančiu srautu iš ten, kur mums vadovauja absurdiškais įstatymais, koncentratas. Klausai ir supranti, kad nieko nesupranti. Nors ir labai 20

TEATRAS

nori. Ir bijai to baisaus riksmo, nes ir vėl nepateisinai jos vilčių. Didžiausias džiaugsmas matyti amžinai žaidžiantį J.Baranauską. Aktorių, kuris žino vaikystės žaidimų taisykles: nemeluoti, būti savimi ir tuo priversti patikėti tuos, kurie jį mato. Nustebino A.Šeiko choreografija ir jos gebėjimas taip unikaliai įvesti į spektaklį šokį, kuris neatrodo kaip šokis. Veiksmo, žodžio ir judesio vienovė, lyg moters kasa, supinta taip tolygiai, kad negalėtum atsakyti, kuri sruoga svarbesnė. Dažnai teko kitur matyti, kaip šokis naudojamas lyg spektaklio iliustracija ir jo buvimas nubrėžia ryškią liniją tarp veiksmo ir judesio. O čia toks gražus sąskambis, kad kartais buvo net baisu, jog kažką praleisi ir nepamatysi.

teatrinį žaidimą tiek aktoriams, kūrėjams, tiek žiūrovams.

Daiva: Paveikus, gramzdinantis spektaklio veiksmas atsakymų šykštėjo. Buvo aišku, kad reiks juos rasti patiems. Tobula.

Personažai įtikinamai kūrė anapusinę veidrodžio karalystę, o lyg jūra banguojanti – vis skirtingais lygmenimis kartu su žiūrovais kylanti, besileidžianti scena svaigino, stebuklą priartino vos per sprindį ir...

Atidengta uždanga. Karalienė buitiškai ir paprastai nuplėšė visiems kaukes, pamelavo, kad rytoj visi žiūrovai susitiks repeticijoje ir pabaigą užraukė kaip kokį subtilų, ilgai kurtą mezginį, šiurkščiai patraukusi paskutinį

Komentaras

Apie dramaturgiją ir modernistinį šuolį Greta: Stokojo konflikto ir pabaigos. Taip, tai yra klasikinis dramos braižas. Tačiau, kai nebuvo patenkinti mano, kaip žiūrovo, lūkesčiai bei pasiliekama prie saugaus patogumo, ieškojau paveikumo ne erdvėse, o pačioje dramoje. Čia teko nusivilti, nes pabaiga buvo labai paviršutiniška. Sumanymas yra puikus – kiekvienam asmeniškai patirti savąją Alisos kelionę į savo pasaulį, tačiau kelionė nebuvo tiek paveiki, kiek galėjo būti, ir nors pabaigoje aiškiai skambėjo spektaklio tema, jog mūsų pasaulis yra kaip veidrodžių karalystė ir viena didelė repeticija, o mes visi – alisos, aš ja patikėjau protu, bet ne širdimi, ir tai sukėlė sklandymo paviršiumi būseną.

Violeta: G.Labanauskaitės, kaip scenarijaus autorės, atliktas darbas vertas didžiausių aplodismentų. Žinoma istorija pateikta naujai, atidaužant į šonus nereikalingus niuansus ir paliekant esmę. Taip visa tai, ką žinojai, iškart pamiršti ir bandai suvokti visai naują minties giją.

Greta: Spektaklyje buvo atsisakyta klasikinio dramos modelio – nuoseklumo, kryptingumo, užbaigtumo, aiškumo, erdvėlaikių, grynumo. Tai nebuvo vientisa kompozicija, turinti aiškią pradžią ir pabaigą, konfliktą (klasikinis dramos modelis). Tai buvo kompozicijos destrukcija, modernistinis šuolis, kitaip tariant, ėjimas koja kojon su pasauliu.

Siužetas (pasaka ,,Alisa stebuklų šalyje“) buvo tik kompozicijos elementas, kitaip tariant, rėmai, kuriuose buvo galima žaisti

siūlą... Ne tokios pabaigos tikėjausi. Norėjau išsinešti stebuklą su savimi. Bet aš buvau tik viena iš daugelio alisų. Kas, velniai griebtų, aš tokia, kad Lewisas ir Šeiko pataikautų mano lūkesčiams?..

Violeta: Išėjau iš spektaklio kaip ta Alisa, kuri atsikando grybuko iš neaišku kurio šono. Ir tik pabaigoje supratau, kad iš to šono, kurio atsikandusi padidėju. Visomis to žodžio prasmėmis. Norėsiu sugrįžti. Vien tam, kad jo dar atsikąsčiau, nes noriu sužinoti. Sužinoti, kas atsitinka, kai sumažėji, kad galėtum įsigilinti į save. Taigi pareisiu atgal, kad sužinočiau – „Who the f**k is Alice“?

Nomeda ŠATKAUSKIENĖ Teatrologė Lietuvos teatrų publika pastaraisiais metais turėtų išgyventi išties smagų ieškojimų ir atradimų laikotarpį. Dauguma teatrų, ypač naujovėms atviresni privatūs, mažesnieji, publikai vis dažniau siūlo išmėginti įvairesnius teatro formatus – naujas hibridines formas, erdves, komunikacijas, dramaturgijos, vaidybos galimybes. Šeiko šokio teatras, manau, yra neginčijamas lyderis, supažindinantis Lietuvos publiką su šiuolaikinėmis ne tik šokio, bet apskritai atliekamųjų menų tendencijomis. Šį kartą žiūrovams siūloma išmėginti imersinio, t. y. įtraukiančio, dalyvaujančio teatro skonį. Paprastai publika labai mėgsta tokius spektaklius, neišlepusią mūsų auditoriją džiugina tokiame teatre atsirandanti galimybė pasijusti spektaklio dalyve, o ką jau sakyti apie pasitenkinimą, kai netikėtai supranti, kad gavai pagrindinį – Alisos – vaidmenį.

Tokiame teatre nėra kada nuobodžiauti, čia esi nuolat atakuojamas garsų, tekstų, vaizdinių, erdvės kaitos. Tikrąja tų žodžių prasme niekada nežinai, kada prarasi pagrindą po kojomis (įspūdžio negali nedaryti modernios Klaipėdos dramos teatro scenos galimybės).

Pirmasis įspūdis – pritrenkiantis, netikėtumo efektas – garantuotas, atmosfera įkaitinta, publika pasirengusi „pasinerti”. Publika šypsosi, šoka, žvalgosi, gulasi, stojasi, dairosi, klausosi. Įsidrąsina, imasi iniciatyvos. Publika

dalyvauja. Publika sudirginta – emociškai, fiziškai. Publika, kuri galbūt teatre jau nebesitiki nieko tikro, staiga tai gauna. Toks ir turi būti imersinio teatro poveikis. Daliai žiūrovų, manau, to visiškai pakanka. Juos džiugina pati „panirimo” akimirka. Bet yra ir tokių, kurie „panardinti” tikisi dar ir gilesnių potyrių. „Išnirę” tokie žiūrovai pamažu atsitokėja ir bando atsakyti ne tik į klausimą, kas yra Alisa (atsakymą juk gauname dar spektaklio pradžioje), bet ir kodėl ji f...? Kodėl pasirinktas būtent toks pavadinimas? Ką tai galėtų reikšti? O gal tiesiog jis patrauklus, iškart vedantis senos geros „Smokie” dainos link.

I don’t know why she’s leaving or where she’s gonna go I guess she’s got her reasons but I just don’t wanna know’Cause for twenty-four years I’ve been living next door to Alice Alice? Who the f**k is Alice? Šiandien tokie ir panašūs intertekstualūs, imersiniai, postdraminiai žaidimai labai madingi ir reikalingi tiek žiūrovams, tiek pačiam teatrui, bandančiam pritraukti daugiau įvairesnės publikos į teatrų sales.

Tokios publikos, kuri eitų į teatrą ne tik iš snobizmo ar iš reikalo „pasikultūrinti”, bet eitų ir dėl smalsumo, dėl dalyvavimo džiaugsmo, dėl įvykio, nuotykio.

O šis netikėtas teatrinis nuotykis, pavadintas „Who the f**k is Alice”, būtent tai ir siūlo: atsipalaiduoti, užmiršti kasdienybės racionalumą. Jis leidžia bent vieną valandą pabūti pagrindiniu herojumi. Prisipažinkime, šiandien tai – ne taip jau mažai.

Išnirus atmintyje dar ilgai išlieka spektaklio įvaizdžiai: efektingi kostiumai, žalias Karalienės perukas, metalu spindinčios kiškių ausys, čaiži, bet nė kiek neerzinanti muzika, standžios žolės (nors ir netikros) pojūtis po kojomis, įspūdinga Juodojo katino plastika ir, žinoma, tobula spektaklio choreografija (jos norėjosi daugiau, daug daugiau!). Bet kažkodėl visiškai neatsimenu spektaklio tekstų, tik vienintelį klausimą: „Tu kas esi?” Gal to ir pakanka. Kodėl gi ne?

21

SVEČIAS

Legendinės P.Bau s statys spektaklį L i

22

SVEČIAS

u sch šokėjas L ietuvos pajūryje Daphnis Kokkinos prieš 28 metus iš Graikijos atvažiavo į Vupertalį Vokietijoje. Sekinanti trijų dienų kelionė traukiniu vedė pas šokio legendą Piną Bausch (1940–2009).

Prisimena, kad ją pamatęs negalėjo suvaldyti drebulio – svajojo šokti jos spektakliuose. Pina mirė prieš 11 metų, bet legenda gyva. Pinos Bausch Vupertalio šokio teatras („Tanztheater Wuppertal Pina Bausch“) užtikrina unikalaus choreografės ir šokėjos stiliaus išsaugojimą ir tęstinumą. „Į paskutinę atranką aplikavo daugiau nei 2 000 šokėjų iš viso pasaulio“, – faktu populiarumą patvirtino D.Kokkinos. Jis teatre atsakingas už repeticijas. Su D.Kokkinos pavyko susitikti Klaipėdoje, likus porai valandų iki jo skrydžio atgal į Vokietiją. Šokėjas ir choreografas buvo atvykęs savaitgaliui, kad susipažintų su Šeiko šokio teatro šokėjais ir pamatytų Kuršių neriją, joje vasarą planuoja statyti spektaklį.

Kristina SADAUSKIENĖ

Gamta – kaip kinas

Augustino Našlėno nuotr.

– Papasakokite, kas atvedė į Lietuvą, kokie jūsų planai Klaipėdoje?

– Iš Goethe’s instituto buvau gavęs kvietimą pamatyti Šeiko šokio teatro spektaklį Prahoje. Ten ir susitikau su Agnija Šeiko.

Po to palaikėme ryšį. Neseniai ji pasiteiravo, gal turėčiau laiko padirbėti kartu.

Atsakiau, kad prieš sutikdamas pirmiausia

turiu atvažiuoti ir pamatyti, su kuo, kur ir ką. Nežinojau, ko tikėtis. Turėjau laisvą savaitgalį ir atvykau porai dienų. Susipažinau su šokėjais, turėjome dvi dienas intensyvių užsiėmimų. O paskutinę viešnagės dieną nuvažiavau į Nidą – ten ir planuojamas vasaros spektaklis. Turiu prisipažinti – buvau priblokštas tos vietos grožio. Prieš atvažiuodamas žiūrėjau vaizdo įrašus internete, bet jie neturi nieko bendro su tikrove.

Gamta Kuršių nerijoje yra didinga. Kai lankiausi, jūroje siautė bangos ir pūtė stiprus vėjas – imk ir šok – nereikia net muzikos.

Kopose, kurios visai šalia – nuotaika kitokia, mistiška. Tikrai nesitikėjau, kad būsiu taip paveiktas. Gamta – kaip kinas. ► 23

SVEČIAS

◄ Esu šokęs Vilniuje, bet iki pajūrio neat-

važiavau. Kai žiūri į žemėlapį, nežinai, ko tikėtis. Esu labai laimingas, kad atsiliepiau į Agnijos kvietimą.

Dar negaliu pasakyti, ką konkrečiai statysime – būsimo spektaklio idėją vystysime nuo dabar iki vasaros, kai vėl galėsiu atvykti.

– Esate užimtas žmogus ir sulaukiate prašymų įvairioms kolaboracijoms. Kas pastūmėjo atsiliepti į kvietimą atvykti į Lietuvą?

– Kai tave kviečia į Paryžių ar Niujorką – viskas aišku. Šiuo atveju – daugiau nežinios, bet jutau, kad jei neatvyksiu, nepamatysiu savo akimis – galiu prarasti kažką gero. Negalėjau sakyti, kad negirdėjau, nemačiau – buvau kviečiamas, tad girdėjau, teliko atvažiuoti. Ir gerai, nes tai, kas tilpo į šias dvi dienas, buvo nuostabu.

Ir laisvalaikis – šokiui – Jums teko dirbti su įvairiais šokio teatrais skirtingose pasaulio šalyse. Sakykite, ar spėjote susidaryti nuomonę apie Šeiko šokio teatrą, kokį įspūdį paliko jo šokėjai?

– Dar nesu labai įsigilinęs, kad vertinčiau teatrą. Su šokėjais taip pat turėjau tik porą užsiėmimų, kurių metu bandžiau suprasti, kas ir kokie jie yra. Man didelį įspūdį paliko tai, kad nė vienas jų prieš mane nevaidino, mums susitikus jie tiesiog buvo savimi. Tai yra sunkiausia ir kartu svarbiausia – turime mokėti atrasti savo judesius, savo šokio savybes. Šie šokėjai tai jau turi – jie buvo atviri, galėjau pažinti kiekvieną, nors nepažįstu jų asmeniškai.

Nemėgstu mechaniško darbo – man svarbu žmogus, mėginu išsiaiškinti kiekvieno stiprybes, silpnybes ir galimybes, tai, kas mus daro tuo, kas esame. Dirbu su tuo.

Taigi Klaipėdoje buvo gera.

– Mums susitikus juokėtės, kad vizito Lietuvoje savaitgalis buvo vienintelės jūsų laisvos dienos per ilgą laikotarpį, bet jas galiausiai taip pat atidavėte darbui. Kas jūsų dienotvarkėje užima daugiausia vietos?

– Taip užsiėmęs esu pastaruosius 28 metus. Nuo tada, kai atvykau šokti pas 24

D.Kokkinos pažinties su Šeiko šokio teatru akimirkos.

P.Bausch. Jai mirus, atsakomybės ir darbo dar padaugėjo. Kai tik turiu laisvesnio laiko, kad ir dvi savaites, stengiuosi kur nors

įgyvendinti kokį nors projektą. Pavyzdžiui, 2019 m. pavasarį dirbau su Graikijos nacionaliniu baletu. Taip pat rengiu šokio

SVEČIAS

juos džiugina ir pykdo, kiek toli nuo jų yra fronto linija. Kai pradedu dirbti – reaguoju į esamą situaciją. Prieš porą metų vedžiau šokio dirbtuves Kretoje šalia jūros, tai – graži vieta, bet, kai žinai, kad Egėjo jūroje skęsta iš kito jos kranto bandantys atplaukti vaikai, tiesiog negali daryti kažko lengvo ir džiugaus, linksmai pliuškentis. Neįmanoma. Būtų nežmogiška nematyti realybės.

Neįmanoma pabėgti – Laikotės nuostatos, kad menas negali būti atsietas nuo realybės, egzistuoti atskirai nuo žmogiškų rūpesčių?

– Būtų apgailėtina apsimesti, kad gyvename kažkur kitur, kur viskas gražu, kur mylimieji istorijos pabaigoje visada susituokia ir gyvena laimingai. Realybė nėra tik graži. Ypač mūsų realybė: karas, gaisrai, badas, skurdas, klimato kaita, kenčiantys suaugusieji ir vaikai. Neįmanoma apsimesti, kad to nėra. Neįmanoma nuo to pabėgti.

Realybė mane jaudina, virkdo, žudo, kartais juokina, kad ir kokia būtų, – negaliu jos nematyti. Manau, kad svarbu žinoti, kur gyvenu.

Augustino Našlėno nuotr.

dirbtuves visame pasaulyje – Brazilijoje, Čilėje ir kitur. Taigi net mano laisvalaikis yra atiduotas šokiui. Kitaip negaliu.

Kai kur nors būnu išvykęs, man labai svarbu suvokti, kas tuo metu vyksta toje pasaulio vietoje. Kuo gyvena žmonės, kas

– Vupertalyje jūsų gyvenimo centre vis dar tebėra P.Bausch, kartu su kolektyvu rūpinatės jos kūrybinio palikimo išsaugojimu, tradicijos tęstinumu. Papasakokite, kaip tai atrodo, ne šokio srities žmonėms sunku tai įsivaizduoti, juk šokis – ne paveikslas ar knyga?

– Reikia labai labai daug dirbti. Kol Pina buvo gyva, pakako šokti, nereikėjo daryti nieko kito. Bet staiga jos nebeliko – mums visiems teko su tuo susitaikyti, teko imtis pačių įvairiausių darbų. Esame šokėjai, bet turėjome tapti atrankų vadovais, choreografais, programos sudarinėtojais ir t. t. Taip pat dirbome vis su kitais miesto skiriamais meno vadovais (mūsų teatras priklauso miestui).

Mums liko Pinos choreografija – visi spektakliai yra nufilmuoti, su šokėjais ji dirbo labai asmeniškai, tad turime savo prisiminimus. Ji turėjo asistentus, kurie viską užrašydavo, šokėjai vedė užrašus, ji pati taip pat viską užrašinėjo. Mūsų rankose labai daug informacijos. ► 25

SVEČIAS

◄ Pasitelkiame ją, kai statome naujus spektaklius, ją naudojame, kai priimame ir mokome naujus šokėjus. Mes nesame Pina ir negalime jos atstoti. Bet stengiamės. Praėjo 11 sezonų ir mes vis dar čia. Į paskutinę atranką aplikavo daugiau nei 2 000 šokėjų iš viso pasaulio. Jauni žmonės nori būti Pinos legendos dalimi.

Jai mirus galėjome tiesiog užverti teatro duris ir išsivaikščioti. Bet kai kurie iš mūsų su ja buvo praleidę beveik 20 metų – atrodė, kad neįmanoma tiesiog sustoti. Likome kartu.

Kas slypi judesyje – Kalbant apie šokio palikimą ir jo išsaugojimą, kartais diskutuojama, kas tai yra choreografija, tai yra judesiai, jų seka, ar pati choreografės darbo su šokėjais technika. Kokia jūsų nuomonė?

– Geras klausimas. Mes turime visus šokio žingsnius, bet ne tai svarbiausia. Pinai technika buvo labai svarbu, bet ji turėjo labai specifinį kelią, kaip išgryninti judesį. Ji visa26

da ieškojo, kas slypi kiekviename judesyje, tai nebuvo tik raumenų susitraukimas – judesys turėjo gilesnę prasmę, priežastį, paaiškinimą.

Kai mokome naujus šokėjus kaip dirbame, rodome ne tik judesius, bet ir paaiškiname, kad, pavyzdžiui, tai atėjo iš tokio klausimo, kurį uždavė Pina.

Stengiamės sekti jos pėdomis. Aišku, kad tai – ne tas pats. Nėra jos dvasios. Gal skamba keistai, bet jai niekada nereikėdavo kažkaip specialiai atkreipti mūsų dėmesio – ji įžengdavo į patalpą ir mes žinodavome, kad ji jau čia. Jos aura buvo persmelkianti.

Kartais ją pajuntu. Dirbame su jos spektakliu ir kartais pavyksta atkurti atmosferą, kurioje ją pajuntame. Ne visada, bet kartais ji šalia.

– Ar pati Pina prieš mirtį mąstė apie teatro tęstinumą?

– Mes apie tai kalbėjomės mūsų paskutinio turo metu Čilėje. Buvo likę šeši mėnesiai iki jos mirties. Tuo metu buvau jos asistentas. Sėdėjome kavinėje ir ji iškėlė šį klausimą. Aišku, aš jo nepriėmiau rimtai.

Jei būčiau priėmęs rimtai, būčiau pripa-

žinęs mirties galimybę. Tiesiog netikėjau, kad Pina mirs. Tai atrodė neįmanoma.

Lygiai taip pat galvojau apie savo mamą.

Bet jų abiejų nebėra.

Pina svarstė, kaip viskas galėtų būti, jei jos nebebūtų. Negalėjau jai nieko atsakyti. Kalbėjomės teoriškai apie kitų garsių choreografų palikimą, bet jis kitoks – daugiau fizinis. O Pinos darbas, kaip minėjau, buvo labai asmeniškas, ji daug dėmesio skyrė kiekvienam šokėjui, jo kūno kalbai.

Kai ji mirė, mums visiems buvo šokas.

Bet pasiskirstėme darbais ir stengėmės judėti pirmyn, po poros savaičių turėjome pasirodymą be jos.

Pinos pamokos – Kiek prireikė laiko, kad nustotumėte žvalgytis per petį, imtumėte pasitikėti savimi savo naujuose vaidmenyse?

– Niekada nenustojome to daryti. Darome ką galime geriausio, bet niekada

SVEČIAS

neatstosime Pinos. Dažnai ją sapnuoju, ir visuose sapnuose ji mane koreguoja, jai niekada neatrodo, kad viskas gerai.

Vis žiūriu į ją, įsiklausau. Kaskart statant spektaklius grįžtu prie jos knygų, prie jos užrašų, vaizdo įrašų. Pavyzdžiui, prisiminsiu, kad ji yra sakiusi, jog Silvijos šokis buvo geras spektaklyje Madride, tad žinosiu, kad turiu pažiūrėti įrašą iš Madrido, o ne kito miesto. Jei nebūčiau buvęs jos asistentas, negalėčiau dirbti su šokėjais, kelti spektaklių į sceną. Jei pas Piną tik šokai – buvai beprotiškai užimtas vien tuo. Dirbdamas asistentu buvau kitoje barikadų pusėje, stebėjau, kaip ji bendrauja su šokėjais. Pavyzdžiui, nesisekdavo repeticija, būdavo akivaizdu, kad šokėjas klysta, mane imdavo pyktis, susinervindavau, o Pina nerodydavo jokių emocijų. Vėliau klausdavau, negi ji nesupyko, o ji man sakydavo, kad šokėjas vėliau turės eiti į sceną, tad svarbu sukurti pačią geriausią aplinką, kad jis galėtų atiduoti visą save. Jei išliesi savo nepasitenkinimą – tą akimirką gal pasijusi gerai, bet gali sužlugdyti kitą žmogų ir jis nebegalės šokti. Taigi tai – didžiulė pamoka.

– Ne vienas meno pasaulio genijus garsėjo kaip ekscentriška ar sudėtinga asmenybė.

Pavyzdžiui, legendinė šokėja ir choreografė Martha Graham supykusi mėtydavo daiktus. Ar buvo sunku dirbti su Pina?

– Ne, Pina nebuvo agresyvi. Bet, kadangi pati buvo geniali, ji niekada nebuvo iki galo patenkinta mūsų rezultatais. Kad ir kaip stengdavomės, niekada nepasiekėme jos lygio. Darbas su ja buvo labai sunkus – viską kartodavome po 10, 20 ir dar daugiau kartų. Mūsų kūnai kartais nebepakeldavo krūvio, raumenys atsisakydavo dirbti. Kartais būdavo taip sunku fiziškai ir emociškai, kad scenoje verkdavome. Įsivaizduok sceną, kur tau į veidą mėtomi pomidorai ir tai reikia kartoti daugybę kartų. Labai sunku. Ir vis iš naujo ir iš naujo.

Mano kūnas vis dar nori šokti, bet man 55 metai.

Mano karta įpratusi nuolat dirbti, jei sustočiau – jausčiausi blogai.

Nebuvo sunku būti su Pina, bet darbas buvo labai sunkus. Ji sakydavo, kad pati nežino, kuris sprendimas būtų geriausias, tad turime ieškoti, dairytis. Dėl to tiek daug viską kartodavome. Ne visi tai pakėlė, buvo žmonių, kurie pasitraukdavo.

Neprarado aktualumo – Sakote, kad Pinai niekada nebuvo gana.

Ar pastatę spektaklį sulaukdavote pripažinimo, jos įvertinimo?

– Niekada. Niekada nemanėme, kad pasisekė.

– Net po premjeros?

– Ji ateidavo į užkulisius šypsodamasi ir, kaip dabar pamenu, sakydavo: „Buvo gražu, gražu, gražu.“ Kitą dieną repeticijoje pasirodydavo su ilgiausiu sąrašu korekcijų. „Gražu“.

Gal, jei būtų pasakiusi, kad pagaliau kažkas tobula, būtume sustoję ir tiesiog kartoję, ką jau mokame, nebesistengę, nebeieškoję toliau. Dėl to ir dabar nemanome, kad pagaliau pavyko. ► 27

SVEČIAS

◄ Kita vertus, yra nauji šokėjai, nauja energija, jie – kitos kartos žmonės. Jaučiu, kaip svarbu juos palaikyti, pasakyti, kad gerai dirba, juk mes kolegos. Aš pats esu emocionalus, tad, jei kažkas šokyje mane paliečia, galiu ir pravirkti, ir apkabinti.

Man tokiu atveju nepakanka pasakyti, kad buvo „gražu“. Asmeniškai žinau, kiek daug darbo, jėgų įdėta, kiek daug valandų dirbome. Noriu padrąsinti ir palaikyti jaunus šokėjus. Jiems priešakyje dar labai daug visko.

– Teatras šiandieninei publikai reguliariai pristato Pinos kurtus spektaklius. Ar jie taip pat aktualūs šiandien, kaip ir savo pastatymo laiku?

– Kai kurie dalykai keičiasi. Reikia nepamiršti, kad kompanijai yra maždaug 50 metų. Bet Pina daugiausia dirbo su jausmais. Jausmai egzistuoja visada, gal tik kažkiek keičiasi forma, kaip jie reiškiasi.

Tad net žiūrint aštuntojo dešimtmečio kūrinį, jis tinka ir šiandienai. Nejaučiu atotrūkio. Kartu su Pina dirbau prie 33 jos kūrinių – ir kaip šokėjas, ir kaip asistentas. Tai nemaža dalis repertuaro, bet nejaučiu, kad kažkas būtų praradę aktualumą.

– Akcentavote, kad Pinos technika buvo paremta tuo, kaip ji dirbo su kiekvienu šokėju asmeniškai. Kai Pinos spektakliuose šoka ne jos mokiniai, kas jums, jos tradicijos tęsėjams, yra svarbiau – išsaugoti originalius judesius ar mėginti juos atrasti per naują šokėją?

– Stengiamės išsaugoti judesius ir jų dinamiką, bet atsižvelgiame, kad tai skirtingi žmonės. Vienas gali padaryti špagatą, kitas – ne. Taip pat stengiamės, kad žmonės, kurie buvo originalūs tų vaidmenų atlikėjai, patys perduotų savo vaidmenų patirtį naujiems šokėjams.

Tiesa, visų kūno galimybės skirtingos, bet ir dirbant su Pina buvo taip pat – kai mokiausi kitų vaidmenis, mokiausi iš tų žmonių. Ilgainiui tų žmonių judesiai tapo mano kūno judesiais. Kai kurių dalykų negaliu atlikti taip, kaip juos atliktų brazilas šokėjas. Kai kurie klubų judesiai, būdingi brazilams, nepriklauso mano kūnui. Jei kopijuočiau aklai – būtų matyti, kad kopijuoju. Ir šiandien stengiamės dirbti taip pat – mokomės judesių, bet ieškome ir to, kas sava kiekvienam kūnui.

28

Atmintyje ir kūne – Kai dirbate kaip choreografas, ar nebūna sunkus Pinos vardo šešėlis, ar nesijaučiate jo uždengiamas?

– Esu laimingas, kad turėjau galimybę dirbti su ja. Bet kartais tas svoris yra sunkus – kai žmonės lygina ir svarsto, ką kopijuoju ar kartoju iš Pinos. Stengiuosi kurti taip, kaip jaučiu, kaip galiu. Bet aišku, kad darbo patirtis pas Piną yra mano atmintyje, mano kūne. Manau, kad kaip choreografas vis dar esu jaunas.

Kai Graikijos nacionalinis baletas pakvietė kurti Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“, mano pirmasis atsakas buvo tvirtas „ne“. Būtent šis kūrinis atvedė į Vokietiją pas Piną. Buvau tikras, kad net negalėsiu jo pamatyti naujai. Bet kai sužinojau, kad gros ne orkestras, o du fortepijonai, sutikau. Skambesys buvo kitoks, tai mane išlaisvino.

Aš esu iš Pinos Bausch šokio teatro. Ne iš kokio nors kito. Tai reiškia, kad jos įtaka mano kūryboje bus juntama.

– Kas jums svarbiausia kaip choreografui?

– Palieku sau visišką laisvę pajusti, kaip reikia dirbti su medžiaga. Pirmiausia jaučiu. Klausiu savęs, ar tai mane kažkaip liečia. Jei liečia, tada vystome tai į judesius, tobuliname. Kiekvienas judesys turi daugybę galimybių, kur jis prasidės, kaip tęsis. Dirbant tokiu būdu, laukia nemažai staigmenų – pradedame vienaip, o galiausiai pasirenkame visai kitus, netikėtus sprendimus. Kiekviena situacija mus taip pat keičia. Pagrindinis mano kriterijus visada yra tikrumas.

Jaustis laisvam – Susitikime su klaipėdiečiais buvote pristatytas kaip vienintelis graikas Pinos šokio teatre. Bet jau daug metų gyvenate Vokietijoje. Kaip prisitaikėte ir kaip jūsų kultūrinis paveldas reiškiasi jūsų darbe?

– Palikau Kretą, kai man buvo 18 metų. Žmonės ten buvo visai kitokie nei vokiečiai. Bet iš tiesų negaliu sakyti, kad gyvenu

Vokietijoje – aš gyvenu Pinos pasaulyje, gyvenu studijoje. Vupertalyje žinau kelią nuo namų iki studijos. Jei mane paliktum kitame rajone, nežinočiau net kokiame mieste esu. Kartais norėčiau būti kaip kiti normalūs žmonės – eiti į kiną, keliauti. Bet neturiu tam laiko – yra tiek daug darbo, kartais po 14 valandų per parą. Be to, net jei pasvajoju apie normalumą, pasitaikius progai ilgiau pamiegoti, vėliau jaučiuosi labai blogai. Mano kūnas vis dar nori šokti, bet man 55 metai. Mano karta įpratusi nuolat dirbti, jei sustočiau – jausčiausi blogai.

Pina savo šokėjus atsirinko iš viso pasaulio. Nežinau, ar tai darė specialiai. Mūsų buvo turbūt 16 tautybių. Ji tuo pasinaudodavo spektakliuose – kartais scenoje kalbėdavome savo gimtąja kalba. Jai taip pat buvo labai įdomu, kaip skirtingose kultūrose reiškiami jausmai. Pavyzdžiui, kaip apsikabinama Graikijoje, Japonijoje, Rusijoje ar kitur. Mes visi tai darome, bet kitaip.

Didžiuojuosi tuo, kad esu graikas.

Didžiuojuosi savo šalies istorija, bet nesididžiuoju Graikija šiandien. Mėgstame girtis savo paveldu, bet nieko nedarome šiandien – tai Graikijos problema. Galima būtų palyginti su gimstančiuoju turtingoje šeimoje – koks skirtumas, ką paveldėjai, juk kur kas svarbiau, ką tu pats gali sukurti.

– Ar dažnai grįžtate į gimtinę?

– Išvažiavęs negrįžau net septynerius metus. Vengiau karinės tarnybos – jei būčiau ėjęs į kariuomenę, būčiau nebegalėjęs šokti. Labai myliu savo mamą, kol buvo gyva, aplankydavau ją vasarą ir, kai galėjau, per Kalėdas. Mamos nebėra jau penkeri metai, ir nebejaučiu traukos grįžti.

Vieną vasarą paklausiau mamos, ar, užuot grįžęs į Kretą, galėčiau savo laisvadienius skirti apsilankymui Stambule – man patinka tas miestas. Mama atsakė, kad visai nesvarbu, kur renkuosi nuvykti, svarbiausia, kad toje vietoje būtų mane mylinčių žmonių, kad važiuočiau ten, kur esu mylimas. Tai mane nepaprastai išlaisvino. Mama visada sudarė sąlygas jaustis laisvam. Tai – didžiulė dovana. Ji palaikė mano norą šokti, o tai devintojo dešimtmečio Kretoje buvo kažkas įspūdingo.

Būti ir dėtis

In memoriam

Kompozitoriui J.Domarkui (1934–2020) atminti Juozas ŠIKŠNELIS

Rodos, šios dvi definicijos – būti ir dėtis – turėtų būti perdėm aiškios, bet prisipažinsiu, jog skirtumus tarp jų suvokiau kiek vėliau, susipažinęs ir susidraugavęs su ką tik (sausio 26 d.) mus ir šį pasaulį palikusiu kompozitoriumi, tautodailininku Jonu Domarku.

Be abejo, suvokimas nebūtų manęs aplankęs, jei Jonas būtų vienas iš daugelio gyvenime sutiktųjų, kurie dedasi esantys geri, draugiški, išmintingi, gražūs, dosnūs, dorovingi, tikintys, galintys ir norintys padėti ir taip toliau – visa puokštė dorybių su angelo sparnais.

Bet ne, J.Domarkas, atsiradęs mano gyvenimo kelyje, nesidėjo nei angelu, nei šventesniu už Romos popiežių, jis tiesiog BUVO. Jis buvo ir išmintingas, ir draugiškas, ir gražus, ir dorovingas, ir dosnus, ir pirmas skubąs į pagalbą, tik dar vienas esminis skirtumas nuo kitų: visa tai nesiveržė per kraštus, o spindėjo iš vidaus ir nerėžė nei akių, nei klausos.

Tai ir paskatino mano suvokimą apie dviejų definicijų skirtumą. Apie tokius žmones kaip J.Domarkas negali sakyti „buvo savo vietoje“, nes jis niekada nesiskverbė į pirmąsias gretas, nestumdė kitų alkūnėmis, bet pagal nuveiktus darbus ir aukščiausiojo jam duotus ir drėbtelėtus talentus privalėjo būti pirmuose planuose.

Sakydamas, jog buvo kuklus, – nieko nepasakysi, nes jo santūrumas buvo aukštos vidinės kultūros išraiška.

Jis visą laiką tarsi buvo pakilęs virš kasdienybės šurmulio su vienadieniais blizgučiais, netikrais dievais ir pranašais. Gamta jam buvo dievas, kuriuo tikėjo ir kurį garbino. Gamtos sukurtas formas išryškino ir pabrėžė medžio darbuose, garsus – muzikoje. Jo gyvenimas buvo užpildytas kūrybos – prie fortepijono su natų sąsiuviniu ir rašikliu rankoje bei prie varstoto su kaltu ir plaktuku.

O kas nesižavėjo jo santūriu humoru? Būdavo, paskambini penktadienį ir pakvieti kavos.

Atsakymas: ačiū, šią savaitę jau gėriau kavos.

Prieš sakydamas kokį nors teiginį ar naujieną J.Domarkas pateikdavo puošnaus barokinio stiliaus preambulę. Jautėsi be galo laimingas penkių mūzų apsuptyje: žmona Vida, dukros

J.Domarkas rašė muziką ir drožė skulptūras iš medžio – jo gyvenimas buvo pripildytas kūrybos.

Petro Šmito nuotr.

Rūta ir Marija bei muzika ir skulptūra. Neteko girdėti nė vieno skundo, kaip įprasta skųstis mums – valdžia, sveikata, o jei nėra kuo, tai blogu oru ar „Neptūno“ pralaimėjimu.

Pastaraisiais metais nedaug bendraudavome, tik oficialiuose renginiuose ir tai prabėgomis. Praeityje liko kūrybinės stovyklos su „Gubojos“ vėliava Kartenoje ir Rusnėje, savaitgalio žygiai pajūriu maršrutu Melnragė–Karklė, renkant juodojo ąžuolo gabalus, kuriuos jūra gausiai išmesdavo mudviem žinomoje vietoje, gurkšnojant vyną ar ką nors labiau šildantį Jono dirbtuvėse. Dažnai yra sakoma: vyrai nustoja gerti, baigiasi ir draugystė. Nesutikčiau su tokiu tiesmuku tvirtinimu. Be abejo. bendrauti, kai stalas gausiai nukrautas, yra paprasta ir lengva, bet tvirtinti, jog vynas yra vienintelis ryšys, jungiantis du žmones, irgi neteisybė. Nes du žmones jungia kur kas subtilesni dalykai nei alkoholio garai. Beviltiškas užsiėmimas tą ryšį nusakyti žodžiais.

Man ir gausiam J.Domarko bičiulių būriui trūks Tavo skaidraus tikrumo, kurio netemdė anei šešėlis apsimetinėjimo, vaidinimo, dėjimosi, nes Tu, mielas drauge, niekada ir niekuo nesidėjai, o BUVAI.

Ir BŪSI mūsų atmintyje.

Keletas nuogų enciklopedinių faktų: J.Domarkas gimė Liepgiriuose (dabar Plungės rajonas), baigęs Aleksandravo pradžios mokyklą, 1942–1949 m. mokėsi Kartenos progimnazijoje, 1949–1953 m. – Klaipėdos muzikos mokykloje. 1958 m. baigė Lietuvos konservatorijos muzikos teorijos, 1970 m. – kompozicijos klases. Eduardo Balsio mokinys.

1958–1959 m. buvo Šiaulių muzikos mokyklos, 1958–1971 m. – Šiaulių pedagoginio instituto, 1971–1975 m. – Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakulteto, 1975– 1995 m. – Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojas, nuo 1993 m. – docentas.

Nuo 1995 m. – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedros docentas. 1972 m. priimtas į Lietuvos kompozitorių sąjungą. Nuo 1991 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. J.Domarkas sukūrė chorinių dainų, bet jo kūryboje vyravo instrumentiniai ir simfoniniai kūriniai, kurie atliekami Lietuvoje ir užsienio šalyse – Lenkijoje, Ukrainoje, JAV ir kitur. Yra surengęs savo drožinių parodų, dalyvavęs kolektyvinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.

29

KINAS

„Džentelmenai“: įsimintinas kultinio režisieriaus sugrįžimas

Režisierius G.Ritchie’s, aktoriai M.McConaughey’us ir Ch.Hunnamas filmo „Džentelmenai“ filmavimo aikštelėje.

Užkietėję filmų mėgėjai džiaugiasi, kai žinomas režisierius puikiai sugeba laviruoti skirtingais kino žanrais ir formomis. Smagu, kai kūrėjas patogiai jaučiasi išbandydamas save naujuose horizontuose, tačiau kai kuriems režisieriams kartais norisi palinkėti nebesiblaškyti ir pasilikti ten, kur jie mums atrodo stipriausi. Žinoma, kūrėjai neprivalo klausytis savo gerbėjų ir jiems geriau žinoti, kokiu tobulėjimo keliu eiti. Tačiau naujausia Guy’aus Ritchie’o juosta „Džentelmenai“ („The Gentlemen“) yra būtent tas atvejis, kai daugelio džiaugsmui kultinis britų režisierius grįžo prie savo kriminalinės komedijos ištakų.

30

Režisierius G.Ritchie’s.

KINAS

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Džentelmenai“ („The Gentlemen“). Žanras: kriminalinė veiksmo komedija.

Sukurta: 2020 m., JAV. Režisierius: Guy’us Ritchie’s.

Vaidina: Matthew McConaughey’us, Colinas Farrellas, Charlie’s Hunnamas, Hughas Grantas.

Trukmė: 1 val. 53 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

Stiprioji pusė – vaidmenys Naujausioje juostoje „Džentelmenai“ vėl sutiksime spalvingus Londono nusikalstamo pasaulio veikėjus su juokingomis pravardėmis. Filme nemažai dinamiškų dialogų su aštriais išsireiškimais bei daug įsimenančių vieno sakinio frazių. Taip pat pastebima režisieriui būdinga nelinijinio pasakojimo struktūra, greitas montažas ir skoningai parinktas garso takelis – visa tai, dėl ko kadaise pamėgome G.Ritchie’į.

Aktorius H.Grantas.

Dėl sudėtingos pasakojimo manieros filmas gali atrodyti intelektualesnis, nei yra iš tikrųjų, tačiau įmantrus stilius nenustelbia turinio.

Aktoriai M.McConaughey’us, Ch.Hunnamas. Kadrai iš filmo „Džentelmenai“.

Andrius RAMANAUSKAS

Aukštai užkėlė kartelę Vyresni žiūrovai apie G.Ritchie’į sužinojo dar 1998-aisiais. Tada jis debiutavo su tamsaus humoro kriminaline komedija „Lok, stauk arba šauk“ („Lock, Stock and Two Smoking Barrels“). Po dvejų metų įtvirtino savo kaip kultinio kino kūrėjo statusą su dar dinamiškesne kriminaline juosta „Vagišiai“ („Snatch“). Abu filmai tapo to laikmečio favoritais ir aukštai užkėlė kartelę tiek pačiam G.Ritchie’ui, tiek kitiems režisieriams, norėjusiems išbandyti save šiame žanre.

Jaunesni žiūrovai gal niekada ir negirdėjo, kaip stipriai prieš 20 metų buvo minimas ir vertinamas G.Ritchie’o vardas.

Tada nauja ir dinamiška jo vizija kriminalinės komedijos žanre žadėjo perspektyvią ateitį. Deja, vėlesni jo filmai „Revolveris“ ir „Rokenrola“ nedavė norimo rezultato ir buvo gana greitai pamiršti. Po to sekė meinstryminio Holivudo kino etapas.

Nors kai kurie bandymai buvo finansiškai sėkmingi ir sulaukė gana palankių atsiliepimų („Šerloko Holmso“ dvi dalys su Robertu Downey Jr. ir Jude’u Law), tačiau paskutiniuose savo darbuose („Karalius Artūras. Kalavijo legenda“ ir „Aladinas“) režisierius atrodė kaip ne savo rogėse, neturintis erdvės atsiskleisti, pademonstruoti unikalų braižą.

Trumpai apie siužetą. Londone gyvenantis amerikietis Mikis Pirsonas (aktorius Matthew McConaughey’us), Britanijoje sukūręs marihuanos imperiją, trokšta išeiti į pensiją. Jo verslas gundo daugybę stambių pogrindžio veikėjų.

Tačiau, kaip būna tokiuose filmuose, pasitraukti iš nusikalstamo pasaulio taikiai ir ramiai ne taip ir paprasta. Žingsnis po žingsnio Londone užverda tikras nesusipratimų, smurto, apgavysčių bei absurdo pragaras dėl narkotikų prekybos imperijos likimo. „Džentelmenų“ stiprioji pusė – spalvingi vaidmenys ir personažai.

Surinktas garsių aktorių ansamblis – M.McConaughey’us, Colinas Farrellas, Hughas Grantas ir kitos žvaigždės, matytos britiškuose filmuose bei serialuose. Šiuosyk daugelis jų vaidina nebūdingus sau personažus. ► 31

KINAS

◄ H.Grantas čia beveik neatpažįstamas.

Daugelio jis prisimenamas vaidinantis mergišius, intelektualius romantikus arba aukštuomenės vyrus. „Džentelmenuose“ jis neįtikėtinai įžūlus žurnalistas tyrėjas, manipuliuojantis savo surinkta informacija ir bet kokia kaina siekiantis piniginės naudos. Vienas įsimintiniausių šiame filme – epizodinis C.Farrello bokso trenerio vaidmuo. Aktoriui pavyko per labai trumpą laiką linksmai perteikti globėjišką, bokso klubo auklėtiniais besirūpinantį personažą – tokį pagaulų, kad net norėtųsi atskiro filmo vien su juo.

Pretenzingas kičas?

Scenarijus iš pradžių gali atrodyti painus, su begale veikėjų. Nuo pat filmo pradžios žiūrovams užkraunama daugybė informacijos, kuriai „suvirškinti“ reikia atidumo. Tačiau veiksmui įsivažiavus, jis nebepaleidžia ir išlaiko dėmesį iki pat pabaigos.

Filmas kupinas dvigubų, o kartais ir trigubų išdavysčių, netikėtų posūkių ir sprogstamo smurto. Istorija didžiąją laiko dalį pasakojama iš H.Granto vaidinamo žurnalisto perspektyvos. Nuolat šokinėjama laiku pirmyn ir atgal. Istorijos detalės keičiamos ir papildomos daugybę kartų.

Dėl sudėtingos pasakojimo manieros filmas gali atrodyti intelektualesnis, nei yra iš tikrųjų, tačiau įmantrus stilius nenustelbia turinio.

Apibendrinant: G.Ritchie’o sugrįžimas prie ištakų yra įsimintinas, ir „Džentelmenai“ bus vienas geresnių filmų jo karjeroje.

Tai stilingai nufilmuota intensyvi istorija su daug humoro ir emocijų.

Teko skaityti nepalankių atsiliepimų apie šį filmą. Juose režisierius kaltinamas, kad kuria pretenzingą kičą atgyvenusiame žanre. Tikiu, kad net kai kurie filmo gerbėjai iš dalies sutiks su šiuo teiginiu, bet tai nereiškia, kad filmas prastas. Daugelis jų net sakytų: „O, taip! Duokite mums daugiau pretenzingo kičo!“ Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad šis filmas yra tik smagi pramoga ir nieko daugiau. Tad ir filmo recenzija negali būti gilesnė nei pats filmas.

Rekomenduojama, jei domitės kinu nuo Emilio Vėlyvio iki Quentino Tarantino filmų ir viskuo, kas yra tarp jų. O labiausiai tiems, kurie kadaise save laikė G.Ritchie’o gerbėjais. Jiems veikiausiai tai bus tas pats, kaip nueiti į po 20 metų atsikūrusios mėgstamos grupės koncertą.

32

Kvėpavima s Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje vasario 18 – kovo 15 dienomis veikia Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Kvėpavimas. Švelnus oras“. Naujausioje Lietuvoje gerai žinomo medijų menininko ir kritiko, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. R.Venckaus eksperimentinėje fotografijų parodoje pristatomi per 2013–2019 m. vykusias keliones įamžinti vaizdai.

R.Venckus. Kvėpavimas 14. 2019.

Kvėpavimas 22. 2019.

FOTOGRAFIJA

a s. Švelnus oras Remigijus VENCKUS

Visuomet maniau, kad keliavimas kalnais yra pavojingas ir tikrai ne man skirtas užsiėmimas. Tikriausiai dėl šios priežasties iki trisdešimtojo gimtadienio niekada nesilankiau kalnuose ir po juos nevaikštinėjau. Šiandien galiu drąsiai teigti, kad kalnai manęs laukė iki tol, kol 2013 m. apsilankiau Slovakijoje.

Pasiekęs Aukštųjų Tatrų viršukalnes suvo-

kiau, kad dangų remiančios uolienos – tai lyg mūsų planetos sukurti šedevrai.

Nuo pat pirmosios kelionės vis trokštu aplankyti vietoves, į kurias man dar nėra tekę įžengti. Trokštu, kad mano kojos liestų nepažintą žemę, kad galėčiau įkvėpti giliau nei kasdienėje aplinkoje ir jausti plaučiais varinėjamą orą.

2018 m. lankiausi Gruzijos kalnų urvuose. Patekęs į vidų, iš karto patyriau kvėpavimo sulėtėjimą, kurį lydėjo garsą išbarstantis aidas. Buvau lyg žmogus, pamažu atran-

dantis save dar nepažintoje galaktikoje.

Atrodo, akimirksniu išnyko laikas ir erdvė, o įprastas erdvėlaikio žymėjimas tapo bereikšmiu procesu. Supratau, kad esu nė kiek neypatingas, mano darbas neturi prasmės, mano mama, stovinti už manęs, taip pat tąkart tapo nė kiek nesvarbi. Argumentais besispjaudantis vidinis balsas blaškėsi ir bandė atrasti bet kokį daiktų tvarkos paaiškinimą. Žmogiškoji logika visiškai neaktuali, buvimo svarba, atrodė, priklausė tik nuo gamtos ir nuo Dievo... ►

Vizitinė kortelė

Kvėpavimas 2. 2019.

Kvėpavimas 29. 2019.

Prof. dr. Remigijus Venckus (gim. 1981 m.) yra medijų meno ir kultūros tyrinėtojas, medijų menininkas.

2014 m. Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos kultūros tyrimų institute apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Šiuo metu R.Venckus yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius. Anksčiau dėstė Vytauto Didžiojo, Vilniaus, Kazimiero Simonavičiaus, Šiaulių universitetuose ir Vilniaus dailės akademijoje.

Yra 18-os mokslo straipsnių, penkių mokslinių pranešimų, skaitytų tarptautinėse konfe-rencijose ir 20-ies – respublikinėse mokslo konferencijose, autorius.

R.Venckaus meninių fotografijų temos – atmintis, laikas ir individuali patirtis bei vyriško kūno ir seksualumo interpretacijos.

2010 m. jis atstovavo Lietuvai tarptautinėje erotinio vizualiojo meno parodoje Lenkijoje.

Surengė 50 autorinių parodų Lietuvoje ir keturias – užsienyje.

Lietuvoje menininkas žinomas kaip medijų kultūros ir meno kritikas, recenzuojantis šiuolaikinio meno parodas, rašantis apie tapybą, fotografiją ir medijas. Jo recenzijose pristatomos parodos, vykstančios ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, JAV ir kitose šalyse.

R.Venckus yra 358 kritinių straipsnių apie meną ir kultūrą autorius.

33

FOTOGRAFIJA

◄ O gal nuo Dievo, įsikūnijusio gamtoje?..

Tą kartą mūsų gyvenimai visatos akivaizdoje atsivėrė kaip trunkantys tik kelias milisekundes.

Akistata su gamta man leidžia suvokti tai, kad mano gyvenimą supanti aplinka yra trumpalaikė, neįžvelgiama ir net neapčiuopiama; vienu metu pozityvios emocijos manyje tiesiog šoka, o vidinis balsas ramina. Aštriems gyvenimo triukšmams pasitraukus iš mano juslių lauko, tapau ne tik ramus, bet ir abejingas svarstymams apie tai, ko turiu tikėtis iš savo gyvenimo ir į nugarą alsuojančios ateities. Aš save aptikau sustojusiame laike ir gilaus kvėpavimo malonume. Mano laimė atsivėrė esanti paprasta ir artima tai laimei, kurią patiria budistų vienuoliai...

2018 m. keliaudamas Juodkalnijos kanjonais stebėjau besikeičiantį kraštovaizdį. Išlipęs iš autobuso regėjau, kaip kanjono fone didelė transporto priemonė akimirksniu tapo labai maža. Mačiau mamos nustebusias akis ir girdėjau jos šauksmą, raginantį greičiau fotografuoti kraštovaizdį ir kiek įmanoma daugiau atvaizdų pargabenti namo.

Dar niekados nemačiau jos (mamos) tokios laimingos... Nepaprastos laimės jausmas mus aplankė ne tik tuo metu, kai patyrėme akistatą su gamtos grožiu, bet ir tuomet, kai susitikome su savo vidine visata...

Visą savo menininko fotografo karjerą ieškau ir siekiu išrasti nuosavą meninę kalbą. Vis dar bandau pabėgti nuo įprastų kelioninių vaizdų ir nekurti pažodinės iliustracijos. Kiekvienas nusigręžimas nuo paprasto ir lengvai suvokiamo atvaizdo abstrakcijos link yra gana didelis iššūkis. Šis kūrybinis gestas – tai specifinis realybės paviršiaus skrodimas, leidžiantis atskleisti daiktų tvarką, parodyti jų mechanikos grožį ir atrasti save naujuose atvaizduose, kuriais ir noriu su jumis pasidalyti...

Šis kūrybinis gestas – tai specifinis realybės paviršiaus skrodimas, leidžiantis atskleisti daiktų tvarką, parodyti jų mechanikos grožį ir atrasti save naujuose atvaizduose.

34

Tarp ten i

apie T.Šlimaitės ne ž Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose sausio 24 – vasario 23 dienomis veikė klaipėdietės grafikės Tomos Šlimaitės kūrybos paroda „Nežemiški vaikai“.

Parodoje eksponuotus koliažų ciklus – „Vaikai iš Marso ar...“ ir „Šimtmečio vaikai“, sukurtus 2015–2019 m., vienija vaikų ir praeities leitmotyvai.

Irma STASIULIENĖ

Vaikystės tema menininkės kūryboje išnyra nuolat: pradedant jos magistriniu darbu – ciklu „Di“, kuriame T.Šlimaitė panaudojo savo vaikiškus piešinius, baigiant naujausiais kūriniais, eksponuotais parodoje „Nežemiški vaikai“ – pastarojoje vaikų tema atsiskleidė visa jėga.

Ir dar menininkei visada buvo labai svarbu sukurti savąsias istorijas – mistiškus, neapčiuopiamus, paslaptingus pasaulius su užkoduota paslaptimi. Juos kuria pasitelkdama istorines nuotraukas, iškarpas iš senų knygų bei skirtingas raiškos priemones, nulemtas paties gyvenimo. ►

n ir čia:

DAILĖ

e žemiškų vaikų pasaulius

Nerijaus Jankausko nuotr.

35

DAILĖ

T.Šlimaitės parodą pristatė KKKC direktorius, menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

Vernisažo akimirka.

T.Šlimaitė. Iš ciklo „Šimtmečio vaikai“.

Istorinės nuotraukos – ciklo „Šimtmečio vaikai“ prototipai.

Iš ciklo „Šimtmečio vaikai“. 2019. Koliažas.

36

Iš ciklo „Šimtmečio vaikai“.

DAILĖ

Iš ciklo „Šimtmečio vaikai“.

pai.

T.Šlimaitės parodoje „Nežemiški vaikai“.

Nerijaus Jankausko ir Domo Rimeikos nuotr.

37

DAILĖ

monochrominiai, o „Šimtmečio vaikai“ tarsi sproginėja spalvų pliūpsniais. Iš kur tokios permainos?

– Skirtinga kūryba plaukia iš mano būsenų – kartais norisi ramybės, bet šiaip esu Avinas – ugnies ženklas, tad būna kūrybinių proveržių. Vis dėlto menininkui didelę įtaką daro aplinka. Atvirai kalbant, daug dėmesio spalvoms skyriau iki Klaipėdos – taškydavausi jomis, ir ne tik ant popieriaus – emaliniais dažais apliedavau objektus. Bet mano kūrybai didelę įtaką padarė pajūris su savo melancholiška nuotaika.

– „Vaikus iš Marso ar...“ įkvėpė motinystė?

– Taip. Auginau vaikus ir negalėjau užsiimti grafika dėl kenksmingų medžiagų: acetono, rūgščių ir t. t. Tada pradėjau kurti koliažus ant autorine technika dažyto popieriaus.

Mane įkvėpė pirmagimė dukra – pradėjau ciklą besilaukdama ir su pertraukomis kūriau gana ilgai, apie trejus metus.

Paslaptingieji vaikai

T.Šlimaitės parodoje „Nežemiški vaikai“.

Dėmesys spalvai ◄ – Vienoje iš ankstyvųjų parodų eksponavote kūrinius iš Dailės akademijos baigiamojo magistro studijų darbo. Tuose grafikos lakštuose panaudojote spalvingus savo vaikystės piešinius. Vadinasi, nuo pat pradžių rinkotės ne tradicinę nespalvotą grafiką?

– Magistro baigiamieji darbai buvo sukurti mišria technika, naudojant ofortą, šilkografiją ir emalinius dažus. Tokiu būdu kovojau prieš akademizmą, jo specifiką, šablonus – 38

Nerijaus Jankausko nuotr.

visokius modelius, kaulų struktūras, gipsinius torsus. Studijų metais visa tai taip nusibodo, kad pradėjau taškytis emaliniais dažais. Spalva man visą laiką buvo labai svarbi, ir bakalauro darbas buvo spalvotas ofortas. Nebuvau iš tų, kurie kuria nespalvotą grafiką. Mano tapybos dėstytojas Mindaugas Skudutis net sakydavo: „Tau Dievas drėbtelėjo spalvos, galėjai būti tapytoja“ (juokiasi).

– Tačiau parodoje eksponuoti ciklai spalviniu požiūriu labai skirtingi. „Vaikai iš Marso ar...“, galima sakyti, be spalvų,

– Kažkuriame interviu esate sakiusi, kad vaikai yra tarsi kitokie nei suaugę žmonės.

Kaip apibūdintumėte tą kitoniškumą?

– Kai gimsta kūdikis, kai paimi jį į rankas, kai jį gauni, mįslingas žvilgsnis tarsi sako, kad jis atėjo į šią žemę atsinešdamas kažkokią paslaptį, tai, ko mes nežinome. Augdami jie irgi būna kitokie – kitaip mąsto, kitaip elgiasi. Esu dirbusi mokytoja, dėsčiau ir mažesniems vaikams, ir paaugliams, bet man labiau patiko dirbti su mažaisiais, nes jie dar nesugadinti, jų mintys savitos. Tas jų nekaltumas, nuoširdumas, atvirumas... Nors kartu jie gali būti ir žiaurūs...

– O iš kur vaikų nuotraukos cikle „Vaikai iš Marso ar...“?

– Iš senų knygų. Nuo studijų laikų mėgstu vaikščioti po antikvariatus ir ieškoti senų knygų su nuotraukomis ar piešiniais. Man labai patinka senos istorijos. Kartu kuriu ir savąsias – mistišką, neapčiuopiamą, paslaptingą pasaulį. Vaikai šiuose koliažuose tarsi sujungia čia ir anapus, tai, ką jie atsineša iš kito pasaulio. O aš įkurdinu juos ant popieriaus lapo, užfiksuoju ir palieku – naujam gyvenimui meno kūrinyje. Ir išeinu.

Jie lieka ten, kur ir turi būti, ir tampa mūsų stebėtojais.

DAILĖ

– Kas lėmė, kad ėmėtės kito ciklo?

– Norėjosi išmėginti ką nors naujo.

Tuomet prisiminiau kažkada savo atrastą schematinį braižymą spalvotais pieštukais ir flomasteriais. Panaudojau tai kurdama ciklą „Šimtmečio vaikai“, įpynusi istorijos potekstę bei pagrindinius veikėjus – vaikus. Laikui bėgant nuolat grįžtu prie kažkurios kūrybinės technikos ir net ją patobulinu.

Herojai iš šeimos albumo – „Šimtmečio vaikų“ nuotraukos – istorinės. Kas jose užfiksuota?

– Įvairiai. Seniausia nuotrauka – 1958 metų, tai yra mano senelio krikštaduktė.

Kitos nuotraukos – iki 1988 metų, jos iš mūsų šeimos albumo – sesės, broliai, tėvai, giminaičiai. Kai kas klausė, kodėl prie nuotraukų nurodyti Sankt Peterburgas, Krymas. Todėl, kad viena mano mamos sesuo ištekėjo už ukrainiečio, kita – už ruso, kai kurių savo pusbrolių net nesu mačiusi. Bet panaudojau jų nuotraukas savo koliažuose. Tiesa, gavusi visų leidimus. Yra nuotraukų ir iš mano vyro bei jo tėvų albumų, todėl kai kuriuose darbuose – ir jų vaikystė. Savo dukros nuotraukų davė kaimynė. Parodoje rodyto filmo autorius – mano vyro senelis.

Man labai patinka senos istorijos... Kartu kuriu ir savąsias – mistišką, neapčiuopiamą, paslaptingą pasaulį.

– Eksponavote ir originalias nuotraukas.

Kodėl?

– Kad būtų galima palyginti, nes savo koliažuose sukuriu visai kitą siužetą, nei buvo istorinėse nuotraukose. Pavyzdžiui, gatvėje nufotografuota mergaitė su šunimi mano kūrinyje virto tarsi ledo karaliene.

– Tie jūsų kuriami siužetai – gana netikėti, papildyti gamtos motyvais ar keistomis detalėmis.

T.Šlimaitė. Iš ciklo „Vaikai iš Marso ar...“

T.Šlimaitės parodoje „Nežemiški vaikai“.

– Kiekviename darbe yra kažkas užkoduota, tik reikia tą kodą perskaityti. Pavyzdžiui, koliaže berniukas (tai mano tėčio nuotrauka) rankose laiko seną elementorių „Saulutė“, o man rugsėjis asocijuojasi su paukščiais – jie tuomet išskrenda. Todėl koliaže atsirado paukščiai. Tačiau jaučiama ir tragedija: vienas paukštis prie vaiko kojų – negyvas. Juk taip ir būna – šalia visada yra mirtis. Skirtingi motyvai darbuose – kaip ir pats gyvenimas: jis būna labai įvairus, tarsi savotiškas koliažas. Augau kaime, gal todėl mano darbuose labai daug augalų, gamtos motyvų, kurie padeda sukurti tam tikrą

Domo Rimeikos nuotr.

nuotaiką. Visada jaučiu labai artimą ryšį su gamta, ten pasikraunu.

– Jums svarbu, kad kūryba paliestų žmonių širdis?

– Man svarbu, kad ji užmegztų kontaktą su žiūrovais, bet ne mažiau svarbu, kad darbai turėtų gilumos, gilesnės prasmės. Kad žiūrovai kažkur nukeliautų ar pasinertų...

– Ką dar užkodavote savo darbuose?

– Parodoje eksponuotuose cikluose, nors paslėptai, yra ir vienišumo tema, sociumo konfliktas tarp minios ir vienatvės. ► 39

DAILĖ

Iš ciklo „Vaikai iš Marso ar...“ 2017. Koliažas.

T.Šlimaitės parodos „Nežemiški vaikai“ ekspozicijos fragmentas.

jose atradau istoriją apie pasipriešinimo kovų dalyvius – Lietuvoje tai būtų partizanų atitikmuo. Sukūriau apie juos istorinį ciklą „Fidains“.

– O Lietuvoje neanalizavote istorinių temų?

– Esu sukūrusi ciklą „Mirties akivaizdoje“ Antrojo pasaulinio karo tema. Mane inspiravo „Memel Nord“ baterija Giruliuose.

Tai taip pat buvo koliažai, bet jie buvo kiek šmaikštesni, daugiau per absurdiškumą, parodiją. Turėjau idėją eksponuoti juos pačiame bunkeryje, bet nepavyko įgyvendinti. Darbai buvo rodyti „Vartų“ galerijoje Vilniuje.

Su dvyne seserimi prie koliažo „Dvynukės iš Žlibinų“.

Karpymo meditacija ◄ – Tai jūsų pirmieji ciklai, sukurti koliažo technika?

– Ne, ne pirmieji, bet šie – didžiausio formato, kokius esu dariusi. Koliažai mano kūryboje visada yra šalia grafikos, kartais dominuoja, kartais nueina į antrąjį planą. Bet jie yra svarbi mano kūrybos dalis. Koliažus 40

Autorės asmeninio archyvo nuotr.

pradėjau kurti prieš dešimtmetį, kai, baigusi grafikos studijas, nusprendžiau pasavanoriauti ir išvažiavau pusei metų į Armėniją.

Kadangi ten nebuvo grafikos staklių, o noras kurti nedavė ramybės, pradėjau daryti nedidelius koliažus. Jie net buvo eksponuoti 2011 m. 15-ajame alternatyvaus meno festivalyje Jerevano šiuolaikinio meno centre.

– Kokia tema kūrėte Armėnijoje?

– Kai ten gyvenau, pirkau senas knygas ir

Vaikai šiuose koliažuose tarsi sujungia čia ir anapus, tai, ką jie atsineša iš kito pasaulio.

– Kuo jus taip sužavėjo koliažo technika?

– Ir pati esu apie tai galvojusi – kodėl tas koliažas mane taip veža? Gal dėl to, kad man labai patinka rinkti, kaupti kaip tai voverytei, karpyti, tai lyg tam tikra meditacija. Kažkur perskaičiau, kad karpymo veiksmas suteikia žmogui saugumo jausmo. Koliažo dėliojimas jau išveda iš komforto zonos, bet karpymas tikrai suteikia ramybės.

DAILĖ

Iš ciklo „Fidains“. 2011. Koliažas.

– Pastebėjau, kad jūsų kūryba dažniau jungiama į ciklus. Pavienių darbų nekuriate?

– Yra kažkiek ir pavienių. Bet ciklai turi daugiau jėgos, stiprybės, kai vienas darbas papildo kitą, leidžia plačiau atskleisti temą.

Kūrybiška vaikystė – Į parodos atidarymą susirinko visa jūsų giminė, buvo jaučiamas labai stiprus palaikymas. Jūsų šeima visada tokia draugiška?

– Dar ne visi susirinko! Mūsų šeimoje – šeši vaikai, pusė iš jų – menininkai. Turiu dvynę sesę, kartu su ja Vilniaus dailės akademijoje baigėme grafiką, kita sesuo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo operinį dainavimą. Turiu idėją ateityje sujungti visas menininkes seses bendroje parodoje su koncertu. Šeimoje visada buvo labai stiprus ryšys, geras santykis ir su tėvais, ir su broliais, sesėmis.

– O iš kur jūsų šeimoje potraukis menui?

– Nežinau. Mano mama – matematikos mokytoja, bet turi polinkį menui. Vaikystėje kaime su dvyne sese labai mėgdavome piešti. Kažkada peržiūrėjau savo vaikystės piešinius ir net nustebau, kad 6–7 metų vaikas taip sugebėjo! Tos princesės, jų suknelės, daugybė detalių – matyt, jau tada pasireiškė potraukis grafikai. Anksčiau vaikai turėdavo daugiau laisvės ir galimybių ugdyti

Iš ciklo „Šimtmečio vaikai“. 2019. Koliažas.

kūrybiškumą. O dabar, nors turi krūvas žaislų, jų gyvenimas labai apribotas – viskas padaryta, pakišta. Kartu apribojama ir vaiko asmenybė bei jo kūrybingumas.

– Ir jūs dėstėte vaikams, vedate edukacinius užsiėmimus. Patinka bendrauti?

– Taip, man patinka bendrauti, esu komunikabilus žmogus, matyt, paveldėjau iš mamos. Bet reikia pabūti ir vienai. Ypač kai kuriu. Tuomet nieko negali būti šalia.

– Nesigailite pasirinkusi menininko kelią?

– Nuo vaikystės, kai mokytoja duodavo užduotį nupiešti, kuo būsiu užaugusi, visada save vaizduodavau prie molberto su berete (juokiasi). Taip ir įvyko. Aišku, nėra lengvas tas menininko kelias. Nedaug mano bendrakursių iki šiol kuria. Nes tam, kad kurtum, šiais laikais turi būti labai stiprus žmogus, stipri asmenybė. Ypač kai renkiesi profesionalųjį meną.

– Paskutinis klausimas – banaliai tradiciškas: kokie artimiausi planai?

– Tęsiu „Vaikų iš Marso ar...“ liniją, bet šį sykį vaikų figūras išraižau ir spausdinu ant dažyto popieriaus oforto technika. Penki ciklo darbai jau atrinkti dalyvauti Vilniuje kovo mėnesį vyksiančioje Tarptautinėje mažosios grafikos trienalėje.

– Kaip vadinasi šis ciklas?

– „Pajūrio vaikai“. Grįžtu iš Marso į Žemę (juokiasi).

Vizitinė kortelė Toma Šlimaitė gimė 1985 m.

2004 m. baigė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją.

2008 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos bakalauro studijas. Pagal Europos studijų mainų programą „Erasmus“ studijavo Accademia di Belle Arti di Urbino Italijoje.

2010 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos magistro studijas.

2010 m. stažavosi Helnaes Hojskole meno studijoje Danijoje.

2018 m. gavo Lietuvos kultūros tarybos stipendiją.

Nuo 2006 m. dalyvauja parodose.

Menininkė surengė dešimt personalinių parodų, dalyvavo daugelyje jungtinių parodų, jos darbai buvo eksponuojami tarptautinėse parodose Italijoje („Arte dell‘ Incisione“, diplomas, Milanas), Prancūzijoje (Šiuolaikinės Europos grafikos trienalė, 2013, Tulūza), Vokietijoje („Luftlinie“, Arenshopas), Lenkijoje, Danijoje, Armėnijoje (15-asis alternatyvaus meno festivalis, Armėnijos šiuolaikinio meno centras, Jerevanas), tarptautiniuose meniniuose projektuose Lietuvoje („American Vision“, diplomas, Vilnius) ir Italijoje.

2013 m. kuravo jaunųjų grafikių parodą „Vaizdų archyvai“ KKKC Parodų rūmuose Klaipėdoje.

Nuo 2018 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje.

41

„Iš namų“: DAILĖ

Zitos ir Romualdo Inčirauskų meninės kūrybos pėdomis

Z. ir R. Inčirauskų kūrinių parodos „Iš namų“ Žemaičių dailės muziejuje fragmentai. R.Inčirausko mažoji skulptūrinė plastika.

42

DAILĖ

Z.Inčirauskienės tekstilė.

Iki vasario pabaigos Žemaičių dailės muziejuje Plungėje eksponuojama telšiškių dailininkų, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorių, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių Zitos ir Romualdo Inčirauskų kūrinių paroda „Iš namų“.

Rita BOČIULYTĖ

Tęstinis projektas Autorių žodžiais, atsitinka taip, kad, parodoms pasibaigus, kūriniai sugrįžta į savo namus – į dirbtuves, kur jie ir buvo gimę...

Jų buvimas ankštose dirbtuvėse, juo labiau, jeigu kūrinių gausu, sukelia nepatogumų autoriams. O ir patys kūriniai jaučiasi nejaukiai, būdami be naudos – juos užgraužia sąžinė dėl tinginystės, nes kūrinio paskirtis – puikuotis gražiuose rūmuose, parodose žavėti žiūrovus. ►

Z.Inčirauskienės tekstilinės instaliacijos „AsMeniškumai“ fragmentas.

43

DAILĖ

◄ Taigi, padėtis apgailėtina, gulint supakuotiems tamsoje. Bet kartais nušvinta proga sublizgėti ekspozicijoje ir džiuginti smalsius meno gerbėjus.

Kaip ir šį kartą, kai jų autoriai – Z. ir R. Inčirauskai – buvo pakviesti į didžiuosius Plungės Oginskių rūmus pristatyti savo pastarojo laiko kūrybą.

Parodos projektas – tarytum tęstinis, nes analogiškas yra vykęs dar 2016 m. Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje ir vadinosi „Iš garažo“. Tuomet į parodą darbus vežė tik Romualdas. Į šią parodą „Iš namų“ darbus atvežė abu: eksponuojama Z.Inčirauskienės tekstilė bei tekstilinė instaliacija „AsMeniškumai“ ir metalo menininko, skulptoriaus R.Inčirausko mažoji skulptūrinė plastika bei projektas „Tarytum juvelyrika“.

Apie tai, kas asmeniška

Atminimo ženklas E.Frėjui. Skulptorius R.Inčirauskas, architektas R.Banys.

44

„Meninėje instaliacijoje „AsMeniškumai“ (2018) grįžau į šią labai asmenišką, kartu visoms ano meto motinoms bendrą kasdienybę, nutikusią prieš keturis dešimtmečius, bandydama atkurti tą skurdų,

DAILĖ

varginantį ir drauge jaukų pasaulį, – dalijosi mintimis Z.Inčirauskienė. – Tačiau tai – ne rekonstrukcija, o anos kasdienybės tekstilinis-kaligrafinis įprasminimas. Instaliacija ir objektai sukurti ready-made’ų, realių daiktų pagrindu, išlaiko atpažįstamumą. Ir garsioji B.Spocko knyga, ir puodai, ir rudos klijuotės skuteliai, kuriuos anuomet gimdymo namuose užrišdavo ant naujagimių rankyčių – daugybė autentiškų dalykų, nenumaldomai žadinančių prisiminimus, perkeliančius į laiką, kai derinau studijas su kūdikių auginimu... Tačiau visa ta asmeniška kasdienybė įgyja kaligrafinį matmenį, rašmenys dengia artefaktus,

Niekas niekur nedingsta – visi jausmai ir išgyvenimai virsta patirtimi ir menu.

objektai apauga nėriniais, laikraščiai, puodai, laiškai, švarkai, košelių receptai – viską sulieju į vieną instaliatyvią visumą, pasakojančią apie amatą – rašymą, nėrimą, siuvinėjimą bemiegėmis naktimis užmigdžius vaikus. Sopulius ir raudas. Laukimą ir tikėjimą. Apie balansavimą tarp meno ir kasdienybės, tarp studijų ir motinystės.

Apie drąsą kalbėti apie tai, kas asmeniška, trapu ir švelnu. Apie tai, kad niekas niekur nedingsta – visi jausmai ir išgyvenimai virsta patirtimi ir menu.“

Draugui ir istorijai Skulptorius R.Inčirauskas savo darbais toliau rašo Žemaitijos istoriją ir atnašauja virtuoziškam metalo menui ne tik parodoje. Du nauji jo darbai neseniai papuošė Telšius.

R.Inčirausko „Valdovų privilegijos Žemaitijai“. Architektas – A.Žebrauskas.

Pernai sukako 70 metų, kai gimė žinomas kalvystės menininkas Edmundas Frėjus (1949–2009) ir 10 metų nuo jo mirties. Paminint šias dvi sukaktis, 2019 m. liepos 17 d. ant buvusio Telšių taikomosios dailės technikumo pastato, kur E.Frėjus 1972–1976 m. studijavo metalo meną (dabar ten – Telšių meno inkubatorius), buvo atidengtas atminimo ženklas, kurį sukūrė buvęs jo draugas, skulptorius R.Inčirauskas (arch.

Ramūnas Banys).

2019 m. gruodžio 6-ąją Telšių miesto šventės metu pačiame Žemaitijos sostinės centre esančioje Didžiojoje žemaičių sienoje, skirtoje įamžinti žymiausius Žemaitijos istorijos įvykius, atidengta R.Inčirausko sukurta atminimo lenta – reljefinė skulptūra „Valdovų privilegijos Žemaitijai“ (arch. Algirdas Žebrauskas).

Autorių archyvo nuotr.

45

GINTARO LAŠAI

V.Čepas: rašydamas pateisinu savo buvimą

Psichologas, politikas, visuomenės veikėjas, rašytojas Vytautas Čepas pastaruoju metu vis labiau stengiasi pateisinti savo kaip Rašytojų sąjungos nario vardą. Neseniai pasinėręs į visiškai naują jam sritį – rašymą apie tikrus kriminalinius nusikaltimus, jų tyrimą ir didžiąją su tuo susijusią neteisybę – dokumentinio romano autorius vis dar gyvena nepamiršdamas savo herojų likimo. Kartu jis jau sėdo prie žaismingos formos ir lengvo siužeto romano. Kūryba, pasak 71-erių V.Čepo, dabar yra vienas prasmingiausių jo darbų.

Daiva JANAUSKAITĖ

Mokytoja knygų nebenori – Ar pamenate, kada pajutote nenumaldomą norą rašyti?

– Man atrodo, kad aš jo ir dabar nejaučiu, bet mokykloje jau kai ką rašydavau. Vėliau norėjau rasti tuos savo rašinius, bet per ne vieną kraustymąsi jie kažkur nusimetė.

Mano lietuvių kalbos mokytojai dabar jau 90 metų. Mokytoja pripažino, kad mintis 46

dėsčiau sklandžiai. Po to, kai bendramokslės nuvežė jai mano romaną „Po saule keičiasi tik laikas“, ji su manimi nebenori kalbėtis. Jei jau kantrioji mano žmona rėkdavo: „Durniau, ką čia prirašei!“, jis tikrai šokiruojantis. Grįžtant prie mokytojos – ji prisiminė Čepų Vytautą, bet draugės sakė, kad kitų mano knygų jai nebeveš.

– Vadinasi, buvote pašėlęs, bet gabus mokinys?

– Mokykloje rašydavome atpasakojimus, dažniausiai už turinį gaudavau penketą, o už gramatiką, geriausiu atveju, – trejetą, bet dažniau dvejetą. Mano kūrinių rašybą iki šiol taiso korektorė, o kablelius sudeda žmona. ►

V.Čepas prisipažino, kad prie rašomojo stalo išgyvena ne t

GINTARO LAŠAI

ena ne tik kūrybos kančias ir džiaugsmus. Kartą, kai buvo įsijautęs į aprašomą nusikaltėlių pasaulį, už lango sušlamėjęs klevas privertė jį pašokti iš išgąsčio.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

47

GINTARO LAŠAI

◄ Esu klaikus antigramatikas. Net rusiškai tai daryti sekėsi. Pamenu, mano rusų kalbos rašinys kabojo mokyklos stende. Nors esu kilęs iš Biržų ir rusiškai beveik nemokėjau, mane paėmė į laivyną, kalbą išmokau per savaitę. Pirmoji mano pravardė kariuomenėje buvo vokietis, jiems visi ne rusai buvo vokiečiai. Paskui jie nutarė, kad aš – fašistas, galiausiai ėmė vadinti nerusu. Tai buvo pirmos gyvenimo pamokos, kaip išsisukti iš nemalonių situacijų.

pravardę. Jaučiuosi pridėjęs ranką prie tų rašinių, bet man tai buvo daugiau kūrybinė mokykla. Kiek tuose tekstuose būdavo ironijos, kartais net artimos patyčioms... Taip bendraudamas su A.Vabuolu, pats išmokau iš jo daugybės smagių žodžių, ėmiau vertinti kalbos įvairovę, matydavau, ką po mūsų pokalbių jis parašydavo, kaip išgrynindavo tekstą. Tai buvo labai geros pamokos.

Neturėjo ką veikti

Mokėsi iš žurnalisto – Kas pastūmėjo jus imtis plunksnos?

– Rimtai pradėjau norėti kažką parašyti, kai, būdamas miesto tarybos pirmininku, turėjau apsiginti nuo „Jedinstvos“ puolimo, vėliau reikėjo gintis nuo savų. Rašydavau apie biudžeto formavimą, socialines problemas, tuos mano rašinius noriai spausdino „Klaipėda“. Pamenu, rašiau apie liesą biudžetą ir rašinį pavadinau „Bergždžios karvės metas“.

Nors esu kilęs iš kaimo, pagalvojau, kad bergždžia karvė ta, kuri neduoda pieno.

Tada vienas bičiulis mane sukvailino – ne pieno ji neduoda, o veršiuko neatsiveda.

Taip skambus pavadinimas buvo nuvainikuotas. Laikraštyje gal trejus metus turėjau skiltį, rašydavau tos savaitės aktualia tema.

Tai buvo dar iki knygų gimimo.

Esu klaikus antigramatikas.

– Jūsų kūrybiniame gyvenime buvo dar vienas etapas, apie kurį paprastai nekalbate, – kai „Klaipėdoje“ būdavo spausdinami trumpi, bet labai juokingi ir taiklūs rašinėliai, skirtingu metu vadinti skirtingais pavadinimais.

– Jų oficialus autorius – mano bičiulis, puikus žodžio meistras, žurnalistas Aldas Vabuolas. Tada jau buvau banko valdytoju, pirmadieniais jis ateidavo pas mane į darbą.

Aš pamėtėdavau idėjų, Aldas parašydavo.

Tai buvo savotiškai bendra kūryba. Tų rašinių populiarumas buvo neišmatuojamas.

Visa miesto taryba jų laukdavo, su virpesiu skubėdavo perskaityti, kiekvienas nesunkiai atpažindavo save, nors tikrųjų vardų nerašydavome, kiekvienam suteikdavome 48

– Romanas – visai kas kita nei straipsniai laikraštyje. Kaip gimė tokia mintis?

– Pirmą knygą sugalvojau rašyti, kai patekau į Seimą. Apie 17 ar 18 valandą grįždavau namo. Po tradicinės Seimo nario vakarienės – „sasiskų“ daugiau nebūdavo ką veikti. Jei dar kas nors pakviesdavo kur pasikalbėti, prie taurelės pokalbiai užsitęsdavo.

Nenorėjau grįžti į Klaipėdą mėlyna nosimi.

Romanas gimė iš neturėjimo ką veikti. Tada man jau buvo kilusi mintis parašyti romaną „Po saule keičiasi tik laikas“. Užtrukau pusantrų metų. Po darbo apsivilkdavau tokį arabišką rūbą, sėsdavau prie stalo ir iki trečios nakties rašydavau. Prieš tai buvau išleidęs dvi esė knygas „Grumingas: nuo aušros iki sutemų“ ir „Ružavo vilko ilgesys“, į kurias sudėjau savo tekstus, spausdintus dienraštyje „Klaipėda“. Taip mane, trijų knygų autorių, priėmė į Rašytojų sąjungą. Stoti į ją paragino šviesaus atminimo Rimantas Černiauskas. Ragino ir mano bendrakursis Liutauras Degėsys.

– Kodėl romaną norėjosi rašyti būtent tada ir būtent apie tai?

– Psichologijoje yra tokia Kurto Lewino teorija, kuri teigia, kad neužbaigtas darbas maždaug 70 kartų įsimena geriau nei užbaigtas. Taip yra ir su kūryba. Kai pradedi ir sustoji, vidinis balsas verčia rašyti toliau. Dėl stiliaus neprisiimsiu sau svetimų laurų. Mano galva, stipriausias romanas, kurį esu skaitęs, yra Gabrielio Garcia Marquezo „Šimtas metų vienatvės“. Jo paveiktas visą romano siužetą sudėjau į vieną dieną, nors joje sutilpo 15-os metų įvykiai. Į tai vėliau atkreipė dėmesį vertėjas Jeronimas Brazaitis, išvertęs Jameso Joyce’o „Ulisą“. Gavau jo laišką, kuriame vertėjas atkreipė dėmesį į mano romano struktūrą, pagyrė kompoziciją ir ironišką rašymo stilių. Jaučiausi labai pamalonintas.

Man labai priimtina Sauliaus Šaltenio mintis, kad ironija yra skaudus mąstymas. Vienas ironiškiausių ir net vertas Nobelio premijos yra Balio Sruogos „Dievų miškas“. Istorija baisi, bet parašyta lengvai, su šypsena. Tačiau tuomet Rašytojų sąjunga sukritikavo autorių kaip beprotį. Jis mirė neišvydęs savo knygos išleistos. Didžiulis menas parašyti taip apie skaudžius dalykus. S.Šaltenio „Riešutų duona“, „Kairių elektros linija“, „Duokiškis“, mano akimis, yra šedevrai. Man prie širdies toks rašymo būdas ir mąstymas, nes taip utriruodamas ištrauki daugiau nei matyti.

– Kaip jūs rašote? Pradedate nuo detalaus būsimo kūrinio plano?

– Aš tik pabaigoje sudarau planą, kaip užbaigti romaną, bet tai būna paskutinių 45 ar 50 puslapių planas. Pradėdamas rašyti neturiu viso kūrinio siužeto ir struktūros. Dabar rašau romaną „Teatro aikštė“, susidėliojau tik stambius skyrius. Kiekvienas rašytojas dirba skirtingai. Kažin, ar G.G.Marquezas rašydavo planą. Manau, ne. Pylė, kol parašė. Arba Jackas Kerouacas – jis gi pats prisipažino, kad nepataisė nė žodžio. Aš taisau, kartais kambario grindys būna nuklotos popieriais. Kartais tiesiog kažkuri scena nepasiduoda rašymui.

Pasmerktos vienišumui – Kokius epizodus jums sunkiausia aprašinėti?

– Man ypač sunku kurti erotines scenas.

Tiesiog neturiu tiek patirties, kiek turiu vaizduotės. Labai pavojinga aprašyti tokius vaizdus. Kartais pats pamatau, kad jau šlykštu, per riebu. Todėl mane žmona ir keikia: „Durniau, ką parašei! Kaip aš į gatvę išeisiu!“ Tenka aiškinti, kad tai išmislas.

Mano žmona Ramutė labai kukli. Nors ji penkerius metus buvo pirmoji miesto ponia, per tą laiką gal tik porą kartų su manimi buvo baliuje. Eidavo tik tada, jei būdavo labai oficialu. Kai matau, kaip dabar moterys mušasi dėl noro būti viešumoje, suprantu, kad būdamas valdžioje turėjau gerą žmoną. Kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi ja, suprantu, kad be jos pražūčiau.

– Ar po pirmojo romano „Po saule keičiasi tik laikas“ nepajutote palengvėjimo? Gal tada galvojote, kad tuo jūsų grožinė kūryba ir bus baigta?

GINTARO LAŠAI

– Turiu prisipažinti, man ta knyga pasisekė.

Pasirodė bene šešios teigiamos recenzijos, nors aš jų rašyti nieko neprašiau. Tik Laimonas Tapinas per televiziją šaipėsi ir vadino mane erotinio romano rašytoju. Ir po antrojo romano „Vienišų moterų meilė“ daugelis kritikų ir skaitytojų nepastebėjo, kad tai – knygos apie moterų vienatvę. Moterys visada vienišos.

Net kai yra su draugėmis ar vyrais, jos vis tiek vienišos. Tik tada, kai turi vaikų, jos nebėra tokios. Tokia yra moterų prigimtis. Be to, ką pačios išnešioja ir pagimdo, joms atrodo, kad nieko neturi, yra nieko vertos. O tos, kurios bando paneigti šį dėsnį, tampa panašios į kai kurias mūsų estrados žvaigždes, kurios lekia per svietą, keičia vyrus kaip kojines ir į šuns vardą panašias pavardes ir skundžiasi, kad gyvenimas nepasisekė. Savo romanais ir norėjau parodyti moterų vienišumą, kad jas reikia mylėti, kad ir kokios jos būtų, ir žinoti, kad vyrai jų iš to vienatvės jausmo nepajėgūs ištraukti.

Gaila, kad skaitytojai susikoncentravo į erotiką mano romanuose, o ne į esmę.

– Ar jums nėra skaudu, kai skaitytojai supranta kūrinį kitaip, nei jūs norėjote?

– Visiškai visiems knyga negali patikti. Kodėl moteris yra tokia, kaip kai kurie skaitytojai vadina, kurva? Romane bandau pažiūrėti į tą žmogų iš kito kampo. Ne vieną kartą, išeidamas iš savo namų senamiestyje, esu sutikęs piktas pagyvenusias moteris, kurios užsipuldavo, rėkdavo, kad perskaitė mano romaną ir išmetė į šiukšlių konteinerį. Įdomu, kad nė vienas vyras nepasakė nieko blogo.

Gal neskaitė, bet buvo ir tokių, kurie gyrė.

Manau, kad rašytojo misija ištraukti skaitytojų galvas iš futliarų, kad jie pabandytų į pasaulį pažvelgti kitomis akimis. Visokios literatūros reikia. Vieniems patinka ezoterinė literatūra, kitiems – detektyvai. Aš juos irgi mėgstu skaityti prieš miegą. Dar kiti mėgsta istorinius romanus. Turime puikiausią jų autorę Kristiną Sabaliauskaitę. Ji tikrai verta nacionalinės premijos. Jos be galo vaizdinga kalba, labai kruopščiai surinkta istorinė medžiaga, „Petro imperatorėje“ ji pateikta seniai pamiršta vidinio monologo forma. Aš rašau paprastai, pasakodamas siužetą.

Išvadino gyvuliu – Ar rašydamas mintyse matote skaitytojus, o gal rašote sau?

– Dažniausiai rašau pačiam sau. Kartais pagalvoju, kaip kažkoks žmogus reaguos paskaitęs, ką parašiau, ir nenoriu duoti pernelyg ryškios nuorodos į konkrečius žmones. Mat kitąsyk personažą paimu iš tikrovės ir nenoriu žmogaus įžeisti. Skaitytojų reakcijos kartais būna pačios netikėčiausios. Sūnaus uošvė nešė į biblioteką pirmąjį mano romaną ir sutiko draugę. Ta išvadino mane gyvuliu ir pareiškė, kad nieko šlykštesnio nei mano romanas nėra skaičiusi. Įdomiausia, kad ji perskaitė visą knygą, nenumetė jos vos įpusėjusi.

– O pats ar esate patenkintas savo kūriniais?

– Prieš atiduodamas spausdinti, paprastai knygą perskaitau gal penkis kartus.

Po to jos ilgai nesinori imti į rankas.

Kartą gal po poros metų prisiverčiau perskaityti savo romaną. Skaičiau lyg ne savo kūrinį, siužetas buvo jau pasimiršęs ir man patiko. Jei reikėtų rengti naują leidimą, erotikos pamažinčiau ar sušvelninčiau kai kurias scenas. Lesbietiškos meilės sceną pakartojau antrajame romane ir labai nustebau, kad tokios aršios priešpriešos nebesulaukiau. Vadinasi, visuomenė labai greitai progresuoja.

Erotikoje labai greitai vyksta pokyčiai.

Jei jie būtų tokie spartūs demokratijoje, dabar gyventume Dievo ausy.

– Paminėkite, prašau, kitas savo knygas.

Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl jūsų kūryba – tokia nevienalytė.

– Romanai kol kas – trys. Dabar rašau romaną „Teatro aikštė“, tai bus trečioji trilogijos dalis, visi šie romanai yra panašaus stiliaus. Bet tarp jų įsiterpė dokumentinis romanas „Siena“. Šis kūrinys atsirado ne mano iniciatyva. Esu parašęs kelias esė knygas, knygą apie nacionalinį saugumą. Jei kas nors nagrinėtų mano kūrybą, pasakytų, kad imuosi skirtingų žanrų, temų ir skirtingos stilistikos kūrinių rašymo.

Laukia reakcijos – Paskutinio jūsų kūrinio – dokumentinio romano „Siena“ pristatymo metu jūsų bičiulis advokatas Egidijus Bičkauskas atviravo, kad rašyti apie tris iki gyvos galvos įkalintus vyrus jis siūlė ne jums

vienam, bet kiti šio darbo atsisakė. Ar jūsų neužgavo toks atvirumas?

– Ne. Man čia viskas labai suprantama.

Laima Lavastė gyvena netoli Egidijaus, bet ji panašiu metu rašė kitą knygą. O Lietuvos mafiją išnarpliojęs ir aprašęs Dailius Dargis buvo įnikęs į savo temą. Į mane E.Bičkauskas kreipėsi ne tik kaip į seną draugą, o dar ir todėl, kad esu Rašytojų sąjungos narys. Galbūt tai svarbu leidėjams.

Numarinti savo kūrinio personažą yra labai skausminga.

– Kada pajutote pirmąją skaitytojų reakciją į šį romaną?

– Leidyklos „Tyto alba“ direktorė nustebo, kai knygos pristatymo metu Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje žmonės netilpo salėje. Pasirodo, tai labai retas atvejis. Aš ir pats nesupratau, kodėl toks antplūdis. Ar tema, ar E.Bičkauskas, ar mūsų duetas tiek žmonių sutraukė? Įdomiausia, kad mes asmeniškai nekvietėme nė vieno. Atėjo tie, su kuriais kartu dirbau Seime, buvo nemažai teisėjų, prokurorų. Pristatant knygą Klaipėdoje, taip pat pritrūko kėdžių salėje.

Matyt, skaitytojams tema buvo įdomi. Juk tokių, kaip mano aprašyta, istorijų dažnai neatsitinka. Knygoje aprašyta situacija tiesiog absurdiška. Absurde labai patogu gyventi – sukis, džiaukis, juk tai labai įdomu. O kai patenki ten, kur viskas sudėliota į lentynėles, stalčiukus ir dėžutes, tampa nuobodu.

– Iš kur pažįstate E.Bičkauską?

– Esame pažįstami daugybę metų, dar iš tų laikų, kai abu važiavome į Maskvą kaip TSRS liaudies deputatai. Jis yra labai uždaras, vienišius, santūrus.

– Ko jūs tikėjotės parašęs romaną „Siena“?

Ar pajutote moralinį pasitenkinimą, kaip kūrinio autorius, įsigilinęs į sudėtingą situaciją ir ją pateikęs skaitytojams?

– Ko gero, šita knyga man suteikė didžiausią moralinę satisfakciją. Aš ją rašiau ne tautai, ne Tėvynei, ne kažkokiems anoniminiams skaitytojams. Rašiau ją dėl tų trijų vyrų, kurie toli gražu nėra dorovės ir moralės įsikūnijimas. Sakykime tiesiai šviesiai, jie buvo plėšikai, neklausę savo mamų, augę linkdami į nusikaltimus. ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ Visuomenei, ko gero, geriau, kad jie izoliuoti, bet tai, kaip su jais pasielgė teisėsaugos mėsmalė, yra didžiulė neteisybė. Kai pradėjau rašyti, man buvo be galo sunku neparodyti niekšais tyrėjų, teisėjų. Stengiausi detaliai laikytis to, kas parašyta byloje. Įkalinimo įstaigose aplankiau tuos tris knygos veikėjus ir kalbėjausi su jais, sakiau, kad nevaizduosiu jų teigiamais, kad jie knygoje vis tiek bus banditai, bet jie neprieštaravo.

Visi trys sutiko, kad rašyčiau tikruosius jų vardus. Tuos vyrus teisė 12 metų, o kai pareigūnai patys pamatė, kad teisė neteisingai, laiko atsukti atgal nebegalėjo. Byla buvo aplipusi daugybe įvykių ir asmenų.

– Jūsų aprašyti vyrai kaltinami labai skirtingais nusikaltimais.

– Pradžioje buvo Palangos kurhauzo byla ir tokio telšiškio Sasnausko nužudymas.

Paskui prie šių įvykių prilipo bankininkų reketas, neteisėtas sienos perėjimas, ginklų sandėliai, architekto sumušimas ir daugybė kitų epizodų. Vien figūrantų buvo 12, o liudininkų – be skaičiaus.

– Ar vylėtės, kad kažkaip pasikeis jūsų aprašytų herojų likimai?

– Žinau, kad knygą išpirks, bet laukiu kitos reakcijos. E.Bičkauskas su laišku šią knygą nunešė Prezidentui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir generaliniam prokurorui.

Visame pasaulyje po tokių dalykų, kaip

paaiškėjus apie nuslėptus DNR tyrimų rezultatus ar dokumentus, bylos grąžinamos tirti iš naujo. Dabar laukiame reakcijos.

Planuojame imtis tam tikrų priemonių, kad ta byla būtų peržiūrėta. Jeigu būtų dar kartą nuspręsta, kad galima nuteisti žmones, nors ant žmogžudystės įrankio yra visai kitų žmonių pirštų atspaudai, tada žinosime, kad jau tikrai nieko negalima padaryti. Liko vienintelis kelias – Prezidento malonė. Žinau, kad E.Bičkauskas dar turi kažkokį planą, bet man nesako. Aš savo darbą padariau ir, manau, padariau labai gerai.

Gavo padėkos laišką – Kuo jums patinka rašytojo darbas?

– Rašydamas tarsi vienu metu gyvenu kelis gyvenimus. Sukurtą personažą galiu padaryti didvyriu, girtuokliu, paleistuviu, o galiu tiesiog numarinti. Nors numarinti savo kūrinio personažą yra labai skausminga. Rašydamas jį pamilsti. Man taip buvo su Marta, kurią sukūriau „Vienišų moterų meilėje“. Tai buvo miela, graži šišioniškė moteris, bet siužetas reikalavo ją numarinti, nes jį plėtojant reikėjo, kad atsilaisvintų kiti herojai. Ji mano romane susirgo legionierių liga ir mirė. Po to dvi naktis neramiai miegojau, vis sukau galvą, gal išeitų kaip nors

Psichologijos mokslų daktaras, Lietuvos rašytojų sąjungos narys V.Čepas parašė ir išleido aštuonias knygas. Tarp jų – publicistikos, esė rinkiniai ir keli romanai.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

50

kitaip. Jaučiausi lyg pats ją būčiau ta liga užkrėtęs. Žinoma, suvokiu – tai tik iliuzija, kaip alkoholis, iš kurio tikiesi pagalbos vaduodamasis nuo problemų, o iš tiesų tik porą valandų jautiesi visagalis, o ryte viskas atrodo dar skaudžiau.

– Ar rašydamas apie neteisingai nuteistus žmones pats netapote savotiška Stokholmo sindromo auka?

– Labai tikslus pastebėjimas. Savotiškai buvau jų pusėje. Dažnai panašiai jaučiamės žiūrėdami detektyvinį filmą, pereiname į klaidą padariusio žmogaus pusę. Vyrai, apie kuriuos rašiau, būdami jaunesni nei 21-erių, buvo kaip ir nepilnamečiai. Negalima taip žiauriai elgtis su žmonėmis – jie sėdės kalėjime iki gyvos galvos, nors jų kaltės įrodymų nėra. Vienas jų parašė man laišką, labai padėkojo. Tikino, kad knyga tapo didžiule psichologine parama. Ypač jis dėkojo už epilogą. Jį susiejau su F.Rabelais „Gargantiua ir Pantagriueliu“, kur Gargantiua nuvažiuoja į teismą ir kaltina teisėją priėmus neteisingą sprendimą. Toliau pratęsiu tą siužetą su savo herojais. Pats džiaugiuosi šia vieta.

– Kaip gimė dokumentinio romano pavadinimas?

– E.Bičkauskas siūlė knygą pavadinti „DNR“, tai reiškia – dezoksiribonukleininė rūgštis.

Mano galva, taip gali būti pavadintas tik vienas skyrius. Kadangi aš rašau, aš ir pavadinimą pasirinkau. Siena šiuo atveju – neįveikiama kliūtis. Prašymai, kuriuose kaltinamieji atsisako savo ankstesnių parodymų, nuslepiami, DNR tyrimų rezultatai nematomi, viskas falsifikuojama, pirmiausia tie vyrai raginami prisipažinti, o paskui juos nuteisia iki gyvos galvos. Pavadinimas primena pasakymą „mušasi kaip į sieną“. Pasmerkimo siena teisėjui, kurio karjera sužlugo todėl, kad jį nutvėrė girtą darbe. O juk tai buvo geras žmogus, ištiktas labai sunkių likimo smūgių: jis tragiškomis aplinkybėmis neteko sūnaus ir labai sunkiai tai išgyveno. Išvakarėse jis buvo kažkokio draugo laidotuvėse, matyt, atgimė žaizda dėl sūnaus praradimo ir išgėrė, o ryte pagirioms pakartojo, lyg tyčia pas jį į kabinetą atėjo tas keistas žmogus, pravardžiuojamas Batmenu... Prisiminkime, Lietuvos teisėjai suskubo kolegą viešai pasmerkti, nes atsilaisvino viena gera vieta, ir visas būrys teisininkų įgavo šansą pakilti karjeros laiptais. O kai kitas tos pačios teisėjų kolegijos narys įkliuvo su 10 tūkst. litų kyšiu, nebuvo jokios teisėjų reakcijos, jokio pasmerkimo.

GINTARO LAŠAI

Pasipylė pasiūlymai – Ar po šio romano nekilo mintis imtis kokios nors kitos tragiškos kriminalinės istorijos?

– Neslėpsiu, kitą rytą po „Sienos“ pristatymo Vilniuje man paskambino Aloyzas Sakalas ir pasiūlė parašyti apie Vytautą Landsbergį. Ką jau ten apie seną žmogų rašyti. Be to, pats A.Sakalas raštingas, pasiūliau jam pačiam tai padaryti. Jis ėmė atsikalbinėti, kad taip, kaip aš, nemoka, kad man geriau išeis. Juk buvo laikas, kai aš, tada būdamas Seimo nariu, buvau įpareigotas tirti kaltinimus, esą profesorius buvo KGB agentas. Vėliau buvau kaltinamas apšmeižęs V.Landsbergį. Po pusmečio visokių valkiojimų man paskambino iš prokuratūros ir pranešė, kad V.Landsbergis – ne KGB agentas, o aš nesu jo šmeižikas. Tai prisiminęs sakiau A.Sakalui, kad tada, kai buvau puolamas, jis mane paliko, nors vykdžiau savo pareigą.

Gavome dokumentus ir aš juos ištyriau.

Tuo metu, kai visi kiti bijojo. Aš nebijojau, todėl iki šiol neturiu jokių apdovanojimų, jokių vardų, tik į Lietuvos rašytojų sąjungą priėmė.

Kiekviena karta susikuria sau kuprą, kurią neša.

Skambino dar kažkokia moteris, ragino parašyti apie Garliavos istoriją. Trečias pasiūlymas – parašyti apie tai, kaip mano geras prietelius, buvęs ministras Leonas Vaidotas Ašmantas iki šiol negali atgauti savo tėvų žemės. Žmogus patyrė daug patyčių. Aš perskaičiau visą jo atsiųstą medžiagą, bet atsisakiau rašyti, nes nelabai susigaudau. Gal kada nors.

Romane „Po saule keičiasi tik laikas“ yra daug kriminalinių istorijų: spirito kontrabandos varymas per sieną, manipuliacijos valiuta.

– Vadinasi, rašyti dar vieną romaną kriminaline tema kol kas noro neturite?

– Man labiau patinka moterų tema. Jų vidinis pasaulis daug įdomesnis. Apie tai, kaip įdūrė, papjovė, pavogė, rašyti primityvu.

Nors kriminaliniai siužetai – populiariausi.

Gal todėl nebesinori, kad tema buvo labai sunki. Juk aš pusę metų negalėjau susigau-

dyti, kas ir kur ten vyko. Turėjau įsigilinti iki kruopelytės. Sėdėdavau prie tų popierių po 12–14 valandų. Žmona daug kartų ragino mesti, nesinervinti. Aš mėgstu padaryti darbą iki galo. Galbūt ne iš karto, bet iki galo.

Siužetai – iš gyvenimo – Iš kur toks jūsų bruožas?

– Čia, matyt, iš mamos. Skirtumas tik tas, kad jai reikėdavo viską padaryti iškart.

Pamenu, kartą iš žvejybos grįžau su maišu žuvų. Žmona išgrūdo lauk. Negi mesi lauk, vidurnaktį nunešiau mamai. Iki paryčių skrodė, valė, dėjo į maišelius, kol sutvarkė. Tuo požiūriu esu panašus į ją, nors iš esmės esu gana tingus. Jeigu galima nedaryti, aš ir nedarysiu. Pamenu, su broliu dar vaikai duodavomės po laukus, pareidavome vos gyvi, kaip stati į lovą nugriūdavome. Mama pareina, randa jau įmigusius, pakeldavo, liepdavo praustis.

Alpdami iš noro miegoti plaudavome kojas šaltu vandeniu. Labai reikalavo laikytis švaros, taip ir pripratino, iki šiol turiu tą bruožą. Tiesa, žmona sako, kad aš tingus.

Bet kaip tu nebūsi tingus prie darbščios žmonos. Taip ir su rašymu.

– Kiek turi praeiti laiko, kad išleidęs knygą sėstumėte rašyti kitą?

– Grįžau prie „Teatro aikštės“, bet pradžioje ilgokai negalėjau imtis, praėjo gal pusmetis.

Vis mintimis grįždavau prie „Sienos“. Dabar jau vėl ėmiausi rašymo, tikiuosi, rudenį knygą užbaigti. O tada pradėsiu rašyti eilėraščius. Juokauju. Tiesiog apie tai negalvoju.

Atostogavau kaime, kai atėjo banderolė su knyga „Po saule keičiasi tik laikas“. Išvyniojau spaustuvės dažais kvepiančią knygą, pasidėjau ant stalo, paėmiau lapą popieriaus ir pradėjau rašyti naują romaną. Prirašiau du puslapius, paskui jie kažkur nusimetė. Vėliau pradėjo plaukti mintys apie tas moteris.

– Pats prisipažįstate, kad savo romanuose gvildenate žmonių santykius. Ar tam turėjo įtakos, kad esate psichologas?

– Be abejo, juk kaip psichologas gaunu mokslininko rentą. Daugiau nei 20 metų dirbau psichologu: psichiatrijos ligoninėje, Respublikinės ligoninės Neurologijos skyriuje, šeiminių santykių kabinete. Darbas man padovanojo nemažai siužetų. Ateidavo

moterys ir pasakodavo visokias istorijas, atsiverdavo. Supratau, kad negalima remtis pirmu įspūdžiu, jis yra neteisingas. Jei iš pirmo įspūdžio susidarai apie žmogų nuomonę, esi žlugęs kaip psichologas ir kaip rašytojas. Žmogus atsiskleidžia ne per minutę, tam reikia laiko.

Paskutiniame mano romane „Siena“ labai daug didaktikos. Tie visi trys aprašyti nuteistieji augo be tėvo, kiemo vaikai. Jie pradėjo nusikalsti iš silpnesnių atiminėdami pinigines, telefonus. Paskui ėmė plėšikauti, patį pirmą kartą negavo per nagus. Paskui ėmė laužtis į spaudos kioskus, vėliau – į kontoras, butus. Taip tapo patogu jiems pripaišyti žmogžudystes, tik kad nebuvo įrodymų. Juk nereikia būti psichologu, kad suprastum absurdą – 20-mečiai pacanai negalėjo nušauti Kauno mafijos vado pačiame šio miesto centre.

Save atpažino knygoje – Suprantama, kaip gimė „Sienos“ siužetas ir personažai. Aprašėte tikrus faktus.

Bet kaip gimsta tokios knygos ir tokie veikėjai, kokius aprašėte pirmuosiuose romanuose?

– Tiesiog imu galvoti apie veikėją. Sakykime, tai yra labai aukšta moteris, akivaizdu, kad ją genetiškai traukia prie mažo ūgio vyruko, nes ji pasąmoningai nori vidutinio ūgio vaikų. Taip gimsta istorija apie kone dvimetrinę moterį ir labai mažą vyrą, o juos sieja seksas. Rutulioji siužetą: ji didelė ir aktyvi, o jis nepatyręs. Taip prasideda žaidimas erotika ir kitais dalykais. Moteriai pripaišiau keistą savybę – ji kalba žargonu, lieja sakinius, kurių be žodyno nesuprasi. Dėlioju kaip figūras veikėjus.

Skaitytojai manęs klausia, ar taip iš tiesų yra buvę. Visaip yra buvę. Aprašiau kaip girtas traktorininkas lipo per langą pas paną, bet pataikė pas jos bobutę, kuri laukė mirties, ir ją pamylėjo. Tokios istorijos nesugalvosi.

Aukštaitijoje, kažkur apie Skaistgirį, toks atvejis tikrai buvo. Vietos kaimo pasakoriai apipynė tą istoriją pikantiškomis detalėmis.

Panašiai buvo ir su ta meška, kurią atvežė medžioti atvažiavusiems užsieniečiams.

Taip pasakojimas ir susiklijuoja.

– Ar buvusios jūsų pacientės nereiškė pretenzijų, kad jas aprašėte? ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ – Tokių dalykų, kuriuos išgirdau iš jų, negaliu pasakoti ir nepasakoju. Žinau ribas, į jokias konkretybes nesileidžiu. Bet buvo žmonių, kurie save atpažino knygoje. Buvęs saugumo viršininkas Algirdas Grublys buvo užpykęs, nes pažino save tokiame personaže, kurio pavardė buvo Gabrys. Mano romane jis gaudė muzikos mokytoją, kuri išpersdavo himnus. Užtat jo kolega Praleika buvo patenkintas pavadintas Raimondu Leika, iki šiol dėkingas.

– Ar išgirstas istorijas užsirašote, kad vėliau jas panaudotumėte kūryboje?

– Niekada nieko nesistengiu įsiminti, bet daug kas savaime užsifiksuoja, kartais tuo net pats stebiuosi. Pavyzdžiui, Turkmėnistano prezidentas – Garbenguly Berdimuhamedovas arba teroristų vadas – Abu Bakras al Bagdadis, vardas lyg iš arabų pasakos. Tokie dalykai kažkodėl iš pasąmonės išplaukia visai be pastangų. Net pats tuo stebiuosi. Labai džiaugiuosi, kad mano atmintis fiksuoja visokius įdomius momentus. Esu prirašęs visokių popierių su pastebėjimais, bet nemoku jų panaudoti. Kartais paskaitau, atrodo, galėčiau kažką iš jų paimti, bet nepaimu.

Filosofuoja trumpai – Ar jūsų paties patirtų nuotykių romanuose nėra?

– Mano ne, bet iš mano patirties aišku, kad yra, be to neišsisuksi. Jei rašyčiau fantastiką, gal neprireiktų, o aš rašau apie gyvenimą, taigi nenuostabu, kad mano patirties labai daug.

Viską traukiu iš atminties, nieko neįsirašinėju. Mano telefone yra tik skambinimo ir žinučių funkcija. Man baisu žiūrėti, kaip dabar žmonės sulindę į virtualią realybę. Kai einu pro kavinę prie Biržos tilto, stebiu siaubingą vaizdą, kaip porelės sėdi apsikabinusios, bet net tokioje situacijoje jauni žmonės nežiūrėdami vienas į kitą „minko“ telefonus. Man nuoširdžiai jų gaila. Kiekviena karta susikuria sau kuprą, kurią neša. Daugelį dalykų stebiu iš šono. Kad ir moteris. Šalia būdamas nelabai

Kai matau, kaip dabar moterys mušasi dėl noro būti viešumoje, suprantu, kad būdamas valdžioje turėjau gerą žmoną.

52

pastebiu, o kai iš toliau, nuostabių dalykų pamatau. Dabar man apie tai lengva kalbėti, nes kai jau 70 metų, moterys nebelabai ir rūpi.

Bet labai smagu, kad jos tokios ypatingos, ir gaila tų vyrų, kurie, užuot žiūrėję į moteris, bukai stebeilija į ekraną ir taip praranda pusę savo gyvenimo malonumo.

– Dar nepaminėjote savo knygos „Plepalai“.

– Kita vertus, visokių aforizmų ir pastebėjimų skaitymas turtina kalbą ir kūrybą.

Esu prisipirkęs daug tokių knygų. Taip kilo mintis parašyti tokią knygą. Turėjau tikslą aktualiomis temomis pasisakyti vos keliais sakiniais. Knygą sudaro 400 puslapių su trumpais tekstais apie globalizmą, meilę, neoliberalizmą, šlovę ir daugybę kitų dalykų. Pavyzdžiui, apie šlovę parašiau kažką tokio: „Oscaras Wilde’as mirė Paryžiaus viešbučio kambaryje. Į kapines jį palydėjo tik viešbučio savininkas. Jis ant rašytojo kapo padėjo vainiką su užrašu „Mano klientui“. Jo niekas daugiau nelaukė, tik šlovė.“ – Kaip rašėte šią knygą?

– Nemaniau jos rašyti, tiesiog kildavo kokia nors mintis, ją užrašydavau. Kartą po „Poezijos pavasario“ į mano namus susirinko keli rašytojai pratęsti to pavasario. Kažkuris svečias ant darbo stalo rado sąsiuvinį, pavartė, paskaitinėjo ir labai susidomėjo.

Net užrašė pavadinimą: „Receptai“ ir ėmė raginti išleisti knygą. Nusiunčiau į leidyklą ir sulaukiau didelio pritarimo.

– Kodėl ją pavadinote taip proziškai – „Plepalai“?

– Buvo siūlymų pavadinti ją mandrai, filosofiškai. Mano galva, nieko čia filosofiško nėra. Manau, prie tokio, kokį sugalvojau aš, pavadinimo niekas neprikibs. Beje, išpirko ją labai greitai. Rašydamas tą knygą kartu parašiau dar vieną.

Rimtas plevėsa – Ar rašytojas gali sau ir skaitytojams pažadėti, kad daugiau neberašys?

– Manęs dažnai klausia, kas bus po „Teatro aikštės“. Dabar man atrodo, kad po to neberašysiu. Kita vertus, galvoju, o ką aš veiksiu. Sėdėsiu savo kaimo sodybos balkone ir žiūrėsiu į upę? Gersiu? Kas žino, jei atsiras geras siužetas, gal vėl sėsiu prie stalo, jei būsiu sveikas

ir gyvas, jei Alzheimeris nepradės graužti. Ne visus gi ir graužia. Rašant labai sunku netapti politiniu įrankiu. Kitąsyk labai norisi aprašyti kokį nors politinį veikėją ir pasityčioti iš jo.

Bet paskui pagalvoju, kad jis taip mąstė, tokie buvo jo įsitikinimai, ir susivaldau.

– Ar esate iš tų žmonių, kurie negali nerašyti?

– Galiu. Nesu iš tų, kurie ko nors negalėtų nedaryti. Kai žmonės sako, kad negali nerašyti ar palikti visuomenės, tautos, man atrodo, jie pretenduoja į genialumą.

Aš žinau, kad būtų geriau, jei nerašyčiau.

Rašau todėl, kad kažkam patinka, kad kažkas domisi. Dabar rašau, nes neturėčiau daugiau ką veikti. Į darbą eiti nereikia, žolės pjauti nereikia, pomidorų laistyti nereikia.

Rašymas pateisina mano buvimą.

Günteris Grassas apie savo romaną „Svogūno lupimas“ rašė, kad negalėjo nerašyti.

Robertas Musilis, parašęs trilogiją „Daiktai be savybių“, prisipažino, kad kūrė labai sunkiai, vargo, pyko, bet vis tiek rašė. Marcelis Proustas dirbo užsidaręs langus, pylė iš pasiutimo, parašė tik „Prarasto laiko beieškant“. Honoré de Balzacas rašė labai lengvai.

Man kartais sunku rašyti, o kartais labai lengva. Kai jau pradeda sektis, pabudęs rytą skubu praustis, gerti kavą ir greičiau sėsti prie stalo. Tada jaučiu malonumą, bet taip būna ne visada. Aš, ko gero, pirmą kartą netrukus turėčiau gauti honorarą. Anksčiau negaudavau pinigų, leidybą paremdavo Klaipėdos verslininkai. Taigi rašymas man materialinės naudos neatnešė.

– O baimių? Juk jau yra ženklų, kad dėl „Sienos“ teks bylinėtis.

– Nebijau. Teisingiau, nebijau to, kuris labiausiai grasina teismais. Gali duoti į teismą.

Tik neramu, kad prasidėjus procesui bus sugaišta labai daug laiko. Žinau, jog kiekvieną kartą, kai teks eiti į posėdžius, teks nervintis.

Labiau nerimauju dėl aprašytų teisėjų, bet rašydamas apie juos konsultavausi su teisininkais. Manau, jie – protingi žmonės.

– Jeigu tektų ilgokai bendrauti su nepažįstamu žmogumi ir jis norėtų jus geriau pažinti, kurią iš savo knygų jam patartumėte perskaityti?

– Tai būtų „Po saule keičiasi tik laikas“ ir „Plepalai“. Pirmąją skaitydamas žmogus pamanytų, kad ją parašė plevėsa, iš esmės toks ir esu, o antroji rodo rimtą mano mąstymą.

Jas perskaičius galima imtis ir kitų.

GINTARO LAŠAI

Dainius Sobeckis

prašau rašau mano pelenų neišbarstykite nei pavėjui anei prieš vėją

aš pageidauju jausti lietaus dulksną krapnojimą ir liūtį

Poeto testamentas

neberkite nei vandenynan anei klozetan

ne

rašau neprašau jų nuskraidinti kiton šalin ar kontinentan

aš noriu jausti kepinančią saulę mėnesieną tvenkiny

rašau Gyvenimo tekstą prašau vieno dalyko neuždarykite manęs tarp sienų keturių šešių aštuonių ar toliau neuždarykite manęs urnoje neįmūrykite akmenyje neuždarykite manęs butelyje neišmeskite jūron geriau jau ugnimi pavirsiu sušildysiu jums delnus

tuolab rašau neprašau jų išbarstyt Mėnulyje ar Marse anei kitoj planetoj pagaliau rašau neprašau supilti vištoms lesalan ar kiaulėms jovalan leiskite likti ten kur pelenai sušildo už

aš trokštu justi silpną brizą vėjo šuorus ir audras rašau žinau nors ir nekęsiu jausiu kerzinius batus padangas nutrintas traktorių vikšrus rašau neprašau kad Tas Anas neprikeltų tą dieną rašau žinau taip neįvyks žinau žinau ►

Jorio Sobeckio nuotr.

53

GINTARO LAŠAI

◄ Tam Anam mano dulkes bus sunkiau surinkti bet Tam Anam irgi neturi būti lengva padėta ant lėkštutės

rašau prašau leiskite man likti ten kur tapsiu viena su ugnimi vėju lietumi darykite

Tarsi baigėsi karas pašautos eglės abejingumo kaukių sausa po naujų

Žegnokis kartais atrodo jog gyvenau Jėzaus laikais buvau jo apaštalas gydžiau ligonius kartais rodosi gyvenau viduramžiais persekiojau raganas jas kankinau pasimėgaudamas kartais gal dažnai gyvenau Renesanso metu buvau genijus nustačiau Žemės žvaigždžių sukimosi dėsnius kartais itin retai gyvenau senovės Egipte

valdant Echnatonui kovojau prieš jo viendievystės reformą buvau sunaikintas dažnai atrodo gyvenau ateityje kūriau kosminius laivus skridau tarp žvaigždžių buvau planetų užkariautoju visada atrodo dabar negyvenu

Susitiksim Mamai neišeik dar palauk

Ričardo Šileikos nuotr.

54

GINTARO LAŠAI

gale lauko susitiksim krante aname ar šiame tuomet būsiu mama dukra būsi gal būsi sūnus tada būsiu tėvas pažinsiu tave mėlynom akim mane tu pažinsi atlėpausį viens kitą pažinsim iš plakimo širdžių tik neišeik dar palauk neišplauk neišplauk ta upe

dar kabo gyvastis ant plauko plono

Poetas išeina

Stasiui Jonauskui poetas ateina dar nieko neįtardamas apie gyvenimą pradinę mokyklą peštynes lauke meilę nemeilę studijas Maskuvoje eilių knygas dabar jam rūpi gerai paėst išsikriokt poetas gyvena pamiršęs praeitus gyvenimus kūdikystę vaikystę jam rūpi esatis

Laimė

išmaitinti šeimą dorai išsimiegoti sukurti eilėraštį būti redaktorium užauginti vaikus

svyrinėju giria lyg būčiau prisirijęs vaivorų

poetas išeina mažiau prisimindamas anuos gyvenimus

apspangęs

išeina poetas laikas atsilieka

žiūriu bet nematau migla akis aptraukė

Žuvis

klausaus bet negirdžiu kai laumės šaukia

tiksena galvoj laiko smilkiniai

oi laimė tai tau laimė

gyvenimas eina pro šalį šalia

šonkauliai nugulėti nugludinti net blizga jau kibtų ne tik auksinės žuvelės bet ir žuvis prarijus pranašą

Trejybė tikėti tikėtis ištekėti viltis vilktis nusivilti mylėti mylėtis išmylėti *** išgirdau balsą iš anapus durų nenugirdau ką sako *** per tyrus per laukus širdis veda namo vilioja laumių monai *** trakšteli raktas spyruoklė iššoka gyvenimo užraktas baigtas

55

GINTARO LAŠAI

Algis KUKLYS

Gimimo diena Prieš metus mirė Elvyros dešimties metų sūnus Vytukas, iškeliavo Anapilin tada, kai velionis po dviejų dienų būtų sulaukęs gimimo dienos su vienuolika degančių žvakučių.

Ta proga Elvyra pakvietė savo artimuosius prie puošnaus stalo pietų, kad šitaip būtų paminėta Vytuko gimimo diena.

Pirmasis svetainėje pasirodė Elvyros brolis Adomas – stambus, pečiuitas vyras, orus ir mažai kalbantis. Anksčiau jis dirbo vadovu stambioje statybos įmonėje, paskui išėjo į pensiją, todėl turėjo daugybę laisvo laiko: lankė draugus ir gimines, o kartais nuvažiuodavo su žmona iki Palangos arba Druskininkų.

O kur tavo Teresėlė, pasiteiravo Elvyra.

Truputį apsirgo, todėl pasiliko namuose, numykė Adomas, tarsi tai būtų nereikšmingas atvejis.

Ką padarysi, atsiduso ji ir dar kartą nužvelgė stalą, apkrautą įvairiais valgiais.

Netrukus pasirodė besišypsanti Elvyros pusseserė Magdutė ryškiomis raudonomis lūpomis ir spalvingais rūbais. Ji be perstojo tarškėjo apie tai, ką matė mieste, su kuo susitiko ir taip toliau, bandė kalbinti ir Adomą, bet šis, į ją dėbtelėjęs tarsi į įkyrią musę, išėjo į balkoną parūkyti. Čia jam kompaniją palaikė Elvyros vyras Zigmas, buvęs statybininkas, kurį, galima sakyti, kažkada supiršo su Elvyra. Jie tuoj prisiminė anuos laikus, kai viskas regėjosi kitaip, kai, būdami jauni, mažiau sirgo ir neblogai uždirbdavo.

Ar šiandien neatvažiuos sūnus Rokas iš Vilniaus, susidomėjo Adomas.

Tikriausiai jo nebus, nes sakė, kad turi daug darbo, todėl pasirodys šeštadienį, susimąstęs atsakė Zigmas, kurio liūdnas balsas Adomo nenustebino.

Juk ir pats turėjo sūnų Valių, inžinierių, kuris beveik užmiršo tėvo namus.

Ką padarysi, tokie dabar laikai, išpūtė dūmus Adomas, einam, išlenksime keletą stikliukų. Gaila man tavo Vytuko, labai gaila...

Jis vos neišsižiojo, kad Elvyrai atnešė nuotrauką, bet ją įteiks, kai pasibaigs šventiniai pietūs, nes nežinosi, kokia gali būti jos reakcija. Juk nesuprasi tų moterų.

56

Ak, jūs vyrai vyrai, ėmė moralizuoti Magdutė, juk rūkymas žalingas sveikatai. Ar pasiilgote daktarų?

Po to ilgai tęsė savo minorinį pasakojimą apie onkologines ligas, kurias sukelia tabakas. Girdi, kodėl vyrus traukia visokios kvarabos, visokia velniava? Jai tuojau pritarė ir Elvyra, tačiau, žinodama Magdutės polinkį nuolatos plepėti, staiga nutilo. Girdi,

tegu reiškiasi, o ji iš virtuvės atneš atsigerti skanaus kompoto ir keptos žuvies lėkštę, kuriai šiaip ne taip surado vietos, nes stalo viduryje pūpsojo tortas, kelių rūšių mišrainės ir lėkštelės su šakutėmis ir peiliais.

Kai Adomas su Zigmu paragavo degtinės iš mažų stikliukų, netikėtai apsilankė Elvyros kaimynas Aleksandras iš gretimo buto – simpatiškas, barzdotas vyras, panašus

Živilės Dementavičiūtės / eFoto nuotr.

GINTARO LAŠAI

į gydytoją. Jis atsinešė brendžiuko butelį, o Elvyra jį pasodino šalia Adomo. Dabar smalsios ir žvitrios Magdutės akys įsmigo į Aleksandrą, todėl, atrodė, nieko daugiau nematė, tik šitą išvaizdų vyrą. Ji dūsavo, koketavo, tarsi būtų aštuoniolikos metų, ir stengėsi sužavėti, kaip nors įsiteikti. Elvyra, tai pastebėjusi, neišmanė, ką daryti: ji ragino svečius vaišintis, vėliau kažkam iš vyrų teks užgesinti torto žvakutes. Tačiau visi suprato, kad prie stalo nereikia šnekėti apie Vytuką, kad neskaudintų jo motinos. Net ir Magdutė prikando liežuvį, kad netyčia neišlėktų netinkamas žodis. Kaip sakoma: amžiną atilsį, duok jam, Viešpatie... Juolab kad visi sulauksime paskutinės akimirkos.

Adomas, išlenkęs ne vieną stikliuką, kažkodėl neapsvaigo, nes to neleido niūrios mintys, kurios sukosi jo galvoje kaip įsiutusios vapsvos. Ne geriau jautėsi ir Elvyros vyras, kuris sustingusį žvilgsnį nukreipė į geltoną tortą, papuoštą braškėmis. Kai buvo mažas, tokių gardėsių, kokie yra dabar, net nesapnavo, nes jų tiesiog nebuvo. Parduotuvių lentynos sovietmečiu atrodė kraupiai.

Tiesa, tuomet nesimėtė modifikuoti maisto produktai, bet... Bet dešimties metų sūnelis Vytukas netikėtai paliko tėvus ir mokyklą, kurioje mokėsi labai gerais pažymiais, todėl nežinia, kas iš jo būtų buvę. Tomis juodomis dienomis Elvyra alpo, gėrė raminamuosius vaistus, tačiau tėvų skausmo jokie vaistai neapmalšins. Vėliau jis užsakė vienam meistrui, kad šis iš balto marmuro padarytų patrauklų paminklą kapinėse. Štai ir viskas...

Jeigu ne Magdutės tarškėjimas, šventinės vaišės būtų visiems apkartusios, o šitos

skystos kalbos ir visokie gandai nejučiomis nukreipdavo į šoną Elvyros mintis, nes visos moterys mėgsta gandelius.

Gal šiais metais sulauksime tavo sūnaus vestuvių, šypsojosi Magdutė klausdama Elvyros.

Norėtume sulaukti, pakviesime ir tave, atsakė Elvyra ir, paėmusi degtukus, uždegė vienuolika į tortą įsmeigtų žvakučių.

Oi, kaip gražu, kaip gražu, aikčiojo Magdutė ir, išsitraukusi mobilųjį telefoną, nufotografavo visą šventinį stalą su visais oriai sėdinčiais prie jo.

O kas užpūs žvakutes, tyliai paklausė Elvyra, po to padėjo dešinę ranką ant susimąsčiusio vyro peties, girdi, čia tavo darbas.

Jis tai padarė nenoromis, paskui atsisėdo ir su Adomu pakėlė stikliukus.

Elvyra dėl to jiems nepriekaištavo, juk ne maži vaikai, o tokiam kresnam Adomui keli maži stikliukai – vienas juokas. Bepigu tiems vyrams: jie liūdesį paskandina alkoholyje, pagalvojo Elvyra, kai lėtai supjaustė tortą ir jo gabaliukus sudėliojo į lėkštutes. O koks čia keistas garsas, susimąstė ji, kai vėjas brūkštelėjo per lango stiklą. Susimąstė, tačiau nieko nesakė vyrui. Turbūt aš pavargau. Ne kitaip...

Tuo metu prie stalo įvairiausias istorijas Magdutė porino Elvyros kaimynui. Nežinia, ką jis apie ją galvojo, bet šypsojosi ir nuolatos jai pritardavo, tarsi būtų geriausias bičiulis. O tai labai patiko Magdutei, kuri tarsi nieko aplinkui nematė, tik šitą simpatišką šviesiaplaukį vyrą. Regėjosi, kad Magdutė žinojo visas miesto pikantiškas naujienas apie savivaldybės merą ir jo meilužę, apie viršininkų ir policininkų pirteles. Nors El-

vyrai šitos kalbos pakyrėjo, ji kantriai tylėjo, žvelgdama į lango užuolaidas.

Staiga vėl kažkas brūkštelėjo per lango stiklą, tačiau niekas, išskyrus ją, šito neišgirdo. Rytoj užpirksiu Mišias, pagalvojo Elvyra ir tuojau prisiminė dieną, kai Adomas, ryžtingas jaunuolis, išgelbėjo jos gyvybę, nes grybaujant gyvatė įkando į koją. O juk motina juos perspėjo, kad sekmadienį neitų į mišką, kitaip atsitiks nelaimė. Deja, Adomas neišgelbėjo Vytuko, tam reikalui reikėjo gero gydytojo, o tokie medikai nesimėto, tyliai svarstė ji, nenorėdama nei valgyti, nei šnekėti.

Adomas pažvelgė į pablyškusį Elvyros veidą ir suabejojo, ar verta jai palikti Vytuko nuotrauką, kurią, įdėjęs į voką, laikė vidinėje švarko kišenėje. Sūnėną jis nufotografavo prieš mėnesį iki jo netikėtos mirties. Tąsyk berniukas ką tik sugrįžo iš mokyklos ir atsistojo prie namo sienos, ant kurios krito didelis, keistas šešėlis, tarsi tai būtų koks nesuvokiamas padaras. Adomas su Vytuku bandė juokauti, tačiau berniuko akys atrodė didelės ir liūdnos. Tokias akis turėjo Elvyra.

Kai galop visi atsistojo nuo kėdžių dėkodami šeimininkei ir jos vyrui už vaišes, dar kiek lukterėjęs, ištraukė baltą vokelį su nuotrauka, bet prieš tai apkabino seserį ir pabučiavo į skruostą.

Kas tai, sutrikusi paklausė Elvyra.

Pamatysi, šypsojosi Adomas, o paskui pasuko prie durų.

Tačiau netrukus išgirdo širdį veriantį sesers verksmą, todėl sutrikęs keikė save, girdi, kam jis atnešė tą nuotrauką, lyg būtų koks kvailys.

Kiekvieną šeštadienį vakarop praveriu jaukios kavinės duris ir visada atsisėdu prie mėgstamo staliuko, stovinčio kampe. Bet aną kartą mano vietoje sėdėjo vyras juodu kostiumu ir baltomis pirštinėmis, todėl į jį nukrypdavo visų žvilgsniai. Tikriausiai koks masonas, tuojau pagalvojau, nes anksčiau skaičiau

knygą apie jų ritualus, kuriuose dėvimos baltos pirštinės. Gal jis laukė kito masono? O gal tai koks miesto keistuolis, kurių čia netrūksta, nes provincijoje niekas taip nekvailioja, išskyrus pasigėrusius vyrus.

Vėliau, kai susitiko mūsų akys, pasijaučiau nejaukiai. Taip tikriau-

siai žiūri galvažudžiai, nes to vyro žvilgsnis atrodė slegiantis. Nuo jo sklido šaltis, tarsi būtų ne šio pasaulio būtybė. Net norėjau atsisėsti prie kito staliuko, tačiau nugalėjo smalsumas: vis dėlto įdomu, kas bus toliau, ar ilgai ten riogsos, ar kas nors prie jo prisiartins. ►

Paskutinis rudens šeštadienis

57

GINTARO LAŠAI

◄ Žvilgtelėjau į laikrodį. Praslinko valanda, bet niekas nepasikeitė: vyras juodu kostiumu ir baltomis pirštinėmis neskubėdamas gurkšnojo alų iš to paties bokalo.

Taip geria ne kiekvienas vyras, o toks, kuris neskuba ir turi geležinę kantrybę.

Tai – aukštasis pilotažas, jeigu taip galima pasakyti. Tąsyk prisiminiau bičiulį, mokėjusį gerti, bet nepasigerti. Deja, bus jau daug metų, kai jis guli už kapinių tvoros. Ir tuomet pirmą kartą nejaukiai susimąsčiau, kad jau dešimtys draugų ir bičiulių guli po Lietuvos žeme. Tiesiog kiekvienais metais atsisveikinu su vienu arba kitu...

Pagaliau atsistojau ir išslinkau iš kavinės, nes namuose laukė vakarienė.

X Netrukus sapne išvydau tą patį vyriškį, kuris žengė gatve išdidžiai nešdamas didelę raudoną vėliavą. Jam iš paskos sekė neblaivios moterys. Sustok, toks ir anoks, šaukė jos, tačiau vyras, akylai žvelgdamas į priekį, nė akimirkai nestabtelėjo, pamažu tolo gatve, kol visai išnyko tolumoje.

Kai pabudau, norėjau nusispjauti, tačiau juk nespjausi ant švarių grindų. Tuomet nuslinkau iki tualeto ir ten akimirką pasirodė, kad tas pats vyras sėdi ant unitazo.

Trauk velniai tokį bjaurų sapną, reikės ko nors išgerti, bet prieš tai nusiprausiu šaltu vandeniu.

Kiekvieną rytą atlieku įprastą ritualą: nusiprausiu, pavalgau pusryčius, atsisveikinu su smalsia žmona ir skuodžiu į savo darbą, kuriame manęs laukia samdomi darbuotojai – jauni vyrukai ir protinga mergina, tvarkanti įmonės finansus. Dažnai Dianai sakau, kad yra pagerbta tarp vyrų, ir tie žodžiai jai labai patinka.

Direktoriau, štai raštas, sustingusiu veidu pasakė Diana, o aš, paėmęs popierių, iš karto atsisėdau ant kėdės. Rupūže velnių, mus dabar čiupinės kita inspekcija, niūriai pagalvojau ir tuojau dingtelėjo mintis, kad čia neapsieita be skundų, kuriuos kurpia buvusi mūsų finansininkė. Prieš pusmetį ji išmovė iš darbo, nes, girdi, per mažas atlyginimas.

Kaip sakoma, senmergė yra senmergė. Įspėjau darbuotojus, jog turėsime „svečių“, o pats išslinkau į lauką parūkyti, kad nusiraminčiau. Bet kur tu, žmogau, nusiraminsi, jeigu verslą žlugdo visokios inspekcijos ir skundai. Tuomet atrodo, kad plauki jūroje be gelbėjimo liemenės, o aplinkui plaukioja rykliai.

Kitą dieną apsilankė kontrolierė, kurios veidą bjaurojo plati burna ir stambūs 58

dantys. Neįtikėtinas panašumas į grobuonį.

O kai sugrįžau į namus, jaučiausi taip, lyg būčiau pėsčiomis numaknojęs iki Vilniaus. Žmona, dėbtelėjusi į mane, atsiduso: „Dieve brangus. Darbas tave pribaigs...“ X Ta velnio boba iš inspekcijos vis dėlto sugebėjo prisikabinti, todėl teko sumokėti baudą: nors ji nedidelė, bet jaučiausi taip, lyg man būtų numovę kelnes darbuotojų akyse. Deja, kito pasirinkimo neturėjau. Nemaloniausia, kad tai atsitiko artėjant Naujųjų metų šventei, todėl kolegoms neišmokėjau premijų. Tuomet pirmą kartą susimąsčiau apie žmogaus gyvenimo absurdiškumą. Gerai, kad niekas iš darbuotojų man nepriekaištavo negavę premijų, bet vėliau jiems atlyginau už kantrybę.

Nors žmona atkakliai įkalbinėjo, kad pasiimčiau atostogas, jai atsakiau, kad nemokėsiu atostogauti, vis tiek galvosiu apie darbą ir skambinėsiu įmonės finansininkei.

Klausyk, jeigu nepailsėsi, tai anksčiau ar vėliau tave išveš į Švėkšną arba į Vilnių...

Geriau būtų į Vilnių, bet ji mano juodo humoro nesuprato.

Girdėjau, kad menininkai sako – menas reikalauja aukų. Aš manau, kad verslas taip pat reikalauja aukų. Šį kartą žmona tylėjo, tik giliai atsidususi nuėjo į virtuvę paruošti pusryčių. Ji, žinoma, buvo teisi, nes reikia mokėti ne tik dirbti, bet ir pailsėti. Deja, neįsivaizdavau, kaip būtų galima tai padaryti, nebent padedant alkoholiui, tačiau pagirios visada būdavo sunkios. Vienintelis mažas poilsis – tai šuns vedžiojimas už pasaitėlio mūsų rajono nuošaliomis vietomis. Tuomet regėjosi, jog ciucis supranta mane, o aš – jį. Todėl kiekvieną dieną mes atlikdavome šitą ritualą, išskyrus rudens dienas, kai vėjas ir lietus šokdavo pasiutpolkę.

Todėl, kai po poros metų staiga netekau šuns, iš pradžių jaučiausi taip, lyg būčiau netekęs rankos. Nori nenori teko ieškoti kito keturkojo draugo. Su juo šeštadienį net eidavau į tą pačią kavinę, bet ciucį pririšdavau lauke prie laiptų turėklų.

Na, o tas paskutinis rudens šeštadienis, kaip reta, atrodė saulėtas ir nešaltas, tarsi būtų rugsėjis. Į kavinę atėjome dviese – aš ir mano klasės draugas, abu truputį pražilę, patyrę įvairių gyvenimo nuoskaudų, todėl kalbėjomės atvirai, tarsi broliai.

Nors neturiu pinigų maišo, bet aš tau truputį paskolinsiu. Būtų gerai, jei šiais metais

grąžintum skolą, kalbėjau taip, kad aplinkui sėdintieji negirdėtų.

Suprantu, Jonai. Stengsiuosi tavęs neapvilti, atsakė jis ir ant staliuko padėjo lapelį, kuriame buvo užrašęs savo sąskaitą, kad galėčiau pervesti pinigus.

Aš paėmiau lapelį, o paskui, pasukęs veidą, išvydau tą patį vyrą juodu kostiumu ir baltomis pirštinėmis, nes kavinėje jis pasirodė vėliau. Prie staliuko sėdėjo vienas, laukdamas oficianto.

Tuomet bičiulio pasiteiravau, ką jis žino apie masonus.

Tai kad nieko nežinau... O kodėl tu klausi, nustebo jis.

Supranti, čia sėdi toks vienas juodu kostiumu. Dešinėje pusėje...

O kodėl tu manai, kad tai masonas?

Jis dėvi baltas šilkines pirštines, sukuždėjau nuleidęs galvą. Jeigu nori, užsakysiu alaus.

Negaliu, Jonai. Teks sėsti prie mašinos vairo.

Ir kaip tu gyveni, paklausiau po ilgos pauzės, nes man paskambino finansininkė, mat šeštadienį ji sėdėjo prie popierių, nors aš jos neverčiau to daryti.

Sudėtingai. Jeigu būtų kitaip, tuomet iš tavęs nesiskolinčiau pinigų, atsakė nuleidęs akis, tarsi ant stalo būtų kažką pastebėjęs.

O aš viena akimi dirsčiojau į vyrą juodu kostiumu. Jis vėl užsisakė alaus, tačiau ne tiek gėrė, kiek žiopsojo pro langą.

Mano gyvenimas taip pat ne saldainis.

Kartais atrodo, kad išprotėsiu. Juk „ariu“ be atostogų. Mano brolis Juozas kartą pasakė, girdi, kurių velnių ėmiausi verslo, jis gi be jokios garantijos. Juk mūsų šalyje tik stambus verslas turi visas privilegijas, o kitiems – katino ašaros.

Ir aš taip manau. Abu prarasime sveikatą ir kažin, ar sulauksime ramios pensijos.

Kol kas apie pensiją net nesvarstau.

Atleisk, kad čia ilgai nesėdėsiu, nes užsuksiu į savo kontorą.

Jis nieko neatsakė, o aš nuslinkau prie baro užmokėti už kavą. Ten barmeno paklausiau, ar jis nežino, kas yra tas vyras baltomis pirštinėmis.

Tai buvęs kalėjimo budelis. Kai panaikino mirties bausmę, jis neteko darbo, abejingai burbtelėjo, o aš kurį laiką sustingęs stovėjau rankoje laikydamas piniginę. Paskui padėkojau ir sprukau iš kavinės.

Lauke stovėjo bičiulis, žiūrėdamas į mano šunelį rudomis tarsi kaštonai akimis.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

Ieva KADŽIULYTĖ

**** susidėliojau visus savo gyvenimus susirašiau ant popierėlių raudonų geltonų baltų daug pilkų būta dienų mažuose popierėliuose yra ir svajonių popierėlius klijuoju ant šaldytuvo bet jie vis krenta

Girdžiu džiūstant žolę Joje krutant rupūžę Kur nuskubėjau Yra Paskutinė rugpjūčio žolė Ant kurios turbūt nebeužsideda rasa Ir rupūžė tuoj pabėgs Iš šios sausėjančios pievos. **** Tyčia išklystu iš kelio ir pati praminu naują.

Kad sutikčiau saviškius, kad užuosčiau naujus kvapus, Kad nebūčiau įspėta dėl būsimų nuodėmių.

Kad galiausiai kažkas eitų man iš paskos, Pasirinktų mano neryškiai pramintą takelį.

**** Vis dažniau mane apima keista nuojauta Lyg to nebuvo Lyg tai buvo labai seniai Ir tai, ką dabar jaučiu Nėra Prisiminimai Mano Būsimieji Kartai Potyriai Gyvenimai Nėra tik mano Yra visų po truputį Gal išsibarstę Bet jau laukia manęs Bet nesu tikra Ar aš jų laukiu?

Žaidimas prasidėjo

Pasimatysime namuose?

Netyčia Į tave Pažiūrėjau Nusišypsojau Ne tau Atspindžiui Už tavęs Tą dieną sau buvau graži.

Nuo to šypsnio Žaidimas vis dar Tęsiamas Ir atsirado nauji žaidėjai Maži Dar nemokantys vaikščioti Aš jau nebesuprantu Ar vis dar žaidžiame?

Du kilometrai už Juknėnų Rudens purvas aptaškė beveik nuvirtusį kelio ženklą Vaikystėje mėgdavau iš vienkiemio ateiti vakarais Stebėti Už geltonų lentų Juknėnų bažnyčios iš lėto besislepiančią rausvą saulę Kas antrą savaitgalį Tuo pačiu keliu Už kapinių tvoros Iš karto į dešinę Ir tada du kilometrus tiesiai Paauglystėje mėgdavau tuos kilometrus eiti pėsčia Vakarais Stebėdavau Vyresni vaikinai Renkasi į kaimo šokius Tais laikais dar įprastą reiškinį Nustojau eiti Pradėjus kalti kultūros namų langus Medinėmis lentomis Apkalti ir surūdiję kapinių varteliai Neberandu kelio namo

**** Kol skubėjau Būti Buvo šalta Visiems aplinkui Tik aš to nepastebėjau Nes nuolatos buvau Pasiruošusi Be atokvėpio Nesustojau Iki dabar Šią akimirką Užuodžiu Cinamoną

Gabrielės Venckutės akvarelė.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Iš Klaipėdos Šv. Jono b a

Šv. Jono bažnyčia.

Turgaus gatvė. Jos gale – Šv. Jono bažnyčia.

Stebėtinas to auksakalio pavarde SammeTęsiame pasakojimą apie Klai- Jovita SAULĖNIENĖ to sumanumas! pėdos Šv. Jono bažnyčios istoriją, vildamiesi, jog šis iškilus miesto pastatas bus atstatytas. Po 1854-ųjų gaisro Statybos darbai Bažnyčios istorija tęsis. Šv. Šv. Jono bažnyčia neišvengė skaudaus liki1852 m. Prūsijos vyriausioji statybos Jono bažnyčia taps jaukia ir mo. Per didįjį 1854 m. gaisrą ji sudegė. komisija išleido rinkinį „Bažnyčių, mėgstama miestiečių šventove Pasakojama, kad bažnyčios degėsiuose klebonijų ir mokyklų projektai“, kurį ir vėl tarnaus žmonių sielų at- išlikęs nesusilydęs varpo gabalas sudomino parengė Prūsijos karaliaus Vilhelmo IV gaivai. O dabar pasižiūrėkime, vieną miesto auksakalį. Jis ėmęs gaminti iš patarėjas, architektas Augustas Stüleris. jo žiedus, vietoj brangakmenio inkrustuoProjektuojant bažnyčias reikalauta laikaip ši bažnyčia gyvavo ir kas damas paprastą stiklo šukelę. Vidinėje žiedo kytis viduramžių tradicijų: altorių statyti į rytų pusę, duris ir bokštą – į vakarų. jai nutiko beveik per šimtme- dalyje išgraviruodavęs gaisro datą: d.4. u 5. Octbr. 1854 (1854 m. spalio 4 ir 5 d.).

Būtina laikytis nustatyto pločio ir aukščio tį – 1858–1945 m. Žiedai buvę paklausūs. santykio, pastatui suteikti stačiakampio 60

KULTŪROS ISTORIJA

b ažnyčios praeities (2) formą ir pasirinkti statiniui romantikos ar gotikos stilių. Šv. Jono bažnyčios projektą parengė minėtasis A.Stüleris. Statybos projektą daugelį kartų koregavo pats Prūsijos karalius Vilhelmas IV. Jo dėka buvo paaukštintos bažnyčios sienos. Darbų vadovu buvo paskirtas uosto statybos inspektorius Bleckas.

Statyba užsitęsė ne tik dėl darbų plano daugkartinių korekcijų, bet ir dėl lėšų trūkumo. Stogas buvo uždengtas tik 1856 m.

Po metų pašventinti varpai. Pasak istoriko Johano Sembritzkio, bažnyčios statyba galutinai užbaigta 1863 m. lapkričio 23 d. „iškeliant ant bokšto rutulį su vėtrunge“.

Miesto puošmena Šv. Jono bažnyčia tapo svarbiu architektūros akcentu, Turgaus gatvės ir miesto puošmena. Pasak Jono Tatorio, „atstatytosios bažnyčios siluetas tapo gerokai aukštesnis, grakštesnis, su gotikos elementais“.

Tai buvo aukščiausias visuomeninis pastatas Klaipėdoje. Bokštas-varpinė siekė 75 m.

Ten buvo įrengta apžvalgos aikštelė. Kabėjo vertingi varpai. Per Pirmąjį pasaulinį karą vienas jų buvo paimtas karo reikmėms. Priekinėje bokšto dalyje virš durų 1872 m. buvo pritvirtintas S.Dacho reljefinis medalionas, kurį švietimo ministras padovanojo Klaipėdos gimnazijai, bet jis ten nepritiko.

1858 m. buvo apibrėžtos parapijos ribos. Šv. Jono bažnyčiai buvo priskirtas visas miestas. 1868 m. priešais bažnyčią įrengtas skveras. Šv. Jono bažnyčios pastatas buvo rūpestingai prižiūrimas. XX a. pr. fasadai buvo suremontuoti. 1925 m. įvestas centrinis šildymas, o 1931 m. – elektra.

Karališki ženklai Bažnyčios vidų puošė langų vitražai, vertingi dailės kūriniai. Prūsijos karalius Vilhelmas IV jai dovanojo F.Bouterwiecko paveikslą „Kristus alyvų darželyje“. Šalia

Šv. Jono bažnyčios altorius.

altoriaus stovėjo skulptoriaus Alberti išdrožtos Kristaus ir Mozės skulptūros.

Altoriaus dešiniame šone kabėjo atminimo lenta Prūsijos karališkajai porai su užrašu: „Nuo 1807 m. sausio 8 d. iki 1808 m. sausio 15 d. Jų Didenybės Frydrichas Vilhelmas III, teisingasis ir aukščiausiasis, ir nepamirštamai dievobaiminga karalienė Luizė su karališkaisiais princais ir princesėmis lankėsi mūsų bažnyčioje. 1807 m. po nervų ligos pasveikusi karalienė čia meldėsi, dėkodama už išgijimą, kovo 27 d. su dvasiškiais ir bendruomene dalyvavo Didžiojo penktadienio vakaro mišiose.“ 1854 m. spalio 4–5 d. sudegusioje ir 1857 m. rugsėjo 13 d. atstatytoje Šv. Jono bažnyčioje buvusi atminimo lenta su dėkingumu priminė valdovų porą.

Kitoje altoriaus pusėje buvusi atminimo lenta su žuvusių klaipėdiečių pavardėmis priminė karą su Napoleono armija.

Netyrinėtos temos Svarbi Šv. Jono bažnyčios tema – jos kunigai. J.Sembritzkis pateikė jų sąrašą, trumpai charakterizuodamas kiekvieną kunigą ar pamokslininką. Jis išskyrė veiklų pamokslininką Carlą Gotliebą Rehsenerį, kuris atidarė

Šv. Jono bažnyčioje kabojo atminimo lenta, skirta Prūsijos karališkajai šeimai.

privačią mergaičių mokyklą, dėstė piešimą, išleido knygas „Įvairaus turinio pamokslai“, „Pasakėčios, parabolės ir apsakymai visiems luomams ir visiems amžiams kartu su straipsniu apie pasakėčios esmę ir jos deklamavimą“, „Piešimo pradžiamokslis“ ir kt. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Šv. Jono bažnyčia. Dailininko Gustavo Boese piešinys. ◄ Tyrinėtojams vertingas žinių šaltinis yra ir Šv. Jono bažnyčios knygos. Berlyno centriniame evangelikų archyve saugomi jų originalai, kurie dar iš esmės netyrinėti.

Tad tiek Šv. Jono bažnyčios kunigų įnašas į miesto gyvenimą, tiek bažnytinės knygos dar laukia aptarimų.

Dvasinė trauka Šv. Jono bažnyčia miestiečiams tapo svarbia ir pamėgta dvasinės traukos vieta. Aktyviai veikė 1852 m. įsteigta bendruomenės bažnyčios taryba. Įsikūręs bažnytinis choras, vadovaujamas dirigento Hanso Froholzo, puikiai atlikdavo bažnytinę muziką ir patenkindavo net pačius reikliausius klausytojus.

Miestiečiai buvo pamėgę Šv. Jono bažnyčioje vykusius koncertus. Čia koncertavo tiek Klaipėdos bažnytinis choras, tiek kiti žymūs muzikos atlikėjai iš įvairių Vokietijos miestų.

Ypač buvo garsūs vargonų muzikos koncertai, leidę klausytojams, pasak liudininkų, „patirti tyriausią muzikinį malonumą“, jų metu pasiekta „išties stebėtinų meninių aukštumų“. Šv. Jono bažnyčioje skambėjo 62

Turgaus diena Klaipėdoje. Georgo Grentzo piešinys.

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

J.S.Bacho preliudija e-moll, G.F.Handelio ciklas iš garsiųjų „Angliškų koncertų“, Georgo Kreislerio „Sicilietis“, žinomas S.Dacho choralas „Širdie, pas tave noriu gelbėtis“ ir kt. O ir patys vargonai buvę ypatingi.

Skaudus likimas Per karą bažnyčia nukentėjo, buvo apgriauta, o pokario metais visai nušluota nuo žemės paviršiaus.

1949 m. plane bažnyčia jau pažymėta kaip griuvėsiai. Buvusioje bažnyčios vietoje buvo pastatytas saldainių fabrikas, stovėjo barakai su ūkinių prekių ir baldų komiso parduotuvėmis.

Dabar bažnyčios pamatus ženklina dekoratyvių krūmelių kontūras, o vietą, kur stovėjo altorius, – kryžius.

Įkvėpimo šaltinis Šv. Jono bažnyčia ir šiandien miestiečiams yra traukos laukas. 1981 m. pradėti Šv. Jono bažnyčios archeologiniai tyrimai, kuriems

Pasakojama, kad bažnyčios degėsiuose išlikęs nesusilydęs varpo gabalas sudomino vieną miesto auksakalį... vadovavo Vladas Žulkus, vėliau Gintautas Zabiela. Kasinėjimų metu archeologai aptiko 182 čia palaidotų žmonių palaikus.

Spėjama, kad tarp čia amžinam poilsiui atgulusių klaipėdiečių gali būti ir poeto S.Dacho tėvas, vokiečių ir lietuvių kalbų žodyno sudarytojas, giesmių kūrėjas, dvasininkas Friedrichas Prätorius ir kt. Šv. Jono bažnyčia ne vienam kūrėjui yra įkvėpimo šaltinis. Prisiminkime kad ir rašytojo Juozo Šikšnelio knygą „Banga atgal negrįžta“, kurios miesto paveiksle svarbiausias akcentas – Šv. Jono bažnyčia. Kiek nuotykių ir pavojų herojai patiria, ieškodami bažnyčios bokšte ypatingos galios turinčios gintarinės karūnos...

Tikėkimės, ateis diena, kai ta miesto, rašytojo J.Šikšnelio žodžiais, gintarinė karūna – Šv.

Jono bažnyčia – iškils atstatyta Turgaus gatvės gale. Tam dedama labai daug pastangų.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8