Ieva BUDRIŪNAITĖ. Dirigentas E.Kaveckas: tik nušlifuoti deimantai šviečia skaisčiausiai

MUZIKA Dirigentas E.Kaveckas: tik nušlifuoti deimantai šviečia skaisčiausiai

Kokia yra mokslų Klaipėdoje paslaptis, kad iš mažesnių miestelių atvykę talentai būna įkvėpti tęsti profesionalaus muziko kelią? Tai suprasti padės vienas žinomiausių ir profesionaliausių lietuvių jaunosios kartos dirigentų Egidijus Kaveckas, ryžtą muzikuoti atradęs dar vaikystėje. Smalsu sužinoti ir įdomių užkulisinių detalių, apie kurias atėjęs į koncertą net nenutuoki. Tikėtina, kad E.Kavecką, vadovaujantį intriguojantiems muzikos projektams, matysime vis dažniau. Pavadinime minimi deimantai – tai muzikos kūriniai, už kurių atlikimo kokybę yra atsakingas pašnekovas. Ne kartą jis juos šlifavo ir Klaipėdoje, tačiau apie tai leiskime papasakoti jam pačiam. ►

Mokytis pradėjo vėlai

◄ – Kur esate gimęs ir kaip prasidėjo jūsų kelias į muziką? – Esu kilęs iš mažo Papilės miestelio, esančio Akmenės rajone. Miestelis niekuo lyg ir nežymus, ramiai įsitaisęs prie Ventos upės vingio. Vis dėlto jame gyveno, kūrė ir yra palaidotas rašytojas, istorikas bei švietėjas Simonas Daukantas; čia taip pat išaugo kažkada buvusi šešiolikakamienė liepa (dabar kamienų jau sumažėjo). Matyt, yra ir daugiau kokių nors įdomybių ir žymesnių žmonių. Taigi ten prasidėjo ir mano gyvenimas.

Mokytis muzikos pradėjau palyginti labai vėlai, būdamas penktokas nuėjau į miestelio muzikos mokyklą, niekieno neskatintas ar nepriverstas užsiregistravau mokslams ir taip pradėjau eiti profesionalaus muziko profesijos link. Tuo metu dar nenutuokiau, kur mane visa tai nuves, tačiau jutau didžiulį norą muzikuoti. Tiesa, pasiryžimo būta pakankamai, nes po vidurinės mokyklos pamokų eidavau tiesiai į muzikos mokyklą. Iš jos dar pėsčias pareidavau apie du kilometrus iki namų. Ir taip buvo trejus metus, kiekvieną savaitės darbo dieną.

Devintos klasės Papilės vidurinėje mokykloje jau nebepradėjau, nes atsirado galimybė stoti į aukštesniąsias muzikos mokyklas baigus aštuonias vidurinės mokyklos klases (man tada buvo 15 metų). 2001-aisiais įstojau į Klaipėdos Stasio Šim

E.Kaveckas 12 metų dainavo chore „Jauna muzika“. Vytauto Petriko nuotr.

kaus konservatoriją, chorinio dirigavimo specialybę. Mokiausi pas puikią mokytoją Audronę Purlienę.

Muzika ir tyla

– Papasakokite apie laikotarpį Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje. Kokių išliko prisiminimų? – Studijų metai S.Šimkaus konservatorijoje buvo mano aktyvaus mokymosi ir kitų „vijimosi“ muzikos srityje laikas. Dauguma mano bendraklasių jau buvo baigę septynias muzikos mokyklos klases, o aš – tik tris. Tačiau muzika taip įtraukė, kad net nepajutau, kaip prabėgo paauglystė. Konservatoriją atsimenu su didžiule meile ir sentimentais. Nuo ankstyvo ryto (5.50 val.) iki pat jos uždarymo valandos didžioji dalis laiko per tuos ketverius metus praleista ten grojant, mokantis. Konservatorija, palyginti su vidurine mokykla Papilėje, man imponavo tuo, kad ten buvo ramu. Niekas per pertraukas nerėkavo, netriukšmavo, koridoriuose girdėjosi nebent muzika arba viešpatavo tyla. Konservatorija tuo metu dar buvo su savo senosiomis, neremontuotomis sienomis, tačiau visa persismelkusi kažkokia nepaaiškinama muzikine dvasia. Tos sienos, tokia konservatorija ir liks mano atmintyje visada.

– Esate sukaupęs didelę darbo patirtį su pripažintais Lietuvos chorais, orkestrais. Ką manote apie Klaipėdoje kuriančius profesionalių atlikėjų kolektyvus? – Kiekvieni gyvenimo metai atneša vis kitas patirtis, formuoja muzikinę brandą. Klaipėdoje man teko dirbti tik su keliais profesionaliais kolektyvais – tai Klaipėdos kamerinis orkestras ir choras „Aukuras“. Abu jie tikrai puikūs. Svarbu, kad tik būtų pakankamai klausytojų šių atlikėjų koncertuose.

Įtraukia ir stimuliuoja

– Kuo jums skiriasi dirigavimas chorui nuo dirigavimo orkestrui? – Pats dirigavimas tiek chorui, tiek orkestrui nesiskiria niekuo. Skiriasi tik apimtys ir masteliai – tiek sudėties klausimu, tiek atliekamų kūrinių formomis. Abu ansambliai – choras ar orkestras – nepaisant to, kad aš pagal išsilavinimą esu choro dirigentas, man labai įdomūs ir intriguojantys savo spalvomis, energetika, iššūkiais. Abu be galo įdomūs, charakteringi ir spalvingi.

Muzika taip įtraukė, kad net nepajutau, kaip prabėgo paauglystė.

– Vis dažniau galime jus pamatyti ir operų pastatymų komandose. Papasakokite apie šias patirtis. Kuo jos ypatingos? – Opera mano gyvenime nėra labai dažnas reiškinys, gal pastaraisiais metais taip sutapo, kad teko prisiliesti šiek tiek daugiau prie šio žanro. Tiesa, ir dabar statome naujai parašytą mano kolegos kompozitoriaus Jono Jurkūno koliažinę operą „Mažvydas“, bet, kaip sakiau, šiuo metu toks sutapimas arba toks mano gyvenimo periodas. Man asmeniškai tai labai įdomus žanras. Mane įtraukia ir stimuliuoja tai, kad yra siužetinė linija, drama, kur susipina daug dalykų ir ne taip statiška, kaip įprastame choro muzikos koncerte. Žinoma, dirigentui operoje yra žymiai daugiau atsakomybės, tačiau ir rezultatas teikia didesnę satisfakciją. ►

Su šeima. Evelinos Mackevičiūtės-Szalas nuotr.

◄ – Kokios dirigento savybės yra svarbiausios? – Mano kolega dirigentas Linas Balandis savo „Facebook“ paskyroje pasidalijo karikatūra, kuri iliustruoja dirigentą su jį slegiančiomis pareigybių ir reikiamų dirigentui savybių skrybėlėmis (mokytojas, motyvatorius, administratorius, dizaineris, vadybininkas, mechanikas, terapeutas, aranžuotojas ir dar 30 kitų pareigybių – aut. past.). Matyt, jų visų ir reikia. Sunku išskirti svarbiausias, tačiau, be abejo, dirigentas pirmiausia turi būti profesionalas ir muzikantas, visa kita – po to.

Profesiniai iššūkiai

– Su kokiais iššūkiais savo profesijoje susiduriate dažniausiai? Kaip juos įveikiate? – Didžiausi iššūkiai atsiranda tada, kai dėl kūrinių atlikimo kokybės tenka aukoti gerus santykius su savo kolektyvo nariais. Aš esu tas žmogus ir dirigentas, kuriam labai svarbios detalės, jų tikslumas ir kruopštumas. Tikiu, kad tik nušlifuoti deimantai šviečia skaisčiausiai. Ne visiems pakanka kantrybės laukti ir siekti to nugludinto deimanto. Iš to kartais kyla konfliktai ir atlikėjų nepasitenkinimas. Esu kantrus, bet dėl savo įsivaizduojamo tikslo kartais priimu ir „nepopuliarius“ sprendimus, tiek dirbdamas su profesionalais, tiek su mėgėjais.

– Kasdien stojate prieš didelius atlikėjų kolektyvus. Ar laikote save lyderiu? Ar nuo pat vaikystės buvote linkęs vadovauti? – Koks vadovas buvau vaikystėje, nebeprisimenu, tačiau šiandien tikrai nebijau stoti prieš didelį chorą ar orkestrą. Dirigentas, kuris nėra lyderis, negali būti dirigentu, arba tiksliau – dirigentu, kurį lydi sėkmė.

Kiek įsigilini į kompozitoriaus muziką, tiek ji tau ir atsiveria.

– Kaip įkvėpiate „užmigusį“ kolektyvą? – Manau, kad specialių receptų ar vaistų tam neturiu. Esu gana komunikabilus žmogus, ypač repetuodamas ir darydamas tai, ką mėgstu ir išmanau. Priklausomai nuo situacijos ir kolektyvo, „prabudinu“ arba jį patraukiu į savo pusę dar labiau sudomindamas pačiu kūriniu, kontekstu, atlikimo niuansais ar pasitelkdamas pajuokavimą, pokštą, išdaigą.

– Ar turite autoritetų profesinėje srityje? Kas jie? – Žinoma, kad turiu. Manau, kad autoritetai kinta. Vienų autoritetų įtaka tam tikru pe

riodu sustiprėja, kitų atsitraukia į nuošalę, priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, kontekstų ir iššūkių.

Tikslas – atlikti

– Kokie yra jūsų mėgstamiausi kompozitoriai? – Visi kompozitoriai yra savotiškai įdomūs. Svarbiausia, kiek skiri laiko autoriaus supratimui, jo kūriniui, tiek ir atsiskleidžia jo esybė, siela. Mane labai žavi šiuolaikinių – Erico Whitacre’o, Sveno-Davido Sandströmo, Davido Lango, Johno Tavenerio, Arvo Pärto, Ola’os Gjeilo ir daugelio kitų – kompozitorių muzika. Taip pat imponuoja ir kitų stilistinių epochų muzika. Kaip minėjau, svarbiausia, kiek įsigilini į kompozitoriaus muziką, tiek ji tau ir atsiveria. Mane lydi ir motyvuoja viena iš maestro Gintaro Rinkevičiaus išgirsta mintis: „Mėgstu visų kompozitorių muziką. O su ta, kurią ruošiuosi diriguoti artimiausiu metu, susigyvenu labiausiai.“

Tiesa, neturiu jokio išankstinio nusistatymo prieš mūsų šalies autorius, jų kūrybą, tačiau kol kas taip gyvenimas sudėlioja, kad mano repertuare dominuoja užsienio šalių kompozitorių muzika.

– Ar pats esate prisilietęs prie muzikinės kūrybos? – S.Šimkaus konservatorijos laikais teko sukurti kelias pjeses (lankiau kompozicijos pamokas pas Loretą Narvilaitę), tačiau savęs nesieju su kompozitoriaus darbu, na, tik tiek, kiek reikia daryti kokias nors kitų sukurtos kompozicijos korektūras. Manau, tiek daug visko sukurta ir tiek daug įdomių, puikių partitūrų, kad mano tikslas – kuo daugiau tos muzikos atlikti.

Magiškas, gilus kūrinys

– Klaipėdos koncertų salės festivaliuose jau dirigavote kelis Broniaus Kutavičiaus kūrinius, tarp jų ir oratoriją „Paskutinės pagonių apeigos“, kurios rengimas jus vėl suvedė su S.Šimkaus konservatorija. Koks jūsų santykis su šio kompozitoriaus muzika? – Manau, kad šio autoriaus muzikos, palyginti su kitų lietuvių kompozitorių kūriniais, esu dirigavęs ir atlikęs daugiausia. Visai neseniai su choru „Bel Canto“ koncertuose ir konkursuose atlikome jo miniatiūrą chorui a capella „Kaimo kapinaitės“. Kūrinys, atrodo, nesudėtingas, minimalistinis, tačiau labai gilus. Po koncertų klausytojai visada jį įvardydavo kaip vieną įsimintiniausių.

Dar ankstesnė pažintis su kompozitoriaus muzika įvyko atliekant jo vieną žinomiausių oratorijų „Paskutinės pagonių apeigos“. Šį veikalą pirmiausia atlikau su Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“ Tytuvėnų vasaros festivalyje 2017 m., o šiek tiek vėliau partitūrą vėl atverčiau su S.Šimkaus konservatorijos mokiniais. Sukviesti buvusius ir esamus „šimkiukus“ Tarptautinei muzikos dienai skirtam koncertui buvo graži L.Narvilaitės (Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai – aut. past.) idėja. Mokiniams ir man tai buvo labai įdomi muzikinė patirtis ir pažintis. Oratorija sukomponuota iš paprastų motyvų, minimalių struktūrų, tačiau autoriaus genialumas suaudė tikrai magišką kūrinį, kuris atliekamas tampa įvykiu, o ne šiaip sau koncertu.

Dovana šalies kultūrai

nekantrumu laukiu, kada vėl operą pakartosime. Taip pat prisimenu, kaip su kompozitoriumi po premjeros 2019 m. balandį grįždami iš Klaipėdos į Vilnių kalbėjomės apie operą, jos atlikimą, kompozitoriaus kūrybą. Tos kelios valandos su maestro, matyt, visada išliks atmintyje.

Vizi tinė kortelė

Dirigentas Egidijus Kaveckas gimė 1986 m. Choro dirigento kelią pasirinko mokydamasis Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2009 m. baigė bakalauro studijas, 2011 m. įgijo chorinio dirigavimo magistro laipsnį, nuo 2012 m. – doktorantas, apsigynė daktaro disertaciją. Tobulinosi pas garsius Vokietijos, Austrijos, Švedijos chorinės muzikos ir dirigavimo profesionalus, pelnė prizų tarptautiniuose konkursuose. 2005 –2016 m. dainavo chore „Jauna muzika“, buvo jo chormeisteris ir antrasis dirigentas. 2006 m. įkūrė ansamblį „Balsai“ ir iki 2014 m. jam vadovavo, taip pat kelerius metus buvo Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Nuo 2011 m. – valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ orkestro dirigentas. Nuo 2017 m. – choro „Bel Canto“ meno vadovas.

– Praėjusiais metais kartu su klaipėdiečiais pastatėte B.Kutavičiaus operą vaikams ir visai šeimai „Kaulo senis ant geležinio kalno“, kuri šiemet bus parodyta ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje. Kokie buvo įspūdžiai po premjeros? – Premjera įvyko sklandžiai. Tiesa, operos muzika nesudėtinga, kaip ir būdinga autoriui, parašyta minimalistiniu stiliumi. Tačiau ji turi užkoduotą tikrai gilią ir stiprią žinutę, aktualią ne tik jos sukūrimo laikotarpiu (1976 m.), bet ir mums kaip valstybei, mums – Lietuvos piliečiams, žinantiems, išmanantiems ir gerbiantiems savo istoriją. Manau, kad operos parodymas, įsiterpęs tarp svarbiausių mūsų valstybinių švenčių, tampa tarsi dovana šalies kultūrai.

Man tas pastatymo laikas Klaipėdoje kelia tik šilčiausius prisiminimus, tad su

Api e operą

Beveik po metų pertraukos į Klaipėdos koncertų salės sceną grįš B.Kutavičiaus opera vaikams ir visai šeimai „Kaulo senis ant geležinio kalno“. Tai pagal poeto Sigito Gedos libretą parašyta stilizuota pasaka, kurios partitūra buvo skirta atlikti vaikams, tačiau šiame pastatyme ją atlieka profesionalūs kolektyvai – Klaipėdos kamerinis orkestras ir mišrus choras „Aukuras“, solistai Evelina Šimelionė, Rasa Ulteravičiūtė ir Gytis Šimelionis. Operoje dalyvauja Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokinių vokalinis ansamblis. Spektaklio kūrybinė komanda: dirigentas E.Kaveckas, režisierė Birutė Mar, dailininkė-scenografė Indrė Pačėsaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Karolis Bratkauskas. Ši opera Klaipėdos koncertų salėje bus parodyta vasario 28 d., Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje – kovo 1 d.