TEATRAS

Priimti gerą žmogų

Paskutinę vasaros savaitę Klaipėdoje praūžus 8-ojo teatro festivalio „Jauno teatro dienos“ kūrybiniam vėjui, tiek teatro bendruomenės, tiek žiūrovų atmintyje išliko nemažai įspūdžių ir prisiminimų, naujų patirčių ar idėjų tolesniems darbams. Festivalis kasmet vis kitoks, ieškantis. Šiemet jame publika pamatė įdomių savo kūrybiniais sprendimais ir nuoširdumu pasirodymų. Tad vertinga apžvelgti ilgiausiai kurtą LONG programos dviejų dalių spektaklį pagal Bertoldo Brechto pjesę „Geras žmogus iš Sezuano“: kaip dvi dalyvių komandos per penkias dienas perteikė klasikinį kūrinį ir jo prasmes šiuolaikiniame kontekste?

Jūratė ZIEDELYTĖ

Visko daug, o savęs mažai

„Duok jai suprasti, kad tau reikalinga jos pagalba, nes žmogus negali ilgai išlikti geras, jeigu iš jo nereikalaujama gerumo. O mes keliausime toliau ieškoti dar žmonių, panašių į mūsų gerą žmogų iš Sezuano, kad liautųsi pagaliau šnekos, jog geriesiems nebėra vietos šioje žemėje“ (B.Brechtas. „Geras žmogus iš Sezuano“). „Geras žmogus iš Sezuano“ – tai alegorinė pjesė apie vargingą ir parsidavinėti priverstą merginą Šen Te, parašyta Antrojo pasaulinio karo metais. ►

Scenos iš „Jauno teatro dienomis“ gimusio dviejų dalių spektaklio pagal B.Brechto pjesę „Geras žmogus iš Sezuano“ (rež. P.Pinigis ir K.Glušajevas). Domo Rimeikos ir Gabrielės Andriuškevič nuotr.

◄ Kai mažame miestelyje Sezuane pasirodo trys dievai, Šen Te gauna dosnią dovaną kaip padėką už priėmimą pas save nakvynei. Nepaisant likimo smūgių, savo gyvenimo pavyzdžiu ji rodo, kad įmanoma toliau dorai gyventi, tačiau miestelio bendruomenė netiki moters nuoširdumu. O nuoširdumo tema pirmoje spektaklio dalyje perteikta labai taikliai.

Prieš daugiau nei metus „LRT plius“ pokalbių laidoje „Stambiu planu“ jaunosios kartos scenaristas ir režisierius Karolis Kaupinis dalijosi mintimis apie dabartiniu metu aktualų tiesos ir nuoširdumo teatre poreikį: „Tai, ko teatre norėčiau, – kai aktoriai vaidina ir paskui jie ateina nusilenkti, aš turiu taip tikėti tuo, kas vyksta ten scenoje, kad norėčiau išeiti su jais į tą pasaulį. Kad pajusčiau, kad ten tikriau nei ten, iš kur atėjau.“ Karolis iškėlė reikšmingą mintį, kad dabar tam tikra visuomenės dalis gali su savimi daryti ką panorėjusi, vis perkurti ir perkurti save. Tačiau nesibaigianti, nuolatinė tapatybės kaita suveikia priešingai – verčia ieškoti to, kas tikra, stabilu ir nekinta.

Šis pokalbis kaip tik atliepia pirmąjį režisieriaus Pauliaus Pinigio komandos darbą, kuriame pagal B.Brechto pjesę parinkta aktorių geriausio pasirodymo konkurso tema per asmenines išpažintis, talentų demonstravimą ir „susišaudymą“ (kritiką vienas kitam, apsikeitus vietomis). Dalyviai, susėdę ant kėdžių priešais auditoriją, neramiai laukia savo „laimės valandos“. Įeina trys komisijos nariai – dievai (P.Pinigis, Rūta

Venskutė, Andrius Jevsejevas), dėvintys šiuolaikiškus baltus marškinėlius ir džinsus, tamsintais akiniais, tarsi atkeliavę iš kažin kokios matricos – virtualios realybės, vienas jų nešasi paslaptingą lagaminą. Kiekvienas monotoniškai, bet su šypsena paeiliui paskaitęs pjesės teksto ištraukas, sėdasi prie juodojo staliuko kairėje scenos pusėje. Suskambus telefonui, prasideda aktorės Monikos Valkūnaitės išpažintis apie vidinės laisvės poreikį, norą būti išgirstai chaotiškame teatro pasaulyje, kur visko daug, o savęs mažai.

Po tokio atviro pasisakymo Karolio Maiskio ryškus ir komiškas personažas – ekstravagantiškas rusų estrados atlikėjas, vilkintis ilgą paltą, avintis gigantiškus batus, su ryškiu makiažu ir blizgiais sidabriniais plaukais – prieš tai buvusią išpažintį sustiprina iki maksimumo: teiskite mane už tai, kas esu, tam pasiruošiau geriausiai kaip galėjau!

Laimi gyvenimas

Simonas Lunevičius leido save teisti, kadangi, pasak jo, buvo mažiausiai įsitraukęs į festivalio darbus – užsiiminėjo buitiniais reikalais, tokiais kaip jėgos aitvaro pardavimas, namų remontas ar rūpinimasis lauko apšvietimu. Po tolesnių labai skirtingų pasisakymų Mindaugas Ancevičius ima ir sustabdo laiką. Jei čia

visko per daug ir savęs mažai, tai dabartinio biblinio herojaus pakilus kreipimasis dievop sugrąžina į vidinį monologą – priešais savo paties teismo veidrodį, o ne svetimų lūkesčių vergovę: „Klausau, vade, klausau, pone, mano gelmėse sprogstančių pasaulių, sproginėjančių pumpurų, burbulų ilgalaikių lietaus balose, atmesto ryšio pypsėjimo ragelyje, aparato tuksėjimo, palaikančio gyvybę, velniškai geram tavo kareiviui, Viešpatie.“

Priimti sau viduje ir šalia gėrį – tokia spektaklio žinutė ir palinkėjimas.

Tris dievus – teisėjus pakeitę trys geriausiai pasirodę aktoriai tęsė kitą konkurso etapą „Talentai“. Čia atsiskleidė tokie talentai, kaip Elenos Ozarinskaitės muzikiniai gebėjimai, K.Maiskio teatrališkumas per jo pasirinkto personažo muzikinį pasirodymą, Kristinos Švenčionytės „gimtadieniškas“ dosnumas, Vaivos Kvedaravičiūtės geras humoro jausmas ar Simono Lunevičiaus talentas dealinti – tvarkyti buitinius reikalus arba, kitaip tariant, šmaikščiai pripažinti, kad festivalio metu nebuvo taip, kaip kiti teatro profesionalai, įsitraukęs į kūrybinį procesą. Galiausiai paskutiniame etape ir laimi pats Simonas, tarsi įsimbolindamas nuoširdumą tokį, koks jis yra, leidžiant kitiems teisti. Tačiau jokio teismo nebuvo: drąsa sakyti tiesą yra stipriau nei gražus, bet tuščias melas. Todėl laimi ne teatras ar bet kas kita, o gyvenimas – žmogus, kalbantis žmogui tiesiai priešais veidą scenoje.

Spektaklio stiprioji pusė ir buvo pats jo formatas su aiškia forma, minimalistine scenografija, leidusia susikoncentruoti į kiekvieną dalyvį atskirai, pajusti jo vidinį pasaulį. Režisierius P.Pinigis ir dramaturgas A.Jevsejevas atskleidė, kad bene paskutinę dieną teko pakeisti pačią spektaklio koncepciją, bet šiaip ar taip rezultatas nenuvylė. Atvirkščiai – pasirodymas buvo stiprus savo natūralumu ir aktualumu šiame pertekliaus visomis to žodžio prasmėmis laike.

Eskizas su žiūrovais

Antrosios dalies darbas – žaismingai šiuolaikiškas, kur susilieja skirtingos, ribas tarp sceninio veiksmo ir žiūrovų stebėjimo nutrinančios erdvės: ir dievoieška, ir absurdas, ir skaudžios tiesos, ir gebėjimas į jas pažiūrėti su šypsena, ir pjesės siužetinė linija, kuri nutrūksta aktorių diskusijose, ir dabarties momentas, įtraukiant žiūrovus į teatrinį pasaulį. O klasikinio kūrinio tekstas tai vienur, tai kitur komiškai pakrypsta į šiuolaikinę kalbą. ►