Dainius SOBECKIS. Jūsų ekscelencija

Jūsų ekscelencija!

Dainius SOBECKIS

Ne vieną kartą gyvenime esame girdėję įvairiausių kreipinių, kurie nurodo svarbią asmens vietą visuomenėje. Tai gali būti įvairių profesijų atstovai, politikai, tarnautojai, dvasininkai ir pan.

Į kokį nors savivaldybės merą kreipiamasi ne vardu ir pavarde, o pagarbiai – „gerbiamas mere“; į vicemerą – „gerbiamas vicemere“, į kokios nors įstaigos direktorių – „gerbiamas direktoriau“ ir panašiai. Oficialiuose sluoksniuose taip yra priimta, tokios nusistovėjusios visuomenės normos. Aišku, galima jas laužyti ir nesielgti etiškai, taip, kaip sutarta visuomenės narių tarpe. Tačiau tokiu atveju ir patys pagarbos nesusilauksime.

Bandau prisiminti, kokį kreipinį dažniausiai gyvenime vartojau. Iškratau savo atmintį, kuri dar leidžia prasibrauti į kai kuriuos smegenų užkulisius, ir, o siaube, beveik nevartojau ir nevartoju oficialiųjų kreipinių... Bet, palaukite, tikriausiai noriu apgauti ne tik jus, gerbiamieji skaitytojai, bet ir save (beje, ką tik pavartojau kreipinį „gerbiamieji skaitytojai“). Kelis kartus gyvenime teko pagarbiai kreiptis (nepagarbiai nė karto nesikreipiau) į policijos pareigūnus. Kai tik jie kada kelyje sustabdydavo mano vairuojamą automobilį, sustodavau, įjungdavau avarinį apšvietimą ir atidarydavau vairuotojo langą (kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių reglamentas) ir kreipdavausi: „Laba diena (labas vakaras), gerbiamas pareigūne!“ Taip tikėdavausi sumažinti įtampą tarp policijos pareigūno ir vairuotojo, t. y. savęs. Dažniausiai tai policijos pareigūnus nuteikdavo teigiamai. Visai nesiruošiu atlikti išpažintį, kokių baudų esu gavęs už Kelių eismo taisyklių nesilaikymą, tačiau paminėsiu, kad gavau vieną baudą už techninės apžiūros neturėjimą. Kaip dažniausiai policijos pareigūnus teigiamai nuteikia pagarbus kreipimasis į juos, taip ir kitus visuomenės veikėjus teigiamai nuteikia pagarba jų atžvilgiu.

Tikriausiai kelis kartus gyvenime esu pagarbiai kreipęsis ir į dvasininkus, tačiau pastaruoju metu to nebedarau, suvokdamas juos esant tokius pat mirtingus, kaip ir aš pats. Keisčiausia būna tuomet, kai tituluotas dvasininkas tik ir laukia, kol į jį kreipsiesi jo titulu, bet neišgirdęs nustemba, kaip toks žemės kirminas, kaip aš, drįsta į jį kreiptis žemiškai – tiesiog vardu. Labiausiai atsimenu Jėzaus pamokymą, kad nereikėtų savęs vadinti „rabi“ (t. y. mokytoju), o broliu, nes vienintelis Mokytojas yra Jėzus. Taip rašo evangelistas Matas. Ne kažkoks nekanoninės evangelijos autorius, o Jėzaus apaštalas Matas... Taip taip, tas pats muitininkas Matas. Tačiau istorijoje pasirodė maža dvasininkams vadintis mokytojais, todėl jie prisikūrė įvairiausių titulų, nurodančių jų išskirtinumą kitų visuomenės narių atžvilgiu. Jau apaštalas Paulius savo laiškuose nurodo dvi krikščioniškos bendruomenės pareigybes – diakonus ir vyskupus. Apaštalas laikosi Jėzaus nurodymo nesivadinti mokytoju, tačiau pamiršta jo paliepimą vadintis tik broliu. Šiuo metu bažnyčioje yra prikurta žymiai daugiau dvasinių titulų: arkidiakonas, arkivyskupas, kapelionas, vikaras, dekanas, metropolitas, klebonas, monsinjoras, kanauninkas, prelatas, kardinolas, popiežius ir t. t. Gal čia ir ne pati didžiausia bėda, tačiau visi šie paminėtieji ir nepaminėtieji labai mėgsta iškilmingus ir pagarbius kreipinius į juos. Neduok tu Dieve, jei sutikęs prelatą, nesikreipsi į jį „gerbiamas prelate“; tai bus viena iš nuodėmių (gal ne pati baisiausia), kurią reikės išpažinti kunigui bažnyčioje. Jėzus sakė, kad nieko nevadintume mokytojais ir patys jais nesivadintume, tačiau dvasininkai ne tik užsinorėjo būti mokytojais, o mokytojais su išskirtiniais titulais, kad jų paprasti mirtingieji nesumaišytų su kitais. Na ką gi padarysi – mes esame paprasti mirtingieji, o dvasininkai – tituluotieji mirtingieji.

Dabar įsivaizduokime situaciją pasaulio pabaigoje paskutinio teismo metu. Dievas savo soste kviečia prieiti prie savęs kiekvieną žemėje gyvenusį asmenį ir kreipiasi į jį žemiškuoju vardu ir titulu. Prie Dievo prieina vyskupas Jonas Boruta ir Dievas pagarbiai kreipiasi į jį: „Jūsų ekscelencija vyskupe Jonai Boruta!“ Vėliau prieina monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir Dievas taria: „Gerbiamas monsinjore Alfonsai Svarinskai!“ Tuomet prieina kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir Dievas sako: „Jūsų eminencija kardinole Audry Juozai Bački!“ Negana dar to, paskiausiai prieina popiežius Benediktas XVI (gaila, kad negalima kaip pavyzdžio paimti lietuvio, nes joks lietuvis nebuvo popiežiumi ir turbūt nebus). Priėjus jam, Dievas žemai nusilenkia, bučiuoja ranką ir kreipiasi: „Jūsų Šventenybe! Šventasis Tėve! Popiežiau Josephai Ratzingeri... Tfu, Benediktai XVI!“ Kokia nuostaba tuomet turėtų švytėti popiežiaus veide, tariant tokius žodžius Dievui. Juos gi tars ne šiaip koks mirtingasis, o pats visatos Kūrėjas, be kurio nebūtų ir paties popiežiaus. Nejaugi popiežius visatoje yra svarbesnis už patį Dievą?! Tačiau tuomet Dievas, kaip koks perkūno trenksmas iš dangaus, paklaus visų tituluotųjų: „Argi Jėzus liepė jums, savo pasekėjams, vadintis „rabi“, mokytojais, ar dar tais kietesniais titulais, kuriuos jūs taip labai mėgote ir vertinote net labiau nei mane?..“ Juk prie tų titulų pirmiausia prisidėjo apaštalas Paulius, o po jo jau sekė visa kita plejada dvasininkų, kurie užsimanė dar išraiškingesnių ir aukštesnę padėtį atspindinčių kreipinių...

Ar sunku įsivaizduoti tokį ar panašų pasaulio pabaigos paskutinio teismo scenarijų? Kai Dievas į visus dvasininkus kreipiasi jų titulais? Įdomu, kaip tuomet jaustųsi dvasininkai, kai į juos Dievas kreiptųsi „Jūsų eminencija“, „ekscelencija“, „monsinjore“, „kardinole“, „Šventybe“ arba „Tėve“? Tėve?!. Ar tik ne taip turėtų būti vadinamas tik vienas Dievas? Ar mes, tardami maldą „Tėve mūsų“, visada meldžiamės popiežiui, kuris toks pat mirtingas, kaip ir mes, ir turės stoti prieš Dievo teismą? Kai Dievas popiežiui ištars „Jūsų Šventenybe, Šventasis Tėve...“, ką tuomet popiežius turės atsakyti Dievui? Ar jis irgi tars „Tėve mūsų“, kaip Jėzus išmokė melstis savo mokinius? Galbūt tuomet reikėtų Jėzaus perduotą maldą pakoreguoti ir nuo šiol tarti: „Tėve mūsų, kuris esi Vatikane...“

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

I S S N 2 3 5 1-5 8 4 8