Nijolė KLIUKAITĖ. Eilėraščiai

Nijolė KLIUKAITĖ

Žodis – mintis – žodis

Minties debesis pavėjui pavėjui... Ir tylintys žodžių sodai sidabro adatai pavymui... Mirties debesis padygsniui padygsniui... Saujoj laikai savo veidą, nerodai. Tik kaukę. Gerai atrodai Minties debesis pavėjui ir prieš vėją Į bundantį žodžių sodą artėja 2.

Jie iškeliauja sutemus mingančio miesto gatvelėm... Tik vienas žodis, išbarstytom raidelėm, apaugęs sidabro dulkelėm, lūpas tavas nubučiavęs, apsunkęs nuo tavo sapnų, vienas keliauja į sutemas miesto, kuriame nebe – gyvenu

3.

Jis įskristų tiesiog į mintį, tas žodis, išalkęs kūno, atsikratęs prasmės ir svorio, jis įkristų tiesiog į mintį, kur Šiaurine Pašvaiste švyti klaida, užrašyta, išbraukus mirtį... Įsigautų į bendrą atmintį, naivus žodis iš vaikystės albumo

Meilė

1.

Meilė ištinka, kai laikas sustoja, išnyksta trauka, kyla kūnai ir sklendžia lyg rudenio lapai geltoni... Meilė ištinka, bet laikas sustoja. Kas buvo žmogus, tas ir lieka, su kaulais, svajonėm į šviesų rytojų... meilė ištinka, o laikas nestoja, –žemyn per slenksčius teka kūnai.... ►

Algirdo Darongausko nuotr.

◄ 2.

Gėlė nupjauta pražydo ir rėkia balsu – tai meilė... Ir tikis žmogus stebuklo –gėlė nupjauta pražydo... Ir skleidžias alcheminės jungtys, atverdamos įvykių dermę... Gėlė nupjauta pražydo... Ir verkia balsu – tai meilė...

3.

Aš meilę užrašysiu ant vandens, –tik tau skirta akimirka – žuvele mano, ir raibuliuos tie žodžiai lig rudens... Aš meilę išrašysiu ant vandens... Žaltvykslės ges ir sutemos rusens, ir visa bus taip amžina, ir niekad nepasens, jei meilę surašysim ant vandens... Tik tau tie atspindžiai – žuvele mano.

Pandemija

1.

Manau – tai filmas, sugavęs mus į kadrą. Renkiesi: dokumentika, vaidyba... Manau – tai filmas, su šniokščiančia banga garsų takely – STOP! Žinau – tai filmas, Sugavęs mus

2.

Manai – tai meilė? Sugavus mus... Uždarius į dėžutę... Manai – tai meilė? Na, egoistiška, žinia, Bet argi tu myli ne taip mane? Juokiuos – tai meilė, Sugavus arba ne. 3.

Tu padaryk daugiau nei vakar padarei, pamilk mane išties ir atsitrauki. Ėjai – rijai – ėjai – rijai... Tu padaryk daugiau nei vakar padarei ir pasakyk: aš meilė, imk mane. Nuglostyki žvilgsniu ir leiski skristi... Tu padaryk daugiau nei vakar padarei: kvėpuok su manimi ir... atsitrauki.

Juodoji sielų metalurgija

1.

juodoji sielų metalurgija ir optinis taikiklis tamsoje kasdieniškų darbų liturgija juodoji sielų metalurgija taikinys slepias viduje po oda kaulų tankmėje juodoji sielos metalurgija ir taikinys ir optinis taikiklis tavyje

2.

aš poligrafiškai tvarkinga suderinta spalvom ir šriftais mintis ir atmintis vieninga aš metafiziškai tvarkinga pailgos formos įrišimas ir drapiruotė ir reljefas aš poligrafiškai tvarkinga tik turiniui neliko vietos

3.

akis į akį su Dievu akis už akį audimo staklės aš ir Tu akis į akį su Dievu partitūra ar atlikimas? gintis? privalomas irimas? akis į akį su savim akis už akį? 4.

mano skrandžio pliuralistinių vertybių neatlaiko kepenų koštuvai neatlaiko prieširdžio skilveliai mano kūno pliuralizmo ypatumai nakties klaikos pagirių sunkumai tulžies laisvę apriboję atsargumai trupa kaulai, pliuralistines vertybes ryja akys ir kiti mechaniniai dirglumai

5.

susikūrėme namus iš žodžių žodžiais sienas dažėme lubas iš šaknų priaudėme paklodžių išsibūrėme namus iš žodžių apsodinom priesagų rožynais ir naujadarais įstiklinom menes pasistatėme namus iš žodžių ir prasmėm ištapėm langines

6.

mano minčių geležinkelis lėtas, anglim dar kūrenamas, rieda link ežero balto mano minčių geležinkelis veržias prie žodžio nukelto užmiršto gal ištylėto mano minčių geležinkelis rieda link laiko turėto

7.

mes žaidėme kalbos kauliukais išardėm skiemenis ir sukeitėm garsus pamiršom viską gimines namus užspringome kalbos kauliukais tuomet lazda pražydo o namus pastatė senis glostęs aukso veršį mes rašėme kalbos kauliukais sunarstėm skiemenis tylėjome garsus

8.

aš gyvybės siūlė peltakiuota jau tūkstančius metų iš patarlių margiausių citatų aš gyvybės siūlė iš fantazijų giedančių kaulų mirtinų rubajatų

aš gyvybės siūlė atkartojanti dievišką dygsnį jau tūkstančius metų

Paskui Miunhauzeną

save iš pelkės išrauti už trupančių rankoj plaukų nekrūpčioti neatgailauti save iš pelkės išrauti į sceną ūmai įsibrauti žiūrovus užkrėsti juoku save aš iš pelkės išrausiu už žylančių saujoj plaukų

aš išauklėjau taburetę pritūpt ant dviejų kojelių dabar režisieriai ją kviečias aš išauklėjau taburetę kartoja ji tango žingsnelį „copy“ „paste“ mimiką kelia aš išauklėjau taburetę bet nėr kur prisėst – mat jai gelia

argi žiogas nemąsto kai skrenda nuo akmens prie gėlės ar žvaigždė savęs gęstančios rauda argi žiogas nemąsto kai čirpia argi paukštis ne esmę mums gieda argi tu mano žvilgsny neieškai esmės kas plaštakė kai plakasi vėjo pirštuos ko ji ieško ir kas tai atspės

kai liečiu liepos žievę girdžiu tūkstantį žodžių kurie skleidžias tarp saldžių pumpurų kai liečiu liepos žievę susilieja ugnis ir vanduo lietaus karštį aš pirštais jaučiu kai liečiu liepos žievę medaus kalbą girdžiu 5.

kai žiūri į mane išgirsti laiko kalbą ir matai kaip aš gerve virstu kai žiūri į mane supranti ko suprasti negali mostą yrį akmenį ir jo svarbą kai žiūri per mane išgirsti vaiko kalbą

6.

aš sukūriau save iš spalvų mano akys geltonos tarsi upė raudona teku aš sukūriau tave iš spalvų tu bangavimas sūkuriai tarp uolų aš sukūriau tave iš spalvų tik apakus – nežinau ar gražu

Jūros

1.

Credo in unum Deum Gruma į molą banga Tyli gelmė save Credo in unum Deum Tokia ir žuvies malda Ir paukščio giesmė tokia Credo in unum Deum Gruma į laiką banga

2.

Ambo tamen currunt, hospes simul et domus una Bet abu plaukia, kartu ir namas, ir šeimininkas Ir sapnas, ir sapnininkas... Ambo tamen currunt, hospes simul et domus una Plaukia laikas ir laikrodis Ledas ir jo tirpimas Ambo tamen currunt Plaukia abu – šeimininkas ir jo likimas

Medžioklės

1.

Esu antimedžiotoja Antidiana su antilanku ir antistrėle. Renku kilpas, kilpinius laužau –esu antimedžiotoja. Rezgu kilpas iš žodžių. Tikiuosi sugaut akimirką, nes esu antimedžiotoja, Diana su antilaiku ir pašauta dvejone.

2.

Tave pamatau, ir baimė audringa supančioja mano žingsnius, Liežuvis medėja ir velia žodžius... Tave pamatau ir laimė bekraštė, neturinti ištakų nei žiočių, –vis srūva tarp mudviejų – nevertų? Tave pamatau, ir toji akimirka nudildo visus slenksčius.

3.

Ant palangės šermuonėlio iškamša su žalio stiklo akutėm man abejingom. Ant palangės šermuonėlio iškamša. Stiklo žvilgsny tiek beprasmio džiugesio, kiek nėra jokio gyvo šermuonėlio aky. Ant palangės šermuonėlio iškamša Ir džiaugsmas apvogtoje mirty.

4.

Kai gerai pagalvoji, jokios akimirkos nė nėra ir būti negali. Kai gerai pagalvoji –tai tik stebuklas, neturintis laiko. Kai gerai pagalvoji, esi sumedžiotas gyvybės kulka.